Byla 2K-185-696/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Vytauto Piesliako (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties.

2Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 200 valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 200 valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. J. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį (BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktai) būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neatlygintinai išdirbti 200 valandų per dvejus metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

3Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir O. D., Ž. A. (Ž. A.), V. M. (V. M.), A. Ž., A. J., A. V., tačiau dėl jų nuteisimo šioje byloje kasacinių skundų nepaduota.

4Iš R. J., Ž. A., A. Ž., A. J. ir O. D. nukentėjusiajam E. S. solidariai priteista 25 491,48 Lt (t. y. 7382,84 Eur) turtinei ir 7000 Lt (t. y. 2027,34 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 1700 Lt (t. y. 492,35 Eur) advokato išlaidoms atlyginti.

5Iš R. J. nukentėjusiajai A. A. priteista 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur) turtinei žalai atlyginti.

6Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis pakeistas. Prieš nukentėjusįjį E. S. įvykdytos nusikalstamos veikos epizode nustatyta, kad R. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž., Ž. A. (Ž. A.), A. J. ir O. D. padėdamas apgaule pasikėsino įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būtent:

7R. J., nežinodamas, kad A. Ž. prisistato E. S., kartu su O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. J. bei A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, 2008 m. liepos 31 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame R. J. su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S. ir pateikusiu šio asmens tapatybės kortelę bei buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, pasirašė preliminariąją E. S. buto pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugpjūčio 5 d. kartu su A. J. ir A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, nuvyko į UAB „Vilniaus vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, UAB „Naujamiesčio būstas“, kur R. J. sumokėjo skolas už minėtą butą, o A. Ž., prisistatęs E. S., pasirašė dokumentus. 2008 m. rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje R. J., sužinojęs apie bendrininkų grupe veikusių asmenų sumanymą sukčiavimo būdu įgyti jiems nepriklausantį butą, O. D. įkalbėtas, prisijungė prie bendrininkų sumanymo ir jau žinodamas, kad E. S. prisistatantis A. Ž. nėra tikrasis buto savininkas, tą pačią dieną nuvyko į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S., pasirašė buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes dėl buto pirkimo–pardavimo sutartyje padarytos klaidos, nurodant skirtingas sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo datas, VĮ Registrų centras atsisakė patenkinti R. J. prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), t. y. tokiu būdu padėdamas apgaule pasikėsino įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

8Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. Ž., R. J., A. J. solidariai priteista nukentėjusiajam E. S. 25 491, 48 Lt (7382,84 Eur) turtinei žalai atlyginti.

9Priteista solidariai iš O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. Ž., R. J., A. J. nukentėjusiajam E. S. 18 491,48 Lt (5 355,50 Eur) turtinei žalai atlyginti.

10Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

11Teisėjų kolegija

Nustatė

121. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi, R. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž., Ž. A. (Ž. A.), A. J. ir O. D., padėdamas jiems, pasikėsino apgaule įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

131.1. R. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž., Ž. A. (Ž. A.), A. J. ir O. D., apgaule pasikėsino įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini): nežinodamas, kad A. Ž. prisistato E. S., kartu su O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. J. bei A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, 2008 m. liepos 31 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame R. J. su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S. ir pateikusiu šio asmens tapatybės kortelę ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, pasirašė preliminariąją E. S. buto pirkimo–pardavimo sutartį. 2008 m. rugpjūčio 5 d. kartu su A. J. ir A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, R. J. nuvyko į UAB „Vilniaus vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, UAB „Naujamiesčio būstas“, kur R. J. sumokėjo skolas už minėtą butą, o A. Ž., prisistatęs E. S., pasirašė dokumentus.

141.2. 2008 m. rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje R. J., sužinojęs apie bendrininkų grupe veikusių asmenų sumanymą sukčiavimo būdu įgyti jiems nepriklausantį butą, O. D. įkalbėtas, prisijungė prie bendrininkų sumanymo ir, jau žinodamas, kad E. S. prisistatantis A. Ž. nėra tikrasis buto savininkas, tą pačią dieną nuvyko į (duomenys neskelbtini) notarų biurą (duomenys neskelbtini), kuriame su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S., pasirašė buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes dėl buto pirkimo–pardavimo sutartyje padarytos klaidos, nurodant skirtingas sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo datas, VĮ Registrų centras atsisakė patenkinti R. J. prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini), t. y. tokiu būdu padėdamas apgaule pasikėsino įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).

152. R. J. nuteistas ir už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas paskelbti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą, būtent: po to kai jis, veikdamas bendrininkų grupe, 2008 m. rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad A. Ž., prisistatęs notarei A. A. buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininku E. S., pasirašė su minimu asmeniu buto pirkimo–pardavimo sutartį, jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, (duomenys neskelbtini) notarų biuro patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 7 d., tiksliai nenustatytu metu, neturėdamas teisėto pagrindo, nes žinojo, kad pasirašo sutartį su netikru savininku, pateikusiu notarei negaliojančią E. S. asmens tapatybės kortelę, panaudodamas psichinę prievartą, grasindamas sužlugdyti nukentėjusiąją paskelbdamas informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, apie tai, kad notarė A. A. nekompetentinga, privertė nukentėjusiąją pasirašyti 2008 m. rugsėjo 16 d. reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartį dėl teisės į 107 321 Lt (t. y. 31 082,31 Eur) ir šios sutarties pagrindu 2008 m. rugsėjo 16 d. (duomenys neskelbtini) notarų biure (duomenys neskelbtini), gavo iš notarės A. A. 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur).

163. Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį dėl R. J. ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

173.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje apsiribojo tik kaltinime nurodytomis veikų faktinėmis aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos išsamiai nustatyti veikos aplinkybes, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių R. J. veikoje, turėjo atskleisti bendrininkų susitarimo laiką, vietą, turinį, pagrįsti R. J. žinojimą apie tai, kad E. S. vardu prisistato O. D. parinktas panašus į buto savininką asmuo – A. Ž. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo neaišku, kada, su kuo ir dėl ko susitarė R. J., jei iki 2008 m. rugpjūčio 6 d., t. y. iki buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos, nežinojo, jog butą parduoda O. D. parinktas panašus į E. S. asmuo, naudodamasis pavogtais dokumentais. Toks susitarimas būtų nelogiškas, nes byloje minimą butą buvo siekiama parduoti R. J., sudarant iliuziją, kad jį parduoda savininkas. Apeliacinės instancijos teismas atliko tik dalinį bylos įrodymų tyrimą, išklausė tik dalį telefoninių pokalbių, išvadas dėl jų turinio darė neapklausęs pokalbių dalyvių. Kasatorius pastebi, kad, pagal abiejų instancijų teismų pateiktą nusikaltimo padarymo aplinkybių aprašymą, galima suprasti, jog R. J., veikdamas bendrininkų grupe ir iki buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos nežinodamas, kad yra apgaudinėjamas, neva tik sutarties pasirašymo dieną sužinojęs, iš jų nusiperka probleminį butą, t. y. jam pačiam inkriminuoto nusikaltimo dalyką. Jis nusikaltimo dalyką perka pats iš savęs, sumokėdamas bendrininkams realius pinigus ir įsipareigojęs perduoti automobilį, žinodamas, kad jis butą praras. Teismas, spręsdamas, kad R. J. žinojo, jog buto pirkimo–pardavimo sutartį pasirašo ne su buto savininku, o su apsimetėliu, grindžiamas ne faktinėmis aplinkybėmis, o prielaida, kildinama iš liudytojos G. A. ir nuteistojo Ž. A. (Ž. A.) parodymų, nors jie nenurodė, kad buto savininku prisistatantis asmuo yra tikrasis buto savininkas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino slapto telefoninių pokalbių klausymosi duomenų. Anot kasatoriaus, O. D. telefoniniai pokalbiai su A. J., Ž. A. (Ž. A.), A. Ž. nuo 2008 m. liepos 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. yra pakankamai informatyvūs dėl tikrųjų bylos aplinkybių nustatymo. E. S. buto pardavimo operacijai vadovavo O. D., dėjęs pastangas, kad liudytoja G. A. neprasitartų R. J., kas yra tikrasis buto savininkas, A. Ž. įtikinamai atliktų jam pavestą buto savininko vaidmenį, R. J. nepersigalvotų pirkti butą, sumokėtų pinigus, perrašytų automobilį O. D. nurodytam asmeniui, O. D. sprendė buto kainos ir perduotino jam automobilio vertės klausimus bei gautų iš ginamojo pinigų dalybas tarp bendrininkų. Apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad R. J. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sužinojęs, jog butą jam parduoda ne buto savininkas, tęsti buto pirkimo sandorį buvo įkalbėtas O. D., nepagrįstas, nes su O. D. R. J. nebendravo nei tiesiogiai, nei telefonu.

183.2. Kasatorius pabrėžia, kad įrodymai turi būti vertinami įsitikinant, ar jie nėra suklastoti, patikimi, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nuosprendyje įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės turi išplaukti asmens kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-243/2013). Bendrininkavimo padedant sukčiauti neatskleidžia apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad „O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. Ž., A. J., priešingai nei teigia R. J., negavo iš jo sutartų pinigų bei automobilio BMW X5 už butą“. R. J. sumokėjo įsiskolinimus už komunalines paslaugas, pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, pati notarė parodė, kad pirkėjas dar turėjo ir automobilį perduoti kaip dalį sumos už perkamą butą, tai patvirtina ir O. D. bei A. J. pokalbiai telefonu paaiškėjus apgaulei. Apeliacinės instancijos teismo manymas, kad R. J. už perkamą butą nesumokėjo sutartos sumos pinigų, neperrašė automobilio, reiškia tik tai, kad jis butą įsigijo veltui. Neaišku, kokią naudą veltui ir nusikalstamu būdu perleisdami svetimą turtą gavo nusikaltimo organizatorius ir kiti dalyviai. Pakanka įrodymų, kad būtent R. J. šioje byloje buvo suklaidintas, apgaulę organizavo O. D. Teismai neteisingai kvalifikavo O. D., A. Ž. ir Ž. A. (Ž. A.) atliktus veiksmus tiek pagrobiant E. S. nuosavybės teisę į butą ir asmenybę patvirtinančius dokumentus, tiek jiems realizuojant nusikalstamą sumanymą užvaldyti svetimą turtą. Šie klausimai reikšmingi, nustatant tikrąsias bylos aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas darė prielaidą, kad R. J. tyčia nenurodė notarei, jog E. S. butą parduoda apsimetėlis; taip siekiama legalizuoti pačios notarės veiksmus, tvirtinant sandorį, remiantis negaliojančiais asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais. Kasatorius, cituodamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-173/2014, 2K-440-976/2015, 2K-224-942/2016 ir kt., teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

193.3. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad R. J., priešingai, nei nustatė abiejų instancijų teismai, įsitikinęs, kad jis buvo apgautas, apgaulę, t. y. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtino notarė, nesilaikydama tokiems sandoriams tvirtinti nustatytos tvarkos. Tai akcentavo ir Notarų garbės teismas 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu. Notarė žinojo, kad sandoriui tvirtinti pateikta E. S. asmens tapatybės kortelė negaliojanti, o sutarties pasirašymo metu nustatė, kad asmens tapatybės kortelėje esantis parašas skiriasi nuo asmens, pasirašančio sutartį, parašo, tačiau vis tiek buto pirkimo–pardavimo sutartį patvirtino. Pozicija, kad teismai nevertina šioje byloje notarės atliktų veiksmų teisėtumo ir nesivadovauja jos 2008 m. rugpjūčio 7 d. parodymais, nevertina jos pasirašytos reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutarties teisinių padarinių, negali būti pripažinta atitinkanti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. R. J. turėjo pakankamą pagrindą reikalauti iš notarės žalos, padarytos jos veiksmais, atlyginimo. R. J. pastangos atgauti likusią dalį neatlygintos žalos, kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka, paneigia turto prievartavimo požymius. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai negalėjo vertinti kaip psichinės prievartos, naudotos R. J. prieš notarę grasinimo paskleisti informaciją, jog ji yra nekompetentinga (patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį su negaliojančiu dokumentu), nes jis dėl to kreipėsi į Notarų garbės teismą ir Teisingumo ministeriją. R. J. veiksmai siekiant gauti notarės veiksmais padarytos žalos atlyginimą negali sukelti jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas R. J. kaltę padarius kvalifikuotą turto prievartavimą grindžia slaptai notarės darytų pokalbių su R. J. turiniu, nors teismo posėdyje jie nebuvo išklausyti, taigi buvo padaryti BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių, 290 straipsnio 2 dalies pažeidimai. Notarės civilinis ieškinys byloje negalėjo būti tenkinamas. Abiejų instancijų teismai taip pat nepasisakė dėl savavaldžiavimo ir turto prievartavimo atribojimo.

203.4. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai R. J. kaltės klausimą sprendė nenustatę tikrųjų faktinių aplinkybių, sąmoningai nutylėdami reikšmingus bylos teisingam išsprendimui duomenis.

214. Nuteistasis R. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį dėl jo nuteisimo ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

224.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog apie apgaule parduodamą butą R. J. sužinojo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) seniūniją, tačiau nenurodė, kaip jis galėjo suprasti, kad butas parduodamas ne tikrojo savininko. Prieštaravimų tarp G. A. ir R. D. parodymų bei duomenų, esančių 2008 m. rugpjūčio 25 d. rašte, teismas nepanaikino. R. J. kaltė grindžiama kitų nuteistųjų O. D., Ž. A. (Ž. A.) pokalbių turiniu. Nė vienas iš dalyvavusių sandoryje asmenų nenurodė, kad A. Ž. nėra tikrasis parduodamo buto savininkas. Susitarimas tarp bendrininkų apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai grindžiamas 2008 m. rugpjūčio 6 d. jau po sutarties pasirašymo atliktais pokalbių įrašais, iš kurių apie menamą susitarimą ir susitikimą galima daryti tik prielaidą. Teismas tokią aplinkybę nurodo praėjus daug laiko nuo įvykių, tad R. J. teigia negalintis gintis nuo pareikštų kaltinimų, remdamasis jo ir O. D. mobiliojo ryšio telefono aparato buvimo vietų informacija, nes tokia informacija saugoma ne daugiau kaip pusę metų, taigi pažeistas proceso rungimosi principas. Tariamo susitikimo metu buvo kalbama apie neteisėto sandorio paaiškėjimą, tačiau nenurodoma susitarimo turinys, vieta, laikas, kitos svarbios aplinkybės. Dėl menamo susitikimo su O. D. nebuvo apklaustas nė vienas iš tame neva susitikime dalyvavusių asmenų, galinčių patvirtinti ar paneigti tokias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, anot kasatoriaus, nepagrįstai nurodoma, kad R. J. kaltę patvirtina telefoninių pokalbių, įvykusių tarp nuteistųjų, stenogramos, nors jos nevisiškai išverstos į lietuvių kalbą. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad nebuvo užfiksuoti jokie telefoniniai kontaktai su O. D. Teismas tik preziumavo kasatoriaus žinojimą, su kuo jis bendrauja, apie įvykusius bendrininkų susitikimus ir susitarimo turinį darė tik prielaidas, taigi pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

234.2. Kasatorius pažymi, kad kaltinimas dėl turto prievartavimo nepagrįstas. Pati notarė A. A. R. J. pakvietė aptarti susiklosčiusią situaciją, pasiūlė atlyginti žalą, ėmėsi šių veiksmų. Tai patvirtina A. A. paaiškinimai Notarų garbės rūmuose. M. B. ir A. A. parodymai, anot kasatoriaus, prieštarauja bylos duomenims (A. A. ir M. B. pokalbiuose nėra duomenų apie grasinimą paskelbti informaciją, kuri notarei nepageidautina). 2009 m. kovo 9 d. specialisto išvada apeliacinės instancijos teismo vertinama išrenkant tam tikras atskiras frazes, tačiau ne kaip visuma. Reikalavimo teisės pirkimo–pardavimo sutartis pasirašyta 2008 m. rugsėjo 16 d. gera valia, o tai, anot R. J., prieštarauja teismo pripažinimui, kad buvo panaudota psichinė prievarta.

244.3. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nevisiškai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje nurodytas išsiaiškinti aplinkybes. Atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu, padarytas esminis BPK 20 straipsnio pažeidimas.

254.4. Kasatorius, remdamasis Notariato įstatymo nuostatomis, akcentuoja notaro atsakomybę dėl teisėtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose apsaugos, remiasi taip pat kasacine nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2008, akcentuoja tai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai perkėlė jam pareigą įsitikinti sandorio teisėtumu, prieš vykstant pas notarą, nors tai yra išimtinė notaro funkcija. Kasatoriaus nuomone, 2008 m. rugpjūčio 6 d. atvykus į (duomenys neskelbtini) notarų kontorą notaras turėjo atlikti jam įstatymo pavestus įpareigojimus ir R. J. pranešti, jog sandorio tvirtinti negali, nes negalima nustatyti asmens tapatybės pagal negaliojančią asmens tapatybės kortelę ir kitų neatitikimų. Tačiau notarė veikė priešingai teisėtiems interesams. Sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamos įtakos šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nevertino, kaip notarės A. A. sąmonėje susiformavo suklaidinimas, turėjęs lemiamos įtakos jos apsisprendimui, notarės A. A., kaip valstybės įgalioto asmens, atliktų veiksmų teisėtumo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. J. vertė ar įtikinėjo notarę patvirtinti jai nenaudingą buto pirkimo–pardavimo sutartį, to nenurodė ir pati notarė.

264.5. Nuteistasis R. J. teigia, kad pagal BK 181 straipsnio 3 dalį jis nuteistas nepagrįstai, neva privertęs notarę A. A. atlikti turtinį veiksmą – pasirašyti reikalavimo teisės perleidimo sutartį – ir taip gavęs turtinės naudos. Vertimas suteikti turtinę teisę gali pasireikšti kaip vertimas atlygintinai arba neatlygintinai patvirtinti dokumente tam tikrą juridinį faktą. Kasatorius pažymi, kad tokią pačią teisę į tokią pačią sumą jis turėjo ir nepasirašydamas su notare reikalavimo perleidimo sutarties. Į teismą su ieškiniu kasatorius teigia būtų galėjęs kreiptis pateikdamas 2008 m. rugpjūčio 6 d. notarės neteisėtai patvirtintą buto pirkimo–pardavimo sutartį ir jokios reikalavimo teisės perleidimo sutarties jam sudaryti nereikėjo. Nuteistasis R. J. teigia pagal preliminariąją ir pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį jis patyrė 107 321 Lt (31 082,31 Eur) žalos, pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgijo teisę į tą pačią 107 321 Lt (31 082,31 Eur) sumą. Taigi turtinės teisės į naują turtinę naudą jis neįgijo. Anot nuteistojo, jo veiksmuose nėra BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

274.6. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nors nustatė, kad prie bendrininkų R. J. prisijungė vėliau, tačiau solidariai priteisė turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam. Nukentėjusysis E. S. buvo mušamas, pavogti jo dokumentai, naudotas prieš jį fizinis ir psichologinis smurtas, dėl to jis turėjo palikti savo butą. Prie šių veiksmų kasatorius teigia neprisidėjęs, tačiau, analizuojant teismo sprendimą, už tai turi atsakyti.

285. Atsiliepimu į nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinius skundus Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius prašo nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinius skundus atmesti.

295.1. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistasis savo reikalavimo teisę notarei dėl žalos atlyginimo kildino iš bendrininkų grupės apgaulės būdu sudaryto nekilnojamojo turto sandorio. Nustatyta, kad nuteistasis, notarės kontoroje pasirašydamas buto pirkimo–pardavimo sutartį žinojo, jog nekilnojamojo turto sandorį sudaro ne su tikruoju buto savininku, o su juo apsimetančiu kitu asmeniu, šią aplinkybę nuslėpė nuo notarės. Ta aplinkybė, kad notarė, tvirtindama sudaromą pirkimo-pardavimo sutartį žinojo, jog neva buto savininko jai pateikta asmens tapatybės kortelė yra negaliojanti, nepaneigia nuteistojo veiksmų prieš notarę neteisėtumo. Nuteistasis, kreipdamasis į notarę, suvokė ne tik sudaromo sandorio neteisėtumą, bet ir tą aplinkybę, kad teikiami dokumentai neatitinka faktinių aplinkybių. Tai reiškia, kad R. J., žinodamas, jog notarė sudaromą pirkimo–pardavimo sutartį tvirtino disponuodama duomenimis apie negaliojančią buto savininko asmens tapatybės kortelę, bei suvokdamas, kad sandoris sudaromas neteisėtai, jai pareiškė reikalavimą dėl neva netinkamai sudaryto sandorio atsiradusios žalos kompensavimo. Vadinasi, nuteistojo veiksmai sietini su nusikalstamai sudarytu neteisėtu sandoriu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams R. J. veiksmus vertinant BK 181 straipsnio 3 dalies kontekste, nekilo klausimo dėl savavaldžiavimo ir turto prievartavimo atribojimo. Nors nuteistasis dėl notarei reikšto neteisėto reikalavimo neįgijo turtinės naudos, tačiau tai nepaneigia jo veiksmų neteisėtumo BK 181 straipsnio 3 dalies aspektu. Turto prievartavimas laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikavimo aspektu nesvarbu, ar dėl pareikštos pretenzijos asmuo įvykdė jam pareikštą reikalavimą, ar nespėjo to padaryti. Vien psichinės prievartos panaudojimas, siekiant iš nukentėjusiojo gauti turtinės naudos, suponuoja baigtinį turto prievartavimo nusikaltimą. R. J. abiejų instancijų teismai konstatavo, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas prieš nukentėjusiąją notarę A. A. psichinę prievartą, grasindamas paskelbti viešai informaciją, kurios atskleidimas yra nepageidaujamas, nors iš tokių savo veiksmų ir negavo naudos, tačiau padarė baigtą nusikaltimą. Kreipimasis į teismą civilinio proceso tvarka tam, kad būtų atgauta likusi dalis notarės R. J. neatlygintos žalos, nenaikina veikos kvalifikavimo kaip turto prievartavimo.

305.2. Kasaciniuose skunduose nepateikta argumentų, pagrindžiančių ir BPK 20 straipsnio pažeidimą, nenurodoma, kokie būtent telefoninių pokalbių įrašai buvo neišklausyti ir netirti, kokie prieštaravimai nebuvo pašalinti, kokios aplinkybės turėjo būti tirtos pakartotinai. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui neprivalomos. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė išsamų ir motyvuotą procesinį sprendimą, atitinkantį BPK 20, 305 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus.

316. Atsiliepimu į nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinius skundus nukentėjusioji A. A. prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriai skunduose kelia ne teisės taikymo, o įrodymų vertinimo, t. y. fakto klausimus, to kasacinės instancijos teismas nenagrinėja. Nors nuteistojo R. J. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišsamiai įvykdė pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą baudžiamųjų įstatymų taikymą, tačiau kaip toks neišsamumas pasireiškė, skunde nenurodoma, be to, deklaratyviai teigiama, kad šie teismai teikė vieniems duomenims pirmenybę prieš kitus, juos vertindami. Apeliacinės instancijos teismas išklausė visus reikšmingus pokalbius, nors pats kasatorius neprašė jų klausyti. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai įvykdė kasacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje išdėstytus nurodymus, tačiau kokių konkrečių nurodymų nevykdė – nenurodoma. Vien tai, kad teismų padarytos išvados nepalankios nuteistajam, nereiškia, kad buvo padarytas teisės pažeidimas.

327. Atsiliepimu į nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinius skundus nukentėjusiojo E. S. atstovė advokatė Virginija Pilipavičienė prašo kasacinius skundus atmesti.

337.1. Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo R. J. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinio skundo argumentai iš esmės susiję su įrodymų vertinimu, tai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka po kasacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties priėmimo, atsižvelgė į visus minėtoje nutartyje pateiktus kasacinės instancijos teismo išaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, surinko papildomus įrodymus, liudijančius ginčijamo buto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu, nuteistojo R. J. patirtį sudarant nekilnojamojo turto sandorius, atliko dalinį byloje surinktų įrodymų tyrimą (išklausė operatyvinio tyrimo metu užfiksuotus O. D. telefoninius pokalbius, apklausė nuteistąjį R. J. ir kt.), padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl R. J. BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad byloje pakanka patikimų, iš skirtingų šaltinių gautų įrodymų, kad R. J. 2008 m. rugpjūčio 6 d., nuvykęs į (duomenys neskelbtini) seniūniją dėl G. A. išdeklaravimo iš buto pažymos, sužinojo, kad jo ketinamas įsigyti butas yra melagingai parduodamas. R. J., grįžęs iš seniūnijos ir pabendravęs su nuteistaisiais A. Ž. ir Ž. A. (Ž. A.), tuo įsitikino ir dėl to nuteistiesiems grasino kreiptis į policiją. Tačiau to nepadarė, o pats prisidėjo prie nuteistųjų pradėtos ir daromos nusikalstamos veikos ir tapo jų bendrininkas. R. J. 2008 m. rugpjūčio 6 d. nuvyko į notarų biurą, kuriame su A. Ž., prisistatančiu notarei A. A. E. S., R. J. pasirašė buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, ir taip pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pats R. J. pripažįsta, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. jis buvo atvykęs į ginčo butą, taip pat pripažįsta aplinkybę, kad kartu su liudytoja G. A. vyko į (duomenys neskelbtini) seniūniją, tas pačias aplinkybes patvirtino nuteistasis Ž. A. (Ž. A.), liudytoja G. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nuteistasis A. Ž., šias aplinkybes taip pat patvirtina užfiksuotas O. D. telefoninių pokalbių su bendrininkais turinys. R. J. žinojo, kad butą parduoda ne tikrasis jo savininkas, tačiau, nepaisant to, tęsė savo nusikalstamus veiksmus. Fizinis ir psichinis smurtas prieš liudytoją G. A. ir nuteistuosius Ž. A. (Ž. A.) bei A. Ž. buvo naudojamas jau po to, kai R. J. sužinojo, kad buto pardavėjas nėra tikrasis jo savininkas. Smurtas prieš juos buvo naudojamas ne siekiant apgauti R. J., o kaip bausmė už tai, kad šie asmenys to nepadarė. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad R. J., prieš pasirašydamas sutartį, būtų perdavęs buto pardavėjui visus arba dalį pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytų pinigų už butą, juolab byloje yra nuoseklūs A. Ž. parodymai apie tai, kad jis pinigų negavo. Teiginius, kad nuteistasis R. J. nežinojo apie netikrą buto pardavėją, paneigia ir nukentėjusiosios A. A. parodymai, iš kurių matyti, kad R. J. dar iki pasirašant buto pirkimo–pardavimo sutartį buvo žinoma tiek apie notarei pateiktą negaliojančią E. S. asmens tapatybės kortelę, tiek tai, kad šioje asmens tapatybės kortelėje esantis parašas neatitinka parašo, kuriuo pasirašo buto pardavėjas. Tai, kad nėra R. J. telefoninių pokalbių su kitais bendrininkais, nepaneigia jo kaltės padarius pasikėsinimą sukčiauti. R. J. su O. D. buvo susitikę, R. J. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sužinojus, kad butą parduoda netikras savininkas, O. D. jį įkalbėjo tęsti buto pirkimo sandorį (iš O. D. telefoninių pokalbių matyti, kad R. J. supratus apgaulę, A. J. nurodė A. D., kad reikia susitikti su R. J. ir pakalbėti, taip pat atvežti A. Ž. į notarų biurą. Po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo užfiksuoti O. D., A. J. pokalbiai patvirtina, jog nusikalstamos veikos bendrininkai buvo susitikę, kalbėjosi dėl neteisėto sandorio paaiškėjimo. Iš O. D. telefoninių pokalbių analizės matyti, kad R. J. nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. žinojo, jog butą perka iš netikro buto savininko ir nuo šios datos prisijungė prie bendrininkų daromos nusikalstamos veikos, taip elgėsi, siekdamas išvengti nuostolių, nes jau buvo sumokėjęs šio buto įsiskolinimus už komunalines paslaugas.

