Byla 2K-7-83/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

2sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,

3dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

4teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nutarties.

5Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu L. B. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Uždaroji akcinė bendrovė „G“ nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

6Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi nuteistojo L. B., UAB „G“ įgalioto atstovo D. V. ir Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

7Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

8L. B. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „G“ (duomenys neskelbtini) direktorius, nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2008 m. sausio 31 d. šios bendrovės vardu sudarė 19 krovinių vežimo paslaugų už atlyginimą sandorių su: UAB „Ž“ (duomenys neskelbtini) už 178 962,75 Lt; UAB „R“ (duomenys neskelbtini) – už 533,91 Lt; UAB „T“ (duomenys neskelbtini) – už 3861 Lt; UAB „M“ (duomenys neskelbtini) – už 86 768,86 Lt; UAB „D“ (duomenys neskelbtini) – už 17 200 Lt; UAB „Š“ (duomenys neskelbtini) – už 66 320,73 Lt. Iš viso L. B. sudarė sandorių už 353 647,25 Lt ir užtikrino jų vykdymą, t. y. versliškai vykdė tokią komercinę veiklą, kuriai pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (1996 m. lapkričio 19 d. įstatymas Nr. I-1628) 8 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 2 punkto nuostatas reikalinga licencija (leidimas), kai ši įmonė tokios licencijos neturėjo.

9UAB „G“ nuteista už tai, kad jos direktorius L. B., turėdamas teisę jai atstovauti ir kontroliuoti jos veiklą, siekdamas UAB „G“ turtinės naudos ir veikdamas šios bendrovės vardu, nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2008 m. sausio 31 d. bendrovės vardu sudarė 19 krovinių vežimo paslaugų už atlyginimą sandorių su: UAB „Ž“ (duomenys neskelbtini) už 178 962,75 Lt; UAB „R“ (duomenys neskelbtini) – už 533,91 Lt; UAB „T“ (duomenys neskelbtini) – už 3861 Lt; UAB „M“ (duomenys neskelbtini) – už 86 768,86 Lt; UAB „D“ (duomenys neskelbtini) – už 17 200 Lt; UAB „Š“ (duomenys neskelbtini) – už 66 320,73 Lt. Iš viso sudarė sandorių už 353 647,25 Lt ir užtikrino jų vykdymą, t. y. versliškai vykdė tokią komercinę veiklą, kuriai pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (1996 m. lapkričio 19 d. įstatymas Nr. I-1628) 8 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 2 punkto nuostatas reikalinga licencija (leidimas), kai ši įmonė tokios licencijos neturėjo.

10Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

11Kasaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, kuria atmestas Telšių rajono apylinkės prokuratūros skundas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, neteisėta, nes apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, todėl pažeidė ne tik baudžiamąjį įstatymą, bet ir baudžiamojo proceso nuostatas – nevisiškai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas pripažino L. B. ir UAB „G“ padariusius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje bei 202 straipsnio 1 dalyje, tačiau netaikė BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų – privalomo iš nusikalstamos veikos gautų pinigų ir kitų materialią vertę turinčių daiktų konfiskavimo ir įstatymo netaikymą motyvavo tuo, kad UAB „G“, vykdydama veiklą, draudžiamą įstatymo, gautų pinigų iš šios veiklos nenuslėpė, deklaravo, iš jų sumokėjo mokesčius valstybei, dalį pinigų panaudojo iš šios veiklos turėtoms išlaidoms. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentą dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės netaikymo – bendrovė gautų iš nusikalstamos veikos pajamų nenuslėpė ir realios žalos valstybei nepadarė – ir taip, anot kasatorės, klaidingai pripažino apylinkės teismo motyvą pagrįstu ir sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais kitais motyvais: kad turto konfiskavimas taikomas tik kaip priemonė užkirsti kelią sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, L. B. ir juridinio asmens padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, iš sandorių gautos pajamos buvo panaudotos mokesčiams mokėti, turtiniams įsipareigojimams bankui vykdyti, L. B. ir juridinis asmuo UAB „G“ neveikė savanaudiškais tikslais. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nurodė, kad nenustatyta, ar UAB „G“ turėjo gryno pelno, kurį būtų galima pripažinti iš nusikalstamos veikos gautomis pajamomis, todėl prokuroro apeliacinis skundas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – 353 647,25 Lt konfiskavimo taikymo buvo atmestas. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos: baudžiamojoje byloje tiksliai nustatyta, kad UAB „G“, vykdydama pervežimus, veiklą vykdė neteisėtai, iš to gavo dideles pajamas – 353 647,25 Lt. Tai, kad bendrovė gautas pajamas įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą ir sumokėjo mokesčius, negali būti vienašališkai traktuojama kaip teisėtos pajamos, nes jos gautos pažeidžiant įstatymo reikalavimus ir valstybės nustatytą ūkinę komercinę veiklą. Turto konfiskavimo privalomumas nustatytas ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte: priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami kartu su nusikaltimo priemone. Licencijų būtinumą vykdant ūkinę veiklą – pervežant komercinius krovinius – nustato 1996 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso Nr. 1-1628 8 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies 2 punkto nuostatos, kiti teisės norminiai aktai. Tai sukuria vienodas visiems ūkiniams subjektams veiklos vykdymo sąlygas. UAB „G“ vykdydama veiklą tokios licencijos neturėjo, todėl pažeidė Kelių transporto kodekso reikalavimus.

12Taip pat kasatorė pažymi, kad teismas apeliacinio proceso metu apklausė specialistę S. Žudienę, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Telšių apskrities poskyrio vedėją, dėl specialisto išvadoje nurodytų teiginių. Nagrinėjimo metu kilus klausimų dėl konfiskuotinos sumos, teismas to netyrė, papildomo UAB „G“ dokumentinio tyrimo neskyrė. Taip nutartyje apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, kurių nepatvirtina teisiniai argumentai, todėl tai laikytina ne tik netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, bet ir neišsamiu paduotų apeliacinio skundo motyvų ištyrimu.

13Kasacinis skundas atmestinas.

14BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad gali būti konfiskuojamas tik turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Kaltinamajame akte ir apeliaciniame bei kasaciniame skunduose nurodoma UAB „G“ vykdant pervežimus gauta suma – 353 647,25 Lt – negali būti laikoma konfiskuotinu turtu. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nurodyta suma yra UAB „G“ nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2008 m. sausio 31 d. vykdytų ir buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotų pervežimo paslaugų kaina. Nagrinėjamoje byloje, be specialisto išvadoje paminėtos pervežimo paslaugų kainos, iš viso nebuvo įrodinėjama ir jokiame procesiniame dokumente nebuvo teigiama, kad darant nusikalstamą veiką buvo įgytas tam tikros vertės konfiskuotinas turtas. Žemesnės instancijos teismai, remdamiesi teismo posėdžių metu apklaustos specialistės, paaiškinimais, turėjo pagrindą konstatuoti, kad UAB „G“ pajamas deklaravo, mokesčius valstybei apskaičiavo ir sumokėjo teisingai, žalos valstybei nepadarė. Tai reiškia, kad prokuroro procesiniuose dokumentuose nurodyta 353 647,25 Lt suma nėra ta suma, kuria UAB „G“ neteisėtai praturtėjo. Esant tokiai situacijai, deklaruotų pervežimo paslaugų kaina negali būti prilyginama nusikalstamos veikos rezultatams. Atkreiptinas dėmesys, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant buhalteriniuose dokumentuose fiksuojamą veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju ir būtų padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai (teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tam tikrais atvejais už verslo tvarkos pažeidimus baudžiamoji atsakomybė apskritai negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-332/2009).

15Išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies sutikdama su kasacinio skundo argumentais pažymi, kad žemesnės instancijos teismų sprendimų motyvas, jog turto konfiskavimas gali būti taikomas tik sunkių savanaudiškų nusikaltimų padarymo atvejais, nėra tinkamai išreikštas. 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „...turto konfiskavimas yra viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią visų pirma sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į Konstitucijos saugomą kitų asmenų nuosavybę...“. Toks išaiškinimas buvo pateiktas galiojant 1961 m. BK, kuriame turto konfiskavimo klausimai buvo reglamentuojami kitaip nei dabar galiojančiame BK. Be to, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nėra pasakyta, kad Konstitucija leidžia taikyti turto konfiskavimą tik sunkių savanaudiškų nusikaltimų padarymo bylose, o akcentuota, kad turto konfiskavimas visų pirma turi padėti užkirsti kelią sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams. Antra vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsižvelgiant į žemiau aptariamus teisinių sankcijų už padarytus teisės pažeidimus taikymo principus gali būti daroma išvada, kad turto konfiskavimas dažniausiai (paprastai) gali būti pritaikytas būtent savanaudiškų nusikalstamų veikų padarymo atvejais.

162009 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarime yra išaiškinta, kad „...konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai); už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje...“. Tai reiškia, kad už teisės pažeidimą skiriamos priemonės taikymas turi būti individualizuotas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonė apibrėžiama kaip priemonė, padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį. Nagrinėjamoje byloje kaip bausmės yra skirtos 50 MGL (6500 Lt) ir 60 MGL (7800 Lt) dydžio baudos. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad konstituciniai teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir kiti principai būtų iškreipti, jei būtų konstatuojama, kad kelių tūkstančių litų dydžio baudos paskirties įgyvendinimui turi būti taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – keliasdešimt kartų baudos dydį viršijančios pinigų sumos konfiskavimas.

17Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad BPK 94 straipsnyje jokie savarankiški turto konfiskavimo pagrindai nenustatyti. BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas sprendimas dėl daiktų, kaip įrodymų, konfiskavimo gali būti priimtas tik tuo atveju, kai padaroma išvada, kad turtas turi būti konfiskuojamas BK 72 straipsnyje numatytu pagrindu.

18Vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

19Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai