Byla 1A-103-744/2020

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Vidmanto Mylės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko), sekretoriaujant Jolantai Plungienei, dalyvaujant prokurorei Eglei Veliulienei, išteisintajai R. V. ir jos gynėjui advokatui Algimantui Ruginiui, nukentėjusiojo Ą. V. atstovui pagal įstatymą K. V.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Eglės Veliulienės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; priimtas nukentėjusiojo Ą. V. įstatyminio atstovo ir civilinio ieškovo K. V. civilinio ieškinio atsisakymas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas; daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompiuterines laikmenas su nepilnamečių liudytojų apklausomis (CD diskus prisegtus prie bylos I tomo viršelio, 4 vnt.), nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą; kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I.

5Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

61.

7R. V. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje, tai yra tuo, kad ji laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio vidurio, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydama mažametį sūnų Ą. V., gimusį ( - ) metais, padarydama jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio vidurio, tikslios datos ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, ( - ), ( - ), buto patalpose, kaip auklėjimo/drausminimo priemonę sistemingai naudodama fizinį smurtą, tai yra, dėl pastabos, blogo pažymio, namų darbų neatlikimo suduodama smūgius diržu, ranka nukentėjusiajam Ą. V. per rankas, nugarą, kojas, sėdmenis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nukentėjusiajam Ą. V. mokantis ketvirtoje klasėje, sudavė jam pakrovėjo laidu per rankas, kojas, nugarą, 2017 metų rudenį dėl išverstos gėlės mušė diržu per sėdmenis, o nukentėjusiajam Ą. V. ginantis nuo smūgių, sudavė jam per ranką, 2017 metų rudenį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną ir laiku, sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam Ą. V. į veido sritį, šiais veiksmais sukeldama Ą. V. fizinį skausmą, bei naudodama psichinį smurtą, tai yra: dažnai ant jo rėkdama, paskambinusi telefonu žodžiu grasindama, kad „kai ji grįš namo, gaus“, tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė savo artimam giminaičiui – mažamečiui sūnui Ą. V. nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą – emocijų sutrikimą vaikystėje (F93.8).

82.

9Skundžiamu Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžiu R. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą ir 163 straipsnį buvo išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nėra pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinamoji R. V. laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio kaltinime nurodytais būdais smurtavo sūnaus Ą. V. atžvilgiu. Taip pat nenustatyta kaltinamosios R. V. tiesioginė tyčia pagal BK 163 straipsnį – kad ji galėjo suvokti, jog sistemingai nuo 2011 m. iki 2017 m. lapkričio savo veiksmais (auklėjimu) psichiškai gniuždo vaiką ir norėjo taip veikti. Taipogi byloje nėra neginčijamų įrodymų, leidžiančių konstatuoti priežastinį ryšį tarp kaltinamosios R. V. elgesio su Ą. V. ir jam nustatyto nesunkaus psichikos sveikatos sutrikdymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat konstatavo, kad nukentėjusiojo Ą. V. įstatyminis atstovas K. V. baigiamųjų kalbų metu atsisakė civilinio ieškinio dėl 8000 eurų dydžio neturtinės žalos priteisimo, tokią teisę jis turi, todėl nukentėjusiojo Ą. V. įstatyminio atstovo K. V. atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas, o procesas dėl pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

10II.

11Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

123.

13Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Eglė Veliulienė prašo Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti – R. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje, ir nuteisti: pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 punktą – laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 163 straipsnį – laisvės apribojimu 1 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu bei skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant R. V. tęsti darbą, per 6 mėnesių laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; likusią skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

143.1.

15Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, todėl nuosprendyje išdėstė išvadas neatitinkančias baudžiamosios bylos aplinkybių ir nepagrįstai R. V. išteisino dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad R. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies l punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje. Nors kaltinamoji R. V. savo kaltės nepripažino, apie jos sistemingą psichinio ir fizinio smurto naudojimą nepilnamečio nukentėjusiojo Ą. V. atžvilgiu patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – paties mažamečio nukentėjusiojo Ą. V. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą K. V. parodymai, nepilnamečių liudytojų E. Š., R. L. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dviejuose teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizių aktuose nurodytos išvados, teismo vaikų ir paauglių psichiatrės ekspertės S. S. paaiškinimai, vaikų ir paauglių psichologės ekspertės I. K. – K. paaiškinimai, psichologės V. Š. parodymai, liudytojo – Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisto A. K. parodymai. Apeliantės nuomone, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jie yra patikimi ir jų visuma įrodo, kad R. V. piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydama mažametį, savo artimą giminaitį – sūnų Ą. V., ir kaltinime nurodytais veiksmai sukėlė jam nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą.

163.2.

17Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, vertindamas nukentėjusiojo Ą. V. parodymų patikimumą bei vertindamas ekspertizių išvadas, nurodo, kad tyrimo metu negauta jokių duomenų, patvirtinančių, kad nepilnamečio nukentėjusiojo Ą. V. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio būtų naudotas fizinis ir psichinis smurtas. Pirmosios instancijos teismas nurodo ir remiasi liudytojo K. V., nukentėjusiojo tėvo, parodymais, kad šis nepastebėjo smurto žymių ant nukentėjusiojo kūno, tačiau, apeliantės nuomone, tai, jog K. V. nukentėjusiojo kūno neapžiūrėjo ir vizualiai matomose kūno vietose smurto žymių nematė, nesuteikia pagrindo teigti, kad smurtas nukentėjusiojo Ą. V. atžvilgiu nebuvo panaudotas ir juo nukentėjusiajam nebuvo sukeltas fizinis skausmas. K. V. parodė apie rykštę, kuri liudytojui gyvenant su kaltinamąja buvo užkišta už staktos kaip vaikų drausminimo priemonė, ir šie liudytojo K. V. parodymai patvirtina, kad kaltinamoji R. V. namuose turėjo netinkamų vaikų drausminimo priemonių.

183.3.

19Prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog teismui pagrindą abejoti liudytojo K. V. parodymais duoda tai, kad jis pats iš karto nepranešė apie smurto atvejus atsakingoms institucijoms ir turi neigiamą požiūrį į kaltinamąją R. V.. Tačiau, prokurorės įsitikinimu, šios pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos, nes liudytojas K. V. teismui paaiškino savo elgesį, nurodydamas, kad į institucijas jis nesikreipė, nes sužalojimo žymių ant vaiko nematė, žinojo, kad policijai reikia įrodymų, matė, kad vaikas gyvendamas pas jį yra aprimęs, viską Ą. papasakojo vaiko teisėms, kurių iniciatyva ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.

203.4.

21Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nepagrįstai pažymėjo, jog nepilnamečiai liudytojai – nukentėjusiojo Ą. V. buvę klasiokai, nepatvirtino aplinkybių apie tai, kad Ą. V. jiems ir ankščiau pasakojo apie patiriamą smurtą iš mamos. Apeliantė pažymi, kad šie liudytojai apklausti tik ikiteisminio tyrimo metu, o inkriminuojami įvykiai buvo laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio, nepilnamečiai liudytojai ir nukentėjusysis tuo metu buvo nuo 6 metų iki 12 metų amžiaus, todėl mažai tikėtina, kad liudytojai gali tiksliai prisiminti, kada, ką ir apie ką pasakojo jų klasės draugas Ą. V.. Be to, liudytoja E. Š. patvirtino, jog nukentėjusysis Ą. V. daug kartų jai yra sakęs apie namuose iš mamos patiriamą smurtą, kad pradinėse klasėse apie smurtą Ą. kalbėjo beveik su visais klasiokais. Nepilnametis liudytojas M. M. parodė, kad Ą. V. dažnai sakydavo, jog pykstasi su mama, kad yra pasakojęs apie konfliktus su mama. Liudytojas R. L. patvirtino, kad vieną kartą Ą. V. jam yra sakęs, jog mama galėjo mušti Ą. su laidu, kad Ą. jam tai sakė penktoje ar šeštoje klasėje. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečiai liudytojai patvirtino nukentėjusiojo Ą. V. parodymus apie iš mamos patiriamą smurtą, apeliantės manymu, abejoti ir nesiremti šiais nepilnamečių liudytojų parodymais, vertinant nukentėjusiojo Ą. V. parodymų patikimumą, yra neteisinga.

223.5.

23Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų – pradinių klasių mokytojos R. Z. ir 5 – 6 klasių auklėtojos N. V. – G. parodymais apie tai, kad joms apie smurto atvejus nebuvo žinoma, kad jos nepastebėjo ant nukentėjusiojo kūno smurto žymių, kad Ą. V. joms nesiskundė dėl smurto. Apeliantė pažymi, kad pats nukentėjusysis Ą. V. nenurodo, jog apie mamos smurtą būtų pasakojęs ar skundęsis savo mokytojoms. Be to, šių liudytojų parodymai ir mokymo įstaigų charakteristika apie Ą. V. elgesio mokykloje sunkumus, kuri buvo įvertinta ekspertizių metu, tiesiogiai rodo nusikalstamos veikos padarymo pasekmes – nukentėjusiajam Ą. V. padaryto psichinės sveikatos sutrikdymo požymius, kurie pasireiškė per jo elgesį mokykloje, bei atskleidžia priežastinį ryšį tarp kaltinamosios veikos ir pasekmių, nes rodo, kad mama dažnai buvo kviečiama į mokyklą, yra minėjusi, jog nesusitvarko su sūnumi. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina nukentėjusiojo Ą. V. nurodytas aplinkybes, kad dėl pastabos, blogo pažymio, namų darbų neatlikimo, mama jam taikė netinkamas auklėjimo/drausminimo priemones – fizinį ir psichologinį smurtą. Todėl tai, kad liudytojos R. Z. ir N. V. – G. nežinojo apie smurto atvejus jų klasės vaiko šeimoje, nėra pagrindas, leidžiantis abejoti nukentėjusiojo Ą. V. parodymų patikimumu.

243.6.

25Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo Ą. V. charakterio savybės ne tik nepaneigia to, kad jo atžvilgiu galėjo būti panaudotas fizinis ir psichinis smurtas, bet, kaip teismui paaiškino kompetentinga ekspertė psichiatrė S. S., yra netinkamo ilgalaikio elgesio su juo pasekmė, pasireiškianti kaip emocijų sutrikimas vaikystėje, kurio požymiai yra emocijų labilumas, kintančios emocijos, priklausomai nuo pokalbio temos (jautrumas, liūdesys), įtampa, sutrikusi emocijų reguliacija, pasireiškusi netinkamu elgesiu mokykloje. Be to, kaip pažymėjo ekspertė S. S., nukentėjusiajam Ą. V. nustatytas psichikos sutrikimas išsivystė laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2017 metų, tai yra jau po tėvų skyrybų, kuomet nukentėjusysis Ą. V. gyveno tik su kaltinamąja.

263.7.

27Prokurorė pažymi, kad pati R. V. parodė, jog problemos su Ą. aštrėjo, kaupėsi, todėl ji pati po kilusio konflikto namuose su sūnumi Ą. surinko jo daiktus ir atvežė sūnų tėvui K. V.. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal VTAS pateiktą informaciją, o ne pagal K. V. pareiškimą. Atsižvelgus į šias aplinkybes manytina, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog tikėti nukentėjusiojo Ą. V. parodymais neleidžia civilinis procesas dėl Ą. V. gyvenamosios vietos nustatymo ar vaiko noras gyventi su tėčiu, yra nepagrįstas. Natūralu ir logiška, kad mažametis nukentėjusysis Ą. V. išreiškė norą gyventi ten, kur geriau jaučiasi, kur nėra mušamas, tai yra su tėvu K. V.. Aplinkybės, užfiksuotos 2018 m. gegužės 14 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų vyriausiosios specialistės V. Š. rašte Nr. ( - ) „Dėl Ą. V. nuomonės išklausymo“ dar kartą patvirtina, kad gyvenant pas kaltinamąją su nukentėjusiuoju buvo elgiamasi netinkamai, jis juto fizinį skausmą, jo emociniai poreikiai nebuvo patenkinti.

283.8.

29Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi mažametės liudytojos L. V., liudytojos R. U. ir liudytojos R. V. parodymais, konstatuodamas, kad jų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaringi, todėl jais netikėti ir nesiremti teismas neturi teisinio pagrindo. Tačiau apeliantė su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes šios liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi. L. V. ir R. U. yra kaltinamosios R. V. dukros, gyvenančios ir visokeriopai priklausomos nuo mamos, o liudytoja R. V. gyveno atskirai ir parodė, kad konfliktų tarp dukters R. V. ir jos vaikų nėra mačiusi, todėl visų šių liudytojų parodymai vertintini kritiškai.

303.9.

31Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi ir liudytojos psichologės V. Š. parodymų dalimi dėl to, kad ji nepastebėjo jokių nukentėjusiojo Ą. V. sutrikimų, emocijų, kurios būtų nebūdingos šio amžiaus tarpsnio vaikui, kad vaiko emocijos buvo natūralios, įprastos jo amžiuje, kad jai neatrodo, jog vaikas būtų sutrikdytas. Apeliantė pažymi, kad psichologė V. Š. parodė tik tai, ką ji pastebėjo pokalbio su nukentėjusiuoju Ą. V. metu ir dalyvaudama nukentėjusiojo apklausoje, tačiau ji nukentėjusiojo psichinės būklės netyrė, su visa bylos medžiaga nėra susipažinusi, ji nėra kompetentinga psichiatrė, nustatanti psichikos sveikatos sutrikimus ekspertizių metu.

323.10.

33Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai suabejojo dviejų ekspertizių aktų išvadomis, ekspertizių aktus vertino kaip nepakankamus, nurodydamas, kad atliekant nukentėjusiojo Ą. V. psichinės būklės tyrimus byloje liko nenuginčyti ir kiti nukentėjusįjį supančios aplinkos viso inkriminuojamo laikotarpio galimi poveikiai nustatytam nesunkiai sveikatos sutrikdymo mastui, be to, nepagrįstai nurodo, kad ekspertizės akte liko neįvertinta nukentėjusiojo galimybė meluoti. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantė nesutinka ir nurodo, kad ekspertizių išvados yra aiškios, tikslios, pagrįstos, gautos ištyrus visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei nukentėjusįjį. Apeliantė mano, kad du šioje byloje esantys teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizių aktai įrodo nepilnamečio nukentėjusiojo Ą. V. parodymų teisingumą, o tuo pačiu paneigia R. V. versiją apie tai, kad sūnus manipuliuoja, turi padidintą polinkį fantazuoti, kad jam yra padarytas poveikis, ir įrodo R. V. kaltę pagal pareikštą kaltinimą. Ekspertizės metu Ą. V. konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje F93.8 tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl įtariamosios R. V. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės aktų išvadomis pagrindo abejoti nėra, jas teisme patvirtino kompetentingos ekspertės – teismo psichiatrė S. S. ir teismo psichologė I. K. – K., paaiškindamos teismui, kad ekspertinio tyrimo metu tiek individualiai bendraujant su tiriamuoju, tiek atlikus testus, bei įvertinus visą bylos medžiagą, nustatyta, kad ryšys tarp kaltinamosios R. V. ir nukentėjusiojo Ą. V. yra sutrikęs, nukentėjusiajam konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl R. V. psichotraumaujančių veiksmų, kurie truko beveik 6 metus (nuo 2011 metų iki 2017 metų), visą tą laiką Ą. gyveno tik su mama, ekspertizės metu buvo vertinta, tačiau nebuvo nustatyta kitų duomenų, kurie būtų lėmę šio sutrikimo išsivystymą. Abi ekspertės pažymėjo, kad nukentėjusiojo Ą. V. kūno kalba, emocinis reagavimas atitiko jo pasakojimo turinį ir buvo adekvatus, ekspertizės metu vaiko pasakojimas apie mamos smurtinius veiksmus atitiko jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Abi ekspertės nurodė, kad ekspertizės metu jos nenustatė, kad Ą. V. meluotų, fantazuotų, kad parodymai būtų jam kieno nors įteigti, priešingai buvo nustatyta, kad Ą. V. yra nuoširdus ir atviras, jam būdingas teisingumo jausmas, jis suprato jo atžvilgiu atliekamus mamos netinkamus veiksmus, nurodė, kaip tuo metu jautėsi, kaip jautėsi laukdamas bausmių dėl blogo pažymio ar pastabos. Ekspertėms nekilo jokių abejonių nukentėjusiojo Ą. V. parodymais dėl mamos smurtinių veiksmų jo atžvilgiu ir jos rekomendavo šiais parodymais remtis.

344.

35Atsiliepimų į Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Eglės Veliulienės apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

365.

37Teismo posėdžio metu prokurorė Eglė Veliulienė ir nukentėjusiojo A. V. atstovas pagal įstatymą K. V. prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti ir R. V. pripažinti kalta padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, išteisintoji R. V. ir jos gynėjas advokatas Algimantas Ruginis prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį.

38 Apeliacinis skundas atmestinas.

39III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

406.

41Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

427.

43Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis dėl išteisintosios R. V. nekaltumo padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas; mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, R. V. išteisino nepagrįstai. Prokurorės įsitikinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina R. V. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje, todėl prašo pripažinti ją kalta padarius šias nusikalstamas veikas. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

448.

45Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

469.

47Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

4810.

49Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

5011.

51Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika; 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių, tai yra nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas supranta, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus sveikatai, gali sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą ir arba nori tokių padarinių arba, nors jų nenori bei nesiekia, sąmoningai leidžia jiems kilti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybės: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-98-616/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-507/2015, 2K-142-489/2018).

5212.

53Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, tai yra jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, tai yra jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad fizinis vaiko gniuždymas apima tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, o nustačius didesnį sveikatos sutrikdymo mastą vaikui sukelti neigiami padariniai atskirai kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius taikant nusikalstamų veikų sutapties taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).

5413.

55Nagrinėjamoje byloje R. V. buvo kaltinama tuo, kad ji laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio vidurio sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai (kaip auklėjimo/drausminimo priemonę sistemingai naudodama fizinį smurtą ir sukeldama Ą. V. fizinį skausmą) ir psichiškai (naudodama psichinį smurtą (dažnai ant sūnaus rėkdama, žodžiu grasindama fiziniu smurtu)) gniuždydama mažametį sūnų Ą. V., padarydama jam nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą (emocijų sutrikimą vaikystėje (F93.8)). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu. Vien ta aplinkybė, kad prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.

5614.

57Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. V. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (pačios išteisintosios (tuo metu - kaltinamosios) R. V., nukentėjusiojo Ą. V., jo atstovo pagal įstatymą, liudytojų parodymais, eksperčių paaiškinimais, ekspertizės aktuose pateiktomis išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga), tyrė bei analizavo tiek R. V. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog R. V. laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio vidurio sistemingai naudojo fizinį smurtą A. V. atžvilgiu, taip pat patvirtinančių R. V. kaltę sistemingai psichiškai gniuždžius savo sūnų.

5815.

59Nukentėjusysis Ą. V., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad tada, kai gyveno namuose su mama buvo visko – ir pykčio, kartais būdavo labai susipykę, mušdavo, ir linksmi buvo. Mama jį mušė daug kartų. Paskutinis kartas buvo 2017 metų rudenį, kai sudavė ranka per veidą. Priežasčių, kodėl jam sudavė, neprisimena, nežino. Dėl pastabos ar dėl žemo pažymio jį mušdavo ranka ir diržu, tačiau dažniausiai diržu per kojas ir rankas. Paskutiniu metu, kai ji bandydavo trenkti, jis neleisdavo, patraukdavo rankas. Per rankas, užpakalį ir kojas trenkdavo, per visą kūną būdavo drūžės. Jo klasiokai tai yra matę, M. M. ketvirtoje klasėje yra tai matęs. Jis du kartus kreipėsi į Vaikų liniją, sakė apie tai tėčiui, močiutei. Jis visą laiką tėčiui sakė, jis atvažiuodavo, ramiai pakalbėdavo. Tėvas jam yra sakęs, kad skambintų į policiją, bet jis neišdrįso to padaryti, nes nėra malonu skųsti savo mamą policijai. Jo sesuo L. taip pat yra gavusi nuo mamos. Kai L. išvertė gėlę, tada nuo mamos gavo abu diržu. Tai buvo praeitais metais rudenį. Pas tėvą išėjo gyventi nuo 2017 m. lapkričio vidurio. Paskutinį kartą mama jį mušė 2017 m. rudenį. Pirmą kartą mušė, kai jis ėjo į paruošiamąją klasę, gal jam tada buvo 7 metai, bet neatsimena už ką. Nuo 7 metų iki 2017 metų rudens mama naudodavo smurtą, per mėnesį 10 kartų suduodavo, dažniausiai diržu. Jam labai skaudėdavo, labiausiai skaudėjo, kai gaudavo per kojas, kartą net atsisėsti negalėjo, stovėjo pamokos metu. R. yra mačiusi, kaip mama naudoja smurtą, matė kai gavo su diržu, kai mama buvo neblaivi. Teigia tą kartą sesuo mamą patraukė už rankos sakydama taip nedaryti. R. kartais juokdavosi, kai mama jį mušdavo. Nurodė, jog prieš jį buvo naudojamas smurtas dažniau, L. būdavo kitame kambaryje, kartais ji to ir nematydavo. Kai pasiskųsdavo tėčiui ar močiutei, kad jį muša, močiutė pasakydavo netikinti, o tėtis nenustebdavo, kad taip būdavo. Tvirtina, jog tėtis ėmėsi priemonių – kreipėsi dėl smurto į Vaiko teises. Nebūdavo, kad tėtis kartu su juo ir mama kalbėtųsi. Jis pranešdavo tėčiui apie smurtą prieš jį paskambinęs telefonu, tai buvo gal prieš metus laiko. Ankščiau apie tai nesakė, nes neturėdavo galimybės paskambinti. Pas tėtį išėjo gyventi dėl smurto ir dėl mamos vartojamo alkoholio. Norėtų gyventi pas tėtį, nes pas jį daug geriau. Mokykloje niekas negirdėjo apie tai, kad prieš jį naudojamas smurtas, bet mėlynes matė M., E. Š.. Tėtis smurto žymes matė vieną kartą, kai buvo atvažiavęs 2017 m. vasarą, nes jis buvo su šortais. Tada jis susitiko su tėčiu prie darželio. Jis paskambino ir pasakė, kad vėl gavo mušti ir tėtis atvažiavo. Tėtis sakė, kad baisu ir kitą kartą liepė skambinti į policiją (1 t., b. l. 56-58). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusysis Ą. V. 2018 m. kovo 27 d. nurodė ir rašytiniame savo paaiškinime (1 t. b. l. 32 ).

6016.

61Pažymėtina, kad nors mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Nukentėjusiojo Ą. V. parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, analizuojant liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, kuriuose yra tam tikros informacijos apie Ą. V. pasisakymus dėl patirto fizinio smurto. Taip pat būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje auga vaikas. Nagrinėjamu atveju spręsdamas, ar tikėti šiais nukentėjusiojo teiginiais, vertindamas nukentėjusiojo parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino kitus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatvo, kad nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nepilnamečio nukentėjusiojo Ą. V. nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo Ą. V. nurodytų ir R. V. pateiktame kaltinime inkriminuotų aplinkybių, kad ji tyčia sistemingai naudojo fizinį ir psichinį smurtą Ą. V. atžvilgiu, išskyrus paties nepilnamečio nukentėjusiojo parodymus, kurių patikimumas kelia abejonių, neabejotinai nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys.

6217.

63Prokurorė apeliaciniame teisme nurodo, kad apie R. V. sistemingą fizinio ir psichinio smurto naudojimą nepilnamečio nukentėjusiojo Ą. V. atžvilgiu be jo paties parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą K. V. parodymai, nepilnamečių liudytojų E. Š., R. L. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dviejuose teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizių aktuose nurodytos išvados, teismo vaikų ir paauglių psichiatrės ekspertės S. S. paaiškinimai, teismo vaikų ir paauglių psichologės ekspertės I. K. – K. paaiškinimai, psichologės V. Š. parodymai, liudytojo Vaiko teisių apsaugos specialisto A. K. parodymai. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais.

6418.

65Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. K. parodė, kad jis atlikdamas savo darbines pareigas Vaiko teisių apsaugos skyriuje, bendravo su Ą. V. ir pokalbio metu vaikas įvardijo priežastis, dėl kurių jis nori keisti gyvenamąją vietą – tai mamos fizinis ir galimai emocinis smurtas jo atžvilgiu. Ą. V. nurodė tris atvejus, kai prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas, ir vieną atvejį, kai fizinis smurtas dėl nuverstų gėlių buvo panaudotas ir prieš jo seserį L. Ą. V. buvo kelis kartus perklaustas, siekiant įsitikinti, ar smurto atvejai yra tikrai realūs, tačiau vaiko pasakojimas jam abejonių nekėlė, todėl paprašė vaiko papasakotas aplinkybes išdėstyti raštu. Ą. V. minėjo, kad mama mušė jį telefono laidu, sudavė į veidą, versdavo lietui lyjant vedžioti šunį apsirengus ne pagal sezoną (3 t., b. l. 86-89). Tačiau pažymėtina, kad šio liudytojų parodymai yra išvestiniai, paremti nukentėjusiojo Ą. V. pasakojimu, liudytojas A. K. pats tiesiogiai nematė, jog R. V. būtų naudojusi fizinį ar psichinį smurtą nukentėjusiojo Ą. V. atžvilgiu, nematė jokių smurto požymių ant nukentėjusiojo kūno, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šiais jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais įrodymais.

6619.

67Apklausiamas pirmosios instancijos nukentėjusiojo Ą. V. atstovas pagal įstatymą K. V. parodė, kad jo buvusi žmona R. V. dėl sūnaus Ą. konflikto su seserimi išvarė sūnų Ą. iš namų. Atvežė sūnų Ą. ir paliko gyventi jo namuose. Į mokyklą atėjęs vaiko teisių atstovas paklausė Ą., kodėl jis nori gyventi su tėvu – K. V.. Vaikas tuomet nurodė priežastį – mama jį mušė, kas jam buvo žinoma. Apie patiriamą mamos smurtą Ą. pradėjo pasakoti dar gyvendamas su mama, tačiau jis ant vaiko kūno jokių smurto žymių nėra matęs. Tada, kai gyveno kartu su R. V., namuose už durų staktos buvo užkištas šluotos ražas – rykštė, kaip vaikų drausminimo priemonė. Ta rykštė buvo skirta vaikams mušti. Sūnus jam pasakojo, jog mama jį mušė diržu per kojas. Mama dažnai rėkdavo, vaikas bijojo. Jis su R. V. apie smurtą prieš sūnų nekalbėjęs, nes to prašė sūnus, sakydamas, jog jam dėl to bus tik blogiau. Sūnus pasakodavo, kad mama jį mušė už bet ką, dėl įvairių priežasčių. Nors jis pats tiesiogiai nematė, kad R. V. smurtautų prie sūnų Ą., tačiau apie patiriamą smurtą ne mažiau penkių kartų yra sakęs pats vaikas. Jis į vaiko patiriamą smurtą vieną kartą reagavo, buvo atvažiavęs su vaiku pasikalbėti. Jie susitiko slapčia, nes vaikas bijojo, kad nepamatytų močiutė ar sesuo R. Vaikas tąkart sakė, kad mama primušė už nieką. Dėl sūnaus mušimo nesikreipė į atitinkamas tarnybas, nes tuo metu vaikų teisių skyrius nedirbo, buvo jau po darbo valandų, o į policiją nesikreipė, kadangi nebuvo įrodymų dėl patirto smurto. Santuokos metu R. V. prieš vaikus nesmurtavo, tačiau šaukdavo ant jų, vaikai mamos bijojo. Apie mamą – R. V., vaikui negražiai nekalbėjęs, tik sakydavo jam, jog mama šitaip elgtis neturėtų. Nuo skyrybų su R. V. dėjo pastangas, kad sūnus Ą. gyventų su juo, nes sūnui gyventi su juo yra geriau, nes jis nėra toks griežtas, kaip vaiko mama. Vaikui apsigyvenus jo namuose, psichikos sutrikimų jo elgesyje nepastebėjo, išskyrus tai, kad vaikas garsiai, kaip ir jo mama, kalba. Dabar vaikas pasidaręs ramesnis (3 t., b. l. 70-72).

6820.

69Atsižvelgiant į šiuos atstovo pagal įstatymą parodymus, pažymėtina, kad K. V. tiesiogiai pats nematė, jog R. V. būtų naudojusi fizinį smurtą nukentėjusiojo Ą. V. atžvilgiu, priešingai nei nurodė nukentėjusysis, nėra matęs jokių smurto žymių ant vaiko kūno, nors sūnus apie patiriamą smurtą jam yra pasakojęs ne mažiau penkių kartų, tačiau jis į sūnaus pasakojimus sureagavo tik vieną kartą, buvo atvažiavęs slapčia su vaiku pasikalbėti, su R. V. apie smurtą prieš sūnų nėra kalbėjęs, dėl fizinio smurto jo sūnaus atžvilgiu jis nesikreipė ir į atitinkamas tarnybas, vaikui apsigyvenus jo namuose, jis jokių psichikos sutrikimų jo elgesyje taip pat nepastebėjo. Tokie liudytojo parodymai, kartu vertinant su nukentėjusiojo parodymais, nepatvirtina kaltinime R. V. inkriminuotų aplinkybių ir leidžia konstatuoti, kad pats K. V., būdamas nukentėjusiojo Ą. V. tėvu ir atsakingas už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaiko sveikata, abejojo sūnaus Ą. V. pasakojimų apie jo atžvilgiu galimai naudojamą smurtą realumu, todėl nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų kelią galimai daromai nusikalstamai veikai, – apie sūnaus pasakojimus dėl smurto nekalbėjo su sūnaus motina R. V., nesikreipė nei į Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą, nei į policiją. Atsižvelgiant į šias aplinkybes remtis K. V. parodymais grindžiant R. V. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nesant kitų patikimų jos kaltės įrodymų, taip pat nėra pagrindo.

7021.

71Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytoju apklaustas K. V. parodė, jog jam gyvenant kartu su R. V. už durų staktos kaip vaikų drausminimo priemonė buvo užkišta rykštė, ir tokie liudytojo K. V. parodymai patvirtina, kad R. V. namuose turėjo netinkamų vaikų drausminimo priemonių. Tačiau teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad liudytojo nurodytos aplinkybės dėl už durų staktos užkištos rykštės nepatvirtina R. V. kaltės padarius šioje byloje jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis Ą. V., duodamas parodymus apie galimai prieš jį mamos naudojamą fizinį smurtą, nėra užsiminęs, kad R. V. būtų sudavusi ar grasinusi suduoti jam šia rykšte. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad remiantis vien tuo, jog K. V. nukentėjusiojo kūno neapžiūrėjo ir vizualiai matomose kūno vietose smurto žymių nematė, nėra pagrindo teigti, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo panaudotas, tačiau ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, nepatvirtina R. V. pateiktame kaltinime nurodytų aplinkybių. 22.

72Nepilnametė liudytoja E. Š., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad R. V. yra klasioko Ą. V. mama. Ą. V. jai daug kartų yra sakęs, kad jį daug kartų yra mušę. Gal 4 ar 5 klasėje jis pradėjo pasakoti, kad jį muša mama. Pradinėje klasėje, kiek atsimena, matė ant jo rankos gan nemažą mėlynę, tačiau jie suprato, kad jis pats bežaisdamas susižeidė. Pati ji nėra mačiusi, kaip Ą. mama bendrauja su Ą. Kaip jis pasakojo, jį yra mušę ir su laidu, ir su diržu yra gavęs. Paskutiniu metu, šiais metais, negirdėjo nieko iš Ą., ar jį mušė ar pan. Įvykį, kad jis buvo sumuštas su laidu, jis papasakojo jai prieš keturias dienas, rodė, kad jam buvo suduota į rankas. Anksčiau apie laidus jis nėra jai pasakojęs (2 t., b. l. 40, 41). Nepilnametis liudytojas M. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad su Ą. V. buvo draugai, pažįsta jo mamą. Prisiminė, jog Ą. dažnai sakydavo, kad pykstasi su mama ir seneliu, o kartais su sese. Yra pasakojęs apie konfliktus su mama, kai ši ką nors iš Ą. atimdavo, tačiau Ą. niekada nėra užsiminęs, kad mama jį muša. Kartą matė ant Ą. rankos mėlynę, mano, kad ji atsirado bokso treniruotės metu. Keletą kartų yra buvęs Ą. namuose, tačiau nieko neįprasto nepastebėjo (2 t., b. l. 35, 36). Nepilnametis liudytojas R. L. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad R. V. yra Ą. V. mama. Jis vieną kartą yra girdėjęs, jog Ą. mama galėjo mušti Ą. su laidu. Tai buvo seniai, gal penktoje ar šeštoje klasėje. Apie mamą jam Ą. mokykloje nepasakodavo. Jis yra matęs ant Ą. šono ar kitur mėlynę, nežino iš kur ji atsirado, gal Ą. krito, bet jis Ą. apie tai neklausė (2 t., b. l. 52, 53). Vertinant šiuos nepilnamečių liudytojų parodymus konstatuotina, kad nei vienas iš šių liudytojų tiesiogiai pats nematė, jog R. V. būtų naudojusi fizinį smurtą nukentėjusiojo Ą. V. atžvilgiu, liudytojų duoti parodymai išvestiniai, vėlgi paremti tik paties nukentėjusiojo Ą. V. pasakojimais (kurių patikimumas, kaip jau buvo minėta, abejotinas), o ne kitais patikimais šaltiniais. Nors nukentėjusysis Ą. V. nurodė, kad M. M. ir E. Š. matė mėlynes ant jo kūno, tačiau byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad šios mėlynės atsirado dėl R. V. naudojamo fizinio smurto. Patys liudytojai nurodė, kad mėlynės ant Ą. V. kūno galėjo atsirasti jam bežaidžiant ar bokso treniruočių metu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais iš nukentėjusiojo Ą. V. abejones keliančių parodymų išplaukiančiais (išvestiniais) nepilnamečių liudytojų E. Š., M. M. ir R. L. parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems patikimiems įrodymams, nesirėmė.

7323.

74Apklausiama pirmosios instancijos teisme išteisintoji (tuo metu – kaltinamoji) R. V. savo kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje, nepripažino ir parodė, kad savo sūnaus Ą. V. atžvilgiu fizinio smurto niekada nėra naudojusi. Ji namuose yra griežta, kadangi šešiolika metų viena augina vaikus ir jais rūpinasi, tačiau namuose drausminimo priemonės buvo minimalios, nes Ą. jas pritaikyti buvo sunku. Vaikai žinojo, kas ir už ką yra atsakingas, ji stengėsi palaikyti gerus santykius su vaikais, tik pokalbiais rasdavo bendrą sutarimą, susivokimą, kas buvo negerai. Kai sūnui Ą. sukako 10 metų, mokykloje prasidėjo problemos, jis pradėjo maištauti, todėl ne vieną kartą ji ėjo aiškintis į mokyklą. Pabuvęs pas tėvą iš tėvo namų grįždavo piktas ir agresyvus, sakydavo, kad jis išeis pas tėvą gyventi, kai jam sueis 12 metų, pas tėvą namuose jam bus laisvė, jis ten turės viską. Lapkričio mėnesio vidury ji sūnų Ą. pas tėvą išvežė dėl namų taisyklių pažeidimo, kai tarp seserų ir Ą. kilo konfliktas, jie susimušė. Tačiau ji tenorėjusi, kad sūnus įvertintų tai, ką turi. K. V., kaip neva besirūpinantis tėvas, niekada neužsiminė, nepaklausė jos dėl tariamo smurto prieš sūnų Ą. ir nesiėmė jokių veiksmų. Mano, kad buvęs vyras nori jai tiesiog pakenkti. Ji nesutinka, kad dėl jos veiksmų sūnui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, mano, kad tai yra jos ir Ą. tėvo skyrybų pasekmė ir tėvo trūkumas šalia. Ą. norėtų, kad tėvai gyventų kartu (3 t., b. l. 67-70). Iš esmės tokius pačius parodymus išteisintoji R. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 100, 101, 113, 114, 117, 120). Kaip matyti iš šių R. V. parodymų ji neneigė, kad namuose yra tam tikros taisyklės, kurių vaikai turi laikytis, vaikai žino kas ir už ką yra atsakingas, kad kartais kildavo konfliktų, kuriuos stengdavosi išspręsti kalbėdamiesi, tačiau kategoriškai neigė naudojusi fizinį smurtą sūnaus Ą. V. atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. V. namuose vaikams nustatytos elgesio taisyklės ir ribos, negali būti vienareikšmiai ir besąlygiškai vertinamos kaip fizinio ir psichinio smurto naudojimas vaikų atžvilgiu.

7524.

76Išteisintosios R. V. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad ji Ą. V. atžvilgiu fizinio smurto niekada nenaudojo, patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojų L. V., R. U. ir R. V. parodymai. Liudytoja L. V., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad R. V. yra jos mama. Jos brolis Ą. kalba netiesą, šmeižia mamą. Mama jų nemuša ir negeria. Kai jie neklauso mamos, kai kur nors važiuoja ir negražiai elgiasi, mama neleidžia jų į lauką ir žiūrėti televizoriaus, liepia skaityti knygas. Tokios pat bausmės buvo ir Ą. Kai žaisdami žaidimą išvertė gėlės vazoną, mama dėl to supyko, liepė sušluoti ir išmesti žemes, o po to abu su broliu turėjo būti atskiruose kambariuose ir nieko nedaryti. Su broliu kartais susipykdavo, kartais susimušdavo, kartais ir žaisdavo (1 t., b. l. 165, 166). Liudytojos L. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir ( - ) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešime nurodytos aplinkybės, jog mažametė L. V. paklausta Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo, fizinių bausmių, kaip galimos auklėjimo priemonės, neįvardijo (1 t., b. l. 40).

7725.

78Liudytoja R. U. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. V. yra jos mama, nukentėjusysis Ą. V. – brolis. Ą., kaip vaikas nebuvo lengvas, jo elgesys ne visada buvo geras, tačiau tarpusavyje bendraujant atrodė viskas gerai. Jis negražiai elgdavosi mokykloje, gaudavo prastus pažymius, blogai elgdavosi su mokytojais, nesaugodavo daiktų, rūkė. Namuose, jeigu kažkuris iš vaikų prasižengdavo, mama neleisdavo išeiti į lauką, žiūrėti televizoriaus, paimdavo plančetę, liepdavo atlikti kažkokius namų ruošos darbus. Namuose buvo taikomos taisyklės: išplauti indus, pavedžioti šunį. Prasižengus Ą. mama nėra pakėlusi balso ar rankos prieš jį, ji nėra to mačiusi. Brolis nėra jai skundęsis dėl mamos elgesio ar fizinio smurto prieš jį. Brolio Ą. parodymai yra išgalvoti. Po tėvų skyrybų Ą. elgesys pablogėjo, jam buvo labai skaudu, tėtis jam buvo svarbus. Grįžus po apsilankymų pas tėvą, Ą. visiškai nebegerbdavo mamos, atsikalbinėdavo, šaukdavo. Grįžęs iš tėvo namų, brolis dažnai jai kartojo, kad kai jam sukaks dvylika metu jis išeis gyventi pas tėvą, kur jam nereikės nieko veikti (3 t., b. l. 118-121). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytoja R. U. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 21, 22). Liudytoja R. V. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji yra R. V. mama. Su dukra ir anūkais bendravo artimai, padėdavo dukrai prižiūrėti vaikus. Prisimena, kad Ą. kažką negero padarius, pasielgus negražiai, dukra visada jį pasisodindavo ir kalbėdavosi, kol vaikas prisipažindavo negerai pasielgęs. Drausmindama fizinio smurto vaikų atžvilgiu dukra nenaudojo ir Ą. apie smurtą prieš jį ar kad mama yra per griežta jai nieko nėra sakęs (3 t., b. l. 117, 118). Iš esmės tokius pačius parodymus liudytoja R. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 63, 64).

7926.

80Kaip matyti iš liudytojų L. V. ir R. U., kurios yra nukentėjusiojo Ą. V. seserys ir gyveno kartu su juo tuose pačiuose namuose su mama R. V. iki nukentėjusiajam apsigyvenus su tėvu K. V., parodymų, jos nepatvirtino nukentėjusiojo Ą. V. nurodytų aplinkybių dėl mamos jo atžvilgiu naudojamo smurto. Nors nukentėjusysis Ą. V. duodamas parodymus nurodė, kad jo sesuo L. taip pat yra gavusi nuo mamos, kad kai L. išvertė gėlę, tada nuo mamos gavo su diržu abu, kad sesuo R. yra mačiusi, kaip mama naudoja smurtą jo atžvilgiu, tačiau šias aplinkybes minėtos liudytojos paneigė. Liudytojos L. V. ir R. U. patvirtino išteisintosios R. V. nurodytas aplinkybes, kad namuose buvo laikomasi tam tikrų taisyklių dėl naminio gyvūno priežiūros, namų ruošos darbų, kad prasižengus mama jų (tiek seserų, tiek brolio) neleisdavo į lauką, žiūrėti televizoriaus, liepdavo atlikti kokius nors namų ruošos darbus, tačiau niekada nėra naudojusi fizinio smurto. Nukentėjusysis Ą. V. duodamas parodymus taip pat nurodė, kad apie jo atžvilgiu naudojamą smurtą yra sakęs močiutei, tačiau liudytoja Ą. V. močiutė R. V., kuri artimai bendravo su dukra R. V. ir anūkais, tame tarpe ir su pačiu Ą. V., paneigė tokius nukentėjusiojo parodymus ir nurodė, kad jos dukra smurto vaikų atžvilgiu nėra naudojusi, o Ą. V. apie smurtą jai nieko nėra sakęs. Šios liudytojų nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo Ą. V. parodymų patikimumu.

8127.

82Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų L. V., R. U. ir R. V. parodymai vertintini kritiškai, nes šios liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi, L. V. ir R. U. yra R. V. dukros, gyvenančios ir visokeriopai priklausomos nuo mamos, o liudytoja R. V. gyveno atskirai ir parodė, kad konfliktų tarp dukters R. V. ir jos vaikų nėra mačiusi. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojos L. V., R. U. ir R. V. davė neobjektyvius parodymus. Šių liudytojų duoti parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, jų parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa, liudytojos R. U. ir R. V. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tai, kad liudytojos L. V., R. U. ir R. V. yra artimos išteisintajai R. V. nesuteikia pagrindo išvadai, kad jos davė ne objektyvius, o išteisintajai R. V. išskirtinai palankius parodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. V. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas klausimą, pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais.

8328.

84Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi liudytojų pradinių klasių mokytojos R. Z. ir 5-6 klasės auklėtojos N. V. – G. parodymais apie tai, kad joms apie smurto atvejus nebuvo žinoma, kad jos nepastebėjo smurto žymių, kad Ą. V. joms nesiskundė dėl smurto, nes pats nukentėjusysis Ą. V. nenurodė, jog apie mamos smurtą būtų pasakojęs ar skundęsis savo mokytojoms. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytoms aplinkybėms, kad liudytojos R. Z. ir N. V. – G. ilgą laiką (maždaug penkerius metus) buvo nukentėjusiojo Ą. V. mokytojomis (auklėtojomis), bendravo tiek su pačiu Ą. V., tiek su jo mama R. V., tiek su jo tėvu K. V. byloje nagrinėjamų įvykiu laikotarpiu, todėl neabejotinai būtų pastebėjusios Ą. V. elgesio, nuotaikų pokyčius ar smurto žymes ant jo kūno dėl prieš jį naudojamų neteisėtų veiksmų (fizinio ar psichinio smurto).

8529.

86Liudytoja R. Z., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad nuo pirmos iki ketvirtos klasės yra buvę tik keletas kartų, kad Ą. V. atėjo į mokyklą nervingas ar neišsimiegojęs. Ji nėra mačiusi ant Ą. V. jokių neįprastų smurto žymių. Ant jo kūno yra mačiusi įbrėžimų ar mėlynių, tačiau jos kaip tokiam judriam vaikui, koks buvo Ą., atrodė įprastos. Dažnai Ą. prieidavo prie jos ir pasakodavo apie savo šeimą, apie santykius šeimoje, tačiau niekada nėra užsiminęs apie smurtą, niekada nėra sakęs, kad mama jį muštų ar nemylėtų. Ą. mama dėl netinkamo jo elgesio nekartą buvo kviesta į mokyklą ir visada jautriai reaguodavo į tai, tačiau savo vaiką visada užstodavo, ieškodavo problemos sprendimo būdų, su vaiku bendravo ramiu tonu (2 t., b. l. 72, 73). Liudytoja N. V. – G., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad niekada nėra pastebėjusi, jog Ą. namuose būtų negerai, ar kas nors jį ten skriaustų, ar į mokyklą jis ateitų su murto žymėmis ant kūno, ar kad Ą. kuriam iš tėvų jaustų baimę. Atėjusi į mokyklą Ą. mama visada kalbėdavo ramiai, viską jam bandydama paaiškinti, kaip reikia elgtis (2 t., b. l. 69, 70). Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad jos Ą. V. mokymo laikotarpiu nepastebėjo jokių judriam vaikui neįprastų smurto žymių ant jo kūno ar jo elgesio pokyčių, pasakodamas mokytojoms apie santykius šeimoje Ą. V. nesakė, kad mama naudoja fizinį smurtą jo atžvilgiu, todėl šių liudytojų nurodytos aplinkybės taip pat kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiojo Ą. V. parodymų patikimumu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog liudytojos R. Z. ir N. V. – G. turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus, todėl netikėti jų nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

8730.

88Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje didelę reikšmę turi ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti faktai, kad santuoka tarp R. V. ir K. V. buvo nutraukta 2012 metais, o jų vaikai L. V. ir Ą. V. liko gyventi su motina R. V.. R. V. apklausiama pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jos santykiai su K. V. buvo konfliktiški dėl K. V. alkoholio vartojimo, parodė, kad tėvui sūnaus reikėjo nuo pat skyrybų proceso pradžios, tačiau teismo sprendimu Ą. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja. Aplinkybes, kad nuo skyrybų su R. V. dėjo pastangas, jog sūnus Ą. gyventų su juo, nes sūnui gyventi su juo yra geriau, patvirtino ir pats K. V.. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad K. V. bendraudavo su sūnumi, Ą. V. taip pat noriai su juo bendraudavo, supykęs mamai nuolat sakydavo, kad kai jam sueis 12 metų išeis gyventi pas tėvą, nes ten jam labiau patinka. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos psichologės – ekspertės S. S., I. K.-K. ir specialistė psichologė V. Š. patvirtino nukentėjusiojo Ą. V. išreikštą norą gyventi su tėvu K. V.. Psichologė V. Š. apklausiama pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad pokalbio su Ą. V. metu labai išryškėjo, kad Ą. labai pergyvena dėl tėvų sutrikusių santykių. Ą. iš tiesų labai sunku laikytis ribų, taisyklių, Ą. pas mamą taikomos taisyklės buvo per sunkios ir natūralu kad, kai tėvai išsiskyrę, paaugliai dažnai linksta prie tos pusės, kurios tos taisyklės švelnesnės, lengvesnės ir pan. Be to, pažymėtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas faktiškai tuo pačiu metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl Ą. V. gyvenamosios vietos pakeitimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tarp motinos R. V. ir sūnaus Ą. V. susiklosčiusius santykius, į tai, kad Ą. V. po tėvų skyrybų norėjo gyventi su tėvu, į viso teisminio nagrinėjimo metu K. V. akcentuojamą subjektyvų neigiamą požiūrį į R. V., kas atsispindi ir nukentėjusiojo Ą. V. parodymuose, galima daryti išvadą, jog nukentėjusysis Ą. V. galėjo ir sakyti netiesą dėl jo atžvilgiu vartojamo fizinio ir psichinio smurto, todėl besąlygiškai tikėti nepilnamečio nukentėjusiojo duotais parodymais nėra pagrindo.

8931.

90Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai suabejojo dviejų teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizių aktų išvadomis, kurios yra aiškios, tikslios, pagrįstos, gautos ištyrus visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei nukentėjusįjį. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

9132.

92Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. rugsėjo 27 d. – lapkričio 9 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. ( - ) užfiksuota: 1. Ą. V. įvykio metu (nuo 7 metų amžiaus iki 2017 m. rudens), atsižvelgiant į jo individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus, galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines, reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti ir duoti apie tai parodymus; 2. Ą. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra realistiški: jie atitinka jo amžių, vartojamą žodyną, emocinius išgyvenimus bei būdingus psichologinius ypatumus. Rekomenduojama jais remtis; 3. Ą. V. neturi padidinto polinkio fantazuoti; 4. Nenustatyta duomenų, kad nukentėjusiajam Ą. V. būtų daromas poveikis, kad nukentėjusiojo apklausoje nurodytos aplinkybės būtų padiktuotos kito asmens. Ą. V. nenustatyta padidinto įtaigumo, atvirkščiai, jis geba susidaryti ir išreikšti savarankišką nuomonę (1 t., b. l. 114-120). 2019 m. kovo 12 d. – balandžio 16 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. ( - ) užfiksuota, jog šiuo metu Ą. V. konstatuojamas emocijų sutrikimas vaikystėje F93.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (įtariamosios R. V. veiksmų) ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 148-153). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgęs į šias ekspertizių aktuose nurodytas išvadas pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiajam Ą. V. nustatytas psichikos sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje tiriamų aplinkybių – mamos R. V. veiksmų, tačiau besąlygiškai tikėti ir vadovautis šiomis išvadomis negalima.

9333.

94Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad atliekant psichologinę ir psichiatrinę ekspertizę byloje liko nenuginčyti kiti nukentėjusįjį supančios aplinkos viso inkriminuojamo laikotarpio galimi poveikiai tokiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastui. Nors ekspertė S. S. posėdžio metu paaiškino, kad nebuvo pateikta kitų duomenų, išskyrus R. V. naudotą fizinį ir psichinį smurtą, galėjusį sukelti šį Ą. V. sveikatos sutrikdymą, tačiau atsižvelgtina į tai, kad Ą. V. ekspertizė buvo atlikta, nukentėjusiajam jau ilgą laiką gyvenant su tėvu, kiek tai turėjo įtakos ir kokie būtų buvę ekspertizės rezultatai ją atlikus anksčiau, prieš apsigyvenant su tėvu, ekspertės teigimu, neįmanoma nuspėti. Atliekant ekspertizę liko neįvertinta ir nukentėjusiojo galimybė meluoti. Be to, psichologė V. Š. apklausta teismo posėdyje nurodė, kad pokalbio su Ą. V. metu labai išryškėjo, jog Ą. labai pergyvena dėl tėvų sutrikusių santykių. Priešprieša tarp tėvų Ą. V. kelia dideles emocijas. Didžiausias jo noras, jog jo tėvai būtų kartu. Matyti, kad ir tėvų skyrybų atvejis traumuojančiai veikia vaiką. Bendraujant su Ą. V. ji nepastebėjo jokių sutrikimų, emocijų, kurios būtų nebūdingos šio amžiaus tarpsnio vaikui. Vaiko emocijos buvo labai natūralios, labai įprastos jo amžiuje (3 t., b. l. 99-102). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negalima neginčijamai teigti, jog nukentėjusiajam Ą. V. psichikos sutrikimas nustatytas būtent dėl R. V. elgesio su Ą. V. ir kad Ą. V. charakterio savybės ir netinkamas elgesys mokykloje yra netinkamo ilgalaikio elgesio su juo pasekmė.

9534.

96Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi psichologės V. Š. parodymų dalimi dėl to, kad ji nepastebėjo jokių Ą. V. sutrikimų, emocijų, kurios būtų nebūdingos šio amžiaus tarpsnio vaikui, kad vaiko emocijos buvo natūralios, įprastos jo amžiuje, kad jai neatrodo, jog vaikas būtų sutrikdytas. Apeliantė pažymi, kad psichologė V. Š. parodė tik tai, ką ji pastebėjo pokalbio su Ą. V. metu ir dalyvaudama nukentėjusiojo apklausoje, tačiau ji nukentėjusiojo psichinės būklės netyrė, su visa bylos medžiaga nėra susipažinusi, ji nėra kompetentinga psichiatrė, nustatanti psichikos sveikatos sutrikimus ekspertizių metu. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. V. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, neturėjo pagrindo nesiremti šios specialistės parodymais, nes tai nėra vienintelis įrodymas, keliantis abejonių teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodytų išvadų pagrįstumu ir teisingumu. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog psichologė V. Š. turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davusi neobjektyvius parodymus. Iš esmės tokios pačios aplinkybės nurodytos ir psichologės V. Š. 2018 m. gegužės 14 d. rašte „Dėl Ą. V. nuomonės išklausimo“ (1 t., b. l. 158, 159).

9735.

98Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 163 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį.

9936.

100Kaip jau minėta, išteisintoji R. V. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad namuose yra griežta, nes viena augina vaikus, jais rūpinasi, sūnus Ą. V. pradėjo maištauti, prasidėjo problemos mokykloje, vos ne kiekvieną dieną tekdavo dėl sūnaus elgesio eiti į mokyklą, aiškintis pas skirtingas mokytojas, problemos su sūnumi kaupėsi ir didėjo, namuose jis konfliktuodavo su seserimis. Tačiau jų namuose drausminimo priemonės buvo minimalios, nes Ą. pritaikyti kažkokią drausminančią bausmę buvo labai sunku. Tik pokalbiais rasdavo bendrą sutarimą, susivokimą, kas buvo negerai. Byloje ištirti įrodymai (liudytojų R. Z., N. V. – G., R. U. parodymai, mokymosi įstaigų pateiktos Ą. V. charakteristikos) patvirtina, kad Ą. V. elgesys buvo sudėtingas, problemiškas, todėl išteisintoji R. V. vedė jį pas psichologą, nuolat lankėsi mokykloje, kas leidžia manyti, jog auklėdama sūnų R. V. susidūrė su sunkumais ir iššūkiais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad nukentėjusiajam Ą. V. galėjo būti reikalingas griežtesnis auklėjimas . Kaip matyti iš išteisintosios R. V. parodymų, ji savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti sūnų paauglystės laikotarpiu, siekdama, kad jos sūnus būtų disciplinuotas, atsakingas, drausmingas, todėl nėra pagrindo teigti, kad R. V. savo veiksmais (auklėjimu) siekė fiziškai ir psichiškai gniuždyti Ą. V..

10137.

102Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, neduoda pakankamo pagrindo teigti, jog R. V. laikotarpyje nuo 2011 metų iki 2017 metų lapkričio mėnesio vidurio sistemingai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydama sūnų Ą. V., ir savo veiksmais padarydama jam nesunkų psichikos sveikatos sutrikdymą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog jos veikoje yra nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje, požymių. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai yra padarė teisingas išvadas, jog R. V. veikoje nėra BK BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3 punkte ir 163 straipsnyje numatytų nusikaltimų požymių, ir jos atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą ir R. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Dėl to prokurorės Eglės Veliulienės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

103Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Nutarė

104Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Eglės Veliulienės apeliacinį skundą atmesti.

1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija,... 4. I.... 5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė... 6. 1.... 7. R. V. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos... 8. 2.... 9. Skundžiamu Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. sausio 16 d.... 10. II.... 11. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai... 12. 3.... 13. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo... 14. 3.1.... 15. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas išteisinamąjį... 16. 3.2.... 17. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 18. 3.3.... 19. Prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismo... 20. 3.4.... 21. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje... 22. 3.5.... 23. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi... 24. 3.6.... 25. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai nei nurodo pirmosios... 26. 3.7.... 27. Prokurorė pažymi, kad pati R. V. parodė, jog problemos su Ą. aštrėjo,... 28. 3.8.... 29. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi... 30. 3.9.... 31. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi ir... 32. 3.10.... 33. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį... 34. 4.... 35. Atsiliepimų į Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo... 36. 5.... 37. Teismo posėdžio metu prokurorė Eglė Veliulienė ir nukentėjusiojo A. V.... 38. Apeliacinis skundas atmestinas.... 39. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 40. 6.... 41. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 42. 7.... 43. Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos... 44. 8.... 45. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant... 46. 9.... 47. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą... 48. 10.... 49. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar... 50. 11.... 51. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 punktą atsako tas, kas... 52. 12.... 53. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo... 54. 13.... 55. Nagrinėjamoje byloje R. V. buvo kaltinama tuo, kad ji laikotarpyje nuo 2011... 56. 14.... 57. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas,... 58. 15.... 59. Nukentėjusysis Ą. V., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė,... 60. 16.... 61. Pažymėtina, kad nors mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų... 62. 17.... 63. Prokurorė apeliaciniame teisme nurodo, kad apie R. V. sistemingą fizinio ir... 64. 18.... 65. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. K. parodė, kad jis... 66. 19.... 67. Apklausiamas pirmosios instancijos nukentėjusiojo Ą. V. atstovas pagal... 68. 20.... 69. Atsižvelgiant į šiuos atstovo pagal įstatymą parodymus, pažymėtina, kad... 70. 21.... 71. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytoju apklaustas K. V. parodė,... 72. Nepilnametė liudytoja E. Š., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją,... 73. 23.... 74. Apklausiama pirmosios instancijos teisme išteisintoji (tuo metu –... 75. 24.... 76. Išteisintosios R. V. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad ji Ą.... 77. 25.... 78. Liudytoja R. U. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. V. yra... 79. 26.... 80. Kaip matyti iš liudytojų L. V. ir R. U., kurios yra nukentėjusiojo Ą. V.... 81. 27.... 82. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų L. V., R. U. ir R. V.... 83. 28.... 84. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą... 85. 29.... 86. Liudytoja R. Z., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad nuo pirmos... 87. 30.... 88. Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje didelę reikšmę turi ir... 89. 31.... 90. Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį,... 91. 32.... 92. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. rugsėjo 27 d. – lapkričio 9 d.... 93. 33.... 94. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad... 95. 34.... 96. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi... 97. 35.... 98. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 163 straipsnį gali būti... 99. 36.... 100. Kaip jau minėta, išteisintoji R. V. apklausiama pirmosios instancijos teisme... 101. 37.... 102. Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos... 103. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 104. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus...