Byla 1A-43-1076/2019
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 209 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, nuteistajam A. A., jo gynėjui advokatui Rolandui Mištautui, ekspertui Mariui Barkauskui,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 209 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.

4Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

6I. Bylos esmė

7A. A. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „R.“, įmonės kodas ( - ), registruotos ( - ), direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „R.“ kasos ir iš įmonei priklausančių banko sąskaitų ( - ), ( - ), ( - ) savo vardu išlaidavo 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), šių piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, pinigų į bendrovės kasą negrąžino, šių piniginių lėšų įmonės veikloje nepanaudojo, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „R.“ priklausanti turtą – pinigines lėšas, sumoje 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), padarydamas UAB „R.“ 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) turtinę žalą.

8A. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad paslėpė apskaitos dokumentus, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros: nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d. būdamas UAB „R.“ direktorius, atsakingas už įmonės dokumentų išsaugojimą pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 2 punktą, siekdamas nuslėpti UAB „R.“ pasisavintų piniginių lėšų 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) faktą, Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „R.“ ir nustačius 15 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį privalėjo perduoti paskirtai administratorei UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurui“ įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, nepateikė paskirtam administratoriui apskaitos dokumentų, o ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje tyčia paslėpė šiuos apskaitos dokumentus ‑ 2011 metų įmonės kasos knygas; 2009 metų pirkimus pateisinančius pirminius apskaitos dokumentus ir suvestinių apskaitos registrus; 2009 metų atsargų apskaitos ir gautinų sumų apskaitos suvestinių registrus ir pirminius apskaitos dokumentus, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų apskaitos suvestinių registrus; 2009 metų pardavimų apskaitos pirminius dokumentus, kasos knygoje esančių įrašų pagrindžiančių kasos pajamų ir išlaidų orderių ir jų suvestinių apskaitos registrus; 2010 metų gautinų sumų ir mokėtinų sumų ir įsipareigojimų apskaitos suvestinių registrus ir pirminius apskaitos dokumentus; 2009 metų gegužės mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio laikotarpiu kasos knygoje įregistruotai 1 200 883,24 Lt (347 799,83 Eur) sumai pirminių pinigų pajamavimą kasoje pateisinančius apskaitos dokumentus – kasos pajamų orderius; iš banko sąskaitų išimtų 2010 m. kovo 11 d. 150 Lt (43,44 Eur), 2010 m. kovo 19 d. 920 Lt (266,45 Eur), ir 2010 m. gruodžio 10 d. 4 000 Lt (1 158,48 Eur) pinigų pajamavimą pateisinančius pirminius apskaitos dokumentus – kasos pajamų orderius ir šių pinigų panaudojimą įmonės reikmėms pateisinančius dokumentus; 2011metų sausio–kovo mėnesių laikotarpiu iš banko sąskaitų išimtų 169 641 Lt (49 131,43 Eur) grynųjų pinigų pajamavimo pirminius apskaitos dokumentus ir jų panaudojimo įmonės reikmėms pirminius apskaitos dokumentus; 2009 metų birželio mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio laikotarpio A. A. 675 333,35 Lt (195 590,06 Eur) piniginių lėšų išlaidavimo iš kasos pirminius apskaitos dokumentus; 2009 m. gruodžio 28 d. A. A. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 1 932 Lt (559,55 Eur) piniginių lėšų pirminius apskaitos dokumentus; 2010 metų A. A. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 573 174,32 Lt (166 002,76 Eur) piniginių lėšų įmonės reikmėms panaudojimą pateisinančius dokumentus; 2009 metų gegužės mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio. laikotarpio R. M. 329 880 Lt (95 539,85 Eur) piniginių lėšų išlaidavimo iš kasos pirminius apskaitos dokumentus; 2009 m. rugsėjo 15 d. R. M. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 2 000 Lt (579,24 Eur) piniginių lėšų įmonės reikmėms panaudojimą pateisinančius dokumentus; 2010 metais R. M. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 250 612,46 Lt (72 582,39 Eur) piniginių lėšų įmonės reikmėms panaudojimą pateisinančius dokumentus; 2009 m. birželio 30 d. J. B. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 90 Lt (26,07 Eur) piniginių lėšų pirminius apskaitos dokumentus; 2009 metų birželio mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio 185 760,65 Lt (53 800 Eur) darbo užmokesčio išlaidavimo iš kasos pirminius apskaitos dokumentus ir atlyginimų priskaičiavimo žiniaraščius; 2011–2012 metų buhalterinės apskaitos dokumentus ir suvestinių apskaitos registrus; 2009 metų balanso inventorizavimo aprašus 2009 m. gruodžio 31 d., ir taip pažeidė: Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas) 15 straipsnio 10 dalies reikalavimus, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis, bei 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų inventorizacijos taisyklių (toliau – ir Inventorizacijos taisyklės) 3 punktą, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą; Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų; Lietuvos Respublikos Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 (galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d.), Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. V-46 (galiojo iki 2011 m. kovo 17 d.) ir Lietuvos Vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 (galioja nuo 2011 m. kovo 18 d.) nustatytus minimalius dokumentų saugojimo terminus ir tvarką, kad ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai turi būti saugomi 10 metų. Dėl šių pažeidimų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

9A. A. nuteistas pagal BK 209 straipsnį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. dirbdamas UAB „R.“ direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą (bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą) bei UAB „R.“ įstatų (įregistruotų 2009 m. gegužės 20 d.) 5.11 punktą (bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą), būdamas atsakingas už UAB „R.“ veiklą, sąmoningai blogai ją valdydamas – pasisavindamas 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) įmonės apyvartinių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti bei bendrovės įsiskolinimams padengti, apsunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tuo nulėmė UAB „R.“ bankrotą bei padarė didelės turtinės žalos kreditoriams: Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai – 39 810,88 Lt (11 530,03 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 17 996,53 Lt (5212,15 Eur), UAB „R.“ darbuotojui V. A. – 3 595,96 Lt (1 041,46 Eur), UAB „R.“ darbuotojui A. L. – 9 216,99 Lt (2 669,42 Eur), UAB „R.“ darbuotojui A. S. M. –5 825,40 Lt (1 687,15 Eur) ir kitiems juridiniams asmenims – 19 883,11 Lt (5 758,97 Eur).

10II. Apeliacinio skundo argumentai

11Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes inkriminuotų nusikalstamų veikų jis nepadarė. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės padarius šį nusikaltimą grindžiamos prielaidomis, išnagrinėti įrodymai teismo išvadų, kad jis jam patikėtą turtą pavertė savo turtu, nepatvirtina. Teismas byloje esančias specialisto išvadas ir ekspertizės aktą, kuriais grindė jo kaltę, vertino neobjektyviai, epizodiškai ir selektyviai, neanalizuodamas ir nevertindamas juose pateiktų duomenų visumos, nelygindamas ir negretindamas jų su kitais byloje pateiktais ir surinktais duomenimis, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

13Apeliaciniame skunde teigiama, jog įrodymų teorijoje pripažįstamas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių formaliųjų įrodymų vertinimo kriterijų, jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendrąja tvarka, suponuoja būtinybę ir specialisto išvadą ar ekspertizės aktą vertinti ta pačia tvarka, kaip ir informaciją, gautą iš bet kurių kitų įrodymų šaltinių. Laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia ir tai, jog iš bet kurio įrodymų šaltinio, taip pat ir taikant specialiąsias žinias, gauti duomenys neturi didesnės (ar mažesnės) įrodomosios galios, nei duomenys (įrodymai), gauti iš kitų šaltinių, todėl bet kurie įrodymai turi būti tiriami, tikrinami ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis. Šiuo atveju byloje esančių 2015 m. spalio 21 d. ir 2016 m. gegužės 17 d. specialisto išvadų Nr. 5-2/149 ir Nr. 5-2/68 dėl UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos (toliau – 2015 m. spalio 21 d. specialisto išvada ir 2016 m. gegužės 17 d. specialisto išvada) neišsamumas, nepakankamumas, nekokybiškumas ir nepagrįstumas, o taip pat taikytų metodų nepagrįstumas ir netinkamumas, jų prieštaringumas tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. gruodžio 18 d. buhalterinės ekspertizės aktui Nr. 11-1716(17) (toliau – buhalterinės ekspertizės aktas), tiek ir 2016 m. balandžio 7 d. konsultacinei išvadai, patvirtina jų nepatikimumą. Aplinkybes, kad ikiteisminio tyrimo metu net du UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimai buvo atlikti neobjektyviai ir neišsamiai, rodo tai, kad šiose dviejose specialistų išvadose nurodyta informacija skiriasi vien dėl to, jog tyrimo metu buvo gauti papildomi dokumentai, susiję su UAB „R.“ buhalterine apskaita. Tai tik patvirtina, kad teisėsaugos institucijos tinkamai neatliko savo pareigos surinkti visus būtinus finansinius, buhalterinius dokumentus, kurie būtų paneigę reiškiamus įtarimus, o vėliau ir kaltinimą, kuris teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino.

142016 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje konstatuojama, jog, atlikus priešpriešinio patikrinimo metu surinktų dokumentų analizę, nustatyta, kad priešpriešinių patikrinimų būdu iš įvairių ūkio subjektų ir iš UAB „R.“ buvusio direktoriaus A. A. buvo gauti papildomi UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl buvo siekiama nustatyti, ar pastarieji keičia 2015 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje suformuluotas išvadas. Nors pirminės išvados, suformuluotos 2015 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje, buvo paneigtos 2016 m. gegužės 17 d. specialisto išvada, tačiau ir pastaroji nepasitvirtino, nes jos išvados buvo paneigtos buhalterinės ekspertizės aktu. 2015 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje teigiama, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktų UAB „R.“ dokumentų duomenis ir pagal ikiteisminio tyrimo duomenis, tiriamuoju laikotarpiu iš įmonės kasos ir iš sąskaitų banke UAB „R.“ direktoriaus A. A. vardu buvo išlaiduota 749 817,32 Lt (217 162,11 Eur), įmonės darbuotojo R. M. vardu iš įmonės kasos buvo išlaiduota 252 612,46 Lt (73 161,63 Eur), įmonės darbuotojos I. K. vardu – 2 680,77 Lt (776,40 Eur), iš viso 1 005 110,55 Lt (291 100,14 Eur), tačiau ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikti šių 1 005 110,55 Lt (291 100,14 Eur) piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms pateisinantys dokumentai, pagal pateiktus dokumentų duomenis negalima nustatyti, kokioms reikmėms šios A. A., R. M. ir I. K. vardu išlaiduotos piniginės lėšos buvo panaudotos (t. 10, b. 1. 13–50). 2016 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje jau konstatuojama, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktų UAB „R.“ dokumentų duomenis ir pagal ikiteisminio tyrimo duomenis, tiriamuoju laikotarpiu iš įmonės kasos ir iš sąskaitų banke UAB „R.“ direktoriaus A. A. vardu buvo išlaiduota 724 613,20 Lt (209 862,49 Eur), R. M. vardu – 95 451,81 Lt (27 644,75 Eur), I. K. vardu – 2680,77 Lt (776,40 Eur), iš viso 822 745,78 Lt (238 283,65 Eur) suma, kuri nepateisinta piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms dokumentais (t. 11, b. l. 6–41). Taigi aptartos specialistų išvados yra nekonkrečios, paremtos abejonėmis ir spėlionėmis darant prielaidas, kad vis skirtinga bendra suma 1 005 110,55 Lt (291 100,14 Eur) ar 822 745,78 Lt (238 283,65 Eur), arba jam (A. A.) inkriminuota suma – 749 817,32 Lt (217 162,11 Eur) ar 724 613,20 Lt (209 862,49 Eur) galimai galėjo būti panaudota ne įmonės, bet kitoms reikmėms, tuo sumažinant UAB „R.“ turtą, apyvartines lėšas ir įmonės galimybę šias pinigines lėšas panaudoti įmonės veikloje ar atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi specialistų išvados yra prieštaringos, paremtos prielaidomis ir net paneigtos tiek byloje esančia konsultacine išvada, tiek buhalterinės ekspertizės aktu, jos negalėjo būti pripažintos įrodymais, nes neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų, o teismas, grįsdamas jomis nuosprendį, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą.

15Apelianto nuomone, byloje esanti 2016 m. balandžio 7 d. konsultacinė išvada patvirtina, jog atliekant UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nebuvo gauti visi duomenys iš nurodytų šaltinių, taigi, tyrimas negali būti laikomas nuosekliu, išsamiu, objektyviu ir teisingu. Nebuvo nustatyta, kad iš nurodytų įmonių, iš kurių buvo reikalaujama pateikti duomenis, reikalaujamos informacijos gauti neįmanoma ar, jog būtų išnaudotos visos galimybės ją gauti. Tuo tarpu kaltinamasis neprivalo rinkti ikiteisminio tyrimo medžiagos, tai yra teisėsaugos institucijų ir prokuratūros pareiga. Jeigu nebuvo atlikti visi veiksmai, kurie buvo suplanuoti, laikytina, kad tyrimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl jo nešališkumo. Nėra paneigta galimybė, kad gavus visus reikalaujamus duomenis iš nurodytų šaltinių, duomenys apie UAB „R.“ ūkinę finansinę būklę iš esmės pasikeistų, tačiau šios abejonės panaikintos nebuvo, todėl jos turi būti vertinamos išimtinai jo naudai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neįvertino konsultacinėje išvadoje suformuluotų išvadų ir dėl jų nepasisakė, nors buhalterinės ekspertizės aktu jos nebuvo paneigtos, o priešingai – pagal ekspertui pateiktus klausimus pasitvirtino. Teismas, vertindamas byloje esančias specialisto išvadas ir buhalterinės ekspertizės aktą, nutylėjo konsultacinėje išvadoje iškeltus neatsakytus klausimus ir abejones, kurios išimtinai turi būti vertinamos jo, kaip kaltinamojo, naudai.

16Buhalterinės ekspertizės akto išvados rodo, kad UAB „R.“ 2009–2011 metais buvo tvarkoma apskaita – išrašomos sąskaitos. Jeigu jis (A. A.) 2009–2011 metais būtų panaudojęs iš kasos ir banko sąskaitų gautas pinigines lėšas – 724 613,20 Lt (209 862,49 Eur) – ne bendrovės reikmėms, tai turimų UAB „R.“ lėšų nebūtų pakakę sąskaitoms faktūroms ir darbo užmokesčiui apmokėti. Pagal byloje esančių dokumentų duomenis jis (A. A.) galėjo panaudoti ne bendrovės reikmėms ne didesnę nei 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) sumą, tačiau ekspertas ir šios aplinkybės nekonstatuoja ir negalėtų to daryti, ekspertas konstatuoja tik, kad 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) išlaidos nėra pagrįstos dokumentais, o ši suma gali sumažėti surinkus daugiau bendrovės pirkimo ir mokėjimo dokumentų. Kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas neišnaudojo visų galimybių, kad būtų surinkti visi duomenys, pagrindžiantys pirkimo ir mokėjimo faktus. Be to, ekspertas konstatavo, kad 2010 metų UAB „R.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta bendrovės pajamų suma 942 992 Lt, o pirkimo dokumentų (materialinių sąnaudų šioms pajamoms uždirbti) suma be PVM yra 260 894,58 Lt. Darbo užmokesčio išlaidos 2010 metais sudaro 193 249,65 Lt. Apskaičiuotas bendrasis pelnas sudarytų 488 847,77 Lt, pelningumas – 51,8 procento. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2009–2010 metais statybos sektoriaus įmonių pelningumas buvo nuo 18,2 iki 19,3 procento, vidutiniškai apie 19 procentų. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad eksperto neva nustatytas UAB „R.“ pelningumas (apie 52 procentus) yra nelogiškas ir prieštaraujantis Statistikos departamento patvirtintiems oficialiems duomenims. Tiek iš bylos duomenų, tiek iš faktinių finansinių ekonominių bendrovės „R.“ duomenų matyti, kad bendrovė tokio pelno neturėjo ir negalėjo turėti, o konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad bendrovė per 2009–2011 metus turėjo 117 931,58 Lt (34 164,03 Eur) nuostolio. Atmesti šiuos argumentus vien formaliai traktuojant, kad tai tik prielaidos, negalima laikantis nuoseklumo principo, nes ir specialisto išvadose bei buhalterinės ekspertizės akte išdėstytos nuostatos yra paremtos tikėtinumo principu, kadangi tyrimui nebuvo pateikti visi bendrovės dokumentai ir registrai. Šių prieštaravimų ir abejonių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepašalino.

17Nors buhalterinės ekspertizės akte nurodyta, jog 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) išlaidos nėra pagrįstos dokumentais, tačiau UAB „R.“ bankroto byloje teismui bankroto administratorius tvirtinti pateikė kreditorių sąrašą, kurių reikalavimų suma 99 616,47 Lt (28 850,92 Eur). Taigi šiuo atveju, įvertinus paties eksperto iškeltas abejones dėl nelogiško ir ekonomiškai nepagrįsto net 52 procentų tariamo bendrovės „R.“ pelningumo ir realaus tik 28 850,92 Eur kreditorinio reikalavimo, konstatuotina, kad tokios išlaidos kaip 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), kurios nėra pagrįstos dokumentais, neatitinka logikos ir įmonės ekonominių finansinių kriterijų. Ši suma jokiu būdu negali būti laikoma kaip teisingai ir pagrįstai apskaičiuota, juo labiau negali būti laikoma, kad šią sumą jis (A. A.) iššvaistė.

18Pirmosios instancijos teismas, selektyviai vertindamas tik dalį konsultacinės išvados, kurioje nurodyta, kad kiti asmenys bendrovėje nebuvo atskaitingi, todėl jų vardu atlikti mokėjimai turėtų būti priskirti A. A. pinigų panaudojimo faktui, nepagrįstai konstatavo, kad R. M. vardu apmokėtos sąskaitos nepriskiriamos A. A. Nors visos išlaidos, t. y. 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), nėra pagrįstos dokumentais, kurie buvo pateikti bankroto administratoriui, tačiau jie nebuvo tinkamai jam perduoti ir tuo pačiu tinkamai priimti. Nuoseklūs jo paties, taip pat bendrovės darbų vadovo R. M., bendrovės buhalterės I. K., taip pat kitų bendrovės darbuotojų B. M., D. L., V. L., K. R., T. K., G. Z., V. L., A. M., A. L. parodymai patvirtina, kad jis (A. A.) grynuosius pinigus duodavo išskirtinai bendrovės reikmėms (statybinėms medžiagoms, paslaugoms, darbuotojų darbo užmokesčiui ir kt. bendrovės išlaidoms) darbų vadovui R. M., kuriuo pasitikėjo ir kuris turėdavo sumokėtus pinigus pagrįsti dokumentais bei juos pateikti buhalterei, tačiau tai darydavo ne visada. Nors liudytojas R. M. ir teigė, kad dokumentus, patvirtinančius išlaidas, perduodavo buhalterei I. K., tačiau pastaroji šią aplinkybę kategoriškai paneigė, nurodydama, kad jai R. M. dokumentų neteikė. Be to, liudytojas R. M. patvirtino, kad UAB „R.“ veiklos pabaigoje bendrovės finansinė padėtis buvo sunki ir jis net paskolino bendrovei pinigų, tačiau jų neatgavo, o tai tik patvirtina, kad pastarasis yra priešiškai prieš jį (A. A.) nusiteikęs, turi akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi ir, gindamas save, teismui nurodė sau naudingas aplinkybes.

19Teismas nuosprendyje nurodė, kad jis (A. A.) negalėjo konkrečiai nurodyti, kur buvo panaudotos išgrynintos UAB „R.“ lėšos, teigdamas, kad didesnė dalis 539 000 Eur sumos buvo išmokėta kaip darbo užmokestis, bet darbo užmokesčio žiniaraščių, pagrindžiančių šias sumas, negalėjo pateikti. Tačiau iš jo (A. A.) nuoseklių paaiškinimų ir jau minėtų liudytojų parodymų matyti, kad išgrynintos lėšos nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d. buvo panaudotos išskirtinai statybinėms medžiagoms, naudojamoms objektuose, darbo priemonėms įsigyti, išlaikyti, bendrovės veikloje naudojamam transportui, kurui, darbo užmokesčiui ir t. t. Natūralu, kad duodant paaiškinimus apie kasdienius smulkius ir nereikšmingus darbinius įvykius, įvykusius prieš daugiau nei aštuonerius metus, jų detaliai atsiminti nėra galimybės. Šiuo metu jis supranta, kad reikėjo ne aklai pasitikėti darbų vadovu R. M., o griežtai jį kontroliuoti ir reikalauti pateikti visus dokumentus, patvirtinančius turėtas išlaidas. Tačiau kaltinime inkriminuoto svetimo turto – UAB „R.“ lėšų – jis (A. A.) nepasisavino ir žalos bendrovei nepadarė, nes tuo jo nekaltina net vienintelė bendrovės akcininkė J. B. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad jo (A. A.) paaiškinimus, jog išgrynintos lėšos buvo panaudotos ir darbo užmokesčiui sumokėti, paneigia buhalterinės ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, jog atskirai kasoje apskaityti darbo užmokesčio mokėjimai, o mokesčiai, susiję su darbo užmokesčiu, sumokėti iš banko sąskaitos, tačiau iš bylos nagrinėjimo metu apklaustų jau paminėtų liudytojų parodymų matyti, kad darbuotojams darbo užmokestis ne visada buvo griežtai apskaitytas žiniaraščiais ir apskaitytas atskirai kasoje. Taigi teismo išvada, kad darbo apmokėjimo išlaidos nemažina jo (A. A.) nedokumentuotų išlaidų sumos, prieštarauja byloje surinktų ir teismo ištirtų duomenų visumai.

20Pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs visų abejonių ir remdamasis prielaidomis, padarė nepagrįstas išvadas, kad byloje nėra duomenų, rodančių, jog paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė. Nors teismas nurodė, kad veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą, tačiau tokių duomenų byloje nėra, jokio lėšų trūkumo bendrovėje nebuvo nustatyta, ieškinys byloje pareikštas nebuvo, vienintelė akcininkė pretenzijų jam neturi, o bankroto byloje buvo pareikšti kreditoriniai reikalavimai ne dėl 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), bet dėl 99 616,47 Lt (28 850,92 Eur) sumos. Bendrovės buhalterinių dokumentų visuma, kuriuos ištyrė ir įvertino specialistai ir ekspertas, patvirtino, kad visos lėšos buvo panaudotos UAB „R.“ veiklai vykdyti, o ne pasisavintos, t. y. buvo panaudotos bendrovės naudai. Tokių duomenų, kad jis (A. A.) turėjo tiesioginę tyčią pasisavinti ir pasisavino kaltinime nurodytas lėšas, byloje nėra. Priešingu atveju, bendrovėje nebūtų buvę pakankamai lėšų vykdyti veiklą.

21Teismas nuosprendyje rėmėsi aplinkybe, jog UAB „R.“ buvo iškelta bankroto byla, joje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurie iš viso sudaro 99 616,47 Lt (28 850,92 Eur), todėl akivaizdu, kad įmonei padaryta reali turtinė žala, kuri sąlygojo ir bankroto bylos iškėlimą. Tokia teismo išvada rodo, kad teismas, nors nagrinėja bylą kaltinimo dėl 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) pasisavinimo ribose, tačiau, remdamasis Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi, kuria UAB „R.“ iškelta bankroto byla, , įmonei padarytą žalą motyvuoja būtent kreditorinių reikalavimų, pareikštų bankroto byloje suma, o ne suma, kuri nurodyta kaltinime. Taigi, aplinkybės, kad jis UAB „R.“ neva padarė 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) turtinę žalą, teismas visiškai nemotyvavo. Tai dar kartą patvirtina paties teismo abejones ir nepagrįstas teismo išvadas dėl tariamai jo padarytos žalos ir jos dydžio. Tai, kad tyrimo metu nebuvo gauti visi dokumentai, patvirtinantys išlaidas, kuriuos jis (A. A.) atidavė bankroto administratoriui, savaime nepatvirtina jo kaltės dėl svetimo turto pasisavinimo, šią aplinkybę galima vertinti nebent kaip buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimą, už kurį buvo atsakinga apskaitą vedusi bendrovės buhalterė.

22Nuteistasis A. A. nurodo, kad kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį grindžiamas pirmiausiai tuo, kad jis dokumentais nepatvirtino pinigų, kuriais disponavo, panaudojimo bendrovės reikmėms. Šiuo atveju pinigų panaudojimas bendrovės reikmėms yra paremtas ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kaip tai skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas, o duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai, kad buvo perkama įranga, priemonės, žaliavos, medžiagos, produktai, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas, mokamas darbo užmokestis, patvirtina rašytiniai bendrovės dokumentai, jo paties, kitų darbuotojų parodymai. Be to, šios išlaidos ne visada galėjo būti patvirtinamos dokumentais, pvz., už medžiagas ir paslaugas atsiskaitant turguje ar su privačiais asmenimis, tačiau jokiu būdu, lėšos nebuvo pasisavinamos, nes taip būtų trūkę apyvartinių lėšų. Taigi, teismo išvados neva jis (A. A.) nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir teisminei praktikai.

23Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio apskaitos dokumentų paslėpimo, nuosprendį taip pat grindė tik prielaidomis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai parodė, kad turėtus įmonės dokumentus be perdavimo – priėmimo akto perdavė bankroto administratoriui, t. y. paliko dokumentus bankroto administratoriaus L. V. biure, kuris šio fakto nepaneigė. Bankroto administratoriui į jo darbovietę buvo nuvežtos 4–5 dėžės su įmonės dokumentais ir paliktos jo kabinete. Bankroto administratoriaus darbovietėje nebuvo, jis buvo išvykęs, į patalpas įleido jo darbuotojas, parodė, kur galima padėti atvežtą dokumentaciją. Atvežti buvo šie įmonės dokumentai: įmonės steigimo aktas, darbo sutartys, pirkimų dokumentai, sąskaitos–faktūros, darbo užmokesčio žiniaraščiai, rangos sutartys, balansai, darbų saugos dokumentacija. Liudytojas L. V. parodė, jog nemano, kad kaltinamasis galėjo atnešti dokumentus ir palikti biure. Bendraudavo su A. A. telefonu, buvo žadama dokumentus pristatyti. Nepamena pokalbio, kad A. A. sakytų pristatęs dokumentus. Taigi jo (A. A.) parodymai, kad bendrovės dokumentus jis pristatė bankroto administratoriui, nėra paneigti, o priešingai, juos patvirtina aplinkybė, kad dalį dokumentų bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimui perdavė ir bankroto administratorius. Neturėdamas dokumentų, jis nebūtų galėjęs jų perduoti, o kitų šaltinių, iš kur gavo bendrovės dokumentus, bankroto administratorius nenurodė.

24Norint inkriminuoti apskaitos dokumentų paslėpimą, reikia nustatyti būtinąjį šio nusikaltimo požymį – tikslą, kad jais nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Šiuo atveju šis būtinasis nusikaltimo požymis nenustatytas. Jokio motyvo slėpti ar naikinti dokumentus jis (A. A.) neturėjo, priešingai, buvo suinteresuotas, kad jie būtų rasti ir pateikti, siekiant patvirtinti turėtas išlaidas, kurios buvo naudojamos išskirtinai bendrovės reikmėms ir veiklai.

25Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jam pareikštas kaltinimas paslėpus apskaitos dokumentus tiksliai nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, yra ydingas, pažeidžiantis jo teisę tiksliai žinoti kuo yra kaltinamas. Paprastai toks kaltinamas yra tikslinamas ir tokios nenustatytos aplinkybės iš kaltinimo yra šalinamos. Be to, byloje nėra surinkta jokių duomenų, išskyrus niekuo nepagrįstas prielaidas, kad jis atliko kokius nors tyčinius aktyvius veiksmus ir paslėpė bendrovės apskaitos dokumentus. Tokių įrodymų nėra ir būti negali, nes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis dėjo pastangas, kad visi bendrovės apskaitos dokumentai būtų surasti, atkurti ir pateikti tyrimą atliekantiems pareigūnams, specialistams, ekspertui ir teismui.

26Kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pateiktas konkrečių dokumentų, kuriuos jis, neva, paslėpė, sąrašas, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tie dokumentai iš tikrųjų buvo. Remiantis kasacinio teismo praktika kaltinimas dėl galimai neegzistuojančių dokumentų paslėpimo turi būti vertinamas kaip nepagrįstas. Be to, nors jis buvo nuteistas už tyčinį bendrovės dokumentų paslėpimą, pačiame kaltinime teigiama vien tik apie apskaitos dokumentų nepateikimą ir neišsaugojimą, t. y. veiką, kuri kvalifikuojama pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir kuri gali būti padaroma tiek tyčine, tiek neatsargia kaltės forma. Jis buvo nuteistas už tai, kad, neva, pažeidė kaltinime nurodytas teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias įmonės inventorizavimo tvarką, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarką ir terminus, taigi ir dėl šių aplinkybių kaltinimas yra nekonkretus, prieštaringas ir pažeidžiantis jo teisę žinoti, kuo yra kaltinimas.

27Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina jo (A. A.) kaltę dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir įrodo, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais disponavo A. A., tačiau jų bankroto administratoriui nepateikė, kur jie dingo, byloje nenustatyta, bet veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį reikšmės tai neturi. Taigi teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, remdamasis vien prielaidomis, kad jeigu jis (A. A.) disponavo apskaitos dokumentais, jų, neva, nepateikė bankroto administratoriui (nors aptartų duomenų visuma byloja priešingai), tai jis juos paslėpė, ir jeigu jie dingo, tai veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį reikšmės, neva, neturi. Tokie teiginiai yra tik spėlionės ir prielaidos. Nesant jokių jo (A. A.) tyčią patvirtinančių duomenų, tokios teismo išvados yra neteisėtos.

28Teismo išvada dėl kilusių padarinių taip pat nėra pagrįsta bylos duomenų visuma. Buhalterinės ekspertizės akte jokie būtini BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai konstatuoti nebuvo, tuo tarpu specialistų išvados, kuriomis rėmėsi teismas, kaip jau minėta, laikytinos prieštaringomis, neišsamiomis ir nepatikimomis, nes jas iš esmės paneigė buhalterinės ekspertizės aktas, patvirtinęs konsultacinėje išvadoje iškeltus klausimus. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, jog UAB „R.“ apskaita galėjo būti tvarkoma, tačiau apskaitos dokumentai ir registrai nėra išsaugoti ir ekspertiniam tyrimui nepateikti, tai ekspertas, dėl to, kad tyrimui nepateiktos bendrovės 2010–2011 metų avansinės apyskaitos, neturi galimybės nustatyti (nenustato) bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ekspertas, teikdamas tokią išvadą, vadovavosi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM, Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorių, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro viršininko 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-152/B-31/140-V-33 patvirtintų metodinių rekomendacijų 16.5 punktu, kur nurodyta, kad jeigu tyrimui atlikti nepateikti apskaitos dokumentai ar registrai, tačiau yra duomenų, kad apskaita buvo (galėjo būti) tvarkoma, ar nenustatyta dokumentų nepateikimo priežastis, tai pateikiama išvada „nustatyti nėra galimybės (nenustatoma)“. Tuo tarpu BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos pasekmės – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tai, apelianto teigimu, rodo, kad teismas, selektyviai remdamasis specialistų išvadomis, tačiau nesiremdamas buhalterinės ekspertizės aktu, padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, nes šiuo atveju nėra nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinosios pasekmės.

29Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas nėra tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris. Šiuo atveju jis (A. A.), kaip įmonės vadovas, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkyti buvo pasamdęs buhalterę I. K., todėl pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą įgyvendino tinkamai.

