Byla 1A-86-317/2020
Dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 200 MGL dydžio, t. y. 7 532 eurų, bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Tomui Žukauskui, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Almai Markvaldienei, nuteistajam V. J., jo gynėjui advokatui Antanui Danieliui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 200 MGL dydžio, t. y. 7 532 eurų, bauda, įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Baudžiamoji byla dalyje dėl V. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

4V. J. iš kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5Iš V. J. konfiskuota 105 760,64 eurų suma, įpareigojant šią sumą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

6V. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.

7Taip pat šiuo nuosprendžiu A. J. išteisinta iš kaltinimų, pareikštų pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau dėl jos apeliacinių skundų nepaduota.

8Teisėjų kolegija

Nustatė

91.

10V. J.:

111.1.

12pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2009 m. vasario 12 iki 2013 m. birželio 30 d. vertėsi neteisėta finansine veikla, t. y. pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7, 14 punktų, 35 straipsnio nuostatas, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (ar) kita nauda pinigais ir (arba) natūra; nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka, pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakyme Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką, kad fiziniai asmenys, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą arba kai jiems atsiranda prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį jį reglamentuojančio įstatymo pagrindu, yra registruojami į Registrą, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, kad skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų ir kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama, pažeisdamas 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai Tarnyba įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys, tokiu būdu siekdamas ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.59 straipsnio reikalavimus – neįsteigęs juridinio asmens nustatyta tvarka, CK 2.62 straipsnio reikalavimus – neįregistravęs juridinio asmens į registrą nustatyta tvarka ir CK 2.77 straipsnio reikalavimus – negavęs nustatyta tvarka licencijos teikti finansines paslaugas, t. y. paskolų gavėjams nurodymu surašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis įvairiomis sumomis ( - ) mieste sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius, pagal kurias fiziniams asmenims skolino pinigus, o būtent 75 paskolos sutartis, iš kurių 75 paskolos sutartis, sutartyse fiksuotos sumos, iš viso 1 145 942,26 EUR, taip pat fiziniams asmenims suteikė paskolų ne mažiau kaip pagal 25 vekselius, vekseliuose fiksuotos sumos, iš viso 80 334,03 EUR, taip pat sudarė su fiziniais asmenims ne mažiau nei 7 paskolos sutartis savo motinos J. G. vardu, sutartyse fiksuotos sumos, iš viso 74 449,72 EUR, ir taip iš individualios paskolų teikimo veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 EUR pajamų, kurių nedeklaravo (pažeisdamas GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas), neapskaičiavo (pažeisdamas GPMĮ 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas) ir nesumokėjo (pažeisdamas 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio 3 dalies, 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio, 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 6, 7, 8, 10, 40, 81 straipsnių nuostatas) mokesčių į valstybės biudžetą.

131.2.

14pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2011 m. kovo 31 d. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent versdamasis neteisėta finansine veikla, kuria siekė sau ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, tai yra vykdydamas individualią veiklą, kurios apskaitos tvarkymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1K-208 patvirtintos Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisyklės, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574):

15- 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 2 dalį, kurioje nurodyta „Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“ ir 4 dalį „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“;

16- 4 straipsnį „Reikalavimai apskaitos informacijai“, kuriame nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku;..., nes paskolas teikė grynais pinigais, surašė ir pas notarą tvirtino sutartis, tačiau apskaitos dokumentų neišrašė nei pinigų išdavimui, nei pinigų gavimui.

17- 10 straipsnio „Apskaitos tvarkymas“ 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo“ bei 9 dalį, kurioje nurodyta, kad „Gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti pats gyventojas“, taip pat 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, nes neišrašė apskaitos dokumentų išduodamas pinigines lėšas ir jas priimdamas, šių ūkinių operacijų neregistravo apskaitos registruose (žurnaluose), todėl negalima visiškai nustatyti V. J. piniginių lėšų skolinimo veiklos, gautų pajamų laikotarpyje nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2011 m. kovo 31 d.

181.3.

19pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad įregistravęs individualią veiklą pagal pažymą: nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 4 d. statybinio miško ir statybinių medžiagų pardavimo agentų veikla (EVRK kodas 461300) už 2010-2012 m. laikotarpį pateiktose metinėse pajamų deklaracijose nedeklaravo pardavimo agentų individualios veiklos pajamų bei nuo jų neapskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, t. y. jis pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas, 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų „Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių“ nuostatas, siekdamas išvengti mokesčių įrašė į metines pajamų deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai - Valstybinei mokesčių inspekcijai, o būtent:

202011 m. balandžio 28 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės pajamų deklaracijos GPM308 už 2010 m. priede GPM308V „Individualios veiklos pajamos“ eilutėje V6 nenurodė 1 301 Lt pajamų iš pardavimo agentų veiklos, eilutėje V7 nenurodė 394,97 Lt leidžiamų atskaitymų sumos,

212012 m. kovo 29 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės pajamų deklaracijos GPM308 už 2011 m. priede GPM308V „Individualios veiklos pajamos“ eilutėje V6 nenurodė 13 533,53 Lt pajamų iš pardavimo agentų veiklos, eilutėje V7 nenurodė 4060,06 Lt leidžiamų atskaitymų sumos,

222013 m. balandžio 19 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės pajamų deklaracijos GPM308 už 2012 m. priede GPM308V „Individualios veiklos pajamos“ eilutėje V6 nenurodė 27 407,43 Lt pajamų iš pardavimo agentų veiklos, eilutėje V7 nenurodė 8222,23 Lt leidžiamų atskaitymų sumos,

23be to, įregistravęs individualią veiklą pagal pažymą: nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. vertimo raštu ir žodžiu veikla (EVRK kodas 743000), taip pat išsiėmęs verslo liudijimus - vertimo veikla (įskaitant nedidelės apimties spausdinimą), veiklos vykdymo laikotarpiai: 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. veiklos vykdymo teritorija: visoje Lietuvos Respublikoje, išskyrus Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus m. savivaldybes ir Marijampolės bei Neringos savivaldybių teritorijas; 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. neribojant veiklos teritorijos, tačiau už 2012 m. laikotarpį pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo vertimo raštu ir žodžiu individualios veiklos pajamų bei nuo jų neapskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, t. y. jis pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas, 2012 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ pakeitimo“ nuostatas bei 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA- 96 patvirtintų „Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių“ nuostatas, siekdamas išvengti mokesčių įrašė į metinę pajamų deklaraciją už 2012 m. žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai - Valstybinei mokesčių inspekcijai, o būtent:

242013 m. balandžio 19 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės pajamų deklaracijos GPM308 už 2012 m. priede GPM308V „Individualios veiklos pajamos“ eilutėje V6 nenurodė 37 039,33 Lt pajamų iš vertimo raštu ir žodžiu veiklos, eilutėje V7 nenurodė 11 111,80 Lt leidžiamų atskaitymų sumos, dėl to pateikęs žinomai neteisingus duomenis apie gautas pajamas Lietuvos Respublikos biudžetui padarė 5382 Lt (1559 Eur) žalą.

252.

26Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, o netenkinus šio prašymo – pakeisti jam paskirtą bausmę - už BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti viešųjų darbų bausmę - bei panaikinti apylinkės teismo sprendimą dėl turto konfiskavimo.

272.1.

28Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, grubiai pažeistos procesinės teisės normos. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnį, t. y. netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi prielaidomis.

292.2.

30Skunde V. J. nurodo, jog Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2019 m. balandžio 24 d. atsakyme Nr. ( - ) patvirtino, jog fiziniam asmeniui, nesiverčiančiam skolinimo veikla, t. y. sudarančiam pavienes paskolos sutartis (tarp jų ir užtikrintas hipoteka ar įkeitimu) su kitais fiziniais asmenimis, kurie siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartis asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją ar būti įrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Lietuvos banko priežiūros tarnyba atsakyme taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Taigi, šiuo atsakymu buvo patvirtina, kad tiek minėti, tiek kiti finansų rinką reglamentuojantys įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją, kai fizinis asmuo vykdo skolinimo juridiniams asmenims veiklą. Mokesčius reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudė/nedraudžia fiziniam asmeniui be palūkanų paskolinti santaupas kitam fiziniam asmeniui ar juridiniam asmeniui, įkeičiant nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą. Apie tai jam buvo paaiškinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) rašte Nr.( - ). Skolinti pinigines lėšas, kurios nėra gautos priimant indėlius, ar kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių, gali ir fiziniai asmenys. Jo (apelianto) paties uždirbtos ir paskolintos piniginės lėšos nėra Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo objektas, suteiktos paskolos, jos neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme apibūdintų vartojimo kreditų požymių. Taigi, apylinkės teismas jį (V. J.) nepagrįstai nuteisė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

312.3.

32Anot apelianto, apylinkės teismas nepagrįstai nustatė ir netinkamai taikė bei motyvavo baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijus, jo baudžiamosios atsakomybės klausimo nesprendė individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nustačius, jog jo veika yra versliška. Nesant galimybių šioje byloje tiksliai nustatyti, ar ir kuriuo konkrečiai metu ir kokias konkrečias pasiskolintas pinigų sumas, priskaičiuotas palūkanas skolininkai jam grąžindavo, nėra pagrindo išvadai, kad jo padarytą veiką būtų galima vertinti kaip neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla ar neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla versliškai. Darydamas priešingą išvadą, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 dalies, 5 dalies nuostatas, nes apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik prielaidomis, įrodymais laikė negautus duomenis arba duomenis, kurių negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. V. J. teigimu, jis neužsiėmė pinigų skolinimu sistemingai ar nuolat, ji nebuvo nuolatinis, pagrindinis ar reikšmingas papildomas jo pajamų ar pragyvenimo šaltinis. Jis dirbo mokytoju, vertėjavo pagal verslo liudijimą, turėjo reikšmingų pajamų iš nekilnojamojo turto, esančio ( - ), nuomos. Tai patvirtina VMI pateiktos deklaracijos, kurių apylinkės teismas netyrė ir nevertino. Iki tiriamojo laikotarpio jis metinėse pajamų deklaracijose deklaravo dideles apmokestinamąsias pajamas bei individualios veiklos pagal verslo liudijimą pajamas: 2009 m. - viso 121 291,07 litų pajamų, 2010 m. - viso 113 408,57 litų, 2011 m. – viso 121 605,15 litų, 2012 m. – viso 167 898,14 litų, 2013 m. – viso 189 684,82 litų. Pinigų skolinimas buvo būdas apsaugoti savo pinigines lėšas nuo Lietuvos Respublikoje veikiančių organizuotų nusikalstamų grupių, padėti tautiečiams įveikti pasaulinės ekonominės krizės pasekmes ir neišvykti iš Lietuvos, būdas ir motyvas kompensuoti psichinius ir asmenybinius jo (apelianto) trūkumus, sumažinti psichologinę naštą ir įtampą, kuri buvo kilusi dėl nežinojimo ką daryti su uždirbtais pinigais.

332.4.

34Apelianto manymu, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti išvystytą jo neteisėto tariamo verslo infrastruktūrą, jo plačius ryšius su tiekėjais ar paskolų prašytojais, aktyvią paskolos gavėjų (prašytojų) paiešką, jo samdomų darbuotojų buvimą, didelių organizacinių pastangų poreikį tariamam jo verslui vykdyti. Priešingai, objektyvūs duomenys - notariškai patvirtintos paskolų sutartys, hipotekos sutartys - patvirtina, jog paskolų gavėjai prašė gauti paskolas be palūkanų, daugeliu atvejų notaro akivaizdoje savo ranka patvirtindavo visos paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos gavimą ir įrašydavo gautą paskolos sumą. Visi paskolų gavėjai (prašytojai), o ne jis (apeliantas), patys sprendė su paskolos paieška, sutarties sąlygų siūlymu ir paskolos grąžinimu susijusius klausimus - paskolos dydį, grąžinimo terminą, netesybų dydį pažeidus prievolę. Visi paskolų gavėjai, o ne jis, patys notarams iš savo lėšų sumokėdavo notarinius mokesčius, patys paskolos gavėjai paskolos grąžinimo termino praleidimo atveju spręsdavo, ar jo prašyti atidėti paskolos grąžinimo terminą, ar su prašymu suteikti paskolą kreiptis į bankus bei kitas kredito įstaigas. Taigi, apylinkės teismas jo su paskolų gavėjais sudarytų paskolos sutarčių ir hipotekos sutarčių nepagrįstai nevertino kaip atsitiktinių, todėl neversliškų. Jų sudarymas priklausė ne nuo jo valios, o nuo jo draugų, pažįstamų ir jų pažįstamų asmenų (paskolos gavėjų) valios - atsiradusių jų poreikių, jiems iškilusių sunkumų, jų kreipimosi, atkaklumo. Anot apelianto, atsitiktinumo ir neversliškumo požymį patvirtina ir skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog asmenys jo kontaktus gaudavo atsitiktinai. Teismas nurodė, jog jo kontaktus paskolų gavėjai gaudavo pagal skelbimus internete ir spaudoje, tačiau nei jis pats, nei kiti asmenys jo vardu jokių skelbimų internete ar spaudoje netalpino, jokiais skelbimais nesinaudojo. Jis bendravo tik su jam gerai pažįstamais asmenimis arba jų pažįstamais. Nenustačius stambaus veiklos masto ar versliškumo požymių neteisėta ekonominė veikla baudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnį.

352.5.

36Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad jis nuo mokesčio administratoriaus neslėpė savo pajamų, jas sistemingai ir laiku deklaruodavo. Neslėpė ir paskolos sutarčių, hipotekos sutarčių, jų sąlygų, jam asmenų išduotų vekselių, vykdomų vykdomųjų bylų - jos buvo vieša valstybės informacinėse sistemose ir registruose esanti informacija. Be to, ( - ) valstybinei mokesčių inspekcijai paprašius, pateikė paskolos sutarčių kopijas. Paskolos sutartys, hipotekos sutartys yra notariškai patvirtintos, jose šalių susitarimais nėra numatytos palūkanos pagal prievoles. Aplinkybė, kad šalys susitardavo dėl paskolos be palūkanų, nėra versliškumo ar nusikaltimo požymis ar įrodymas. Paskolų gavėjų parodymai ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) specialisto išvadoje nurodyti duomenys apie tariamai jo (apelianto) "už paskolų suteikimą" gautas pajamas", nes paskolą sudarę asmenys jam mokėjo palūkanas" prieštarauja CK 6.870, 6.189 straipsnių nuostatoms ir sutarčių turiniui, šių parodymų melagingumą galėjo ir gali patvirtinti sutartis patvirtinę notarai ir vykdomąsias bylas vykdantys antstoliai. Tai, kad kreditorius (V. J.) rūpinosi tinkamu paskolos įforminimu, užtikrinimu ir grąžinimu, nerodo nei didesnio jo finansinės veiklos masto, nei reikšmingų parengiamųjų darbų tokiai veiklai organizuoti, vykdyti ir valdyti. Todėl byloje nėra jokio pagrindo išvadai dėl didesnio apelianto tariamai neteisėtos veiklos pavojingumo ir administracinės atsakomybės netaikymo jam nepakankamumo ir neproporcingumo. Apylinkės teismo teiginiai, kad raginimai skolininkams geruoju grąžinti skolą, laukimas jų prašymu tikintis, kad skolininkai įvykdys prievolę ar prašymai teismui priteisti pinigus, antstoliams - išieškoti skolą, netesybas yra pavojinga veika, nors tokius procesinius veiksmus numato civilinio proceso įstatymai, yra neteisingi. Pripažinus, kad skolinimas nėra draudžiama veika jo veika negali būti laikoma tęstine, pavojinga ir baudžiama.

372.6.

38Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė, jog vekselių davėjų jam išduoti vekseliai yra išimtinai civilinio teisinio pobūdžio. Jis taip pat nepagrįstai nenustatė, jog liudytojų - vekselių išdavėjų R. J., R. V., R. A., E. Ž., G. K., A. G., N. M. - paaiškinimai, neva, jie negavo dalies jiems apelianto pagal jų išduotus vekselius paskolintų pinigų yra melagingi parodymai, prieštaraujantys protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams (CK 1.5 straipsniams), gerai moralei ir viešajai tvarkai. Tokie paaiškinimai atitinka CK 1.91 straipsnio 5 dalyje jų įvykdytos apgaulės apibrėžimą - šie asmenys jam (V. J.) išduodami vekselius jų pasiskolintoms sumoms nutylėjo aplinkybes, jog jie teigs negavę visos pasiskolintos ir jų vekselyje nurodytos sumos gavimą grynais pinigais, kurias žinodama kita sandorio šalis - V. J., nebūtų skolinęs vekseliuose nurodytas ir nesavanaudiškai, realiai paskolintas paskolų sumas. Šios apgaulės pagrindu apeliantui paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis prieštarauja protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams, BK 20 straipsnio nuostatoms.

392.7.

40V. J. teigimu, apylinkės teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nepagrįstai nevertino, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme liudytojai R. J., R. V., R. A., E. Ž., G. K., A. G., N. M. (vekselio davėjai) nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog jie negavo dalies jiems paskolintos pinigų sumos, ar kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį, arba kad tas pagrindas negalioja. Liudytojai nepateikė pagrįstų paaiškinimų, kodėl jie į vekselį įrašė būtent tą sumą, jeigu vekselis atliko skolos grąžinimo funkciją, kodėl jis išduotas ne kitam asmeniui , o būtent V. J., kodėl liudytojai neišdavė vekselio kitam asmeniui, ar nesiskolino iš greitųjų kreditų bendrovių, ar kitų kredito įstaigų, kodėl jie tuo metu neabejojo dėl pasiskolintos pinigų sumos įrašymo į vekselį, o jei išduodami vekselius ir gaudami pinigus abejojo dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių - kodėl neveikė kaip kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo: nepasikonsultavo su kompetentingu asmeniu arba apskritai nesusilaikė nuo vekselio išdavimo. Visas šias aplinkybes liudijančių įrodymų ir (ar) paaiškinimų nepateikimas teismui, jų netyrimas pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertintas kaip įrodinėjimo pareigos neįvykdymas. Pirmosios instancijos teismas laikydamas šių liudytojų parodymus tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, kad jie negavo dalies pagal vekselius paskolintų pinigų, nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014 išaiškinimų. Taigi, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, apylinkės teismas nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle, išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo grindė tik žodiniais liudytojų parodymais, tuo pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias vekselio pripažinimą negaliojančiu. Byloje taip pat nustatyta, kad liudytojai R. J., R. V., R. A., E. Ž., G. K., A. G., N. M., E. L. (vekselio davėjai) vekselius pasirašė savo laisva valia, niekieno neverčiami, o antstolių išieškojimo veiksmai vykdomosiose bylose nebuvo skundžiami. Todėl šių liudytojų parodymai teisme vertintini kritiškai.

412.8.

42Veksliuose nėra nuodytos jokios aiškiai apskaičiuotos palūkanos, dėl palūkanų niekas nesitarė. Tą patvirtina ir E. Ž. parodymai. Apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė, kad tariamai pažeistas savo teises vekselio davėjai ir paskolų gavėjai gali lengvai atkurti civilinės teisės priemonėmis, todėl šiuo atveju šioje byloje nėra jokių nukentėjusiųjų, jokių civilinių ieškinių, nėra baudžiamųjų teisinių santykių. Liudytoja E. L. 2017 m. spalio 4 d. teisiamajame posėdyje davė prieštaringus parodymus - tvirtino, jog ji pasiskolino 3 000 eurų, teigė, kad "dėl palūkanų gal ir buvo tartasi", gal palūkanas ir mokėjo simboliškai, nepamena, 10 procentų gal ir buvo, nors ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. teigė, kad "kokio dydžio palūkanas sutarė, neatsimena". Todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadoje Nr. ( - ), FNTT Kauno apygardos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje dėl V. J. ūkinės - finansinės veiklos nepagrįstai nurodyta, kad V. J. iš E. L. gavo 300,00 litų (86,88 eurų) palūkanų. Tokią išvadą paneigia ir antstolio S. U. informacija iš vykdomosios bylos Nr. ( - ), jog vykdomoji byla Nr. ( - ) pradėta tik 2012 m. vasario 21 d., išieškotina suma – 3 358,21 litų, byla baigta 2015 m. sausio 16 d., išieškota 972,62 eurų(3 358,26 litų) skolos, 77,33 eurų palūkanų, 26,07 eurų vykdymo išlaidų. Be to, 972,62 eurų (3 358,26 litų) skola (ne palūkanos) yra išieškota jau pasibaigus baudžiamosios bylos tiriamam laikotarpiui – 2013 m. birželio 30 d.

432.9.

44Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas, netinkamai vertindamas liudytojų parodymus ir FNTT specialisto išvadoje nurodytus duomenis, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis gaudavo pajamas už paskolų suteikimą, nes paskolą sudarę asmenys jam mokėjo palūkanas, nepagrįstai taikė ir BK 72 straipsnio nuostatas. Apylinkės teismas nepagrįstai nevertino jo parodymų ir juos patvirtinančių įrodymų, kurie paneigia, jog G. B. jam sumokėjo 15 205 eurų palūkanų. G. B. 2009 m. vasario 12 d. pati savo ranka ant paskolos sutarties antro puslapio įrašė: "Sutartį perskaičiau 8 698 eurus tikrai gavau". Sutartis abipusiu susitarimu buvo pratęsiama - ant 2009 m. vasario 12 d. paskolos sutarties antro puslapio yra tai patvirtinantys G. B. parašai, jų G. B. neginčija. Iš antstolės S. V. pateiktos informacijos matyti, kad jos kontoroje 2013 m. sausio 14 d. pateiktas vykdomasis įrašas Nr. ( - ) dėl 8 689,93 eurų (30 001,38 litų) skolos, 14 292,75 eurų (49 350 litų) delspinigių išieškojimo iš G. B. V. J. naudai. Ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-641-920/2014 G. B. nurodė, kad pagal 2009 m. vasario 12 d. paskolos sutartį Nr. ( - ) atsakovas V. J. ieškovei G. B. paskolino 8 689 eurų arba 30 000 litų. G. B. ieškinyje teigė, neva jis (V. J.) notarės akivaizdoje atskaičiavo metines palūkanas už vienerius metus, t. y. iki 2010 m. vasario 12 d., ir atsakovei perdavė tik 21 000 litų. G. B. teiginiai, kad ji gavo tik 21 000 litų prieštarauja jos pačios atliktam įrašui, kad ji sutartį perskaitė ir 8 689 eurus tikrai gavo. Tai nustatė ir Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. A-2187-343/2014. Šioje byloje teismas taip pat sprendė, kad G. B., remdamasi pinigų negavimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė, jos bei liudytojų L. D. ir R. K. parodymus vertino kritiškai. Nagrinėjamu atveju G. B. paskolos grąžinimo faktą įrodinėjo savo paaiškinimais, jos pačios susirašytu rašteliu. Teismas tokius įrodymus nepagrįstai laikė tinkamais, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 3 dalies nuostatą, nustatančią, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Civilinėje byloje Nr. 2-641-920/2014 teismas taip pat nurodė, kad ieškovės pateikto sąsiuvinio įrodomoji galia nepakankama. Be to, tai, kad pagal sutartį G. B. buvo perduoti visi pinigai patvirtino ir liudytoja notarė V. J., nurodžiusi, kad atsiskaitoma buvo jos kabinete, bei tai, kad ji nebūtų tvirtinusi sandorio, kuriame būtų įrašyta kita pinigų suma, nei realiai perduodama. Teismas šios liudytojos parodymų nevertino, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio nuostatas. Notarės V. J. parodymai buvo svarbūs tiek nustatant paskolos perdavimo G. B. faktą, tiek ir vertinant šalių valią dėl sutarties sąlygų bei delspinigių dydžio. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog prašė teismo apklausti notarę, tačiau teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tai padaryti, tuo pažeisdamas rungtyniškumo, asmenų lygybės principus, neteisėtai taikė apribojimus dėl jo asmeninių savybių - altruizmo, pilietiškumo, nesavanaudiškumo, politinių pažiūrų ir turtinės padėties. Teismas nevertino G. B. paaiškinimų civilinėje byloje Nr. 2-641- 920/2014 kaip prieštaraujančių elementariai logikai ir tuo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuluotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2018, kurioje pasisakyta, kad, vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Liudytoja teigė, kad ji papildomai pasiskolino iš V. J. 10 000 litų, išrašydama jo sūnui vekselį 20 000 litų, šią sumą panaudojo skolos grąžinimui tam pačiam V. J.. Tokie jos teiginiai prieštarauja tiek logikai, tiek ir kasacinio teismo praktikoje suformuluoto bonus pater familias elgesio standartui. G. B. įrodinėjo, kad 2011 m. gegužės 12 d. V. J. grąžino 6 000 litų, paėmusi kitą paskolą. Į bylą buvo pateikta su ( - ) sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. ( - ) pagal kurią G. B. 2010 metų gruodžio 6 d. buvo suteiktas 6 900 litų kreditas. Tuo tarpu, pasak G. B. pateikto sąsiuvinio, ji po kredito gavimo mokėjo jam (V. J.) 2010 m. gruodžio 12 d., 2011 m. sausio 12 d. po 750 litų, o 2011 m. vasario 12 d. - 500 litų, nes neturėjo pinigų mokėti 750 litų, todėl liko skoloje 250 Lt, o 6 000 litų sumokėjo 2012 m. gegužės 12 d., t. y. po penkių mėnesių po kredito gavimo. Tokia liudytojos pozicija prieštarauja logikai. Jeigu G. B. ėmė kreditą, kad grąžinti paskolą, lieka nepaaiškinama, kodėl ji laukė penkis mėnesius ir per juos mokėjo po 750 litų. Negana to per šį laikotarpį G. B. nurodė, kad neturėjo pinigų sumokėti 750 litų, kas paneigia jos tvirtinimą, kad iš gauto kredito pinigai buvo perduoti V. J.. Pažymėtina ir tai, kad apie tokios pinigų sumos perdavimą nenurodė nei vienas G. B. iniciatyva civilinėje byloje Nr. 2-641-920/2014 apklausiamas liudytojas. Be to, G. B. sąsiuvinyje visi įrašai yra atlikti tą pačią mėnesio dieną. Ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl fakto buvimo, kadangi neįtikėtina, kad per trejus metus, kai pasak liudytojos buvo grąžinama paskola, šalys visada susitikdavo tą pačią mėnesio dieną. Tokiais veiksmais teismas, taikydamas skirtingus elgesio standartus liudytojui ir apeliantui, pažeidė šalių lygiateisiškumo principus, kas rodo, kad teismas buvo šališkas. Taip pat teismas nepagrįstai neatsižvelgė į G. B. paaiškinimus bei byloje esantį jos 2011 m. balandžio 25 d. skundą dėl FNTT pareigūno T. C., kuris G. B. darė neteisėtą poveikį liudijant, įtikinėjo ir reikalavo melagingai sakyti apie jam (V. J.) mokamas palūkanas ("procentus"). Tokio neteisėto spaudimo pasekmė yra liudytojos veiksmai pasigaminant sąsiuvinį su užrašais apie tariamai sumokėtas sumas ir jo pagrindu reiškiant nepagrįstą, atmestą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-641-920/2014. 2012 m. balandžio 25 d. apklausoje G. B. apie šį sąsiuvinį nieko neminėjo. Teismas buvo šališkas, nes nepagrįstai nevertino, jog jis (apeliantas) su G. B. elgėsi atidžiai, kooperavosi ir bendradarbiavo su ja, ieškojo kompromiso dėl sutarties įvykdymo. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino G. B. keršto jam (apeliantui) bei neteisėtų veiksmų iš jo (V. J.) skubiai išieškant bylinėjimosi išlaidas, kurios jai nepriklausė. Šias aplinkybes patvirtina 2018 m. spalio 2 d. vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. e2-10123-962/2018, kuriuo iš G. B. V. J. priteista 797,13 eurų.

452.10.

46Skunde taip pat perrašyti liudytojos L. B. 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje duoti parodymai. Teigiama, jog jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinkantys objektyvios tikrovės. Liudytoja neteisingai nurodė paskolos valiutą, nes paskolą ji gavo eurais, o ne litais, ką pati savo ranka antrame sutarties puslapyje įrašė. L. B. įrašas 2010 m. rugsėjo 28 d. sutartyje, kad paskolą ji tikrai gavo eurais ir patvirtinimas, jog šį įrašą ji padarė sandorio pabaigoje prieštarauja jos teiginiui, kad V. J. "tris tūkstančius 600 šimtus iš karto pasiėmė". L. B. teiginys "Grąžinome 57 500,00" prieštarauja jos teiginiui, jog ji grąžino 59 990,00 litų. Teiginys dėl pinigų skaičiavimo notarės kabinete negali patvirtinti suskaičiuotos ir L. B. perduotos sumos, nes T. B. mirė, o notarę V. J. teismas atsisakė apklausti. Be to nėra tikėtina bei realu, kad notarė galėjo tvirtinti tikrovės neatitinkantį sandorį ar skaičiuoti pinigus, savavališkai pakeisti paskolos valiutą iš eurų į litus. L. B. teiginys į jo (V. J.) klausimą, kiek pinigų suskaičiavo V. J., T. B. ir notarė "Atėmė tuos pinigus, kur Jūs išskaitėt iš tų 60 000 ir tiek padavė 51 000,00" prieštarauja logikai ir sveikam protui. L. B. atsakymas į prokuroro klausimą : "Kaip suprasti tų 9.000,00 nedamoką ?" "Iš tų sūnus turėjo sumokėti kaip palūkanas iš karto už tris mėnesius iš tų pinigų, paskui aš nežinau ten firmos to vyriškio pavardės nežinau, jisai, kad jisai va padėjo kaip tarpininkas buvo, jisai 3.000,00 pats atsiskaitė ir dar vienas toks vaikinas buvo lyg irgi tarpininkas, tas irgi atsiskaitė." turėtų reikšti, kad notarė savo kabinete pašaliniams asmenims leido "atsiskaityti" už neaišku ką, Ikiteisminio tyrimo metu nei teisme tokios aplinkybės netirtos, jokie "vaikinukai" nenustatyti ir negalėjo būti nustatyti, nes jų nebuvo, o liudytoja juos išsigalvoja arba jai taip tik atrodo, nes pati teigė: "Man taip atrodo, aš dabar gerai neprisimenu". Nors L. B. teisme teigė, kad palūkanas T. B. mokėjo už 3 mėnesius po 1 200 litų, o ji už 2 mėnesius po 1 200,00 litų, bet ikiteisminiame tyrime teigė, kad palūkanos mokėtos tik už 4 mėnesius (4 800 litų). Akivaizdžiai melagingi jos teiginiai būtuoju dažniniu laiku "nuvažiuodavom kiekvieną mėnesį, į tą ( - ) kur buvo "Elektronikos" į tą firmą ir ten paduodavom ponui J.". Paskolos sutarties terminas baigėsi 2010 m. rugsėjo 28 d., todėl nuo šios dienos nei L. B., nei jos marti negalėjo ir neprivalėjo mokėti jokių "procentų" ar palūkanų - sutartyje jų net nebuvo numatyta, numatytos tik netesybos. Apelianto teigimu, jis su L. B. ir A. B. niekada nesusitikinėjo jokiose kontorose ( - ) prospekte ar kitur ir negavo jokių palūkanų nei "procentų". Ikiteisminio tyrimo metu A. B. neapklausta, nes L. B. net nežino jos adreso, taigi, mažai tikėtina, kad ji su A. B. bendravo. Apelianto teigimu, L. B. turi kitą - 2 000 eurų negrąžintą skolą, todėl dėl solidaus amžiaus akivaizdžiai supainiojo paskolas ir jų teikimo sąlygas, dėl ko paaiškėjo nepagrįstumas apylinkės teismo atsisakymo jai atlikti teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę dėl gebėjimo suprasti savo veikimų esmę, juos valdyti bei gebėjimo iš atminties atkurti bylai svarbias, kaltinimą grindžiančias paskolos suteikimo aplinkybes. Apylinkės teismas nepagrįstai neapklausė notarės V. J. ir A. B.. Taigi, anot apelianto, L. B. parodymai vertintini kaip akivaizdžiai neobjektyvūs, jų pagrindu apylinkės teismas nepagrįstai bei neteisėtai konfiskavo 1 737,72 eurus.

472.11.

48Pasisakydamas dėl liudytojo A. K. parodymų, V. J. nurodo, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino vykdomojoje byloje Nr. ( - ) esančių įrodymų, kurie paneigia liudytojo teismo posėdyje duotus parodymus. Įrodymai patvirtina, jog jo tėvai A. A. K. ir motina B. S. K., o ne A. K., iš jo (V. J.) antstolės V. J. kontoroje tikrai gavo paskolos sumą – 17 377 eurais, o ne litais, jog atliekamas A. A. K. ir B. S. K. turto vertinimas, kad būtų galima skelbti jų apeliantui įkeisto turto varžytines, kad skolininkas neįleidžia turto vertintojų į įkeistą turtą, ilgą laiką trukdo išieškojimui. Teismas taip pat nepagrįstai ir neteisėtai nevertino civilinės bylos Nr. e2-6294-1041/2018 medžiagos, joje teismų sprendimais jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, o taip pat pripažinimo, jog A. A. K. ir B. S. K. iš jo antstolės V. J. kontoroje tikrai gavo nurodytą paskolos sumą, šioje byloje pateiktame kasaciniame skunde paties A. K. nurodytų aplinkybių. Neapklausęs paskolų gavėjų A. A. K. ir B. S. K., netyręs, jog A. K. civilinėje byloje pripažino, jog VMI teikė melagingas deklaracijas, apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė konfiskuoti iš jo (apelianto) 27 108,43 eurus. Apylinkės teismas nepagrįstai nevertino, jog liudytojas civilinėje byloje Nr. e2-6294-l 041/2018 paties susirašytą raštelį apie neva sumokėtas "palūkanas" pateikė juokais, pasiūlius jam (V. J.) kokį nors raštelį G. B. pavyzdžiu sukurti. Apylinkės teismas nevertino, kad liudytojas A. K. ikiteisminiame tyrime davė teisingus parodymus, o priešingai pradėjo teigti ir lapuką susirašė tik V. J. pradėjus išieškojimo veiksmus iš skolininkų - A. K. tėvų. Teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino, jog A. K., A. A. K., B. S. K. teismo "nustatytu" laikotarpiu neuždirbo, neturėjo ir negalėjo turėti 27 108,43 eurų sumos, iš VMI neišreikalavo A. K., A. A. K., B. S. K., R. K., E. K. metinių pajamų deklaracijų už 2008-2018 metus, kurios šią 27 108,43 eurų turėjimo aplinkybę paneigia, iš A. K. - E. K. gydymui tariamai išleistų lėšų įrodymų, kurie taip pat paneigia 27 108,43 eurų turėjimą ir sumokėjimą jam (apeliantui). Teismas nepagrįstai neapklausė liudytojais R. K., E. K..

492.12.

50Ginčydamas K. P. (K.) 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje duotus parodymus, apeliantas teigia, jog ji neteisingai parodė, kad paskolos sutartį pasirašė ne ji, o jos tėtis A. K., o ji tik davė notarinį sutikimą, kad ji susitarimų ar pokalbių neatsimena. Šios liudytojos močiutė A. K. nebuvo apklausta nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme, nors ji galėjo paneigti aplinkybę, jog jos galimai į V. J. nurodytą sąskaitą pervestos sumos (500,00 litų) yra palūkanos, nes palūkanų sutartis su K. P. nenumatė. A. K. gali patvirtinti, jog šios sumos yra paskolos dalys, nors ji nebuvo notaro kabinete, sudarant sutartį. Teismas kaltinimui bei neteisėtam 1 033,94 eurų sumos V. J. turto konfiskavimui pagrįsti nepagrįstai iškraipė K. P. parodymus, vadovavosi prielaidomis ir mirusio neapklausto liudytojo jo (V. J.) pažįstamo A. K. mirtimi.

512.13.

52Nuteistojo įsitikimu, ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie suvaržė jo teises. 2016 m. lapkričio 3 d., pasibaigus prokuratūros leidimui teikti prašymus (ir prieš tai), jis iki bylos perdavimo teismui policijai, Kauno apygardos teismo pirmininkui, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, Generaliniam prokurorui, Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui teikė skundus dėl sistemingo jo teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu (tame tarpe ir dėl neįskaitomų liudytojų parodymų tekstų, Kauno apygardos prokuratūros trukdymo būti apklausiamu, neleidimo prisidėti prie ikiteisminio tyrimo sėkmės, neteisėto sulaikymo 2016 m. spalio 20 d. Kauno apygardos teisme ir vaizdo bei telefono pokalbių garso įrašų neišreikalavimo, pateikimo, gynėjo nepaskyrimo), tačiau buvo nepagrįstai ir neteisėtai atsisakyta juos nagrinėti. Apylinkės teismas jam tyčia trukdė gintis – nespausdino ir/ar nepriimdavo daugybės jo į bylą elektroninio ryšio priemone - elektroniniu paštu elektroniniu parašu pasirašytų procesinių dokumentų ir jų priedų. Apylinkės teismas taip pat neteisėtai netyrė jo sulaikymo Kauno apygardos teisme 2016 m. spalio 20 d. aplinkybių, neišsireikalavo šį faktą patvirtinančio vaizdo įrašo. Tai svarbu nustatant, kad jo atžvilgiu FNTT pareigūnai naudojo psichinę ir fizinę prievartą, dėl ko buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, taip pat nustatant, ar jis turi teisę į jam padarytos neturtines žalos kompensaciją. Nuosprendyje turėjo būti nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu priimti prokurorų nutarimai atmesti įtariamojo prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą, jam suteikti gynėją, pateikti bei į ikiteisminio tyrimo medžiagą įtraukti telefono pokalbių 2010 m. spalio 20 d. su prokuroru V. R. garso įrašus, per trumpas laikas prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą, jame atlikti veiksmus yra neteisėti ir nepagrįsti. Taip pat nuosprendyje turėjo būti nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas atliktas pažeidžiant BPK 1 straipsnio reikalavimus tyrimą atlikti išsamiai ir nešališkai, užtikrinti asmens teises, užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas, jog įtariamojo, o vėliau kaltinamojo, procesinis statusas apeliantui buvo suteiktas nepagrįstai ir neteisėtai, esant akivaizdžioms aplinkybėms, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, jog ikiteisminis tyrimas ir jo metu priimami sprendimai, taip pat valstybinis kaltinimas buvo šališki ir iš esmės nekvalifikuoti. Prokuratūra žinojo, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga sudaro net 22 tomus, kad jis (apeliantas) neturi gynėjo, kad slaugo sergančią savo motiną, kad 5 dienų laikas susipažinti ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, atsižvelgiant į 3 šventines dienas, yra akivaizdžiai per trumpas, todėl 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimu apelianto skundą bei prašymą nepagrįstai bei neteisėtai atmetė. Dėl to darytina išvada, kad prokuroras sąmoningai atsisakė išsamiai ir nešališkai atlikti ikiteisminį tyrimą. Tą patvirtina ir vėliau nagrinėjimo teisme metu 2018 m., 2019 m. sausio 15 d. pakeistas kaltinimas. Kaltinamajame akte prokuroras nurodė 105 asmenis, nors iš jų parodymų turinio akivaizdu, kad daugumos jų parodymai nėra susiję su byloje suformuluotu kaltinimu, taip pažeisdamas įrodymų sąsajumo principą, įtvirtintą BPK 20 straipsnio 3 dalyje. Dėl tokių prokuroro veiksmų pirmosios instancijos teismas buvo priverstas atlikti veiksmus, kurių sąmoningai neteisėtai neatliko ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras, taip pat turėjo keisti kaltinamajame akte nurodytą apklaustinų asmenų sąrašą. Nušalintą prokurorą Vingaudą pakeitusi prokurorė Alma Markvaldienė, vėl nepagrįstai grindė tik jo (apelianto) atsisakymu neribotą laiką padėti apelianto skolininkams nevykdyti prievolių ir paskolintas pinigines lėšas padovanoti, o taip pat jo nesiejimu "artimais ryšiais" su skolininkais - galimai lytinių santykių ar giminystės santykių neturėjimu, ko įstatymas sudarant paskolos sutartis ar priimant išduodamus vekselius visiškai nereikalauja. Tokiu būdu prokuratūra pirmosios instancijos teismui trukdė įgyvendinti BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus: apklausti gynybos liudytojus, tenkinti apelianto prašymus, atlikti naują specialisto tyrimą po jo (apelianto) parodymų davimo ir išklausyti jo išvadas bei paaiškinimus, į teismo posėdį pašaukti teismo psichiatrijos ekspertą S. S., išklausyti jo išvadas bei paaiškinimus, priimti bei apžiūrėti į bylą pateiktus daiktinius įrodymus ir kitus dokumentus. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino V. J. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą bei teismines Europos Sąjungos institucijas su prašymu ištirti, ar BK 202 straipsnio 1 dalies norma atitinka teisinio aiškumo principą ir ar jos taikymas yra neaiškus dėl dviprasmiškumo ir painaus normos turinio.

532.14.

54Apeliaciniame skunde V. J. nesutinka ir su jam paskirta bausme. Anot apelianto, apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, vertino tik jo psichinę būseną bei tai, kad jis yra teistas, visiškai nevertindamas pateiktų medicininių dokumentų apie jo sveikatos būseną - jam 1986 m. buvo diagnozuota paranoidinio tipo šizofrenija, 2010 m. diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas. Be to, jis turi sūnų, kuriam Kauno medicinos universiteto klinikos Neurologijos klinikose 2003 m. kovo 7 d. diagnozuotas meningoencefalitas, polineuroradikulopatija, mielitas, jis yra pripažintas neįgaliu nuo vaikystės iki 2049 m. Taigi, jo sūnus yra nedarbingas ir praktiškai pilnai priklausantis nuo jo (apelianto) ir jo šeimos finansinės situacijos. Jo sutuoktinė nedirba. Taip pat jo dukrai nustatytas neįgalumas ir darbingumo praradimas dėl stuburo ligos nuo vaikystės, ji gali dirbti tik nepilną darbo dieną, todėl jis finansiškai padeda ir dukrai. Dėl šių priežasčių teismo jam paskirta 200 MGL bauda, apelianto manymu, yra per griežta. Jis apskritai nesutinka su baudos bausmės paskyrimu, prašo tuo atveju, jei teismas netenkins jo skundo pilna apimtimi ir nepriims išteisinamojo nuosprendžio, paskirti jam viešųjų darbų bausmę.

552.15.

56Papildydamas aukščiau jau nurodytus argumentus, kuriais nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu, vadovaujantis BK 72 straipsniu, priteisti iš jo valstybės naudai 105 670,64 eurus, apeliantas nurodo, jog liudytojai negalėjo tiksliai atriboti ar pasibaigus paskolos sutarties terminams jie mokėjo palūkanas ar delspinigius. Kai kuriais atvejais paskola buvo grąžinama dalimis. Taigi, teisme nebuvo tiksliai nustatyta ką žmonės mokėjo – delspinigius, palūkanas ar grąžindavo paskolą, todėl teismo padaryta kad liudytojai mokėjo palūkanas yra nepagrįsta ir menama. Konfiskuotino turto vertė nepagrįsta jokiais dokumentais, kita bylos medžiaga. Ji paremta tik dalies kaltinimo liudytojų apklausa, bet ne gynybos liudytojų ir iniciatorių G. V. bei Ž. V. parodymais. Taigi, ši suma iš esmės nebuvo tiksliai ir objektyviai nustatyta. Ji nėra nusikalstamos veikos rezultatas.

573.

58Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintoji A. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą V. J. atžvilgiu, o netenkinus šio reikalavimo – pakeisti V. J. paskirtą baudos bausmę į viešųjų darbų bausmę, netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų.

594.

60Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

61Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

625.

63Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar, dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

646.

65Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad V. J. neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą dalyje dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, bei jo išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį motyvų ir pagrindo, todėl šiais klausimais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys. Tačiau nuteistasis nesutinka su tuo, kad buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. V. J. skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, išimtinai melagingais ir abejotinais liudytojų parodymais bei specialistų išvadomis, ignoruodamas jį teisinančius įrodymus, ar tokių įrodymų net nerinkdamas. Apeliantas teigia, jog veikla, susijusi su paskolų fiziniams asmenims teikimu, negali būti laikoma neteisėta finansine veikla, taip pat kategoriškai neigia versliškumo požymio buvimą veikoje, dėl kurios pripažintas kaltu, todėl prašo jį pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. konstatavus, jog jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio apeliacinio skundo reikalavimo, V. J. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jam paskirtos bausmės bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 105 760,64 eurų konfiskavimas.

66Dėl V. J. kaltės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį

677.

68Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

698.

70Patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. J. inkriminuotos BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Nuosprendžiu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, jame padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai bei nešališkai ištirtų, teisingai įvertintų įrodymų visuma, kas lėmė ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama V. J. kaltė dėl veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertinti šio teismo ištirtus bei nuosprendyje aptartus įrodymus ir priimti V. J. dėl veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, išteisinantį nuosprendį, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad įrodymai ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Ar gauti ir teisme ištirti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Vien tai, kad byloje ištirtų įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, savaime negali būti traktuojama, kaip apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinanti aplinkybė, juolab, kad duomenų, jog pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus tiek tirdamas ir vertindamas įrodymus, tiek ir darydamas išvadas dėl V. J. kaltumo, jo veikos kvalifikavimo, teisėjų kolegija nenustatė.

719.

72Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tada, kai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas konstatuoti tiek veikos subjektyviųjų, tiek objektyviųjų požymių buvimą, tokia veika vertintina kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

7310.

74Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos, neturėdamas licencijos (leidimo) verstis veikla, kuriai ji (jis) reikalingas, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus objektus. Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme - vertimasis kuria nors iš išvardytų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taigi, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningo verslo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai.

7511.

76Kaip teisingai teigiama ir apeliaciniame skunde, už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismai privalo kruopščiai išsiaiškinti šių skirtingų atsakomybių takoskyros klausimus. Minėta, kad pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tik tam, kas neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu – ir tinkamas motyvavimas, yra būtinas tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsnį (atitinka šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnį), kurio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) verstis veikla, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų. Be to, ANK 127 straipsnio 5 dalyje pateiktas administracinės atsakomybės taikymo kriterijus, kurį aiškinant sistemiškai, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, profesine ar kitokia veikla gali kilti tada, kai per metus iš neteisėtos veiklos gaunamų pajamų dydis ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė, viršija 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių – t. y. 25 000 Eur sumą (pagal ATPK 173 straipsnį – 500 MGL, arba 18 825,30 Eur) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222-2018).

7712.

78Skundžiamu nuosprendžiu V. J. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d., siekdamas ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai, kaip fizinis asmuo, vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą - paskolų gavėjams surašant ir(ar) pasirašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis, ir įvairioms sumoms sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius, pagal kuriuos fiziniams asmenims skolino pinigus, o būtent: 75 paskolos sutartis, pagal kurias fiziniams asmenims paskolino viso 1 145 942,26 EUR, taip pat fiziniams asmenims suteikė paskolų ne mažiau kaip pagal 25 vekselius – kur paskolinta pinigų sumą sudarė iš viso 80 334,03 EUR, taip pat sudarė su fiziniais asmenims ne mažiau nei 7 paskolos sutartis savo motinos J. G. vardu (pagal kurias paskolino iš viso 74 449,72 EUR), ir taip iš individualios paskolų teikimo veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 EUR pajamų, kurių nedeklaravo.

7913.

80Apylinkės teismas nustatė, jog tokiais veiksmais V. J. pažeidė: 1) 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7, 14 punktų, 35 straipsnio nuostatas, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (ar) kita nauda pinigais ir (arba) natūra; nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakyme Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką, kad fiziniai asmenys, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą arba kai jiems atsiranda prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį jį reglamentuojančio įstatymo pagrindu, yra registruojami į Registrą; 3) 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, kad skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų ir kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama; 4) 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai Tarnyba įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys; 5) CK 2.59 straipsnio reikalavimus, nes veikė neįsteigęs juridinio asmens nustatyta tvarka; 6) CK 2.62 straipsnio reikalavimus, nes veikė neįregistravęs juridinio asmens į registrą nustatyta tvarka; 7) CK 2.77 straipsnio reikalavimus, nes veikė negavęs nustatyta tvarka licencijos teikti finansines paslaugas; 8) GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes iš veikos gautų pajamų – ne mažiau nei 105 760,67 EUR pajamų, nedeklaravo; 9) GPMĮ 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, nes iš veikos gautų pajamų – ne mažiau nei 105 760,67 EUR pajamų, neapskaičiavo; 10) 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio 3 dalies, 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio, 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 6, 7, 8, 10, 40, 81 straipsnių nuostatas, nes nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą.

8114.

82Taigi šiuo atveju, versdamasis pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansine veikla, apeliantas neabejotinai padarė ne tik atskirus pažeidimus (įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo gaunamų pajamų, jų neapskaitė ir nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą), bet pažeidė ir esminius pinigų skolinimo veiklos legalumui keliamus reikalavimus, kadangi laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. vertėsi šia veikla neįregistravęs individualios veiklos pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu DĮ-226 patvirtintų Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (EVRK, EVRK 1.1 RED IR EVRK 2 RED. RYŠIŲ LENTELĖS) – 64.92 punktą „Kitas kredito teikimas“, o pakeitus Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias vartojimo kreditą, bei nuo 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo nuostatoms, vertėsi ja neįregistravęs juridinio vieneto, būdamas neįrašytas į viešąjį vartojimo kreditų davėjo sąrašą. Toks paslaugų teikimas, neįvykdžius įstatymuose keliamų reikalavimų, kurie yra būtini pinigų skolinimo rinkoje norintiems veikti subjektams, taip pat slepiant gautas pajamas bei mokėtinus mokesčius, neabejotinai pažeidžia nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką ir sąžiningų rinkos dalyvių teises.

8315.

84Apeliaciniame skunde (kaip, iš esmės, ir ikiteisminio tyrimo metu bei apylinkės teisme), V. J. neneigia, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu jis, paskolų gavėjams surašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis, sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius, tačiau tvirtina, jog tokia jo veika yra nepagrįstai traktuojama kaip neteisėta finansinė veikla. Grįsdamas tokį apeliacinio skundo argumentą, nuteistasis cituoja Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2019 m. balandžio 24 d. rašto Nr. ( - ) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašto Nr. ( - ) turinį. Iš paminėto Lietuvos banko priežiūros tarnybos rašto matyti, jog, atsakydama į apelianto užklausimą, ši institucija informavo V. J., jog fiziniam asmeniui, nesiverčiančiam skolinimo veikla, t. y. sudarančiam pavienes paskolos sutartis (tarp jų ir užtikrintas hipoteka ar įkeitimu) su kitais fiziniais asmenimis, kurie siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartis asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją ar būti įrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Lietuvos banko priežiūros tarnyba taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Tuo tarpu skunde minimame VMI rašte apeliantui išaiškintos mokestinės nuostatos dėl piniginių lėšų skolinimo be palūkanų, be kita ko, nurodant, jog mokesčius reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudė ir nedraudžia fiziniam asmeniui be palūkanų paskolinti santaupas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, skolinti pinigines lėšas, kurios nėra gautos priimant indėlius, ar kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių gali ir fiziniai asmenys. Sutiktina, jog toks Lietuvos banko priežiūros tarnybos bei VMI atsakymų į V. J. užklausimus turinys patvirtina, jog fiziniams asmenims, kurie nesiverčia skolinimo veikla, t. y. sudaro pavienes paskolos sutartis, tarp jų ir tas kurios užtikrinamos hipoteka ar įkeitimu, be palūkanų, negaudamas atlygio ar kitos naudos, Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė ir nenustato pareigos gauti licenciją ar būti įrašytam į viešąjį vartojimo kredito gavėjų sąrašą. Tačiau šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės liudija, jog V. J. sudarė ne pavienius paskolos sandorius (viso sudaryta ne mažiau kaip 107 paskolos sandoriai), be to, jo suteiktos paskolos nebuvo beprocentės - siekiant gauti ekonominės naudos piniginės lėšos buvo skolinamos su palūkanomis. Taigi, nuteistasis neabejotinai užsiėmė vartojimo kreditų teikimo veikla, t. y. skolinimo veikla, kuria teisę vertis iki 2011 m. kovo 31 d. turėjo tik asmenys įregistravę individualią veiklą, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. tik juridiniai asmenys, įrašyti į viešąjį vartojimo kreditų davėjo sąrašą, dėl ko jo skunde nurodyti raštai niekaip nepaneigia jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Kaip nepagrįstas atmetamas ir skundo argumentas, jog apelianto suteiktos paskolos neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme apibūdintų vartojimo kredito požymių, kadangi paskolintos piniginės lėšos yra jo paties uždirbti pinigai. Pažymėtina, jog Vartojimo kredito įstatyme apskritai nėra pateikiamas vartojimo kredito apibrėžimas, tačiau iš šio įstatymo 2 straipsnyje pateikto kitų įstatyme minimų sąvokų išaiškinimo išplaukia, jog vartojimo kreditas yra fiziniams asmenims teikiama paskola jų asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmės užtikrinti. Įstatymas nenumato kokiu būdu turi būti įgytos skolinamos lėšos, todėl V. J. fiziniams asmenims paskolintos lėšos, nepriklausomai nuo jų kilmės, laikytinos vartojimo kreditais.

8516.

86Tiek iš apeliacinio skundo argumentų, tiek iš nuteistojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog V. J. neigia aplinkybę, jog savo veiksmais jis siekė ekonominės naudos, kad skolindamas fiziniams asmenims pinigus, gaudavo pajamas. Anot apelianto, paskolų gavėjai nemokėjo jam palūkanų, tik netesybas, jei pažeisdavo savo prievolę laiku grąžinti paskolą. Tokią jo versiją, apelianto teigimu, patvirtina paskolų sutarčių turinys – jose jokių susitarimų dėl palūkanų už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo nėra. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir aukštesniojo teismo teisėjų kolegija tokius V. J. parodymus atmeta ir vertina juos kaip jo gynybinę poziciją nuo pareikšto kaltinimo, kadangi jie yra paneigti liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teisme apklausus didelį kiekį liudytojų, taip pat įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus – paskolos sutartis, papildomus susitarimus dėl paskolos sutarčių pratęsimo, neprotestuotinus paprastuosius vekselius, antstolių pateiktą informaciją ir kt., nustatyta, kad V. J. pinigus fiziniams asmenims skolino sudarydamas su jais paskolos sutartis arba išrašydamas neprotestuotinus paprastuosius vekselius. Paskolų dokumentuose (tiek sutartyse, tiek vekseliuose) sąmoningai, siekiant gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo į biudžetą, iš tiesų nebuvo nurodoma, jog už naudojimąsi paskolos suma, paskolos gavėjas turės mokėti palūkanas, tačiau nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad dažnu atveju, paskolintų pinigų suma vekselyje bei paskolos sutartyje, būdavo įrašoma įtraukus į ją ir palūkanas, t. y. paskoliniuose dokumentuose buvo nurodoma ne realiai fiziniams asmenims sudaryto sandorio pagrindu paskolinta pinigų suma, o suma jau su iš anksto paskaičiuotomis palūkanomis. Tais atvejais, kai būdavo pasirašomos notarinės paskolų sutartys, paskolos gavėjams būdavo perduodama visa sutartyje nurodoma pinigų suma, tačiau iš karto po to (t. y. išėjus iš notaro kontoros) būdavo atskaičiuojamos palūkanos už kelis mėnesius į priekį, o atskaičiuota palūkanų suma grąžinama V. J.. Tuo tarpu, kai paskolos būdavo suteikiamos pasirašant neprotestuotinus paprastuosius vekselius, asmenys iš karto gaudavo mažesnę pinigų sumą, nei nurodyta vekselyje. Be to, dalis liudytojų parodė, kad palūkanos V. J. buvo sumokamos ne tik iš karto sudarius sandorius, bet ir jų vykdymo eigoje. Susitarimai dėl palūkanų mokėjimo tvarkos, jų dydžio, nors V. J. reikalavimu ir nebūdavo sudaromi raštu, tačiau dėl to buvo susitariama žodžiu dar iki paskolos sandorio sudarymo.

8717.

88Pažymėtina, jog faktinę aplinkybę dėl palūkanų mokėjimo (tiek jų išankstinio įtraukimo į vekselius bei paskolos sutartis, tiek jų mokėjimo sandorių vykdymo eigoje) apklausiami pirmosios instancijos teisme patvirtino ne tik tie liudytojai, kurių parodymų patikimumas yra kritikuojamas apeliaciniame skunde, t. y. R. J., R. V., R. A., E. Ž., G. K., A. G., N. M., G. B., L. B., A. K., K. P. (K.), tačiau ir eilė kitų liudytojų. Iš virš 70 liudytojais pirmosios instancijos teisme apklaustų paskolų gavėjų daugiau kaip pusė (apie 40) nurodė, jog V. J., iš karto po notarinių paskolos sutarčių sudarymo, atsiskaičiuodavo palūkanas kelis mėnesius (dažnu atveju tris mėnesius) į priekį, kad palūkanos buvo mokamos ir sandorio vykdymo eigoje, kol paskolinta suma nebūdavo grąžinama apeliantui, pinigus perduodant tiesiogiai V. J. į rankas, o ne pervedant į banko sąskaitą ar kitu būdu, kuris galėtų rašytiniais įrodymais patvirtinti liudytojų parodymus, arba tai, kad paprastajame neprotestuojamame vekselyje būdavo nurodytos didesnės (kartais dvigubai ar netgi trigubai) pinigų sumos, nei iš tiesų perduotos paskolos gavėjui. Tai, kad už naudojimąsi paskolos suma V. J. reikalavo mokėti palūkanas, ikiteisminio tyrimo metu parodė ir liudytojai E. V., S. B. (T.), Ž. S., V. D., E. V.. Nors pastarųjų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturi savarankiškos įrodomosios vertės, kadangi jie nebuvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, tačiau šie duomenys patvirtina teisme apklaustų liudytojų parodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Visų, išskyrus G. B., A. K., L. M., aptariamą faktinę aplinkybę patvirtinusių liudytojų parodymai iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu. Pozicijos dėl palūkanų mokėjimo, vekseliuose nurodytų sumų neatitikimo realiai paskolintiems pinigams, jie laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti aukščiau aptartų liudytojų parodymų patikimumu, vadovaujasi būtent jais, o ne V. J., kuris neabejotinai yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir iš to kylančių neigiamų pasekmių, paaiškinimais. Teisėjų kolegija taip pat vadovaujasi ir G. B., A. K., L. M. parodymais, nepaisant to, kad pradinėje tyrimo stadijoje šie liudytojai neigė mokėję nuteistajam palūkanas už naudojimąsi suteikta paskola, o vėliau pakeitė savo parodymus, kadangi šie liudytojai teisme nurodė įtikinamas parodymų pakeitimo priežastis. A. K. nurodė melavęs ikiteisminio tyrimo metu, nes bijojo, jog nuteistasis nepaduotų jo į teismą, t. y. nepateiktų ieškinio dėl skolos iš jo išieškojimo. L. M. teigė, jog ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams neigė mokėjusi palūkanas, kadangi taip prašė sakyti V. J.. Apie apelianto darytą spaudimą nurodyti melagingas aplinkybes ikiteisminio tyrimo pareigūnams paliudijo ir G. B.. Ši liudytoja netgi nurodė, jog V. J. surašė jos vardu skundą, skirtą FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos viršininkui, kuriame melagingai jos vardu nurodė, jog jos apklausą vykdęs tyrėjas įtikinėjo ją liudyti V. J. nenaudai, t. y. parodyti, jog ji mokėjo nuteistajam palūkanas pagal jų sudarytą paskolos sutartį.

8918.

90Apeliantas iškėlė versiją, jog liudytojai, parodę apie palūkanų mokėjimą, vekseliuose nurodytų sumų neatitikimą realiai jų gautoms pinigų sumoms, davė melagingus parodymus, tokiu būdu keršydami jam dėl jų atžvilgiu pradėto priverstinio išieškojimo. Tačiau tokia V. J. nurodyta versija, teisėjų kolegijos vertinimu, iš dalies prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kadangi apie tai, kad mokėjo V. J. palūkanas už naudojimąsi paskolos suma apklausiami parodė ir tie liudytojai, apie kurių atžvilgiu pradėtą priverstinį skolos išieškojimą byloje nėra jokių duomenų (liudytojai A. J., A. A., R. V., L. B., J. K., I. V. ir eilė kitų liudytojų). Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog liudytojai, kurie parodė mokėję apeliantui palūkanas ar tai, kad jiems realiai būdavo perduodama mažesnė pinigų suma, nei nurodyta vekselyje, būtų susiję kokiais nors ryšiais, būtų turėję bet kokių nesutarimų su nuteistuoju, kas eliminuoja tikimybę, jog jie galėjo tartis dėl melagingų parodymų davimo. O daugelio jų nurodytos V. J. veikimo, suteikiant paskolas ir išsireikalaujant iš paskolų gavėjų palūkanas, mechanizmą patvirtinančios aplinkybės iš esmės sutapo. Tai yra, tikrai ne vienas ir ne keli liudytojai nurodė, jog V. J. atskaičiuodavo palūkanas iš karto po sutarties sudarymo kelis mėnesius į priekį, kad susitarimai dėl palūkanų mokėjimo buvo sudaromi žodžiu, palūkanos sandorio vykdymo eigoje buvo mokamos grynais pinigais, juos perduodant tiesiogiai V. J. ir pan. Apeliantas skunde tvirtina, jog liudytojų parodymų melagingumą galėjo ir gali patvirtinti paskolos sutartis patvirtinę notarai ir vykdomąsias bylas vykdantys antstoliai, dėl ko prašė juos apklausti tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija atmeta ir tokį skundo argumentą, kadangi iš liudytojų parodymų matyti, jog nei notarai, kurie patvirtino sandorius, nei antstoliai, išieškoję ar išieškantys V. J. naudai iš paskolų gavėjų skolas, netesybas, nedalyvaudavo apelianto ir paskolų gavėjų derybose dėl sudaromų sandorių. Taigi jie negalėjo ir negali nei patvirtinti, nei paneigti liudytojų nurodytų aplinkybių dėl žodinių nuteistojo ir paskolų gavėjų susitarimų apie palūkanų mokėjimą, vekseliuose nurodytų sumų neatitikimą realiai perduodamoms sumoms ir kitų byla reikšmingų aplinkybių.

9119.

92Be to, V. J. parodymai, jog jis skolindavo didelias pinigų sumas, už tai negaudamas jokio atlygio, tiesiog altruistiniais tikslais, pripažįstami ne tik prieštaraujančiais liudytojų parodymams, bet ir sveikai logikai. Suteikinėti beprocentines paskolas yra ekonomiškai nenaudinga dėl infliacijos padarinių. Šiuo konkrečiu atveju neginčijamai nustatyta, kad V. J. skolino pinigus daugiau nei ketverius metus, paskolintų pinigų suma sudarė ne mažiau kaip 1 300 726,01 EUR. Akivaizdu, jog yra nelogiška tokių didelių pinigų sumų tokį ilgą laikotarpį niekur neinvestuoti, tiesiog laukti jų nuvertėjimo skolinant juos be jokios iš to gaunamos finansinės naudos, daugeliu atveju netgi nepažįstamiems asmenims, be kita ko, eikvojant savo asmeninį laiką susitinkant su jais, aptariant paskolų gavimo sąlygas, vykstant apžiūrėti įkeičiamo nekilnojamojo turto, vykstant į notarų kontoras ir t. t. Toks, tariamas altruizmas, būtų ne tik nelogiškas, bet ir nuostolingas, sunkiai paaiškinamas sveikai mąstančiam asmeniui.

9320.

94Taigi, įvertinusi tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, jog V. J. pareikštas kaltinimas vykdžius neteisėtą finansinę veiklą, yra pilnai įrodytas. Nors tiek paskolos sutartyse, tiek vekseliuose iš tiesų nebuvo nurodoma, jog už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėjai turės mokėti palūkanas, tačiau teisme liudytojais apklaustų paskolų gavėjų parodymų visuma, patvirtino, jog faktiškai palūkanos V. J. buvo mokamos, taigi, iš sudarytų paskolos sandorių jis gavo finansinę naudą, t. y. pajamas .

9521.

96Pirminiame V. J. pareikštame kaltinime jam buvo inkriminuojami tiek stambaus masto, tiek versliškumo požymiai, numatyti BK 202 straipsnio 1 dalyje. Teisminio nagrinėjimo metu prokurorė pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą iš jo pašalinant inkriminuotą stambaus masto požymį. Apylinkės teismas sutiko su prokurorės pozicija, kad nesant galimybių šioje byloje tiksliai nustatyti, kuriuo konkrečiai metu ir kokias konkrečias pasiskolintas pinigų sumas, priskaičiuotas palūkanas, skolininkai V. J. grąžindavo, nėra pagrindo išvadai, kad V. J. padarytą veiką būtų galima vertinti kaip neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla - stambiu mastu, kaip buvo inkriminuota pradiniame kaltinime, tačiau pripažino, kad byloje nustatyti duomenys leidžia padaryti išvadą, jog V. J. veika turi būti kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nustačius alternatyvų požymį – versliškumą.

9722.

98Teismų praktikoje nurodoma, jog versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas formaliai ar vadovaujantis vien padarytų pažeidimų skaičiumi ir pan. ANK 127 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ iš esmės reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Tačiau versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi ūkine, profesine ar kitokia veikla sąvokos. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama ir tai, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-515/2014).

9923.

100Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla atribojimo ir nurodė pagrįstus motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju V. J. yra taikoma būtent baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė - argumentuotai pagrindė motyvus dėl versliškumo požymio V. J. veiksmuose buvimo. Šie pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai yra pagrįsti ne prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o įrodymais, visų pirma - liudytojų parodymais, patvirtinančiais šios konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybes.

10124.

102Apylinkės teismas apelianto neteisėtos veiklos versliškumą visų pirma susiejo su ilgu paskolų teikimo laikotarpiu, sudarytų sandorių skaičiumi – skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog V. J. paskolų teikimo fiziniams asmenims veiklą vykdė net apie 4 metus (nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d.), viso sudarė ne mažiau nei 75 paskolos sutartis pagal kurias fiziniams asmenims skolino įvairias pinigų sumas, pinigus skolino ir asmenims išrašant ne mažiau nei 25 vekselius, taip pat pinigus skolino ir sudarydamas sutartis savo motinos J. G. vardu. Be to, apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, su kuo apeliantas sudarė paskolos sandorius. Piniginės lėšos buvo skolinamos ir nepažįstamiems asmenims, kurie nuteistojo kontaktus gaudavo atsitiktinai, pagal skelbimus internete arba spaudoje. Taip pat žemesnės instancijos teismas įvertino V. J. gautas pajamas iš tokios neteisėtos finansinės veiklos, pažymėdamas, jog pagal teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvadoje nurodytus duomenis, nuteistasis gavo 105 760,64 EUR pajamų, kurias sudaro dalies paskolos gavėjų mokėtos palūkanos. Apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog tokia finansinė veikla ženkliai pagerino apelianto ekonomines sąlygas. Darydamas tokia išvadą, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad V. J. gaudavo pajamų ir iš kitos veiklos, tačiau įvertinęs pajamų, gautų iš skolinimosi veiklos, sumą, teisingai sprendė, jog skolinimosi veikla buvo reikšmingas papildomas V. J. pajamų ir pragyvenimo šaltinis.

10325.

104Byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo įvertintos aplinkybės, susijusios su sudarytų paskolos sandorių skaičiumi, laikotarpio, kai buvo sudaromi tokie sandoriai, ilgumu, neabejotinai atskleidžia apelianto vykdytos neteisėtos finansinės veiklos pastovumą, sistemingumą, nors V. J. apeliaciniame skunde ir teigia priešingai. Teisėjų kolegija visiškai pritaria ir apylinkės teismo išvadai, kad iš tokios veiklos gautos V. J. pajamos laikytinos reikšmingu papildomu jo pragyvenimo šaltiniu, nepaisant to, jog apeliantas kaltinime nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. vasario mėn. iki 2013 m. birželio mėn., gavo ir kitas pajamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju neteisėtos veiklos versliškumą rodo ir didelės paskolintų pinigų sumos (pavyzdžiui, Ž. V. V. J. suteikė 31 858 Eur (109 999,30 Lt) paskolą, A. J., – 60 000 Lt paskolą, L. B. - 59 999,30 Lt paskolą, R. V. – 45 000 Lt paskolą, ir t. t.) ir visa veiksmų seka, parodanti paskolų suteikimo sistemą, kuri pasireiškė paskolų sutarčių bei vekselių rengimu, jų teikimu paskolų gavėjams, paskolų užtikrinimo priemonių reikalavimu (beveik visais atvejais V. J. reikalavo, jog paskolos gavėjai įkeistų jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą), paskolų ir netesybų prisiteisimu, priverstiniu jų išieškojimu. Tokie V. J. veiksmai neabejotinai parodo parengiamųjų darbų, neteisėtai finansinei veiklai organizuoti ir vykdyti, atlikimą, šios veiklos valdymą, taigi ir didesnį jos pavojingumo laipsnį. V. J. teiginiai, kad ne jis, o paskolų gavėjai teikdavo pasiūlymus dėl sandorių sąlygų, prieštarauja teisme apklaustų liudytojų parodymams. Didžioji dalis liudytojų nurodė, jog būtent apeliantas nustatydavo tiek palūkanų mokėjimo tvarką ir dydį, tiek netesybų dydį, o kai kuriais atvejais, netgi skolinamos pinigų sumos dydį – nurodydavo, jog asmuo turi skolintis didesnę pinigų sumą, nei šis pageidavo, kadangi priešingu atveju, paskolos sandoris apskritai nebus sudarytas. Vien tai, kad paskolų gavėjai patys nuspręsdavo kreiptis į nuteistąjį dėl paskolos gavimo, iš savo lėšų mokėjo notarinius mokesčius, kai būdavo sudaromos notarinės paskolų sutartys, o paskolos grąžinimo termino praleidimo atveju - turėjo teisę spręsti, ar prašyti atidėti paskolos grąžinimo terminą, ar refinansuoti paskolą, kreipiantis į kitus skolinimo veikla užsiimančius subjektus, didesnio jo veikos pavojingumo nepaneigia.

10526.

106Be to, nepritardama apeliantui, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju galima teigti, jog nuteistasis buvo išvystęs ir tam tikrą jo neteisėto verslo infrastruktūrą, kuri padėjo intensyviau, didesnėmis apimtimis vykdyti veiklą. Nors byloje ir nebuvo nustatyta, kad V. J. klientų ieškojo asmeniškai reklamuodamas savo paslaugas internete, spaudoje, televizijoje, mėtydamas reklamines skrajutes į asmenų pašto dėžutes ar kokiu tai kitu būdu, tačiau iš nemažos dalies apklaustų paskolų gavėjų (27 liudytojų, apklaustų teisme, bei 3 liudytojų, apklaustų ikiteisminio tyrimo metu) parodymų matyti, jog šie asmenys skelbimus apie teikiamą pinigų skolinimo paslaugą rado būtent internete arba spaudoje – laikraščiuose „Kauno diena“, „Lietuvos rytas“. Tiesa, skelbimuose buvo nurodoma, jog paskolas suteikia UAB „(A)“, tačiau paskolos gavėjams susisiekus su šios bendrovės atstovais, atvykus į įmonę, būdavo duodami V. J., kaip kreditoriaus, kontaktai arba apeliantas, telefonu informuotas, jog įmonėje yra asmenys, norintys gauti paskolą, atvykdavo į įmonės patalpas, kur ir būdavo aptariamos paskolų teikimo sąlygos. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad liudytojai R. V., A. J., D. L. parodė, jog UAB „(A)“ atstovui sumokėjo tarpininkavimo mokestį už tai, kad šis suvedė juos su nuteistuoju. Liudytojų T. K., A. K., A. U. parodymais nustatyta, jog toks tarpininkavimo mokestis už paskolų gavėjų suvedimą su V. J. buvo mokamas ir UAB „(B)“, ką patvirtina ir A. U. pateikta 2013-01-07 sąskaitos - faktūros serija SG Nr. ( - ) kopija, išrašyta UAB „(B)“, įm. kodas ( - ), už konsultaciją ir tarpininkavimą kredito gavimo klausimu – 3 500 Lt. Taigi, V. J. savo paslaugas reklamavo užmaskuotai, veikdamas per kitus asmenis, kurie netgi už tai gaudavo nemažą piniginį atlygį. Tokie liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai paneigia ir apeliacinio skundo teiginį, jog paskolas jis sudarydavo tik su jam gerai pažįstamais asmenimis arba jų pažįstamais.

10727.

108Taigi, įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes kasacinės instancijos teismo praktikoje formuojamų kriterijų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertinęs nustatytas byloje faktines aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis neteisėta finansine veikla užsiėmė versliškai, kas rodo didesnį jos pavojingumą, dėl ko jo veika pagrįstai pripažinta nusikaltimu, o ne administracinės teisės pažeidimu/administraciniu nusižengimu. Šiame kontekste sutiktina su apeliantu, jog tarp jo ir paskolų gavėjų susiklostę santykiai, yra civilinio teisinio pobūdžio, ką pripažino ir apylinkės teismas, tačiau taip pat visiškai pritartina ir skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad V. J. veiksmai šiuo atveju, be kita ko, buvo nukreipti prieš valstybės interesą, nustatytą verslo, vykdomo pinigų skolinimo srityje, tvarką, reglamentuotą norminiais aktais, kurių pažeidimai ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę apeliantui. Tokios išvados niekaip nepaneigia apeliacinio skundo teiginys, jog paskolų gavėjai gali apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje dėl BK 202 straipsnio taikymo nėra nurodoma, jog aplinkybė dėl nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis galimumo, turi reikšmės kaltininko veiksmų kvalifikavimui pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį. Ši aplinkybė turi reikšmės atribojant sukčiavimą, t. y. BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nuo civilinės teisės pažeidimo, bet ne kaltininko veiksmų vertinimui kontekste BK 202 straipsnio, kuris saugo tokią vertybę, kaip valstybėje nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką.

10928.

110Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog V. J. veikoje nustatyti ne tik visi būtinieji objektyvieji BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau ir jo tyčia, t. y. tai, kad jis suvokė savo finansinės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti. Tokia išvada daroma įvertinus nustatytos veikos pobūdį, jo trukmę, tai, kad nuteistasis siekė nuslėpti faktą, jog paskolos nebuvo beprocentės, dėl ko su paskolų gavėjais nebuvo sudaromi jokie rašytiniai susitarimai dėl palūkanų mokėjimo, kurie galėtų patvirtinti tokią aplinkybę. Taip pat tokia išvada daroma ir atsižvelgus į tai, kad V. J. klientų ieškojo ne tiesiogiai, t. y. atvirai, o per tarpininkus, t. y. užmaskuotai, tokiu būdu apsunkinant galimybę valstybės institucijoms identifikuoti būtent jį, kaip asmenį, vykdantį pinigų skolinimo veiklą. Taigi, nustačius, jog V. J. veikoje yra visi būtinieji jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, nėra jokio pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. J. kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir apeliantą išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

11129.

112Tai, kad pirmosios instancijos teismas (kaip beje ir aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija) vadovavosi liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina jokie rašytiniai duomenys, nereiškia, jog buvo nesilaikoma įrodinėjimui baudžiamajame procese keliamų reikalavimų. Kaip jau minėta, liudytojai davė parodymus teisme, jų parodymai iš esmės nekito viso proceso metu, buvo nuoseklūs, išskyrus kelis liudytojus, kurie pateikė įtikinamas parodymų pakeitimo priežastis. Be to, liudytojų parodymai nebuvo prieštaraujantys tarpusavyje, priešingai – jie patvirtino daugelį kitų liudytojų nurodytų aplinkybių. Todėl net ir nesant rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti nurodytas aplinkybes apie palūkanų mokėjimą, liudytojų parodymai laikytini tinkamais įrodymais grindžiant apelianto kaltę. Vien tai, kad liudytojai pasirašė vekselius niekieno neverčiami, didžioji dalis jų neskundė antstolių veiksmų, kai šie pradėjo išieškojimus pagal V. J. pateikus vekselius, neleidžia jų parodymus vertinti kaip neatitinkančius objektyvios tiesos ir jais nesivadovauti.

11330.

114Savo skunde V. J. teigia, jog toks įrodymų vertinimas prieštarauja civilinėse bylose (pavyzdžiui byloje Nr. 3K-3-82/2014) pateiktiems išaiškinimams. Skunde nurodoma ir tai, kad apylinkės teismas, vertindamas šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu darydamas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas. Atsakydama į tokį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog įrodinėjimo standartas, taikomas civiliniame procese, skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo baudžiamajame procese, todėl tiek CPK nustatytos įrodinėjimo taisyklės, tiek teismų praktikoje civilinėse bylose suformuota įrodinėjimo tvarka, netaikoma baudžiamajame procese. Atsižvelgiant į tai, dėl V. J. skundo teiginių, jog apylinkės teismas pažeidė vieną ar kitą Civilinio proceso kodekse įtvirtintą teisės normą, reglamentuojančią įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, šioje nutartyje plačiau nebus pasisakoma.

11531.

116V. J. apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama G. B., A. K. parodymams, duotiems civilinėse bylose, kurios buvo pradėtos ir šioje byloje analizuojamų paskolų sutarčių pagrindu, taip pat šiose civilinėse bylose šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms bei teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose padarytoms išvadoms. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tų pačių sutarčių, kurios analizuojamos šioje baudžiamojoje byloje, pagrindu pradėta civilinių bylų teisena bei priimti teismo sprendimai, negali paneigti ir nepaneigia šioje baudžiamojoje byloje atlikto įrodymų tyrimo ir padarytų išvadų teisingumo bei jų teisinės reikšmės, nes, kaip jau minėta, baudžiamasis procesas yra savarankiškas ir vykdomas pagal BPK nustatytas taisykles bei reikalavimus. Tik konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės ir nustatyta tvarka įvertinti įrodymai turi įrodomąją reikšmę, priimant nuosprendį. Todėl apygardos teismas plačiau nepasisakys ir dėl tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentų.

117Dėl turto konfiskavimo

11832.

119Turto konfiskavimo tvarka ir pagrindai įtvirtinti BK 72 straipsnyje. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 3 dalis nustato, jog kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o minėto BK straipsnio 2 dalis nustato, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti.

12033.

121Pripažinęs V. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio nuostatomis, nusprendė konfiskuoti iš nuteistojo pajamas, kurias jis gavo neteisėtai vykdydamas pinigų skolinimo veiklą. Apylinkės teismas nurodė, jog iš tokios neteisėtos veiklos gautos pajamos yra BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatas. Apeliaciniu skundu V. J. ginčija tiek patį sprendimą taikyti jo atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, tiek piniginės sumos, kurią nuspręsta konfiskuoti, dydį. Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu šioje dalyje analogiškai, kaip ir ginčydamas savo kaltę, apeliantas teigia, jog paskolos gavėjai nemokėjo jam jokių palūkanų, taigi, jis negavo jokių pajamų, kurios galėtų būtų pripažintos nusikalstamos veikos rezultatu, bei nurodo, jog konfiskuotino turto vertė yra nepagrįsta jokia rašytine bylos medžiaga, ji nustatyta remiantis išimtinai liudytojų parodymais.

12234.

123Kadangi nuteistojo argumentai dėl palūkanų mokėjimo (tiksliau jų nemokėjimo) jau yra išanalizuoti ir paneigti ankstesnėje šios nutarties dalyje, pasisakant dėl V. J. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, dar kartą dėl to paties teisėjų kolegija nepasisakys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis užsiėmė veikla, kuri pasireiškė pinigų skolinimu fiziniams asmenimis, tai darė neteisėtai, ir gavo už šią veiklą pajamas, kurias sudarė jam paskolų davėjų mokamos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma. Šių pajamų jis nedeklaravo, jas slėpė. Taigi šios pajamos (gauti pinigai) neabejotinai yra BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatas, jos gautos nusikalstamu būdu, todėl turi būti konfiskuotos vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis.

12435.

125Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, kurioje pasisakyta dėl BK 72 straipsnio taikymo, matyti, jog pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenurodė, kodėl iš nuteistojo valstybės naudai konfiskuojama būtent 105 760,64 Eur suma. Tačiau toks žemesnės instancijos teismo nustatytas iš V. J. konfiskuojamos pinigų sumos dydis pagrįstas toje nuosprendžio dalyje, kurioje dėstomi argumentai bei motyvai dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Šioje nuosprendžio dalyje apylinkės teismas nurodė, jog pagal teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvadoje nurodytus duomenis, V. J. už paskolų suteikimą gaudavo pajamas, nes paskolą sudarę asmenys jam mokėjo palūkanas, o būtent: D. P. sumokėjo 724,05 Eur palūkanas, L. B. – 1 737,72 Eur, K. P. (K.) – 1 033,94 Eur, R. J. – 4 344,30 Eur, G. L. ir E. L. – 6 15,44 Eur, N. J. – 43,44 Eur, S. T. – 3 722,20 Eur, G. B. 15 205 Eur, Ona D. B. – 1 506 Eur, Regina J. S. – 1 303,29 Eur, L. M. – 2 554,45 Eur, A. K. ir R. K. – 564,76 Eur, A. U. – 1 621,87 Eur, E. L. – 86,88 Eur, B. S. – 2 085,26 Eur, Z. J. – 2 316,96 Eur, R. V. – 6 777,11 Eur, A. A. – 954,30 Eur, J. K. – 858,72 Eur, R. V. – 202,73 Eur, A. J. – 1 303,29 Eur, D. L. – 868,86 Eur, G. Š. (G.) – 144,81 Eur, R. A. – 1 303,29 Eur, E. Ž. – 868,86 Eur, G. K. – 417 Eur, I. V. ir A. V. – 4 353,53 Eur, A. G. – 376,50 Eur, B. M. – 2 867,24 Eur, A. K. – 27 108,43 Eur, N. M. – 11 584,80 Eur, D. M. – 1 671,69 Eur, G. R. – 2 896,20 Eur, D. J. – 1 737,72 Eur, iš viso 105 760,64 Eur. Šiame kontekste apylinkės teismas nurodė ir tai, kad teismo nustatyta V. J. iš neteisėtos veiklos gauta pajamų suma neatitinka specialisto išvadoje nurodytų duomenų, kadangi apskaičiuojant apeliantui paskolų davėjų sumokėtą palūkanų sumą buvo vadovautasi išimtinai liudytojų parodymais, duotais teisme, bei atsižvelgta į kaltinime nurodytą laikotarpį, t. y. pajamos gautos vėliau nei 2013 m. birželio 30 d. neįskaitytos.

12636.

1272018 m. liepos 27 d. FNTT prie LR VRM Kauno apygardos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje dėl V. J. ūkinės-finansinės veiklos nurodyta, jog: 1) V. J. už laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. fiziniams asmenims suteitas iš viso 4 491 136,92 Lt (1 300 723,16 Eur) paskolas gavo iš viso 757 688,99 Lt (219 441,90 Eur) pajamų, tame skaičiuje, pagal liudytojų parodymus ikiteisminio tyrimo apklausų metu, apie 478 753,17 Lt (138 656,60 Eur) palūkanų; 2) V. J. už laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. fiziniams asmenims suteiktas iš viso 4 491 136,92 Lt (1 300 723,16 Eur) paskolas gavo iš viso 757 688,99 Lt (219 441,90 Eur) pajamų, tame skaičiuje, pagal liudytojų parodymus teismo posėdžio metu, apie 634 621,81 Lt (183 799,18 Eur) palūkanų. Iš tokios išvados matyti, jog FNTT prie LR VRM Kauno apygardos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistė, teikdama išvadas dėl V. J. kaltinime nurodytu laikotarpiu sumokėtų palūkanų sumų, vienu atveju vertino liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kitu atveju – tik liudytojų parodymus, duotus teisme, tačiau teismo atlikti paskaičiavimai vis tiek yra akivaizdžiai naudingesni nuteistajam.

12837.

129Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, jog žemesnės instancijos teismo nustatyta iš V. J. konfiskuotino turto suma yra įrodyta teisėtu būdu gautais ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais – liudytojų (paskolų gavėjų) parodymais, kurių patikimumu objektyvaus pagrindo abejoti nenustatyta. Priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas nusprendė konfiskuoti iš jo valstybės naudai tik tą pinigų sumą, kurią liudytojai nurodė konkrečiai sumokėję (ar kurios buvo išieškotos atliekant priverstinio išieškojimo veiksmus) nuteistajam kaip palūkanas už naudojimąsi paskolos suma, o ne netesybas, ar juo labiau pačios suteiktos paskolos vertę atitinkančią pinigų sumą. Kadangi apeliacinės instancijos teismo paskirtis nėra iš naujo perrašyti visus byloje surinktus įrodymus ir juos dar kartą vertinti, ką tinkamai, laikydamasis BPK įtvirtintų įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisyklių, jau padarė apylinkės teismas, teisėjų kolegija toliau pasisakys tik dėl tų palūkanų sumų, kurios buvo įtrauktos apskaičiuojant bendrą iš V. J. valstybės naudai konfiskuotiną pajamų sumą ir kurios, kaip nepagrįstos, yra ginčijamos apeliaciniu skundu.

13038.

131Visų pirma apeliantas, kaip prieštaringus, kritikuoja E. L. parodymus. Apeliantas pažymi, jog teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja parodė, jog ji iš V. J. pasiskolino 3 000 Eur, teigė, kad „dėl palūkanų gal ir buvo tartasi“, gal palūkanas ir mokėjo simboliškai, nepamena, 10 procentų gal ir buvo, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog neatsimena kokio dydžio palūkanas mokėjo. Teisėjų kolegija, sugretinusi E. L. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, priešingai nei apeliantas, esminių prieštaravimų tarp jų neįžvelgia. Nors liudytoja iš tiesų negalėjo įvardinti tikslios V. J. palūkanų forma sumokėtos pinigų sumos, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ji apklausiama tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu aiškiai parodė, jog iš V. J. gavo 3 000 Lt paskolos, tuo tarpu iš į bylos pateikto 2011 m. gegužės 6 d. neprotestuotino paprastojo vekselio matyti, kad E. L. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti V. J. 3 300 Lt. Tai reiškia, jog vekselyje nurodyta pinigų suma buvo įrašyta į ją įtraukus 300 Lt palūkanas. Iš antstolio S. U. pateiktos informacijos matyti, kad jo kontoroje 2012 m. vasario 21 d. buvo pradėta vykdomoji byla ( - ) dėl skolininko E. L.. Byla baigta 2015 m. sausio 16 d, išieškota: 972,62 Eur (3 358,26 Lt) skolos, 77,33 Eur (267,00 Lt) palūkanų, 26,07 Eur (90 Lt) vykdymo išlaidų (po tiriamojo laikotarpio). Taigi iš E. L. antstolis išieškojo ne tik procesines palūkanas dėl laiku neįvykdytos prievolės, bet ir vekselyje nurodytą visą pinigų sumą, kuri buvo 300 Lt mažesnė nei realiai E. L. pagal paskolos sandorį su V. J. jos gauta pinigų suma. Taigi šie 300 Lt, kas atitinka 86,89 EUR, apylinkės teismo buvo pagrįstai įtraukti į bendrą iš V. J. valstybės naudai konfiskuotiną pinigų sumą, kadangi tai buvo jo iš kaltinime nurodytu laikotarpiu sudaryto sandorio palūkanų forma gautos pajamos.

13239.

133Toliau skunde kritikuojami G. B. parodymai. Apeliantas nurodo, kad šios liudytojos parodymai, jog ji realiai iš V. J. gavo tik 21 000 Lt akivaizdžiai prieštarauja jos pačios įrašams paskolos sutartyje, jog ji tikrai gavo 30 000 Lt arba 8 689 Eur. Aplinkybės, kad liudytoja pasirašė sutartyje gavusi 30 000 Lt, teisėjų kolegija nekvestionuoja, tačiau tai niekaip nepaneigia jos parodymų, kad 9 000 Lt iš šios pinigų sumos buvo iš karto po sandorio patvirtinimo atskaičiuoti kaip palūkanos už naudojimąsi paskolos suma ir perduoti V. J.. Pažymėtina, kad apie tokį V. J. veikimo būdą, kai rašytiniuose dokumentuose buvo nenurodomi jokie susitarimai dėl palūkanų mokėjimo, tačiau dėl jų buvo tariamasi žodžiu ir jos būdavo atskaičiuojamos bei sumokamos apeliantui jau po sandorio notarinio patvirtinimo, paliudijo eilė liudytojų. Be to, tokius G. B. parodymus patvirtina ir liudytojo R. K. duoti parodymai bei liudytojos į bylą pateikti užrašai, iš kurių matyti, jog ji žymėjosi kokias pinigų sumas, kaip palūkanas už naudojimąsi paskolos suma, moka V. J.. Užrašai patvirtina, jog G. B. apeliantui sumokėjo šias pinigų sumas: 2009 m. – 16 500 Lt (9000+750+750+750+750+750+750+750+1500+750), 2010 m. – 9000 Lt (750+1500+750+750+750+750+1500+750+750+750); 2011 m. – 10 500 Lt (750+500+6000+1000+750+750+750), 2012 m. – 16 500 Lt (3000+750+2000+750+10 000), iš viso 52 500 Lt (16 500+9000+10 500+16 500). Būtent pirma užrašuose nurodyta suma atitinka tą pinigų sumą, kurią G. B. nurodė kaip palūkanas iš karto po sandorio sudarymo perleistas V. J. - – 9 000 Lt. Vien tai, kad įrašai sąsiuvinyje padaryti tą pačią mėnesio dieną, jame nurodytų aplinkybių tikrumu abejoti pagrindo nesuteikia. Ginčydamas G. B. parodymų patikimumą, apeliantas nurodo ir tai, jog apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esantį jos 2011 m. balandžio 25 d. skundą, kuriame G. B. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu FNTT pareigūnas darė jai neteisėtą poveikį, įtikinėdamas ir reikalaudamas nurodyti melagingas aplinkybes apie nuteistajam mokamas palūkanas. Tačiau, kaip jau minėta, G. B. teisme paaiškino, kad šį skundą jos vardu surašė apeliantas, kuris darė jai spaudimą duoti jam palankius parodymus, ką liudytoja, įtakojama V. J., ir padarė pirmojoje jos ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje, kurioje ji, be kita ko, nepateikė ir savo užrašų, liudijančių apie palūkanų apeliantui mokėjimą. Kadangi apie V. J. poveikį liudytojams nurodė ne tik ši paskolos gavėja, bet ir dar keli teisme apklausti asmenys, teisėjų kolegija tiki tokiais liudytojos parodymais ir atitinkamai daro išvadą, jog tiek aptariamo skundo pagrindu, tiek dėl to, kad G. B. parodymai keitėsi dar ikiteisminio tyrimo metu, apylinkės teismas pagrįstai nekėlė abejonių dėl jos parodymų patikimumo, o priešingai – nusprendė G. B. teisme duotais parodymais bei sąsiuvinyje užfiksuotais duomenimis vadovautis ir apskaičiuojant iš V. J. valstybės naudai išieškotiną konfiskuotino turto sumą.

13440.

135V. J. nepagrįstai sau palankia linkme interpretuoja ir kitos liudytojos – L. B. parodymus bei vadovaudamasis jais daro niekuo nepagrįstas jam naudingas prielaidas. Teisėjų kolegijai, sugretinus L. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, nekyla abejonių dėl šios liudytojos parodymų patikimumo. Pažymėtina, jog dar ikiteisminio tyrimo metu L. B. nurodė, jog prieš pasirašant paskolos sutartį susitarė su apeliantu, kad mokės jam į mėnesį po 1 200 Lt palūkanų, nors sutartyje tai nebuvo aptarta. L. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė ir tai, kad po paskolos gavimo - 2010 m. birželio 28 d., ji sumokėjo V. J. į priekį palūkanas už tris mėnesius, t. y. 3 600 Lt grynais, bei tai, kad paskolą ji grąžino 2010 m. lapkričio mėn., pervedusi į notarės sąskaitą 59 999 Lt. Iš tokių jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų seka, jog iki paskolos grąžinimo ji V. J. turėjo sumokėti dar 2 400 eurus, kadangi paskolą grąžino tik po 5 mėnesių, t. y. be pradinės 3 600 Lt sumos, kuri padengė palūkanas tris mėnesius į priekį, ji turėjo sumokėti palūkanas dar už du mėnesius. Būtent tokias aplinkybes ji nurodė ir apklausiama teisme - L. B. teigė, jog iš karto po paskolos gavimo ji sumokėjo V. J. 3 600 Lt palūkanų į priekį už tris mėnesius – birželį, liepą ir rugpjūtį, po to, mokėjo dar du mėnesius po 1 200 Lt už rugsėjo ir spalio mėnesius. Taigi, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme L. B. duotų parodymų turinys patvirtina, jog ji sumokėjo V. J. viso 6 000 Lt palūkanų, kas atitinka 1 737,72 Eur, kaip ir nurodyta skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje. Šios liudytojos parodymai dalyje dėl palūkanų V. J. mokėjimo buvo nuoseklūs viso proceso metu, todėl apelianto niekuo neparemti pasvarstymai, jog L. B. dėl savo garbaus amžiaus liudydama šioje byloje galėjo parodyti aplinkybes, susijusias ne su V. J., o kokio nors kito fizinio ar juridinio asmens jai suteikta paskola, yra atmestini. Priešingai nei apeliantui, aukštesnės instancijos teismui liudytojos gebėjimas byloje duoti teisingus parodymus dėl jos psichikos sveikatos būklės abejonių nekelia.

13641.

137Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti ir A. K. bei K. P. (K.) teisme duotais parodymais. Sutiktina, jog rašytiniai byloje esantys duomenys patvirtina, jog sutartį dėl 17 377 Eur (59 999,31 Lt) paskolos suteikimo su V. J. pasirašė ne A. K., o jo tėvas A. A. K., tačiau to apklausiamas teisme liudytojas neneigė. Jis patvirtino, jog nors realiai pinigines lėšas skolinosi jis pats, tačiau sutartis buvo sudaryta jo tėvo vardu, kadangi liudytojas jau turėjo įsiskolinimų. Nors A. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė palūkanų V. J. nemokėjęs, tačiau, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, teisme jis paaiškino šią aplinkybę nurodęs melagingai, kadangi bijojo, jog V. J. nesikreiptų į teismą dėl skolos išieškojimo civilinio proceso tvarka. Tokia versija yra logiška, įtikinama, todėl teismas pagrindo ja nesivadovauti neįžvelgia. Apklausiamas teisme A. K. neabejojo dėl palūkanų mokėjimo fakto, nurodė konkrečias sumokėtų palūkanų sumas bei laikotarpius, kada jos buvo mokėtos, tvirtino, jog dalį palūkanų V. J. grynais pinigais jis sumokėjo iš karto po paskolos sutarties pasirašymo, kas visiškai atitinka ir kitų liudytojų duotus parodymus, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad jo parodymai gali būti išgalvoti. Tuo tarpu K. P. (K.) parodymai nekito viso proceso metu. Ji dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kas mėnesį, kol buvo atiduota visa pasiskolinta pinigų suma, V. J. buvo mokamos jo nustatyto dydžio palūkanos (procentai). Teisme ši liudytoja nurodė, kad kas mėnesį apeliantui reikėjo mokėti apie 500 litų palūkanų, jog tokio dydžio palūkanas mokėjo keturis ar šešis mėnesius. Į bylą bankų pateikta informacija patvirtina, kad į V. J. sąskaitą ( - ) 2010 metais K. K. pervedė 510 Lt, A. K. (jos močiutė) pervedė 2 550 Lt, o A. K. (tėvas) pervedė 510 Lt, iš viso pervesta 3 570 Lt suma, kas atitinka 3 600 Eur, t. y. būtent tokią sumą, kurią apylinkės teismas ir nusprendė įtraukti, apskaičiuodamas galutinę iš V. J. valstybės naudai konfiskuotiną pinigų sumą.

13842.

139Įvertinus tai kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, tiek nuspręsdamas iš V. J. konfiskuoti jo neteisėtai gautas pajamas, tiek nustatydamas konfiskuotino turto dydį, BPK pažeidimų nepadarė, BK 72 straipsnio nuostatas taip pat pritaikė tinkamai, todėl jo skundas netenkinamas ir šioje dalyje.

140Dėl bausmės

14143.

142Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

14344.

144BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. tokią veiką, už kurią skundžiamu nuosprendžiu ir buvo nuteistas V. J. padaręs asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

14545.

146Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, taip pat įvertino tai, kad apeliantas anksčiau neteistas, Respublikinės Kauno ligoninės stacionare nesigydė, 2012 m. kovo 13 d. buvo konsultuotas ( - ) PSPC siuntimu, jam diagnozuotas paranoidinio tipo asmens sutrikimas, tačiau specialisto išvadoje Nr. ( - ) konstatuota, kad pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nefiksuojama tokio lygio psichopatalogija, dėl kurios jis negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl V. J. netikslinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę. Skiriant bausmę atsižvelgta ir į tai, kad V. J. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, apylinkės teismas sprendė, jog V. J. skirtina viena iš švelniausių BK 202 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – 200 MGL dydžio bauda.

14746.

148Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog apelianto teiginiai dėl paskirtos neteisingos bausmės yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo parinkta bausme ir jos dydžiu. Kaip matyti iš skundo turinio, nuteistasis pageidauja, kad jam būtų paskirta ne baudos, o viešųjų darbų bausmė. Apygardos teismas įvertinęs vertybę, į kurią savo neteisėtais veiksmais pasikėsino apeliantas – kaip jau minėta, BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į valstybėje nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką, taip pat tai, kad jis tokiu teisei priešingu elgesiu siekė materialinės naudos ir ją gavo, sprendžia, jog šiuo atveju proporcinga ir teisinga laikytina tokia bausmė, dėl kurios nuteistasis patirs finansinius nuostolius. Tikėtina, jog tokia bausmė bus paveikesnė, t. y. efektyvesnė, siekiant BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimo, nei viešųjų darbų atlikimas.

14947.

150Nuteistojo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo padarymo metu galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakcija numatė, jog už apysunkį nusikaltimą skiriama iki 1 000 MGL dydžio bauda. Taigi, šiuo atveju apylinkės teismo V. J. už BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bauda yra daug mažesnė, nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Pažymėtina, jog šiuo atveju nusikaltimas buvo padarytas tiesiogine tyčia, jis truko ilgą laiką, byloje nenustatyta jokių V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis nepripažino savo kaltės, ją neigia ir apeliaciniame skunde, kas rodo, jog jis savo elgesio kritiškai nevertina. Todėl dar labiau mažinti ir taip jam paskirtą pakankamai mažą baudą, teisėjų kolegija pagrindo neįžvelgia. 200 MGL dydžio baudos bausmė yra adekvati nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, jo asmenybei, ji atitinka įstatymų reikalavimus ir neprieštarauja teisingumo principui. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad panašaus pobūdžio bylose nustatytini netgi didesni skirtinos baudos dydžiai. Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2018 nuteistajai, kuri, siekdama ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai, kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims, dėl ko buvo pripažinta kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, buvo paskirta 250 MGL dydžio bauda. Atkreiptinas dėmesys, jog paminėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog kaltininkė suteikė ne mažiau nei 61 paskolą iš viso už 1 589 950 Lt (460 481 Eur), gavo iš šios veiklos ne mažiau kaip 242 508 Lt (70 235 Eur) pajamų. Taigi, V. J. inkriminuotas nusikaltimas netgi pasižymėjo didesniu pavojingumu, kadangi tiek jo sudarytų paskolos sandorių kiekis, tiek jų pagrindu paskolintų pinigų suma, tiek nuteistojo gauta materialinė nauda iš nusikaltimo padarymo yra didesnė, nei paminėtoje baudžiamojoje byloje.

15148.

152Teigdamas, jog apylinkės teismo jam paskirta bausmė yra per griežta apeliantas akcentuoja tai, kad iš esmės jam vienam tenka išlaikyti šeimą – žmoną, neįgalų sūnų, be to, finansiškai padėti tenka ir iš dalies nedarbingai dukrai. Tačiau byloje esantys duomenys apie nuteistojo turtinę padėtį neduoda pakankamo pagrindo išvadai, jog apelianto materialinė padėtis būtų tokia, jog jis neišgalėtų sumokėti paskirtos baudos. Be to, pažymėtina, jog jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis BK 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu, šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais (BK 47 straipsnio 7 dalis). Taigi, jeigu vykdymo procese bus nustatyta, kad V. J. iš tiesų neturi lėšų baudai sumokėti, baudos bausmė jam galės būti pakeista viešaisiais darbais.

153Dėl V. J. teisės į gynybą pažeidimo ir šališkumo

15449.

155Apeliaciniame skunde V. J. nurodo ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie suvaržė jo teisę į gynybą, kelia abejones dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo.

15650.

157Iš skundo turinio matyti, jog jo autorius teismo šališkumą visų pirma sieja su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl V. J. kaltės padarius BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Be to, teismo šališkumą, V. J. teigimu, atspindi ir kartu nepagrįstą jo teisių suvaržymą liudija ir tai, kad apylinkės teismas atsisakė apklausti liudytojus, kurie galėjo duoti jį teisinančius parodymus, nevertino civilinėse bylose liudytojų duotų parodymų bei jose teismų sprendimais nustatytų aplinkybių, padarytų išvadų, neišsireikalavo papildomos medžiagos, patvirtinančios jo neteisėto sulaikymo Kauno apygardos teisme aplinkybes, atmetė kitus prašymus, pavyzdžiui, prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei teismines Europos Sąjungos institucijas su prašymu ištirti, ar BK 202 straipsnio 1 dalies norma atitinka teisinio aiškumo principą ir t. t. Be to, V. J. manymu, apylinkės teismas trukdė jam gintis nuo pareikšto kaltinimo, kadangi nespausdino ir nepriimdavo daugybės jo į bylą elektroniniu paštu pateiktų elektroniniu parašu pasirašytų dokumentų ir jų priedų. Ikiteisminio tyrimo metu jo teisių pažeidimai pasireiškė tuo, jog buvo atmesti pareikšti prašymai nutraukti ikiteisminį tyrimą, suteikti gynėją, prijungti tam tikrus duomenims prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas ir neišsamus, V. J. nuomone, patvirtina ir tai, kad jam apskritai buvo suteiktas įtariamojo statusas, kad baigus ikiteisminį tyrimą prokuroras nustatė itin trumpą laiko tarpą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą.

15851.

159Tokie apeliacinio skundo teiginiai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekaip nepatvirtina nei V. J. teisės į nešališką ikiteisminį tyrimą ir teismą pažeidimo, nei jo teisės į gynybą suvaržymo. Grįsdamas šį skundo argumentą tokiais motyvais nuteistasis nepagrįstai išplečia tiek šališkumo sąvoką, tiek teisės į gynybą turinį. Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimas, nustačius, jog galimai buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tiek baudžiamojo persekiojimo pradėjimas asmens, kuris įtariamas padariusiu nusikalstamą veiką (nusikalstamas veikas), atžvilgiu yra ikiteisminio tyrimo institucijų pareiga. Ikiteisminio tyrimo metu tiek prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnas taip pat turi pareigą priimti reikalingus procesinius sprendimus. Tokia pati pareiga kyla ir bylą nagrinėjančiam teismui. Atliekant šią pareigą priimami sprendimai, jų motyvavimas negali būti siejamas su šališkumu. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog vien tai, kad žemesnės instancijos teismai (ikiteisminio tyrimo institucijos) padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog bylos (ar tam tikrų prašymų) aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų (ikiteisminio tyrimo įstaigų) sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015).

16052.

161Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių prašymų atmetimas taip pat savaime nepatvirtina išankstinio ar tendencingo ikiteisminį tyrimą atliekančių subjektų ar bylą nagrinėjančio teismo nusistatymo dėl įtariamojo ar kaltinamojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas pažeidžia įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo gynybos teises. Sprendimas apklausti, ar neapklausti prašomus asmenis, išsireikalauti, ar neišsireikalauti į bylą papildomus rašytinius duomenis, skirti, ar neskirti ekspertizę ir visi kiti sprendimai, yra ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio ir jam vadovaujančio prokuroro, o vėliau - bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kuris, vertindamas bei spręsdamas prašymus, vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Pažymėtina, jog V. J. iš esmės analogiškus prašymus, pateiktiems pirmosios instancijos teismui, teikė ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija protokoline nutartimi taip pat nusprendė juos atmesti, kadangi jie yra akivaizdžiai nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla arba manytina, jog atlikus prašomus veiksmus gauti duomenys neturėtų reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti.

16253.

163Apelianto teiginiai, jog apylinkės teismas atsisakė spausdinti ir apskritai priimti jo elektroniniu paštu teismui pateiktus elektroniniu parašu pasirašytus dokumentus, neatitinka objektyvios tiesos. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog, priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas spausdino jo elektroniniu paštu teismui teikiamus prašymus, skundus ir kitus dokumentus bei prijungė juos prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos. Kita vertus, net jei apylinkės teismas ir būtų priėmęs priešingą sprendimą, taip pat nebūtų pagrindo konstatuoti, jog tokiu būdu buvo pažeista V. J. teisė į gynybą, neužtikrintas rungtyniškumo principo įgyvendinimas. Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, jog galimybė procesinius dokumentus, nepaisant to, ar jie pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, teismui teikti elektroninio ryšio priemonėmis numatyta tik elektronine forma vedamose baudžiamosiose bylose, tuo tarpu galimybės teikti dokumentus elektroninio ryšio priemonėmis rašytine forma vedamose baudžiamosiose bylose baudžiamojo proceso įstatymas nenumato (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1-487/2020). Kadangi nagrinėjama baudžiamoji byla yra vedama ne elektronine, o rašytine forma, apylinkės teismas turėjo teisę atsisakyti spausdinti V. J. elektroniniu būdu atsiųstus elektroniniu parašu pasirašytus dokumentus ir jų neprijungti prie bylos medžiagos.

16454.

165Nepagrįstas ir skundo teiginys dėl gynybos teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu apeliantui neužtikrinus gynėjo dalyvavimo. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. BPK numato atvejus, kai įtariamojo (kaltinamojo) interesams baudžiamojo proceso metu būtinai turi atstovauti gynėjas. Tai situacijos, kai dėl įtariamojo (kaltinamojo) asmeninių savybių ar dėl bylos sudėtingumo yra manoma, kad traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens interesai, nedalyvaujant gynėjui, gali būti pažeidžiami. Atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, nurodyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Nei vienas šis atvejis netaikytinas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo pilnametis, suėmimas jam nebuvo taikomas, proceso kalba – lietuvių kalba, yra jo gimtoji, nenustatyta, jog tarp jo ir kitos įtariamosios - A. J. gynybos interesų buvo kokie nors prieštaravimai, byla buvo tiriama ir nagrinėjama dėl nusikaltimo, už kurį negali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ji nagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles, dalyvaujant apeliantui. Nenustatyta ir kad apeliantas dėl fizinių ar psichinių trūkumų būtų negalėjęs pasinaudoti savo teise į gynybą. Nors bylos duomenys patvirtina, jog jam diagnozuotas paranoidinio tipo asmens sutrikimas, tačiau specialisto išvadoje Nr. ( - ) konstatuota, kad pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nefiksuojama tokio lygio psichopatalogija, dėl kurios jis negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Byloje nėra jokių kitų duomenų (medicininių dokumentų, teismų sprendimų dėl asmens civilinio veiksnumo apribojimo ir pan.), kurie keltų pagrįstų abejonių, jog nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos V. J. buvo tokios psichinės sveikatos, dėl kurios jis negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, ir dėl to jai buvo privaloma užtikrinti gynėjo dalyvavimą, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis aiškiai ir nuosekliai dėstė savo argumentus ir motyvus, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo. Pirmosios instancijos teismo nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės taip pat patvirtina, kad V. J. aiškiai supranta savo veiksmus. BPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatytas atvejų, kuomet yra būtinas gynėjo dalyvavimas, sąrašas nėra baigtinis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi teisę pripažinti, kad gynėjui dalyvauti būtina ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo (kaltinamojo) teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, jog prokuroras tokių atvejų savo iniciatyva nenustatė, o V. J. taip pat nepateikė jokių argumentų ir motyvų, patvirtinančių, kad jam būtina skirti gynėją dėl kokių nors kitų aplinkybių. Nors skunde nuteistasis teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atmesti jo prašymai paskirti jam gynėją, tačiau tokį jo teiginį patvirtinančių duomenų bylos medžiagoje nėra.

16655.

167Kartu pažymėtina ir tai, kad, ikiteisminio tyrimo metu nenustačius V. J. būtinos gynybos situacijos, gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka, numatyta BPK 50, 52 straipsniuose, nebuvo pažeista. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. įteikus apeliantui pranešimą apie įtarimą jo, kaip įtariamojo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, tarp jų ir teisė turėti gynėją, jam buvo išaiškintos, įteikiant tiek teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolą, tik teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo priedą (t. 21, b. l. 81-85). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, ikiteisminio tyrimo metu jo teisė turėti gynėją nebuvo suvaržyta, BPK 10 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 8 dalies nuostatos nepažeistos.

16856.

169Pasak V. J., pabaigus ikiteisminį tyrimą, prokuroro nustatytas susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo terminas buvo per trumpas, prokuroras neteisėtai atmetė jo prašymą prailginti susipažinimo terminą. Apygardos teismas tokį skundo argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 218 straipsnio 3 dalis imperatyviai nurodo, jog terminą, per kurį proceso dalyviai turi teisę pateikti prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustato prokuroras. Tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo medžiagos kopija neįteikiama, prokuroras nustato terminą, per kurį proceso dalyviai turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Jokių išimčių ši nuostata nenumato. Nagrinėjamu atveju prokuroras 2016 m. spalio 20 d. paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokole, su kuriuo V. J. buvo supažindintas tą pačią dieną, t. y. 2016 m. spalio 20 d., tačiau atsisakė jį pasirašyti, nurodė, kad prašymus susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga proceso dalyviai turi teisę pateikti iki 2016 m. spalio 24 d., susipažinti ir prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą iki 2016 m. lapkričio 3 d. (t. 22, b. l. 3). 2016 m. spalio 21 d. V. J. pateikė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 22, b. l. 9), tačiau pirmą kartą atvyko susipažinti su ja tik 2016 m. spalio 28 d. (t. 22, b. l. 18, 21), kas patvirtina, jog pats apeliantas tinkamai nesirūpino savo procesinėmis teisėmis. Kadangi V. J. akivaizdžiai piktnaudžiavo aptariama jam baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise, prokuroro sprendimas, įtvirtintas 2016 m. lapkričio 3 d. nutarimu, atmesti jo prašymą pratęsti susipažinimo su byla terminą iki 2016 m. lapkričio 4 d. bei pratęsti prašymų pateikimo papildyti ikiteisminį tyrimą terminą iki 2016 m. gruodžio 31 d., laikytinas visiškai pagrįstu, tokio jo elgesio reikalavo ir proceso greitumo baudžiamajame procese principo įgyvendinimo užtikrinimas. Taigi, daroma išvada, jog prašymų pratęsti susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga terminą bei pateikimo papildyti ikiteisminį tyrimą terminą netenkinimas pagal nuteistojo pageidavimus, nelaikytinas jo teisių suvaržymu. Be to, nuteistasis turėjo teisę susipažinti su bylos medžiaga, teikti prašymus dėl įvairių procesinių veiksmų atlikimų, papildomų duomenų prijungimo ir t.t., ir kai byla buvo perduota teismui, ką jis ir darė.

17057.

171Iš to, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad esminių procesinių pažeidimų, suvaržiusių V. J. teisę į gynybą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta. Byloje taip pat nėra faktų, liudijančių Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro suinteresuotumą priimti V. J. nepalankų sprendimą, tendencingą proceso organizavimą.

17258.

173Apibendrindamas visa, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas galioti pilna apimtimi, o nuteistojo skundas atmetamas.

174Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

175nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

176Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Baudžiamoji byla dalyje dėl V. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 223... 4. V. J. iš kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam... 5. Iš V. J. konfiskuota 105 760,64 eurų suma, įpareigojant šią sumą... 6. V. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti... 7. Taip pat šiuo nuosprendžiu A. J. išteisinta iš kaltinimų, pareikštų... 8. Teisėjų kolegija... 9. 1.... 10. V. J.:... 11. 1.1.... 12. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2009 m. vasario... 13. 1.2.... 14. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2009... 15. - 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir... 16. - 4 straipsnį „Reikalavimai apskaitos informacijai“, kuriame nurodyta, kad... 17. - 10 straipsnio „Apskaitos tvarkymas“ 1 dalį, kurioje nurodyta, kad... 18. 1.3.... 19. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad įregistravęs... 20. 2011 m. balandžio 28 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės... 21. 2012 m. kovo 29 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės... 22. 2013 m. balandžio 19 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės... 23. be to, įregistravęs individualią veiklą pagal pažymą: nuo 2012 m. spalio... 24. 2013 m. balandžio 19 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos Metinės... 25. 2.... 26. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno... 27. 2.1.... 28. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl jo pripažinimo kaltu... 29. 2.2.... 30. Skunde V. J. nurodo, jog Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2019 m. balandžio... 31. 2.3.... 32. Anot apelianto, apylinkės teismas nepagrįstai nustatė ir netinkamai taikė... 33. 2.4.... 34. Apelianto manymu, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie... 35. 2.5.... 36. Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad jis nuo mokesčio administratoriaus... 37. 2.6.... 38. Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė, jog vekselių... 39. 2.7.... 40. V. J. teigimu, apylinkės teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą,... 41. 2.8.... 42. Veksliuose nėra nuodytos jokios aiškiai apskaičiuotos palūkanos, dėl... 43. 2.9.... 44. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas, netinkamai vertindamas liudytojų... 45. 2.10.... 46. Skunde taip pat perrašyti liudytojos L. B. 2017 m. gegužės 17 d. teismo... 47. 2.11.... 48. Pasisakydamas dėl liudytojo A. K. parodymų, V. J. nurodo, jog skundžiamą... 49. 2.12.... 50. Ginčydamas K. P. (K.) 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje duotus... 51. 2.13.... 52. Nuteistojo įsitikimu, ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant... 53. 2.14.... 54. Apeliaciniame skunde V. J. nesutinka ir su jam paskirta bausme. Anot apelianto,... 55. 2.15.... 56. Papildydamas aukščiau jau nurodytus argumentus, kuriais nesutinkama su... 57. 3.... 58. Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintoji A. J. prašo panaikinti Kauno... 59. 4.... 60. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo... 61. Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.... 62. 5.... 63. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies... 64. 6.... 65. Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad V. J. neginčija pirmosios... 66. Dėl V. J. kaltės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ... 67. 7.... 68. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą... 69. 8.... 70. Patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą teisės taikymo ir... 71. 9.... 72. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka... 73. 10.... 74. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas... 75. 11.... 76. Kaip teisingai teigiama ir apeliaciniame skunde, už neteisėtą vertimąsi... 77. 12.... 78. Skundžiamu nuosprendžiu V. J. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už... 79. 13.... 80. Apylinkės teismas nustatė, jog tokiais veiksmais V. J. pažeidė: 1) 2002 m.... 81. 14.... 82. Taigi šiuo atveju, versdamasis pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansine... 83. 15.... 84. Apeliaciniame skunde (kaip, iš esmės, ir ikiteisminio tyrimo metu bei... 85. 16.... 86. Tiek iš apeliacinio skundo argumentų, tiek iš nuteistojo parodymų, duotų... 87. 17.... 88. Pažymėtina, jog faktinę aplinkybę dėl palūkanų mokėjimo (tiek jų... 89. 18.... 90. Apeliantas iškėlė versiją, jog liudytojai, parodę apie palūkanų... 91. 19.... 92. Be to, V. J. parodymai, jog jis skolindavo didelias pinigų sumas, už tai... 93. 20.... 94. Taigi, įvertinusi tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija... 95. 21.... 96. Pirminiame V. J. pareikštame kaltinime jam buvo inkriminuojami tiek stambaus... 97. 22.... 98. Teismų praktikoje nurodoma, jog versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje... 99. 23.... 100. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos... 101. 24.... 102. Apylinkės teismas apelianto neteisėtos veiklos versliškumą visų pirma... 103. 25.... 104. Byloje nustatytos ir pirmosios instancijos teismo įvertintos aplinkybės,... 105. 26.... 106. Be to, nepritardama apeliantui, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju... 107. 27.... 108. Taigi, įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes kasacinės... 109. 28.... 110. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog V. J. veikoje nustatyti ne tik... 111. 29.... 112. Tai, kad pirmosios instancijos teismas (kaip beje ir aukštesnės instancijos... 113. 30.... 114. Savo skunde V. J. teigia, jog toks įrodymų vertinimas prieštarauja... 115. 31.... 116. V. J. apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama G. B., A. K.... 117. Dėl turto konfiskavimo... 118. 32.... 119. Turto konfiskavimo tvarka ir pagrindai įtvirtinti BK 72 straipsnyje. BK 72... 120. 33.... 121. Pripažinęs V. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202... 122. 34.... 123. Kadangi nuteistojo argumentai dėl palūkanų mokėjimo (tiksliau jų... 124. 35.... 125. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, kurioje pasisakyta dėl... 126. 36.... 127. 2018 m. liepos 27 d. FNTT prie LR VRM Kauno apygardos ūkinės finansinės... 128. 37.... 129. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis,... 130. 38.... 131. Visų pirma apeliantas, kaip prieštaringus, kritikuoja E. L. parodymus.... 132. 39.... 133. Toliau skunde kritikuojami G. B. parodymai. Apeliantas nurodo, kad šios... 134. 40.... 135. V. J. nepagrįstai sau palankia linkme interpretuoja ir kitos liudytojos – L.... 136. 41.... 137. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti ir A. K.... 138. 42.... 139. Įvertinus tai kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos... 140. Dėl bausmės... 141. 43.... 142. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio... 143. 44.... 144. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. tokią veiką,... 145. 45.... 146. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui... 147. 46.... 148. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės... 149. 47.... 150. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų... 151. 48.... 152. Teigdamas, jog apylinkės teismo jam paskirta bausmė yra per griežta... 153. Dėl V. J. teisės į gynybą pažeidimo ir šališkumo... 154. 49.... 155. Apeliaciniame skunde V. J. nurodo ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu,... 156. 50.... 157. Iš skundo turinio matyti, jog jo autorius teismo šališkumą visų pirma... 158. 51.... 159. Tokie apeliacinio skundo teiginiai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekaip... 160. 52.... 161. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių prašymų atmetimas taip pat savaime... 162. 53.... 163. Apelianto teiginiai, jog apylinkės teismas atsisakė spausdinti ir apskritai... 164. 54.... 165. Nepagrįstas ir skundo teiginys dėl gynybos teisių pažeidimo ikiteisminio... 166. 55.... 167. Kartu pažymėtina ir tai, kad, ikiteisminio tyrimo metu nenustačius V. J.... 168. 56.... 169. Pasak V. J., pabaigus ikiteisminį tyrimą, prokuroro nustatytas susipažinimo... 170. 57.... 171. Iš to, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad esminių procesinių... 172. 58.... 173. Apibendrindamas visa, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, jog... 174. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 175. nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.... 176. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....