Byla 2K-278-699/2016
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui, nuteistajai D. K. ir jos gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžių.

2Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu D. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 220 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

4Šiuo nuosprendžiu D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5Iš D. K. priteista 350,44 Eur (1210 Lt) valstybei proceso išlaidoms atlyginti ir, vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota 57 201,11 Eur (197 504 Lt), kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

6Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalis, kuria D. K. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, pakeista – nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

7Nuosprendžio dalis, kuria D. K. buvo išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

8Nuosprendžio dalis, kuria D. K. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo ji dėl šios veikos išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

9Nuosprendžio dalis, kuria D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė, panaikinta ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams.

10Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant D. K. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

11Iš Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio pašalintos D. K. inkriminuotos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, kad ji, padedant A. K., pasisavino jai patikėtą didelės vertės UAB „V.“ priklausantį turtą, apimantį ir 10 706 Eur (36 968 Lt) PVM.

12Kita Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

13Tais pačiais nuosprendžiais nuteistas ir A. K., tačiau dėl jo priimti teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

14Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios D. K. ir jos gynėjo advokato Algimanto Kliunkos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

151. D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad: veikdama kartu su A. K., būdama UAB „V.“ generaline direktore, 2012 m. birželio mėn. pabaigoje susitarė su A. K., jog jis suras bendrovę, kuri, neatlikusi jos (D. K.) vadovaujamai UAB „V.“ priklausančio viešbučio „A.“ remonto darbų, išrašys tikrovės neatitinkančią sąskaitą, ir ne anksčiau kaip 2012 m. rugpjūčio 23 d. nenustatytoje vietoje A. K., veikdamas kaip UAB „H.“ direktorius, o D. K. – kaip UAB „V.“ direktorė, neįvykdę ir neketindami vykdyti įsipareigojimų, vadovaujamų įmonių vardu suklastojo dokumentus: 2012 m. gegužės 28 d. statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 ir tos pačios datos lokalinę sąmatą 241 482,12 Lt vertės defektų šalinimo darbams atlikti, kuriuose įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie sudarymo datą, darbų pradžią ir pabaigą, rangovo ir užsakovo įsipareigojimus, mokėjimo tvarką, atliktinų darbų apimtį ir įkainius; 2012 m. rugpjūčio 16 d. pažymą apie 241 482,12 Lt vertės atliktus statybos ir remonto darbus, nors įtraukti darbai UAB „V.“ priklausančiame viešbutyje „A.“ nebuvo atlikti; 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą X., išrašytą 213 008,40 Lt su PVM, apmokėti už žinomai neatliktus darbus. Šiuos dokumentus D. K. panaudojo įtraukdama juos į UAB „V.“ apskaitą, o A. K. – į UAB „H.“ apskaitą; taip padarė didelę turtinę žalą UAB „V.“.

16Tęsiant nusikalstamą veiką, D. K. nurodymu pagal minėtus žinomai suklastotus dokumentus iš UAB „V.“ sąskaitos „Nordea“ banke atlikus mokėjimo pavedimus į UAB „H.“ sąskaitą: 2012 m. rugpjūčio 30 d. – 60 000 Lt, 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 70 000 Lt, 2012 m. spalio 11 d. – 83 008,40 Lt (iš viso 213 008,40 Lt), o pagal išankstinį susitarimą bendrininkui A. K. AB „Citadele“ banke Panevėžio ir Klaipėdos filialuose Panevėžyje, Vilniaus g. 7, ir Klaipėdoje, Danės g. 15, iš UAB „H.“ sąskaitos išgryninus 2012 m. rugpjūčio 30 d. – 49 000 Lt, 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 49 000 Lt, 2012 m. rugsėjo 3 d. – 31 200 Lt, 2012 m. spalio 11 d. – 49 000 Lt, 2012 m. spalio 12 d. – 33 610 Lt, ir nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. per kelis kartus dalį pinigų A. K. asmeniškai perdavus D. K. UAB „V.“ priklausančio viešbučio „A.“ patalpose ( - ), bei 2012 m. spalio 14 d. kitą dalį pinigų A. K. Klaipėdoje, tiksliau nenustatytoje vietoje, perdavus D. K. dukteriai D. Kk., nežinančiai nusikalstamų veikų pobūdžio, o D. Kk. 2012 m. spalio 14 d. UAB „V.“ patalpose ( - ), perdavus D. K., ji (D. K.), padedant A. K., pasisavino jai patikėtą didelės vertės UAB „V.: priklausantį turtą – 213 008,40 Lt – ir nenustatytą sumą išankstinio susitarimo pagrindu sumokėjo A. K..

17Taip pat ji nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdama kartu su A. K., būdama UAB „V.“ generaline direktore, veikdama šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, žinodama, kad bendrovės deklaracijos pildomos pagal jos pateiktus dokumentus ir informaciją, įgyvendindama savo nusikalstamą ketinimą – apgaule UAB „V.“ naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, kartu su UAB „H.“ direktoriumi A. K. suklastotą 2012 m. gegužės 28 d. statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 ir tos pačios datos lokalinę sąmatą, 2012 m. rugpjūčio 16 d. pažymą apie atliktus statybos ir remonto darbus bei 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą X., išrašytą 213 008,40 Lt su PVM apmokėti už žinomai neatliktus darbus, UAB „V.“ patalpose ( - ), nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., tiksliau nenustatytu laiku, pateikė bendrovės apskaitą tvarkančiam vyr. buhalteriui A. M., nežinančiam, kad paslaugos realiai nebuvo suteiktos. UAB „V.“ buhalterinę apskaitą tvarkantis vyr. buhalteris A. M., nesuvokdamas nusikalstamų veiksmų pobūdžio, 2012 m. rugsėjo 25 d. UAB „V.“ patalpose surašydamas mokestinio laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM deklaraciją dėl jos (D. K.) ir bendrininko A. K. veiksmų, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio 2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 (toliau – PVM įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „V.“ įsigytų prekių ir paslaugų PVM – 57 497 Lt (į kurį įtrauktas ir pagal sąskaitą faktūrą X. PVM – 36 968 Lt) – bei neteisingus duomenis apie grąžintiną 23 515 Lt PVM ir tą pačią dieną (2012 m. rugsėjo 25 d.) elektroniniu būdu šią tikrovės neatitinkančią deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriui. Deklaracijoje buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie UAB „V.“ mokėtiną PVM už rugpjūtį, į pirminę bendrininko A. K. vadovaujamos UAB „H.“ 2012 m. rugsėjo 24 d. mokestinio laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM deklaraciją, pateiktą Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, A. K. iniciatyva tyčia nebuvo įtrauktas pardavimo PVM – 36 968 Lt, nurodytas suklastotoje sąskaitoje faktūroje X.. UAB „V.“ įskaičius PVM permoką, ji apgaule, padedama A. K., UAB „V.“ naudai išvengė turtinės prievolės sumokėti į biudžetą 36 968 Lt PVM.

18Taip pat ji nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 14 straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už teisingą apskaitos dokumentų surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, būdama atsakinga už UAB „V.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, o A. K. – už UAB „H.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, įgyvendindami savo nusikalstamus ketinimus, panaudojo suklastotus 2012 m. gegužės 28 d. statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 ir tos pačios datos lokalinę sąmatą, 2012 m. rugpjūčio 16 d. pažymą apie atliktus statybos ir remonto darbus, 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą X., nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., tiksliau nenustatytu laiku, pateikė bendrovės apskaitą tvarkančiam vyr. buhalteriui A. M., kuris, nesuvokdamas nusikalstamų veiksmų pobūdžio, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, buhalterinėje apskaitoje, remdamasis D. K. pateiktais juridinės galios neturinčiais dokumentais, kuriuose įforminti tikrovės neatitinkantys duomenys, užfiksavo neįvykusią ūkinę operaciją – statybos remonto darbų atlikimą – ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „V.“ 2012 m. veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio.

192. Kasaciniu skundu nuteistoji D. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžius ir bylą jai nutraukti.

20Kasatorės teigimu, skundžiami teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas, tik iš dalies patenkinęs jos apeliacinį skundą, nuosprendyje neaptarė ir neįvertino daugelio pagrįstų apeliacinio skundo argumentų.

21Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimas ją pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįstas, nes teismas neteisingai įvertino visų duomenų visumą, nepagrįstai prioritetą suteikė specialistų, neištyrusių ir nevertinusių 2013 m. vasario 7 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros, išvadoms. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teisme apklaustų specialisčių I. K. ir R. P. parodymais. Kasatorė teigia, kad, išrašant minėtą kreditinę sąskaitą faktūrą, buvo ištaisyti ir pašalinti padaryti pažeidimai – pagal šią kreditinę sąskaitą UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje buvo atlikti buhalterinių įrašų patikslinimai. Juolab kad ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose dėl galimybės nustatyti UAB „H.“ ir „V.“ turto, įsipareigojimų dydį, struktūrą, veiklos rezultatus, taip pat yra pripažinta, jog pagal minėtą kreditinę PVM sąskaita faktūra buhalterinėje apskaitoje buvo atlikti buhalterinių įrašų patikslinimai. Nuteistosios manymu, tai reiškia, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai nekilo, buvo galima nustatyti bendrovių turto, įsipareigojimų dydį, struktūrą ir veiklos rezultatus. Be to, pasak kasatorės, teismas visų pirma turėjo teisingai įvertinti minėtos kreditinės sąskaitos faktūros reikšmę, nustatyti, ar jos (kasatorės) veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, ir tik po to vertinti, ar jos veikoje yra kitų nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, požymiai.

22Nuteistoji teigia, kad neturėjo tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą į ją įtraukiant statybos remonto darbų atlikimą pagrindžiančius dokumentus, todėl teismai atitinkamai turėjo įvertinti, kaip tai lemia jos veiksmų vertinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Jos veiksmuose nei objektyvieji, nei subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai nenustatyti. Ji nuteista dėl to, kad į pirminę UAB „H.“ 2012 m. rugsėjo 24 d. mokestinio laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM mokesčio deklaraciją A. K. iniciatyva tyčia nebuvo įtrauktas PVM (36 968 Lt), kuris nurodytas suklastotoje sąskaitoje faktūroje X., tačiau šis veiksmas, kasatorės nuomone, nesudarė prielaidų jai išvengti UAB „V.“ naudai turtinės prievolės sumokėti į biudžetą 36 968 Lt PVM. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. lapkričio 6 d. ekspertizės akte nustatyta, kad minėta 2013 m. vasario 7 d. kreditine PVM sąskaita faktūra buvo ištaisyta mokesčių deklaravimo klaida. Dėl to kasatorė teigia, kad šio ekspertizės akto išvados patvirtina, jog neteisėtas buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmas, objektyviai sudarantis A. K. padėjimo kasatorei sukčiauti esmę, net nebuvo atliktas. Pasak kasatorės, A. K. išrašius kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, ji tiesiog realizavo įstatymo nustatytą teisę ištaisyti netikslumus bendrovės buhalteriniuose dokumentuose, sutarties šalių laisvę atsisakyti sandorio ir jo pasekmių. Kasatorės nuomone, tai, kad nebuvo jokio nusikalstamo veiksmo, sudarančio sukčiavimo nusikaltimo esmę, patvirtina ir tai, kad susiklosčiusią situaciją abu nuteistieji vertino kaip nutrūkusius sutartinius santykius, dėl to jie abu turėjo teisę koreguoti (ir atitinkamai pakoregavo) VMI pateiktiną informaciją, aptariamos kreditinės PVM sąskaitos faktūros pagrindu. Kartu tai reiškia, kad faktiškai neatliktas joks neteisėtas veiksmas, kurį būtų galima vertinti kaip sukčiavimą.

23Be to, kasatorė teigia, kad tariamai padarytas PVM sukčiavimas visiškai neatitinka PVM sukčiavimo esmės dar ir dėl to, kad paprastai PVM sukčiavimo schemoje galutinis neteisėtų veiksmų grandinės dalyvis yra fiktyvi bendrovė, kuri iš viso nėra vykdžiusi ir nevykdo jokios veiklos, arba reali bendrovė, kuri tyčia privedama prie bankroto. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas toks galutinis PVM sukčiavimo grandinės narys, kuriam kyla pareiga deklaruoti valstybei mokėtiną PVM ir jį sumokėti, fiktyvumas arba bankrotas, lemiantis, kad į valstybės biudžetą taip ir nepatenka mokėtinas PVM. Dėl to negalima konstatuoti ir PVM sukčiavimo požymių, nes prievolės sumokėti PVM nebuvo išvengta, kasatorės vadovaujama bendrovė šį mokestį sumokėjo, žalos nepatyrė nė vienas subjektas. Kartu tai reiškia, kad PVM sukčiavimo ar bet kokios kitos rūšies sukčiavimo inkriminavimas, yra teisiškai nepagrįstas, o teismų išvados apie išvengtą PVM sumokėjimą yra neteisingos. Kasatorė pažymi ir tai, kad dėl į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą įtrauktos aptariamos PVM sąskaitos faktūros valstybei nebuvo padaryta žala, nes mokestinė prievolė valstybei nebuvo panaikinta, šios prievolės niekada nebuvo vengiama ir priklausomai nuo laikotarpio ši prievolė buvo kilusi vienai arba kitai bendrovei. Aptariamos sąskaitos faktūros išrašymo laikas (nebuvo atliekamas joks bendrovių mokestinis tyrimas, o kasatorė buvo sulaikyta) patvirtina, kad šis buhalterinis dokumentas buvo ne pasekmes šalinantis veiksmas (tačiau tai būtų atsisakymas daryti nusikaltimą), o dėsningas nutrūkusių komercinių santykių įforminimas. VMI nepateikė jokių pretenzijų nei jai (kasatorei), nei kitam nuteistajam A. K. ir byloje nepareiškė civilinio ieškinio. Tokie duomenys patvirtina, kad byloje nenustatytas būtinasis sukčiavimo požymis – apgaulės panaudojimas. Dėl to kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad padarytas sukčiavimas – išvengta prievolė sumokėti PVM – paneigta nagrinėjamos bylos duomenimis. Be to, teismas neįrodė tokio fakto, neįvertino susijusių aplinkybių, nepateikė teisiškai motyvuotų išvadų dėl būtinųjų sukčiavimo požymių nustatymo kasatorės veiksmuose, nenurodė jokių konkrečių duomenų, kuriais būtų nustatytas tyčinis, kryptingas ir motyvuotas jos nusikalstamas elgesys, pakankamai neįvertino tikrųjų šalių ketinimų. Tai, kad atlikti statybos ir remonto darbus viešbutyje „V.” poreikis buvo realus, patvirtina faktas, jog UAB „H.“ nepavykus surasti reikiamo kiekio ir kvalifikacijos darbuotojų, statybos darbus viešbutyje atliko kita įmonė (UAB „S.”). Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojų A. Mi., I. K., M. B. ir VMI specialisto A. V. parodymų. Šis specialistas patvirtino, kad VMI neturi pagrindo reikšti civilinį ieškinį, neįžvelgia pažeidimų dėl to, kad ta pati suma buvo įtraukta į mokėtiną PVM, nuostolio valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Skundo autorės nuomone, tai, kad nėra asmenų, patyrusių turtinę žalą ar (ir) nepagrįstai praturtėjusių, reiškia, kad teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį tik dėl itin formalaus elgesio atitikties nusikalstamos veikos požymiams. Skunde teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neaptarė nuteistosios apeliacinio skundo argumentų ir jų nepaneigė, o abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius, ji nepadarė.

24Kasatorė nesutinka ir su jos nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Nuteistoji teigia, kad jos vadovaujamos bendrovės turtas nebuvo pasisavintas, ji turėjo įgaliojimus UAB „V.“ tariamai pasisavintam turtui ir kad veiksmai, kuriuos teismai įvertino kaip turto pasisavinimą – piniginių lėšų iš UAB „V.“ sąskaitos pervedimas į UAB „H.“ sąskaitą, o po to A. K. jų grąžinimas kasatorei – yra teisėti turto valdymo veiksmai. Ji veikė pagal savo, kaip bendrovės vadovės, įgaliojimų ribas, o A. K. atliko veiksmus pagal sutartinių santykių ribas. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip objektyvieji svetimo turto pasisavinimo požymiai. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ji turėjo tikslą pasisavinti UAB „V.“ turtą. Kasatorė teigia, kad bendrovės pinigai nebuvo naudojami asmeniniam tikslui, nebuvo prarasti: ji sumokėjo rangovui, o šis juos ketino panaudoti vykdydamas sutartinius santykius – apmokėti už būsimus statybos ir remonto darbus. Tai reiškia, kad šios lėšos netgi turėjo būti panaudotos būtent bendrovės interesais – UAB „V.“ infrastruktūros gerinimui, teikiamų paslaugų kokybės kėlimui ir užtikrinimui. Be to, UAB „H.“ grąžinus šias lėšas, jos buvo apskaitytos kaip UAB „V.“ turtas, t. y. bendrovė negalėjo patirti ir nepatyrė jokios žalos. Byloje nustatyta, kad aptariamos piniginės lėšos, kurias teismai vertino kaip pasisavintas, tiek buhalteriškai, tiek faktiškai grįžo į UAB „V.“ apskaitą ir nuosavybę dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, nes liudytoja A. P. aptariamą PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į bendrovės buhalteriją, minėtas lėšas apskaitė kaip bendrovės turtą, bendrovės buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma apgaulingai, nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „V.“ lėšų valdymo veiksmai buvo neteisėti ir niekada nebuvo neigiamas UAB „H.“ neatliktų darbų faktas. Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai tik preziumavo UAB „V.“ turto pasisavinimą, nevertino to, kad reali žala bendrovei neatsirado, civilinis ieškinys nepareikštas, lėšos nebuvo pasisavintos, kratos metu pinigai buvo rasti būtent bendrovės patalpose (vien tai, kad piniginės lėšos nebuvo bendrovės kasoje nesuteikia pagrindo teigti, kad turtas buvo pasisavintas), ir taip nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, 2K-P-78/2012).

25Kasatorė, teigdama, kad kratos atlikimo metu jos gyvenamoji vieta buvo ( - ), pažymi, jog kratą atlikę pareigūnai kratos protokole nurodė neteisingą informaciją, kad pinigai rasti jos gyvenamojoje vietoje – viešbučio „A.“ ( - ) kambaryje. Liudytojai G. F. ir L. K. patvirtino, kad ši vieta yra jos tik deklaruota gyvenamoji vieta, nurodoma oficialiuose dokumentuose.

26Kartu nuteistoji nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad pinigų pasisavinimą patvirtina pinigų UAB „V.“ grąžinimo laikas – tik po 4 mėnesių, per kurį ji (kasatorė) neva su pasisavintomis lėšomis elgėsi kaip su nuosavomis, nes teismas konkrečiai nenurodė, kokiu būdu ji tai darė, o pinigai visą laiką nuo jų grąžinimo bendrovei momento buvo bendrovės patalpose.

27Apibendrindama kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 183 straipsnio 2 dalį – nesant šio nusikaltimo sudėties, įrodymus vertino neišsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė.

28Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai bei neteisėtai nuteista ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes jos veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties – jos veiksmai nebuvo tyčiniai, ji neturėjo tikslo ir motyvo pasiekti neteisėtą rezultatą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kuo pasireiškė didelės turtinės žalos valstybei ir UAB „V.“ padarymas suklastojant 2012 m. gegužės 28 d. statybos subrangos sutartį. Kasatorė tvirtina, kad ji su A. K. iš tikrųjų planavo ir tarėsi, jog UAB „H.“ atliks statybos ir remonto darbus jos vadovaujamoje bendrovėje. Anot kasatorės, tariamo dokumentų klastojimo veiksmai gali būti vertinami tik kaip priemonė pasisavinti UAB „V.“ turtą, tačiau nenustačius tokios nusikalstamos veikos požymių (ji neturėjo tikslo pasisavinti lėšas ir pasisavinimo veiksmai nebuvo atlikti) dokumentų klastojimas netenka bet kokios prasmės. Be to, byloje nėra įrodyta, kokia žala buvo padaryta, nėra atskleista, kuo pasireiškė didelės žalos padarymas, koks apskritai yra jos dydis. Kasatorės nuomone, nėra nustatytas būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – didelė žala, todėl ji negalėjo būti pripažinta kalta dėl šio nusikaltimo padarymo. Juolab kad ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai būtinasis nusikalstamos veikos požymis nenustatomas, asmens veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip nusikalstami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2012, 2K-251/2014, 2K-7-181-895/2015, 2K-180-693/2015).

29Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekviena nusikalstama veika, taip pat ir dokumentų klastojimas, turi būti pakankamo pavojingumo tam, kad ji būtų pripažinta nusikalstama. Tik tokiu atveju baudžiamosios atsakomybės pritaikymo perspektyva yra prasminga ir turi tikslą. Būtent tokia idėja išreiškiamas ultima ratio (paskutinė priemonė) principo tiesioginis taikymas praktikoje, nes BK normoje pateikta definicija kartu su tikrai pavojingu elgesiu apima ir abejotino pavojingumo veikas ir tai ypač būdinga dokumento klastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo atvejais. Pakankamas nusikalstamos veikos pavojingumas neturi būti vertinamas tik kaip orientacinis pageidavimas įstatymo leidėjui, sprendžiančiam, kokį elgesį pripažinti nusikalstamu ir kokio nepripažinti. Ši idėja, kaip ir kiti baudžiamosios teisės principai, gali būti laikoma konstitucinių teisės principų detalizavimu baudžiamojoje teisėje, taigi jos turi būti paisoma itin preciziškai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012). Dėl to kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesant nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, sudėties, įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo minėta teismų praktika, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė ir jos (D. K.) apeliacinio skundo argumentų tinkamai neišnagrinėjo.

30Kasatorės nuomone, teismai netinkamai pritaikė ir BK 72 straipsnį. Skunde pažymima, kad dėl tariamų nusikalstamų veikų – sukčiavimo, turto pasisavinimo ir dokumento klastojimo – turi būti įvertinta, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia teisinės atsakomybės forma, todėl jos taikymas visais atvejais neturi būti formalus. Nuteisiant asmenį net tada, kai akivaizdžiai nėra padaryta žala ir jokių požymių, rodančių veikos pavojingumą, baudžiamosios atsakomybės taikymas ne tik neatlieka jokios pozityvios funkcijos, bet ir padaro itin neproporcingą žalą. Nagrinėjamoje byloje daug neigiamų pasekmių patiria sėkmingai veiklą vykdanti bendrovė UAB „V.“, nes jos nuosavybė – didelė pinigų suma (tariamas turto pasisavinimo dalykas) 197 504 Lt – dėl formalumo yra nepagrįstai prarasta pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą šiuos pinigus konfiskuoti valstybės naudai. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šie pinigai (197 504 Lt) buvo sugrąžinti bendrovei, apskaityti ir įnešti į bendrovės kasą, tačiau neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl BK 72 straipsnio taikymo nepagrįstai nepanaikino. Byloje nustatyta, kad 2013 m. sausio 7 d. kratos metu paimti pinigai (197 504 Lt) priklausė UAB „V.“, todėl jie negalėjo būti konfiskuoti valstybės naudai. Teismas, vadovaudamasis BPK 108 straipsniu, įsitikinęs, kad proceso metu rasti pinigai priklauso kitam asmeniui, turėjo nuspręsti tuos pinigus po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų teisėtam savininkui, t. y. būtent UAB „V.“.

31Kartu kasatorė pažymi, kad kratos metu kartu su minėta pinigų suma buvo paimti ir teismo konfiskuoti 9635 Lt, priklausantys UAB „V.“; šie pinigai nesusiję su nagrinėjama byla ar kokia nors kita nusikalstama veika, šiuos pinigus UAB „V.“ K. V. sumokėjo pagal 2012 m. lapkričio 20 d. sudarytą restoranų paslaugų suteikimo sutartį, tačiau viso proceso metu teismai nepagrįstai neapklausė K. V. ir net nebandė aiškintis šių pinigų kilmės.

323. Nuteistosios D. K. kasacinis skundas atmestinas.

33Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, dėl teismų ištirtų įrodymų vertinimo, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų taisyklių

344. Kasaciniu skundu nuteistoji D. K. prašo dėl jos priimtus abiejų instancijų teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jai nutraukti. Kasatorė teigia, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes priimti nuosprendžiai nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad buvo pažeistas „įrodymų visumos objektyvaus įvertinimo principas“, o šių nuostatų nesilaikymas rodo, jog įrodymų vertinimas buvo neišsamus, paviršutiniškas ir vienpusis. Pasak kasatorės, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 2 dalies, 183 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies – taikymą, nes teismų padarytos išvados tiek dėl to, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos, tiek dėl jos kaltumo jas padarius nėra pagrįstos ir teisingos, todėl nuosprendžiai turi būti panaikinti ir byla nutraukta.

35BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, didžioji dalis jame dėstomų argumentų skirti teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui teismų padarytoms išvadoms pagrįsti, kurie nesietini su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Kasatorės argumentai, iš esmės reiškiantys prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

365. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

37Kasaciniame skunde (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde) kritikuojamas byloje ištirtų dokumentų, liudytojų parodymų ir kt. įrodymų vertinimas, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis bylos aplinkybės ir, pateikiant savą įrodymų vertinimą bei gynybos versijas, teigiama, kad jos nustatytos esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, remiantis netinkamai įvertintais įrodymais, kad teismų išvados padarytos nesant byloje jokių jos kaltumą pagrindžiančių įrodymų.

38Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei pats atlikęs įrodymų tyrimą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. K. kaltumo padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kad jų pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs ir pagal prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį – D. K. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, priešingai nei teigia kasatorė, visi byloje surinkti bei ištirti įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti, BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimai taip pat nepažeisti – nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos, įrodymai, kurie yra pagrindas išteisintąją pripažinti kalta ir ją nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti.

39Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

40BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

41Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių priimtus skundžiamus nuosprendžius reikėtų naikinti ir bylą nutraukti, neturi pagrindo. Iš priimtų teismų sprendimų turinio matyti, kad visi įrodymai ištirti ir įvertinti, pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos įvertinus įrodymų visumą, pagrindžiančią, kad D. K. padarė jai inkriminuotas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, numatytas nusikalstamas veikas. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nuteistosios gynybos versija motyvuotai atmesta, motyvuotai pasisakyta ir dėl 2013 m. vasario 7 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros, kuri akcentuojama kasaciniame skunde, vertinimo.

42Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, toliau šioje nutartyje pasisako dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, t. y. ar nagrinėjamoje byloje buvo tinkamai taikytos BK bendrosios dalies normos, ar pagal byloje nustatytas nusikalstamų veikų aplinkybes tinkamai pritaikytos BK specialiosios dalies normos. Kalbėdama šiais klausimais, teisėjų kolegija nekartoja byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurios teismų baigiamuosiuose aktuose yra nustatytos ir išdėstytos laikantis jų surašymui BPK nustatytų reikalavimų.

43Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies, 183 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo

446. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

45Kasatorė teigia, kad ji už dokumentų klastojimą, sukčiavimą, svetimo turto pasisavinimą ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuteista nepagrįstai, kad jos veikoje nenustatyti BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai.

46Kasatorės argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai ir prašymai, atmestini.

47Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012).

48Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose ir pan.), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Kaltininko parodymai, kad įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje.

49Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

50Apgaulė neteisėtai pasisavinant PVM, išvengiant pelno mokesčio ar panaikinant prievolę jį mokėti reiškiasi suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėta PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Taigi apgaulė neteisėtai pasisavinant ar išvengiant pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-34/2011 ir kt.).

51BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos, baudžiamoji atsakomybė kyla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Didelė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. įvertinant atsiradusią turtinę ar neturtinę žalą ir kitas bylos aplinkybes.

52Kasatorės teiginiai, kad abiejų instancijų teismai nukrypo, t. y. nesilaikė kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos turto pasisavinimo bei sukčiavimo bylose, kad ją pripažino kalta nesant jos veikoje nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinkamai pakeistas, o nuosprendžio dalis dėl D. K. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo ji pripažinta kalta padarius šią nusikalstamą veiką, turiniui ir esmei.

53Byloje nustatyta, kad D. K., būdama UAB „V.“ generaline direktore, veikdama pagal išankstinį susitarimą su UAB „H.“ direktoriumi A. K., suklastojo dokumentus: 2012 m. gegužės 28 d. statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 ir tos pačios datos lokalinę sąmatą 241 482,12 Lt vertės defektų šalinimo darbams atlikti, kuriuose įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie sudarymo datą, darbų pradžią ir pabaigą, rangovo ir užsakovo įsipareigojimus, mokėjimo tvarką, atliktinų darbų apimtį ir įkainius; 2012 m. rugpjūčio 16 d. pažymą apie 241 482,12 Lt vertės atliktus statybos ir remonto darbus, o įtraukti darbai UAB „V.“ priklausančiame viešbutyje „A.“ nebuvo atlikti; 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą X., išrašytą 213 008,40 Lt su PVM apmokėti už žinomai neatliktus darbus. Po to šiuos dokumentus D. K. panaudojo įtraukdama į jos vadovaujamos UAB „V.“ buhalterinę apskaitą, A. K. – į UAB „H.“ apskaitą, taip D. K., padedant A. K., padarė didelę turtinę žalą UAB „V.“, nes, remiantis fiktyvia 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaita faktūra, UAB „H.“ buvo pervesta 213 008,40 Lt. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, D. K., žinodama, kad UAB „H.“ jokių darbų neatliko, pasirašė pažymą apie 241 482,12 Lt vertės atliktus statybos ir remonto darbus, UAB „H.“ išrašytą 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą X., kurioje nurodyta 213 008,40 Lt suma (su PVM) bei pažymėta „mokėjimas pagal statybos rangos sutartį Nr. 2012 05 08, pagal atliktų darbų aktą Nr. 124-1/1“ (kurio apskritai nebuvo), pagal šią sąskaitą faktūrą iš UAB „V.“ „Nordea“ banke esančios sąskaitos UAB „H.“ per tris kartus pervedė 213 008,40 Lt, t. y. 2012 m. rugpjūčio 30 d. – 60 000 Lt, 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 70 000 Lt, 2012 m. spalio 11 d. – 83 008,40 Lt. A. K., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su D. K., AB „Citadele“ banko Panevėžio ir Klaipėdos filialuose iš UAB „H.“ sąskaitos 2012 m. rugpjūčio 30 d. išgrynino 49 000 Lt, 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 49 000 Lt, 2012 m. rugsėjo 3 d. – 31 200 Lt, 2012 m. spalio 11 d. – 49 000 Lt, 2012 m. spalio 12 d. – 33 610 Lt ir per kelis kartus nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. spalio 14 d. dalį pinigų D. K. perdavė pats asmeniškai, o dalį – per D. Kk.. Taigi byloje neabejotinai nustatyta, kad D. K. pervedė A. K. 213 008,40 Lt, iš jų 211 810 Lt paimta grynaisiais pinigais, o likusi 1198,40 Lt suma panaudota už išgryninimą ir kitoms UAB „H.“ išlaidoms. 2013 m. sausio 7 d. atliekant kratą viešbučio „A.“ kambaryje, kuriuo naudojosi D. K., buvo rasta 197 504 Lt. Kasatorė teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog ji turėjo tikslą pasisavinti UAB „V.“ turtą. Be to, ji nurodo, kad „bendrovės lėšos nebuvo naudotos asmeniniam tikslui – pinigai apskritai niekada nebuvo prarasti iš bendrovės valdymo: ji sumokėjo rangovui, o pastarasis juos ketino panaudoti sutartinių santykių vykdyme – apmokėti už būsimus statybos ir remonto darbus, kuriuos turėjo atlikti jo (A. K.) bendrovė. Bendrovės lėšos netgi turėjo būti panaudotos būtent bendrovės interesams – statybos ir remonto darbų atlikimui, t. y. UAB „V.“ infrastruktūros gerinimui, teikiamų paslaugų kokybės kėlimui ir užtikrinimui“. Kasatorė teigia, kad teismai iš esmės preziumavo turto pasisavinimą ir neįvertino to, kad realios žalos bendrovei neatsirado, nes vien tai, kad piniginės lėšos nebuvo bendrovės kasoje, nesuteikia pagrindo teigti, jog turtas buvo pasisavintas; kad teismai neišsamiai įvertino ir neatsižvelgė į faktą, jog ji pinigų neįnešė į UAB „V.“ kasą išimtinai dėl praktinių aplinkybių – didelio užimtumo ir šventinio (kalėdinio) laikotarpio. Tokie kasatorės argumentai nepagrįsti.

54Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad D. K. nagrinėjant bylą teisme aiškino, jog A. K. lapkričio mėnesį pranešė neradęs statybininkų ir grąžino jai pinigus – apie 200 000 Lt lapkričio mėn., ar laikotarpiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų per kelis kartus, kad po švenčių būtų pinigus įnešusi į kasą ir buhalterė būtų viską sutvarkiusi. Teismas tokius jos parodymus vertino kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės. Tokios versijos atmetimą teismas motyvavo tuo, kad iš 2013 m. sausio 7 d. protokolo matyti, jog D. K. gyvenamojoje vietoje ( - ), rasti 197 504 Lt, o tai reiškia, jog ji šių pinigų neįnešė į bendrovės kasą ir neketino šių pinigų forminti UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje, nes pinigai jai buvo grąžinti ne laikotarpiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, kaip nurodė kaltinamoji; pinigai jai buvo pradėti grąžinti jau 2012 m. rugpjūčio 30–31d., paskutinis pervedimas padarytas 2012 m. spalio 10 dieną, o pinigai pas D. K. rasti ir paimti tik 2013 m. sausio 7 d. kratos metu. Pinigų buvimo pas D. K. laikas patvirtina teismo išvadą dėl D. K. pasisavinto UAB „V.“ turto, nes ji, gavusi iš A. K. grynuosius pinigus, įgijo realią galimybę jais naudotis ir disponuoti savo nuožiūra. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad ištirtų įrodymų, faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog D. K. (taip pat ir A. K.) veikė tiesiogine tyčia – sąmoningai klastojo buhalterinius apskaitos ir kitus dokumentus, suvokė daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, siekė iš anksto sumanyto norimo rezultato – pasisavinti svetimus pinigus, o tai ir buvo padaryta. UAB „V.“ buvo padaryta didelė žala, nes pasisavinta suma viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis).

55Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją išteisino dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pasak kasatorės, šis teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą, nepagrįstai rėmėsi specialistų, o ne ekspertizės akto išvadomis.

56D. K. ir A. K., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnio 1 dalį būdami atsakingi už teisingą apskaitos dokumentų surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, ji (D. K.), būdama atsakinga už UAB „V.“, o A. K. – už UAB „H.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, įgyvendindami savo nusikalstamus ketinimus, panaudojo suklastotus 2012 m. gegužės 28 d. statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28, tos pačios datos lokalinę sąmatą, 2012 m. rugpjūčio 16 d. pažymą apie atliktus statybos ir remonto darbus, 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą X., nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., tiksliau nenustatytu laiku, D. K., pateikdama šios bendrovės apskaitą tvarkančiam vyr. buhalteriui A. M., o A. K., pateikdamas jo vadovaujamos bendrovės apskaitą tvarkančiai buhalterei A. Mi., kurie nesuvokdami nusikalstamų veiksmų pobūdžio, dėl D. K. ir A. K. kaltės, pažeisdami Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, buhalterinėje apskaitoje, remdamiesi jų pateiktais juridinės galios neturinčiais dokumentais, kuriuose įforminti tikrovės neatitinkantys duomenys, užfiksavo neįvykusią ūkinę operaciją – statybos remonto darbų atlikimą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „V.“ ir UAB „H.“ 2012 m. veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio.

57Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, kaip minėta, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat ir nuosprendžio surašymui BPK 305 straipsnyje, 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymėjo ir tai, kad pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015).

58Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. ir A. K. 2012 m. rugsėjo 25 d. UAB „V.“ patalpose, D. K. pateikus vyr. buhalteriui suklastotus dokumentus ir jam surašant mokestinio laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM deklaraciją, dėl jos ir A. K. veiksmų, pažeidžiant PVM įstatymą, nurodė jai žinomai neteisingus duomenis apie UAB „V.“ įsigytų prekių ir paslaugų PVM – 57 497 Lt (į kurį įtrauktas ir pagal sąskaitą faktūrą X. pridėtinės vertės mokestis – 36 968 Lt) ir neteisingus duomenis apie grąžintiną PVM – 23 515 Lt, vyr. buhalteriui A. M. šią tikrovės neatitinkančią deklaraciją pateikus Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriui, deklaracijoje įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie mokėtiną jos vadovaujamos bendrovės rugpjūčio mėn. PVM, kai į pirminę A. K. vadovaujamos UAB „H.“ 2012 m. rugsėjo 24 d. mokestinio laikotarpio nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM deklaraciją, pateiktą Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, A. K. iniciatyva tyčia nebuvo įtrauktas kaip pardavimo PVM – 36 968 Lt, nurodytas suklastotoje sąskaitoje faktūroje X., po to UAB „V.“ įskaičius PVM permoką, apgaule, tyčia, padedama A. K., UAB „V.“ naudai D. K. išvengė turtinės prievolės sumokėti į biudžetą PVM 36 968 Lt.

59Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes teismai netyrė ir tinkamai neįvertino 2013 m. vasario 7 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros. Pasak kasatorės, šia sąskaita faktūra buvo ištaisyta mokesčių deklaravimo klaida, UAB „V.“, pagal patikslintus duomenis, 2013 m. gegužės–birželio mėn. sumokėjusi 51 295 Lt dydžio mokėtiną PVM, panaikino mokėtino PVM nepriemoką valstybės biudžetui, o tai reiškia, kad žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta; kad po šios sąskaitos faktūros pagrindu atliktų buhalterinių įrašų patikslinimų buvo galima nustatyti 2012 m. bendrovės turto ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą bei ūkinės finansinės veiklos rezultatus. Tokie kasatorės argumentai atmestini, nes iš bylos medžiagos matyti, kad šis dokumentas buvo ištirtas ir įvertintas tiek atskirai, tiek visų ištirtų bylos aplinkybių kontekste. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas 2013 m. sausio 14 d., 2013 m. sausio 22 d. D. K. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje; 2013 m. sausio 24 d. ir vasario 4 d. ji buvo apklausta kaip įtariamoji, tačiau parodymus duoti atsisakė; A. K. apie įtarimus, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, buvo pranešta 2013 m. sausio 23 d., tą pačią dieną jis buvo apklaustas kaip įtariamasis, o 2013 m. vasario 24 d. kaip įtariamasis buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. 2013 m. sausio 22 d. atlikus kratas A. K. ir A. Mi. (UAB „H.“ buhalterės) gyvenamosiose vietose buvo surasti ir paimti nusikalstamoms veikoms tirti reikšmingi dokumentai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina D. K. ir A. K. nusikalstamus tikslus – remiantis suklastotais UAB „H.“ ir „V.“ dokumentais pasisavinti šios bendrovės turtą, kad tuo tikslu jiems (D. K. ir A. K.) atlikus visus būtinus veiksmus, t. y. surašius finansinius dokumentus ir D. K. pervedus pinigus už tariamai atliktus darbus į UAB „H.“ sąskaitą, pagal iš anksto aptartą susitarimą su A. K. D. K. žinodama, jog pinigai jai bus grąžinti asmeniškai ir buvo grąžinti, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, UAB „V.“ 2013 m. vasario 7 d. išrašė UAB „H.“ kreditinę sąskaitą, kuria buvo siekiama anuliuoti įvykdytus mokėjimus už neatliktus darbus. Teismas nuosprendyje nurodė, kad 2013 m. vasario 7 d. UAB „H.“ išrašė kreditinę sąskaitą, tačiau UAB „H.“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuota, kad A. K. tik 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovei UAB „V.“ sumokėjo (grąžino) 197 359 Lt. Ekspertizės akte nurodyta, kad UAB „V.“ 2014 m. kovo 31 d. atskaitingo asmens D. K. avanso apyskaitoje užfiksuota, jog 2013 m. vasario 11 d. buvo gauta 197 359 Lt suma. Tokie apyskaitoje nurodyti D. K. įrašai prieštarauja jos parodymams apie A. K. grąžintas avansines įmokas bei UAB „H.“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotiems tariamiems ūkiniams įvykiams dėl avansinių įmokų grąžinimo laiko.

60Teismas D. K. ir A. K. parodymus dėl apmokėjimo pagal suklastotus už tariamai atliktus darbus ir po apmokėjimo buhalterinėje apskaitoje nurodytus dokumentus dėl pinigų sugrąžinimo įvertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Dėl to, kad nesumokėta PVM 36 968 Lt suma buvo sumokėta, t. y. UAB „V.“ bendrovės „H.“ išrašytos 2013 m. vasario 7 d. kreditinės PVM sąskaitos faktūros pagrindu VMI 2013 m. balandžio 5 d. pateikus 2013 m. vasario 1 d.–2013 m. vasario 28 d. laikotarpio PVM deklaraciją buvo grąžintas nepagrįstai 2012 m. rugpjūčio mėn. PVM deklaracijoje įskaitytas 36 968 Lt pirkimo PVM pagal 2012 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, valstybei žala atlyginta, teismas motyvuotai pasisakė, jog nagrinėjamu atveju tai nėra aplinkybė, paneigianti padarytą sukčiavimą. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, taip pat pripažino, kad tokia aplinkybė pati savaime nešalina D. K. ir A. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (taip pat ir BK 222 straipsnio 1 dalį), nes veiksmai, susiję su 2013 m. vasario 7 d. kreditinės sąskaitos faktūros išrašymu, atlikti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir pranešus jiems apie įtarimus.

61Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes D. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Remiantis kasatorės nurodytais argumentais tenkinti jos kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

627. Nagrinėjamoje byloje UAB „V.“ civilinio ieškinio nereiškė, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsniu, pinigai – 197 504 Lt – rasti atliekant kratą viešbučio „A.“ kambaryje, kuriuo naudojosi D. K., konfiskuoti kaip jos padarytų nusikalstamų veikų rezultatas.

63Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. D. K. apeliaciniame skunde BK 72 straipsnio taikymas nebuvo ginčijamas, nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija BK 72 straipsnio taikymo klausimo iš esmės nenagrinėja.

648. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

65Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

66Nuteistosios D. K. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu D. K. nuteista... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi,... 4. Šiuo nuosprendžiu D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, nes... 5. Iš D. K. priteista 350,44 Eur (1210 Lt) valstybei proceso išlaidoms atlyginti... 6. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 7. Nuosprendžio dalis, kuria D. K. buvo išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1... 8. Nuosprendžio dalis, kuria D. K. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį,... 9. Nuosprendžio dalis, kuria D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė,... 10. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas... 11. Iš Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio pašalintos D.... 12. Kita Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalis palikta... 13. Tais pačiais nuosprendžiais nuteistas ir A. K., tačiau dėl jo priimti... 14. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios D. K. ir jos gynėjo advokato... 15. 1. D. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteista už... 16. Tęsiant nusikalstamą veiką, D. K. nurodymu pagal minėtus žinomai... 17. Taip pat ji nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdama... 18. Taip pat ji nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, pagal... 19. 2. Kasaciniu skundu nuteistoji D. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos... 20. Kasatorės teigimu, skundžiami teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir... 21. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimas ją pripažinti... 22. Nuteistoji teigia, kad neturėjo tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę... 23. Be to, kasatorė teigia, kad tariamai padarytas PVM sukčiavimas visiškai... 24. Kasatorė nesutinka ir su jos nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.... 25. Kasatorė, teigdama, kad kratos atlikimo metu jos gyvenamoji vieta buvo ( - ),... 26. Kartu nuteistoji nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad... 27. Apibendrindama kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai... 28. Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai bei neteisėtai nuteista ir pagal BK 300... 29. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekviena nusikalstama... 30. Kasatorės nuomone, teismai netinkamai pritaikė ir BK 72 straipsnį. Skunde... 31. Kartu kasatorė pažymi, kad kratos metu kartu su minėta pinigų suma buvo... 32. 3. Nuteistosios D. K. kasacinis skundas atmestinas.... 33. Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, dėl teismų ištirtų įrodymų... 34. 4. Kasaciniu skundu nuteistoji D. K. prašo dėl jos priimtus abiejų... 35. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas... 36. 5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio... 37. Kasaciniame skunde (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir... 38. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 39. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK... 40. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti... 41. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų... 42. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo... 43. Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies, 183 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1... 44. 6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą... 45. Kasatorė teigia, kad ji už dokumentų klastojimą, sukčiavimą, svetimo... 46. Kasatorės argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai ir prašymai,... 47. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo... 48. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turto... 49. Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo... 50. Apgaulė neteisėtai pasisavinant PVM, išvengiant pelno mokesčio ar... 51. BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas... 52. Kasatorės teiginiai, kad abiejų instancijų teismai nukrypo, t. y. nesilaikė... 53. Byloje nustatyta, kad D. K., būdama UAB „V.“ generaline direktore,... 54. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad D. K. nagrinėjant... 55. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją išteisino... 56. D. K. ir A. K., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį... 57. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išanalizuoti ir... 58. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. ir A. K. 2012 m. rugsėjo 25 d. UAB... 59. Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas... 60. Teismas D. K. ir A. K. parodymus dėl apmokėjimo pagal suklastotus už... 61. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 62. 7. Nagrinėjamoje byloje UAB „V.“ civilinio ieškinio nereiškė, todėl,... 63. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį... 64. 8. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos... 65. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 66. Nuteistosios D. K. kasacinį skundą atmesti....