Byla 1A-143-148/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, gynėjai advokatei Leonorai Vasiliauskienei, išteisintajam Č. P., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės Jolantos Činčikienės (toliau – ir prokurorė) ir nukentėjusiojo A. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo Č. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, jo veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

3Č. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. savo kontoroje, esančioje ( - ), vykdydamas individualią teisinę veiklą, tvarkydamas savo, kaip advokato, veikiančio pagal Lietuvos advokatų tarybos 2001 m. gegužės 30 d. išduotą liudijimą Nr. ( - ), teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų reikalavimus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio ,,Apskaitos tvarkymo nustatymas ir parinkimas“ 2 dalies reikalavimus, pagal kuriuos „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, surašomais ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, bei „Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 1K-166, 41 punkto reikalavimus, kuriais nurodyta, kad „Individualios veiklos pajamų gavimo (uždirbimo) arba su tokiomis pajamomis susijusių išlaidų dokumentų duomenys į Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą įrašomi ne vėliau kaip iki paskutinės kito mėnesio dienos“, nes jis nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. teikė teisines paslaugas asmenims, tačiau nesurašė teisinių paslaugų sutarčių arba išrašė jas mažesnės sumos, gavo užmokestį už suteiktas paslaugas, tačiau jo nefiksavo individualios veiklos pajamų dokumentuose, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale ir nedeklaravo gautų pajamų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose bei nesumokėjo mokesčių: Č. P. 2010 m. individualios veiklos apskaitoje nefiksavo 1 650 Lt pajamų, gautų iš I. S. ir D. T., 2011 m. apskaitoje nefiksavo 16 767 Lt pajamų, gautų iš E. T., D. T., R. J., S. M., D. D.-M., A. M., A. S. ir iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 2012 m. individualios veiklos apskaitos dokumentuose nefiksavo 27 561,32 Lt pajamų, gautų iš J. L., I. S., D. T., E. T., A. Š., taip veikdamas jis 2010–2012 m. birželį nesumokėjo 10 862,37 Lt mokesčių, iš jų – 4 827,72 Lt GPM ir 6 034,65 Lt PSD bei VSD įmokų. Todėl iš dalies negalima nustatyti advokato Č. P. individualios veiklos nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. pajamų ir rezultatų.

4Be to, Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, kad, vykdydamas individualią teisinę veiklą kaip advokatas, veikiantis pagal Lietuvos advokatų tarybos 2001 m. gegužės 30 d. išduotą liudijimą Nr. ( - ), ( - ), nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, siekdamas išvengti GPM ir PSD įmokų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPM įstatymas) 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, į 2010 m. metinę pajamų deklaraciją (GPM308) įrašė žinomai neteisingus duomenis, deklaruodamas 18 963,20 Lt pajamų, 5 688,96 Lt leidžiamų atskaitymų, 13 274,24 Lt apmokestinamųjų pajamų ir 1 901 Lt pajamų mokesčio, tačiau tyčia deklaracijoje nedeklaravo 1 650 Lt pajamų, gautų iš I. S. ir D. T., taip išvengdamas 51,98 Lt PSD įmokų ir 164,59Lt VSD įmokų pagrindinei ir papildomai pensijai gauti, bei šią suklastotą deklaraciją nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), esančiai Durpynų g. 3, Panevėžyje.

5Č. P. taip pat buvo kaltinamas ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, kad vykdydamas individualią teisinę veiklą kaip advokatas, veikiantis pagal Lietuvos advokatų tarybos 2001 m. gegužės 30 d. išduotą liudijimą Nr. ( - ), ( - ), nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, siekdamas išvengti GPM ir PSD įmokų, pažeisdamas GPM įstatymo 27 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, į 2011 m. metinę pajamų deklaraciją (GPM308) įrašė žinomai neteisingus duomenis, deklaruodamas 18 909 Lt pajamų, 5 672,70 Lt leidžiamų atskaitymų, 13 236,30 Lt apmokestinamųjų pajamų ir 1 985 Lt pajamų mokesčio, tačiau tyčia deklaracijoje nedeklaravo 16 767 Lt pajamų, gautų iš E. T., D. T., R. J., S. M., D. D.-M., A. M., A. S. ir iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, taip išvengdamas 528,16 Lt PSD įmokų ir 1 672,50 Lt VSD įmokų pagrindinei ir papildomai pensijai gauti, bei šią suklastotą deklaraciją nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pateikė Panevėžio apskrities VMI, esančiai Durpynų g. 3, Panevėžyje.

6Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kad iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent: Panevėžio mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, A. T. suteikus jam įgaliojimą (patvirtintas 2012 m. vasario 24 d. ( - ) biuro notarės R. R., notarinio registro Nr. R-645) valdyti, naudoti visą turtą, turtines teises bei prievoles ir jais disponuoti, kuriuo remiantis jis pagal 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, atstovaudamas A. T., pardavęs jam priklausantį butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ) (sutartis sudaryta ( - ), notarinio registro Nr. 2294), L. R. ir gavęs iš jos už parduodamą butą 37 000 Lt bei juos 2012 m. balandžio 2 d. ( - ), perduodamas D. T., tyčia iššvaistė svetimą, jam patikėtą didelės vertės turtą – A. T. priklausančius 37 000 Lt.

7Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, t. y. Panevėžio mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, A. T. suteikus jam įgaliojimą (patvirtintas 2012 m. vasario 24 d. ( - ) notarės R. R., notarinio registro Nr. R-645) valdyti, naudoti visą savo turtą, turtines teises bei prievoles ir jais disponuoti, kuriuo remiantis jis 2012 m. kovo 21 d., nuimdamas pinigus iš B. T. asmeninių sąskaitų: 7 394,33 Lt iš AB „Citadele“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) ir 1 966,99 Lt iš AB „Swedbank“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ), tyčia pasisavino svetimą jam patikėtą turtą – A. T. priklausančius 9 361,32 Lt.

8Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kad pagamino netikrą dokumentą, t. y. jis 2012 m. gegužės 7 d. savo advokato kontoroje, esančioje ( - ), pagamino netikrą dokumentą – „Ataskaitą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.150 straipsnis)“, kurioje tyčia nurodė tiesos neatitinkančius duomenis, kad „A. T. nurodymu ir su juo suderinus iš anksto kainą, buvo parduotas už 37 000 Lt asmeninės nuosavybės teise A. T. priklausantis butas, esantis ( - )“ ir kad „pinigai už parduotą butą ir piniginės santaupos bendroje sumoje 46 000 Lt pagal A. T. nurodymą, Č. P. perdavė jo buvusiai žmonai D. T., kuri atsiskaitys su A. T.“, nors buto pardavimo kaina – 37 000 Lt – su A. T. suderinta nebuvo ir D. T. jis perdavė tik 37 000 Lt.

9Be to, Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kad nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. gegužės 7 d., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – advokatu (Lietuvos advokatų tarybos liudijimas Nr. ( - ), išduotas 2001 m. gegužės 30 d.), versdamasis advokato profesine veikla, pažeisdamas:

10– Lietuvos Respublikos advokatūros 2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 (toliau – Advokatūros įstatymas) 5 straipsnio 3 ir 6 punktuose įtvirtintus advokato veiklos teisėtumo ir nepriekaištingo elgesio principus, sulaužydamas valstybei duotą šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytą advokato priesaiką dorai ir sąžiningai atlikti advokato pareigas, savo elgesiu nepakenkti advokato vardui, taip pat pažeisdamas Advokatūros įstatymo 39 straipsnio reikalavimus, kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų;

11– Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345 paskelbto ir 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime priimto Lietuvos advokatų etikos kodekso (toliau – ir Advokatų etikos kodeksas) 1.2 punkto reikalavimus, kad advokato profesinė veikla reikalauja laikytis teisinių ir moralinių įpareigojimų advokato profesijai, visuomenei, šio kodekso 1.3 punkto reikalavimus, jog advokatas visada privalo saugoti profesinę garbę ir orumą ir nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos, 2.3.2 punkto reikalavimus – draudžiama veikti byloje neatsižvelgiant į ginamojo valią; 6.6 punkto reikalavimus – advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai;

12– CK 2.134 straipsnio (Atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimas) 1 dalies reikalavimus – atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais; CK 6.760 straipsnio (Įgaliotinio pareigos) 1 dalies reikalavimus – įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, ir vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais, bei 5 dalies reikalavimus – visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės (kitokios asmeninės naudos) naudos sau, o būtent: Panevėžio miesto apylinkės teismui 2011 m. lapkričio 24 d. (A. T. atstovavo advokatas Č. P.) panaikinus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. sausio 28 d. sprendimą dėl A. T. pripažinimo neveiksniu ir pripažinus jį veiksniu, 2012 m. vasario 24 d. notaro kontoroje A. T. suteikus jam įgaliojimą (patvirtintas 2012 m. vasario 24 d. ( - ) notarės R. R., notarinio registro Nr. R-645) valdyti, naudoti visą savo turtą, turtines teises bei prievoles ir jais disponuoti, 2012 m. kovo 21 d. A. T. gavus notaro kontoroje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (Panevėžio m. 3-iasis notarų biuras, notarinio registro Nr. 963), jis 2012 m. kovo 21 d., nuimdamas pinigus iš B. T. asmeninių sąskaitų: 7 394,33 Lt iš AB „Citadele“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) ir 1 966,99 Lt iš AB „Swedbank“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ), tyčia pasisavino svetimą jam patikėtą turtą – A. T. priklausančius pinigus – 9 361,32 Lt.

13Vėliau, A. T. žodžiu paprašius jo padėti parduoti jam priklausantį butą, esantį ( - ) (unikalus Nr. ( - )), 2012 m. kovo 30 d. jis pardavė A. T. priklausantį butą už daug mažesnę kainą nei rinkos vertė – 37 000 Lt (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, buto vertė – 60 200 Lt, 2012 m. gegužės 16 d. korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 50A0-1205-0034 nustatyta buto vertė – 54 000 Lt) savo artimai giminaitei – žmonos D. P. seseriai L. R., o gavęs iš L. R. už parduodamą butą 37 000 Lt bei juos 2012 m. balandžio 2 d. ( - ), perduodamas D. T., tyčia iššvaistė svetimą, jam patikėtą didelės vertės turtą – A. T. priklausančius 37 000 Lt.

14Paskui jis savo advokato kontoroje, esančioje ( - ), 2012 m. gegužės 7 d. pagamino netikrą dokumentą – „Ataskaitą (CK 2.150 straipsnis)“, kurioje tyčia nurodė tiesos neatitinkančius duomenis, kad „A. T. nurodymu ir su juo suderinus iš anksto kainą, buvo parduotas už 37 000 Lt asmeninės nuosavybės teise A. T. priklausantis butas, esantis ( - )“ ir kad „pinigai už parduotą butą ir piniginės santaupos bendroje sumoje 46 000 Lt pagal A. T. nurodymą, perdavė jo buvusiai žmonai D. T., kuri atsiskaitys su A. T.“, nors buto pardavimo kaina – 37 000 Lt – su A. T. suderinta nebuvo ir D. T. jis perdavė tik 37 000 Lt.

15Tokiais neteisėtais savo veiksmais Č. P. diskreditavo prilyginto valstybės tarnautojui asmens – advokato – vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros autoritetą, pasitikėjimą valstybės teisine sistema ir taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei bei juridiniam asmeniui – Lietuvos advokatūrai, taip pat didelę turtinę žalą – 46 361,32 Lt – A. T..

16Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžiu Č. P. dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

17Nukentėjusysis A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį, kuria Č. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – Č. P. nuteisti bei patenkinti byloje pareikštą nukentėjusiojo civilinį ieškinį.

18Nukentėjusysis tvirtina, kad dėl nusikalstamų Č. P. veiksmų jam buvo padaryta 54 000 Lt turtinė žala už parduotą butą, esantį ( - ), o taip pat Č. P. pagal įgaliojimą nuėmė iš nukentėjusiojo tėvo B. T. asmeninių sąskaitų, esančių AB „Citadele“ banke sąskaitoje Nr. ( - ) – 7 394,33 Lt bei AB „Swedbank“ banke sąskaitoje Nr. ( - ) – 1 966,99 Lt, t. y. 9 361,32 Lt. Iš viso nukentėjusiajam buvo padaryta 63 361,32 Lt dydžio turtinė žala.

19Anot nukentėjusiojo, teismas nepagrįstai neįvertino apgaulės požymio ir jos subjektyvaus suvokimo. Nukentėjusysis, remdamasis kasacinio teismo suformuotoje praktikoje pateiktais išaiškinimais, nurodo, jog tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsispręsti dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Nukentėjusysis mano, kad tokiu atveju, kaip dabar nagrinėjamas atvejis, svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra ir nukentėjusiojo apdairaus, atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmeninėmis savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Pasak nukentėjusiojo, bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius aptartų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms. Nukentėjusysis pažymi, kad jis serga paranojine šizofrenija, kuri yra nepagydoma, gydosi ilgiau kaip trejus metus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Todėl nukentėjusysis daro išvadą, kad pagal teismų praktiką Č. P. veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Č. P. susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus patvirtina bylos medžiaga.

20Prokurorė Jolanta Činčikienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m liepos 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – Č. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pripažinti kaltu ir jį nuteisti:

  • pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
  • pagal BK 220 straipsnio l dalį – 25 MGL (941,50 Eur) bauda;
  • pagal BK 222 straipsnio l dalį – 50 MGL (1 883 Eur) bauda;
  • pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – 200 MGL (7 532 Eur) bauda;
  • pagal BK 300 straipsnio l dalį – 25 MGL (941,50 Eur) bauda.

21Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, Č. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimą ir 220 MGL (8 285,20 Eur) baudą.

22Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

23Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsniu, Č. P. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti teisininko darbą ir užsiimti teisine veikla atėmimu 3 (trejiems) metams.

24Č. P. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį išteisinti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25Prokurorė teigia, kad Č. P. veikė pagal 2012 m. vasario 24 d. notaro kontoroje A. T. jam suteiktą įgaliojimą valdyti, naudoti visą savo turtą, turtines teises bei prievoles ir jais disponuoti. Remiantis šiuo įgaliojimu ir A. T. 2012 m. kovo 21 d. išduotu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, jis 2012 m. kovo 21 d. nuėmė pinigus iš B. T. asmeninių sąskaitų: iš AB „Citadele“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 7 394,33 Lt, iš AB „Swedbank“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 1 966,99 Lt. Tada, A. T. paprašius padėti parduoti jam priklausantį butą, esantį ( - ) (unikalus Nr. ( - )), 2012 m. kovo 30 d. pardavė jam priklausantį butą už gerokai mažesnę kainą nei rinkos vertė – 37 000 Lt – savo artimam giminaičiui – žmonos D. P. seseriai L. R., o gautus 37 000 Lt 2012 m. balandžio 2 d. perdavė D. T..

26Apeliantė pažymi, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, aptariamo buto vertė buvo 60 200 Lt, o korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo 2012 m. gegužės 16 d. pažymoje Nr. 50A0-1205-0034 nurodyta, kad buto vertė – 54 000 Lt. Č. P., vadovaudamasis CK 2.150 straipsniu, surašė „Ataskaitą“, kurią jis įteikė ne A. T., o visai svetimam žmogui – D. T., be to, joje tyčia nurodė tiesos neatitinkančius duomenis, kad „A. T. nurodymu ir su juo suderinus iš anksto kainą, buvo parduotas už 37 000 Lt asmeninės nuosavybės teise A. T. priklausantis butas, esantis ( - )“ (nors bylą nagrinėjant teisme D. T. patvirtino, jog būtent ji sutiko ir leido, kad Č. P. butą parduotų už 37 000 Lt) ir kad pinigus už parduotą butą ir pinigines santaupas, iš viso 46 000 Lt, pagal A. T. nurodymą perdavė jo buvusiai žmonai D. T..

27Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Č. P. kaltumo dėl veikos, nustatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, klausimą, visiškai ignoravo aplinkybę, kad D. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, jog ji Č. P. yra davusi 5 000 Lt, kad jis atlygintų P. P. padarytą A. T. žalą, tačiau P. P. teisme nurodė, jog žalai atlyginti Č. P. perdavė tik 200 Eur.

28Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad konkrečiu atveju būtina teisiškai įvertinti išteisintojo veiksmus, susijusius su A. T. priklausančio buto pardavimu už daug mažesnę kainą nei rinkos vertė. Prokurorės nuomone, tokie išteisintojo Č. P. veiksmai atitinka BK 184 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Todėl vadovaudamasi BPK 256 straipsnio 1–2 dalimis apeliantė prašo kaltinime aprašytų nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, t. y. Č. P. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį inkriminuotas veikas, kaip šių veikų sutaptį, perkvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nurodant, kad jis iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą ir turtinę teisę, o būtent:

29Panevėžio mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, A. T. suteikus jam įgaliojimą (patvirtintas 2012 m. vasario 24 d. ( - ) notarės R. R., notarinio registro Nr. R-645) valdyti, naudoti visą savo turtą, turtines teises bei prievoles ir jais disponuoti, remiantis šiuo įgaliojimu jis 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudamas A. T., pardavęs jam priklausantį butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ) (sutartis sudaryta ( - ), notarinio registro Nr. 2294), L. R. ir gavęs iš jos už parduodamą butą 37 000 Lt (10 715,94 Eur), 2012 m. kovo 21 d. nuimdamas pinigus iš B. T. asmeninių sąskaitų: iš AB „Citadele“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 7 394,33 Lt (2 141,55 Eur), iš AB „Swedbank“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 1 966,99 Lt (569,68 Eur), juos 2012 m. balandžio 2 d. ( - ), perdavęs D. T.;

30taip pat jis, 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atstovaudamas A. T., pardavęs jam priklausantį butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), L. R. už gerokai mažesnę buto vertę – 37 000 Lt (10 715,94 Eur), nei 2012 m. gegužės 16 d. korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 50A0-1205-0034 nustatyta buto vertė – 54 000 Lt (15 639,48 Eur), iššvaistė A. T. turtinę teisę į buto rinkos vertės ir pardavimo vertės skirtumą 17 000 Lt (4 923,54 Eur), iš viso iššvaistė jam patikėto didelės vertės svetimo A. T. priklausančio turto ir turtinės teisės už 63 361,32 Lt (18 350,70 Eur).

31Pasak prokurorės, teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad Č. P. nėra BK 228 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas ir kad jis nepadarė šios veikos. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad Advokatūros įstatymo 4 straipsnio „Advokato veikla“ 4 dalyje nustatyta, jog advokatas turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, vertėjo, kiek tai susiję su advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis, patentinio patikėtinio paslaugas, dirbti visų lygių rinkimų ir referendumo komisijose, būti savivaldybės tarybos nariu, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, Respublikos Prezidento dekretu ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu būti paskirtas komisijos nariu, dirbti darbo grupėse (komisijose) teisės aktų projektams rengti ir teikti teisės akto projektui parengti reikalingo tyrimo paslaugas, būti arbitru, tarpininku (mediatoriumi), taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariu. Teisę teikti šioje dalyje nurodytas paslaugas advokatas įgyja ir šių paslaugų teikimas kontroliuojamas teisės aktų, kuriais reglamentuojamas šių paslaugų teikimas, nustatyta tvarka. Apeliantė nurodo, kad iš D. T. ir A. T. apklausų duomenų akivaizdžiai matyti, jog jie „kreipėsi pagalbos“, „bendravo“, „jiems padėjo“ ne kažkoks pilietis Č. P., o advokatas Č. P.. Todėl, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju prašoma pakeisti Č. P. pareikštą kaltinimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kartu prokurorė prašo jam pakeisti kaltinimą ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21)), išdėstant, jog Č. P.:

32nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. gegužės 7 d., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – advokatu (Lietuvos advokatų tarybos liudijimas Nr. ( - ), išduotas 2001 m. gegužės 30 d.), versdamasis advokato profesine veikla, pažeisdamas:

33– Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3 ir 6 punktuose įtvirtintus advokato veiklos teisėtumo ir nepriekaištingo elgesio principus, sulaužydamas valstybei duotą šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytą advokato priesaiką dorai ir sąžiningai atlikti advokato pareigas, savo elgesiu nepakenkti advokato vardui, pažeisdamas šio įstatymo 39 straipsnio reikalavimus, kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų;

34– Advokatų etikos kodekso 1.2 punkto reikalavimus, kad advokato profesinė veikla reikalauja laikytis teisinių ir moralinių įpareigojimų advokato profesijai, visuomenei, šio kodekso 1.3 punkto reikalavimus, jog advokatas visada privalo saugoti profesinę garbę ir orumą ir nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos, 2.3.2 punkto reikalavimus – draudžiama veikti byloje neatsižvelgiant į ginamojo valią; 6.6 punkto reikalavimus – advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai;

35– CK 2.134 straipsnio (Atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimas) l dalies reikalavimus – atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais; 6.760 straipsnio (Įgaliotinio pareigos) l dalies reikalavimus – įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais, bei 5 dalies reikalavimus – visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės (kitokios asmeninės naudos) naudos sau, o būtent:

36Panevėžio miesto apylinkės teismui (A. T. atstovavo advokatas Č. P.), 2011 m. lapkričio 24 d. panaikinus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. sausio 28 d. sprendimą dėl A. T. pripažinimo neveiksniu ir pripažinus jį veiksniu; 2012 m. vasario 24 d. notaro kontoroje A. T. suteikus jam įgaliojimą (patvirtintas 2012 m. vasario 24 d. ( - ) notarės R. R., notarinio registro Nr. R-645) valdyti, naudoti visą savo turtą, turtines teises bei prievoles ir jais disponuoti; 2012 m. kovo 21 d. A. T. gavus notaro kontoroje paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (Panevėžio miesto 3-iasis notarų biuras, notarinio registro Nr. 963);

37jis, 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudamas A. T., pardavęs jam priklausantį butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ) (sutartis sudaryta ( - ), notarinio registro Nr. 2294), L. R. ir gavęs iš jos už parduodamą butą 37 000 Lt (10 715,94 Eur), 2012 m. kovo 21 d. nuimdamas pinigus iš B. T. asmeninių sąskaitų: iš AB „Citadele“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 7 394,33 Lt (2 141,55 Eur) ir iš AB „Swedbank“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 1 966,99 Lt (569,68 Eur), bei juos 2012 m. balandžio 2 d. ( - ), perdavęs D. T.;

38be to, jis, 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudamas A. T., pardavęs jam priklausantį butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), L. R. už gerokai mažesnę buto vertę – 37 000 Lt (10 715,94 Eur), nei 2012 m. gegužės 16 d. korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 50AO-1205-0034 nustatyta buto vertė – 54 000 Lt (15 639,48 Eur), iššvaistė A. T. turtinę teisę į buto rinkos vertės ir pardavimo vertės skirtumą – 17 000 Lt, iš viso iššvaistė jam patikėto didelės vertės svetimo – A. T. priklausančio – turto ir turtinės teisės už 63 361,32 Lt (18 350,70 Eur);

39paskui jis 2012 m. gegužės 7 d. savo advokato kontoroje, esančioje ( - ), pagamino netikrą dokumentą – „Ataskaitą (CK 2.150 straipsnis)“, kurioje tyčia nurodė tiesos neatitinkančius duomenis, kad „A. T. nurodymu ir su juo suderinus iš anksto kainą, buvo parduotas už 37 000 Lt (10 715,94 Eur) asmeninės nuosavybės teise A. T. priklausantis butas, esantis Vilniaus g. 14-41, Panevėžio mieste“ ir kad „pinigai už parduotą butą ir piniginės santaupos bendroje sumoje 46 000 Lt (13 322,52 Eur) pagal A. T. nurodymą, Č. P. perdavė jo buvusiai žmonai D. T., kuri atsiskaitys su A. T.“, nors buto pardavimo kaina – 37 000 Lt (10 715,94 Eur) su A. T. suderinta nebuvo ir D. T. jis perdavė tik 37 000 Lt (10 715,94 Eur).

40Tokiais neteisėtais savo veiksmais Č. P. diskreditavo prilyginto valstybės tarnautojui asmens – advokato – vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros autoritetą bei pasitikėjimą valstybės teisine sistema ir padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui – Lietuvos advokatūrai – bei didelę turtinę žalą 63 361,32 Lt (18 350,70 Eur) A. T., t. y. padarė veiką, nustatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

41Be kita ko, prokurorė mano, kad byloje pakanka duomenų, kurie leistų pripažinti Č. P. kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Apeliantė teigia, kad byloje yra duomenų, rodančių, jog buto pardavimo kaina su A. T. nebuvo suderinta. Tokią aplinkybę patvirtino tiek A. T., tiek D. T.. A. T. neigia nurodęs Č. P. pinigus perduoti D. T.. Pati D. T. bylą nagrinėjant teisme parodė, kad ji, atvykusi į Panevėžį, sužinojo iš advokato Č. P., jog A. T. sužalojo žmogų, o paskui jai buvo perduoti pinigai.

42Prokurorė taip pat tvirtina, kad apygardos teismas, išteisindamas Č. P. pagal BK 222 straipsnio l dalį, be pagrindo nesirėmė liudytojų D. D.-M., S. M. ir M. M., E. T., I. S. ir G. S. parodymais, viena vertus, nurodydamas, jog jie yra neaiškūs, nenuoseklūs, prieštaringi, kita vertus, klaidingai konstatuodamas, kad iš D. T. 10 000 Lt 2012 m. balandžio 2 d. Č. P. gavo veikdamas kaip įgaliotas privatus asmuo, o ne kaip advokatas, teikiantis paslaugas, todėl advokatas buhalterinėje apskaitoje šių pajamų negalėjo ir neprivalėjo apskaityti. Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai liudytojo A. M. atveju neįžvelgė, kad Č. P. jam suteikė teisines paslaugas. A. M. 2011 m. balandžio 4 d. į Č. P. sąskaitą pervedė 1 500 Lt.

43Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai traktavo, kad 1 567 Lt, 2011 m. balandžio 11 d. gautų iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, neįtraukimas į apskaitą padarinių nesukelia, nes nors dokumentas į apskaitą neįtrauktas, tačiau žinoma konkreti suma, kurią Č. P. gavo, ir yra galimybė apskaičiuoti, kiek buvo nesumokėta GPM. Prokurorė akcentuoja, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje „Reikalavimai apskaitos informacijai“ yra aiškiai įtvirtinta, jog ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Tačiau aptariamu atveju, neįtraukus iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gautų 1 567 Lt į apskaitą, neteisingai yra deklaruotas GPM ir iš dalies negalima nustatyti veiklos rezultatų.

44Prokurorė nesutinka ir su teismo išvada, kad nenustačius, jog Č. P. iš jam pateiktuose kaltinimuose nurodytų asmenų gavo pajamų, kurių neapskaitė advokato Č. P. apskaitoje, nėra pagrindo manyti, jog jis tų lėšų nedeklaravo, nes visos pajamos turi būti ir apskaitytos, ir deklaruotos, t. y. kad Č. P. veiksmuose nėra BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių.

45Apeliantė pabrėžia, kad Č. P., siekdamas išvengti GPM ir PSD įmokų, į 2010 m. metinę pajamų deklaraciją (GPM308) įrašė žinomai neteisingus duomenis, t. y. tyčia deklaracijoje nedeklaravo 1 650 Lt gautų pajamų, taip išvengdamas 62,72 Eur mokesčių (PSD įmokų ir VSD įmokų pagrindinei ir papildomai pensijai gauti). Pagal naują BK 220 straipsnio (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1871, įsigaliojęs 2016 m. balandžio 1 d.) redakciją atsakomybė už neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą atsiranda, kai suma viršija 10 MGL, tai sudaro 376,6 Eur, o atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 2 dalį yra panaikinta. Č. P. siekė išvengti 62,72 Eur mokesčių, tai nesudaro 10 MGL. Todėl prokurorė prašo Č. P. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.

46Išteisintasis Č. P. atsikirtimuose į nukentėjusiojo A. T. apeliacinį skundą prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendį.

47Išteisintasis nurodo, kad valstybės kaltintojas 2016 m. vasario 29 d. prašyme pakeisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis atsisakė Č. P. pareikšto kaltinimo tiek dėl kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, tiek dėl dalies kitų kaltinimų. Č. P. kaltinimų pagal nurodytus baudžiamojo įstatymo straipsnius nebeliko, o teismas negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio dėl tų veikų, dėl kurių asmeniui tokie kaltinimai nėra suformuluoti. Išteisintasis, remdamasis kasacinio teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2006, teigia, kad teismas savo iniciatyva neturi teisės svarstyti kaltinime nenurodytų aplinkybių, nepažeisdamas kaltinimo ribų, netgi tuo atveju, jeigu byloje nustatomos tam tikros aplinkybės. Išteisintasis pastebi, kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde pasisakoma dėl sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties, tačiau kaltinimas jam pagal BK 182 straipsnį nebuvo suformuluotas.

48Išteisintasis Č. P. atsikirtimuose į prokurorės apeliacinį skundą prašo jį ir prašymą, paduotą pagal BPK 256 straipsnį, palikti nenagrinėtus ir grąžinti apeliantei.

49Išteisintasis laikosi pozicijos, kad prokurorė, pateikusi apeliacinį skundą, jo negalėjo paduoti. Pasak Č. P., apeliacinį procesą konkrečiu atveju galėjo inicijuoti tik bylą nagrinėjant teisme dalyvavę Šiaulių apygardos prokurorai arba Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, arba tos pačios apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas. Todėl apeliacinis skundas paliktinas nenagrinėtas. Išteisintojo įsitikinimu, prašymas pakeisti kaltinimą taip pat paliktinas nenagrinėtas, nes, kaip minėta, pats apeliacinis procesas inicijuotas neturinčio tokios teisės asmens. Kita vertus, Č. P. kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį buvo atsisakyta prokuroro V. R. 2016 m. vasario 29 d. prašyme pakeisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, o prokurorės 2016 m. liepos 29 d. prašymas pakeisti kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis neatitinka imperatyvių BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šiame prašyme nenurodyta jokių naujų aplinkybių, tik išdėstytos jau žinomos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos ir 2013 m. lapkričio pranešime apie įtarimą.

50Išteisintasis pabrėžia ir tai, kad iš prokurorės apeliacinio skundo nėra aišku, su kokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantė nesutinka, nenurodoma ir nesutikimo motyvų. Išteisintojo nuomone, toks apeliacinis skundas neatitinka BPK 313 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Esant tokiai situacijai, išteisintasis neturi galimybės tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų.

51Anot išteisintojo, įgaliojimas, kurį patvirtino notarė, jam suteikė teisę A. T., be kita ko, priklausantį turtą ir dovanoti, todėl nelogiška išvada, kad jis galėjo šį turtą išvaistyti. Išvaistyti turto, kurio buvimo vieta žinoma, neįmanoma, nes nukentėjusysis visada turi teisę tokį turtą susigrąžinti civilinio proceso tvarka. Be to, buto pirkimo–pardavimo sutartis įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinta negaliojančia, o civilinėje apyvartoje daiktai įprastai parduodami už sutartinę, o ne vidutinę rinkos kainą. Vidutinė rinkos kaina skirta statistiniams duomenims, mokesčiams apskaičiuoti. Prokurorė nenurodė jokio teisės akto, kurio nuostatas pažeidė išteisintasis, parduodamas nukentėjusiojo butą už sutartinę, o ne vidutinę rinkos kainą. Byloje nėra duomenų, kad Č. P., turėdamas galimybę butą parduoti didesne nei rinkos vertė kaina, tyčia, iš savanaudiškų paskatų to nepadarė ir pardavė daug mažesne kaina. Buto pardavimo kaina buvo suderinta su A. T.. Prokurorė nepagrįstai nurodo, kad jis butą už daug mažesnę kainą pardavė savo artimam giminaičiui. Svainė nėra priskiriama artimiems giminaičiams BK 248 straipsnio taikymo prasme.

52Išteisintasis taip pat tvirtina, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad jis BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką padarė kaip advokatas. Tarp Č. P. ir A. T. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Išteisintojo vertinimu, apygardos teismas taip pat priėjo prie bylos įrodymais pagrįstos išvados, kad jo veiksmuose nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų veikų sudėties požymių. Vadovaujantis CK 2.150 straipsniu, surašyta ataskaita nesukelia jokių teisinių padarinių BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste. Antra vertus, ataskaita buvo patvirtinta abiejų šalių parašais, D. T. parašu patvirtino, kad iš Č. P. gavo 46 000 Lt, ji taip pat patvirtino, jog buto pardavimo kaina buvo suderinta su A. T..

53Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, išteisintasis daro išvadą, kad prokurorė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pirmiau paminėtas ir teismo teisingai įvertintas aplinkybes, todėl apskųstas išteisinamasis nuosprendis turi būti paliktas nepakeistas.

54Teismo posėdyje prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

55Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo A. T. apeliaciniai skundai atmetami.

56Dėl Č. P. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas

57Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas – neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perdavimas, dovanojimas, suvartojimas arba kitoks jo perleidimas tretiesiems asmenims. Šiam procesui būdinga tai, kad kaltininkas pirmiausia duoda neteisėtus patikėto ar esančio jo žinioje turto atžvilgiu potvarkius, o paskui – perduodamas turtas. Tretiesiems asmenims turtas gali būti neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Šio nusikaltimo subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius, t. y. šiam asmeniui savininkas ar teisėtas turto valdytojas juridinę reikšmę turinčių dokumentų pagrindu ar kitokiu civilinėje teisėje nustatytu būdu perdavė turtą ar turtinę teisę ir suteikė tam tikrus įgaliojimus. Subjektyvioji nusikaltimo pusė pasireiškia tyčia, kuri gali būti tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė, o BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyje dar ir dėl neatsargumo.

58BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinė nutartis Nr. 2K-161-788/2015).

59Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

60Iš galutinio prokurorės suformuoto kaltinimo matyti, kad Č. P. buvo kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už jam patikėto didelės vertės svetimo turto ir turtinės teisės iššvaistymą, o būtent: Panevėžio mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, A. T. suteikus jam įgaliojimą, kuris patvirtintas 2012 m. vasario 24 d. ( - ) notarės R. R., notarinio registro Nr. R-645, valdyti, naudoti visą savo turtą, turtines teises ir prievoles bei jais disponuoti, Č. P. 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudamas A. T., pardavęs jam priklausantį butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ) (sutartis sudaryta ( - ), notarinio registro Nr. 2294), L. R. ir gavęs iš jos už parduodamą butą 37 000 Lt (10 715,94 Eur), 2012 m. kovo 21 d. nuimdamas pinigus iš B. T. asmeninių sąskaitų: iš AB „Citadele“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 7 394,33 Lt (2 141,55 Eur), iš AB „Swedbank“ banke esančios sąskaitos Nr. ( - ) – 1 966,99 Lt (569,68 Eur), juos 2012 m. balandžio 2 d. ( - ), perdavęs D. T.; taip pat Č. P. 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudamas A. T., pardavęs jam priklausantį butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), L. R. už daug mažesnę buto vertę – 37 000 Lt (10 715,94 Eur), nei 2012 m. gegužės 16 d. korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo pažymoje Nr. 50A0-1205-0034 nustatyta buto vertė – 54 000 Lt (15 639,48 Eur), iššvaistė A. T. turtinę teisę į buto rinkos vertės ir pardavimo vertės skirtumą 17 000 Lt (4 923,54 Eur), iš viso iššvaistė jam patikėto didelės vertės svetimo – A. T. priklausančio – turto ir turtinės teisės už 63 361,32 Lt (18 350,70 Eur).

61Pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011). Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-93/2013, Nr. 2K-285/2013) ne kartą konstatuota, kad, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarčiai vykdyti. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo ir pan.).

62Teisėjų kolegijos nuomone, duomenų, kad išteisintasis Č. P. būtų sąmoningai apsunkinęs nukentėjusiojo A. T. pažeistų teisių gynimą ar atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, šioje baudžiamojoje byloje nėra. Tokių duomenų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, kuris priimdamas skundžiamą nuosprendį taip pat pažymėjo, kad iš civilinių santykių kilę ginčai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

63Vienas iš argumentų, kuriais prokurorė grindžia kaltinimą Č. P. dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusysis A. T. savo apeliacinį skundą, yra pernelyg maža A. T. priklausiusio buto, esančio ( - ), kurio unikalus Nr. ( - ), pardavimo kaina, t. y. 37 000 Lt (10 715,94 Eur). Tačiau tokius argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstus.

64Bylos medžiaga patvirtina, kad 2012 m. vasario 24 d. ( - ) notarė R. R. patvirtino A. T. įgaliojimą, išduotą Č. P. (notarinio registro Nr. R-645), suteikiantį Č. P. teisę valdyti, naudoti visą A. T. turtą, turtines teises ir prievoles bei jais disponuoti, tam sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius, įvertinimą, kainą ir sąlygas nustatant savo nuožiūra: parduoti, pirkti, mainyti, įkeisti, nuomoti, perduoti naudoti panaudos būdu ir t. t., juos papildyti, pakeisti, panaikinti, atstovauti A. T. visais klausimais visose valstybės, savivaldybės ir kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose ir institucijose, notarų biuruose, rašyti jo vardu pareiškimus, prašymus, pateikti ir gauti jo vardu visus reikalingus dokumentus iš visų įmonių, įstaigų ir organizacijų ir kita (t. 1, b. l. 29). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šis įgaliojimas įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažintas negaliojančiu. Apklausta kaip liudytoja notarė R. R. patvirtino, kad įgaliojimo sudarymo metu A. T. suprato savo veiksmus, o patvirtinto įgaliojimo turinys visiškai atitiko jo tikrąją valią. Antai 2012 m. balandžio 5 d. apklausta kaip liudytoja notarė R. R. parodė, kad įgaliojimo sudarymo metu jai nekilo abejonių dėl A. T. veiksnumo. Notarė davė A. T. paskaityti įgaliojimo projektą, jis su juo susipažino, jį perskaitė, o notarė atsakė į visus jam kilusius klausimus. Išduodamas aptariamą įgaliojimą A. T. tiek žodžiu, tiek raštu patvirtino savo valią įgalioti Č. P. tvarkyti jo reikalus įgaliojime nurodytais atvejais (t. 4, b. l. 1–2). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2015 m. sausio 2 d., metu apklausta kaip liudytoja notarė patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įgaliojimas buvo sudarytas, pasirašytas ir patvirtintas nustatyta tvarka. Dėl A. T. veiksnumo bei laisvos jo valios įgaliojimo sudarymo metu nekilo jokių abejonių, A. T. veiksnumą patikrino registre. Įgaliojimo sudarymo metu smulkiai jam paaiškino visą įgaliojimo turinį, pats A. T. perskaitė įgaliojimo tekstą. A. T. su įgaliojimo turiniu sutiko ir įgaliojimą pasirašė (t. 8, b. l. 10–18). Pažymėtina, kad A. T. veiksnumą ir visišką savo veiksmų suvokimą įgaliojimo sudarymo metu patvirtina ir byloje atlikta psichiatrinė ekspertizė. 2014 m. spalio 3–16 d. ekspertizės akte Nr. 75U-II-97/2014 nurodyta, kad įgaliojimo sudarymo metu A. T. buvo veiksnus ir galėjo suvokti įvykių aplinkybes (t. 7, b. l. 116–123). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad išteisintajam Č. P. įgaliojimas veikti nukentėjusiojo A. T. vardu buvo išduotas visiškai teisėtai. Nors tiek nukentėjusysis, tiek prokurorė savo apeliaciniuose skunduose kelia abejones dėl turto pardavimo kainos, iš pirmiau aptarto įgaliojimo turinio matyti, kad, parduodant A. T. turtą, turto pardavimo kainą ir sąlygas Č. P. turėjo teisę nustatyti savo nuožiūra. Kitokios išvados neleidžia daryti susiformavusi notarinė praktika, kuri įtvirtina galimybę įgaliotojui išduotame įgaliojime nurodyti konkrečią pinigų sumą arba ne mažesnę nei tam tikrą pinigų sumą, už kurią turi būti parduotas jam priklausantis turtas, ir kitas turto pardavimo sąlygas.

65Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012 m. kovo 30 d. ( - ) notarės V. J. patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis įstatymo nustatyta tvarka taip pat nėra pripažinta negaliojančia ar panaikinta. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 37 000 Lt buto pardavimo suma visiškai atitiko pirmiau aptarto įgaliojimo turinį, t. y. turtą parduoti už kainą ir pagal sąlygas, nustatytas Č. P. nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad sudarydamas buto, esančio ( - ), kurio unikalus Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį, pardavęs A. T. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir paėmęs už minėtą nekilnojamąjį turtą pinigus, išteisintasis Č. P. taip pat nepažeidė įstatymų bei teisėtai veikė pagal A. T. 2012 m. vasario 24 d. išduotą įgaliojimą, patvirtintą ( - ) notarės R. R.. Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų argumentus dėl per mažos buto pardavimo kainos ir A. T. turtinės teisės į buto rinkos vertę ir pardavimo vertės skirtumą, t. y. 17 000 Lt (4 923,54 Eur), išvaistymo vertina kaip visiškai deklaratyvius.

66Apeliaciniuose skunduose išteisintojo Č. P. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, taip pat grindžiama tuo, kad jis už įgaliojime nurodyto nekilnojamojo turto pardavimą gautų pinigų neperdavė įgaliotojui A. T., o gautus už parduotą butą pinigus, kartu su pinigais, nuimtais iš mirusiojo nukentėjusiojo A. T. tėvo B. T. sąskaitų, perdavė buvusiai nukentėjusiojo A. T. sutuoktinei D. T..

67Apeliacinio teismo nuomone, tokie išteisintojo Č. P. veiksmai taip pat negali būti vertinami kaip nusikalstama veika pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Vien tik nurodytos aplinkybės, kad už įgaliojime nurodyto nekilnojamojo turto pardavimą gautų pinigų Č. P. neperdavė A. T., o kartu su pinigais, nuimtais iš mirusiojo B. T. sąskaitų, perdavė buvusiai nukentėjusiojo A. T. sutuoktinei D. T., taip pat kad surašė tikrovės atstovo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad nukentėjusysis A. T. sutinka su buto pardavimo kaina ir pinigų, gautų pardavus butą, perdavimu D. T., nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Tai, kad pinigai, gauti vykdant įgaliojime aptartus įpareigojimus, įgaliotinio nebuvo perduoti tiesiogiai įgaliotojui, nereiškia, kad buvo padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje.

68Tokią teismo išvadą patvirtina ir Č. P. viso proceso metu duoti nuoseklūs parodymai, kad buto pardavimo kaina ir už butą gautų pinigų perdavimo D. T. aplinkybė buvo suderintos su nukentėjusiuoju A. T.. Antai 2012 m. liepos 19 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu Č. P. parodė, kad A. T. jo daug kartų prašė sutvarkyti paveldėjimo po tėvo mirties reikalus ir parduoti paveldėtą butą, nes norėjo kuo greičiau grąžinti skolas savo buvusiai sutuoktinei D. T.. Taip pat parodė, kad už parduotą butą gautus 37 000 Lt Č. P. A. T. žodiniu prašymu perdavė jo buvusiai sutuoktinei D. T.. Dėl pinigų perdavimo žodžiu buvo suderinta tiek su A. T., tiek su D. T.. Šia pinigų suma, kaip teigia išteisintasis, jis galėjo disponuoti savo nuožiūra, nes tai nurodyta A. T. jam išduotame ir notaro patvirtintame įgaliojime (t. 6, b. l. 90–92). Č. P., apklaustas 2016 m. kovo 4 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad parduoti po tėvo mirties paveldėtą butą jo prašė pats A. T. ir tam išdavė jam įgaliojimą, kurį patvirtino notaras. Butas buvo senas ir prastas, prieš parduodant jį reikėjo sumokėti skolas už teiktas komunalines paslaugas. Taip pat parodė, kad, prieš parduodant butą, jo kaina buvo suderinta su A. T., o pinigus, gautus pardavus butą, jis vadovaudamasis žodiniu A. T. pavedimu perdavė D. T.. Jie buvo susitarę, kad D. T. atsiskaičiuos, kokia pinigų suma jai priklauso kaip jai grąžinama A. T. skola, o likusius pinigus perduos A. T. (t. 10, b. l. 1–10). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme išteisintasis Č. P. parodė, kad pinigų, gautų pardavus butą, perdavimas D. T. buvo iš anksto sutartas su A. T.. D. T. išlaikė A. T. po jo tėvo mirties, todėl gavusi pinigus už parduotą butą turėjo su juo atsiskaityti (t. 10, b. l. 155–159).

69Tai, kad nukentėjusysis A. T. sutiko su pinigų, gautų pardavus jam priklausantį butą, perdavimu ne jam pačiam tiesiogiai, o jo buvusiai sutuoktinei D. T., taip pat patvirtino ir pati D. T., kuri buvo apklausta kaip liudytoja. Antai apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. spalio 24 d. vykusios papildomos liudytojo apklausos metu, D. T. parodė, kad iš Č. P. už parduotą butą gautus pinigus ji paėmė iš Č. P. ir nuvykusi pas A. T., kuris tuo metu gulėjo ligoninėje, jam paaiškino, kad kai jis išeis iš ligoninės, su juo atsiskaitys. Anot liudytojos, A. T. jai pasakė, kad jei D. T. galės, pinigų sumą, likusią atskaičius jo skolas jai, pastaroji persiųstų A. T. (t. 4, b. l. 46–49). Apklausta 2015 m. sausio 2 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. T. parodė, kad Č. P. butą pardavė už 37 000 Lt, o 9 000 Lt buvo B. T. sąskaitose, iš viso buvo 46 000 Lt. Iš šių pinigų iš Č. P. ji pasiėmė 26 000 Lt, o 20 000 Lt paliko Č. P. už jo, kaip advokato, paslaugas, buto skoloms padengti, taip pat sumokėti nukentėjusiajam nuo A. T. asmeniui. Iš 26 000 Lt, kuriuos gavo iš Č. P., D. T. išskaičiavo A. T. skolas jai ir jos motinai A. N. ir dalį likusios sumos, t. y. 5 000 Lt, pervedė A. T., o už likusią pinigų sumą nupirko savo ir A. T. sūnui kompiuterį. Apie tai D. T. informavo A. T., ir su tuo A. T. sutiko (t. 8, b. l. 1–18).

70Be to, byloje apklausta kaip liudytoja D. T. motina A. N. parodė, kad, mirus A. T. tėvui, pastarasis prašė jos materialinės pagalbos, todėl ji jam siųsdavo pinigus ir drabužius. Kadangi dirbo ir gavo pensiją, A. T. kas savaitę siuntė po kelis šimtus litų. A. T. sakė, kad kai turės pinigų, skolą A. N. grąžins.

71Taigi išanalizavus pirmiau aptartus liudytojų D. T. ir A. N. parodymus matyti, kad šios liudytojos, papildydamos viena kitos parodymus, kartu patvirtino ir išteisintojo Č. P. viso proceso metu nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis A. T. buvo skolingas D. T. ir jos motinai A. N., todėl neprieštaravo, kad pinigai, gauti pardavus jam priklausantį butą, būtų perduoti ne jam tiesiogiai, o būtent D. T. kaip jai grąžinama skola.

72Be to, pagal CK 6.1 straipsnyje įtvirtintą prievolės sampratą, prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. vasario 24 d. ( - ) biuro notarės R. R. patvirtintas A. T. įgaliojimas, išduotas Č. P., suteikė Č. P. teisę valdyti, naudoti visą A. T. turtą, įskaitant ir turtines teises bei prievoles, bei jais disponuoti, todėl Č. P., veikdamas pagal jam išduotą įgaliojimą A. T. vardu, turėjo teisę atsiskaityti su A. T. kreditoriais iš pastarajam priklausančių pinigų, šiuo atveju iš pinigų, gautų pardavus A. T. priklausantį butą.

73Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pinigų, gautų pardavus įgaliotojui priklausantį butą, neperdavimas tiesiogiai įgaliotojui, neatliekant jokių kitų veiksmų, apsunkinančių pažeistų teisių gynimą ir atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, nesudaro turto iššvaistymo objektyviosios pusės požymių ir nesuponuoja išvados dėl baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto iššvaistymą.

74Prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad Č. P. kaltę pagal BK 184 straipsnio 2 dalį patvirtina atstovo ataskaita, kuria nukentėjusysis A. T. sutiko su buto pardavimo kaina ir pinigų, gautų pardavus butą, perdavimu D. T., taip pat vertinamas kritiškai. Dėl tos pačios ataskaitos sudarymo Č. P. taip pat kaltinamas dėl dokumento suklastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

75Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje išaiškinta, jog dokumentu BK 300 straipsnio 1 dalies prasme laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2006, Nr. 2K-16/2010, Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-401/2011, Nr. 2K-139/2012, Nr. 2K-361/2012). Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyviosios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, Nr. 2K-37/2012).

76Nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau svarbu pažymėti, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-426/2010, Nr. 2K-560/2010, Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-205/2012). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2013, Nr. 2K-277-697/2015).

77Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes pirmiau išdėstytos suformuotos teismų praktikos kontekste, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino Č. P. nepadarius nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 300 straipsnio 1 dalyje.

78Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodyti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti asmens, kuriam taikoma baudžiamoji atsakomybė, naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009). Be to, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

79Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad sudarydamas CK 2.150 straipsnyje nustatytą atstovo ataskaitą, kurios teiginius parašu patvirtino nukentėjusysis A. T., išteisintasis Č. P. joje nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad nukentėjusysis sutinka su buto pardavimo kaina ir pinigų, gautų pardavus butą, perdavimu D. T. (t. 9, b. l. 188).

80Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų Č. P. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o juo labiau sudarytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, objektyviąją pusę. Nors apeliaciniuose skunduose ir nurodoma, kad ataskaitoje nurodyta informacija, jog nukentėjusysis sutinka su buto pardavimo kaina ir pinigų, gautų pardavus butą, perdavimu D. T., yra melaginga, t. y. tikrovės neatitinkanti informacija, ir ją nukentėjusysis A. T. pasirašė tik dėl to, kad dėl savo psichinės būklės buvo paguldytas į ligoninę, ir taip prieš jį buvo panaudota apgaulė, tačiau šiems teiginiams patvirtinti į bylą nepateikta jokių įrodymų. Tuo labiau kad pirmiau aptarto įgaliojimo turinys tvirtina priešingą išvadą – A. T. įgaliojo Č. P. disponuoti jam priklausančiu turtu ir turtinėmis teisėmis bei prievolėmis, įskaitant buto pardavimą pagal kainą ir sąlygas savo nuožiūra. Esminis dokumentas, suteikęs teisę išteisintajam parduoti A. T. priklausantį butą, yra jo išduotas įgaliojimas, o ne vėliau sudaryta įgaliotinio atliktų veiksmų ataskaita, tačiau, kaip minėta, byloje duomenų, kad įgaliojimo sudarymo metu A. T. nebūtų supratęs savo veiksmų, nėra.

81Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad aptariamo dokumento, t. y. ataskaitos, surašymas ir jo turėjimas negalėjo sukelti ir realiai nesukėlė nukentėjusiajam A. T. teisiškai reikšmingų padarinių, todėl paminėti kaltinamojo veiksmai nėra pavojinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu. Šios ataskaitos surašymas neužkirto kelio nukentėjusiajam nei panaikinti išduoto įgaliojimo, nei įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo negaliojančiu ar kitų, A. T. nuomone, pažeistų jo teisių.

82Nors nukentėjusysis savo apeliaciniu skundu neprašo Č. P. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnį, tačiau iš nukentėjusiojo A. T. pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, anot nukentėjusiojo, Č. P. veiksmai turėtų būtų kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nei pirminiame, nei galutiniame kaltinime Č. P. sukčiavimas (BK 182 straipsnis) inkriminuotas nebuvo, todėl plačiau dėl tokių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

83Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio dalies dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

84Dėl Č. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką

85BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelę žalą patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas.

86Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, kad atstovaudamas nukentėjusiajam A. T., veikdamas jo vardu ir disponuodamas jam patikėtu A. T. priklausančiu turtu, Č. P. jam suteiktų įgaliojimų neviršijo ir nukentėjusiajam didelės žalos nepadarė. Taip pat apeliacinės instancijos teisme pirmiau aptartais motyvais pripažinta, kad Č. P. pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad Č. P. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, daroma išvada, kad Č. P. taip pat pagrįstai išteisintas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

87Dėl Č. P. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas

88Kaltinimai Č. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį iš esmės buvo grindžiami tuo, kad išteisintasis neįtraukė į apskaitą visų dokumentų apie faktiškai įvykusias ūkines operacijas ir už jas gautų pajamų.

89Tačiau byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad Č. P. nefiksavo apskaitos dokumentais ir į apskaitą neįtraukė pajamų, t. y. 700 Lt gautų iš E. T. 2011 m. vasario mėnesį, 1 500 Lt gautų iš A. M. 2011 m. balandžio 4 d., 300 Lt gautų iš S. M. 2011 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais, 200 Lt gautų iš I. S. 2012 m. vasario mėn., ir 10 000 Lt gautų iš D. T. 2012 m. balandžio 2 d., ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti advokato Č. P. individualios veiklos už 2011-2012 metus.

90Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius įrodymus, atmeta kaip nepagrįstus prokurorės Jolantos Činčikienės apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo liudytojų D. D.-M., S. M., M. M., E. T., I. S., G. S. ir A. M. parodymais. Teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo byloje apklaustų liudytojų parodymais apeliantė nenurodė, kokiais konkrečiai liudytojų parodymais, jos nuomone, teismas nesivadovavo. Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus išsamiai aptarė ir įvertino. Vien tai, kad prokurorė liudytojų parodymus vertina skirtingai nei teismas, nesudaro pagrindo išvadai, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl įvertinęs byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo teiginius vertina kaip deklaratyvius. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų S. M., M. M., E. T., I. S., G. S. ir A. M. parodymų turinį ir sugretinęs jų parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog Č. P. tyčia neapskaitė iš savo kaip advokato veiklos už suteiktas paslaugas gautų pajamų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta bylos medžiaga, o apeliantės skundo teiginiai tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia.

91Antai apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. M. parodė, kad 2011 m. pradžioje jis naudojosi advokato Č. P. paslaugomis, tačiau tiesiogiai bendravo su jo padėjėju D. B.. Teismo posėdžiuose dalyvavo D. B., o ne Č. P.. Anot liudytojo, dokumentus teismui ruošė taip pat D. B.. Dėl apmokėjimo už paslaugas jis taip pat viską derino su D. B.. Su Č. P. apie piniginius reikalus, sutarčių sudarymą nėra kalbėjęs. Už suteiktas paslaugas atsiskaitė dalį sumokėdamas grynaisiais, o dalį pavedimu. Liudytojas parodė, kad gali būti, kad už atstovavimą byloje 2011 m. balandžio 4 d. jis pinigus, t. y. 1500 Lt, pervedė advokatui Č. P. (t. 8, b. l. 113–117). Liudytojas D. B. parodė, kad 2011–2012 m. dirbo advokato padėjėju pas Č. P.. A. M. ir R. J. yra jo pažįstami ir jis jiems rekomendavo advokato Č. P. kontorą. Jis pats ėjo į teismo posėdžius ir baudžiamojoje byloje atstovavo R. J., o A. M. ruošė procesinius dokumentus. Kaip advokato padėjėjas jis buvo įregistravęs savo individualią veiklą nuo pat praktikos atlikimo pradžios, todėl sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo sudarydavo savo vardu, pateikdavo sąskaitą su savo rekvizitais, jeigu klientai atsiskaitydavo grynaisiais, įtraukdavo tuos pinigus į savo apskaitą. Anot liudytojo, A. M. galėjo per klaidą atsiskaityti su Č. P., nes visuose oficialiuose dokumentuose buvo nurodyti advokato kontoros rekvizitai (t. 9, b. l. 49–54). Taigi šių liudytojų parodymai patvirtina, kad Č. P. neteikė paslaugų A. M.. Teisines paslaugas jam teikė tuo metu buvęs advokato Č. P. padėjėjas D. B.. Todėl nenustačius, kad A. M. į Č. P. sąskaitą pervedė 1 500 Lt būtent už Č. P. suteiktas teisines paslaugas, nėra pagrindo išvadai, jog Č. P. tyčia neapskaitė iš savo kaip advokato veiklos už suteiktas paslaugas gautų pajamų.

92Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojai apklausti S. M. ir M. M. parodė, kad už M. M. suteiktas paslaugas iš viso sumokėjo Č. P. 1 500 Lt. Liudytojas M. M. parodė, kad su advokatu buvo susitarta, kad iš viso už teisines paslaugas viso proceso metu ginamasis jam sumokės 1 500 Lt. Su advokatu Č. P. jis pasirašė sutartį ir sumokėjo pinigus. Taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai neteisingi, nes tuo metu vyko teismas, jam buvo stresinė situacija (t. 8, b. l. 65–71). Liudytoja S. M. parodė, kad buvo teisiamas jos sūnus, dėl kurio gynybos ji kreipėsi į advokatą Č. P.. Patvirtino, kad ji advokatui sumokėjo 1 500 Lt. Parodė, kad galėjo būti, jog sumokėjo advokatui Č. P. 300 Lt avansą, tačiau kada sumokėjo likusią sumą, negalėjo nurodyti (t. 8, b. l. 65–71). Iš 2012 m. advokato Č. P. susitarimų registracijos žurnalo matyti, kad jis 2012 m. rugsėjo 27 d. iš S. M. gavo 1 500 Lt (t. 9, b. l. 68). Nei specialisto išvadoje, nei ekspertizės išvadoje nenustatyta, kad ši registracijos žurnale nurodyta gauta suma nėra apskaityta advokato Č. P. buhalterinėje apskaitoje. Taigi galima daryti patikimą išvadą, kad visos iš S. M. gautos lėšos buvo apskaitytos advokato Č. P. buhalterinėje apskaitoje.

93Liudytojai G. S. ir I. S. apklausti pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš viso Č. P. sumokėjo iki 3 000 Lt (t. 8, b. l. 37–43). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. S. parodė, kad mokėjo 1 500 Lt, 1 300 Lt ir 800 Lt, t. y. iš viso 3 600 Lt. Liudytojas G. S. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad 3 000 Lt buvo ne galutinė advokatui sumokėta suma, tačiau konkrečių mokėjimo aplinkybių nurodyti negalėjo. Įvertinęs liudytojų I. S. ir G. S. parodymų prieštaringumą, teisiamajame posėdyje jų nurodytą aplinkybę, kad iš viso Č. P. sumokėjo iki 3 000 Lt, I. S. parodymus, kad su Č. P. sudarytos sutarties suma ir realiai sumokėta suma sutapo, sutartis galiojo visam bylos laikui, bei teisinių paslaugų sutartyse nurodytas sumas – 1 500 Lt (t. 2, b. l. 166 ) ir 1 300 Lt (t. 2, b. l. 167), pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, jog Č. P. 2012 metais gavo dar 200 Lt pajamų iš I. S..

94Taip pat Č. P. buvo inkriminuota tai, kad jis neužfiksavo apskaitos dokumentuose ir į apskaitą neįtraukė iš E. T. 2011 m. gautų 700 Lt pajamų. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ši kaltinimo dalis pagrįsta tik liudytojo E. T. parodymais. E. T. teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas parodė, kad Č. P. galėjo sumokėti nuo 800 Lt iki 1 000 Lt (t. 8, b. l. 65–71). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas buvo nurodęs, kad Č. P. yra sumokėjęs apie 4 000 – 5 000 tūkstančius litų (t. 5, b. l. 20). Taigi tokius nenuoseklius liudytojo E. T. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė patikimais ir konstatavo, kad kaltinimo dalis dėl 700 Lt neapskaitymo advokato Č. P. 2011 metų buhalterinėje apskaitoje nepasitvirtino. Atsižvelgiant į specialisto išvadą ir ekspertizės aktą matyti, kad advokato Č. P. apskaitoje užfiksuota iš E. T. 2011 m. sausio 31 d. gauta 300 Lt suma. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad 2011 metais E. T. byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme (t. 5, b. l. 57–59). Byla buvo išnagrinėta viename posėdyje neatliekant įrodymų tyrimo, todėl advokato Č. P. apskaitoje užfiksuota 300 Lt suma už E. T. suteiktas paslaugas dėl dydžio ir suteiktų paslaugų apimties neatitikimo nekelia abejonių.

95Šie aptarti liudytojų parodymai, gretinant juos kartu su išteisintojo Č. P. parodymais, kuris nuo pat proceso pradžios nuosekliai teigė, jog visas gautas pinigų sumas iš nurodytų asmenų yra tinkamai apskaitęs, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad Č. P. veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

96Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad pastaroji skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovavo liudytojos D. D.-M. parodymais, tačiau kaip matyti iš galutinio kaltinimo, pareikšto Č. P., jame nenurodyta, kad Č. P. gavo pajamų ir neįtraukė jų į apskaitą būtent iš D. D.-M. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien D. D.-M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjui, neginčijamai nepatvirtina, kad Č. P. gavo iš jos pajamų, kurių neapskaitė, ir prokuroras dėl to pagrįstai pakeitė kaltinimą, pašalindamas iš jo aptariamą aplinkybę.

97Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Č. P. 2011 m. balandžio 11 d. iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gautų 1 567 Lt neįtraukimas į apskaitą pasekmių nesukelia. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad apklausta teisiamajame posėdyje ekspertė A. S. paaiškino, kad dėl dokumento, patvirtinančio pajamų iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gavimą, neįtraukimo į apskaitą pasekmių nekyla – advokato mokėtinus mokesčius apskaičiuoti galima ir be šios sumos. Taip pat pažymėjo, kad deklaraciją galima tikslinti 5 metus po jos pateikimo (t. 9, b. l. 35–41). Bylos duomenys patvirtina, kad Č. P. 2013 m. gruodžio 3 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2011 m. patikslintą deklaraciją, o 2013 m. gruodžio 4 d. pagal ją sumokėjo socialinio draudimo, PSD ir pajamų mokesčius (t. 9, b. l. 195–199, 205–208). Atsižvelgiant į tai, kad ši klaida yra ištaisyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę dėl Č. P. 2011 m. balandžio 11 d. iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gautų 1 567 Lt neįtraukimo į apskaitą pašalino.

98Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai iš kaltinimo pagal BK 222 str. 1 d. pašalino aplinkybę dėl Č. P. iš D. T. 2012 m. balandžio 2 d. gautų 10 000 Lt (2 896,20 Eur). Aplinkybę, kad Č. P. šią pinigų sumą gavo veikdamas kaip įgaliotas asmuo, o ne kaip advokatas teikdamas teisines patvirtina ne tik išteisintojo Č. P. ir liudytojos D. T. parodymai, tačiau ir minėtų asmenų 2012 m. balandžio 3 d. sutartis, kuria patvirtinamas 10 000 Lt dydžio asmeninių išlaidų atlyginimas Č. P. už A. T. priklausančio buto įsiskolinimų padengimą ir kitus mokesčius. Todėl advokato buhalterinėje apskaitoje šių pajamų negalėjo ir neprivalėjo apskaityti.

99Nenustačius, kad Č. P. iš pirmiau minėtų asmenų gavo pajamų ir jų neįtraukė į apskaitą, pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai išteisino ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių. Nors prokurorė savo apeliaciniame skunde teigia, kad Č. P. turėtų būti išteisintas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžiu Č. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje nuteistas nebuvo.

100Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jį panaikinti nukentėjusiojo ir prokurorės apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

101Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

102Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės Jolantos Činčikienės ir nukentėjusiojo A. T. apeliacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 3. Č. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2010 m.... 4. Be to, Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, kad,... 5. Č. P. taip pat buvo kaltinamas ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, kad... 6. Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kad iššvaistė jam... 7. Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kad pasisavino jam... 8. Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kad pagamino... 9. Be to, Č. P. buvo kaltinamas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kad nuo 2011... 10. – Lietuvos Respublikos advokatūros 2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066... 11. – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr.... 12. – CK 2.134 straipsnio (Atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimas) 1... 13. Vėliau, A. T. žodžiu paprašius jo padėti parduoti jam priklausantį butą,... 14. Paskui jis savo advokato kontoroje, esančioje ( - ), 2012 m. gegužės 7 d.... 15. Tokiais neteisėtais savo veiksmais Č. P. diskreditavo prilyginto valstybės... 16. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžiu Č. P. dėl... 17. Nukentėjusysis A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių... 18. Nukentėjusysis tvirtina, kad dėl nusikalstamų Č. P. veiksmų jam buvo... 19. Anot nukentėjusiojo, teismas nepagrįstai neįvertino apgaulės požymio ir... 20. Prokurorė Jolanta Činčikienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 21. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 ir 2... 22. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausmės... 23. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsniu, Č.... 24. Č. P. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį išteisinti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1... 25. Prokurorė teigia, kad Č. P. veikė pagal 2012 m. vasario 24 d. notaro... 26. Apeliantė pažymi, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis,... 27. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Č. P. kaltumo... 28. Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad konkrečiu... 29. Panevėžio mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, A.... 30. taip pat jis, 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atstovaudamas A.... 31. Pasak prokurorės, teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad Č. P. nėra... 32. nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. gegužės 7 d., būdamas valstybės... 33. – Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3 ir 6 punktuose įtvirtintus advokato... 34. – Advokatų etikos kodekso 1.2 punkto reikalavimus, kad advokato profesinė... 35. – CK 2.134 straipsnio (Atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimas) l... 36. Panevėžio miesto apylinkės teismui (A. T. atstovavo advokatas Č. P.), 2011... 37. jis, 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudamas A. T.,... 38. be to, jis, 2012 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudamas A.... 39. paskui jis 2012 m. gegužės 7 d. savo advokato kontoroje, esančioje ( - ),... 40. Tokiais neteisėtais savo veiksmais Č. P. diskreditavo prilyginto valstybės... 41. Be kita ko, prokurorė mano, kad byloje pakanka duomenų, kurie leistų... 42. Prokurorė taip pat tvirtina, kad apygardos teismas, išteisindamas Č. P.... 43. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai... 44. Prokurorė nesutinka ir su teismo išvada, kad nenustačius, jog Č. P. iš jam... 45. Apeliantė pabrėžia, kad Č. P., siekdamas išvengti GPM ir PSD įmokų, į... 46. Išteisintasis Č. P. atsikirtimuose į nukentėjusiojo A. T. apeliacinį... 47. Išteisintasis nurodo, kad valstybės kaltintojas 2016 m. vasario 29 d.... 48. Išteisintasis Č. P. atsikirtimuose į prokurorės apeliacinį skundą prašo... 49. Išteisintasis laikosi pozicijos, kad prokurorė, pateikusi apeliacinį... 50. Išteisintasis pabrėžia ir tai, kad iš prokurorės apeliacinio skundo nėra... 51. Anot išteisintojo, įgaliojimas, kurį patvirtino notarė, jam suteikė teisę... 52. Išteisintasis taip pat tvirtina, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog... 53. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, išteisintasis daro išvadą, kad... 54. Teismo posėdyje prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros... 55. Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo A.... 56. Dėl Č. P. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio... 57. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris iššvaistė jam patikėtą... 58. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo... 59. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog pagal... 60. Iš galutinio prokurorės suformuoto kaltinimo matyti, kad Č. P. buvo... 61. Pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji... 62. Teisėjų kolegijos nuomone, duomenų, kad išteisintasis Č. P. būtų... 63. Vienas iš argumentų, kuriais prokurorė grindžia kaltinimą Č. P. dėl BK... 64. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2012 m. vasario 24 d. ( - ) notarė R. R.... 65. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012 m. kovo 30 d. ( - ) notarės V. J.... 66. Apeliaciniuose skunduose išteisintojo Č. P. kaltė padarius nusikaltimą,... 67. Apeliacinio teismo nuomone, tokie išteisintojo Č. P. veiksmai taip pat negali... 68. Tokią teismo išvadą patvirtina ir Č. P. viso proceso metu duoti nuoseklūs... 69. Tai, kad nukentėjusysis A. T. sutiko su pinigų, gautų pardavus jam... 70. Be to, byloje apklausta kaip liudytoja D. T. motina A. N. parodė, kad, mirus... 71. Taigi išanalizavus pirmiau aptartus liudytojų D. T. ir A. N. parodymus... 72. Be to, pagal CK 6.1 straipsnyje įtvirtintą prievolės sampratą, prievolė... 73. Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pinigų, gautų pardavus... 74. Prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad Č. P. kaltę pagal BK 184... 75. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje išaiškinta,... 76. Nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali,... 77. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes pirmiau... 78. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo... 79. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad sudarydamas CK 2.150 straipsnyje... 80. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie... 81. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad aptariamo dokumento, t.... 82. Nors nukentėjusysis savo apeliaciniu skundu neprašo Č. P. pripažinti kaltu... 83. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo... 84. Dėl Č. P. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytą... 85. BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas objektyviai... 86. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės... 87. Dėl Č. P. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 220 straipsnio... 88. Kaltinimai Č. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį iš esmės buvo grindžiami... 89. Tačiau byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad Č. P. nefiksavo apskaitos... 90. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius įrodymus, atmeta kaip... 91. Antai apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. M. parodė, kad 2011... 92. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojai apklausti S. M. ir M. M. parodė,... 93. Liudytojai G. S. ir I. S. apklausti pirmosios instancijos teisme parodė, kad... 94. Taip pat Č. P. buvo inkriminuota tai, kad jis neužfiksavo apskaitos... 95. Šie aptarti liudytojų parodymai, gretinant juos kartu su išteisintojo Č. P.... 96. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės... 97. Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos... 98. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai iš kaltinimo pagal BK 222... 99. Nenustačius, kad Č. P. iš pirmiau minėtų asmenų gavo pajamų ir jų... 100. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja,... 101. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 102. Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės Jolantos...