Byla 1A-166-307/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Garnelienės, Lino Šiukštos, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorams Dariui Alinskui, Regimantui Žukauskui, gynėjui advokatui Pauliui Vinkleriui, nuteistajam R. S., nukentėjusiųjų atstovams advokatams Mantui Valiukui ir Raimundui Lideikai, ekspertui Aleksui Balsiui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S., nukentėjusiųjų J. A., E. A. bei nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovo advokato Manto Valiuko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

3– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (nukentėjusysis E. A.) laisvės atėmimu ketveriems metams;

4– pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusysis E. A.) laisvės atėmimu trejiems metams;

5– pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (nukentėjusieji V. G. ir V. K.) laisvės atėmimu ketveriems metams;

6– pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusieji V. G. ir V. K.) laisvės atėmimu trejiems metams;

7– pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;

8– pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Intelektuali verslo apsauga“) laisvės atėmimu vieneriems metams;

9– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Intelektuali verslo apsauga“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

10– pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Nemėžio logistika“) laisvės atėmimu vieneriems metams;

11– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Nemėžio logistika“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

12– pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Eglė ir Ričardas“) laisvės atėmimu vieneriems metams;

13– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Eglė ir Ričardas“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

14– pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Luginta“) laisvės atėmimu vieneriems metams;

15– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Luginta“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

16– pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „ICA Real Estate“) laisvės atėmimu vieneriems metams;

17– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „ICA Real Estate“) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

18Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusysis E. A.) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams.

19Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusieji V. G. ir V. K.) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams.

20Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi ir 9 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrintos tarpusavyje bei su kitomis paskirtomis bausmėmis, o taip pat su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

21Laikinas nuosavybės teisių į UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teise priklausantį turtą – negyvenamąsias – sandėlio patalpas su pagalbinėmis patalpomis ir bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - )), esančias adresu ( - ), Vilniuje, apribojimas, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktas galioti iki civilinio ginčo išnagrinėjimo.

22BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta konfiskuoti „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausantį turtą – patalpas – butą su rūsiu, esantį ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ).

23Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

24

  1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, panaudojo žinomai netikrus dokumentus – 2013 m. birželio 3 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Intelektuali verslo apsauga“, įmonės kodas ( - ), registruota adresu Konstitucijos pr. 23, Vilnius (toliau – UAB „Intelektuali verslo apsauga“), vienintelio akcininko I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, kuriuo vadovaujantis S. D. pradėjo eiti direktoriaus pareigas ir, nežinodamas apie jo, R. S., nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, R. S. nurodymu atstovaudamas UAB „Intelektuali verslo apsauga“, pateikė notarui T. P. V. šiuos žinomai netikrus dokumentus – UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelės akcininkės I. P. sprendimus – 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. NT2013-06 dėl pasirašymo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas, butą/patalpą ir žemės sklypo dalį adresu Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miestas, ( - ) už 7 000 000,00 Lt ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. K2013-08 dėl pasirašymo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas, butą/patalpą ir žemės sklypo dalį adresu Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miestas, ( - ) už 7 000 000,00 Lt. S. D., vykdydamas R. S. nurodymą, 2013 m. rugpjūčio 7 d. 16.32 val. Vilniaus rajono 3-ajame notarų biure, esančiame ( - ), Vilniuje, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. ( - ), sudarytą tarp nukentėjusiojo E. A., veikiančio savo vardu ir pagal 2013 m. balandžio 15 d. Vilniaus rajono 3-ojo notaro biuro notaro patvirtintą įgaliojimą, notarinio registro Nr. ( - ), atstovaujančio sutuoktinę J. A., ir UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujama S. D., pagal kurią UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teise už 7 000 000,00 Lt (2 027 340,13 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) nupirko:

251. negyvenamąją patalpą – sandėlio patalpas su pagalbinėmis patalpomis, unikalus Nr. ( - ), esančias ( - ), Vilniuje, 2 080 000,00 Lt (602 409,64 Eur, euro kursas 3,4528 Lt), vertės toliau vadinamą ir Daiktas Nr. 1;

262. negyvenamąją patalpą – prekybos saloną, unikalus Nr. ( - ), 667 000,00 Lt (193 176,55 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) vertės, esantį ( - ), Vilniuje;

273. butą/patalpą – butą su garažu ir pagalbinėmis patalpomis, unikalus Nr. ( - ), 2 942 00,00 Lt (852 062,09 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) vertės, esančius ( - )-3, Vilniuje.

28Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis – R. S. – laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., tiksliau teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo perdavimo aktą, sudarytą tarp nukentėjusiojo E. A., veikiančio savo vardu ir pagal 2013 m. balandžio 15 d. Vilniaus rajono 3-ojo notaro biuro notaro patvirtintą įgaliojimą, notarinio registro Nr. ( - ), atstovaujančio sutuoktinę J. A., ir bendrovės UAB „Intelektuali verslo apsauga“, pagal kurį E. A. perdavė, o UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujama S. D., nuosavybės teise priėmė Daiktą Nr. 1, už kurį yra galutinai ir tinkamai atsiskaityta, perduodamas jį S. D., kuris, nežinodamas apie jo, R. S., nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, jo nurodymu, 2013 m. rugpjūčio 30 d. šį priėmimo perdavimo aktą pasirašė ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė Valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ Vilniaus filialui, esančiam ( - ), Vilniuje, ir įregistravo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1, 2 080 000,00 Lt (602 409,64 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) vertės, tokiu būdu jis, R. S., žinodamas, kad už Daiktą Nr. 1 nėra tinkamai ir galutinai atsiskaityta, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai, apgaule įgijo nukentėjusiems E. A. ir J. A. priklausantį didelės – 602 409,64 Eur vertės turtą.

  1. Be to, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį jis – R. S., nuteistas už tai, kad siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, pasinaudojo juridinio asmens, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai apgaule įgytu, nukentėjusiajam E. A. priklausančiu turtu – Daiktu Nr. 1, ir S. D., nežinančio apie nusikalstamą sumanymą, pasitikėjimu, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus rajono 1-ajame notarų biure, esančiame ( - ), Vilniuje, nurodė pastarajam pasirašyti 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią V. G. ir V. K., už kurį pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. ( - ), veikė V. G., lygiomis dalimis po 390 000,00 Lt (112 951,81 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) kiekvienas, suteikė UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujamai S. D., 780 000,00 Lt (225 903,61 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) paskolą, užtikrinant įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą hipotekos sutartimi įkeičiant Daiktą Nr. 1, iš kurių 130 000,00 Lt (37 650,60 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) jam, R. S., buvo perduoti grynais, o 650 000,00 Lt (188 253,01 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) 2013 m. rugsėjo 6 d. banko pavedimu pervesti į UAB „Intelektuali verslo apsauga“ banko sąskaitą Nr. ( - ), esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, tokiu būdu jis, R. S., apgaule įgijo didelės vertės nukentėjusiems V. G. ir V. K. priklausantį turtą – pinigines lėšas 130 000,00 Lt (37 650,60 Eur, euro kursas 3,4528 Lt), bei įgijo teisę į pinigines lėšas 650 000,00 Lt (188 253,01 Eur, euro kursas 3,4528 Lt).
  2. Taip pat jis, R. S., pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad žinodamas, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ Danske Bank A/S Lietuvos filialo banko sąskaitoje Nr. ( - ), esančios piniginės lėšos – 650 000,00 Lt (188 253,01 Eur, euro kursas 3,4528 Lt), įgytos jo paties nusikalstamu (sukčiavimo) būdu, jas apgaule įgijus iš nukentėjusiųjų V. G. ir V. K., siekdamas šias pinigines lėšas nuslėpti ir įteisinti, organizavo juridinių asmenų UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, įmonės kodas ( - ), registruotos ( - ), Vilniuje (toliau – ir UAB „Nemėžio logistika“), UAB „Eglė ir Ričardas“, įmonės kodas ( - ), registruota ( - ), Vilniuje (toliau – ir UAB „Eglė ir Ričardas“), UAB „Luginta“, įmonės kodas ( - ), registruota Žemuogių g. 13, Vilniuje (toliau – ir UAB „Luginta“), UAB „ICA Real Estate“, įmonės kodas ( - ), registruota ( - ), Vilniuje (toliau – ir UAB „ICA Real Estate“), „Cherster Services LLP“, registruotos Jungtinėje Karalystėje, vadovavimą ir pasinaudodamas šių juridinių asmenų banko sąskaitomis su jo paties nusikalstamu būdu įgytomis piniginėms lėšomis atliko šias finansines operacijas:

292013 m. rugsėjo 12 d. iš UAB „Intelektuali verslo apsauga“ Danske bank A/S Lietuvos filialo banko sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 515 000,00 Lt (149 154,31 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „Nemėžio logistika“ banko Danske Bank A/S Lietuvos filiale esančią sąskaitą Nr. ( - );

302013 m. rugsėjo 12 d. iš UAB „Intelektuali verslo apsauga“ Danske bank A/S Lietuvos filialo banko sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 26 000,00 Lt (7 530,12 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „Nemėžio logistika“ banko Danske Bank A/S Lietuvos filiale esančią sąskaitą Nr. ( - );

312013 m. rugsėjo 16 d. iš UAB „Nemėžio logistika“ banko Danske Bank A/S Lietuvos filialo sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 502 000,00 Lt (145 389,25 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „Eglė ir Ričardas“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - ), AB „Šiaulių bankas“ (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filiale;

322013 m. rugsėjo 25 d. iš UAB „Eglė ir Ričardas“, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „Šiaulių bankas“ (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filiale, 450 000,00 Lt (130 329,00 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) pervedė į UAB „Luginta“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - ), AB DNB banke;

332013 m. spalio 10 d. iš UAB „Luginta“ banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB DNB banke, 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) pervedė į UAB „ICA Real Estate“ banko sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB SEB banke;

342013 m. spalio 14 d. iš UAB „Luginta“ banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB DNB banke, 85 000,00 Lt (24 617,70 Eur, euro kursas 3,4528 eurų) pervedė į UAB „ICA Real Estate“ banko sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB SEB banke;

352013 m. spalio 17 d. iš UAB „Luginta“ banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB DNB banke, 40 000,00 Lt (11 584,80 Eur, euro kursas 3,4528 eurų) pervedė į UAB „ICA Real Estate“ banko sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB SEB banke.

36Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S., žinodamas, kad UAB „ICA Real Estate“ AB SEB banke banko sąskaitoje Nr. ( - ) esančios piniginės lėšos 325 000,00 Lt (94 126,51 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) jo paties įgytos nusikalstamu (sukčiavimo) būdu, siekdamas šias pinigines lėšas nuslėpti ir įteisinti, organizavo su jo paties nusikalstamu būdu įgytomis piniginėmis lėšomis sandorio sudarymą – nurodė apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam A. P. (A. P.), kuris, nežinodamas apie jo, R. S., nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „ICA Real Estate“, 2013 m. spalio 24 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. K1AK-7515, bei UAB „ICA Real Estate“ vardu nupirko iš J. N. ir M. N. nekilnojamąjį turtą – 210 000,00 Lt (60 820,20 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) vertės butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), Klaipėdoje.

37Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S., siekdamas nuslėpti ir įteisinti už jo paties nusikalstamu būdu įgytas pingines lėšas UAB „ICA Real Estate“ vardu įgytą butą, esantį ( - ), Klaipėda, organizavo juridinių asmenų UAB „ICA Real Estate“, kurią atstovavo A. P., nežinantis apie R. S. nusikalstamus ketinimus, ir „Cherster Services LLP“, registruotos Jungtinėje Karalystėje, kurią atstovavo V. V., nežinantis apie R. S. nusikalstamus ketinimus, sandorio sudarymą su šiuo turtu, t. y. 2013 m. gruodžio 18 d. 9.54 val. Vilniaus miesto 16-jame notarų biure nurodė minėtiems asmenims pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį notarinio registro Nr. ( - ), pagal kurią UAB „ICA Real Estate“, atstovaujama A. P. pardavė, o „Cherster Services LLP“, atstovaujama V. V., už 220 000,00 Lt (63 716,40 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) pirko butą su rūsiu, unikalus numeris Nr. ( - ), esantį Klaipėdoje, ( - ). Tokiu būdu R. S., siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus – 650 000,00 Lt (188 253,01 Eur, euro kursas 3,4528 Lt), žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su šiais pinigais finansines operacijas ir sudarė sandorius.

  1. Taip pat R. S., pagal BK 203 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad iš anksto žinodamas, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ jokios ūkinės – komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai, apgaule įgyto didelės vertės turto nuslėpimui, vykdyti, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą, o būtent pasinaudojo S. D., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė S. D. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. birželio 3 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelio akcininko I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2, dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, kad S. D., manydamas, jog vykdo su UAB „Intelektuali verslo apsauga“ ūkine – komercine veikla susijusius veiksmus, jo, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „Intelektuali verslo apsauga“, 2013 m. rugpjūčio 7 d. 16.32 val., Vilniaus rajono 3-ajame notarų biure, esančiame ( - ), Vilniuje, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. ( - ), pagal kurią UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teise įgijo 7 000 000,00 Lt (2 027 340,13 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) vertės nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), Vilniuje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, R. S., organizuodamas UAB „Intelektuali verslo apsauga“ veiklą, žinodamas, kad minėtoje pirkimo-pardavimo sutartyje numatytomis sąlygomis už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą neatsiskaitė, pateikė S. D., nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, pasirašyti žinomai netikrą dokumentą 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo buvo patvirtinama, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ įvykdė 2013 m. rugpjūčio 7 d. pasirašytos ir Vilniaus rajono 3-ojo notaro biuro notaro patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, būtinas priėmimo-perdavimo aktui surašyti ir turtui (negyvenamoji patalpa sandėlis su pagalbinėmis patalpomis, unikalus Nr. ( - ), esančiomis ( - ), Vilnius) perduoti ir sumokėjo nukentėjusiems E. A. ir J. A. 2 080 000,00 Lt (602 409,64 Eur, euro kursas 3,4528 Lt), kuris jo, R. S. nurodymu, nežinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, pateikė šį netikrą dokumentą VĮ „Registrų centras“, esančiam ( - ), Vilniuje, bei įregistravo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1. Tokiu būdu jis, R. S., vadovavo juridiniam asmeniui UAB „Intelektuali verslo apsauga“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.
  2. Taip pat jis, R. S., pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad S. D., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto, nevykdys bendrovės ūkinės – komercinės veiklos, o jo, R. S., nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai – nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti – vykdyti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. birželio 3 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelio akcininko I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį S. D., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. birželio 4 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančio ( - ), Vilniuje, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „Intelektuali verslo apsauga“, tokiu būdu R. S. panaudojo žinomai netikrą dokumentą.
  3. R. S. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, jog iš anksto žinodamas, kad UAB „Nemėžio logistika“ jokios ūkinės – komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai – nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, vykdyti – laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą, o būtent pasinaudojo V. S., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė V. S. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Nemėžio logistika“ vienintelio akcininko O. Z. sprendimą Nr. D2013-08-1, dėl V. S. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, kad V. S., manydamas, jog vykdo su UAB „Nemėžio logistika“ ūkine – komercine veikla susijusius veiksmus, jo, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „Nemėžio logistika“, sudarė su Danske Bank A/S banko Lietuvos filialu banko sąskaitos Nr. ( - ) sutartį, naudojimosi banko interneto linija sutartį bei perdavė jam, R. S., kuris pasinaudojo šio juridinio asmens banko sąskaita jo paties nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, atliko finansinę operaciją, o būtent 2013 m. rugsėjo 16 d. iš UAB „Nemėžio logistika“ banko Danske Bank A/S Lietuvos filialo sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 502 000,00 Lt (145 389,25 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „Eglė ir Ričardas“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - ), AB „Šiaulių bankas“ (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filiale. Tokiu būdu jis, R. S., vadovavo juridiniam asmeniui UAB „Nemėžio logistika“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.
  4. Taip pat R. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad V. S., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „Nemėžio logistika“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto, nevykdys bendrovės ūkinės – komercinės veiklos, o jo, R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai – nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti – vykdyti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Nemėžio logistika“ vienintelio akcininko O. Z. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl V. S. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį V. S., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiai ( - ), Vilniuje, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „Nemėžio logistika“, tokiu būdu R. S. panaudojo žinomai netikrą dokumentą.
  5. R. S. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, jog iš anksto žinodamas, kad UAB „Eglė ir Ričardas“ jokios ūkinės – komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai, nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, vykdyti, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą, o būtent pasinaudojo V. V., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė V. V. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „Eglė ir Ričardas“ vienintelio akcininko V. M. sprendimą Nr. V13-09-1, dėl V. V. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, kad V. V., manydamas, jog vykdo su UAB „Eglė ir Ričardas“ ūkine – komercine veikla susijusius veiksmus, jo, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „Eglė ir Ričardas“, sudarė su AB „Šiaulių bankas“ (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filialo banko sąskaitos Nr. ( - ) sutartį, naudojimosi banko interneto linija sutartį bei perdavė jam, R. S., kuris pasinaudojo šio juridinio asmens banko sąskaita jo paties nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, bei atliko finansinę operaciją, o būtent 2013 m. rugsėjo 25 d. iš UAB „Eglė ir Ričardas“ AB „Šiaulių bankas“ (buvusio AB Ūkio banko) Vilniaus filialo banko sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 450 000,010 Lt (130 329,00 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „Luginta“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - ), AB DNB banke. Tokiu būdu jis, R. S., vadovavo juridiniam asmeniui UAB „Eglė ir Ričardas“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.
  6. R. S. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, jog iš anksto žinodamas, kad UAB „Luginta“ jokios ūkinės – komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai, nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, vykdyti, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. spalio 30 d. organizavo bendrovės vadovavimą, o būtent pasinaudojo G. P., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė G. P. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „Luginta“ vienintelio akcininko V. J. sprendimą Nr. D2013-08-1, dėl G. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, kad G. P., manydamas, jog vykdo su UAB „Luginta“ ūkine – komercine veikla susijusius veiksmus, jo, R. S. nurodymu, atstovaudamas UAB „Luginta“, sudarė su AB DNB banku sąskaitos Nr. ( - ) sutartį, naudojimosi banko interneto linija sutartį bei perdavė jam, R. S., kuris pasinaudojo šio juridinio asmens banko sąskaita jo paties nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti ir atliko finansines operacijas, o būtent:

382013 m. spalio 10 d. iš UAB „Luginta“ AB DNB banko sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „ICA Real Estate“ AB SEB banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - );

392013 m. spalio 14 d. iš UAB „Luginta“ AB DNB banko sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 85 000,00 Lt (24 617,70 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „ICA Real Estate“ AB SEB banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - );

402013 m. spalio 17 d. iš UAB „Luginta“ AB DNB banko sąskaitos Nr. ( - ) pervedė 40 000,00 Lt (11 584,80 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) į UAB „ICA Real Estate“ AB SEB banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. ( - );

41Tokiu būdu jis, R. S., vadovavo juridiniam asmeniui UAB „Luginta“, naudodamas jį neteisėtai veiklai nuslėpti.

  1. Taip pat R. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad G. P., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „Luginta“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto, nevykdys bendrovės ūkinės – komercinės veiklos, o jo, R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai – nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti – vykdyti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „Luginta“ vienintelio akcininko V. J. sprendimą Nr. D2013-08-1, dėl G. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį G. P., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiai ( - ), Vilniuje, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „Luginta“, tokiu būdu R. S. panaudojo žinomai netikrą dokumentą.
  2. R. S. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad iš anksto žinodamas, kad UAB „ICA Real Estate“ jokios ūkinės – komercinės veiklos nevykdys, o bus naudojama nusikalstamai veikai – jo paties nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti – vykdyti, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. organizavo bendrovės vadovavimą, o būtent pasinaudojo A. P., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, siekdamas suklaidinti, pateikė A. P. žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 1 d. UAB „ICA Real Estate“, vienintelės akcininkės A. A. sprendimą Nr. 2013-10-01, dėl A. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, įtikino pastarąjį, kad bendrovė vykdo veiklą susijusią su nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu ir A. P., manydamas, jog vykdo su UAB „ICA Real Estate“ ūkine – komercine veikla susijusius veiksmus, jo, R. S. nurodymu ir nežinodamas apie nusikalstamą sumanymą, atstovaudamas UAB „ICA Real Estate“, 2013 m. spalio 24 d. 14.28 val. Klaipėdos miesto 1-jame notarų biure, esančiame S. Daukanto g. 21, Klaipėdoje, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. K1AK-7515, sudarytą tarp J. N., M. N. ir UAB „ICA Real Estate“, atstovaujamos A. P., pagal kurią UAB „ICA Real Estate“ nuosavybės teise už 210 000,00 Lt (60 820,20 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) nupirko: butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), Klaipėdoje.

42Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S. organizavo UAB „ICA Real Estate“ veiklą ir naudojo bendrovę nusikalstamai veiklai, jo paties nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, vykdyti, pasinaudojo A. P., nežinančio apie nusikalstamus ketinimus, pasitikėjimu, įtikino pastarąjį, kad bendrovė vykdo veiklą susijusią su nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, kuris manydamas, jog vykdo su UAB „ICA Real Estate“ ūkine – komercine veikla susijusius veiksmus, jo, R. S., nurodymu 2013 m. gruodžio 18 d. 9.54 val. Vilniaus miesto 16 – jame notarų biure pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. ( - ), sudarytą tarp UAB „ICA Real Estate“, atstovaujamos A. P., ir Jungtinėje Karalystėje registruotos bendrovės „Cherster Services LLP“, kurios veiklą organizavo jis, R. S., ir naudojo nusikalstamai veiklai, jo paties nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti, vykdyti, atstovaujamos V. V., nežinančio apie nusikalstamą R. S. sumanymą, pagal kurią „Cherster Services LLP“, nuosavybės teise už 220 000,00 Lt (60 820,20 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) nupirko: butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), Klaipėdoje. Tokiu būdu jis, R. S., vadovavo juridiniams asmenims UAB „ICA Real Estate“, Jungtinėje Karalystėje registruotai bendrove „Cherster Services LLP“, naudodamas jas neteisėtai veiklai nuslėpti.

  1. R. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, žinodamas, kad A. P., nežinantis apie nusikalstamą sumanymą, paskirtas direktoriumi neperims UAB „ICA Real Estate“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto, nevykdys bendrovės ūkinės – komercinės veiklos, o jo, R. S. nurodymu atliks veiksmus neteisėtai veiklai – nusikalstamu būdu įgytoms piniginėms lėšoms nuslėpti ir įteisinti – vykdyti, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 1 d. UAB „ICA Real Estate“ vienintelės akcininkės A. A. sprendimą Nr. 2013-10-01, dėl A. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, perdavė jį G. P., nežinančiam apie nusikalstamą sumanymą, o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė šį netikrą dokumentą VĮ Registrų centrui, esančiai ( - ), Vilniuje, įregistruodamas pakeistus duomenis apie UAB „ICA Real Estate“, tokiu būdu R. S. panaudojo žinomai netikrą dokumentą.
  2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti; arba, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, sušvelninti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl buto su rūsiu, esančių ( - ), Klaipėdoje (unikalus Nr. ( - )), konfiskavimo.
    1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalių, BK 203 straipsnio 2 dalies, BK 216 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, BPK 7 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, BPK 241 straipsnio 2 dalies, BPK 242 straipsnio 1 dalies, BPK 219 straipsnio 3 –4 dalių, BPK 254 straipsnio 3 dalies, BPK 270 straipsnio 3 dalies ir BPK 287 straipsnio, BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 303 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktus ir BPK 307 straipsnio 2 dalies, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, taip pat principo in dubio pro reo ((lot.) visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) reikalavimus bei priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį apygardos teismas vadovavosi tik liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, todėl netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Teismas nepašalino prieštaravimų, esančių R. S. ir liudytojų parodymuose, neištyrė visų bylai svarbių ir nuteistąjį teisinančių aplinkybių ir dėl to priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Bylos aplinkybės ir įrodymai nuosprendyje pateikti subjektyviai bei šališkai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 3 – 5 dalyse įtvirtintas nuostatas. Apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu neištirtais rašytiniais įrodymais, t. y. įmonių vienintelių akcininkų sprendimais dėl direktorių skyrimo, bendrovių dokumentų perdavimo aktais, 2013 m. gegužės 6 d. paskolos sutartimi ir kitais dokumentais, taip pažeidžiant BPK 242 straipsnio 1 dalies ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apelianto vertinimu, dėl netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo, kurio metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, surinkti ne visi nusikalstamos veikos išaiškinimui aktualūs įrodymai, neapklausti liudytojai, galintys patvirtinti aplinkybes, įrodančias apelianto nekaltumą. Dėl to byla turėjo būti grąžinta prokurorui, o ne priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
    2. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenustatė visų būtinų šių nusikalstamų veikų požymių, netinkamai vertino bylos įrodymus, taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį) ir nepagrįstai 2013 m. rugpjūčio 7 d. sutarties, 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimo dėl sutarties pakeitimo bei 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutarties pagrindu atsiradusius civilinius santykius įvertino kaip prielaidą baudžiamajai atsakomybei kilti. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotu apgaulės esmingumo, nukentėjusiosios šalies minimalaus rūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2013, Nr. 2K-179/2013, Nr. 2K-55/2014, Nr. 2K-84/2014, Nr. 2K-538-2010, Nr. 2K-587/2013) bei civilinių deliktų ir nusikaltimo, nustatyto BK 182 straipsnyje, atribojimo, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311-677/2016, Nr. 2A-7-9/2013, Nr. 2K-84/2014, Nr. 2K-123/2014) kriterijais, apeliantas nurodo, kad jo dalyvavimas pirmiau nurodytuose sandoriuose nuosprendyje nepagrįstai įvertintas kaip nusikalstamos veikos. Apelianto teigimu, jam pareikštame kaltinime nurodytose įmonėse jis atliko atstovo funkcijas pagal sudarytas komercinio atstovavimo sutartis. Sutarčių šalys bendru sutarimu prisiėmė iš jų kylančius įsipareigojimus, juos vykdė, derino sąlygas, todėl minėtos sutartys, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinamos kaip civiliniai sandoriai, kurių nevykdymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas pažymi, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buvo sudariusi preliminarias ir pagrindines nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kurių pagrindu ir buvo sudarytas teisėtas nekilnojamo turto, adresu ( - ), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sandoris. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buvo pasirašiusi 2013 m. gegužės 6 d. paskolos sutartį su „Enterprises Ltd“ dėl minėto sandorio finansavimo, todėl teismo subjektyvus vertinimas, kad minėta bendrovė buvo nepajėgi finansuoti minėtą sandorį, yra nepagrįstas. Juo labiau, kad pardavėjui buvo pateikti visi reikalingi dokumentai šiam sandoriui sudaryti, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktorius S. D. žinojo visas sandorio sudarymo aplinkybes, apelianto asmeninius duomenis bei jo, kaip atstovo, atliekamas funkcijas. Dėl to, apelianto teigimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad sandorių sudarymo metu buvo pasunkintas jo asmenybės identifikavimas.
    3. Apeliantas nurodo, kad veikdamas pagal atstovavimo sutartis jis neturėjo jokio pagrindo netikėti šių sutarčių autentiškumu, kitų dokumentų parašų tikroviškumu. Sudaromi sandoriai nekėlė abejonių, nes buvo patvirtinti kitais dokumentais, parengti profesionalių teisininkų. Apelianto teigimu, jis neinformavo sutarties šalių ir notaro apie UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcininko pasikeitimą, nes šią informaciją laikė pertekline. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcininkės I. P. duomenys taip pat buvo prieinami viešuose registruose, todėl jokių kliūčių juos patikrinti nebuvo. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelės akcininkės sprendimų Nr. D2013-06-2, Nr. NT-2013-06 klastojimo faktas nuosprendyje neįrodytas, o apelianto ir liudytojų parodymai dėl šių dokumentų sudarymo aplinkybių kardinaliai skiriasi. Apelianto vertinimu, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ 2013 m. birželio 3 d. ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. vienintelės akcininkės sprendimai Nr. D2013-06-2, Nr. NT-2013-06 ir Nr. K2013-08 neturėjo tiesioginės juridinės įtakos perkant nekilnojamąjį turtą ( - ), Vilniuje. Kita vertus, net nustačius, kad minėti dokumentai suklastoti, nagrinėjamu atveju pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas nesudaro nusikalstamos veikos sudėties, nes Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato ir netinkamo atstovavimo institutą, kai civilinę sutartį pasirašo neįgaliotas tai padaryti asmuo (CK 2.136 straipsnio 1 dalis).
    4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. S. tyčia užvaldyti E. A. turtą susiformavo dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir jos notarinio patvirtinimo, yra nepagrįsta. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ iki sandorio sudarymo vedė derybas dėl keleto nekilnojamojo turto objektų įsigijimo (Šv. Ignoto g. 5, Vilnius ir kiti nekilnojamojo turto objektai), buvo moki, vykdė ūkinę – komercinę veiklą. Aplinkybę, kad įmonė buvo moki patvirtina ir 2013 m. gegužės 6 d. su „Enterprises Ltd“ sudaryta 2 250 000,00 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų paskolos sutartis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje įvardindamas „Enterprises Ltd“ kaip priedangos įmonę, nepagrįstai rėmėsi 2016 m. sausio 7 d. Jungtinės Karalystės teisinės pagalbos atsakymu Nr. ( - ). Apelianto nuomone, šiame dokumente nenurodyta jokių motyvų dėl minėtos įmonės veiklos neteisėtumo, nepateiktos Jungtinės Karalystės mokesčių inspekcijai teikiamos ataskaitos ar kiti įmonės veiklą apibūdinantys duomenys. 2013 m. gegužės 6 d. sudarytos paskolos sutarties realumas nuosprendyje nepaneigtas. Nepaisant to, kad liudytojas J. V. nurodė, kad šios sutarties nepasirašė, tačiau minėtoje paskolos sutartyje yra J. V. parašas.
    5. Apelianto vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad sudarant ir pasirašant Daikto Nr. 1 pirkimo-pardavimo sutartį apgaulė prieš E. A. nebuvo panaudota. Kiti byloje esantys duomenys taip pat patvirtina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija vertintina kaip civiliniai teisiniai santykiai. Pardavėjas E. A. patvirtino, jog turėjo galimybę susipažinti su minėtos sutarties ir jos pakeitimų sąlygomis, bei su visais šios sutarties pasirašymui reikiamais dokumentais. Jis ir notaras T. P. V. patvirtino, kad pirkėjas atitiko visus įstatymo keliamus reikalavimus, sutiko su sutartyje nurodytomis sąlygomis dėl pirkėjo mokumo (sutarties 4.4. ir 4.5. punktai), patvirtino, jog pardavėjas ir pirkėjas sudaro sutartį laisva valia (sutarties 11.1 punktas). Sandorį forminti notaro T. P. V. kontoroje pasirinko pats nukentėjusysis E. A.. Daikto Nr. 1 pirkimo-pardavimo sutartį ir jos pakeitimus ruošė notaras T. P. V. ir E. A. pasirinktas advokatas, kuris kartu su notaru kontroliavo sandorio sudarymą, dalyvavo pirkimo-pardavimo sutarties ir kitų dokumentų ruošime. Nukentėjusysis su minėtų teisininkų pagalba teikė pasiūlymus dėl šios sutarties pakeitimo. Be to, nukentėjusysis E. A. nurodė apdrausti nekilnojamąjį turtą „ERGO Insurance SE“ draudime, todėl jis neabejotinai žinojo apie jo patvirtintą turto priėmimo-perdavimo aktą, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vardu perregistruotą nekilnojamojo turto nuosavybę, o tuo pačiu ir apie hipoteką Daiktui Nr. l (unikalus Nr. ( - )).
    6. Apelianto teigimu, jis taip pat nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kad siekdamas apgaule įgyti didelės vertės turtą, pasinaudojo juridinio asmens UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai apgaule iš nukentėjusiojo E. A. įgytu turtu, nurodė S. D. pasirašyti paskolos sutartį, pagal kurią V. G. ir V. K. lygiomis dalimis paskolino 780 000,00 Lt (225 903,61 Eur) ir įgijo pinigines lėšas 130 000,00 Lt (37 650,60 Eur) grynais pinigais bei įgijo teisę į pinigines lėšas 650 000,00 Lt (188 253,01 Eur). Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pagal kreditorių reikalavimą, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ Vilniaus rajono 1-jame notarų biure 2013 m. rugsėjo 3 d. sudarė paskolos sutartį dėl 650 000,00 Lt paskolos suteikimo ir 2013 m. rugsėjo 5 d. įregistravo sutartinę hipoteką (notarinio registro Nr. 1-9503). Dokumentus dėl paskolos suteikimo ruošė notarė ir advokatas. Prieš pasirašant sutartį, dokumentų projektai buvo persiųsti S. D. ir apeliantui. Palūkanos sutartyje įtrauktos į bendrą paskolos sumą kreditorių reikalavimu. Pakvitavimą dėl gautų 130 000,00 Lt atsinešė vienas iš kreditorių. Todėl V. G. parodymai, kad 130 000,00 Lt buvo perduota S. D., apelianto vertinimu, yra melagingi, jie neatitinka ir 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutarties sąlygų (2.3.1.1 ir 2.3.2.1 punktai). Be to, 2013 m. rugsėjo 3 d. paskola nebuvo suteikta, nes UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buvo įtraukta į skolininkų sąrašus. Paskola buvo gauta tik 2013 m. rugsėjo 5 d. panaikinus negaliojantį UAB „Intelektuali verslo apsauga“ skolos įrašą ir įregistravus sutartinę hipoteką. 2013 m. rugsėjo 9 d. buvo pervesta visa paskolos suma į UAB „Intelektuali verslo apsauga“ sąskaitą Nr. ( - ) Danske Bank A/S, Lietuvos filiale. Apeliantas pažymi, kad pasirašant 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktorius S. D. šios įmonės vardu veikė vadovaudamasis įmonės įstatais ir galiojančiais įstatymais, o taip pat 2013 m. rugsėjo 2 d. vienintelio akcininko sprendimu Nr. P2013-09-1. Apeliantas šiame sandoryje dalyvavo tik komercinio atstovavimo sutarties pagrindu, taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis negalėjo veikti įmonės vadovo ar akcininko vardu ir duoti nurodymų S. D..
    7. Apeliantas nurodo, jog teisminio proceso metu liudytojų parodymais nustatyta, kad jokie grynieji pinigai S. D. pagal minėtą sutartį perduoti nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad juos gavo apeliantas. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. G. ir V. K. suteiktos paskolos 780 000,00 Lt dalį – 130 000,00 Lt –nuteistasis R. S. gavo grynaisiais pinigais, yra nepagrįsta. Aplinkybę, kad šių pinigų realiai nebuvo, patvirtino ir valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, baigiamųjų kalbų metu prašydamas šioje dalyje kaltinimą apeliantui panaikinti. Apibendrindamas apeliantas daro išvadą, kad apygardos teismas netinkamai aiškinio ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, apeliantas turėjo būti išteisintas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį.
    8. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusysis E. A. ikiteisminio tyrimo metu pateikė 2014 m. spalio 15 d. ekspertizės aktą Nr. 20141015/01, kuriame konstatuota, jog 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo – perdavimo akte, sudarytame tarp E. A. ir J. A. iš vienos pusės bei UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktoriaus S. D. iš kitos pusės, paskutinio (ketvirto) lapo viršutinėje dalyje, eilutėje „PARAŠAI“, rankraštinį įrašą „E. A.“ parašė bei šalia pasirašė ne E. A.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teismo ekspertizės įstatymu (Nr. IX-1161) (toliau tekste – TEĮ), Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi Nr. ( - ) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi Nr. ( - ), minėtas 2014 m. spalio 15 d. ekspertizės aktas Nr. 20141015/01 neatitinka ekspertizės aktui keliamų reikalavimų, nes yra gautas ištyrus 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto kopijos kopiją, nors turėjo būti tiriamas originalus dokumentas. Be to, pagal TEĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatas ekspertizę galima pavesti atlikti tik asmeniui, nesuinteresuotam bylos baigtimi, o pagal TEĮ 18 straipsnio 2 dalį sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Dėl to, apelianto vertinimu, 2014 m. spalio 15 d. ekspertizės aktas Nr. 20141015/01 negali būti laikomas nei ekspertizės aktu, nei specialisto išvada, nei teisėtu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.
    9. Apeliantas pažymi, jog 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktas kaltinamajame akte ir nuosprendyje teisiniu požiūriu įvertintas kaip dokumentas, gautas padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnyje, o jo pagrindu sudarytų dokumentų parengimas bei panaudojimas yra sudėtinė bendro nusikalstamo mechanizmo dalis. Tačiau kaltinamajame akte neaprašyti šios galimai nusikalstamos veikos pagrindiniai požymiai (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas), pažeidžiant BPK 219 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taip pat nėra nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinamojo akto teiginys, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo – perdavimo aktas yra suklastotas dokumentas.
    10. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenustatė, kas pagamino 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktą, kada ir kur S. D. pasirašė ant šio dokumento, kam jį perdavė ir kam jis buvo panaudotas, taigi, nėra pagrindo teigti, kad tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, yra priežastinis ryšys. Be to, nesant neginčijamų įrodymų, kad aktas buvo suklastotas, nėra ir nusikaltimo sudėties.
    11. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 203 straipsnio 2 dalį apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą jis naudojo UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“, „Cherster Service LLP“ yra nepagrįsta. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad minėtos įmonės buvo įkurtos ar naudojamos siekiant apgaule užvalgyti svetimą turtą, legalizuoti neteisėtai gautus pinigus. Apelianto teigimu, minėtos įmonės vykdė legalią ūkinę – komercinę veiklą. Vien tik netinkamas šių įmonių valdymas ar trumpas veiklos periodas, apelianto vertinimu, nepatvirtina išvados, kad minėtos įmonės buvo įkurtos ar naudojamos nusikalstamoms veikoms daryti. Juo labiau, kad minėtas įmones kontroliavę asmenys– R. (R.) S., R. (R.) S. – planavo apjungti šias įmones jas reorganizuojant, dėl to įmonių realios veiklos trukmė buvo apribota veiklos terminu. Apelianto teigimu, jis minėtoje įmonių grupėje atliko tik atstovavimo pavedimus pagal sudarytas komercinio atstovavimo sutartis, jokios įmonių veiklos nekoordinavo ir jų veiklos neorganizavo. Nuo 2013 m. birželio 4 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vadovavo ir už jos veiklą bei sudaromas sutartis, santykių su įmonės akcininke I. P. palaikymą buvo atsakingas šios įmonės direktorius S. D., kuriam buvo gerai žinomas 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. gegužės 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, 2013 m. gegužės 3 d. komercinio atstovavimo sutarties turinys.
    12. Apelianto teigimu liudytojos I. P. duoti parodymai yra prieštaringi ir galimai melagingi, duoti siekiant išvengti pačiai liudytojai gresiančios atsakomybės. Apeliantas nurodo neturėjęs jokių duomenų apie I. P. sprendimo Nr. D2013-6-2 negaliojimą, nes įmonės akcijas buvo pardavęs R. (R.) S., kuris, kaip jis pats minėjo, sudarė su I. P. turto patikėjimo sutartį bei davė įgaliojimą pastarajai valdyti UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcijas. Įmonės direktoriumi buvo S. D., o apeliantas jos valdyme ir veikloje nedalyvavo, S. D. nei tiesiogiai, nei per kitus asmenis neperdavė jokių nurodymų, neskatino jo daryti nusikalstamų veikų. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vykdė 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto sutartį Nr. ( - ), laiku vykdė 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutarties ir 2013 m. gegužės 6 d. paskolos sutarties su „Enterprises Ltd“ sąlygas. Apelianto teigimu, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ dėjo visas įmanomas pastangas įvykdyti 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto sutartį Nr. ( - ) net ir po to, kai E. A. inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą.
    13. Apeliantas pažymi, kad baigiant teisminį bylos nagrinėjimą apygardos teismui buvo pateikta tik dalis S. D. viso proceso metu turėtų UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl nėra aišku, kokia UAB „Intelektuali verslo apsauga“ dokumentų dalimi pastarasis disponavo laikotarpiu nuo 2013 metų birželio mėnesio iki 2016 metų gegužės. Apelianto teigimu, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buhalterinės apskaitos tinkamas dokumentų ištyrimas buvo reikšmingas tinkamam bylos išnagrinėjimui pagal jam pareikštus kaltinimus, tačiau tai nebuvo padaryta. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jam buvo inkriminuojama nusikalstama veika ir pagal BK 203 straipsnio 2 dalyje dėl „Cherster Service LLP“ veiklos organizavimo, tačiau teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visai nepasisakė dėl šio nusikaltimo, tuo pažeisdamas BPK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad jo veiksmuose nėra BK 203 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, o kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus.
    14. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį apeliantas nurodo, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas jo tiesioginis vaidmuo organizuojant kaltinime nurodytų įmonių veiklą, atliekant finansines operacijas. Faktinės aplinkybės ir bankų pateikti duomenys apie IP adresus, sąskaitų vartotojų indentifikavimo kodus, slaptažodžius, prisijungimus prie elektroninės bankininkystės rodo, kad minėti prisijungimai vykdyti sąskaitų valdytojų, t. y. liudytojų S. D., V. S., V. V., G. P. ir A. P.. Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių liudytojų S. D. ir V. V. teiginius, kad jie buvo perdavę pinigines lėšas ir elektroninės bankininkystės sąskaitos generatorius ir kitus dokumentus. Liudytojas A. P. neprisimena visų faktinių aplinkybių, o susijusias su finansinėmis operacijomis neigia, nes, apelianto vertinimu, siekia išvengti jam pačiam gresiančios atsakomybės. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, jog liudytojai nepatvirtino, kad jis veikė apsimesdamas R. (R.) S. ar R. (R.) S.. Be to, pirmiau nurodytų įmonių buhalteriją tvarkė už tai atsakingi buhalteriai. Apeliantas nurodo, kad pats jokių finansinių operacijų minėtose įmonėse neatlikinėjo, nes tai nebuvo nustatyta komercinio atstovavimo sutartyse. Juo labiau kad sąskaitų generatorius perdavimas nesukuria prielaidų finansinėms operacijos atlikti, nes iš bylos duomenų matyti, kad tretiems asmenims nebuvo perduoti vartotojų indentifikavimo kodai, slaptažodžiai. Apelianto vertinimu, jam nepalankius parodymus pirmiau nurodyti liudytojai davė siekdami išvengti asmeninės atsakomybės, be to dalis iš jų parodymus derino tarpusavyje (S. D. su I. P. ir V. V.). Apeliantas taip pat nurodo, jog bylos duomenimis nenustatyta, kad „Cherster Service LLP“, įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „ICA Real Estate“, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl, apelianto vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog nekilnojamasis turtas – butas Klaipėdoje, ( - ), įgytas nusikalstamu būdu. Be to, bylos duomenys nepatvirtina išvados, kad apeliantas, atlikdamas atstovavimo sutartyje nustatytus veiksmus, siekė legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą bei už jį gautus pinigus. Kita vertus, pagal teismų formuojamą praktiką vien tik aplinkybė, jog su nusikalstamu būdu gautu turtu buvo atliktas sandoris, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 216 straipsnį, nenustačius kitų būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2014). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad už „Cherster Service LLP“ įgyjamą turtą buvo atsiskaityta nusikalstamu būdu įgytais pinigais, o tikruoju sudaromo sandorio naudos gavėju buvo apeliantas. Apelianto veiksmuose nėra būtinųjų BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios ir nusikaltimo tikslo, dėl to pagal BK 216 straipsnio 1 dalį jis turi būti išteisintas.
    15. Apeliaciniame skunde nurodomi ikiteisminio tyrimo pareigūnų neatlikti procesiniai veiksmai, kurios, apelianto vertinimu, buvo privaloma atlikti (neįvykdyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis, neatlikta S. D. ir kitų asmenų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama byla, asmeninių kompiuterių ir elektroninių laikmenų patikra, nenustatytas asmuo atlikęs finansines operacijas, elektroninio ryšio teikėjų ir IP adresų priklausomybė). Remdamasis šiais teiginiais apeliantas daro išvadą, kad kaltinamasis aktas šioje byloje buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3-4 dalyse įtvirtintus reikalavimus. Pirmos instancijos teismas, atliekant įrodymų tyrimą, nepasinaudojo teismo teise bylą perduoti prokurorui ikiteisminio tyrimo metu padarytiems pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi. Apeliantas daro išvadą, kad dėl to buvo pažeistos BPK 219 straipsnio 3 – 4 dalių, BPK 254 straipsnio 3 dalies, BPK 270 straipsnio 3 dalies ir BPK 287 straipsnio nuostatos.
    16. Apelianto teigimu, 2016 m. sausio 7 d. Jungtinės Karalystės teisinės pagalbos atsakymas, kuriame nurodoma, kad NatWest Bank Plc sąskaita nėra žinoma, neišsamus ir neteisingas, nes jame nurodoma tik dalis sąskaitos numerio. Be to, jame nepateikta informacija apie „Enterprises Ltd“ NatWest Bank Plc banke 2013 metais turėtą sąskaitą Nr. ( - ) ir ar ši sąskaita buvo tapati su šios įmonės kreditine sąskaita. Bylos duomenimis taip pat nepaneigtas 2013 m. lapkričio 26 d. NatWest Bank Plc banko „Enterprises Ltd“ išsiųsto pranešimo apie sprendimo dėl sąskaitos kreditavimo priėmimo laiką (2013 m. gruodžio 3 d.) turinys. Apelianto vertinimu, minėtas pranešimas patvirtina, kad „Enterprises Ltd“ sąskaita buvo kredituojama. Be to, neginčijamais duomenimis nenustačius, jog tarptautiniai mokėjimai iš „Enterprises Ltd“ NatWest banko sąskaitos ir iš ABN AMRO Bank NV į E. A. nurodytas sąskaitas, esančias UBS AG banke (Šveicarija), nebuvo atlikti, jokių kitų įrodymų, kad E. A. negavo apmokėjimo pagal nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį byloje nėra.
    17. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apelianto nurodytų įmonių akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, komercinio atstovavimo sutarčių ir kitų dokumentų nebuvimo, nurodo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tiek pas S. D., tiek pas buvusią įmonės buhalterę, tačiau ikiteisminio tyrimo metu vykdant kratą minėti dokumentai iš viso nebuvo paimti. Be to, nenustatyta dalis paimtų dokumentų buvo grąžinta S. D.. Taigi, nepaneigta tikimybė, kad liudytojui S. D. buvo grąžinti pirmosios instancijos teismo neegzistuojančiais pripažinti dokumentai. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojas S. D. neturėjo patirties vadovauti įmonei UAB „Intelektuali verslo apsauga“, nes minėtas liudytojas, apklausiamas teisme, patvirtino, kad praeityje yra dirbęs vadovaujantį darbą. Be to, nuosprendyje pateikti liudytojo S. D. parodymai viso proceso metu buvo prieštaringi, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, o nuosprendyje nurodė aplinkybes, kurių apklausų metu nenurodė nei minėtas liudytojas, nei apeliantas.
    18. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino nukentėjusiojo E. A. ir liudytojo S. D. parodymuose buvusių prieštaravimų dėl 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto perdavimo. Apeliantas pažymi, kad liudytojas S. D. 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto jam neperdavė. Šio akto originalą apeliantas vienintelį kartą matė tik notarų biure ir jį turėjo liudytojas S. D.. Po sandorio sudarymo minėtas dokumentas buvo grąžintas S. D.. Tai patvirtino ir notarė L. Š.. Be to, priešingai nei teigė nukentėjusysis E. A., UAB „Intelektuali verslo apsauga“ pilnai atsiskaitė su notaru T. P. V., o 16 000,00 Lt E. A. buvo sumokėti pagal pirkimo-pardavimo sutartį.
    19. Apeliantas pažymi, kad nesiekė nuslėpti savo tapatybės nuo liudytojų ir nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintų asmenų. Aplinkybę, jog bendravo su asmeniu, pavarde „S.“, patvirtino liudytojai A. S., S. D., S. K., A. P.. Apelianto teigimu, 2015 m. kovo 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką procesinis veiksmas, kurio metu liudytojas J. L. atpažino R. S. kaip asmenį, kuris iš jo pirko UAB „Luginta“ akcijas, atliktas pažeidžiant BPK 194 straipsnio reikalavimus. Be to, liudytojas J. L. šio procesinio veiksmo atlikimo metu apelianto kategoriškai neatpažino, nurodydamas, kad vienoje iš jam parodytų nuotraukų užfiksuotas asmuo yra panašus į apeliantą. Apelianto teigimu, vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad jis iš minėto asmens įsigijo UAB „Luginta“ akcijas prisistatydamas svetima, t. y. „S.“ pavarde. Apelianto teigimu, liudytojai V. S., G. P. teisme davė neteisingus parodymus apie tai, kad jis prisistatydavo kito asmens pavarde, nes patys siekia išvengti atsakomybės. Taigi, aplinkybę, jog apeliantas prisistatydavo „S.“ pavarde, apklausų metu nurodė tik nukentėjusysis E. A. ir liudytojas T. P. V., kurie, apelianto teigimu, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Apelianto vertinimu, ši baudžiamoji byla jam iškelta vien dėl to, kad Daikto Nr. 1 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos tapo nepriimtinos E. A., todėl UAB „Intelektuali verslo apsauga“ iš dalies neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų buvo inicijuotas baudžiamasis persekiojimas, siekiant minėtos sutarties nutraukimo. Apelianto teigimu, T. P. V., sudarant 2013 m. rugpjūčio 7 d. turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ( - ) galimai viršijo savo kaip notaro įgaliojimus. Apeliantas pažymi, kad asmenys – R. S., R. S. ir R. S. aktyviai dalyvavo šioje byloje nagrinėjamų sandorių sudaryme jau nuo 2012 metų. Šias aplinkybes galėjęs patvirtinti liudytojas V. J. bylos nagrinėjimo teisme metu neapklaustas. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliantas slėpė savo tapatybę kitiems asmenims prisistatydamas R. S. ir R. S..
    20. Apeliantas nurodo, kad teismui nebuvo pateikta 2013 m. gegužės 3 d. komercinio atstovavimo sutartis bei kitos sutartys, įrodančios jo santykį su kaltinime nurodytomis įmonėmis. Tačiau, apelianto teigimu, kaltinime nurodytoms įmonėms jis rengė nekilnojamojo turto sutarčių analizes, dalyvavo preliminarių nekilnojamojo turto sutarčių, paskolos sutarčių aptarime ir derinime. Taigi, materialiuoju teisiniu požiūriu toks, apelianto teigimu, numanomas atstovavimas, visiškai pakankamas sukurti atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio teisėms ir pareigoms (CK 2.133 straipsnio 2 dalis).
    21. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė jį teisinančius įrodymus taip pat nepagrįstai netenkino prašymų apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo–perdavimo akto sudarymo bei perdavimo aplinkybes, išreikalauti Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos, susijusios su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, medžiagos. Dėl to baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo šiurkščiai pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, teismas neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir teisingos bausmės paskyrimas.
    22. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu konfiskuoti „Cherster Service LLP“ įgytą butą, esantį ( - ), Klaipėda, apeliantas nurodo, jog jis jokio turto nei piniginėmis lėšomis, nei kitu pavidalu neįgijo, įmonės sąskaitų nevaldė, jokių įmonės „Cherster Service LLP“ bankinių operacijų neatliko ir jų neorganizavo. Jam nepriklausė įmonės „Cherster Service LLP“ akcijos, jis šioje įmonėje niekada nedirbo ir apie ją neturėjo jokių žinių iki sandorio sudarymo momento. Duomenų apie tai, kad „Cherster Service LLP“ atitinka BK 203 straipsnio 2 dalyje nustatytos įmonės, naudojamos nusikalstamoms veikoms nuslėpti, požymius, bylos medžiagoje nėra. 2013 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta teisėtais pagrindais, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų ir CK 6.393 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Sandoris buvo patvirtintas Vilniaus miesto 16-ojo notaro biure, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl jo siekio nuslėpti ir įteisinti nusikalstamu būdu įgytas pinigines lėšas ir „Cherster Service LLP“ vardu įgytą butą, esantį ( - ), Klaipėda yra deklaratyvūs, nepatvirtinti byloje esančiais duomenimis ir bylos faktine medžiaga. Dėl to nėra pagrindo išvadai, jog minėtas turtas buvo įgytas nusikalstamu būdu.
    23. Nesutikdamas su jam paskirta subendrinta septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į BK 41 straipsnyje išdėstytus bausmės tikslus ir nevertino jo elgesio pokyčių po nusikalstamų veikų padarymo, netenkino nuteistojo prašymo dėl socialinio tyrimo išvados apie jį parengimo, kaip tai nustato BPK 2531 straipsnio 1 dalis. Be to, skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į naujai teismų formuojamą teismų praktiką skiriant švelnesnes bausmes asmenims, padariusiems nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, finansų sistemai, valdymo tvarkai. Apelianto vertinimu, vadovaujantis minėtos teismų praktikos tendencijomis bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jam turėjo būti skirta švelnesnė nei įstatymo nustatyta bausmė.
    24. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, nes aprašomojoje nuosprendžio dalyje visus byloje esančius įrodymus išdėstė tendencingai, nuteistajam nepalankia linkme. Nuosprendis grindžiamas kaltinamajame akte išdėstytais liudytojų parodymais, kurie nesutampa su apelianto parodymais ir liudytojų teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nurodytiems prieštaravimams pašalinti. Nuosprendyje išdėstyti argumentai rodo, kad teismas neišsamiai ir subjektyviai šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo liečiamumo, leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra iš esmės prieštaringas, surašytas pažeidžiant BPK 302 straipsnio 1 dalyje, BPK 304 straipsnio 5 dalyje, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktuose ir BPK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus apkaltinamajam nuosprendžiui keliamus imperatyvius reikalavimus. Apelianto įsitikinimu, teismo padaryti BPK 302 – 307 straipsnių reikalavimų pažeidimai turi būti vertinami kaip esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o byla nutraukta.
  3. Nukentėjusieji E. A. ir J. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį iš dalies pakeisti:

43Laikiną nuosavybės teisių, nekilnojamojo turto registre įregistruotų UAB „Intelektuali verslo apsauga“, įmonės kodas ( - ) vardu, į turtą – negyvenamąsias – sandėlio patalpas su pagalbinėmis patalpomis ir bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - )), esančias adresu ( - ), Vilniuje, apribojimą palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus šį turtą grąžinti jų savininkams J. A. ir E. A..

44Laikiną nuosavybės teisių, nekilnojamojo turto registre įregistruotų „Cherster Services LLP“ vardu, į turtą – patalpas – butą su rūsiu, esantį ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ), apribojimą palikti iki ginčo civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. ( - )) išnagrinėjimo.

45E. A. iš R. S. priteisti 10 000,00 Eur arba kitą teismo įvertintą sumą pinigais, neturtinei žalai atlyginti.

46E. A. iš R. S. priteisti 6 000,00 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje (ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme) kaip nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas, paslaugoms apmokėti.

    1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad laikinojo nuosavybės teisių į UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teise priklausantį turtą – negyvenamąsias – sandėlio patalpas su pagalbinėmis patalpomis ir bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - )), esančias adresu ( - ), Vilniuje (Daiktas Nr. 1), paskyrimas, nuosprendžiui įsiteisėjus paliekant šį apribojimą galioti iki civilinio ginčo išnagrinėjimo, neatitinka apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėse dalyse padarytų išvadų. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtas nekilnojamasis turtas priklauso nukentėjusiesiems E. A. ir J. A.. Vadovaujantis BPK 108 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, įsitikinęs, kad proceso metu rasti ir paimti daiktai priklauso nukentėjusiajam, nusprendžia šiuos daiktus po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti nukentėjusiajam. Taigi, susidariusioje situacijoje, minėtas R. S. nusikalstamais veiksmais įgytas turtas turėjo būti grąžintas apeliantams.
    2. Nepaisant to, kad nukentėjusysis E. A. ir nukentėjusieji V. K. bei V. G. civilinio proceso tvarka sprendžia ginčą, susijusį su nuosavybės teisėmis į minėtas patalpas, tarp nukentėjusiųjų nekyla ginčo dėl nekilnojamojo turto priklausomybės ir dėl R. S. prieš apeliantus padaryto nusikaltimo. Tai patvirtina prie apeliacinio skundo pridedamas V. K. ir V. G. į civilinę bylą pateiktas atsiliepimas į ieškinį. Be to, civilinio proceso tvarka sprendžiamas ne nuosavybės, o nusikalstamu būdu apgaule užvaldžius turtą nusikalstamų R. S. veiksmų pasekmėje sudarytos Daikto Nr. 1 2013 m. rugsėjo 5 d. hipotekos sutarties ir iš jos kylančių teisinių garantijų hipotekos kreditoriams galiojimo klausimai. BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, jog priimant nuosprendį daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka. Tačiau skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą priklauso apeliantams. Nukentėjusiųjų, nuosavybės teisė į Daiktą Nr. 1, įgyta 2006 metais, neginčijama nei baudžiamojoje byloje, nei sustabdytoje civilinėje byloje. Dėl to, apeliantų vertinimu, po nuosprendžio įsiteisėjimo apeliantams priklausantis turtas turi būti jiems grąžintas be jokių apribojimų.
    3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, apygardos teismas, nusprendęs konfiskuoti „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise įregistruotą turtą – patalpą – butą su rūsiu, esantį ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ), nukrypo nuo BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatų, įtvirtinančių kiekvieno nukentėjusiuoju pripažinto asmens teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą bei CK 6.251 straipsnyje įtvirtinto visiško žalos atlyginimo principo reikalavimų. Apelianto vertinimu, nuosprendyje teisingai nustatytas nuteistojo R. S. sukčiavimo būdu užvaldytų nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. pinigų judėjimas ir padaryta teisinga išvada, kad pirmiau minėtas butas su rūsiu yra įgytas būtent iš šių pinigų. Tačiau apygardos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog kuriam (kuriems) iš nukentėjusiųjų konkreti žala padaryta dėl nusikalstamų R. S. veiksmų, paaiškės tik išnagrinėjus šiuo metu sustabdytą civilinę bylą. Taigi, kol žalą patyrę asmenys nepaaiškėję ir žalos atlyginimo klausimas neišspręstas, pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti sprendimo konfiskuoti nusikalstamu būdu įgyto turto – buto su priklausiniu. Šis nekilnojamasis turtas R. S. įgytas už iš nukentėjusiųjų sukčiavimo būdu išviliotus pinigus, turi būti nukreiptas žalai atlyginti, o ne neatlygintinai perduotas valstybės nuosavybėn. Priešingu atveju bus pažeidžiama nukentėjusiųjų teisė į žalos atlyginimą. Apeliantai pažymi, kad susidariusioje situacijoje pirmosios instancijos teismas galėjo pasinaudoti BPK 361 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybe turto konfiskavimo klausimus išspręsti ir po nuosprendžio paskelbimo.
    4. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeisdamas BPK 115 straipsnio, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių bei BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, visiškai nepasisakė ir neišsprendė nukentėjusiojo E. A. nuteistajam R. S. pareikšto civilinio ieškinio dėl nusikalstama veikla padarytos neturtinės žalos atlyginimo (t. 10, b. l. 155-156) bei nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patirtų atstovavimo išlaidų priteisimo klausimo (t. 13, b. l. 180).
  1. Nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovas advokatas Mantas Valiukas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį dėl „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausančio turto – patalpų – buto su rūsiu, esančių ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ) – konfiskavimo, nustatant laikiną nuosavybės teisų apribojimą šiam turtui iki civilinio ginčo išnagrinėjimo.
    1. Nesutikdamas su minėto turto konfiskacija apeliantas nurodo, kad nukentėjusieji V. G. ir V. K. šioje byloje civilinio ieškinio nereiškė, nes yra pradėję išieškojimo procesą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka iš nuteistojo kontroliuotai įmonei UAB „Intelektuali verslo apsauga“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adresu J. Basanavičiaus g. 4 A, Vilniuje, kuris buvo nukentėjusiesiems įkeistas už minėtai bendrovei suteiktą paskolą. Išieškojimo procesas šiuo metu yra sustabdytas dėl nukentėjusiojo E. A. inicijuotos civilinės bylos. Minėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. ( - ) šiuo metu yra sustabdyta, kol bus išnagrinėta ši baudžiamoji byla. Nukentėjusysis E. A. civilinėje byloje teismo prašo pripažinti atsakovo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ atliktą nekilnojamojo turto įkeitimą atsakovams V. G. ir V. K. negaliojančiu vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi. Tačiau su tokia pozicija nesutinka nukentėjusieji V. G. ir V. K., kurie atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinyje nurodytu pagrindu negali būti panaikintos hipotekos kreditorių teisės dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, t. y. nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu CK 4.197 straipsnio pakeitimu, kurio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, jog sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Tik išsprendus nurodytą ginčą, paaiškės, kurie iš nukentėjusiųjų įgis teisę reikšti ieškinį dėl žalos nuteistajam, ir atitinkamai pretenduoti į butą, esantį adresu ( - ), Klaipėda, kurį nuteistasis įgijo iš dalies piniginių lėšų, užvaldytų nusikalstamu būdu.
    2. Remdamasis teismų formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2008) ir aplinkybe, kad tarp nukentėjusiųjų vyksta civilinis ginčas, po kurio išsprendimo paaiškės konkreti nukentėjusiesiems nuteistojo R. S. neteisėtais veiksmais padaryta žala, apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas konfiskuoti „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausantį turtą – patalpas – butą su rūsiu, esantį ( - ), Klaipėda, netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, apygardos teismas nuosprendyje nepasisakė ir nepriteisė nukentėjusiems V. G. ir V. K. bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 750,00 Eur kiekvienam nukentėjusiajam, kurias jie patyrė bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme.
  2. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovo bei nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. apeliacinius skundus atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovo bei nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies, nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. atstovas prašė tenkinti šių nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
  3. Nuteistojo R. S., nukentėjusiųjų J. A., E. A. bei nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovo advokato Manto Valiuko apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
  4. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi ikiteisminio tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimo metu padaryti BK ir BPK pažeidimai, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, R. S. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalį, BK 203 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį, jam paskirta bausme bei pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti „Cherster Service LLP“ įgytą butą, esantį ( - ), Klaipėda. Nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. bei nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. apeliaciniuose skunduose taip nesutinkama su minėto turto konfiskacija ir nukentėjusiųjų patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisimu. Nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, negrąžindamas jiems Daikto Nr. 1, pažeidė BPK 94 straipsnio ir 108 straipsnio reikalavimus.
  5. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, BPK 276 straipsnio 4 dalyje ir BPK 301 straipsnyje. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo R. S., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. R. S. kaltę padarius nusikalstamas veikas įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos. Nagrinėjimo teisme dalyvių, taigi ir apelianto, išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nuteistasis R. S., savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, pažeistas in dubio pro reo principas, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Juo labiau kad priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje nepažeidžiant BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ištirti įrodymai, pateikta išsami jų analizė ir išvados dėl jų vertinimo, pateikti motyvai, kuriais remiantis buvo atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, o apelianto kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagrįsta išsamiai ir nešališkai teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.
  6. Rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, yra tiesiogiai susijęs su lygių teisių aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese užtikrinimu. Pagal jį kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu, be kitų, turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus ir pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistas aptariamas principas, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo prašymus apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo–perdavimo akto sudarymo bei perdavimo aplinkybes, išreikalauti su nagrinėjama byla susijusios civilinės bylos medžiagą ir atlikti kitus proceso veiksmus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad apeliantui jo teisės buvo išaiškintos, jis ir jo gynėjas teismui reiškė įvairius prašymus, kurių dalis buvo tenkinama, kita dalis – motyvuotai atmetama, užduodavo klausimus apklausiamiems asmenims. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir motyvuotai atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, Nr. 2K-430/2012, Nr.2K-109/2014). Visi teismo posėdžiuose nuteistojo ir jo gynėjo pareikšti prašymai buvo apsvarstyti. Pažymėtina, kad proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, dalies prašymų motyvuotas atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Teismas neprivalo tenkinti nepagrįstų ar reikšmės bylos išnagrinėjimui neturinčių proceso dalyvių prašymų. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 7 straipsnio nuostatų.
  7. Nuteistojo skundo teiginys, jog ikiteisminio tyrimo metu neįvykdyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis, neatlikta S. D. ir kitų asmenų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama byla, asmeninių kompiuterių ir elektroninių laikmenų patikra, nenustatytas asmuo atlikęs finansines operacijas, elektroninio ryšio teikėjų ir IP adresų priklausomybė, patvirtina byloje esančio kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 straipsnio reikalavimams, nepagrįstas. Vien tik tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimas ikiteisminio tyrimo metu savaime nesuponuoja išvados, jog byloje esantis kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir turi būti grąžintas prokurorui. Juo labiau kad pagrindą grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-449/2008; Nr. 2K-480/2012). Nagrinėjamu atveju toks pažeidimas nenustatytas. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).
  8. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytus teismo nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus apeliantas sieja su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo padarytomis išvadomis, neatitinkančiomis apelianto lūkesčių. Tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir apeliantas nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios instancijos teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visos bylos aplinkybės, apygardos teisme buvo išsamiai ištirtos bei išanalizuotos, nuosprendyje padarytos teismo išvados pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais R. S. kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Taigi nagrinėjamu atveju konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas, o byla prieš apeliantą nutraukta, nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta.
  9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiųjų E. A., J. A., V. G., V. K., liudytojų S. D., I. P., T. P. V., L. Š., A. P., S. K., A. M., J. V., A. M. (A. M.), A. S., L. M., I. B., E. T., A. K., o taip pat liudytojų V. S., O. Z., V. S., V. M., V. V., I. L., J. L., V. J., G. P., A. A., A. A., A. P., J. N. parodymus ir rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi ekspertą Aleksą Balsį – konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. S. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 216 straipsnio 1 dalį, BK 203 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. Tačiau prieš nukentėjusiuosius E. A. ir J. A. bei V. G. ir V. K. padarytas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas neteisingai papildomai kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Be to, apygardos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesprendė nukentėjusiųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo ir E. A. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, dėl netinkamai pritaikyto įstatymo, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

47Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos), BK 300 straipsnio 1 dalį (keturios nusikalstamos veikos)

  1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį R. S. nuteistas už tai, kad veikdamas tiesiogine tyčia, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai, apgaule įgijo nukentėjusiems E. A. ir J. A. priklausantį didelės – 602 409,64 Eur vertės turtą, t. y. siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, panaudojo žinomai netikrus dokumentus – 2013 m. birželio 3 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“, vienintelio akcininko I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, kuris, nežinodamas apie jo, R. S., nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, R. S. nurodymu atstovaudamas UAB „Intelektuali verslo apsauga“, pateikė notarui T. P. V. žinomai netikrus UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelės akcininkės I. P. sprendimus – 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. NT2013-06 ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. K2013-08. S. D., vykdydamas R. S. nurodymą, 2013 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus rajono 3-ajame notarų biure pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp nukentėjusiojo E. A. ir UAB „Intelektuali verslo apsauga“, pagal kurią UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teise už 7 000 000,00 Lt nupirko nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), Vilniuje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis – R. S. – laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., tiksliau teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo perdavimo aktą, sudarytą tarp nukentėjusiojo E. A., veikiančio savo vardu ir pagal notaro patvirtintą įgaliojimą atstovaujančio sutuoktinę J. A., ir bendrovės UAB „Intelektuali verslo apsauga“, pagal kurį E. A. perdavė, o UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujama S. D., nuosavybės teise priėmė Daiktą Nr. 1, už kurį yra galutinai ir tinkamai atsiskaityta, perduodamas jį S. D., kuris, nežinodamas apie jo, R. S., nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, jo nurodymu, 2013 m. rugpjūčio 30 d. šį priėmimo perdavimo aktą pasirašė ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui ir įregistravo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1.
  2. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį R. S. taip pat nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės nukentėjusiems V. G. ir V. K. priklausantį turtą – pinigines lėšas 130 000,00 Lt, bei įgijo teisę į pinigines lėšas 650 000,00 Lt, o būtent, kad jis, siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, pasinaudojo juridinio asmens UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai apgaule įgytu Daiktu Nr. 1 ir S. D., nežinančio apie nusikalstamą sumanymą, pasitikėjimu, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus rajono 1-ajame notarų biure nurodė pastarajam pasirašyti 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią V. G. ir V. K., už kurį pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą veikė V. G., lygiomis dalimis suteikė UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujamai S. D., 780 000,00 Lt paskolą, užtikrinant įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą hipotekos sutartimi įkeičiant Daiktą Nr. 1.
  3. Tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos remiantis visuma byloje ištirtų duomenų, kurie buvo tarpusavyje palyginti ir sugretinti, nustačius, kad jie yra patikimi ir pagrindžia vieni kitus: liudytojų nukentėjusiųjų E. A., J. A., V. G., V. K., liudytojų S. D., I. P., T. P. V., L. Š., A. P., S. K., A. M., J. V., ir kitų liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys.
  4. Esminiai apelianto argumentai dėl nepagrįsto jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį yra tai, kad tarp E. A. ir jo sutuoktinės, nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. bei UAB „Intelektuali verslo apsauga“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstamos veikos. Apeliantas savo tapatybės neslėpė, neįrodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktas suklastotas, liudytojų parodymai patvirtina, kad apgaulė prieš E. A., kuriam buvo žinoma apie Daikto Nr. 1 hipoteką, nebuvo naudota, o UAB „Intelektuali verslo apsauga“ iš nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. gauta pinigų suma mažesnė. Vis dėlto iš nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentų visumos, įvertinus juos baudžiamosios bylos medžiagoje surinktų įrodymų kontekste, matyti, kad apeliantas skunde nurodytas aplinkybes vertina subjektyviai, byloje esančius įrodymus interpretuodamas sau palankia linkme ir atsietai nuo baudžiamosios bylos medžiagoje esančių įrodymų visumos.
    1. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-507/2012, Nr. 2K-309/2013, Nr. 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti.
    2. Šios bylos kontekste svarbūs ir kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklostė civiliniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, Nr. 2K-117/2013, Nr. 2K-150/2014, 2K-526/2014).
    3. Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad jokia komercinio atstovavimo sutartis tarp R. S. ir UAB „Intelektuali verslo apsauga“ ar kitų jo faktiškai valdytų įmonių (UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“, „Cherster Service LLP“) sudaryta nebuvo. Baudžiamosios bylos medžiagoje tokio pobūdžio sutarčių nėra, jų kopijų nepateikė ir nuteistasis. Priešingai, iš byloje esančios akcijų pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad dar 2013 m. balandžio 16 d. (t. 2, b. l. 128-130) I. P. pardavė R. S. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcijas už 250,00 Lt, taigi nuo šios dienos jis faktiškai tapo šios įmonės akcininku. Pagal minėtos sutarties 3.3 punktą R. S. įsipareigojo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų tvarkytojui pateikti pakeistą bendrovės akcininkų sąrašą. Tačiau R. S. nustatyta tvarka UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcijų įsigijimo savo vardu VĮ „Registrų centras“ neužregistravo. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad minėtos bendrovės akcijos R. S. buvo perleistos kitiems asmenims, nes ir po 2013 m. balandžio 16 d. vienintele minėtos įmonės akcininke registre liko I. P.. Liudytoja I. P., apklausiama teisme kategoriškai patvirtino, jog po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ji daugiau nepasirašė nė vieno dokumento, susijusio su įmone UAB „Intelektuali verslo apsauga“. Liudytojos teigimu, visuose po 2013 m. balandžio 16 d. sudarytuose vienintelio akcininko sprendimuose – 2013 m. birželio 3 d. sprendime Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas, 2013 m. birželio 3 d. sprendime Nr. NT2013-06 dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas Basanavičiaus gatvėje pasirašymo, 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. K2013-08 dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas pasirašymo – esantys parašai yra ne jos. Netikėti šios liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo, nes dėl esminių aplinkybių, t. y. kad ji pardavė UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcijas R. S., ir perdavė jam visus buhalterinės apskaitos dokumentus, įmonės antspaudą, o daugiau jokių reikalų su šia įmone neturėjo, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Be to juos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. jau minėtoji 2013 m. balandžio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, R. S. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ perduotų dokumentų priėmimo-perdavimo aktas (t. 12, b. l. 54) bei liudytojų S. D., J. J. parodymai. Liudytojas S. D. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog vienintelės akcininkės I. P. sprendimus, jam dirbant UAB „Intelektuali verslo apsauga“, pristatydavo R. S., kuris jam buvo perdavęs ir likusią UAB „Intelektuali verslo apsauga“ dokumentaciją. Liudytoja J. J., apklausiama pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, jog UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buvo parduota 2013 m. balandžio 16 d., o nuteistajam R. S. perduoti šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai.
    4. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina išvadą, kad po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo sekusius veiksmus su įsigyta įmone UAB „Intelektuali verslo apsauga“, vengdamas viešinti akcininko pasikeitimo faktą, atliko nuteistasis R. S. ir jokie CK 2.136 straipsnio 1 dalyje nustatyti netinkamo atstovavimo santykiai nesusiklostė. Liudytojo S. D. parodymais nustatyta, kad 2013 metų gegužės mėnesį R. S. ėmė ieškoti direktoriaus savo valdomai UAB „Intelektuali verslo apsauga“. Minėto liudytojo teigimu, 2013 metų gegužės mėnesį jis ieškojo darbo statybų srityje, internete buvo patalpinęs skelbimą. Pagal skelbimą su juo susisiekė R. S., kuris pasiūlė tapti UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktoriumi. Šis liudytojas viso proceso metu nuosekliai ir vienodai tvirtino, kad vengdamas atskleisti savo tikrąją tapatybę R. S. liudytojui S. D. ir kitiems asmenims prisistatydavo R. S.. Liudytojas taip pat parodė, kad kartu su dokumentais, reikalingais VĮ „Registrų centras“ įregistruoti naujai paskirtą direktorių, žinomai netikrą 2013 m. birželio 3 d. UAB “Intelektuali verslo apsauga” vienintelės akcininkės I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo bendrovės direktoriumi jam pateikė būtent nuteistasis. Liudytojas, nežinodamas, kad šis dokumentas yra žinomai netikras, jį su kitais dokumentais pateikė VĮ „Registrų centras“ ir įregistravo tikrovės neatitinkantį faktą, jog UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktoriumi jis yra paskirtas vienintelės akcininkės I. P. sprendimu. Taigi, liudytojų S. D., I. P. parodymai bei pirmiau nurodyta 2013 m. balandžio 16 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog apeliantas, žinodamas, kad jis pats asmeniškai yra įgijęs UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcijas, o I. P. nebėra šios įmonės akcininkė, liudytojui S. D. pateikė 2013 m. birželio 3 d. UAB “Intelektuali verslo apsauga” vienintelės akcininkės I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 ir kitus žinomai netikrus dokumentus – 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. NT2013-06 dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas, butą/patalpą ir žemės sklypo dalį adresu Vilniaus miesto savivaldybė Vilniaus miestas, ( - ) už 7 000 000,00 Lt pasirašymo bei 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. K2013-08 dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pirkti negyvenamąsias patalpas, butą/patalpą ir žemės sklypo dalį adresu Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miestas, ( - ) už 7 000 000,00 Lt pasirašymo. Šiuos dokumentus liudytojas S. D. kartu su kitais dokumentais, nuteistojo nurodymu, pateikė notarui T. P. V. minėtų patalpų pirkimo-pardavimo sutarties parengimui. Nepaisant to, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog kaltinime nurodytus vienintelės UAB „Intelektuali verslo apsauga“ akcininkės I. P. sprendimus suklastojo R. S., pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina išvadą, jog nuteistasis, pateikdamas minėtus dokumentus liudytojui S. D., žinojo, kad jie yra žinomai netikri ir tokiu būdu šiuos žinomai netikrus dokumentus panaudojo, siekdamas sudaryti sąlygas neteisėtam nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. turto užvaldymui.
    5. Liudytojas S. D., apklausiamas teisme, taip pat parodė, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ veiklos gaires jam pristatė būtent nuteistasis, prisistatydamas R. S.. Jis liudytojui nurodė, kad jo darbas UAB „Intelektuali verslo apsauga“ bus susijęs su nekilnojamuoju turtu, kurį bendrovė įsigys gavusi užsienio investuotojų paskolą, dėl to buvo apžiūrimos patalpos Vilniaus senamiestyje, netoli Lukiškių aikštės, vėliau R. S. nurodė koncentruoti dėmesį į patalpų Basanavičiaus gatvėje įsigijimą. Aplinkybę, jog nuteistais intensyviai domėjosi ir kitais nekilnojamo turto objektais Vilniaus mieste patvirtina baudžiamosios bylos medžiagoje esantis liudytojo S. D. susirašinėjimas su R. S. jam prisistačiusiu R. S. (t. 9, b. l. 21-44), taip pat liudytojos S. K. parodymai ir pateiktas susirašinėjimas su nuteistuoju (t. 11, b. l. 145-180). Nukentėjusiojo E. A., liudytojų A. P., S. K., T. P. V., S. D. parodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo E. A. šeimai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis nuteistasis susidomėjo 2013 metų vasarą. Nukentėjusysis ir minėti liudytojai apklausiami teisme parodė, kad vykusių susitikimų metu būtent nuteistasis, o ne S. D. nukentėjusiajam E. A. bei liudytojams A. P., S. K. teigė, kad jis yra užsienio įmonės, kuri nori įsigyti patalpas Vilniaus senamiestyje, atstovas, objektą įsigys užsienio bendrovė, kuri ir atsiskaitys už įsigyjamas patalpas ir t. t. Šios aplinkybės ir kiti byloje esantys įrodymai, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, patvirtina, kad R. S. tyčia apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą buvo susiformavusi iš anksto. Juo labiau kad byloje, išskyrus paties nuteistojo R. S. teiginius, nėra, jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis, bendraudamas su nukentėjusiuoju E. A., atstovavo kokią nors užsienio bendrovę. Nekilnojamojo turto objekto Basanavičiaus gatvėje pirkėjas buvo apelianto įsigyta UAB „Intelektuali verslo apsauga“. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, ši įmonė neturėjo reikiamų lėšų, reikalingų atsiskaityti pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir realiai nevykdė jokios veiklos. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo E. A. ir liudytojo S. D. parodymai apie tai, kad siekdamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuteistasis nebuvo nuoseklus ir jiems nurodydavo skirtingus sandorio finansavimo šaltinius – iš pradžių teigė, kad investicija bus iš Anglijos ir investuotojai bus jo giminaičiai, vėliau nurodė, kad bus imama paskola Anglijos banke. Aplinkybę, jog UAB „Intelektuali verslo apsauga“ neturėjo jokių realių finansinių galimybių įsigyti 7 000 000,00 Lt vertės turtą Vilniaus senamiestyje visiškai patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.
    6. Iš byloje esančios 2013 m. gegužės 6 d. paskolos sutarties matyti, kad ji buvo sudaryta tarp paskolos davėjos „Enterprises LTD“ (įmonės kodas ( - ), adresas ( - )), atstovaujamos T. J., ir paskolos gavėjo UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujamos J. V. (t. 2, b. l. 144-145). Šioje sutartyje nurodyta, kad paskolos davėjas suteikia paskolos gavėjui 2 250 000,00 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų paskolą su 2,5 % palūkanomis penkerių metų laikotarpiui verslo projektui, paskolos gavėjas įsipareigoja prieš minėtos paskolos suteikimą investuoti į verslo projektą 20% savo lėšų. Tačiau liudytojas J. V. viso proceso metu kategoriškai neigė šios sutarties sudarymą. Liudytojo teigimu, jis dirbo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ iki 2012 metų vasario mėnesio ir nei darbo minėtoje bendrovėje laikotarpiu, nei vėliau jokių sutarčių, juo labiau su užsienio kompanijomis, nepasirašinėjo. Netikėti šiais liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, nes juos iš dalies patvirtina liudytojo S. D. parodymai, kad būdamas UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktoriumi, jis nė karto nebuvo matęs J. V.. Be to, pagal teisinės pagalbos prašymą iš Jungtinės Karalystės gauti duomenys patvirtina, kad Anglijos bendrovė „Enterprises LTD“, nurodyta minėtoje 2013 m. gegužės 6 d. paskolos sutartyje, veikia visai kitu adresu, nei nurodytas paskolos sutartyje, jos direktorius yra visiškai kitas asmuo, paskolos sutartyje nurodytas įmonės adresu yra „virtualus biuras“, naudojamas nesąžiningų įmonių kaip įmonės adresas, nors fiziškai įmonės tokiu adresu nėra, taip pat nurodytų šios įmonės telefono abonentų registruoti adresai ar savininkai nenustatyti (t. 13, b. l.47-55). Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą, kad Anglijos bendrovė „Enterprises LTD“ su šioje baudžiamojoje byloje nurodytais jos duomenimis yra priedangos įmonė, kurios duomenimis nuteistasis R. S. pasinaudojo, siekdamas įtikinti liudytoją S. D., nukentėjusįjį E. A. bei kitus asmenis, dalyvavusius šioje byloje nagrinėjamuose įvykiuose, jog UAB „Intelektualoi verslo apsauga“ yra pajėgi įvykdyti prisiimamus sutartinius įsipareigojimus pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto objekto ( - ), Vilniuje pirkimo-pardavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju R. S. panaudota apgaulė – tikrovės neatitinkančių duomenų apie UAB „Intelektuali verslo apsauga“ veiklą, finansinę būklę ir finansinių išteklių šaltinius pateikimas – buvo esminė nukentėjusiojo E. A. apsisprendimui sudaryti minėtą sandorį, o vėliau ir 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimą pakeisti 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto objekto Basanavičiaus g. 4A, Vilniuje pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, vien ta aplinkybė, jog E. A. buvo žinomos ir su nuteistuoju derintos 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir 2013 m. rugpjūčio 29 d. šios sutarties pakeitimo sąlygos, ir nei jis, nei notaras T. P. V. nepastebėjo apgaulės, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog tarp šalių buvo susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai.
    7. R. S., vienintelis žinodamas, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ neturi jokių realių galimybių atsiskaityti pagal sudaromą 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį, numatė, kad sutartyje nurodytu terminu, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. minėta įmonė negalės sumokėti sutartos sumos, todėl siekė, kad būtų padarytas sutarties pakeitimas, nustatant vėlesnį atsiskaitymo pagal pirkimo-pardavimo sutartį terminą, o taip pat dalinį apmokėjimą su galimybe įkeisti dalį įsigyjamų patalpų, nereikalaujant notarinio Daikto Nr. 1 priėmimo-perdavimo akto patvirtinimo. Pažymėtina, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“, dar neatsiskaičiusi pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, 2013 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į liudytoją A. M. dėl 650 000,00 Lt paskolos suteikimo, kurios grąžinimas būtų užtikrintas įkeičiant Basanavičiaus gatvėje esančias patalpas (t. 2, b. l. 69). Liudytojas A. M. apklausiamas teisme patvirtino, kad nurodyto dydžio paskolą sutiko suteikti nukentėjusieji V. G. ir V. K.. Nukentėjusieji V. G. ir V. K., apklausiami teisme parodė, jog vėliau su R. S. buvo susitarta šią sumą padidinti iki 780 000,00 Lt. Taigi, derinant 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo sąlygas, apeliantui jau buvo žinoma, kad bus sudaryta paskolos sutartis, o nukentėjusiajam E. A. priklausantis turtas neteisėtai įkeistas šios sutarties užtikrinimui. Be to, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad į minėtos sutarties pakeitimo sąlygų aptarimą buvo įtrauktas ir jame aktyviai dalyvavo kreditorių V. G. ir V. K. atstovas advokatas A. F.. Iš byloje esančių elektroninio susirašinėjimo kopijų, taip pat liudytojo T. P. V. parodymų matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimą, nustatant Daikto Nr. 1 įkeitimo galimybę nesudarant notarinio priėmimo-perdavimo akto, nuteistajam pasiūlė būtent minėtas nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. advokatas A. F. (t. 9, b. l. 36-37). Tokiu būdu iš dalies patys nukentėjusieji V. G. ir V. K. sudarė prielaidas R. S. galutinai įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą neteisėtai UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai įgyti nukentėjusiajam E. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, o vėliau jį apsunkinti sutartine hipoteka.
    8. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. tarp UAB „Intelektuali verslo apsauga“ ir E. A., atstovaujančio ir sutuoktinę J. A., buvo pasirašytas susitarimas pakeisti 2013 m. rugpjūčio 7 d. sutartį Nr. TVP-4568, pagal kurį buvo pakeistos minėtos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos. Pagal šio susitarimo 5.2.1 punktą šalys susitarė ir įsipareigojo pasirašyti ir patvirtinti Daikto Nr. 1 priėmimo – perdavimo aktą Pirkėjui tinkamai apmokėjus pagal Sutarties 4.1.1 punkto sąlygas. Daikto Nr. 1 priėmimo – perdavimo aktui, priešingai nei minėtai pirkimo-pardavimo sutarčiai notarinis patvirtinimas nebuvo būtinas. Pagal 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimo 4.1.1 punktą susitarta, jog pirkėjas iki 2013 m. rugsėjo 3 d. perves 6 000 000,00 Lt į pardavėjų nurodytą banko sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB SEB banke ir priklausančią pardavėjui E. A. ir tik tuomet bus pasirašomas Daikto Nr. 1 priėmimo-perdavimo aktas (t. 6, b. l. 99-101). Iš byloje esančios 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo – perdavimo akto kopijos (t. 1, b. l. 140-143) matyti, jog šio dokumento 3.3 punktu buvo patvirtintas UAB „Intelektuali verslo apsauga“ atsiskaitymas su nukentėjusiuoju E. A., kaip tai nustatyta 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimo dėl sutarties pakeitimo 4.1.1 punkte, bei dalies patalpų, t. y. Daikto Nr. 1 perdavimas pirkėjui. Būtent šio dokumento pagrindu dalies patalpų ( - ), Vilniuje nuosavybė VĮ „Registrų centras“ įregistruota pirkėjo – UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vardu.
