Byla 1A-22-1020/2018
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, Irmai Greičiuvienei, dalyvaujant prokurorui Tadeuš Osipovič, nuteistajai L. J. ir jos gynėjui advokatui Zbignev Jankovski, nuteistajai O. N. ir jos gynėjai advokatei Danguolei Elenai Mikalauskaitei, nuteistajam M. V. ir jo gynėjai advokatei Liucijai Jankoitei, nuteisto juridinio asmens UAB „S“ atstovei advokatei Ingai Kostogriz-Vaitkienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. N., M. V., L. J. ir nuteisto juridinio asmens UAB „S“ atstovės advokatės Ingos Kostogriz-Vaitkienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

3M. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – 340 MGL (12 804,40 eurų) dydžio bauda.

4M. V. atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dalyje dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), nutraukta suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

5O. N. pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – 280 MGL (10 544,80 eurų) dydžio bauda.

6O. N. atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dalyje dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), nutraukta suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

7L. J. (buvusi J.) pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – 330 MGL (12 427,80 eurų) dydžio bauda.

8L. J. (buvusios J.) atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dalyje dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), nutraukta suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

9UAB „S“ pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.) – 2 800 MGL (105 448 eurų) dydžio bauda.

10UAB „S“ atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla dalyje dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), nutraukta suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

11Iš nuteistųjų L. J. ir O. N. solidariai civilinės ieškovės Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteista 166 362 eurų nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

12Vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, valstybės naudai konfiskuoti 66 200 Lt (19 172,85 euro), rasti 2007 m. gegužės 8 d. kratos metu patalpose, adresu Vytenio g. 50-807, Vilniuje.

13Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas N. B., kuris apeliacine tvarka nuosprendžio neskundžia, bet yra pripažintas kaltu ir nubaustas:

14- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – 400 MGL (15 064 eurų) dydžio bauda;

15- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – 160 MGL (6 025,60 eurų) dydžio bauda;

16Remiantis BK 63 straipsnio 1-2 dalies ir 5 dalies 1 punkto nuostatomis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 400 MGL (15 064 eurų) dydžio bauda;

17Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

18

  1. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUSTATYTOS BYLOS APLINKYBĖS
  1. M. V. nuteistas už tai, kad veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su asmeniu, kuris yra miręs, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., apgaule UAB „S“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio, o būtent: jis, būdamas nuo 2005-06-15 bendrovės direktoriaus G. V. 2005-06-14 įsakymu Nr. 5-112-62 paskirtas į UAB „S“ (( - ), adresas Vilnius, ( - )) vykdančiojo direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „S“ naudai ir interesais, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2005 m. Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė su asmeniu, kuris yra miręs, bei asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, jog šis (asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus) už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateiks jo atstovaujamai UAB „S“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „S“ parduotas prekes bei tokiu būdu bus sumažintas UAB „S“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, M. V. ir asmeniu, kuris yra miręs, 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, UAB „S“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose – faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „S“, po ko asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, žinodamas, kad ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ realiai nepardavė jokių prekių UAB „S“, pagal iš M. V. ir asmens, kuris yra miręs, gautus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, organizavo ir vykdė žinomai netikrų ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ dokumentų pagaminimą apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „S“ iš viso nupirko prekių už 13 332 330,02 Lt, tame tarpe 2 033 745,31 Lt pridėtinės vertės mokesčio: 1. ĮI „V“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 22 d. iki 2007 m. kovo 5 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 1 177 103,10 Lt, tame tarpe 179 558,10 Lt PVM; 2. UAB „E“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. kovo 30 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 2 065 893,26 Lt, tame tarpe 315 136,26 Lt PVM; 3. UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2007 m. balandžio 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 2 006 804,17 Lt, tame tarpe 306 122,72 Lt PVM; 4. UAB „Sc“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. balandžio 20 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 2 100 851,94 Lt, tame tarpe 320 468,94 Lt PVM; 5. UAB „T“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 20 d. iki 2007 m. balandžio 27 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 1 912 008,87 Lt, tame tarpe 291 662,37 Lt PVM; 6. UAB „Tf“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2006 m. gegužės 16 d, kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 86 859,80 Lt, tame tarpe 13 249,80 Lt PVM; 7. UAB „D“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d. iki 2007 m. kovo 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 4 000 067,20 Lt, tame tarpe 61 027,20 Lt PVM; 8. UAB „I“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. balandžio 20 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 1 043 955,44 Lt, tame tarpe 159 247,44 Lt PVM; 9. UAB „Sp“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2007 m. balandžio 27 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 2 315 719,32 Lt, tame tarpe 353 245,32 Lt PVM; 10. UAB „Vi“ 2006 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ( - ), kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 110 400,52 Lt, tame tarpe 16 840,76 Lt PVM; 11. UAB „Ve“ 2006 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ( - ), kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 112 666,40 Lt, tame tarpe 171 86,40 Lt PVM. Minėtus dokumentus asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs, kurie žinodami, kad ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ realiai jokių prekių nepardavė ir darbų neatliko, nurodė UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu laikotarpyje nuo 2006-01-01 iki 2007-05-10 iš UAB „S“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB Sampo banke, ir UAB „S“ bankinės sąskaitos ( - ), esančios AB Hansa banke, mokėjimo nurodymais pervedus į V. K. IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ bankines sąskaitas iš viso 13 281 920,42 Lt, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kartu su N. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią jis (asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus), N. B. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasiliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs. UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L. įtraukus į UAB „S“ buhalterinę apskaitą M. V. ir asmens, kuris yra miręs, pateiktus netikrus IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ minėtus dokumentus ir jų pagrindu UAB „S“ PVM deklaracijose už 2006 m. sausio-gruodžio mėn., 2007 m. sausio-balandžio mėn. padidinus paslaugų pirkimo PVM 2 033 745,31 Lt sumai bei šias suklastotas deklaracijas 2006-06-13, 2006-03-20, 2006-04-20, 2006-05-19, 2006-06-15, 2006-07-20, 2006-08-16, 2006-09-19, 2006-10-19, 2006-11-20, 2006-12-19, 2007-04-23, 2007-02-28, 2007-02-20, 2007-04-23, 2008-01-18 pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „S“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 2 033 745,31 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Tokiu būdu M. V., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuris yra miręs, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., apgaule UAB „S“ naudai panaikino dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo padarydamas valstybei 2 033 745,31 Lt (kas šiuo metu atitinka 589 013,35 Eur) turtinę žalą. Šiais veiksmais M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2007-07-20).
  2. Uždaroji akcinė bendrovė „S“ nuteista už tai, atstovaujama vykdančiojo direktoriaus bei akcininko M. V., turėjusio teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, ir veikusio UAB „S“ naudai ir interesais, apgaule UAB „S“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio mėn., o būtent: M. V., nuo 2005-06-15 bendrovės direktoriaus G. V. 2005-06-14 įsakymu Nr. 5-112-62 būdamas paskirtas į UAB „S“ (( - )) vykdančiojo direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „S“ naudai ir interesais, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2005 m. Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė su asmeniu, kuris yra miręs, bei asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, jog šis (asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus), už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateiks jo atstovaujamai UAB „S“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „S“ parduotas prekes bei tokiu būdu bus sumažintas UAB „S“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, M. V. ir asmuo, kuris yra miręs, 2006 m. sausio mėn. - 2007 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, UAB „S“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose – faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „S“. Po ko asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, žinodamas, kad ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ realiai nepardavė jokių prekių UAB „S“, pagal iš M. V. ir asmens, kuris yra miręs, gautus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, organizavo ir vykdė žinomai netikrų ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ dokumentų pagaminimą apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „S“ iš viso nupirko prekių už 13 332 330,02 Lt, tame tarpe 2 033 745,31 Lt pridėtinės vertės mokesčio: 1. ĮI „V“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 22 d. iki 2007 m. kovo 5 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 1 177 103,10 Lt, tame tarpe 179 558,10 Lt PVM; 2. UAB „E“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. kovo 30 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 2 065 893,26 Lt, tame tarpe 315 136,26 Lt PVM; 3. UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2007 m. balandžio 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 2 006 804,17 Lt, tame tarpe 306 122,72 Lt PVM; 4. UAB „Sc“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. balandžio 20 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 2 100 851,94 Lt, tame tarpe 320 468,94 Lt PVM; 5. UAB „T“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 20 d. iki 2007 m. balandžio 27 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 1 912 008,87 Lt, tame tarpe 291 662,37 Lt PVM; 6. UAB „Tf“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2006 m. gegužės 16 d, kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 86 859,80 Lt, tame tarpe 13 249,80 Lt PVM; 7. UAB „D“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d. iki 2007 m. kovo 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 4 000 067,20 Lt, tame tarpe 61027,20 Lt PVM; 8. UAB „I“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. balandžio 20 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 1 043 955,44 Lt, tame tarpe 159 247,44 Lt PVM; 9. UAB „Sp“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2007 m. balandžio 27 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 2 315 719,32 Lt, tame tarpe 353 245,32 Lt PVM; 10. UAB „Vi“ 2006 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ( - ), kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 110 400,52 Lt, tame tarpe 16 840,76 Lt PVM; 11. UAB „Ve“ 2006 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ( - ), kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „S“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių ir gavo paslaugų už 112 666,40 Lt, tame tarpe 171 86,40 Lt PVM. Minėtus dokumentus asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs, kurie žinodami, kad ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ realiai jokių prekių nepardavė ir darbų neatliko, nurodė UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L., nieko nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu nuo 2006-01-01 iki 2007-05-10 iš UAB „S“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB Sampo banke, ir UAB „S“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB Hansa banke, mokėjimo nurodymais pervedus į V. K. IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ bankines sąskaitas iš viso 13 281 920,42 Lt, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kartu su N. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, N. B. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasiliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus perdavė M. V. ir asmeniui, kuris yra miręs. UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L. įtraukus į UAB „S“ buhalterinę apskaitą M. V. ir asmens, kuris yra miręs, pateiktus netikrus ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ minėtus dokumentus ir jų pagrindu UAB „S“ PVM deklaracijose už 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio mėn. padidinus paslaugų pirkimo PVM 2 033 745,31 Lt sumai bei šias suklastotas deklaracijas 2006-06-13, 2006-03-20, 2006-04-20, 2006-05-19, 2006-06-15, 2006-07-20, 2006-08-16, 2006-09-19, 2006-10-19, 2006-11-20, 2006-12-19, 2007-04-23, 2007-02-28, 2007-02-20, 2007-04-23, 2008-01-18 pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „S“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 2 033 745,31 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Tokiu būdu juridinis asmuo UAB „S“ apgaule savo naudai panaikino dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo padarydamas valstybei 2 03 3745,31 Lt (kas šiuo metu atitinka 589 013,35 Eur) turtinę žalą. Šiais savo veiksmais UAB „S“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2007-07-20).
  3. L. J. (ankstesnė pavardė J.) ir O. N. nuteistos už tai, kad veikdamos vieninga tyčia bendrininkų grupe tarpusavyje bei su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., apgaule L. J. IĮ „P“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2005 m. balandžio – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio, o būtent: L. J. (ankstesnė pavardė J.), nuo 1997-11-21 būdama L. J. IĮ „P“ (( - )) vadove, turėdama teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, ir O. N., būdama L. J. IĮ „P“ (( - )) vyriausiąja buhaltere, veikdamos L. J. IĮ „P“ naudai ir interesais, turėdamos vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2005 m. Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė tarpusavyje, kad L. J. IĮ „P“ vyr. buhaltere O. N. suras asmenį, kuris už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateiks L. J. (ankstesnė pavardė J.) vadovaujamai L. J. IĮ „P“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai L. J. IĮ „P“ parduotas prekes bei tokiu būdu bus sumažintas L. J. IĮ „P“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Vykdydama L. J. (ankstesnė pavardė J.) prašymą, O. N. susitarė su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, jog šis suras tokį asmenį, o asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, susitarė su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kad šis (asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus), už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateiks L. J. IĮ „P“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai L. J. IĮ „P“ parduotas prekes bei tokiu būdu bus sumažintas L. J. IĮ „P“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, L. J. (ankstesnė pavardė J.) 2005 m. kovo mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, per O. N. ir asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, L. J. IĮ „P“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose – faktūrose kaip tariamai parduodamos L. J. IĮ „P“. Po to asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, žinodamas, kad UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ realiai nepardavė jokių prekių L. J. IĮ „P“, pagal iš O. N. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, gautus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, organizavo ir vykdė žinomai netikrų UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ dokumentų pagaminimą apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o L. J. IĮ „P“ iš viso nupirko prekių už 3 765 595,90 Lt, tame tarpe 574 412,97 Lt pridėtinės vertės mokesčio: 1. ĮI „V“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 14 d. iki 2007 m. kovo 30 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 35 327,11 Lt, tame tarpe 5 388,88 Lt PVM; 2. UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2007 m. balandžio 23 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 921 533,58 Lt, tame tarpe 140 572,97 Lt PVM; 3. UAB „A“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 22 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 30 010,06 Lt, tame tarpe 4 577,80 Lt PVM; 4. UAB „T“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2007 m. kovo 22 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 1 082 841,15 Lt, tame tarpe 165 179,09 Lt PVM; 5. UAB „F“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. kovo 19 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 30 000,72 Lt, tame tarpe 4 576,38 Lt PVM; 6. UAB „Pr“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 20 d. iki 2007 m. vasario 15 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 450 495,32 Lt, tame tarpe 68 719,64 Lt PVM; 7. UAB „E“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2007 m. kovo 29 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 713 927,32 Lt, tame tarpe 108 904,20 Lt PVM; 8. UAB „Sc“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 22 d. iki 2007 m. vasario 19 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 81 080,00 Lt, tame tarpe 12 368,13 Lt PVM; 9. UAB „Vk“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2005 m. spalio 7 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 38 196,60 Lt, tame tarpe 5 826,60 Lt PVM; 10. UAB „D“ 2005 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ( - ), kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J.IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 8 260,00 Lt, tame tarpe 1 260,00 Lt PVM; 11. UAB „R“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. vasario 19 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 91 631,60 Lt, tame tarpe 13 977,70 Lt PVM; 12. UAB „Sp“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 22 d. iki 2007 m. kovo 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 66 814,82 Lt, tame tarpe 10 192,09 Lt PVM; 13. UAB „Tf“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 18 d. iki 2006 m. vasario 22 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 120 476,80 Lt, tame tarpe 18 377,82 Lt PVM; 14. UAB „Im“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. kovo 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 95 000,82 Lt tame tarpe 14 491,67 Lt PVM. Minėtus dokumentus asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, per asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir O. N. perdavė L. J. (ankstesnė pavardė J.), kuri žinodama, kad UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ realiai jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė, nurodė IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei O. N. visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o O. N. savo ruožtu, žinodama analogiškas aplinkybes, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu nuo 2005-03-14 iki 2007-04-23 iš IĮ „P“ bankinės sąskaitos mokėjimo nurodymais pervedus į UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ bankines sąskaitas iš viso 3 765 595,90 Lt, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kartu su N. B. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, N. B. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pasiliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus per asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir O. N. perdavė L. J. (ankstesnė pavardė J.). IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei O. N. įtraukus į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą iš asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, gautus netikrus UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ minėtus dokumentus ir jų pagrindu IĮ „P“ PVM deklaracijose už 2005 m. balandžio – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – gegužės mėn. padidinus paslaugų pirkimo PVM 574 412,97 Lt sumai bei šias suklastotas deklaracijas 2005-05-24, 2005-11-25, 2006-02-07, 2006-06-27, 2006-08-24, 2006-10-02, 2006-11-08, 2006-12-27, 2007-01-25, 2007-02-07, 2007-03-01, 2007-09-26 pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis IĮ „P“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 574 412,97 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Tokiu būdu L. J. (ankstesnė pavardė J.) ir O. N., veikdamos bendrininkų grupe tarpusavyje ir kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, bei N. B., apgaule IĮ „P“ naudai panaikino dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo padarydamos valstybei 574 412,97 Lt (kas šiuo metu atitinka 166 361,49 Eur) turtinę žalą. Šiais veiksmais L. J. (ankstesnė pavardė J.) ir O. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2007-07-20).
  1. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl N. B. nėra skundžiamas, pastarasis be kita ko nuteistas ir už nusikalstamą veiką, kuri aktuali kitų nuteistųjų apeliacinių skundų kontekste. N. B. be kita ko nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, bei su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, suburta daryti kelis, tarp jų sunkius nusikaltimus, kai kiekvienas grupės narys darydamas nusikaltimą turi skirtingą vaidmenį, ir bendrininkų grupe su asmeniu, kuris yra miręs, L. J. (ankstesnė pavardė J.), O. N., sukčiaudami PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, 2005 m. sausio - 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu, tęstiniu būdu pagamino netikrus dokumentus, dėl ko buvo padaryta didelės žalos ir apgaule L. J. IĮ „P“ naudai panaikino dalį šios bendrovės didelės vertės turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino pridėtinės vertės mokesčio į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėjimo, o būtent: N. B., veikdamas vieninga tyčia organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, O. N., o šiai kartu su L. J. (ankstesnė pavardė J.), pagamino netikrus dokumentus ir apgaule L. J. IĮ „P“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (toliau PVM) už 2005 m. balandžio – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio, o būtent: 2005 m. Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, L. J. (ankstesnė pavardė J.) susitarė su L. J. IĮ „P“ vyr. buhaltere O. N., jog ši suras asmenį, kuris už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateiks jos vadovaujamai L. J. IĮ „P“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai L. J. IĮ „P“ parduotas prekes bei tokiu būdu bus sumažintas L. J. IĮ „P“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. O. N., vykdydama L. J. prašymą, susitarė su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, jog ši suras tokį asmenį, o asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, susitarė su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kad šis už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateiks L. J. IĮ „P“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai L. J. IĮ „P“ parduotas prekes bei tokiu būdu bus sumažintas L. J. IĮ „P“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas pridėtinės vertės mokestis. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, 2005 m. kovo mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, gavo iš L. J. per O. N. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, perduotus L. J. IĮ „P“ rekvizitus bei nurodymus, kokios prekės ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose – faktūrose kaip tariamai parduodamos L. J. IĮ „P“. Po to asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, ir N. B., žinodami, kad UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ realiai nepardavė jokių prekių L. J. IĮ „P“, pagal iš O. N. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, gautus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, organizavo ir vykdė žinomai netikrų UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ dokumentų pagaminimą apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o L. J. IĮ „P“ iš viso nupirko prekių už 3 765 595,90 Lt, tame tarpe 574 412,97 Lt pridėtinės vertės mokesčio: 1. ĮI „V“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 14 d. iki 2007 m. kovo 30 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 35 327,11 Lt, tame tarpe 5 388,88 Lt PVM; 2. UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2007 m. balandžio 23 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 921 533,58 Lt, tame tarpe 140 572,97 Lt PVM; 3. UAB „A“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 22 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 30 010,06 Lt, tame tarpe 4 577,80 Lt PVM; 4. UAB „T“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2007 m. kovo 22 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 1 082 841,15 Lt, tame tarpe 165 179,09 Lt PVM; 5. UAB „F“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 2 d. iki 2007 m. kovo 19 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 30 000,72 Lt, tame tarpe 4 576,38 Lt PVM; 6. UAB „Pr“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 20 d. iki 2007 m. vasario 15 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 450 495,32 Lt, tame tarpe 68 719,64 Lt PVM; 7. UAB „E“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2007 m. kovo 29 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 713 927,32 Lt, tame tarpe 108 904,20 Lt PVM; 8. UAB „Sc“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 22 d. iki 2007 m. vasario 19 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 81 080,00 Lt, tame tarpe 12 368,13 Lt PVM; 9. UAB „Vk“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2005 m. spalio 7 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 38 196,60 Lt, tame tarpe 5 826,60 Lt PVM; 10. UAB „D“ 2005 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DIG Nr. 00068, kurioje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ gavo iš minėtos bendrovės paslaugų už 8 260,00 Lt, tame tarpe 1 260,00 Lt PVM; 11. UAB „R“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. vasario 19 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 91 631,60 Lt, tame tarpe 13 977,70 Lt PVM; 12. UAB „Sp“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 22 d. iki 2007 m. kovo 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 66 814,82 Lt, tame tarpe 10 192,09 Lt PVM; 13. UAB „Tf“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 18 d. iki 2006 m. vasario 22 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 120 476,80 Lt, tame tarpe 18 377,82 Lt PVM; 14. UAB „Im“ PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. kovo 16 d., kuriose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad L. J. IĮ „P“ nupirko iš minėtos bendrovės prekių už 95 000,82 Lt tame tarpe 14 491,67 Lt PVM. Minėtus dokumentus asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, per asmenį, kuriam baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir O. N. perdavė L. J. (ankstesnė pavardė J.), kuri žinodama, kad UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ realiai jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė, nurodė IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei O. N. visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu nuo 2005-03-14 iki 2007-04-23 iš IĮ „P“ bankinės sąskaitos mokėjimo nurodymais pervedus į UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ bankines sąskaitas iš viso 3 765 595,90 Lt, N. B. kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, organizavo bei pats vykdė minėtų pinigų išgryninimą per jų kontroliuojamas bendroves. N. B. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, išgrynintus pinigus perduodavo asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, kuris gautus išgrynintus pinigus, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią pasiliko kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B. už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus per asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir O. N. perdavė L. J. (ankstesnė pavardė J.). IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei O. N. įtraukus į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą iš asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, gautus netikrus UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ minėtus dokumentus ir jų pagrindu IĮ „P“ PVM deklaracijose už 2005 m. balandžio - gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – gegužės mėn. padidinus paslaugų pirkimo PVM 574 412,97 Lt sumai bei šias suklastotas deklaracijas 2005-05-24, 2005-11-25, 2006-02-07, 2006-06-27, 2006-08-24, 2006-10-02, 2006-11-08, 2006-12-27, 2007-01-25, 2007-02-07, 2007-03-01, 2007-09-26 pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis IĮ „P“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 574412,97 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Tokiu būdu N. B., veikdamas vieninga tyčia organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, O. N., o šiai kartu su L. J. (ankstesnė pavardė J.), apgaule IĮ „P“ naudai pagamino netikrus dokumentus ir panaikino dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo padarydamas valstybei 574 412,97 Lt (kas šiuo metu atitinka 166 361,49 Eur) turtinę žalą.

19II. APELIACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI IR PRAŠYMAI

20

  1. Apeliaciniu skundu nuteistoji O. N. prašo baudžiamąją bylą, kurioje ji kaltinama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nutraukti, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismui nustačius aplinkybes, dėl kurių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas yra galimas, prašo jos duotus parodymus pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį prašo palikti nenagrinėtą.
    1. Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliantė nurodo, kad jai 2007 m. gegužės 24 d. pareiškus įtarimą pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ji savo kaltę pripažino iš dalies, nepripažino, kad dalyvavo N. P. organizuotoje grupėje. Ji davė išsamius parodymus, nurodė, kaip, kada viskas prasidėjo, vyko bei atskleidė visą nusikalstamos veikos mechanizmą. Pažymi, kad viskas prasidėjo nuo to, jog jos apie netikras PVM sąskaitas faktūras 2005 m. paklausė direktorė L. J.. Apeliantei pasidomėjus, iš kur jų būtų galima gauti, jos sesuo I. V. per pažįstamus surado G. R., kuris už netikras PVM sąskaitas faktūras paprašė visos PVM sumos, nurodytos sąskaitose. L. J. su nurodytomis sąlygomis sutiko. Su G. R. buvo sutarta, jog visi mokėjimai bus atlikti per banką, o jis pinigus išgrynins ir perduos I. V., kuri juos perduos apeliantei. O. N. teigia, kad apie tai, kokia veikla užsiima IĮ „P“ G. R. informavo ji pati arba I. V.. G. R. netikrose sąskaitose faktūrose įrašydavo valymo paslaugas arba valymo prekes. Netikrų PVM sąskaitų faktūrų skaičius priklausydavo nuo to, kiek L. J. reikėdavo pinigų. G. R. PVM sąskaitas faktūras per I. V. perduodavo apeliantei, o pastaroji - L. J., kuri jas duodavo pasirašyti darbuotojams bei vieną egzempliorių grąžindavo G. R.. Apeliantė, L. J. nurodymu, PVM sąskaitas faktūras įtraukdavo į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą. Jų pagrindu IĮ „P“ susimažindavo PVM mokestį. O. N. nurodo, jog ji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad pagal G. R. išrašytas PVM sąskaitas faktūras IĮ „P“ jokių prekių negavo ir jokių valymo darbų UAB „B“, UAB „T“, UAB „E“, UAB „Tf“ neatliko. O. N. teigimu, jai, įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, ji sužinojo, kad L. J. kaltės nepripažįsta, išsigando, jog visa kaltė nebūtų „suversta“ vien jai, todėl pradėjo kaltę neigti.
    2. Apeliantė pažymi, jog ji kaltę pripažino iš dalies dar ir dėl to, kad ji PVM sąskaitų faktūrų neklastojo: jų neišrašinėjo ir nepasirašinėjo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltės neigimas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį yra labiau nulemtas subjektyvaus suvokimo, kokius veiksmus apima minėtas baudžiamojo įstatymo straipsnis, nei išties kaltinimo neigimas. Esant šioms aplinkybėms, O. N. mano, kad pirmosios instancijos teismas jos esminių kaltinime nurodytų aplinkybių pripažinimo nepagrįstai neįvertino kaip jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir į tai neatsižvelgė skiriant bausmę.
    3. Dėl civilinio ieškinio. Apeliantė nurodo, kad šioje byloje Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. gegužės 15 d. pareiškė civilinį ieškinį 490 553,93 Lt sumai. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktas patikslintas ieškinys, kuriuo buvo prašoma į valstybės biudžetą iš O. N. ir L. J. priteisti 166 362 Eur IĮ „P“ nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio. Pažymi, jog IĮ „P“ 2012 m. sausio 5 d. buvo iškelta bankroto byla ir įmonė 2013 m. lapkričio 23 d. buvo likviduota. Teisminės apklausos metu Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė J. G. patvirtino, kad byloje pateikto civilinio ieškinio suma buvo įtraukta į bankrutavusios IĮ „P“ kreditorių sąrašą, o, įmonę likvidavus, visi kreditoriniai reikalavimai perduoti Turto bankui. O. N. mano, kad tokiu būdu, perdavus kreditorinį reikalavimą kitam juridiniam asmeniui - Turto bankui, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prarado reikalavimo teisę, o teisę teikti civilinį ieškinį įgijo Turto bankas. Todėl, O. N. nuomone, šioje situacijoje laikytina, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija yra netinkamas civilinis ieškovas. Kadangi civilinis ieškovas byloje nebuvo pakeistas tinkamu civiliniu ieškovu, apeliantės manymu, ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu.
    4. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. O. N. pažymi, kad jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis numatė, kad padarius sunkų nusikaltimą negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kai praėję dešimt metų nuo nusikalstamos veikos padarymo. Nurodo, kad, kai nusikalstama veika yra tęstinio pobūdžio, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma ir apkaltinamojo nuosprendžio senatis yra nusikalstamos veikos nutraukimo laikas. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad jai inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį laikotarpis apima 2005 m. sausio - 2007 m. balandžio mėnesius.
    5. O. N. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) kasacine nutartimi Nr. 2K-29-952, kurioje pateikiamas išaiškinimas dėl nuosprendžio priėmimo senaties nustatymo dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo ir sukčiavimo, nurodė, kad IĮ „P“ nuosprendžio priėmimo senatis yra 2017 m. gruodžio 31 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį aiškino remdamasis faktinėmis aplinkybėmis nustatytomis nagrinėjamoje byloje. Pažymi, jog faktiškai šioje byloje pagal specialisto išvadą Nr. 5/1-205 IĮ „P“ veikla buvo tiriama ir vertinama už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 23 d. ir pateikta išvada, kad IĮ „P“ pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterines apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, pagal kurį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus dėl privalomų apskaitos rekvizitų, kurių vienas iš jų - ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, dėl to iš dalies buvo negalima nustatyti L. J. IĮ „P“ 2005, 2006 ir 2007 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Apeliantė teigia, jog IĮ „P“ veikla bei veiklos rezultatai nebuvo tiriami ir vertinami bei specialisto pateiktai išvadai jokio įtakos neturėjo. Todėl, O. N. mano, kad nuosprendžio priėmimo senaties termino nukėlimas į 2017 m. gruodžio 31 d. yra nepagrįstas, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių. O. N. teigia, jog šiuo atveju laikytina, kad jos nusikalstamų veikų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pabaiga yra 2007 m. balandžio 23 d. Taigi pagal tuo laiku galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktį yra pasibaigusi nuosprendžio priėmimo senatis.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir bylos jo atžvilgiu nutraukimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: M. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį dalyje dėl M. V. pripažinimo kaltu BK 182 straipsnio 2 dalį ir šioje byloje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo M. V. baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutraukti, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo IX-1495 redakcija) numatytam 10 metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.
    1. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančias teisės normas, tokiu būdu padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sutrukdžiusį jam išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nuteistojo M. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė duomenimis, nepagrįstai bei neteisėtai pripažintais įrodymais, teikdamas pirmenybę valstybės kaltintojo pozicijai, įrodymus, esančius byloje, vertino selektyviai ir atsietai vienas nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinimui palankiems įrodymams, nepagrįstai, remdamasis spėjimais bei prielaidomis, atmesdamas kitus įrodymus arba apkritai jų nevertindamas. Apelianto manymu, dėl tokių esminių baudžiamojo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas, konstatuodamas, kad M. V. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje.
    2. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymais pripažindamas M. V. parodymus, duotus 2007 m. gegužės 9 d., pažeidė BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse įtvirtintas taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais. Pažymi, jog pirminiai jo parodymai buvo išgauti neteisėtu būdu - pasinaudojus itin prasta jo sveikatos būkle. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog M. V. buvo sulaikytas 2007 m. gegužės 8 d., naktį praleido areštinėje, negavo būtinų vaistų, todėl apklausos metu juto didelius skausmus. Jo prastą sveikatos būklę patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis visą suėmimo laiką praleido Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o išėjęs, buvo nedelsiant operuotas. Nurodo, kad apklausos metu M. V. buvo paragintas patvirtinti jam užduodamus atsakymą menančius klausimus, pažadėjus, kad po to jis bus paleistas ir jam pagaliau bus suteikta medicininė pagalba. Be to, M. V. gynėjas dalyvavo tik dalyje apklausos. Gynėjui nebuvo sudaryta galimybė su apeliantu pasikalbėti ir pasitarti. Nurodo, jog jis, vėliau vykusios apklausos metu, 2007 m. birželio 14 d., gavęs medicininę pakalbą, savo parodymus paneigė ir paaiškino, kad pirminėje apklausoje save apkalbėjo. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis nuosekliais ir išsamiais parodymais, duotais po to, kai M. V. buvo suteikta medicininė pagalba, t. y. vėlesnių apklausų metu ir teisme duotais parodymais.
    3. M. V. manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais G. R. parodymais, nes dėl jo mirties šie prieštaravimai negalėjo būti pašalinti. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš pradžių G. R. teigė, kad pinigus perduodavo per J. B. ir M. V., tačiau, apklausiamas 2010 m. gegužės 11 d., savo poziciją pakeitė ir aiškino, kad pinigai buvo grąžinami J. B., o M. V. perduodavo skolintus pinigus. Apeliantas pažymi, jog, vadovaujantis LAT praktika, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
    4. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandoriai tarp UAB „S“ ir 11 bendrovių buvo fiktyvūs, o jis atliko jam inkriminuotus veiksmus. Pažymi, jog N. B. apklausiamas teisme M. V. ar UAB „S“ nepaminėjo ir nenurodė jokių aplinkybių, pirmosios instancijos teismui leidžiančių spręsti apie šių subjektų dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu N. B. parodė, kad UAB „S“ pavadinimas jam žinomas, nes tai yra įmonė dalyvaujanti neteisėtoje veikloje, kaip realiai veiklą vykdanti bendrovė, tačiau patvirtino, kad su šios bendrovės atstovais jis nėra bendravęs, jų nepažįsta. Be to, jis paaiškino, kad vykdomoje veikloje dalyvavo ne tik „orinės” bendrovės, bet ir „pusiau orinės“ bendrovės, kurios tam tikrą veiklą vykdė, taigi galėjo sudaryti ir realius sandorius, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.
    5. Apeliaciniame skunde pažymima, jog N. P. savo parodymuose M. V. arba UAB „S“ net nepaminėjo, nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų bent įtarti, jog šie asmenys dalyvavo neteisėtoje veikloje. Be to, pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia liudytojų bendrovių direktorių parodymai: IĮ „V“ vadovas V. K. aiškino, kad dirbant su UAB „S“, G. R. patikino, kad jokių neaiškumų nėra. Vieną kartą paprašius parodyti prekes, kurias veža, G. R. parodė 5 elektrines jungtis. UAB „Sc“ vadovas V. M. parodė, kad G. R. sakė, jog UAB „S“ yra įžymūs tiekimo kanalai. Bendrovė prekes visada gaudavo pagal sąskaitas faktūras. Jokių abejonių dėl galimos apgaulės nekilo ir UAB „D“ vadovui A. K.. Nuteistojo manymu, analogiškas aplinkybes patvirtino ir kitų įmonių vadovai. Be to, M. V. teigimu, nei vienas iš UAB „S“ apklaustų darbuotojų nepatvirtino, jog apeliantas ar bendrovė dalyvavo neteisėtoje veikloje. Liudytojai bendrovės darbuotojai A. L., M. C., A. S., L. V. aiškino, jog UAB „S“ buvo griežta prekių apskaita ir kiekvienas asmuo, užsakantis prekes, buvo atsakingas už savo virtualų sandėlį. Liudytojas M. C. išsamiai paaiškino, jog inventorizacija buvo atliekama kas mėnesį, todėl bet koks prekių trūkumas būtų buvęs nedelsiant pastebėtas. Apelianto nuomone, tokį liudytojo aiškinimą patvirtina audito bendrovės UAB „Te“ audito ataskaitos bei bendrovės vadovo auditoriaus R. B. parodymai, kad UAB „S“ prekių trūkumas nebuvo nustatytas.
    6. Apelianto manymu, 2008 m. lapkričio 13 d. specialisto išvada Nr. 5-1/187 yra sąlyginė bei remiasi sąlyga, jog sandoriai tarp UAB „S“ ir 11 bendrovių buvo fiktyvūs. Tai savo parodymuose patvirtino specialistės B. A. ir K. Z.. Todėl, M. V. nuomone, specialisto išvada patvirtina ne aplinkybę, kad sandoriai sudaryti, siekiant gauti mokestinę naudą, bet aplinkybę, kad sandoriai laikytini sudarytais, siekiant gauti mokestinę naudą, tik esant būtinajai sąlygai - sandorių fiktyvumui. Apelianto teigimu, UAB „S“ ir 11 bendrovių dokumentai patvirtina, kad sandoriai nebuvo fiktyvūs.
    7. M. V. manymu, pirmosios instancijos teismo išvadų taip pat nepatvirtina ir byloje esantys G. R. ir M. V. telefoniniai pokalbiai. Pažymi, jog nei vieno pokalbio metu nėra užfiksuota net menkiausios užuominos apie tai, jog dokumentai yra netikri, o mokėjimai atliekami be pagrindo, turint tikslą išgryninti pinigus bei išvengti PVM sumokėjimo.
    8. Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo visus įrodymus, patvirtinančius jo nekaltumą, apie juos nutylėdamas arba juos atmesdamas, remdamasis niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir spėlionėmis. M. V. manymu, pirmosios instancijos teismas atmetė visus įrodymus, patvirtinančius faktą, jog prekės ir paslaugos realiai egzistavo, buvo suteiktos, remdamasis nepagrįsta prielaida, kad prekės ir paslaugos galėjo būti įsigytos iš kitų fizinių ir juridinių asmenų. Nuteistojo įsitikinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada suponuoja jo šališkumą. Teismas, siekdamas pagrįsti savo ketinimą priimti apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo paneigti byloje neginčytinai nustatytas aplinkybes apie prekių faktinį egzistavimą ir paslaugų faktinį atlikimą, ne prielaida apie galimą jų įsigijimą iš kitų šaltinių, o byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios tą aiškiai patvirtintų, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šios aplinkybės nėra svarbios.
    9. Skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė M. V. parodymus, jog jis pats ne kartą priėmė prekes iš G. R.. Nuteistojo manymu, objektyvūs duomenys byloje negali būti atmetami vadovaujantis prielaida apie jų tariamą „nelogiškumą“. Be to, atmetant įrodymus, būtina nurodyti, kokie įrodymai juos paneigia ir kokiu būdu. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas jo aiškinimą, kad jį su G. R. siejo paskoliniai santykiai, atmetė vadovaudamasis vien tuo, jog „toks elgesys yra sunkiai suprantamas“. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas tokiu būdu buvo neobjektyvus, nes G. R. parodymais vadovavosi, kai tai buvo naudinga kaltinimui, o kai jie buvo naudingi apeliantui - juos atmetė. M. V. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir jo parodymus, kad jis UAB „S“ ir bendrovių sandoriuose dalyvavo tik po J. B. mirties, t.y. 2007 m. sausio 28 d., remdamasis byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių kontrolės ir fiksavimo metu surinktais duomenimis, iš kurių matyti, jog M. V. ir iki J. B. mirties ne kartą telefonu bendravo su G. R. dėl UAB „S“ sandorių. Apelianto nuomone, vien jo bendravimas su G. R. savaime nereiškia, jog jis betarpiškai dalyvavo pačiuose sandoriuose ir žinojo, kokios prekės ar paslaugos, kokiam projektui yra perkamos ar užsakomos. Be to, nepaneigtas jo aiškinimas, jog jis bendravo ir su kitais UAB „S“ kontrahentais.
    10. M. V. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. V. A. L. nurodė įtraukti ar neįtraukti tam tikrus dokumentus į UAB „S“ buhalterinę apskaitą, tačiau nuosprendyje nepašalino šios aplinkybės iš kaltinimo ir jos neperformulavo.
    11. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis neteisingomis išvadomis, nepagrįstai sprendė, jog jis atliko pavojingus veiksmus, kurie sukėlė pavojingas pasekmes; taip pat nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad jis veikė tiesiogine tyčia, kuri buvo nukreipta būtent į sukčiavimą PVM srityje. M. V. manymu, atsižvelgus į LAT praktiką (nutartis Nr. 2K-7-304-976/2016), net ir sprendžiant, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos, tektų konstatuoti, jog jis veikė netiesiogine tyčia: suvokė, jog sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (PVM sąskaitas faktūras su neteisingais duomenimis), numatė nusikalstamus to padarinius - galimybę išvengti didelės vertės turtinės prievolės, t. y. nesumokėti visų mokesčių, tačiau, atsižvelgiant į pagrindinį jų tikslą, kurio neginčija ir pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai nenorėjo ir nesiekė išvengti mokestinės prievolės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
    12. M. V. manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog PVM sąskaitos - faktūros, išrašytos 11 Bendrovių UAB „S“ yra suklastotos, kadangi jose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija. Jis A. L. nedavė jokių nurodymų dėl PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog padariniai, numatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje, o būtent: negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „S“ 2007 m. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros kilo tik 2007 m. gruodžio 31 d. Tačiau jau 2007 m. viduryje - gegužės mėnesį jis buvo sulaikytas, o visiems bendrovės darbuotojams tapo žinoma apie atliekamą tyrimą. Taigi apelianto teigimu, jeigu A. L. ir įtraukė galimai suklastotas PVM sąskaitas faktūras į UAB „S“ buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu parengė bendrovės finansinę atskaitomybę už 2007 m., tai tą ji darė jau žinodama apie galimą minėtų dokumentų netikrumą. Tuo tarpu jis neturėjo jokios faktinės ar net teorinės galimybės daryti įtaką A. L. atliekamiems veiksmams ar duoti jai nurodymų. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtys.
    13. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. M. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pažymi, jog negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „S“ 2007 m. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros kilo tik 2007 m. gruodžio 31 d., t. y. praėjus 7 mėnesiams po jo sulaikymo bei suėmimo ir atsirado ne dėl jo veiksmų, veikiant per nieko nežinančią A. L., kaip tai nurodoma nuosprendyje, o pastarosios valia ir iniciatyva, kadangi nuo M. V. sulaikymo bei suėmimo ji turėjo pakankamai laiko tam, kad UAB „S“ buhalterinė apskaita būtų pakoreguota „išimant“ iš jos tariamai suklastotus dokumentus, apie kurių galimą suklastojimo faktą ji sužinojo dar 2007 m. viduryje ir tokiu būdu būtų išvengta pavojingų padarinių atsiradimo. Nurodo, jog jam pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2007 m. gegužės 9 d., tada pradėti aktyvūs procesiniai veiksmai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog nusikalstama veika, už kurios galimą padarymą jau pareikštas įtarimas, o įtariamasis asmuo - suimtas, tęsiasi ir baigiasi tik 2007 m. gruodžio 31 d., yra nelogiška, nepagrįsta bei neteisėta. Taigi apkaltinamasis nuosprendis M. V. atžvilgiu negalėjo būti priimtas 2017 m. balandžio 30 d. suėjus jo priėmimo senaties terminui.
  3. Apeliaciniu skundu juridinio asmens UAB „S“ atstovė adv. Inga Kostogriz – Vaitkienė prašo: a) pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir UAB „S“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, arba b) pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo bylą UAB „S“ atžvilgiu nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. UAB „S“ jau esant patrauktai atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos mokesčio administravimo įstatymą, arba c) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria UAB „S“ pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir bylą jos atžvilgiu šioje dalyje nutraukti suėjus 10 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
    1. Dėl non bis in idem principo pažeidimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes UAB „S“ jau yra patraukta atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo Įstatymą (toliau - MAĮ), todėl apkaltinamojo nuosprendžio jos atžvilgiu priėmimas reiškia non bis in idem principo pažeidimą. Pažymi, jog 2012 metais Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - VMI) atliko UAB „S“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 21 d. ir surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-05-77-6 (toliau - Patikrinimo aktas). Patikrinimo aktu UAB „S“ buvo priskaičiuotos PVM, pelno mokesčio mokestinės nepriemokos ir taikytos sankcijos - baudos ir delspinigiai. UAB „S“, nesutikdama su minėtu VMI Patikrinimo aktu, pateikė VMI pastabas, vėliau - skundą centriniam mokesčių administratoriui, o šio netenkinus - skundą Mokestinių Ginčų Komisijai (toliau - MGK). MGK 2013 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. S-10(7-222/2012) panaikino VMI sprendimą Nr. 69-180 ir UAB „S“ skundą perdavė VMI nagrinėti iš naujo. 2013 m. liepos 11 d. tarp VMI ir UAB „S“ buvo sudarytas susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-15 (toliau - Susitarimas), kuriuo buvo pakoreguoti patikrinimo metu nustatyti duomenys, nurodant, kad VMI neturi pakankamai įrodymų pagrįsti apskaičiuotų mokestinių nepriemokų, baudų ir delspinigių dydžius, o atitinkamai UAB „S“ neturi pakankamai įrodymų, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti jos mokėtinus mokesčius. Atsižvelgiant į tai, susitarimu buvo sumažintos mokestinės nepriemokos, baudos ir netesybos, šalims sutarus, kokio dydžio mokesčių sumos papildomai turi būti pervestos į valstybės biudžetą. Vadovaujantis Susitarimu, UAB „S“ įsipareigojo į biudžetą sumokėti 1 450 000 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 1 160 000 Lt pelno mokesčio (toliau - PM), 290 000 Lt socialinio mokesčio (toliau – SM), viso 2 900 000 Lt. Susitarimu mokestinės nepriemokos, delspinigiai ir baudos buvo apjungtos, nustatant konkrečius mokėtinus mokesčius, nes šalims pasiekus kompromisą dėl UAB „S“ mokestinės atsakomybės, nebuvo tikslo mokėtinų sumų skirstyti atitinkamai į delspinigius, baudas ir nepriemokas, kadangi apskaičiuotų delspinigių ir baudų bei atitinkamai mokestinių nepriemokų šalys negali ginčyti (MAĮ 71 straipsnio 1 dalis). Pažymi, jog vienintelė galimybė, numatyta teisės aktuose, VMI neskirti mokesčių mokėtojui baudos, yra jo atleidimas nuo šios prievolės. Todėl VMI galėjo neskirti UAB „S“ baudos vieninteliu atveju - jei, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio ir Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (toliau - Taisyklės) nuostatomis, būtų UAB „S“ nuo jos atleidusi. Nurodo, jog, vadovaujantis, MAĮ 141 straipsnio nuostatomis, VMI galėjo atleisti UAB „S“ nuo baudos tik esant tam tikroms sąlygoms, kurių baigtinis sąrašas nurodytas MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje. Be to, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas yra sumokėjęs mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Atleidimas nuo baudų ir delspinigių vyksta pagal specialią procedūrą, reglamentuotą Taisyklėse. Šių Taisyklių nuostatos taip pat taikomos mokesčių mokėtojams, kurie atleidžiami nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamų baudų ir delspinigių. Vadovaujantis Taisyklių 9 punktu, mokesčių mokėtojas nuo baudų ir/ar delspinigių gali būti atleidžiamas pateikus laisvos formos raštišką prašymą atleisti nuo baudų ir/ar delspinigių. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad UAB „S“ VMI nebuvo pateikusi prašymo, nurodyto Taisyklių a punkte. Atstovė pažymi, kad tokio prašymo ji ir negalėjo pateikti, kadangi Susitarimo sudarymo momentu UAB „S“ nebuvo sumokėjusi jai papildomai apskaičiuotų mokesčių, kurie buvo numatyti Susitarime. Toks prašymas taipogi nebuvo pareikštas ir vėliau, t. y. po Susitarimo sudarymo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei Susitarimo sudarymo momentui, nei vėliau nepateikto prašymo nagrinėjimo procedūra UAB „S“ atžvilgiu nebuvo ir negalėjo būti pritaikyta. Taigi Susitarimo objektu esantys delspinigiai ir baudos, taip pat mokesčiai, sudarius Susitarimą, buvo sumažinti ir nurodyti per bendrą sumą, susijusią su atitinkamu mokesčiu, nes, vadovaujantis MAĮ 71 straipsnio 1 dalimi, Susitarimas gali būti sudaromas tik dėl visų sumų, susijusių su atitinkamu mokesčiu, o ne vien dėl atitinkamo mokesčio. Tai, juridinio asmens atstovės manymu, patvirtina ir pats Susitarimo pavadinimas – „Susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio“. Taigi, Susitarimu įpareigojus mokėti papildomas sumas, į kurias įėjo ne tik mokėtinas mokestis, bet ir su juo susiję delspinigiai bei baudos, UAB „S“ atžvilgiu tiek de jure, tiek de facto buvo pritaikyta administracinė atsakomybė.
    2. Apeliantės manymu, net tuo atveju, jei UAB „S“ ir būtų buvusi VMI atleista nuo baudų pagal MAĮ 141 straipsnio nuostatas, apkaltinamojo nuosprendžio jos atžvilgiu priėmimas taipogi reikštų non bis in idem principo pažeidimą.
    3. Pažymi, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje non bis in idem principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; Sergey Zolotukhin v. Russia, no 1493,9/03, judgement of 10 February 2009, kasacinės nutartys Nr. 2K-152/200S, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, Nr. 2K-7-68/2009, Nr. 2K- 570/2010). BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą. Kadangi mokestinis pažeidimas pripažįstamas „Baudžiamuoju“ (Janosevic v. Sweden no 34619/97, judgment of 23 July 2002, Jussila v. Finland no. 73053/01, judgment of 23 November 2006; Impar Ltd v. Lithuania, no. 13102/04, judgment of 5 January 2010, Steininger v. Austria, no. 21539/07, judgment of 17 April 2012; kasacinė nutartis Nr. 2K-170/2012), todėl ir mokestinis procesas laikytinas „baudžiamuoju“ procesu. Taigi ir jo pasibaigimas asmens atleidimu nuo atsakomybės arba nuo sankcijos, traktuotinas, kaip baudžiamojo proceso pasibaigimas atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl užkerta kelią pradėti tokio asmens atžvilgiu kitą procesą ar tokį asmenį bausti.
    1. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Juridinio asmens atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apkaltinamojo nuosprendžio senatis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį sueina 2017 m. gruodžio 31 d. Atkreipia dėmesį į tai, kad LAT kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-29-942/2016 yra pateikęs išsamų išaiškinimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimo. Juridinio asmens atstovės teigimu, net ir pripažinus sandorių, sudarytų tarp UAB „S“ ir 11 bendrovių, fiktyvumą, M. V., o kartu ir UAB „S“ veiksmai negalėtų būti laikomi atitinkančiais BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtino nusikaltimo sudėtį, kadangi veiksmus, susijusius su 2007 m. UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, A. L. atliko ne vykdydama M. V. nurodymus, o savo valia, žinodama apie galimą jos į apskaitą traukiamų PVM sąskaitų - faktūrų netikrumą. Pažymi, jog M. V. buvo sulaikytas 2007 m. gegužės 8 d., o 2007 m. gegužės 9 d. jis buvo suimtas ir suėmime praleido 3 mėnesius. Vėliau, nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. – 2007 m. spalio 26 d., jis buvo nedarbingas, o kai buvo rengiama UAB „S“ finansinė atskaitomybė už 2007 m., t.y. 2008 m. kovo 20 d. – 2008 m. gegužės 16 d., buvo gydomas stacionariai, todėl jis neturėjo jokios faktinės ar net teorinės galimybės daryti įtaką A. L. veiksmams ar duoti jai tam tikrus nurodymus. Nuosprendyje nurodytos pasekmės - negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „S“ 2007 m. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros kilo tik 2007 m. gruodžio 31 d., t.y. praėjus 7 mėnesiams po M. V. sulaikymo bei suėmimo, ir atsirado ne dėl M. V. veiksmų. Juridinio asmens atstovės teigimu, A. L. turėjo pakankamai laiko tam, kad UAB „S“ buhalterinė apskaita būtų pakoreguota „išimant“ 15 tariamai suklastotų dokumentų, apie kurių galimą suklastojimo faktą ji sužinojo dar 2007 m. viduryje, ir tokiu būdu būtų išvengta pavojingų padarinių atsiradimo 2007 m. gruodžio 31 dieną. Taigi, juridinio asmens UAB „S“ atstovės manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nusikalstama veika baigiasi tik 2007 m. gruodžio 31 d., yra nelogiška, nepagrįsta bei neteisėta. Net ir pripažinus, jog M. V. ir UAB „S“ atliko veiksmus, kurie atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimų sudėtis, tie veiksmai buvo nutraukti 2007 m. gegužės 8 d., kuomet M. V. buvo sulaikytas, todėl apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas vėliau, nei 2017 m. balandžio 30 d.
    2. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį UAB „S“ atžvilgiu, pažeidė BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatas, nes byloje esančius duomenis nepagrįstai bei neteisėtai pripažino įrodymais, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus - neatskleidė jų turinio, nevertino jų kompleksiškai, nepalygino tarpusavyje, nesusiejo į vieningą loginę visumą, nepašalino prieštaravimų tarp jų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė duomenimis, nepagrįstai bei neteisėtai pripažintais įrodymais, teikdamas pirmenybę valstybės kaltintojo pozicijai, įrodymus, esančius byloje, vertino selektyviai ir atsietai vienas nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinimui palankiems įrodymams. Mano, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pažymi, kad argumentai, pagrindžiantys šiuos teiginius, išdėstyti M. V. apeliaciniame skunde, kuriuos juridinio asmens atstovė palaiko.
    3. Juridinio asmens atstovės pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad UAB „S“ gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn už M. V. galimus atliktus veiksmus. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. V., 2006-2007 m. laikotarpiu ėjęs vykdančiojo direktoriaus pareigas, turėjo teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą. M. V. neturėjo teisės atstovauti UAB „S“, nes nuo pat UAB „S“ įsteigimo ( - ) iki 2008 m. sausio 31 d., bendrovė turėjo vienintelį valdymo organą - vadovą, t. y. generalinį direktorių G. V.. Būtent šis asmuo, remiantis byloje esančiais įrodymais (JAR išrašas, Įstatai, M. V. ir UAB „S“ parodymai), 2006 - 2007 m. turėjo vienasmenio UAB „S“ atstovavimo teisę. Nors 2008 m. sausio 31 d. UAB „S“ buvo sudarytas dar vienas valdymo organas - valdyba, tačiau G. V. ir toliau buvo vienintelis bendrovės darbuotojas, turėjęs vienasmenio atstovavimo teisę. Be to, nors jis turėjo teisę bendrovės vardu pasirašyti sutartis, tačiau ši jo teisė, juridinio asmens atstovės manymu, negali būti tapatinama su teise atstovauti bendrovei, nes tuo metu, bet kuris darbuotojas, tame tarpe ir M. V., net ir turėdamas formalią teisę pasirašyti tam tikroje sutartyje bendrovės vardu, iš tiesų, pagal bendrovėje tuo metu galiojusią ir galiojančią tvarką, šį savo veiksmą privalėjo suderinti su visa eile darbuotojų, kurie privalėjo pasirašyti Sutarties suderinimo lydraštį - savo sutikimą turėjo duoti ir generalinis direktorius. Taigi M. V., kaip vykdančiajam direktoriui, buvo pavesta tik vykdyti jau priimtus sprendimus, o ne juos priimti. Taip pat jis galėjo teikti siūlymus dėl sprendimų priėmimo. Be to, juridinio asmens atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad, nors M. V. buvo bendrovės akcininkas, tačiau jis valdė vos 6,56 proc. UAB „S“ akcijų, todėl faktiškai neturėjo jokios įtakos visuotinio akcininkų susirinkimo priimamiems sprendimams ir šio organo darbui, nes su tokiu akcijų kiekiu M. V. neturėjo teisės inicijuoti susirinkimo sušaukimo, jo dalyvavimas susirinkime neturėjo jokios įtakos susirinkimo darbui, jo balsas neturėjo jokios įtakos susirinkimo priimamiems sprendimams, taip pat turimų akcijų kiekis neleido jam susipažinti su visais bendrovės dokumentais, išskyrus dokumentus, kurie yra vieši pagal įstatymą ir prieinami visiems (įstatai, finansinė atskaitomybė, audito ataskaitos).
  1. Apeliaciniu skundu nuteistoji L. J. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį panaikinti, bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba ją išteisinti.
    1. Nuteistosios manymu, skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nusikalstamos veikos sudėties, apeliantės kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, paremtos neišsamiais, nepilnai ištirtais ir todėl neteisingai įvertintais įrodymais. Nuosprendyje nurodytos veikos padarymo faktinės aplinkybės nepagrįstai pripažintos patikimomis, įrodytomis, jos išdėstytos tendencingai, neobjektyviai, netiksliai. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė visų įrodymų visumos, sprendimą grindė neteisėtais būdais bei priemonėmis gautais faktiniais duomenimis.
    2. Skunde teigiama, jog ji, būdama įmonės savininke, tik peržiūrėdavo korespondenciją, pasirašydavo paruoštos dokumentus, sutartis, PVM sąskaitas faktūras. Už įmonės finansinę apskaitą buvo atsakinga vyr. buhalterė O. N.. Visos įmonėje dirbusios buhalterės turėjo teisę pasirašyti PVM sąskaitas faktūras ir kitus finansinius dokumentus. Apeliantės sesuo R. J. suvesdavo informaciją apie visus pirkimus iš jai pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, taip pat išrašinėjo prekių pardavimus, turėjo teisę pasirašyti PVM sąskaitose faktūrose, tvarkė sandėlį. Komercijos direktorius Ž. F. buvo koordinatorius ir atsakingas už darbų saugą. Jis taip pat turėjo teisę pasirašyti PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų priėmimo aktus ir kitus dokumentus, susijusius su jo pareigomis. Įmonėje tuo metu buvo trys padaliniai. Kiekvienas padalinys turėjo vadovą, kuris atsakė už padalinio veiklą. Vadovai turėjo teisę pasirašyti visus dokumentus. Apeliantės teigimu, tuo metu ji nedalyvavo jokioje organizuotoje grupėje ir dokumentų neklastojo, apgaulingai įmonės buhalterinės apskaitos nevedė, nesukčiavo ir apgaulės būdu valstybės biudžeto lėšų neįgijo. Nurodo, jog ji su įmonėmis UAB „B“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „E“, UAB „R“ galimai pasirašė sutartis dėl paslaugų ir darbų atlikimo, nes jos buvo pateiktos darbo metu jau parengtos, bet pati su šių bendrovių atstovais nebendravo. Ji sutartis pasirašydavo ir palikdavo jas ofise, norėdama, kad jos būtų pristatytos kitai pusei ir vyktų bendradarbiavimas. Apeliantė nurodo, kad ji G. R. nepažįsta ir jokių reikalų su juo neturėjo. Suklastotu PVM sąskaitų faktūrų į savo įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukinėjo ir niekam tokių nurodymų nedavė, jokių banko pavedimų neatlikinėjo. Pažymi, jog įmonė veikė pelningai, todėl ji į įvairias smulkmenas nesigilino. Teigia, jog įmonės vardu buvo nupirktos patalpos ( - ) g. Ten buvo norima daryti centrinį ofisą. Įsigytų patalpų įrengimas reikalavo daug investicijų. Tuo metu įmonei buvo ypač reikalingi grynieji pinigai, todėl ji pradėjo ieškojo būdų, iš kur jų gauti. Taip atsirado pasiūlymas nelegaliai atsivežti nepajamuotų prekių iš Lenkijos. Norint prekes parduoti, jas reikėjo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Vėliau apeliantė suprato, kad tam tikslui reikėjo surasti įmonę, galinčią išrašyti sąskaitas tam tikram kiekiui prekių. Nieko blogo nenumanydama, ji pasirašinėjo pateiktas sutartis, sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus. Tos prekės, kurias IĮ „P“ įsigydavo iš kažkokių asmenų ar įmonių, vėliau būdavo įforminamos kitų įmonių dokumentuose - PVM sąskaitose faktūrose, orderiuose, atliktų darbų aktuose. Nurodo, jog ji buhalterės O. N. klausė, kaip gauti grynųjų pinigų ir, ar ji žino normaliai veikiančias įmones, kurios galėtų išrašyti sąskaitas faktūras ar kitus reikalingus dokumentus, O. N. pasakė, kad ji žino tokį žmogų. Taigi apeliantė O. N. pasakydavo, kokia suma yra reikalinga, o ji po kelių dienų atnešdavo reikalingą pinigų sumą. Apeliantės manymu, jai negali kilti atsakomybė už buhalterės O. N. pasirinktą būdą gryninti PVM. Apeliantė pažymi, jog iš liudytojų bendrovės IĮ „P“ darbuotojų (Ž. F., A. M., I. B.) parodymų analizės matyti, jog PVM sąskaitos faktūros buvo pasirašinėjamos vyr. buhalterės O. N. iniciatyva, kai apeliantės nebuvo darbe.
    3. L. J. nurodo, jog ji inkriminuotos organizuotos grupės narių nepažinojo. Apeliantei yra žinoma tik I. V., kuri, tik įkūrus įmonę, tvarkė jos buhalteriją, tačiau nuteistoji nei G. R., nei N. B. ar N. P. nepažinojo ir su jais jokių reikalų neturėjo. G. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, gana smulkiai papasakojo apie I. V. ir O. N. veiksmus, tačiau, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir L. J., jis neparodė. Nuteistosios nuomone, jos dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme taip pat nepatvirtina ir N. P. parodymų analizė. Apeliantė pažymi, jog už gautus grynuosius pinigus buvo perkamos prekės, kurios buvo naudojamos įmonės veikloje, valant įvairius objektus, nes tik už grynuosius pinigus, be dokumentų buvo galima nupirkti daugiau reikalingų prekių. Pažymi, kad į sandėlį atvežamas prekes tikrindavo sandėlininkė R. J.. Sąskaitos faktūros būdavo centriniame sandėlyje, konkrečius skaičius derino R. J. ir O. N.. Todėl mano, kad O. N. bendrininke, dalyvaujant nusikalstamos veikos padaryme, buvo ne ji, o jos sesuo R. J.. Apeliantė suprato, kad tokiais būdais gautos sąskaitos faktūros yra netikros ir jos buvo naudojamos vadovaujamos įmonės veikloje, tačiau nesutinka, kad dalyvavo grobstant PVM ir bendros tyčios veikti kartu su nuosprendyje nurodytais ir nenurodytais asmenimis neturėjo ir su jais nebendrininkavo. Teigia, kad jos tyčia apėmė netinkamą pinigų išgryninimą panaudojant vėliau netikrus dokumentus ir apgaulingą apskaitą, bet jokiais būdais ne sukčiavimą.
    4. L. J. apeliaciniame skunde nesutinka su O. N. parodymais, kad pastaroji nusikalstamai veikė, bijodama būti atleista iš darbo. Mano, kad atleisti žmogų, kuris žino apie įmonės vadovo nusikalstamą veiką, visiškai nelogiška, nes iš karto atsiranda dar didesnis pavojus, kad vadovas bus demaskuotas, o atleistas darbuotojas kerštaudamas apie viską gali pranešti teisėsaugai. Teigia, jog O. N. parodymų neteisingumą patvirtina jos aiškinimas, kad gauti grynieji pinigai turėjo būti skirti sumokėti atlyginimus darbuotojams bei apmokėti mokesčius, tačiau nei vienas teisme apklaustas įmonės darbuotojas nenurodė, kad atlyginimą gaudavo grynaisiais pinigais. Atkreipia dėmesį į O. N. parodymus, kad tariamai reikalingų prekių sąrašą jai pateikdavo apeliantės sesuo. Taigi, L. J. manymu, tikroji O. N. bendrininkė galimai buvo jos sesuo. O. N. teisme parodė, kad ir jai nebuvo žinomos aplinkybės, kad įmonės, kurios rašė PVM sąskaitas faktūras, realiai jokios veiklos nevykdė, ji nežinojo, kad jos apskritai tokių prekių neturi. Tuo metu ji galvojo, kad tiesiog viską parduoda juodais pinigais. Apeliantės manymu, šie O. N. parodymai patvirtina, kad L. J. nesuprato, jog tokiu būdu sukčiaujama. Be to, O. N. aiškino, kad apeliantė jos paprašė gauti „juodųjų pinigų“, apie sąskaitas faktūras nieko nenurodė, tačiau tokie jos parodymai prieštarauja I. V. aiškinimui. Apeliantės manymu, I. V. parodymai negalėjo būti pripažinti objektyviais, nes ji nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o vėliau savo pirminių parodymų atsisakė bei teisme parodymų apskritai nedavė.
    5. Skunde nurodoma, kad nuosprendyje L. J. kaltė grindžiama 2008 m. gruodžio 11 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvada Nr. 5-1/205. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą, turėjo ne tik perrašyti specialisto išvadoje nurodytus teiginius, bet patikrinti ir įvertinti specialistui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą ir kokybiškumą, specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumą, taip pat pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumą, taikytų metodų mokslinį pagrįstumą ir tinkamumą. Taip pat būtina įvertinti, ar pavaldus FNTT vadovybei specialistas buvo nešališkas ir neviršijo savo specialių žinių ribų ir, ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas. Pažymi, jog specialistui buvo pateikti klausimai, užduotyje nurodant, kad tyrimo metu jau yra nustatyta, jog tarp IĮ „P“ ir kitų nuosprendyje minimų įmonių sudaryti sandoriai yra fiktyvūs. Specialistui nebuvo pateikti duomenys, kad jos vadovaujama įmonė realiai už išgrynintus pinigus pirko pigesnes prekes ir naudojo jas įmonės veikloje arba mokėjo už paslaugas. Taigi specialisto nebuvo prašoma pasisakyti dėl situacijos, kai padidinant sąnaudas sumažinama prievolė mokėti mokesčius ir, ar atitinkami sandoriai galėjo būti realūs. Specialistui buvo pavesta nustatyti, kokie norminiai aktai buvo pažeisti fiksuojant fiktyvius sandorius ir įtraukiant atitinkamus dokumentus į buhalterinę apskaitą, kokia žala yra padaryta valstybės biudžetui ir, ar dėl to galima nustatyti įmonės veikią, turtą, kapitalą ir įsipareigojimų dydį. Apeliantės manymu, specialistas atsakė į užduotus klausimus, netirdamas sandorių tikrumo ar fiktyvumo, galimų užskaitymų pagal atliktas darbų apimtis. Mano, kad teismas turi įvertinti specialisto išvados teisingumą atsižvelgiant ir į patikslintus proceso dalyvių parodymus ir į išlikusius dokumentus ar kitus galimus duomenų šaltinius apie sudarytus sandorius. Nurodo, kad specialisto išvadoje negali būti formuluojami atsakymai į klausimus, kas yra atsakingas už konkrečių įstatymų reikalavimų pažeidimus, nes toks klausimas neatitinka specialiųjų žinių panaudojimo baudžiamajame procese taisyklių.
    6. Apeliantės įsitikinimu, nuosprendyje nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d., yra netiksli, nes straipsnio taikymo laikotarpis nesutampa su nuosprendyje nurodytomis teismo išvadomis ir kitais duomenimis. Pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad kartu su kitomis deklaracijomis vyr. buhalterė O. N. 2007 m. rugsėjo 26 d. apgaule Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė dokumentą, kuriuo buvo panaikinta dalis IĮ „P“ turtinės prievolės - sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 574 412,97 Lt PVM. Tokiais duomenimis rėmėsi ir specialistas, pateikdamas išvadą. Bylos nagrinėjimo metu niekas konkrečiai nesiaiškino, kas, kur ir kada surašė 2007 m. rugsėjo 26 d. datuojamą dokumentą (PVM deklaraciją), kodėl ir kieno nurodymu pateikė šį dokumentą VMI ir ar iš viso pateikė bei kas šį dokumentą pasirašė. Pažymi, kad ji tokio dokumento nepateikė, nes buvo nušalinta nuo įmonės vadovavimo, vyko ikiteisminis tyrimas, jai buvo uždrausta lankytis įmonėje. Buvusi vyr. buhaltere O. N. tuo metu buvo dekretinėse atostogose, įmonėje nesirodė, nuo jos sulaikymo ir suėmimo momento taip pat tokio dokumento nepateikė. Taigi nurodyti neatitikimai leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos darymo laikotarpis yra neaiškus ir nesuprantamas: t. y. kada ji buvo užbaigta, kokia data ar kokiu veiksmu. Mano, jog ši aplinkybė yra siejama ne tik su senaties skaičiavimo momentu ir terminu, bet taip pat tai turi įtakos specialisto išvados patikimumui ir teisingumui. Esant tokioms aplinkybėms, neaišku, kokia konkreti PVM suma nesumokėta į biudžetą, koks konkretus žalos dydis dėl to atsirado ir koks buvo iki minėtos deklaracijos pateikimo. Apeliantės manymu, tokie neatitikimai parodo, kad išskyrus kaltinimuose nurodytus asmenis, po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kai tvirtinama, kad nusikalstama veika jau užkirsta, faktiškai IĮ „P“ vardu ir toliau turint nusikalstamus sumanymus, kažkas savarankiškai veikė ir buvo teikiami dokumentai VMĮ, kad sumažintų mokėtiną PVM. Šios mokestinės deklaracijos pateikimo momentas turi apimti kaltininkų tyčią. Apeliantės teigimu, jei nenustatyta, kas tai padarė, o kaltinamųjų tyčia to neapima, tai byloje konkrečiai nėra nustatytas laikas, kada nusikalstama veika užbaigta, o deklaracijos pateikimas po nusikalstamos veikos užkardymo, žalos išvengimo prasme, turi būti mažesnis, nei nustatyta specialisto išvadoje. Pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos PVM įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi, numatyta, kad jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Šiame nuosprendyje nustatyta, kad toks laikotarpis yra nuo 2005 m. kovo iki 2007 m. balandžio mėnesio, reiškia deklaracijos pateikimo terminas baigiasi 2007 m. gegužės 25 d. Kitoje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad suklastotos deklaracijos pateikiamos 2007 m. rugsėjo 26 d. Taigi, apeliantės manymu, nėra aišku, kokia data turi būti laikoma veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, pabaiga. L. J. nuomone, nusikalstamos veikos baigtumo momentas turėtų būti siejamas su šioje baudžiamojoje byloje konkrečiai nustatyta ir buhalterinei apskaitai ar VMI pateikta paskutine sąskaita faktūra ar PVM deklaracija ir tai turi būti laikoma sukčiavimo, apgaulingos buhalterinės apskaitos ir suklastoto dokumento panaudojimo baigtinumo momentu. Pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje konkrečiai neakcentuojama, kada baigta nusikalstama veika, todėl nuosprendis turi būti tikslinamas ar keičiamas.
    7. Apeliantė pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas ne po to, kai kompetentingos institucijos, tikrindamos įmonės finansinę veiklą, nustatė, kad IĮ „P” pateikė netikras PVM deklaracijas, tačiau šioje byloje galimus neteisėtus veiksmus teisėsaugos pareigūnai stebėjo ilgą laiką, t. y. kol buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Taigi jau tada, t. y. 2007 m. pradžioje ir dar anksčiau buvo žinoma, kad G. R., N. P., N. B. ir kiti subūrė organizuotą grupę daryti sunkius nusikaltimus. Siekiant nustatyti kitus bendrininkus, buvo prašoma klausytis O. N. telefoninių pokalbių. Teismas tokį prokuroro prašymą tenkino ir priėmė nutartį, kurioje konstatavo sukčiavimo faktą. Apeliantė pažymi, kad, priimant skundžiamąjį nuosprendį, teismas tas pačias aplinkybės, t. y. sukčiavimo padarymo momentą, aiškino ir argumentavo jau sau naudinga linkme. Apeliantės manymu, skundžiamame nuosprendyje turi būti aiškiai ir suprantamai parašyta, kodėl vienas teisėjas, siekiant pateisinti veiksmo teisėtumą, konstatuoja, kad nurodytu laiku sukčiavimas jau padarytas, o skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad sukčiavimo padarymo senatis skaičiuojama nuo 2007 m. gruodžio 31 d., t. y. vėlesnio laiko.
    8. Vadovaujantis teismų praktika, tokiose bylose, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Todėl, apeliantės nuomone, turėjo būti išreikalauti ir prie bylos medžiagos prijungti operatyvinių veiksmų teisėtumą patvirtinantys dokumentai, teikimai, nutartys.
    9. Dėl teismo šališkumo. Apeliantė pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pasikeitė teismo sudėtis, tačiau byla iš naujo pradėta nagrinėti nebuvo. Tai, apeliantės manymu, yra esminis BPK pažeidimas, vertinamas, kaip išankstinis nusistatymas neobjektyviai ir šališkai nagrinėti bylą. Apeliantės manymu, dėl šių priežasčių ji buvo nuteista ir jai buvo paskirta didesnė bauda, nei prašė prokuroras. Pirmosios instancijos teismas skiriamos baudos dydžio neargumentavo ir nemotyvavo. Mano, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo subalansuoti bylos operatyvumo ir kitų proceso dalyvių teisių ir tinkamo bylos išsprendimo principai: byla su skundu į aukštesnės instancijos teismą buvo siunčiama lydraštyje klaidingai nurodžius datą, kada baigiasi bylos senaties terminas, teismo posėdžiai byloje buvo skiriami kelis kartus į savaitę, buvo perklausomi tik kaltinantys garso įrašai, nebuvo išreikalauti duomenys iš FNTT, prokuratūros ar apygardos teismų. Šios aplinkybės, apeliantės manymu, patvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumą.
    10. Dėl civilinio ieškinio. Apeliantė nurodo, kad šioje byloje Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. gegužės 15 d. pareiškė civilinį ieškinį 490 553,93 Lt sumai. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktas patikslintas civilinis ieškinys, prašant iš apeliantės ir O. N. priteisti 166 362 eurų į valstybės biudžetą nesumokėto PVM. Teismas nurodė, kad VMI ieškinys pagrįstas specialisto išvada. Apeliantės manymu, specialisto išvados rezultatai dėl skunde nurodytų priežasčių kelia pagrįstas abejones, todėl Šiaulių apskrities VMI pateiktas civilinis ieškinys laikytinas nepagrįstu ir negali būti tenkinimas. Pažymi, kad bendrovei „P“ yra iškelta bankroto byla ir šioje bankroto byloje VMI yra pareiškusi analogiškus turtinius reikalavimus. Mano, kad tokios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad paduodama civilinį ieškinį bankroto administratoriui, VMI atsisakė tuo pačiu pateikto ikiteisminio tyrimo metu civilinio ieškinio, nes pasirinko civilinėmis priemonėmis atstatyti savo teises ir interesus. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, turėjo būti perduoti į bankroto bylą. Pažymi, jog posėdžio metu civilinio ieškovo atstovė nurodė, kad bankroto byloje VMI pareikštas bendras kreditoriais reikalavimas nėra padengtas ir tuo atveju, jei būtų priešingi duomenys, suma būtų įskaičiuota ir tai nereikštų dvigubo žalos atlyginimo. Apeliantė su šiais teiginiais nesutinka, nes VMI atstovo pateiktų duomenų niekas netikrino ir nesulygino, ar bankroto byloje vadinamas kreditorinis reikalavimas savo turiniu nėra tapatus civiliniam ieškiniui, kuris buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo pradinėje stadijoje, o vėliau pateiktas konkrečiam bankroto administratoriui, kuris atsako už jo tenkinimą.
    11. Apeliantė taip pat teigia, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Be to, laikoma, kad neįrodytas asmens kaltumas yra tolygus įrodytam jo nekaltumui (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliantės manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendis turėtų būti panaikintas.
  2. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje nuteistieji M. V., O. N., L. J., jų gynėjai bei UAB „S“ atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

21III. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

22Nuteistųjų M. V., O. N., L. J. ir juridinio asmens UAB „S“ atstovės advokatės I. Kostogriz-Vaitkienės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

  1. DIDELĖS VERTĖS UAB „S“ TURTINĖS PRIEVOLĖS DALIES PANAIKINIMAS APGAULE, UAB „S“ APGAULINGAS BUHALTERINĖS APSKAITOS TVARKYMAS IR DOKUMENTŲ SUKLASTOJIMAS

23Dėl M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, faktinių aplinkybių

  1. Nuteistasis M. V. apeliaciniame skunde nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, jog jo veiksmuose nėra numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių.
  2. BK 182 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. M. V. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su asmeniu, kuris yra miręs, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., apgaule UAB „S“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt (589 013,35 eurų) mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio mėn.
  3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-693/2017).
  4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. V. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino: aiškino, jog jis apgaule UAB „S“ didelės turtinės vertės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą nevengė. M. V. parodė, kad būtent J. B. surado žmogų, valdantį kelias įmones ir galintį parduoti bendrovei reikalingas prekes už mažesnę kainą. M. V. vėliau sužinojo, kad tas žmogus yra G. R.. G. R. įmonių parduodamos prekės kartais būdavo priimamos iš sandėlio ne darbo metu, todėl jas priimti tekdavo ir M. V.. Kitos dienos ryte, jis prekes perduodavo J. B., o pastarasis patikrindavo prekių kokybę, jas patvirtindamas kokybės antspaudu. Po J. B. mirties, prekių pirkimo kontrolė buvo pavesta M. V., todėl jis pradėjo tiesiogiai bendrauti su G. R., tačiau pastarasis jam išgrynintų pinigų niekada nedavė, tik grąžino skolą. Jis G. R. pinigus skolino apie 10 kartų. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, M. V. poziciją, kad jis su G. R. bendravo dėl UAB „S” realių sandorių su kitomis bendrovėmis, dėl mažesne kaina tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų, paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs N. B., G. R., N. P., liudytojų įmonių vadovų V. K., L. C., V. M., V. P., A. L., E. G., I. K., liudytojų bendrovės „S“ darbuotojų M. C., A. S., A. L., G. V., R. A. parodymus, 2008 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/187, specialisčių B. A., K. Z. parodymus, kratų metu surinktus įrodymus, UAB „S“ teiktas PVM deklaracijas, telefoninių pokalbių kontrolės ir fiksavimo metu surinktus duomenis ir kitą rašytinę medžiagą pagrįstai konstatavo, kad objektyvių faktinių duomenų visetu yra neabejotinai įrodyta, kad UAB „S“ su bendrovėmis ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ realių sandorių nesudarė ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių už dokumentuose įrašytą kainą nepirko bei PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos UAB „S“ nebuvo suteiktos.
  6. Pirmiausia pažymėtina, kad FNTT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities 2008 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/187 nurodyta, kad, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu nustatytus faktus galima teigti, kad UAB „S“ minėti sandoriai su įmonėmis ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ buvo sudaryti siekiant gauti mokestinę naudą. UAB „S“ pažeisdama PVM įstatymo 64 straipsnį, 2006 m. sausio – 2007 m. balandžio mėn. PVM deklaracijoje atskaitė 2 033 745,31 Lt (2006 m. – 1 515 762,77 Lt, 2007 m. – 517 982,54 Lt) PVM pagal juridinės galios neturinčias ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM nepagrįstai sumažino 2 033 745,31 Lt, iš jų: 2006 m. sausio – gruodžio mėn. – 1 515 762,77 Lt, 2007 m. sausio – balandžio mėn. – 517 982,54 Lt (t. 14, b. l. 159-170).
  7. Nors M. V. nurodo, jog minėta specialisto išvada yra sąlyginė, todėl, apelianto manymu, nepatvirtinanti, kad UAB „S“ sandoriai buvo sudaryti siekiant gauti mokestinę naudą, visgi, apygardos teismas daro išvadą, kad ji, kartu su kitais byloje surinktais ir įvertintais duomenimis, jungiasi į loginę įrodymų grandinę, patvirtinančią, kad minėtais sandoriais buvo siekiama gauti tokios naudos.
  8. Pagal BPK 20, 90, 284 straipsnių nuostatas, įrodymu gali būti laikoma pateikta ir teismo posėdyje ištirta specialisto išvada. Pažymėtina, jog UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo pavestas atlikti vyr. tyrėjo pavedimu (t. 14, b. l. 154-156). Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys (įtariamųjų, liudytojų parodymai, kratų metu surasti ir paimti dokumentai, bankų pateikti duomenys ir kt.) vyr. tyrėjui leido manyti, kad UAB „S“ galimai sudaro fiktyvius sandorius ir savo ūkinėje finansinėje veikloje naudoja suklastotus dokumentus, todėl, paskirdamas UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, užduotyje nurodė ikiteisminio tyrimo metu nustatytą aplinkybę, kad tirti pateikiamų dokumentų turinys neatitinka tikrovės, nes juose nurodyti sandoriai realiai nevyko, ir tokiu būdu suformulavo specialistų tyrimui sąlygą. Įmonių ūkinės finansinės veiklos tyrimus atliko ir Specialisto išvadas surašė FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad FNTT specialistai atlieka jiems pavestus ūkinės veikos tyrimus, teikia išvadas arba paaiškinimus jų kompetencijos klausimais. Nagrinėjamoje byloje FNTT specialistės joms pavestą tyrimą atliko pagal tyrimui pateiktą medžiagą: UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentus, ikiteisminio tyrimo medžiagą, vadovaujantis Ūkinės finansinės veiklos tyrimo ir specialisto išvados pateikimo taisyklėmis ir nuostatomis bei remiantis joms tyrėjo suformuluota sąlyga dėl realiai nevykusių sandorių.
  9. Teisiamojo posėdžio metu specialistės B. A. ir K. Z. teiktą išvadą patvirtino (t. 63, b. l. 107-110). Nuteistieji, jų gynėjai bei juridinio asmens atstovė, rungtyniško proceso metu, pirmosios instancijos teisme turėjo teisę užduoti specialistėms klausimus. Teisėjų kolegijai dėl minėtos Specialisto išvados išsamumo ir atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių nekyla: ji paremta ne tyrimo metu iškelta versija, tačiau tyrimui pateiktų dokumentų viseto pagrindu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas Specialisto išvadą vertino kitų bylos įrodymų kontekste, kurie patvirtina, sandorių tarp UAB „ S“ ir trečiųjų įmonių fiktyvumą.
  10. Pirmiausia, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti G. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriais pastarasis patvirtino, jog realiai jokios prekės UAB „S“ nebuvo parduotos. G. R. už piniginį atlygį M. V. tik teikė PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie parduodamas prekes arba suteikiamas paslaugas, taip sumažinant UAB „S“ mokėtiną PVM. G. R. apie PVM grobstymo mechanizmą, kuriame dalyvavo ir M. V., paaiškino, kad UAB „S“ atstovavo M. V. ir J. B.. UAB „S“ tariamus sandorius sudarė su IĮ „V“, IĮ „El“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „D“, UAB „B“, UAB „Tf“, UAB „Sp“, UAB „Ar“, UAB „Vi“, UAB „Vk“, UAB „I“, UAB „Pr“, UAB „Ve“, UAB „I“. UAB „S“ tariami sandoriai vyko 2006 m. bei 2007 m. pradžioje. Iš pradžių jis bendravo su J. B., o UAB „S“ pradėjus pervedinėti pinigus už tariamus darbus ir prekes, ir su M. V.. Su J. B. buvo sutarta, kad UAB „S“, už tariamai jai parduotas prekes ir darbus, atsiskaitinės per banką, pervesdama į G. R. nurodytų įmonių banko sąskaitas, iš kur tie pinigai bus išgryninami ir grąžinami į UAB „S“. Grąžinta pinigų suma turėjo būti lygi iš UAB „S“ pervestų pinigų sumai be PVM. Kai jo kontroliuojamos „tarpinės“ įmonės negalėjo savo vardu tariamai parduoti UAB „S“ reikalingų prekių ir darbų, jis kreipdavosi į kitas jo nekontroliuojamas įmones per savo pažįstamus M. B., A. U., V. K., kad sandoriai būtų apiforminami ir pinigai pervedami per jų atstovaujamas UAB „I“, UAB „Ve“, UAB „Vi“, IĮ „V“, IĮ „El“. Išrinkęs įmonę, jos duomenis nurodydavo J. B., po to UAB „S“ paruošdavo M. V. oficialiai paruoštus dokumentus. Tais atvejais, kai „tarpinėmis“ įmonėmis buvo jo kontroliuojamos UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „D“, UAB „B“, UAB „Tf“, UAB „Sp“, taip pat, kai tokia „tarpine“ įmone buvo V. K. vadovaujama IĮ „V“, iš pradžių pagal tuos užsakymus iš UAB „S“ buvo pervedami pinigai pagal tariamus sandorius, į minėtų įmonių banko sąskaitas, iš kur juos pervedus iškart į „orinių“ įmonių UAB „Vk“, UAB „Pr“ ir UAB „In“ banko sąskaitas ir ten išgryninus, pinigai buvo grąžinami į UAB „S“ per J. B. ir M. V.. Visais atvejais visus iš UAB „S“ per įvairias „tarpines“ įmones į „orinių“ įmonių UAB „Vk“, UAB „Pr“ ir UAB „In“ banko sąskaitas pervestus ir iš ten išgrynintus pinigus jam perduodavo N. B.. Nuo šių pinigų atskaičiuodamas sau ir N. P. 18 procentų nuo iš „orinių“ įmonių sąskaitų išgrynintų pinigų sumos, likusius į UAB „S“ grąžintinus pinigus jis perduodavo J. B. ir M. V.. Koks buvo tolimesnis šių pinigų likimas, jam nežinoma. Jokiems Kitiems UAB „S“ atsakingiems asmenims išgrynintų pinigų jis niekada neperduodavo, tokių asmenų nepažinojo. Jo susitikimai su UAB „S“ atstovais J. B. ir M. V., jiems perduodant tarpusavyje netikrus dokumentus bei išgrynintus pinigus, vykdavo daugiausia UAB „S“ ofise, ( - ), nors kartais su J. B. susitikimai buvo ir ofise, ( - ). Jokie pašaliniai asmenys tų susitikimų metu nedalyvaudavo. Tai, kad perduodami netikri dokumentai, minėti asmenys matydavo, nes dokumentus peržiūrėdavo, o kartais pasirašydavo jo akivaizdoje (t. 3, b. l. 106-126).
  11. Taigi apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu G. R. detaliai paaiškino, kokiu būdu buvo sumažinamas UAB „S“ į valstybės biudžetą sumokamas PVM, kokius konkrečius veiksmus atliko M. V., nurodė, su kuriomis įmonėmis bendrovė sudarydavo tariamus sandorius, kokiu metu šie sandoriai vyko, kokiu būdu į bendrovę buvo grąžinami už tariamas paslaugas ir perkamas prekes sumokėti pinigai, kokia sumokėtos sumos dalis sudarė jo ir kitų bendrininkų grupės narių atlygį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad G. R. turėjo tikslą apkalbėti M. V. ir apklausos metu nurodė tiesos neatitinkančias aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas G. R. parodymus įvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, ir rėmėsi tik ta parodymų dalimi, kurią patvirtino kiti bylos įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, G. R. parodė analogiškas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes (t. 3, b. l. 76-79, 81-84, 86-89, 95-96).
  12. M. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi G. R. parodymais, nes pastarasis, jam mirus, nebuvo apklaustas teisme, todėl nebuvo pašalinti jo parodymuose esantys prieštaravimai. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas G. R. parodymais rėmėsi tik ta apimtimi, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Iš bylos medžiagos išties matyti, jog 2013 m. lapkričio 25 d. G. R. savo parodymus pakeitė: paneigė, jog išgrynintus pinigus perduodavo M. V., aiškino, kad jam grąžindavo skolą (t. 3, b. l. 150-156). Visgi, šios pakitusios G. R. pozicijos nepatvirtino jokie duomenys; jie iš esmės prieštaravo kitiems jo anksčiau duotiems parodymams, o būtent pastarieji atitiko ir kitus byloje surinktus duomenis (teisme duotus nuteistojo N. B. parodymus, kuris savo kaltės neneigė ir nuosprendžio neskundė, telefoninių pokalbių suvestines tarp G. R. ir M. V., N. P. parodymus, specialisto išvadą Nr. 5-1/187, specialisčių paaiškinimus, liudytojų bendrovių vadovų ir darbuotojų parodymus, bankų išklotines, kuriose atsispindi UAB „S“ pervedami pinigai už tariamai pirktas prekes ir teiktas paslaugas ir kt.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiais G. R. parodymais nesivadovavo bei jais negrindė savo išvadų.
  13. Byloje taip pat nepasitvirtino M. V. kelta versija, dėl tarp jo ir G. R. egzistavusių paskolos teisinių santykių, kurių pagrindu G. R. jam neva grąžindavo skolą, o ne fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu išgrynintus pinigus. Be to, minėtą versiją paneigia ir kiti duomenys, patvirtinantys aptariamų sandorių fiktyvų pobūdį.
  14. G. R. parodymus, atskleidžiančius nusikalstamos veikos, apgaule UAB „S“ naudai panaikinant dalį turtinės prievolės mechanizmą, patvirtina teisiamojo posėdžio metu duoti N. B. parodymai, kad jis su G. R. susipažino per N. P.. Jiems susitikus, N. P. perduodavo nuimtus grynuosius pinigus G. R.. G. R. buvo įsikūręs Vytenio g. 50, 8 aukšte. Turėjo bendrovę „Sp“, kuri buvo pusiau orinė, t. y. šiek tiek vykdė veiklą. Vėliau su G. R. jis susitikdavo vienas. N. B. patvirtino, kad G. R. turėjo eilę tarpinių įmonių, į kurias iš realių bendrovių buvo pervedami pinigai, N. B. juos išgrynindavo ir perduodavo G. R.. G. R. atskaičiuodavo pinigų dalį N. P. (8 procentus nuo išgrynintos sumos be PVM), sau pasilikdavo 10 procentų, o N. B. sumokėdavo apie 1 proc. Likę pinigai grįždavo į realias įmones. Vėliau N. P. įsigijo kitą įmonę – UAB „In“, kadangi įmonių „Vk“ ir „Pr“ nebeužteko. UAB „In“ taip pat buvo orinė, skirta pinigams gryninti. Naujų įmonių reikėjo, siekiant tęsti nusikalstamą veiką. Joms vadovavo tariami direktoriai. G. R. vis prašė ieškoti naujų įmonių, jas pirkti ir įdarbinti fiktyvius jų vadovus, tačiau N. B. to padaryti nesuspėjo, nes buvo sulaikytas (t. 65, b. l. 211-216; t. 66, b. l. 1-10).
  15. Atitinkamai, teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagarsinti N. P. parodymai patvirtinta G. R. ir N. B. paaiškintą PVM grobstymo mechanizmą, fiktyvių įmonių veikimo principą, netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu už tariamas prekes ir paslaugas pervestų pinigų išgryninimą bei atlygio pasidalijimą. Nors M. V. nurodo, kad nei N. B., nei N. P. parodymai jo kaltės nepatvirtina, nes nei vienas iš jų nepaminėjo jo ar UAB „S“, tačiau G. R. paaiškino, kad tai būtent jis bendravo su UAB „S“ vykdančiuoju direktoriumi M. V., juos supažindinti su N. B. ar N. P. ir vieniems apie kitus žinoti nebuvo jokio reikalo. Iš išslaptintų telefoninių pokalbių suvestinių matyti, kad M. V. su G. R. apie išrašomas netikras PVM sąskaitas faktūras bendraudavo ne tik susitikimų metu, bet ir telefonu, trumposiomis SMS žinutėmis: buvo derinami susitikimai, aptariamos PVM sąskaitose faktūrose padarytos klaidos, derinami piniginiai pervedimai (t. 55, b. l. 3-4, 7-172).
  16. Be to, G. R., N. B. ir N. P. parodymus, kad suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu iš tiesų UAB „S“ prekių nepirko ir bendrovei jokios paslaugos nebuvo teikiamos, patvirtina liudytojų bendrovių vadovų ir darbuotojų parodymai.
  17. Liudytojas UAB „V“ direktoriaus pareigas ėjęs V. K. parodė, kad G. R. paprašė jo tarpininkauti perduodant tam tikrus produktus. Liudytojas suvokė, kad dalis sandorių yra fiktyvūs, nes jis prekių nematė, suprato, kad kažkas yra slepiama ir „pakišama“. G. R. negalėjo paaiškinti, kur tos prekės yra ir iš kur jos yra imamos (t. 61, b. l. 108). Liudytojas UAB „Vi“ direktorius A. T. patvirtino, jog yra buvusi situacija, kai bendrovės darbuotojas A. U. pasirašė darbų atlikimo aktus, nors darbai atlikti nebuvo. Įmonei nuo tariamo sandorio sudarymo liko apie 5 000 Lt (t. 61, b. l. 146-147). Liudytojas A. V. U. patvirtino, kad, G. R. prašymu, jis apiformino UAB „S“ tariamai atliktų darbų aktą, tačiau realiai jokie darbai bendrovei nebuvo atlikti. Tariamus darbus apmokėjo UAB „S“, o sumokėti pinigai buvo grąžinti UAB „Pr“ (t. 61, b. l. 48-50). Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojo UAB „I“ akcininko ir direktoriaus M. B. parodymai patvirtina, kad jis, G. R. prašymu, išrašydavo UAB „S“ PVM sąskaitas faktūras, už bendrovei jau pateiktas prekes. Taigi liudytojas patvirtino, kad UAB „I“ UAB „S“ jokių prekių nepardavė (t. 61, b. l. 71-73). Liudytojui UAB „Sp“ direktoriui V. P. apie sandorius, sudaromus su UAB „S“ nebuvo nieko žinoma (t. 61, b. l. 148). Liudytojai bendrovės UAB „Sc“ direktorius V. M. (t. 61, b. l. 145-150) ir UAB „D“ direktorius A. K. (t. 61, b. l. 145-150) patvirtino, jog jie įmonėse jokių pareigų neatliko, tik pasirašydavo G. R. pateiktas PVM sąskaitas faktūras, o tiekiamų prekių ar produkcijos nematė. Liudytojas UAB „E“ direktoriaus pareigas ėjęs V. K. parodė, kad jis tik pasirašinėjo G. R. duodamus dokumentus (t. 60, b. l. 190). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas UAB „T“ direktorius E. G., kad įmonės direktoriumi jam tapti pasiūlė G. R., paaiškinęs, jog reikės dirbti tik tą patį vairuotojo darbą. Liudytojas pasirašinėjo pastarojo teikiamus dokumentus: sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus. E. G. nėra matęs jokių parduodamų prekių, jam taip pat nėra žinoma apie kokias nors bendrovės teikiamas paslaugas (t. 63, b. l. 107-115). Liudytoja UAB „Tf“ direktorės pareigas ėjusi I. K. patvirtino, jog faktiškai bendrovės direktorius buvo G. R.. Ji, pastarojo prašymu, pasirašydavo sąskaitas faktūras bei sutartis, kuo vertėsi įmonė, ji taip ir nesuprato. Liudytoja G. R. apie tai, kur yra prekės, neklausdavo (t. 62, b. l. 149-152). Atitinkamai pažymėtina, kad AB „Sampo banke“ esančios UAB „S“ sąskaitos išklotinėse atsispindi UAB „S“ pervedami pinigai už tariamai pirktas prekes bei paslaugas į V. K. IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“ ir UAB „Ve“ bankines sąskaitas (t. 18, b. l. 1-200, t. 19, b. l. 1-200; t. 20, b. l. 1-200; t. 21, b. l. 1-200; t. 22, b. l. 1-72). Byloje esančios minėtų bendrovių sąskaitų išklotinės patvirtina, kad joms pervesti pinigai už tariamai parduotas prekes ar suteiktas paskolas buvo pervesti į kitas realios veiklos nevykdančias įmones arba buvo išgryninami.
  18. Tai, kad UAB „S“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės nebuvo parduotos, o paslaugos neteiktos, anksčiau minėtų duomenų kontekste patvirtina ir tuometinių UAB „S“ darbuotojų parodymai: liudytojo UAB „S“ dirbusio inžinieriumi, o vėliau šviesolaidinių technologijų skyriaus vadovu A. S. parodymai, kad jam tokie tiekėjai, kaip UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „Izvoltas“, UAB „Sp“, UAB „Ar“ ir UAB „Ve“ nėra girdėti (t. 24, b. l. 4-7); šios bendrovės, išskyrus UAB „Sp“ negirdėtos ir liudytojui UAB „S“ direktoriaus padėjėjui G. V. (t. 60, b. l. 187-195) ir UAB „S“ sandėlininkams L. V. (t. 60, b. l. 187-195), R. A. (t. 24, b. l. 18-20). Liudytojas A. S. parodė, kad jis bendrovėje dirbo šviesolaidinių technologijų skyriaus vadovu. Medžiagos, kurias jis dažniausiai užsakydavo pats, darbui būdavo imamos iš sandėlio (t. 60, b. l. 192). Taigi ir aptarti liudytojų parodymai patvirtina G. R. parodymus, kad minėtos bendrovės jokios veiklos nevykdė arba ją vykdė nedidele apimtimi, UAB „S“ prekių nepardavė ir paslaugų neteikė, buvo pasitelkiamos fiktyvioms PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti.
  19. M. V. teigimu, minėtų liudytojų bendrovių vadovų ir darbuotojų parodymai, patvirtina, jog UAB „S“ pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras prekes nusipirko, taip pat bendrovei buvo teikiamos PVM sąskaitose faktūrose įrašytos paslaugos, nes būdavo atvejų, kai prekes priimdavo jis pats. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien tas faktas, jog retkarčiais (ne daugiau, kaip 20 kartų, kaip tai nurodė liudytoja M. C. (t. 6, b. l. 106-110)) prekės buvo paimamos iš J. B. ar M. V. kabineto, nepatvirtina, jog tarp minėtų bendrovių iš tiesų buvo vykdomi tik realūs sandoriai dėl prekių pardavimo ar teikiamų paslaugų. Kaip jau minėta, liudytojams UAB „S“ darbuotojams A. S., G. V., L. V., R. A. netikrose PVM sąskaitose nurodyti tiekėjai nebuvo girdėti. Tai, kad būdavo atvejų, jog PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos prekėms, kurias UAB „S“ jau buvo įsigijusi, patvirtina G. R. parodymai, kad būdavo situacijų, kai jam buvo nurodoma, kokioms jau įgytoms prekėms ar atliktoms paslaugoms PVM sąskaitas faktūras reikia išrašyti. Vien tai, kad įmonė iš tiesų buvo įsigijusi kai kurias PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes, nepatvirtina, kad dokumentuose buvo įrašyti tikrovę atitinkantys duomenys, t. y. kad prekės buvo įgytos ar paslaugos suteiktos būtent pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
  20. Apeliaciniame skunde M. V. atkreipia dėmesį į tai, kad N. B. patvirtino, jog vykdomoje veikloje dalyvavo ne tik orinės bendrovės, bet ir pusiau orinės, todėl, jo manymu, tarp bendrovių iš tiesų galėjo būti sudaryti realūs sandoriai. Vis dėlto, vien ta aplinkybė, jog kai kurios bendrovės veiklą vykdė, niekaip nepatvirtina nustatyto fakto, kad jos pagal UAB „S“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras bendrovei dokumentuose nurodytų prekių nepardavė ir paslaugų neteikė.
  21. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvadą, jog minėtos bendrovės pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „S“ prekių nepardavė ir paslaugų neteikė sustiprina ir paties M. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Iš 2007 m. gegužės 9 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog jis kaltę dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį pripažino iš dalies. M. V. prisipažino, kad jis išgrynino įmonės pinigus, panaudojant suklastotus dokumentus, tačiau neigė, jog dalyvavo organizuotos grupės veikoje. Jis paaiškino pinigų išgryninimo mechanizmą, nurodė kokiu būdu buvo gaunamos PVM sąskaitos faktūros, kas jas pasirašydavo, kaip buvo grąžinami pinigai, kokią grąžinamų pinigų dalį pasilikdavo G. R. bei atskleidė kitas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (t. 7, b. l. 14-17). Iš minėto apklausos protokolo matyti, jog M. V. buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui. Nors nuteistasis nurodo, kad gynėjas į apklausą atvyko pavėlavęs, jiems nebuvo suteikta galimybė suderinti gynybinės pozicijos, tačiau iš protokolo matyti, jog nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas protokole pastabų dėl M. V. tariamai pažeistos teisės į gynybą nenurodė. Apeliantas parodymus davė laisva valia, jų teisingumą patvirtino pasirašydamas kiekviename protokolo puslapio lape. Nei apeliantas, nei jo gynėjas protokole taip pat nepažymėjo apie sunkią M. V. sveikatos būklę, kuri trukdytų duoti teisingus parodymus ar atsiminti nusikalstamos veikos aplinkybes. Apklausos protokole taip pat nenurodyta pastabų apie jam daromą spaudimą prisipažinti dėl nusikalstamų veikų padarymo. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. V. apklausa buvo atliekama pažeidžiant jo procesines teises, o tyrimui palankūs jo parodymai buvo išgauti neteisėtu būdu. Iš tiesų byloje esantys duomenys patvirtina, jog M. V. turėjo sveikatos problemų, būdamas suimtas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent 2007 m. gegužės 9 d. dėl blogos savijautos davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Šiuos jo parodymus atitinka ir kiti teismo jau aptarti duomenys.
  22. Minėtų parodymų vertinimo kontekste pabrėžtina, jog pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Pagal LAT formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015 ir kt.). Taigi, nors M. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu juos perskaitė (t. 66, b. l. 9) ir vertino, kaip duomenis kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti: šiuo atveju būtent M. V. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duotų parodymų teisingumui, taip pat padėjo formuoti teismo vidinį įsitikinimą, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo M. V. veiksmuose. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog M. V. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo parodymus, neturėjo pagrindo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. gegužės 9 d. duotais parodymais, yra nepagrįstas.
  23. Aptartų duomenų visuma patvirtina, kad G. R. iš pradžių UAB „S“ prekybos direktoriui J. B. ir M. V., o J. B. mirus, tik M. V., pagal iš ankstinį susitarimą teikė PVM sąskaitas faktūras, į kurias buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, jog bendrovės ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ UAB „S“ pardavė prekes ar teikė dokumentuose nurodytas paslaugas. Gautų minėtų netikrų dokumentų pagrindu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. iš UAB „S“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „Sampo“ banke ir UAB „S“ bankinės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „Hansa“ banke, mokėjimo nurodymais pervedus į V. K. IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ bankines sąskaitas iš viso 13 281 920,42 Lt, G. R. kartu su N. B. ir N. P. organizavo minėtų pinigų išgryninimą. G. R., gavęs iš N. P. ir N. B. išgrynintus pinigus, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią pasiliko kartu su N. P. ir N. B. už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų nuėmimą, išgrynintus pinigus perdavė M. V. ir J. B.. UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L. įtraukus į UAB „S“ buhalterinę apskaitą iš G. R. per M. V. ir J. B. gautus netikrus ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ minėtus dokumentus ir jų pagrindu UAB „S“ PVM deklaracijose už 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 2 033 745,31 Lt sumai bei šias suklastotas deklaracijas pateikus Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „S“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 2 033 745,31 Lt pridėtinės vertės mokesčio.
  24. Taigi M. V. su asmeniu, kuris yra miręs, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B. bendrais neteisėtais veiksmais, atlikdami objektyviuosius sukčiavimo požymius, suvokė, kad kiekvienas iš jų daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitais asmenimis, kurie irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus, kad kiekvieno iš jų veiksmai yra dalis bendros veikos, kuria buvo siekiama bendro jų norimo rezultato – panaikinti dalį turtinės prievolės.
  25. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją ir neteisėtai įgyja svetimą turtą, numato, kad turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau sutarties sudarymo momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (LAT 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589-696/2015).
  26. Nepagrįstas M. V. apeliacinio skundo argumentas, jog jis nusikalto, veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. nenorėjo, kad atsirastų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai. Aptarta M. V. veiksmų visuma patvirtina, kad nuteistajam inkriminuoti nusikalstami veiksmai buvo iš anksto suderinti, ne atsitiktiniai, besitęsiantys ilgą laiką, o jo tikslas buvo - apgaule panaikinti UAB „S“ naudai dalį turtinės prievolės. Įvertinus sukčiavimo schemą, M. V. padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį ir apimtį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog M. V. nusikalto, veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis numatė, kad veikdamas su asmeniu, kuris yra miręs, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., bendrais neteisėtais veiksmais apgaule panaikins UAB „S“ naudai didelės vertės turtinę prievolę, ir tokių padarinių norėjo.
  27. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. V. veiksmus vertino kaip atitinkančius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Visgi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad nagrinėjamoje byloje M. V. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas nebuvo galimas, nes šioje byloje pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią ir apelianto atžvilgiu taikytiną BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio redakciją (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo buvo suėjęs dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Apie tai teismas plačiau pasisakys atskiroje šio teismo sprendimo dalyje.

24Dėl M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo faktinių aplinkybių

  1. M. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas nuo 2005 m. birželio 15 d. bendrovės direktoriaus G. V. 2005 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 5-112-62 paskirtas į UAB „S“ (( - )) vykdančiojo direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „S“ naudai ir interesais, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu, žinodamas, kad pagal nurodytas kaltinime ir nuosprendyje todėl nekartojamas PVM sąskaitas faktūras, sandoriai nėra įvykę, nurodė UAB “S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkanti vyr. buhalterė V. B. nežinojusi, kad ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ PVM sąskaitose – faktūrose nurodytus darbus realiai neatliko ir prekių nepardavė, užpildė UAB „S“ 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio metų UAB „S“ PVM deklaracijas. Šie suklastoti dokumentai buvo panaudoti sukčiaujant, apgaule, UAB „S“ naudai, panaikinant dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo buvo padaryta Lietuvos valstybei – 2 033 745,31 Lt turtinė žala. Tokiu būdu, M. V. buvo kaltinamas, jog suklastojo tikrus dokumentus - UAB „S“ 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio mėnesių PVM deklaracijas ir tuo buvo padaryta didelė materialinė žala.
  2. Pirmosios instancijos teismas M. V. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2009 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) nutraukė, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam 8 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. M. V. su šia nuosprendžio dalimi nesutinka ir prašo jį pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisinti.
  3. Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo ir dėl to buvo padaryta didelė žala.
  4. 2008 m. lapkričio 13 d. FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadoje Nr. 5-1/187 dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, jog V. K. IĮ „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“ ir UAB „Ve“ vardu įformintuose PVM sąskaitose-faktūrose yra nurodyti visi būtini rekvizitai, tačiau jose įvardintų operacijų turinys neatitinka tikrovės (t. 14, b. l. 159-170). Teisiamojo posėdžio metu specialistė B. A. patvirtino, kad, nors visos sąskaitos faktūros nenukrypo nuo formaliųjų reikalavimų, tačiau jų turinys neatitiko tikrovės, dėl to dokumentai neturi juridinės galios (t. 63, b. l. 108-109).
  5. Iš G. R., vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagarsintų parodymų matyti, kad savo kontroliuojamų „tarpinių“ įmonių netikrus dokumentus paruošdavo jis pats ir pats juos perduodavo pasirašyti minėtų „tarpinių“ įmonių vadovams. Iš UAB „S“ pusės minėtus netikrus dokumentus, o būtent tuos egzempliorius, kurie paskui grįždavo į „tarpines“ įmones, pasirašydavo M. V.. Kartais jis tai darydavo jo akivaizdoje. Tuo pačiu metu buvo apiforminami (tai darė jis pats) netikri dokumentai minėtų „orinių“ įmonių vardu dėl tariamų tų pačių darbų ir prekių pardavimų „tarpinėms“ įmonėms tik keliais procentais mažesnei sumai, tokiu būdu paliekant realių uždarbį šioms įmonėms tam tikro antkainio, uždėto šiems darbams ir prekėms, pavidalu. Iš pradžių buvo apiforminami netikri dokumentai šių įmonių vardu dėl tariamų darbų ir prekių pardavimo UAB „S“, o tik po to jais remiantis buvo atliekami pinigų pervedimai. Iš UAB „S“ pusės, bent jau vienus jų egzempliorius, grąžintinus minėtoms „tarpinėms“ įmonėms, pasirašydavo M. V.. Tai, kad perduodami netikri dokumentai, minėti asmenys matydavo, nes dokumentus peržiūrėdavo, o kartais pasirašydavo jo akivaizdoje (t. 3, b. l. 106-126).
  6. Šias aplinkybes patvirtina ir pirminiai M. V. parodymai, savo esme sutampantys su kitais byloje esančiais įrodymais: kad, kai jis iš G. R. gaudavo PVM sąskaitas faktūras dėl tariamai įgytų prekių, jis šiuos dokumentus duodavo pasirašyti tuometiniam UAB „S“ rinkodaros ir pardavimų direktoriui – J. B., o vėliau PVM sąskaitas faktūras pasirašydavo pats. Kai PVM sąskaitos faktūros buvo pasirašytos, jis dokumentus perduodavo sandėlio vedėjui, kuris juos užpajamuodavo ir perduodavo į buhalteriją (t. 7, b. l. 14-17).
  7. Liudytoja UAB „S“ buhalterė A. L. patvirtino, kad PVM sąskaitas faktūros pirmiausiai buvo nunešamos į sandėlį užpajamuoti, vėliau su parašais jas atnešdavo į buhalteriją (t. 60, b. l. 191-192).
  8. M. V. aiškino, kad jis A. L. nurodymų, į buhalterinę apskaitą įtraukti netikras PVM sąskaitas faktūras, nedavė. Tai patvirtino ir pati bendrovės vyr. buhalterė. Vis dėlto, įvertinus tai, jog nors PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą buvo viena iš pagrindinių A. L. atliekamų darbo funkcijų, tačiau ji apie daromą nusikalstamą veiką nieko nežinojo, o netikrus dokumentus, gautus iš G. R., pateikdavo ne kas kitas, o būtent M. V., kuris buvo tiesioginis jos vadovas, tokius apelianto veiksmus, teisėjų kolegija vertina, kaip vadovo nurodymą darbuotojui atlikti tiesiogines darbo funkcijas. Vien ta aplinkybė, kad M. V. A. L. neinformavo, kad į buhalterinę apskaitą bus įtraukiamos suklastotos PVM sąskaitos faktūros ir neliepė jų apskaityti, apelianto atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nešalina.
  9. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad gamina netikrą dokumentą, klastoja tikrą dokumentą, laiko, gabena, siunčia, panaudoja arba realizuoja suklastotą ar netikrą dokumentą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-210/2014). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-648/2018).
  10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog M. V. nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Jis žinojo, kad G. R. jam pateikia PVM sąskaitas faktūras, į kurias yra įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija: kad iš tikrųjų UAB „S“ iš bendrovių, kurios išrašė PVM sąskaitas faktūras, prekių neįsigijo ir jokių paslaugų nepriėmė, tačiau nepaisydamas to PVM sąskaitas faktūras pateikė vyr. buhalterei kaip tikras, kad jos būtų įtrauktos į bendrovės buhalteriją. Tokiu būdu, jis, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuris yra miręs, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu - šiuos suklastotus dokumentus panaudojo sukčiaujant, apgaule, UAB „S“ naudai, panaikinant dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 2033745,31 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo ir taip, padarė Lietuvos valstybei – 2 033 745,31 Lt didelę turtinę žalą ir norėjo taip veikti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes M. V. padaryta veika atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
  11. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tenkinti M. V. skundą ir jį išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, bei keisti teismo sprendimą dėl bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nėra pagrindo.

25Dėl M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo faktinių aplinkybių

  1. Pirmosios instancijos teismas M. V. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.) nutraukė, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam 8 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. M. V. su šia nuosprendžio dalimi nesutinka ir prašo jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti.
  2. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
  3. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (LAT 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-693/2017). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus minėtas nuostatas bei byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. V. veikoje yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visuma, yra visiškai pagrįsta.
  4. Pirmiausia pabrėžtina, jog 2008 m. lapkričio 13 d. FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadoje Nr. 5-1/187 dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, kad dėl to, jog UAB „S“ tikrovės neatitinkančių dokumentų – viso 414 PVM sąskaitų faktūrų – duomenis įtraukė į apskaitą ir pervedė pinigines lėšas vienuolikai įmonių už realiai neįvykusias ūkines operacijas, buvo iškreipta Bendrovės ūkinė komercinė, finansinė būklė bei duomenys apie turtą ir nuosavybę už 2006 ir 2007 metus. Tuo buvo pažeistas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimas, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006 m. ir 2007 m. (t. 14, b. l. 159-172).
  5. Minėta išvada bei kiti ją atitinkantys bylos duomenys – FNTT specialisčių B. A. ir K. Z., liudytojos A. L. ir G. R. parodymai, bei kita rašytinė bylos medžiaga, teismui leidžia konstatuoti, jog būdamas nuo 2005 m. birželio 15 d. bendrovės direktoriaus G. V. 2005 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 5-112-62 paskirtas į UAB „S“ vykdančiojo direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „S“ naudai ir interesais, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu, žinodamas, kad UAB „S“ realiai jokių paslaugų ir prekių iš ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ nepirko, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 64 str. 1 dalies nuostatą (su pakeitimais pagal 2004-01-15 Nr. IX-1960) “Pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje-faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas <…>. Turima PVM sąskaita-faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus <…>”. 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo IX-751 64 straipsnio 9 dalies 1 punkto (2004-01-15 LRĮ Nr. IX-1960 redakcija) nuostatą ”Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus”. 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str. 1 dalies 4 punkte nuostatas apie nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus –“ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad “įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus dokumentus, gautus iš užsienio subjektų”, tyčia pateikė UAB “S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, žinomai netikras ĮI „V“, UAB „E“, UAB „B“, UAB „Sc“, UAB „T“, UAB „Tf“, UAB „D“, UAB „I“, UAB „Sp“, UAB „Vi“, UAB „Ve“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Tam neprieštarauja ir pirminiai ikiteisminio tyrimo metu duoti M. V. parodymai (t. 7, b. l. 14-17). Tokiais savo veiksmais M. V. tyčia iškreipė tikrąją UAB „S“ ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą ir nuosavybę, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006 ir 2007 metus.
  6. M. V. atkreipia dėmesį į tai, jog bendrovėje buvo atliekamas auditas, tačiau jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas UAB „Te“ auditorius parodė, jog jokių abejonių dėl UAB „S“ nekilo, jeigu ir buvo nustatyti, kokie nors prekių trūkumai, tai jie nebuvo reikšmingi (t. 61, b. l. 149-150). Teisėjų kolegija, esant objektyvių ir jau minėtų faktinių duomenų visetui, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik dokumentinis, o ne realus prekių pardavimo ir paslaugų teikimo šaltinio nustatymas, nepaneigia išvados jog tarp UAB „S“ ir minėtų bendrovių buvo sudaryti fiktyvūs sandoriai.
  7. Nepagrįstas ir M. V. apeliacinio skundo argumentas, jog buhalterė A. L., į bendrovės buhalteriją įtraukdama PVM sąskaitas faktūras po jo sulaikymo, žinojo, kad dokumentai yra netikri. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. K. IĮ „V“ netikros PVM sąskaitos faktūros išrašytos laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 22 d. iki 2007 m. kovo 14 d., UAB „Ekotonas“ nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. kovo 30 d., UAB „B“ nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2007 m. balandžio 16 d., UAB „Sc“ nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. balandžio 20 d., UAB „T“ nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2007 m. balandžio 27 d., UAB „Tf“ nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2006 m. gegužės 16 d., UAB „D“ nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d. iki 2007 m. kovo 16 d., UAB „I“ nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. balandžio 20 d., UAB „Sp“ nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2007 m. balandžio 27 d., UAB „Vi“ netikra PVM sąskaita faktūra išrašyta 2006 m. lapkričio 22 d., UAB „Ve“ netikra PVM sąskaita faktūra išrašyta 2006 m. rugsėjo 14 d. Taigi netikros PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos dar iki M. V. sulaikymo. Nors apeliantas nurodo, kad negalėjimas nustatyti UAB „S“ 2007 m. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros kilo tik 2007 m. gruodžio 31 d., tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad M. V., veikdamas pagal jau aptartą mechanizmą, puikiai suprato, kad netikros PVM sąskaitos faktūros kaip pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai bus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir tai aiškiai iškreips įmones finansines atskaitas už visus metus, todėl tai, kad įstatyme numatyti šios nusikalstamos veikos padariniai kilo vėliau nei apeliantas buvo sulaikytas, įtakos M. V. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi.
  8. Įvertindama tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nuteistojo M. V. atžvilgiu, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos vertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apylinkės teismas įrodymus byloje vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei juos apjungdamas į vientisą loginę grandinę, taip pat ištyrė ir įvertino tiek nuteistąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas pagrįstai atmetė nuteistojo versijas.
  9. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tenkinti M. V. skundą ir jį išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei keisti teismo sprendimą dėl bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nėra pagrindo.

26Dėl M. V. veikimo UAB „S“ naudai ir šio juridinio asmens atsakomybės sąlygų

  1. Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma yra nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.
  2. LAT yra pažymėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012), kad BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. Minėta BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė nereiškia, kad kaltininko – fizinio asmens nusikalstamos veikos tikslas – gauti naudos juridiniam asmeniui – yra vienintelis ar pagrindinis. Toks tikslas, būtinas pagrindžiant juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, gali būti įgyvendinamas ta pačia fizinio asmens nusikalstama veika, siekiant ir kaltininko asmeninės naudos, jo paties ar kitų asmenų neteisėto praturtėjimo ir pan. Nauda paprastai yra aiškinama, kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali apimti pastarąją. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti) arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose).
  3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas), o taip pat LAT praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/210, 2K-P-95/2012, 2K-7-28-303/2017, 2K-7-30-788/2017) pripažįstama, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „juridinio asmens specifika suponuoja ir atitinkamų jo baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų nustatymą BK, inter alia tai, kad pagal BK juridinio asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Taigi norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Vadinasi, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo gali atsakyti ir nenustačius nusikalstamos veikos“. Taigi atsižvelgiant į juridinio asmens specifiką (juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis), baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. Tokiu atveju juridinio asmens veikos vertinimo sąlyga, atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindus, yra fizinio asmens padaryta nusikalstama veika. Taigi BK 20 straipsnio prasme juridiniam ir fiziniam asmenims gali ir turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo.
  4. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime pabrėžė, kad šį ryšį ,,gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė struktūra ir pan.“. Tokio ryšio nėra, „kai juridinio asmens veiklos politika, organizacinė struktūra buvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai“, o ryšio egzistavimą parodo tai, kad „juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan.“. Nagrinėjant konkrečią bylą juridinio asmens strategija turėtų būti vertinama atsižvelgiant į juridinio asmens veiklos kryptis, tikslus, numatomas perspektyvas ir pan.
  5. Pažymėtina, jog juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumas pasireiškia tuo, kad jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y., būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis. Šiuo atveju UAB „S“, kaip juridinio asmens, veikla buvo neatsiejama nuo šios bendrovės vykdančiojo direktoriaus M. V. veiklos. Taigi juridinio asmens UAB ,,S“ baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš nuteistojo UAB ,,S“ vykdančiojo direktoriaus M. V. veikos.
  6. Nors UAB „S“ atstovė nurodo, kad M. V. teisės atstovauti juridinį asmenį, neturėjo, tačiau, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus ir aptartus objektyvius faktinius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neabejotinai įrodyta, kad M. V. inkriminuotu laiku buvo UAB „S“ vykdantysis direktorius ir pagal jam suteiktus įgaliojimus turėjo teisę atstovauti juridinį asmenį, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, laikantis apskaitą reglamentuojančių teisės aktų.
  7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. V. į darbą Bendrovės direktoriumi ekonomikai buvo priimtas ( - ) pagal UAB „S“ direktoriaus G. V. įsakymą Nr. 2 K (t. 14, b. l. 191). Vadovaujantis 2005 m. birželio 15 d. gen. direktoriaus, G. V. įsakymu Nr. 5-112-62, jis paskirtas bendrovės vykdančiuoju direktoriumi (t. 14, b. l. 192). Teisiamojo posėdžio metu M. V. nurodė, jog į jo pareigas įėjo: UAB „S“ kasdienės ūkinės įmonės veiklos organizavimas ir vystymas, ekonominės analizės organizavimas, ekonomikos srities vystymo projektų diegimas, darbuotojų materialinės atsakomybės sistemos organizavimas ir materialinių įsipareigojimų vykdymo kontrolė, darbo užmokesčio ir skatinimo sistemos organizavimas, padalinių biudžeto valdymo organizavimas (t. 66, b. l. 2). M. V. patvirtino, kad jis atstovavo UAB „S“, galėjo pasirašyti visas sutartis, kurių suma neviršijo 30 000 Lt, išskyrus susitarimus su valstybinėmis įmonėmis ir didelėmis įmonėmis, nes su jomis sutartis sudarinėdavo generalinis direktorius. Jis taip pat buvo atsakingas už UAB „S“ teikiamų VMI ir SoDrai veiklos ataskaitų patikrinimą ir jų pasirašymą (t. 66, b. l. 6). Taigi M. V. patvirtino, kad daugeliu atvejų, sudarant sandorius su kitomis bendrovėmis, jis turėjo teisę atstovauti UAB „S“ ir kontroliuoti bendrovės veiklą tiek, kiek jam leido užimamos pareigos. Be to, teisiamojo posėdžio metu liudytoja bendrovės UAB „S“ buhalterė A. L., liudytojas bendrovės darbuotojas R. A. patvirtino (t. 60, b. l. 193), kad jų tiesioginis vadovas buvo M. V.. Būtent šios bendrovės vardu buvo pasirašytos sutartys su veiklos nevykdančiomis bei paslaugų nesuteikusiomis ir dokumentuose nurodytų prekių nepardavusiomis įmonėmis, kurioms pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras pervedus pinigus, surašytos tikrovės neatitinkančios ir teikiamos VMI deklaracijos, taip pat šio juridinio asmens, o ne paties M. V., dalis didelės vertės prievolės - sumokėti į Lietuvos valstybės biudžetą 2 033 745,33 Lt PVM mokestį - buvo panaikinta. Tai patvirtina, jog M. V. dokumentus klastojo, sukčiavo ir apgaulingai tvarkė buhalteriją, ne savo, o juridinio asmens naudai ir interesais. Taigi yra visos BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos būtinos sąlygos kilti juridinio asmens UAB ,,S“ baudžiamajai atsakomybei dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo padarant didelės turtinės žalos, apgaule panaikinant UAB ,,S“ prievolę - sumokėti į Lietuvos valstybės biudžetą 2 033 745,33 Lt PVM mokestį bei apgaulingos apskaitos tvarkymo.
  8. Taigi, UAB „S“ atstovės apeliacinio skundo argumentai, jog M. V. neveikė juridinio asmens UAB „S“ naudai, kad šis juridinis asmuo nepadarė inkriminuotų nusikalstamų veikų yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje yra teisingos. Visgi, vien tik šios išvados nesudaro pagrindo išvadai dėl UAB „S“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

27Dėl UAB „S“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir non bis in idem principo pažeidimo

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi UAB „S“ atstovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl UAB „S“ pakartotinio baudimo už tą pačią veiką ir taip pažeisto non bis in idem principo, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šis UAB „S“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn aspektas nebuvo tinkamai įvertintas.
  2. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo labai aiškiai ir detaliai aptartais šio principo turinio aiškinimo aspektais ir teismo nuosprendyje išdėstyta nacionalinių teismų ir tarptautinių teisminių institucijų praktika (t. 68, b. l. 82), todėl jos nekartoja. Visgi teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma minėtos teismų praktikos kontekste buvo vertinama netinkamai.
  3. Teisėjų kolegija pastebi, kad UAB „S“ atstovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl UAB „S“ nubaudimo MAĮ nustatyta tvarka ir iš to sekančio dvigubo baudimo negalimumo buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teisme (turimas omenyje 2013 m. liepos 11 d. UAB „S“ ir VMI Susitarimas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio Nr. 210-15 (t. 23, b. l. 180-181)). Pirmosios instancijos teismas tokius argumentus atmetė, iš esmės pripažindamas, kad minėtas susitarimas išties svarbus non bis in idem principo kontekste, tačiau pagal jį, priešingai nei kitais teismų praktikoje nustatytais atvejais, juridiniam asmeniui nebuvo paskirta jokia bauda, o tik susitarta dėl konkrečios mokestinės prievolės (mokesčių sumokėjimo). Taigi esminis teismo argumentas, atmetant gynybos poziciją dėl non bis in idem principo pažeidimo, buvo minėto susitarimo dalykas, t. y. tai, kad jis neapėmė mokestinių sankcijų ir pagal jį tebuvo sumokėti mokesčiai: „Iš susitarimo turinio aiškiai matyti, kad mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją juridiniam asmeniui neskyrė jokios baudos ir UAB „S“, vykdydama šį susitarimą, į valstybės biudžetą sumokėjo būtent PVM mokestį, iš kurio nė vienas litas neapėmė mokestinės baudos.“ (t. 68, b. l. 83)) Teisėjų kolegija su šia itin svarbia išvada negali sutikti, nes toks jos vertinimas pernelyg siauras, padarytas tik pagal susitarimo 2 lape III punkte esantį teiginį, jog UAB „S“ „į biudžetą turi sumokėti 1 450 000 Lt PVM, 1 160 000 PM, 290 000 SM, viso 2 900 000 Lt“ (t. 23, b. l. 181), iš esmės nevertinant viso susitarimo sudarymo priežasčių, eigos, turinio ir tikrosios šio susitarimo šalių valios.
  4. Nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad 2012 metais VMI atliko UAB „S“ patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d, po ko buvo surašytas 2012 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-05-77-6. Teisėjų kolegija pastebi, kad šis patikrinimas ir patikrinimo aktas buvo surašytas jau po to, kai baudžiamojoje byloje pagal FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus apskrities vyriausiojo tyrėjo D. B. 2008 m. rugpjūčio 25 d. užduotį, buvo gauta specialisto išvada dėl UAB „S“ veiklos mokestinio tyrimo ir buvo susipažinta su šios baudžiamosios bylos medžiaga (t. 23, b. l. 2, 35). Kaip matyti iš šio patikrinimo akto, tyrimo metu buvo vertinami tie patys UAB „S“ sandoriai, sudaryti su tomis pačiomis bendrovėmis kaip ir baudžiamojoje byloje (t. 23, b. l. 2-14). Po šio patikrinimo buvo priimtas VMI 2012 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-130, nurodant UAB „S“ sumokėti: 2 033 745 Lt PVM ir 1 550 516 Lt šio mokesčio delspinigių bei 610 124 Lt bauda už nesumokėtą PVM mokestį; 1 694 715 Lt pelno mokesčio ir 1 031 262 Lt šio mokesčio delspinigių; 423 152 Lt Socialinio mokesčio ir 260 658 Lt šio mokesčio delspinigių bei 126 946 Lt bauda už nesumokėtą socialinį mokestį (t. 23, b. l. 35). Taigi VMI atliktas UAB „S“ patikrinimas lėmė VMI sprendimą, įpareigojantį UAB „S“ sumokėti ne tik apskaičiuotus mokesčius, bet ir su tuo susijusius delspinigius bei baudas. Šį sprendimą UAB „S“ apskundė ir ginčijo. Labai svarbu pastebėti, kad po minėto VMI sprendimo priėmimo ir gauto UAB „S“ skundo, VMI 2012 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 69-180 nutarė patvirtinti ankstesnes išvadas dėl apskaičiuotų mokesčių ir baudų bei atleisti UAB „S“ nuo dalies apskaičiuotų delspinigių (905 149 Lt PVM delspinigių, 758 892 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 189 476 Lt socialinio mokesčio delspinigių), tačiau ir šį sprendimą UAB „S“ ginčijo (t. 23, b. l. 38). Teisėjų kolegija pastebi, kad tuo atveju, jei UAB „S“ būtų sutikusi įvykdyti VMI nurodytus reikalavimus, aptariamas ginčas nebūtų pasiekęs nagrinėjamo VMI ir UAB „S“ susitarimo stadijos. Taigi susitarimo turinys neabejotinai buvo susijęs ne tik su konkrečių mokesčių sumokėjimu, bet ir su apskaičiuotais delspinigiais ir baudomis. Šie klausimai buvo betarpiškai susiję ir su galimu civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje, nes, vykstant mokestiniam ginčui tarp VMI ir UAB „S“, VMI negalėjo nuspręsti dėl reikalavimo, susijusio su žalos atlyginimu baudžiamojoje byloje (t. 23, b. l. 38-39). Dar svarbiau pastebėti, kad MGK, įvertinusi UAB „S“ skundą, kuriuo be kita ko, buvo prašoma panaikinti jau minėtą 2012 m. spalio 29 d. VMI sprendimą ir sustabdyti sprendimo priėmimą iki baudžiamosios bylos baigties, konstatavo, kad „tarp mokestinės bylos ir baudžiamosios bylos egzistuoja arba gali egzistuoti prejudicinis ryšys, kas taip pat atitinkamai suponuoja mokesčių administratoriui pareigą spręsti mokestinės bylos sustabdymo klausimą iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo“. Remdamasi tokia išvada, MGK 2013 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. S-10(7-222/2012) panaikino VMI 2012 m. spalio 29 d. sprendimą, po ko prasidėjo UAB „S“ ir VMI derybos dėl patikrinimo metu apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio (t. 23, b. l. 174).
  5. Anksčiau aptarta mokestinio ginčo kilmė, eiga ir dalykas, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad mokestinio ginčo tarp VMI ir UAB „S“ dalykas buvo tapatus baudžiamojoje byloje nagrinėtiems klausimams, nes UAB „S“ tiek mokestiniame ginče, tiek baudžiamojoje byloje buvo kaltinama dėl tų pačių mokestinių pareigų netinkamo vykdymo. Mokesčių administratorius, t. y. VMI, priešingai nei akcentavo MGK, nesustabdė mokestinio ginčo iki bus baigtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o nusprendė ginčą baigti taikiu susitarimu, pagal kurį UAB „S“ įsipareigojo sumokėti į valstybės biudžetą viso 2 900 000 Lt, o VMI, kaip valstybės atstovė šiame ginče, nusprendė baigti ginčą su UAB „S“ įsipareigojimu draudžiančiu „apskaičiuoti didesnes sumas, negu nurodyta šiame Susitarime“ (t. 23, b. l. 181).
  6. Jau aptarti aspektai apygardos teismui leidžia konstatuoti, kad baudžiamojoje byloje tyrimo objektas buvo toks pat, koks mokestiniame ginče, atliekant mokestinį patikrinimą, nustatant mokestines nepriemokas, paskaičiuojant delspinigius ir baudas, kuris baigėsi taikiu susitarimu. Tai, kad šiame susitarime nėra tiesiogiai nurodyta, jog šiuo susitarimu UAB „S“ įsipareigoja sumokėti ir tam tikro dydžio delspinigius ir baudas, neleidžia teigti, kad VMI ar valstybė pasiliko sau teisę delspinigių ir baudų reikalauti vėliau, pvz. kito teisinio proceso (administracinio ar baudžiamojo) keliu, nes valstybė šiuo susitarimu ir įsipareigojimu draudžiančiu apskaičiuoti didesnes sumas, negu nurodyta šiame Susitarime, aiškiai išreiškė savo valią baigti teisinį procesą dėl visų pradėtų mokesčių, delspinigių ir baudų, tuo pačiu užkirsdama kelią pakartotiniam UAB „S“ persekiojimui dėl to paties dalyko.
  7. Visos šios išvados teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo vertinta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014, kurioje baudžiamasis persekiojimas dėl to paties objekto, po taikaus susitarimo sudarymo mokestinio ginčo metu, pripažintas pažeidžiančiu non bis in idem principą aktualus ir šioje byloje. Remiantis jau minėtu sprendimu, priešingą išvadą teisėjų kolegija galėtų daryti tik tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad mokestinio ginčo metu priimti sprendimai ir pasiektas susitarimas buvo sudarytas dėl klaidos, nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, ne pagal kompetenciją, nustatytą tuo metu ir dabar galiojančiame įstatyme. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog mokestinis ginčas ir pasiektas susitarimas neatitiko įstatymo reikalavimų ir gali būti traktuojamas kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo, dėl ko reikėtų spręsti pasiekto susitarimo panaikinimo klausimą, po ko neliktų prielaidų išvadoms apie pakartotinį baudimą ir non bis in idem principo pažeidimą.
  8. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Būtent šia BPK nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem). Apeliacinės instancijos teismui nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą pagrindą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl juridinio asmens UAB „S“ pripažinimo kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir bylos jo atžvilgiu nutraukimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, naikintinas ir šioje dalyje turi būti priimtas naujas nuosprendis, kuriuo byla juridiniam asmeniui UAB „S“ nutrauktina (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BPK 327 straipsnio 1 punktas).
  9. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad nagrinėjamoje byloje UAB „S“ patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas nebuvo galimas ir dėl to, kad šioje byloje pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio redakciją (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo buvo suėjęs dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Apie tai teismas plačiau pasisakys atskiroje šio teismo sprendimo dalyje.

28B. DIDELĖS VERTĖS L. J. (J.) IĮ „P“ TURTINĖS PRIEVOLĖS DALIES PANAIKINIMO APGAULE, IĮ „P“ APGAULINGO BUHALTERINĖS APSKAITOS TVARKYMO IR DOKUMENTŲ SUKLASTOJIMO

29Dėl L. J. ir O. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo

  1. L. J. nuteista už tai, kad ji, nuo 1997 m. lapkričio 21 d. būdama L. J. IĮ „P“ vadove, turėdama teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdama su O. N. L. J. IĮ „P“ naudai ir interesais, turint vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, veikiant bendrininkų grupe tarpusavyje ir kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, bei N. B., apgaule IĮ „P“ naudai panaikino dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo padarant valstybei 574 412,97 Lt (166 361,49 Eur) turtinę žalą.
  2. Nepagrįstas L. J. apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ji, būdama IĮ „P“ savininke ir vadove, dalyvavo PVM grobstymo schemoje. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme L. J. savo kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nepripažino ir aiškino, kad jos įmonė plėtėsi, todėl jos veiklai buvo labai reikalingi grynieji pinigai. Apeliantė ieškojo būdų, iš kur gauti grynųjų pinigų, tokią užduotį davė visiems darbuotojams. Atsirado pasiūlymas nelegaliai atsivežti prekes iš Lenkijos. Norint prekes parduoti, jas reikėjo įtraukti į apskaitą. Taip atsirado pasiūlymas surasti įmonę, galinčią išrašyti PVM sąskaitas faktūras tam tikram kiekiui prekių. Prekės, kurios būdavo be jokių dokumentų, vėliau būdavo įforminamos netikruose dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose, orderiuose, atliktų darbų aktuose. Ji nurodydavo O. N., kokia grynųjų pinigų suma jai reikalinga, o pastaroji jai po kelių dienų atnešdavo nurodytą sumą kartu su orderiu. Ji žinojo, kad dokumentai, kurių pagrindu buvo įformintos nelegaliai įgytos prekės, buvo netikri, jie buvo įtraukti į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą, tačiau ji pati dokumentų neklastojo. Apeliantė aiškino, kad visos prekės buvo įgytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios L. J. pozicija, jog IĮ „P“ įsigydavo realias prekes, o jai apie tokiu būdu mažinamą IĮ „P“ Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną pridėtinės vertės mokestį nebuvo žinoma, paneigia objektyvūs bylos duomenys.
  3. 2008 m. gruodžio 11 d. FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadoje Nr. 5-1/205 dėl L. J. (J.) IĮ „P“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, kad L. J. (J.) IĮ „P“ neįvykusioms ūkinėms operacijoms įforminti buhalterinėje apskaitoje nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2007 m. balandžio 23 d. panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus: UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, V. K. IĮ „V“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriomis buvo įformintas L. J. (J.) IĮ „P“ įvairių prekių ir paslaugų pirkimas iš viso už 3 765 595, 90 Lt sumą, iš jų 574 412, 97 Lt PVM. Specialisto išvadoje nustatyta, jog L. J. (J.) IĮ „P“ minėtas netikras UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, V. K. IĮ „V“ PVM sąskaitas faktūras, laikotarpyje nuo 2005 m. kovo mėn. iki 2007 m. balandžio mėn. įtraukė į savo apskaitą, neteisingai užpildė PVM deklaracijas, dėl to neteisėtai sumažino 574 412, 97 Lt sumai mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Specialisto išvadoje nustatyta, jog UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, V. K. IĮ „V“ vardu įformintuose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi būtini rekvizitai, tačiau jose įvardintų operacijų turinys neatitinka tikrovės. L. J. (J.) IĮ „P“ 2005-2007 m. įtraukdama į buhalterinės apskaitos registrus uždarųjų akcinių bendrovių „B“, „A“, „T“, „F“, „Pr“, „E“, „Sc“, „Vk“, „D“, „R“, „Sp“, „Tf“, „Im“ ir V. K. IĮ „V“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras padarė 574 412,97 Lt žalą Lietuvos Respublikos biudžetui. Dėl aukščiau minėtų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti L. J. IĮ „P“ 2005, 2006 ir 2007 m. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 34, b. l. 13-195).
  4. Nuteistoji L. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas Specialisto išvadą Nr. 5-1/205, turėjo ne tik perrašyti joje nurodytus teiginius, bet patikrinti ir įvertinti specialistui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą ir kokybiškumą, specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumą, taip pat pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumą, taikytų metodų mokslinį pagrįstumą ir tinkamumą. Visgi apygardos teismo vertinimu, būtent tai apylinkės teismas ir padarė: pirmosios instancijos teismas Specialisto išvadą Nr. 5-1/205, vertino visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ištirtų duomenų visumoje, o asmens kaltė pagal atitinkamą BK straipsnį konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Abejoti specialųjį tyrimą atlikusių specialisčių kompetencija ir jų taikytų metodų pagrįstumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliantės manymu, 2008 m. rugpjūčio 25 d. užduotyje atlikti kompleksinį objektų tyrimą specialistėms klausimas, kas yra atsakingas už konkrečių įstatymų reikalavimų pažeidimus, buvo suformuluotas neteisingai, nes toks klausimas neatitinka specialiųjų žinių panaudojimo baudžiamajame procese taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktų nustatymas, konstatavimas ir pripažinimas įrodytais yra išimtinai bylą nagrinėjančio teismo kompetencija ir į minėtą klausimą būtent atsakė teismas skundžiamame nuosprendyje.
  5. Nuteistoji O. N. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai aiškino, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą patvirtino, kad IĮ „P“ savininkė L. J. jos paprašė gauti grynųjų pinigų. Ji apie tai papasakojo savo seseriai I. V., kuri turėjo daug pažįstamų, todėl galėjo padėti. Sesuo jai papasakojo apie G. R., kuris išrašydavo sąskaitas, pagal kurias pervedus pinigus, juos grąžindavo grynais, sau pasiimdamas PVM. L. J. nurodytos sąlygos tiko: ji nuspręsdavo, kokia suma reikalinga, o O. N. paskaičiuodavo, kokiai sumai reikia išrašyti PVM sąskaitas faktūras. Tariamai reikalingų prekių sąrašą pateikdavo sandėlininkė R. J.. Su G. R. tiesiogiai bendravo I. V., keletą kartų su juo susitiko ir O. N.. PVM sąskaitas faktūras, aktus, jai perduodavo I. V., po to ji juos pasirašymui pateikdavo L. J. ir pasiimdavo jau pasirašytus. Iš G. R. pusės visi dokumentai jau būdavo pasirašyti. Kartais dokumentus pasirašydavo ir IĮ „P“ darbuotojai, kurie nieko apie tai, kad dokumentai yra netikri (prekių ar paslaugų sandoriai neįvykę), nežinojo. Visos kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą. Praėjus kiek laiko, I. V. perduodavo jai iš G. R. grąžintus grynuosius pinigus (be PVM), o ji šiuos pinigus atiduodavo L. J. (t. 66, b. l. 50-52, t. 69, b. l. 37-39).
  6. Be to, iš išslaptintų O. N. telefoninių pokalbių išklotinių matyti, jog ji su L. J. telefonu, tiesiogiai to neįvardijant, aptardavo apeliantei reikalingų sumų dydžius, laiką, kada ir pagal kokių įmonių išrašytas PVM sąskaitas faktūras pinigai turėjo būti gauti (t. 56, b. l. 59, 61). Kaip matyti iš bylos medžiagos, O. N. ir L. J. telekomunikacijų tinklais perduodama informacijos kontrolė buvo vykdoma motyvuotų ikiteisminio tyrimo teisėjų priimtų nutarčių pagrindu (t. 56, b. l. 68, 78), todėl abejoti šio procesinio veiksmo teisėtumu ir gautų duomenų patikimumu nėra pagrindo. O. N. patvirtino, kad telefoniniuose pokalbiuose yra užfiksuotos aplinkybės dėl grynųjų pinigų, susijusių su kaltinimu, paėmimo (t. 66, b. l. 50). Nors iš O. N. papildomos apklausos 2013 m. spalio 1 d. protokolo matyti, jog ji, įteikus papildytą pranešimą apie įtarimą, iš tiesų savo kaltę dėl įtarimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį paneigė, aiškino, jog L. J. jokių neteisėtų nurodymų jai nedavė ir jai apie jokias IĮ „P“ vykusias nusikalstamas veikas nėra žinoma (t. 31, b. l. 24), tačiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu, ją apklausiant papildomai, savo parodymus pakeitė, nes sužinojo, kad L. J. savo kaltės nepripažįsta ir, norėdama išvengti baudžiamosios atsakomybės, siekia apkaltinti tik apeliantę (t. 66, b. l. 51). Taigi O. N. minėtos papildomos apklausos metu tokią gynybos poziciją pasirinko tikėdamasi išvengti atsakomybės ir už kitų asmenų padarytus nusikaltimus. Teisėjų kolegija, neįžvelgdama pagrindo netikėti tokia nuteistosios O. N. versija vien dėl jos kitimo, vadovaujasi, jos parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys.
  7. Iš G. R. parodymų, teisiamojo posėdžio metu pagarsintų, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, matyti, kad jis patvirtino, jog iš tiesų asmeniškai su L. J. nebendravo, buvo pažįstamas su I. V., kuri tarpininkavo tarp jo ir IĮ „P“, įgyvendinat tariamus sandorius tarp šios įmonės ir „orinių“ įmonių UAB „Pr“ ir UAB „R“, taip pat sandorius tarp IĮ „P“ bei N. B. ir N. P. neįvardintų „orinių“ įmonių, veikiant per „tarpines“ įmones UAB „E“, UAB „B“, UAB „T“, IĮ „V“. G. R. paaiškino, kad iš pradžių buvo atliekami pinigų pervedimai iš IĮ „P“ į minėtų „tarpinių“ ar „orinių“ įmonių banko sąskaitas, o tik po to pagal tuos pervedimus buvo apiforminami ir pasirašomi netikri dokumentai dėl tariamų paslaugų ir prekių pardavimo IĮ „P“. Kai po pinigų pervedimų jis nuosavu kompiuteriu atspausdindavo netikrų PVM sąskaitų faktūrų dėl tariamų paslaugų ir prekių pardavimo IĮ „P“ ruošinius, į juos pats savo nuožiūra įrašydavo per bankus pervestai pinigų sumai įvairias plovimo priemones. Atspausdinus galutinius netikrų PVM sąskaitų faktūrų egzempliorius, vykdavo jų pasirašymas. Kartais dėl pinigų pervedimų jis telefonu bendravo ir su O. N. (t. 3, b. l. 106-126).
  8. Šiuos G. R. parodymus iš esmės patvirtina I. V., dėl kurios byla teisme išskirta į atskirą, pirminiai parodymai, kad ji sutiko padėti savo seseriai O. N., todėl dėl netikrų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo susitiko su G. R.. O. N. pasakydavo, kokiai sumai pinigų reikia įforminti sandorį ir kokia suma pinigų turi būti įrašyta PVM sąskaitoje faktūroje. Minėtą sumą ji arba O. N. telefonu, el. paštu arba faksu pranešdavo G. R., o šis išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą ir paduodavo ją jai. G. R. jai duodavo netikras PVM sąskaitas faktūras, išrašytas tokių įmonių kaip UAB „E“, UAB „B“, UAB „T“, UAB „Sc“ vardu. PVM sąskaitos faktūros visada būdavo pasirašytos. Gautus dokumentus ji perduodavo O. N., pastaroji grąžindavo jai IĮ „P“ atstovo pasirašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias ji perduodavo G. R.. IĮ „P“ per banką pervesdavo atitinkamas pinigų sumas, ji susiskambindavo su G. R. ir jie sutardavo susitikimo vietą, jog G. R. galėtų grąžinti pinigus (t. 30, b. l. 25-29). Nors L. J. nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi I. V. parodymais, nes ji nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ji parodymų nedavė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi jog, nors I. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nelaikytini savarankišku įrodymu, bet, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, šiais parodymais galima tikrinti kitų asmenų parodymus. Tokie patys išaiškinimai dėl asmens parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pateikti ir LAT praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-545/2012, Nr. 2K-207-699/2017). Taigi šie parodymai, kaip iš esmės patvirtinantys G. R. parodymus, yra reikšmingi vertinant kitus byloje esančių duomenų patikimumą.
  9. Aptarto sukčiavimo mechanizmo veikimo principą patvirtina ir N. P. parodymai, kurie teisiamajame posėdyje buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka. N. P. patvirtino, kad per G. R. minėtas įmones buvo vykdomi fiktyvūs sandoriai (t. 1, b. l. 117-123). Taip pat ir N. B. patvirtino, kad IĮ „P“ turėjo tiesioginius tariamus sandorius dėl tariamų darbų ar paslaugų pirkimo su tokiomis „orinėmis“, jokios realios veiklos niekada nevykdžiusiomis įmonėmis, kaip UAB „Vk“, UAB „Pr“, UAB „F“, UAB „A“ ir UAB „R“. G. R. jo prašydavo gauti jau paruoštus suklastotus dokumentus. Iš IĮ „P“ buvo pervedami pinigai per banką į minėtų įmonių banko sąskaitas, o vėliau išgryninami ir perduodami IĮ „P“ atstovams (t. 65, b. l. 211-216, t. 66, b. l. 1-10). Tai, kad apeliantė nesutinka su aptartais parodymais, nereiškia, kad šių asmenų parodymai yra neobjektyvūs ir neteisingi.
  10. Be to, iš L. J. IĮ „P“ sąskaitų, esančių „Snoro banke“ ir „Hansabankas“, išklotinių matyti, kad L. J. IĮ „P“ pervedami pinigai už tariamai pirktas prekes ar gautas paslaugas iš tiesų buvo pervedami į UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ bankines sąskaitas (t. 37, b. l. 1-200; t. 38, b. l. 1-200; t. 39, b. l. 1-141; t. 40, b. l. 1-200; t. 41, b. l. 1-138; t. 42, b. l. 1-200; t. 43, b. l. 1-200; t. 44, b. l. 1-147; t. 45, b. l. 1-192). Liudytojų V. K., V. K., L. C., V. M., D. B., A. L., E. G., I. K., V. P. parodymai patvirtina, kad jie PVM sąskaitose pasirašė, nežinodami, ar jų vadovaujama bendrovė iš tiesų pardavė prekes ar teikė paslaugas IĮ „P“. Šie duomenys kartu su jau minėtaisiais tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine bei leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl minėtų sandorių fiktyvumo.
  11. Nors L. J. apeliaciniame skunde nurodoma, kad IĮ „P“ darbuotojų parodymai patvirtina, kad įmonėje buvo perkamos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės ir teikiamos tokios paslaugos, tačiau liudytojai negalėjo patvirtinti, jog šios bendrovės IĮ „P“ pardavė kokias nors prekes ar suteikė paslaugas. Liudytoja IĮ „P“ administratorė E. Z. aiškino, kad jai tokie tiekėjai, kaip UAB „A“, V. K. IĮ „V“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, nėra žinomi. Ji pasirašė UAB „B“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose vien dėl to, jog jos to prašė buhalterė O. N. (t. 33, b. l. 67-69). Tokie tiekėjai nebuvo girdėti ir įmonės administratorėms A. M. (t. 33, b. l. 74-75) bei I. B. (t. 33, b. l. 76-77). Iš liudytojos R. J., kuri įmonėje dirbo sandėlininke, parodymų, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad prekių, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose, kurias ji pasirašė kaip gavėja, asmeniškai nėra gavusi. Nors L. J. nurodo, kad tai būtent jos sesuo R. J. bendrais veiksmais su O. N. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, panaikinant dalį IĮ „P“ turtinės prievolės - mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tačiau nėra jokių tokį apeliantės aiškinimą patvirtinančių objektyvių duomenų, todėl teisėjų kolegija tokį L. J. apeliacinio skundo argumentą atmeta ir kaip prieštaraujantį bylos medžiagai ir kaip neįtikinantį.
  12. Aptarti nuteistųjų ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymai bei kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina apie O. N. ir L. J. susitarimą, veikiant bendrininkų grupe tarpusavyje ir kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, bei N. B., apgaule IĮ „P“ naudai panaikinti dalį šios bendrovės turtinės prievolės.
  13. Apeliantės L. J. ir O. N. nuteistos už IĮ „P“ dalies turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM – viso 574 412,97 Lt – panaikinimą, pagal O. N. VMI pateiktas suklastotas 2005 m. gegužės 24 d., 2005 m. lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. rugpjūčio 24 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. kovo 1 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijas. Atsižvelgiant į L. J. apeliacinio skundo argumentus dėl neaiškių 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijų pateikimo aplinkybių, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas.
  14. Teismo posėdžio metu nuteistoji O. N. paaiškino, kad ji 2007 m. gegužės 24 d. išėjo į dekretines atostogas, nuo tos dienos ji IĮ „P“ ofise nesilankė ir su jokiais įmonės darbuotojais nebendravo, todėl 2007 m. rugsėjo 26 d. VMI pateikti pirminių ar patikslintų deklaracijų negalėjo (t. 69, b. l. 38). VMI pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad L. J.IĮ „P“ vardu PVM deklaracijas, pateiktas 2007 m. sausio 25 d., 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. kovo 1 d. išoriniame portale per EDS persiuntė O. N.. PVM deklaracijas, pateiktas 2007 m. rugsėjo 26 d. (7 vnt.) išoriniame portale per EDS persiuntė L. J.. PVM deklaracijoje nurodytas elektroninis paštas – ( - ) (t. 69, b. l. 44-69). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka O. N. parodė, kad ji tokiu elektroninio pašto adresu nesinaudojo, tai buvo bendras įmonės elektroninio pašto adresas, be to, ji niekada neteikė deklaracijų pasinaudodama L. J. prisijungimo prie EDS duomenimis (t. 69, b. l. 68). Teisiamojo posėdžio metu L. J. aiškino, jog ji, išskyrus O. N., įgaliojimų pateikti VMI deklaracijas niekam nesuteikė. Ji pati prisijungimo duomenų nei prie banko, nei prie VMI neturėjo. L. J. teigimu, paskutinės inkriminuotos deklaracijos pateikimo laikotarpiu – 2007 m. rugsėjo 26 d. – ji buvo nušalinta nuo pareigų, todėl negalėjo lankytis įmonėje ar domėtis jos veikla. Tokią L. J. poziciją patvirtina ir labai svarbi aplinkybė apie tai, kad pagal VMI pateiktus EDS duomenis, L. J. (tuo metu J.) vardu buvo pateiktos ne tik 2007 m. rugsėjo 26 d. deklaracijos, bet ir 2007 m. gegužės 25 d., 2007 m. birželio 25 d., 2007 m. liepos 25 d. PVM deklaracijos (t. 69 b. l. 44), kurių pati L. J. pateikti niekaip negalėjo, nes nuo 2007 m. gegužės 15 d iki 2007 m. liepos 31 d. buvo suimta. Tai liudija apie faktą, jog O. N. PVM deklaracijas teikė iki jos išėjimo IĮ „P“ (paskutinę deklaraciją ji pateikė 2007 m. balandžio 25 d.), o po to visas kitas PVM deklaracijas L. J. vardu pateikė kitas asmuo, bet ne L. J..
  15. Teisminio nagrinėjimo metu L. J. teigė, kad po jos suėmimo dirbti įmonės direktoriumi buvo įgaliotas V. M. (t. 69, b. l. 40). Teismo posėdžio metu V. M. patvirtino, kad jis buvo įgaliotas vadovauti IĮ „P“, tačiau L. J. esant sulaikyme ir suėmime, deklaracijų VMI neteikė, kas tą galėjo daryti jam nežinoma (t. 69, b. l. 111-112). Reaguodamas į tokias naujai paaiškėjusias aplinkybes, ir iš esmės nenustačius asmens, 2007 m. rugsėjo 26 d. pateikusio deklaracijas VMI, prokuroras teismui pateikė prašymą pakeisti kaltinimą teisme BPK 256 straipsnio numatyta tvarka, nurodydamas, kad O. N. ir L. J. veikė kartu su nenustatytu asmeniu, kuris 2007 m. rugsėjo 26 d. pateikė minėtas deklaracijas.
  16. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad O. N. ir L. J. galėjo pačios ar per kitus asmenis pateikti 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijas, kad jos veikė iš anksto susitarusios su visiškai neaiškiu ir tik apeliacinio proceso metu atsiradusiu nenustatytu asmeniu, kad O. N. ir L. J. veikimas pagal išankstinį susitarimą ir vieninga tyčia su tokiu asmeniu net nebandytas įrodinėti, kad po 2007 m. gegužę atliktų procesinių veiksmų, O. N. ir L. J. realiai nebedirbo IĮ „P“ ir, jog nelogiška, kad pastarosios būtų toliau nusikalstamai elgusios žinodamos apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, kad 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijos buvo ne pirminės, o tik patikslintos PVM deklaracijos, visas abejones aiškindama kaltinamųjų naudai ir remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad O. N. ir L. J. negali būti inkriminuotas 2007 m. rugsėjo 26 d. patikslintų PVM deklaracijų pateikimas VMI, siekiant panaikinti L. J. (J.) IĮ „P“ turtinę prievolę sumokėti PVM ir ši aplinkybė iš kaltinimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio šalintina.
  17. Iš VMI 2007 m. rugsėjo 26 d. pateiktų PVM deklaracijų turinio matyti, jog visos jos buvo už atskirų 2007 metų mėnesių (nuo sausio iki birželio) mokestinius laikotarpius (t. 69, b. l. 53, 55, 57, 61, 64). L. J. ir O. N. yra nuteistos už dalies IĮ „P“ mokestinės prievolės, apimančios ir laikotarpį nuo 2007 m. sausio – balandžio mėn., panaikinimą, nors kaip jau minėta šios mokestinės prievolės kilo ne pagal apeliančių, o kito nenustatyto asmens pateiktas patikslintas PVM deklaracijas. Kaip jau minėta, šių deklaracijų pateikimas VMI iš kaltinimo pašalintas, o kitos PVM deklaracijos, kuriose atsispindėjo fiktyvūs IĮ „P“ sandoriai pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras už 2007 metus nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltinamosioms L. J. ir O. N. neinkriminuotos (2007 m. sausio 25 d., 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. kovo 1 d. PVM deklaracijos yra už ankstesnius mokestinius laikotarpius), todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nesant prokuroro skundo, naujos PVM deklaracijos už 2007 metus negali būti inkriminuotos apeliacinio proceso metu, nes tai reikštų apeliantų teisinės padėties pasunkinimą labiau, nei tai prašoma apeliaciniais skundais. Tokios išvados lemia apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bei perskaičiuoti likusiomis, t. y. 2005 m. gegužės 24 d., 2005 m. lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. rugpjūčio 24 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. kovo 1 d. PVM deklaracijomis panaikintos mokestinės prievolės dydį, nes akivaizdu, jog pašalinus 2007 m. rugsėjo 26 d. deklaracijas, teismo nustatytas panaikintos PVM prievolės dydis, t.y. 574 412,97 Lt, gali mažėti.
  18. Iš 2008 m. gruodžio 11 d. specialisto išvados Nr. 5-1/205 matyti, jog IĮ „P“ nepagrįstai sumažinta PVM mokėjimų suma biudžetui: 2007 m sausio mėn. – 32 757,57 Lt, vasario mėn. – 58 515,34 LT, kovo mėn. – 44 759,18 Lt, balandžio mėn. – 8 443,17 Lt (viso 144 457,36 Lt.). Įvertinus tai, kad 2007 m. sausio, vasario, kovo ir balandžio mėn. mokėtina į biudžetą suma buvo mažinama 2007 m. rugsėjo 26 d. VMI teikiamomis patikslintomis deklaracijomis, kurios iš O. N. ir L. J. pareikšto kaltinimo yra šalintinos, o pagal inkriminuotas suklastotas PVM deklaracijas 2005 m. gegužės 24 d., 2005 m. lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. rugpjūčio 24 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. kovo 1 d. O. N., veikdama pagal L. J. nurodymą, VMI pateikė už laikotarpį 2005 m. kovo – gruodžio mėn. (sumažinta PVM mokėjimo suma biudžetui 151 794,96 Lt), 2006 m. sausio-gruodžio mėn. (sumažinta PVM mokėjimo suma biudžetui 278 142,75) teisėjų kolegija L. J. ir O. N. pareikštą kaltinimą tikslina, sumažinant IĮ „P“ naudai panaikintos turtinės prievolės dalį 144 475,26 Lt, t.y. nustatant, kad dalis panaikinto mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2005 m. balandžio – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn. sudaro 429 937,71 Lt (124 518,56 Eur) (151 794,96 Lt + 278 142,75 Lt). Toks L. J. ir O. N. pareikšto kaltinimo patikslinimas jų padėties nesunkina (BPK 320 straipsnis) bei įtakos jų atliktų veiksmų kvalifikavimui neturi.
  19. Šios teismo išvados aktualios ir nuosprendžio neskundusio N. B. teisinei padėčiai, nes pastarasis nuteistas už tai, kad jis, veikdamas vieninga tyčia organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, O. N., o šiai kartu su L. J., apgaule IĮ „P“ naudai pagamino netikrus dokumentus ir panaikino dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo padarydamas valstybei 574 412,97 Lt (kas šiuo metu atitinka 166 361,49 Eur) turtinę žalą. Kaip jau minėta, N. B. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio nėra gautas. Įvertinus N. B. veiksmų bendrumą, veikiant su O. N. ir L. J. per asmenį, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus bei juos jungiančią vieningą tyčią, esant aptartoms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš Vilniaus miesto 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio nustatomosios dalies dėl N. B. veiksmų taip pat šalina suklastotos 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijos pateikimą VMI bei tikslina N. B. pareikštą kaltinimą, sumažinant IĮ „P“ naudai panaikintos turtinės prievolės dalį 144 475,26 Lt, t. y. nustatant, kad N. B., veikdamas vieninga tyčia organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, O. N., o šiai kartu su L. J. (ankstesnė pavardė J.), apgaule IĮ „P“ naudai pagamino netikrus dokumentus ir panaikino dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 429 937,71 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, tuo padarydamas valstybei 429 937,71 Lt (124 518,56 Eur) turtinę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks N. B. pareikšto kaltinimo patikslinimas jo padėties nesunkina (BPK 320 straipsnis) bei įtakos jo atliktų veiksmų kvalifikavimui bei jo veikos teisiniam vertinimui bei bausmei neturi, nes ji ir tokių aplinkybių kontekste yra teisinga.
  20. Pažymėtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis savo ar kito asmens naudai gaus turtinės naudos, ir to nori (LAT 2017 m. gegužės 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-746/2017). Apeliantė L. J. teigia, kad jos tyčia apėmė tik netinkamą pinigų išgryninimą, vėliau panaudojant netikrus dokumentus, ir apgaulingą apskaitą – apeliantė tikina supratusi, kad gautos sąskaitos faktūros yra netikros ir jos išties buvo naudojamos jos vadovaujamos įmonės veikloje – tačiau jos veiksmai jokiu būdu neapėmė sukčiavimo. Visgi teisėjų kolegija, aukščiau minėtų argumentų ir duomenų pagrindu daro išvadą, kad L. J. veikė tiesiogine tyčia, siekdama sukčiauti PVM apskaičiavimo srityje – pastaroji su bendrininkais veikė pagal iš anksto suderintą planą, nusikalstami veiksmai tęsėsi ilgą laiką, o jų tikslas buvo apgaule panaikinti dalį L. J. įmonės didelės vertės turtinės prievolės, sumokėti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM. Apygardos teismui nekyla abejonių dėl to, kad įvertinus neteisėtų veiksmų mastą, pobūdį bei ypatumus, L. J., turėdama aukštąjį išsilavinimą, būdama IĮ „P“ savininke, užimdama administracijos vadovės pareigas, neabejotinai suvokė, kad ji su bendrininkais, suklastotų tikrų PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias IĮ „P“ prekių neįgijo ir įmonei paslaugos nebuvo teiktos, pagrindu, į minėtų bendrovių sąskaitas pervedant viso 3 765 595,90 Lt, suklastotas PVM sąskaitas faktūras įtraukiant į įmonės buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu IĮ „P“ PVM deklaracijose padidinant paslaugų pirkimo PVM bei šias suklastotas deklaracijas pateikiant Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, naudoja apgaulę valstybės atžvilgiu, siekdama panaikinti dalį didelės vertės turtinės prievolės ir savo veikimo modelio neatsisakė bei tokiu būdu norėjo gauti neteisėtos turtinės naudos IĮ „P“ bei tuo pačiu padaryti žalą valstybės biudžetui.
  21. Minėtų argumentų bei duomenų visumos pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas L. J. ir O. N. veikoje pagrįstai įžvelgė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumą.
  22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs objektyvių faktinių duomenų visetą (2008 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/205, nuteistosios O. N., taip pat vieniems kitus papildančius G. R., N. B. bei N. P. parodymus, liudytojų V. K., V. K., L. C., V. M., D. Bukelio, A. L., E. G., I. K., V. P. aiškinimą, kad jų valdomos bendrovės jokių prekių IĮ „P“ nepardavė ir paslaugų neteikė, IĮ „P“ darbuotojų parodymus bei aptartus rašytinius byloje esančius įrodymus), pagrįstai konstatavo, kad L. J. veiksmuose, veikiant su O. N. vieninga tyčia bendrininkų grupe tarpusavyje, bei kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, bei N. B., O. N. visas bendrovių UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, V. K. IĮ „V“ pateiktas netikras PVM sąskaitas faktūras įtraukus į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą bei pastarajai 2005-05-24, 2005-11-25, 2006-02-07, 2006-06-27, 2006-08-24, 2006-10-02, 2006-11-08, 2006-12-27, 2007-01-25, 2007-02-07, 2007-03-01 užpildžius IĮ „P“ 2005 m. balandžio – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio mėn. IĮ „P“ PVM deklaracijas ir elektroniniu būdu pateikus jas Valstybinei mokesčių inspekcijai, suklastoti dokumentai buvo panaudoti sukčiaujant, apgaule IĮ „P“ naudai, panaikinant dalį šios bendrovės turtinės prievolės – 429 937,71 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo ir taip buvo padaryta Lietuvos valstybei – 429 937,71 Lt (124 518, 56 Eur) didelė turtinė žala. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie L. J. veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
  23. Aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo vedama netinkamai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog L. J. nuo 1997 m. lapkričio 21 d., būdama L. J. IĮ „P“ vadove, turėdama teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdama kartu su O. N., L. J. IĮ „P“ vyriausiąja buhaltere, veikiant L. J. IĮ „P“ naudai ir interesais, turint vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiauti mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, 2005 m. kovo mėn. – 2007 m. balandžio mėn., žinant, kad IĮ „P“ realiai jokių paslaugų ir prekių iš UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ nepirko, pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 64 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo IX-751 58 straipsnio 1 dalies nuostatą, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalį, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 3 dalį, nes minėtus išrašytus UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ dokumentus įtraukė į IĮ „P“ buhalterinę apskaitą, 2005 m. kovo – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio mėn. buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – paslaugų ir prekių pirkimas iš UAB „B“, UAB „A“, UAB „T“, UAB „F“, UAB „Pr“, UAB „E“, UAB „Sc“, UAB „Vk“, UAB „D“, UAB „R“, UAB „Sp“, UAB „Tf“, UAB „Im“, IĮ „V“ už bendrą 3 765 595,90 Lt sumą. Tokiu būdu L. J. ir IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkiusi vyr. buhalterė O. N., veikdamos bendrininkų grupe, iškreipė tikrąjį IĮ „P“ ūkinių operacijų turinį, dėl ko negalima iš dalies nustatyti IĮ „P“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2005, 2006 ir 2007 metus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie L. J. veiksmai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.
  24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. J. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. vasario 11 d.) ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutraukė (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d.), suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam 8 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

30C. DĖL APELIACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTŲ, SUSIJUSIŲ SU APKALTINAMOJO NUOSPRENDŽIO PRIĖMIMO SENATIMI PAGAL BK 182 STRAIPSNIO 2 DALĮ

  1. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo pradėtas dar 2007 metais, baudžiamoji byla teismui perduota praėjus beveik 7 metams – 2014 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismas bylą baigė nagrinėti ir apkaltinamąjį teismo nuosprendį priėmė 2017 m. birželio 30 d.
  2. Ilga ikiteisminio tyrimo trukmė, didelė teismui perduotos bylos apimtis, teismo sudėties pokyčiai ir sudėtingas procesas pirmosios instancijos teisme lėmė teismo išvadas, pagal kurias baudžiamasis procesas M. V., O. N., L. J. ir juridinio asmens UAB „S“ atžvilgiu dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006-02-11) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2004-07-13) buvo nutrauktas, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Ilgesnis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje numatytas apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl senaties termino skaičiavimo pradžios, lėmė apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimą dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

31Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties M. V. ir UAB S atžvilgiu

  1. Apeliaciniu skundu M. V. teigia, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį suėjo 2017 m. balandžio 30 d., t. y. likus 2 mėnesiams iki nuosprendžio priėmimo (tokia pozicija iš esmės grindžiama tuo, jog pagal pateiktą kaltinimą inkriminuojamos veikos buvo padarytos nuo 2006 m. sausio iki 2007 balandžio mėn., o 2007 m. gegužės 8 d. jis buvo suimtas ir vėliau jokių nusikalstamų veikų negalėjo padaryti).
  2. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su M. V. ir panašia kitų proceso dalyvių pozicija dėl suėjusio senaties termino ir pripažino, kad nagrinėjamoje byloje 10 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2007 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis LAT 2016 m. kovo 3 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016, konstatavo, kad kaltinamiesiems inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, pasibaigė 2007 m. gruodžio 31 d., nes būtent šiuo metu atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – nebuvo galimybės nustatyti UAB „S“ finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o kadangi nagrinėjamoje byloje esminė apgaulė reiškėsi fiktyvių dokumentų įtraukimu į įmonių buhalterinę apskaitą, siekiant vieningo bendro tikslo – panaikinti dalį įmonių turtinės prievolės ir nusikalstamos veikos inkriminuotos kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, jos negali būti vertinamos atsietai viena nuo kitos. Visa tai teismui sudarė pagrindą nuo 2007 m. gruodžio 31 d. momento pradėti skaičiuoti ne tik BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, bet ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą (aptardamas senaties termino pradžios momentą teismas nepasisakė dėl M. V. suėmimo 2007 m. gegužės 8 d.).
  3. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, jame minėtos teismų praktikos aspektus ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi teisinė situacija, savo faktinėmis aplinkybėmis nėra analogiška tai, kurią pirmosios instancijos teismas įžvelgė LAT nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016.
  4. Esminis skirtumas šiose bylose – inkriminuojamų veikų padarymo laikas. Baudžiamojoje byloje, kurią nagrinėjo kasacinis teismas, inkriminuojamų veikų padarymo laikas buvo siejamas su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarinių kilimo momentu ir finansinių metų pabaiga - laikotarpiu iki 2004 m. gruodžio 31 d. („S. R. <...> nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. organizavo ir kartu su kitais organizuotų grupių nariais vykdė didelės vertės svetimo turto įgijimą ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule). Šioje byloje M. V. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos inkriminuotos veikos laikotarpis tiek pagal kaltinimą, tiek pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas ir neginčijamas aplinkybes baigėsi 2007 m. balandžio mėn. (nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. V., veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe apgaule UAB „S“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 2 033 745,31 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio, o būtent: <...> 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, UAB „S“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose – faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „S“, po ko kitas asmuo žinodamas, kad atskiros įmonės realiai nepardavė jokių prekių UAB „S“, pagal iš M. V. ir kito asmens, kuris yra miręs, gautus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, organizavo ir vykdė žinomai netikrų kitų įmonių dokumentų pagaminimą apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „S“ iš viso nupirko prekių už 13 332 330,02 Lt, tame tarpe 2 033 745,31 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Minėtus dokumentus kitas asmuo perdavė M. V. su kitu asmeniu, o pastarieji nurodė UAB „S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei A. L., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas). Šių aplinkybių kontekste negalima nutylėti ir kito nagrinėjamoje byloje ir minėtoje LAT nagrinėtoje byloje esančio skirtumo, t. y. to, kad M. V. realiai net negalėjo padaryti jokių nusikalstamų veikų po 2007 m. gegužės 8 d., nes šią dieną jis buvo suimtas, o A. L., kuriai jis perdavė suklastotas sąskaitas faktūras apie realiai neegzistavusius sandorius, nieko nežinojo apie nusikalstamą veiką.
  5. Tokią teismo poziciją dėl inkriminuojamos veikos laiko pavirtina ir 2008 m. lapkričio 13 d. FNTT Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvada Nr. 5-1/187 „Dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“. Joje be kita ko nustatyta, kad „UAB „S“, neįvykusioms ūkinėms operacijoms įforminti buhalterinėje apskaitoje 2006 m. sausio mėn. – 2007 m. gegužės mėn. panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus“. Iš to, seka išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriami 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės mėn. galimai padaryti neteisėti veiksmai. Šią išvadą patvirtina ir FNTT Vilniaus apskrities skyriaus 2008 m. rugpjūčio 25 d. užduotis atlikti kompleksinį UAB „S“ tyrimą Nr. 8-1-841, kurioje specialistui buvo keliamas klausimas, ar nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. UAB „S“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma laikantis teisės aktų nuostatų (t. 14, b. l. 138-141). Minėtos aplinkybės, kartu su jau aptartais kasacinės ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių skirtumais, leidžia daryti išvadą, jog viso baudžiamojo proceso metu M. V. inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikalstamos veikos laikotarpis baigiasi 2007 m. balandžio mėnesio pabaigoje.
  6. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra viena iš esminių faktinių aplinkybių, kuri, be kita ko, gali daryti įtaką ir asmens gynybai. Kaip jau minėta, M. V. inkriminuotos faktinės aplinkybės buvo apibrėžtos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio iki 2007 m. balandžio mėn. (toks laiko nurodymas ydingas, nes nevertinant viso kaltinimo, iš bylos esmės sunku suprasti, kada baigiasi inkriminuojama veika: balandžio pradžioje ar pabaigoje).
  7. Aptariamo klausimo kontekste teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog pagal jau minėtą LAT nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016 „<...> apgaulė PVM sukčiavimo schemoje dažniausiai reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, o ji dėl to taip pat tampa suklastota. Būtent šioje stadijoje galima kalbėti apie dokumentų suklastojimą ir nusikalstamą apskaitą, tačiau sukčiavimui būdingos apgaulės panaudojimas vis dėlto sietinas su suklastotos PVM deklaracijos pateikimu mokesčių inspekcijai, taip šią suklaidinant dėl permokos ar mokestinės prievolės dydžio. Būtent pateiktų PVM deklaracijų pagrindu mokesčių inspekcijoje fiksuojami ūkio subjektų (PVM mokėtojų) teisių ir prievolių dydžiai, konstatuojamos mokestinės permokos arba nepriemokos.“ Visai tai reiškia, kad panašiose sukčiavimo bylose itin svarbią reikšmę sprendžiant dėl nusikalstamos veikos požymių ir šios veikos padarymo momento turi PVM deklaracijų pateikimas VMI.
  8. Šioje byloje aktualias UAB „S“ PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio iki 2007 m. balandžio mėn. teikė apie nusikalstamą veiką nieko nežinojusi A. L.. Kada tiksliai M. V. perdavė paskutinį suklastotą dokumentą apie realiai neegzistavusį UAB „S“ sandorį, byloje nenustatyta, tačiau akivaizdu, kad jis negalėjo būti vėlesnis nei M. V. suėmimo laikas (2007 m. gegužės 8 d.) ir ankstesnis nei paskutinės kitų įmonių PVM sąskaitos faktūros išrašymo laikas (2007 m. balandžio 27 d.). Bet kokiu atveju, vien pagal inkriminuotą veikos padarymo laiką, 2017 m. birželio 30 d. apkaltinamasis teismo nuosprendis jau negalėjo būti priimtas, nes pagal tuo metu galiojusią ir apelianto atžvilgiu taikytiną BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), asmeniui, padariusiam BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo to momento, kai padarytas sunkus nusikaltimas, yra praėję 10 metų.
  9. Teisėjų kolegija pastebi, kad būtent toks apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimo pradžios momento aiškinimas atitinka ir šio instituto esmę bei paskirtį. Baudžiamosios teisės doktrinoje pastebima, kad „apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo pagrindas yra asmens pavojingumo praradimas, t. y. nusikalstamą veiką padaręs asmuo tapo nepavojingas ir baudžiamosios atsakomybės priemonių taikymas jo atžvilgiu prieštarautų bausmės tikslams“ (Vytautas Piesliakas. Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2008, p. 416). Šioje byloje akivaizdu, kad po M. V. suėmimo 2007 m. gegužės 8 d. jau praėjo įstatyme numatytas 10 metų laikas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po 2007 m. gegužės 8 d. M. V. elgėsi nusikalstamai, taigi įstatymo prasme jo pavojingumas išnyko ir dėl to apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas 2017 m. birželio 30 d. buvo negalimas.
  10. Kaip jau minėta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, atitinkamais ryšiais susijusio su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. Kitaip tariant juridinio asmens veikos vertinimo sąlyga - fizinio asmens padaryta nusikalstama veika. Taigi, juridiniam ir fiziniam asmenims baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką, kurią padaro fizinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, visi teisėjų kolegijos jau aptarti M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos laiko ir atitinkamai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžios skaičiavimo aspektai yra aktualūs ir sprendžiant dėl UAB „S“ baudžiamosios atsakomybės, todėl šio juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nebuvo galimas ne tik dėl non bis in idem principo pažeidimo, kas jau buvo aptarta, bet ir dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.

32Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties L. J. ir O. N. atžvilgiu

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išsakyti argumentai dėl M. V. bei UAB „S“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžios yra aktualūs nagrinėjant ir L. J. bei O. N. apeliacinių skundų argumentus.
  2. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu akcentuotos LAT nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016 aspektų, pastebi, kad skirtingai nei minėtoje kasacinėje byloje, nagrinėjamoje byloje L. J. ir O. N. inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos laikotarpis pagal kaltinimą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes – baigėsi 2007 m. rugsėjo 26 d. ir nesitęsė iki 2007 m. pabaigos (nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. J. ir O. N., veikdamos vieninga tyčia bendrininkų grupe tarpusavyje bei su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, o šiam kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, ir N. B., apgaule L. J. (J.) IĮ „P“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 574 412,97 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio už 2005 m. balandžio – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – balandžio, o būtent: <...> L. J. 2005 m. kovo mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, per O. N. ir asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, pateikė asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, L. J. (J.) IĮ „P“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose – faktūrose kaip tariamai parduodamos L. J. (J.) IĮ „P“. Po to asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, žinodamas, kad atskiros įmonės realiai nepardavė jokių prekių L. J. (J.) IĮ „P“, pagal iš O. N. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, gautus duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, organizavo ir vykdė žinomai netikrų atskirų dokumentų pagaminimą apie tai, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o L. J. (J.) IĮ „P“ iš viso nupirko prekių už 3 765 595,90 Lt, tame tarpe 574 412,97 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Minėtus dokumentus asmuo, kuriam baudžiamoji byla teisme nutraukta jam mirus, per asmenį, dėl kurio baudžiamoji byla teisme išskirta į atskirą, ir O. N. perdavė L. J., kuri, žinodama, kad atskiros įmonės realiai jokių prekių nepardavė ir paslaugų nesuteikė, nurodė IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei O. N. visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o O. N. savo ruožtu, žinodama analogiškas aplinkybes, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. O. N. šias suklastotas deklaracijas 2005-05-24, 2005-11-25, 2006-02-07, 2006-06-27, 2006-08-24, 2006-10-02, 2006-11-08, 2006-12-27, 2007-01-25, 2007-02-07, 2007-03-01, 2007-09-26 pateikus VMI, apgaule buvo panaikinta dalis IĮ „P“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 574 412,97 Lt pridėtinės vertės mokesčio).
  3. Jau minėtų inkriminuojamų faktinių aplinkybių kontekste svarbu pastebėti, kad pagal pirminį kaltinimą apgaulė panaikinant dalį IĮ „P“ mokestinės prievolės buvo įgyvendinama pateikiant VMI suklastotas 2005-05-24, 2005-11-25, 2006-02-07, 2006-06-27, 2006-08-24, 2006-10-02, 2006-11-08, 2006-12-27, 2007-01-25, 2007-02-07, 2007-03-01, 2007-09-26 PVM deklaracijas už 2005 m. balandžio – gruodžio mėn., 2006 m. sausio – gruodžio mėn., 2007 m. sausio – gegužės mėn. Taigi, pagal pirminį kaltinimą, paskutiniai veiksmai realizuojant sukčiavimą – buvo suklastotų 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijų pateikimas VMI.
  4. Skirtingai nei pagal M. V. ir UAB „S“ inkriminuojamas veikos aplinkybes, itin svarbias IĮ P PVM deklaracijas pagal pirminį kaltinimą L. J. prašymu VMI pateikė nusikalstamoje veikoje dalyvavusi ir apie nusikalstamą valstybės apgaulę žinojusi šios įmonės vyr. buhalterė O. N.. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į L. J. skundo argumentus, įrodymų tyrimo metu išreikalavęs VMI turimus duomenis apie elektroniniu būdu pateiktas deklaracijas ir asmenis pateikusius inkriminuojamas deklaracijas, įsitikino, kad 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijas (pastebėtina, kad tai patikslintos PVM deklaracijos už 2007 metus) pateikė ne O. N. ir ne L. J., o kitas nenustatytas asmuo. Reaguodamas į tai, prokuroras pateikė prašymą pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, siūlydamas konstatuoti, kad minėtą deklaraciją VMI pateikė kitas nenustatytas asmuo, be to, papildomai pasiūlė į kaltinimą įtraukti visiškai naują, pirminiame kaltinime neminėtą 2007 m. balandžio 25 d. PVM deklaraciją (tai pirminė PVM deklaracija už 2007 kovo mėnesį, kurią VMI pateikė O. N., bet vėliau ji buvo patikslinta nenustatytam asmeniui pateikiant 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaraciją).
  5. Teismas pastebi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes O. N. baigė darbą IĮ „P“ ir išėjo gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų 2007 m. gegužės 24 d., prieš tai ji jau kurį laiką sirgo ir taip pat nebuvo darbe. L. J. buvo sulaikyta 2007 m. gegužės 15 d. ir suimta nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2007 m. liepos 31 d. Vėliau ji buvo nušalinta nuo įmonės vadovavimo, įmonėje vadovaujančias pareigas ėjo kitas asmuo.
  6. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, jog O. N. ir L. J. galėjo pačios ar per kitus asmenis pateikti 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijas; kad jos veikė iš anksto susitarusios su visiškai neaiškiu ir tik apeliacinio proceso metu prokuroro nurodytu nenustatytu asmeniu; kad O. N. ir L. J. veikimas pagal išankstinį susitarimą ir vieninga tyčia su tokiu asmeniu net nebandytas įrodinėti; kad po 2007 m. gegužę atliktų procesinių veiksmų, O. N. ir L. J. realiai net nebedirbo IĮ „P“, o versija, kad jos surado kitą nenustatytą asmenį ir toliau tęsė nusikalstamus veiksmus žinodamos apie atliekamą tyrimą yra nelogiška; kad 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijos buvo ne pirminės, o tik patikslintos PVM deklaracijos, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatavo, kad nuteistosioms negali būti inkriminuotas 2007 m. rugsėjo 26 d. PVM deklaracijų pateikimas VMI siekiant panaikinti L. J. (J.) IĮ „P“ turtinę prievolę sumokėti PVM ir ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina. Pašalinus šią aplinkybę iš pirmosios instancijos teismo nustatytų L. J. ir O. N. padarytos veikos faktinių aplinkybių, paskutinė kaltinime nurodyta PVM deklaracija VMI laikytina pateikta 2007 m. kovo 1 d. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, t. y. nesant prokuroro skundo ir reikalavimų bloginti nuteistųjų teisinę padėtį) prokuroro nurodomas 2007 m. balandžio 25 d. PVM deklaracijos pateikimas VMI negali būti inkriminuotas, nes tai reikštų kaltinimo pasunkinimą. Teismas pastebi, kad paskutinė PVM sąskaita faktūra apie realiai neegzistavusį sandorį L. J. (J.) IĮ „P“ buvo išrašyta 2007 m. balandžio 23 d., tačiau byloje liko nepaneigta versija, kad atitinkama PVM deklaraciją VMI pateikė ne kartu su L. J. ir O. N. pagal bendrą susitarimą veikęs nenustatytas asmuo, o kaip ir M. V. atveju, apie tai nežinojęs IĮ „P“ buhalterinę apskaitą tvarkęs kitas asmuo.
  7. Minėtos aplinkybės, kartu su jau aptartais kasacinės ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių skirtumais, leidžia konstatuoti, jog viso baudžiamojo proceso metu L. J. ir O. N. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas buvo inkriminuojamas laikotarpiu, kuris baigiasi 2007 m. balandžio pabaigoje, tiksliau 2007 m. balandžio 23 d., o ne 2007 m. rugsėjo 26 d. ar 2007 m. gruodžio 31 d. ir būtent jis yra atskaitos tašku sprendžiant, ar nuteistųjų atžvilgiu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.
  8. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien pagal L. J. ir O. N. inkriminuotą veikos padarymo laiką, 2017 m. birželio 30 d. apkaltinamasis teismo nuosprendis jau negalėjo būti priimtas, nes pagal tuo metu galiojusią ir apeliančių atžvilgiu taikytiną BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčio redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), asmeniui, padariusiam BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo to momento, kai padarytas sunkus nusikaltimas, yra praėję 10 metų.
  9. Šioje byloje akivaizdu, kad po L. J. suėmimo 2007 m. gegužės 17 d., jau praėjo įstatyme numatytas 10 metų laikas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po 2007 m. gegužės 17 d. L. J. ir O. N. elgėsi nusikalstamai, taigi įstatymo prasme jų pavojingumas išnyko ir dėl to apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas 2017 m. birželio 30 d. buvo negalimas.
  10. Teisėjų kolegija pastebi, kad išdėstytos teismo išvados dėl apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties termino neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisto N. B. teisinei padėčiai, kuris aptariamo apylinkės teismo nuosprendžio neskundė. Priešingai nei kiti apeliantai, N. B. iki šioje byloje ginčijamo teismo nuosprendžio priėmimo, buvo nuteistas dar ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 14 d. N. B. pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui), padarymą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį N. B. atžvilgiu, padarė teisingas išvadas dėl senaties eigos nutraukimo (t. 68, b. l. 94), nes pagal BK 95 straipsnio 8 dalį, asmeniui iki BK 95 straipsnyje nurodytų senaties terminų, padarius naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir senaties terminas už pirmą nusikalstamą veiką iš naujo pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

33D. KITI APELIANTŲ GINČIJAMI IR PIRMOSIO INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIU IŠSPRĘSTI KLAUSIMAI

34Dėl L. J. skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu

  1. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės L. J. skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas.
  2. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010). Objektyvusis nešališkumo principo aspektas reiškia ir tai, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Tačiau nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Pagal teismų praktiką nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2014, 2K-67-746/2015, 2K-66-942/2017).
  3. Nagrinėjamu atveju dėl apeliantės skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pasikeitus teismo sudėčiai, nuteistiesiems buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, tačiau nušalinimo nuteistoji L. J. ir jos gynėjas nepareiškė (t. 62, b. l. 84). Šioje apimtyje vien tik teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis apeliantės lūkesčių, negali būti laikomas teismo šališkumu. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi proceso dalyvių pateikti prašymai buvo apsvarstyti, dėl jų priimti motyvuoti procesiniai sprendimai (t. 63, b. l. 112, 125). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien tai, kad L. J. buvo paskirta didesnė bauda, nei to prašė prokuroras, negali būti laikoma pagrindu teismą pripažinti šališku. Atkreiptinas dėmesys, jog prokuroro siūloma bausmė ar jos dydis bylą nagrinėjančio teismo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2013).
  4. Apeliantės nurodytos aplinkybės, jog siunčiant baudžiamąją bylą su skundais aukštesnės instancijos teismui buvo nurodoma, jos manymu, klaidingas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jos atžvilgiu senaties terminas, ar kad byla buvo nagrinėjama intensyviai, t. y. į savaitę kelis kartus, taip pat nesuteikia pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą šališku ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  5. Nepagrįstas ir nuteistosios L. J. apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas tirdamas ir vertindamas įrodymus buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolai patvirtina, kad šioje byloje teismas nagrinėjo visas esmines bylos aplinkybes, tiesiogiai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus: apklausė kaltinamuosius, liudytojus, specialistus, paskelbė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti (tarnybinius pranešimus, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašymų darymo protokolus, specialisto išvadas, kratos protokolus ir kitus rašytinius bylos įrodymus, perklausė garso įrašus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas priimtą nuosprendyje pateikė tikrai išsamius teismo poziciją pagrindžiančius argumentus, detaliai aptarė ir gynybos poziciją dėl pareikšto kaltinimo. Tai, kad apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo naujos aplinkybės svarbios vertinant faktines aplinkybes, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip vertino byloje aktualius teisės klausimus ir kai kuriais itin svarbiais klausimais sutiko su apeliantų pozicija, niekaip nereiškia pirmosios instancijos teismo šališkumo. Todėl šioje dalyje apeliantės argumentai ir su tuo susijęs reikalavimas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo atmestinas.

35Dėl O. N. skundo argumentų, susijusių su netinkamu jos prisipažinimo vertinimu

  1. Teismas jau pasisakė, kad O. N. negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn dėl suėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Esant tokiai išvadai teismas nesvarsto bausmės skyrimo klausimo ir atitinkamai jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės klausimas šiuo aspektu nėra svarbus. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas negali nutylėti ir neaptarti apeliantės pozicijos dėl jos teigimu netinkamai vertinto jos prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio padarius nusikalstamą veiką.
  2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas O. N. poziciją dėl jai pareikšto kaltinimo, konstatavo, jog ji pripažino beveik visas esmines jai inkriminuotų kaltinimų aplinkybes, tačiau nurodė, kad tiesiogiai dokumentų neklastojo, todėl jos veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį O. N. aiškinimą laikė padarytų veiksmų subjektyviu vertinimu, nes ji neneigė, jog suprato, kad dokumentai yra netikri, jų turinys neatitinka tikrovės, nurodytos prekės IĮ „P“ nebuvo pristatytos, paslaugos neatliktos, o ji, net ir suvokdama savo veiksmų neteisėtumą, tokius dokumentus įtraukė į buhalterinę apskaitą. Vis dėlto, net ir konstatavęs, jog O. N. pripažino iš esmės visas inkriminuotų kaltinimų faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, nurodė, jog nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks pirmosios instancijos teismo O. N. prisipažinimo ir ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duotų parodymų vertinimas, atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo prasme, nebuvo teisingas.
  3. Nuoseklioje teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai (kritiškai) vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (LAT 2018 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-22-628/2018). Taigi esminis momentas vertinant, ar kaltininko prisipažinimas ir gailėjimasis gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra atviras nusikaltimo padarymo aplinkybių nurodymas savo valia, o ne nulemtas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visumos.
  4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka, O. N. detaliai paaiškino nusikaltimų padarymo aplinkybes, atskleidė jų darymo motyvus, išsamiai atsakė tiek į teismo, tiek į kitų proceso dalyvių užduodamus klausimus. 2013 m. spalio 1 d. apklausos metu O. N. iš tiesų savo kaltę neigė, visgi jos pirminiai parodymai visiškai sutapo su pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nurodytomis aplinkybėmis ir teismas tuo rėmėsi. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, net ir O. N. 2013 m. spalio 1 d. apklausos metu kaltės dėl pareikšto įtarimo nepripažinus visa apimtimi, visumoje jos parodymai pakankamai aiškiai atspindi jos prisipažinimą ir gailestį dėl padarytų nusikaltimų.

36Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo

  1. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujantiems kitiems teisės aktams nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).
  2. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje Šiaulių apskrities VMI 2008 m. gegužės 15 d. pareiškė civilinį ieškinį 490 553,93 Lt sumai (t. 33, b. l. 38-39). Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktas patikslintas VMI civilinis ieškinys, prašant iš kaltinamųjų L. J. ir O. N. atlyginti 166 362 Eur į valstybės biudžetą nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (t. 66, b. l. 127-128), t. y. dėl galimai valstybei padarytos žalos panaikinant dalį mokestinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.
  3. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad civilinio ieškovo reikalavimams patenkinti turėtų būti nustatytos civilinių atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: padaryta žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.248 straipsniai). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda; jeigu civilinės atsakomybės sąlygų negalima išnagrinėti baudžiamojoje byloje, civilinio ieškinio išsprendimas baudžiamojo proceso tvarka negalimas.
  4. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas kildinamas iš pareigos sumokėti mokesčius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad mokestinė prievolė (šiuo atveju pareiga sumokėti PVM) savo prigimtimi nėra tiesioginė nusikalstamais veiksmais padaroma žala, nes nėra neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų rezultatas (šiuo atveju ieškinys grindžiamas ne reikalavimu grąžinti neteisėtais veiksmais, apgaulės būdu, tiesiogiai iš valstybės biudžeto užvaldytą turtą ir pan.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad dėl neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų nėra galimybės ją įvykdyti mokesčių įstatymo (visų pirma MAĮ) nustatyta tvarka. Mokestinė prievolė negali pasibaigti tuo pagrindu, kad atsakingiems fiziniams asmenims yra pradedamas ir vykdomas baudžiamasis procesas kaltinant juos finansinių nusikaltimų padarymų, nes tokio mokestinės prievolės pasibaigimo pagrindo nenumato įstatymai. Neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu – kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).
  5. Nagrinėjamoje byloje VMI civilinis ieškinys ir turtinis reikalavimas dėl IĮ „P“ mokestinės prievolės pareikštas L. J., kuri vadovavo šiai įmonei, ir buvusiai šios įmonės darbuotojai, buhalterei O. N.. Šioje byloje nustatyta, kad pastarosios veikdamos vieninga tyčia bendrininkų grupe tarpusavyje su kitais asmenimis, apgaule L. J. (J.) IĮ „P“ naudai panaikino dalį mokestinės prievolės. Taigi, pagal pateiktą kaltinimą ir nustatytas aplinkybes turtinę naudą ne tik dėl jų, bet ir dėl kitų asmenų veiksmų gavo ne jos, o juridinis asmuo - IĮ „P“ (šiuo atveju nusikalstamos veikos buvo daromos siekiant įmonei gauti „juodų“, t. y. neapskaitomų, grynųjų pinigų, kurie pagal byloje esančius ir byloje nepaneigtus duomenis buvo naudojami įmonės veikloje (įsigyjant nelegaliai atvežtas ir įmonės veikloje naudojamas prekes ir kt.)). Esant tokioms šios bylos aplinkybėms ir pripažinus, kad pagal pateiktą kaltinimą ir nustatytas aplinkybes IĮ „P“ mokestinė prievolė nėra tiesioginė nusikalstamais veiksmais padaryta žala, taip pat konstatavus, kad baudžiamoji byla L. J. ir O. N. atžvilgiu nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, teismas neįžvelgia pagrindo tenkinti VMI ieškinio.
  6. LAT yra pažymėjęs, jog BPK niekaip nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo (LAT 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).
  7. Kasacinėje praktikoje, remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, yra nurodyta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustačius teisinio reguliavimo spragą, ją galima užpildyti taikant teisę (be kita ko naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-429/2007)). Civilinio ieškinio išsprendimo nutraukiant bylą dėl senaties atveju (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) kasacinio teismo praktikoje bendra taisyklė yra ta, kad civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas. Kasacinio teismo nutartyse pabrėžiama, kad pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą nutrūksta ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (BPK 109-115 straipsniai). Esant tokioms aplinkybėms teismas turi teisę palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2010, Nr. 2K–260/2006).
  8. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog L. J. IĮ „P“ vadovės L. J. (buvusi J.) ir šios įmonės darbuotojos O. N. atžvilgiu yra pasibaigęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį senaties terminas ir baudžiamąją bylą jų atžvilgiu nutraukiant – VMI civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Kolegija pažymi, jog toks sprendimas neužkerta galimybės spręsti klausimo dėl civilinio ieškovo reikalavimų patenkinimo civilinio proceso tvarka.
  9. Atsižvelgdama į visa tai, kas minėta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl M. V., UAB „S“, L. J. (buvusi J.) ir O. N. pripažinimo kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, naikintinas ir byla šioje dalyje nutrauktina, civilinio ieškovo Šiaulių apskrities VMI pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtu, be to, iš nuosprendžio šalintinos netinkamai nustatytos ir atskiriems asmenims nepagrįstai inkriminuotos aplinkybės.
  10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 327 straipsnio 1 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

37nuteistųjų M. V., O. N., L. J. bei UAB „S“ atstovės advokatės Ingos Kostogriz-Vaitkienės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-932/2017 panaikinti dalyje:

38Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą M. V. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), nutraukti, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam 10 (dešimties) metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

39Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 8 punktu, baudžiamąją bylą juridiniam asmeniui UAB „S“ dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), nutraukti suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam 10 (dešimties) metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir, esant aplinkybei, draudžiančiai asmenį persekioti už tą pačią veiką antrą kartą.

40Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą L. J. (buvusiai J.) dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), nutraukti suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam 10 (dešimties) metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

41Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą O. N. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 20 d.), nutraukti suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytam 10 (dešimties) metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

42Civilinio ieškovo Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos L. J. ir O. N. atžvilgiu pareikštą civilinį ieškinį 166 362 eurų turtinei žalai atlyginti, palikti nenagrinėtą.

43Pašalinti iš kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio N. B., L. J. ir O. N. inkriminuotas ir nustatytas aplinkybes, kad O. N., veikdama pagal susitarimą su L. J., Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė suklastotas 2007 m. rugsėjo 26 d. L. J. IĮ „P“ PVM deklaracijas ir pripažinti, kad pagal suklastotas 2005 m. gegužės 24 d., 2005 m. lapkričio 25 d., 2006 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 27 d., 2006 m. rugpjūčio 24 d., 2006 m. spalio 2 d., 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. gruodžio 27 d., 2007 m. sausio 25 d., 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. kovo 1 d. PVM deklaracijas IĮ „P“ naudai panaikintos šios bendrovės turtinės prievolės dalis yra 429 937,71 Lt (124 518, 56 Eur).

44Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. M. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 4. M. V. atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 5. O. N. pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (straipsnio... 6. O. N. atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu,... 7. L. J. (buvusi J.) pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį... 8. L. J. (buvusios J.) atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2... 9. UAB „S“ pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį... 10. UAB „S“ atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu,... 11. Iš nuteistųjų L. J. ir O. N. solidariai civilinės ieškovės Šiaulių... 12. Vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, valstybės naudai konfiskuoti 66... 13. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas N. B., kuris apeliacine tvarka... 14. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182... 15. - pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (straipsnio dalies redakcija galiojusi nuo... 16. Remiantis BK 63 straipsnio 1-2 dalies ir 5 dalies 1 punkto nuostatomis,... 17. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 18.
  1. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUSTATYTOS BYLOS... 19. II. APELIACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI IR PRAŠYMAI... 20.
    1. Apeliaciniu skundu nuteistoji O. N. prašo... 21. III. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS... 22. Nuteistųjų M. V., O. N., L. J. ir juridinio asmens UAB „S“ atstovės... 23. Dėl M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2... 24. Dėl M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3... 25. Dėl M. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1... 26. Dėl M. V. veikimo UAB „S“ naudai ir šio juridinio asmens atsakomybės... 27. Dėl UAB „S“ patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir non bis in idem... 28. B. DIDELĖS VERTĖS L. J. (J.) IĮ „P“ TURTINĖS PRIEVOLĖS DALIES... 29. Dėl L. J. ir O. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182... 30. C. DĖL APELIACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTŲ, SUSIJUSIŲ SU APKALTINAMOJO... 31. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties M. V. ir UAB S atžvilgiu... 32. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties L. J. ir O. N.... 33. D. KITI APELIANTŲ GINČIJAMI IR PIRMOSIO INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIU... 34. Dėl L. J. skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo... 35. Dėl O. N. skundo argumentų, susijusių su netinkamu jos prisipažinimo... 36. Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo
        37. nuteistųjų M. V., O. N., L. J. bei UAB „S“ atstovės advokatės Ingos... 38. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą M. V.... 39. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 8 punktu, baudžiamąją... 40. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą L. J.... 41. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą O. N.... 42. Civilinio ieškovo Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos L.... 43. Pašalinti iš kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio N. B.,... 44. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....