30Pagal BK 209 straipsnį jis (A. A.) taip pat nuteistas nepagrįstai, jo veiksmuose nėra būtinojo šio nusikaltimo elemento – tyčios. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų sąmoningai blogai valdęs įmonę. Jo, kaip bendrovės vadovo, veiksmai rodo, kad jokios verslo tvarkos jis nepažeidė, savo pareigas atliko sąžiningai ir atsakingai, laikydamasis įstatymų ir norminių aktų, reglamentuojančių verslo tvarką. Jo tikslas buvo siekti bendrovės pelno, nuo kurio priklausė ir jo darbo užmokestis, tai jo vadovaujama bendrovė visomis išgalėmis ir darė ‑ vykdė statybos darbus pas pagrindinį darbų užsakovą įvairiuose statybos objektuose skirtinguose Lietuvos miestuose, buvo ieškoma ir kitų darbų užsakovų. Jis pats jokiu būdu nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia nesiekė padaryti žalos kreditoriams ir bendrovės lėšų nepasisavino. Nebuvo jokių neteisėtų ar nepagrįstų sandorių, nulėmusių žalą kreditoriams. Žala, kuri nustatyta bankroto byloje pareiškus kreditorinius reikalavimus už 99 616,47 Lt (28 850,92 Eur), atsirado dėl objektyvių priežasčių, t. y. visuotinių ekonominių sunkumų, užsakovų ir darbų trūkumo, debitorių neatsiskaitymų ir vėlavimų atsiskaityti su bendrove, užsitęsusio nuolatinio lėšų trūkumo, papildomų investicijų ir lėšų veiklai modernizuoti bei optimizuoti nebuvimo. Nors Kauno apygardos teismas pripažino UAB „R.“ bankrotą tyčiniu, tačiau iš minėto teismo sprendimo turinio matyti, kad toks sprendimas yra grindžiamas vien tuo, kad bankroto administratoriui savalaikiai nebuvo pateikti bendrovės dokumentai. Jokių kitų jo (A. A.) tariamų sąmoningų blogo įmonės valdymo veiksmų teismas nenustatė. Be to, vien pripažinimas, kad bankrotas buvo tyčinis, nereiškia, kad padaryta ir BK 209 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

31Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, jam inkriminuotą pasisavinto svetimo turto sumą sumažinti 37 484 Lt (10 856,11 Eur) suma.

32III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

33Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

34Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalis, kuria A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 209 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, taip pat nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrintos tarpusavyje bei su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams, atidedant jos vykdymą dvejiems metams ir paskiriant įpareigojimą (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XIII-1554 redakcija)), naikinama teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 209 straipsnį turi būti išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 3 ir 4 dalys, 329 straipsnio 1 punktas). Nuosprendžio dalis, kuria A. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, keičiama dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 ir 3 punktai). Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

35BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487-693/2015, 2K-462-489/2016, 2K-369-303/2017). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017, 2K-215-303/2017, 2K-177-895/2018). BK 222 straipsnyje nurodyta veika padaroma tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymo tyčios turinį sudaro tai, jog kaltininkas suvokė, kad jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014).

36Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde teigia, kad už UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą nuteistas nepagrįstai, nes tokių veiksmų neatliko. Analogiškos pozicijos A. A. laikėsi ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jis parodė, kad jo žinioje buvusius bendrovės dokumentus, įskaitant buhalterinės apskaitos dokumentus, perdavė teismo paskirtos bankroto administratorės UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ įgaliotam asmeniui L. V., tik tai padarė ne pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. be priėmimo–perdavimo akto, nes kai atvežė dokumentus, L. V. darbovietėje nebuvo, jį į patalpas įleido kitas darbuotojas, kuris ir parodė vietą, kur galima padėti atvežtus dokumentus (t. 12, b. l. 57–62). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokį nuteistojo aiškinimą apie UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą teismo paskirtos bankroto administratorės įgaliotam asmeniui paneigia byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai. Byloje esančiame UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 2015 m. sausio 23 d. rašte ikiteisminio tyrimo įstaigai nurodyta, kad UAB „R.“ direktorius A. A. šios bendrovės dokumentų ir turto iki šiol nėra perdavęs (t. 2, b. l. 73–74). Kaip liudytojas apklaustas bankroto administratorės įgaliotas asmuo L. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad UAB „R.“ dokumentų jis negavo (t. 12, b. l. 65–67). Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojas L. V. nepaneigė jo parodymų apie dokumentų perdavimą, tačiau pagrįsdamas šį savo teiginį cituoja tik tam tikrą dalį liudytojo parodymų, t. y. kad jis nemano, jog kaltinamasis galėjo atnešti dokumentus ir palikti biure, kad bendraujant telefonu A. A. žadėdavo dokumentus pristatyti, kad nepamena pokalbio, kurio metu A. A. sakytų pristatęs dokumentus. Tačiau, kaip jau minėta, liudytojas L. V. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad A. A. vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai jam perduoti nebuvo. Be to, jis parodė, kad niekas kitas iš biuro darbuotojų jam paskirtos administruoti bankrutuojančios bendrovės dokumentų negalėjo priimti, nes yra nustatyta tam tikra bankrutuojančių įmonių turto ir dokumentų perdavimo tvarka – asmuo, reaguodamas į gautą pranešimą, reikalavimą ar administratoriaus įsakymą, atvyksta ir atlieka perdavimą, kurio metu surašomas dokumentų ir turto perdavimo aktas, o šiame procese dalyvauja bankroto administratorius ir teisininkas (t. 12, b. l. 65–67). Taigi šiuo atveju dėl nustatytos dokumentų priėmimo tvarkos perduoti dokumentus teismo paskirtai bankroto administratorei A. A. nurodytu būdu iš esmės ir nebuvo galimybės.

37Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde teigia, kad bendrovės apskaitos dokumentų perdavimo bankroto administratorei faktą be jo paties parodymų patvirtina aplinkybė, kad dalį UAB „R.“ dokumentų ūkinės finansinės veiklos tyrimui perdavė būtent bankroto administratorė, o to ji nebūtų galėjusi padaryti, jei jis nebūtų tų dokumentų jai perdavęs. Tačiau, kaip matyti iš bylos, UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė tik teismo nutarčių, priimtų UAB „R.“ bankroto byloje, taip pat civilinėje byloje, nagrinėtoje pagal BUAB „R.“ ieškinį A. A. dėl žalos atlyginimo ir UAB „R.“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kopijas, UAB „R.“ banko sąskaitų išrašus bei dokumentų kopijas, gautas iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro (UAB „R.“ išplėstinį išrašą su istorija, balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 23 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2009 bei 2010 metų aiškinamuosius raštus ir 2010 m. rugsėjo 30 d. akcininkų sąrašą) (t. 2, b. l. 75–156). Jokių kitų dokumentų, kuriuos būtų galima vertinti kaip gautus iš UAB „R.“ vadovo, minėta bendrovė tyrimui nepateikė ir, kaip jau minėta, savo 2015 m. sausio 23 d. rašte nurodė priežastis, t. y. kad A. A. vadovaujamos bendrovės dokumentų ir turto iki šiol nėra perdavęs. Tuo tarpu kaip tik pas nuteistąjį buvo rasti kai kurie UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, įskaitant 2009 ir 2010 metų kasos knygas bei 2009 m. avanso apyskaitas (2015 m. vasario 18 d. kratos A. A. gyvenamojoje vietoje protokolas, t. 3, b. l. 96–99), o tai tik dar kartą patvirtina, kad pastarasis bankroto administratorei UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo perdavęs.

38Byloje esančios UAB „R.“ bankroto bylos Nr. B2-548-153/2014 dokumentų kopijos patvirtina, kad bankroto proceso metu A. A. ne kartą buvo skiriamos baudos už teismo įpareigojimų, susijusių su UAB „R.“ dokumentų pateikimu, nevykdymą. Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartimi A. A. kaip UAB „R.“ administracijos vadovas buvo įpareigotas per nustatytą terminą pateikti teismui dokumentus, reikalingus bankroto bylai nagrinėti ir bendrovės turtui įvertinti (duomenis apie bendrovės skolas, prievolių įvykdymo terminus, bendrovės kreditorius ir debitorius, bendrovės banko sąskaitas, taip pat bendrovės finansines ataskaitas, atskaitomybės dokumentus (balansus) ir kt.), tačiau šio įpareigojimo neįvykdė. Už tai Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi A. A. buvo paskirta 1 000 Lt bauda. Šia nutartimi A. A. taip pat buvo pakartotinai įpareigotas pateikti teismui jau pirmiau paminėtus dokumentus (t. 2, b. l. 183–184, 188–189), bet teismo nustatyto įpareigojimo vėlgi neįvykdė. Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi, kuria UAB „R.“ iškelta bankroto byla, A. A. buvo įpareigotas per nustatytą terminą perduoti teismo paskirtai administratorei UAB „R.“ turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus bendrovės dokumentus (t. 2, b. l. 189–190). Už šio teismo nustatyto įpareigojimo nevykdymą Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartimi A. A. vėl buvo paskirta 1 000 Lt bauda (t. 3, b. l. 20–21). 2013 m. vasario 14 d. nuteistasis A. A. kreipėsi į teismą su prašymu dėl paskirtos baudos panaikinimo, kuriame nurodė, kad dėl pasikeitusios gyvenamosios vietos apie bankroto bylos iškėlimą ir įpareigojimą perduoti bendrovės turtą bei dokumentus sužinojo tik 2013 m. vasario 13 d., bei pažadėjo iki 2013 m. vasario 28 d. perduoti visą UAB „R.“ turtą ir dokumentus bankroto administratorei (t. 3, b. l. 31–32). Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi A. A. vėl buvo paskirta 1 000 Lt bauda, nes bendrovės turto ir dokumentų jis neperdavė (t. 3, b. l. 54–55). Taigi, esant tokioms aplinkybėms, neįtikėtina ir tai, kad nuteistasis, būdamas ne kartą nubaustas baudomis už UAB „R.“ turto ir dokumentų neperdavimą, juos tiesiog nuvežė į bankroto administratorės biurą ir be jokio dokumentų perdavimą patvirtinančio rašytinio dokumento ten paliko. Be to, iš bylos matyti, kad A. A. bendrovės dokumentų neteikė ne tik teismui ar bankroto administratorei, bet vengė juos pateikti ir vienintelei bendrovės akcininkei J. B. Pastaroji, apklausta kaip liudytoja, parodė, kad įsteigusi UAB „R.“ ir paskyrusi jos direktoriumi A. A., kuriuo pasitikėjo, bendrovės veikla nesidomėjo. Tik tuomet, kai kitos bendrovės ėmė siųsti laiškus dėl UAB „R.“ įsiskolinimų, ji sunerimo ir pareikalavo, kad A. A. pateiktų jai dokumentus, t. y. 2009–2010 metų balansus, kasos knygas. A. A. pažadėjo šiuos dokumentus pateikti, tačiau to nepadarė, o pats dingo – pakeitė gyvenamąją vietą ir neatsakinėjo į telefoninius skambučius (t. 1, b. l. 44–45, t. 12, b. l. 22–23).

39Apeliaciniame skunde A. A. taip pat teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jam inkriminuoti kaip paslėpti buhalterinės apskaitos dokumentai iš tikrųjų buvo. Tačiau tokį nuteistojo teiginį paneigia jo paties duoti parodymai, kad iki dokumentų praradimo buvo visi išlaidas iš bendrovės kasos pateisinantys pirminiai apskaitos dokumentai, bei kad jis, kaip bendrovės vadovas, savo pareigą organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą įgyvendino tinkamai, o bankroto administratorei laiku perduoti dokumentų negalėjo tik dėl to, kad trūko galutinių balansų už 2010, 2011 ir 2012 metus.

40Byloje nustatyta, kad visi UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai maždaug nuo 2012 metų pradžios buvo A. A. žinioje. Šią aplinkybę patvirtino kaip liudytojos apklaustos UAB „R.“ buhalterėmis dirbusios I. K. ir S. O., to neneigė ir pats nuteistasis. Pastarasis parodė, kad po to, kai I. K. bendrovės apskaitos dokumentus perdavė jam, jis juos laikė savo namuose. Kaip jau minėta, A. A. UAB „R.“ bankroto bylą nagrinėjusio teismo paskirtai administratorei ar jos įgaliotam asmeniui vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė, o atlikus kratą jo gyvenamojoje vietoje, jų buvo rasta tik nedidelė dalis. Akivaizdu, kad laikant buhalterinės apskaitos dokumentus namuose, jų praradimas kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, nei kad tyčia juos paslepiant ar sunaikinant, vargu ar įmanomas. Juolab, kad ir pats nuteistasis jokių kitokių aplinkybių, kuriomis galėjo prarasti savo namuose laikomus dokumentus, nenurodė. Nors šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta, kada tiksliai ir kaip A. A. paslėpė UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau visos pirmiau aptartos aplinkybės, apibūdinančios A. A. elgesį tiek prieš teismui nustatant įpareigojimą perduoti juos bankroto administratoriui, tiek po to, leidžia daryti išvadą apie pastarojo siekį išvengti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų panaudojimo tikrinant bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Taigi vertinti A. A. veiksmus kaip aplaidų buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą (BK 223 straipsnio 1 dalis) nebuvo ir nėra pagrindo. Aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis ėmėsi tam tikrų veiksmų, iš kitų ūkio subjektų rinkdamas dokumentus, pagrindžiančius UAB „R.“ piniginių lėšų panaudojimą bendrovės veikloje, šios išvados niekaip nepaneigia.

41Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Visų pirma, pažymėtina, jog teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad bylose dėl BK 222, 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-245-303/2017). Kaip jau ne kartą minėta, UAB „R.“ direktoriaus pareigas ėjęs ir savo žinioje bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus turėjęs A. A. pareigos perduoti juos bendrovės bankroto administratorei neįvykdė, o atlikus kratą pastarojo namuose buvo rasti tik kai kurie UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai. UAB „R.“ buhaltere dirbusi S. O. asmeninio kompiuterio laikmenoje rado 2009 m. apyvartos žiniaraščio kopiją, kurią jai elektroniniu paštu buvo persiuntusi I. K., ir taip pat pateikė ją ikiteisminiam tyrimui (t. 1, b. l. 91–92). Visus šiuos dokumentus specialistė įvertino jau pirmojo UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu ir konstatavo, kad pagal pateiktus dokumentus ir duomenis, nesant kitų apskaitos suvestinių registrų bei pardavimo pajamas, veiklos sąnaudas 2009–2012 metais, 2009 ir 2010 metų kasos knygų įrašus ir kt. pagrindžiančių pirminių apskaitos dokumentų, iš dalies negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2009–2010 metais ir nėra galimybės nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2011–2012 metais (2015 m. spalio 21 d. specialisto išvada, t. 10, b. l. 13–50). Analogiškos išvados šiuo klausimu pateiktos ir 2016 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje (t. 11, b. l. 6–41). Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad šios specialisto išvados neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jomis vadovautis. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, savo teiginį dėl specialisto išvadų neatitikimo BPK 20 straipsnio reikalavimams nuteistasis iš esmės grindžia tik aplinkybe, kad skiriasi specialisto išvadose, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu atliktos buhalterinės ekspertizės akte nurodytos sumos, kurioms nėra panaudojimą bendrovės reikmėms pagrindžiančių dokumentų. Tačiau, kaip teisingai nurodo ir pats apeliantas, skirtumus tarp dokumentais nepagrįstų išlaidų sumų iš esmės lėmė tai, kad atliekant antrąjį UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, taip pat buhalterinę ekspertizę, buvo vertinami papildomai gauti dokumentai, pagrindžiantys tam tikrų sumų panaudojimą UAB „R.“ reikmėms. Taip pat buhalterinės ekspertizės akte buvo patikslinti kai kurie skaičiavimai, į kuriuos pirmosios instancijos teismas atsižvelgė. Kita vertus, pirmiau minėtus papildomus dokumentus tyrimui pateikė ne UAB „R.“ atstovai, bet kiti ūkio subjektai, turėję su šia bendrove vienokius ar kitokius ūkinius santykius, o kitų ūkio subjektų pateikti dokumentai. Kaip jau minėta, sprendžiant dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių realią ūkio subjekto veiklą, jo ūkinę komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to ūkio subjekto buhalterinės apskaitos dokumentus.

42Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde cituojama buhalterinės ekspertizės akto išvada „Atsižvelgiant į bylos duomenis, kad UAB „R.“ apskaita galėjo būti tvarkoma, tačiau apskaitos dokumentai ir registrai nėra išsaugoti ir ekspertiniam tyrimui nepateikti, tai ekspertas dėl to, kad tyrimui nepateiktos UAB „R.“ 2010–2011 metų avansinės apyskaitos, neturi galimybės nustatyti (nenustato) bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros“ buvo pateikta atsakant į klausimą dėl UAB „R.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo vertinimo dalyje dėl to, kad tyrimui nepateiktos 2010–2011 metų avansinės apyskaitos. Tuo tarpu buhalterinės ekspertizės akto tiriamojoje dalyje yra detalizuoti visi A. A. inkriminuotų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų praradimo padariniai, konstatuojant, kad iš ekspertiniam tyrimui pateiktos UAB „R.“ apskaitos iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos 2009–2011 metais, turto 2009–2010 metais, kapitalo 2009–2011 metais, įsipareigojimų 2009 metais ir visiškai negalima nustatyti bendrovės veiklos 2012 metais, turto 2011–2012 metais, kapitalo 2012 metais, įsipareigojimų dydžio 2010–2012 metais ir struktūros 2011–2012 metais (t. 13, b. l. 124–146). Savo išvadą, kad dėl UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų praradimo kilo tokie nusikalstami padariniai, ekspertinį tyrimą atlikęs ekspertas M. Barkauskas patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Taigi nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad buhalterinės ekspertizės akte nekonstatuoti jokie būtini BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padariniai ir kad buhalterinės ekspertizės aktas paneigė specialisto išvadas. Ekspertizės aktu nusikalstami padariniai buvo tik patikslinti, nurodant, kad bendrovės veiklos ir kapitalo 2011 metais negalima nustatyti tik iš dalies, o įsipareigojimų dydžio 2010 metais negalima nustatyti visiškai.

43Apeliantas teisingai pažymi, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės apskaitą tvarkantis buhalteris. Tačiau šiuo atveju A. A. inkriminuoti ne tvarkant buhalterinę apskaitą padaryti pažeidimai, bet bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, o pagal teismų praktiką už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako šią veiką padaręs asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-363/2014, 2K-189-648/2016 2K-33-303/2017, 2K-236-696/2017 ir kt.). Taigi apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis tinkamai įgyvendino savo, kaip bendrovės vadovo pareigą organizuoti buhalterinę apskaitą, šiuo atveju jo baudžiamosios atsakomybės už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą nepaneigia.

44Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentu, kad kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paslėpus dokumentus tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pažeidžia jo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas. Kaltinime A. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodytos visos faktinės aplinkybės, svarbios šios nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymui, tiek, kiek jos nustatytos byloje surinktais duomenimis. Vien tai, kad nuteistajam neigiant paslėpus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, nebuvo nustatytas tikslus dokumentų paslėpimo laikas ir būdas dar nereiškia teisės į gynybą suvaržymo. Be to, iš bylos matyti, kad tiek apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas kaip kaltinamasis teisminio bylos nagrinėjimo metu A. A. patvirtino, kad pareikštą kaltinimą suprato ir davė paaiškinimus dėl jo (t. 11, b. l. 152–153, 196–198). Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėjas buvo pareiškęs prašymą perduoti bylą prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, tačiau visus nurodomus kaltinamojo akto trūkumus siejo tik su kaltinimu A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, bet ne su kaltinimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nuteistajam inkriminuota, jog paslėpdamas UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus jis tuo pačiu pažeidė ir teisės aktų, reglamentuojančių dokumentų saugojimo tvarką bei terminus, reikalavimus, taip pat nereiškia, kad kaltinimas yra nekonkretus ar prieštaringas. Kita vertus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalies reikalavimo, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis, ir Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimo, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, pažeidimai A. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuoti nepagrįstai. 2015 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad minėti Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo ir Inventorizacijos taisyklių reikalavimai būtų pažeisti, jei būtų nustatyta, kad UAB „R.“ iki finansinių ataskaitų sudarymo nebuvo atlikta įmonės turto ir įsipareigojimų inventorizacija. Šiuo atveju bylos duomenys nėra pakankami vienareikšmei išvadai apie įmonės turto ir įsipareigojimų inventorizacijos atlikimą ar neatlikimą padaryti, be to, A. A. inkriminuotas tik buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su A. A. padarytais Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalies ir Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimų pažeidimais šalinami iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos A. A. nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Be to, kaip nepasitvirtinęs iš nuosprendžio šalinamas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas šios veikos padarymo tikslas – siekimas nuslėpti UAB „R.“ piniginių lėšų 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) pasisavinimo faktą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas nėra būtinasis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, todėl jo pašalinimas A. A. baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo nepaneigia. Argumentai dėl nepasitvirtinusio šio A. A. inkriminuoto nusikaltimo padarymo tikslo bus išdėstyti pasisakant dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje.

45Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 209 straipsnyje

46Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-154-976/2017 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kiti).

47Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, kuri reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-13-693/2013, 2K-278-699/2016, 2K-150-628/2018, 2K-314-693/2018 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-144-788/2017 ir kt.).

48Nuteistasis A. A. kaltu dėl jam inkriminuotos veikos ‑ būdamas UAB „R.“ direktoriumi bei vykdydamas kasininko pareigas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d. pasisavino bendrovei priklausančias pinigines lėšas – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), neprisipažino ir parodė, kad visos šios piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovėms reikmėms ‑ atsiskaitant grynaisiais pinigais buvo perkamos užsakovių UAB „N. v.“ ir UAB „A.“ užsakymams įvykdyti reikalingos prekės ir paslaugos (statybinės medžiagos, kuras, nuomojama statybinė technika), mokamas darbo užmokestis darbuotojams. Buvo visi išlaidas iš kasos pagrindžiantys dokumentai, tačiau, jiems neišlikus, pagrįsti visų sumų panaudojimo šiuo metu neturi galimybės.

49A. A. nesutinkant su kaltinimu dėl jam patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė 2015 m. spalio 21 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad tiriamuoju laikotarpiu iš bendrovės kasos ir sąskaitų banke A. A. buvo išmokėta 749 817,32 Lt (217 162,11 Eur) suma ir nepateikti šių piniginių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms pateisinantys dokumentai, pagal tyrimui pateiktus dokumentų duomenis negalima nustatyti, kokioms reikmėms šios piniginės lėšos buvo panaudotos, jos galimai galėjo būti panaudotos ne bendrovės, bet kitoms reikmėms, tuo sumažinant UAB „R.“ turtą, apyvartines lėšas ir bendrovės galimybę šias pinigines lėšas panaudoti savo veikloje ar atsiskaityti su kreditoriais (t. 10, b. l. 13–50); 2016 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje, surašytoje atlikus papildomą tyrimą bei įvertinus papildomai surinktus duomenis apie UAB „R.“ ūkinę veiklą, kurioje konstatuota, kad piniginių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms pagrindžiančiais dokumentais nepateisinta A. A. iš UAB „R.“ kasos ir iš sąskaitų banke išmokėta suma – 724 613,20 Lt (209 862,49 Eur) (t. 11, b. l. 6–41); buhalterinės ekspertizės, paskirtos ir atliktos teisminio bylos nagrinėjimo metu, dar gavus papildomų duomenų, susijusių su UAB „R.“ ūkine veikla, aktu, kuriame konstatuota, kad dokumentais nepagrįstos išlaidos A. A. vardu sudaro 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) (t. 13, b. l. 124–146); liudytojo UAB „R.“ darbų vadovo R. M. parodymais (t. 12, b. l. 23–26). Be to, teismas nuosprendyje pažymėjo, kad A. A. negalėjo konkrečiai nurodyti, kur panaudojo išgrynintas pinigines lėšas, taip pat, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo renkami visi įmanomi dokumentai, patvirtinantys A. A. dispozicijoje buvusių lėšų panaudojimą bendrovės veikloje. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. A. negalėjimas nurodyti, kur bendrovės veikloje buvo panaudota tokia didelė suma piniginių lėšų (539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), paaiškinamas tik šių lėšų pasisavinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos. Darydamas išvadas, kad byloje surinkti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina A. A. kaltę pasisavinus UAB „R.“ priklausančius 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) ir padarius vadovaujamai bendrovei tokio dydžio žalą, teismas įvertino ne visas byloje nustatytas aplinkybes.

50Iš buhalterinės ekspertizės akto matyti, kad A. A. inkriminuotą 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) dokumentais nepagrįstų išlaidų sumą sudaro 2010 metais A. A. iš bendrovės banko sąskaitų ir kasos išmokėta 456 026,14 Lt (132 074,03 Eur) suma ir 2011 metais išmokėta 90 390,30 Lt (26 178,84 Eur) suma, minusavus 6 724,68 Lt (1 947,60 Eur), kurių 2009 metais buvo panaudota daugiau nei išmokėta. Iš šio ekspertizės akto ir jau minėtų specialisto išvadų taip pat matyti, kad UAB „R.“ VĮ Registrų centrui pateiktoje 2009 metų pelno (nuostolių) ataskaitoje deklaravo 293 263 Lt (84 934,84 Eur) pardavimo pajamų ir 282 465 Lt (81 807,52 Eur) pardavimo bei veiklos sąnaudų. Specialisto išvadose nurodyta, kad pagal UAB „R.“ dokumentus negalima nustatyti, ar bendrovė realiai uždirbo deklaruotas pardavimo pajamas ir patyrė deklaruotas pardavimo ir veiklos sąnaudas, bet pažymėta, kad UAB „N. v.“ pateiktų UAB „R.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už atliktus įvairius remonto ir apdailos darbus duomenimis 2009 metais UAB „R.“ uždirbo 287 042,70 Lt (83 133,31 Eur) pardavimo pajamų (be PVM), t. y. 6 220,3 Lt (1 801,52 Eur) mažiau, nei deklaruota UAB „R.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje. Buhalterinės ekspertizės akte konstatuota, kad 2009 metais UAB „R.“ galėjo gauti iš viso 293 250 Lt (84 931,07 Eur) pardavimo pajamų, t. y. 13 Lt (3,77 Eur) mažiau, nei deklaruota UAB „R.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje. Nesant bendrovės banko sąskaitų išrašų už visą bendrovės veiklos 2009 metais laikotarpį, ekspertas negalėjo nustatyti, iš kokių pajamų galėtų susidaryti 13 Lt (3,77 Eur) skirtumas, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad pagal pateiktus ekspertiniam tyrimui dokumentus nustatyta 99,995 procento visų bendrovės pajamų.

51Bylos duomenimis, specialisto tyrimui ir ekspertizei buvo pateikti tik vienos UAB „R.“ buhalterinės sąskaitos 2009 m. gegužės–gruodžio mėnesių laikotarpio suvestiniai apskaitos registrai („Apyvartos žiniaraštis 6001 Suteiktų paslaugų savikaina“), kurių duomenimis 2009 metų birželio–lapkričio mėnesiais suteiktų paslaugų savikaina sudarė 202 275,53 Lt (58 583,04 Eur). Šiuose registruose neįrašyti gegužės ir gruodžio mėnesių duomenys, taigi tikrosios bendrovei suteiktų paslaugų savikainos jie neatspindi. Prie tyrimui pateiktų UAB „R.“ 2009 metų gegužės–gruodžio mėnesių laikotarpio atskaitingų asmenų (R. M., J. B., I. K., A. A.) avanso apyskaitų buvo pateikti ir pinigų mokėjimą patvirtinantys pirminiai apskaitos dokumentai, iš viso už 217 346,18 Lt (62 947,80 Eur). Buhalterinės ekspertizės akte nurodyta, kad pirkimų sąnaudos 2009 metais galėjo siekti ir 220 407 Lt (63 834,28 Eur). Darbo sąnaudos pagal šį ekspertizės aktą 2009 metais sudarė 72 845,86 Lt (21 097,62 Eur) (specialisto išvadoje nurodyta mažesnė – 60 553,10 Lt (17 537,39 Eur) – suma, tačiau šio tyrimo metu nebuvo įvertinta 12 292,80 Lt (3 560,24 Eur) dydžio kompensacija už kilnojamąjį darbą). Taigi pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad 2009 metais bendros sąnaudos 293 250 Lt (84 931,07 Eur) dydžio pardavimo pajamoms uždirbti sudarė apie 252 470,8 Lt (73 120,60 Eur), t. y. apie 86 procentus pardavimo pajamų, jei pirkimo sąnaudas vertinti pagal prie avanso apyskaitų esančius pirminius apskaitos dokumentus (179 624,94 Lt (52 022,98 Eur) (prekių, pirktų už 217 346,18 Lt (62 947,80 Eur) sumą, kaina be PVM) + 72 845,86 Lt (21 097,62 Eur) darbo sąnaudų), arba 255 000,41 Lt (73 853,22 Eur), t. y. apie 87 procentus pardavimo pajamų, jei pirkimo sąnaudas vertinti pagal ekspertizės aktą (182 154,55 Lt (52 755,60 Eur) (prekių, pirktų už 220 407 Lt (63 834,28 Eur) sumą, kaina be PVM) + 72 845,86 Lt (21 097,62 Eur) darbo sąnaudų).

522010 metų, kuriais A. A. inkriminuojama kaip pasisavinta didžiausia pinigų suma (456 026,14 Lt (132 074,03 Eur)), pelno (nuostolių) ataskaitoje, pateiktoje VĮ Registrų centrui, UAB „R.“ deklaravo 942 992 Lt (273 109,36 Eur) pardavimo pajamų ir 1 083 262 Lt (313 734,36 Eur) pardavimo ir veiklos sąnaudų. Specialisto išvadose nurodyta, kad pagal UAB „R.“ dokumentus negalima nustatyti, ar bendrovė realiai uždirbo deklaruotas pardavimo pajamas ir patyrė deklaruotas pardavimo ir veiklos sąnaudas, bet pažymėta, kad UAB „N. v.“ pateiktų UAB „R.“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už atliktus įvairius remonto ir apdailos darbus duomenimis UAB „R.“ 2010 metais uždirbo 833 295,10 Lt (241 338,94 Eur) pardavimo pajamų be PVM, t. y. 109 696,9 Lt (31 770,42 Eur) mažiau, nei deklaruota UAB „R.“ pelno (nuostolių) ataskaitoje. Atlikus buhalterinę ekspertizę buvo nustatyta, kad UAB „R.“ pardavimo pajamos 2010 metais buvo 932 992 Lt (270 213,16 Eur), t. y. 10 000 Lt (868,86 Eur) mažesnės, nei deklaruota pelno nuostolių ataskaitoje. Kodėl susidarė toks skirtumas, ekspertas pagal pateiktus dokumentus nustatyti neturėjo galimybės. Jokių UAB „R.“ suvestinių apskaitos registrų, iš kurių būtų galima daryti išvadas apie bendrovei 2010 metais (taip pat ir 2011 metais) suteiktų paslaugų savikainą, kaip ir atskaitingų asmenų avanso apyskaitų bei pinigų mokėjimo dokumentų nėra išlikę. Buhalterinės ekspertizės metu nustatyta, kad iš kitų ūkio subjektų surinktų pirkimo dokumentų (materialinių sąnaudų šioms pajamoms uždirbti) suma be PVM 2010 metais yra 260 894,58 Lt (75 560,29 Eur). Darbo užmokesčio išlaidos pagal buhalterinės ekspertizės aktą 2010 metais sudarė 193 249,65 Lt (55 968,97 Eur). Taigi pagal byloje surinktus dokumentus pardavimo ir veiklos sąnaudos 932 992 Lt pardavimų pajamoms uždirbti 2010 metais sudarė tik 454 144,23 Lt (260 894,58 Lt (75 560,29 Eur) + 193 249,65 Lt (55 968,97 Eur)) arba apie 48 procentus pardavimo pajamų.

53Bylos duomenimis, 2010 metais mokėjimus už atliktus darbus A. A. vadovaujamai UAB „R.“ atliko UAB „N. v.“, UAB „A.“, UAB „Ru.“ ir 132-oji daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau – 132-oji DNSB). Kokius konkrečiai darbus ir kada UAB „R.“ atliko (ar neatliko) bendrovei „A.“ ir 132-ajai DNSB, proceso metu nebuvo tiriama, byloje yra tik 2010 m. lapkričio 23 d. sutartis dėl statybos darbų, sudaryta tarp 132-osios DNSB ir UAB „R.“, pagal kurią mokėjimą A. A. vadovaujamai bendrovei atliko ir UAB „Ru.“ (t. 13, b. l. 65–75). Kita vertus, pagrindinė UAB „R.“ užsakovė visą bendrovės veiklos laiką buvo UAB „N. V.“, su kuria buvo sudaryta daug rangos sutarčių dėl patalpų remonto ir apdailos darbų, ir kuri sumokėjo UAB „R.“ didžiausią pinigų sumą už darbus, kurie, kaip matyti iš bylos, buvo realiai atlikti. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad tiek 2009 metais, tiek 2010 metais A. A. vadovaujama bendrovė užsakovei UAB „N. v.“ atliko to paties pobūdžio darbus, t. y. „C.“ vaistinėms skirtų patalpų remontą ir apdailą. Taigi, nors buhalterinę ekspertizę atlikęs ekspertas konstatavo, kad ne didesnę kaip ekspertizės metu nustatytą dokumentais nepagrįstų išlaidų sumą – 539 691,76 Lt – A. A. galėjo panaudoti ne bendrovės reikmėms, tačiau tokie dideli sąnaudų pardavimo pajamoms uždirbti skirtumai 2009 ir 2010 metais (86–87 procentai ir 48 procentai), du metus iš eilės atliekant panašius darbus tam pačiam užsakovui, kelia pagrįstų abejonių, ar šiuo atveju byloje surinkti visi dokumentai ir jais nustatytos visos išlaidos, kurias UAB „R.“ realiai patyrė vykdydama veiklą 2010 metais. Juolab, kad iš bylos matyti, jog 2010 metais atsiskaitymai su tiekėjais, darbuotojais, kitais kreditoriais didžiąja dalimi buvo vykdomi, daugiausia įsiskolinimų atsirado 2011 metais. Pažymėtina, kad ir buhalterinę ekspertizę atlikęs ekspertas tiek ekspertizės akte, tiek apklausiamas apeliacinės instancijos teisme atkreipė dėmesį į tai, jog specialisto išvada nustatyta ir pirminiame kaltinime A. A. inkriminuota 724 613,20 Lt (209 862,49 Eur) suma negalėjo būti pasisavinta, nes likusių lėšų nebūtų pakakę sąskaitoms faktūroms ir darbo užmokesčiui apmokėti, o ir toks statybų sektoriaus bendrovės pelningumas 2010 metais, koks nustatytas pagal byloje surinktus dokumentus ekspertizės metu (daugiau kaip 50 procentų), yra žymiai didesnis už vidutinį (apie 19 procentų) šios šakos įmonių pelningumą, todėl tikėtina, kad tam tikra dalis dokumentų, patvirtinančių dalį išlaidų, nebuvo pateikta ir ekspertiniam tyrimui. Pasak eksperto, faktinis UAB „R.“ pelningumas turėtų būti artimesnis statistiniam vidurkiui, nes bendrovė neteikė jokių išskirtinių paslaugų, sudarančių prielaidas pasinaudoti monopoline galia, o atliko remonto darbus, kurie rinkoje lengvai gaunami.

54Abejones, kad šiuo atveju nėra surinkti visi dokumentai ir nenustatytos visos išlaidos, kurias UAB „R.“ realiai patyrė vykdydama veiklą 2010 metais, o taip pat ir 2011 metais, dar labiau sustiprina ir kitos bylos aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas taip pat, kaip ir nustatyto didelio sąnaudų pajamoms uždirbti skirtumo 2009 ir 2010 metais, nevertino.

55Bylos duomenimis nustatyta, kad objektai, kuriuose UAB „R.“ atliko statybos ir apdailos darbus pagal rangos sutartis, sudarytas su UAB „N. v.“, buvo ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Ši aplinkybė, kaip ir UAB „R.“ pagal rangos sutartis atliktų darbų pobūdis rodo, kad tam tikrą dalį veiklos sąnaudų sudarė išlaidos kurui. Tai patvirtina ir prie 2009 metų gegužės–gruodžio mėnesių laikotarpio atskaitingų asmenų avanso apyskaitų esantys pinigų mokėjimo uždarosioms akcinėms bendrovėms „L. B.“, „S.“, „K.“ kuro pirkimą pagrindžiantys pirminiai apskaitos dokumentai, iš kurių matyti, kad šiuo laikotarpiu išlaidos kurui sudarė 12 818,90 Lt (3 712,61 Eur) (2015 m. spalio 21 d. specialisto išvada). Iš byloje esančių UAB „R.“ banko sąskaitų išrašų matyti, kad 2010 metais atsiskaitymai už kurą su įvairiais tiekėjais vyko ir iš banko sąskaitų – sausį už kurą sumokėta 1 200 Lt (347,54 Eur), vasarį – 1 150 Lt (333,06 Eur), kovą – 1 920 Lt (556,07 Eur), balandį – 800 Lt (231,70 Eur), gegužę – 2 830 Lt (819,62 Eur), birželį – 799 Lt (231,41 Eur), liepą – 100 Lt (28,96 Eur), rugpjūtį – 130 Lt (37,65 Eur), rugsėjį – 500 Lt (144,81 Eur) (t. 2, b. l. 116–146). Ar šiuo laikotarpiu už kurą buvo atsiskaitoma ir grynaisiais pinigais, byloje nenustatyta. Bet kokiu atveju, iš UAB „R.“ banko sąskaitų išrašų matyti, kad 2010 metų spalio–gruodžio mėnesių laikotarpiu, taip pat 2011 metais mokėjimai už kurą iš banko sąskaitų nebuvo atliekami. Jokių kitų dokumentų, pagrindžiančių išlaidas kurui, byloje taip pat nėra, nors UAB „N. v.“ pateikti dokumentai patvirtina, kad tuo metu UAB „R.“ pagal sudarytas rangos sutartis taip pat atliko remonto ir apdailos darbus įvairiuose Lietuvos miestuose (Kelmėje, Biržuose, Kupiškyje, Ukmergėje, Rokiškyje, Vilniuje, Tauragėje, Telšiuose, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kt.) (t. 4, b. l. 32–41), taigi neabejotinai taip pat patyrė išlaidų kurui.

56Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. A. pateikė UAB „R.“ bankroto administratorei adresuotą prašymą (t. 3, b. l. 140-141), kuriame išvardino tiekėjus, iš kurių UAB „R.“ pirko įvairias prekes ir paslaugas. Tai uždarosios akcinės bendrovės „S.“, „B. B.“, „D.“, „M. s.“, „K. a.“, „S. p.“, „S.“, „L.“, „A.“, „S. p.“, „G.“, „L.“, „Sa.“, „J.“, „M.“, „T. ir ko“, „V.“, „G.“, „M.“, „A.“, „E. l.“, kurios pagal užklausimus pateikė į bylą dokumentus, patvirtinančius su UAB „R.“ turėtus ūkinius santykius. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu A. A. pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurias iš ūkio subjektų gavo pats, patvirtinančias, kad jo vadovaujama bendrovė 2009–2011 metais pirko įvairias prekes ir paslaugas iš uždarųjų akcinių bendrovių „V.“, „D.“, „D. v.“, „M.“, „I.“, „Ru.“, „Ra.“, „V. ES Lietuva“, „T.“, „B. b. ū.“, „S.“, „R.“ (t. 3, b. l. 136–138, 145–167, t. 4, b. l. 19–25). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dar buvo kreiptasi į UAB „S.“, UAB „S.“ ir UAB „H.“, kurios taip pat pateikė dokumentus, patvirtinančius prekių ir paslaugų pardavimą UAB „R.“ (t. 13, b. l. 1–44, 96–113, 117–123). Kita vertus, pirmiau minėtame bankroto administratoriui adresuotame A. A. prašyme buvo nurodytos ir kitos uždarosios akcinės bendrovės, iš kurių, pasak jo, UAB „R.“ pirko veiklai vykdyti reikalingas prekes ar paslaugas – „L.“, „M. p.“, „S. t.“, „G. p.“, „R.“, „V. l.“, „F.“. Bankroto bylos dokumentų kopijos patvirtina, kad UAB „R.“ taip pat turėjo ūkinius santykius su UAB „So.“ bei UAB „V.“, kurios, kaip ir A. A. prašyme nurodyta UAB „S. t.“, įtrauktos į kreditorių sąrašą. 2009 metų avanso apyskaitos patvirtina, kad 2009 metais prekės (paslaugos) dar buvo perkamos iš UAB „E.“ (ją kaip vieną iš tiekėjų nurodė ir UAB „R.“ darbų vadovu dirbęs R. M.), taip pat iš bendrovių „M.“, „T.“, „V. k.“, „L.“, „R.“, „G.“, „K.“, „Re.“, „R.“, „L.“, „D.“, „A.“, „Š.“, R. S. firmos, D. B. IĮ (t. 10, b. l. 137–167). Iš UAB „R.“ banko sąskaitų išrašų matyti, kad UAB „R.“ prekes ir paslaugas taip pat pirko iš bendrovių „D.“, „M.“, „L.“, „R.“, „D.“, „A.“, „F. f.“, „C.“, „G.“, „Gr.“. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo renkami visi įmanomi dokumentai, patvirtinantys A. A. dispozicijoje buvusių lėšų panaudojimą bendrovės veikloje, tačiau neįvertino, kad duomenys apie visus ūkinius santykius su UAB „R.“ iš pirmiau išvardytų bendrovių nebuvo pareikalauti ir gauti.

57Taigi, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, ir nesant 2010–2011 metų UAB „R.“ pirminių apskaitos dokumentų, lieka nepaneigta, kad prekės iš bendrovių, įrašytų 2009 metų avanso apyskaitose, galėjo būti perkamos, atsiskaitant už jas grynaisiais pinigais, ne tik 2009, bet ir 2010 metais ar 2011 metais, taip pat, kad prekės už grynuosius pinigus galėjo būti perkamos iš bendrovių, su kuriomis užfiksuoti atsiskaitymai iš banko sąskaitos. Kaip liudytojas apklaustas UAB „R.“ darbų vadovu dirbęs R. M., taip pat dažnai pirkęs prekes, reikalingas vykdomiems darbams atlikti, dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad prekės buvo perkamos ir iš rajonuose, kur buvo atliekami darbai, esančių mažų statybinių prekių parduotuvių, kurių dabar net neprisimena (t. 1, b. l. 107-109). Taigi, nepaneigta ir galimybė, kad prekės (ar paslaugos) UAB „R.“ reikmėms buvo perkamos iš tiekėjų, kurių neprisiminė nuteistasis A. A. ar liudytojas R. M. ir kurių nėra galimybės nustatyti pagal išlikusius UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus ar šios bendrovės banko sąskaitos išrašus. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ne tik dalies A. A. iš bendrovės banko sąskaitos ir kasos išmokėtų piniginių lėšų, bet ir dalies R. M. iš kasos išmokėtų piniginių lėšų panaudojimą UAB „R.“ reikmėms pagrindžiančių dokumentų, nors pastarasis nuosekliai teigė, kad kiekvieną kartą teikė išlaidas pateisinančius dokumentus, nes priešingu atveju nebūtų gavęs pinigų kitam prekių užpirkimui, o ir 2011 metais jam išeinant iš darbo buvo peržiūrėti visi buhalteriniai dokumentai ir jokia jo skola bendrovei nebuvo užfiksuota, priešingai – bendrovė liko jam skolinga apie 20 000 Lt, kurią sudarė neišmokėtas darbo užmokestis ir už jo asmeninius pinigus pirktų statybinių medžiagų kaina (t. 1, b. l. 107–109, t. 12, b. l. 23–26).

58Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju byloje surinktais dokumentais objektyviai nustatytos visos pardavimų ir veiklos sąnaudos, kurias UAB „R.“ faktiškai patyrė savo veikloje 2010–2011 metais. Nesant objektyviai nustatyto faktiškai patirtų sąnaudų dydžio, atitinkamai nėra galimybės objektyviai nustatyti ir tai, ar A. A. jam inkriminuotus UAB „R.“ priklausančius pinigus (arba tam tikrą jų dalį) pasisavino, tuo padarydamas bendrovei turtinę žalą, ar juos visus (arba tam tikrą jų dalį) panaudojo bendrovės veikloje.

59Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad A. A. vadovaujama bendrovė nebuvo didelė ir dirbo su siauru ratu užsakovų. Kita vertus, kaip matyti iš pirmiau aptartų bylos duomenų, dėl užsakovės UAB „N. v.“ objektų išsidėstymo medžiagos darbams buvo perkamos įvairiuose Lietuvos miestuose, ir tiekėjų ratas, priešingai nei užsakovų, buvo tikrai platus. Be to, kaip matyti iš bylos, prekes pirkdavo ne vien tik A. A., bet ir R. M., kiti UAB „R.“ darbuotojai. Esant tokiems duomenims, taip pat įvertinus ir nemažą laiko tarpą, praėjusį nuo byloje nagrinėjamų įvykių, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai suprantama, kad A. A., kaip beje ir daug prekių pirkęs bendrovės darbų vadovas R. M., negalėjo smulkiau detalizuoti bendrovės pinigų panaudojimo aplinkybių ar prisiminti visų tiekėjų, iš kurių buvo perkamos prekės ir paslaugos, reikalingos darbams atlikti, ir tai šiuo atveju negali būti vertinama kaip viena iš jo kaltę pasisavinus bendrovei priklausančias lėšas patikimai patvirtinančių aplinkybių.

60Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinimas A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepasitvirtino. Byloje surinkti įrodymai, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo vienareikšmei ir patikimai išvadai, kad A. A. UAB „R.“ priklausančius 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) tyčia neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu, taip siekdamas naudos vadovaujamos bendrovės sąskaita, ir tokiais savo nusikalstamais veiksmais padarė šiai bendrovei 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) dydžio turtinę žalą. Bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, kad A. A. paslėpė vadovaujamos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, kad 2011 metais ėmė trūkti apyvartinių lėšų ir dėl to buvo atsiskaitoma ne su visais darbuotojais ar tiekėjais, dėl ko galiausiai 2012 metais bendrovei buvo iškelta bankroto byla, o 2013 metais ji buvo pripažinta bankrutavusia, gali būti vertinamos kaip prielaida, kad nuteistasis su vadovaujamos bendrovės pinigais ne visada elgėsi tinkamai. Tačiau, kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o šiuo atveju byloje surinkti įrodymai nėra pakankami neabejotinoms išvadoms dėl A. A. kaltės pasisavinus UAB „R.“ priklausantį didelės vertės turtą – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) – ir padarius šiai bendrovei tokio dydžio žalą, todėl jis pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

61A. A. taip pat buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 209 straipsnį už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas UAB „R.“, t. y. pasisavindamas bendrovei priklausančias pinigines lėšas – 539 591,76 Lt (156 305,54 Eur), padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tuo nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Jokie kiti veiksmai, nulėmę bendrovės bankrotą, A. A. nėra inkriminuoti, todėl teisėjų kolegijai konstatavus, kad kaltinimas nuteistajam dėl UAB „R.“ priklausančių piniginių lėšų – 539 691,76 Lt – pasisavinimo nepasitvirtino, pastarasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu išteisinamas ir pagal BK 209 straipsnį.

62Atsižvelgdama į priimto sprendimo pobūdį, teisėjų kolegija dėl nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas ekspertizės akte pateiktas kitų UAB „R.“ darbuotojų atliktų mokėjimų vertinimas, liudytojo R. M. parodymų patikimumas ir kt., nepasisako.

63Dėl A. A. paskirtos bausmės

64Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

65Nuteistasis A. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir už jo padarymą numato kelias alternatyviais bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Bylos duomenimis, A. A. praeityje nebuvo teistas, nusikalto pirmą kartą, duomenų, kad daugiau kaip per šešerius metus, praėjusius nuo šio nusikaltimo, būtų padaręs kitų teisės pažeidimų ar nusikalstamų veikų, byloje nėra. Nuteistasis dirba, turi šeimą, kurioje auga mažametis vaikas. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. A. paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nors ir atidedant jos vykdymą, yra aiškiai per griežta. Duomenys, apibūdinantys A. A. padarytą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti paskiriant nuteistajam švelniausią BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą , paskiriant mažesnį nei straipsnio sankcijos vidurkis dydį (BK 3 straipsnio 1, 3 dalys, 47 straipsnis).

66Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 ir 4 dalimis, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

67Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 209 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, bei, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos tarpusavyje ir su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams, atidedant jos vykdymą dvejiems metams ir paskiriant įpareigojimą (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas), panaikinti.

68A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 209 straipsnį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

69Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį dėl A. A. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pakeisti:

70Iš Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, pašalinti aplinkybes, kad UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus A. A. paslėpė, siekdamas nuslėpti UAB „R.“ piniginių lėšų – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) – pasisavinimo faktą, ir kad A. A., paslėpdamas UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 10 dalies ir 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimus.

71A. A., pripažintam kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirti 300 MGL (11 298 Eur) dydžio baudą.

72Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes... 4. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d.... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 6. I. Bylos esmė... 7. A. A. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas... 8. A. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad paslėpė... 9. A. A. nuteistas pagal BK 209 straipsnį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m.... 10. II. Apeliacinio skundo argumentai... 11. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 12. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu... 13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog įrodymų teorijoje pripažįstamas laisvo... 14. 2016 m. gegužės 17 d. specialisto išvadoje konstatuojama, jog, atlikus... 15. Apelianto nuomone, byloje esanti 2016 m. balandžio 7 d. konsultacinė išvada... 16. Buhalterinės ekspertizės akto išvados rodo, kad UAB „R.“ 2009–2011... 17. Nors buhalterinės ekspertizės akte nurodyta, jog 539 691,76 Lt (156 305,54... 18. Pirmosios instancijos teismas, selektyviai vertindamas tik dalį konsultacinės... 19. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jis (A. A.) negalėjo konkrečiai nurodyti,... 20. Pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs visų abejonių ir remdamasis... 21. Teismas nuosprendyje rėmėsi aplinkybe, jog UAB „R.“ buvo iškelta... 22. Nuteistasis A. A. nurodo, kad kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį... 23. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 222 straipsnio... 24. Norint inkriminuoti apskaitos dokumentų paslėpimą, reikia nustatyti... 25. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jam pareikštas kaltinimas paslėpus apskaitos... 26. Kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pateiktas konkrečių dokumentų,... 27. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad byloje surinktų... 28. Teismo išvada dėl kilusių padarinių taip pat nėra pagrįsta bylos duomenų... 29. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas... 30. Pagal BK 209 straipsnį jis (A. A.) taip pat nuteistas nepagrįstai, jo... 31. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas... 32. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 33. Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 34. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalis, kuria A. A.... 35. BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kelių... 36. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde teigia, kad už UAB „R.“... 37. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde teigia, kad bendrovės apskaitos... 38. Byloje esančios UAB „R.“ bankroto bylos Nr. B2-548-153/2014 dokumentų... 39. Apeliaciniame skunde A. A. taip pat teigia, kad byloje nėra objektyvių... 40. Byloje nustatyta, kad visi UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai... 41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai... 42. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde cituojama buhalterinės... 43. Apeliantas teisingai pažymi, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės... 44. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su nuteistojo A. A. apeliacinio... 45. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 209... 46. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų... 47. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam... 48. Nuteistasis A. A. kaltu dėl jam inkriminuotos veikos ‑ būdamas UAB... 49. A. A. nesutinkant su kaltinimu dėl jam patikėto didelės vertės svetimo... 50. Iš buhalterinės ekspertizės akto matyti, kad A. A. inkriminuotą 539 691,76... 51. Bylos duomenimis, specialisto tyrimui ir ekspertizei buvo pateikti tik vienos... 52. 2010 metų, kuriais A. A. inkriminuojama kaip pasisavinta didžiausia pinigų... 53. Bylos duomenimis, 2010 metais mokėjimus už atliktus darbus A. A. vadovaujamai... 54. Abejones, kad šiuo atveju nėra surinkti visi dokumentai ir nenustatytos visos... 55. Bylos duomenimis nustatyta, kad objektai, kuriuose UAB „R.“ atliko statybos... 56. Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. A. pateikė UAB „R.“ bankroto... 57. Taigi, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, ir nesant 2010–2011 metų UAB... 58. Taigi, esant tokių aplinkybių visumai, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo... 59. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad A. A.... 60. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 61. A. A. taip pat buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK... 62. Atsižvelgdama į priimto sprendimo pobūdį, teisėjų kolegija dėl... 63. Dėl A. A. paskirtos bausmės... 64. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo,... 65. Nuteistasis A. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje,... 66. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 67. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A.... 68. A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 209 straipsnį išteisinti, nes... 69. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį dėl A. A.... 70. Iš Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio aprašomosios... 71. A. A., pripažintam kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirti 300 MGL (11... 72. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....