Byla 2K-7-82-699/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Ridiko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Januškevičiui, nuteistajam A. L. , civilinės ieškovės UAB „A“ atstovei Jurgitai Raginytei-Petrauskienei,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžio.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų sudėties požymių. Civilinės ieškovės UAB „A“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nutartimi civilinės ieškovės UAB „A“ ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

5Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

6Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. A. L. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 parų areštu, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos (miesto) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 14 539,99 Eur turtinės žalos atlyginimas UAB „A“, nustatant vienuolikos mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Civilinės ieškovės UAB „A“ civilinis ieškinys tenkintas, priteista iš A. L. 14 539,99 Eur UAB „A“ naudai turtinės žalos atlyginimo.

7Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. L., prašiusio kasacinį skundą tenkinti, civilinės ieškovės atstovės ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

8I. Bylos esmė

9

  1. A. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus – bendrovės „M“ (reg. Jungtinėje Karalystėje) sąskaitas faktūras, UAB „A“ (šios bendrovės buvęs pavadinimas „Au“) pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą bei apgaule bendrovės „M“ naudai įgijo svetimą, UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą, būtent: jis, būdamas UAB „A“ ekspedicijos vadybininkas, žinodamas, jog UAB „A“, subrangos pagrindu pasitelkusi trečiuosius asmenis (vežėjus), įvykdė „B“ užsakymą, t. y. pristatė siuntėjo „B“ krovinį gavėjui „Z“, siekdamas apgaule įgyti bendrovės „M“ naudai svetimą turtą, t. y. bendrovei „A“ priklausantį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinio siuntėjas „B“, ne anksčiau kaip 2011 m. balandžio 9 d. pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000001, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0001055, bei el. paštu 2011 m. gegužės 18 d. išsiuntė šią sąskaitą faktūrą bendrovei „B“, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pagamino netikrą dokumentą – UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą, adresuotą bendrovei „B“, nurodydamas šiame rašte tikrovės neatitinkančią informaciją, jog UAB „A“ nevykdė transportavimo iš Legaspijos (Ispanija) į Krasnodarą (Rusija), ir 2011 m. birželio 2 d. šį netikrą dokumentą el. paštu išsiuntė bendrovei „B“, po to ši bendrovė, būdama suklaidinta, minėtą sąskaitą faktūrą 2011 m. birželio mėnesį apmokėjo į bendrovės „M“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke, pervesdama 6900 Eur. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, žinodamas, jog UAB „A“, subrangos pagrindu pasitelkusi trečiuosius asmenis (vežėjus), įvykdė bendrovės „O“ užsakymą, t. y. pristatė siuntėjo „O“ krovinį gavėjui „Be“, siekdamas apgaule įgyti bendrovės „M“ naudai svetimą turtą, t. y. bendrovei „A“ priklausantį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinio siuntėjas „O“, ne anksčiau kaip 2011 m. gegužės 24 d. pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000002, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraščius (CMR) Nr. 0689972 ir Nr. 0014465, bei šį netikrą dokumentą panaudojo, t. y. pateikė šią sąskaitą faktūrą bendrovei „O“, po to ši dėl suklydimo šią sąskaitą faktūrą 2011 m. birželio mėnesį apmokėjo į bendrovės „M“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke, pervesdama 9180 Eur. Taip A. L. bendrovės „M“ naudai įgijo svetimą, UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą – 50 203,71 Lt (14 540 Eur), t. y. UAB „A“ priklausiusį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinių siuntėjai „B“ (turėjo sumokėti ne mažiau kaip 22 097,92 Lt (6400 Eur) ir „O“ (turėjo sumokėti ne mažiau kaip 28 105,79 Lt (8140 Eur).
  2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų sudėties požymių, teismui konstatavus, kad neįrodyta, jog jis padarė šiuose BK straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas.

10II. Kasacinio skundo argumentai

11

  1. Nuteistasis A. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti apkaltinamąjį Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti be pakeitimų išteisinamąjį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 1, 4 dalių, 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatorius buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už veiką, padarytą užsienyje – Ispanijos Karalystėje, nes tariama apgaulė buvo nukreipta prieš dvi Ispanijos Karalystėje registruotas ir veikiančias įmones, kurios suklaidintos nepagrįstai pervedė pinigus, laikomus Ispanijos Karalystės bankų sąskaitose, vadinasi, tariamos apgaulės rezultatas, anot kasatoriaus, įgyvendintas būtent Ispanijos Karalystėje. Pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus taip pat ir BK 5 straipsnyje, pagal Baudžiamąjį kodeksą atsako tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Viso baudžiamojo proceso metu, iš jo ir apeliacinės instancijos teisme vykusio proceso metu, nebuvo sprendžiama dėl abipusio veikos baudžiamumo kaip asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygos buvimo, nelygintas sukčiavimo baudžiamumas pagal Lietuvos Respublikos ir Ispanijos Karalystės baudžiamuosius įstatymus.
    2. A. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. apgaule „M“ naudai svetimo, „A“ priklausiusio piniginio užmokesčio, kurį turėjo sumokėti krovinio siuntėjai – vienu atveju – bendrovė „B“, kitu atveju – bendrovė „O“, įgijimo, dalyku įvardytas UAB „A“ turtas. Pinigų sumos, kurias ispanų įmonės turėjo sumokėti, bet vis dar nesumokėjo „A“, netapo šios įmonės turtu. Pinigai, pervesti į bendrovės „M“ sąskaitą, iki mokėjimo buvo laikomi Ispanijos bendrovių banko sąskaitose, jomis „A“ naudotis negalėjo, taigi šiuo atveju teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas – tai kaltininkui būtent nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Vadinasi, galima kvestionuoti tik bendrovės „A“ turimą kreditinį reikalavimą, tačiau ne nuosavybės teisę į ispanų bendrovių banko sąskaitose laikomas lėšas. Pinigai, iš ispanų bendrovių banko sąskaitų sumokėti į bendrovės „M“ banko sąskaitą, nuosavybės teise priklausė ne UAB „A“, o iki banko pavedimų – pačioms ispanų bendrovėms, po banko pavedimų padarymo – bendrovei „M“.
    3. Taip pat kasatorius niekada nesiekė apgaule bendrovės „M“ naudai įgyti UAB „A“ priklausantį turtą, jis nebuvo kaltinamas nei apgaule bendrovės „M“ naudai įgijęs UAB „A“ turtinę teisę, išvengęs ar panaikinęs turtines prievoles jai, nei apgaule bendrovės „M“ naudai įgijęs bendrovių „B“ ir „O“ turtą ar turtinę teisę, išvengęs ar panaikinęs turtinę prievolę dėl šių įmonių.
    4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalis, 11 straipsnio 1 dalį bei ultima ratio (paskutinė priemonė) principą. Kasatorius, remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika, pabrėžia pagrindines jo suformuluotas taisykles, sprendžiant klausimą dėl baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo sąlygų ir kriterijų: 1) civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis; 2) baudžiamajai atsakomybei kilti būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su apgaulės panaudojimu, sudarant ar vykdant sutartį, dėl kurios padaroma žala, o dėl apgaulės iš esmės pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka; pateikdamas suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis, kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją, iš esmės paveikdamas asmens apsisprendimą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo; 3) esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas arba panaikinimas, turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Nesąžiningas sandorio šalies elgesys savaime nereiškia sukčiavimo sudėties požymių jo veikoje buvimo; 4) jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu; 5) turi būti atkreipiamas dėmesys ir į nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų nukentėjusiojo elgesio lygį; nenustačius šių kriterijų prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms; 6) negalimas toks teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime, nors pripažino, kad šioje byloje yra aktualus civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo klausimas, šio klausimo iš esmės nesprendė, nuosprendyje apsiribojo tik abstrakčiais motyvais dėl kasacinės instancijos teismo nutarčių (Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011), kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepripažinimo precedentais šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai ir visapusiškai ištirti bei įvertinti, ar pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje išskirtus kriterijus konstatuotini baudžiamieji ar tik civiliniai teisiniai santykiai šioje byloje, išsamiai motyvuoti, kodėl teisiniai civiliniai santykiai galimai tapo baudžiamaisiais. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime visiškai neanalizavo, anot kasatoriaus, asmens elgesio nusikalstamumą suponuojančių kriterijų esant verslo santykiams: kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijaus, nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus, bent minimaliai protingo nukentėjusiojo elgesio ar pastangų reikalavimo, išimtinio atvejo situacijos būtinumo.
    5. A. L. veiksmai neapribojo ir neatėmė galimybių nei ispanų įmonėms, nei UAB „A“ ginti savo tariamai pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, nes UAB „A“ ir „M“ yra realios ūkinę komercinę veiklą vykdančios bendrovės, tarp kurių egzistavo komerciniai teisiniai santykiai kaip tarp užsakovo ir vežėjo, vyko verslo subjektų nevienkartinis bendradarbiavimas, savo tarpusavio atsiskaitymus, taip pat ir dėl bendrovių „B“ bei „O“ krovinių vežimo, galėjo išspręsti daugeliu civilinių teisinių būdų, t. y. ne tik atlikdamos mokėjimus į viena kitos banko sąskaitas, bet ir, pvz., tarpusavio įskaitymais, abipusėmis paslaugomis ir pan., tarp bendrovės „A“ ir „M“, ir be ispanų įmonėms priklausiusių krovinių vežimo, buvo ir kitų neišspręstų tarpusavio atsiskaitymų, kurie nebuvo analizuojami. UAB „A“ ir „M“ pripažino savo civilinius teisinius santykius, juos iš pradžių sprendė civilinėmis teisinėmis priemonėmis (UAB „A“ 2011 m. rugsėjo 16 d. išrašė „M“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. 003563 dėl 6900 Eur sumos, t. y. sumos, kurią bendrovei „M“ sumokėjo bendrovė „B“ už krovinių vežimą. A. L. sąmoningai nesudarė situacijos, kuriai esant UAB „A“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginti savo teisių (kasatorius nesislapsto, nevengia bendrauti su bendrovės atstovais). Taip pat nei UAB „A“ neprarado reikalavimo teisės už suteiktas paslaugas, nei ispanų bendrovės nepanaikino savo teisinės pareigos UAB „A“. Šioje byloje susiklostė įvairūs teisiniai santykiai tarp verslo subjektų, tačiau pagrindinis teisinis santykis, vertintinas baudžiamojoje byloje, yra tarp bendrovių „B“ ir „O“ bei jo; nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio, esminio suklaidinimo kriterijai apeliacinės instancijos teismo nebuvo įvertinti. Gilias verslo tradicijas turinčios ispanų bendrovės nepatikrino siųstų sąskaitų, tačiau jas apmokėjo, taigi elgėsi nerūpestingai, neįprastai verslo praktikoje.
    6. Kasatorius nepagrįstai nuteistas už trijų dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta dokumentų klastojimo vieta, būdai bei priemonės, kitos reikšmingos bylos aplinkybės, laikas, kada buvo suklastotas A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštas, taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, įrodymai vertinti nepaisant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, anot kasatoriaus, grįstas prielaidomis ir spėjimais apie galimybę žinoti duomenis, kurie buvo įrašyti į netikrus dokumentus, taip pat suinteresuotumą tuo, kad būtų surašyti tokie netikri dokumentai; iš bylos duomenų (liudytojo A. O. parodymų, rašytinių įrodymų byloje) negalima daryti vienareikšmės išvados apie A. L. įvykdytą trijų netikrų dokumentų pagaminimą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-433-507/2016, 2K-7-47-895/2016), kurioje pasisakyta, kad esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas vertinant įrodymus suponuoja ir aiškiai netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylos aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Prielaidomis grįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis pagamino tris netikrus dokumentus, anot kasatoriaus, turi tiesioginės įtakos sprendžiant ir dėl kitų jam inkriminuotų veikų, t. y. žinomai suklastotų dokumentų panaudojimo ir sukčiavimo panaudojant žinomai suklastotus dokumentus.
    7. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas UAB „A“ pareikštą civilinį ieškinį, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir BPK 109 straipsnį bei 115 straipsnio 1 dalį. Civilinį ieškinį baudžiamajame procese gali pareikšti tik asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose gali būti priteisiama tik ta žala, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinė nutartis Nr. 2K-301/2012). Kasatoriui inkriminuota veika – dokumentų suklastojimas – yra apibrėžiama formalia nusikaltimo sudėtimi, nesukurianti jokių nusikalstamų padarinių, tad jokios žalos dėl šios veikos padarymo neatsirado. Dėl inkriminuoto sukčiavimo teisinis santykis atsirado tik tarp jo ir bendrovių „B“ ir „O“, tad šios bendrovės ir laikytinos nukentėjusiosiomis, UAB „A“ nėra šio teisinio santykio dalyvė, todėl jai neatsiranda iš šio teisinio santykio jokių teisių ir pareigų, vadinasi, nėra pareigos atlyginti tariamą žalą UAB „A“, o ši neturi teisės reikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

12III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13

  1. Nuteistojo A. L. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
  1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-385-942/2017).
  2. Nuteistojo A. L. kasaciniame skunde didelė dalis dėstomų argumentų yra skirti apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių paneigimui, įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą ir teigiant, kad šio teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip minėta, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, nagrinėjamoje byloje susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

14Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų taikymo

  1. Nuteistasis A. L., kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio padavęs dviem BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais – dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių šio kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir be pakeitimų palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos visų byloje esančių įrodymų analize ir jų visumos įvertinimu, o tai reiškia, jog šis teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose ir BPK 331 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų reikalavimų. Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys skunde nurodomi argumentai atmestini, jais remiantis tenkinti kasatoriaus prašymą nėra pagrindo.
    1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).
    2. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
  2. Nagrinėjamoje byloje A. L. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų sudėties požymių; civilinės ieškovės UAB „A“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 24 d. nutartimi prokuroro ir civilinės ieškovės apeliaciniai skundai buvo atmesti.
    1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, bylą išnagrinėjusi pagal prokuroro kasacinį skundą, 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje nurodė, jog iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, darydamas išvadas, jog A. L. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, iš esmės rėmėsi tik išteisintojo A. L. parodymais, jo pateiktu elektroniniu susirašinėjimu su N. K., liudytojų J. D. ir J. J. S. E. (J. J. S. E.) parodymais, tačiau niekaip nevertino kitų, taip pat turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, įrodymų (pavyzdžiui, AB Ūkio banko dokumentų, susijusių su bendrovės „M“ sąskaitos atidarymu ir joje esančių lėšų disponavimu, taip pat duomenų apie IP adresus, iš kurių buvo jungtasi prie bendrovės „M“ sąskaitos, kratos protokolo duomenų, UAB „A“ dokumentų (tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščių (CMR), sąskaitų faktūrų, apmokėjimą patvirtinančių dokumentų), susijusių su kaltinime nurodytų siuntėjų užsakymų įvykdymu, liudytojų R. G., M. A., bendrovės „K“ darbuotojo S. V. J. parodymų, Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijų pateiktos medžiagos ir kt.). Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus atskirai vieną nuo kito, nevertindamas A. L., J. D. parodymų, kitų, taip pat ir jiems prieštaraujančių, bylos duomenų kontekste, neįvertino bylos įrodymų (tiek A. L. teisinančių, tiek ir kaltinančių) visumos ir taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad byloje ištirtų įrodymų pakanka A. L. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priėmė apkaltinamąjį.
  3. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. kad šio teismo priimtame naujame nuosprendyje padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei tinkamu ištirtų įrodymų įvertinimu, neturi teisinio pagrindo.
  4. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą; tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje išdėstytus nurodymus įvykdė, visus byloje ištirtus įrodymus išanalizavo, daromas išvadas pagrindė ištirtų įrodymų (juos lygindamas ir siedamas į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę) visumos vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis tokių trūkumų, kurie pažymėti šios kasacinės nutarties 7.2 punkte, neturi.
  5. Pagal BPK 329 straipsnio 2 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad nuosprendis turi būti surašomas laikantis pagrindinių reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
  6. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai buvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodyta pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės yra išdėstytos, įrodymai, kuriais grindžiamos šio teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, yra išsamūs ir argumentuoti (BPK 331 straipsnio 2 dalis).
  7. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, jis iš esmės buvo motyvuojamas tuo, kad „byloje nustatyta, jog „UAB „A“ ir bendrovė „M“ yra realios ūkinę-komercinę veiklą vykdančios bendrovės, tarp kurių egzistavo komerciniai teisiniai santykiai kaip tarp užsakovo ir vežėjo, iš UAB „A“ banko sąskaitos į bendrovės „M“ sąskaitą buvo pervesta ne mažiau kaip 56 105 Eur, vyko verslo subjektų bendradarbiavimas ir tai nebuvo vienkartinis atvejis“; kad „byloje nėra jokių objektyvių duomenų (nei patvirtinančių, nei paneigiančių) apie bendrovės „M“ atliktus užsakymus siuntėjų bendrovių „B“ bei „O“ atžvilgiu <...>, kad „<...> nepaneigta kaltinamojo versija, kad minėta bendrovė iš tiesų atliko minėtiems siuntėjams pervežimo paslaugas ir pagrįstai gavo apmokėjimą“; kad „<...> nagrinėjamu atveju netinkamas prievolės įvykdymas (skola) be teisinių kliūčių galėjo būti išieškota civilinio proceso tvarka“; kad „byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, jog būtent A. L. suklastojo bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 15 d. Nr. MLT 1000001 ir 2011 m. gegužės 27 d. Nr. MLT 1000002 sąskaitas faktūras bei UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą ir juos panaudojo“; kad „<...> bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. L. suvokė, jog bendrovė „M“ krovinių gabenime nedalyvavo“.
  8. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus – liudytojo A. O., vykdant teisinės pagalbos prašymą Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijų apklaustų bendrovės „B“ atstovo E. J. U. F. (E. J. U. F.), bendrovės „O“ atstovo J. J. S. E., vykdant teisinės pagalbos prašymą Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų apklausto bendrovės „K“ darbuotojo S. V. J. parodymus, šių asmenų bei UAB „A“ pateiktus dokumentus (UAB „Au“ pardavimo ir rinkodaros direktoriaus A. O. vardu pasirašytą ir įmonės antspaudu patvirtintą laišką, PVM sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius ir kt.), kratos, atliktos A. L. gyvenamojoje vietoje, metu gautus duomenis, duomenis, gautus iš AB Ūkio banko, ir kitus įrodymus, juos palyginęs tarpusavyje, pripažinęs, kad jie yra vieni kitus papildantys, ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje ištirtų įrodymų pakanka konstatuoti, kad: 1) krovinių siuntėjų „B“ bei „O“ užsakymus, nurodytus kaltinamajame akte, vykdė UAB „A“, tam pasitelkė trečiuosius asmenis (vežėjus), kuriems apmokėjo už krovinių gabenimą, o gabenant šiuos krovinius bendrovė „M“ nedalyvavo nei kaip vežėja, nei kaip tarpininkė (ekspeditorė); 2) A. L. buvo bendrovės „M“ įgaliotas asmuo, turėjęs absoliučiai visus įgaliojimus (atidaryti sąskaitas, sudaryti sandorius ir kt.) veikti jos vardu ir iki inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, ir jų darymo metu, ir žymiai vėliau; jis disponavo ir šios bendrovės AB Ūkio banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis; 3) A. L., dirbdamas UAB „A“ vadybininku, būdamas atsakingas už kaltinime nurodytų krovinių pervežimo organizavimą – ekspedijavimą, žinodamas, kad šių krovinių pervežimų bendrovė „M“ neorganizavo (neekspedijavo), disponuodamas reikiama informacija ir dokumentais, siekdamas turtinės naudos minėtai bendrovei, pagamino netikrus dokumentus – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000001, 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000002, UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą, ir šiuos dokumentus panaudojo – perdavus juos bendrovei „B“ bei bendrovei „O“, pinigai, kuriuos turėjo gauti UAB „A“, buvo pervesti bendrovei „M“. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas (priešingas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms), kad A. L. padaryti tyčiniai veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį.
  9. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. kad jame neišdėstyti įrodymai ir motyvai, kuriais paneigiamos pirmosios instancijos teismo išvados bei atmetamos nuteistojo A. L. keltos gynybos versijos, neturi teisinio pagrindo.
  10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

15Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

  1. Kasatorius, nuteistasis A. L., pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, pagaminęs netikrus dokumentus – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000001, 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000002, UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą, ir juos panaudojęs, apgaule bendrovės „M“ naudai įgijo svetimą, UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą – 50 203,71 Lt (14 540 Eur).
  2. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.
    1. Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami paliudyti melagingą faktą. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis numato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan.
    2. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005), ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-7-175-303/2015).
  3. Nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo arba realizavo, ir norėjo taip veikti.
  4. Pagal teismų praktiką žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui gauti. Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sutaptį.
  5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 1 dalį, nes netikrų dokumentų panaudojimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, o tai, kad jis pagamino netikrus dokumentus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįsta tik prielaidomis ir spėjimais.
  6. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 1 dalį, kad šio teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl netikrų dokumentų pagaminimo nepagrįstos visų bylos faktinių aplinkybių analize bei byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu, neturi pagrindo.
  7. Byloje nustatyta, kad A. L. UAB „A“ (buvęs pavadinimas – „Au“) nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2011 m. liepos 28 d. dirbo vadybininku (darbo sutartis nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu). Pagal pareiginius nuostatus, kuriuose aprašytos pardavimo vadybininko pareigos, jis turėjo analizuoti, planuoti, vykdyti kompleksinių paslaugų, bendrųjų ekspedicijos paslaugų pardavimų veiklą, į jo pareigas įėjo ryšių palaikymas su esamais klientais bei naujų klientų ir vežėjų paieška, medžiagos konkursams, komercinių pasiūlymų ruošimas, sutarčių su klientais suderinimas, duomenų bazės sudarymo pagal segmentus (CMR) koordinavimas ir kt. Pagal šiuos nuostatus (su kuriais A. L. buvo pasirašytinai supažindintas) jis buvo atsakingas ir už klientams išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teisingumą bei apmokėjimo kontrolę. Byloje taip pat (remiantis ir liudytojų parodymais, ir byloje esančiais dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis, tarptautinio krovinių pervežimo važtaraščiais – CMR bei kt. dokumentais) nustatyta, kad UAB „A“, vykdydama sutartį su bendrove „B“ (reg. Ispanijos Karalystėje) dėl krovinių (žemės ūkio technikos) vežimo tarptautiniu maršrutu Ispanija–Rusija, subrangos pagrindu pasitelkė trečiuosius asmenis (kuriems už krovinio pervežimą atitinkamai apmokėjo) ir sutartį įvykdė, siuntėjo krovinys buvo pristatytas gavėjai – bendrovei „Z“ (reg. Rusijos Federacijoje); tačiau sutarto atlygio už krovinio pervežimą UAB „A“ iš bendrovės „B“ negavo, nes pagal šiai bendrovei pateiktą bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000001 pinigai – 6900 Eur – buvo pervesti į šios bendrovės AB Ūkio banke esančią sąskaitą. Taip pat nustatyta, kad UAB „A“ pagal jai pateiktą bendrovės „K“ (reg. Rusijos Federacijoje) 2011 m. gegužės 5 d. transporto užsakymą dėl bendrovės „O“ (reg. Ispanijos Karalystėje) krovinio (liftų) vežimo tarptautiniu maršrutu Ispanija–Baltarusija įvykdė krovinio pervežimą, siuntėjo krovinį, subrangos pagrindu pasitelkusi trečiuosius asmenis (kuriems už krovinių pervežimą atitinkamai apmokėjo), pristatė krovinio gavėjai bendrovei „Be“ (reg. Baltarusijoje), tačiau atlygio už įvykdytą pervežimą iš bendrovės „K“ negavo, ši bendrovė vykdyti apmokėjimą pagal jai UAB „A“ pateiktą sąskaitą faktūrą atsisakė, paaiškinusi, kad užsakymo nebuvo pateikusi, užsakymas pasirašytas asmens – J. D., kuris tuo metu bendrovėje nedirbo, kad nei krovinio siuntėjas, nei krovinio gavėjas, nurodyti transporto dokumentuose, nėra kompanijos „K“ klientai, taip pat jie nėra kompanijos, kurios paskirtos „K“ klientų krovinio gavėjais ir krovinio siuntėjais; pagal bendrovės „M“ pateiktą bendrovei „O“ 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000002 pinigai už įvykdytą krovinio pervežimą – 9180 Eur – buvo pervesti į bendrovės „M“ AB Ūkio banke esančią sąskaitą. Byloje nustatyta, kad už darbą su klientais – bendrovėmis „B“ ir „K“ buvo atsakingas ir pervežimų užsakymus vykdė A. L.
  8. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad byloje jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių faktą, jog pats A. L. sukūrė A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą, uždėjo antspaudą, pasirašė, nuskenavo bei skenuotą dokumentą išsiuntė bendrovei „B“, nėra; kad „kaltinamajame akte nurodyti teiginiai, jog kaltinamasis A. L. pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000001, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0001055, bei el. paštu 2012 m. gegužės 18 d. išsiuntė šią sąskaitą faktūrą bendrovei „B“, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą pagamino netikrą dokumentą – UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą, adresuotą bendrovei „B“, nurodydamas šiame rašte tikrovės neatitinkančią informaciją, jog UAB „A“ nevykdė transportavimo iš Legaspijos (Ispanija) į Krasnodarą (Rusija), ir 2011 m. birželio 2 d. šį netikrą dokumentą el. paštu išsiuntė bendrovei „B“ bei pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000002, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraščius (CMR) Nr. 0689972 ir Nr. 0014465, bei šį netikrą dokumentą panaudojo, t. y. pateikė šią sąskaitą faktūrą bendrovei „O“, niekuo nepagrįsti. Mažai tikėtina, kad suklastojęs netikrus dokumentus kaltinamasis būtų juos išsiuntęs iš jam suteikto elektroninio pašto, leidžiančio jį identifikuoti“.
    1. Apeliacinės instancijos teismas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas pripažino nepagrįstomis, jas paneigdamas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl darytinos priešingos išvados, ir, išdėstęs byloje ištirtus įrodymus, juos palyginęs tarpusavyje bei įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad įrodymų, leidžiančių neabejotinai pripažinti, jog A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, pakanka.
    2. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštas, adresuotas bendrovei „B“, kuriame nurodoma, jog krovinio pervežimas iš Legaspijos (Ispanija) į Krasnodarą (Rusija) nebuvo įvykdytas UAB „A“, todėl apmokėjimas nereikalingas, yra netikras (jo turinyje įtvirtinta objektyvios tikrovės neatitinkanti informacija) dokumentas. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad to, jog šis dokumentas yra netikras, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepaneigė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vykdydamos teisinės pagalbos prašymą Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijos kaip liudytoją 2013 m. rugsėjo 10 d. apklausė bendrovės „B“ atstovą E. J. U. F., šis parodė, jog bendrovė „B“ pasamdė UAB „Au“ pervežimui atlikti, tačiau sumokėta nebuvo, nes laikėsi A. O. el. paštu gauto nurodymo; už šį pervežimą sumokėjo bendrovei „M“. E. J. U. F. pateikė el. susirašinėjimo laišką, iš kurio matyti, jog iš A. L. el. pašto (duomenys neskelbtini) 2011 m. gegužės 18 d. į el. paštą (duomenys neskelbtini) bendrovei „B“ buvo išsiųsta sąskaita faktūra Nr. MLT1000001, o 2011 m. birželio 2 d. – skenuotas dokumentas – UAB „Au“ pardavimo ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštas, jog UAB „Au“ pervežimo nevykdė. Taip pat liudytojas pateikė minėtą jiems atsiųstą 2011 m. gegužės 30 d. A. O. raštą, 2011 m. gegužės 15 d. bendrovės „M“ sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000001, vežėjos UAB „Ol“ važtaraštį (CMR) 0001055. Vykdydamos teisinės pagalbos prašymą Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijos kaip liudytoją 2013 m. rugsėjo 16 d. apklausė bendrovės „O“ atstovą J. J. S. E., šis parodė, jog bendrovė „O“ verslo santykių su UAB „A“ neturėjo, kad bendrovė per savo prekybos atstovę Rusijoje liftams pervežti iš Ispanijos į Baltarusiją pasamdė bendrovę „K“, kad šios bendrovės kontaktinis asmuo buvo J. D. Šis liudytojas pateikė ir dokumentus – tarptautinio krovinių gabenimo CMR bei nurodė, kad už pervežimus pagal 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. MLT 1000002 pinigai buvo sumokėti bendrovei „M“. Pagal bendrovės „K“ darbuotojo S. V. J., kuris kaip liudytojas 2013 m. spalio 16 d. buvo apklaustas Rusijos Federacijos teisėsaugos pareigūnų vykdant teisinės pagalbos prašymą, parodymus, UAB „Au“ ir „K“ 2010 m. spalio 1 d. sudarė sutartį dėl transportavimo ir ekspedijavimo paslaugų suteikimo; pagal šią sutartį bendrovė „Au“ teikė krovinių transportavimo ir ekspedijavimo paslaugas bendrovės „K“ klientams; vienas iš klientų buvo bendrovės „S“; paskutinį kartą krovinio gabenimas bendradarbiaujant tiek su „Au“, tiek su „S“ buvo atliktas 2011 m. vasario 28 d.; paraiška dėl paskutinio krovinio gabenimo buvo išsiųsta 2011 m. vasario 25 d. UAB „Au“ darbuotojui A. L. el. paštu (duomenys neskelbtini); vėliau iš kliento „S“ paraiškų negaudavo ir įmonei „Au“ bendradarbiauti nebesiūlė; J. D. bendrovėje „K“ nedirbo nuo 2011 m. vasario mėnesio. „M“ 2011 m. gegužės 15 d. sąskaitoje faktūroje Nr. MLT 1000001, adresuotoje UAB „B“ dėl 6900 Eur apmokėjimo, nurodytas CMR 0001055. Byloje nustatyta, kad krovinio vežimą pagal šį CMR per trečiuosius asmenis (UAB „Ol logistika“) vykdė (ekspedijavo) UAB „A“. „M“ 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitoje faktūroje Nr. MLT 1000002, adresuotoje bendrovei „O“ dėl 9180 Eur apmokėjimo, nurodyti CMR 0689972 ir 0014465. Byloje nustatyta, kad krovinio vežimą pagal šiuos CMR per trečiuosius asmenis (UAB „S“ ir per bendrovę „G“) vykdė (ekspedijavo) UAB „A“. Tai rodo, kad pagaminant netikrus dokumentus – sąskaitas faktūras Nr. MLT 1000001 ir Nr. MLT 1000002 – buvo panaudoti UAB „A“ dokumentai. A. L. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu buvo paimti dokumentai, tarp kurių UAB „Aur“ 2011 m. balandžio 15 d. sąskaita faktūra Nr. 0021343, išrašyta bendrovei „Au“, bendrovės „D-M-D“ tarptautinio krovinio važtaraštis (CMR), kurio siuntėja – bendrovė „B“, 2011 m. kovo 28 d. vienkartinė krovinio pervežimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Aur“ bei UAB „Au“, „M“ dokumentai ir kt. Kratos metu buvo paimti ir trys kompiuteriai („MacBook Pro“, „Dell Inspiron“, „Dell“), vienas iš kompiuterio „Dell“ standžiajame diske rastų failų – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 11 d. sąskaita faktūra Nr. MLT 1000001.
  9. Apeliacinės instancijos teismas, paneigęs A. L. gynybos versiją, kad bendrovė „M“ dalyvavo kaltinime dėl nurodytų krovinių pervežimo, kartu konstatavo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad šios bendrovės savininkas yra N. K., kad, priešingai, nei teigė A. L. (kad jokio tikslo veikti bendrovės „M“ interesais neturėjo, valdant šią bendrovę nedalyvavo, bendrovės sąskaitomis nedisponavo ir t. t.), bylos duomenys rodo, kad jis turėjo suinteresuotumą veikti šios bendrovės naudai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal ribotos atsakomybės partnerystės registracijos liudijimą „M“ buvo įregistruota pagal 2000 m. ribotos atsakomybės partnerysčių įstatymą kaip ribotos atsakomybės partnerystė ir kad ši partnerystė ribota; jos registruota buveinė yra Anglijoje / Velse. 2010 m. kovo 9 d. A. L. ir R. N. buvo išduotas bendrasis įgaliojimas. Bendrasis įgaliojimas A. L. buvo išduotas ir 2011 m. liepos 28 d., ir 2012 m. liepos 2 d. Pagal 2010 m. kovo 9 d. įgaliojimą (taip pat ir pagal minėtus 2011 ir 2012 m. suteiktus įgaliojimus) A. L. buvo suteikta teisė atidaryti bet kokią banko sąskaitą ir valdyti ją kaip bet kurią kitą jam atidarytą sąskaitą bet kurioje jurisdikcijoje, sudaryti sandorius, valdyti, administruoti, vykdyti bet kokią veiklą, kuri yra būtina arba susijusi su įmonės veikla bei reikalais, ir kt. Pagal A. L., kaip bendrovės įgalioto asmens, prašymą AB Ūkio banke buvo atidaryta banko sąskaita, jis gavo elektroninį kodų generatorių, PIN kodų lentelę ir TAN kodų lenteles. Pagal AB Ūkio banko pateiktus bendrovės „M“ sąskaitų išrašus, 2011 m. sausio mėn. į asmeninę J. D. sąskaitą buvo pervesta 5000 Eur, 2011 m. gegužės 15 d. – 500 Eur, 2011 m. birželio 13 d. – 440 Eur; 2011 m. kovo 7 d., 2012 m. birželio 26 d. į A. L. žmonos asmeninę sąskaitą pervesta 160 Eur ir 900 Eur; iš sąskaitų išrašų matyti, kad pervedimai atlikti Lietuvoje; iš pateiktų „M“ sąskaitų išrašų, pateiktų už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d., matyti, kad iš bendrovės sąskaitų įvairiuose bankomatuose Vilniaus mieste buvo išimami grynieji pinigai. Remiantis AB Ūkio banko pateiktais „M“ prisijungimo prie banko sąskaitos IP adresais, nustatyta, kad prie bendrovės „M“ sąskaitos sistemingai buvo jungtasi iš IP adreso (duomenys neskelbtini) tiek iki A. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tiek ir nusikalstamų veikų darymo metu; IP adresą (duomenys neskelbtini) administruoja AB „Teo“ ir šis adresas priskirtas UAB „Aut“; ši bendrovė yra viena iš UAB „A“ akcininkų, abi bendrovės veiklą vykdo tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini) ir naudojasi tais pačiais elektroninių ryšių tinklais. Remdamasis šiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėti duomenys patvirtina, jog prie bendrovės „M“ sąskaitos, esančios AB Ūkio banke, būdamas savo darbovietėje UAB „A“, internetu jungėsi A. L., ir paneigia jo versiją, kad jis bendrovę „M“ perleido N. K., kad jis inkriminuotų nusikalstamų veikų darymo metu jokių santykių su bendrove „M“ neturėjo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje jokių duomenų, netgi galimai prielaidai, jog bendrovės „M“ vardu galėjo veikti kiti asmenys, nėra.
  10. Įvertinęs byloje ištirtų įrodymų, byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. tai, kad už darbą su klientais – bendrovėmis „B“ ir „K“ buvo atsakingas A. L., kad jis buvo atsakingas už kaltinime nurodytų krovinių pervežimo organizavimą (ekspedijavimą) ir žinojo, jog pervežant krovinius bendrovė „M“ nedalyvavo nei kaip vežėja, nei kaip tarpininkė, kad jis disponavo ir informacija, ir dokumentais, kurie buvo panaudoti suklastojant dokumentus (pagaminant netikrus) – bendrovės „M“ sąskaitas faktūras Nr. MLT 1000001 ir MLT 1000002, taip pat ir UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą, kad bendrovei „B“ sąskaita faktūra Nr. MLT 1000001 ir A. O. raštas buvo išsiųstas iš A. L. el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo (kaip pažymėta nuosprendyje) išimtinai naudojosi tik A. L., nes prisijungimas prie kompiuterio ir naudojimasis elektroniniu paštu buvo apsaugoti slaptažodžiu, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ir A. O. raštą, ir „M“ sąskaitas faktūras suklastojo bei panaudojo A. L., kad tokie nusikalstami veiksmai buvo padaryti tiesiogine tyčia, turint tikslą panaudojus suklastotus dokumentus neteisėtai bendrovės „M“ naudai gauti turtinės naudos.
  11. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoti, kad tai, jog A. L. ne tik panaudojo suklastotus dokumentus, bet ir pats juos suklastojo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįsta prielaidomis, neturi pagrindo. BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo – sukčiavimo – sudėtis neapima dokumentų suklastojimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. L. baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai.

16Dėl BK 8 straipsnio ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo

  1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 1, 4 dalis, 8 straipsnio 1 dalį, o tai lėmė ir netinkamą BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą. Kasatorius tokius teiginius argumentuoja tuo, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas (pasak kasatoriaus – apgaulės panaudojimą prieš Ispanijoje registruotas ir veikiančias įmones) teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tariamą nusikalstamą veiką, padarytą užsienyje – Ispanijos Karalystėje, o tai reiškia BK 8 straipsnio 1 dalies netinkamą taikymą, nes apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, ar jo veiksmai galėjo būti kriminalizuojami pagal Ispanijos Karalystės baudžiamąją teisę.
    1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat gyvenančių asmenų baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus taikymo klausimas sprendžiamas, be kita ko, vadovaujantis BK 5 ir 8 straipsniais. Pagal BK 5 straipsnį, kuriame įtvirtintas pilietybės (personalinis) baudžiamosios jurisdikcijos principas, Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą.
    2. BK 8 straipsnyje numatytos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už užsienyje padarytus nusikaltimus sąlygos. Pagal BK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, padarę užsienyje nusikaltimus, atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Šioje BK 8 straipsnio dalyje yra įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, kuri suponuoja ir tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK už veikas, padarytas užsienyje, jeigu: a) tokia veika, kurios padarymu jie kaltinami, pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus nėra laikoma nusikaltimu, nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus ši veika pripažįstama nusikaltimu, arba b) tokia veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus nėra pripažįstama nusikaltimu, nors pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus ši veika laikoma nusikaltimu, arba c) tokia veika nėra laikoma nusikaltimu nei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, nei pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus.
  2. Kasaciniame skunde teisingai aiškinamos BK 5 ir 8 straipsnių nuostatos, tačiau nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia kasatorius, jis yra nuteistas ne už užsienyje padarytą nusikalstamą veiką, o už dokumentų suklastojimą, jų panaudojimą ir sukčiavimą, t. y. už nusikaltimus, padarytus Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule bendrovės „M“ naudai įgijo svetimą – UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą. Šiuo nusikaltimu turtinė žala buvo padaryta Lietuvoje veikiančiai bendrovei, o ne Ispanijoje veikiančioms bendrovėms „B“ ar „O“. Tai, kad nuteistasis A. L., siekdamas apgaule užvaldyti UAB „A“ priklausantį turtą, pateikdamas netikrus dokumentus, suklaidino ir minėtas veikiančias bendroves, nereiškia, kad nusikaltimas buvo padarytas užsienyje ar kad apgaulė nebuvo naudojama prieš UAB „A“.
  3. Remiantis tuo, kas išdėstyta, minėti kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
  4. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
    1. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas, panaudojant apgaulę. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas.
    2. Nagrinėjamoje byloje A. L. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, pasinaudodamas tarp jo ir UAB „A“ susiklosčiusiais darbo teisiniais santykiais, sudarančiais pasitikėjimo juo pagrindą, panaudojo tai piktam – žinodamas, kad UAB „A“ įvykdė kaltinime nurodytų krovinių pervežimą ir jai už tai turi būti apmokėta, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą šiai bendrovei už suteiktas paslaugas priklausantį piniginį atlygį užvaldyti bendrovės „M“ naudai, panaudodamas UAB „A“ informaciją ir duomenis, pagamino netikrus dokumentus – bendrovės „M“ 2011 m. gegužės 15 d. bei 2011 m. gegužės 27 d. sąskaitas faktūras Nr. MLT 1000001 ir MLT 1000002 ir jas panaudojo, bendrovės „B“ ir „O“ pagal šias sąskaitas faktūras atitinkamai 6900 Eur ir 9180 Eur pervedė į bendrovės „M“ banko sąskaitą, esančią UAB Ūkio banke. Taip A. L. savo nusikalstamiems tikslams pasiekti panaudojo bendroves, kurios apie tokius tikslus nežinojo ir nėra kaltos dėl kilusių padarinių. Maža to, A. L. pagamino ir netikrą dokumentą – UAB „A“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011 m. gegužės 30 d. raštą, kurį el. paštu išsiuntė bendrovei „B“. Ši bendrovė UAB „A“ už atliktą krovinių pervežimą nesumokėjo, nes laikėsi A. O. el. paštu gauto nurodymo. Netikro dokumento – minėto rašto – turinys iš esmės reiškia tai, kad UAB „A“ pati atsisako jai priklausančio apmokėjimo. Bendrovė „K“ atsisakė apmokėti už bendrovės „O“ krovinio pervežimą, nes tokio užsakymo nebuvo gavusi ir UAB „A“ nebuvo pateikusi.
  5. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „A“ priklausantys pinigai buvo užvaldyti panaudojant apgaulę ir ji, panaudota prieš UAB „A“, buvo esminė, yra teisinga.
  6. Kasatorius teigia, kad pinigai, pervesti į UAB „M“ banko sąskaitą, nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, nes iki pinigų sumokėjimo jie priklausė bendrovėms „B“ ir „O“, o po jų sumokėjimo – bendrovei „M“. Todėl, pasak kasatoriaus, piniginis užmokestis, kurį sumokėjo krovinių siuntėjai, negali būti laikomas UAB „A“ turtu, turtinės teisės įgijimu jis nebuvo kaltinamas, o tai reiškia, kad baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai. Tokie kasatoriaus argumentai atmestini.
  7. Turtas BK 182 straipsnio prasme yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, taip pat kai nei kaltininkas, nei trečiasis asmuo, kurio naudai veikia kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų teisių ar turtinių reikalavimų. BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku gali būti tiek svetimas turtas, tiek svetima turtinė teisė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai kuriais atvejais svetimo turto ir turtinės teisės įgijimo požymiai gali sutapti, kai kuriais atvejais griežtos takoskyros tarp sąvokų „turtas“ ir „turtinė teisė“ nustatyti neįmanoma (pvz., nekilnojamojo turto ir teisės į jį, banko sąskaitoje esančių pinigų ir teisės į juos įgijimas).
  8. Byloje nustatyta, kad A. L. „M“ naudai įgijo svetimą, UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą, t. y. piniginį užmokestį, pervestą bendrovei „M“, kurį turėjo sumokėti krovinių siuntėjai. Taigi, šiuo atveju piniginės lėšos, pervestos į bendrovės „M“ banko sąskaitą, pagrįstai pripažintos turtu, kuris A. L. yra svetimas, nes nei jis, nei trečiasis asmuo, kurio naudai buvo veikiama, jokių teisių į jį neturėjo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į bendrovės „M“ banko sąskaitą buvo pervesti pinigai, kuriais A. L. turėjo galimybę naudotis ir disponuoti savo nuožiūra, o kaip nustatyta pagal AB Ūkio banko pateiktus sąskaitų išrašus, tai ir darė, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad BK 182 straipsnio 2 dalis pritaikyta netinkamai.
  9. BK 182 straipsnyje nurodytos veikos – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę – būna susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismų praktikoje dažnai tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas ir ar kaltininkui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas (ar turtinė teisė) gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus.
  10. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes veiksmai, dėl kurių jis nuteistas, priklauso civilinės teisės reguliuojamai sričiai, kad šis teismas neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo suformuluotus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problemas. Šie kasatoriaus argumentai taip pat yra nepagrįsti.
    1. Kasaciniame skunde kasatorius (kaip pats nurodo – „palyginimui“) cituoja daug kasacinės instancijos teismo nutarčių, kuriose yra pasisakyta, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis; kad tam, jog veika, pasireiškusi susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, būtų pripažįstama nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka; kad gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais, vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2013, 2K-507/2012, 2K-263-696/2016 ir kt.).
    2. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog gabenant krovinius bendrovė „M“ nedalyvavo nei kaip vežėja, nei kaip tarpininkė, kad jokių civilinių teisinių santykių, komercinių susitarimų, susijusių su inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje nurodytais krovinių pervežimais, nei tarp UAB „A“ ir bendrovės „M“, nei tarp pastarosios bendrovės ir Ispanijoje registruotų įmonių nebuvo. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kasatoriaus argumentai dėl, jo nuomone, nepagrįsto civilinių teisinių santykių kriminalizavimo atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

17Dėl civilinio ieškinio

  1. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, patenkindamas civilinės ieškovės UAB „A“ jam pareikštą civilinį ieškinį, pažeidė BPK 109 ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atmestini.
  2. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
  3. Nagrinėjamoje byloje dėl A. L. padarytos nusikalstamos veikos (sukčiavimo) UAB „A“ patyrė turtinės žalos, ji dėl to pareiškė civilinį ieškinį ir buvo įstatymo nustatyta tvarka pripažinta civiline ieškove. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendė ir pareikšto civilinio ieškinio klausimą. Konstatuoti, kad teismas pažeidė BPK 109 straipsnio ar 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nėra pagrindo.
  4. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų aplinkybių.

18Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

19Nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti.