Byla 2A-538-330/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainiai“, trečiojo asmens K. V. R. ir ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-609-368/2014 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Dainiai“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilandas“, „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – K. V. R. , V. L., V. Z., Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarė A. S..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė BUAB „Ropokalnis“ actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento: ieškovės BUAB „Ropokalnis“ ir atsakovės UAB „Dainiai“ 2013 m. vasario 22 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Ropokalnis“ atsakovei UAB „Dainiai“ perleido negyvenamąją patalpą – parduotuvę, esančią ( - ), bei vėlesnį šio nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį – 2013 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė UAB „Dainiai“ įsigytą parduotuvę pardavė atsakovei UAB „Vilandas“. Taip pat prašė pripažinti negaliojančiu 2013 m. vasario 22 d. UAB „Ropokalnis“ ir UAB „Dainiai“ sudarytą tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą. Ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, ieškovė prašė taikyti restituciją natūra – pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į parduotuvę, pripažinti, kad ieškovė BUAB „Ropokalnis“ skolinga atsakovei UAB „Dainiai“ 200 548,61 Lt (58 082,89 Eur) ir 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas, taip pat pripažinti, kad atsakovė UAB „Dainiai“ skolinga atsakovei UAB „Vilandas“ sumą, kurią šioji sumokėjo pagal ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį. Taikant restituciją, taip pat prašyta panaikinti ginčo turto hipoteką.

5Ieškovė nurodė, kad 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis pažeidė UAB „Ropokalnis“ kreditorių interesus. Akcentavo aplinkybę, jog parduotuvės perleidimo sandoris sudarytas likus dviem mėnesiams iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Be to, sudarius šią sutartį atsakovės įgijo pranašumą kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Ieškovė nurodė, kad, pardavus įmonei priklausančią parduotuvę, ieškovė sutartyje nurodytos turto kainos negavo, tačiau tą pačią dieną buvo sudarytas neteisėtas tarpusavio reikalavimų įskaitymo sandoris. Nors ginčijamas sandoris įvardintas pirkimo – pardavimo sutartimi, de facto turtas perleistas už skolas. Ieškovė nurodė, kad praėjus mažiau nei dviem mėnesiams ginčo sandorio turtą UAB „Dainiai“ pardavė už žymiai didesnę kainą atsakovei UAB „Vilandas“. Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu: ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai, ieškinys pareikštas nepasibaigus ieškinio senaties terminui, ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, ieškovė neturėjo pareigos parduoti turtą.

6Atsakovė UAB „Dainiai“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvusi ieškovės kreditore, todėl sudarius pirkimo – pardavimo sutartį atsakovė su ieškove turėjo teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Pasak atsakovės, ieškovė neįrodė visų sąlygų, būtinų actio Pauliana ieškiniui tenkinti. Nurodė, kad UAB „Ropokalnis“ ir UAB „Dainiai“ sieko ilgalaikiai verslo santykiai, o ginčijami sandoriai atitiko šalims įprastą verslo praktiką. Atsakovė nurodė turėjusi planų vystyti komercinę veiklą ginčo patalpose, tačiau po sandorio sudarymo paaiškėjo, kad tokie verslo planai reikalauja didelių investicijų, todėl turtas buvo parduotas. Atsakovė akcentavo aplinkybę, jog pripažinus negaliojančiais turto perleidimo sandorius, nebus pasiektas actio Pauliana instituto tikslas. Priešingai, neproporcingai padidėtų bankrutavusios įmonės finansinių reikalavimų suma, būtų pažeisti hipotekos kreditoriaus interesai. Atsakovė nurodė, kad ginčo situacijoje elgėsi apdairiai, todėl negali būti laikoma nesąžininga sandorio šalimi.

7Atsakovė UAB „Vilandas“ su ieškiniu nesutiko. Tvirtino esanti sąžininga ginčo turto įgijėja, todėl ieškovės reikalavimas taikyti restituciją natūra negalimas. Paaiškino, kad jos ir kitų bylos šalių iki ginčo parduotuvės įgijimo nesiejo verslo santykiai. Tvirtino turėjusi konkrečių planų įgytame pastate plėsti jau vystytą komercinę veiklą ir šis siekis realizuojamas iki šiol: įgytos patalpos renovuojamos, pritaikomos pagal atsakovės poreikius. Nurodė, kad ginčo turtas įsigytas nuosavomis, banko ir įmonės akcininko skolintomis lėšomis, o užtikrinant paskolos bankui grąžinimą įsigytas pastatas įkeistas hipotekos sandoriu. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė detalų ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių aprašymą.

8Atsakovė „Swedbank“, AB prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Patvirtino, kad ginčo turtas bankui buvo įkeistas hipotekos sandoriu, užtikrinant kredito, suteikto UAB „Vilandas“, grąžinimą. Atsakovės nuomone, ieškovės reikalavimas panaikinti hipoteką nepagrįstas. Nurodė, kad hipoteka nėra kliūtis restitucijai taikyti. Atsakovės vertinimu, ieškovė nepagrindė hipotekos sandorio neteisėtumo, nenurodė banko nesąžiningumo požymių. Atsakovės nuomone, pirkimo – pardavimo sandorio panaikinimas negali turėti įtakos banko teisėms ir pareigoms.

9Trečiasis asmuo K. V. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, kad įskaitymo sandoris yra teisėtas, kadangi pareiga atsiskaityti už parduotas patalpas atsirado iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Dėl 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu nurodė, kad UAB „Ropokalnis“ buvo moki, nors ir turėjo laikinų finansinių sunkumų. Aiškino, kad sprendimas parduoti turtą buvo priimtas dar anksčiau. Trečiojo asmens nuomone, sandorį pripažinus negaliojančiu ir atlikus restituciją natūra, kitų įmonės kreditorių padėtis tik pablogėtų, kadangi atsakovė UAB „Dainiai“ taptų pirmos eilės kreditoriumi. Trečiojo asmens nuomone, ieškovė neįrodė, kad ginčo turtas buvo parduotas už žemesnę nei rinkos kainą. Nurodė, kad iš sąžiningo įgijėjo UAB „Vilandas“ turtas negali būti išreikalautas.

10Trečiasis asmuo Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarė A. S. prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė neturinti suinteresuotumo bylos baigtimi.

11Trečiasis asmuo V. Z. su ieškiniu nesutiko. Palaikė atsakovės UAB „Vilandas“ procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Nurodė negalįs pateikti pozicijos 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pradavimo sutarties teisėtumo klausimu, kadangi šio sandorio sudarymo aplinkybės jam nėra žinomos. Trečiasis asmuo paaiškino, kaip jis, kaip UAB „Vilandas“ akcininkas, laidavo asmeniniu turtu už įmonės prievoles, be to, bendrovei suteikė paskolą ginčo turtui įsigyti. Nurodė, kad ši aplinkybė pagrindžia trečiojo asmens sąžiningumą.

12Trečiasis asmuo V. L. prašė ieškinį atmesti. Palaikė atsakovės UAB „Vilandas“ procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Nurodė, kad ginčo turto įgijimo aplinkybės patvirtina, jog UAB „Vilandas“ laikytina sąžininga turto įgijėja.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškovės BUAB „Ropokalnis“ ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Ropokalnis“ atsakovei UAB „Dainiai“ pardavė negyvenamąją patalpą – parduotuvę, esančią ( - ) bei atsakovės UAB „Dainiai“ 2013 m. vasario 22 d. sudarytą tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

15Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes ir bankroto administratoriaus veiksmus UAB „Ropokalnis“ bankroto procese, konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teismas atmetė trečiojo asmens K. V. R., parduotuvės perleidimo metu ėjusio įmonės vadovo pareigas, argumentus, jog sandorių sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo gera. Teismo vertinimu, šią poziciją paneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog netrukus po turto perleidimo iškeliant ieškovei bankroto bylą, buvo konstatuotas jos nemokumas. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi pripažindamas ieškovės bankrotą tyčiniu, konstatavo, kad K. V. R., turėdamas galimybę ginčo turtą parduoti už žymiai didesnę kainą ir taip atsiskaityti su kreditoriais, šį turtą įskaitymo būdu perleido UAB „Dainiai“, taip pažeisdamas kitų kreditorių teises. Teismas tokią aplinkybę pripažino nustatyta ir nagrinėjamoje byloje neįrodinėtina. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad įmonės kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus – tai įmonės turto perleidimas už aiškiai mažesnę kainą nei turto rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatytose faktinėse aplinkybėse neįžvelgė ginčo turto perleidimo būtinumo. Vertindamas 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sandorio šalių sąžiningumą, teismas pažymėjo, kad ieškovės nesąžiningumas konstatuotas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartyje, kurioje nurodyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, siekiant išvengti privalomų mokesčių valstybei, o taip pat atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, bei tai, jog buvęs UAB „Ropokalnis“ vadovas ir vienintelis akcininkas K. V. R. veikė priešingai bendrovės interesams, sąmoningai sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, mažesnėmis nei rinkos kainomis pardavė beveik visą bendrovės turtą giminystės bei kitais ryšiais susijusiems asmenims, pažeidė įstatyme nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir organizavo veiklą tokiu būdu, kad kreditorių reikalavimų tenkinimas tapo iš esmės neįmanomas. Konstatuodamas atsakovės UAB „Dainiai“ nesąžiningumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė elgėsi apdairiai ir iki ginčijamų sandorių sudarymo pasidomėjo ieškovės patikimumu, prašė informacijos apie jos finansinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ar tokie sandoriai nesumažins ieškovės mokumo ir pan. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog 2013 m. vasario 22 d. sutartimi turtas parduotas už mažesnę nei rinkos vertė kainą, o tai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui siekti pelno ir laikytina nesąžininga verslo praktika.

16Dėl atsakovių UAB „Dainiai“ ir UAB „Vilandas 2013 m. balandžio 4 d. sudaryto pirkimo –pardavimo sandorio ir hipotekos panaikinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės argumentai dėl UAB „Vilandas“ ir hipotekos kreditorės „Swedbank“, AB nesąžiningumo grindžiami vien prielaidomis. Teismas akcentavo aplinkybę, jog atsakovė UAB „Vilandas“ avansinę įmoką už turtą sumokėjo ieškovei, taigi dar iki ginčijamo 2013 m. vasario 22 d. sandorio sudarymo ketino įsigyti ginčo turtą. Pažymėjo, kad ginčo turtą UAB „Vilandas“ įsigijo ne iš UAB „Ropokalnis“, bet iš UAB „Dainiai“, su kuria buvo visiškai atsiskaityta, todėl nėra pagrindo teigti, kad šis sandoris yra kažkuo ydingas ar tokiu būdu buvo pažeisti ieškovės kreditorių interesai. Teismo vertinimu, sudarant 2013 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sandorį įstatymų reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl pripažinti šį sandorį negaliojančiu bei naikinti hipoteką nėra teisinio pagrindo.

17Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė UAB „Vilandas“ ginčo turtą įgijo sąžiningai, konstatavo negalimumą restituciją atlikti natūra bei tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti, jog ieškovė BUAB „Ropokalnis“ yra skolinga atsakovei UAB „Dainiai“ 200 548,61 Lt (58 082,89 Eur) ir 50 000 Lt (14 481 Eur) sumas, o pastaroji skolinga atsakovei UAB „Vilandas“ 2013 m. balandžio 4 d. sutartyje nurodytą turto pardavimo kainą.

18III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

19Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Dainiai“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti BUAB „Ropokalnis“ ieškinio reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl BUAB „Ropokalnis“ kreditorių interesų pažeidimo. Teismas, konstatuodamas, kad parduotuvė buvo parduota už per žemą kainą, nenustatė tikrosios šio turto vertės. Teismas turėjo paskirti ekspertizę parduotuvės vertei nustatyti.
2. Pirmosios instancijos neturėjo pagrindo šioje byloje akcentuoti aplinkybės, jog BUAB „Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Ši aplinkybė savaime nelemia visų bendrovės sudarytų sandorių neteisėtumo. Nepagrįsta manyti, jog iki bankroto bylos iškėlimo likus keliems mėnesiams sudaryta sutartis yra neteisėta. Teismas parduotuvės kainų skirtumą vertino atsietai nuo byloje surinktų įrodymų. Teismas neturėjo pagrindo sandorio neteisėtumą laikyti įrodytu kitoje civilinėje byloje.
3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nenagrinėjo svarbios aplinkybės – kiek finansinių įsipareigojimų ieškovė turėjo ginčijamo sandorio sudarymo metu.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad UAB „Dainiai“ veikė nesąžiningai. Teismo sprendime dėl šio asmens nesąžiningumo nepasisakyta. Konstatuodamas parduotuvės pardavimo kainos ir rinkos vertės skirtumą, teismas turėjo vadovautis objektyviais duomenimis, kurie tokią teismo išvadą paneigia.
5. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė pareigos motyvuoti sprendimą nustatant tariamą UAB „Dainiai“ nesąžiningumą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė nesidomėjo ginčo turto suvaržymais. Atsakovė šios pareigos neturėjo, kadangi ieškovė buvo moki, nebuvo pagrindo abejoti jos mokumu, ginčijamos sutarties nuostatomis pardavėjas garantavo dėl suvaržymų turtui nebuvimo.
6. Kreditoriaus interesų pažeidimo sąlygą teismas galėjo pripažinti įrodyta tik nustatęs, kad parduotuvės pardavimo kaina buvo per maža. Ta aplinkybė, jog ginčijamų pirmojo ir antrojo sandorių kainos skyrėsi, tokios išvados daryti neleidžia.
7. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo teismo procesiniame sprendime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytų aplinkybių laikyti prejudiciniais faktais. Nurodytoje byloje ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybės nebuvo tirtos.
8. Pauliana ieškinio pagrindu ginčijamą sutartį pripažinus negaliojančia, ieškovės padėtis nepagerėtų, kadangi UAB „Dainiai“ reikalavimas turėtų būti tenkinamas pirmąja eile. Tuo atveju, jeigu ieškovė nebūtų įvykdžiusi prievolės atsakovei ginčijamu būdu, ieškovės įsiskolinimas padidėtų dar 3 680 Lt suma.

20Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo K. V. R. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

211.

22Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas kreditorių interesų pažeidimą, nepagrįstai vadovavosi teisės norma, reguliuojančia atsiskaitymų eiliškumą.

232.

24Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla, nebuvo apribojimų parduoti įmonės veikloje nebereikalingą turtą, o ieškovės poreikį atsiskaityti su UAB „Dainiai“ lėmė ilgalaikiai verslo santykiai. Atsakovė buvo pirmos eilės kreditorius, todėl atsiskaitymas turtu kitų kreditorių interesų nepažeidė.

253.

26Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė jau seniai buvo priėmusi sprendimą ginčo turtą parduoti.

274.

28Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo turto rinkos vertė viršijo sutartyje nurodytą pardavimo kainą.

29Trečiasis asmuo K. V. R. taip pat pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės UAB „Dainiai“ apeliacinio skundo.

30Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Ropokalnis“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti – ieškinį patenkinti visiškai. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

311.

32Pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės UAB „Vilandas“ sąžiningumo nepagrįsta. Atsakovei buvo žinoma, kad UAB „Dainiai“ atlieka tarpininko vaidmenį. Taip pat galėjo būti žinoma, kad ieškovei keliama bankroto byla. UAB „Vilandas“ galėjo įtarti, kad turto perleidimas susijęs su prievolių vengimu. Byloje nėra duomenų, kad šiomis aplinkybėmis atsakovė domėjosi.

332.

34Teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad UAB „Vilandas“ turtą ketino pirkti iš UAB „Ropokalnis“.

353.

36Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo „Swedbank“, AB sąžiningumą. Banko, kaip specifinio ūkio subjekto, veiklos ypatumai lemia didesnę jo atidumo ir rūpestingumo pareigą.

374.

38Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiu 2013 m. vasario 22 d. sandorį, neturėjo pagrindo atsisakyti atlikti restituciją. Nesant galimybės restituciją atlikti natūra, ji turėjo būti atlikta piniginiu ekvivalentu – priteisiant iš UAB „Dainiai“ pinigų ekvivalentą pagal sandorio sudarymo metu galiojusias kainas.

39Atsakovė „Swedbank“, AB prašo BUAB „Ropokalnis“ apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą reikalavimų, pareikštų „Swedbank“, AB atžvilgiu, palikti nepakeistą. Taip pat prašo UAB „Dainiai“ ir K. V. R. apeliacinius skundus patenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje ieškovės reikalavimai buvo patenkinti. Atsiliepime į apeliacinius skundus teigė, kad ieškovė nenurodė parduotuvės hipotekos sandorio panaikinimo pagrindo. Ieškovės procesinių dokumentų turinys leidžia daryti išvadą, jog ieškovė neketino bankui reikšti reikalavimų bei įrodinėti jo nesąžiningumo. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė banko nesąžiningumo. Sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako.

40Atsakovė UAB „Vilandas“ atsiliepimuose į BUAB „Ropokalnis“, UAB „Dainiai“ ir K. V. R. apeliacinius skundus nurodė, jog su jos atžvilgiu pareikštais reikalavimais nesutinka. Teigė negalinti pateikti paaiškinimų dėl 2013 m. vasario 22 d. sandorio sudarymo aplinkybių ir teisėtumo vertinimo. Nurodė, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius UAB „Vilandas“ sąžiningumą. Atsakovės nuomone, jos atžvilgiu reikalavimai grindžiami vien prielaidomis. Ginčo turto įgijimo metu atsakovė neturėjo pagrindo abejoti UAB „Dainiai“ mokumu, o informacijos apie UAB „Ropokalnis“ mokumo situaciją dar nebuvo, kadangi bankroto byla iškelta jau po sandorio sudarymo.

41Trečiasis asmuo K. V. R. prašo BUAB „Ropokalnis“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovės cituojamos nutarties, kuria prašoma vadovautis vertinant UAB „Vilandas“ nesąžiningumą, ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Akcentavo aplinkybę, jog UAB „Vilandas“ ginčo turtą įsigijo ne iš UAB „Ropokalnis“, o iš UAB „Dainiai“. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog UAB „Ropokalnis“ parduotuvės perleidimo metu buvo nemoki. Trečiojo asmens nuomone, ieškovės pozicija restitucijos klausimu prieštaringa, kadangi prašoma restituciją taikyti natūra, tačiau pateiktas piniginio ekvivalento apskaičiavimas. Nesutiko su skundo argumentais dėl parduotuvės rinkos kainos. Nurodė, kad parduotuvės rinkos vertė buvo 219 000 Lt (63 426,78 Eur), taigi parduotuvė buvo parduota aukštesne kaina.

42Ieškovė BUAB „Ropokalnis“ prašo UAB „Dainiai“ ir K. V. R. apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad UAB „Dainiai“ argumentai, esą buvo pasidomėta ieškovės turtine padėtimi, nepagrįsti objektyviais duomenimis. UAB „Vilandas“ paaiškinimas dėl turto įgijimo aplinkybių patvirtina, kad jai buvo žinoma, jog turtas perkamas iš UAB „Ropokalnis“. Ieškovės nuomone, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovei UAB „Vilandas“ buvo žinomas UAB „Ropokalnis“ nemokumas. Ieškovė nesutiko su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovės mokumo situacijos, buvusios ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teismo sprendimo turinys patvirtina, jog toks tyrimas buvo atliktas, o UAB „Dainiai“ akcentuojamas būtinumas pateikti balansą sandorio sudarymo dienai neatitinka civilinio proceso principų. Ieškovė nurodė, jog labiau tikėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu įmonė buvo nemoki. Be to, įmonės bloga finansinė padėtis konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovė nurodė, jog aplinkybė, ar UAB „Dainiai“ yra pirmos eilės kreditorė, nustatinėtina bankroto eigoje. Paaiškino, kad pirmenybės kreditoriams taikymas pažeistų jų lygybės principą. Nesutiko su UAB „Dainiai“ argumentu dėl parduotuvės vertės. Paaiškino, jog rinkos vertę labiausiai atitinka kaina, už kurią jis buvo parduotas atsakovei UAB „Vilandas“. Ieškovės nuomone, atsakovė negali kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu bankrotą pripažinti tyčiniu nustatytos aplinkybės, jog turtas parduotas per pigiai. Paaiškino, kad teismas neturėjo pagrindo skirti ekspertizę, kadangi nė viena šalis to neprašė. Ieškovė nesutiko su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentu dėl įstatymo normos, numatančios mokėjimų eiliškumą, negaliojimo. Nurodė, kad trečiasis asmuo šios aplinkybės negali ginčyti, kadangi mokėjimų eiliškumo pažeidimas konstatuotas įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi. Nepagrįstu laikė atsakovės argumentą, jog parduotuvės pardavimas ieškovei buvo naudingas. Nurodė, kad patalpų vertė, priešingai nei nurodo atsakovė, buvo 89 782,21 Eur, todėl ieškovei nebuvo naudinga perleisti tokios vertės turtą siekiant padengti trečdaliu mažesnę skolą. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovė turi daugiau pirmos eilės kreditorių.

43IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

44Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

45Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

46Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

47CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

48Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2013 m. vasario 22 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė UAB „Ropokalnis“ atsakovei UAB „Dainiai“ už 201 000 Lt (58 213,62 Eur) pardavė negyvenamąją patalpą – parduotuvę, esančią ( - ) (t. 1, 17-19). 2013 m. vasario 22 d. šalys sudarė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, kuriuo ieškovės įsiskolinimas atsakovei už tiektą produkciją įskaitytas į pastarosios skolą ieškovei pagal nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 26). 2013 m. balandžio 4 d. papildomu susitarimu UAB „Ropokalnis“ ir UAB „Dainiai“ nustatė patikslintą parduotuvės pardavimo kainą – 251 000 Lt (72 694,62 Eur) (t. 1, b. l. 27). 2013 m. balandžio 4 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Dainiai“ negyvenamąją patalpą – parduotuvę, esančią Radviliškio m., Dariaus ir Girėno g. 2-26, pardavė atsakovei UAB „Vilandas“. 2013 m. balandžio 2 d. kredito sutartimi „Swedbank“, AB atsakovei UAB „Vilandas“ suteikė kreditą, skirtą atsiskaityti už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui UAB „Vilandas“ bankui pateikė trečiųjų asmenų V. L. ir V. Z. laidavimus bei 2013 m. balandžio 2 d. sutartinės hipotekos sutartimi įsigytą turtą įkeitė bankui (t. 2, b. l. 116-135). Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi UAB „Ropokalnis“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais šalių sudarytus sandorius: 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį, 2013 m. vasario 22 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą bei 2013 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, o taikant restituciją – grąžinti ginčo turtą ieškovei, pripažinti, kad ieškovė skolinga atsakovei UAB „Dainiai“ 200 548,61 Lt (58 082,89 Eur), pripažinti, kad atsakovė UAB „Dainiai“ skolinga atsakovei UAB „Vilandas“ jų sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą kainą, pripažinti, kad ieškovė skolinga UAB „Dainiai“ 50 000 Lt (14 481 Eur) bei panaikinti ginčo turto hipoteką. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiais 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Dėl šio sprendimo apeliacinius skundus pateikė BUAB „Ropokalnis“, UAB „Dainiai“ ir K. V. R. BUAB „Ropokalnis“ skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – ieškinį visiškai patenkinti. UAB „Dainiai“ ir K. V. R. apeliaciniuose skunduose prašo pirmosios instancijos teismo spendimą patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, atkreipia dėmesį, jog byloje nėra ginčo dėl ieškinio senaties Pauliana ieškiniui pareikšti, nepateikta argumentų ir dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti Pauliana ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Todėl šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas nebus vertinamas nurodytų sąlygų (argumentų) kontekste.

49Dėl kreditorių teisių pažeidimo vertinimo bankroto administratoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu

50Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Plėtodamas actio Pauliana taikymo praktiką pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį, kasacinis teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sąskaita nepagrįstai suteikiant naudą kitiems kreditoriams ir taip sudarant sąlygas piktnaudžiauti teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

51Teisėjų kolegija pastebi, jog teiginį, kad 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo ir tarpusavio skolinių reikalavimų užskaitymo sandoriai pažeidė kreditorių teises, ieškovės bankroto administratorius grindė iš esmės dviem aplinkybėmis. Pirma, kad ginčijama 2013 m. vasario 22 d. sutartimi dalis įmonės turto – ginčo patalpos buvo perleista už mažesnę, nei turto rinkos vertė, kainą. Antra, kad perleidus turtą atsakovei UAB „Dainiai“ ir už šį turtą mokėtinomis sumomis sumažinus ieškovės UAB „Ropokalnis“ skolą, atsakovei UAB „Dainiai“ buvo suteikta pirmenybė, taip pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių interesus, nes sandorių sudarymo metu UAB „Ropokalnis“ jau buvo nemoki. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovės pozicijai dėl per mažos ginčo turto kainos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sandorio sudarymo metu ieškovė, būdama nemoki, pirmenybę suteikė tik vienam kreditoriui, nors pardavusi turtą už didesnę kainą, galėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais. Išvadą dėl ieškovės finansinės padėties, atitinkančios nemokumo būseną, teismas grindė įsiteisėjusioje Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartyje, kuria UAB „Ropokalnis“ iškelta bankroto byla, nustatytomis aplinkybėmis, o išvadą dėl pernelyg mažos turto kainos ir pirmenybės suteikimo UAB „Dainiai“ – prejudicinę reikšmę (teismo vertinimu) turinčia Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi, kuria UAB „Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu. UAB „Dainiai“ ir K. V. R. apeliacinės instancijos teismui pateiktais skundais neigė kreditorių interesų pažeidimo sąlygos egzistavimą. Savo poziciją šiuo klausimu jie grindė grupėmis argumentų, jog UAB „Ropokalnis“ 2013 m. vasario 22 d. turto perleidimo ir tarpusavio reikalavimų užskaitymo sandorių sudarymo metu buvo moki, jos nemokumas konstatuotas po jų (sandorių) sudarymo praėjus keliems mėnesiams, pirmosios instancijos teismo nurodyta teismo nutartis dėl tyčinio bankroto neturi prejudicialumo savybės sprendžiamam ginčui, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės argumentus dėl ginčo turto kainos. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia apeliantų pozicija.

52Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).

53Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas suprantamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o jo požymiais yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindas manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma, kuri rodo tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

54Įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna daug mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir pirmiau išvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).

55Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-801-124/2014) UAB „Ropokalnis“ bankrotas pripažintas tyčiniu (t. 5, b. l. 62-65). Nurodyta nutartis įsiteisėjusi (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas toje nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais, vadovavosi vertindamas kreditorių interesų pažeidimą, kaip actio Pauliana sąlygą. Iš tiesų, tyčinio bankroto byloje konstatuotas kreditorių interesų pažeidimo faktas ginčo turtą pardavus už mažesnę, nei rinkos vertė, kainą. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo šio fakto laikyti prejudiciniu. Pažymėtina, jog tyčinio bankroto byloje buvo vertinama UAB „Ropokalnis“ vadovo ir akcininko veiksmų visuma, nukreipta į siekį išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Todėl nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės reikšmingos vertinant UAB „Ropokalnis“ nesąžiningumą, pasireiškusį siekiu perleisti iš esmės visą įmonės turtą, tokiu būdu vengiant atsiskaitymo su kreditoriais, tačiau jos nėra pakankamos konstatuojant kreditorių interesų pažeidimo sąlygos egzistavimą šio konkretaus ginčo sandorio atveju. Tyčinio bankroto byloje ginčijamas turto perleidimo sandoris vertintas tik kitų turto perleidimo sandorių kontekste. Iš esmės nebuvo vertinamos konkrečios aplinkybės, kuriomis savo pozicijas grindžia šalys šioje byloje. Teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties turinys patvirtina, kad pasisakydamas dėl ginčo turto perleidimo aplinkybių teismas iš esmės pritarė bankroto administratoriaus teiginiams, be kita ko, ir dėl UAB „Dainiai“ bei UAB „Vilandas“ veiksmų šio sandorio sudarymo etape. Tačiau minėti asmenys tyčinio bankroto byloje nedalyvavo, o jų pozicija ginčijamo sandorio teisėtumo klausimu nebuvo įvertinta. Kita vertus, aptariamu atveju ginčijamo sandorio teisėtumo kontrolės aspektu reikšmingas ne vien argumentas dėl turto perleidimo kainos, bet ir kitos aplinkybės, kuriomis nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėjama kreditorių interesų pažeidimo sąlyga ir kuriomis atsakovės, be kita ko, ir tyčinio bankroto byloje nedalyvavę asmenys, argumentavo jo (sandorio) teisėtumą (pvz., UAB „Dainiai“ finansinio reikalavimo pobūdis, teismo nenagrinėtos aplinkybės dėl turto kainos, ginčijamo sandorio išskirtinumas ir pan). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamu atveju tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės, įvertinus tai, jog atsakovės nurodytoje bankroto byloje nedalyvavo, o nagrinėjamoje byloje kreditorių interesų sąlygos aspektu įrodinėjimo dalykas yra žymiai platesnis, neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai (kreditorių interesų pažeidimui, kaip Pauliana ieškinio sąlygai). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nutartyje pripažinti bankrotą tyčiniu nustatytas aplinkybes, kiek tai susiję su kreditorių interesų pažeidimo sąlyga, laikyti prejudiciniais faktais. Esant tokioms aplinkybėms, tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės negali sukelti teisinių padarinių toje byloje nedalyvavusiems asmenims UAB „Dainiai“ ir UAB „Vilandas“, todėl teismas turėjo pareigą šioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių bei ieškovės nurodytos pozicijos kontekste įvertinti ir atsakovių atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes.

56CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Kreditorių teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Arba pakanka įrodyti, kad nors skolininkas, perleidęs turtą ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Teisėjų kolegija pažymi, jog prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti.

57Ieškovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, laikėsi nuoseklios pozicijos, jog UAB „Ropokalnis“ kreditorių interesai buvo pažeisti perleidus turtą už pernelyg žemą kainą. Ankstesnėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kreditorių interesų pažeidimo sąlygos egzistavimą konstatavo ieškovės tyčinio bankroto byloje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog šią aplinkybę (daikto kainos ir vertės santykį) teismas vertino šalių nesąžiningumo sąlygos kontekste. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl daikto vertės neatitinkančios kainos grindė aplinkybe, kad ginčijamu sandoriu turtas buvo perleistas už 201 000 Lt (58 213,62 Eur), kai jo vidutinė rinkos vertė (Nekilnojamojo turto registro duomenimis) sandorio sudarymo metu siekė 219 000 Lt (63 426,78 Eur). Turto kainos ir rinkos vertės neatitiktį teismas taip pat grindė tuo, jog UAB „Dainiai“, praėjus keliems mėnesiams po pirmojo ginčo sandorio, tą turtą perleido už 310 000 Lt (89 782,21 Eur), kad ginčo turto hipotekos sutartyje turtas buvo įvertintas 370 000 Lt (107 159,40 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog sandorio šalys, sudarydamos 2013 m. vasario 22 d. sutartį, susitarė dėl 201 000 Lt ginčo turto kainos. Tačiau šalių 2013 m. balandžio 4 d. susitarimu sutarties sąlyga dėl turto kainos buvo koreguota – po 2013 m. vasario 22 d. sutarties sudarymo buvo susitarta dėl 251 000 Lt ginčo turto kainos. Šalys neneigė faktinės aplinkybės, jog šis susitarimas buvo įvykdytas, neginčijo šios koreguotos sąlygos teisėtumo (CPK 178 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog analizuojamos kreditorių interesų pažeidimo sąlygos egzistavimą pagrindžia turto kainos (201 000 Lt) ir vertės disproporcija, padaryta netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės pagrindu. Nagrinėjamu atveju duomenų, kuriais savo poziciją grindė ieškovė, pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog ginčijamo sandorio objekto kaina viršijo Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę jo rinkos vertę.

58Minėta, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą pareiga įrodyti actio Pauliana sąlygų visetą tenka ieškovui. Tačiau bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog individuali ginčo turto kaina ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo būti kur kas didesnė. Tokiems argumentams pagrįsti nebuvo pateikta ginčo turto vertinimo ataskaita, ieškovė taip pat neprašė byloje atlikti ekspertizės turto vertei nustatyti. Šalys apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose iš esmės skirtingais argumentais akcentuoja arba priešingos šalies, arba teismo pareigą inicijuoti tokios ekspertizės atlikimą. Kolegija minėjo, kad pareigą įrodyti šios rūšies ieškiniui tenkinti būtinas sąlygas tenka ieškovui. Taip pat kolegija neįžvelgia procesinių pažeidimų pirmosios instancijos teismo veiksmuose neskiriant ekspertizės. Šalys tokio reikalavimo bylos nagrinėjimo metu nepareiškė, o ta aplinkybė, jog ieškinį pateikė bankroto administratorius, nesudaro pagrindo kiekvienu atveju peržengti bylos nagrinėjimo ribas, ex officio rinkti įrodymus, tokiu būdu nukrypstant nuo šalių dispozityvumo principo. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo – pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Pažymima ir tai, jog Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir pan. turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009). Nėra pagrindo pritarti ir tai pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčo patalpos galėjo būti parduotos brangiau, o tokiu būdu gautos lėšos galėję būti nukreiptos kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui. Bylos duomenys patvirtina, jog vienintelio UAB „Ropokalnis“ akcininko sprendimu ginčo turtą nutarta parduoti dar 2012 m. spalio 18 d., tačiau pakankamai ilgą laikotarpį potencialių pirkėjų neatsirado, nors iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad turto pardavimo faktas buvo išviešintas. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, jog turtas buvo parduodamas viešai ir įprastomis rinkos sąlygomis. Pripažintina, kad ginčo sandorio kainą lėmė ne subjektyvus ar piktavališkas šalių susitarimas, o rinkos dėsniai. Nurodytos išvados nepaneigia ieškovės ir pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės, jog praėjus keliems mėnesiams tos pačios patalpos buvo parduotos už 310 000 Lt, o UAB „Vilandas“ ir „Swedbank“, AB sudarytoje hipotekos sutartyje jos įkainotos net 370 000 Lt suma. Kolegijos vertinimu, tokia ieškovės pozicija ir su ja sutikusio pirmosios instancijos teismo išvada grindžiamos objektyviais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis. Tai, kad UAB „Dainiai“, praėjus keliems mėnesiams po ginčo turto įgijimo, jį pardavė penktadaliu didesne kaina, o UAB „Vilandas“ su banku susitarė tą turtą įvertinti dar didesne suma, nesuponuoja išvados, kad vėlesnių sandorių sumos buvo artimesnės tikrajai turto (patalpų) rinkos vertei. Į bylą nepateikta duomenų, kad tokios (nurodytos) vertės nustatytos remiantis objektyviais duomenimis (pvz., vertinimo išvadomis). Priešingai, hipotekos sutartyje nurodyta, kad tokia vertė nustatoma šalių susitarimu (t. y. subjektyviai). Kita vertus, situaciją vertinant tik hipotetiškai, t. y. laikant pagrįstu argumentą, jog tikroji turto vertė buvo 310 000 Lt, teisėjų kolegijos neįtikina ieškovės pozicija, kad toks kainos (251 000 Lt) ir galimos vertės (310 000 Lt) santykis būtų žymus ir tuo pažeidžiantis kreditorių interesus. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo esminę reikšmę teikti ieškovės akcentuotoms prielaidoms ar duomenims, juolab, kad nė vienas pateiktų įrodymų tiesiogiai nepagrindžia ginčo turto individualios vertės. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ieškovės argumentai dėl turto kainos įtakos kreditorių interesų pažeidimui yra nepagrįsti.

59Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Pažymėtina, kad šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo – pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, pvz., kai perleidžiamas tiesiogiai įmonės veikloje nenaudojamas ir taip pajamų nesukuriantis skolininko nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

60Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamus turto perleidimo ir tarpusavio reikalavimų užskaitymo sandorius (jų teisėtumą) vertino pernelyg izoliuotai. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys ir sandorio šalių nurodytos sandorių sudarymo aplinkybės, kurios beje atsispindi ir rašytiniuose įrodymuose, leidžia apibrėžti UAB „Ropokalnis“ ir UAB „Dainiai“ susitarimo esmę: sumažinti ar visiškai likviduoti ieškovės įsiskolinimą atsakovei, susidariusį už šalių ilgalaikių komercinių santykių eigoje atsakovės tiektą produkciją. Priešingai nei nustatyta tyčinio bankroto byloje ir akcentuota ieškovės, šių sandorių tikslas buvo nukreiptas į atsakovės finansinio reikalavimo patenkinimą, o ne į sąmoningą ieškovės turto slėpimą ar perleidimą susijusiems asmenims. Šių aplinkybių kontekste atmestinas ir BUAB „Ropokalnis“ apeliacinio skundo argumentas, kuriuo akcentuojama aplinkybė dėl UAB „Vilandas“ domėjimosi ginčo turtu dar iki jo perleidimo atsakovei UAB „Dainiai“. Ankstesnėje šios nutarties dalyje minėtas ieškovės akcininko sprendimas parduoti turtą ir taip atsiskaityti su kreditoriais papildomai patvirtina dar šio akcininko sprendimo priėmimo metu buvus akcininko valią konkretų turto vienetą paskirti atsiskaitymui su kreditoriais. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, nes ginčijami sandoriai savo esme yra ieškovei (skolininkei) priklausančio turto perleidimas, mokėtiną už turtą sumą įskaitant į priešpriešinius atsakovės reikalavimus, o perleistas atsakovei turtas – negyvenamosios patalpos (parduotuvė) yra specifinės paskirties daiktas, kuris nebebuvo būtinas išlaikyti nuosavybėje tolimesnei ieškovės veiklai vykdyti. Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovė neginčija turto pardavimo ta prasme, kiek tai susiję su ieškovės poreikiu ginčo turtą, kaip veiklos tęstinumui užtikrinti būtiną turto vienetą, išlaikyti šio komercinę veiklą vykdančio ūkio subjekto žinioje. Byloje nustatyta, jog ginčo patalpos tebuvo viena iš ieškovės prekybos vietų. Įprastinėje praktikoje nei turto perleidimas rinkos kaina, nei įskaitymai nedraudžiami, jeigu skolininkui nėra iškelta bankroto byla. Tačiau turto perleidimas gali pažeisti kitų kreditorių interesus, jeigu įmonės mokumas yra tokios būklės, kai veiklos nutraukimas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas įmonės turto verte geriausiai atitinka kreditorių interesus. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikdamas pirmenybę kitam kreditoriui pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti tokią skolininko būklę, kai jis objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, o kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis įstatymų nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka kreditorių interesus. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentų kontekste, teisėjų kolegija reiškia laikosi nuostatos, kad ta aplinkybė, jog UAB „Ropokalnis“ būklė buvo bloga ir artima ĮBĮ įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankama konstatuoti ieškovės nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę.

61Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog UAB „Ropokalnis“ ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemoki įmonė. Tačiau ši pozicija grindžiama iš esmės vienu argumentu, jog įmonės nemokumą ginčui aktualiu laikotarpiu esą patvirtina ta aplinkybė, kad, praėjus keliems mėnesiams po turto perleidimo, ieškovei buvo iškelta bankroto byla, konstatavus jos nemokumą. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė palaikė pirmosios instancijos teisme suformuotą poziciją bei papildomai akcentavo nutarties iškelti bankroto bylą prejudicialumo savybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste galėtų būti laikoma papildoma, tačiau ne pagrindine konstatuojant nemokumo būsenos egzistavimą ginčui aktualiu metu. Pritardama atsakovės UAB „Dainiai“ apeliacinio skundo argumentui, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas nemokumą, visiškai nevertino ieškovės mokumo situacijos tiek iki ginčijamo sandorio sudarymo, tiek jo sudarymo metu, t. y. kokių įsipareigojimų ir kokiems kreditoriams ieškovė turėjo 2013 m. vasario 22 d., ar įsipareigojimai buvo vykdytini, ar jie pradelsti. Kita vertus, būtina pažymėti, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartyje, kurios pagrindu įmonei iškelta bankroto byla, pateikta pakankamai išsami UAB „Ropokalnis“ mokumo situacijos analizė. Nurodytoje nutartyje pateikta palyginamoji 2012 ir 2013 metų finansinės atskaitomybės duomenų analizė. Tačiau nemokumas konstatuotas tik pagal 2013 metų balanso duomenis, t. y. tuos, kurių pasikeitimą lėmė tiek ginčo turto, tiek kitų įmonės turto vienetų nuosavybės perleidimas. 2012 metų duomenys, kurie aptariamu atveju aktualesni (kadangi jais užfiksuota padėtis iki ginčijamo sandorio sudarymo), patvirtina aplinkybę, jog įmonė tuo metu jau turėjo finansinių sunkumų, tačiau neleidžia įžvelgti akivaizdžių nemokumo požymių. Priešingai, kitos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė vykdė aktyvią komercinę veiklą: jai buvo teikiama produkcija, įmonė pagal finansines galimybes mokėjo darbo užmokestį, privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą. Nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą teismas nurodė, kad UAB „Ropokalnis“ paskutinį kartą 2013 m. sausio 14 d. mokėjo gyventojų pajamų mokestį. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė akcentavo aplinkybę, jog įmonė turėjo įsiskolinimų socialinio draudimo fondo, valstybės biudžetams, darbuotojams, keliems juridiniams asmenimis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi šiuos duomenis pastebi, jog minėti įsiskolinimai galėjo egzistuoti ginčui aktualiu laikotarpiu ir buvo vykdytini. Kita vertus, nustatytų ginčo sandorio sudarymo aplinkybių kontekste būtina įvertinti ne tik galimą šių kreditorių egzistavimą, bet ir įsiskolinimų susidarymo laikotarpį, įsiskolinimo sumas ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nutartyje iškelti bankroto bylą nurodoma, kad įsiskolinimas darbuotojams sudarė 65 475 Lt (18 962,87 Eur), tačiau nenurodomas nei įsiskolinimo laikotarpis, nei įsiskolinimo fiksavimo data. Būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog ieškovė turėjo 28 darbuotojus. Taigi šį įsiskolinimą išdalijus proporcingai visiems darbuotojams, kiekvienam tenka po 677,25 Eur. Atsižvelgiant į tokius skaičiavimus, labiau tikėtina, kad įsiskolinimas darbuotojams galėjo susidaryti per 1-2 mėnesių laikotarpį, taigi jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Kolegija sutinka, kad 17 315 Eur įsiskolinimas valstybės biudžetui pakankamai žymus, tačiau šis įsiskolinimas užfiksuotas pagal 2013 metų balandžio mėnesio duomenis. Kita vertus, įsiskolinimų valstybės ir socialinio draudimo biudžetams atveju būtina atsižvelgti į mokesčių mokėtoją ir mokesčių administratorių siejančių santykių specifiškumą, šių santykių tęstinį pobūdį (mokesčiai mokami periodiškai (kas mėnesį, kas metus), priklausantys nuo vykdytos ūkinės veiklos masto, darbuotojų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio. Taip pat būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog mokesčių administratoriai iki ginčijamo sandorio sudarymo nesiėmė veiksmų nepriemokoms išieškoti (byloje nėra duomenų apie mokesčių administratorių valią išieškoti įsiskolinimus, taikytas poveikio priemones (baudas, apribojimą disponuoti turtu, raginimą įvykdyti reikalavimus ir pan.). Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja aplinkybę, jog nei bankroto bylos iškėlimą inicijavusių juridinių asmenų, nei kitų ūkio subjektų, kurių įsiskolinimų egzistavimo faktą teismas nustatė ex officio, finansiniai reikalavimai savo dydžiu nedarė lemiamos įtakos ieškovės mokumui (teismuose pradėtos civilinės bylos dėl nežymių įsiskolinimų išieškojimo). Kita vertus, ieškovės bankroto bylą iškėlusio teismo nustatytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuojant šių įsiskolinimų egzistavimą būtent ginčui aktualiu laikotarpiu. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentą, jog tyčinio bankroto byloje nustatyta, kad UAB „Ropokalnis“ buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai (tikėtinai apgaulingai), o tikrasis įsiskolinimų mastas esąs nuslėptas. Ieškovė deklaratyviai akcentuodama nurodytą aplinkybę, nenurodė, kokią reikšmę ji turi vertinant ginčijamo sandorio teisėtumą actio Pauliana prasme. Nors ieškovė tvirtino, kad tikrasis įsiskolinimo dydis galėjo būti kitoks (didesnis), tačiau nepateikė objektyvių duomenų, konkrečių skaičiavimų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iš tiesų egzistavo ir kiti kreditoriai, kurių teisės ginčo sandoriais galėjo būti pažeistos.

62Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad UAB „Dainiai“ ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo ieškovės kreditorė. Ieškovės skola už atsakovės tiektą produkciją ginčijamo turto perleidimo dieną siekė 200 548,61 Lt (58 082,89 Eur) (t. 1, b. l. 26). Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina išvadą, jog UAB „Ropokalnis“ ir UAB „Dainiai“ siejo ilgalaikiai komerciniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė tiekė ieškovei žemės ūkio produkciją (pvz., skerdieną), kurią ieškovė parduodavo jai priklausančiose prekybos vietose. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo K. V. R. pagrįstai akcentuoja UAB „Dainiai“ kreditoriaus, kaip žemės ūkio produkcijos pardavėjo (tiekėjo) teisinio statuso išskirtinumą. Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme (toliau – Įstatymas) nurodyta, kad atsiskaitymas už žemės ūkio produkciją – visiškas pirkėjo įsipareigojimų sumokėti pardavėjui už patiektą žemės ūkio produkciją mokėtiną pinigų sumą įvykdymas, kai pirkėjas sumoka grynuosius pinigus arba perveda negrynuosius pinigus per mokėjimo paslaugų teikėją, nurodytą Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 6 straipsnyje (toliau – mokėjimo paslaugų teikėjas), arba kai dėl žemės ūkio produkcijos pirkėjo ir pardavėjo abipusių įsiskolinimų atsiradę įsipareigojimai (prievolės) baigiasi įskaitymu vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) nuostatomis (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Už žemės ūkio produkciją atsiskaitoma šalių susitarimu mokėjimo nurodymais atlikti kredito ir debeto pervedimus, naudojant vekselius, įskaitymo būdu, kitomis teisės aktuose nustatytomis mokėjimo priemonėmis ir grynaisiais pinigais, nepažeidžiant šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. Mokėjimo nurodymuose atlikti kredito ir debeto pervedimus būtina nurodyti žemės ūkio produkcijos rūšį, jos patiekimo datą ir žemės ūkio produkcijos pirkimo –pardavimo sutartyje numatytą atsiskaitymo terminą (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria trečiojo asmens argumentui, jog ginčijamo sandorio sudarymas, atsiskaitant už žemės ūkio produkciją, atitinka tiek teisinį reguliavimą, tiek tokių verslo santykių praktiką. Kita vertus, būtinybę ginčijamu būdu atsiskaityti su žemės ūkio produkcijos tiekėju galėjo padiktuoti ir elementari verslo logika. Kolegijai nėra žinomas visas ieškovės prekybos tinkle realizuotos produkcijos asortimentas. Tačiau darant prielaidą, jog didžiąją asortimento dalį sudarė atsakovės tiekta produkcija, akivaizdu, jog, nesant kitokių priemonių, turto perleidimas dengiant įsiskolinimą sudarė pakankamas sąlygas tiek užtikrinti ūkinės veiklos tęstinumą, tiek išvengti bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog tiek aplinkybė, kad atsiskaitymas už žemės ūkio produkciją reguliuojamas specialiu teisės aktu, be kita ko, numatančiu griežtus atsiskaitymo terminus ir kitas sąlygas, tiek tai, jog ir ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog bankroto procese pirmąja eile tenkinami reikalavimai už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją, sudaro pagrįstas prielaidas manyti, jog įstatymų leidėjas tokiems kreditoriams suteikia prioritetą tiek įmonių bankroto procese, tiek iki bankroto bylos iškėlimo. Ir nors ankstesnėje nutarties dalyje minėta, jog iki bankroto bylos iškėlimo galioja kreditorių lygybės principas, visgi paminėtas teisinis reguliavimas kreditorių interesų pažeidimo sąlygos kontekste pateisina šalių veiksmus sudarant ginčijamą sandorį. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytus argumentus, jog ginčui aktualiu metu ieškovė turėjo įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, kurių reikalavimai tenkintini pirmąja eile, o klausimas dėl UAB „Dainiai“ finansinio reikalavimo tenkinimo eilės bus sprendžiamas tik bankroto byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovei ir trečiajam asmeniui nurodžius aplinkybes, bankroto procese lemsiančias atsakovės finansinio reikalavimo tenkinimą pirmesne eile (tuo atveju, jeigu šalys būtų grąžintos į padėtį, buvusią iki ginčijamo sandorio sudarymo), ieškovė šiuo klausimu nepateikė motyvuoto atsikirtimo, todėl prielaidos dėl UAB „Dainiai“ pirmenybės teisės nepaneigtos. Tuo tarpu dėl darbuotojų, kaip pirmos eilės kreditorių, reikalavimo teisės, buvusios ginčijamo sandorio sudarymo metu, teisėjų kolegija jau minėjo, kad tokie argumentai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, objektyviais duomenimis nebuvo pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Šių aplinkybių kontekste sutiktina su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neturėjo pagrindo konstatuoti įstatyme numatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos pažeidimo (CK 6.9301 straipsnis), kadangi nurodytos įstatymo nuostatos ginčui aktualiu laikotarpiu negaliojo. Kita vertus, kolegija sprendžia, kad ieškovė nepagrindė, kodėl ginčo turtu pirmiau turėjo būti atsiskaityta su kitais kreditoriais, nepagrindė ir jų egzistavimo tuo metu.

63Vertindama šioje nutarties dalyje nustatytas aplinkybes CK 6.66 straipsnio taikymo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę turėjo sandorio sudarymo metu, arba ginčijamo sandorio metu egzistavo tokios teisės atsiradimo pagrindas, pvz., buvo sudarytas sandoris atidedant prievolės įvykdymo terminą. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas. Tai taip pat reiškia, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. Jau pažymėta, kad kreditoriaus teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas kreditorių pažeidimo sąlygos egzistavimą nepagrįstai grindė bankroto pripažinimo tyčiniu byloje nustatytomis aplinkybėmis (kurias teismas laikė prejudiciniais faktais), o ieškovė, pasisakydama dėl kreditorių teisių pažeidimo šiuo aspektu tik bendrai nurodė, kad UAB „Ropokalnis“ buvo skolinga valstybės ir socialinio draudimo biudžetams, įmonės darbuotojams ir keliems juridiniams asmenims. Teismas iš esmės nevertino kreditorės UAB „Dainiai“ finansinio reikalavimo pagrindą sudarančių ir šio reikalavimo tenkinimo sąlygų. Apeliacinės kontrolės metu nustatytos ir analizuotos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė kreditorių interesų pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, neįrodė.

64Dėl sandorio sudarymo (ne) privalomumo

65Nors apeliacinės instancijos teismui pateiktuose šalių procesiniuose dokumentuose tiesiogiai nėra apeliuojama dėl pirmosios instancijos teismo išvadų ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumo, kaip Pauliana ieškinio sąlygos, klausimu, visgi teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą šių išvadų apeliacinei kontrolei. Apeliantai, procesiniuose dokumentuose pasisakydami dėl kitų Pauliana ieškinio sąlygų, skirtingais argumentais akcentuoja šio sandorio sudarymą lėmusias aplinkybes.

66Kaip žinoma, sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, tik jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

67Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių skolininkės (UAB „Ropokalnis“) pareigą sudaryti 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo ir tarpusavio reikalavimų užskaitymo sandorius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia išvada. Ankstesnėje nutarties dalyje analizuotos aplinkybės suponuoja priešingą nuostatą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovę ir atsakovę UAB „Dainiai“ siejo ilgalaikiai komerciniai santykiai (atsakovė tiekė žemės ūkio produkciją, kurią ieškovė perdirbdavo ir parduodavo savo prekybos vietose), užtikrinę pajamas abiem šių santykių šalims. Byloje nėra ginčo dėl tokių komercinių santykių teisėtumo ir realumo, dėl aplinkybės, jog atsakovė turėjo galiojančią bei vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovės 200 548,61 Lt (58 082,89 Eur) įsiskolinimą. Vertinant sandorio sudarymo aplinkybes kreditorių interesų sąlygos kontekste, teisėjų kolegija konstatavo esant prielaidas atsakovę laikyti prioritetine kreditore, o ieškovė, siekdamas išvengti tiek bankroto bylos iškėlimo, tiek veiklos vykdymo nutraukimo ar apribojimo, įsiskolinimo likvidavimo tikslu perleido jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija taip pat akcentavo, jog toks prievolės kreditoriui įvykdymas nebuvo draudžiamas, bet priešingai, – numatytas įstatyme. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė neįrodė actio Pauliana sąlygos – 2013 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo ir tarpusavio reikalavimų užskaitymo sandorių sudarymo neprivalomumo.

68Dėl ginčijamų 2013 m. vasario 22 d. sandorių šalių nesąžiningumo

69Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, ir kt.). Tai daroma ir jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. Teismų praktikoje toks elgesys pripažintinas turto įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.

70Ginčą sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį nustatydamas, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, o skolininkas (ieškovė) ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti. Nenustačius, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai, bei nustačius, kad skolininkė privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, darytina išvada, kad sudarydamos sandorius šalys buvo sąžiningos. Kita vertus, atsižvelgiant į aplinkybę, jog apeliantų pateiktuose procesiniuose dokumentuose ypatinga reikšmė teikiama trečiojo asmens (atsakovės UAB „Dainiai“) (ne) sąžiningumo analizei, teisėjų kolegija konstatuoja pagrindą šiuos argumentus įvertinti atsietai nuo kitų Pauliana ieškinio sąlygų, t. y. nuo tų, kurių egzistavimas aptariamu atveju nenustatytas ankstesnėse šios nutarties dalyse.

71Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės UAB „Dainiai“ nesąžiningumą, svarbiomis laikė aplinkybes, jog pastaroji nepasidomėjo, ar ginčijami sandoriai nepažeis kitų UAB „Ropokalnis“ kreditorių interesų, nesidomėjo skolininkės patikimumu, neprašė informacijos apie jos finansinę padėtį, nesidomėjo, ar ginčijamas sandoris neturės įtakos įmonės mokumui. Pirmosios instancijos teismas vertinamos actio Pauliana sąlygos kontekste taip pat akcentavo aplinkybę, jog šalių nesąžiningumą patvirtina ginčo turto perleidimas už mažesnę kainą. Teisėjų kolegija šias pirmosios instancijos teismo išvadas laiko nepagrįstomis.

72CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija, kreditorių interesų pažeidimo sąlygos kontekste vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ginčo turto kainos ir turto vertės santykio, priėjo išvadą, jog aptariamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių akivaizdžią ginčo turto kainos ir vertės disproporciją, o priešingą išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės tyčinio bankroto byloje priimtoje 2014 m. liepos 10 d. nutartyje nustatytoms aplinkybėms suteikė prejudicinę reikšmę ir spręsdamas dėl ginčo turto kainos neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Nesant duomenų, patvirtinančių akivaizdžią kainos ir vertės disproporciją, aptariamu atveju nelieka galimybės šalių nesąžiningumui preziumuoti CK 6.67 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu. Nurodyta aplinkybė lemia išvadą, jog pareiga įrodyti šalių nesąžiningumą tenka ieškovui.

73Tiek pirmosios instancijos teismo išvados, tiek ieškovės BUAB „Ropokalnis“ argumentai teisėjų kolegijos neįtikina atsakovės UAB „Dainiai“ nesąžiningumu sudarant ginčo sandorius. Pritartina UAB „Dainiai“ apeliacinio skundo argumentui, jog ji dėjo pastangas abejonėms dėl ginčijamų sandorių neteisėtumo išsklaidyti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Ropokalnis“ finansinė padėtis iš tiesų buvo sudėtinga. Tokiam UAB „Dainiai“ suvokimui susiformuoti nebuvo būtina papildoma informacija. Vien aplinkybė, jog skolininkė įsiskolinimą siūlo padengti nekilnojamuoju turtu, yra pakankama suvokti esant sudėtingą šios finansinę padėtį. Teisėjų kolegija kreditorių interesų sąlygos pažeidimo vertinimo kontekste nenustatė konkrečių kreditorių, ginčui aktualiu laiku turėjusių vykdytinas reikalavimo teises. Tačiau vertinant šią Pauliano ieškinio sąlygą svarbios ne vien objektyvios sandorio sudarymo metu egzistavusios aplinkybės, bet ir trečiojo asmens (kreditoriaus) subjektyvus ginčo situacijos suvokimas. Teisėjų kolegija reikšmingomis pripažįsta toliau dėstomas bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Bankroto byla skolininkei inicijuota praėjus daugiau nei mėnesiui nuo ginčijamo sandorio sudarymo, taigi atsakovė neturėjo prielaidų numanyti artėjančią skolininko nemokumo situaciją, be to, tam prielaidų nesuteikė ir ieškovės 2012 metų balanso duomenys. Būtina įvertinti ir tai, jog pareiškimą dėl ieškovės bankroto bylos pateikė kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai ginčijamo sandorio kontekste buvo nežymūs. Akcentuotina, jog ginčui aktualiu metu UAB „Ropokalnis“ turtui nebuvo taikytas areštas ar kitoks disponavimo apribojimas, o ginčijamas turto perleidimo sandoris sudarytas notaro akivaizdoje, šiam neįžvelgus prielaidų netvirtinti sandorio. Minėta, jog susitarimas dėl turto perleidimo už skolą, kuriuo ir laikytini ginčo sandoriai, verslo praktikoje nors ir nėra itin dažnas, tačiau įprastas reiškinys. Be to, prievolės žemės ūkio produkcijos tiekėjui įvykdymą įskaitymo būdu numato ir specialus įstatymas. Teisėjų kolegija vertinamos sąlygos kontekste reikšminga pripažįsta aplinkybę, jog turtas buvo perduotas už kainą, kuri pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo mažesnė už jo vidutinę rinkos vertę. Ši aplinkybė nesudaro prielaidų kreditoriui papildomai vertinti (prognozuoti) kitų kreditorių interesų pažeidimo galimybės. Todėl šiuo konkrečiu atveju suvokiant, kad skolininkė turi finansinių sunkumų, pasireiškiančių lėšų trūkumų, tačiau nesant duomenų faktiniam ar teisiniam nemokumui konstatuoti, būtų nepagrįsta manyti, kad atsakovė UAB „Dainiai“ turėjo aktyviai reikalauti informacijos apie skolininkės finansinius įsipareigojimus, reikalauti pateikti kreditorių sąrašus ir pan. Teisėjų kolegija nemano, kad veikiant rinkos dėsniams, ūkio subjektams tarpusavyje konkuruojant, atsakingas ir protingas kontrahentas geranoriškai pateiktų itin subtilią savo verslo informaciją. Kita vertus, vien reikalavimas kreiptis į skolininkę dėl tokio pobūdžio informacijos, nesumažintų kitų kreditorių interesų pažeidimo rizikos, kadangi nepaneigiama galimybė tokią informaciją kreditoriui (kontrahentui) pateikti selektyviai ar net tendencingai. Tuo tarpu viešai prieinama informacija aptariamu atveju nesudarė prielaidų prognozuoti kreditorių interesų pažeidimo galimybės. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pakankamos konstatuoti atsakovės UAB „Dainiai“ sąžiningumą, todėl daroma išvada, jog ieškovė šio asmens nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, neįrodė.

74Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

75Jau minėta, kad sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises, galima pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu tik įsitikinus visų išvardintų sąlygų viseto buvimu. Todėl ieškovui neįrodžius bent vienos sąlygos, konstatuotinas actio Pauliana sąlygų viseto nebuvimas, kas sudaro pakankamą pagrindą atmesti CK 6.66 straipsnio normomis grindžiamą ieškinį. Apeliacinės instancijos teismui pagrįstais pripažinus UAB „Dainiai“ ir K. V. R. apeliacinių skundų argumentus dėl dviejų šios rūšies ieškinio sąlygų (kreditorių interesų pažeidimo ir trečiojo asmens nesąžiningumo) nebuvimo bei įsitikinus trečios sąlygos – sandorio sudarymo neprivalomumo neegzistavimu, kitų sąlygų vertinimas laikytinas nedarančiu įtakos ginčijamų sandorių neteisėtumui. Apeliacinės kontrolės metu nustačius, kad aptariamu atveju nėra actio Pauliana sąlygų viseto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindu pripažinti negaliojančiais 2013 metų vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir tos pačios dienos tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą.

76Teisėjų kolegija, apibendrinusi ieškovės poziciją, pastebi, jog ieškovė nenurodė savarankiškų 2013 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties bei 2013 m. balandžio 10 d. sutartinės hipotekos sutarties negaliojimo pagrindų. Ieškovė laikėsi pozicijos, jog šių sutarčių neteisėtumą lemia 2013 m. vasario 22 d. sandorių negaliojimas, o restitucijos taikymą natūra – paskutiniojo įgijėjo ir hipotekos kreditoriaus nesąžiningumas, pasireiškęs žinojimu, kad 2013 m. vasario 22 d. sandoriai yra neteisėti, kaip pažeidžiantys BUAB „Ropokalnis“ kreditorių interesus. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo 2013 m. vasario 22 d. sandorių pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį, ieškovės BUAB „Ropokalnis“ apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovių UAB „Vilandas“ ir „Swedbank“, AB nesąžiningumo tampa neaktualūs ir dėl šios priežasties apeliacinės kontrolės metu nevertintini. Nenustačius pagrindo pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius, nebelieka restitucijos taikymo klausimo, todėl teisėjų kolegija nevertina šalių apeliacinių skundų motyvų šiuo (restitucijos taikymo) klausimu.

77Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neturi įtakos nagrinėjamos bylos procesinei baigčiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

78Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatęs ir įvertinęs faktines aplinkybes, nepagrįstai konstatavo actio Pauliana sąlygų viseto buvimą. Šios aplinkybės lėmė, jog UAB „Ropokalnis“ ir UAB „Dainiai“ 2013 m. vasario 22 d. sudaryti sandoriai – pirkimo – pardavimo sutartis ir tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas pagal CK 6.66 straipsnį negaliojančiais pripažinti nepagrįstai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, turi pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria 2013 m. vasario 22 d. sandoriai pripažinti negaliojančiais, ir šioje dalyje priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

79Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

80Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Aptariamu atveju, pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas lemia situaciją, jog ieškovės BUAB „Ropokalnis“ ieškinys atmetamas, todėl, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, šioje dalyje priimamas naujas sprendimas, paskirstant bylinėjimosi išlaidas žemiau nustatyta tvarka. Atsakovė UAB „Dainiai“ pirmosios instancijos teisme patyrė 1 815 Lt (525,66 Eur) teisinės pagalbos išlaidų (t. 1, b. l. 82-84), atsakovė UAB „Vilandas“ pirmosios instancijos teisme patyrė 1 500 Lt (434,43 Eur) (t. 1, b. l. 116-117), tretieji asmenys V. L. ir V. Z. pirmosios instancijos teisme patyrė po 500 Lt (144,81 Eur) teisinės pagalbos išlaidų (t. 5, b. l. 50, 57). Nurodytos atsakovių ir trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos jų naudai priteisiamos iš ieškovės BUAB „Ropokalnis“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Byloje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 70 Eur (t. 1, b. l. 44). Šios išlaidos, remiantis CPK 92 straipsnio nuostatomis, valstybės naudai priteisiamos iš ieškovės BUAB „Ropokalnis“.

81Atsakovė UAB „Dainiai“ už apeliacinį skundą sumokėjo 1 742,67 Eur žyminio mokesčio (t. 5, b. l. 129). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo bankrutavusi įmonė (BUAB „Ropokalnis“), todėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį ir kasacinį skundą. Apeliantė UAB „Dainiai“ neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl sumokėtas žyminis mokestis jai grąžinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 dalis).

82Atsakovė UAB „Vilandas“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 400 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudarė atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimas (t. 6, b. l. 17). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovei suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir kokybę, šias išlaidas pripažįsta protingomis, būtinomis ir pagrįstomis, o atsižvelgusi į bylos procesinę baigtį, šias išlaidas priteisia iš ieškovės BUAB „Ropokalnis“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

83Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu, kuomet pareigą sumokėti bylinėjimosi išlaidas turi bankrutuojanti bendrovė, tokios išlaidos yra priteisiamos iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

84Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi ieškovės BUAB „Ropokalnis“ prašymu byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei UAB „Dainiai“ priklausančio turto, turtinių teisių ir lėšų areštas (t. 6, b. l. 46-48). Bylos procesinė baigtis (tai, jog BUAB „Ropokalnis“ apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, naikinant sprendimą patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje) sudaro pagrindą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – UAB „Dainiai“ priklausančio 89 782,21 Eur vertės turto, turtinių teisių ir lėšų areštą (t 1. b. l. 46-48, CPK 150 straipsnio 2 dalis).

85Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

86Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:

87„Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Dainiai“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilandas“ ir „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atmesti.

88Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ (į. k. 171383694) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainiai“ (į. k. 158203935) naudai 525,66 Eur, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilandas“ (į. k. 301824586) naudai 434,43 Eur, trečiojo asmens V. L. (a. k. ( - ) naudai 144,81 Eur, trečiojo asmens V. Z. (a. k. ( - ) naudai 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ bankroto administravimui skirtų lėšų.

89Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ (į. k. 171383694) valstybės naudai 70 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, mokėtinų iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ bankroto administravimui skirtų lėšų.

90Sprendimui įsiteisėjus, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.“

91Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ (į. k. 171383694) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilandas“ (į. k. 301824586) naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, mokėtinų iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ropokalnis“ bankroto administravimui skirtų lėšų.

92Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dainiai“ (į. k. 171383694) 1 742,67 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pagal akcinės bendrovės DNB banko 2015 m. sausio 14 d. mokėjimo dokumentą Nr. 5-74.

93Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dainiai“ (į. k. 158203935) priklausančio 89 782,21 Eur vertės turto, turtinių teisių ir lėšų areštą.