Byla 3K-3-501/2012
Dėl nutarimų atsisakyti ginti viešąjį interesą panaikinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Vinco Versecko (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovams Kauno apygardos prokuratūrai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl nutarimų atsisakyti ginti viešąjį interesą panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių prokuroro teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti (CPK 49 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

6Pareiškėjas 2010 m. vasario 4 d. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, prašydamas apginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 94-16149, kuriuo M. G. (mirusiam pareiškėjo tėvui) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą – atkurti nuosavybės teises pareiškėjo vardu. Kauno apygardos prokuratūra 2010 m. kovo 9 d. nutarimu netenkino pareiškėjo prašymo; apskundus šį nutarimą Generalinei prokuratūrai, jis buvo panaikintas, motyvuojant, kad nebuvo surinkta visos reikalingos medžiagos objektyviam sprendimui priimti. Kauno apygardos prokuratūra, antrą kartą išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2010 m, birželio 3 d. atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nenustačius tokio intereso pažeidimo; nutarime nurodyta, kad buvo išanalizuotos visos aplinkybės, pareiškėjo argumentai, atliktas jų teisinis vertinimas, todėl, net ir nustačius teisės aktų reikalavimų pažeidimus atkuriant nuosavybės teises mirusio M. G. vardu, prokuroras neturėtų teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, nes ginčas yra privataus pobūdžio. Generalinė prokuratūra šį Kauno apygardos prokuratūros nutarimą paliko galioti.

7Pareiškėjo teigimu, Kauno apygardos prokuratūra ir Generalinė prokuratūra nepagrįstai atsisakė ginti viešąjį interesą atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko S. G. žemę. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2001 m. birželio 13 d. savo interesais ir vardu pareiškė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo senelio S. G. valdytą žemę. Prašyme atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą savo ranka užrašė „už M. G.“ tam, kad žemėtvarkos skyrių darbuotojams būtų paprasčiau susiorientuoti, nes 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į S. G. valdytą žemę buvo pareiškusi ir pareiškėjo teta V. G., prašyme nurodžiusi visus galimus pretendentus, taip pat ir pareiškėjo tėvą M. G. Pareiškėjo teigimu, Tauragės apskrities viršininko administracija 2003 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 94-16149 per klaidą atkūrė nuosavybės teises ne pareiškėjo, o jo mirusio tėvo vardu. VĮ Registrų centras pareiškėjo vardu įregistravo nuosavybės teises į 4,76 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau 2009 metais pareiškėjo tėvo sutuoktinei teismas grąžino ginčo žemę.

8Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Generalinės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą Nr. 17.9-111-1595 atsisakyti panaikinti Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. birželio 3 d. nutarimą Nr. P-290 atsisakyti ginti viešąjį interesą; įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą apginti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti, kad būtų panaikintas neteisėtas Tauragės apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. 94-16149 bei įpareigoti Tauragės apskrities viršininko administraciją priimti naują sprendimą – atkurti nuosavybės teises pareiškėjo M. G. vardu.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

10Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Tauragės apskrities viršininko administracija 2003 m. spalio 13 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusio M. G. vardu į buvusio savininko S. G. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 4,76 ha žemės (duomenys neskelbtini), nurodant, jog sprendimas įteiktas M. G. turto paveldėtojams. Nuosavybės teisės buvo atkurtos į S. G. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. S. G. mirė 1946 m. balandžio 30 d., jo vaikai: I. G., V. G. ir M. G., pareiškėjo tėvas. 1991 m. lapkričio 7 d. V. G., teikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, priklausiusį S. G., įpėdiniais nurodė ir M. G., kuris buvo gyvas ir turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje pateiktas M. G., S., gimimo liudijimas ir jo mirties liudijimas. Teismo teigimu, šie įrodymai patvirtino, kad nei V. G. ir brolio I. G. prašymų atkurti nuosavybės teise pateikimo metu (prašymai buvo teikti 1991 m. lapkričio mėnesį), nei 2001 m. birželio 13 d., kada prašymą M. G. vardu pateikė pareiškėjas, nurodydamas, kad prašymą teikė „už M. G. “, pareiškėjas negalėjo teikti tokio prašymo savo vardu, nes tuo metu buvo gyvas S. G. sūnus M. G. , o duomenų, kad S. G. sūnus M. G. būtų įstatymų nustatyta perleidęs jam priklausančias teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra. 1996 m. lapkričio 12 d. mirus S. G. sūnui M. G. , Tauragės apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 13 d. sprendime nurodyta, kad atkuriamos nuosavybės teisės M. G. , o sprendimas išduodamas M. G. turto paveldėtojams. Teismas iš šių bylos duomenų analizės paneigė pareiškėjo teiginį, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi ne jo tėvas M. G. , o jis pats. Be to, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo byloje nebuvo pareiškėjo gimimo liudijimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginį, jog dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kreipėsi jis, o ne jo tėvas, paneigė Jurbarko rajono apylinkės teisme 2009 m. gruodžio 10 d. nagrinėtoje byloje pareiškėjo paaiškinimai, kad „mirusio M. G. vaikai atsisakė žodiniu susitarimu savo dalių į jiems priklausančias sklypo dalis ir todėl ginčo sklypas buvo užregistruotas mirusiojo M. G. atsakovo M. G. vardu“. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo vardu negalėjo teikti prašymo atkurti nuosavybės teises į jo senelio S. G. žemę, pareiškėjo inicijuotas ginčas yra privataus pobūdžio, dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi ne pareiškėjas, o jo tėvas, todėl Kauno apygardos prokuratūra pagrįstai atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

11Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 26 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Generalinės prokuratūros 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą ir Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. birželio 3 d. nutarimą atsisakyti ginti viešąjį interesą ir grąžino pareiškėjo prašymą Kauno apygardos prokuratūrai svarstyti iš naujo. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, taip pat kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją, tačiau, kolegijos teigimu, prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę kitų piliečių pavardžių, kurie turėtų teisę pretenduoti į grąžintiną žemę, nurodymas nereiškia, jog šie įstatymo nustatyta tvarka padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į jiems priklausančią žemės dalį ir siekė atkurti nuosavybės teises. Byloje nesant įrodymų, kad miręs pareiškėjo tėvas iki mirties būtų pateikęs prašymą atkurti jam nuosavybės teises į jam tenkančios po tėvo mirties žemės dalį, o Tauragės apskrities 2003 m. spalio 13 d. sprendimu nuosavybės teises į 4,76 ha žemė atkūrus mirusio M. G. vardu, kolegija sprendė, jog, priimant nurodytą sprendimą atkurti nuosavybės teisę į žemę mirusio asmens vardu, kuris nebuvo padavęs prašymo, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo išreiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo pažeistas įstatymas ir teisingas nuosavybės atkūrimas yra svarbiau nei po abejonių keliančio Tauragės apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 13 d. sprendimo priėmimo susidėjusių santykių nuosavybės teisės srityje stabilumas. Kolegija konstatavo, kad prokuratūra turėjo pakankamą pagrindą kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo ir Tauragės apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 13 d. sprendimo teisėtumo patikrinimo, nes tik administracinis teismas turėjo teisę įvertinti situaciją pagal prašymų padavimo metu galiojusius įstatymus ir nuspręsti, kas po M. G. mirties galėjo paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises (pagal įstatymą ar testamentą) ir kaip tie asmenys įgyvendino savo teises.

12III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

13Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą piliečiams, pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos prokuratūroje ir Generalinėje prokuratūroje nagrinėjant pareiškėjo skundus buvo surinkta ir išsamiai išanalizuota visa medžiaga, susijusi su nuosavybės teisių į S. G. išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, ir tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo tėvas buvo pagrįstai pripažintas pretendentu atkurti nuosavybės teises į S. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo pareiškėjo gimimo liudijimo, kuris patvirtina, jog šis mirusiojo M. G. sūnus, ir paso, kuris patvirtina, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kopijų. Be to, dokumentuose pareiškėjas pats save įvardijo ar buvo įvardytas kaip veikiantis ne savo interesais, o kaip M. G. atstovas. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai: 2003 m. birželio 19 d. V. G. , atstovaujančios Z. G. , ir M. G. , atstovaujamo sūnaus M. G. , prašymas Jurbarko rajono žemėtvarkos skyriui, 2003 m. birželio 19 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke abrisas, pareiškėjo prokuratūrai pateikta jo 2001 m. birželio 13 d. prašymo Jurbarko rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame pareiškėju nurodytas „už G. M. M. G. a. k. (duomenys neskelbtini) kopija bei paties pareiškėjo pripažinimas, jog šiuos įrašus padarė jis pats, savo ranka užrašydamas „už M. G. “. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo įrodymų, jog 1996 m. lapkričio 12 d. miręs M. G. iki mirties būtų pateikęs prašymą atkurti jam nuosavybės teises į jam tenkančios po tėvo mirties žemės dalį. Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai prašymai atkurti nuosavybės teises neatitinka teisės aktuose nurodytų turinio ir formos reikalavimų, kaip tinkama valios išreiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vertinami tokie prašymai, kuriuose išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje R. Č. v. Žemės ūkio ministerija, Kauno rajono valdyba, bylos Nr. A7-709-2003). Taigi teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, neįvertino aplinkybių, kurios akivaizdžiai įrodo, jog pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese veikė ne savo vardu, o kaip įpėdinis pagal įstatymą, todėl negalėjo būti ir pagrįstai nebuvo laikomas pretendentu atkurti nuosavybės teises į S. G. žemę. Juolab kad nenustatyta ir pareiškėjas neginčija, jog jo prašymas buvo netinkamai ištirtas surinkus ne visą medžiagą ar netinkamai atlikus ar neatlikus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą priėmė ne dėl prokuroro veiksmų, tiriant pareiškėjo skunduose išdėstytas aplinkybes, o dėl to, kad, teismo nuomone, buvo pažeisti teisės aktai, ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą.
  2. Dėl viešojo intereso pažeidimo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio redakcijos 4 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui. Prokuroro priimtą proceso sprendimą gali išnagrinėti tik vienas aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis), proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalis), tačiau, kasatoriaus teigimu, tokios įstatymų nustatytos tvarkos iki šiol nėra, joks teisės aktas nereglamentuoja tokių skundų padavimo teismui ir nagrinėjimo teisme tvarkos, terminų, nenumato jų apskundimo galimybių. Kasatorius nurodo, kad nors bylose, kylančiose iš nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių, viešasis ir privatus interesas paprastai egzistuoja kartu, tačiau ne kiekvienas teisės akto pažeidimas kartu lemia ir viešojo intereso pažeidimą, o toks pažeidimas yra būtinas, siekiant patenkinti skundą dėl viešojo intereso gynybos praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Utenos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. A-146-862-09). Nagrinėjamoje byloje net ir nustačius teisės aktų reikalavimų pažeidimus atkuriant nuosavybės teises mirusio M. G. vardu, prokuroras neturėtų teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, nes ginčas yra privataus pobūdžio, t. y. dviejų fizinių asmenų – pareiškėjo M. G. ir jo tėvo žmonos P. G. – ginčas, kurio asmens vardu turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, o ne dėl to, ar apskritai nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai ar be pagrindo. Nuosavybės teisių atkūrimas yra viešojo intereso dalis, tačiau ne visais atvejais tai reiškia, kad teisės aktų reikalavimų pažeidimas savaime yra pagrindas prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, vadovaujantis CPK 49 straipsnio nuostatomis. Be to, kasatorius pažymi, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo į Kauno apygardos prokuratūrą kreipėsi praėjus septyneriems metams nuo priimto Tauragės apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 13 d. sprendimo, ir tik po to, kai mirusiojo M. G. sutuoktinė P. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo panaikinimo, neteisėtai užvaldytos žemės grąžinimo. Jurbarko rajono apylinkės teismui 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu patenkinus P. G. ieškinį, ji įgijo teisę paveldėti ginčo sklypą, todėl pareiškėjo elgesys, kai jis, pralaimėjęs bylą, piktnaudžiaudamas viešojo intereso gynimo institutu, kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, vertintinas kaip nesąžiningas.

14Kauno apygardos prokuratūra pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą.

15Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą. Jis nurodo, kad prokuroro nutarimai atsisakyti ginti viešąjį interesą gali būti skundžiami ir peržiūrimi teismuose pagal teismų instancijų sistemą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 15 straipsnis), teisės aktuose nustatyta galimybė skųsti prokuroro priimtus proceso sprendimus ir nurodyta konstitucinė nuostata leidžia daryti išvadą, kad teismas turi teisę peržiūrėti prokuroro sprendimą atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir tai nelaikytina prokuroro nepriklausomumo principo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, teisingai nustatė, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjo tėvas būtų pateikęs prašymą atkurti jam nuosavybės teises, tačiau šios vis tiek buvo atkurtos pareiškėjo tėvo vardu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad prokuroro ir pirmosios instancijos teismo išvados atsisakyti ginti viešąjį interesą yra nepagrįstos, padarytos neįvertinus įrodymų visumos, tačiau įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas. Kasatoriaus argumentai dėl ginčo privataus pobūdžio yra nepagrįsti, nes, nustačius, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos netinkamam asmeniui, darytina išvada, jog institucijos tokiam asmeniui nuosavybės teises atkūrė neteisėtai, t. y. tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Nustačius, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, keliama civilinė byla viešajam interesui ginti, taip pat apginamas privatus interesas. Kasatoriaus argumentai dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis yra nepagrįstas, prokurorui kyla pareiga ginant viešąjį interesą užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl šie argumentai nėra šio ginčo dalykas ir turėtų būti vertinami sprendžiant civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį ginant viešąjį interesą.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl prokuroro kompetencijos ginant viešąjį interesą

19Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. G. ginčija prokuroro atsisakymą reikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo. Teismai, spręsdami bylą, nagrinėjo pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes ir taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas bei sprendė, ar prokuroras viešojo intereso aspektu pagrįstai atsisakė reikšti ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo. Taigi teismai, nesant pareikšto reikalavimo ginti viešąjį interesą, sprendė, ar pažeistas viešasis interesas ir ar jis gintinas. Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas tyrė pareiškėjo M. G. skundą ir nenustatė viešojo intereso pažeidimo, todėl atsisakė pagal skundą reikšti ieškinį. Taigi nagrinėjamoje byloje aktualu pasisakyti dėl prokuroro kompetencijos sprendžiant dėl viešojo intereso gynimo ir teismo nagrinėjimo ribų bei teisių, sprendžiant dėl prokuroro veiksmų, kuriais jis atsisakė teikti ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo.

20Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame nustatyti pamatiniai prokuratūros struktūros ir veiklos pagrindai, 2 dalyje nurodyta, kad prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas prokurorų konstitucinį statusą, yra nurodęs, kad prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybinė institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms. Ji nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau tai konstitucinį statusą turinti valstybės institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas nuostatas prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, yra detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas taip pat reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme.

21Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras gali panaikinti prokuroro priimtą procesinį sprendimą, priimdamas motyvuotą nutarimą (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prokuratūros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigūnų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukštesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.

22Tokias prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų nustatytos civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista teisė arba teisėtas interesas. Dėl viešojo intereso gynimo ieškinį (pareiškimą) gali pateikti prokuroras (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Prokuroro pareikštas ieškinys (pareiškimas) dėl viešojo intereso gynimo, kaip ir kiekvieno kito asmens, turi atitikti proceso normų keliamus proceso dokumentams reikalavimus. Reikalavime turi būti nurodyti bylos dėl viešojo intereso baigtimi suinteresuoti asmenys, reikalavimo faktinis pagrindas (kuo pasireiškė viešojo intereso pažeidimas) ir dalykas (kaip pašalinti viešojo intereso pažeidimą) (CPK 135 straipsnis). Teismas, išklausęs suinteresuotų asmenų paaiškinimus, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisminio ginčo esmės. Taigi civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas.

23Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso sąvokos apibrėžties. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/20110). Tai reiškia, kad teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokių būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą.

24Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, nepažeisdamas prokuroro diskrecijos teisės ir nespręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y, ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Nenustatęs prokuroro veiksmuose proceso normų pažeidimo, teismas skundo netenkina.

25Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami pareiškėjo M. G. skundą dėl prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą ir spręsdami dėl viešojo intereso esmės, netinkamai taikė nurodytas teisės normas ir peržengė įstatymo nustatytas teismui ribas kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą, tačiau byloje nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūra, tirdama šį skundą, rinko faktinius duomenis, juos analizavo, vertino ir nutarimą (išvadą), kuriuo atsisakė teikti teismui ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo, argumentavo, t. y. byloje nustatyta, kad prokuroras, priimdamas sprendimą dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, proceso normų nepažeidė. Generalinė prokuratūra, ištyrusi pareiškėjo M. G. skundą, Kauno apygardos prokuratūros nutarimą paliko galioti. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti šio pareiškėjo skundą dėl prokuroro veiksmų, todėl teisėjų kolegija, naikindama apeliacinės instancijos teismo sprendimą, palieka iš esmės nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo byloje nagrinėtas skundas atmestas.

26Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

27Kasacinis teismas patyrė 16,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

29Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą.

30Priteisti iš pareiškėjo M. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16,05 Lt (šešiolika litų 05 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

31Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių prokuroro teisę... 6. Pareiškėjas 2010 m. vasario 4 d. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą,... 7. Pareiškėjo teigimu, Kauno apygardos prokuratūra ir Generalinė prokuratūra... 8. Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Generalinės prokuratūros 2010 m.... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 10. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendimu skundą... 11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 13. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 14. Kauno apygardos prokuratūra pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo... 15. Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti ir... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl prokuroro kompetencijos ginant viešąjį interesą... 19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. G. ginčija prokuroro atsisakymą... 20. Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame nustatyti pamatiniai prokuratūros... 21. Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso... 22. Tokias prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų... 23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nepateikia universalios ir... 24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 25. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami pareiškėjo M. G.... 26. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 27. Kasacinis teismas patyrė 16,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.... 30. Priteisti iš pareiškėjo M. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16,05 Lt... 31. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...