Byla 2K-180-693/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nuteistajai R. K. , nuteistosios gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui, išteisintajam V. G. , išteisintojo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. ir jos gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžių dalių bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gedimino Bernotavičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu R. K. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 75 MGL – 9750 Lt (2823 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL – 5200 Lt (1506 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 75 MGL – 9750 Lt (2823 Eur) dydžio bauda.

3V. G. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį 85 MGL – 11 050 Lt (3223 Eur) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL – 6500 Lt (1882 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 85 MGL – 11 050 Lt (3223 Eur) dydžio bauda.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu nuteistosios R. K. apeliacinis skundas atmestas, nuteistojo V. G. patenkintas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalis dėl V. G. panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. G. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta nusikalstama veika (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistosios R. K. , iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytų nusikalstamų veikų pašalinant aplinkybę, kad ji nusikalstamas veikas padarė sukurstyta V. G.

5Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios ir jos gynėjo skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro atmesti, išteisintojo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

7R. K. nuteista už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus bei suklastojo tikrą dokumentą ir panaudojo, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. buvo nuteistas už tai, kad sukurstė kitą asmenį R. K. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir viršyti įgaliojimus bei suklastoti tikrą dokumentą ir jį panaudoti, o būtent:

8V. G. nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. vasario 10 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, žinodamas, kad, grįždamas į Teisingumo ministerijos mokymo centre (Sanklodiškių k., Molėtų r.) vykusį seminarą, vairuodamas jam nepriskirtą tarnybinį automobilį „Toyota Avensis“ (valst. nr. ( - ) 2011 m. gegužės 31 d., apie 9.17 val., kelyje A14 Vilnius– Utena 23 kilometre padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir pasinaudodamas asmeniniais ryšiais, paprašė R. K. padėti jam išvengti administracinės atsakomybės už šio pažeidimo padarymą, taip palenkė ją daryti nusikalstamas veikas;

9R. K. nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. vasario 10 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, eidama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) Administravimo valdybos viršininkės pareigas, Šermukšnių g. 3, Vilniuje, panaudodama savo tarnybinę padėtį priešingai tarnybos interesams, siekdama nuslėpti Tarnybos Vilniaus valdybos viršininko V. G. galbūt padarytą Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimą vairuojant jam nepriskirtą Tarnybai priklausantį tarnybinį automobilį „Toyota Avensis“ (valst. nr. ( - ) žinodama, kad 2011 m. gegužės 31 d., apie 9.17 val., kelyje A14 Vilnius-Utena 23 kilometre minėtą automobilį, grįždamas į Teisingumo ministerijos mokymo centre (Sanklodiškių k., Molėtų r.) vykusį seminarą, vairavo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė Tarnybos Vilniaus valdybos viršininkas V. G. , savo pavaldiniui, Tarnybos Administravimo valdybos Turto skyriaus vedėjui A. R. , kuriam buvo pavesta parengti atsakymą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. rugsėjo 9 d. (rašto reg. ( - )) paklausimą, nurodė palaukti su atsakymo rengimu ir tik po nepagrįstai ilgo laiko, 2011 m. lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, davė A. R. žodinį nurodymą parengti šį atsakymą, nenurodant, kas vairavo minėtą automobilį, bet nurodant, kad automobilį vairavęs asmuo vykdė operatyvinę užduotį. Po to, atsižvelgdama į Administravimo valdybos viršininko pareigybės aprašymo 7.9 punkte, Tarnybos darbo reglamento 117, 119, 121, 127, 128 punktuose įtvirtintas nuostatas, neturėdama įgaliojimų, ant Tarnybos Administravimo valdybos blanko savo vardu surašė ir savo parašu patvirtino 2011 m. lapkričio 24 d. raštą, reg. ( - ), kaip atsakymą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. rugsėjo 9 d. (rašto reg. ( - ) paklausimą, kuriame pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad asmuo, vairavęs minėtą automobilį, skubiai vykdė jam pavestą operatyvinę užduotį, todėl prašomi duomenys nebus teikiami, taip ji suklastojo ir panaudojo tikrą dokumentą. Gavus tokį atsakymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyboje 2011 m. lapkričio 30 d. buvo priimtas nutarimas ( - ) dėl minėto Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylos teiseną nutraukti, suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui, todėl V. G. išvengė administracinės atsakomybės;

10R. K. , tęsdama savo nusikalstamą veiką, eidama Tarnybos Administravimo valdybos viršininkės pareigas, 2011 m. gruodžio 28 d. gavusi pavedimą atlikti tarnybinį patikrinimą pagal anoniminį skundą dėl Tarnybos Vilniaus valdybos viršininko V. G. veiksmų, galbūt tarnybiniu automobiliu pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei likus nenubaustam, žinodama, kad anoniminiame skunde kalbama apie jos veiksmus, surašant ir pateikiant minėtą 2012 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. ( - ), todėl atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 punkte, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte, 11 straipsnio 1, 4 dalyje, Tarnybos Tarnautojų tarnybinės etikos kodekso 7.4 punkte įtvirtintas nuostatas, turėdama pareigą nusišalinti, sąmoningai nuslėpė šią informaciją nuo tarnybinį patikrinimą atliekančio pavaldinio, tuo metu ėjusio Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas J. G. , aktyviai dalyvavo šio tarnybinio patikrinimo metu, dėl to tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių V. G. padaryto pažeidimo požymių (2012 m. vasario 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. ( - ); tokiais savo veiksmais R. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršijo įgaliojimus ir taip padarė didelę žalą valstybei, kuri pasireiškė pareigūno vardo diskreditavimu ir Tarnybos prestižo, autoriteto bei pasitikėjimo Tarnyba, kaip institucija, sumenkinimu.

11Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjo advokato A. Mažeikos apeliacinį skundą (taip pat nuteistosios R. K. ), šį tenkino ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ištirtais įrodymais V. G. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas dėl V. G. netinkamai įvertino surinktus įrodymus, tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad tiek V. G. , tiek R. K. nuosekliai neigė, jog R. K. jai inkriminuotus veiksmus atliko V. G. prašymu. Ta aplinkybė, kad R. K. atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, neleidžia daryti patikimos išvados, kad tas asmuo veikė kaip kurstytojas. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. G. panaikino, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

12Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. Bernotavičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį be pakeitimų.

13Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl V. G. naikintinas ir priimtinas išteisinamasis, nes neįrodyta, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnis 5 dalis 1 punktas); teigiama, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta, neatitinka bylos aplinkybių. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, nurodytą aprašomojoje nuosprendžio dalyje, t. y. jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta visuma įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti neginčijamą išvadą, kad V. G. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnyje, bei priimdamas sprendimą, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, – nepadaryta nusikalstama veika, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šiuo pagrindu asmuo išteisintinas nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Konstatavus, kad surinktų duomenų nepakanka konstatuoti asmens kaltės, kaip buvo padaryta šiuo atveju, turėjo būti taikomas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas – neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taigi, teismui padarius minėtą išvadą, straipsnis pritaikytas neteisingai, nes nebuvo nustatyta, kad nepadaryta nusikalstama veika. R. K. nuteista dėl šių nusikalstamų veikų padarymo ir toks sprendimas paliktas apeliacinės instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išdėstė, kad neįrodyta, jog V. G. padarė veikas, o ne, kad nenustatyta šių veikų požymių, todėl padarydamas tokią išvadą turėjo vadovautis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu – neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, laikytinos nepagrįstomis apeliacinio teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas V. G. kaltę, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, iš esmės grindė vien liudytojo A. R. bei J. G.parodymais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais parodymais, tačiau tai nebuvo vieninteliai duomenys, kuriais grindžiamas nuosprendis. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino ir nesuteikė reikšmės kitų liudytojų parodymams. Kaip nustatyta, V. G. žinojo apie savo padarytą pažeidimą, net jei nepamatė, jog yra užfiksuotas greičio radaro, apie tai jam pranešė A. R. . Jis aiškiai žinojo, kad tuo metu jokios operatyvinės užduoties nevykdė, važiavo į mokymus, tačiau V. G. nevyko į Kelių policiją, nes (jo teigimu) manė, kad jam kažkas Tarnyboje praneš, ką turi daryti. Šis V. G. teiginys ir elgesys – nepagrįstas delsimas imtis atitinkamų veiksmų konkrečioje situacijoje – vertintinas kaip aplinkybė, kuri parodo, kad V. G. tikėjosi, jog jam pavyks išvengti atsakomybės. Dirbdamas Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnybos) Vilniaus valdybos viršininku, jis privalėjo žinoti ir žinojo Tarnyboje nustatytą vadovų informavimo tvarką dėl padarytų KET pažeidimų operatyvinių užduočių vykdymo metu. Pats disponavo informacija apie operatyvinę veiklą ir, pareigūnams padarius KET pažeidimų operatyvinių užduočių vykdymo metu, ją suteikdavo reikiamiems subjektams. Tai patvirtino ir liudytojas V. G. bei Tarnybos pareigūnas V. K. , apklausoje nurodęs, jog tvarka buvo žinoma ir aiški (reikia informuoti viršininką, kad pažeidimas padarytas dėl tarnybinio būtinumo, surašomas tarnybinis pranešimas). Taip pat neatkreiptas dėmesys į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotą aplinkybę, kad, atliekant tarnybinį patikrinimą dėl tarnybinio automobilio panaudojimo savo reikmėms, V. G. 2012 m. sausio 19 d. sąmoningai nutylėjo informaciją apie 2011 m. gegužės 31 d. padarytą KET pažeidimą, dėl kurio buvo atsiųstas Kelių policijos užklausimas. Nutylėdamas šią informaciją, neabejotinai reikšmingą skundo tyrimui, buvo suinteresuotas nuslėpti savo padarytą KET pažeidimą ir tai, kad apie jį suteikta melaginga informacija. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė šiais įrodymais, nevertino jų kitų įrodymų kontekste, o tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą dėl V. G. kaltės.

14Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, dėstydamas įrodytomis pripažintų V. G. nusikalstamų veikų aplinkybes, iš esmės apsiribojo tik R. K. veiksmų aprašymu. Tačiau toks apeliacinio teismo vertinimas nėra pagrįstas, nes V. G. inkriminuotas R. K. sukurstymas padaryti konkrečias nusikalstamas veikas, todėl šios veikos aplinkybių aprašymas būtinas. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikaltimą. Palenkti asmenį daryti nusikalstamą veiką galima įvairiai. Šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, – pasinaudojant asmeniniais santykiais su R. K. Tokia išvada darytina vertinant surinktus įrodymus kaip visumą, to nepadarė apeliacinės instancijos teismas. Pabrėžta, kad R. K. laikytina nusikalstamų veikų vykdytoja, taigi, tik R. K. ir atliko veiksmus, tik tai ir įmanoma įrodyti minėtais duomenimis, priešingai nei V. G. , kaip kurstytojo, veiksmus, kurie iš esmės yra tik jos sukurstymas tai padaryti. Kadangi R. K. veiksmai įrodyti esamais duomenimis ir yra sukurstymo pasekmė, todėl nesutiktina su išvada, kad šie duomenys parodo tik R. K. veiksmus, nes asmenims bendrininkaujant jų veiksmai yra bendri, todėl vieno bendrininko atžvilgiu esantys įrodymai dėl nusikalstamų veikų įvykdymo laikytini įrodymais ir kito atžvilgiu, nes kalbama apie tą pačią, bendrai padarytą veiką. Taip pat prokuroro pažymėta, kad teismo akcentuoti liudytojų A. R. , J. G. parodymai buvo nuoseklūs viso bylos proceso metu, šie asmenys parodė apie esmines aplinkybes ir nėra nustatyta pagrindų jų parodymais netikėti ar nesiremti.

15Atkreipiamas dėmesys, kad grindžiant kaltinimą atsižvelgtina ir į tai, jog nustatyta, kad V. G. ir R. K. siejo artimas asmeninis bendravimas, kurio metu ji buvo sukurstyta padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pažymėta, kad veikos kvalifikavimui reikšmės neturi R. K. motyvai (altruizmas, draugiškumas ar pan.). Jokio kito R. K. nusikalstamų veikų padarymo, rizikuojant prarasti tarnybą, esant baudžiamosios atsakomybės grėsmei, loginio paaiškinimo nėra. Atsižvelgiant į jos eitas pareigas, nėra pagrindo abejoti, kad ji suprato savo atliekamų veiksmų pobūdį ir pavojingumą. Kasatoriaus teigimu, byloje nustatytas asmeninis V. G. bei R. K. bendravimas. Nustatyti jų abiejų veiksmai: R. K. atliko aktyvius veiksmus, davė nurodymus parengiant, išsiunčiant atsakymą Kelių policijos valdybai, kuriame pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, faktinis aktyvus dalyvavimas žinomai su ja bei V. G. susijusio tarnybinio patikrinimo atlikime. Taip pat nustatyti V. G. tyčiniai pasyvūs veiksmai: kai jam buvo pranešta apie jo padarytą KET pažeidimą, jis nenuvyko į Kelių policijos valdybą prisistatyti pažeidėju, svarbiausia – nesiėmė tinkamai, jam žinoma tvarka pranešti tarnybai apie tarnybiniu automobiliu padarytą KET pažeidimą, taip pat jog informavo V. G. , kad pažeidimas padarytas, vykdant operatyvinę veiklą. Nepagrįstas delsimas, net ir žinant, kad tarnyboje dėl to gautas paklausimas, parodo, jog asmuo tikėjosi išvengti administracinės atsakomybės už minėtą KET pažeidimą. R. K. atlikus nusikalstamus veiksmus, toks tikslas ir buvo pasiektas. V. G. ir R. K. neigia apie tai išvis kalbėję, tačiau neaišku, kokiu būdu be V. G. įsikišimo R. K. sugalvojo, kad reikia pastarajam pagelbėti. Tai neva leidžia pagrįstai padaryti vienintelę galimą šioje situacijoje logišką išvadą, kad pokalbis dėl V. G. padaryto KET pažeidimo ir su tuo susijusio paklausimo, priešingai nei jie teigia, buvo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. K. veikė V. G. prašymo pagrindu, t. y. jo sukurstyta. Asmenį sukurstyti padaryti nusikalstamą veiką galima naudojantis ne tik tiesioginiu pavaldumu, bet ir pasinaudojant asmeniniais santykiais, todėl apeliacinio teismo argumentas, kad asmenų nesiejo tiesioginis pavaldumas, negali būti pagrindas paneigti sukurstymo faktą. Taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į kitas aplinkybes, patvirtinančias asmenų bendrininkavimo faktą – aplinkybę, kuri konstatuota ir pirmosios instancijos teismo, jog A. R. neparengė atsakymo Kelių policijos valdybai per protingą terminą, nes tikėjosi, kad V. G. pats nuvyks į Kelių policiją dėl įvykio (kaip su juo buvo aptarta), tačiau po dviejų savaičių sužinojęs, jog V. G. to nepadarė, A. R. kreipėsi į tiesioginę vadovę R. K., kuri nurodė palaukti dėl atsakymo. Prokuroro įsitikinimu, šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad V. G. ir R. K. derino savo veiksmus, siekiant padėti jam išvengti administracinės atsakomybės. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, o vertino juos atskirai ir tai sukliudė priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė požymius, leidžiančius daryti išvadą, jog V. G. padarė jam inkriminuotas veikas. Nors Liudytojų A. R. ir J. G. parodymai tiesiogiai V. G. kaltės nepagrindžia, tačiau vertinant juos neatskirai, t. y. priešingai nei juos vertino apeliacinės instancijos teismas, o įvertinus kiekvieną atskirai ir kaip visumą su kitais surinktais įrodymais, – jų pakanka konstatuoti V. G. kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kasatorius, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad V. G. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, bei pažymi, jog netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas teismų praktikoje yra ir tada, kai esant pakankamam pagrindui asmeniui pritaikyti BK specialiosios dalies konkretų straipsnį, teismas, ignoruodamas ir nemotyvuotai atmesdamas byloje surinktus įrodymus, tokio asmens nepatraukia baudžiamojon atsakomybėn. Įvertinus minėtas aplinkybes, prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų faktinių duomenų, jų tinkamai neanalizavo ir nevertino, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisinant V. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, bei nepagrįstai pašalino aplinkybę, jog R. K. nusikalstamas veikas padarė sukurstyta V. G. .

16Kasaciniu skundu nuteistoji R. K. ir jos gynėjas advokatas V. Bužinskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti.

17Kasatorių įsitikinimu, abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos šių BK straipsnių aiškinimo bei taikymo praktikos. Pasak kasatorių, bylą nagrinėjusių teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistosios kaltumo klausimo išsprendimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, lėmusį netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepaisė LAT praktikoje nuosekliai plėtojamos sampratos, jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė – paskutinė priemonė ultima ratio. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasacinio skundo padavimo dieną yra susiklosčiusi paradoksali situacija – Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas, nagrinėję nuteistosios veiksmus, nusprendė, kad jais ji padarė nusikaltimus, tuo tarpu specializuoti teismai – Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėję tas pačias nuteistosios veikas ir aplinkybes, konstatavo, kad ji neatliko tų veiksmų, kuriais buvo kaltinama skiriant jai tarnybinę nuobaudą, todėl nuosprendžių peržiūrėjimas kasacine tvarka leistų išvengti konstituciškai nepateisinamos situacijos, kai vienu metu galiotų vienas kitam prieštaraujantys (galutiniai ir neskundžiami) teismų sprendimai.

18Kasatoriai pažymi, kad pagal BK 228 straipsnį nuteistas asmuo privalo aiškiai žinoti, kokias jo teisingą elgesį reglamentuojančias normas jis pažeidė ir kokiais veiksmais jis tai atliko, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendžiais šios problemos neišsprendė. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo abejoti dėl R. K. kaltės, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes ji, piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi ir įgaliojimais, atliko priešingus tarnybos interesams, neteisėtus veiksmus, o šie veiksmai, anot teismo, buvo susiję priežastiniu ryšiu su įstatyme numatytais padariniais – didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos padarymu valstybei ir konkrečiai institucijai, todėl jos veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, piktnaudžiavimo požymiai. Kasatoriai nurodo, kad šią išvadą teismas grindė neva neginčijamai nustatytomis aplinkybėmis, jog būtent nuteistoji nurodė A. R. , kokio turinio raštą Kelių policijos valdybai parengti, šiame rašte buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija ir ji (R. K. ) pasirašė minėtą raštą Kelių policijos valdybai, nors neturėjo teisės jo pasirašyti. Pasak kasatorių, akivaizdu, kad teismai, vertindami bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, taip pat baudžiamojo proceso principą, jog visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti išsamiai ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes, aiškinamos kaltinamojo naudai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), net du kartus nagrinėjęs šiai bylai reikšmingas aplinkybes, 2014 m. birželio 9 d. neskundžiamoje nutartyje (administracinė byla Nr. A143-941/2014) konstatavo, jog R. K. nekontroliavo ir nedarė įtakos A. R. parengto atsakymo (Kelių policijos valdybai) turiniui ir jo rengimo terminui, be to, ji turėjo teisę jį pasirašyti. LVAT taip pat nustatė, kad R. K. neturėjo jokių motyvų, dėl kurių ji būtų siekusi nuslėpti asmenį, vairavusį tarnybinį automobilį, t. y. V. G. . Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendyje pripažino, kad nėra pagrindo teigti, jog ji veikė V. G. prašymo ar sutarimo pagrindu, t. y. jo sukurstyta, ir pašalino šią aplinkybę iš nuosprendžio. Kasatoriai pažymi, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, jog kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, t. y. supranta, jog pažeidžia atitinkamus tarnybą reglamentuojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir peržengia kompetencijos, įgaliojimų ribas ir taip, panaudodamas savo tarnybinę padėtį, ar ja pasinaudodamas veikia priešingai tarnybos interesams, numato, kad dėl tokios veikos neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai ar juridiniam arba fiziniam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125/2012). Skunde nurodyta, kad teismai, konstatuodami nuteistosios tyčią ir padarytą didelę žalą, rėmėsi tik jos veikos formaliuoju požymiu – R. K. , kaip pareigūnės, veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu. Pasak kasatorių, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad byloje nenustatytas būtinas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – tyčia, todėl be pagrindo nuteistosios veiksmai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir tai be abejonių prieštarauja BK 2 straipsnio nuostatoms. Skunde nurodyta, kad LAT ne kartą yra pabrėžęs, jog tyčinė kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodytas ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125/2012). Kasatorių vertinimu, nepagrįsta ir nemotyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistosios kaltę, padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtina nuoseklūs liudytojo A. R. parodymai. Iš nuosprendžio akivaizdžiai matyti, kad išvadą, neva nuteistoji darė įtaką atsakymo (Kelių policijos valdybai) turiniui ir jo rengimo terminui, teismas darė remdamasis vien tik A. R. parodymais ir visiškai ignoravo būtinybę kritiškai vertinti A. R. parodymus, atsižvelgiant į tai, jog tarnybos vadovybė būtent jam buvo pavedusi parengti atsakymą Kelių policijos valdybai. Kasatorių teigimu, teismas turėjo suabejoti (ar bent kritiškai vertinti) asmens, aplaidžiai atlikusio savo pareigas ir siekiančio išvengti atsakomybės už netinkamą tiesioginių pareigų atlikimą, liudijimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių atmeta nuteistosios paaiškinimus ir kodėl visas abejones (dėl galimų ar tariamų jos veiksmų) vertina jos nenaudai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartyje konstatuota, jog A. R. parodymai kelia abejonių dėl jų patikimumo, o tai, kad R. K. neva darė įtaką atsakymo (Kelių policijos valdybai) turiniui, parodė tik A. R. . Šioje LVAT nutartyje taip pat pažymėta, kad nuteistosios kaltei tyčinę formą nustatyti neužtenka vien to, jog ji pasirašė dokumentą, neįsitikinusi jo turinio atitiktimi tikrovei bei nepareikalavusi iš A. R. tyrimo, kurį jis privalėjo atlikti, medžiagos.

19Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, jog nuteistosios veiksmais buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir tarnybos prestižas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuo tai pasireiškė. Konstatuojant padarytą didelę žalą, teismai rėmėsi nuteistosios veikos formaliuoju požymiu – pareigūnės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu, tačiau tokia teismo praktika prieštarauja LAT suformuotai aiškinimo ir taikymo praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325/2014, 2K-263/2014). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, anot kasatorių, darytina išvada, kad teismai nemotyvavo savo išvadų dėl didelės žalos padarymo, tačiau svarbiausia tai, jog, nenustačius nuteistosios veiksmuose tyčios, nėra pagrindo konstatuoti, kad jos veiksmais apskritai padaryta didelė žala. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorė niekada nepripažino parengusi raštą Kelių policijos valdybai, todėl, kasatorių teigimu, šioje dalyje teismas suformulavo tikrovės neatitinkančias išvadas, kurios buvo grindžiamos nevisapusišku ir neobjektyviu byloje esančių ir teisiškai reikšmingų įrodymų tyrimu bei vertinimu. Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai R. K. kaltę dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, grindė išimtinai A. R. parodymais, ignoruodami kitas reikšmingas aplinkybes. Skunde pažymėta, kad aplinkybės dėl kasatorės dalyvavimo parengiant minėtą raštą yra visiškai paneigtos tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose. Kasatoriai pažymi, kad LAT yra ne kartą konstatavęs, jog, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, todėl akivaizdu, kad šioje byloje svarbus fakto nustatymo klausimas, leidžiantis nustatyti (arba paneigti) tiesioginę kasatorės tyčią. Kasatoriai pabrėžia, kad LVAT 2014 m. birželio 9 d. neskundžiamoje nutartyje (administracinėje byloje Nr. A143-941/2014) konstatavo, kad nėra duomenų, jog R. K. kontroliavo ar darė įtaką atsakymo (Kelių policijos valdybai) turiniui ir jo rengimo terminui. Raštą Kelių policijos valdybai, kurį pasirašė kasatorė, rengė A. R., šio rašto projektą ji koregavo nekeisdama jo turinio (už kurį atsakingas jį rengęs A. R. ) ir ji turėjo teisę pasirašyti tokį raštą, todėl šios įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. K. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, kuri yra privaloma inkriminuojant BK 300 straipsnio 1 dalį.

20Prokuroro kasacinis skundas atmestinas, o nuteistosios R. K. ir jos gynėjo advokato V. Bužinsko kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

21Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų

22Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis dėl V. G. naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog neįrodyta, kad V. G. padarė nusikalstamą veiką, tačiau rėmėsi BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Šiuo pagrindu asmuo išteisinamas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Konstatavus, kad surinktų duomenų nepakanka konstatuoti asmens kaltę, kaip buvo padaryta šiuo atveju, turėjo būti taikomas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas – neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Prokuroro skundo esmė – kad jis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl V. G. ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino teisingai.

23Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistieji R. K. ir V. G. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Būtent apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar teisingai įvertinti surinkti byloje įrodymai, ar pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Atkreiptinas prokuroro dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes.

24Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies turinys dėl V. G. išteisinimo patvirtina, kad šis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, padarė išvadą, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, jog V. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. kad jis sukurstė R. K. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir suklastoti dokumentą. Šis teismas teisingai pažymėjo, kad tiek V. G. , tiek R. K. nuosekliai neigė, jog R. K. jai inkriminuotus veiksmus atliko V. G. prašymu. Liudytojų A. R. ir A. G. parodymai V. G. kaltės niekaip nepagrindžia. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad prielaidomis kaltinamojo kaltės grįsti negalima. Prokuroras skunde teisingai pažymėjo, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, jog neįrodyta, kad V. G. padarė nusikalstamą veiką, tačiau rėmėsi ne BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, o 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Šiuo pagrindu asmuo išteisinamas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Beje, šį pagrindą teismas nurodė ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinys dėl V. G. patvirtina, jog šis teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, jog V. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl to turėjo remtis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, o ne 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Prokuroras neteisingai nurodo, kad taip netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes tai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kurį teisėjų kolegija vertina kaip techninę klaidą, neturėjusią įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui.

25Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Prokuroras, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimą dėl V. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nenurodė, kad šis teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl to teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo plačiau neturi teisinio pagrindo pasisakyti.

26Dėl nuteistosios R. K. ir jos gynėjo advokato V. Bužinsko kasacinio skundo argumentų

27Dalis kasatorių skundo argumentų yra susiję su netinkamu įrodymu vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, motyvuojant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, jog visos abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai, be to, administraciniai teismai, nagrinėję R. K. grąžinimo į darbą bylą, iš esmės įvertinę tas pačias aplinkybes, padarė priešingas išvadas konstatavę, jog nėra tyčinės kaltės jos veiksmuose, kuriais buvo kaltinama.

28Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taipogi pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatoriai nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, tik teigia, kad administraciniai teismai, nagrinėję iš esmės tas pačias R. K. veikas ir aplinkybes, konstatavo, jog nėra tyčinės kaltės jos veiksmuose, kuriais ji buvo kaltinama, skiriant jai tarnybinę nuobaudą.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų sprendimais nustatytos aplinkybės sprendžiant asmens kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje neturi prejudicinės galios. Ar teisingai įvertinti surinkti byloje įrodymai, ar pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas, pagal nuteistosios R. K. skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, pripažino, kad ištirti įrodymai įvertinti ir faktinės bylos aplinkybės nustatytos iš esmės tinkamai, išskyrus aplinkybę, kad R. K. padaryti nusikalstamas veikas sukurstė V. G. . Kasatoriai skunde neteigia, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes neatsakė į esminius jų skundo argumentus. Taigi pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

30Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

31Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytos tokios bylos aplinkybės:

32R. K. , nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. vasario 10 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, eidama Tarnybos Administravimo valdybos viršininkės pareigas, adresu Šermukšnių g. 3, Vilniuje, panaudodama savo tarnybinę padėtį priešingai tarnybos interesams, siekdama nuslėpti Tarnybos Vilniaus valdybos viršininko V. G. galbūt padarytą Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimą vairuojant jam nepriskirtą Tarnybai priklausantį tarnybinį automobilį „Toyota Avensis“ (valst. nr. ( - ) žinodama, kad 2011 m. gegužės 31 d., apie 9.17 val., kelyje A14 Vilnius-Utena 23 kilometre minėtą automobilį, grįždamas į Teisingumo ministerijos mokymo centre (Sanklodiškių k., Molėtų r.) vykusį seminarą, vairavo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė Tarnybos Vilniaus valdybos viršininkas V. G. , savo pavaldiniui, Tarnybos Administravimo valdybos Turto skyriaus vedėjui A. R. , kuriam buvo pavesta parengti atsakymą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. rugsėjo 9 d. (rašto reg. Nr. duomenys neskelbtini) paklausimą, nurodė palaukti su atsakymo rengimu ir tik po nepagrįstai ilgo laiko, 2011 m. lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, davė A. R. žodinį nurodymą parengti šį atsakymą, nenurodant, kas vairavo minėtą automobilį, bet nurodant, kad automobilį vairavęs asmuo vykdė operatyvinę užduotį. Po to, atsižvelgiant į Administravimo valdybos viršininko pareigybės aprašymo 7.9 punkto, Tarnybos darbo reglamento 117, 119, 121, 127, 128 punktuose įtvirtintas nuostatas, neturėdama įgaliojimų, ant Tarnybos Administravimo valdybos blanko savo vardu surašė ir savo parašu patvirtino 2011 m. lapkričio 24 d., raštą reg. Nr. ( - ), kaip atsakymą į minėtą Kelių policijos valdybos paklausimą, kuriame pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad asmuo, vairavęs minėtą automobilį, skubiai vykdė jam pavestą operatyvinę užduotį, todėl prašomi duomenys nebus teikiami; taip ji suklastojo ir panaudojo tikrą dokumentą. Dėl tokio atsakymo pateikimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyboje 2011 m. lapkričio 30 d. buvo priimtas nutarimas ( - )dėl minėto Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylos teiseną nutraukti, suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui, todėl V. G. išvengė administracinės atsakomybės;

33Be to, R. K. , 2011 m. gruodžio 28 d. gavusi pavedimą atlikti tarnybinį patikrinimą pagal anoniminį skundą dėl Tarnybos Vilniaus valdybos viršininko V. G. veiksmų, tarnybiniu automobiliu pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei likus nenubaustam, žinodama, kad anoniminiame skunde kalbama apie jos veiksmus, surašant ir pateikiant minėtą 2012 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. ( - ), todėl atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 punkte, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte, 11 straipsnio 1, 4 dalyje, Tarnybos Tarnautojų tarnybinės etikos kodekso 7.4 punkte įtvirtintas nuostatas, turėdama pareigą nusišalinti, sąmoningai nuslėpė šią informaciją nuo tarnybinį patikrinimą atliekančio pavaldinio, tuo metu ėjusio Tarnybos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas J. G. , aktyviai dalyvavo šio tarnybinio patikrinimo metu, dėl to tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių V. G. padaryto pažeidimo požymių (2012 m. vasario 10 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. ( - ). Tokiais veiksmais R. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršijo įgaliojimus ir taip padarė didelę žalą valstybei, kuri pasireiškė pareigūno vardo diskreditavimu ir Tarnybos prestižo, autoriteto bei pasitikėjimo Tarnyba, kaip institucija, sumenkinimu.

34Tokie R. K. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kaip piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo bei suklastojimo tikro dokumento ir jo panaudojimo idealioji sutaptis.

35Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl R. K. kaltumo padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, turi būti įvertinta, ar jos veiksmai atitinka piktnaudžiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

36Pagal BK 228 straipsnį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi paprastai piktnaudžiavimas – tai tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja priešingais nei tarnybos interesais. Dažniausiai tą faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo savo įgaliojimus, patvirtina tai, kad toks asmuo veikdamas atitinkamu būdu (arba neveikdamas) pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2013).

37Minėti R. K. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo piktnaudžiavimas tarnyba veikos požymius. Tačiau pažymėtina, kad būtinasis piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) (2007 m. birželio 28 d. redakcija) požymis, skiriantis šį nusikaltimą nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos padarymas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Turtinė žala laikytina didele, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistoji R. K. piktnaudžiaudama tarnyba ir viršydama įgaliojimus diskreditavo FNTT pareigūno vardą, kartu ir pačią Tarnybą, ir taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šiai išvadai, pažymėjęs, jog Tarnyba dėl R. K. neteisėtų veiksmų patyrė didelės neturtinio pobūdžio žalos.

38Taigi ne bet koks valstybės pareigūno veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas yra piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme, nes jis gali ir nesiekti šiame straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio – veikai būtino pavojingumo laipsnio, reikalingo atsirasti įstatyme numatytiems padariniams.

39Byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 31 d. ryte Tarnybos Vilniaus valdybos viršininkas V. G. buvo Teisingumo ministerijos mokymo centre (Sanklodiškių k., Molėtų r.) mokymuose ir esant tarnybiniam būtinumui – operatyviniais tikslais, automobiliu, kurio (valst. nr. ( - ) grįžo į Vilnių. Tą pačią dieną jis grįžo į mokymo centrą ir apie 9.17 val. kelyje A14 Vilnius-Utena 23 kilometre automobilis (valst. nr. ( - ) buvo užfiksuotas viršijęs leistiną greitį.

40R. K. , eidama Tarnybos Administravimo valdybos viršininkės pareigas, gavusi informaciją, kad tarnybinį automobilį, kuriuo buvo padarytas eismo taisyklių pažeidimas, vairavo V. G. , davė nurodymą jai pavaldžiam darbuotojui vilkinti atsakymą į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. rugsėjo 9 d. paklausimą, kas vairavo tarnybinį automobilį (valst. nr. ( - ) be to, neturėdama įgaliojimų, ant šios valdybos blanko, savo vardu surašė ir savo parašu patvirtino, pateikdama žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad asmuo, vairavęs minėtą automobilį, skubiai vykdė jam pavestą operatyvinę užduotį, todėl prašomi duomenys nebus teikiami; taip ji suklastojo ir panaudojo tikrą dokumentą, o V. G. išvengė administracinės atsakomybės.

41Be to R. K. oficialiai nenusišalino nuo tarnybinio patikrinimo pagal anoniminį skundą dėl Tarnybos Vilniaus valdybos viršininko V. G. veiksmų, galbūt tarnybiniu automobiliu pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei likus nenubaustam.

42Remiantis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pritartina žemesnės instancijos teismų išvadai, kad R. K. veiksmai – tai, kad ji neturėdama įgaliojimų, savo vardu surašė ir savo parašu patvirtino atsakymą į Kelių policijos valdybos paklausimą, vilkino atsakymą, taip nepadėjo išaiškinti teisės pažeidimo, sudarė tam kliūtis, pateikė policijos įstaigai tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl to V. G. išvengė galimos administracinės atsakomybės, atitinka piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymius. Tačiau kita teismų padaryta išvada, kad tokie veiksmai padarė didelę neturtinę žalą valstybei – nepagrįsta.

43R. K. pasirašyta pažyma Kelių policijos valdybai, jog asmuo, vairavęs minėtą automobilį, skubiai vykdė jam pavestą operatyvinę užduotį, padėjo V. G. išvengti tik administracinės atsakomybės už greičio viršijimą. V. G. vairuojamu automobiliu nebuvo šiurkščiai pažeistos KET, nebuvo sukeltas eismo įvykis, dėl minėto pažeidimo nebuvo nukentėjusiųjų žmonių. Už tokio pobūdžio ATPK pažeidimą numatyta tik nedidelė piniginė nuobauda. Teismai nedetalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė didelės neturtinės žalos padarymas valstybei, neargumentavo, kodėl šiukščiai diskredituotas pareigūno vardas ir Tarnybos prestižas, autoritetas, pasitikėjimas ja, kaip institucija. Pagal objektyviuosius padarytos veikos požymius R. K. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimas pasireiškė būtent dokumento suklastojimu ir jo panaudojimu, kuris toliau šioje nutartyje pripažintinas mažareikšmiu.

44R. K. oficialus nenusišalinimas nuo tarnybinio patikrinimo šiuo atveju savo esme susijęs su Tarnybinės etikos taisyklių pažeidimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. K. nustatytuose veiksmuose nėra didelės neturtinės žalos valstybei požymio. Kėsinimosi į valstybės tarnybą padarinių mastas labai priklauso ir nuo valstybės tarnybos veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbos (kasacinės instancijos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-232/2012). Šiuo atveju nustatyta, kad R. K. ėjo VRM vieno struktūrinio padalinio – Tarnybos Administravimo valdybos viršininkės pareigas, kurios Tarnybos mastu nėra labai svarbios, organizavo vieno dokumento suklastojimą.

45Taigi, nenustačius didelės žalos požymio, darytina išvada, kad R. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje požymių, todėl baudžiamasis procesas nutrauktinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

47R. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, eidama Tarnybos Administravimo valdybos viršininkės pareigas, ant šios valdybos blanko į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. rugsėjo 9 d. paklausimą raštu atsakė, pateikdama žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad asmuo, 2011 m. gegužės 31 d. vairavęs automobilį (valst. nr. ( - ) skubiai vykdė jam pavestą operatyvinę užduotį, todėl prašomi duomenys nebus teikiami; taip ji suklastojo ir panaudojo tikrą dokumentą, o V. G. išvengė administracinės atsakomybės.

48Esminis kasatorių argumentas ginčijant, ar R. K. veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, kad jos veiksmuose nebuvo tyčios, nes ji tik pasirašė atsakymą nesigilindama į jo turinį, o atsakymą parengė kitas asmuo.

49BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, suklastoja dokumentą, ir nori taip veikti. Dokumento suklastojimas ir jo panaudojimas kvalifikuojamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pažymėtina, kad kaltės (psichinio kaltininko santykio su veika bei jos padariniais) turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

50Pagal objektyviuosius veikos požymius R. K. piktnaudžiavimo tarnyba būdas buvo būtent dokumento suklastojimas ir jo panaudojimas. Liudytojo A. R. parodymais ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad būtent R. K. nurodymu buvo parengtas tokio turinio atsakymas Kelių policijos valdybai į 2011 m. rugsėjo 9 d. paklausimą, kuris buvo atspausdintas ant Tarnybos Administravimo valdybos blanko, jos pasirašytas ir išsiųstas. Šie požymiai patvirtina, kad R. K. veikė tiesiogine tyčia. Taigi formaliai R. K. veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Tačiau BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai, veikos pavojingumas nėra didelis.

51Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

52Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi kaltininko kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi esminę reikšmę išvadai apie nusikaltimo mažareikšmiškumą.

53Sprendžiant klausimą dėl asmens baudžiamosios atsakomybės labai svarbu nustatyti padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi nusikaltimo dalyko ypatumai bei padarytos žalos dydis. Svarbu išsiaiškinti, kiek reikšmingas teisinei apyvartai buvo dokumentas, kurio suklastojimu buvo kaltinama R. K. Byloje nustatyta, kad suklastotas buvo įstaigos dokumentas, kuriame dėstomi faktai dėl pareigūno administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybių. Jame pateikiami iškreipti duomenys apie administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes. Tai nėra itin reikšmingas teisinių padarinių atsiradimo požiūriu dokumentas, dėl kurio V. G. išvengė galimos administracinės atsakomybės, o į valstybės biudžetą nepateko keliasdešimties eurų bauda.

54Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 37 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę pirmiausia būtina atsižvelgti į nusikaltimo dalyko ypatumus ir šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį.

55Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad R. K. padaryta veika pagal jų objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas. Baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje.

56Taigi, kolegijos nuomone, R. K. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu.

57Pagal baudžiamąjį įstatymą pilnamečiam asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnio 2 dalis). Taigi R. K. skirtina BK 67 straipsnio 2 dalyje 6 punkte nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

58Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Nutarė

59Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Gedimino Bernotavičiaus kasacinį skundą atmesti.

60Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžius panaikinti:

61R. K. bylą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nutraukti;

62R. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu ir bylą nutraukti.

63Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, R. K. paskirti 10 MGL (376 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu R. K.... 3. V. G. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228... 4. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,... 7. R. K. nuteista už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo... 8. V. G. nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. vasario 10 d., ikiteisminio tyrimo... 9. R. K. nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. vasario 10 d., ikiteisminio tyrimo... 10. R. K. , tęsdama savo nusikalstamą veiką, eidama Tarnybos Administravimo... 11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. G.... 12. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės... 13. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas... 14. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pirmosios... 15. Atkreipiamas dėmesys, kad grindžiant kaltinimą atsižvelgtina ir į tai, jog... 16. Kasaciniu skundu nuteistoji R. K. ir jos gynėjas advokatas V. Bužinskas... 17. Kasatorių įsitikinimu, abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 228... 18. Kasatoriai pažymi, kad pagal BK 228 straipsnį nuteistas asmuo privalo... 19. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai... 20. Prokuroro kasacinis skundas atmestinas, o nuteistosios R. K. ir jos gynėjo... 21. Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų... 22. Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis... 23. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir... 24. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies turinys dėl V. G.... 25. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina,... 26. Dėl nuteistosios R. K. ir jos gynėjo advokato V. Bužinsko kasacinio skundo... 27. Dalis kasatorių skundo argumentų yra susiję su netinkamu įrodymu vertinimu... 28. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad kasacinės instancijos... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų sprendimais nustatytos... 30. Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo ... 31. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytos tokios... 32. R. K. , nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. vasario 10 d., ikiteisminio... 33. Be to, R. K. , 2011 m. gruodžio 28 d. gavusi pavedimą atlikti tarnybinį... 34. Tokie R. K. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300... 35. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika... 36. Pagal BK 228 straipsnį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) piktnaudžiavimas... 37. Minėti R. K. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo... 38. Taigi ne bet koks valstybės pareigūno veiklą reglamentuojančių teisės... 39. Byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 31 d. ryte Tarnybos Vilniaus valdybos... 40. R. K. , eidama Tarnybos Administravimo valdybos viršininkės pareigas, gavusi... 41. Be to R. K. oficialiai nenusišalino nuo tarnybinio patikrinimo pagal... 42. Remiantis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pritartina žemesnės... 43. R. K. pasirašyta pažyma Kelių policijos valdybai, jog asmuo, vairavęs... 44. R. K. oficialus nenusišalinimas nuo tarnybinio patikrinimo šiuo atveju savo... 45. Taigi, nenustačius didelės žalos požymio, darytina išvada, kad R. K.... 46. Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo... 47. R. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, eidama Tarnybos... 48. Esminis kasatorių argumentas ginčijant, ar R. K. veikoje yra BK 300... 49. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas... 50. Pagal objektyviuosius veikos požymius R. K. piktnaudžiavimo tarnyba būdas... 51. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos... 52. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo... 53. Sprendžiant klausimą dėl asmens baudžiamosios atsakomybės labai svarbu... 54. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 37... 55. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad R. K. padaryta... 56. Taigi, kolegijos nuomone, R. K. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės... 57. Pagal baudžiamąjį įstatymą pilnamečiam asmeniui, atleidžiamam nuo... 58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 59. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo... 60. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. ir Vilniaus apygardos... 61. R. K. bylą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nutraukti;... 62. R. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį... 63. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, R. K. paskirti 10 MGL (376...