Byla 2K-187/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalis, konfiskuoti A. G. priklausantys 60 Lt, gauti už parduotą psichotropinę medžiagą. Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. ir jo gynėjos advokatės I. Sinkevičienės apeliacinis skundas atmestas. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir V. B., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota. Teisėjų kolegija

Nustatė

2A. G. nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d., 18 val., Ž. M. namuose, esančiuose Telšiuose, ( - ), turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė tiksliai nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau kaip 2,568 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, ir nuo nenustatyto laiko laikė 1,07 g narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių); tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2012 m. rugpjūčio 9 d., apie 23 val., dalį amfetamino – 0,120 g, Telšiuose, ( - ), už 60 Lt pardavė V. B., o likusią šios medžiagos dalį 2,448 g ir 1,07 g kanapių (ir jų dalių) neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, toliau laikė Ž. M. namuose ir savo kelnių kišenėje iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., kol šias medžiagas surado ir paėmė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai 0.30 val. atliktos jo asmens, taip pat 1.35 val. atliktos buto, esančio Telšiuose ( - ), kratų metu. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai paskirdami jam bausmę netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, jį įvykdė neapsikentęs įžūlaus ir provokuojančio V. B. elgesio, kai šis, žinodamas, jog jis (A. G.) savo poreikiams perka amfetaminą, iš anksto davė pinigus ir paprašė amfetamino nupirkti ir jam, todėl teismai turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose. Be to, teismai netinkamai įvertino jo asmenybę ir pripažino jį recidyvistu, t. y. netinkamai taikė BK 27 ir 54 straipsnius. Jis savo kaltę visiškai pripažįsta, gailisi dėl to, kas įvyko, savo nusikalstamą elgesį praeityje stengėsi pakeisti įsidarbindamas automobilių remonto dirbtuvėse, turi sugyventinę, su kuria ketina susituokti, padėjo savo močiutei ir prižiūrėjo 65 proc. darbingumo netekusią mamą, įkalinimo vietoje nuobaudų neturi, yra kelis kartus skatintas. Visos šios aplinkybės teismų turėjo būti įvertintos ir jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, teismai be pagrindo netaikė jam BK 641 straipsnio ir trečdaliu nesumažino bausmės, nes jis visiškai prisipažino, o byla teisme buvo nagrinėjama atlikus supaprastintą įrodymų tyrimą. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad jo bylą nagrinėję teismai buvo šališki, nes neįsigilino į bylos esmę ir dėl to nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat teismai neatkreipė dėmesio, kad liudytojo V. Z. parodymai yra melagingi, todėl pažeidė BPK 20 straipsnį, 276 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.

3Prokuroras nurodo, kad, kaip numatyta BPK 369 ir 376 straipsniuose, kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, todėl byloje surinktų įrodymų nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos duomenų nenustatinėja. Liudytojų parodymų pagrįstumo įvertinimas yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasatorius ginčija teismų pateiktą liudytojo apklausos vertinimą tvirtindamas, kad dėl to padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tačiau savo išvados nepagrindžia jokiais argumentais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kasacinės instancijos teismas negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo pakeisti savo išvadomis, o tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo nustatyti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013). Prokuroro manymu, kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo BK 59 straipsnio taikymo, yra visiškai nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad nuteistasis prisipažino tik iš dalies, todėl pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir gailisi. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo nėra, todėl provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys taip pat pagrįstai nepripažintas A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Prokuroras pažymi, kasatoriaus teiginiai apie netinkamą bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymą yra deklaratyvūs, nes jiems pagrįsti nėra pateikta jokių teisinių argumentų.

4Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013). Dėl to nuteistojo A. G. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas liudytojo V. Z. parodymų patikimumas, jam paskirtos bausmės griežtumas, nenurodant netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, paliekami nenagrinėti.

5Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų taikymo Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktus, nes esant pagrindui nenustatė šių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; 2) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pasak kasatoriaus, teisinį pagrindą nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, šie parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-78/2014). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad A. G. neteisėtai laikė narkotines ir psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat neteisėtai pardavė psichotropinę medžiagą, tačiau duodamas parodymus jis nuosekliai neigė, kad narkotines ir psichotropines medžiagas laikė turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, todėl darytina išvada, kad jis prisipažino ne dėl visų esminių bylos aplinkybių, t. y. prisipažino tik iš dalies. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o nenustačius šios aplinkybės, nėra teisinio pagrindo nustatyti kasatoriaus nurodomos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad kaltininko veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Anot kasatoriaus, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė turėtų būti nustatyta, nes jis veiką padarė dėl nuteistojo V. B. prašymo. Kolegija pažymi, kad A. G. veika jokia žala nuteistajam V. B. nebuvo padaryta, todėl jis nėra ir negali būti pripažintas nukentėjusiu asmeniu, o jo prašymai atitinkamai vertinami kaip provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Savo ruožtu dėl to nėra teisinio pagrindo nustatyti A. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Dėl kitų kasatoriaus argumentų, kuriais ginčijama jam paskirta bausmė ir jo bylą nagrinėjusių teismų nešališkumas Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami jam skirtinos bausmės klausimą, be pagrindo jį laikė recidyvistu. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o tokį nusikaltimą padaręs asmuo yra recidyvistas. Iš to išplaukia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar nepanaikinus teistumo už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. anksčiau buvo ne vieną kartą teistas, tarp jų ir už tyčinį sunkų nusikaltimą, atliko bausmę 2010 m. lapkričio 16 d., todėl pagal BK 97 straipsnio taisykles jam teistumas turėjo išnykti praėjus penkeriems metams nuo šios dienos, tačiau naują tyčinį nusikaltimą, už kurį jis nuteistas šioje byloje, padarė 2012 m. rugpjūčio 9 d., t. y. neišnykus teistumui, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai jam skyrė bausmę laikydami jį recidyvistu ir taikydami recidyvistams skirtas bausmių skyrimo taisykles. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo jam taikyti BK 641 straipsnio normas ir bausmę sumažinti. Kolegija pažymi, kad BK 641 straipsnis gali būti taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu; 3) bausmės mažinimo klausimas gali būti išspręstas tuo pačiu nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje procesas vyko bendra tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio pabaigoje buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą, taigi byla buvo tiriama ir nagrinėjama ne pagreitinto proceso tvarka. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas apklausiant ne tik kaltinamuosius A. G. ir V. B., bet ir liudytoją V. Z., ištiriant teisiamajame posėdyje kitus įrodymus, todėl įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad pagal BPK 290 straipsnio taisykles ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gauti bei prie bylos pridėti dokumentai, turintys reikšmės bylai nagrinėti, taip pat garso ar vaizdo įrašai, gauti ikiteisminio tyrimo metu, gali būti teisme tik išvardijami, jei proceso dalyviai nepageidauja jų apžiūrėti, peržiūrėti ar perklausyti, o tai ir buvo padaryta šioje byloje. Toks įrodymų tyrimas nėra laikomas sutrumpintu įrodymų tyrimu, kurio atlikimo tvarką reglamentuoja atitinkamai BPK 273, 291 straipsniai. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, o ne teismo baudžiamąjį įsakymą. Dėl to darytina išvada, kad teismai nagrinėjamoje byloje BK 641 straipsnio taikymo klaidų nepadarė. Kaip jau aptarta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai spręsdami bylą įvertino kasatoriaus nurodomas ir, jo manymu, reikšmingas bylos aplinkybes skiriant jam bausmę, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai neįsigilino į bylos esmę. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog bylą nagrinėję teisėjai ar teismai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, būtų kitų aplinkybių, kurios objektyviai keltų abejonių dėl nagrinėjusių bylą teisėjų ar teismo nešališkumo. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jo bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Nenustačius pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

7Atmesti nuteistojo A. G. kasacinį skundą.