347.2. Atsiliepime teigiama, kad apgaulė, kuri yra viena iš būtinų asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį sąlygų, šiuo atveju buvo nukreipta prieš notarę, kaip valstybės įgaliotą tvirtinti sandorį asmenį, ir pasireiškė tuo, kad nuteistasis R. J., žinodamas, kad ginčo buto pardavėjas yra netikras buto savininkas, šį faktą nutylėjo, t. y. nuslėpė nuo notarės, pasirašė sutartį, suprasdamas, kad notarė yra klaidinama, ir taip siekdamas, kad notarė patvirtintų sutartį ir jis neteisėtai nuosavybės teise įgytų butą. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl nustatė tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes ir R. J. priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kasatorius motyvuotai nenurodė jokių aplinkybių, galinčių pagrįsti išvadą dėl teismų šališkumo. R. J. pagrįstai pripažintas kaip padėjėjas pasikėsinant sukčiauti, nes jis, jau žinodamas apie bendrininkų grupės daromą nusikaltimą, suklaidindamas notarę, 2008 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, taip R. J. pašalino neteisėto buto pardavimo kliūtis ir padėjo organizatoriui O. D. bei vykdytojams Ž. A. (Ž. A.) ir A. Ž. įvykdyti nusikaltimą, tačiau jo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Be R. J. pagalbos šio nusikaltimo padarymas būtų buvęs pasunkintas arba visai neįmanomas.

358. Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko kasaciniai skundai atmestini.

368.1. Kasatoriai ginčija teismų sprendimus, teigdami, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino R. J. O. D. ir jo bendrų daromo nusikaltimo bendrininku. Kasatoriai teigia, kad R. J. pats buvo apgautas ir dėl to patyrė nuostolių. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinius skundus, laiko, kad teismai pagrįstai nuteisė R. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž., Ž. A. (Ž. A.), A. J. ir O. D., padėjo jiems apgaule pasikėsinti įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą – butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau nusikaltimo nepavyko pabaigti dėl to, kad buto pardavimo sutartis nebuvo įregistruota Registrų centre dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininkų valios.

378.2. Apgaulės panaudojimas – esminis sukčiavimo, kaip nusikaltimo nuosavybei, požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Apgaulė gali būti panaudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, arba tvirtinančius civilinius sandorius, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus arba tvirtinančius civilinius sandorius, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus (sutartis), patvirtinančius juridinį faktą ar liudijančius teisę į turtą. Tačiau turto savininkas ar teisėtas valdytojas gali būti suklaidinti ir kitais būdais. Suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kito asmens laikinam valdymui, naudojimui ar nuosavybei, manydamas, kad šis asmuo turi teisę į turtą, dėl kurio kreipėsi kaltininkas. Dėl apgaulės svetimas turtas pereina į kaltininko valdymą ar jis įgyja turtą, turtinę teisę arba išvengia ar panaikina teisėtą turtinę prievolę, o nukentėjusysis patiria turtinę žalą, nes netenka turto.

388.3. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės panaudojimo ir turto užvaldymo, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento nustatymo. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, kuri yra tik tyčinė. Kaltininkas suvokia, kad panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją arba instituciją, sprendžiančią ginčą ir priimančią privalomus vykdymui sprendimus arba tvirtinančią civilinius sandorius, numato, kad turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą susiformuotų iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau kreipimosi dėl teisės į turtą momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui ar valdytojui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-589-696-2015, 2K-613-696/2015). Jei sukčiavimo nusikaltimas padarytas kelių asmenų pastangomis, teismai turi įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius (2K-263-696/2016.).

398.4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija detaliai įvertino bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo motyvus ir pagrįstai konstatavo, kad sumanymas parduoti svetimą nukentėjusiajam E. S. priklausantį butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), be savininko žinios, suklaidinant buto pirkėją ir notarę, kilo O. D. Jis buvo sukčiavimo nusikalstamos veikos organizatorius. O. D. davė Ž. A. (Ž. A.) nurodymus pagrobti nukentėjusiajam priklausantį asmens dokumentą bei buto nuosavybės dokumentus, A. Ž. – apsimesti tikruoju buto savininku E. S., o A. J. – surasti buto pirkėją. Bylos medžiaga rodo, kad R. J., iš tiesų vykdamas apžiūrėti butą bei sudarydamas preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį 2008 m. rugpjūčio 31 d., nežinojo tikrųjų O. D. bei kitų jo bendrų ketinimų ir buvo sąžiningas pirkėjas. Nė vienas iš nuteistų asmenų nenurodė, kad R. J. apie nusikalstamą sumanymą, kad butas bus parduodamas nežinant jo tikrajam savininkui, buvo žinoma nuo pat pradžių. Tai, kad R. J. iš pradžių nežinojo, jog jis yra sukčiavimo nusikaltimo auka ir kad suklaidintas dėl buto savininko asmenybės perduos O. D. ir jo bendrams pinigus už perkamą butą, rodo ta aplinkybė, jog sutarties pasirašymo dieną atvykęs į parduodamą butą jis klausė, ar G. A. yra išsiregistravusi iš buto. Šiai patvirtinus, kad iš buto yra išsiregistravusi, R. J. klausė, ar yra gauta pažyma apie išsiregistravimą. G. A. nurodžius, kad pažymos nėra, R. J. kartu su G. A. nuvyko į (duomenys neskelbtini) seniūniją pažymos. Sprendžiant iš Ž. A. (Ž. A.) ir A. Ž. tarpusavyje sutampančių parodymų, O. D. atvykus į parduodamą butą ir sužinojus, kad buto pirkėjas kartu su G. A. dviese išvyko į seniūniją pažymos, šis supyko. A. Ž. teigimu, O. D. šaukė, priekaištavo dėl to, kad Ž. A. (Ž. A.) išleido žmoną su pirkėju vieną, sakė, kad ši viską papasakos pirkėjui ir jie buto neparduos. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo išvadai, jog R. J. žinodamas, kad A. Ž. prisistato E. S., kartu su O. D., Ž. A., A. J. bei A. Ž., kuris atliko E. S. vaidmenį, 2008 m. liepos 31 d. atvyko į (duomenys neskelbtini) notarų biurą (duomenys neskelbtini), kuriame R. J. su A. Ž., prisistačiusiu notarei A. A. E. S. ir pateikusiu šio asmens tapatybės kortelę ir buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, pasirašė preliminariąją E. S. buto pirkimo–pardavimo sutartį ir padengė skolas.

408.5. Tačiau kita bylos medžiaga, o būtent nuteistųjų Ž. A. (Ž. A.), A. Ž., liudytojos G. A. (G. A.), notarės A. A. parodymai, rašytiniai įrodymai, apeliacinės instancijos teismo įvertinti byloje esantys telefoniniai pokalbiai, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog R. J. po preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sužinojo, kad butą parduoda ne tikras savininkas, o kitas asmuo. Reikšmingi išvadai dėl R. J. vaidmens padarius pasikėsinimą sukčiauti padedant yra apeliacinės instancijos teisme išklausyti operatyvinio tyrimo metu užfiksuoti O. D. telefoniniai pokalbiai su nusikalstamos veikos bendrininkais Ž. A. (Ž. A.), A. Ž. ir A. J. 2008 m. rugpjūčio 6 d. prieš pasirašant buto pirkimo–pardavimo sutartį. Iš telefoninių pokalbių tampa aišku, kad pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną – 2008 m. rugpjūčio 6 d. – R. J. paaiškėjo, kad butas, kurį jis nori įsigyti, yra parduodamas asmenų, kuriems jis nepriklauso, o buto savininku prisistatantis asmuo nėra tikrasis buto savininkas. Pagaliau R. J., ir pats ne kartą apklausiamas teigė, kad jam kilo įtarimų dėl parduodamo turto savininko tapatybės.

418.6. Sužinojęs apie daromas machinacijas dėl parduodamo buto, t. y. kad butą parduoda ne savininkas, o kitas asmuo, R. J. turėjo dvi galimybes: arba atsisakyti dalyvauti šiame nusikalstamame sumanyme ir nepasirašyti buto pirkimo–pardavimo sutarties, arba prisijungti prie pradėto daryti nusikaltimo ir pačiam jame dalyvauti. Jis pasirinko antrą variantą ir taip prisijungė prie kitų asmenų daromo nusikaltimo, tapo O. D. ir jo bendrininkų daromo nusikaltimo nauju bendrininku.

428.7. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, kyla klausimas dėl bendrininkavimo požymių kelių asmenų padarytoje veikoje. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuoti visi bendrininkavimo požymiai, nustatyti BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies atitinkamame straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Bendrininkavimas yra kelių asmenų daromas nusikaltimas, jiems susitarus. Pagal bendrininkavimo teoriją bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. tiek rengimosi, tiek ir pasikėsinimo stadijoje iki tol, kol nusikaltimas nėra baigtas. Vienas ar keli asmenys gali prisijungti prie kelių asmenų daromo nusikaltimo keliems bendrininkams jau pradėjus įgyvendinti nusikalstamą sumanymą. Sukčiavimo nusikaltimo sudėtis yra materiali, nusikaltimas laikomas baigtu, kai kyla BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, turto savininkui ar teisėtam valdytojui padaroma turtinė žala – jis netenka turto ar turtinės teisės. Taigi R. J. prisijungimas prie daromo nusikaltimo pasikėsinimo padaryti nusikaltimą stadijoje neprieštarauja bendrininkavimo, padarant nusikaltimą teorijai. Be to, konstatuotina, kad neprieštarauja bendrininkavimo teorijai bendrininkų tikslų ir motyvų skirtingumas. O. D. ir jo grupė tikėjosi parduodami butą be savininko žinios ir apgaudami notarą pasipelnyti, o R. J., suprasdamas, kad vyksta apgaulė, klaidinamas notaras, t. y. asmuo, nuo kurio sprendimo priklauso, ar pavyks užvaldyti svetimą turtą, nutyli šią aplinkybę, dalyvauja sandoryje, pasirašo pirkimo–pardavimo sutartį, taigi padeda įvykti pirkimo–pardavimo sutarčiai, dėl to turto savininkui E. S. bus padaryta turtinė žala – jis neteks turto ir jį užvaldys R. J., sumokėjęs už butą žymiai mažesnę pinigų sumą negu buto rinkos vertė. Esant tokioms aplinkybėms, R. J. pagrįstai pripažintas daromo nusikaltimo bendrininku – padėjėju. Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą. Be jo valinių pastangų nėra įmanomas bendras nusikalstamas rezultatas. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko, įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką.

438.8. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad aplinkybės, jog R. J. nutylėjo notarei A. A. apie jam žinomą aplinkybę – buto savininku prisistačiusio A. Ž. tapatybę, ignoravo tai, kad A. Ž. iš pradžių nepavyko pasirašyti tikrojo buto savininko parašu, pats su netikru buto savininku pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo išdėstytos jo paties nurodytos neteisingos aplinkybės apie atsiskaitymą už įgyjamą būstą, o po sutarties pasirašymo nereagavo į notarės pastebėjimą apie buto savininko asmens tapatybės kortelės negaliojimą ir skubėjo į VĮ Registrų centrą skubos tvarka įregistruoti įgytą nekilnojamąjį turtą, neabejotinai patvirtina, kad jis savanoriškai prisijungė prie bendrininkų grupės sumanymo – apgaulės būdu įgyti nukentėjusiajam E. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą, ir savo neteisėtais veiksmais padėjo jį realizuoti. Jis suvokė, kad šiais veiksmais padėdamas įgyvendinti apgaulę, kuri suklaidino notarę A. A., patvirtinusią jo ir netikro buto savininko pasirašytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, neteisėtai įgyja svetimą turtą, numatė, kad dėl to tikrasis buto savininkas E. S. patirs turtinę žalą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

448.9. Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir nustatė, kad prie bendrininkų R. J. prisijungė vėliau, tačiau solidariai priteisė turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų pastangomis padaryta nusikalstama veika. Pagal bendrininkavimo teoriją, visi bendrininkai atsako už kelių asmenų veiksmais neperžengiant susitarimo ribų padarytą žalą. R. J., prisijungdamas prie bendrininkų jau pradėtos nusikalstamos veikos, prisiėmė atsakomybę už visus iš to išplaukiančius padarinius.

458.10. Kasatoriai ginčija R. J. nuteisimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį turto prievartavimas yra tada, kai kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vienas iš esminių klausimų, nuo atsakymo į kurį priklauso padarytos veikos baudžiamasis teisinis vertinimas, yra tas, ar turėjo R. J. teisėtą pagrindą reikalauti iš notarės atlyginti jo patirtą žalą. Jei R. J. būtų pripažintas sąžiningu pirkėju, klausimas dėl jo veiksmų teisinio vertinimo kaip turto prievartavimo nekiltų. Tačiau byloje nustatyta, kad jis buvo nesąžiningas pirkėjas, dalyvavo suklaidinant notarę dėl parduodamo buto savininko asmenybės, tikėdamasis gauti iš sandorio turtinės naudos. Esant tokai situacijai, jis neturėjo teisėto pagrindo reikalauti žalos atlyginimo, nes savo nusikalstamais veiksmais prisidėjo prie tariamos žalos sau kilimo. Be to, byloje nenustatyta, kad jis iš viso patyrė tokią žalą, dėl kurios kėlė notarei reikalavimus. Nustatyta, kad R. J. padengė E. S. skolas, tačiau byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad jis sumokėjo O. D. ar kitiems bendrininkams jo reikalaujamą iš notarės pinigų sumą.

468.11. Kitas svarbus turto prievartavimo nusikaltimo požymis – fizinis ar psichinis smurtas. Nukentėjusiosios A. A. ir liudytojo M. B. parodymais viso proceso metu nustatyta, kad R. J. po buto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo prieš notarę naudojo psichinę prievartą, kuri pasireiškė grasinimais paskelbti viešai informaciją dėl jos kompetencijos, kurios atskleidimas jai nepageidaujamas, reikalaudamas atlyginti neva jo patirtą žalą dėl apgaulingo sandorio sudarymo. Šių asmenų parodymus taip pat patvirtina ir jų pokalbio su R. J. įrašas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme draudžiamu būdu. Visi asmenys, kurie figūruoja privačiame garso įraše šioje byloje, buvo apklausti teisme, teismas neteikė pirmenybės nė vienam įrodymų šaltiniui, atlikdamas jų tyrimą bei vertinimą. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. J. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paduotą apeliacinį skundą.

47Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

48Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas... 3. Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir O. D., Ž. A. (Ž. A.), V. M. (V. M.), A. Ž.,... 4. Iš R. J., Ž. A., A. Ž., A. J. ir O. D. nukentėjusiajam E. S. solidariai... 5. Iš R. J. nukentėjusiajai A. A. priteista 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur)... 6. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 7. R. J., nežinodamas, kad A. Ž. prisistato E. S., kartu su O. D., Ž. A. (Ž.... 8. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. Ž., R.... 9. Priteista solidariai iš O. D., Ž. A. (Ž. A.), A. Ž., R. J., A. J.... 10. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.... 11. Teisėjų kolegija... 12. 1. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu, pakeistu... 13. 1.1. R. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž., Ž. A. (Ž. A.), A. J. ir... 14. 1.2. 2008 m. rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje R. J.,... 15. 2. R. J. nuteistas ir už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas... 16. 3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo... 17. 3.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šioje... 18. 3.2. Kasatorius pabrėžia, kad įrodymai turi būti vertinami įsitikinant, ar... 19. 3.3. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad R. J., priešingai, nei nustatė... 20. 3.4. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai R. J. kaltės... 21. 4. Nuteistasis R. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 22. 4.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas... 23. 4.2. Kasatorius pažymi, kad kaltinimas dėl turto prievartavimo nepagrįstas.... 24. 4.3. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nevisiškai atsižvelgė į... 25. 4.4. Kasatorius, remdamasis Notariato įstatymo nuostatomis, akcentuoja notaro... 26. 4.5. Nuteistasis R. J. teigia, kad pagal BK 181 straipsnio 3 dalį jis... 27. 4.6. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos... 28. 5. Atsiliepimu į nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko... 29. 5.1. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai... 30. 5.2. Kasaciniuose skunduose nepateikta argumentų, pagrindžiančių ir BPK 20... 31. 6. Atsiliepimu į nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko... 32. 7. Atsiliepimu į nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko... 33. 7.1. Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo R. J. gynėjo advokato A. Liutvinsko... 34. 7.2. Atsiliepime teigiama, kad apgaulė, kuri yra viena iš būtinų asmens... 35. 8. Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko kasaciniai skundai... 36. 8.1. Kasatoriai ginčija teismų sprendimus, teigdami, kad teismai netinkamai... 37. 8.2. Apgaulės panaudojimas – esminis sukčiavimo, kaip nusikaltimo... 38. 8.3. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai... 39. 8.4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija detaliai įvertino... 40. 8.5. Tačiau kita bylos medžiaga, o būtent nuteistųjų Ž. A. (Ž. A.), A.... 41. 8.6. Sužinojęs apie daromas machinacijas dėl parduodamo buto, t. y. kad... 42. 8.7. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika... 43. 8.8. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad... 44. 8.9. Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir... 45. 8.10. Kasatoriai ginčija R. J. nuteisimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.... 46. 8.11. Kitas svarbus turto prievartavimo nusikaltimo požymis – fizinis ar... 47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 48. Nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus...