Byla 1A-408-1076/2018
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, nuteistajam A. K., gynėjams advokatams Daivai Dereškevičienei, Rolandui Vaitekūnui, Sigitui Žostautui,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., N. B. ir G. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

3A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

5N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

7G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 284 straipsnį areštu 25 (dvidešimt penkioms) paroms.

8Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

9Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto ir mokytis arba dirbti.

10Iš A. K. ir N. B. solidariai priteista L. S. 1759,50 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt devyni eurai ir 50 ct) turtinei žalai, 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur neturtinei žalai ir 150 (vienas šimtas penkiasdešimt) Eur teisinių paslaugų išlaidoms atlyginti; A. S. 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti; Ma. S. 5000 (penki tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti; M. S. 5000 (penki tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

11Iš A. K., N. B. ir G. J. solidariai priteista K. B. 6 000 (šeši tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti; D. S. 200 (du šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti; Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 81,37 Eur (aštuoniasdešimt vienas euras 37 centai) turtinei žalai už nukentėjusiajam K. B. suteiktas medicinines paslaugas atlyginti.

12Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

13N. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 23 d., apie 4 val. nakties, ( - ), asmeninio konflikto metu tyčia stumdė nukentėjusįjį J. S. ir sudavė du smūgius į veidą, o nukentėjusiajam suklupus, spyrė vieną kartą į nosį, po to sudavė tris smūgius į galvą ir veidą, taip smurtaudamas padarė J. S. nosies kaulų lūžimą, sukeldamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. A. K. ir N. B. nuteisti už tai, kad 2017 m. balandžio 23 d., apie 00 val., viešoje vietoje – ( - ) – veikdami bendrininkų grupe, elgdamiesi įžūliai, kaip pretekstą savo veiksmams panaudodami mažareikšmę dingstį, užpuolė J. S. bei, matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami, rankomis ir kojomis, o A. K. – ir lazda bei šokinėjant ant nukentėjusiojo galvos, sudavė nukentėjusiajam ne mažiau vienuolikos smūgių, iš kurių ne mažiau kaip šešis į galvos sritį, taip pat dešinę šlaunį ir šonus, tokiais bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam J. S. nosies sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva nosies nugarėlėje su kraujavimu ir kraujo įkvėpimu į kvėpavimo takus, poodines kraujosruvas kaktos dešinės pusės–dešinio smilkinio srityje, kairės akies vokuose, kraujosruvas dešinio smilkinio ir viršugalvio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairio pusrutulio smilkininės skilties srityje, muštinę žaizdą pakaušio kairės pusės viršutinėje dalyje, poodinę kraujosruvą dešinėje šlaunyje, dėl ko J. S. mirė nuo dėl įkvėpto į kvėpavimo takus kraujo iš sumuštos nosies įvykusio mechaninio uždusimo, tokiu būdu bendrais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė J. S.. G. J., N. B. ir A. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2017 m. balandžio 23 d., apie 00 val., viešoje vietoje – parke, esančiame ( - ) – elgdamiesi įžūliai, be jokios dingsties užpuolė nukentėjusįjį K. B., ir, G. J. sudavus nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei šonus, N. B. ir A. K. suduodant nukentėjusiajam ne mažiau kaip po tris smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei šonus, taip pat A. K. šokinėjant ant gulinčio nukentėjusiojo, bendrais veiksmais nukentėjusiajam K. B. padarė galvos sumušimą, pasireiškusį kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės lūžiu, muštine žaizda kairės akies viršutinio voko srityje, poodine kraujosruva kairio paakio srityje, kas dėl viršutinio žandikaulio lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiu būdu bendrais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų nukentėjusiajam K. B. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

14G. J., N. B. ir A. K. nuteisti ir už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2017 m. balandžio 23 d., apie 00 val., viešoje vietoje – parke, esančiame ( - ) – tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. elgdamiesi įžūliai, kaip pretekstą savo veiksmams panaudodami mažareikšmę dingstį, N. B. ir A. K. užpuolė J. S. bei, matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami, rankomis ir kojomis, o A. K. – ir lazda bei šokinėjant ant nukentėjusiojo galvos, sudavė nukentėjusiajam ne mažiau vienuolikos smūgių, iš kurių – ne mažiau, kaip šešis į galvos sritį, taip pat dešinę šlaunį ir šonus, dėl ko J. S. mirė, o po to G. J., N. B. ir A. K. be jokios dingsties užpuolė nukentėjusįjį K. B., ir G. J. sudavus nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei šonus, N. B. ir A. K. suduodant nukentėjusiajam ne mažiau kaip po tris smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei šonus, taip pat A. K. šokinėjant ant gulinčio nukentėjusiojo, bendrais veiksmais nukentėjusiajam K. B. padarė galvos sumušimą, tuo jam nesunkiai sutrikdydami sveikatą bei sukeldami didelį išgąstį įvykio vietoje buvusiam nukentėjusiajam D. S.. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti, už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas paskirti švelnesnes bausmes arba, esant pagrindui, sumažinti iki 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. ir N. B. solidariai priteista 10 000 eurų A. S. neturtinei žalai atlyginti, arba šią sumą žymiai sumažinti, taip pat sumažinti K. B. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti.

15Nuteistasis A. K. teigia, kad apygardos teismas neteisingai įvertino byloje surinktą medžiagą ir paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Pažymi, kad netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir teismui, kitaip neapsunkino išaiškinti jo padarytą veiką, viską pripažino pats, nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, tai pripažino ir teismas.

16Apeliantas nurodo, kad nors teisme neginčijo chuliganiškų paskatų, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad tarp jo (A. K.), N. B. ir nukentėjusiojo J. S. nebuvo jokio konflikto ar kokių nors asmeninių santykių, dėl ko būtų reikėję smurtauti, nes faktiškai J. S. atsiliepimai jam buvo rimtas įžeidimas ir pasityčiojimas. Gyvenant tokiu laikmečiu ir dar ( - ) mieste leisti save žeminti ir pasklisti kalboms dėl tokio žargono kaip „gaidukas“ ar „gaidys“, reiškia susigadinti gyvenimą, būti pastumdėliu ir netekti reputacijos. Teismas neįvertino, ką reiškia jaunam žmogui leisti save pažeminti ir būti pavadintu tokiu žodžiu. Jis (A. K.) yra atlikęs arešto bausmę ir puikiai žino, ką reiškia kalėjimo žargonas, jam tai nebuvo menkavertė priežastis. 10 eurų nukentėjusiajam nenorėjo atiduoti, tai pripažįsta, tikėjosi, kad už užgauliojimą nebereikės atiduoti ir jų. Susitarimas „pamokyti“ jokiu būdu nereiškė užmušti, kaip teismui gali atrodyti. Tuo metu jis tikrai negalėjo ir nesugebėjo įvertinti galimų pasekmių smurtaujant prieš J. S.. Be to, tamsoje pagaliu pastarajam trenkė bet kur, nesirinkdamas, kad būtinai pataikyti į nosį ar veidą, tai neturėjo reikšmės.

17Nuteistasis A. K. teigia, kad teismai, kvalifikuodami padarytas veikas, didžiausią dėmesį skiria kilusiems padariniams. BK 129 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl padariniai yra vienas iš pagrindinių sudėties požymių. Kita vertus, kaltė taip pat yra pagrindinis sudėties požymis ir jo ignoruoti negalima. Kvalifikuojant veiką svarbu, kad būtų atitikmuo tarp objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo sudėties požymių, tai būtina teisingos kvalifikacijos sąlyga. Aišku, lengviausia lemiamą reikšmę suteikti kilusiems padariniams, per daug nesigilinant į kaltės turinį, bet tai neišvengiamai lems neteisingumą. Objektyvieji veikos požymiai yra gerai matomi (smūgių skaičius, padarinių rūšis), tuo tarpu subjektyvieji požymiai plika akimi nematomi. Išvada dėl kaltės formos ir turinio daroma vertinant objektyviuosius sudėties požymius, tačiau ne mažiau svarbūs yra ir kaltininko bei kitų asmenų parodymai, todėl apeliantas prašo atsižvelgti į jo parodymus ir įvertinti, ar jo veika kvalifikuota teisingai.

18Apeliantas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, būtina vadovautis ne tik bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, bet ir BK XI skyriaus normomis. Nuteistasis cituoja BK 80 straipsnio ir 91 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės priemonių parinkimo nepilnamečiui, prioritetas turi būti teikiamas nepilnamečio pataisymui, neizoliuojant jo nuo visuomenės, t. y. paskiriant auklėjamojo poveikio priemones, kontroliuojant nepilnamečio elgesį, sulaikant jį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo bei palaipsniui pripratinant jį prie normalaus (visuomenei priimtino) gyvenimo būdo, tokiu būdu prisidedant prie jo pilnavertės asmenybės ugdymo. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nepilnamečiui turi būti paskutinė priemonė (ultima ratio), kuria siekiama paveikti nusikaltusį asmenį. Skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę itin atidžiai turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistiesiems, padariusiems nusikaltimus nesulaukus aštuoniolikos metų, bausmės vykdymo atidėjimas galimas nepriklausomai nuo padaryto tyčinio nusikaltimo (nusikaltimų) sunkumo, jei už tai paskirta ne daugiau kaip penkeri metai laisvės atėmimo (BK 92 straipsnis). Įstatyme nenurodytas aplinkybių sąrašas, į kurį turi atsižvelgti teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, todėl spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi ne tik BK 92 straipsniu, bet ir bausmės paskirties bei bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41, 54 straipsniai), kitomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles. Svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį skirdamas tam, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar neįgaliųjų ir pan.).

19Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe apsvaigimą nuo alkoholio. Nurodo, kad jo neblaivumas byloje nebuvo konstatuotas, jis net nebuvo nustatinėjamas ir fiksuojamas, todėl tai nėra ir negali būti jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Išgėrinėjimą jis pripažino pats, tačiau įvykio dieną vieną butelį gėrė keturi asmenys ir jo net nebuvo išgėrę, jei kažkiek alkoholio jis ir buvo vartojęs, tai nereiškia, kad, kilus norui „pamokyti“, nebesiorientavo ir dėl to kilo tokios pasekmės, kurių jis tikrai nenorėjo ir nesiekė. Be to, teismas tik formaliai konstatavo jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jų tinkamai nevertino. Pasak apelianto, jis neneigė sudavęs smūgius J. S. ir, kad tie smūgiai galėjo būti mirties priežastimi, neneigė išvadų. Teisme jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios. Jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažino esmines jam inkriminuotų nusikaltimų faktines aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Po nusikalstamos veikos padarymo jis nesislapstė, nesukūrė kokios nors įtikinamos versijos, siekdamas suklaidinti tyrimą, davė išsamius parodymus tyrėjams, teisme pripažino, kad J. S. sudavė smūgį į galvą ir jį spardė, pripažino specialisto išvada nustatytą suduotų smūgių skaičių. Jis neigiamai vertina savo veiksmus, gailisi dėl jų, labai išgyvena padaręs tokį baisų nusikaltimą, kurio pasekmės yra negrįžtamos, tai rodo ir jo elgesys teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas pažymi, kad yra labai jauno amžiaus, įtakos turėjo ir šeiminės problemos, t. y. jis gyvena su mama, jam trūko vyriško tėvo dėmesio ir auklėjimo, jis nesijaučia subrendęs ir netinkamai vertino mamos pastangas bei jos pasitikėjimą juo. Mokykloje nebuvo agresyvus ar aršus jaunuolis, atvirkščiai, save vertina kaip ramų žmogų. Be to, būdamas suimtas ir laikomas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, tęsė mokslą, nes suprato, kad ir po bausmės atlikimo reikės dirbti ir kabintis į gyvenimą, 2018 m. vasario 13 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimu buvo skatintas už gerą elgesį, skiriant 1 valandos pasimatymo laiko pailginimą. Be to, teismas neįvertino paties nukentėjusiojo J. S. vaidmens ir provokuojančių veiksmų, t. y. kad pavadino jį (A. K.) „gaiduku“, kad su draugais vartojo alkoholinius gėrimus, buvo agresyvus, anksčiau kilus barniui konfliktuodavo ir išprovokuodavo muštynes. Apeliantas mano, kad visos išvardytos aplinkybės turi būti įvertintos kaip jo atsakomybę lengvinančios ir atitinkamai sušvelninta paskirtoji bausmė. Įvertinus visus parodymus ir aplinkybes, adekvati bausmė būtų laisvės atėmimas iki penkerių metų, atidedant jos vykdymą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, yra neadekvati, lyginant su kitų asmenų padarytais analogiškais nusikaltimais, nes prilygsta tokiems atvejams, kai žmogus nužudomas iš anksto tam ruošiantis, planuojant, t. y. veika padaroma tiesiogine tyčia. Nuteistasis pažymi, kad žudyti J. S. nesiruošė ir tikrai nesitikėjo tokių pasekmių. Jis (A. K.) niekuomet nebuvo konfliktiškas žmogus, kuriam nesvarbios moralinės vertybės, yra jauno amžiaus, nori kuo anksčiau grįžti iš įkalinimo įstaigos ir pradėti naują gyvenimą, sukurti šeimą, nes pastaruoju metu turėjo daug laiko apgalvoti savo poelgius, gyvenimo prasmę ir vertybes, padarė išvadas dėl netinkamo gyvenimo būdo ir iš to kilusių pasekmių. Labai gailisi, kad nusikaltimo pasekmės yra skaudžios ir negrįžtamos.

20Nuteistasis A. K. nurodo, kad teismas nepagrįstai tenkino A. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teigia girdėjęs, kad A. S. nesutarė su sūnumi, su juo konfliktavo, buvo išvaręs iš namų, jie jau kurį laiką kartu negyveno. J. S. nuolat pykosi su tėvu, nes pastarasis jam dėl visko priekaištavo, šeimoje vyravo įtampa. Apeliantas teigia nemanąs, kad A. S. nors kiek išgyveno dėl sūnaus netekties, mano, kad pastarasis jų sąskaita tik nori pasipelnyti iš šios nelaimės. Jei teismas vis dėl to konstatuotų, kad ir A. S. buvo padaryta neturtinė žala, priteista suma neturtinei žalai atlyginti turėtų būti žymiai sumažinta. Apelianto nuomone, nukentėjusiajam K. B. priteista suma neturtinei žalai atlyginti taip pat yra aiškiai per didelė. Šio nukentėjusiojo ieškinys nepagrįstas, nes pastarajam buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, pagal teismų praktiką tokios sumos retai priteisiamos, o jis (A. K.) neturi jokių pajamų ir dar negreitai jas turės, nes atlikinės bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 284 straipsnį, ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Kitą skundžiamo nuosprendžio dalį pakeisti. Nustatyti, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, konstatuota nepagrįstai ir į pastarąją aplinkybę – jo alkoholio vartojimą – neatsižvelgti. Jo nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir civilinių ieškovų L. S., A. S., Ma. S. ir M. S. civilinius ieškinius jo atžvilgiu atmesti arba nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir civiliniams ieškovams L. S. ir A. S. priteistas sumas neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1000 Eur kiekvienam, o Ma. S. ir M. S. – iki 500 Eur kiekvienam, arba nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir civiliniams ieškovams L. S. ir A. S. priteistas sumas neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 2000 Eur kiekvienam, o Ma. S. ir M. S. – iki 1000 Eur kiekvienam. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad jo veiksmai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuoti teisingai, už šią nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 8 metų ar artimesnio sankcijoje numatyto minimalaus dydžio, o civiliniams ieškovams L. S. ir A. S. priteistas sumas neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 5000 Eur kiekvienam, o Ma. S. ir M. S. – iki 2000 Eur kiekvienam. Jo nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir civiliniam ieškovui K. B. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1000 Eur. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad jo veiksmai pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuoti teisingai, civiliniam ieškovui K. B. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1000 Eur.

21Nuteistasis N. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį), pažeidė teisingumo principo įgyvendinimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Taip pat teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, nes neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, juos vertino selektyviai ir šališkai, vadovavosi tik jo (N. B.) tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o nekaltumą patvirtinančių bei gynybos nurodytų įrodymų ir aplinkybių neišdėstė, nepadarė jų analizės bei neįvertino jų reikšmės įrodymų visete, tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus dėl pareikšto kaltinimo vertino jo nenaudai. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl jo kaltės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos grindžiamos tik prielaidomis bei spėjimais ir nėra pagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais, iš teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų analizės logiškai neišplaukia jo (N. B.) kaltę patvirtinančios išvados, be to, nuosprendyje visiškai neaptarti ir nepaneigti jo nekaltumą patvirtinantys įrodymai, nebuvo paneigtos ir jo teismui nurodytos liudytojų nepatikimumą patvirtinančios aplinkybės.

22Apeliantas nurodo, jog teismo išvados, kad jis turėjo neapibrėžtą tyčią nužudyti J. S. ir kad neturėjo smurto prieš J. S. naudojimo asmeninių paskatų ir (ar) pykčio (keršto) jam motyvų, yra neįtikinančios ir nepagrįstos. Nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinimas yra per daug kryptingas ir dirbtinai priderintas prie jam pareikštų kaltinimų, taip pažeidžiantis nekaltumo prezumpcijos principą.

23Nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis (N. B.) kojomis ir (ar) rankomis sudavė smūgius J. S. į galvą, todėl šiuo atveju lemiami buvo ir jo, o ne tik A. K. veiksmai. Tiek jis pats, tiek A. K. parodė, kad tik pastarasis sudavė J. S. smūgius į galvą, tuo tarpu jis (N. B.) nė vieno smūgio į galvą nesudavė. Jokių kitų faktinių duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes, byloje nėra. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad tarp jo ir A. K. buvo bendras tikslas ir bendri veiksmai bei tyčia nužudyti J. S., dėl to jo veiksmai buvo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį. Apeliantas nurodo, kad jo, A. K. ir G. J. susitarimo ribos buvo smurtiniais veiksmais atkeršyti J. S. už pastarojo netinkamus veiksmus. Jo (N. B.) ir A. K. susitarimas buvo ir tai, kad negalima suduoti smūgių į galvą. Pastarasis susitarimas įvyko jiems išėjus iš namų ir G. J. einant toliau nuo jų priekyje, kai jis (N. B.) A. K. pasakė nesuduoti smūgių J. S. į galvą ir šis atsakė teigiamai. A. K. teisme aplinkybes dėl jo pasakymo nesmūgiuoti į galvą patvirtino. Nors pastarasis neprisiminė, ką pats į tai atsakė, tačiau nurodė, kad galėjo būti, jog atsakė teigiamai.

24Apeliantas nurodo, kad teismo medicinos ekspertas N. R. teisme paaiškino, jog mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas ir vienu smūgiu lazda. Tuo tarpu įtakoti šį smūgį (jį nutraukti) jis (N. B.) neturėjo jokios galimybės, nes tuo metu dar nebuvo priartėjęs prie J. S., o ir tikėtis tokio smūgio dėl prieš tai nurodytų aplinkybių net neturėjo pagrindo. Jam priartėjus prie J. S., A. K. susitarimo ribas peržengiančių veiksmų, kuriuos galima būtų nutraukti, nebeatliko, taigi, jis (N. B.) turėjo pagrindą manyti, kad A. K. daugiau tokių veiksmų nebeatliks, ir tuomet dėl J. S. jaučiamo pykčio ir keršto sudavė kelis smūgius į korpusą, t. y. vietas, į kurias suduoti atitinkamo pobūdžio ir intensyvumo smūgiai pavojaus gyvybei sukelti neturėjo, negalėjo ir nesukėlė. Teismas, grįsdamas savo išvadą, kad ir jis (N. B.) sudavė J. S. į galvą, rėmėsi tuo, kad sužalojimų lokalizacija yra galvoje (tačiau tiek jis pats, tiek A. K. nurodė, kad tik A. K. vartojo smurtą į galvos sritį, suduodamas į šią vietą lazda, o po to irgi tik jis vienas atlikdamas koja trypimo pobūdžio smūgius į galvą, kuriuos jis pats tik pamatęs spėjo sureaguoti ir nutraukė) ir tik vienas sužalojimas konstatuotas dešinėje šlaunyje. Tačiau teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, kad, suduodant smūgius į korpusą apsirengusiam asmeniui, tų smūgių žymių gali nelikti. Tai priklauso nuo žmogaus sudėjimo, drabužių. Taigi, įvertinus aplinkybę, kad įvykio metu J. S. buvo apsirengęs, akivaizdu, jog suduodant smūgius į korpusą, tų smūgių žymių neliko. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio dėstomojoje dalyje šią aplinkybę nurodė (nuosprendžio 10 lapo priešpaskutinė pastraipa), tačiau jos visiškai nevertino, o išvadą, kad sužalojimų kitose kūno vietose nenustatymas įrodo, jog jis (N. B.) taip pat smurtavo tik į galvą, padarė nepagrįstai, pažeisdamas in dubio pro reo principą. Pasak apelianto, išdėstytos aplinkybės įrodo, kad susitarimo nužudyti tarp jo, A. K. ir G. J. tikrai nebuvo, todėl kiekvienas iš jų turi atsakyti už savo atliktus veiksmus pagal tiesioginiame priežastiniame ryšyje atsiradusias pasekmes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-424/2012). Sunkiausi padariniai (J. S. mirtis) kilo ne nuo jo (N. B.) smurtinių veiksmų, jis neturėjo tyčios sukelti tokius padarinius, A. K., jo paties ir tuo pačiu G. J. tyčia padarinių atžvilgiu, kaip ir atlikti veiksmai, buvo skirtingi, todėl nebuvo teisinio pagrindo jo (N. B.) veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį, jie turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal dėl jo kaltais veiksmais kilusias pasekmes (skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Teismo medicinos ekspertas N. R. nurodė, kad kitus J. S. padarytus sužalojimus vertino nežymiu sveikatos sutrikdymu, tik nosies sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva nosies nugarėlėje su kraujavimu ir kraujo įkvėpimu į kvėpavimo takus, vertino sunkiu dėl to, kad jis buvo mirties priežastimi. Tačiau, kaip paaiškino ekspertas, jei J. S. dėl šio sužalojimo nebūtų miręs, tai toks sužalojimas būtų vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (nedideli kraujo išsiliejimai galvoje rezorbuojasi. Išsiliejimas nedidelis, neplatus, rezorbavimasis paprastai būna be komplikacijų, nelieka jokių neurologinių liekamųjų reiškinių, tai būtų tik nusiskundimas dėl sveikatos).

25Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų aplinkybių, reikšmingų nustatant jo ir A. K. tyčios turinį. Kai jis (N. B.) pamatė, jog A. K. smūgiuoja nukentėjusiajam į galvą, t. y. atlieka veiksmus, peržengiančius susitarimo ribas, ir kai turėjo galimybę juos įtakoti, t. y. nutraukti, tai iš karto nustūmė koja į galvą trypimo pobūdžio smūgius atliekantį A. K. nuo J. S.. Apeliantas pažymi, kad teismui jis paaiškino, jog smūgių J. S. sudavimo pradžios nematė, o kai tai pamatė, iš karto sureagavo ir nustūmė A. K. nuo nukentėjusiojo, o po to nei pastarasis, nei jis pats jokio smurto prieš J. S. nenaudojo, abu nubėgo prie K. B. ir G. J.. Jokių šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra. Taigi, visos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju A. K. peržengė susitarimo ribas (vartoti smurtą nesuduodant smūgių į gyvybiškai svarbų organą – galvą), o jis (N. B.) tam nepritarė ir susitarimo ribas peržengiančių veiksmų nei pats, nei bendrai su A. K. neatliko, netgi priešingai, kai tik atsirado galimybė, nutraukė tokius A. K. veiksmus. Dėl to A. K. veiksmai turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, tai patvirtina visuma prieš tai aptartų aplinkybių, taip pat ir jo (N. B.) atlikti veiksmai: pasakymas nesmūgiuoti į galvą, žodinio A. K. patvirtinimo taip nedaryti gavimas, trypiančio A. K. nustūmimas nuo J. S., jo (N. B.) ir A. K. veiksmų, susijusių su J. S. mirtimi, esminis skirtingumas. Jam (N. B.) buvo svarbu, kad J. S. nemirtų bei nebūtų rimčiau sužalotas, jis nustūmė A. K., paliko J. S. gulėti ant šono, tuo metu manė, kad šis miega, nes girdėjo jį knarkiant, kas taip pat įrodo, kad J. S. tuo metu dar buvo gyvas.

26Nuteistasis teigia, kad tiek valstybinis kaltintojas, tiek pirmosios instancijos teismas būtent taip įvertino bylos aplinkybes G. J. atžvilgiu ir nekaltino pastarojo pagal BK 129 straipsnį, nors šis taip pat sutiko sumušti („pamokyti“) J. S., be to, net nesitaręs, kokius veiksmus kas atliks ir neaptaręs smurto vartojimo ribų, t. y. kad nevartoti smurto į galvą, būtent tuo tikslu ėjo kartu, matė lazdos paėmimą ir taip pat, kaip ir jis (N. B.), turėjo vertinti jos panaudojimo galimybę, matė gulintį nejudantį J. S. griovyje, matė sulūžusią lazdą, kartu atliko teismo nuosprendyje įvardytus „paruošiamuosius“ darbus (persirengė kitais drabužiais).

27Pasak apelianto, net ir tuo atveju, jei jo veiksmai bus įvertinti kaip susiję priežastiniu ryšiu su J. S. mirtimi, jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Nuteistasis apeliaciniame skunde cituoja teismo medicinos eksperto paaiškinimus, duotus teisiamojo posėdžio metu, ir teigia, kad jis nežinojo ir negalėjo numatyti, kad iš esmės prieš pat įvykį J. S. bus pažeista nosies kraujagyslė, kad vyks kraujavimas iš nosies ir dar tokio intensyvumo, kad krauju būtų galima mechaniškai uždusti, tuo pačiu esant ir dar vienai privalomai aplinkybei – daliniam sąmonės praradimui, t. y. „sąmonės prieblandai“. Pastaroji būsena, kaip ir kraujavimas iš nosies, atsinaujinti galėjo ir ne dėl jų (nuteistųjų) veiksmų, t. y. panaudoto smurto, bet dėl prieš tai vykusio intensyvaus kraujavimo ar sunkaus J. S. girtumo, kaip kad nurodė teismo medicinos ekspertas. Svarbu yra ir tai, kad J. S. su draugais name girtavimo prieš įvykį metu dėl K. B. fizinio poveikio į J. S. nosį prasidėjęs kraujavimas buvo tikrai intensyvus ir truko gan ilgą laiko tarpą (apie 15-20 minučių), vyko su pertrauka net du kartus, antrą kartą atsinaujino savaime, nors šiuo atveju išlieka pagrįsta abejonė, kad kraujavimas nebuvo visiškai sustojęs, o tik apmažėjęs iki tam tikro minimumo, kai asmuo tam tikrą nedidelį besiliejančio nosyje iš kraujagyslės kraujo kiekį nuryja į skrandį, o po to vėl suintensyvėjo. Taigi šioje byloje nustatyta, kad prieš įvykį vykęs intensyvus kraujavimas su pertrauka per 2 kartus, girtumas bei trauma kiekvienas jų atskirai galėjo nulemti J. S. mirtį – uždusimą krauju. Be to, name vykęs kraujavimas ir alkoholis galėjo nulemti intensyvesnį nei paprastai nuo nustatyto sužalojimo būnantį kraujavimą, kas ir galėjo būti mirties priežastis, o šių aplinkybių jie (nuteistieji) nežinojo ir negalėjo jų numatyti. Taigi, šiuo atveju lieka nepaneigta abejonė (eksperto patvirtinta prielaida), kad ir įvykio metu tas kraujavimas atsinaujino savaime ar iki įvykio net nebuvo visiškai sustojęs, o prieš pat įvykį ar jo metu savaime suintensyvėjo. Visos šios abejonės turi būti vertinamos vadovaujantis in dubio pro reo principu. Be to, šioje byloje liko nepaneigta abejonė, kad uždusimas krauju galėjo įvykti ir dėl D. S. veiksmų, kai šis rado J. S. gulintį ant pilvo, t. y. kniūbsčią, jį atvertė ant nugaros ir palikęs kvietė pagalbą, o tuo metu ir galėjo įvykti mirtis dėl uždusimo nuo kraujo. Ekspertas N. R. patvirtino, kad tikimybė uždusti krauju yra didesnė būnant žmogui ant nugaros, nei kniūbsčiam ar ant šono. Be to, ekspertas nurodė, kad negalima nustatyti, kuriuo metu įvyko uždusimas. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistasis mano, kad spręstinas klausimas dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 144 straipsnį, bet ne dėl tyčinio nužudymo.

28Nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo veiksmai buvo sąlygoti chuliganiškų paskatų, nes jis prieš J. S. smurtavo iš asmeninių paskatų, veikiamas pykčio (keršto) jausmo J. S.. Šis jausmas formavosi jau nuo 2016 metų, t. y. įvykio (muštynių) su J. S., už kurias jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau iki šiol mano, jog pats nukentėjusysis tą kartą išprovokavo smurtą. Nukentėjusysis neblaivus kavinėje kabinėjosi prie barmenės, įžeidinėjo kitus ten buvusius lankytojus, dėl ko jis (N. B.) pastarąjį sudrausmino. Šis įžūliai ir agresyviai atsakė jam, dėl to jie abu išėjo iš kavinės ir susimušė, o muštynių metu J. S. ir toliau buvo agresorius bei aktyviai sudavinėjo jam smūgius. Nepaisant to, baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiamas jis (N. B.), nes sulaužė nukentėjusiajam nosį. Nors formaliai jis su J. S. susitaikė, tačiau minėta nuoskauda dėl netinkamo J. S. elgesio, jo (N. B.) atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo bei su tuo susijusių pasekmių, iki šiol vykdomo išieškojimo ligonių kasai liko. Be to, po šio įvykio J. S. ir toliau elgėsi neadekvačiai, būdamas girtas įžeidinėjo necenzūriniais bei kitais užgauliais žodžiais jį (N. B.) ir jo draugus, ne kartą viešai tyčiojosi iš liudytojo D. S., dėl ko tarp jo (N. B.) ir J. S. buvo įvykęs žodinis konfliktas. Dar daugiau, J. S. neteisingai apkalbėjo jį (N. B.), t. y. pripasakojo nebūtų dalykų apie tariamą netinkamą elgesį su kitais pažįstamais jo motinai, dėl ko pastaroji labai supyko, o jis pats dėl to labai pergyveno ir pyko ant J. S.. Įvykio dieną J. S. parduotuvėje prie kitų asmenų jį įžeidė, išvadindamas „gaidžiu“, o jų gyvenamajame rajone ir draugų rato aplinkoje asmens išvadinimas šiuo žodžiu suprantamas ir vertinamas kaip bene didžiausias įžeidimas, į kurį nesureagavęs gali prarasti draugus ar užsitraukti jų panieką bei tapti patyčių, užgauliojimų ir panašiai objektu. Visos šios aplinkybės rodo, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, jo (N. B.) konfliktas su J. S. įvyko dėl tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų, suformavusių pykčio bei keršto J. S. jausmą, o jo (N. B.) veiksmai, atlikti nakties metu, nuošalesnėje vietoje, nesant joje pašalinių, su įvykiu bei jo dalyviais nesusijusių kitų asmenų, nebuvo nukreipti demonstruoti nepagarbą elementarioms elgesio taisyklėms, visuotinai priimtinoms moralės normoms, jis nepriešpastatė savęs aplinkiniams, nesiekė pažeminti ar paniekinti jų. Apeliantas pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog J. S. buvo siekiama atkeršyti už patirtas nuoskaudas (nuosprendžio 17 lapo 2 pastraipa nuo viršaus). Be to, tai, kad jis dėl asmeninių paskatų jau mušėsi su J. S. 2016 metais, yra neginčijamai nustatyta ir šioje byloje (I epizodas, kuriame jo veika buvo kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį), todėl akivaizdu, kad tarp jų jau nuo 2016 m. buvo susiklostę asmeniniai konfliktiški santykiai. Duomenų, kad jų tarpusavio nesutarimai būtų pasibaigę, nėra, o netgi priešingai, liudytojų bei nuteistųjų parodymai patvirtina, kad tie nesutarimai ir konfliktiški santykiai po to karto iki pat šio įvykio tik augo ir didėjo.

29Dėl pirmiau paminėtų aplinkybių, apelianto teigimu, jo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir K. B. sužalojimo epizode, taip pat jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnį. Nuteistasis taip pat nurodo, kad iš pradžių smurtauti prieš K. B. jis neketino, sumanymas kilo tuo metu, kai pamatė, kad pastarasis mušasi su G. J. ir nutarė šiam padėti, taigi, taip pat dėl asmeninių paskatų. Be to, visos šios aptartos aplinkybės rodo, kad jo (N. B.) veikos motyvacija buvo nulemta ne iki įvykio išgerto nedidelio alkoholio kiekio, o pirmiau aptartų veiksnių.

30Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmes, nepakankamai įvertino jauną jo amžių, nepakankamą socialinę brandą, asmenybės pavojingumą, jau patirtas neigiamas pasekmes ir išgyvenimus, suėmime išbūtą laiką bei jam taikytinos bausmės pobūdį ir galimybę padaryti tuo baudžiamojo įstatymo nustatytą poveikį, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Mano, kad įvertinus dabartinius jo asmenybės pokyčius, tai, kad po inkriminuojamų veiksmų atlikimo praėjo ilgas laiko tarpas, jis charakterizuojamas teigiamai, daugiau kaip metus laiko išbuvo suimtas ir dėl to jam jau padarytas atitinkamas neigiamas poveikis, jis jau yra nubaustas, sulaikytas nuo nusikalstamų veikų padarymo, tai, kad yra pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jo atskyrimas nuo socialinės aplinkos ir ilgalaikis įkalinimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Jei apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad jo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, paskirta bausmė turėtų būti sumažinta iki artimesnio sankcijoje nustatyto minimalaus dydžio. Tai, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, pasak apelianto, patvirtina ir žymiai mažesnis A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, įvertinus jo (N. B.) ir A. K. atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą, pavojingumą ir t. t. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. J. prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas atleisti pagal laidavimą be užstato.

31Nuteistasis G. J. teigia, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, ji neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir prieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Nurodo, kad jo tėtis A. J. pateikė teismui prašymą atiduoti jį (G. J.) pagal laidavimą be užstato arba su užstatu ir tuo pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kurį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė. Teismas nurodė, kad laiduotojo gyvenimas kitoje Lietuvos vietovėje (( - )) ir jo darbo pobūdis (tolimųjų reisų vairuotojas) neužtikrins galimybės daryti teigiamą įtaką jam (G. J.), tačiau teisme tiek jo tėtis A. J., tiek jis pats paaiškino, kad, atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis (G. J.) kaip pagalbininkas išvyktų kartu su tėčiu į tolimuosius reisus, taip įsisavindamas šią profesiją. Pastaroji aplinkybė kaip tik ir užtikrintų galimybę daryti teigiamą įtaką, nes jis būtų atitrauktas nuo aplinkos ir sąlygų, kurios privedė prie priešingos teisei veikos padarymo. Dėl to, atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išnyktų ir auklėjamojo poveikio priemonės – įpareigojimo nuo 22 iki 7 val. būti namuose – būtinybė ir aktualumas. Be to, dirbdamas su tėčiu, jis greičiau galės atlyginti priteistus civilinius ieškinius, kurių teisėtumo neginčija. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo A. K. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistųjų N. B. ir G. J. gynėjai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų A. K., N. B. ir G. J. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų A. K., N. B. ir G. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria A. K., N. B. ir G. J. pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį ir jiems už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės bei šios bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis už kitas nusikalstamas veikas, naikinama ir šioje dalyje A. K., N. B. ir G. J. priimamas išteisinamasis nuosprendis, teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 3 ir 4 dalys, 329 straipsnio 1 punktas). Nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo keičiama, nes netinkamai išspręstas nukentėjusiojo K. B. civilinis ieškinys (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

32Dėl nuteistųjų N. B. ir A. K. apeliacinių skundų argumentų Kaip matyti iš nuteistojo N. B. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jis 2016 m. balandžio 23 d., apie 4 val. nakties, ( - ), asmeninio konflikto metu smurtaudamas prieš J. S., nesunkiai pastarąjį sužalojo (padarė nosies kaulų lūžimą), t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nuteistasis neneigia, kad 2017 m. balandžio 23 d., apie 00 val., ( - ) kartu su A. K. ir G. J. užpuolė J. S. bei kartu su juo buvusį K. B. ir vėl panaudojo fizinį smurtą prieš J. S., o taip pat prieš K. B., tačiau mano, kad už tyčinį J. S. nužudymą yra nuteistas nepagrįstai. Apeliantas teigia, kad susitarimo nužudyti J. S. tarp jo, A. K. ir G. J. nebuvo, tyčios sukelti tokius sunkius padarinius jis neturėjo ir jie atsirado ne dėl jo smurtinių veiksmų. Nukentėjusiajam J. S. jis esą sudavė tik kelis smūgius į korpusą ir jokių gyvybei pavojingų sužalojimų nepadarė, o mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas A. K. veiksmais, peržengiančiais jų susitarimo vartoti smurtą nesuduodant smūgių į gyvybiškai svarbų organą – galvą – ribas. Be to, J. S. mirtį galėjo nulemti ir ne prieš jį panaudotas fizinis smurtas, bet kitos priežastys. Nuteistasis A. K. neneigia smurtavęs prieš J. S., įskaitant smūgių sudavimą į galvą lazda, rankomis ir kojomis, tačiau taip pat mano, kad jo nusikalstami veiksmai J. S. atžvilgiu kvalifikuoti netinkamai, nes jis tikslo nužudyti J. S. neturėjo, įvykio metu negalėjo ir nesugebėjo įvertinti galimų smurto pasekmių, tamsoje pagaliu sudavė nukentėjusiajam bet kur, nesirinkdamas, kad būtinai pataikyti į nosį ar veidą. Be to, abu nuteistieji teigia, kad įvykio metu smurtavo prieš nukentėjusiuosius ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų. Šie nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl A. K. ir N. B. kaltės tyčia dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais nužudžius J. S. ir nesunkiai sužalojus K. B.. Byloje esanti specialisto išvada Nr. M 179/2017(05), taip pat šią išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto N. R. paaiškinimai teisiamajame posėdyje patvirtina, kad byloje nagrinėjamo 2017 m. balandžio 23 d. įvykio metu nukentėjusiajam J. S. buvo padaryti šie sužalojimai: nosies sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva nosies nugarėlėje su kraujavimu ir kraujo įkvėpimu į kvėpavimo takus, padarytas mažiausiai vienu kieto buko daikto trauminiu poveikiu, galimai trumpu laikotarpiu iki mirties, smūgiuojant kumščiu ar panašiu daiktu; poodinės kraujosruvos kaktos dešinės pusės – dešinio smilkinio srityje, kairės akies vokuose, kairės ausies kaušelyje ir kairio užausio srityje, kraujosruvos dešinio smilkinio ir viršugalvio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairio pusrutulio smilkininės skilties srityje, šie sužalojimai susiformavo nuo mažiausiai penkių trauminių poveikių kietais bukais daiktais, galimai trumpu laikotarpiu iki mirties, smūgiuojant kumščiais ar panašiais daiktais; muštinė žaizda pakaušio kairės pusės viršutinėje dalyje, padaryta vienu kieto buką briauną veikliojoje dalyje turinčio daikto trauminiu poveikiu, galimai trumpu laikotarpiu iki mirties, tokiu daiktu smūgiuojant; poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, padaryta mažiausiai vienu pailgo kieto buko daikto trauminiu poveikiu, galimai trumpu laikotarpiu iki mirties, smūgiuojant pagaliu ar panašiu daiktu. Nukentėjusysis J. S. mirė nuo dėl įkvėpto į kvėpavimo takus kraujo iš sumuštos nosies įvykusio mechaninio uždusimo (t. 1, b. l. 91–93, t. 10, b. l. 114–115). Nuteistasis N. B., apeliaciniame skunde ginčydamas priežastinį ryšį tarp įvykio metu prieš J. S. panaudoto fizinio smurto ir jo mirties, remdamasis teismo medicinos eksperto N. R. paaiškinimais teisme, kad žmogus uždusti nuo kraujavimo iš nosies gali tik esant sąmonės sutrikimui, pabrėžia įvykį prieš nukentėjusiųjų J. S. ir K. B. užpuolimą, kuomet išgertuvių B. A. namuose metu draugiškai apsikabinus su K. B. J. S. ėmė kraujuoti iš nosies, taip pat aplinkybę, kad J. S. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Pasak N. B., dėl pirmiau paminėto įvykio kraujavimas iš nosies J. S. galėjo atsinaujinti savaime, o sąmonės sutrikimą, kaip ir intensyvesnį nei paprastai nuo smūgio kraujavimą, galėjo lemti stiprus apsvaigimas nuo alkoholio, o ne prieš nukentėjusįjį panaudotas fizinis smurtas. Teisėjų kolegija sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų K. B., D. S., taip pat liudytojo B. A. parodymų, kraujavimas iš nosies J. S. buvo sustabdytas dar B. A. namuose ir nėra tokių duomenų, kad jis būtų atsinaujinęs nukentėjusiesiems einant į A. K. ir J. S. sutartą susitikimo vietą. Jau minėta, specialisto išvadoje konstatuota, kad įvykio metu, be kita ko, suduodant ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu (ar panašiu daiktu), nukentėjusiajam J. S. buvo padarytas nosies sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva nosies nugarėlėje su kraujavimu. Tiesioginį ryšį tarp minėto sužalojimo ir kraujavimo specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas patvirtino ir apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Nors pastarasis neatmetė savaiminio kraujavimo atsinaujinimo galimybės, taip pat nurodė, kad išgertas alkoholio kiekis galėjo paskatinti kraujavimą, tačiau vien tai, įvertinus J. S. padarytus specialisto išvadoje išvardytus sužalojimus, nesudaro pagrindo išvadai, kad kraujavimas iš nosies nebuvo susijęs su prieš nukentėjusįjį atliktais smurtiniais veiksmais, t. y. smūgiais į galvą, įskaitant nosies sritį. Vien tai, kad įstatyme numatytus padarinius kartu gali įtakoti keli faktoriai (tiek prieš nukentėjusįjį naudotas smurtas, tiek ir jo paties konstitucija), priežastinio ryšio savaime nepaneigia. Tas pats pasakytina ir dėl J. S. sąmonės sutrikimo („prieblandos būsenos“), kuris, pasak teismo medicinos eksperto, ir lėmė tai, kad, kraujui patekus į kvėpavimo takus, nukentėjusysis užduso. Byloje nustatyta, kad J. S. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje nustatyta 2,50 ‰ etilo alkoholio koncentracija, o šlapime – 2,82 ‰). Visgi bylos duomenys patvirtina, jog nepaisant šios aplinkybės, pastarasis iki užpuolimo buvo sąmoningas, pats be kitų pagalbos ėjo į susitikimo vietą, be to, dar aktyviai ginčijosi su savo draugu K. B., o sąmonę prarado tik A. K. ir N. B. panaudojus prieš jį fizinį smurtą. Kad didesnę įtaką sąmonės netekimui galėjo turėti ne J. S. apsvaigimas nuo alkoholio, o patirtas galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairio pusrutulio smilkininės skilties srityje, teisme patvirtino ir teismo medicinos ekspertas N. R.. Nuteistojo N. B. apeliaciniame skunde tai pat nepagrįstai keliama versija, kad J. S. galėjo uždusti dėl D. S. veiksmų, kai šis, radęs nukentėjusįjį gulintį kniūbsčią, jį atvertė ant nugaros ir taip paliko, nes kvietė pagalbą. Visų pirma, nukentėjusysis D. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad įvykio vietoje J. S. rado jau be gyvybės ženklų. Pastarasis nekvėpavo, taip pat D. S. negalėjo užčiuopti jo pulso (t. 1, b. l. 152–155, 163–171, t. 10, b. l. 25–26). Tai, kad D. S. veiksmai jau negalėjo pakenkti J. S., patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Nuteistieji N. B. ir G. J. parodė, kad dar būdami įvykio vietoje girdėjo į knarkimą panašius gulinčio sumušto J. S. leidžiamus garsus, o kaip matyti iš teismo medicinos eksperto paaiškinimų teisme, tokie garsai ir yra būdingi aspiracijai, įtraukiant svetimkūnį į kvėpavimo takus. Be to, teismo medicinos ekspertas nurodė, kad tokio pobūdžio mirtis įvyksta labai greitai, t. y. įtraukus svetimkūnį į kvėpavimo takus, mirtis paprastai įvyksta vienos ar kelių minučių bėgyje. Staigios asfiksinės mirties požymiai (taškinės kraujosruvos akių junginėse, širdies paviršiuje, tamsus kraujas po plaučių pleura) buvo nustatyti ir šiuo atveju (t. 10, b. l. 114–115). Tuo tarpu D. S. į įvykio vietą sugrįžo tik praėjus kuriam laikui po to, kai nuteistieji pasišalino (byloje nustatyta, kad prieš sugrįždamas į įvykio vietą, D. S. dar telefonu bendravo su K. B., kuris jau buvo atgavęs sąmonę po užpuolimo metu prieš jį panaudoto fizinio smurto ir iš įvykio vietos ėjo namo). Atkreiptinas nuteistojo N. B. dėmesys ir į tai, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas N. R. nurodė, jog tikimybė uždusti krauju yra didesnė ne tik žmogui gulint aukštielninkam, bet ir ant šono, o kaip matyti iš paties N. B. parodymų, būtent tokioje padėtyje jis paguldė J. S., kai sumuštą ir praradusį sąmonę nuo kelio važiuojamosios dalies nutempė į šalia buvusį griovį. Taigi, visos pirmiau aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo N. B. apeliacinio skundo teiginius, kad J. S. mirtį galėjo sąlygoti ne prieš jį panaudotas fizinis smurtas, bet kitos priežastys, ir patvirtina, kad tarp J. S. suduotų smūgių į galvos sritį ir pastarojo mirties, kuri įvyko nuo dėl įkvėpto į kvėpavimo takus kraujo iš nosies įvykusio mechaninio uždusimo, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo, kaip bendrininko, atsakomybės už tyčinį nužudymą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai dėl A. K. kaip vykdytojo eksceso nužudant J. S.. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-129-976/2018, 2K-7-70-895/2018 ir kt.). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas, ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne, ir antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas – ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-55-699/2017, 2K-203-895/2017). Nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2011, 2K-303/2012, 2K-68-942/2016 ir kt.). Byloje surinktais įrodymais, įskaitant visų trijų nuteistųjų A. K., N. B. ir G. J. parodymus, nustatyta, kad pastarieji iš anksto, dar iki atvykimo į nusikaltimo padarymo vietą, susitarė, kad panaudos fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. S., tuo tikslu su savimi į įvykio vietą pasiėmė įrankį – N. B. namuose buvusią lazdą (kirvio kotą). Nors nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde teigia, kad šio įrankio paėmimas ir panaudojimas užpuolimo metu jam buvo nepriimtinas, tačiau, kaip matyti iš nuteistojo G. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat nuteistojo A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nuteistiesiems nutarus sumušti J. S., lazdą A. K. padavė pats N. B. (t. 6, b. l. 10–13, t. 6, b. l. 136-142, t. 10, b. l. 5–6). Vertindama nuteistojo N. B. apeliacinio skundo argumentų dėl vykdytojo eksceso pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pastarasis, kaip ir A. K., aplinkybę, jog einant į nusikaltimo padarymo vietą buvo aptariamos fizinio smurto panaudojimo prieš J. S. ribos, nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, abu skirtingai aiškino minėto susitarimo turinį – N. B. teigė, kad įspėjo A. K. nesmūgiuoti J. S. į galvą, o A. K. teigė, kad N. B. jam patarė nesmūgiuoti J. S. lazda. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nė vienas iš jų apie kokį nors susitarimą dėl fizinio smurto panaudojimo ribų neparodė. Dar daugiau, pats N. B. nurodė, kad dėl to, kaip muš nukentėjusįjį, jie nesitarė (t. 7, b. l. 88–92). Kad jokio susitarimo dėl smurto panaudojimo ribų nebuvo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino ir nuteistasis G. J. (t. 6, b. l. 136–142, t. 10, b. l. 5–6). Apeliaciniame skunde nuteistasis N. B. taip pat teigia, kad smūgių J. S. sudavimo pradžios jis nematė, tuo metu, kai priartėjo prie J. S., A. K. susitarimo naudoti smurtą nesuduodant smūgių į galvą ribas peržengiančių veiksmų nebeatliko, todėl jis pats, suduodamas J. S., turėjo pagrindą manyti, kad tokie veiksmai daugiau ir nebus atlikti, o kai tokio pobūdžio veiksmus pamatė, iš karto sureagavo ir juos nutraukė, nustumdamas A. K. nuo nukentėjusiojo, po to nė vienas iš jų smurto prieš J. S. nenaudojo, abu nubėgo prie K. B. ir G. J.. Tačiau dalis šių N. B. apeliaciniame skunde nurodytų įvykio aplinkybių prieštarauja jo paties parodymams. Kaip matyti iš bylos, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu N. B. parodė, kad pamatęs ateinančius nukentėjusiuosius, jis pirmas ėmė bėgti link jų, bet kai jau buvo netoli, jį aplenkė A. K. ir sudavė J. S. į galvą lazda, kuri nuo smūgio sulūžo. Po šio smūgio J. S., traukdamasis atgal, suklupo. Tuomet jis pats sudavė gulinčiam nukentėjusiajam ranka apie keturis–penkis smūgius ranka į šoną ar į pilvą, o A. K. pasilenkęs pradėjo smūgiuoti J. S. į galvą. Jis matė A. K. smūgius J. S. į galvą ir į kūną, tuo metu pats smūgiavo nukentėjusiajam į korpusą (t. 7, b. l. 102–105, t. 10, b. l. 116–117). Taigi, šiuo atveju aplinkybė, ar buvo tarp N. B. ir A. K. koks nors išankstinis susitarimas dėl fizinio smurto panaudojimo ribų, ar ne, neturi esminės reikšmės, nes A. K. pradėjus smurtauti prieš J. S. ir sudavus šiam smūgį lazda į galvą, o, nukentėjusiajam pargriuvus, ir toliau šį mušant rankomis ir spardant kojomis į įvairias kūno vietas, įskaitant galvą, N. B., matydamas tokius A. K. ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei pavojingus nusikalstamus veiksmus, tokio pobūdžio fiziniam smurtui prieš J. S. neprieštaravo, o priešingai – prie paminėtų A. K. nusikalstamų veiksmų prisijungė pats (skirtingai nei G. J.), pradėdamas smurtauti prieš nukentėjusįjį. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš A. K. parodymų, pastarasis smurtą prieš J. S. nutraukė ne dėl N. B. žodžių ar veiksmų, o pamatęs, kad pagalbos reikia su K. B. besigrumiančiam G. J., ir tuomet, palikęs gulintį J. S., nuskubėjo šiam į pagalbą (t. 10, b. l. 115–116). Šiuo atveju byloje nepavyko nustatyti, kiek tiksliai smūgių ir į kurias kūno vietas įvykio metu kiekvienas iš šių dviejų nuteistųjų sudavė J. S., tačiau, kaip jau minėta, sprendžiant dėl bendrininkų atsakomybės atimant kito žmogaus gyvybę, nėra būtina, kad visi bendrininkavę nužudant nukentėjusįjį asmenys padarytų jam mirtinus sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Byloje nustatytas fizinio smurto pobūdis, intensyvumas ir lokalizacija (ne mažiau kaip septyni trauminiai poveikiai į galvą, suduodant smūgius lazda, rankomis ir kojomis) leidžia daryti išvadą, kad A. K. ir N. B., tiek patys suduodami smūgius J. S., tiek matydami vienas kito smurtinius veiksmus, suprato, kad tokiais bendrais veiksmais gali nukentėjusiajam ne tik sutrikdyti sveikatą, bet ir padaryti tokius sužalojimus, nuo kurių šis gali mirti. Juo labiau, kad nukentėjusysis J. S. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (tai abiems nuteistiesiems buvo gerai žinoma), taigi ir lengviau fiziškai pažeidžiamas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-41-697/2015, 2K-513-697/2015 ir kt.). Taigi, įvertinęs pirmiau aptartų aplinkybių visumą, o taip pat A. K. ir N. B. elgesį po fizinio smurto panaudojimo, akivaizdžiai rodantį jų abejingumą savo veikos pasekmėms (du sumuštus, praradusius sąmonę nukentėjusiuosius naktį paliko gulėti lauke, nebandydami jiems suteikti jokios pagalbos), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie nuteistieji bendrais veiksmais nužudė J. S. veikdami netiesiogine tyčia – nuteistieji suprato kiekvienas savo ir abiejų bendrai veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti žalingų padarinių ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistųjų A. K. ir N. B. nusikalstami veiksmai J. S. atžvilgiu teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį, perkvalifikuoti jų veiksmus pagal BK 132 straipsnį, 140 straipsnio 1 dalį ar juo labiau pagal BK 144 straipsnį, kaip to prašoma N. B. apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde prašo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti ir jo veiksmus nukentėjusiojo K. B. atžvilgiu, tačiau nenurodo jokių tokį prašymą pagrindžiančių argumentų. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G570/2014(05) matyti, kad įvykio metu K. B. buvo padarytas galvos sumušimas, pasireiškęs kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės lūžiu, muštine žaizda kairės akies viršutinio voko srityje, poodine kraujosruva kairio paakio srityje, ir kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 5, b. l. 101). Byloje surinktais įrodymais, įskaitant paties N. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, neginčijama nustatyta, kad po to, kai nukentėjusįjį K. B. užpuolė G. J., tačiau pastarajam nesisekė jo įveikti, fizinį smurtą prieš šį nukentėjusįjį panaudojo ir N. B.. K. B. jis mušė vienu metu su G. J. ir A. K., matydamas pastarųjų suduodamus smūgius į įvairias kūno vietas, įskaitant galvą, tuo pačiu suprasdamas bendrai naudojamo fizinio smurto pavojingumą, todėl turi atsakyti ir už šiais bendrais su A. K. bei G. J. veiksmais sukeltas pasekmes – nesunkų K. B. sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistieji N. B. bei A. K. nepagrįstai ginčija ir jų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o N. B. – dar ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011, 2K-189/2013, 2K-381/2013, 2K-164/2014, 2K-8-696/2015, 2K-477-746/2015). Bylos duomenimis, nagrinėjamo įvykio metu jokio konflikto tarp A. K., N. B. bei G. J. ir J. S. bei K. B. nebuvo, nuteistieji, A. K. pažadu grąžinti skolą priviliojus J. S. į nusikaltimo padarymo vietą, pastarąjį ir kartu su šiuo buvusį K. B. netikėtai, nieko neaiškindami užpuolė ir sumušė. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji N. B. ir A. K. akcentuoja prieš kelias valandas iki užpuolimo parduotuvėje įvykusį N. B. ir G. J. susitikimą su J. S. ir K. B., kurio metu, pasak nuteistųjų, J. S. žodžiu juos įžeidė ir jie negalėjo į tai nereaguoti. Tačiau, kaip matyti iš bylos, nuteistųjų parodymai apie šią aplinkybę, kaip ir apie kitas fizinio smurto panaudojimo priežastis, proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistasis A. K. apie tai, kad J. S. minėto susitikimo metu išvadino jį „gaidžiu“ ir kad dėl to jis labai įsižeidė, nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino iš G. J. žodžių sužinojęs tik tiek, kad J. S. susitikimo parduotuvėje metu pasakė, kad jis (A. K.) grąžintų jam skolą, o priežastis, dėl kurios jis nusprendė sumušti nukentėjusįjį ir pasiūlė tai savo draugams, buvo N. B. namuose vykusių išgertuvių metu pastarojo nurodytos aplinkybės, kad J. S. papasakojo jo (N. B.) mamai apie muštynes su J. S. draugu (t. 6, b. l. 10–13, 49-51). Kodėl mušė K. B. A. K. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo paaiškinti ir tik teisme ėmė teigti, kad šis, kaip ir J. S., būdamas neblaivus, kabinėdavosi, agresyviai elgėsi (t. 10, b. l. 115–116). N. B. pirmą kartą apklaustas įtariamuoju parodė, kad sumušti J. S. pasiūlė A. K., nes nukentėjusysis anksčiau jį buvo išvadinęs įžeidžiančiais žodžiais („duchu“, „gaidžiu“), o pats, kaip ir G. J., J. S. jokio pykčio nejautė. Kodėl sutiko su A. K. pasiūlymu, nežino, gal nenorėjo palikti pastarąjį vieną (2017 m. balandžio 25 d. įtariamojo apklausa, t. 7, b. l. 88–92). Konkretizuoti savo veiksmų prieš J. S. priežasties, kaip ir paaiškinti, kodėl mušė K. B., N. B. negalėjo ir teisme sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimo klausimą. Teismui jis paaiškino, kad J. S. jam nieko blogo nepadarė, smūgius šiam sudavė dėl A. K., buvo kvailas (t. 7, b. l. 127–129). Tik 2017 m. gegužės 3 d. vykusios įtariamojo apklausos metu N. B. kaip konflikto priežastį nurodė nepagarbų J. S. pasisakymą A. K. atžvilgiu („tegul tas gaidukas grąžina tuos 12 eurų“) (t. 7, b. l. 97–99). Nuteistasis G. J. ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju parodė, kad susitikę parduotuvėje su J. S. draugiškai kalbėjosi, klausė, ką veikia, kaip sekasi, o „pamokyti“ J. S. ėjo lyg ir norėdami apginti D. S. (t. 7, b. l. 136–142). Teisme, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimo klausimą, G. J. nurodė, kad įvykio dieną parduotuvėje susitikę J. S. kalbėjosi normaliai, nekonfliktavo, nukentėjusiuosius mušė, nes pastarieji būdami išgėrę mėgdavo kabinėtis, A. K. planavo mušti J. S. dėl ankstesnių konfliktų, apsižodžiavimų (t. 7, b. l. 12–15). Ir tik teisme G. J. ėmė teigti, kad parduotuvėje J. S. nepagarbiai atsiliepė apie A. K., tačiau nurodė, kad nukentėjusysis pastarąjį pavadino „asilu“, o ne „gaidžiu“, kaip kad teigė N. B. ir A. K. (t. 10, b. l. 5–6). Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi visų trijų nuteistųjų parodymai apie fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiuosius priežastis kelia pagrįstas abejones, ar apskritai susitikimo parduotuvėje su G. J. ir N. B. metu J. S. išsakė jų atžvilgiu kokius nors įžeidžiančius žodžius. Kita vertus, kaip matyti iš byloje esančiame elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotų A. K. trumpųjų SMS žinučių, kurias jis siuntė J. S., nesulaukdamas šio susitikimo vietoje sutartu laiku ir negalėdamas prisiskambinti, turinio, tarpusavio bendravimas, išvadinant vienas kitą necenzūriniais ar įžeidžiančiais žodžiais (pvz. „kelk (t. y. atsiliepk), debile“ ir pan. (t. 3, b. l. 91–93), buvo įprastas abiems konflikto pusėms. Taigi nuteistųjų nurodytas J. S. pasisakymas A. K. atžvilgiu, jei toks ir buvo, kaip ir ankstesni apeliantų akcentuojami jo kabinėjimaisi ar apsižodžiavimai, jokio pagrįsto pykčio jiems negalėjo sukelti. Juolab, kad, kaip matyti iš bylos, sumanymas sumušti J. S. nuteistiesiems kilo ne akcentuojamo susitikimo parduotuvėje metu ar iš karto po jo, bet praėjus kelioms valandoms ir pavartojus alkoholinių gėrimų, o ir pats N. B. yra nurodęs, kad jam J. S. būdas, kai šis išgėręs apsižodžiuodavo ar pasikoliodavo, buvo įprastas ir jis į tai jau nekreipė dėmesio (t. 7, b. l. 97–99). Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde teigia, kad jis jautė pyktį J. S. bei norėjo šiam atkeršyti ir dėl ankstesnių jų tarpusavio nesutarimų, nes iki šiol mano, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2016 m. balandžio 23 d. įvykio, nors vėliau ir nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju J. S., jo atžvilgiu buvo atliekamas nepagrįstai. Pats nukentėjusysis tą kartą išprovokavo smurtą – kabinėjosi prie barmenės, kai jis (N. B.) J. S. sudrausmino, šis jam atsakė įžūliai ir agresyviai, o dėl to kilusių muštynių metu ir toliau buvo agresoriumi. Be to, ir po šio įvykio, jiems susitaikius, J. S. elgėsi netinkamai – būdamas girtas užgauliais žodžiais įžeidinėjo jį ir jo draugus, ne kartą viešai tyčiojosi iš D. S., neteisingai apkalbėjo jį mamai. Tokias nusikalstamų veiksmų priežastis N. B. nurodė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nei dėl 2016 m. įvykio, nei dėl J. S. pokalbio su jo mama ar kokių nors kitų priežasčių jokių nuoskaudų nejautė, kartu su A. K. mušti J. S. ėjo tik nenorėdamas palikti draugą vieną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad N. B., apeliaciniame skunde bandydamas pagrįsti savo teiginius dėl J. S. pagrįstai jaučiamo pykčio, pateikia 2016 m. balandžio 23 d. įvykio interpretaciją, neatitinkančią byloje surinktų įrodymų. Bylos duomenimis, J. S. tą kartą prie parduotuvėje dirbusios barmenės A. L. (ji byloje apklausta kaip liudytoja, t. 10, b. l. 94) nepriekabiavo, o pagrindinė muštynių priežastis buvo N. B. ir J. S. girtumas, be to, ne J. S., o N. B. šių muštynių metu buvo aktyvesnis, dėl to minėtai parduotuvės darbuotojai net teko J. S. nuo šio ginti. Iš nuteistųjų G. J., A. K. bei paties nuteistojo N. B. parodymų taip pat matyti, kad toks įvykis, kurio metu N. B., G. J. ir A. K. sumušė G. J. merginą autobuse kalbinusį J. S. draugą, tikrai buvo, todėl neatitinka tikrovės ir apeliacinio skundo argumentas, kad J. S., papasakojęs apie šias muštynes N. B. mamai, pastarąjį apkalbėjo. Iš byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių taip pat matyti, kad K. B. įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai ir sumuštas buvo vien dėl to, kad įvykio vakarą buvo kartu su J. S., kurį, kaip minėta, A. K., pažadėjęs grąžinti skolą, priviliojo į nusikaltimo padarymo vietą, t. y. be jokios priežasties. Nors nuteistasis N. B. savo veiksmus šio nukentėjusiojo atžvilgiu aiškina tuo, kad pastarasis mušėsi su G. J., tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad ne K. B. užpuolė G. J., o atvirkščiai, ir ši aplinkybė N. B. buvo gerai žinoma. Jokių kitų priežasčių smurtauti prieš K. B., išskyrus norą pagelbėti jį užpuolusiam G. J., N. B. neturėjo. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad J. S. nužudymo ir K. B. sužalojimo dominuojantis motyvas buvo chuliganiškos paskatos, visų trijų nuteistųjų noras savo elgesiu priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti savo galią prieš kitus asmenis ir niekinamą požiūrį į juos, kaip pretekstą savo neadekvatiems veiksmams panaudojant menkavertę dingstį, neva netinkamą J. S. elgesį. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo N. B. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 284 straipsnį. Pagal šį baudžiamąjį įstatymą nepagrįstai nuteisti ir A. K. bei G. J.. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. A. K., N. B. ir G. J. pagal BK 284 straipsnį nuteisti už tai, kad viešoje vietoje – parke, esančiame ( - ) – tyčia įžūliu elgesiu, t. y. fiziniu smurtu prieš J. S. ir K. B., dėl kurio J. S. mirė, K. B. buvo nesunkiai sužalotas, o įvykio vietoje kartu su jais buvęs D. S. patyrė didelį išgąstį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiuo konkrečiu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad N. B., A. K. ir G. J. veikė dėl chuliganiškų paskatų. N. B. ir A. K. veiksmai buvo nukreipti prieš nukentėjusiuosius J. S. ir K. B., o G. J. – vien prieš K. B., tačiau jokių kitų veiksmų, kuriais jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, be nukentėjusiųjų sumušimo, pasibaigusio J. S. mirtimi ir K. B. sužalojimu, o taip pat kartu su jais buvusio D. S. išgąsčiu, jie neatliko. Pagal teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-142/2008, 2K-235/2009, 2K-399-699/2016) tais atvejais, kai viešoji tvarka buvo sutrikdyta vien tuo, kad viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų padarytas nužudymas, sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, nusikalstamą veiką pakanka kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį nužudymą ar atitinkamą sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (šiuo atveju pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą), kurios apima kaltininko veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo teismo nuosprendžio dalis, kuria N. B., A. K., ir G. J. pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį ir jiems už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės, naikinama, jiems šioje dalyje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistieji N. B. ir A. K. apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes ir dėl to paskyrė jiems aiškiai per griežtas bausmes. BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę nepilnamečiui, teismas papildomai atsižvelgia į jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (BK 91 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.). Taip pat teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-315/2013, 2K-213/2014, 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017, 2K-137-693/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam N. B. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, bei A. K. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, tinkamai įvertino visas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų nuostatų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas atsižvelgė į tai, kad N. B. ir A. K. padarė apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai, už kurį baudžiamasis įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki penkerių metų, ir labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik labai griežtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų – arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. N. B. be to dar padarė nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. Teismas įvertino, kad nusikalstamais nuteistųjų veiksmais dėl menkavertės dingsties buvo sukelti itin sunkūs ir neatkuriami padariniai – atimta jauno žmogaus gyvybė. Kitas žmogus buvo sužalotas. Nuteistieji J. S. nužudė veikdami netiesiogine tyčia, tačiau nusikaltimo padarymui panaudojo įrankį – lazdą, o N. B. žuvusio nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo jau ne pirmą kartą. Panevėžio apygardos prokuratūros ( - ) apylinkės prokuratūros 2016 m. lapkričio 14 d. prokurorės nutarimu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nesunkaus J. S. sužalojimo jam susitaikius su nukentėjusiuoju (t. 7, b. l. 74–77), tačiau nepraėjus nė pusei metų nuo šio procesinio sprendimo priėmimo, jis vėl panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tik šį kartą nusikalstamais veiksmais sukėlė nebepataisomas pasekmes. Teismas taip pat atsižvelgė į N. B. ir A. K. charakterizuojančius duomenis. N. B. Lietuvos Respublikoje anksčiau neteistas, bet buvo baustas administracine tvarka, nusikaltimų padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė. Be to, kaip matyti iš bylos, pirmą kartą nusikaltęs J. S. atžvilgiu, N. B. išvyko į užsienį, tačiau ir ten nusikalto – padarė vagystę, už kurią 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo nuteistas Austrijos teismo nuosprendžiu (t. 8, b. l. 102–103). Aptartos aplinkybės, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei. Byloje esanti VšĮ ( - ) centro pažyma, patvirtinanti, kad N. B. yra padėjęs šiam centrui, atlikdamas kai kuriuos ūkio darbus (t. 10, b. l. 111), kaip ir tai, kad būdamas suimtas jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, išvados dėl pastarojo asmenybės didesnio pavojingumo nepaneigia. A. K. šioje byloje jam inkriminuotus nusikaltimus padarė neturėdamas teistumo, nusikalto būdamas nepilnametis. Kita vertus, anksčiau jis jau buvo padaręs nusikalstamų veikų – kvalifikuotą vagystę, už kurią atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, ir viešosios tvarkos pažeidimą, susijusį su fizinio smurto panaudojimu, už kurį yra nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. nuosprendžiu (t. 5, b. l. 169–172, 173–180). Be to, jis ne kartą baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat už sukčiavimą, nusikaltimų padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė. Yra viena pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistųjų N. B. ir A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jų prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdus gailestis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamų veikų padarymas veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir apsvaigimas nuo alkoholio, turėjęs įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad nuteistiesiems N. B. ir A. K. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra mažesni nei straipsnių sankcijose nustatyti šios bausmės vidurkiai (A. K., kaip nepilnamečiui, bausmės minimumą skaičiuojant nuo pusės sankcijoje numatytos minimalios bausmės (BK 91 straipsnio 3 dalis)), įvertinus ir jauną jų amžių, o taip pat tai, kad dėl nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, inkriminuoto kaip padaryto idealiąja sutaptimi su J. S. nužudymu ir nesunkiu K. B. sužalojimu, jiems priimtas išteisinamasis nuosprendis, nėra aiškiai per griežtos, jos atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bausmės tikslus, bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir neprieštarauja teisingumo principui, tinkamai individualizuotos. Tas pats pasakytina ir dėl N. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos arešto bausmės, kurios dydis nesiekia BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyto už nusikaltimą skiriamos šios bausmės vidurkio. Dar kartą atsižvelgti į nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir dėl to mažinti jam paskirtas bausmes nėra teisinio pagrindo. Juolab, kad nuteistojo teiginiai apie netrukdymą ikiteisminiam tyrimui, šioje proceso stadijoje duodant išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, prieštarauja byloje esantiems A. K. įtariamojo apklausos protokolams, iš kurių matyti, kad viso ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino smūgius sudavęs tik K. B. ir neigė smurtavęs prieš J. S., smurtinius veiksmus prieš šį nukentėjusįjį pripažino tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu aplinkybė, kad nuteistasis nesislapstė, nėra bausmės švelninimo pagrindas. Teisėjų kolegija teigiamai vertina tai, kad A. K. suėmimo vykdymo vietoje mokosi, pastaruoju metu gerai elgiasi, už ką buvo paskatintas, tačiau šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo švelninti pakirtas bausmes. Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde akcentuojamas jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygos, juolab, kad kaip matyti iš bylos, priešingai nei nurodo nuteistasis, jo tėvas, nors ir gyveno atskirai, tačiau savo sūnų ir dukras dažnai lankė, nuolat su jais bendravo (( - ) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta informacija apie A. K. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas t. 5, b. l. 163–165). Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino nukentėjusiojo J. S. provokuojančio elgesio, kai šis pavadino jį „gaiduku“, su draugais vartojo alkoholinius gėrimus, buvo agresyvus, anksčiau kilus barniui konfliktuodavo ir išprovokuodavo muštynes. Nuteistasis A. K. ir nuteistasis N. B. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Nuteistasis A. K. nurodo, kad jo neblaivumas byloje nebuvo nustatinėjamas ir fiksuojamas. Nors prieš įvykį jis vartojo alkoholį, tačiau nedaug, ir tai nereiškia, kad įvykio metu nebesiorientavo ir dėl to kilo sunkios pasekmės. Nuteistasis N. B. taip pat nurodo, kad jo nusikalstamus veiksmus lėmė ne iki įvykio išgertas nedidelis alkoholio kiekis, bet netinkamas nukentėjusiojo J. S. elgesys bei įvykio metu susiklosčiusi situacija, t. y. K. B. muštynės su G. J.. Teisėjų kolegija šiuos nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Dėl A. K. ir N. B. teiginių apie J. S. elgesį, kurį jie įvardija kaip netinkamą ir provokuojantį, taip pat dėl K. B. veiksmų ginantis nuo jį užpuolusio G. J. vertinimo teisėjų kolegija jau pirmiau pasisakė šiame nuosprendyje, todėl, nekartodama argumentų, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai apie nukentėjusiojo J. S. ar juo labiau nukentėjusiojo K. B. provokuojantį elgesį. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti A. K., kaip ir kitų nuteistųjų, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Pagal teismų praktiką jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2010, 2K-613/2011, 2K-40/2012, 2K-405/2012, 2K-41-697/2015, 2K-247-788/2017). Be to, teismų praktikoje BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio, svarbu, šiai aplinkybei, kaip sunkinančiai kaltininko atsakomybę, nustatyti, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-648/2016). Taigi aplinkybės, kad nuteistieji nebuvo sulaikyti iš karto po įvykio ir dėl to nebuvo patikrintas jų apsvaigimas nuo alkoholio, kaip ir tai, kad jie nebuvo taip stipriai apsvaigę, kad nesiorientuotų aplinkoje, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Be to, jau minėta, kad nuteistųjų sumanymas smurtauti prieš, jų teigimu, netinkamai besielgiantį J. S., kilo ne susitikimo parduotuvėje su nukentėjusiuoju metu, bet kur kas vėliau, begeriant stiprų alkoholinį gėrimą – trauktinę „Trejos devynerios“. Ši aplinkybė, kaip ir nuteistųjų neadekvatus elgesys įvykio metu iš esmės be jokios rimtesnės priežasties užpuolant į nusikaltimo padarymo vietą atviliotą J. S. ir jį nužudant bei sužalojant kartu su juo buvusį K. B., leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apsvaigimas nuo alkoholio paskatino nuteistuosius imtis smurtinių veiksmų prieš J. S., o nukentėjusiųjų užpuolimo metu susilpnino jų savikontrolę. Todėl apsvaigimas nuo alkoholio pagrįstai pripažintas A. K. ir N. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuteistuosius N. B., A. K. ir G. J. išteisinus pagal BK 284 straipsnį, naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria nuteistiesiems pagal BK 284 straipsnį paskirtos bausmės subendrintos su bausmėmis už kitas nusikalstamas veikas. A. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu. N. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta arešto bausmė, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais. Nuteistieji A. K. ir N. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos priteisimo neskundžia. Nuteistasis A. K. taip pat neginčija neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. S., Ma. S., Ma. S. ir D. S., tačiau mano, kad neturtinė žala A. S. iš jo solidariai su N. B. priteista nepagrįstai. Teisėjų kolegija sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu neturi pagrindo. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014, 2K-21-942/2016 ir kt.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2011, 2K-89-139/2016, 2K-129-976/2016, 2K-170-699/2016 ir kt.). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. K., veikdamas bendrai su N. B., tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė nukentėjusiojo A. S. sūnų J. S.. Teisėjų kolegijai, priešingai nei nuteistajam A. K., nekyla abejonių, kad tokia staigi smurtinė, beprasmė dvidešimt penkerių metų sūnaus mirtis sukėlė itin skaudžius dvasinius išgyvenimus ir stiprų emocinį sukrėtimą abiems jo tėvams, neigiamai atsiliepė jų gyvenimo kokybei, todėl nukentėjusiajam A. S. neturtinė žala priteista pagrįstai. Nors nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad A. S. su žuvusiu sūnumi nesutarė, nuolat konfliktavo, buvo išvaręs jį iš namų ir jau kurį laiką kartu negyveno, tačiau tokių apelianto teiginių nepatvirtina jokie baudžiamosios bylos duomenys. Priešingai, kaip matyti iš žuvusiojo tėvų L. S. ir A. S., taip pat jo brolių Ma. S. ir M. S. parodymų, J. S. visą laiką gyveno su tėvais, dirbo, juos siejo normalūs šeiminiai santykiai (t. 10, b. l. 26-27). Žuvusiojo J. S. tėvui iš dviejų nuteistųjų solidariai priteista 10 000 eurų suma, įvertinus byloje nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus ir neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, mažinti priteistą neturtinę žalą nėra pagrindo. Juolab, kad ir pats nuteistasis, teigdamas jog priteista suma turėtų būti žymiai sumažinta, tai grindžia tik pirmiau aptartais teiginiais, kurių, kaip minėta, nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde taip pat neginčija neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. S., o prašymus atmesti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. S., A. S., M. S. ir M. S. civilinius ieškinius arba sumažinti jiems priteistas sumas neturtinei žalai atlyginti, kaip ir sumažinti nukentėjusiajam K. B. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti, sieja tik su jo nusikalstamų veiksmų teisiniu vertinimu. Jokių kitų argumentų dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. S., A. S., M. S. ir M. S. teisės į neturtinės žalos atlyginimą bei jiems priteisto neturtinės žalos dydžio pagrįstumo N. B. nenurodo, todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad šio nuteistojo nusikalstami veiksmai J. S. atžvilgiu kvalifikuoti teisingai, bei nenustačiusi, kad iš N. B. solidariai su A. K. priteistas neturtinės žalos dydis minėtiems civiliniams ieškovams būtų aiškiai per didelis, plačiau šiuo klausimu nepasisako. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiajam K. B. iš jo solidariai su N. B. ir G. J. priteistas neturtinės žalos dydis – 6000 eurų – yra aiškiai per didelis, nepagrįstas bylos duomenimis, be to, neatitinkantis teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Nuteistasis N. B. taip pat nesutinka su nukentėjusiajam K. B. priteistu neturtinės žalos dydžiu, tačiau, kaip jau minėta, nurodo kitus argumentus, nesudarančius pagrindo sumažinti priteistą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendimo dėl K. B. priteistino neturtinės žalos dydžio nuosprendyje plačiau nemotyvavo, tik nurodė, kad K. B. civilinis ieškinys yra grindžiamas sveikatos sutrikdymo pasekmėmis, taip pat išgyvenimais dėl draugo netekties, ir kad tokiais atvejais kaltinamųjų civilinė atsakomybė nustatoma pagal padarytų veikų sunkumą bei kitas CK 6.250 straipsnyje numatytas taisykles. Jau minėta, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu nuteistasis A. K., veikdamas kartu su N. B. ir G. J., užpuolė ir kartu su žuvusiuoju J. S. tą vakarą buvusį nukentėjusįjį K. B.. Nuteistieji jį sumušė, padarydami galvos sumušimą, be kita ko, pasireiškusį kairio viršutinio žandikaulio priekinės sienelės lūžiu, dėl kurio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui. Neabejotina, kad dėl tokių tyčinių A. K., N. B. ir G. J. veiksmų K. B. patyrė fizinį skausmą, o taip pat dvasinio pobūdžio pasekmes – stresą, asmens pažeminimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjusias bendravimo galimybes. Neigiamus dvasinius išgyvenimus dar labiau sustiprino tai, kad to paties įvykio metu mirtinai buvo sužalotas jo draugas J. S.. Iš nukentėjusiojo K. B. pareikšto civilinio ieškinio bei jo paties ir jo mamos J. B. parodymų teisme taip pat matyti, kad po šio įvykio K. B. tapo jautresnis, jį vargino nemiga, buvo sunku sukaupti dėmesį, suprastėjo atmintis (t. 2, b. l. 16, t. 10, b. l. 24–25, 94–95). Kita vertus, bylos duomenimis, viršutinio žandikaulio priekinės sienelės lūžis K. B. sugijo savaime, be chirurginės intervencijos. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl patirto streso jam teko konsultuotis su specialistais (psichiatru, psichologu), jam buvo diagnozuoti emociniai sutrikimai ir paskirti psichotropiniai vaistai, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų. Apklaustas teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad šiuo metu jaučiasi gerai. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų kokius nors tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nuteistųjų nusikalstamais veiksmais susijusius liekamuosius reiškinius, neigiamai įtakojančius nukentėjusiojo gyvenimo kokybę ar galinčius tokios įtakos turėti ateityje, byloje taip pat nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareikšdamas civilinį ieškinį nukentėjusysis K. B. jam padarytą neturtinę žalą įvertino 5000 eurų ir tik teisme ieškininį reikalavimą padidino iki 15 000 eurų, nors jokių aplinkybių, lemiančių didesnį neturtinės žalos dydį, nenurodė, tik paaiškino, kad nuteistieji nužudė geriausią jo draugą, tokios sumos jis prašo dėl jo tėvų, draugų, patirto didelio streso (t. 10, b. l. 24–25). Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad visi trys nuteistieji yra labai jauno amžiaus ir neturi pajamų (A. K., N. B.) arba gaunamos pajamos yra nedidelės (G. J.), iš A. K. ir N. B. šioje byloje priteistos nemažos sumos ir kitiems civiliniams ieškovams. Nors pagal teismų praktiką bylose dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo kaltininko turtinė padėtis negali turėti lemiamos reikšmės, tačiau į ją taip pat turi būti atsižvelgta. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016, pažymėta, kad kasacinės instancijos formuojamoje teismų praktikoje neturtinės žalos dydis bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo svyruoja nuo 144,84 eurų iki 7240,50 eurų, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 eurų. Išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, matyti, kad pastaruosius penkerius metus priteisiamas neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 289 eurų iki 8688 eurų, tačiau paprastai priteisiamos 3000 eurų nesiekiančios sumos, įskaitant atvejus, kai nesunkus sveikatos sutrikdymas reiškiasi žandikaulio lūžiu (pvz. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendis, kasacinės bylos Nr. 2K-291/2013 (289 eurai), Panevėžio apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendis, kasacinės bylos Nr. 2K-506/2013 (2 316,96 eurų), Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis, kasacinės bylos Nr. 2K-371/2015 (2896,20 eurų)). Esant pirmiau aptartų byloje nustatytų neturtinės žalos dydžiui reikšmingų aplinkybių visumai, taip pat atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam K. B. solidariai iš nuteistųjų A. K., N. B., o taip pat iš G. J., kuris šios nuosprendžio dalies neginčija, priteistas neturtinės žalos dydis mažintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, 3000 eurų suma bus proporcinga byloje nustatytiems nuteistųjų A. K., N. B. ir G. J. nusikalstamiems veiksmams ir dėl jų nukentėjusiajam K. B. atsiradusioms neigiamoms fizinio ir dvasinio pobūdžio pasekmėms, atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

33Dėl nuteistojo G. J. apeliacinio skundo argumentų Nuteistasis G. J. apeliaciniame skunde savo kaltės ir veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip ir iš jo priteistų civilinių ieškinių dydžio, neginčija, tik nesutinka su jam paskirta bausme ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė jam BK 40 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija sutikti su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2010). Teismas išvadą apie laiduotojo galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui gali daryti, įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realiais galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011, 2K-164-895/2018, 2K-145-895/2018 ir kt.). Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016,2K-52-648/2017, 2K-132-699/2017). Nuteistasis G. J. padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai ir numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Bylos duomenimis, G. J. praeityje nebuvo teistas, bet buvo baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 124-127). Nusikaltimo padarymo metu G. J. mokėsi ( - ) gimnazijoje, kur jo mokymosi rezultatai buvo nepatenkinami, 2016 m. buvo skirtas papeikimas už pamokų praleidimą be pateisinamos priežasties (t. 6, b. l. 120). Po nusikalstamos veikos padarymo G. J. perėjo mokytis į ( - ) suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą, taip pat įsidarbino AB „A“ (duomenys pakeisti) pagalbiniu statybos darbininku, mokymo centro administracijos ir darbdavio charakterizuojamas gerai (t. 9, b. l. 182, 184). Apeliacinės instancijos teismui pateikta darbo sutartis patvirtina, kad nuo 2018 m. balandžio 18 d. G. J. dirba UAB „B“ (duomenys pakeisti) operatoriumi. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad jis atlygino žalą nukentėjusiajam D. S., taip pat dėjo pastangas bent iš dalies atlyginti žalą nukentėjusiajam K. B.. Kita vertus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad 2018 m. birželio 26 d., t. y. praėjus vos kelioms savaitėms nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo, G. J. padarė baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, už kurį yra nuteistas 2018 m. rugpjūčio 10 d. Panevėžio apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu. Yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalto veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo G. J. tėvas A. J. pateikė prašymą atleisti G. J. nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti jo atsakomybei pagal laidavimą. Prašyme nurodė, kad jis gali įtakoti G. J., nes daug laiko praleidžia kartu, sūnus jį gerbia, įsiklauso į jo nuomonę bei pastabas. Su sūnumi kalbėjosi apie padarytą nusikaltimą, patarė prisipažinti, padėti pareigūnams išaiškinti nusikaltimą. Sūnus jam paaiškino, kad labai gailisi dėl savo veiksmų. Be to, A. J. nurodė, kad sūnui pabaigus vidurinę mokyklą, pasiims jį gyventi ir dirbti kartu, mano, jog savo pavyzdžiu galės padėti sūnui pelnyti visuomenės pasitikėjimą (t. 9, b. l. 179). Apklaustas pirmosios instancijos teisme A. J. paaiškino, kad su G. J. mama yra išsituokęs ir gyvena atskirai, Kelmės mieste, su kita šeima, dirba tarptautinių reisų vairuotoju, tačiau su sūnumi visą laiką bendravo, pastarasis lankydavosi jo namuose savaitgaliais, atostogų metu. Sūnui pabaigus mokyklą, norėtų pasiimti jį pas save, kartu su šiuo dirbti. Dėl byloje nagrinėjamo įvykio kalbėjosi su sūnumi, jis labai gailisi. Pats sūnaus poelgio nepateisina, dės visas pastangas, kad sūnus daugiau jokių teisės pažeidimų nepadarytų (t. 10, b. l. 6–7). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. J. paaiškino, kad šiuo metu jo sūnus jau baigė vidurinę mokyklą, gyvena ( - ) su mama ir vyresniuoju broliu. Jeigu G. J. būtų atleistas pagal laidavimą, jis pasiimtų jį gyventi ir dirbti pas save kaip pagalbininką. Apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis su sūnumi kalbėjosi, aiškino, kad taip elgtis nedera, mano, kad tai buvo vienetinis atvejis. Jei jis būtų paskirtas laiduotoju, sūnus visą laiką būtų šalia, bandytų jį perauklėti, atitraukti nuo esamos aplinkos, atvesti į doros kelią (2018 m. spalio 11 d. teismo posėdžio protokolas). Byloje taip pat yra ( - ) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta informacija apie G. J. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, iš kurios matyti, kad tėvams išsiskyrus, o mamai vykstant uždarbiauti į užsienį, G. J. tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos faktiškai rūpinosi suaugęs brolis D. J.. Vaiko teisių apsaugos specialistams pastarasis paaiškino, kad nors tėvas stengiasi jais rūpintis, duoda pinigų, bendrauja telefonu, tačiau tai būna retai, svečiuojasi su broliu pas tėvą jie tik retkarčiais (t. 6, b. l. 122). Pirmosios instancijos teismas, apsvarstęs minėtą A. J. prašymą, padarė išvadą, kad byloje nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, būtinų atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visumos, nes byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad A. J. galės realiai daryti teigiamą įtaką G. J., kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Nesutikti su tokia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip jau minėta, iš bylos duomenų matyti, kad tėvams išsiskyrus (tai įvyko, kai G. J. buvo 10-11 metų amžiaus (A. J. parodymai apeliacinės instancijos teisme)), dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, taip pat dėl darbo pobūdžio A. J. sūnaus auklėjime dalyvavo tik epizodiškai, o mamai nuolat vykstant uždarbiauti į užsienį, realiai G. J. rūpinosi kartu su juo gyvenantis suaugęs brolis. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, kyla pagrįstų abejonių, ar G. J. su tėvu sieja ryšiai, suponuojantys realią A. J. galimybę daryti įtaką nusikaltusiam sūnui. Juolab, kad byloje nėra jokių patį A. J. charakterizuojančių duomenų (išskyrus duomenis, kad jis nėra teistas), kurie patvirtintų jį turint tokias asmenines ir socialines savybes, kurios sudarytų pagrindą vertinti jį kaip vertą teismo pasitikėjimo asmenį, galintį daryti pozityvią įtaką nuteistajam. Abejones dėl A. J. realios galimybės daryti teigiamą įtaką savo sūnui, kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, dar labiau sustiprina jau paminėta aplinkybė, kad G. J. ir vėl nusikalto – padarė baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Juolab, kad net ir po šios nusikalstamos veikos padarymo G. J. liko gyventi ir dirbti ( - ), nors A. J. deklaravo norą sūnui pabaigus vidurinę mokyklą (kas įvykio dar 2018 m. vasarą) jį pasiimti pas save ir taip atitolinti nuo galbūt netinkamos draugų aplinkos. Be to, ir nuteistojo G. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir aplinkybės (apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe panaudojo fizinį smurtą ir sužalojo bendraklasį, su kuriuo, kaip pats pripažino, niekada nekonfliktavo), o taip pat jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nauja nusikalstama veika, padaryta praėjus vos kelioms savaitėms po nuosprendžio, kuriuo jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, rodo, kad šiuo atveju atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebus pakankama poveikio priemonė G. J., kad jis ateityje daugiau nenusikalstų, todėl BK 40 straipsnio nuostatos šiam nuteistajam netaikytos pagrįstai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat daro išvadą, kad G. J. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta laisvės atėmimo bausmė, nesiekianti sankcijoje nustatyto šios bausmės vidurkio, atidedant jos vykdymą dvejiems metams ir skiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių bei įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį nustatytu laiku būti namuose ir mokytis arba dirbti, tikrai nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė atitinka BK 41, 54, 80, 91 straipsnių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 ir 4 dalimis, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. K., N. B. ir G. J. pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį ir jiems už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės bei šios bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis už kitas nusikalstamas veikas, ir priimti šioje dalyje naują, išteisinamąjį nuosprendį:

36N. B., A. K. ir G. J. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo ir neturtinės žalos priteisimo pakeisti:

38Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, A. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams subendrinti bausmių apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

39Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, N. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą arešto bausmę 50 (penkiasdešimčiai) parų, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams subendrinti bausmių apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

40G. J. palikti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, jos vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams ir paskiriant elgesio apribojimą 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui su įpareigojimu būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto ir mokytis arba dirbti.

41Iš A. K., N. B. ir G. J. solidariai nukentėjusiojo K. B. naudai priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 3000 (trijų tūkstančių) eurų.

42Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas... 5. N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį areštu... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas... 7. G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8... 8. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes... 9. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams... 10. Iš A. K. ir N. B. solidariai priteista L. S. 1759,50 Eur (vienas tūkstantis... 11. Iš A. K., N. B. ir G. J. solidariai priteista K. B. 6 000 (šeši... 12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 13. N. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 23 d., apie 4 val. nakties, ( -... 14. G. J., N. B. ir A. K. nuteisti ir už tai, kad veikdami bendrininkų grupe,... 15. Nuteistasis A. K. teigia, kad apygardos teismas neteisingai įvertino byloje... 16. Apeliantas nurodo, kad nors teisme neginčijo chuliganiškų paskatų, tačiau... 17. Nuteistasis A. K. teigia, kad teismai, kvalifikuodami padarytas veikas,... 18. Apeliantas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo asmeniui,... 19. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino... 20. Nuteistasis A. K. nurodo, kad teismas nepagrįstai tenkino A. S. civilinį... 21. Nuteistasis N. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino... 22. Apeliantas nurodo, jog teismo išvados, kad jis turėjo neapibrėžtą tyčią... 23. Nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis (N. B.)... 24. Apeliantas nurodo, kad teismo medicinos ekspertas N. R. teisme paaiškino, jog... 25. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų aplinkybių,... 26. Nuteistasis teigia, kad tiek valstybinis kaltintojas, tiek pirmosios... 27. Pasak apelianto, net ir tuo atveju, jei jo veiksmai bus įvertinti kaip susiję... 28. Nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą... 29. Dėl pirmiau paminėtų aplinkybių, apelianto teigimu, jo veiksmai neteisingai... 30. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmes, nepakankamai... 31. Nuteistasis G. J. teigia, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta,... 32. Dėl nuteistųjų N. B. ir A. K. apeliacinių skundų argumentų Kaip matyti... 33. Dėl nuteistojo G. J. apeliacinio skundo argumentų Nuteistasis G. J.... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 35. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. K., N. B. ir G. J. pripažinti kaltais... 36. N. B., A. K. ir G. J. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta... 37. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį dėl... 38. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, A. K. pagal BK 129 straipsnio... 39. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, N. B. pagal BK 138... 40. G. J. palikti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę –... 41. Iš A. K., N. B. ir G. J. solidariai nukentėjusiojo K. B. naudai priteistą... 42. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....