Byla 1A-35-309/2018
Dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės, sekretoriaujant Dijanai Drizgienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Vileikiui, gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei, nepilnamečių nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. bei jų atstovo pagal įstatymą Š. J. atstovei advokatei Jolantai Grigaliūnienei,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. V. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

3Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant J. V. įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje.

4Civilinio ieškovo Š. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. V. nukentėjusiesiems R. J. ir E. J. priteista po 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

5Iš J. V. civilinio ieškovo Š. J. naudai priteista 1 210 Eur (vienas tūkstantis du šimtai dešimt eurų) proceso išlaidų.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

71. J. V. nuteista už tai, kad 2016 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, namuose, esančiuose ( - ), tyčia vieną kartą diržu smogė mažametei proanūkei E. J., gim. ( - ), taip E. J. nugaros kairėje pusėje padarydama žaizdą ir tyčia vieną kartą diržu smogė mažamečiam proanūkiui R. J., gim. ( - ), taip padarydama odos nubrozdinimą kairės šlaunies viršutinio trečdalio vidiniame paviršiuje, tokiu būdu mažamečiams nukentėjusiesiems E. J. ir R. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

82. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. V. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendį kaip nepagrįstą, priimtą netinkamai ištyrus ir įvertinus įrodymus, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

9Dėl nuteistosios teisių pažeidimo (teisės žinoti, kuo yra kaltinama, turėti gynėją, užduoti klausimus)

102.1. Skunde pažymima, kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. kovo 5 d. nutartyje (bylos Nr. 2K-P-36/2010) konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies a punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą (pvz., Pėlissier and Sassi v. France,no. 25444/94, judgement of 25 March 1999; Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99. judgement of21 February 2002). EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad kaltinimo formuluotė būtų tiksli, logiška, nurodyti nusikalstamą veiką apibūdinantys požymiai, turi būti nedviprasmiškai aišku, kokios veikos padarymu asmuo kaltinamas, kad nebūtų pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas.

112.2. Apeliantė nurodo, kad jai inkriminuota veika vienodai aprašyta tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame nuosprendyje. Kaltinime nenurodytas tikslus jai (J. V.) inkriminuoto nusikaltimo padarymo laikas (2016 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti), nors iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių žinoma, kad 2016 m. gruodžio mėn. pabaigoje nukentėjusieji pas ją (J. V.) buvo gruodžio 24–25 dienomis, o po to gruodžio 31 d. – sausio 1 d. Taigi ikiteisminio tyrimo institucija ir teismas turėjo galimybę bei pareigą nustatyti ir nurodyti, kurio proanūkių apsilankymo pas ją metu ji kaltinama juos sužalojusi.

122.3. Be to, iš kaltinimo formuluotės darytina išvada, kad ji (J. V.) kaltinama vienu metu sužalojusi abu savo proanūkius, nes kaltinime nenurodyta, kad jos veika būtų tęstinė – nenurodytas veikos tęstinumas, vieninga tyčia, ir pan. Teigia, kad mažamečių nukentėjusiųjų parodymai apie jų sužalojimo laiką sudaro pagrindą spręsti apie skirtingą jų sužalojimo laiką. Kadangi kaltinimas jai (J. V.) nebuvo suformuluotas taip, kad neprieštarautų šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti jos teisės žinoti kuo ji kaltinama pažeidimą.

132.4. Nuteistoji taip pat nurodo, kad teismas turi pareigą nuosprendyje nurodyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teigia, kad nusikaltimo padarymo aplinkybių – laiko, būdo – vertinimo skundžiamame nuosprendyje iš esmės nėra, teismas nepasisakė, kaip jis vertina J. V. inkriminuota veiką – kaip vienkartinę ar tęstinę, ar kad sužalojimai nukentėjusiesiems padaryti vienu metu, ar skirtingu laiku, todėl nuosprendyje nurodytas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymas ir nuosprendžio motyvai užkerta jai kelią žinoti kokios veikos padarymu ji buvo kaltinama ir už ką nuteista.

142.5. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jai pranešimas apie įtarimą įteiktas 2017 m. vasario 9 d., išaiškinta teisė turėti gynėją ir priimtas gynėjo atsisakymas. Gynėją ji (J. V.) pasikvietė tik gavusi pranešimą apie ikiteisminio tyrimo užbaigimą ir teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Mano, kad tai, jog ji yra senyvo amžiaus, tik 4 klasių išsilavinimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui buvo pagrindas pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas procese būtinas nuo pat pranešimo apie įtarimą momento. Ikiteisminio tyrimo metu neturėdama gynėjo J. V. neišnaudojo galimybės ikiteisminio tyrimo eigoje teikti prašymus, įskaitant ir klausimus ar papildomus duomenis teismo psichiatrinei-psichologinei ekspertizei.

152.6. Skunde taip pat pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai akivaizdžiai lemia asmens pripažinimą kaltu. Apeliantės teigimu, šios bylos proceso metu buvo pažeista jos teisė užduoti klausimus ją kaltinančius parodymus duodantiems nukentėjusiesiems R. J. ir E. J.. R. J. ir E. J. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti 2017 m. vasario 6 d., jai (J. V.) nepranešus apie šią apklausą ir joje nedalyvaujant. Nors formaliai šiuo atveju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 184 straipsnio 4 dalies, 186 straipsnio 1 dalies reikalavimai nepažeisti, nes ji (J. V.) tuo metu dar nebuvo įtariamoji, tačiau daugiau procese mažamečiai nukentėjusieji nebuvo apklausiami ir jai nebuvo sudaryta galimybė užduoti jiems klausimus, patikslinti jų nurodytas aplinkybes, o gal ir atskleisti nukentėjusiųjų parodymams įtakos turėjusias aplinkybes, žinant, kaip vaikų tėvas Š. J. vaikų prielankumą įgydavo pirkdamas jiems dovanas.

16Dėl įrodymų vertinimo

172.7. Pasak nuteistosios, įvertinus visą baudžiamosios bylos medžiagą ir jos pagrindu priimtą skundžiamą nuosprendį, matyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių jos (J. V.) parodymų kontekste. Darydamas išvadą, kad jos duoti paaiškinimai laikytini jos pasirinkta gynybine pozicija, teismas turėjo bent minimaliai išanalizuoti šiuos parodymus kitų byloje esančių duomenų visete ir juos paneigti ne nemotyvuota nuomone, o byloje nustatytais duomenimis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo iš esmės tik ją (J. V.) kaltinančius įrodymus, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus, ignoravo reikšmingas faktines aplinkybes, suteikė joms kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai įtakojo teismo išvadą dėl jos (J. V.) kaltės, lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

182.8. Atkreipia dėmesį, kad teismas, vertindamas jos (J. V.) parodymus apie vaikų susižalojimo aplinkybes kaip jos gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodė, kad jos parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Mano, kad tokią išvadą teismas būtų galėjęs padaryti, jei baudžiamojoje byloje jos nurodytas aplinkybes bent minimaliai būtų buvę bandyta patikrinti, pvz., jei būtų apžiūrėtos jos (J. V.) nurodytos krosnies durelės, R. J. dviratis, jei būtų paskirta užduotis teismo medicinos specialistui ar teismo medicinos ekspertizė, ar bent tyrimą atlikusio teismo medicinos specialisto apklausa, siekiant gauti išvadą, ar vaikams nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmas atitinka jos (J. V.), ar pačių vaikų nurodytas galimas sužalojimo aplinkybes. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos L. M. parodymais, jog nukentėjusysis R. J. skundėsi užsigavęs važiuodamas dviračiu, motyvuodamas tuo, kad L. M. vaiko neapžiūrėjo, sužalojimų nematė ir yra kaltinamosios dukra, todėl yra suinteresuota bylos baigtimi, tačiau giminystės ryšys ir suinteresuotumas bylos baigtimi nesutrukdė teismui remtis nukentėjusiųjų atstovu ir civiliniu ieškovu byloje pripažinto Š. J. bei jo motinos R. J. parodymais, nors jie tik perpasakojo neva vaikų jiems pasakytas sužalojimų atsiradimo aplinkybes.

192.9. Skunde pažymima ir tai, kad BPK 186 straipsnio, reglamentuojančio nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos tvarką, 2 dalis numato, kad jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Ši nuostata imperatyvi, nes tik vaizdo ir garso įrašo buvimas gali užtikrinti tinkamą parodymų ištyrimą teisiamajame posėdyje. Atkreipiamas dėmesys, kad mažamečių nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokoluose nurodyta, kad įrašai nedaromi. Nors byloje vis tik yra CD diskas su apklausų garso įrašais, tačiau teisiamojo posėdžio metu šie įrašai nebuvo perklausyti, teismas apsiribojo tik R. J. ir E. J. apklausos protokolų pagarsinimu, o tai duoda pagrindą konstatuoti, kad teismas išsamiai bei nešališkai visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

202.10. Nuteistoji nurodo, kad mažamečių nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją turinys itin trumpas ir visiškai neinformatyvus, todėl, siekiant suprasti, kaip vaikai pateikė protokoluose užfiksuotus parodymus, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo susipažinta su byloje esančiu apklausų garso įrašu, tačiau garso įrašuose visiškai nesigirdi, kaip mažamečiams buvo pateikiami klausimai ir pačių apklausiamųjų parodymų. Taigi, mažamečių parodymai nebuvo perklausyti teisiamojo posėdžio metu ir nebuvo realios galimybės tai padaryti, nes šių nukentėjusiųjų parodymai neįrašyti. Esant tokioms aplinkybėms mano, kad mažamečių nukentėjusiųjų parodymai nepagrįstai pripažinti įrodymais ir jais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Nurodyti pažeidimai vertintini kaip esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

212.11. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų parodymuose esančius nesutapimus dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko, smūgių skaičiaus vertino kaip neesminius. Teigia, kad prieštaravimai parodymuose, užfiksuotuose ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos protokoluose, kitų procesinių veiksmų su nukentėjusiais protokoluose, jų paaiškinimus perpasakojusių liudytojų parodymuose yra esminiai dėl tokių aplinkybių, dėl kurių vaikai neturėtų klysti, jei tikrai būtų buvę jos (J. V.) sužaloti (cituoja nepilnamečių nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. parodymus, jų paaiškinimus, nurodytus ekspertizių aktuose, taip pat Š. J. ir R. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje). Pasak nuteistosios, iš R. J., E. J., Š. J. ir R. J. parodymų visiškai neaišku, ką vaikai veikė tuo metu, kai tariamai gavo smūgius diržo sagtimi – ar lakstė, ar žaislų po lova ieškojo, ar fejerverkus norėjo žiūrėti; R. J., kuris 2016 m. gruodžio pabaigoje buvo beveik 9 metų amžiaus, todėl tikrai neturėtų klysti, ar diržu jam buvo suduota sėdint, ar lendant po lova, ir pan. Pastebi, kad vaikai akcentuoja diržo sagtį, o ne patį diržą ir mano, kad labiausia tikėtina, jog jie kartoja suaugusiųjų, o būtent tėvo R. J. ir senelės R. J. žodžius. Kartu atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandoma patikrinti mažamečių nurodytų aplinkybių – apie spintą senelio kambaryje, kurioje yra daug diržų, penki ar aštuoni diržai, siekiant paneigti jos (J. V.) ir jos sutuoktinio P. V. parodymus, kad P. V. turi vienintelį diržą ir tą patį nešioja įvertą kelnėse.

222.12. Be to, nukentėjusioji mano, kad teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizių išvadomis, kad R. J. ir E. J. nėra linkę fantazuoti, visiškai neanalizuodamas ekspertizės aktų aprašomojoje dalyje pateiktų duomenų. Atkreipia dėmesį, kad ekspertizei buvo užduotas klausimas, ar nėra padidėjęs vaikų įtaigumas, tačiau išsamaus tyrimo ir išvadų šiuo klausimu nėra. Taip pat pažymi, kad byloje esančioje ( - ) rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje informacijoje (1 t., b. l. 37) nurodyta vaikų motyvacija dėl noro gyventi su tėvu Š. J. – nes tėvas viską nuperka, byloje taip pat yra duomenys, kad nukentėjusiųjų tėvų santuoka buvo nutraukta 2016 m. birželio 21 d. abiejų sutuoktinių bendru susitarimu, vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tačiau 2017 m. sausio mėn. sudarytu ir teismo patvirtintu susitarimu vaikų gyvenamoji vieta buvo pakeista ją nustatant su tėvu, tačiau tokio pasikeitimo priežasčių nei teismas, nei teismo psichiatrijos- psichologijos ekspertizė netyrė, nors Š. J. 2017 m. sausio 16 d. pareiškimas policijai apie R. L. ir J. V. smurtą prieš vaikus buvo paduotas būtent tuomet, kai vaikų tėvai sprendė ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo.

232.13. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2017 m. sausio 17 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. ( - ) nurodyta, jog sužalojimas R. J. galėjo būti padarytas prieš 2–3 savaites iki apžiūros, vieno trauminio poveikio pasekoje, tikėtina kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus kairę šlaunį, sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginio trauminio poveikio pasekoje, tiek griuviminės traumos metu, o 2017 m. sausio 17 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. ( - ) nurodyta, kad sužalojimas E. J. galėjo būti padarytas prieš 2–4 savaites iki apžiūros, vieno trauminio poveikio pasekoje, tikėtina kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus kairę nugaros pusę, sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginio trauminio poveikio pasekoje, tiek griuviminės traumos metu. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu teismo medicinos specialisto išvados nebuvo išsamiau tiriamos, specialistui kaip galimą vaikams padarytų sužalojimų priežastį nurodžius tiek tiesioginį smūgį, tiek griuviminę traumą, nebuvo bandyta patikslinti sužalojimų mechanizmo, atsižvelgiant į tai, kad traumuojančiu įrankiu nurodyta diržo sagtis, o sužalojimai visiškai skirtingi, nebuvo bandoma išsiaiškinti, ar sužalojimai galėjo būti padaryti vienu daiktu, ar skirtingais, nebuvo bandoma išsiaiškinti, ar labiau tikėtinas tiesioginis smūgis diržu ar jo sagtimi, ar vis tik griuviminė trauma kaltinamosios nurodytomis aplinkybėmis – R. J. sužalojimo vieta atsitrenkus į dviračio rėmą, o E. J. virstant atsitrenkus į krosnies durelių rankenėlę. Tai, pasak apeliantės, patvirtina, jog nėra pagrindo teigti, kad teismas šiuos įrodymus – teismo medicinos specialisto išvadas – ištyrė išsamiai ir nešališkai, kaip to reikalauja įstatymas (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Akcentuoja, kad Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktas, nutartys bylose Nr. 2K- 402/2013, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-269/2013, 2K- 232/2014, 2K-7-173/2014, ir kt.).

243. Atsiliepimu į nuteistosios J. V. apeliacinį skundą nepilnamečių nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. atstovo pagal įstatymą bei civilinio ieškovo Š. J. ir nepilnamečių nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. atstovė advokatė J. Grigaliūnienė prašo skundą atmesti ir priteisti Š. J. iš J. V. pastarojo patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir J. V. atžvilgiu priėmė pagrįstą, teisingą bei teisėtą nuosprendį, kurį keisti ar naikinti J. V. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

253.1. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantės argumentai dėl tariamai pažeistos jos teisės į gynybą yra nepagrįsti: pradėjus įrodymų tyrimą ir paskelbus kaitinamąjį aktą, J. V. (dalyvaujant jos gynėjai) patvirtino, jog ji supranta kaltinimo esmę, supranta, kuo yra kaltinama. J. V. nekėlė jokių klausimų dėl kaltinimo esmės, jo formuluotės ir neprašė, kad teismas jai ką nors paaiškintų, todėl teismui nekilo pareigos išaiškinti kaltinamajai kaltinimo esmę, kaip tai numato BPK 271 straipsnio 2 dalis. Teikdama paaiškinimą dėl jai inkriminuoto kaltinimo, J. V. aiškiai ir suprantamai reiškė savo mintis dėl pareikšto kaltinimo – toje kaltinimo apimtyje, koks jis buvo suformuluotas kaltinamajame akte. Kaltinamoji ir jos gynėja pirmosios instancijos teisme aktyviai naudojosi teise į gynybą: uždavinėjo klausimus teisiamajame posėdyje apklausiamiems proceso dalyviams, reiškė prašymus, teikė įrodymus. Įstatymo leidėjo nurodoma formuluotė dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko negali būti suprantama kaip reikalaujanti nurodyti tikslią dieną, valandą, minutę. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo laikas turi būti nurodomas kiek galima tiksliau, tačiau įstatymo leidėjas to tikslumo nedetalizuoja ir nenustato jokių papildomų reikalavimų nusikalstamos veikos aprašymui (BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šioje byloje nusikalstamos veikos padariniai – mažamečiams nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai – buvo nustatyti ne iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, bet praėjus tam tikram laiko tarpui, tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltinamoji siekė, jog padariniai atsirastų vėliau, taigi į kaltinimą jokios su tuo susiję aplinkybės pagrįstai neįrašytos ir apeliantė nuteista už nusikalstamą veiką, kurios padarinių atsiradimo laikas sutampa su nusikalstamos veikos padarymo laiku.

263.2. Taip pat nurodoma, kad apeliantė nėra nuteista už tęstinę veiklą – tai nėra nurodyta nuosprendyje. Nėra nurodyta ir to, jog abu vaikai buvo sužaloti vienu metu ar kad jie buvo sužaloti skirtingu metu: šių aplinkybių tiksliai nustatyti nepavyko dėl teismo nuosprendyje aiškiai nurodytų objektyvių priežasčių – įrodymų šioje byloje specifikos, kurių pagrindinė – nukentėjusiųjų mažametystė bei tam tikri jų parodymų ypatumai, kurie aptarti skundžiamame nuosprendyje. Be to, šios patikslinančios aplinkybės nustatymas ar nenustatymas nešalina nuteistosios atsakomybės ir nekeičia jos ribų: J. V. nuteista už konkrečią nusikalstamą veiką, kurios aplinkybės nuosprendyje nurodytos pakankamai aiškiai ir tiksliai, todėl negalima konstatuoti nuteistosios teisių pažeidimo ar esminio suvaržymo.

273.3. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privalomu gynėjo dalyvavimu atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjant bylą teisme J. V. samprotavo logiškai, suprantamai, niekam nekilo jokių abejonių dėl jos galimybės suvokti ir realizuoti savo teises, baudžiamojo proceso ypatumus tiek, kiek tai yra būtina ar reikalinga kaltinamajam jo teisių tinkamai gynybai; apeliantė garsiai ir aiškiai reiškė savo argumentus ir nuomonę dėl procesinių byloje kilusių klausimų; skaitė į bylą pateiktus dokumentus ir reiškė dėl jų savo nuomonę; prieštaravo kitų proceso dalyvių pareikštiems prašymams arba su jais sutiko. Apeliantė pati pasirašė dokumentus ikiteisminio tyrimo metu, neneigia ir neįrodinėja, kad nemoka skaityti, rašyti; byloje esantys duomenys apie apeliantės sveikatos būklę nesuteikia pagrindo abejoti jos suvokimo galimybėmis ir gebėjimu naudotis savo procesinėmis teisėmis. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantė dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalėtų pasinaudoti savo teise į gynybą, o kaltinamosios pensinis amžius (jai šiuo metu yra 76 metai) pats savaime neleidžia teigti, jog jai būtinas gynėjas pagal BPK 51 straipsnį.

283.4. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su mažamečių liudytojų apklausos ypatumais, įrodymų vertinimu, nurodoma, kad teismas, nustatydamas reikšmingas faktines veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai vadovavosi mažamečių nukentėjusiųjų parodymais, nes nukentėjusiųjų parodymai buvo pakankamai kategoriški ir iš esmės nekeliantys abejonių dėl esminių aplinkybių – smurto vaikų atžvilgiu panaudojimo. Be to, vaikų parodymuose nėra jokių prieštaravimų dėl to, koks asmuo vartojo smurtą jų atžvilgiu: vaikai, kurie buvo apklausti skyriumi vienas nuo kito, nedalyvaujant jų tėvui Š. J., aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, jog J. V. juos mušė ir ne kartą, kad vaikai prosenelės bijo, nenori būti pas ją palikti, nenori su ja bendrauti iš baimės būti vėl sužaloti; byloje esančiais ekspertizės aktais nustatyta, jog vaikai patyrė smurtą ir prievartą ne kartą, tačiau byloje nepavyko nustatyti pakankamai tikslių pakartotinių nusikalstamų veikų aplinkybių, todėl kaltinamajai buvo inkriminuota tik po vieną nusikalstamos veikos epizodą kiekvienam vaikui; vaikų paaiškinimais, pasakojimais ekspertui nustatyta, jog vaikai bijo net susitikti su prosenele, bijo būti pas ją palikti, nes „močiutė vėl muš“. Šiaulių apygardos teismo psichologės V. Š., kuri dalyvavo apklausiant nukentėjusiuosius, 2017 m. vasario 17 d. rašte Nr. ( - ) „Dėl R. ir E. J. apklausų“ nurodoma, kad tiek R. J., tiek E. J. išskyrė epizodą, kurio metu močiutė, norėdama sudrausminti vaikus dėl jų lakstymo, trenkė diržu. Kadangi nukentėjusieji patyrė didelių ir skaudžių neigiamų dvasinių išgyvenimų, patyrė fizinį skausmą, neigiamas emocijas, pažeminimą, todėl neteisinga būtų reikalauti, kad jie dar kartą tai išgyventų, kad dar kartą būtų apklausiami. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo BPK 173, 184–186 straipsniuose nustatyta tvarka, o kaltinamosios į apklausą kviesti nebuvo pagrindo dėl jos pačios skunde nurodytų priežasčių – ji dar nebuvo įtariamoji, jai nebuvo suformuluotas ir įteiktas pranešimas apie įtarimą; be to, įtariamasis į mažamečių apklausą negali būti kviečiamas dėl apklausos ypatumų, reglamentuojamų BPK normomis.

293.5. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis patikimais ir tinkamai įrodymais: pačios kaltinamosios, liudytojų P. V., R. J., Š. J., E. G., L. M. parodymais, nukentėjusiųjų apklausos protokolais, specialisto išvadomis, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais ir kitais leistinais įrodymais, kurių pripažinti nepatikimais ar neleistinais nėra pagrindo. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl J. V. kaltės, jos įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas, nevykdydamas pakartotinės nukentėjusiųjų apklausos ir nekviesdamas jų į teisiamąjį posėdį. Nukentėjusieji aiškiai nurodė konkrečius veiksmus, kurie su jais buvo atliekami; aiškiai, tiksliai ir nuosekliai nurodė, jog nusikalstamus veiksmus jų atžvilgiu atliko būtent nuteistoji J. V.; vaikai netgi nurodė nuteistosios elgesio motyvus – jie buvo pernelyg triukšmingi ir judrūs. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų duotais parodymais atsižvelgdamas į visus privalomus aspektus, įskaitant ir tai, kad teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės aktai patvirtina, jog nukentėjusieji nėra linkę fantazuoti, gerai prisimena esmines įvykio aplinkybes ir apie jas teikia realybę atitinkančius parodymus.

303.6. Visiškai nepagrįsti apeliantės priekaištai vaikų tėvui dėl esą galimo vaikų papirkinėjimo dovanomis: vaikų atstovas pagal įstatymą Š. J. yra vairuotojas, jo gaunamos pajamos nedidelės, po santuokos nutraukimo su vaikų motina R. L. Š. J. atiteko butas, kurio išlaikymo skolos, padarytos bute gyvenusios vaikų motinos, dar tik baigiamos mokėti, todėl apeliantei gerai žinoma, jog vaikų tėvas net neturi iš ko vaikų „papirkinėti“.

314. Apygardos teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nepilnamečių nukentėjusiųjų bei jų atstovo pagal įstatymą atstovė prašė skundą atmesti.

325. Nuteistosios J. V. apeliacinis skundas atmestinas.

336. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus ir išanalizavusi Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų buvusios suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepadarė.

34Dėl nuteistosios teisės žinoti, kuo ji kaltinama, teisės turėti gynėją, užduoti klausimus

357. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, be kitų aplinkybių, turi būti nurodytas ir padarytos nusikalstamos veikos laikas. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes, tarp jų ir nusikalstamos veikos padarymo laiką, reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jam nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-93-139/2016, 2K-69-746/2017).

367.1. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kitų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, turi būti nurodytas ir nusikalstamos veikos padarymo laikas. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo laikas turi būti nurodomas kiek galima tiksliau (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-746/2017).

377.2. Kartu pažymima, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-942/2016).

387.3. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame aiškiai nurodyti padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Akivaizdu, kad kaltinamajame akte apeliantės veika aprašyta atskleidžiant esmines faktines aplinkybes, kurios yra svarbios nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymui, o tai, kad kaltinime tiksliai nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo data ir laikas – nurodyta, kad J. V. nusikalstamą veiką padarė 2016 m. gruodžio mėnesio pabaigoje (2 t., b. l. 2–6) – nėra pagrindas daryti išvadą, kad kaltinamasis aktas turi trūkumų ir tai galėjo turėti reikšmės formuojant nuteistosios gynybinę poziciją. Atkreipiamas dėmesys, kad įteikus J. V. pranešimą apie įtarimą ji nenurodė, kad įtarimas jai būtų neaiškus ar nesuprantamas, priešingai, nurodė, jog įtarimo esmę ji supranta visiškai (1 t., b. l. 177). Su bylos medžiaga J. V. susipažino dalyvaujant advokatei J. B., prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nepateikė (1 t., b. l. 187, 190, 191). Teisiamajame posėdyje prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, J. V. nurodė, kad kaltinimą suprato (2 t., b. l. 71). Atsižvelgiant į tai, kad J. V. suprato kaltinimą ir aktyviai nuo jo gynėsi, darytina išvada, kad pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus, nepažeidžiantis kaltinamosios teisių į gynybą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą byloje surinktų įrodymų nustatė tokį pat nusikalstamos veikos padarymo laiką, koks nurodytas kaltinamajame akte, taip pat tai, kad nebuvo nustatyta tiksli nusikalstamos veikos padarymo diena ir valanda, nereiškia, kad buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Dar kartą akcentuotina, kad yra nustatytas toks nusikalstamos veikos padarymo laikas, kokį jį nustatyti leido byloje surinktų duomenų visuma. Iš bylos matyti, kad mažamečiai nukentėjusieji R. J. ir E. J. pas prosenelę J. V. 2016 m. gruodžio mėnesio pabaigoje buvo ne kartą, tačiau tikslios datos, kada pastaroji suduodama jiems diržu padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, jie nurodyti negalėjo dėl savo amžiaus (R. J. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 8 metai, o E. J. – 5 metai). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose nurodyta, kad R. J. ir E. J. dar nėra įgudę operuoti skaičiais ir laiko sąvokomis, tačiau jiems padidintas polinkis fantazuoti ar polinkis vaizduotės produkciją painioti su realiais įvykiais nenustatyti (1 t., b. l. 103–107, 117–120). Šiuo atveju remtis apeliaciniame skunde nurodyta kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010 nėra pagrindo, nes, kaip teisingai pažymėta atsiliepime į skundą, šioje nutartyje nagrinėtos bylos aplinkybės visiškai nepanašios į J. V. baudžiamojoje byloje nagrinėjamas aplinkybes. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-P-36/2010 matyti, kad buvo nagrinėjama situacija, kuomet asmuo buvo nuteistas iš anksto neįspėjus apie kaltinimo pakeitimą, o nagrinėjamoje byloje kaltinimas nebuvo keičiamas. Be to, net nutaręs pridėti prie bylos nukentėjusiųjų atstovės pateiktą civilinį ieškinį, teismas nepradėjo bylos nagrinėti iš esmės, o bylos nagrinėjimą atidėjo ir sudarė kaltinamajai galimybę susipažinti su ieškiniu, pasiruošti gynybai (2 t., b. l. 59–61). Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepasisakė, kaip jis vertina J. V. inkriminuotą veiką – kaip vienkartinę ar tęstinę, atkreipiamas dėmesys, jog iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdžiai matyti, kad J. V. nuteista ne už tęstinę veiką, byloje nenustatyta, ar abu mažamečiai nukentėjusieji buvo sužaloti tuo pačiu laiku ar ne, tačiau tai nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia ir dėl pirmiau minėtų priežasčių nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeista pastarosios teisė žinoti, kuo ji kaltinama ir už ką nuteista.

397.4. Iš bylos matyti, kad prieš apklausiant J. V. kaip įtariamąją, jai buvo išaiškinta teisė gintis pačiai ar per pasirinktą gynėją, o neturint pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, gauti nemokamą teisinę pagalbą (1 t., b. l. 74), tačiau J. V. gynėjo raštu atsisakė (1 t., b. l. 75). J. V. susipažįstant su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą, jau dalyvavo jos pasirinkta gynėja advokatė J. B. (1 t., b. l. 187, 188, 189, 190). Šiuo atveju teigti, kad gynėjo dalyvavimas buvo būtinas nuo pat pranešimo apie įtarimą J. V. momento, nėra pagrindo, nes nenustatyta nė viena iš BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatytų būtino gynėjo dalyvavimo sąlygų, be to, nors pranešimo apie įtarimą įteikimo metu J. V. buvo 75 metai, jos išsilavinimas yra tik 4 klasės, tačiau bylos duomenys liudija, kad ji, duodama parodymus, mintis dėstė aiškiai ir logiškai, kaip jau minėta, pati išreiškė savo valią dėl gynėjo – nurodė, jog gynėjas jai nereikalingas. J. V. įtariamojo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, buvo išaiškintos, o tai, kad ji neišnaudojo galimybės ikiteisminio tyrimo metu teikti prašymus, nereiškia, kad ji neturėjo galimybės šiomis teisėmis naudotis. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, kad baigus ikiteisminį tyrimą J. V. susipažįstant su bylos medžiaga dalyvavo ir pastarosios gynėja, tačiau jos prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nepateikė (1 t., b. l. 190). Sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad bylos proceso metu buvo pažeista jos teisė užduoti klausimus nukentėjusiesiems R. J. ir E. J., kurie pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti 2017 m. vasario 6 d. jai nepranešus apie šią apklausą ir joje nedalyvaujant (1 t., b. l. 62–63, 85–86), nėra pagrindo, nes, kaip teisingai nurodė pati J. V., ji tuo metu dar nebuvo įtariamoji (pranešimas apie įtarimą jai įteiktas 2017 m. vasario 9 d.), o pagal BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatas apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Teismas, nekviesdamas nepilnamečių nukentėjusiųjų į teisiamąjį posėdį BPK 186 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė, nes pagal minėto straipsnio nuostatas nepilnamečiai nukentėjusieji į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad kviesti mažamečius nukentėjusiuosius į teisiamąjį posėdį nebuvo jokio pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. parodymai buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 88), o nuteistoji, savo skunde teigdama, kad jai nebuvo sudaryta galimybė užduoti nukentėjusiesiems klausimus, patikslinti jų nurodytas aplinkybes, net nenurodė, kokias būtent aplinkybes ji norėjo išsiaiškinti, į kokius būtent klausimus ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atsakyta.

40Dėl įrodymų vertinimo

418. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

428.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų.

438.2. Nepilnametis nukentėjusysis R. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad jį mušė mamos močiutė, gyvenanti ( - ) kaime. Tai įvyko prieš Naujuosius metus, kai jis su sesute E. buvo pas močiutę. Jie su E. pas močiutę namuose lakstė, močiutė paėmė diržą ir sudavė jam per kojas, o E. per nugarą. Sudavė „su diržu metaline sagtimi“. Smūgio metu jis sėdėjo, močiutė sudavė jam į kairę šlaunį, per vidinę šlaunies pusę, ir liko mėlynės. Tėtis mėlynes pamatė, kai jis svečiavosi pas močiutę – tėčio mamą, ir ten su E. čiuožinėjo nuo kalniuko. Tėtis sakė, kad reikės vykti į apklausą, tačiau ką kalbėti, nesakė (1 t., b. l. 62–63). Nepilnametė nukentėjusioji E. J., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad močiutė jai perbrėžė pažastį „su geležiuku, kuris yra dirže“, dėl to, kad jie su broliuku R. bėgiojo. Sudavė močiutė, kuri gyvena ( - ) kaime, tai buvo po Kalėdų senelio atėjimo. Močiutė trenkė daug kartų diržu į pažastį. Su tėčiu buvo nuėję čiuožinėti nuo kalniuko, čiuožė rogutėmis, tačiau negriuvo ir neužsigavo. Sakyti, kad ją sumušė močiutė, jos niekas neprašė (1 t., b. l. 85–86). Akivaizdu, jog abu nukentėjusieji analogiškai nurodė, kad juos mušė močiutė, gyvenanti ( - ) kaime, abu nurodė, kad močiutė jiems sudavė už tai, kad jie bėgiojo, R. J. nurodė, kad močiutė sudavė su diržu metaline sagtimi, o E. J. – „su geležiuku, kuris yra dirže“. Taigi abu nukentėjusieji aiškiai nurodė, kad močiutė jiems sudavė diržu, o tai, kad jie paminėjo ir diržo sagtį, nereiškia, kad davė parodymus pamokyti savo tėvo ar senelės R. J.. Atkreipiamas dėmesys, kad apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo R. J. ir E. J. į pateiktus klausimus atsakė, kad sakyti, jog juos sumušė močiutė, jų niekas neprašė. Kaip teisingai pažymėta nuteistosios J. V. apeliaciniame skunde, nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausą reglamentuoja BPK 186 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 2 dalyje be kita ko nurodyta, kad nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Perklausius prie bylos pridėtą kompaktinį diską „Apklausa nepilnamečių 2017-02-06“, nekyla abejonių, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo siekiama padaryti garso ir vaizdo įrašą, teisėjas, prieš pradėdamas apklausas nurodė, jog „bus daromas vaizdo ir garso įrašas“, ir šie įrašai buvo daromi, tačiau akivaizdu, kad vaizdo įrašo nepavyko padaryti dėl techninių nesklandumų, o garso įrašas, nors ir nekokybiškas, tačiau buvo padarytas. Šiame įraše aiškiai girdėti teisėjo užduodami klausimai nukentėjusiesiems, ir, nors atsakymų beveik negirdėti, tačiau teisėjas juos garsiai ir aiškiai pakartoja. Taigi tai, kad nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos protokoluose nurodyta, kad įrašas nedaromas (pabrauktas žodis nedaromas vietoje daromas), laikytina aiškiu rašymo apsirikimu (1 t., b. l. 62–63, 85–86). Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad teisiamojo posėdžio metu garso įrašas nebuvo perklausytas, nėra pagrindas teigti, kad teismas išsamiai bei nešališkai visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Juo labiau, kad abiejų nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymai buvo perskaityti, be to, perklausyti garso įrašą nagrinėjimo teisme dalyviai neprašė. Esant paminėtoms aplinkybėms taip pat nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, kad teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

448.3. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. ( - ) aprašomosios dalies matyti, kad paprašius R. J. papasakoti, koks buvo jo gyvenimas su mama, pastarasis nenoriai atsakė: „Sunkus. Močiutė mane mušdavo, buvo mėlynė“ (parodė šlaunį iš vidinės pusės), mušė su paprastu diržu. E. su diržo sagtimi prakirto nugarą (parodė kairį petį iš nugaros pusės). Paaiškino, kad tai buvo juodos spalvos senelio diržas, jie žaidė, lakstė po kambarį, iš paskos ėjo šuniukas R. Močiutė jam trenkė diržu vieną kartą, E. sudavė į petį. Kai jie, būdami pas tėtį, persirenginėjo, tėtis pamatė tą mėlynę. Jis tėtei pasakė, kad močiutė davė su diržu per kojas. „Nusifotkino tėtis ir daugiau nieko nesakė“. Nurodė, kad nenori prisiminti močiutės, nenori, kad mama pas ją nuvestų, nes močiutė jį tada vėl muš. Kai jis močiutei pasakė baigti (nebemušti), ji atsakė: „Žinosit daugiau“. Ekspertizės išvadoje konstatuota, kad: R. J. nusikalstamos veikos jo atžvilgiu darymo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu; jo atminties procesai nesutrikę: pakankamai tiksliai atgamina esmines įvykių aplinkybes, ypatingai tas, kurios paliko stipresnį emocinį įspūdį, silpnesnį emocinį įspūdį palikusius įvykius atmintyje užkoduoja silpniau, neišskiriant konkrečių / specifinių aplinkybių; neatgamina aplinkybių, susijusių su kiekiu ir laiku (dar nėra įgudęs operuoti skaičiais ir laiko sąvokomis); padidintas polinkis fantazuoti ar polinkis vaizduotės produkciją painioti su realiais įvykiais R. J. nenustatyti; R. J. gali suvokti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes, jas atgaminti iš atminties ir duoti apie tai realybę atitinkančius parodymus; ekspertizės metu R. J. pakartoja ankstesnius savo parodymus; jo emocinis jo atsakas į klausimus, susijusius su byloje nagrinėjamais įvykiais, adekvatus situacijai – vaikas nenoriai pasakoja apie galimai patirtą smurtą (jo nuotaika pažemėja, akių kontaktas silpsta, elgesys tampa vangesnis) (1 t., b. l. 103–107).

458.4. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. ( - ) aprašomosios dalies matyti, kad E. J. į klausimą, kodėl ji norėjo gyventi pas tėtį atsakė: „mama ir močiutė mus mušė“, mama sakė: „<...> gerai, kad močiutė muša“. Parodė, kur močiutė jai sudavė (kairę ranką, žastą), paaiškino, kad „su geležiuku diržo brėžė“. Mušė su tamsiu senelio diržu, kurį ištraukė iš spintos. Pasiteiravus, už ką močiutė mušė, atsakė: „Už tai, kad mes žaidžiam muštynes su robotais, tada atein močiutė ir muš“. Parodė, kad jos broliui močiutė pataikė į kairės šlaunies užpakalinį paviršių. Pirmiau sudavė R., nes jis nespėjo pasislėpti, o po to surado ją. Jiems abiem skaudėjo, jie verkė. Tėtis mušimo žymes pamatė tuomet, kai juos perrenginėjo, nes jie lauke buvo sušlapę. Ekspertizės išvadoje konstatuota, kad: E. J. nusikalstamos veikos jos atžvilgiu darymo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu; ji gali tikslingai išlaikyti dėmesį reikiamą laiką, jos atminties procesai nesutrikę: pakankamai tiksliai atgamina esmines įvykių aplinkybes, ypatingai tas, kurios paliko stipresnį emocinį įspūdį, silpnesnį emocinį įspūdį palikusius įvykius atmintyje užkoduoja silpnai, neišskiriant konkrečių / specifinių aplinkybių; neatgamina aplinkybių, susijusių su kiekiu ir laiku (neoperuoja skaičiais ir laiko sąvokomis); pagal amžių ji yra įtaigesnė (lengviau pasiduoda poveikiui, užduodant jai menamus klausimus apie mažiau reikšmingas įvykių aplinkybes; nepasiduoda poveikiui, atgamindama esmines įvykių aplinkybes); mąstymas konkretus, tolimųjų pasekmių nevertina; bendrieji intelektiniai E. J. gebėjimai atitinka statistinį jos amžiaus vidurkį; padidintas polinkis fantazuoti ar polinkis vaizduotės produkciją painioti su realiais įvykiais E. J. nenustatyti; E. J. gali suvokti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes, jas atgaminti iš atminties iš duoti apie tai realybę atitinkančius parodymus. Ekspertizės metu E. J. pakartoja ankstesnius savo parodymus, Emocinis jos atsakas į klausimus, susijusius su byloje nagrinėjamais įvykiais, adekvatus situacijai – klausiama apie bylos įvykius, nukentėjusioji nuliūsta (1 t., b. l. 117–120). Kadangi ekspertizės išvadoje nurodyta, kad pagal amžių E. J. yra įtaigesnė, skundo argumentas, kad išvada šiuo klausimu nepateikta, atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, neteisi apeliantė teigdama, kad teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizių išvadomis, kad R. J. ir E. J. nėra linkę fantazuoti, visiškai neanalizuodamas ekspertizės aktų aprašomojoje dalyje pateiktų duomenų. Bylos duomenys liudija, kad teismas pagarsino ne tik pirmiau minėtų ekspertizės aktų išvadas, bet ir jų aprašomosiose dalyse pateiktus duomenis (2 t., b. l. 88).

468.5. Skundo argumentai, susijęs su ( - ) rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje informacijoje nurodyta vaikų motyvacija gyventi su tėvu (1 t., b. l. 37), taip pat su tuo, kad Š. J. 2017 m. sausio 16 d. pareiškimas policijai apie R. L. ir J. V. smurtą prieš vaikus buvo paduotas būtent tuomet, kai vaikų tėvai sprendė ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, J. V. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo nei patvirtina, nei paneigia.

478.6. Abiejų nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą Š. J. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis sausio 13 d. ar 14 d. iš R. L. pasiėmė vaikus savaitgaliui. Analogiškai, kaip ir nukentėjusieji, nurodė, kad tuomet, kai su vaikais paslidinėję ant kalno grįžo į namus sušlapę ir juos nurengė, pamatė mėlynes ant sūnaus R. kairės kojos kirkšnies. Pažymėjo, kad jam paklausus, kur sūnus užsigavo, pastarasis atsakė: „Niekur, nusibrozdinau“, tačiau dukra pasakė: „Čia močiutė mus primušė“, ir parodė randą ant nugaros. Tuomet sūnus paaiškino, kad močiutė trenkė diržu už tai, kad jie žaidė su šunimi (2 t., b. l. 72–74). Liudytoja R. J. nurodė, kad ji matė mušimo žymes R. kairėje kojoje aukščiau kelio, arčiau kirkšnies, o E. kairėje nugaros pusėje, arčiau pažasties. Kai ji anūkų paklausė, iš kur atsirado mėlynės, jie pasakė, kad mušė „( - ) močiutė“. E. sakė, kad gavo su diržo „spite“. R. sakė, kad ( - ) močiutė galėjo juos mušti diržu už tai, kad jie nėjo miegoti, nes norėjo žiūrėti fejerverkus (2 t., b. l. 75). Kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta J. V. dukra L. M. nurodė, kad jai 2017 m. sausio 3 d. atvažiavus pas mamą (J. V.), R. važinėjo dviračiu ir jai pasakė, kad atsitrenkė į šulinį ir užsigavo, paklausus kur, parodė į kirkšnį. Taip pat nurodė, iš savo mamos sužinojusi, kad E. lapkričio ar gruodžio mėnesį krito iš fotelio, atsitrenkė į pečiaus dureles ir užsigavo nugarą (2 t., b. l. 76). Tačiau šių liudytojos L. M. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Kaip minėta, nukentėjusysis R. J. nurodė, kad močiutė, kuri gyvena ( - ) kaime, mušė juos prieš Naujuosius metus, o E. J. – po Kalėdų senelio atėjimo (o ne lapkričio ar sausio mėnesį), abu konkrečiai nurodė, kad mušė būtent močiutė, kad jie patys neužsigavo, taip pat, kad močiutė mušė diržu. Tokias pat esmines įvykio aplinkybes vaikai nurodė ir savo tėvui Š. J. bei močiutei R. J., jų parodymus patvirtina ir pirmiau minėtos ekspertizių išvados, todėl netikėti mažamečių nukentėjusiųjų parodymais nėra jokio pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, kad pati J. V. teisiamajame posėdyje nurodė, jog vaikai „nelinkę meluoti“, taip pat nurodė, kad vaikų tėvas (R. J.) „<...> daugiau tuos vaikus muša nei motina ar aš“ (2 t., b. l. 71–72). Nors nukentėjusieji apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, kad močiutė juos mušė dėl to, kad jie būdami pas močiutę bėgiojo, savo tėčiui nurodė, kad močiutė mušė už tai, kad jie žaidė su šunimi, o močiutei R. J. pasakė, kad močiutė galėjo juos mušti diržu už tai, kad jie nėjo miegoti, nes norėjo žiūrėti fejerverkus, tačiau jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs – vaikai visais atvejais nurodė, kad sumušti buvo būtent močiutės namuose, o ne kur nors kitur, kad tai padarė būtent močiutė, o ne koks nors kitas asmuo, pasakodami apie sužalojimo aplinkybes niekada nenurodė, kad galėjo užsigauti kitomis aplinkybėmis, pvz. R. J. – važinėdamas dviračiu, o E. J. – atsitrenkusi į pečiaus dureles. Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad teismas pagrįstai J. V. parodymus vertino kaip pastarosios pasirinktą gynybinę poziciją, o liudytojos L. M. parodymus – kaip pastarosios siekį duoti savo motinai palankius parodymus, juo labiau, kad pati L. M. įvykio aplinkybių nematė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o ne tyrė ir analizavo iš esmės vien tik J. V. kaltinančius įrodymus, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir visų liudytojų parodymus, motyvuotai nurodė, kodėl vienais parodymais remiasi, o kitais – ne, ir šiuos motyvus teisėjų kolegija laiko teisingais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. V. kaltę grindė nuosekliais nukentėjusiųjų R. J. ir E. J. parodymais, kuriuos patvirtina nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą Š. J., liudytojos R. J. parodymai, taip pat byloje surinktais rašytiniais įrodymais, o liudytojų P. V. ir R. L. parodymus vertino kaip asmenų, suinteresuotų padėti J. V. išvengti atsakomybės, nes pastarieji atitinkamai yra J. V. sutuoktinis ir anūkė. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms akivaizdu, kad J. V. kaltė padarius kai inkriminuotą nusikalstamą veiką nebūtų paneigta ir atlikus pastarosios skunde nurodytus veiksmus: apžiūrėjus jos nurodytos krosnies durelės, R. J. dviratį ir kt. Šiame kontekste taip pat pažymima, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų pagrindu būtų galima išspręsti asmens kaltės klausimą. Akivaizdu, kad šiuo atveju byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka J. V. kaltės klausimui išspręsti. Byloje surinktų įrodymų visuma, įskaitant ir ekspertizių išvadas dėl galimo nukentėjusiųjų sužalojimų laiko ir būdo, neginčijamai nustatyta, kad sužalojimai R. J. ir E. J. buvo padaryti ne griuviminės traumos metu, o J. V. tyčia vieną kartą diržu smogus mažametei proanūkei E. J. į nugaros kairę pusę ir tyčia vieną kartą diržu smogus mažamečiam proanūkiui R. J. į kairės šlaunies viršutinį vidinį paviršių.

488.7. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį nuteistosios skunde išdėstytais motyvais ir priimti jai išteisinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

49Dėl proceso išlaidų

509. Nepilnamečių nukentėjusiųjų bei jų atstovo pagal įstatymą atstovė advokatė J. Grigaliūnienė pateikė teismui prašymą priteisti Š. J. iš J. V. pastarojo patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Advokatės pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. ( - ) patvirtina, kad Š. J. advokatei J. Grigaliūnienei už jos suteiktas teisines paslaugas, t. y. atsikirtimų į apeliacinį skundą parengimą, atstovavimą apeliacinės instancijos teisme iš viso sumokėjo 968 Eur.

519.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį taip pat atsižvelgtina ir į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-21-942/2016).

529.2. Nors šioje byloje apeliacinį skundą buvo pateikusi tik nuteistoji J. V. ir nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą Š. J. išlaidos iš esmės grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme, be to, J. V. skundas atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistosios J. V. turtinę padėtį, t. y. į tai, kad ji yra 76 metų amžiaus pensininkė ir jos gaunama pensija nėra didelė (nurodė, kad pensijos gauna 200 Eur), taip pat į tai, kad Š. J. suteikusi teisinę pagalbą advokatė atstovavo jį pirmosios instancijos teisme, taigi visa bylos medžiaga jai buvo žinoma ir darbas nereikalavo didelių sąnaudų, atsižvelgusi į kasacinio teismo praktikoje priteisiamus šių išlaidų dydžius, į tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė Š. J. iš J. V. visas jo prašytas priteisti proceso išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti – 1 210 Eur, advokatės J. Grigaliūnienės prašymą priteisti Š. J. visas jo turėtas proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkina iš dalies ir iš nuteistosios J. V. priteisia Š. J. 200 Eur.

53Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

54Nuteistosios J. V. apeliacinį skundą atmesti.

55Priteisti iš nuteistosios J. V. nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą Š. J. 200 Eur išlaidų, turėtų advokatės, kuri dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip nukentėjusiųjų ir jų atstovo pagal įstatymą atstovė, paslaugoms apmokėti.

1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas... 4. Civilinio ieškovo Š. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. V.... 5. Iš J. V. civilinio ieškovo Š. J. naudai priteista 1 210 Eur (vienas... 6. Teisėjų kolegija... 7. 1. J. V. nuteista už tai, kad 2016 m. gruodžio mėn. pabaigoje, tiksli data... 8. 2. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. V. prašo panaikinti Joniškio rajono... 9. Dėl nuteistosios teisių pažeidimo (teisės žinoti, kuo yra kaltinama,... 10. 2.1. Skunde pažymima, kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta kaltinamojo... 11. 2.2. Apeliantė nurodo, kad jai inkriminuota veika vienodai aprašyta tiek... 12. 2.3. Be to, iš kaltinimo formuluotės darytina išvada, kad ji (J. V.)... 13. 2.4. Nuteistoji taip pat nurodo, kad teismas turi pareigą nuosprendyje... 14. 2.5. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jai pranešimas apie įtarimą įteiktas... 15. 2.6. Skunde taip pat pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo... 16. Dėl įrodymų vertinimo ... 17. 2.7. Pasak nuteistosios, įvertinus visą baudžiamosios bylos medžiagą ir... 18. 2.8. Atkreipia dėmesį, kad teismas, vertindamas jos (J. V.) parodymus apie... 19. 2.9. Skunde pažymima ir tai, kad BPK 186 straipsnio, reglamentuojančio... 20. 2.10. Nuteistoji nurodo, kad mažamečių nukentėjusiųjų R. J. ir E. J.... 21. 2.11. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiųjų... 22. 2.12. Be to, nukentėjusioji mano, kad teismas nepagrįstai besąlygiškai... 23. 2.13. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2017 m. sausio 17 d. teismo medicinos... 24. 3. Atsiliepimu į nuteistosios J. V. apeliacinį skundą nepilnamečių... 25. 3.1. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantės argumentai dėl tariamai pažeistos... 26. 3.2. Taip pat nurodoma, kad apeliantė nėra nuteista už tęstinę veiklą –... 27. 3.3. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privalomu gynėjo... 28. 3.4. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su mažamečių liudytojų... 29. 3.5. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes... 30. 3.6. Visiškai nepagrįsti apeliantės priekaištai vaikų tėvui dėl esą... 31. 4. Apygardos teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą... 32. 5. Nuteistosios J. V. apeliacinis skundas atmestinas.... 33. 6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus ir... 34. Dėl nuteistosios teisės žinoti, kuo ji kaltinama, teisės turėti gynėją,... 35. 7. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą, kaltinamajame akte aprašant... 36. 7.1. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamojo nuosprendžio... 37. 7.2. Kartu pažymima, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255,... 38. 7.3. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame aiškiai nurodyti... 39. 7.4. Iš bylos matyti, kad prieš apklausiant J. V. kaip įtariamąją, jai... 40. Dėl įrodymų vertinimo... 41. 8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra... 42. 8.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas... 43. 8.2. Nepilnametis nukentėjusysis R. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo... 44. 8.3. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. ( - )... 45. 8.4. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. ( - )... 46. 8.5. Skundo argumentai, susijęs su ( - ) rajono Vaiko teisių apsaugos... 47. 8.6. Abiejų nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kiti... 48. 8.7. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios... 49. Dėl proceso išlaidų... 50. 9. Nepilnamečių nukentėjusiųjų bei jų atstovo pagal įstatymą atstovė... 51. 9.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu,... 52. 9.2. Nors šioje byloje apeliacinį skundą buvo pateikusi tik nuteistoji J. V.... 53. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 54. Nuteistosios J. V. apeliacinį skundą atmesti.... 55. Priteisti iš nuteistosios J. V. nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovui...