Byla 2K-287-697/2017
Dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. nutarties.

2Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namie nuo 23.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

3Iš A. P. priteista T. G. 2000 Eur neturtinės žalos, 500 Eur advokato išlaidų, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 417,33 Eur.

4Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. nutartimi atmestas nuteistojo A. P. apeliacinis skundas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

61. A. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 27 d., tarp 2.00 ir 3.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pirties salėje, esančioje ( - ), vieną kartą kojos keliu įspyrė T. G. į tarpkojį ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. dešinės sėklidės plyšimą.

72. Nuteistasis A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį ir bylą nutraukti.

82.1. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006 pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnyje, 20 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintas taisykles. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo kaltės, konstatuoti faktai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios įvertintos subjektyviai, neatsižvelgiant į liudytojų, nuteistojo ir net paties nukentėjusiojo duotus parodymus.

92.2. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, ir visiškai nepasisakė dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jog būtent nukentėjusysis T. G. pirmas ėmėsi fizinių veiksmų prieš jį (nukentėjusysis davė parodymus, kad įspyrė kasatoriui į blauzdą ir suėmė jam už abiejų rankų riešų). Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog: „Teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad jis juokaudamas koja įspyrė A. P.. Jis nurodo, kad „švelniai“, tačiau įvertinus, jog jam nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, įspyrimas galėjo būti stipresnis ir skausmingesnis nei siekta“, taip sutikdamas, jog T. G. smūgis kasatoriui galėjo būti skausmingas ir stiprus, tačiau dėl šių aplinkybių detaliau nepasisakė ir nepaaiškino, kodėl šios aplinkybės nebuvo svarbios vertinant, ar kasatorius padarė nusikalstamą veiką.

102.3. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamo įvykio metu būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes liudytojai nurodė, jog T. G. ir jis (A. P.) tą vakarą nekonfliktavo, draugiškai bendravo, kad nuteistojo pozicija vertintina kritiškai, nes byloje nenustatyta, jog nuteistasis būtų turėjęs pagrindą pačią situaciją vertinti kaip grėsmingą, pavojingą, kad nukentėjusiojo T. G. įspyrimas nuteistajam į koją, nors ir buvo pirmas, nebuvo toks pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Pasak kasatoriaus, iš faktinės situacijos matyti, kad jo veiksmai nebuvo sąmoningi ar tyčiniai, siekiant pasikėsinti į nukentėjusiojo sveikatą, o būtent neblaivaus T. G. staigūs, visiškai nepaaiškinami ir pavojingi veiksmai leido jam pagrįstai suvokti, kad yra akivaizdžiai ir pavojingai kėsinamasi į jo sveikatą, nes jis pajuto fizinį skausmą. Priešingai nei nurodė teismai, tai, kad iki T. G. staigių veiksmų smūgiuojant kasatoriui ir suimant jam už rankų tarp jų nebuvo jokių konfliktinių situacijų ar nesutarimų, kasatoriaus manymu, tik dar labiau sudarė pagrindą šią situaciją vertinti kaip pavojingą jo sveikatai, nes jis neturėjo galimybės numatyti ir prognozuoti, ką dar padarys T. G.. Nuteistasis T. G. sudavė tik vieną smūgį, bandydamas koja nuo jo atsistumti ir apsisaugoti nuo pastarojo atliekamų fizinių veiksmų, tačiau smūgis kliuvo į nukentėjusiojo sėklides dėl pastarojo judesių. Kaip tvirtina kasatorius, jis neturėjo tikslo ar noro smūgiuoti būtent į nukentėjusiojo pilvo sritį, tiesiog siekė, kad T. G. nebetęstų skausmingų veiksmų prieš jį. Teismai į šias aplinkybes nesigilino, jų tinkamai neišnagrinėjo ir nepagrįstai nusprendė, kad jokio pavojingo kėsinimosi nebuvo. Kasatorius teigia, kad jis neturėjo tyčios, neišreiškė jokių valinių pastangų, kad būtų sukelti nesunkaus sveikatos sutrikdymo padariniai, – jo veiksmai buvo susiję su siekiu apsiginti nuo T. G. aktyvių fizinių veiksmų, todėl laikytini būtinąja gintimi (arba neatsargiais veiksmais, nulemtais klaidingai įvertinus susidariusią situaciją). Be to, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose, kai vertinamas paties nukentėjusiojo agresyvumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2011, 2K-125/2011, 2K-443/2012). Pasak kasatoriaus, teismai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, liudijančias apie sužalojimo nukentėjusiajam padarymo mechanizmą, kaltę, tinkamai neanalizavo būtinosios ginties sąlygų, visiškai nevertino, kad tiek T. G., tiek jis (A. P.) pažeidė tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – žmogaus sveikatą, o įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat neriboja gynybai naudojamų priemonių, t. y. besiginančiojo atkirtis neturi būti smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi.

112.4. Kaip mano kasatorius, net jeigu būtų nustatyta, kad jo veiksmai negalėjo būti laikomi būtinąja gintimi, bet kokiu atveju negalėtų būti sprendžiama, kad jis padarė veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nes jis neturėjo tikslo kėsintis ir savo veiksmais nesikėsino į žmogaus sveikatą. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tyčinė kaltė sveikatos sutrikdymo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais. Todėl teismai pagal BK 15 straipsnio reikalavimus privalėjo išsiaiškinti visus kasatoriaus psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo padarytais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip jo sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 138 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymiai ir kokios buvo jo valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių. Tačiau teismai į šias aplinkybes nesigilino, jų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.

122.5. Kasatorius teigia ir tai, kad teismai, skirdami bausmę, be pagrindo sunkinančia atsakomybę aplinkybe pripažino kasatoriaus girtumą (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš bylos aplinkybių matyti, kad kasatoriaus veiksmai nebuvo tiesiogiai susiję su alkoholio poveikiu, o priešingai – nukentėjusiojo elgesys lėmė jo veiksmus, dėl to jo neblaivumas neturėjo būti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė.

132.6. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiojo veiksmai turėjo būti traktuojami kaip kasatoriaus atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-162-697/2016). Pasak kasatoriaus, neblaivaus T. G. veiksmai, staiga suduodant skausmingą smūgį kasatoriui ir griebiant jam už rankų, vertintini kaip pavojingas kėsinimasis arba bent jau kaip provokuojantys arba rizikingi veiksmai.

142.7. Kasatorius taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Savo apeliaciniame skunde jis rėmėsi byla, kurioje už nesunkų žmogaus sužalojimą, padarytą iš chuliganiškų paskatų, suduodant daugybinius smūgius į veido sritį, teismas priteisė tik 2027 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nesivadovauja apeliaciniame skunde nurodytais teismų procesiniais sprendimais kaip precedentais. Pasak kasatoriaus, net ir nesivadovaujant aktualiais teismų praktikoje suformuotais precedentais, teismai privalėjo vadovautis CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis neturtinės žalos nuostatomis, kad žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, privalėjo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kasatoriaus manymu, teismai, nustatydami atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, netinkamai įvertino sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius, asmens turėtų galimybių praradimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Nors nagrinėjamoje byloje ekspertas pateikė išvadą, kad patirtas sužalojimas T. G. lytinei funkcijai neturėtų turėti reikšmės, taip pat ir tolesniam fiziniam vystymuisi, aktyvumui neigiamų padarinių neturėtų būti, kad nuteistojo veiksmai buvo išprovokuoti paties nukentėjusiojo pirminiais veiksmais, kad sužalojimas padarytas vienu smūgiu, siekiant atsistumti nuo nukentėjusiojo, neturint tikslo jo sužaloti, tačiau šie veiksniai nebuvo įvertinti, dėl to buvo priteista žymiai per didelė neturtinės žalos suma, kuri iš esmės viršija už tokius ar panašius sužalojimus priteistiną neturtinės žalos sumą. Teismas, nenustatęs jokių išskirtinių aplinkybių ir padarinių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, priteisė neturtinės žalos sumą, kuri neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.

153. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistojo A. P. kasacinį skundą siūlo jį atmesti.

163.1. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo BK 28 straipsnio ir 138 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, apklausė teismo medicinos ekspertą, ištyrė rašytinę bylos medžiagą) įvertino kaip visetą, pateikė pakankamus motyvus, kodėl vienais įrodymais vadovavosi ir kodėl kritiškai vertino nuteistojo parodymus. Nuteistasis A. P. neneigė sužalojęs nukentėjusįjį T. G., tačiau teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jis tik gynėsi nuo T. G. smurtinių veiksmų – smūgio keliu jam į šlaunį, nes tai suvokė kaip pavojingą ir grėsmingą situaciją. Pirmosios instancijos teismas atmetė šią versiją, atkreipdamas dėmesį į tai, kad A. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme keitėsi. Teismas konstatavo, kad įrodymai patvirtina, jog prieš įvykį jokio konflikto tarp A. P. ir T. G. nebuvo, ir tai patvirtino liudytojai G. B., A. K., E. P. bei nukentėjusysis. Tokios aplinkybės užfiksuotos ir tyrėjos V. G. tarnybiniame pranešime: T. G. ir A. P. įspyrė vienas kitam juokaudami; A. P. sužalojimų nepatyrė, pretenzijų T. G. nereiškė (1 t., b. 1. 2). Iš šių bylos duomenų teismai padarė išvadą, kad stiprus smūgis T. G. buvo suduotas A. P. neadekvačiai sureagavus į T. G. veiksmus, nes įspyrimas A. P. nebuvo toks pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015). Teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis būtų atlikęs tokius veiksmus, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurio A. P. būtų turėjęs teisę gintis darant žalą sveikatai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013). Teismai atskleidė visas būtinosios ginties konstatavimui reikalingas sąlygas, įvertino svarbias aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo. Nenustatęs būtinosios ginties situacijos, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis smūgį nukentėjusiajam sudavė veikdamas netiesiogine tyčia – spyrė sąmoningai, suvokė galintis šiais veiksmais nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir, nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558/2006). Teismai, tirdami objektyvius nusikaltimo sudėties požymius, tinkamai atskleidė ir subjektyviąją nusikaltimo sudėties pusę.

173.2. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančios aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta švenčiant gimtadienį, šventės metu buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, po įvykio A. P. buvo nustatytas 1,27 promilės apsvaigimas nuo alkoholio (l t., b. l. 87). Nustačius faktą, kad nuteistasis buvo neblaivus, apsvaigimo įtaką nusikalstamos veikos padarymui teismai konstatavo vertindami įvykio aplinkybes ir paties kaltininko elgesį. Apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo spyris nuteistajam sukėlė neadekvačią A. P. reakciją, kuriai įtakos turėjo ir pastarojo neblaivumas. Šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Prokurorės manymu, pagrįstai nukentėjusiojo veiksmai nebuvo vertinami kaip provokuojantys ar rizikingi BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2014, 2K-364/2014, 2K-24-895/2017). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, kad toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-412/2014). Prokurorės manymu, net nukentėjusiojo T. G. elgesį – spyrį nuteistajam, jo rankų suėmimą – traktuojant kaip nederamą, lengvabūdišką, konstatuoti tokius veiksmus buvus rizikingus ar provokuojančius nėra objektyvaus pagrindo. Nustatytos bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo manyti, kad nukentėjusysis turėjo ir galėjo numanyti, jog savo elgesiu paskatins A. P. jį sužaloti. Tuo labiau nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusysis sąmoningai skatino kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Apeliacinės instancijos teismas nors nutartyje nepateikė išsamių argumentų, kodėl nesutinka su apelianto prašymu nustatyti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau į šį apeliacinio skundo argumentą atsakė, t. y. pripažino, kad įvykių eigą lėmė ne nukentėjusiojo elgesys, o neadekvati apsvaigusio nuo alkoholio nuteistojo reakcija.

183.3. Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Nagrinėjamoje byloje teismas tinkamai įvertino šiuo nusikaltimu nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą ir savo sprendimą tinkamai motyvavo. Teismas vertino sveikatos sužalojimo pobūdį, kad sužalota sėklidė operacijos metu buvo pašalinta, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusiajam ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, bet jis patyrė ir skaudžius dvasinius išgyvenimus, nerimą dėl galimų sužalojimo padarinių ateityje. Įvertinęs visas neturtinės žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais ir teismų praktika tokios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismas nustatė 2000 Eur neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta nukentėjusiajam atlygintina neturtinė žala užtikrina skirtingų interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas vertino tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo interesus, tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

194. Nuteistojo A. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

20Dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139 straipsnio 1 dalį

215. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės principas iš baudžiamosios teisės eliminuoja objektyvųjį pakaltinimą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsiranda be jo kaltės.

226. Baudžiamajame kodekse išskiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. BK 15 straipsnis apibrėžia tyčios turinį, nustatydamas dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Netiesioginei ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. Netiesioginė tyčia skiriasi nuo tiesioginės tuo, kad kaltininkas, suvokdamas ir numatydamas padarinių sunkumą, numatydamas didelę jų atsiradimo tikimybę, yra abejingas galimiems padariniams, jam tas pats, ar jie įvyks ar ne.

237. BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.

248. Nustatant kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

259. Baudžiamojo proceso metu teismai, nustatę ir įvertinę įrodymų visumą, padarė išvadą, kad A. P. 2016 m. vasario 27 d., tarp 2 ir 3 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pirties salėje, esančioje ( - ), vieną kartą kojos keliu įspyrė T. G. į tarpkojį, taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. dešinės sėklidės plyšimą. Taip pat teismas konstatavo, kad A. P. nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai spyrė T. G., suvokdamas galintis šiais veiksmais nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, ir nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

2610. Teisėjų kolegija mano, kad teismai siaurai įvertino įvykio aplinkybes, apsiribodami tik paties smūgio sudavimo faktu, nesiaiškindami priežasčių ir aplinkybių, kodėl tas smūgis buvo suduotas. Teismų praktika nustato reikalavimus teismams išsamiai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. Atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015).

2711. Bylos proceso metu ištirti įrodymai (nukentėjusiojo, liudytojų parodymai) ir padarytos teismų išvados patvirtina, kad konflikto ar nesutarimų tarp A. P. ir T. G. įvykio vakarą nebuvo. Vakarėlyje jie bendravo draugiškai ir, pagal nukentėjusiojo parodymus, jo iniciatyva, ėmė tarpusavyje „sparinguoti“, imituodami smūgius bei kitus kovos veiksmus. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nebuvo nedraugiškų ar nusikalstamų ketinimų, jie konkliudentiniu tarpusavio sutarimu ėmė tarpusavyje žaisti smūgių ir imtynių veiksmų „sparingą“. Nukentėjusysis pripažino, kad pirmas atliko kontaktinį smūgį koja nuteistajam į blauzdą, buvo sugriebęs nuteistąjį už rankų riešų. Esant tokioms aplinkybėms manytina, kad nukentėjusysis, panaudodamas kontaktinius smūgius ir kitus fizinius veiksmus, numatė fizinio kontakto panaudojimo galimybę. Teismai, pripažindami, kad A. P. sudavė tyčinį smūgį T. G., o tai pastarajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kad, jo manymu, nuteistasis A. P. supyko dėl jo kontaktinių veiksmų į kūną ir todėl sudavė stiprų smūgį keliu į tarpkojį. Teismų praktikoje apibrėžiama, kad pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų BK. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-895/2016).

2812. Vėlgi, vertindami nuteistojo ir nukentėjusiojo galimybę veikti sąmoningai ir adekvačiai koordinuoti savo veiksmus bei juos vertinti, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis buvo apsvaigę nuo alkoholio, nukentėjusiojo kraujyje praėjus daugiau nei dviem valandoms po įvykio nustatytas 1,80 promilės alkoholio kiekis, o nuteistojo praėjus daugiau nei septynioms valandoms buvo nustatytas 1,27 promilės alkoholio kiekis. Tai tik patvirtina, kad nei vienas, nei kitas jų tarpusavio „sparingo“ metu negalėjo adekvačiai kontroliuoti savo judesių tikslumo ir atliekamų veiksmų stiprumo. Tai, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas buvo netikėtas pačiam A. P., patvirtina jo elgesys po smūgio sudavimo, nes, pagal nukentėjusiojo parodymus, pastarajam parkritus ant žemės, nuteistasis A. P. priėjo prie jo, klausė: „kas čia yra, ko čia vaidini“ ir pan. Visa ši nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykio dienos tarpusavio santykių chronologija – iki „sparingo“, jo metu ir po sužalojimo padarymo – patvirtina, kad nuteistasis neturėjo sąmoningų ar tyčinių užmačių sužaloti nukentėjusįjį. Nuteistojo veiksmas turi būti vertinamas kaip neatsargus, t. y. kaip nusikalstamas nerūpestingumas atliekant vieną kontaktinį smūgį į jautrią sužalojimams kūno sritį, nenumatant, kad gali kilti nustatyti padariniai, ir jų nesiekiant, tačiau pagal smūgio mechanizmą galint ir turint tai numatyti.

2913. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini. A. P. veiksmai turi būti perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 139 straipsnio 1 dalį. Bausmės rūšis paliktina ta pati – laisvės apribojimas, sumažinant jos dydį iki 4 mėn., paliekant žemesnių instancijų teismų paskirtus įpareigojimus ir priteistą neturtinės žalos dydį.

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

31Pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 7 d. nutartį.

32Perkvalifikuoti A. P. veiksmus iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139 straipsnio 1 dalį.

33Paskirti A. P. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laikotarpį būti namie nuo 23.00 iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

34Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies nekeisti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu A. P.... 3. Iš A. P. priteista T. G. 2000 Eur neturtinės žalos, 500 Eur advokato... 4. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Teisėjų kolegija... 6. 1. A. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 27 d., tarp 2.00 ir 3.00 val.,... 7. 2. Nuteistasis A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Skuodo rajono... 8. 2.1. Kasatorius, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.... 9. 2.2. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad... 10. 2.3. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad... 11. 2.4. Kaip mano kasatorius, net jeigu būtų nustatyta, kad jo veiksmai... 12. 2.5. Kasatorius teigia ir tai, kad teismai, skirdami bausmę, be pagrindo... 13. 2.6. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiojo veiksmai turėjo būti traktuojami... 14. 2.7. Kasatorius taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.... 15. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 16. 3.1. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo BK 28... 17. 3.2. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl atsakomybę... 18. 3.3. Prokurorė nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl priteisto... 19. 4. Nuteistojo A. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.... 20. Dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139... 21. 5. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį... 22. 6. Baudžiamajame kodekse išskiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir... 23. 7. BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas... 24. 8. Nustatant kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) būtina išsiaiškinti ne... 25. 9. Baudžiamojo proceso metu teismai, nustatę ir įvertinę įrodymų visumą,... 26. 10. Teisėjų kolegija mano, kad teismai siaurai įvertino įvykio aplinkybes,... 27. 11. Bylos proceso metu ištirti įrodymai (nukentėjusiojo, liudytojų... 28. 12. Vėlgi, vertindami nuteistojo ir nukentėjusiojo galimybę veikti... 29. 13. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 31. Pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir... 32. Perkvalifikuoti A. P. veiksmus iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139... 33. Paskirti A. P. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį keturių mėnesių laisvės... 34. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos...