Byla e2A-724-241/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Danguolės Martinavičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos Mažeikių sporto centro, atsakovų Mažeikių verslininkų asociacijos, uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos agroprekyba“, uždarosios akcinės bendrovės „Acus vaistinė“, uždarosios akcinės bendrovės „Santarvės laikraštis“, uždarosios akcinės bendrovės „Grūstė“, uždarosios akcinės bendrovės „Jubana“, uždarosios akcinės bendrovės „Kvistija“, uždarosios akcinės bendrovės „Beržūna“, uždarosios akcinės bendrovės „Stronga“, uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių varduva“, P. P., R. G., atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-247-210/2017 pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos Mažeikių sporto centro ieškinį atsakovams Mažeikių verslininkų asociacijai, uždarajai akcinei bendrovei „Žemaitijos agroprekyba“, uždarajai akcinei bendrovei „Acus vaistinė“, uždarajai akcinei bendrovei „Santarvės laikraštis“, uždarajai akcinei bendrovei „Grūstė“, uždarajai akcinei bendrovei „Jubana“, uždarajai akcinei bendrovei „Kvistija“, uždarajai akcinei bendrovei „Beržūna“, uždarajai akcinei bendrovei „Stronga“, uždarajai akcinei bendrovei „Mažeikių varduva“, uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“, Mažeikių rajono savivaldybei, P. P., R. G., I. K.–M. dėl žalos, padarytos nesąžiningais veiksmais bei nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė bankrutavusi VšĮ Mažeikių sporto centras kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės, Mažeikių verslininkų asociacijos, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Saurida“, UAB „Mažeikių varduva“, R. G., P. P., I. K.–M. solidariai 116 197,62 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi VšĮ Mažeikių sporto centrui, kurio dalininkais yra Mažeikių rajono savivaldybė, Mažeikių verslininkų asociacija, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Saurida“, UAB „Mažeikių varduva“, buvo iškelta bankroto byla.
  3. VšĮ Mažeikių sporto centras tapo nemokia 2011 m. liepos mėn., o 2011 m. pabaigoje jos įsipareigojimai (159 702 Eur) viršijo trumpalaikį turtą (56 942 Eur) 2,8 karto. Tačiau VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai nesiėmė veiksmų jos mokumui atkurti ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks dalninkų neveikimas laikytinas nesąžiningu, dėl kurio VšĮ Mažeikių sporto centrui ir jos kreditoriams buvo padaryta 127 106,38 Eur žalos, kurią sudaro nesumokėtos skolos tiekėjams, darbuotojams, sportininkams.
  4. Atsakovai, būdami VŠĮ Mažeikių sporto centro dalininkais ir vadovais, veikė priešingai įstaigos veiklos tikslams bei kreditorių interesams, nesirūpino įstaigos mokumu ir didino jos įsiskolinimus. Tokiu būdu atsakovų veiksmai lėmė, kad įstaiga negali įvykdyti savo prievolių kreditoriams. Atsakovai priėmė įstaigai žalingus sprendimus, veikė nerūpestingai, tai lėmė turtinę žalą įstaigai ir kreditoriams, kurios dydis yra 116 197,62 Eur.
  5. VšĮ Mažeikių sporto centras vadovais buvo: nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2011 m. balandžio 19 d. – R. G., nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2011 m. spalio 28 d. – P. P., nuo 2011 m. spalio 29 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. (bankroto bylos iškėlimo) – I. K.–M.
  6. VšĮ Mažeikių sporto centras veiklą vykdė naudodama išorinius lėšų šaltinius. Įstaigos vadovai turėjo numatyti lėšų šaltinius, iš kurių bus padengtos numatomos patirti išlaidos. VšĮ Mažeikių sporto centras vadovai nesudarė įstaigos veiklos išlaidų sąmatų, nenumatė iš kokių lėšų bus dengiamos išlaidos, sutartis su kreditoriais pasirašinėjo žinodami, kad jos nebus apmokėtos. Be to, VšĮ Mažeikių sporto centras vadovai, matydami, kad įstaiga 2011 m. liepos mėn. tapo nemoki, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokiu būdu dar labiau didindami įstaigos įsiskolinimus kreditoriams.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies:
    1. priteisė ieškovei iš atsakovų Mažeikių verslininkų asociacijos, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“, Mažeikių rajono savivaldybės, UAB „Saurida“, P. P. solidariai 1 484,18 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 484,18 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gegužės 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;
    2. priteisė ieškovei iš atsakovų Mažeikių verslininkų asociacijos, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“, Mažeikių rajono savivaldybės, UAB „Saurida“, I. K.–M. solidariai 28 750,21 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (28 750,21 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gegužės 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;
    3. likusią ieškinio dalį, taip pat ir atsakovo R. G. atžvilgiu, atmetė;
    4. priteisė valstybei iš atsakovo P. P. 2,53 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovės I. K.–M. – 49,77 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovių Mažeikių verslininkų asociacijos, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“, Mažeikių rajono savivaldybės, UAB „Saurida“ – po 52,30 Eur žyminio mokesčio;
    5. priteisė iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų 1 339,69 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovei I. K.–M., po 479,81 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovams Mažeikių verslininkų asociacijai, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“.
  2. Teismas, remdamasis VšĮ Mažeikių sporto centro balanso duomenimis, taip pat šalių paaiškinimais, konstatavo, kad VšĮ Mažeikių sporto centras tapo nemokia 2011 metų liepos 31 d. Teismas pažymėjo, kad pardavus ieškovės turimą turtą, dėl jo pobūdžio ir vertės, tik nežymi dalis kreditinių reikalavimų bus padengta.
  3. Teismas nurodė, kad dalininkų sprendimai prisidėti prie įstaigos veiklos finansavimo 2011 m. pradžioje atsiradus finansinių problemų ir sunkumų, taip pat įstaigos vadovo P. P. pastangos gauti paramą įstaigos finansiniams įsipareigojimams vykdyti nenulėmė įstaigos finansinės padėties ryškaus pagerėjimo ir nepadėjo išvengti VšĮ Mažeikių sporto centro nemokumo.
  4. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, padarė išvadą, kad po to, kai tapo žinoma, jog VšĮ Mažeikių sporto centrui skiriamų lėšų nepakaks skoloms padengti ir atkurti įstaigos mokumą, jos dalininkai ir vadovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  5. Teismas nustatė, kad dalininkų lėšos sudarė tik apie 1/3 dalį išorinių VšĮ Mažeikių sporto centro finansavimo šaltinių – pagrindiniai išoriniai įstaigos finansavimo šaltiniai, sudarantys 2/3 dalis išteklių, buvo Mažeikių rajono savivaldybės, kuri kartu buvo ir įstaigos mecenatė, ir viena iš dalininkių, skiriamos tikslinės dotacijos bei pagrindinės rėmėjos (mecenatės) AB „Orlen Lietuva“ skiriamos paramos lėšos.
  6. Analizuodamas VšĮ Mažeikių sporto centro nemokumo priežastis teismas pažymėjo, kad įstaigos finansiniai sunkumai prasidėjo, kai 2010 m. pagrindinė mecenatė AB „Orlen Lietuva“ sumažino finansinės paramos dydį nuo 600 000 Lt, skirtų 2009 m., iki 200 000 Lt, skirtų 2010 m. Šiuo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybė, skirdama didžiąją dalį paramos lėšų – 845 000 Lt, įstaigą išgelbėjo. Teismas akcentavo Mažeikių rajono savivaldybės vaidmens dualizmą VšĮ Mažeikių sporto centro veikloje – ji buvo ir įstaigos dalininkė, ir viena pagrindinių jos rėmėjų. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, svarbi sprendžiant dėl Mažeikių rajono savivaldybės civilinės atsakomybės ribų, nes dalininko atsakomybė skiriasi nuo rėmėjo turiniu ir teisiniu reguliavimu.
  7. Teismas konstatavo, kad 2011 m. VšĮ Mažeikių sporto centrui susidūrus su finansiniais sunkumais, dalininkai bei tuometis jos vadovas P. P. nebuvo abejingi įstaigos veiklai ir jos finansavimo šaltinių paieškoms, tačiau galimybės gauti finansinę paramą tapo ribotomis, kai pagrindinė mecenatė AB „Orlen Lietuva“ sumažino paramos teikimą, o įstaigos veikla, pasižyminti sezoniškumu, einamųjų metų eigoje negalėjo būti nei nutraukta, nei sumažintos jos apimtys.
  8. Teismas, vertindamas dalininkų civilinės atsakomybės laipsnį ir ribas, nurodė, kad nuo VšĮ Mažeikių sporto centro veiklos pradžios iki 2011 m. pagrindinių krepšinio, futbolo komandų ir vaikų grupių išlaikymui bei infrastruktūros gerinimui dalininkai skyrė net 1,415 mln. Lt lėšų, AB „Orlen Lietuva” skyrė 1,325 mln. Lt, Mažeikių rajono savivaldybė skyrė 1,25 mln. Lt. Pagrindinei mecenatei AB „Orlen Lietuva“ ir Mažeikių rajono savivaldybei ženkliai (630 000 Lt) sumažinus VšĮ Mažeikių sporto centro finansavimą 2010-2011 m., galimybės tęsti įstaigos veiklą, išlaikyti komandas ir kt. tapo neįmanomos, tačiau, teismo vertinimu, atsakovai iš anksto to numatyti negalėjo, tačiau prognozuoti tokią baigtį privalėjo. Teismas pažymėjo, kad buvo pagrįstai tikimasi atkurti įstaigos mokumą gavus papildomas rėmimo lėšas. Taip pat teismas vertino, kad aplinkybę, jog dalininkų kaltė yra ir tame, kad aptariamu laikotarpiu žymiai išaugo futbolo komandos išlaikymo išlaidos, o dalininkai tai leido, nors tokiam išlaidų padidėjimui nebuvo pasirengę, paneigia byloje nustatytas faktas, jog minimu laikotarpiu klubas „Mažeikiai“ sugrįžo į aukščiausiąją futbolo lygą, t. y. išlaidų padidėjimą lėmė ne dalininkų sprendimas, bet objektyviai susidariusios aplinkybės ir sezoniškumo elementas.
  9. Teismas nurodė, kad faktas, jog VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai yra tarsi ir įmonės savininkai, savaime nelemia jų civilinės atsakomybės visa apimtimi. Teismas pažymėjo, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei atsirasti reikalinga sąlygų visuma, t. y. nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti – juridinio asmens dalyvio veiksmai, juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės kaip kreditoriaus patirta žala, priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės.
  10. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai, neteikdami visos įstaigai reikalingos paramos ir nedengdami įsisikolinimų, veikė priešingai įstaigos veiklos tikslams bei kreditorių interesams, nesirūpino įstaigos mokumu ir net didino įsiskolinimus. Teismas pažymėjo, kad vertinant VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkų veiksmus būtina atsižvelgti į tai, jog jie lėšas įstaigai skirdavo geranoriškai ir savanoriškai, kaip paramą. Nors dalininkai ir turėjo pareigą prisidėti savo lėšomis prie įstaigos išlaikymo, tačiau, teismo nuomone, jie neturėjo pareigos visiškai išlaikyti įstaigą vien tik iš savo lėšų. Taip pat teismas vertino, kad dalininkų pareiga skirti paramos lėšas yra sąlyginė ir orientuota į tai, jog būtų pasiekti VšĮ Mažeikių sporto centro įstatuose numatyti tikslai; ji negali būti suabsoliutinama ir aiškinama, kaip apimanti pareigą atkurti įstaigos mokumą.
  11. Teismas sprendė, kad ieškovė, teigdama, jog dalininkai nevykdė savo pareigų, pakankamai nerėmė VšĮ Mažeikių sporto centro, neįrodė esminės dalininkų civilinei atsakomybei kilti sąlygos – jų nesąžiningų veiksmų. Todėl, teismo vertinimu, šiuo teisiniu pagrindu ieškovė neturi teisės reikalauti visos kreditorių patirtos žalos atlyginimo, nes įstaigos nemokumą ir kreditorių žalą lėmė ne dalininkų nesąžiningi veiksmai ar neveikimas. VšĮ Mažeikių sporto centro nemokumą lėmė tai, kad Mažeikių rajono savivaldybė ir AB „Orlen Lietuva“ iki 2011 m. pabaigos neatnaujino pakankamo, ankstesnio lygio VšĮ Mažeikių sporto centro finansavimo, o įstaigos vadovai ir dalininkai neatrado kitų rėmėjų, galėjusių atkurti įstaigos mokumą.
  12. Teismas, nustatęs, kad VšĮ Mažeikių sporto centras savo veiklą vykdė naudodama išorinius lėšų šaltinius, t. y. pati įstaiga pajamų negeneravo ir negalėjo iš jų padengti savo patiriamų išlaidų, konstatavo, jog įstaigos vadovai, prieš sudarydami bet kokias sutartis, turėjo numatyti patikimus lėšų šaltinius, iš kurių bus padengtos numatomos patirti išlaidos, o dalininkai – kontroliuoti vadovų veiklą ir žinoti apie įstaigos finansinę būklę. Dalininkams tenka iš esmės tokios pat pareigos kaip ir vadovams, nes jie prisiėmė pareigą remti įstaigos veiklą, teikti jai paramą, valdyti įstaigą per dalininkų susirinkimo priimtus sprendimus ir kt. Teismo vertinimu, VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai ir jos vadovai P. P. ir I. K.–M. nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, nors ir buvo numatę bei sudarę veiklos planą, tačiau nenumatė iš kokių lėšų bus dengiamos padidėjusios įstaigos išlaikymo ir veiklos išlaidos, t. y. nepagrįstai rizikuodami, paaiškėjus, jog įstaiga jau negali vykdyti savo įsipareigojimų, nepaisant visų jų pastangų, paaiškėjus, kad šių lėšų įstaiga negaus, o kreditoriai patirs žalą, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Matydami, kad įstaiga tapo nemoki 2011 m. liepos mėn., o jų pastangos atkurti įstaigos mokumą iš esmės liko bevaisės, nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įstaigos dalininkai, vadovai P. P. ir I. K.–M. didino įstaigos įsiskolinimus kreditoriams ir žalą VšĮ Mažeikių sporto centrui. Tokiu būdu atsakovo P. P. vadovavimo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos d. iki 2011 m. spalio 28 d. skolos kreditoriams padidėjo 1 484,18 Eur, o nuo 2011 m. spalio 29 d. iki 2012 m. kovo 7 d. – 28 415,81 Eur.
  13. Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dalį dėl atsakovo R. G. civilinės atsakomybės, pripažino, kad nėra teisinio pagrindo reikalauti iš jo žalos, nes jo vadovavimo VšĮ Mažeikių sporto centrui laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2011 m. balandžio 19 d. įstaiga buvo moki.
  14. Teismas konstatavo, kad neteisėtais veiksmais laikytini VšĮ Mažeikių sporto centro vadovų P. P., vadovavusio įstaigai nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2011 m. spalio 28 d., ir I. K.–M., vadovavusios įstaigai nuo 2011 m. spalio 29 d. iki 2012 m. kovo 7 d., bei visų įstaigos dalininkų veiksmai (neveikimas). Teismas pažymėjo, kad VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai aktyviai dalyvavo įstaigos valdyme, žinojo apie įstaigos blogą finansinę padėtį, dėl kurios 2011 m. vasario 18 d. visuotiniame dalininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas 2011 m. paremti įstaigą kiekvienam dalininkui 20 000 Lt suma, turėdami pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos nevykdė.
  15. Teismas manė, kad žalą ieškovė pagrįstai skaičiuoja pagal turimus finansinius dokumentus. Teismas, įvertinęs VšĮ Mažeikių sporto centro 2011 m. liepos 31 d. balansą, konstatavo, kad skola P. P. vadovavimo laikotarpiu padidėjo 1 484,18 Eur. Teismas, įvertinęs VšĮ Mažeikių sporto centro turimą turtą, jo specifiką ir vertę, padarė išvadą, kad net ir pavykus realizuoti turimą įstaigos turtą, kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, todėl ši aplinkybė, teismo vertinimu, neturi esminės reikšmės sprendžiant atsakovų civilinės atsakomybės klausimą.
  16. Teismas vertino, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos. Teismas padarė išvadą, kad jeigu atsakovai būtų veikę pagal įstatymus, elgęsi rūpestingai ir atsakingai, laiku kreipęsi dėl bankroto bylos iškėlimo, VšĮ Mažeikių sporto centro skolos nebūtų augusios, įstaigos kreditorių reikalavimai nebūtų buvę tokios apimties, kokie yra patvirtinti VšĮ Mažeikių sporto centro bankroto byloje.
  17. Teismas konstatavo, kad VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai ir vadovai (P. P. bei I. K.–M.) nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, nenumatė iš kokių lėšų bus dengiamos padidėjusios įstaigos išlaikymo ir veiklos išlaidos, t. y. nepagrįstai rizikuodami, paaiškėjus, jog įstaiga jau negali vykdyti savo įsipareigojimų, o kreditoriai patirs žalą, nevykdė pareigos ir įstatymo reikalavimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  18. Teismas pažymėjo, kad nors ir nėra nustatyta, jog atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau jie visi prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo, žala nebūtų atsiradusi. Teismo nuomone, tokie atsakovų veiksmai laikytini objektyviuoju bendrininkavimu ir jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė.
  19. Teismas nustatė, kad ieškinys I. K.–M. atžvilgiu tenkinamas 28,55 proc., todėl iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų priteistina 71,45 proc. šios atsakovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 1 339,69 Eur. Ieškinys Mažeikių verslininkų asociacijos, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“ atžvilgiu tenkinamas 30,02 proc., todėl iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų priteistina 69,98 proc. kiekvieno šių atsakovų patirtų advokato teisinės pagalbos išlaidų – po 479,81 Eur.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Ieškovė bankrutavusi VšĮ Mažeikių sporto centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą, išskyrus dalį, kurioje tenkintas ieškovės reikalavimas dėl 28 415,81 Eur sumos priteisimo iš I. K.–M. solidariai su VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkais, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai yra atsakingi už įstaigos veiklą, jos prisiimtus įsipareigojimus, kurių įstaiga negalėjo įvykdyti dėl savo netinkamo (ne)veikimo ir nesąžiningumo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dalininkai laikytini sąžiningais vien dėl to, kad derėjosi su rėmėjais, prisidėjo prie įstaigos išlaikymo. Dalininkų nesąžiningumas pasireiškia tuo, kad įstaiga neturėjo veiklos strategijos, dalininkai veikė nepakankamai aktyviai, kad būtų sukaupta lėšų veiklai finansuoti, nenutraukė įstaigos veiklos, nors žinojo (turėjo žinoti), kad toks elgesys neigiamai veikia įstaigos galimybes įvykdyti prievoles, neturėdami garantijų, kad įstaigos išlaidos bus apmokėtos, leido direktoriui veikti, nereikalavo stabdyti veiklos. Dalininkai įstaigai faktiškai vadovavo patys, veikė kaip įstaigos vadovai, jie kontroliavo įstaigos direktorių per valdybą, žinojo realią įstaigos situaciją. Atleidus įstaigos vadovę I. K.–M., dalininkai nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų paskirtas naujas vadovas. 2011 m. liepos 31 d. įstaigai tapus nemokiai, dalininkai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
    2. Žala VšĮ Mažeikių sporto centrui ir kreditoriams padaryta vadovų ir dalininkų neteisėtais veiksmais, neveikimu ir nesąžiningu (ne)veikimu. Dalininkai, duodami tiesioginius nurodymus direktoriui, veikė kaip tiesioginiai įstaigos vadovai, o direktorius turėjo atsisakyti veikti be sąmatos. Pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo ir dalininkai, ir direktorius. Žala dėl nelaiku pateikto pareiškimo iškelti bankroto bylą turi būti vertinama pradelstų įsipareigojimų padidėjimu, atsiradusiu po to, kai atsirado pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Žala negali būti nustatoma vien tik kreditinio reikalavimo padidėjimu ar sumažėjimu. Teismas, skaičiuodamas priteistiną sumą, nepagrįstai rėmėsi skirtingais rodikliais (visos skolos/pradelstos skolos), taip pat nepagrįstai šių rodiklių sumų skirtumą laikė skolų padidėjimu. Teismas nepagrįstai neįvertino laikotarpio po paskutinio direktoriaus atleidimo ir tuo laikotarpiu išaugusios pradelstos skolos.
    3. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes reikalavimas atsakovės I. K.–M. atžvilgiu tenkintas visiškai, todėl išlaidos jai negalėjo būti priteistos.
  2. Atsakovė RUAB „Saurida“ prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai neturėjo veiklos strategijos, nenumatė lėšų šaltinių įstaigos veiklai, 2011 m. privalėjo stabdyti įstaigos veiklą. Ieškovės teiginiai, kad įstaigos dalininkai buvo faktiniai jos vadovai, nepagrįsti įrodymais. Dalininkai įstaigos vadovams nedavė tiesioginių nurodymų, jie tik vykdė įstaigos direktoriaus darbo kontrolę. Bylos įrodymai patvirtina, kad 2011 m. liepos 31 d. įstaiga nebuvo nemoki, todėl įstaigos vadovai ir dalininkai neturėjo jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
    2. Ieškovė nepagrindė civilinės atsakomybės taikymo atsakovams sąlygų. VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkai ir vadovai dėjo visas pastangas stabilizuoti įstaigos finansinę padėtį, skyrė jai paramą, vedė derybas dėl finansavimo padidinimo, ieškojo kitų finansinės paramos šaltinių.
  3. Atsakovai Mažeikių verslininkų asociacija, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“, P. P., R. G. prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovams negalėjo kilti pareiga nuo 2011 m. liepos 31 d. kreiptis į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo, nes ieškovė nurodytu laikotarpiu buvo moki ir turėjo realias galimybes stabilizuoti (ir stabilizavo) pablogėjusią finansinę padėtį bei išlikti aktyvia rinkos dalyve, ką ieškovės dalininkai ir P. P. kaip vadovas aktyviai stengėsi daryti. Taip pat atsakovams negalėjo kilti atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu už tariamą savalaikį nesikreipimą į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo.
    2. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atsakovų netinkamą (ne)veikimą ir nesąžiningumą, ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais, taip pat kokiais veiksmais dalininkai pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės nemokumas atsirado 2011 m. liepos 31 d. Ieškovė turėjo aiškią veiklos strategiją, kaip stabilizuoti įstaigos finansinę padėtį. P. P. dirbo rūpestingai ir kvalifikuotai, darė viską, kad įstaiga išspręstų atsiradusius finansinius sunkumus, kartu su dalininkais aktyviai ieškojo galimybių, kaip gauti papildomų finansavimo lėšų. Dalininkai ir P. P. niekada nesudarinėjo sandorių, kurie pažeistų ieškovės interesus. P. P. informavo dalininkus apie įstaigos finansinius sunkumus, kuriuos buvo stengiamasi stabilizuoti. Tačiau dalininkai nežinojo, kada atsirado įstaigos nemokumas, nes paskutinė įstaigos vadovė I. K.–M. neparengė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2011-2012 metus. Įstaigos dalininkų visuotinis susirinkimas, kuriame būtų svarstomas įstaigos mokumo klausimas, taip pat nebuvo sušauktas. Dalininkai apie įstaigos nemokumą sužinojo tik tuomet, kai buvo iškelta įstaigos bankroto byla.
    3. Įstaigos vadovo ir dalininko atsakomybės pagrindai nėra tapatūs. Dalininkų pareigos neapėmė įstaigos vadovui priskiriamų funkcijų vykdymo. Įstaiga yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Dalininkams ir P. P. civilinė atsakomybė netaikytina. P. P. savo fiduciarines pareigas vykdė itin rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, jo vadovavimo metu įstaiga buvo moki. Dalininkai yra ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviai, todėl nenustačius jų nesąžiningumo, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Dalininkai nelaikytini įstaigos savininkais, kuriems taikoma pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes nei vienas iš dalininkų neturėjo 1/10 visų įstaigos balsų dalies. Dalininkų ir vadovų civilinės atsakomybės solidarumas negalimas.
    4. Ieškovė, supratusi, kad nepavyks įrodyti žalos, kildinamos iš įstaigos dalininkų ir vadovų nesąžiningumo, apeliaciniame skunde nepagrįstai pradėjo įrodinėti naujas aplinkybes, kurių neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, kad dalininkams kyla pareiga atlyginti 20 430,38 Eur žalą už savalaikį nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes dalininkai buvo faktiniai įstaigos vadovai nuo 2012 m. kovo 7 d. iki bankroto bylos iškėlimo. I. K.–M. įstaigos vadovės pareigas ėjo iki bankroto bylos iškėlimo. Iš ieškovės pateiktų naujų įrodymų neaišku, kaip ir kokių subejktų (įstaigos darbuotojų, nuomotojų, tiekėjų, sportininkų) atžvilgiu apskaičiuotas įsiskolinimo padidėjimas nuo 2012 m. kovo 7 d. iki įstaigos bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorės parengti P. P. ir I. K.–M. vadovavimo laikotarpiu nuomotojams, tiekėjams, darbuotojams ir sportininkams susidariusių įstaigos įsiskolinimų padidėjimo sąrašai sudaryti nepagrįstai neatskleidus, kokiais pirminiais duomenimis buvo remtasi juos sudarant. Be to, dauguma šiuose sąrašuose nurodytų kreditorių nėra patvirtinę savo finansinių reikalavimų, todėl jų atžvilgiu negali būti skaičiuojamas susidariusių įsiskolinimų padidėjimas ir laikomas dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą atsiradusia žala. Nustatant žalos dydį vertintina dėl nesikreipimo laiku į teismą išaugusi įstaigos skolos apimtis kreditoriams, kurios negalima patenkinti bankroto procese.
    5. Atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos tinkamais įrodymais, priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra protingo dydžio, pagrindo ją mažinti nėra.
  4. Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą.
  5. Atsakovė RUAB „Saurida“ apeliaciniame skunde prašo:
    1. panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų – VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkų ir vadovų P. P. ir I. K.–M. solidariai priteista žala ir procesinės palūkanos, ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti;
    2. panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės RUAB „Saurida“ valstybei priteista 52,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  6. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Įstaigos dalininkų ir vadovų neteisėti veiksmai byloje neįrodyti. Dalininkai ir vadovai aktyviais veiksmais siekė išsaugoti įstaigos veiklos tęstinumą, stabilizuoti jos finansinę padėtį, todėl veikė įstaigos ir jos kreditorių naudai.
    2. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Saurida“ ir kiti dalininkai aktyviai dalyvavo įstaigos valdyme ir jiems buvo žinoma sunki įstaigos finansinė padėtis.
    3. Teismas nenurodė, kokiais duomenimis rėmėsi spręsdamas dėl įstaigos turimo turto ir jo vertės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šio turto nepakaks kreditorių reikalavimams patenkinti. Realizavus įstaigos turtą kreditorių reikalavimai ar didžioji jų dalis bus patenkinti.
    4. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės RUAB „Saurida“ bylinėjimosi išlaidas valstybei, nes atsakovei yra iškelta restruktūrizavimo byla, todėl ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
  7. Atsakovai Mažeikių verslininkų asociacija, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“, P. P., R. G. prašo tenkinti atsakovės RUAB „Saurida“ apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovės RUAB „Saurida“ apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais motyvais, nurodytais atsakovų apelaciniame skunde. Papildomai pažymima, kad atsakovės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįsti.
  8. Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė prašo tenkinti atsakovės RUAB „Saurida“ apeliacinį skundą.
  9. Atsakovai Mažeikių verslininkų asociacija, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“, P. P., R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkinti ieškovės reikalavimai dėl atsakovų civilinės atsakomybės laiku nesikreipus į teismą dėl VšĮ Mažeikių sporto centro bankroto bylos iškėlimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Byloje nėra įrodymų, kad įstaigos nemokumo momentas atsirado 2011 m. liepos 31 d. Bankroto administratorės parengtas balansas neatspindi tikrosios įstaigos finansinės padėties 2011 m. Teismas neįvertino, kad po nurodyto momento įstaigai buvo skirta ženkli parama, kurios bendra suma beveik du kartus viršijo 2011 m. liepos 31 d. pradelstų mokėjimų sumą. Be to, įstaiga nurodytu laikotarpiu turėjo didelės vertės ilgalaikio materialaus turto, kurio vertė taip pat viršijo 2011 m. liepos 31 d. pradelstų mokėjimų sumą.
    2. Bankroto administratorės parengtuose P. P. ir I. K.–M. vadovavimo laikotarpiu nuomotojams, tiekėjams, darbuotojams ir sportininkams susidariusių įstaigos įsiskolinimų padidėjimo sąrašuose nepagrįstai įtraukta dalis faktiškai padengtų įsiskolinimų. Be to, dauguma šiuose sąrašuose nurodytų kreditorių nėra patvirtinę savo finansinių reikalavimų, todėl jų atžvilgiu negali būti skaičiuojamas susidariusių įsiskolinimų padidėjimas ir laikomas dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą atsiradusia žala. Nustatant žalos dydį vertintina dėl nesikreipimo laiku į teismą išaugusi įstaigos skolos apimtis kreditoriams, kurios negalima patenkinti bankroto procese. Įstaiga turi likvidaus kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kurio pardavimo procedūrų ieškovė dar nėra baigusi, todėl ieškinio pareiškimas nebuvo galimas.
    3. Įstaigos vadovo ir dalininko atsakomybės pagrindai nėra tapatūs. Dalininkų pareigos neapėmė įstaigos vadovui priskiriamų funkcijų vykdymo. Byloje neįrodytos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, todėl dalininkams ir P. P. civilinė atsakomybė netaikytina. P. P. savo fiduciarines pareigas vykdė itin rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, jo vadovavimo metu įstaiga buvo moki. Dalininkai nelaikytini įstaigos savininkais, kuriems taikoma pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes nei vienas iš dalininkų neturėjo 1/10 visų įstaigos balsų dalies. Teismas nepagrindė dalininkų ir vadovų civilinės atsakomybės solidarumo, nepagrįstai neatskyrė atsakovų veiksmų iš bendros žalos masės.
    4. Teismas nevertino, kokie yra kiekvieno iš atsakovų galėjimo ir turėjimo sužinoti apie įstaigos nemokumą momentų skirtumai ir kokios apimties atsakomybė priklausomai nuo sužinojimo momento taikytina kiekvienam iš atsakovų. Teismas nepagrįstai apsiribojo tik deklaratyviu konstatavimu, kad įstaigos vadovai ir dalininkai žinojo apie įstaigos nemokumo kilimą nuo jo atsiradimo momento 2011 m. liepos 31 d. Dalininkai nežinojo, kada atsirado įstaigos nemokumas, nes paskutinė įstaigos vadovė I. K.–M. neparengė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2011-2012 metus. Įstaigos dalininkų visuotinis susirinkimas, kuriame būtų svarstomas įstaigos mokumo klausimas, taip pat nebuvo sušauktas. Dalininkai apie įstaigos nemokumą sužinojo tik tuomet, kai buvo iškelta įstaigos bankroto byla. Neįrodžius, kad dalininkai ir P. P. 2011 m. liepos 31 d. žinojo, jog įstaiga buvo nemoki, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus – pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymą.
    5. Teismas atsakovų neteisėtus veiksmus nepagrįstai vertino dalininkų ir vadovų fiduciarinių pareigų vykdymo kontekste. Dalininkai, kaip įstaigos dalyviai, neturi fiduciarinių pareigų įstaigai, todėl jiems negali būti taikoma atsakomybė už fiduciarinių pareigų pažeidimą. Tuo tarpu P. P. savo vadovavimo įstaigai laikotarpiu fiduciarines paeigas vykdė tinkamai.
    6. Nustatant žalos dydį turi būti vertinama dėl nesikreipimo laiku į teismą išaugusi įstaigos skolos apimtis kreditoriams, kurios negalima patenkinti bankroto procese. Teismas nepagrįstai žala laikė skolos padidėjimą tiems kreditoriams, kurie bankroto byloje nėra patvirtinę savo finansinių reikalavimų.
    7. Byloje nėra atsakovų didelę kaltę, t. y. tyčios siekiant pažeisti įstaigos kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, galinčių patvirtinti įrodymų. Teismas, nustatinėdamas kaltę, nepagrįstai rėmėsi žemesniu kaltės vertinimo standartu.
    8. Teismas motyvuotai nepagrindė įstaigos dalininkų ir vadovų civilinės atsakomybės solidarumo taikymo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, numatančios, kad atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari.
    9. Ieškovė nepateikė duomenų apie įstaigos turto pardavimo eigą, tokiu būdu galimai sąmoningai siekdama nuslėpti, kad įstaiga turi pakankamai likvidaus turto, kurį realizavus būtų galima padengti jos kreditorių reikalavimus. Ieškinio pareikšimas, nerealizavus įstaigos turimo turto, nebuvo galimas. Patenkinus tokį ieškinį gali susiklostyti nepagrįsto praturtėjimo situacija, nes administratorei sėkmingai realizavus įstaigos turtą ir teismui jos naudai priteistus žalą, ieškovės gautos sumos viršytų įstaigos bankroto procese patvirtintų kreditinių reikalavimų sumas.
  10. Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybė prašo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą.
  11. Ieškovė prašo atmesti atsakovų Mažeikių verslininkų asociacijos, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Mažeikių varduva“, P. P., R. G. ir atsakovės RUAB „Saurida“ apeliacinius skundus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2011 m. liepos mėn. įstaigos vadovams ir dalininkams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovai niekuo nepagrindė savo teiginių, kad jie siekė atkurti įstaigos mokumą, stabilizuoti padėtį ir kt. Nuo teismo nustatyto įstaigos nemokumo momento – 2011 m. liepos 31 d. – jos padėtis prastėjo, tačiau vadovai ir dalininkai nesiėmė veiksmų įstaigos veiklai stabdyti. Dalininkų nesąžiningumas pasireiškia ir tuo, kad jie veikė kaip de facto vadovai, todėl jie atsako ir kaip įstaigos vadovai. Atleidus iš direktorės pareigų I. K.–M., dalininkai nepaskyrė kito direktoriaus. Pradelstų skolų dalis, tenkanti dalininkams po paskutinio vadovo atleidimo – 20 430,38 Eur.
    2. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad į balansą nebuvo įtrauktas trumpalaikis ir ilgalaikis turtas. Buvę direktoriai, apklausti liudytojais, patvirtino, kad jiems nėra žinoma apie jokias nebaigtas statybas. Be to, registruose nėra jokių įrašų apie registruotiną turtą. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie tokio turto egzistavimą, konkrečiai jo neįvardino. Turtas, nurodytas administratorės sudarytame balanse įstaigos nemokumo momentu, nustatytas remiantis objektyviais duomenimis.
    3. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad 2011 m. rugsėjo–lapkričio mėn. gautos paramos lėšos (435 000 Lt) turi būti įtrauktos į balansą, nes jos nepatenka į balanso laikotarpį – nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Be to, šios gautos lėšos buvo iš karto išleistos, jomis atsiskaityta su kreditoriais. Taip pat kreditorių reikalavimai šių lėšų gavimo metu buvo ženkliai padidėję, lyginant su nemokumo momentu. Nurodyta suma buvo padengta tik dalis tuo metu ženkliai padidėjusių kreditorių reikalavimų, įstaigos mokumas nebuvo atkurtas.
    4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pardavus įstaigos turtą, dėl jo pobūdžio ir vertės, bus padengta tik nežymi dalis kreditinių reikalavimų.
    5. Nepatvirtintas kreditinis reikalavimas nereiškia, kad žala nebuvo padaryta, kad toks reikalavimas negali būti patvirtintas vėliau. Skola, kuri buvo palikta apmokėti kitam įstaigos direktoriui, turi būti priskirta kaip neapmokėta tam vadovui, kurio vadovavimo laikotarpiu ji atsirado ir privalėjo būti sumokėta. Vėliau vadovavęs direktorius, dengdamas anksčiau dirbusiojo skolas, palieka tai sumai savo laikotarpiu atsiradusių neapmokėtų skolų.
    6. Visi kreditorių reikalavimai nemokumo momentu sudarė 106 412,77 Eur, iš jų pradelsti – 71 575,95 Eur, skola kreditoriams bankroto metu – 203 368,75 Eur, patvirtinti kreditiniai reikalavimai – 116 197,62 Eur.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

12Dėl ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimo tinkamumo

  1. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šią savo teisę asmuo turi įgyvendinti laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai visiems asmenims užtikrinti teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (ieškinio formos, turinio).
  2. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą.
  3. Nagrinėjamu atveju ieškinys (jo faktinis pagrindas) buvo grindžiamas tuo, kad VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkams turi būti taikoma civilinė atsakomybė dėl įmonės nemokumo. Ieškinyje buvo nurodyta, kad, įstaigai esant nemokiai, dalininkai nesiėmė veiksmų jos mokumui atkurti ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; tokiu neveikimu buvo padaryta 127 106,38 Eur žala, kurią sudaro nesumokėtos skolos tiekėjams, darbuotojams, sportininkams; atsakovai, prieš tapdami įstaigos dalininkais, žinojo, kad įstaigos išlaikymas ir dalyvavimas jos veikloje yra būtina sąlyga; dalininkai privalėjo prisidėti prie įstaigos išlaikymo arba galėjo priimti sprendimą nutraukti nuostolingą veiklą; nepagrįstai buvo nuspręsta visų pirma vykdyti veiklą ir tik po to ieškoti finansavimo; 2011 m. pradžioje dalininkams turėjo būti žinoma, kokia yra įstaigos numatomos veiklos išlaidų sąmata ir finansavimo šaltiniai, nes, nepakakus išorinių finansavimo šaltinių, jiems patiems tenka pareiga prisidėti prie įstaigos išlaikymo; dalininkai nesiėmė jokių veiksmų, kad neatsirastų įstaigos skolos, o joms atsiradus – įsiskolinimų nepadengė, įstaigos mokumo neatkūrė, veiklos nenutraukė, nors privalėjo tai padaryti; dalininkai, įstaigai esant nemokiai, nepadengė atsiradusių įstaigos įsiskolinimų, tokiais savo veiksmais jie padarė turtinę žalą įstaigos kreditoriams; dalininkai privalo atlyginti žalą kreditoriams, nes pagal įstatus dalininkai privalo prisidėti prie įstaigos išlaikymo; kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę (CK 2.50 straipsnio 3 dalis); civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); kreditoriams padarytos žalos dydis – 116 197,62 Eur.
  4. Taip pat ieškinys buvo grindžiamas civilinės atsakomybės taikymu VšĮ Mažeikių sporto centro vadovams dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškinyje nurodoma, kad įstaigos vadovai, prieš sudarydami bet kokias sutartis, turėjo numatyti lėšų šaltinius, iš kurių bus dengiamos numatomos patirti išlaidos; vadovai nesudarė įstaigos veiklos išlaidų sąmatų, nenumatė iš kokių lėšų bus dengiamos išlaidos, pasirašinėjo sutartis su kreditoriais, žinodami, kad jos nebus apmokėtos, taip didindami įsiskolinimus kreditoriams; tokiais veiksmais (neveikimu) vadovai privedė įstaigą prie nemokumo; vadovai, matydami, kad 2011 m. liepos mėn. įstaiga tapo nemoki, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino įstaigos įsiskolinimus.
  5. Ieškinio dalykas (pagrindinis reikalavimas) buvo suformuluotas tokiu būdu – priteisti solidariai iš atsakovų (VšĮ Mažeikių sporto centro dalininkų ir vadovų) Mažeikių rajono savivaldybės, Mažeikių verslininkų asociacijos, UAB „Žemaitijos agroprekyba“, UAB „Acus vaistinė“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Grūstė“, UAB „Jubana“, UAB „Kvistija“, UAB „Beržūna“, UAB „Stronga“, UAB „Saurida“, UAB „Mažeikių varduva“, R. G., P. P., I. K.–M. 116 197,62 Eur žalos atlyginimo.
  6. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodo, kad ieškovė, teikdama galutinį savo reikalavimą atsakovams, jį formuluoja tokiu būdu – priteisti solidariai iš atsakovo P. P. ir atsakovų–įstaigos dalininkų 36 321,01 Eur žalos, o iš atsakovės I. K.–M. solidariai su atsakovais–įstaigos dalininkais – 28 415,81 Eur žalos. Taip pat teismas, remdamasis bankroto administratorės pateiktais duomenimis, nurodė, kad įstaigos skolos kreditoriams padidėjimas atsakovės I. K.–M. vadovavimo įstaigai laikotarpiu – 28 750,21 Eur. Būtent tokią sumą (28 750,21 Eur) teismas ir priteisė iš atsakovės I. K.–M. solidariai su atsakovais–įstaigos dalininkais. Bylos duomenys patvirtina, kad teismo posėdžio metu, baigiamųjų kalbų stadijoje, ieškovės atstovas nurodė, kad prašo teismo priteisti: iš atsakovo P. P. solidariai su atsakovais–įstaigos dalininkais – 36 321,01 Eur žalos, iš atsakovės I. K.–M. solidariai su atsakovais–įstaigos dalininkais – 28 415,81 Eur žalos, iš atsakovų–įstaigos dalininkų solidariai – 51 460,56 Eur žalos (2017 m. sausio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 16 min. 40 sek. – 1 val. 18 min. 20 sek.). Bendras šių sumų dydis – 116 197,38 Eur.
  7. Esant tokiai situacijai bylą nagrinėjęs teismas pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio dalykas būtų patikslintas, atitiktų faktinį pagrindą, būtų aiškios bylos nagrinėjimo ribos, juolab kad ieškiniu ginami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, byla susijusi su viešojo intereso apsauga, tokiose bylose šalių dispozityvumo laipsnis santykinai mažesnis, o teismo diskrecija – platesnė.
  8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisę ieškiniai, kaip ir kiti procesiniai dokumentai, teismui pateikiami raštu (CPK 110 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nenustatyta galimybė procesinius dokumentus teismui pateikti žodžiu. Bet koks kitas procesinio dokumento teismui pateikimo būdas laikytinas neatitinkančiu procesinių dokumentų formos reikalavimų.
  9. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų teikusi teismui rašytinį pareiškimą dėl ieškinio pagrindo arba dalyko keitimo (tikslinimo), ieškinio reikalavimų didinimo ar sumažinimo, ieškinio (jo dalies) atsisakymo ar kt. Ieškinio pagrindo ir dalyko tikslinimas žodiniais pareiškimais teismo posėdžių metu, neteikiant teismui atitinkamų rašytinių procesinių dokumentų, atitinkančių civilinio proceso įstatymo reikalavimus, nors ir nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl esminių proceso pažeidimų, tačiau tai nulėmė, kad ieškinio pagrindas ir dalykas nebuvo aiškiai suformuluoti, o tai apsunkino teisingo ir pagrįsto procesinio sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje.
  10. Ieškinyje buvo prašoma priteisti vieną, konkrečią sumą (116 197,62 Eur) iš visų atsakovais byloje nurodytų asmenų solidariai, šio reikalavimo niekaip neskaidant nei nurodytos sumos, nei atsakovų prasme. Tuo tarpu baigiamųjų kalbų metu buvo prašoma priteisti mažesnę, nei nurodyta ieškinyje, sumą – 116 197,38 Eur, ją skaidant į tris atskiras dalis (36 321,01 Eur + 28 415,81 Eur + 51 460,56 Eur). Pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, be kita ko, priteisė ieškovei iš atsakovės I. K.–M. solidariai su atsakovais–įstaigos dalininkais didesnę sumą (28 750,21 Eur), nei ieškovė prašė baigiamųjų kalbų metu (28 415,81 Eur). Be to, teismas visiškai nepasisakė ir nesprendė dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų–įstaigos dalininkų solidariai 51 460,56 Eur žalos pagrįstumo.
  11. Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią teismo veiksmus įrodinėjimo procese, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šios nuostatos visa apimtimi taikytinos dispozityviosiose bylose, kilusiose iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas bei sprendimas nėra susijęs su viešojo intereso apsauga. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjamo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).

13Dėl nemokumo momento

  1. Kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir jos akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus.
  2. Įmonės nemokumas yra tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
  3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas VšĮ Mažeikių sporto centro nemokumo momentą, rėmėsi ieškovės bankroto administratorės sudarytu įstaigos laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. balansu, taip pat duomenimis apie pradelstus įstaigos įsipareigojimus, ir padarė išvadą, kad 2011 m. liepos 31 d. VšĮ Mažeikių sporto centras buvo nemoki įstaiga. Teismas nustatė, kad nurodytu metu įstaiga turėjo ilgalaikio turto už 318 539 Lt (92 255,27 Eur), trumpalaikio turto už 45 494 Lt (13 175,97 Eur), t. y. bendra turto suma – 364 033 Lt (105 431,24 Eur), įstaigos pradelsti įsipareigojimai sudarė 247 137,40 Lt (71 575,94 Eur). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad 2011 m. liepos 31 d. pradelsti įstaigos įsipareigojimai viršijo pusę turto vertės, todėl laikytina, jog tuo metu įstaiga jau buvo nemoki.
  4. Atsakovai (įstaigos dalininkai) teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog įstaigos nemokumo momentas atsirado 2011 m. liepos 31 d. Atsakovų nuomone, bankroto administratorės parengtas balansas neatspindi tikrosios įstaigos finansinės padėties 2011 m., nes teismas neįvertino, kad po nurodyto momento įstaigai buvo skirta ženkli parama, kurios bendra suma beveik du kartus viršijo 2011 m. liepos 31 d. pradelstų mokėjimų sumą, be to, įstaiga nurodytu laikotarpiu turėjo didelės vertės ilgalaikio materialaus turto, kurio vertė taip pat viršijo 2011 m. liepos 31 d. pradelstų mokėjimų sumą. Su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
  5. Atsakovai nurodo, kad 2011 m. rugsėjo–lapkričio mėn. AB „Orlen Lietuva“ ir Mažeikių rajono savivaldybė skyrė įstaigai 435 000 Lt paramos lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių lėšų skyrimas įstaigai nekeičia jos mokumo vertinimo 2011 m. liepos 31 d., nes nurodytos lėšos buvo skirtos vėlesniu laiku – 2011 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Be to, atsakovai įrodymais nepagrindė, kad šių paramos lėšų skyrimas panaikino įstaigos nemokumo situaciją. Bylos duomenys patvirtina, kad įstaigos pradelsti įsipareigojimai nuo 2011 m. liepos 31 d. iki 2011 m. spalio 28 d. išaugo daugiau nei trečdaliu (iki 107 896,95 Eur), o iki 2012 m. kovo 7 d. pradelsti įsipareigojimai padidėjo dar trečdaliu ir pasiekė 136 647,15 Eur sumą, t. y. per neilgą laikotarpį (nuo 2011 m. liepos 31 d.) beveik padvigubėjo. Pažymėtina, kad įstaigos veikla buvo iš esmės susijusi su sportinės veiklos vykdymu (profesionalių krepšinio ir futbolo komandų veikla, vaikų sportiniu užimtumu ir pan.). Šiuo aspektu pastebėtina, kad nurodytų sporto šakų sezonai pradedami būtent rudenį, todėl ir lėšų poreikis šiuo laikotarpiu yra didesnis, ypač įvertinus tai, kad futbolo komanda tą sezoną dalyvavo aukštesnės futbolo lygos turnyre, o tam lėšų poreikis dar padidėja (dėl didesnio dalyvio mokesčio, aukštesnio lygio ir brangesnių žaidėjų samdymo ir kt.).
  6. Taip pat atsakovai akcentuoja, kad nepagrįstai į įstaigos balansą nebuvo įtrauktos 487 196,78 Lt (141 101,94 Eur) nebaigtos statybos. Atsakovai nurodo, kad šį materialųjį turtą sudaro nebaigtas statyti riedlenčių parkas (77 886 Eur vertės), nebaigtas statyti pagalbinis pastatas (8 906,68 Eur) ir nebaigtos statybos projektams įstaigos patirtos išlaidos (54 309,25 Eur). Šiuos argumentus atsakovai grindžia informacija apie įstaigos gautas dotacijas (subsidijas). Iš bylos duomenų matyti, kad ši informacija yra nurodyta lentelėje pavadinimu „gauta dotacija (subsidija)“, tačiau joje nėra nurodyta nei subjektas, kuriam šios dotacijos buvo suteiktos (lentelės skiltis „įmonės pavadinimas“ neužpildyta), nei lentelės sudarytojas (nėra nei parašų, nei nuorodų į sudarytoją), nei sudarymo data (įrašyta nekonkreti data – 2011 m.), todėl nėra aišku, kada, kokiomis aplinkybėmis, kokiu tikslu buvo sudaryta ši lentelė. Pastebėtina, kad lentelėje (stulpelyje „dotacijų (subsidijų) rūšis“) nurodyti duomenys yra itin abstraktaus pobūdžio („nebaigta statyba (projektai)“, „nebaigta statyba (pagalbinis pastatas)“ ir pan.), iš esmės neleidžiantys tinkamai identifikuoti lentelėje nurodyto turto. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šio turto egzistavimą ir vertę, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Atsakovų nurodytas nebaigtas statyti riedlenčių parkas, neva 77 886 Eur vertės, ieškovės bankroto bylos duomenimis, 2017 m. spalio 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimu yra parduodamas už 5 000 Eur kainą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

14Dėl žalos atlyginimo pavėlavus inicijuoti bankroto bylą

  1. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas atsakovams solidariai atlyginti žalą pareikštas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu – dėl žalos atlyginimo pavėlavus inicijuoti bankroto bylą.
  2. ĮBĮ (įstatymo 2008 m. gegužės 22 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalį savininkas (savininkai) – įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija.
  3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, VšĮ Mažeikių sporto centrui esant nemokiai, atsakovai (įstaigos dalininkai ir vadovai, išskyrus R. G.) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo, o šios pareigos neįvykdžius, jiems tenka atsakomybė už kreditorių patirtą žalą.
  4. Šioje nutartyje jau yra konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas VšĮ Mažeikių sporto centro nemokumo momentą (2011 m. liepos 31 d.) nustatė teisingai. Civilinės atsakomybės taikymo įstaigos vadovams ir dalininkams kontekste reikšmingas ne tik įstaigos nemokumo momentas, bet ir vadovų bei dalininkų sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie įstaigos nemokumą momentas.
  5. Pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams (dalyviams) atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).
  6. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2013 m. liepos 12 d.) 9 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais; viešosios įstaigos vadovas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą dalininkams apie įvykius, turinčius esminės reikšmės viešosios įstaigos veiklai, viešosios įstaigos dalininkų registravimą, informacijos apie viešosios įstaigos veiklą pateikimą visuomenei, viešos informacijos paskelbimą, kitus veiksmus, kurie yra vadovui numatyti teisės aktuose bei viešosios įstaigos įstatuose. Kasmet per keturis mėnesius nuo viešosios įstaigos finansinių metų pabaigos turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas; viešosios įstaigos vadovas eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui privalo pateikti viešosios įstaigos metinę finansinę atskaitomybę ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą (Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Viešosios įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas gali būti šaukiamas teismo sprendimu, jei jis nebuvo sušauktas šio įstatymo ir viešosios įstaigos įstatų nustatyta tvarka ir dėl to į teismą kreipėsi viešosios įstaigos dalininkas ar organo narys (Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 6 dalis).
  7. Viešosios įstaigos dalininkas turi teisę susipažinti su viešosios įstaigos dokumentais ir gauti viešosios įstaigos turimą informaciją apie jos veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pagal VšĮ Mažeikių sporto centro įstatų (Juridinių asmenų registre įregistruotų 2008 m. vasario 8 d.) 5.2 punkto 3 dalį įstaigos dalininkas turi teisę inicijuoti neeilinį dalininkų susirinkimą, siūlyti papildyti visuotinio susirinkimo darbotvarkę naujais klausimais. Įstaiga turi visuotinį dalininkų susirinkimą, kolegialų valdymo organą – valdybą, ir vienasmenį valdymo organą – įstaigos vadovą (direktorių) (įstatų 6.1 punktas). Valdyba privalo sušaukti eilinį visuotinį dalininkų susirinkimą ne rečiau kaip kartą per metus iki balandžio 30 d. ir pateikti susirinkimui tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę (įstatų 6.4 punktas). Visuotinio neeilinio dalininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę turi įstaigos dalininkai, valdyba, direktorius (įstatų 6.5 punktas). Valdyba renkasi į posėdžius ne rečiau kaip kartą per ketvirtį; posėdis turi būti sušauktas vienam trečdaliui valdybos narių pareikalavus, taip pat direktoriaus iniciatyva (įstatų 6.19 punktas). Dalininkams, jų pageidavimu, pateikiami šie įstaigos dokumentai: visuotinių susirinkimų ir valdybos protokolai, veiklos ataskaitos, dalininkų sąrašas, ilgalaikio turto sąrašas, darbuotojų etatų sąrašas ir jų pareigybių aprašymas, finansinės atskaitomybės dokumentai (įstatų 13.1 punktas).
  8. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimą, kada atsakovams – dalininkams ar įstaigos vadovams – kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ar tokia pareiga apskritai kilo, konstatavo, kad įstaigos vadovai ir dalininkai neabejotinai žinojo apie įstaigos finansines problemas, nemokumo kilimą nuo jo atsiradimo momento – 2011 m. liepos 31 d. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad įstaigos vadovai yra teisiogiai atsakingi už įstaigos veiklą, o dalininkai turi kontroliuoti vadovų veiklą ir privalo žinoti apie įstaigos finansinę būklę. Teismas vertino, kad dalininkams tenka iš esmės analogiškos pareigos, susijusios su įstaigos veikla, kaip ir vadovams. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimą teismas nepagrįstai susiejo ne su sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie įstaigos nemokumą, bet su paaiškėjimu, kad įstaiga negali vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas konstatavo, kad įstaigos dalininkai aktyviai dalyvavo jos valdyme, puikiai žinojo apie įstaigos blogą finansinę padėtį, tačiau, viena vertus, neaišku, kokie byloje esantys patikimi įrodymai patvirtina teismo nurodytas aplinkybes, kita vertus, įstaigos bloga finansinė padėtis, kaip ir negalėjimas vykdyti įsipareigojimų, savaime nereiškia nemokumo ĮBĮ prasme. Pirmosios instancijos teismas nevertino aktualių Viešųjų įstaigų įstatymo ir įstaigos įstatų nuostatų, taip pat nevertino, kokie yra kiekvieno iš atsakovų galėjimo ir turėjimo sužinoti apie įstaigos nemokumą momentų skirtumai ir kokios apimties atsakomybė priklausomai nuo sužinojimo momento taikytina kiekvienam iš jų.
  9. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai įmonė nors ir vykdo veiklą, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
  10. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad aiškinant akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, darytinas skirtumas tarp situacijos, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę bendrovės padėtį, nes dalyvauja įmonės veikloje (ar dėl kitų priežasčių) arba turi žinoti, nes buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie šią aplinkybę, ir situacijos, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017). Jeigu akcininkas veikia kaip de facto direktorius arba aktyviai dalyvauja įmonės veikloje kitais pagrindais, tai galima pagrįstai teigti, kad akcininkas faktiškai žino apie įmonės finansinę būklę. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir jomis pagrįstos bylai reikšmingos išvados dėl įstaigos dalininkų pareigos inicijuoti bankroto bylą stokoja pagrįstumo.
  11. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas, pripažįstamas faktiniu bendrovės vadovu (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis). Tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Įmonių valdymo praktikoje būna atvejų, kai bendrovėje nėra galiojančiai paskirto de jure vadovo, arba, esant paskirtam juridinio asmens vadovui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jo funkcijas atlieka kitas asmuo (pvz., akcininkas, valdybos ar stebėtojų tarybos narys). Kadangi civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas), tokiu atveju reikia nustatyti faktinį atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpį.
  12. Be neteisėtų veiksmų, kiekvieno iš skolininkų atžvilgiu turi būti nustatytos visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016). Vadovas ir akcininkai atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį.
  13. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo vadovavimo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Vadovui ar akcininkui priskirtina tik ta žala, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais veiksmais.
  14. Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas priteistinos žalos dydį, konstatavo, kad atsakovo P. P. vadovavimo įstaigai laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 31 d. (įstaigos nemokumo momento) iki 2011 m. spalio 28 d. skolos kreditoriams padidėjo 1 484,18 Eur suma. Tokią išvadą teismas padarė iš įstaigos skolos sumos (107 896,95 Eur) 2011 m. spalio 28 d. duomenimis atėmęs įstaigos 2011 m. liepos 31 d. balanse nurodytą mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydį (106 412,77 Eur). Iš bylos duomenų matyti, kad 107 896,95 Eur suma – tai įstaigos pradelsti įsipareigojimai 2011 m. spalio 28 d. duomenimis. Tuo tarpu nurodytame įstaigos balanse įrašytas mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis apima ne tik pradelstus įsipareigojimus, todėl remtis šiuo dydžiu teismui nebuvo pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, vertindamas įstaigos nemokumo momentą, visgi rėmėsi administratorės pateiktais suvestiniais duomenimis apie 2011 m. liepos 31 d. įstaigos pradelstus įsipareigojimus (71 575,95 Eur) ir nemotyvavo, kodėl šiuos duomenis atmeta skaičiuodamas priteistinos žalos dydį. Be to, nustatant įstaigai padarytos žalos dydį turi būti įvertintas ir įstaigos turto vertės bei jį pardavus likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos klausimas.
  15. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto administratorės pateikti suvestiniai duomenys apie įstaigos pradelstus įsipareigojimus priteistino žalos dydžio nustatymo kontekste nelaikytini patikimais, nes jie apima ir tuos pradelstus įstaigos įsipareigojimus (kreditorių reikalavimus), kurie nebuvo teismo patvirtinti kaip kreditiniai reikalavimai VšĮ Mažeikių sporto centro bankroto byloje. Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad ieškinyje suformuluoto reikalavimo dėl žalos atlyginimo dydžiu (116 197,62 Eur) ieškovė laikė teismo VšĮ Mažeikių sporto centro bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų sumą.
  16. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad visi atsakovai prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes, teismo vertinimu, bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi, todėl jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė. Įvertinusi šiuos teismo motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, kai žala bendrovei padaroma akcininkų ir vadovų veiksmais, svarbu nustatyti skirtingų bendrovės organų atsakomybės rūšį – ar žalą padariusiems subjektams bus taikoma solidarioji, ar dalinė atsakomybė. Kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, atsižvelgiant į finansinius įmonės duomenis atitinkamu laikotarpiu, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Pirmosios instancijos teismas nurodytais aspektais reikalavimo dėl solidariosios atsakomybės taikymo pagrįstumo nevertino.
  17. Esant situacijai, kuomet neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, taikant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Tokiu atveju atsakovų interesai savo ruožtu būtų apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atsakovai tokiu atveju turėtų pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei vadovai įrodytų, kad jų veiksmai lėmė tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu, jų atsakomybė būtų dalinė arba išvis nebūtų taikoma.
  18. Atsakovų kaltę, kaip vieną iš civilinės atsakomybės taikymo salygų už nesikreipimą laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismas siejo su nepakankamu atsakovų atidumu ir rūpestingumu. Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui.

15Dėl žalos atlyginimo, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų

  1. Taip pat reikalavimas atsakovams solidariai atlyginti žalą pareikštas ir CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu – dėl žalos atlyginimo, kai įstaiga negali įvykdyti prievolės dėl įstaigos dalininkų nesąžiningų veiksmų.
  2. Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Ši teisės norma išplaukia iš bendrųjų civilinių teisinių santykių subjektų elgesio (visų pirma – sąžiningumo ir draudimo piktnaudžiauti teise) principų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009).
  3. Akcininkai gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei piktnaudžiauja savo, kaip akcininkų, ribota atsakomybe. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004). Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis), nes, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009).
  4. Juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles, be to, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės, svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014).
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ne kiekvienas akcininko nesąžiningas veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nes, taikant civilinę atsakomybę juridinio asmens dalyviui, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nesąžiningų jo veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolės. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2014). Vertinant priežastinį ryšį iš esmės svarbus dalyvio nesąžiningų veiksmų padarinys – pagrindinio skolininko nemokumas, o ne konkretus kreditoriui neįvykdytos prievolės dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012).
  6. Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, neįžvelgė dalininkų veiksmuose nesąžiningumo vykdant dalininkų pareigas požymių, nes dalininkai vykdė savo pareigas įstaigai, prisidėjo prie įstaigos išlaikymo pagal bendrus įstaigos dalininkų sprendimus, derėjosi su rėmėjais ir kt.; kita vertus, teismas konstatavo, kad dalininkai nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, nes jų pastangų nepakako įstaigos mokumui atkurti, be to, jie tinkamai neįvertino pagrindinių rėmėjų paramos sumažėjimo įtakos įstaigos veiklai, taip pat nenumatė iš kokių lėšų bus dengiamos padidėjusios įstaigos išlaikymo ir veiklos išlaidos ir kt. Šių teismo motyvų tarpusavio prieštaringumas lemia išvadą, kad teismas tinkamai neišanalizavo CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalingų sąlygų.

16Dėl procesinės bylos baigties

  1. Faktinės bylos aplinkybės dėl ieškovei padarytos žalos fakto ir dydžio yra teisiškai reikšmingos, todėl nenustačius (nustačius netinkamai) įstaigai padarytos žalos fakto bei dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl civilinės atsakomybės taikymo konkrečiam įstaigos valdymo organui ir/ar dalyviui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apskųstą sprendimą priėmė nenustatęs visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis dėl įstaigos valdymo organų/dalyvių civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, padarytos žalos fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio su konstatuotais neteisėtais veiksmais. Aptarti pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisingo procesinio sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką šioje byloje, kurį kontroliuoti yra teismo pareiga (CPK 159 straipsnio 1 dalis), dar reikia rinkti ir tirti kitus įrodymus, nustatyti ir įvertinti daugelį bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Įvertindama naujų (papildomų) įrodymų svarbą bei nustatinėtinų aplinkybių mastą, taip pat šalių teisę pasinaudoti visomis procesinėmis subjektinių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant apeliacijos teisę, teisėjų kolegija nutaria, kad apskųstas sprendimas naikintinas dėl netinkamo procesinės teisės ir materialiosios teisės normų taikymo, galėjusio lemti neteisingą bylos išsprendimą, ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus reikalavimų, pareikštų atsakovui R. G., dalį, nes ieškinys šio atsakovo atžvilgiu buvo atmestas, o apeliacinis skundas toje dalyje nebuvo paduotas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. 18Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

19Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

  1. Esant tokiai bylos baigčiai dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui.

20Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais,

Nutarė

21Palikti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo R. G., nepakeistą.

22Kitą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dalį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai