Byla 2K-142-489/2018

Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, nuteistojo gynėjai advokatei Ramunei Snarskytei, nukentėjusiajam A. M., nukentėjusiojo atstovui advokatui Juliui Jasaičiui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. H. (E. H.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendžiu E. H. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

4Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys atmestas. Nukentėjusiojo A. M. atstovo advokato Juliaus Jasaičio prašymas išieškoti ir priteisti A. M. 1000 Eur dydžio išlaidas, nukentėjusiojo turėtas advokato paslaugoms apmokėti, atmestas kaip nepagrįstas.

5Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

6E. H. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant vienerius metus šešis mėnesius laisvės apribojimo. Taip pat jam uždrausta keisti gyvenamąją vietą be bausmę vykdančios institucijos žinios ir jis įpareigotas per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

7Nukentėjusiojo A. M. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš E. H. priteista 1500 Eur neturtinei žalai ir 1000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

9I. Bylos esmė

10

1. E. H. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 10 val., Halės turgavietėje, esančioje Vilniuje, Pylimo g. 58, konflikto metu sudavė kumščiu ne mažiau nei tris kartus nukentėjusiajam A. M. į veidą ir šis nuo suduotų smūgių parkrito ant prekystalių, tokiais savo veiksmais padarė A. M. apatinio žandikaulio dešinės sąnarinės ataugos lūžį ir galimai galvos smegenų sukrėtimą su dešinės veido pusės hipestezija, kas atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes apatinio žandikaulio lūžio gijimas užtrunka ir sveikata dėl jo ir galimai galvos smegenų sukrėtimo buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, tokiu būdu nesunkiai sužalojo A. M..

11II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

12

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. H. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalis ir 138 straipsnio 1 dalį, dėl to pripažino kasatorių kaltu ir nuteisė nesant neginčijamų įrodymų dėl jo padarytų veiksmų.
2. Apeliacinės instancijos teismas vertino ir nuosprendį grindė tik nuteistojo E. H., nukentėjusiojo A. M., liudytojų D. B., M. D., A. P. parodymais bei medicinos išvada. Tačiau visų asmenų parodymų vertinimai verčia abejoti teismo objektyvumu, nešališkumu ir jo išvadomis. Yra nustatytas faktas dėl nukentėjusiojo A. M. patirtų sužalojimų, tačiau liko neaišku, dėl kieno ir kokių veiksmų atsirado šie padariniai. Nuosprendžius priėmę teismai rėmėsi tų pačių liudytojų parodymais, tačiau priėmė iš esmės priešingus nuosprendžius. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo veiksmų konflikto turgavietėje metu, nepagrįstai jo parodymus pripažino nenuosekliais, neatsižvelgė į tai, kad jis visą laiką tvirtino neatlikęs veiksmų, dėl kurių nukentėjusysis patyrė traumą, nėra nusikaltimo sudėčiai būtinų veikos objektyviųjų požymių. Nukentėjusysis davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas juos vertino neobjektyviai, tirdamas nukentėjusiojo versiją teismas rėmėsi liudytojo A. P. parodymais ir nepagrįstai patikėjo nukentėjusiojo pozicija, neva jis buvo sumuštas be jokios priežasties. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nesutampa su jo paties liudytojų parodymais.
3. Liudytojos D. B. ir M. D., tiesiogiai mačiusios konfliktinę situaciją, patvirtino, kad konfliktą išprovokavo būtent nukentėjusysis, šis įžeidinėjo kasatorių ir jam smogė. Nė vienoje apklausoje šios liudytojos nesuabejojo, kad smūgį sudavė nukentėjusysis kasatoriui, o ne atvirkščiai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, pernelyg daug reikšmės teikė neesminių aplinkybių aiškinimuisi (kas kur prekiavo turguje, kokiomis aplinkybėmis buvo pažįstamos su nuteistojo broliu, ar šis turi kirpyklą ir joje kerpasi ir pan.), o parodymų dalį dėl svarbaus fakto, kad kasatorius smūgio nukentėjusiajam nesudavė, nepagrįstai ignoravo. Jei liudytojos tiksliai neprisimena smulkmenų, neteisinga netikėti, kad atsimenami dalykai, kurie nevyksta kasdien, – konfliktas turgavietėje, kurio metu nukentėjusiuoju pripažintas asmuo viešoje vietoje kurstė tautinę nesantaiką, „auklėjo“, įžeidinėjo vartodamas žodžius „čiurka“ ir kt., žemindamas kasatoriaus orumą ir naudodamas fizinį smurtą. Be to, tai, kad šios liudytojos pažinojo kasatorių ir jo brolį, nėra pagrindas jų parodymus vertinti kaip neobjektyvius. Teismas nuosprendyje net neanalizavo liudytojų D. B. ir M. D. parodymų atskirai, tarsi tai būtų vienas asmuo. Toks įrodymų vertinimas nedetalizuojant, nepagrįstai darant apibendrinimus, atmetant esminius parodymus dėl ypač svarbių bylos aplinkybių rodo teismo neobjektyvumą.
4. Iš kasacine tvarka skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad kasatorius nuteistas vadovaujantis vien liudytojo A. P. parodymais, tačiau teismas nesigilino ir nevertino šio liudytojo atsiradimo byloje aplinkybių. Šis liudytojas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, o tik teisme nukentėjusiojo prašymu po to, kai parodymus E. H. naudai davė liudytojos D. B. ir M. D.. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis A. M. 2017 m. sausio 31 d. internete įdėjo skelbimą, prašydamas atsiliepti asmenis, mačiusius 2015 m. spalio 17 d. konfliktą Halės turgavietėje, jame nurodė savo telefono numerį. A. P. susisiekė su nukentėjusiuoju telefonu ir tokiu būdu tapo jo liudytoju teisme. Tokio liudytojo parodymai nepatikimi, praėjus nemažai laiko po įvykio įtartinai išsamūs; nepaneigta, kad nukentėjusysis turėjo galimybę susitarti su liudytoju. Teismas be pagrindo suteikė didžiulę įrodomąją reikšmę šio liudytojo parodymams ir laikė juos vieninteliu rimtu įrodymu, pagrindžiančiu kasatoriaus kaltę dėl smūgių sudavimo. Visi kiti liudytojai (E. G., A. M., O. Š.-Valienė, K. B., S. D., P. K., L. R.) – netiesioginiai, įvykio nematę, tik apie jį girdėję iš kalbų, tačiau nė vienas nenurodė girdėjęs, kad E. H. naudojo fizinį smurtą.
5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitas aplinkybes: kad neva patyręs tokius smūgius A. M. nekvietė greitosios pagalbos, nesikreipė į šalia turgavietės esantį policijos komisariatą, į namus parėjo pats apie 13–14 val., į medikus kreipėsi tik 2015 m. spalio 18 d., medicinos išvadoje jokių sužalojimų nenustatyta, jų nenurodė ir nukentėjusiojo sutuoktinė. Teismas neatsižvelgė į S. D. parodymus, kad jei turguje kyla muštynės, visada kviečiama policija, kad jokių muštynių nebuvo.
6. Taigi priimti apkaltinamąjį nuosprendį remiantis vien abejotinais liudytojo A. P. parodymais negalima, o kitų įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius sudavė smūgius nukentėjusiajam, byloje nėra. Nenustačius kasatoriaus nusikalstamų veiksmų, nėra ir priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, taigi nėra ir nusikaltimo sudėties.

13III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14

3. Nuteistojo E. H. kasacinis skundas atmestinas.

15Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

4. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato.
1. Pagal kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos formuojamą praktiką klausimus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
2. Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

16Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas E. H. kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nėra nustatyti kasatoriaus nusikalstami veiksmai ir įrodyti visi šio nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai.
1. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus, tiek E. H., tiek A. M. pateiktas tarpusavio konflikto ir įvykio versijas, nustatė, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. M. padarė būtent nuteistasis E. H.. Šis asmuo konflikto turgavietėje metu sudavė kumščiu ne mažiau nei tris smūgius nukentėjusiajam į veidą, nuo kurių šis parkrito ir patyrė apatinio žandikaulio lūžį, dėl to A. M. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.
2. Pagal šio teismo nustatytas aplinkybes būtent minėta E. H. veika buvo pripažinta nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi. Kasaciniame skunde ši teismo padaryta išvada ginčijama ir teigiama, kad E. H. neatliko teismo nustatytų veiksmų, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis ir būtent šis asmuo pirmas sudavė kasatoriui. Šią nuteistojo E. H. pateiktą versiją išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir pateikė motyvuotą jos vertinimą.
3. Nėra pagrindo išvadai, kad faktinės aplinkybės byloje nustatytos pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Šiuo atveju teismas ištyrė E. H. bei jo kasaciniame skunde minimų liudytojų D. B. ir M. D. duotus parodymus ir atkreipė dėmesį į tai, kad šių asmenų parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Šių asmenų parodymuose esantys prieštaravimai (tiek dėl konflikto aplinkybių, tiek dėl kitų aplinkybių, tiesiogiai nesusijusių su įvykiu, bet leidžiančių atskleisti įvykio dalyvių bei liudytojų asmenybes ir tarpusavio santykių pobūdį) svarbūs vertinant kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir formuojant teismo vidinį įsitikimą. Pagal teismų praktiką, vertinant atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties liudytojo asmeniniams, tarnybiniams interesams (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2010).
4. Tuo tarpu nukentėjusysis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus apie konflikto turgavietėje aplinkybes; jo parodymų dalį dėl to, kad sumuštas buvo būtent nukentėjusysis, patvirtino liudytojas A. P., o nurodytų sužalojimų laiką ir aplinkybes patvirtino medicinos ekspertų išvados bei duomenys, gauti iš gydymo įstaigų. Atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą patikrinęs liudytojo A. P. ir kitų asmenų parodymus, išanalizavęs visus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad E. H. pateikta versija yra nepagrįsta. Naujame nuosprendyje teismas paaiškino, kodėl nuteistojo ir liudytojų D. B. bei M. D. parodymai atmetami kaip prieštaraujantys teismo nustatytoms aplinkybėms, o byloje tirtos aplinkybės dėl neva A. M. suduoto smūgio vertinamos kaip gynybinė versija.
5. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką ir baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar liudytojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kad, norint pripažinti įrodymais liudytojų parodymus, juos reikia pagrįsti kokiais nors kitais įrodymais, kartu šis įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik liudytojo parodymais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2006).
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
7. Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-74-976/2017 ir kt.). Tokio pobūdžio pažeidimų bylą kasacine tvarka nagrinėjanti kolegija nenustato.
6. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, t. y. žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių.
1. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes nagrinėjamoje byloje šis teismas apie nustatytus objektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo požymius, tarp jų ir priežastinį ryšį, sprendė atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo teisme metu pasitvirtinusias aplinkybes apie turgavietėje įvykusį konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, prieš nukentėjusįjį E. H. panaudotus smurtinius veiksmus, nukentėjusiojo patirtus kūno sužalojimus ir motyvuotai atmesdamas kitas byloje iškeltas įvykio versijas.
2. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo aplinkybės ir šio nusikaltimo sudėtis nustatyta įvertinus teisme patikrintų bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai išspręsti teisingai.

17Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

18Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

19Nuteistojo E. H. kasacinį skundą atmesti.