    9. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtas dokumentas neatitinka tikrovės ir kritikuoja byloje esantį 2014 m. spalio 15 d. ekspertizės aktą Nr. 20141015/01 (t. 1, b. l. 158-167), kuriame konstatuota, jog 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo – perdavimo akte, sudarytame tarp E. A. iš vienos pusės, bei UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktoriaus S. D., iš kitos pusės, paskutinio (ketvirto) lapo viršutinėje dalyje, eilutėje „Parašai“ rankinį įrašą “E. A.“ parašė bei šalia pasirašė ne E. A.. Apelianto vertinimu, pirmiau nurodytas ekspertizės aktas negali būti įrodymu baudžiamojoje byloje, nes rašysenos ekspertizė atlikta tiriant ne 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo – perdavimo akto originalą, o šio dokumento kopiją.
    10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog kategoriškai atmesti minėtą ekspertizės aktą ir jame esančią informaciją, patvirtinančią išvadą, jog E. A. 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akte nepasirašė, nėra teisinio pagrindo. Nepaisant to, kad formaliai šis dokumentas neatitinka BPK 208-211 straipsniuose nustatytų ekspertizės aktui kaip procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, jame esanti informacija vertintina kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktas nebuvo surastas, taigi ištirti šio akto originalą nėra objektyvios galimybės. Kita vertus, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėjo pateiktame 2017 m. lapkričio 7 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro rašte Nr. S-885 nurodyta, jog Lietuvos teismo ekspertizės centre, vadovaujantis standartinio tyrimo procedūros aprašymu „Asmens identifikavimas pagal rašyseną“ (akredituotas metodas), geros kokybės (ryškiose, neužjuodintose) kopijose/skenuotuose dokumentuose esantys rankraštiniai tekstai gali būti tiriami, tačiau identifikuojant rašiusį asmenį apsiribojama tik tikimybinėmis išvadomis arba formuojamos išvados, kad nustatyti negalima. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiagoje esanti 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto kopija yra geros kokybės, joje be E. A. parašo yra ir rankraštinis įrašas su pastarojo vardu bei pavarde. Taigi, vadovaujantis minėto Lietuvos teismo ekspertizės centro rašto nuostatomis, ekspertas Aleksas Balsys turėjo pakankamai duomenų, reikalingų specialaus rašysenos tyrimo atlikimui bei atitinkamų išvadų pateikimui. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis E. A. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto nepasirašė. Kaip jau buvo minėta, ekspertui Aleksui Balsiui atlikus specialų tyrimą taip pat nustatyta, jog 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto kopijoje esantys rankraštiniai įrašai ir parašas pasirašyti ne E. A.. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas Aleksas Balsys visiškai patvirtino šią 2014 m. spalio 15 d. ekspertizės akte nurodytą išvadą, nurodydamas, kad tiek bendrieji, tiek specialieji tirtų įrašų bei parašo požymiai parodė, jog minėtame dokumente yra ne nukentėjusiojo E. A. parašas (t. 15, b. l. 205-207).
    11. Be to, išvadą, jog nukentėjusysis šio dokumento nepasirašė patvirtina faktas, kad jame nurodyta informacija neatitiko tikrovės. Bylos duomenimis nustatyta, jog iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. E. A. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nesumokėjo 6 000 000,00 Lt, kaip tai nustatyta 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimo dėl sutarties pakeitimo 4.1.1 punkte. Liudytojas S. D. viso proceso metu taip pat nuosekliai parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo–perdavimo akto dalyvaujant E. A. nepasirašė. Priešingai, liudytojas patvirtino, kad minėtą dokumentą jam pasirašyti davė nuteistasis R. S.. Liudytoja L. Š. taip pat parodė, kad sudarant sutartinės hipotekos sutartį tarp UAB „Intelektuali verslo apsauga“ ir nukentėjusiųjų V. G. bei V. K., šios sutarties sudarymui jai buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto originalas, liudytoja padarė ir pasiliko šio dokumento kopiją, o jo originalą grąžino liudytojui S. D.. Liudytojas S. D. patvirtino, jog dokumento originalą grąžino apeliantui. Aplinkybę, jog nukentėjusiajam E. A. nebuvo žinomas 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto turinys patvirtina vėliau sekę jo veiksmai – sužinojęs apie Daikto Nr. 1 nuosavybės teisių perregistravimą UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vardu ir hipotekos įregistravimą, jis kreipėsi tiek į notarą T. P. V., tiek į notarę L. Š. bei į VĮ „Registrų centras“ darbuotojus, prašydamas pateikti šio akto originalą. Gavęs šio dokumento kopijos kopiją, jis nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai prieš jį padaryto nusikaltimo. Taigi, ekspertui Aleksui Balsiui tirti buvo pateikta kopija, padaryta nukopijavus originalaus dokumento kopiją. Be to, nelogiška, jog E. A., patvirtindamas 6 000 000,00 Lt gavimą ir Daikto Nr. 1 perdavimą, sau nepasiliko antro originalaus šį juridinį faktą patvirtinančio dokumento egzemplioriaus.
    12. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi 2014 m. spalio 15 d. akte Nr. 20141015/01 nustatytomis išvadomis ir BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Juo labiau kad šiame dokumente nurodyta informacija buvo įvertinta ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Nepaisant to, jog nebuvo nustatytas konkretus asmuo, suklastojęs 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktą, nukentėjusiojo E. A. ir liudytojo S. D. parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog nuteistasis žinojo, kad šis dokumentas neatitinka tikrovės ir organizavo šio netikro dokumento panaudojimą. 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktą apeliantas perdavė S. D., kuris, nesuvokdamas nusikalstamų apelianto ketinimų, 2013 m. rugpjūčio 30 d. šį dokumentą pateikė VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui ir įregistravo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1.
    13. Apeliacinio skundo teiginiai, kad neginčijamais duomenimis nenustačius, jog tarptautiniai mokėjimai iš „Enterprises Ltd“ NatWest banko sąskaitos ir iš ABN AMRO Bank NV į E. A. nurodytas sąskaitas, esančias UBS AG banke (Šveicarija), nebuvo atlikti, jokių kitų įrodymų, kad E. A. negavo apmokėjimo pagal nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį byloje nėra, yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų pateikta informacija (t. 13, b. l. 47-55) apie tai, kad NatWest Bank plc. sąskaita numeriu ( - ) iš kurios, pagal nuteistojo pateiktas tarptautinių mokėjimų pavedimų kopijas neva buvo daromi piniginių lėšų pavedimai į E. A. sąskaitą AB SEB banke ir į sąskaitą Šveicarijos banke, atsekta nebuvo (t. 1, b. l. 31-33, 91). Be to, nukentėjusysis E. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kategoriškai paneigė elektroniniu paštu siuntęs laišką „EnterprisesLTD“, prašydamas pervesti pinigus pagal nekilnojamojo daikto sutartį Nr. ( - ) į banko sąskaitą Šveicarijos banke, nes tokios sąskaitos neturi. Nukentėjusysis pateikė savo naudojamo elektroninio pašto išrašą, iš kurio matyti, jog jis naudojasi elektroniniu paštu, kurio adresas ( - )@gmail.com (t. 1, b. l. 97), o prašymas dėl pinigų pervedimo į Šveicarijos banką išsiųstas iš elektroninio pašto ( - )@gmail.com dar 2013 m. rugpjūčio 26 d., t. y. dar anksčiau nei buvo pasirašytas 2013 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimas (t. 1, b. l. 100). Tačiau tiek pagal 2013 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį, tiek pagal 2013 m. rugpjūčio 29 d. susitarimą dėl sutarties pakeitimo, visi atsiskaitymai pagal minėtus sandorius turėjo būti vykdomi į juose nurodytą E. A. sąskaitą Lietuvos Respublikoje AB SEB banke. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja A. M. taip pat patvirtino, kad jai, kaip finansinei E. A. patarėjai SEB banke, žinoma, kad į E. A. sąskaitą jo laukta pinigų suma nebuvo pervesta. Taigi, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes ir Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų pateiktą informaciją apie tai, kad „Entreprises LTD“ buvo panaudota kaip priedangos įmonė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog nukentėjusysis E. A. iš minėtos įmonės gavo kokias nors pinigų sumas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė teisingą ir baudžiamosios bylos medžiaga pagrįstą išvadą, kad tikrovės neatitinkančios tarptautinių mokėjimų kopijos apie pinigų pervedimus iš „Enterprises Ltd“ NatWest banko sąskaitos ir iš ABN AMRO Bank NV į E. A. tariamai nurodytas sąskaitas, esančias UBS AG banke (Šveicarija) buvo reikalingos nuteistajam, siekiant įtikinti S. D., kad nukentėjusiajam E. A. reikalinga pinigų suma pagal sudarytus sandorius sumokėta, taigi jis gali pasirašyti tikrovės neatitinkantį 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktą. Po to, kai liudytojui S. D. R. S. pateikė daikto priėmimo-perdavimo aktą su abiejų pusių parašais, pastarasis, nežinodamas, kad šiame akte E. A. parašas yra netikras, nuteistojo nurodymu skubos tvarka nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. įregistravo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1.
    14. Iš bylos duomenų matyti, kad jau sekančią dieną, t. y. 2013 m. rugsėjo 3 d., tarp UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujamos liudytojo S. D., ir kreditorių V. G. bei V. K., atstovaujamo V. G., buvo sudaryta sutartis dėl 780 000,00 Lt dydžio paskolos suteikimo UAB „Intelektuali verslo apsauga“, užtikrinant įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą hipotekos sutartimi įkeičiant neteisėtai užvaldytą Daiktą Nr. 1 (t. 7, b.l. 87-90). 2013 m. rugsėjo 5 d. tarp tų pačių šalių buvo pasirašyta sutartinė hipoteka, kuri tą pačią dieną užregistruota Centrinėje hipotekos įstaigoje (t. 7, b. l. 58-67). Iš UAB „Intelektuali verslo apsauga“ sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. V. G. į šios įmonės sąskaitą pervedė 650 000,00 Lt. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusysis V. G. parodė, kad 130 000,00 Lt grynais pinigais perdavė paskolos sutarties pasirašymo dieną. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad minėtų pinigų negavo nei jis, nei S. D., todėl nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jis įgijo iš viso 780 000,00 Lt. Tačiau šie apelianto teiginiai paneigiami baudžiamosios bylos medžiaga. Iš 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutarties matyti, kad sudarydamos ją šalys susitarė dėl 780 000,00 Lt dydžio paskolos suteikimo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ (t. 7, b. l. 87-90), 2013 m. rugsėjo 5 d. sutartyje dėl sutartinės hipotekos taip pat nurodyta 780 000,00 Lt dydžio prievolė (t. 7, b. l. 58-61). Grynųjų pinigų įnešimas į UAB „Intelektuali verslo apsauga“ kasą užfiksuotas 2013 m. rugsėjo 3 d. kasos pajamų orderių kvituose Serija IVA Nr. 00051 ir IVA Nr. 00052, kuriuos pasirašė tiek UAB „Intelektuali verslo apsauga“ direktorius liudytojas S. D., tiek V. G. (t. 7, b. l. 94). 2013 m. rugsėjo 5 d. pareiškime S. D. taip pat raštu patvirtino, kad pagal 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį gavo 130 000,00 Lt (t. 7, b. l. 93). Taigi, netikėti šiais objektyviais rašytiniais dokumentais, tarp jų ir UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buhalterinės apskaitos dokumentais, remdamasi vien tik nuteistojo ir liudytojo S. D. teiginiais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
    15. Nuteistojo teiginiai, kad jis niekada neslėpė savo tikrosios tapatybės nei nuo nukentėjusiųjų, nei nuo liudytojų paneigiami nukentėjusiųjų E. A. bei V. G., liudytojų S. D., A. P., S. K., notaro T. P. V., o taip pat ir liudytojų V. S., V. S., O. Z., A. A., A. P., J. N., V. V. parodymais. Šie liudytojai, apklausiami teisme parodė, kad jiems nuteistasis prisistatė ne savo, o R. (R.) S. arba R. (R.) S. vardais. Visi minėti liudytojai parodymų atpažinti pagal asmens nuotrauką ir parodymų atpažinti metu atpažino apeliantą kaip asmenį, prisistatinėjusį jiems pirmiau nurodytais vardais. Netikėti šių asmenų parodymais ir atliktų procesinių veiksmų rezultatais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Juo labiau kad iš policijos bazės POLIS II gautų duomenų matyti, kad, atlikus fizinio asmens paieškas nacionaliniuose registruose ir Šengeno sistemoje nustatyta, kad asmenys R. S., R. S., R. S., R. S. neegzistuoja (t. 13, b. l. 56-59).
    16. Nuteistojo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ visiškai atsiskaitė su notaru T. P. V.. Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad jos sudarymo kaštus sutarties šalys įsipareigojo padengti lygiomis dalimis. Galutinis notaro atlygis už šios sutarties sudarymą – 31 393,80 Lt. Iš byloje esančio UAB „Intelektuali verslo apsauga“ banko sąskaitos išrašo (t. 3, b. l. 96), matyti, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. notarui T. P. V. ši įmonė sumokėjo 16 115,95 Lt, be to 16 000,00 Lt pervedė E. A.. Nepaisant to, jog nukentėjusysis E. A. apklausiamas teisme parodė, kad šie pinigai jam buvo sumokėti dėl to, kad jis vienas padengė nekilnojamojo turto objekto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo kaštus, byloje nesant šiuos jo teiginius patvirtinančių duomenų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad minėta pinigų suma buvo pervesta E. A. pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Vis dėlto, įvertinus pirmiau aptartų įrodymų visumą, vien ši aplinkybė neduoda pagrindo spręsti, jog tarp UAB „Intelektuali verslo apsauga“ ir E. A. buvo susiklostę teisėti ir lygiateisiai civiliniai teisiniai santykiai.
    17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nusikalstamą nuteistojo sumanymą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiesiems priklausantį turtą taip pat patvirtina ir vėlesni jo veiksmai, atlikti su iš V. G. ir V. K. bankiniu pavedimu į UAB „Intelektuali verslo apsauga“ banko sąskaitą gautomis lėšomis. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį bankiniu pavedimu gautieji pinigai, t. y. 650 000,00 Lt, iš UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buvo pervesti R. S. faktiškai valdomoms įmonėms UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“. Be to, UAB „ICA Real Estate“ vardu, naudojant nusikalstamu būdu UAB „Intelektuali verslo apsauga“ gautas lėšas, įgytas nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu, esantis ( - ), Klaipėda. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad nuteistasis, atlikdamas tokio pobūdžio veiksmus, siekė įteisinti neteisėtai gautą turtą bei apsunkinti galimybę nukentėjusiesiems savo pažeistas teises apginti civilinio proceso tvarka.
    18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, jog jis jokių nurodymų S. D. dėl UAB „Intelektuali verslo apsauga“ valdymo nedavė, pastarasis buvo teisėtu šios įmonės direktoriumi ir atliko aktyvius savarankiškus veiksmus tiek įgyjant nekilnojamąjį turtą Basanavičiaus gatvėje, tiek sudarant paskolos sutartį. Kaip jau buvo minėta, S. D. paskyrimas direktoriumi buvo atliktas fiktyvaus dokumento – 2013 m. birželio 3 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelio akcininko I. P. sprendimo Nr. D2013-6-2 – pagrindu, apie kurio netikrumą R. S. buvo žinoma. Tiek nukentėjusieji E. A., V. G., tiek liudytojai T. P. V., S. K., A. P. parodė, jog aktyvų vaidmenį sandorių sudaryme atliko bei nurodymus S. D. duodavo būtent apeliantas. Be to, iš byloje esančio susirašinėjimo, vykusio tarp S. D. elektroniniu paštu sda.@info.lt ir R. S., siuntusio jam laiškus ir dokumentų kopijas iš elektroninio pašto iva@inbox.lt, taip pat matyti, kad nurodymus dėl konkrečių veiksmų atlikimo liudytojui S. D. duodavo būtent pastarasis (t. 9, b. l. 17-44). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. D. einamų direktoriaus pareigų fiktyvumą rodo ir tai, kad pasirinktas asmuo neturėjo jokių asmeninių įgūdžių ir reikiamo išsilavinimo užimti vadovaujančias pareigas – S. D. išsilavinimas yra specialusis vidurinis, jis yra baigęs technikumą ir įgijęs specialybę, susijusią su statybomis. Tai reiškia, kad labai tikėtina, jog toks asmuo nesupranta daugelio net ir paprastų teisinių dalykų, neturi reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos, kurie leistų adekvačiai įvertinti situaciją, ir tokiu asmeniu lengva pasinaudoti bei manipuliuoti, o tai ir buvo padaryta šioje byloje. Akivaizdu, kad S. D. negalėjo turėti pakankamų įgūdžių valdyti bendrovę, o kaip matyti iš jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jis to ir nedarė, nes iš esmės vykdė tik nuteistojo jam duodamus nurodymus. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, jog liudytojai S. D., I. P. ir J. V. tarpusavyje suderino teisme duodamus parodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien ta aplinkybė, kad minėti liudytojai davė nuteistajam nepalankius, jo gynybinę versiją paneigiančius įrodymus, neduoda pagrindo spręsti, jog liudytojai yra nepatikimi ir siekia nuteistąjį apkalbėti.
    19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir R. S. pagrįstai nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
  5. Be to, R. S. buvo kaltinamas ir nuteistas pirmosios instancijos teismo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos) už tai, kad panaudojo žinomai netikrus dokumentus ir apgaulės būdu įgytą Daiktą Nr. 1 didelės vertės svetimo turto įgijimui UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai.
    1. BK 300 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už dokumento suklastojimą ar disponavimą tokiu dokumentu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta griežtesnė baudžiamoji atsakomybė už tas pačias veikas, jei jomis padaryta didelė žala.
    2. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-775/2007, Nr. 2K-426/2010, Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-235/2014, Nr. 2K-7-175-303/2015). Dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, taip dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011), o tokio dokumento panaudojimas yra šio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-775/2007, Nr. 2K-328/2014).
    3. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad R. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, jog panaudodamas žinomai netikrus dokumentus (2013 m. birželio 3 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelio akcininko I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2, I. P. 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. NT2013-06 ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. K2013-08 bei 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo aktą), apgaule UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą – Daiktą Nr. 1. Taip pat pagal BK 300 straipsnio 3 dalį jis nuteistas už tai, kad pasinaudojo juridinio asmens, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai apgaule įgytu, nukentėjusiajam E. A. priklausančiu turtu – Daiktu Nr. 1. Kolegija pažymi, kad R. S. už netikro dokumento pagaminimą nėra nuteistas.
    4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti. Be to, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris suklastojo ar disponavo suklastotu dokumentu. Tačiau šis straipsnis nenustato baudžiamosios atsakomybės už apgaulės būdu įgyto turto panaudojimą įgyjant kitą didelės vertės turtą, kaip tai nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas.
    5. Dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje netikrų dokumentų (2013 m. birželio 3 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelio akcininko I. P. sprendimo Nr. D2013-6-2, I. P. 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. NT2013-06 ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. K2013-08 bei 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo-perdavimo akto) ir apgaule įgyto turto – Daikto Nr. 1 panaudojimas yra nusikaltimų, įtvirtintų BK 182 straipsnyje, sudėtinė dalis, todėl šios R. S. padarytos nusikalstamos veikos papildomai pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nekvalifikuotinos.
    6. Kita vertus byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad siekdamas organizuoti vadovavimą juridiniams asmenims – UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“ – naudojamiems neteisėtai veiklai nuslėpti, veikdamas per jo nusikalstamų ketinimų nežinojusius liudytojus S. D., V. S., G. P., A. P., R. S. panaudojo žinomai netikrus dokumentus: 2013 m. birželio 3 d. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vienintelio akcininko I. P. sprendimą Nr. D2013-6-2 dėl S. D. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Nemėžio logistika“ vienintelio akcininko O. Z. sprendimą Nr. D2013-08-1 dėl V. S. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. rugsėjo 23 d. UAB „Luginta“ vienintelio akcininko V. J. sprendimą Nr. D2013-08-1, dėl G. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas; 2013 m. spalio 1 d. UAB „ICA Real Estate“ vienintelės akcininkės A. A. sprendimą Nr. 2013-10-01, dėl A. P. paskyrimo eiti direktoriaus pareigas. Minėti dokumentai buvo perduoti nusikalstamų nuteistojo ketinimų nežinojusiems pirmiau nurodytiems liudytojams, kurie šiuos dokumentus pateikė VĮ „Registrų centras“, atitinkamai įregistravusiai pakeistus duomenis apie UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“. Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo atliktus veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (keturios nusikalstamos veikos) ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

48Dėl nuteisimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį

  1. Apeliantas nepagrįstu laiko jo nuteisimą pagal BK 203 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį teigdamas, jog bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad įmonės UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“, „Cherster Services LLP“ buvo įkurtos ar naudojamos siekiant apgaule užvaldyti svetimą turtą, be to, jokių piniginių lėšų iš minėtų įmonių sąskaitų jis neparvedinėjo ir nesiekė legalizuoti nusikalstamu būdu gautų lėšų.
    1. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. Pagal teismų formuojamą praktiką, BK 203 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikaltimas objektyviai pasireiškia dviejų alternatyvių veikų padarymu: juridinio asmens naudojamo neteisėtai veiklai nuslėpti įsteigimu ar vadovavimu tokiam juridiniam asmeniui. Darant šį nusikaltimą juridinis asmuo iš esmės tampa neteisėtos veiklos vykdymo priedanga. Dažniausiai šiuo atveju toks juridinis asmuo pats nevykdo realios komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako arba asmuo, įsteigęs juridinį asmenį, kurį siekiama panaudoti neteisėtai veiklai nuslėpti, arba asmuo, vadovaujantis tokiam juridiniam asmeniui. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad jis įsteigia ar vadovauja juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti, ir nori tai daryti. Tokio juridinio asmens steigėjas ir vadovas gali būti ir tie patys, ir skirtingi asmenys. Jeigu asmeniui kilo sumanymas panaudoti juridinį asmenį neteisėtai veiklai nuslėpti jau įsteigus šį asmenį, tai toks asmuo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsakys tik tuo atveju, jeigu jis pradės vadovauti tokiam juridiniam asmeniui. Šiuo atveju, sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo baudžiamosios atsakomybės esminę reikšmę turi tai, ar jam vadovaujant juridiniam asmeniui šis juridinis asmuo buvo naudojamas neteisėtai veiklai nuslėpti.
    2. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai patvirtina išvadą, kad juridiniai asmenys – UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“, „Cherster Services LLP“ jokios realios veiklos nevykdė, o nuteistojo buvo panaudoti kaip priedanga, reikalinga paslėpti ir įteisinti nusikalstamu būdu iš nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. įgytas pinigines lėšas. Remdamasis byloje ištirtais rašytiniais įrodymais, liudytojų S. D., I. P. parodymais pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog R. S. faktiškai vadovavo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ ir naudojo šią įmonę nusikalstamai veikai – apgaule įgyto didelės vertės turto nuslėpimui – vykdyti. Kaip jau buvo minėta, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog minėtą įmonę iš G. P. įsigijo R. S., tačiau akcininko pasikeitimo duomenų VĮ „Registrų centras“ neužregistravo. UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nevykdė jokios veiklos, jai faktiškai vadovavo nuteistasis, veikdamas per jo nusikalstamų ketinimų nežinojusį fiktyvų direktorių S. D.. Aplinkybę, kad įmonė buvo panaudota nusikalstamai gautiems pinigams legalizuoti patvirtina ir jos banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog pirmasis bankinis pavedimas į šios įmonės sąskaitą 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. sausio 21 d. laikotarpiu buvo padarytas 2013 m. rugsėjo 6 d., kai V. G. pervedė 650000,00 Lt sumą pagal 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį (t. 3, b. l. 95-109), vėliau didžioji šios pinigų sumos dalis pervesta į UAB „Nemėžio logistika“, dalis pinigų pervesta kitiems asmenims arba išgryninta, o po 2013 m. spalio 21 d. jokia veikla įmonės sąskaitoje neužfiksuota. Liudytojas S. D. teisme duodamas parodymus apie šias aplinkybes, nurodė, kad UAB „Intelektuali verslo apsauga“ banko sąskaitos nevaldė, nes tai darė nuteistasis R. S..
    3. Rašytiniai baudžiamosios bylos įrodymai, liudytojų V. S., V. S., O. Z. parodymai taip pat patvirtina, kad UAB „Nemėžio logistika“, kaip ir UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buvo panaudota nusikalstamai veiklai nuslėpti, o faktinis jos vadovas buvo R. S.. Iš byloje esančios akcijų pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad R. S. 2012 m. rugsėjo 27 d. iš V. S. įsigijo bendrovės UAB „Nemėžio logistika“ akcijas (t. 2, b. l. 150-154), tačiau, kaip ir UAB „Intelektuali verslo apsauga“ įgijimo atveju, nustatyta tvarka akcininko duomenų pasikeitimo neįregistravo VĮ „Registrų centras“. Apklausiamas teisme liudytojas V. S. paaiškino, jog UAB „Nevėžio logistika“ buvo parduota dėl to, kad jokios veiklos nevykdė, pirkėjui buvo perduoti visi šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Vykdydamas savo nusikalstamą sumanymą R. S. 2013 m. rugsėjo 3 d. UAB „Nemėžio logistika“ direktoriumi įdarbino jo nusikalstamų ketinimų nežinojusį liudytoją V. S. ir pateikė pastarajam VĮ „Registrų centras“ užregistruoti žinomai netikrą 2013 m. rugpjūčio 28 d. vienintelio bendrovės akcininko O. Z. sprendimą UAB „Nemėžio logistika“ direktoriumi skirti V. S. (t. 3, b. l. 151). Tačiau liudytojas O. Z., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, jog su UAB „Nemėžio logistika“ niekada neturėjo jokių reikalų, šios įmonės akcijų nepirko ir jokių jos dokumentų nepasirašinėjo. Liudytojas V. S., apklausiamas teisme taip pat parodė, kad apie vienintelio UAB „Nemėžio logistika“ akcininko sprendimo dėl jo paskyrimo šios įmonės direktoriumi netikrumą nieko nežinojo, UAB „Nemėžio logistika“ direktoriumi tapo R. S., jam prisistačiusio R. S., pasiūlymu ir iš esmės vykdydavo jo nurodymus. 2013 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje R. S. liudytojui V. S. pranešė, kad jis iš darbo UAB „Nemėžio logistika“ atleidžiamas. Liudytojo teigimu, R. S. nurodymu jis įregistravo pasikeitusius duomenis apie įmonės direktorių VĮ „Registrų centras“, atidarė bendrovės sąskaitą AB Danske bankas ir DNB banke, o gautas elektroninės bankininkystės priemones atidavė nuteistajam. Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai liudytojui nebuvo perduoti, o jo vadovavimo metu bendrovė veiklos nevykdė, sutarčių su kitomis įmonėmis nesudarinėjo. Kaip jau buvo minėta, 2013 m. rugsėjo 12 d. dviem pavedimais iš UAB „Intelektuali verslo apsauga“ banko sąskaitos buvo pervesti iš viso 541 000,00 Lt į bendrovės UAB “Nemėžio logistika“ banko sąskaitą. Iš UAB „Nemėžio logistika“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad pavedimai šioje sąskaitoje vyko tik laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d., o 2013 m. rugsėjo 16 d. UAB „Nemėžio logistika” pervedė 502 000,00 Lt UAB “Eglė ir Ričardas“. Likusios pinigų sumos buvo pervestos kitiems asmenims arba išgrynintos (t. 3, b. l. 195-200). Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog UAB „Nemėžio logistika“ faktiniu vadovu buvo R. S., o ši įmonė buvo panaudota kaip priedanga, jam siekiant nuslėpti sukčiaujant gautus pinigus.
    4. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad UAB „Eglė ir Ričardas“ taip pat buvo R. S. faktiškai valdyta priedangos įmonė. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad R. S. 2013 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi iš V. M. įsigijo visas UAB „Eglė ir Ričardas“ akcijas (t. 2 b.l.195-197), tačiau, kaip ir ankstesniais atvejais, akcininko pasikeitimas VĮ „Registrų centras“ liko neįregistruotas. V. M., apklausiamas teisme parodė, kad minėtą įmonę pardavė dėl to, kad ji nevykdė jokios veiklos ir jam nebuvo reikalinga. Po minėtos įmonės pardavimo jokių jos dokumentų nepasirašinėjo, buhalterinių įmonės dokumentų nuteistajam taip pat neperdavė, nes jis jų neėmė. Nepaisant to, iš bylos duomenų matyti, kad R. S. 2013 m. rugsėjo 23 d. šios įmonės direktoriumi įdarbino V. V., kuriam pateikė žinomai netikrą 2013 m. rugsėjo 23 d. vienintelio bendrovės akcininko V. M. sprendimą UAB „Eglė ir Ričardas“ direktoriumi skirti V. V. (t. 2, b. l. 194). Liudytojas V. V., apklausiamas teisme parodė, kad nuteistojo nurodymu sudarė AB „Šiaulių bankas” (buvusio AB Ūkio banko) bendrovės sąskaitos naudojimosi banko internetine linija sutartį, o jos duomenis perdavė R. S.. Minėtas liudytojas taip pat parodė, kad jokie bendrovės buhalteriniai dokumentai jam nebuvo perduoti, UAB „Eglė ir Ričardas“ veiklos nevykdė. Iš UAB „Eglė ir Ričardas“ banko sąskaitos išrašo matyti, jog 2013 m. rugsėjo 25 d. iš UAB „Nemėžio logistika“ gauti pinigai – 450 000,00 Lt – buvo pervesti bendrovei UAB „Luginta”, o įmonės sąskaitoje atsiskaitymai vyko tik laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. spalio 30 d. Dalis sąskaitoje buvusių pinigų pervesta į kitų asmenų sąskaitas, kita dalis išgryninta (t. 4, b. l. 111-114).
    5. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų ir liudytojų J. L., G. P., V. J. parodymų matyti, jog UAB „Luginta“, kaip ir UAB „Eglė ir Ričardas“ faktiškai priklausė ir buvo valdoma nuteistojo R. S.. Liudytojas J. L., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2013 m. rugsėjo 23 d. R. S., prisistatęs R. S., iš jo įsigijo jokios veiklos nevykdžiusios UAB „Luginta” akcijas. Ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino R. S. kaip R. S. prisistačiusį asmenį (t. 3, b.l.10-12). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, BPK 194 straipsnio reikalavimai atliekant asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką procesinį veiksmą nebuvo pažeisti. Nepaisant to, jog liudytojas, atpažindamas R. S. nurodė, jog asmuo yra panašus į jo įmonės akcijų pirkėją, ir apklausiamas teisme jis patvirtino, kad tai tas pats asmuo. Be to, aplinkybę, jog realiai UAB „Luginta“ valdė ir jai vadovavo R. S., patvirtina ir kiti bylos duomenys. Šios bendrovės akcininko pasikeitimas, kaip ir ankstesniais atvejais nustatyta tvarka neužregistruotas. Priešingai, įmonės akcininku buvo užregistruotas nieko bendro su UAB „Luginta“ neturėjęs liudytojas V. J.. Šis liudytojas, apklausiamas teisme parodė, kad dirbo kitoje nuteistajam R. S. priklausančioje įmonėje UAB „Alona“, o apie UAB „Luginta“ akcijų įregistravimą jo vardu sužinojo gavęs pranešimą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Teisme apklaustas liudytojas G. P. parodė, kad 2013 m. rugsėjo 23 d. vienintelio akcininko V. J. sprendimą skirti jį, G. P., UAB „Luginta“ direktoriumi jam taip pat pateikė R. S., kuris jam prisistatė kitu vardu. Iš 2015 m. balandžio 28 d. asmens atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (t. 3, b. l. 34-37) matyti, kad liudytojas G. P. atpažino R. S., kaip asmenį, jam prisistačiusį R. S. vardu, kuris jį priėmė į darbą UAB „Luginta“ direktoriumi ir kuris faktiškai vadovavo UAB „Luginta“ veiklai. Be to, liudytojo G. P. teigimu, darbo UAB „Luginta“ direktoriaus pareigose laikotarpiu bendrovės dokumentai, antspaudas jam perduoti nebuvo, įmonė jokios veiklos nevykdė. 2013 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje R. S. nurodymu liudytojas nuvyko į DnB banką, kur bendrovės vardu atidarė sąskaitą, užsakė mokėjimo kortelę ir elektroninės bankininkystės sąskaitos generatorių, o juos gavęs atidavė nuteistajam. Apytikriai 2013 metų spalio mėnesio pabaigoje R. S. informavo minėtą liudytoją, kad UAB „Luginta“ akcininkai priėmė sprendimą atleisti jį iš direktoriaus pareigų. Iš UAB „Luginta“ banko sąskaitos išrašo (t. 5, b. l. 6-21) matyti, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. ši įmonė iš UAB „Eglė ir Ričardas“ gavo 450 000,00 Lt. Tačiau 2013 m. spalio 10 d., 2013 m. spalio 14 d., 2013 m. spalio 17 d. bankiniais pavedimais UAB “Luginta” iš UAB „Eglė ir Ričardas“ gautų lėšų didžiąją dalį – iš viso 325 000,00 Lt, pervedė UAB „ICA Real Estate“, likusi dalis pinigų pervesta kitiems asmenims arba išgryninta, o paskutinė didesnė suma pervesta 2013 m. lapkričio 7 d.
    6. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina išvadą, kad tiek UAB „ICA Real Estate“, tiek „Cherster Services LLP“ faktiškai priklausė ir buvo valdoma R. S.. Iš liudytojų A. A., A. A., A. P., J. N., V. V. parodymų matyti, kad apeliantas, prisistatęs UAB “FinanSta” atstovu R. S., 2013 m. rugsėjo 4 d. įsigijo UAB “ICA Real Estate” akcijas (t. 3, b. l. 44-46), tačiau duomenų apie pasikeitusį akcininką VĮ „Registrų centras“ nustatyta tvarka neįregistravo. Apklausiamas teisme liudytojas A. A. parodė, jog UAB „ICA Real Estate“ buvo parduota, nes jokios veiklos nevykdė. Liudytojas A. P. parodė, kad 2013 m. spalio 16 d. vienintelės akcininkės A. A. sprendimą skirti jį UAB “ICA Real Estate” direktoriumi pateikė R. S., o liudytojas, nuteistojo paliepimu, šį dokumentą užregistravo VĮ „Registrų centras“. Vėliau, taip pat R. S. nurodymu, liudytojas A. P. AB SEB banke atidarė atsiskaitomąją UAB “ICA Real Estate” sąskaitą, gavo prisijungimus prie elektroninės bankininkystės, kuriuos perdavė R. S.. Liudytojas taip pat parodė, kad minėta įmonė jokios veiklos nevykdė, o darbo jos direktoriumi laikotarpiu jis dalyvavo tik buto Klaipėdoje įsigijime ir jo pardavime. Minėtą butą įsigijimui surado ir dėl jo įsigijimo sąlygų susitarė R. S., o liudytojas tik pasirašė sutartį. Liudytojas taip pat parodė, jog apie į UAB „ICA Real Estate“ banko sąskaitą iš UAB „Luginta“ pervestus iš viso 325 000,00 Lt nieko nežinojo, apie lėšų buvimą suprato tik tuomet, kai buvo perkamas butas, tačiau iš kur buvo gautos minėtos lėšos, jis nežinojo. Liudytojas J. N. apklausiamas teisme patvirtino, kad R. S. kartu su A. P. buvo atvykęs ir apžiūrėjo jo parduodamą butą ( - ), Klaipėdoje. 2013 m. spalio 24 d. tarp šio liudytojo, atstovaujančio ir savo sutuoktinę, ir A. P., atstovaujančio UAB „ICA Real Estate“, buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Butas parduotas už 210 000,00 Lt. Iš UAB „ICA Real Estate“ banko sąskaitos išrašo (t. 5, b. l. 153-158) matyti, jog pagrindinis įmonės finansavimo šaltinis buvo iš UAB „Luginta“, t. y. kitos faktiškai nuteistojo R. S. valdomos įmonės, per kelis kartus gauti iš viso 325 000,00 Lt. Dalis šių pinigų panaudota buto ( - ), Klaipėdoje, įsigijimui finansuoti, likusi pinigų dalis išgryninta arba pervesta kitiems asmenims. Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog UAB „ICA Real Estate“ faktiniu vadovu buvo R. S., o ši įmonė buvo panaudota kaip priedanga, jam siekiant nuslėpti sukčiaujant gautus pinigus. Kita vertus, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis faktiškai valdė ir „Cherster Services LLP“, kuriai buvo parduotas UAB „ICA Real Estate“ įsigytas butas ( - ), Klaipėdoje.
    7. Liudytojas A. P., apklausiamas teisme parodė, kad R. S. paliepimu vyko į notarų biurą ir pasirašė minėto buto pardavimo užsienio įmonei sutartį. Nors butą įsigijo užsienio įmonė, šios įmonės atstovas kalbėjo lietuviškai. Liudytojo teigimu, visas minėtos sutarties sudarymo sąlygas su pirkėju suderino R. S.. Patikrinti, ar buvo atliktas piniginis pavedimas už butą, liudytojas A. P. negalėjo, nes elektroninės bankininkystės priemonės buvo pas nuteistąjį. Aplinkybę, jog 2013 m. gruodžio 18 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį „Cherster Services LLP“ vardu pasirašė palieptas R. S., patvirtino ir liudytojas V. V., kuris dirbo ir kitose su apeliantu susijusiose įmonėse – bendrovėje UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Terra group“. Liudytojo teigimu, R. S. jam nurodė, jog reikės atstovauti užsienio bendrovę „Cherster Services LLP“, kuri atsiuntė įgaliojimą nupirkti jos vardu kažkokį nekilnojamą turtą. Minėtos įmonės įgaliojimą iš UAB „Terra group“ elektroninio pašto jam taip pat atsiuntė R. S.. Pastarasis atsiuntė liudytojui ir informaciją apie to buto unikalų numerį, kainą, pasiūlymą, pirkimo-pardavimo sutarties projektą susipažinimui. Liudytojo teigimu, nuteistasis jam paaiškino, jog toks sutarties įforminimo būdas buvo pasirinktas todėl, kad Lietuvoje užsieniečiai negali pirkti nekilnojamojo turto. Iš 2013 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus miesto 16-tąjame notarų biure, matyti, kad UAB „ICA Real Estate“, atstovaujama direktoriaus A. P., pardavė Jungtinėje Karalystėje registruotai bendrovei „Cherster Services LLP“, atstovaujamai V. V., nuosavybės teisėmis už 220 000,00 Lt butą adresu ( - ), Klaipėda. Tačiau iš byloje esančio UAB „ICA Real Estate“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad jokios lėšos už parduotą turtą į šios įmonės sąskaitą neįplaukė (t. 5, b. l. 153-158). Taigi, pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog tiek UAB „ICA Real Estate“, tiek Jungtinėje Karalystėje registruotą įmonę „Cherster Services LLP“ taip pat valdė nuteistasis. Šios įmonės buvo panaudotos kaip priedanga, R. S. siekiant nuslėpti sukčiaujant gautus pinigus.
    8. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog siekdamas legalizuoti sukčiavimo būdu iš V. G. ir V. K. gautus pinigus, nuteistasis panaudojo savo paties realiai valdomas įmones – UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“, „Cherster Services LLP“. Jis, vienai po kitos vis mažesnėmis sumomis pervedė minėtas lėšas, taip sukurdamas tam tikrą estafetės efektą, nes kaskart naujai įmonei pervedama suma sumažėdavo, o įmonėje likusi dalis pinigų būdavo išgryninama arba pervedama kitiems asmenims. Galutinis momentas, užbaigęs šią estafetę, buvo nekilnojamojo turto įgijimo sandorio sudarymas ir vėlesnis šio turto perleidimas sukuriant iliuziją, kad turtas yra parduodamas su nuteistuoju nesusijusiai užsienio įmonei. Nors nuteistasis nurodo, kad su šiose bendrovėse jokių finansinių operacijų neatlikinėjo, o tebuvo jų komercinis atstovas, šie jo teiginiai paneigti byloje ištirtų įrodymų visuma. Kaip nustatyta, apeliantas pirmiau nurodytas bendroves, išskyrus „Cherster Services LLP“, tiek prisistatydamas savo vardu, tiek prisistatęs R. (R.) S., R. (R.) S. įgijo iš ankstesnių akcininkų. Tačiau akcininkų pasikeitimo faktas VĮ „Registrų centras“ nebūdavo registruojamas, taip sukuriant teisinį vakuumą. Nuteistasis šioms bendrovėms ieškojo ir surado naujus vadovus, jiems pateikdavo tikrovės neatitinkančius akcininkų sprendimus dėl jų skyrimo įmonių direktoriais. Minėti asmenys realiai tik vykdė nuteistojo nurodymus, nes patys neturėjo reikiamos kompetencijos užimti vadovaujančias pareigas. Visi nuteistojo direktoriais įdarbinti asmenys – S. D., V. S., V. V., G. P., A. P. nurodė, kad R. S. nurodymu jie atidarė bendrovėms sąskaitas bankuose ar sudarė sutartis dėl tų sąskaitų valdymo elektroninės bankininkystės pagalba, tačiau minėtas priemones iš jų paimdavo nuteistasis. Minėti liudytojai taip pat parodė, kad joks darbas jų formaliai valdytose bendrovėse nevyko, nuteistasis jiems pranešdavo apie piniginių lėšų judėjimą iš vienos bendrovės sąskaitos į kitos bendrovės sąskaitą, tačiau kokių sandorių pagrindu jos buvo gaunamos arba perduodamos, šie liudytojai negalėjo nurodyti. Aplinkybę, jog įmonių veikla vykdavo tik tol, kol jose būdavo likę pinigų patvirtina ir šių įmonių banko sąskaitų išrašai, bylojantys apie itin trumpą, vos kelių mėnesių veiklos trukmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad R. S. įvairiu laiku įgytus juridinius asmenis – uždarąsias akcines bendroves naudojo neteisėtai veiklai nuslėpti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti apie nurodytas aplinkybes apklaustų liudytojų parodymais, iš kurių matyti, kad ir „Cherster Services LLP“ veiklai Lietuvoje vadovavo būtent R. S., o ši įmonė buvo panaudota kaip priedangos įmonė, siekiant paslėpti už neteisėtai įgytus pinigus įsigytą turtą. Byloje apklausti liudytojai nesuinteresuoti šios bylos baigtimi ir neturi pagrindo visi be išimties apkalbėti R. S.. Tuo tarpu apelianto gynybinę poziciją teigiant, kad jis yra nesusijęs su bendrovėmis UAB „Intelektuali verslo apsauga“, UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“, „Cherster Services LLP“ ir negali atsakyti už šių bendrovių vadovų veiksmus, paneigia surinktų įrodymų visuma, patvirtinanti aktyvų ir pagrindinį nuteistojo vaidmenį minėtų bendrovių valdyme ir veikloje. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistojo kaltė padarius BK 203 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas (5 veikos) yra įrodyta.
    9. Pagal BK 216 straipsnio 1 dalį R. S. nuteistas už tai, kad siekdamas nuslėpti ir įteisinti pinigus – 650 000,00 Lt – žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su šiais pinigais finansines operacijas ir sudarė sandorius. BK 216 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu atlikus bent vieną straipsnio dispozicijoje nustatytą veiksmą (atlikus finansinę operaciją, sandorį ir pan.) siekiant legalizuoti pinigus, jų dalį ar turtą. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę, 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2012). Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012). Kaltininkas, atlikdamas minėtus alternatyvius veiksmus, suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, žino, kad tie pinigai, jų dalis ar turtas gauti nusikalstamu būdu, ir siekia taip veikti. Šios nusikalstamos veikos sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra ir tikslas. Tokios veiklos pagrindinis tikslas – yra nuslėpti ar įteisinti savo ar kito asmens nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-653/2012, 2K-251/2014).
    10. Apeliantas nepagrįstu laiko jo nuteisimą pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo nustatytas jo tiesioginis vaidmuo organizuojant kaltinime nurodytų įmonių veiklą bei organizuojant finansines operacijas. Tačiau priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nuteistasis R. S. neabejotinai žinojo, kad į UAB „Intelektuali verslo apsauga“ sąskaitą V. G. pervesti 650 000,00 Lt buvo gauti panaudojus apgaulę, t. y. kad jie yra gauti nusikalstamu būdu. Būtent nuteistasis turėjo motyvą, tikslą bei priemones šiuos pinigus įteisinti finansinių operacijų pagalba, t. y. pervedant šiuos pinigus iš R. S. kontroliuojamos bendrovės UAB “Intelektuali verslo apsauga” sąskaitos į kitų jo kontroliuojamų bendrovių sąskaitas. Atitinkamai piniginės lėšos buvo pervestos iš UAB „Intelektuali verslo apsauga” į UAB “Nemėžio logistika”, iš UAB „Nemėžio logistika” į UAB „Eglė ir Ričardas”, iš UAB „Eglė ir Ričardas” į UAB „Luginta”, iš UAB „Luginta” į UAB „ICA Real Estate” sąskaitas, o vėliau dalis šių pinigų panaudota buto ( - ), Klaipėda, įsigijimui. Apelianto teigimu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad prie šių įmonių sąskaitų jungėsi tik įgaliojimus tai daryti turėję asmenys – S. D., V. S., G. P., V. V., A. P.. Tačiau iš byloje esančių IP adresų ataskaitų matyti, jog prie visų šių įmonių sąskaitų, o taip pat ir prie UAB „Tera Group“ sąskaitos bent kartą buvo prisijungta iš vieno ir to paties IP adreso Nr. ( - ) (t. 3, b. l. 189, 193-194, t. 5, b. l. 22, 46, 162-163), o tai suponuoja išvadą, jog visas šis sąskaitas valdė vienas ir tas pats asmuo. Juo labiau, kad visų pirmiau nurodytų įmonių direktorių pareigas ėję liudytojai patvirtino, jog prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis turėjo tik nuteistasis R. S..
    11. Baudžiamosios bylos medžiaga taip pat patvirtina išvadą, kad būtent nuteistasis R. S. organizavo sandorį, pagal kurį UAB „ICA Real Estate”, atstovaujama apie nuteistojo nusikalstamą sumanymą nieko nežinojusio A. P. iš J. N. ir M. N. įgijo nekilnojamąjį turtą – butą adresu ( - ), Klaipėda. Vėliau būtent nuteistasis organizavo šio turto pardavimą jo paties kontroliuojamai Anglijos bendrovei „Cherster Services LLP“. Liudytojas V. V. teisme parodė, kad R. S. iniciatyva jis buvo įdarbintas UAB „Tera Group“ direktoriumi. Jis nieko nežinojo apie įmonę „Cherster Services LLP“, su jos atstovais susitikęs nebuvo, o įgaliojimą sandorio sudarymo metu atstovauti šią įmonę jam atsiuntė R. S.. Be to, tiek minėtas liudytojas, tiek liudytojas A. P. parodė, jog pinigai pagal nekilnojamojo turto objekto – buto ( - ), Klaipėda, pirkimo pardavimo sutartį sumokėti nebuvo. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina išvadą, kad minėto buto pirkimo-pardavimo sandoris buvo fiktyvus ir sudarytas nuteistajam siekiant šio sandorio pagalba legalizuoti iš nusikalstamu būdu gautų pinigų įgytą turtą – dėl akių sudarant šio turto pirkimo-pardavimo sutartį su užsienyje registruota įmone. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo R. S. tikslą ir siekį įteisinti nusikalstamu būdu įgytą turtą, jį panaudojant jo kontroliuotų įmonių ūkinėje veikloje ir sudarytų nekilnojamojo turto įsigijimo sandorių pagalba melagingai įteisinti šį turtą, kaip gautą teisėtų sandorių sudarymo metu. Nuteistasis suvokė šių savo veiksmų pobūdį ir sąmoningai siekė taip veikti, t. y. įteisinti nusikalstamu būdu gautas lėšas atlikdamas finansines operacijas ir sudarydamas sandorius. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis buvo sudaręs komercinio atstovavimo sutartis su pirmiau nurodytomis įmonėmis. Aplinkybė, kad pas S. D. buvo likę UAB „Intelektuali verslo apsauga“ buhalterinės apskaitos dokumentai, neduoda pagrindo išvadai, kad tarp jų buvo apelianto minimos komercinio atstovimo sutartys, kurias, nuteistojo teigimu, jis sudarė su UAB „Nemėžio logistika“, UAB „Eglė ir Ričardas“, UAB „Luginta“, UAB „ICA Real Estate“ atstovais. Pagal pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai kvalifikavęs R. S. padarytą veiką pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

49Dėl bausmės – BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir socialinio tyrimo išvados parengimo.

  1. Nesutikdamas su jam paskira bausme, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėjo skirti švelnesnę nei įstatyme nustatytą bausme. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.
  2. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų nenustatyta. R. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių taip pat nėra. Nuteistasis R. S. padarė tris sunkius ir dešimtį nesunkių baigtų nusikaltimų veikdamas tiesiogine tyčia. Minėti nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti ir susieti į vieningą mechanizmą, kurio veikime panaudoti asmenys, nesuvokę tikrųjų R. S. ketinimų. Šiomis nusikalstamomis veikomis padaryta didelė žala nukentėjusiesiems, kuri iki šiol nėra atlyginta. Nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, nusikalto turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, praeityje yra teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, yra baustas administracine tvarka. Taigi, nei nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, nei jo asmenybė nerodo mažesnio pavojingumo ir neduoda pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo už atskiras nusikalstamas veikas jam paskirtos bausmės, kurių dydžiai lygūs ar mažesni nei BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 203 straipsnio 2 dalyje, BK 216 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų sankcijų vidurkiai, ir galutinė su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme subendrinta bausmė, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimų. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl socialinio tyrimo išvados apie jį parengimo, kaip tai nustato BPK 2531 straipsnio 1 dalis. Tačiau pasinaudojimas minėto straipsnio suteikiama galimybe iš atsakingų institucijų gauti teisiamo asmens socialinio tyrimo išvadą yra bylą nagrinėjančio teismo teisė, bet ne pareiga. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepavedęs probacijos tarnybai parengti socialinio tyrimo išvados apie nuteistąjį R. S., BPK 2531 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam R. S. neprieštarauja teisingumo principui, išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis skirti jam švelnesnę bausmę, taip pat nenustatyta. Nepaisant to, jog išteisinus apeliantą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį jo padarytų nusikalstamų veikų apimtis sumažėjo, jam paskirtoji galutinė su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams ir šešiems mėnesiams yra teisinga, proporcinga bei pakankamai švelni, todėl jos keisti nėra teisinio pagrindo.

50Dėl nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. reikalavimo grąžinti Daiktą Nr. 1 ir neturtinės žalos priteisimo

  1. Nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir BPK 108 straipsnio 1 dalies nuostatomis turėjo grąžinti jiems nuteistojo neteisėtai užvaldytą Daiktą Nr. 1 natūra be jokių apribojimų. Tačiau to nepadaręs ir paskirdamas šiam turtui laikiną nuosavybės teisių apribojimą iki civilinio ginčo išnagrinėjimo dienos, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtų BPK straipsnių nuostatas.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šie nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad negyvenamosios – sandėlio patalpos su pagalbinėmis patalpomis ir bendro naudojimo patalpomis (unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - )), esančios adresu ( - ), Vilniuje (Daiktas Nr. 1) nuo 2006 m. spalio 23 d. iki nusikalstamos veikos padarymo momento, priklausė E. A. ir J. A.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonė, jog Daiktas Nr. 1 iš nukentėjusiųjų teisėto valdymo, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai perėjo dėl prieš E. A. nuteistojo R. S. padaryto nusikaltimo. Nepaisant to, kad tarp UAB „Intelektuali verslo apsauga“ ir E. A., pagal notarinį įgaliojimą atstovaujančio ir J. A., 2013 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta patalpų, esančių ( - ), Vilniuje, tarp kurių buvo ir Daiktas Nr. 1, pirkimo-pardavimo sutartis, o 2013 m. rugpjūčio 29 d. šios sutarties pakeitimas, bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad po šio sutarties pakeitimo R. S. – laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d., tiksliau teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, panaudojo žinomai netikrą dokumentą – 2013 m. rugpjūčio 30 d. priėmimo – perdavimo aktą, sudarytą tarp nukentėjusiojo E. A., veikiančio savo vardu ir pagal notaro patvirtintą įgaliojimą atstovaujančio sutuoktinę J. A., ir bendrovės UAB „Intelektuali verslo apsauga“, pagal kurį E. A. perdavė, o UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujama S. D., nuosavybės teise priėmė Daiktą Nr. 1, už kurį yra galutinai ir tinkamai atsiskaityta, perduodamas jį S. D., kuris, nežinodamas apie jo, R. S., nusikalstamą sumanymą ir juo pasitikėdamas, jo nurodymu, 2013 m. rugpjūčio 30 d. šį priėmimo perdavimo aktą pasirašė ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. pateikė VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui ir įregistravo UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybės teises į Daiktą Nr. 1. Taigi, R. S., žinodamas, kad už Daiktą Nr. 1 nėra tinkamai ir galutinai atsiskaityta, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai, apgaule įgijo nukentėjusiems E. A. ir J. A. priklausantį didelės – 602 409,64 Eur vertės turtą, t. y. Daiktą Nr. 1.
  3. Baudžiamosios bylos duomenimis taip pat patikimai nustatyta, kad R. S. pasinaudojo juridinio asmens, UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai apgaule įgytu, nukentėjusiajam E. A. priklausančiu turtu – Daiktu Nr. 1, ir S. D., nežinančio apie nusikalstamą sumanymą, pasitikėjimu, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus rajono 1-ajame notarų biure, nurodė pastarajam pasirašyti 2013 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią V. G. ir V. K., už kurį pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. ( - ), veikė V. G., lygiomis dalimis po 390 000,00 Lt kiekvienas, suteikė UAB „Intelektuali verslo apsauga“, atstovaujamai S. D., 780 000,00 Lt (225 903,61 Eur, euro kursas 3,4528 Lt) paskolą, užtikrinant įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą hipotekos sutartimi įkeičiant neteisėtai UAB „Intelektuali verslo apsauga“ naudai užvaldytą Daiktą Nr. 1.
  4. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl Daikto Nr. 1 grąžinimo ir sutartinės hipotekos šiam daiktui panaikinimo vyksta civiliniai procesai. Po to, kai UAB „Intelektuali verslo apsauga“ pažeidė paskolos sutarties sąlygas ir negrąžino gauto kredito, nukentėjusieji V. K. ir V. G. 2013 m. rugsėjo 5 d. sutartinės hipotekos sutarties pagrindu pradėjo priverstinio išieškojimo procesą CPK nustatyta tvarka iš Daikto Nr. 1. Išieškojimo procesas šiuo metu yra sustabdytas dėl nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. Vilniaus apygardos teisme inicijuotos civilinės bylos (teisminio proceso Nr. ( - )), kurioje jie prašo: 1) pripažinti negaliojančia 2013 m. rugpjūčio 7 d. sutarties dalį, registro Nr. ( - ), pagal kurią E. A. ir J. A. pardavė UAB ,,Intelektuali verslo apsauga“ negyvenamąją patalpą – sandėlio su pagalbinėmis patalpomis, unikalus Nr. ( - ), esančiomis ( - ), Vilniuje, ir taikyti restituciją; 2) pripažinti negaliojančiu atsakovo UAB ,,Intelektuali verslo apsauga“ atliktą negyvenamosios patalpos – sandėlio patalpos su pagalbinėmis patalpomis, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), Vilniuje, įkeitimą atsakovams V. G. ir V. K. pagal 2013 m. rugsėjo 5 d. sutartinę hipoteką. Tačiau su tokia pozicija nesutinka nukentėjusieji V. G. ir V. K., kurie atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinyje nurodytu pagrindu negali būti panaikintos hipotekos kreditorių teisės dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, nes pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalies nuostatas, sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako.
  5. BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka. BPK 108 straipsnyje nustatyta, kad teismas, įsitikinęs, jog proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, nusprendžia šiuos daiktus ar vertybes po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų savininkui. Šios nuostatos taikomos, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareiškiamas.
  6. Nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiaisiais šioje baudžiamojoje byloje pripažintų asmenų yra kilęs civilinis ginčas, kuris jau sprendžiamas civilinio proceso tvarka pirmiau nurodytoje byloje. Nukentėjusieji E. A. ir J. A. minėtoje byloje taip pat prašo taikyti restituciją ir grąžinti jiems Daiktą Nr. 1. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusieji E. A. ir J. A. 2015 m. spalio 2 d. vykusio teisiamojo posėdžio šioje baudžiamojoje byloje metu (t. 10, b. l. 157-165) skundžiamą nuosprendį priėmusiam pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą civilinį ieškinį, jame taip pat prašydami taikyti BPK 94 straipsnio ir BPK 108 straipsnio nuostatas bei nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto registre UAB „Intelektuali verslo apsauga“ vardu įregistruotą ir šiai įmonei 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu perduotą saugoti nekilnojamąjį turtą – Daiktą Nr. 1. Minėtame civiliniame ieškinyje nukentėjusieji taip pat prašė priteisti nukentėjusiajam E. A. jo patirtą neturtinę žalą, t. y. 10000,00 Eur arba kitą pinigų sumą (t. 10, b. l. 152-156). Tačiau pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi (t. 10, b. l. 167-168) konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo žinioje yra civilinė byla Nr. ( - ) pagal ieškovų E. A. ir J. A. ieškinį atsakovams UAB „Intelektuali verslo apsauga“, V. G., V. K. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje ir sutartinės hipotekos pripažinimo negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. pateiktas patikslintas civilinis ieškinys dalyje dėl reikalavimo grąžinti Daiktą Nr. 1 minėtiems nukentėjusiesiems yra paduotas dėl to paties ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl to atsisakė priimti ir nagrinėti nukentėjusiųjų J. A. ir E. A. 2015 m. rugsėjo 25 d. pateiktą patikslintą civilinį ieškinį dalyje dėl reikalavimo nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti Daiktą Nr. 1 minėtiems nukentėjusiesiems J. A. ir E. A.. Taigi, BPK 94 ir BPK 108 straipsnio nuostatų taikymas, nagrinėjamu atveju prieštarautų minėtos įsiteisėjusios teismo nutarties nuostatoms.
  7. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog BPK 108 straipsnio nuostatų netaikymas nagrinėjamu atveju nepanaikina nukentėjusiųjų teisės atgauti dėl prieš juos padaryto nusikaltimo prarasto Daikto Nr. 1. Neabejotina, kad šis turtas jiems turi būti grąžinamas. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Daikto Nr. 1 grąžinimas yra apsunkintas. Taigi, klausimas, ar daiktas Nr. 1 nukentėjusiesiems turi būti grąžintas su galiojančia sutartine hipoteka, ar be jos, turi būti išspręstas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju priėmus sprendimą šioje byloje negrąžinti nukentėjusiesiems E. A. ir J. A. priklausančio Daikto Nr. 1, iki civilinio proceso tvarka bus išspręstas kilęs civilinis ginčas, nepaneigia nukentėjusiųjų teisių, nustatytų BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir BPK 108 straipsnio 1 dalyje.
  8. Nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. apeliaciniame skunde prašoma priteisti nukentėjusiojo E. A. dėl neteisėtų R. S. veiksmų patirtą neturtinę žalą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).
  9. E. A. byloje pareiškus civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui kilo pareiga jį išspręsti, tačiau šiuo klausimu skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas nepasisakė. Dėl to šį klausimą, remdamasi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, sprendžia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajam E. A. buvo padaryta neturtinė žala. Dėl nuteistojo R. S. neteisėtų veiksmų jis neteko Daikto Nr. 1, nes šis turtas buvo neteisėtai įregistruotas kaip UAB „Intelektuali verslo apsauga“ nuosavybė bei įkeistas tretiesiems asmenims. Tarp nuteistojo R. S. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių padarinių, t. y. Daikto Nr. 1 nuosavybės teisės praradimo ir šio daikto apsunkinimo sutartine hipoteka, o taip pat ir tarp kilusios neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Atsižvelgdama į nukentėjusiojo E. A. patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, dėl nuteistojo kaltės patiriamus nepatogumus bylinėjantis teismuose, taip pat į nuteistojo turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo E. A. civiliniame ieškinyje (t. 10 b. l. 152-156) nurodoma ir prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma – 10 000,00 Eur, yra per didelė. Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei susiformavusia teismine praktika, ši suma mažinama iki 2 000,00 Eur.

51Dėl BK 72 straipsnio 2 dalies taikymo

  1. Nuteistojo R. S., nukentėjusiųjų E. A. ir J. A., nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. atstovo apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis konfiskuoti „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausantį turtą – patalpas – butą su rūsiu, esantį ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ).
  2. Nuteistojo teigimu, šis turtas negalėjo būti konfiskuotas, nes byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra įgytas nusikalstamu būdu. Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad minėtų patalpų įsigijimą nuteistojo valdoma UAB „ICA Real Estate“ finansavo nusikalstamu būdu iš nukentėjusiųjų V. K. ir V. G. gautomis lėšomis. Šio turto pardavimą Anglijoje registruotai įmonei „Cherster Services LLP“ taip pat organizavo nuteistasis, pasitelkdamas jo nusikalstamų ketinimų nežinojusius liudytojus A. P. ir V. V.. Būtent nuteistasis parūpino liudytojui V. V. įgaliojimą „Cherster Services LLP“ vardu sudaryti 2013 m. gruodžio 18 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį bei davė nurodymus savo faktiškai valdomos bendrovės UAB „ICA Real Estate“ direktoriui A. P. pasirašyti minėtą sutartį. Be to, abu minėti liudytojai patvirtino, jog pinigai pagal minėtą sandorį sumokėti nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis UAB „ICA Real Estate“ banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad jokios lėšos už parduotą turtą į šios įmonės sąskaitą neįplaukė. Dėl to apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad butas ( - ), Klaipėda buvo įgytas nusikalstamu būdu, o jo įgijimas „Cherster Services LLP“ vardu tebuvo fiktyvus sandoris, sudarytas siekiant galutinai legalizuoti nusikalstamu būdu įgytas lėšas bei apsunkinti nukentėjusiųjų asmenų galimybes apginti savo pažeistas teises.
  3. Esant susidariusiai situacijai pirmosios instancijos teismui kilo pareiga spręsti klausimą dėl šio nusikalstamu būdu gauto turto konfiskavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas spręsdamas BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo klausimą, nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-138/2014, 2K-497-511/2015, 2K-243-942/2016). Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi specifinė teisinė situacija, nes klausimas, kuriems iš nukentėjusiųjų bus padaryta turtinė žala –V. G. ir V. K. ar E. A. ir J. A. – išsispręs tik tada, kai bus baigtas civilinis procesas su šiuo baudžiamuoju procesu susijusioje civilinėje byloje. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę inter alia gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Taigi, susidariusioje situacijoje BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas ir turto, kuris galėtų būti nukreiptas nukentėjusiesiems padarytai žalai atlyginti, konfiskavimas valstybės naudai pažeistų nukentėjusiųjų asmenų interesus, teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai konfiskavo „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausantį turtą – patalpas – butą su rūsiu, esantį ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiam turtui, kol bus išspręstas civilinis ginčas, kuriam iš nukentėjusiųjų yra padaryta turtinė žala bei atitinkamai išnagrinėtas civilinis ieškinys, turi būti taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

52Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-163/2012, Nr. 2K-303/2014, Nr. 2K-153-696/2015, Nr. 2K-177-696/2015, Nr. 2K-143-696/2017).
  2. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis E. A., nukentėjusieji V. G. ir V. K. pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje esančio kasos pajamų kvito (serija ELL Nr. 05) matyti, jog E. A. už atstovavimą ikiteisminiame tyrime ir Vilniaus apygardos teisme advokatui sumokėjo 6 000,00 Eur (t. 13, b. l. 172), iš byloje pateiktų sąskaitų faktūrų ir mokėjimo pavedimų kopijų matyti, jog V. G. ir V. K. už atstovavimą Vilniaus apygardos teisme advokatui sumokėjo po 750,00 Eur (t. 14, b. l. 1-4). Pirmosios instancijos teismas dėl nukentėjusiųjų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo nuosprendyje nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius duomenis apie nukentėjusiųjų atstovų advokatų laiką, praleistą teisiamuosiuose posėdžiuose, atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu bei procesinių dokumentų rengimą konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš nuteistojo R. S..
  3. Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu minėti nukentėjusieji pateikė prašymus priteisi ir šios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje esančio kasos pajamų kvito (serija ELX Nr. 16) matyti, jog E. A. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme advokatui sumokėjo 5 000,00 Eur (t. 15, b. l. 202), iš byloje pateiktų sąskaitų faktūrų ir mokėjimo pavedimų kopijų matyti, jog V. G. ir V. K. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme advokatui sumokėjo po 800,00 Eur (t. 16, b. l. 43-50). Pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, kuriuose buvo keliami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiųjų interesus, todėl prašymas priteisti proceso išlaidas už gautas teisines paslaugas tenkintinas.
  4. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvių nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-687/2012, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-76-942/2017). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, nuteistojo turtinę padėtį, į advokatų darbo apimtis žodinio proceso tvarka išnagrinėtoje apeliacinėje byloje (tie patys advokatai teikė nukentėjusiesiems teisines paslaugas nagrinėjant bylą abiejose instancijose ir bylos medžiaga jiems buvo žinoma, advokatai dalyvavo žodiniuose bylos nagrinėjimuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose), į pateiktų apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatus, nukentėjusiųjų E. A. prašoma priteisti proceso išlaidų suma – 5 000,00 Eur – už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 2 000,00 Eur. Nukentėjusiųjų V. G. ir V. K. prašoma suma mažintina iki 500,00 Eur kiekvienam nukentėjusiajam.

53Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 326 straipsnio 3 dalimi, BPK 328 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

54Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

55R. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusysis E. A.) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

56R. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusieji V. G. ir V. K.) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

57Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi ir 9 dalimi, R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 216 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo ir būdu, o taip pat su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir R. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams ir šešiems mėnesiams.

58„Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausančio turto – patalpų – buto su rūsiu, esančio ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ), konfiskaciją panaikinti.

59Nustatyti laikiną nuosavybės teisių į „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausantį turtą – patalpas – butą su rūsiu, esantį ( - ), Klaipėda, kurio unikalus Nr. ( - ) – apribojimą ir palikti galioti iki civilinio ginčo (teisminio proceso Nr. ( - )) išnagrinėjimo.

60Iš R. S. E. A. naudai priteisti 2 000,00 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

61Iš R. S. E. A. naudai priteisti 8 000,00 Eur (aštuonis tūkstančius eurų) patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (6 000,00 Eur už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme ir 2 000,00 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme), o V. G. ir V. K. naudai – po 1 250,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) (po 750,00 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir po 500,00 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme), t. y. iš viso 2 500,00 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų), bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

62R. S. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo, dokumentų paėmimą, iš R. S. paimant Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. 22521250, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje kiekvieną pirmadienį laikotarpiu nuo 8.00 val. iki 13.00 val. – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

63Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182... 4. – pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusysis E. A.) laisvės atėmimu... 5. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (nukentėjusieji V. G. ir V. K.) laisvės... 6. – pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusieji V. G. ir V. K.) laisvės... 7. – pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems... 8. – pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Intelektuali verslo apsauga“)... 9. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Intelektuali verslo apsauga“)... 10. – pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Nemėžio logistika“) laisvės... 11. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Nemėžio logistika“) laisvės... 12. – pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Eglė ir Ričardas“) laisvės... 13. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Eglė ir Ričardas“) laisvės... 14. – pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „Luginta“) laisvės atėmimu... 15. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „Luginta“) laisvės atėmimu... 16. – pagal BK 203 straipsnio 2 dalį (UAB „ICA Real Estate“) laisvės... 17. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „ICA Real Estate“) laisvės... 18. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu pagal BK 182... 19. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu pagal BK 182... 20. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi... 21. Laikinas nuosavybės teisių į UAB „Intelektuali verslo apsauga“... 22. BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta... 23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 24.
  1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d.... 25. 1. negyvenamąją patalpą – sandėlio patalpas su pagalbinėmis patalpomis,... 26. 2. negyvenamąją patalpą – prekybos saloną, unikalus Nr. ( - ), 667 000,00... 27. 3. butą/patalpą – butą su garažu ir pagalbinėmis patalpomis, unikalus... 28. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis – R. S. – laikotarpiu nuo 2013 m.... 29. 2013 m. rugsėjo 12 d. iš UAB „Intelektuali verslo apsauga“ Danske bank... 30. 2013 m. rugsėjo 12 d. iš UAB „Intelektuali verslo apsauga“ Danske bank... 31. 2013 m. rugsėjo 16 d. iš UAB „Nemėžio logistika“ banko Danske Bank A/S... 32. 2013 m. rugsėjo 25 d. iš UAB „Eglė ir Ričardas“, atsiskaitomosios... 33. 2013 m. spalio 10 d. iš UAB „Luginta“ banko sąskaitos Nr. ( - ),... 34. 2013 m. spalio 14 d. iš UAB „Luginta“ banko sąskaitos Nr. ( - ),... 35. 2013 m. spalio 17 d. iš UAB „Luginta“ banko sąskaitos Nr. ( - ),... 36. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S., žinodamas, kad UAB „ICA Real... 37. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S., siekdamas nuslėpti ir įteisinti... 38. 2013 m. spalio 10 d. iš UAB „Luginta“ AB DNB banko sąskaitos Nr. ( - )... 39. 2013 m. spalio 14 d. iš UAB „Luginta“ AB DNB banko sąskaitos Nr. ( - )... 40. 2013 m. spalio 17 d. iš UAB „Luginta“ AB DNB banko sąskaitos Nr. ( - )... 41. Tokiu būdu jis, R. S., vadovavo juridiniam asmeniui UAB „Luginta“,... 42. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, R. S. organizavo UAB „ICA Real... 43. Laikiną nuosavybės teisių, nekilnojamojo turto registre įregistruotų UAB... 44. Laikiną nuosavybės teisių, nekilnojamojo turto registre įregistruotų... 45. E. A. iš R. S. priteisti 10 000,00 Eur arba kitą teismo įvertintą sumą... 46. E. A. iš R. S. priteisti 6 000,00 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo... 47. Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį... 48. Dėl nuteisimo pagal BK 203 straipsnio 2 dalį ir BK 216 straipsnio 1... 49. Dėl bausmės – BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir socialinio tyrimo... 50. Dėl nukentėjusiųjų E. A. ir J. A. reikalavimo grąžinti Daiktą Nr. 1 ir... 51. Dėl BK 72 straipsnio 2 dalies taikymo
    1. Nuteistojo... 52. Dėl bylinėjimosi išlaidų
      1. BPK 106 straipsnio 2... 53. Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 326... 54. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.... 55. R. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusysis E. A.) išteisinti, jam... 56. R. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (nukentėjusieji V. G. ir V. K.)... 57. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi... 58. „Cherster Services LLP“ nuosavybės teise priklausančio turto – patalpų... 59. Nustatyti laikiną nuosavybės teisių į „Cherster Services LLP“... 60. Iš R. S. E. A. naudai priteisti 2 000,00 Eur (du tūkstančius eurų)... 61. Iš R. S. E. A. naudai priteisti 8 000,00 Eur (aštuonis tūkstančius eurų)... 62. R. S. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą... 63. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....