Byla 2-1229-330/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus“ ir Ko iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3657-567/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų bankas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus“ ir Ko dėl bankroto bylos iškėlimo; trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

2Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Klausimo esmė

4Ieškovė UAB „Skolų bankas“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 11 d. tarp D. L. ir UAB „Skolų bankas“ buvo pasirašyta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kurios pagrindu D. L. perleido turėtą reikalavimo teisę išieškoti skolą, netesybas, nuostolius, palūkanas ir kitus mokėjimus iš UAB „Ūrus“ ir Ko, o ieškovė UAB „Skolų bankas“ įgijo 4 205,82 Eur skolos reikalavimo teisę. Ieškovė paaiškino, kad D. L. nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. dirbo pas atsakovę, tačiau nutraukus darbo sutartį, atsakovė liko darbuotojai skolinga 4 205,82 Eur. Nors ieškovė informavo atsakovę apie reikalavimo perleidimą, išsiuntė pretenziją, bet skola nebuvo grąžinta. Nurodė, kad darbuotojai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis ir su darbo santykiais susijusios išmokos pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą.

5Papildžiusi ieškinį ieškovė nurodė, kad tarp K. M. ir UAB „Skolų bankas“ 2015 m. lapkričio 23 d. buvo pasirašyta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kurios pagrindu K. M. perleido turėtą reikalavimo teisę išieškoti skolą, netesybas, nuostolius, palūkanas ir kitus mokėjimus iš UAB „Ūrus“ ir Ko. Atsakovės skolą sudaro neišmokėtas darbo užmokestis bei vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą. Nurodė, kad atsakovė nereaguoja į ieškovės raginimus sumokėti skolą.

6Atsakovė UAB „Ūrus“ ir Ko su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad D. L. ir ieškovės sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinė. Paaiškino, kad D. L. ir atsakovę siejo darbo santykiai, kurie 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutrūko darbuotojos iniciatyva. Atsakovė nurodė, kad D. L. atsiskaitymo reikalavo dėl darbo metu patirtų išlaidų, kurias sudarė jos asmeninėmis lėšomis apmokėtos atsakovei teiktos apgyvendinimo paslaugos, kitiems asmenims už atsakovę mokėtas darbo užmokestis, išmokėti avansiniai mokėjimai, ir kurios (išlaidos) grindžiamos asmeninės sąskaitos išrašais. Atsakovė nurodė, kad darbuotojos pateikta avanso apyskaita nėra patvirtinta ir pasirašyta atsakovės. Taip pat darbuotoja nepateikė ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų ir lėšų sumokėjimą patvirtinančių įrodymų. Atsakovė negali įvertinti, ar išlaidos yra susijusios su atsakovės veikla, ar jos buvo pagrįstos, todėl neturi teisinio pagrindo šias išlaidas įtraukti į buhalterinę apskaitą ir jas kompensuoti D. L. ar jos teisių perėmėjai. Atsakovė pripažino turinti įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondui. Akcentavo, kad šis įsiskolinimas susidarė dėl įmonei 2015 metais taikytų apribojimų disponuoti turtu, piniginėmis lėšomis bei vykdyti ūkinę veiklą. Teigė, kad įmonė yra moki. Prašė paskirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovė sutiko, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš Darbo ginčų komisijos 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendime nurodytų išieškoti sumų, kadangi sprendimas nei vienos iš darbo ginčo šalių nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs. Atsakovė pažymėjo, kad sprendimo negalėjo įvykdyti dėl taikomų apribojimų vykdyti veiklą ir atsiskaitymus, dėl ko įmonės veikla yra sutrikdyta ir atsakovė patiria laikinus finansinius sunkumus. Atsakovė tvirtino siekianti, kad įmonės veikla būtų tęsiama, atsiskaito su kreditoriais, kiek tai leidžia nustatyti apribojimai. Nurodė, kad preliminaraus balanso duomenimis nėra pagrindo bankroto bylai iškelti. Pažymėjo, kad ieškovė bankroto bylos iškėlimą taiko kaip skolų išieškojimo būdą. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovė nesinaudojo teise Darbo ginčų komisijos sprendimus vykdyti priverstinai.

7Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais VSDFV Vilniaus skyrius pateikė reikalavimą iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko. Nurodė, kad 2016 m. vasario 10 d. duomenimis įmonės įsiskolinimas socialinio draudimo fondui siekia 21 133,08 Eur, o taikytos priverstinio poveikio priemonės skolai išieškoti buvo neveiksmingos. Įmonėje dirba 10 darbuotojų, kuriems skaičiuojamos įmokos ir įsiskolinimas, todėl įsiskolinimas fondui tik didės. Trečiojo asmens nuomone, atsakovė neapmoka skolų, neatlieka kitų skolininkui privalomų mokėjimų.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi atsakovei UAB „Ūrus ir Ko“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Simpatija“.

10Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įmonės 2013 metų balanso duomenis, nustatė, kad UAB „Ūrus“ ir Ko ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 478 387,69 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 396 508,05 Eur. Šių duomenų pagrindu teismas konstatavo, jog dar 2013 metais įmonės įsipareigojimai viršijo pusę įmonės balanse esančio turto vertės ir įmonė buvo nemoki. Nuo 2014 metų atsakovė neteikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui. Įvertinęs 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenis, teismas nustatė, kad įmonės turto vertė sudarė 766 883 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 348 142 Eur. Teismas konstatavo įmonės turimų debitorinių įsiskolinimų išieškojimo neperspektyvumą ir jų suma – 91 004,57 Eur sumažino balanse nurodyto turto vertę. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad įmonės įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto vertės. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovės 2016 m. sausio 31 d. preliminaraus balanso duomenis, kuriais remdamasi UAB „Ūrus“ ir Ko nurodė, kad įmonės turto vertė yra 822 023 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 357 629 Eur. Teismas akcentavo aplinkybę, jog dėl įmonės veiklos vykdomas ikiteisminis tyrimas, o jos mokumas vos per vieno mėnesio laikotarpį negalėjo būti atkurtas. Teismas taip pat svarbiomis pripažino aplinkybes, jog atsakovė skolinga dideles sumas valstybės ir socialinio draudimo biudžetams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors ir nepasinaudojusi priverstine darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymo tvarka, ieškovė pagrįstai reikalavo bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Teismas akcentavo aplinkybę, jog atsakovės atžvilgiu teismuose iškelta eilė bylų, jos turtui taikomi areštai ir kiti apribojimai. Įvertinęs aplinkybę, jog teismine tvarka nėra ginčijama ieškovės pateikta reikalavimo perleidimo sutartis, teismas atsisakė vertinti jos teisėtumą.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

12Atsakovė UAB „Ūrus“ ir Ko atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir atsisakyti iškelti UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto bylą. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra nemoki ir akivaizdžiai negali atsiskaityti su kreditoriais bei vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas įmonės nemokumą nustatė neįvertinęs visų reikšmingų duomenų. Teismas nevertino aplinkybės, jog įmonės turto vertė nuo 2013 metų padidėjo beveik 300 000 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sumažėjo beveik 50 000 Eur suma.
  2. Teismas nepagrįstai iš įmonės turto vertės atėmė bankrutuojančių debitorių skolas, laikydamas juos (debitorius) beviltiškais ir formaliais. Nurodytų skolininkų bankroto procesas nėra baigtas, o atsakovės žiniomis, įmonė turi realių galimybių atgauti skolas.
  3. 2015 metų balanso duomenys nėra tikslūs, kadangi įmonė dėl vykdomo tyrimo ir taikomų apribojimų neturėjo galimybės parengti išsamios finansinės atskaitomybės. Patikslinus duomenis, nustatyta mažesnė kreditorinių reikalavimų suma. Įsiskolinimai kreditoriams ir tiekėjams 2016 m. sausio 31 d. duomenimis sudarė 133 160,94 Eur sumą, o debitorių skolos – 234 243,33 Eur sumą. Pagal 2016 metų finansinės atskaitomybės duomenis įmonės įsipareigojimai neviršija pusės turto vertės.
  4. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog įmonės veikla 2015 metais buvo pelninga, neanalizavo įmonės veiklos pertvarkymo aplinkybių.
  5. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovė dėl mokestinės nepriemokos yra sudariusi mokestinės paskolos sutartį. Atsakovės įsiskolinimas socialinio draudimo biudžetui susidarė dėl objektyvių priežasčių – įmonės veiklos apribojimų. Nurodytos priežastys taip pat lėmė, kad atsakovė negalėjo patenkinti santykinai nedidelių darbuotojų finansinių reikalavimų.
  6. Teismas ieškovės pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumą turėjo vertinti ex officio.

13Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius prašo atsakovės UAB „Ūrus“ ir Ko atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą trečiasis asmuo iš esmės grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad teismo atliktas įmonės (ne) mokumo vertinimas yra pagrįstas.

14Ieškovė UAB „Skolų bankas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog įmonė yra nemoki. Nesutiko su atsakovės argumentais dėl 2014-2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentų neparengimo aplinkybių. Tvirtino, kad vykdomas ikiteisminis tyrimas nepateisina finansinių ataskaitų neparengimo. Ieškovės nuomone, abejonių dėl atsakovės pateiktų duomenų pagrįstumo kelia tai, jog turto vertę įkainojus rinkos verte, jo (turto) vertė smarkiai padidėjo. Nurodė, kad nėra pagrindo ieškovės pateiktą reikalavimo perleidimo sutartį laikyti neteisėta.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

17Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą.

18Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis).

19Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).

20Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „Ūrus“ ir Ko.

21Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „Ūrus“ ir Ko turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria remiantis konstatuotas atsakovės nemokumas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, pateiktus Juridinių asmenų registrui (nuo 2014 metų atsakovė ataskaitų Juridinių asmenų registrui neteikė), konstatavo, kad atsakovė dar 2013 metais buvo nemoki. Iš 2013 metų įmonės balanso duomenų matyti, kad UAB „Ūrus ir Ko“ turto vertė sudarė 478 387,69 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 396 508,05 Eur. Bankroto procesą reguliuojančių teisės normų prasme atsakovė buvo nemoki, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tačiau atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė ir 2015 metų balansą, kuris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pateiktas Juridinių asmenų registrui. Iš šio balanso duomenų matyti, jog įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudarė 766 883 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 348 142 Eur. Tokius duomenis vertinant tik formaliai, galėtų būti daroma išvada, kad atsakovė yra moki. Jau minėta, kad įmonės balansas yra svarbus, tačiau ne vienintelis įrodymas, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens (ne) mokumo. Aktualūs ir kiti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia balanse užfiksuotas aplinkybes. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, į atsakovės 2015 metų balansą įtraukti ir neperspektyvūs debitoriniai įsiskolinimai. Pirmosios instancijos teismas debitorių UAB „Utenos antrinis punktas“, UAB „Telga“, UAB „Žemda“, UAB „Yglė“ įsiskolinimų suma – 91 004,57 Eur sumažino atsakovės vertinamajame balanse nurodytą turto vertę. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą grindė tuo, jog nurodytiems debitoriams yra iškeltos bankroto bylos. Šias skolas teismas pripažino beviltiškomis. Apeliacinis teismas pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Nors apeliantė, ginčydama šias išvadas, nurodė turinti duomenų, kad debitorių bankroto procesuose gali būti patenkinti jos finansiniai reikalavimai, tačiau šią poziciją grindė ne objektyviais duomenimis, o vien deklaratyviais teiginiais. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad apeliantė teismo išvadų dėl dalies debitorinių skolų beviltiškumo nepaneigė, taigi ir nurodyta sumine apimtimi turto (vertės) realumo nepagrindė, nors tokia pareiga tenka būtent įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Nurodytos aplinkybės lemia išvadą, jog atsakovės turto vertė beviltiškomis pripažintų debitorinių skolų suma sumažinta pagrįstai, o tokiu atveju konstatuotinas ir įmonės nemokumas, t. y. įmonės būsena, kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę balanse įrašyto turto vertės. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog įsiskolinimai, nurodyti įmonės kreditorių sąraše, yra pradelsti.

22Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino į bylą pateikto 2016 m. sausio 31 d. preliminaraus balanso duomenis, patvirtinančius, kad ataskaitiniu laikotarpiu įmonės turto vertė sudarė 822 023 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 357 629 Eur sumą. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pastabai dėl abejotinai ryškaus atsakovės finansinių duomenų pokyčio, įvykusio praėjus vos mėnesiui nuo 2015 metų pabaigos, t. y. gretinant 2015 metų ir preliminaraus 2016 m. sausio 31 d. balansų duomenis. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuostatomis, manytina, jog, esant įvairiems įmonės veiklos apribojimams (ikiteisminis tyrimas, teisminiai procesai, turto areštai ir kt.), kurie, apeliantės teigimu, lėmė jos finansinės padėties pablogėjimą, padidino mokumo problemas, įmonės mokumas negalėjo iš esmės pagerėti, juolab tokiu ryškiu mastu. Apeliantė, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo išvadomis, aplinkybių, pagrindžiančių tokį pozityvų finansinių rodiklių pokytį, nepagrindė. Apeliantė, reaguodama į pirmosios instancijos teismo pastabas dėl preliminaraus balanso duomenų, nurodė, kad turto vertė padidėjo jį įvertinus rinkos verte. Apeliacinis teismas šį argumentą pripažįsta nepagrįstu, kadangi teismui nebuvo pateikti objektyvūs duomenys, pagrindžiantys šias atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, t. y. įrodymus, patvirtinančius atliktą turto įkainojimą rinkos verte (pvz., vertinimo dokumentų).

23Apeliantė, teisindama savo veiksmus dėl finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio nepateikimo Juridinių asmenų registrui bei ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio klausimu, aiškino, kad išsamių ir teisingų ataskaitų pateikti registrui ir tikslaus kreditorių ir debitorių sąrašo parengti teismui negalėjo dėl objektyvių priežasčių – atliekamo ikiteisminio tyrimo ir šiuo pagrindu taikomų veiklos apribojimų. Taigi, tokia aplinkybė dar labiau pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimą įmonės (ne) mokumo nustatymo procese nesivadovauti įmonės 2016 m. sausio 31 d. preliminariu balansu. Kita vertus, aplinkybė, jog tiek įmonės balansas, tiek kreditorių ir debitorių sąrašai parengti esant aiškiam apskaitos dokumentų trūkumui, sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismui nurodyti duomenys, kuriais atsakovė įrodinėjo įmonės mokumą, yra abejotino informatyvumo. Tokią išvadą patvirtina ir pačios atsakovės pozicija, atskirajame skunde argumentuojant patikslintų duomenų pateikimo būtinumą. Nėra patvirtintos aplinkybės, jog išsamius ir teisingus duomenis apie atsakovės turtinę finansinę padėtį pateikti kliudę įmonės veiklos apribojimai būtų išnykę arba panaikinti, todėl subjektyvaus pobūdžio ir selektyviai akcentuojamos įmonės turimo turto bei pradelstų įsipareigojimų korekcijos, nurodytos atskirajame skunde, negali būti pripažįstamos pagrįstomis ir nekeliančiomis abejonių. Pažymėtina, jog didžioji dalis tokių korekcijų buvo nulemtos pokyčių įmonės veikloje jau po apskųstosios nutarties priėmimo, todėl nepagrindžia pirmosios instancijos teismo atlikto (ne) mokumo vertinimo ydingumo.

24Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad teismas nevertino aplinkybės, jog UAB „Ūrus“ ir Ko su Valstybine mokesčių inspekcija sudarė mokestinės paskolos sutartį, kurios pagrindu įsiskolinimas valstybės biudžetui bus grąžinamas dalimis. Apeliacinio teismo vertinimu, aplinkybė, jog skolininkas su kreditoriumi susitarė dėl pradelsto įsiskolinimo grąžinimo dalimis, neleidžia šio įsiskolinimo laikyti nevykdytinu ar nepradelstu. Juolab, kad pati apeliantė pripažįsta, jog ir pagal mokestinės paskolos sutartį šiuo metu pavėluota sumokėti 8 315,18 Eur.

25Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Nors tiriamuoju atveju pirmosios instancijos teismo konstatuotas įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis, atitinkantis ĮBĮ reglamentuojamą nemokumo situaciją, nėra itin viršijantis maksimalų leistiną turto ir įsipareigojimų santykį, visgi kitos (fakultatyvios) aplinkybės neduoda pagrindo įmonės reabilitaciniam tikslui realizuoti. Surinkti duomenys patvirtina, kad apeliantės atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, be kita ko, ir turint duomenų apie įvykdytas finansinio pobūdžio nusikalstamas veikas, teismuose nagrinėjama eilė bylų pagal apeliantei pareikštus finansinius reikalavimus, atsakovės turtui ir lėšoms taikomi areštai ir kiti apribojimai, įmonė nuo 2015 metų nemoka mokesčių ir privalomųjų mokėjimų valstybės ir socialinio draudimo biudžetams, susidariusių įsiskolinimų išieškojimui taikytos priverstinės vykdymo priemonės nebuvo veiksmingos, mokestinės paskolos sutarties pagrindu susidaro įsiskolinimas, apeliantė nevykdo įsiteisėjusių darbo ginčų komisijos sprendimų dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo (tas leidžia įžvelgti savarankiško pagrindo bankroto bylai iškelti požymius) ir kt. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantė yra nemoki, nelikviduoja ir nemažina įsiskolinimų kreditoriams, jos finansinė padėtis blogėja, o pradelstų finansinių įsipareigojimų našta didėja, nematyti įmonės atsigavimo požymių ar mokumo atstatymo perspektyvų, todėl dar ilgiau delsiant iškelti bankroto bylą bus pažeisti įmonės kreditorių interesai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui iškelti UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto bylą.

26Apeliantės atskirajame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės UAB „Skolų bankas“ pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumą turėjo vertinti ex officio. Apeliacinis teismas su šiuo argumentu nesutinka. Kasacinio teismo išaiškinta, jog teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Minėta patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neįžvelgia akivaizdžių niekinio sandorio požymių.

27Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

28Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių apskųstoje nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad UAB „Ūrus“ ir Ko yra nemoki įmonė, nes byloje nustatyti atsakovės įsipareigojimai kreditoriams faktiškai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iš aukščiau nurodytų duomenų spręstina, kad atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto bylą teisingumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia priežasties manyti, kad įmonė ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu, todėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,... 3. I. Klausimo esmė... 4. Ieškovė UAB „Skolų bankas“ pirmosios instancijos teismui pateiktame... 5. Papildžiusi ieškinį ieškovė nurodė, kad tarp K. M. ir UAB „Skolų... 6. Atsakovė UAB „Ūrus“ ir Ko su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad D. L. ir... 7. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais VSDFV Vilniaus skyrius... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi atsakovei UAB... 10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įmonės 2013 metų balanso... 11. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai... 12. Atsakovė UAB „Ūrus“ ir Ko atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos... 13. Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius prašo atsakovės UAB „Ūrus“ ir Ko... 14. Ieškovė UAB „Skolų bankas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 16. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Ūrus“... 17. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias... 18. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių... 19. Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės... 20. Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti... 21. Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „Ūrus“ ir Ko turtinę... 22. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino į bylą pateikto 2016 m.... 23. Apeliantė, teisindama savo veiksmus dėl finansinės atskaitomybės dokumentų... 24. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad teismas nevertino aplinkybės, jog... 25. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl... 26. Apeliantės atskirajame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas... 27. Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo... 28. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą,... 29. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 30. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį palikti...