Byla 2K-25-942/2015
Dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A., B. A. ir M. J., taip pat M. J. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutarties.

2Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžiu M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. J. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė; B. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir B. A. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams ir B. A. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pagal BK 67 straipsnį B. A. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; V. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. A. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams ir V. A. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pagal BK 67 straipsnį V. A. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Iš M. J., B. A. ir V. A. priteista solidariai 7251,96 Lt (2100 Eur) Kauno teritorinei ligonių kasai, 531,30 Lt (153 Eur) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, 500 Lt (144,81 Eur) turtinės ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam T. Ž., 500 Lt (144,81 Eur) turtinės ir 8000 Lt (2316,96 Eur) neturtinės žalos atlyginimo E. Č., 500 Lt (144,81 Eur) turtinės ir 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimo V. B.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartimi nuteistųjų M. J., V. A. ir B. A. apeliaciniai skundai atmesti.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5M. J., V. A. ir B. A. nuteisti už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 19 d., apie 5.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gimnazijos stadione, veikdami bendrai, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliai elgdamiesi, būtent M. J. ranka sudavė vieną kartą V. B. į kaktos sritį, po to sudavė V. B. ranka vieną smūgį į kairę plaštaką, B. A. sudavė vieną smūgį V. B. į veido sritį, taip padarė V. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvas apatinėje lūpoje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos II piršto srityje, tai yra vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, E. Č. bei T. Ž. priėjus prie parkritusio V. B., M. J. T. Ž. sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veido sritį, o V. A. nukentėjusiajam E. Č. sudavė vieną kartą į kairįjį skruostą, o nukentėjusiajam T. Ž. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, B. A. T. Ž. bei E. Č. sudavė keletą smūgių į įvairias kūno vietas, t. y. bendrais veiksmais nukentėjusiesiems E. Č. bei T. Ž. padarė įvairius kūno sužalojimus, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

6Be to, M. J., V. A. ir B. A. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrai, nesunkiai sutrikdė sveikatą dviem žmonėms dėl chuliganiškų paskatų: 2012 m. rugpjūčio 19 d., apie 5.00 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijos stadione, veikdami bendrai, dėl chuliganiškų paskatų M. J. ranka sudavė vieną kartą V. B. į kaktos sritį, po to sudavė V. B. ranka vieną smūgį į kairę plaštaką, B. A. sudavė vieną smūgį V. B. į veido sritį, taip padarė V. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvas apatinėje lūpoje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos II piršto srityje, tai yra vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, E. Č. bei T. Ž. priėjus prie parkritusio V. B., M. J. T. Ž. sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veido sritį, V. A. nukentėjusiajam E. Č. sudavė vieną kartą į kairį skruostą, o nukentėjusiajam T. Ž. ne mažiau kaip tris smūgius į veido sritį, B. A. T. Ž. bei E. Č. sudavė keletą smūgių į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais veiksmais E. Č. padarė apatinio žandikaulio lūžimą kairio kampo srityje ir kairėje pusėje tarp III-IV dantų, taip pat kraujosruvas kairio žando bei kaklo srityse, tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, T. Ž. padarė kairio skruostikaulio-viršutinio žandikaulio komplekso lūžimą, apatinio žandikaulio lūžimą kairio kampo srityje bei dešinėje ketvirtojo danties srityje, kairio poakiduobio nervo trauminį uždegimą, taip pat kraujosruvą kairės akies obuolio išoriniame krašte, nubrozdinimus dešinio kelio srityje, o tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

7Nuteistojo M. J. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

8Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais bei rašytine bylos medžiaga, tačiau nevertino jų kaip visumos su nuteistojo M. J. parodymais. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad nukentėjusieji T. Ž., E. Č. ir V. B. būdami girti užpuolė nuteistuosius, nuo kurių neteisėtų ir sveikatai pavojingų veiksmų šie gynėsi. Teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio reikalavimus, atmetė nuteistojo parodymus be jokios jų analizės. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistiesiems byloje. Byloje, pasak advokato, yra pakankamai įrodymų, liudijančių, kad nukentėjusieji gynėsi nuo tariamų nukentėjusiųjų šioje byloje, taip pat tai, kad smurtaudama viena pusė patyrė didesnius sužalojimus nei kita, neturi lemti baudžiamosios atsakomybės kilimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismas, anot gynėjo, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nepagrįstai atmetė liudytojų brolių An. parodymus apie muštynių iniciatorius, išvadą apie tai, kad jie buvo per toli nuo įvykio vietos, kad jų parodymais apie įvykio aplinkybes būtų remiamasi, teismas padarė neturėdamas tam objektyvaus pagrindo, be to, atmetė gynybos prašymą grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti ir apklausti liudytojus įvykio vietoje arba atlikti eksperimentą. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose nebuvo kreiptas dėmesys į tai, kad nukentėjusieji buvo aukštesnio ūgio, vyresni, apsvaigę nuo alkoholio. Taip pat, anot kasatoriaus, teismas nepagrįstai vertino S. N. parodymus kaip neobjektyvius ir šališkus, kaip siekį padėti nuteistiesiems, tačiau jo parodymai nebuvo paneigiamai kitais įrodymais byloje, tik papildė nuteistųjų ir kitų tiesioginių liudytojų An. bei gydytojos A. A. parodymus. Kasatorius pabrėžia, kad M. J. ir kiti nuteistieji nepagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes ne jie pradėjo muštynes, o kilę padariniai (sužalojimai) neturi įtakos šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/206, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010 ir kt.) sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Taip pat teismas turi nustatyti, ar būtent kaltininko veiksmai sukėlė viešosios tvarkos pažeidimą ir ar jis buvo viešosios tvarkos pažeidimo iniciatorius.

9Nuteistieji M. J., B. ir V. A., taip pat liudytojas S. N. nurodė, kad jie buvo užpulti nukentėjusiųjų E. Č., V. B. ir T. Ž., kurie buvo fiziškai stipresni ir aukštesni, apsvaigę nuo alkoholio, o jie tik gynėsi. Pirmieji smūgius sudavė nukentėjusieji, po to, gindamiesi smūgius sudavė ir nuteistieji. Tai, kad didesnius sužalojimus patyrė tariami nukentėjusieji, neįrodo, kad nuteistieji yra kalti dėl kilusių padarinių. M. J. bei B. ir V. A. pasinaudojo savo teise į būtinąją gintį, numatytą BK 28 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius, kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvus dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo, pabrėžia, kad šiuo atveju vertinti reikia ne vizualinį asmens fizinį pajėgumą, o tai, kas ką užpuolė, nėra logiška, kad akivaizdžiai fiziškai stipresnius asmenis užpultų silpnesni. Prieš nuteistuosius šioje byloje buvo panaudotas fizinis smurtas, vienas iš grupėje buvusių asmenų pabėgo iš įvykio vietos (S. N.). Šioje byloje, anot kasatoriaus, visos abejonės buvo aiškinamos nukentėjusiųjų naudai, pirmosios instancijos teismas į savo procesinį dokumentą tik perkėlė atitinkamas kaltinamojo akto dalis, nemotyvuodamas, kuo remdamasis atmetė kaltinamuosius teisinančius įrodymus (pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), apeliacinės instancijos teismas dėl savo nepagrįstų išvadų pažeidė BPK 20, 44, 305, 320 straipsnių reikalavimus.

10Taip pat pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė žalos dydžius, jų neargumentavo, neatsižvelgė į M. J. turtinę padėtį – taip pažeidė CK 6.250 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas M. J. apeliacinį skundą atmetė, tačiau tai padarė pažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatas, nes nemotyvavo savo išvadų, neatsižvelgė į nuteistojo turtinę, šeiminę padėtį (2014 m. sausio 6 d. jam gimė vaikas, šeimoje jis vienas dirba), pačių nukentėjusiųjų neteisėtus veiksmus. Be to, esant nustatytiems BK 28 straipsnio taikymo pagrindams, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai privalo būti atmesti, nes tam nėra teisinio pagrindo.

11Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu M. J. dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė paskirta neatsižvelgus į nukentėjusiųjų byloje provokuojamus veiksmus (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nė vienas iš nuteistųjų neturėjo siekio veikti bendrai, jų veiksmuose nėra bendrininkavimo požymių. BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kasatorius pažymi, kad M. J. nuteistas už nesunkų ir apysunkį nusikaltimą, kurie padaryti idealia sutaptimi. BK 75 straipsnio nuostatos gali būti taikomos net ir tada, kai asmuo prieš veikų, už kurias jis nuteistas, padarymą buvo teistas. M. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė neteisinga ir neproporcinga, juolab tada, kai asmuo privalo ginti savo ir kitų asmenų sveikatą nuo neteisėto kėsinimosi dėl menkavertės dingsties, M. J. vienintelis šeimos išlaikytojas, 2014 m. sausio 6 d. jam gimė sūnus, turi nuolatinį darbą, apibūdinamas teigiamai.

12Nuteistieji V. ir B. A. bei M. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį ir bylą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir BK 28 straipsniu, nutraukti; arba panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti, nes veikose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose bei BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėčių; arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei nemotyvavo esminių apeliacinių skundų argumentų atmetimo (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nutartį ar nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis).

13Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai įrodymų byloje nevertino kaip visumos, savo procesinius sprendimus rėmė tik prielaidomis. Anot kasatorių, teismai nenustatė, kas inicijavo konfliktą, kokia buvo šio konflikto priežastis ir kas buvo aktyvieji jo dalyviai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami faktines veikų aplinkybes, suabsoliutino nukentėjusiųjų byloje V. B., E. Č. ir T. Ž. parodymus. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad iš nuosprendžio struktūros matyti, kad netiksliai, selektyviai buvo aprašyti liudytojų S. N., A. A. ir V. bei A. An. parodymai, kurie iš esmės neigė nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymus. Faktinė bylose medžiaga, neva patvirtinanti kaltinimą, yra susijusi tik su nukentėjusiaisiais asmenimis (medicinos specialistų išvados, parodymai atpažinti, parodymų patikrinimai vietoje). Tai prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems įrodymų išsamumo ir visapusiškumo reikalavimams, lemia galutinio teismo baigiamojo akto neteisingumą. Nuosprendyje, be to, išsamiai nenurodyti teismo išvadas pagrindžiantys motyvai, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalį (apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniais skundais), ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus (apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės).

14Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nesuinteresuotų liudytojų byloje: A. ir V. An. bei A. A. parodymų, nuosprendyje šie parodymai atskleisti neišsamiai ir netiksliai, savitai juos interpretuojant. Liudytojas V. An. teisiamajame posėdyje tiesiogiai nurodė, kad ne kasatoriai sudavė pirmą smūgį; pirmas smūgis buvo suduotas V. A. Liudytojas A. An. 2013 m. spalio 24 d. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad tamsiau apsirengę aukštesnieji (nukentėjusiaisiais pripažinti V. B., E. Č. ir T. Ž.) ėjo kitų asmenų link, aktyvesnė grupė buvo ta, kurioje V. nebuvo, o pirmi smūgiai buvo suduoti mažesnei kompanijai. Liudytojų V. An., A. An. ir A. A. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, neigia nukentėjusiaisiais pripažintų V. B., E. Č. ir T. Ž. teiginius, iš esmės patvirtina nuteistųjų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šių parodymų neanalizavo, nevertino jų kaip visumos su kitais įrodymais byloje. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ne tai, kokius iš tikrųjų parodymus davė minėti liudytojai, bet tai, kas buvo parašyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

15Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir liudytojo S. N. parodymų, pabrėždamas, kad šis liudytojas gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Pagal kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją asmenys, kuriems baudžiamasis procesas yra nutrauktas, kitų asmenų baudžiamajame procese gali dalyvauti kaip liudytojai. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, nesuponuoja kritiško šių asmenų parodymų vertinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33/2014), vertinant nukentėjusiojo parodymus, turi būti atsižvelgiama į tai, kad jis yra proceso dalyvis, suinteresuotas bylos baigtimi, sąmoningai ar ne galintis pervertinti jam grėsusį pavojų ar žalos dydį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257/2014). Nevertinant minėto liudytojo parodymų buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos). Vertinant apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl liudytojo S. N. parodymų, pažymėtina, kad argumentai, kuriuos dėsto apeliacinės instancijos teismas, svarbūs tik dėl liudytojo S. N. teisės neliudyti prieš save, tačiau ši liudytojo teisė buvo išaiškinta, S. N. laisvai apsisprendė liudyti.

16Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistieji nesislapstė ir nevengė atsakomybės, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo sąlygų ir procesinės būtinybės taikyti asmens atpažinimą pagal nuotrauką; toks ikiteisminio tyrimo veiksmas buvo atliktas pažeidžiant BPK 191–192 straipsnių reikalavimus. Nukentėjusiaisiais pripažinti V. B., E. Č. ir T. Ž., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad dar iki tol, kol nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys buvo apklausti apie juos sumušusių asmenų požymius, pagal kuriuos būtų galima atpažinti, taip pat iki to laiko, kada atpažinimui skirtos nuotraukos buvo parodytos, jie ieškojo kasatorių Facebook puslapiuose. Taigi, kasatoriai daro išvadą, kad atpažinimui reikšmingi požymiai buvo įvardyti, tiek pats atpažinimas buvo atliktas ne pagal tai, ką nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys realiai prisiminė, o pagal tai, kokie požymiai buvo užfiksuoti vaizduose, nukentėjusiųjų rastuose internete. Taip pat besąlygiškas tikėjimas nukentėjusiųjų parodymais prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje įvardytoms taisyklėms. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo medicinos specialistų išvados, esančios byloje, turėtų būti vertinamos ne kaip juos kaltinantys, o kaip teisinantys įrodymai. M. J. V. B. sudavė vieną kartą ranka į kaktą ir vieną kartą ranka į kairę plaštaką, o B. A. – vieną kartą V. B. į veidą. Taigi įkaltinti trys smūgiai V. B. į veido sritį ir kairę ranką, V. B. teigia, jog niekam iš nuteistųjų nebuvo smūgiavęs, tačiau specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad apžiūrėjus V. B. rastas jo dešinės plaštakos antro piršto nugariniame paviršiuje 0,7 cm skersmens odos nubrozdinimas.

17Nukentėjusiaisiais pripažintų V. B., E. Č. ir T. Ž. tvirtinama įvykių eiga prieštarauja inkriminuotų veiksmų eiliškumui, kuris aprašytas nuosprendyje, nutartyje ir kaltinamajame akte. Kasatoriai pateikia pavyzdį, kad V. B. teigė, jog jam bekalbant su nuteistaisiais M. J. jam sudavė ranka, o po to jis gavo smūgį ir pargriuvo ant žemės. Atsistojęs pamatė E. Č., gulintį ant žemės. Tuomet vienas iš kasatorių jam esą dar kartą smogė į veidą. Tačiau nuteistieji teigia pripažinti kaltais mušę V. B. tik iki tol, kol priėjo E. Č. ir T. Ž. Nukentėjusiaisiais pripažinti E. Č. ir T. Ž. teigia nematę, ar kas sudavė V. B., tačiau girdėję smūgio garsą. Beje, reiškiamame kaltinime rašoma, kad tuo metu M. J. V. B. sudavė du smūgius, o B. A. – vieną. Kasatoriams kyla klausimas, kaip nukentėjusiaisiais pripažinti E. Č. ir T. Ž. galėjo girdėti vieno smūgio garsą, jei smūgiai buvo trys.

18Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiųjų V. B., E. Č. ir T. Ž. parodymai nėra nuoseklūs iš išsamūs, juos nukentėjusieji nuolat keitė (V. B. parodymai dėl alkoholio vartojimo aplinkybių, pirminio kontakto aplinkybių; E. Č. parodymai dėl smūgių sudavimo). Taip pat tariamo E. Č. ir V. B. nukritimo ant žemės ir gulėjimo be sąmonės nematė liudytojai V. ir A. An. bei S. N. Nukentėjusieji, pasak kasatorių, yra ilgamečiai bičiuliai, tad yra suinteresuoti patvirtinti vienas kito parodymus, be to, siekia situaciją pavaizduoti taip, kad patys išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

19Nuteistieji pažymi, kad jų veiksmai buvo būtinoji gintis nuo nukentėjusiaisiais pripažintų V. B., E. Č. ir T. Ž. pavojingų puolamųjų veiksmų. Kasatoriai pažymi nuosekliai teigę, kad 2012 m. rugpjūčio 19 d., apie 5.00 val., eidami nuo (duomenys neskelbtini) gimnazijos, stadione netikėtai sutiko alkoholį vartojančius V. B., E. Č. ir T. Ž. Atsisakius su jais gerti, šie buvo nepatenkinti. V. B. prisivijo juos benueinančius ir pareiškė, kad nuteistieji pavogė jų rankinę, prisivijo ir kiti asmenys. Tuomet T. Ž. trenkė V. A. į galvą, nuo smūgio šis pargriuvo. Pasilenkęs pakelti V. A. M. J. pamatė, kaip vienas iš nukentėjusiųjų spiria jam koja. Būtent tokią konflikto pradžią patvirtina liudytojas S. N., liudytojai V. ir A. An. Ir patys nukentėjusieji, anot kasatorių, netiesiogiai pripažįsta buvę šio konflikto iniciatoriai (kasatoriai bendravimo neinicijavo). Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi kitais būdais ar kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010). Medicinos specialisto išvados nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti, kas buvo konflikto, pasibaigusio jose konstatuotais sveikatos sutrikdymais, iniciatorius, kaip prasidėjo ir vystėsi šis konfliktas, kas kokius veiksmus atliko ir pan. Pasak kasatorių, sveikata įvykio metu buvo sutrikdyta ir jiems – tai patvirtinama liudytojų parodymais. Vienintelis skirtumas tarp konflikto metu kasatoriams ir nukentėjusiaisiais pripažintiems asmenims padarytų sveikatos sutrikdymų yra tas, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie kasatoriams padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, tačiau būtinosios ginties aspektu tai nėra lemiamas dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2008). Kasatorių veiksmai nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų atžvilgiu prasidėjo tik po T. Ž. smūgio V. A. į galvą ir iškart po jo sekusio kažkurio iš nukentėjusiaisiais pripažinto asmens spyrio prie nukritusio V. A. pasilenkusiam M. J., tad kasatorių veiksmai prasidėjo būnant būtinosios ginties situacijoje, elgesys buvo adekvatus.

20Nuteistieji nurodo, kad nei nuosprendyje, nei nutartyje nėra nurodyti chuliganiškas paskatas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagrindžiantys motyvai, kodėl (duomenys neskelbtini) gimnazijos stadionas vertinamas kaip viešoji vieta, kuo pasireiškė nepagarba aplinkai bei aplinkiniams ir viešosios tvarkos sutrikdymas BK 284 straipsnio 1 dalies aspektu, kodėl kaltinama veikus tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo aspektu dėl veikos kvalifikavimo.

21Atsiliepimu į nuteistųjų V. ir B. A., M. J. ir jo gynėjo M. Zabitos kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinius skundus atmesti.

22Atsiliepime pažymima, kad tiek nukentėjusieji, tiek nuteistieji nurodo skirtingus konflikto iniciatorius, jo kilimo priežastis. Byloje apklausti konfliktą matę liudytojai teigė matę nukentėjusiųjų kompaniją pribėgant prie nuteistųjų ir po to kilusias muštynes. Šie liudytojų parodymai atitinka nukentėjusiųjų nurodytą įvykių seką. Duomenų, kad T. Ž. buvo konflikto iniciatorius, byloje nėra. Vieno asmens, nors ir aukštesnio ar tvirtesnio fizinio sudėjimo, pribėgimas prie keturių asmenų kompanijos nesudaro pagrindo mušti šio asmens. Juolab kad vėlesnis smurto panaudojimas prieš kitus nukentėjusiuosius, atbėgusius ginti draugo, taip pat tolesnis smurto naudojimas prieš net teoriškai negalinčius jokio pavojaus sukelti gulinčius asmenis rodo, kad teismai šios situacijos pagrįstai nevertino kaip būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Prokuroras akcentuoja, kad, nesant būtinosios ginties situacijos, neįmanomas ir jos ribų peržengimas, taigi ir BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų taikymas. Pagal teismų praktiką tam, kad būtų konstatuota būtinosios ginties situacija, nepakanka nustatyti, jog viena iš konfliktuojančių šalių yra fiziškai pajėgesnė. Šioje byloje nebuvo pagrindo teigti, kad nuteistiesiems kilo akivaizdaus, pavojingo ir realaus kėsinimosi grėsmė.

23Prokuroro nuomone, kaltininkų veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje muštynės įvyko viešoje vietoje – stadione. Nors buvo nakties metas, muštynes matė pašaliniai asmenys, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, elgdamiesi įžūliai, nepagarbiai aplinkai ir aplinkiniams, sudavė smūgius nukentėjusiesiems, padarė jiems kūno sužalojimus ir taip pažeidė viešąją tvarką. Taip pat teismai, aptardami liudytojų V. An., A. An. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, pagrįstai juos lygino su pirminiais jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pripažino šiuos abejotinais, nes šie liudytojai išsamesnius parodymus davė praėjus beveik metams po įvykio, negu tai padarė apklausiami iškart po jo. Taip pat teismas nurodė pagrįstą abejonę dėl liudytojų A. A. ir S. N. parodymų. Teigti, kad teismai šiais parodymais nepagrįstai nesivadovavo, nėra teisinio pagrindo. Pasak prokuroro, vėlesnis įtariamųjų parodymas atpažinti yra perteklinis tyrimo veiksmas, teismų procesinių sprendimų teisingumui neturintis įtakos, nes jau pati aplinkybė, kad nukentėjusieji partys išsiaiškino nuteistųjų asmenybes, rodo, kad jie šiuos atpažino. Pažymėtina, kad BPK nenumatyta, jog atpažinimas iš nuotraukų daromas tik išimtiniais atvejais. Taip pat atsiliepime teigiama, kad nė vienas iš apeliaciniame procese dalyvavusių proceso dalyvių neprašė teismo atlikti papildomą įrodymų tyrimą, todėl nuteistųjų teiginiai apie neišsamiai ištirtas įvykio aplinkybes ar prašymai grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme iš naujo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo pareigos nuteistiesiems neperkėlė. Nuteistiesiems paskirtos bausmės ir priteisti civiliniai ieškiniai atitinka įstatymų reikalavimus ir teismų sprendimuose tinkamai motyvuoti.

24Nuteistųjų V. A., B. A., M. J. ir M. J. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasaciniai skundai atmestini.

25Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

26Teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, iš jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-150/2014 ir kt.).

27Kasacinės instancijos teismas šioje byloje pasisako dėl teismų įrodymų vertinimo tik teisės taikymo aspektu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas šioje byloje vertino visus įrodymus kaip visumą, teisės taikymo klaidų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo formuluotė, kad „apeliantai nepateikė jokių konkrečių, nenuginčijamų įrodymų, jog jie pirmi buvo užpulti“, yra nekaltumo prezumpcijos aspektu nekorektiška, tačiau esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas būtų tokiu atveju, jei iš byloje surinktų įrodymų visumos būtų nekonkrečiai nustatytos faktinės aplinkybės, įrodinėjimo pareigą tiesiogiai perkeliant kaltininkams. Šiuo atveju iš teismo medicinos specialistų išvadų byloje matyti, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas tik nukentėjusiesiems, nuteistiesiems, jokių sveikatos sutrikdymų nesukelta. Net jei ir apeliacinės instancijos teismas būtų patikėjęs nukentėjusiųjų versija buvus muštynėms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nuteistųjų ir nukentėjusiųjų jėgų santykis, atliktų veiksmų pobūdis nelemia būtinosios ginties situacijos. Tai pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusieji smurtavo prieš nuteistuosius. Nuteistųjų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pateiktos versijos dėl nukentėjusiųjų provokatyvaus elgesio nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi viena iš kasacinės instancijos teismo nutarčių, detalizuojančių būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, aiškinosi nuteistųjų versijas dėl tariamo nuteistųjų užpuolimo ir jas pagrįstai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino įvykio mechanizmą, nukentėjusiųjų ir nuteistųjų savybes dėl amžiaus, apsvaigimo būsenos, kas ir kaip palengvino nuteistiesiems naudoti prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą, nesant tam dingsties. Nei BK 28 straipsnio aspektu, kaip minėta, nėra įmanoma būtinosios ginties situacija, nei individualizuojant nuteistiesiems bausmes nėra teisinės galimybės pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė nuteistųjų keltų versijų dėl konflikto pradžios įvairumą ir nenuoseklumą, įvertino liudytojos A. A. parodymus; duomenų, kad nuteistiesiems būtų buvusi suteikta medicinos pagalba, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne tik dėl įrodymų pakankamumo, bet ir dėl jų patikimumo, vertindamas įrodymus kaip visumą.

28Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010). Šių teismų praktikos išaiškinimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

29Nuteistieji ir jų gynėjai turi teisę pateikti prašymus nagrinėjant bylą apeliacinė instancijos teisme. Prašymo netenkinimas automatiškai nereiškia teisės į teisingą teismą paneigimą, asmens teisių baudžiamajame procese varžymą esminio BPK pažeidimo BPK 369 straipsnio prasme. Paneigęs liudytojų V. ir A. An. parodymus BPK 20 straipsnio 3 dalies (įrodymų liečiamumo) aspektu, apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl prašymo atlikti eksperimentą netenkina. Atsižvelgiant į tai, kad eksperimentas, vadovaujantis BPK 197 straipsniu, atliekamas liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti, atkuriant tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar aplinkybes ir atliekant reikiamus bandymus. Taigi nesant susijusių liudytojų An. parodymų eksperimento atlikimas netikslingas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo protokolo matyti, jog B. ir V. A., M. J. bei jų gynėjai ir kiti proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neprašė atlikti įrodymų tyrimo, teismas taip pat neatliko jo savo iniciatyva. Apsiribota pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų vertinimu. M. J. esminiai apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su įrodymų vertinimu, civilinių ieškinių ir bausmės dydžiu, B. ir V. A. apeliacinio skundo esminiai argumentai – dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl veikos kvalifikavimo tinkamumo apeliacine tvarka nebuvo skųstasi. Gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo aspektu dėl veikos kvalifikavimo, nes esminiai apeliacinių skundų argumentai pirmiausia buvo susiję su įrodymų vertinimu byloje. Taip pat tai, kad nukentėjusieji ieškojo informacijos apie kaltininkus internete, nėra ir negali būti pripažinta aplinkybe, lemiančia parodymų atpažinti pagal nuotrauką negalimumą, juolab kad apklausiami prieš šį ikiteisminio tyrimo veiksmą visi trys nuteistieji parodė apie nukentėjusiųjų bruožus, pagal kuriuos gali juos atpažinti ir pagal ką gali atpažinti kaltininkus.

30Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl M. J., teistam už panašaus nusikaltimo padarymą, nėra galimas BK 75 straipsnio taikymas.

31Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai įvertino iš įvairių šaltinių gautus įrodymus kaip visumą (nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitus įrodymus byloje), teisės taikymo klaidų nepadarė.

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

33Nuteistųjų V. A., B. A., M. J. ir M. J. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžiu M. J.... 3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 4. Teisėjų kolegija... 5. M. J., V. A. ir B. A. nuteisti už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 19 d., apie... 6. Be to, M. J., V. A. ir B. A. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrai,... 7. Nuteistojo M. J. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo panaikinti... 8. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 9. Nuteistieji M. J., B. ir V. A., taip pat liudytojas S. N. nurodė, kad jie buvo... 10. Taip pat pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė žalos... 11. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu M. J.... 12. Nuteistieji V. ir B. A. bei M. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti... 13. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai įrodymų byloje nevertino kaip... 14. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nesuinteresuotų... 15. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir liudytojo S. N.... 16. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistieji nesislapstė ir nevengė... 17. Nukentėjusiaisiais pripažintų V. B., E. Č. ir T. Ž. tvirtinama įvykių... 18. Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiųjų V. B., E. Č. ir... 19. Nuteistieji pažymi, kad jų veiksmai buvo būtinoji gintis nuo... 20. Nuteistieji nurodo, kad nei nuosprendyje, nei nutartyje nėra nurodyti... 21. Atsiliepimu į nuteistųjų V. ir B. A., M. J. ir jo gynėjo M. Zabitos... 22. Atsiliepime pažymima, kad tiek nukentėjusieji, tiek nuteistieji nurodo... 23. Prokuroro nuomone, kaltininkų veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284... 24. Nuteistųjų V. A., B. A., M. J. ir M. J. gynėjo advokato Mariaus Zabitos... 25. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus... 26. Teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų... 27. Kasacinės instancijos teismas šioje byloje pasisako dėl teismų įrodymų... 28. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo... 29. Nuteistieji ir jų gynėjai turi teisę pateikti prašymus nagrinėjant bylą... 30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės... 31. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai įvertino iš įvairių... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 33. Nuteistųjų V. A., B. A., M. J. ir M. J. gynėjo advokato Mariaus Zabitos...