Byla 2K-22-628/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Sigitos Bieliauskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 9 d. Iš R. R. priteista Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 211,50 Eur proceso išlaidoms atlyginti. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. L., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

3Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5I. Bylos esmė

6

  1. R. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. laikotarpiu iki 2014 m. spalio 7 d. 13 val. sandėliavimo patalpose ( - ), ir prie jų stovinčiame krovininiame automobilyje „Mercedes Benz 817“ (valst. Nr. ( - )), pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1, 2.3 ir 3.2 punktų nuostatas, neturėdamas akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas ir 250 MGL dydžio sumą viršijančios vertės prekes – 383 dėžes su tabaku „Route 66 volume tabacco original“, kuris nebuvo paženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkto nustatyta tvarka ir kurio bendras svoris yra 3063,7 kg, o vertė – 244 444,98 Eur; kol 2014 m. spalio 7 d., apie 13 val., buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

7II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 21 d. nutartį, ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taip pat prašo į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką įskaityti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, laiką, t. y. dvejus metus septynis mėnesius. Kasatorius skunde nurodo:
    1. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės, kuri yra aiškiai per griežta, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
    2. Skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nepripažino kasatoriaus atsakomybės lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jo prisipažinimo kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei nuoširdaus gailėjimosi dėl tokios veikos ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Skundžiamo nuosprendžio išvada, kad kasatoriaus pozicija ir parodymuose nurodytos aplinkybės nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklios, yra nepagrįsta, tendencinga ir prieštaraujanti tiek BPK nuostatoms, kuriomis yra suteikta teisė ikiteisminio tyrimo metu gintis nuo pareikštų įtarimų, tiek teisingumo principui ir BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Aptardamas savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, kasatorius teigia, kad teismas neteisingai juos įvertino BK 41, 54 straipsnių kontekste ir paskyrė neteisingą savo dydžiu bausmę. Be to, teismai nepagrįstai neįvertino laiko aplinkybės, kada padaryta nusikalstama veika, ir duomenų, per šį laikotarpį apibūdinančių jo pasikeitusią asmenybę ir jo šeimines aplinkybes. Tokios naujos aplinkybės patvirtina, kad jo elgesys yra pasikeitęs, todėl reali laisvės atėmimo bausmė nebeatitinka tikrosios bausmės paskirties ir prasmės. Kartu tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė neindividualizuotą bausmę, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, taip abiejų instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Anot kasatoriaus, teismas pažeidė ir teisingumo principą, nes, skirdamas bausmę, atsižvelgė tik į nuteistojo ankstesnes (ir nebegaliojančias) nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Tai, kad ši veika padaryta neatlikus kitu nuosprendžiu paskirtos bausmės, taip pat negali būti pagrindas skirti tokią griežtą bausmę, ir nors anksčiau nuteistajam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis nė karto nebuvo pasiųstas atlikti realios laisvės atėmimo bausmės ir šie teistumai jau yra išnykę. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nevertino kasatoriaus asmenybės pavojingumo, nusikalstamo elgesio priežasčių ir motyvų, asmenybės ypatumų, užsiėmimo, elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos darymo metu ir po jos padarymo, taip pat ir tai, kad ilgalaikė bausmė neigiamai paveiks jo socialinius ryšius ir darbo santykius.
    3. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BK 64 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės nepagrįstai pridėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, nors naujas nuosprendis priimtas po to, kai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis faktiškai atliko visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę – dvejus metus ir septynis mėnesius. Kasatoriaus teigimu, teismas neteisingai taikė bausmių sudėjimo taisykles ir nepagrįstai prie nauju nuosprendžiu skiriamos bausmės pridėjo ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį. Be to, teismas nepagrįstai neįskaitė atliktos ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalies į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju jam paskyrus bausmę ir prie jos pridėjus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, jis turės du kartus atlikti bausmę už tą patį nusikaltimą, nors jam paskirtą dvejų metų septynių mėnesių bausmę jis yra atlikęs visiškai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir atliktos bausmės laiko (dvejų metų septynių mėnesių) neįskaitė į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
    4. Teismai nepagrįstai netaikė ir BK 75 straipsnio nuostatų, nes aplinkybė, kad jam anksčiau jau buvo taikytos šio baudžiamojo įstatymo nuostatos, nereiškia draudimo dar kartą jas taikyti. Šis įstatymas neriboja teismo teisės tam pačiam asmeniui taikyti už skirtingo pobūdžio nusikalstamas veikas, padarytas skirtingais laikotarpiais, tiek nuosprendžio, tiek bausmės vykdymo atidėjimą ir tik vieną kartą. Be to, klausimas dėl nuosprendžio vykdymo atidėjimo turi būti sprendžiamas kompleksiškai, įvertinus aplinkybių visumą, ar bausmės vykdymo atidėjimas būtų pakankamai efektyvi baudžiamojo proceso priemonė, kuri gali būti skiriama kaip alternatyva realiai laisvės atėmimo bausmei. Pažymėdamas duomenis, apibūdinančius jo asmenybę, stiprius šeiminius ir socialinius ryšius, psichologo bei komisijos išvadas, patvirtinančias jo asmenybės daug mažesnį pavojingumą, kasatorius teigia, kad šių duomenų teismai nepagrįstai neįvertino ir nepasinaudojo galimybe jam skirti ir kitą bausmės rūšį – baudą. Be to, apeliacinis teismas net nenagrinėjo jo apeliacinio skundo argumento dėl minėtos bausmės rūšies paskyrimo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti kasatoriui BK 75 straipsnio nuostatas, nors šiame įstatyme nėra numatytas reikalavimas nustatyti tokias aplinkybes. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad, šiuo atveju paskiriant jam tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę ir nepagrįstai netaikant jos vykdymo atidėjimo ar kitos rūšies bausmės paskyrimo, nebus pasiekti bausmės tikslai, o apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog paskirta bausmė atitinka teisingumo principus.
  2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į nuteistojo R. R. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
    1. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, išsamiai ir tinkamai motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Teismas, skirdamas kasatoriui bausmę, atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ankstesniais nuosprendžiais R. R. paskirtos bausmės nepadarė jokios teigiamos įtakos, nes jis tinkamų išvadų nepadarė ir vėl nusikalto, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšis (laisvės atėmimas) jam paskirta pagrįstai.
    2. Teismas pagrįstai vadovavosi susiformavusia teismų praktika dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo ir nagrinėjamoje byloje nuteistojo prisipažinimą ir gailėjimąsi laikė formaliais, nulemtais surinktų byloje įrodymų visumos.
    3. Be to, teismas nepažeidė BK 61 straipsnio nuostatų, nes skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę nei BK 1992 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
    4. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje R. R. nuteistas už nusikalstamą veiką, kurią padarė 2014 m. spalio 7 d., ir dar neatlikęs ankstesniu teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes laisvės atėmimo bausmę pagal pastarąjį nuosprendį kasatorius pradėjo atlikti tik nuo 2014 m. spalio 9 d. Nors Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi R. R. buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų neatlikęs visos ankstesniu teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau nagrinėjamoje byloje skundžiamas nuosprendis priimtas 2016 m. spalio 31 d., t. y. dar nesuėjus bausmės už ankstesnį nusikaltimą pabaigos terminui. Tai reiškia, kad, priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kasatorius dar nebuvo atlikęs ankstesniu teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės.
    5. Be to, BK 64 straipsnis nenumato galimybės įskaityti į bausmės laiką atliktą pagal ankstesnį nuosprendį bausmę. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi šio baudžiamojo įstatymo norma ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę teisingai subendrino su ankstesniu teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (šeši mėnesiai) bei galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
    6. BK 75 straipsnio nuostatos numato teismo teisę, o ne pareigą paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Skundžiamoje nutartyje pakankamai aiškiai argumentuota, kodėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas šiuo atveju negali būti atidėtas. Teismas pagrįstai ypatingą dėmesį atkreipė į tai, kad nuteistasis R. R. neteisėtas veikas vykdo ne pirmą kartą, jam jau du kartus buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, vėl padarė analogišką sunkų tyčinį nusikaltimą. Tokios aplinkybės patvirtina, kad kasatorius yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nedaro jokių išvadų iš ankstesnių teistumų, nesistengia pasitaisyti bei pakeisti savo gyvenimo būdo, o paskirtos jam bausmės nepasiekė prevencinių tikslų ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Prokuroro nuomone, teismas pagrįstai nenustatė vienos iš BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina išvados, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kartu atsiliepime pažymima, kad viena iš svarbiausių bausmės paskirčių yra teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nagrinėjamoje byloje teismas kasatoriui už disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei sankcijoje nustatytas tokios rūšies bausmės vidurkis. Kartu tai reiškia, kad teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, o švelnesnės bausmės paskyrimas bei jos vykdymo atidėjimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.

9III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

104. Nuteistojo R. R. kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

  1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pažeisdami BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskyrė per griežtą bausmę ir nepagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnio nuostatas. Šie kasatoriaus teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
  2. Nuoseklioje teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato bent vieną iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2014). Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai (kritiškai) vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-372-697/2017).
  1. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje R. R. prisipažinimas ir gailėjimasis, pareikštas pirmosios instancijos teisme, negali būti pripažintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jo pozicija dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo viso proceso metu nebuvo nuosekli. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą, kuriame buvo keliamas klausimas ir dėl aptariamų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo, pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir konstatavo, kad nuteistojo prisipažinimas ir gailėjimasis yra tik formalus.
  2. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. ikiteisminio tyrimo metu neigė padaręs nusikalstamą veiką ir prisidėjęs prie jos padarymo; visų apklausų metu aiškino, kad apie sandėliavimo patalpas ir automobilį su akcizais apmokestinamomis prekėmis, sulaikytomis įvykio vietoje, nieko nežino; į įvykio vietą atvažiavo pirkti automobilio detalių, tačiau, pamatęs stovintį krovininį automobilį ir užstatytą pravažiavimą, paklausė nepažįstamų asmenų, kurie krovė paletes su kartoninėmis dėžėmis, kodėl šie užstatė pravažiavimą, tačiau buvo sulaikytas (4 t., b. l. 21, 25, 29, 32). Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje jis pakeitė savo parodymus ir nurodė jau kitas akcizais apmokestinamų prekių laikymo aplinkybes, t. y. kad jis savo pažįstamo A. A. vardu (byloje nustatyta, kad toks asmuo neegzistuoja) išsinuomojo patalpas ir jose bei šalia jų stovinčiame kroviniame automobilyje laikė taip pat minėtam asmeniui priklausantį tabaką „Route 66“, supakuotą arbatos dėžėse (5 t., b. l. 30–33). Kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai pagrįstai pripažino, kad šie bylos duomenys neabejotinai rodo, jog R. R. prisipažinimas yra nulemtas surinktų byloje įrodymų visumos, jis nepadėjo išaiškinti padarytos nusikalstamos veikos bei joje dalyvavusių asmenų ir jo gailėjimasis nėra nuoširdus. Kartu tai reiškia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo pripažinti, jog teisiamajame posėdyje kasatoriaus duotus parodymus galima vertinti kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai tinkamai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

12 Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo

  1. BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
  2. BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Taigi aptariamas BK 64 straipsnis nenustato bausmių apėmimo būdo, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471/2005, 2K-368-511/2017).
  3. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Be to, aptariamo įstatymo nuostatų taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatose nenumatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Tačiau tokiu atveju tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, ir, kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017). Be to, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ar ne, yra teismo teisė (bet ne pareiga), įvertinus konkrečios bylos faktines aplinkybes.
  4. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. R. pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį paskyrė sankcijoje numatytą vieną iš bausmės rūšių, dydžiu mažesnę nei jos vidurkis, t. y. laisvės atėmimą trejiems metams. Minėta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi laikytis BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis bendrosios dalies nuostatų. Nesutikdamas su tokia paskirta bausme, nuteistasis R. R. nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, ginčydamas ir BK 64 straipsnio nuostatų taikymą ir prašydamas paskirti švelnesnę bausmės rūšį bei atidėti jos vykdymą.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs R. R. apeliacinį skundą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, tinkamai vadovavosi bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnyje, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje bei 61 straipsnyje, ir paskyrė teisingą, tinkamai individualizuotą bei BK 1992 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Be to, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BK 75 straipsnio netaikymo nuteistajam R. R. pagrįstumą, įvertinęs aplinkybes ir argumentus, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam negali būti atidėtas, padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas.
  6. Šis teismas, atsakydamas į apelianto argumentus ir dėl BK 64 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodė, kad nuteistasis byloje nagrinėjamą nusikaltimą padarė 2014 m. spalio 7 d. dar neatlikęs ankstesniu teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurią jis pradėjo atlikti tik nuo 2014 m. spalio 9 d., t. y. kai nagrinėjamoje byloje jis buvo laikinai sulaikytas ir pasibaigus šio laikino sulaikymo laikui. Iš byloje esančios Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties matyti, kad kasatorius buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų neatlikęs visos jam minėtu ankstesniu teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios pabaiga – 2017 m. balandžio 9 d. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2016 m. spalio 31 d., t. y. dar nesuėjus nurodytam bausmės pabaigos terminui ir kasatoriui neatlikus 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios neatliktoji dalis, kaip nurodyta minėtoje nutartyje, – vieneri metai šeši mėnesiai ir 29 dienos (4 t., b. l. 222–225). Taigi nagrinėjamoje byloje susidarė būtent tokia situacija, kai yra taikoma BK 64 straipsnio 1 dalis, t. y. kai R. R., neatlikęs paskirtos bausmės ankstesniu nuosprendžiu, padarė naują nusikaltimą. Kartu tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su minėtu ankstesniu teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas taikė švelnesnį aptariamame baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmių bendrinimo būdą ir minėtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu.
  7. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir dėl BK 75 straipsnio 1 dalies netaikymo. Nagrinėjamoje byloje nustatytas kasatoriaus elgesys – nauja nusikalstama veika, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, padaryta dar nepradėjus vykdyti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. neišnykusio teistumo už anksčiau padarytą, beje, analogišką, nusikaltimą metu, – neabejotinai rodo jo (R. R.) nenorą laikytis įstatymų reikalavimų ir polinkį nusikalsti. Be šių duomenų, teismai atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis – daug kartų baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, teistas keturis kartus, du kartus jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir skirtos piniginės baudos, tačiau taikytos šios BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos švelnesnės rūšies bausmės (baudos) BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų nepasiekė ir kasatorius tinkamų išvadų nepadarė, nes toliau vykdė nusikalstamas veikas, kurių paskutinioji veika nebuvo atsitiktinė, nors nuteistasis ir turėjo darbą. Teismai nenustatė R. R. atsakomybės sunkinančių aplinkybių ir, kaip konstatuota šioje nutartyje, pagrįstai nenustatyta ir jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės. Skundžiamoje nutartyje pažymėta ir tai, kad R. R. padaryta nusikalstama veika yra didesnio pavojingumo nei tokios rūšies nusikaltimų pavojingumas, nes jis, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė daugiau nei dvidešimt penkis kartus viršijo nusikalstamos veikos dispozicijoje numatytą 250 MGL dydžio sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad žemesnės instancijos teismai pagrįstai nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurios duotų pakankamą pagrindą manyti, jog R. R. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kasaciniame skunde akcentuojamos šeiminės aplinkybės ir socialiniai ryšiai (beje, kurių didžioji dalis buvo nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje) negali būti vertinamos kaip išimtinės aplinkybės, leidžiančios lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Taigi, remdamasi nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje teismai įvertino bylai reikšmingas visas aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, tinkamai aiškino bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatas, nuspręsdami šių nuostatų netaikyti ir neatidėti nuteistajam R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo nuteistajam R. R. paskirti švelnesnę bausmės rūšį, yra teisinga. Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai, skirdami R. R. bausmės rūšį ir jos dydį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, vadovaudamiesi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, ir BK 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio nuostatų nepažeidė.
  8. Atsižvelgdama į byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, jog R. R. atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje; pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. R. realią laisvės atėmimo bausmę, ir apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokiu sprendimu, BK normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimo klausimus, taikymo klaidos nepadarė.
  9. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra visiškai skirtingos.
  10. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų padarytos išvados dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, paskirtos bausmės ir negalimumo R. R. taikyti jos vykdymo atidėjimo yra teisiškai pagrįstos, padarytos nepažeidžiant BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio, 75 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir daryti priešingas išvadas bei tenkinti kasatoriaus prašymą – pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei atidėti apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (kasacinės instancijos teismo kompetencija tokiu atveju – pagal BPK 382 straipsnio 1 dalies 6 punktą – pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį) neturi teisinio pagrindo.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

14Nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.