Byla e2-995-464/2018
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Ir vėl“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicinos bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. nutarties atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-3355-590/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams A. V., R. V., I. R. ir A. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Ir vėl“,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB „Medicinos bankas“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. V., R. V., I. R. ir A. R. 200 000 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-07-26 su BUAB „Ir vėl“ sudarė kredito sutartį Nr. SF-0510-J, kuri buvo pakeista papildomais susitarimais. Iš viso trečiajam asmeniui buvo suteiktas 952 849,86 Eur kreditas. Atsakovai 2008-04-15, 2008-07-31, 2011-07-29 pasirašė laidavimo sutartis ir įsipareigojo atsakyti bankui už visų prievolių, atsirandančių iš kredito sutarties, tinkamą įvykdymą. Trečiasis asmuo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė, Vilniaus apygardos teismo 2016-11-16 nutartimi jam iškelta bankroto byla. Dėl paminėtų priežasčių ieškovė prašo skolos dalį priteisti iš laiduotojų solidarių atsakovų.
  2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovų turtą. Nurodė, kad atsakovai akivaizdžiai neturi pakankamai turto, iš kurio galėtų įvykdyti prievolę, todėl egzistuoja reali teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2018-03-13 nutartimi atmetė ieškovės UAB ,,Medicinos bankas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu.
  2. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo prašymą iš esmės grindžia didele ieškinio suma, tačiau šiam klausimui aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė pati savaime negali būti lemianti ir vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovai ketina parduoti ar kitu būdu perleisti turtą ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, nepateikta. Todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumą.
  3. Taigi padaręs išvadą, kad nėra įrodyta grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovė UAB ,,Medicinos bankas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018-03-13 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patenkinti ir atsakovų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio suma nėra reikšmingas kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką ieškinio suma turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į atsakovų turtinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-08 nutartis byloje Nr. e2-194-180/2018; 2018-02-22 nutartis byloje Nr. e2-246-180/2018).
    2. Pagal formuojamą praktiką atsakovai turi paneigti argumentus dėl didelės ieškinio sumos, teikti įrodymus, patvirtinančius jų gerą turtinę padėtį ir tai, kad ateityje jie neturės sunkumų įvykdydami būsimą teismo sprendimą. Tik atsakovams įrodžius savo gerą turtinę padėtį nebūtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    3. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informaciją atsakovai A. R. ir I. R. draudžiamų pajamų negauna, atsakovės R. V. pajamų vidurkis sudaro tik apie 316,33 Eur / mėn., o atsakovo A. V. – 679,90 Eur / mėn. Be to, atsakovo A. R. atžvilgiu nuo 2017-01-11 yra įregistruotas areštas, kurio mastas – 74 089,40 Eur.
    4. Atsakovė I. R., pasirašydama 2008-07-31 laidavimo sutartį, įsipareigojo neprisiimti finansinių įsipareigojimų, jei visų įsipareigojimų bendra suma ar atskiro įsipareigojimo suma viršija 2 896,20 Eur (10 000 Lt), neįkeisti turto ir nelaiduoti bei negarantuoti kitų asmenų prievolių įvykdymo. Nepaisant to, atsakovė be banko žinios įkeitė jei priklausantį žemės sklypą su statiniais ir tokiu būdu nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų, blogino savo mokumą ir elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai.
    5. Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovai nustatytu termino neįvykdė savo įsipareigojimų, nebendradarbiauja su banku, neatsako į raginimus sumokėti skolą. Atsakovų pasyvus elgesys, pozicija nebendrauti ir nespręsti susidariusios problemos liudija, kad jie neturi tikslo vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Toks jų elgesys neatitinka CK 6.38 straipsnyje išdėstytų pagrindinių prievolių vykdymo principų, todėl laikytinas nesąžiningu.
    6. Teismo reikalavimas įrodyti, kad atsakovai prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikimo metu ketina perleisti savo turtą, iš esmės yra neįgyvendinamas. Nutartimi nustatyti reikalavimai yra pertekliniai, jų neįmanoma įvykdyti.
  1. Atsakovė R. V. atsiliepime prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Ieškovės prašymas yra iš esmės nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais, kurie iš esmės yra paneigiami objektyviais byloje esančiais duomenimis. Juo labiau kad patenkinus prašymą bus pažeista šalių teisių pusiausvyra, teisingumas bei ekonomiškumo ir proporcingumo principai, ieškovei suteikus nepagrįstą pranašumą.
    2. Ieškovė neįrodė grėsmės fakto. Visas atsakovų turtas yra įkeistas, todėl nėra jokios grėsmės, kad jis bus perleistas. Didelė ieškinio suma neįrodo aplinkybės, kad yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinys yra reiškiamas net keturiems atsakovams, akivaizdu, kad vien tai eliminuoja riziką bei grėsmę.
    3. Laidavimo sutartys, kuriomis atsakovai įsipareigojo laiduoti už įmonės skolas ir dėl kurių šiuo metu yra prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, sudarytos ne laisva valia. Ieškovė panaudojo ekonominį spaudimą – grasino nutraukti sudarytą kredito sutartį. Tai reiškia, kad laidavimo sutarčių sudarymas nėra vientiso derybų proceso rezultatas ir susitarimo nelydi vieninga šalių valia, kai ieškovė grasino neatnaujinti kredito sutarties vykdymo ir taip paralyžiuoti UAB „Ir Vėl“ veiklą, iš kurios išgyveno visa atsakovų šeima.

9Teisėja

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
  2. Pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones konstatavęs, kad nėra įrodyta viena iš minėtų sąlygų – grėsmė galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė UAB ,,Medicinos bankas“ atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Kadangi apeliantė nekvestionuoja teismo išvados, susijusios su ieškinio preliminariu pagrįstumu, apeliacinis teismas šių išvadų teisėtumo bei pagrįstumo taip pat netikrina ir toliau pasisako tik dėl teismo argumentų, susijusių su grėsmės galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebuvimu.

    12

  3. Visų pirma atmetami kaip aiškiai nepagrįsti tokie atskirojo skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamos sąlygos, nukrypo nuo šiam klausimui aktualių Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė būtent pastarųjų metų Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse suformuotą taisyklę, kad didelė ginčo suma pati savaime nenusako poreikio areštuoti atsakovais įvardijamų asmenų turtą ar iki ginčo galutinio išsprendimo taikyti jiems ribojimus disponuoti turtu, taip pat ir tuo atveju, jeigu šie asmenys neturi tokios vertės turto, kuris atitiktų reikalavimų sumą, arba jiems priklausančiam turtui jau yra nustatyti apribojimai (turtas įkeistas, areštuotas ir pan.). Kitaip tariant, naujausiais teismų praktikos pavyzdžiais jau yra paneigta vien didelės ieškinio sumos prezumpcija kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  4. Pažymėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
  5. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo aiškinimui svarbūs yra ir Lietuvai privalomi tarptautiniai teisės aktai, kuriuose sureguliuoti panašūs klausimai ar santykiai. Antai Europos Parlamento ir Tarybos 2014-05-15 Reglamento (ES) Nr.655/2014, kuriuo nustatyta europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinių skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose, preambulės 5 punkte nurodyta, kad visose valstybėse narėse yra nustatytos nacionalinės procedūros dėl apsaugos priemonių, pavyzdžiui, sąskaitų blokavimo, tačiau labai skiriasi tokių priemonių skyrimo sąlygos ir jų įgyvendinimo procedūros. Todėl būtina ir tikslinga patvirtinti privalomą ir tiesiogiai taikomą Sąjungos aktą, kuriuo būtų sukurta nauja Sąjungos procedūra, sudaranti galimybę tarpvalstybiniais atvejais veiksmingai ir greitai blokuoti banko sąskaitose laikomas lėšas. Reglamento preambulės 14 punkte nustatyta, kad sąlygomis, kuriomis remiantis išduodamas blokavimo įsakymas, turėtų būti nustatyta tinkama kreditoriaus interesų siekti, kad būtų išduotas įsakymas, ir skolininko interesų užkirsti kelią piktnaudžiavimui įsakymu, pusiausvyra.
  6. Todėl kreditorius turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprastu būdu. Kita vertus, vien tai, kad skolininkas nemoka ar užginčija reikalavimą, arba vien tai, kad skolininkas turi daugiau kaip vieną kreditorių, neturėtų būti savaime laikoma pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Taip pat ir vien tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu tokiam įsakymui išduoti. Į šiuos veiksnius teismas gali atsižvelgti bendrai vertindamas, ar esamam rizikos (Reglamento (ES) Nr.655/2014 preambulės 14 p. 4 d.).
  7. Vadinasi, tiek nacionalinis reglamentavimas, kurio aiškinimo praktika (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui aspektu) pastaraisiais metais yra pakitusi, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis, nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Todėl nei apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su nevykdoma pagrindinės skolininkės ar už ją laidavusių atsakovų prievole, nei argumentai, susiję su atsakovų turimo turto ir įsipareigojimų santykiu, kitų kreditorių turėjimas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos ir konkrečiais teismų praktikos pavyzdžiais motyvuojamos išvados, kad grėsmė, kaip sąlyga taikyti atsakovams areštą, šiuo atveju nebuvo įrodyta.
  8. Šiame kontekste nesutiktina ir su tokiais atskirojo skundo argumentais, kad ne apeliantė turėjo įrodyti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą, o atsakovai turėjo įrodinėti gerą savo turtinę padėtį bei finansinį pajėgumą įvykdyti sprendimą, palankų apeliantei, taip esą paneigdami preziumuojamą dėl ginčo sumos grėsmę. Apeliantė neteisingai aiškina įrodinėjimo pareigos paskirstymą, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo poreikio. Kaip nurodyta pirmiau, nepalanki kreditoriui skolininko turtinė padėtis savaime nėra lemianti arešto taikymą aplinkybė, o dėl grėsmes įrodinėjimo apeliacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą jau buvo pasisakyta, t. y. pirmiausiai ši pareiga tenka tai šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), todėl kitoks įrodinėjimo naštos šalims aptariamoje procesinėje situacijoje paskirstymas reikštų, kad atsakovai, aiškiai nežinodami, ką apeliantė laiko grėsmę jos turtiniams interesams sukeliančiais veiksmais, objektyviai negalėtų net atsikirsti, o tai nėra suderinama su šalių procesiniu lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 12 str. , 17 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-854-464/2018).

    13

  9. Kita vertus, ir ieškinio sumos dydis, priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, sprendimo neįvykdymo grėsmės nepreziumuoja. Ši aplinkybė, kaip ir asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus.
  10. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai plėtojamoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad tokių priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-16 nutartis byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017-01-16 nutartis byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017-06-01 nutartis byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018-02-08 nutartis byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).
  11. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, bet teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, sprendžiant dėl sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Taigi ir apeliantės teiginiai, susiję su atsakovų gaunamomis pajamomis (darbo užmokesčiu), jų dydžiu, negali būti laikomi pakankamais ir suponuojančiais grėsmės teismo sprendimo įvykdymui konstatavimą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra konservacinė, siekiant išsaugoti skolininko turtą nuo galimai nesąžiningų jo veiksmų, tačiau šios priemonės nėra skirtos skolininko turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui ar turto sukaupimui, kad iš jo būtų galima vėliau išieškoti teismo sprendimu priteistas lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-11-30 nutartis byloje Nr. 2-1494-464/2017).
  12. Stokoja teisinio pagrįstumo taip pat ir apeliantės pozicija, kad remtis naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, negalima, nes tokiu atveju grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas tampa sunkiai įrodomu. Reikalavimas įrodyti asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumą neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės. Tokiu reikalavimu siekiama užtikrinti, kad asmens tam tikro masto turtinės teisės būtų ribojamos tik tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių, jog jis imsis veiksmų tam turtui nuslėpti / perleisti ir tokiu būdu apsunkins jam galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Apie poreikį užtikrinti šalių pusiausvyrą buvo jau pasisakyta ir šios nutarties 12 punkte, aptariant tarptautinį panašių teisinių santykių reglamentavimą.
  13. Taip pat ne kartą teismų praktikoje išaiškinta, kad prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Taigi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis kartu turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar kt.
  14. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad viena iš atsakovių (I. R.) po laidavimo sutarties sudarymo, kuria, be kita ko, įsipareigojo neįkeisti jai priklausančio turto bei neprisiimti įsipareigojimų, kurių bendra suma viršytų 2 896,20 Eur, 2011-04-08 pasirašė kredito sutartį dėl 48 656,16 Eur kredito suteikimo, įkeisdama jai priklausantį žemės sklypą su statiniais, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl šios atsakovės sąžiningumo. Viena vertus, ši aplinkybė, net ir sutinkant su apeliante, kad tokie veiksmai (jiems pasitvirtinus) galėtų kelti abejonių dėl atsakovės sąžiningumo, kita vertus, šioje konkrečioje situacijoje jie nesudaro prielaidų skundžiamos nutarties panaikinimui.
  15. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Šiuo atveju iš apeliantės pateiktų įrodymų matyti, kad, be trečiajam asmeniui įkeisto žemės sklypo su statiniais, minėtai atsakovei priklauso ir butas, kuris yra įkeistas būtent apeliantei. Įrodymų apie kitą jai priklausantį turtą, kuris galėtų būti perleistas / paslėptas, siekiant nevykdyti teismo sprendimo, apeliantė nepateikė. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar jos atžvilgiu būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ar ne, turimo turto masė ir nustatyti disponavimo ribojimai jau nepakistų, kadangi jis visas yra įkeistas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, minėta kredito sutartis sudaryta daugiau nei prieš septynerius metus, o įrodymų apie tai, kad vėliau būtų sudaromi analogiški sandoriai, byloje nėra.
  16. Siekdama pagrįsti kitų atsakovų galimą nesąžiningą elgesį apeliantė nurodo aplinkybes, susijusias su prievolių pagal laidavimo sutartis nevykdymą. Atsakovė atsiliepime į atskirą skundą teigia priešingai, kad būtent apeliantė nebendradarbiavo, naudojo ekonominę spaudimą atsakovų atžvilgiu ir kt. Akivaizdu, kad laidavimo sutarčių pasirašymo bei vykdymo aplinkybės, kiekvienos iš sutartinių santykių dalyvių interpretuojamos tik sau palankia linkme, negali būti laikomos vienos šalies (t. y. atsakovų) nesąžiningumą įrodančiais faktais, lemiančiais jam tokių griežtų ribojimų iki ginčo galutinio išsprendimo taikymą. Šalių teiginiai leidžia įsitikinti tik tuo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje apie labiau tikėtiną asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumą buvo sprendžiama, pavyzdžiui, kai atsakovas slėpė savo gyvenamąją vietą, kai vienos įmonės veikla buvo perkelta į kitą įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1063-516/2017), ir priešingai, buvo pasisakyta, jog tokios aplinkybės, kaip sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, sudaro ginčo iš esmės nagrinėjimo dalyką ir sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą negali būti vertinamos kaip jau įrodytos ar pagrindžiančios atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-731-516/2017). Dar daugiau, prievolės kreditoriui nevykdymas nėra priežastimi konstatuoti grėsmę sprendimo įvykdymui bei taikyti areštą ir pagal Reglamentą (ES) Nr. 655/2014 (nutarties 13 p.).
  17. Pažymėtina ir tai, kad nors Vilniaus apygardos teismas 2018-07-03 priėmė atsakovams nepalankų sprendimą ir paliko nepakeistą 2018-03-19 preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas visiškai ir iš solidarių atsakovų apeliantės naudai priteista 200 000 Eur skola, procesines palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos (sprendimas neįsiteisėjęs; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), ši aplinkybė gali pagrįsti tik vieną iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – preliminarų ieškinio pagrįstumą, bet ne tokios sąlygos, kaip grėsmė teismo sprendimo vykdymui dėl atsakovų nesąžiningumo, pripažinimą.
  18. Apelianto atskirajame skunde nurodytų aplinkybių bei faktų nepakanka kitokiai išvadai dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui padaryti, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl pripažintina, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nėra nustatyta (CPK 144 str. 1 d.).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.