Byla 2-1818/2012

Dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, R. G

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Nikvira“, civilinėje byloje Nr. B2-4496-577/2012 pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nikvira“ dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, R. G..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas ginčas dėl bankroto bylos iškėlimo.

5Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas iškelti bankroto bylą atsakovui, teisėtumo klausimas.

6Ieškovas S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas UAB „Nikvira“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad ieškovas dirbo pas atsakovą, o 2010 m. birželio 18 d. darbo sutartis buvo nutraukta, tačiau atsakovas ieškovui liko skolingas 24 222,16 Lt. Pažymėjo, kad atsakovas yra nemokus, negali atsiskaityti su darbuotojais ir kitais kreditoriais.

7Tretysis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius prašė iškelti bankroto bylą atsakovui ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Verslo administravimas ir apskaita“. Nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas 2011 m. liepos 1 d. buvo 3 135,11 Lt, tačiau atsakovas skolos nepadengė ir toliau įmokų nemokėjo. Pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 1 d. įsiskolinimas sudarė 13 232,40 Lt ir jis iki dabar nėra padengtas.

8Tretysis asmuo R. G. prašė iškelti atsakovui bankroto bylą. Nurodė, kad jis nuo 2007 m. balandžio 11 d. dirbo UAB „Nikvira“, darbo sutartis buvo nutraukta, tačiau atsakovas trečiajam asmeniui liko skolingas 15 511,57 Lt. Pažymėjo, jog atsakovas yra nemokus, negali atsiskaityti su darbuotojais ir kitais kreditoriais.

9Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas jam yra skolingas 24 222,16 Lt, visiškai neatitinka tikrovės. Nurodė, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 18 d. ir su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta, o šis faktas buvo nurodytas bei įrodytas pateikiant prieštaravimus dėl prašymo išduoti teismo įsakymą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui. Pažymėjo, kad atsakovas pateikė teismui Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-4289-235/2012 kopiją, patvirtinančią, jog teismo įsakymas buvo panaikintas, nes pareiškėjui S. G. buvo pasiūlyta pateikti ieškinį, bet ieškovas, gavęs atsakovo prieštaravimus bei dokumentus apie atsiskaitymą, ieškinio nepateikė. Nurodė, kad atsakovas pateikė teismui atsiskaitymo su S. G. pažymos kopiją bei 2010 metų mokėjimo žiniaraščių kopijas, kurios patvirtina, jog UAB „Nikvira” nėra skolinga ieškovui. Pažymėjo, kad tretysis asmuo R. G. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atsakovo skolą, nes UAB „Nikvira“ visiškai atsiskaitė su R. G.. Nurodė, jog R. G. į bendrovę dėl skolos visiškai nesikreipė, o apie tariamą skolą atsakovas sužinojo tik gavęs dokumentus iš teismo. Pabrėžė, kad R. G. prašyme nurodyta skola – 15 511,57 – yra nepagrįsta, nelogiška, nes trečiajam asmeniui buvo mokamas 900 Lt atlyginimas, iš kurio nuskaičius mokesčius jam likdavo 759 Lt, todėl tretysis asmuo turėjo visiškai be algos dirbti net 2 metus. Pažymėjo, kad atsakovui nėra suprantama, kaip dirbęs be atlyginimo 2 metus žmogus išeina iš darbo ir net neprašo pažymos apie neišmokėtą darbo užmokestį.

10II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Nikvira“.

12Teismas pažymėjo, jog atsakovas pateikė dokumentus, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo sumokėtas. Pažymėjo, kad jeigu skolininkas piniginę prievolę ginčija, reikalavimo dydis turi būti sprendžiamas iš esmės bendra ieškininės teisenos tvarka arba jau iškeltoje bankroto byloje, bet ne bylos pagal kreditoriaus ieškinį iškėlimo stadijoje, todėl ieškovo S. G. ir trečiojo asmens R. G. nurodomos skolos, kurias anot pareiškėjų atsakovas pastariesiems skolinga UAB „Nikvira“, nevertintinos sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą. Nurodė, kad remiantis UAB „Nikvira“ 2012 m. liepos 3 d. balanso duomenimis, įmonės turtas sudaro 793 852 Lt, o iš pateikto teismui kreditorių sąrašo matyti, jog pradelsti įsipareigojimai yra 331 912,58 Lt ir neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės – 793 852 Lt. Pažymėjo, kad iš byloje esančios 2012 m. liepos 3 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad UAB „Nikvira“ per finansinius metus patyrė 21 699 Lt nuostolių, kurie yra ženkliai mažesni negu praėjusių finansinių metų nuostoliai – 1 053 949 Lt, o iš pateikto teismui debitorių sąrašo matyti, kad įmonės debitorinės skolos sudaro 388 910,80 Lt, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo UAB „Nikvira“ nemokumo būklę. Nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad įmonė būtų sustabdžiusi ar nutraukusi savo veiklą,

13Teismas atmetė atsakovo prašymą skirti ieškovui 20 000 Lt baudą dėl nepagrįsto ieškinio pateikimo, kadangi piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis turi būti įrodytas, o šiuo atveju jam konstatuoti nepakako tik prašymo pateikimo, todėl teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, jog nėra objektyvaus teisinio pagrindo skirti baudą už tariamą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

14III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

15Atskiruoju skundu ieškovas S. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

161. Ieškovas dirbo atsakovo įmonėje nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 18 d. Per šį laikotarpį atlyginimai buvo mokami nereguliariai. Atsakovo buhalterija buvo vedama netvarkingai. Padėtis itin pablogėjo 2008 – 2009 metais, kada Lietuvą pasiekė ekonominė krizė. Atlyginimai buvo mokami nereguliariai (kelis kartus per mėnesį į rankas duodama vis skirtinga pinigų suma, tačiau ji dažnai buvo mažesnė nei nurodoma žiniaraščiuose) arba iš viso nemokami, o darbuotojams priverstinai buvo duodama pasirašyti mokėjimų žiniaraščiuose.

172. Atsakovo pateikta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei mokėjimų žiniaraščiai yra netikslūs ir nepakankami, todėl nepaneigia ieškovo skolos fakto. Minėti dokumentai apima labai trumpą laikotarpį (2010 m. sausio – birželio mėn.). Pabrėžtina, jog didelė dalis ieškovo skolos kyla iš 2008 bei 2009 metų laikotarpio. Pateikti mokėjimo žiniaraščiai neatitinka turinio ir formos reikalavimų, taip pat ne visuose juose yra ieškovo parašas. Žiniaraščiuose gavėjų parašai persidengia, juos sunku išskirti, dėl to kopijose nėra matoma, ar ieškovas tikrai yra pasirašęs visuose šiuose žiniaraščiuose. Taip pat nėra aišku, ar parašai yra būtent ieškovo. Ieškovas nepasirašė (parašo nėra arba jis yra ne ieškovo) mokėjimo žiniaraščiuose Nr. 2, 3, 4, 6 (už šios laikotarpius ieškovas atlyginimo nėra gavęs). Abejonių kelia ir tai, kad žiniaraščiuose niekas nepasirašė prie grafų „Išmokėjo (parašas)“ bei „Patikrino buhalteris (parašas)“. Žiniaraščių apačioje yra tik žiniaraštį sudariusio asmens parašas, tačiau parašo nėra patikrinimo grafoje (išimtis žiniaraštis Nr. 4, kuriame nėra sudariusio asmens parašo, tačiau yra jį patikrinusio asmens parašas). Neaišku, kas pasirašė balandžio 6 d. ir birželio 18 d. išlaidų orderius (ieškovas nurodytų sumų nėra gavęs). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog prie žodžio „Parašas“ nenurodytas pasirašantis asmuo, o parašai šiuose išlaidų orderiuose yra akivaizdžiai skirtingi.

183. Pažymėtina, jog atsakovas skolos nesumoka ilgą laiką (darbo sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 18 d.). Teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodo, jog yra privalomos dvi įmonės nemokumą apsprendžiančios sąlygos - ne vien negalėjimas laiku atsiskaityti su kreditoriais, tačiau ir praleistų pradelstų skolų sumos viršijimas pusės į balansą įrašyto turto vertės. Šis vertinimo matas yra netikslus. Be to, atsakovo įsipareigojimų suma (331 912,58 Lt) yra beveik įmonės turto sumos pusė (793 852 Lt), praėjusių finansinių metų nuostolis (1 053 949 Lt) yra didesnis už įmonės šiuo metu turimą turtą. Tai, kad per šiuos finansinius metus įmonės nuostolis siekia ženkliai mažesnę sumą (21 699 Lt) nerodo gerėjančios įmonės padėties, o tik patvirtina, jog įmonė realios veiklos nevykdo ir yra iki minimumo sumažinusi finansinių srautų judėjimą. Atsakovas yra skolingas ir kitiems darbuotojams, tarp jų – trečiajam asmeniui byloje R. G. 15 511,57 Lt, VSDFV Vilniaus skyriui atsakovo skola sudaro 13 232,40 Lt ir tendencingai auga. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įmonė šiuo metu turi tik 1 įdarbintą darbuotoją ir realios veiklos nevykdo.

194. Ieškovas (darbuotojas) yra silpnesnioji šio ginčo su atsakovu (darbdaviu) šalis. Atsakovas neišmokėjo ieškovui atlyginimo bei vengia bendravimo, nesileidžia į derybas dėl skolos išmokėjimo.

20Atskiruoju skundu tretysis asmuo R. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

211. –

22–

233. Atsakovo pateikti buhalteriniai dokumentai niekaip neįrodo atsiskaitymo su trečiuoju asmeniu fakto. Pateikti mokėjimų žiniaraščiai apima labai trumpą laikotarpį. Pabrėžtina, jog atsakovo pateikti buhalteriniai dokumentai apima tik dalį dirbto laikotarpio, tuo tarpu laikotarpio, kuriuo susidarė skola trečiajam asmeniui, žiniaraščiai pateikti nebuvo.

244. Atsakovas jau kurį laiką jokios realios veiklos nevykdo, veikia tik „dėl akių“. Nelogiška, jog įmonės, kurioje dirba vienas darbuotojas, darbo laikas būtų „I-V 08:00-18:30, VI 10:00-14:00“.

25Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius prašo tenkinti ieškovo S. G. ir trečiojo asmens R. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutarties. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

26Pažymėtina, jog VSDFV Vilniaus skyriaus kompiuterinės duomenų bazės duomenimis, UAB „Nikvira“ 2012 m. liepos 31 d. dirbo vienas darbuotojas – bendrovės direktorius V. L., todėl įmonės galimybės vykdyti veiklą ir sumokėti įsiskolinimus kreditoriams yra abejotinos.

272. Atsakovas UAB „Nikvira“ Vilniaus apygardos teismui pateikė 2012 m. liepos 3 d. balansą, kurio duomenimis įmonės turtas sudaro 793 852 Lt, o pradelsti įsipareigojimai – 331 912,58 Lt, t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Nepaisant to, teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokesčius ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Todėl darytina išvada, kad vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo.

28IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Byloje sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartis, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą UAB „Nikvira“, yra pagrįsta ir teisėta.

30Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Tad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

31Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas arba 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas. Remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo sąlygų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 str.). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams, taip pat buvusiems darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byla Nr. 2-526/2012; 2011 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-440/2011; 2010 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1173; 2009 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-561/2009).

32Taigi, nors pagal teismų praktikoje suformuotas teisės taikymo taisykles vėlavimo išmokėti darbuotojams atlyginimus faktas savaime nesudaro pagrindo iškelti įmonei bankroto bylą, o būtina šią aplinkybę vertinti neatsietai nuo įmonės nemokumo, tačiau šis faktas, atsižvelgiant į darbuotojams nesumokėtų sumų dydžius, praleistus terminus joms sumokėti, turi esminę reikšmę sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo tokiai įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1946/2011).

33Tuomet, kai atsakovas ginčija ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Tai reiškia, kad atsakovui ginčijant ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą atsakovo skolą ieškovui, reikia nustatyti, ar įmonės skolos, neįskaitant ginčijamos skolos dydžio, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla. Tačiau visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-759/2009).

34Nagrinėjamu atveju bankroto bylos iškėlimą atsakovui inicijuoja buvę atsakovo darbuotojai, teigdami, kad atsakovas nėra išmokėjęs jiems priklausančios darbo užmokesčio dalies ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų. Atsakovas nesutinka tiek su ieškovo S. G. ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta atsakovo 24 222,16 Lt skola ieškovui, tiek ir su trečiojo asmens R. G. prašyme dėl įtraukimo trečiuoju asmeniu nurodytais teiginiais apie 15 511,57 Lt dydžio įsiskolinimą. Vadinasi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, sprendžiant apie atsakovo UAB „Nikvira“ finansinę būklę ir pagrindo iškelti bankroto bylą egzistavimą, reikia nustatyti, ar pradelstos įmonės skolos, neįskaitant skolų, su kuriomis atsakovas nesutinka, dydžio, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Iš 2012 m. balandžio 30 d. balanso matyti, kad įmonės turimo turto vertė sudaro 793 852 Lt (b. l. 133), o pradelstų įsipareigojimų suma yra 331 912, 58 Lt (b. l. 140). Taigi, atsakovo UAB „Nikvira“ pradelstų įsipareigojimų suma neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl daroma išvada, kad atsakovo UAB „Nikvira“ finansinė padėtis neatitinka būklės, kuriai esant, įmonė laikoma nemokia (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Byloje nėra duomenų apie atsakovo poziciją dėl trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus nurodomo 13 232,40 Lt įsiskolinimo, tačiau, net ir įskaitant šį įsiskolinimą bei ankščiau nurodytus galimus įsiskolinimus buvusiems atsakovo darbuotojams, atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma vis tiek neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (793 852 Lt/2 = 396 926 yra daugiau negu 331 912, 58 Lt + 24 222,16 Lt + 15 511,57 Lt +13 232,40 Lt = 384 878,71 Lt).

35Atsižvelgdama į atsakovo finansinę būklę, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra konstatuotas savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas – vėlavimo išmokėti darbuotojams (buvusiems darbuotojams) atlyginimą ir kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas faktas, todėl šiuo pagrindu įmonei negali būti iškelta bankroto byla.

36Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas S. G., laikantis save atsakovo kreditoriumi, kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl skolos ir palūkanų išieškojimo iš atsakovo UAB „Nikvira“. Šio pareiškimo pagrindu 2011 m. gruodžio 16 d. buvo išduotas teismo įsakymas, kuris, gavus atsakovo prieštaravimus ir ieškovui nepateikus ieškinio, buvo panaikintas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-4289-235/2012). Kadangi ieškovas nepateikė teismui ieškinio dėl skolos priteisimo bendrąja ginčo teisenos tvarka, o atsakovas pateikė teismui įrodymus apie atsiskaitymą su ieškovu, ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, kad UAB „Nikvira“ nėra ieškovo skolininkė. Kitaip tariant – nėra nustatyta, ar ieškovas iš tiesų yra atsakovo kreditorius ir turi teisę inicijuoti bankroto bylą atsakovui.

37ĮBĮ nėra reglamentuota, kaip nustatoma, ar asmuo turi teisę kaip kreditorius inicijuoti skolininkui bankroto bylą, kai skolininkas nesutinka su kreditoriaus reikalavimo teise. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–154/2008). Visgi, nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuluota taisyklės, kad tik kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-719/2007). Priešinga praktika apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, kadangi vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolininko mokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Todėl laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, bus nustatyta tik išsprendus šio asmens reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Tuo tarpu aplinkybė, jog teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo.

38Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, asmuo, laikantis save kreditoriumi, turi teisę siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje, ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2012).

39Byloje nustatyta, kad atsakovas nesutinka su buvusių įmonės darbuotojų – ieškovo ir trečiojo asmens, inicijuojančių jam bankroto bylos iškėlimą, nurodomais įsiskolinimais. Vadinasi, šių asmenų, kaip ir visų kreditorių, reikalavimai turi būti sprendžiami atskiroje byloje, o ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kad reikalavimo dydis turi būti sprendžiamas iš esmės bendra ieškininės teisenos tvarka arba jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str.), bet ne bankroto bylos pagal kreditoriaus ieškinį iškėlimo stadijoje. Šioje stadijoje kreditorinio reikalavimo dydis, t. y. skolininko atsakomybė prieš kreditorių, nenustatinėjamas. Todėl vien galimo įsiskolinimo buvimo ar galimo skolos neapmokėjimo faktas, esant neapibrėžtam jo dydžiui bei ginčui dėl skolos fakto, negali būti savarankišku pagrindu bankroto bylai iškelti (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-196/2006). Ieškovas, norėdamas inicijuoti atsakovui bankroto bylą, iš pradžių turėtų išspręsti kilusį ginčą, pareikšdamas ieškinį dėl jo nurodomo atsakovo įsiskolinimo priteisimo ginčo teisenos tvarka ir tik išsprendus kilusį ginčą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimas būtų patenkintas, bei nesant galimybės išieškoti priteistų sumų iš atsakovo, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui tuo pagrindu, kad įmonė neatsiskaito su darbuotojais ar buvusiais darbuotojais.

40Kiti atskirojo skundo argumentai, ypač atsižvelgiant į tai, kad jais apeliantai įrodinėja atsakovo skolos pagrįstumą, taip pat neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

41Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius atsakovo nemokumo ir esant ginčui dėl atsakovo įsiskolinimo ieškovui ir trečiajam asmeniui, kaip buvusiems bendrovės darbuotojams, nėra pagrindo atsakovui iškelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bankroto bylos iškėlimą pagal buvusio darbuotojo ieškinį reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to pagrįstai atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą, todėl naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

42Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Nutarė

43Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.