Byla 2K-95-697/2020
Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (pirmininkė), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nukentėjusiesiems M. J., V. J., nukentėjusiosios D. P. atstovui advokatui Sauliui Juzukoniui, nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Valdui Falkauskui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio.

3Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Nukentėjusiųjų D. P. ir V. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

5Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 2259,60 Eur (60 MGL) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

6Priteista nukentėjusiajai D. P. iš bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ 1277,44 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš A. S. – 350 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko, nukentėjusiųjų M. J. ir V. J., prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro Dariaus Čapliko ir nukentėjusiosios D. P. atstovo advokato Sauliaus Juzukonio, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

8I. Bylos esmė

91.

10A. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 30 d. apie 18.06 val. Šiauliuose, Architektų ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „Audi A3“, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 127 ir 129 punktų reikalavimus, t. y., artėdamas Architektų gatve prie sankryžos su J. Jablonskio gatve, sankryžoje degant jo važiavimo krypčiai žaliam šviesoforo signalui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiuodamas apie 88 km/h greičiu, žymiai viršijo gyvenvietėse leidžiamą ne didesnį kaip 50 km/h greitį ir dėl to susidūrė su priešpriešiais atvažiuojančiu ir sankryžoje į kairę, į J. Jablonskio gatvę, sukančiu automobiliu „Ford Focus“, kurį vairavo D. P., taip įvyko eismo įvykis, dėl kurio automobilio „Audi A3“ keleiviui M. J. buvo sukeltas fizinis skausmas, to paties automobilio keleivei V. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o automobilio „Ford Focus“ vairuotojai D. P. – nesunkus sveikatos sutrikdymas.

11II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių esmė

122.

13Pirmosios instancijos teismas dėl A. S. priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatuodamas, kad A. S. veikoje nėra kaltės, nes, važiuodamas pagrindiniu keliu, jis neturėjo ir negalėjo numatyti, jog automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P. nepraleis jo vairuojamo automobilio ir bandys rizikingai kirsti priešpriešinio eismo juostas. Be to, A. S. padaryti KET pažeidimai nėra būtinoji pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga.

143.

15Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintojo A. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad A. S. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas nepagrįstai. Teismas konstatavo, kad A. S., važiuodamas apie 88 km/h greičiu, viršijo leistiną 50 km/h greitį, dėl to neteko galimybės išvengti eismo įvykio. A. S., važiuodamas leistinu 50 km/h greičiu ir laiku (pamatęs kliūtį) stabdydamas automobilį, būtų jį sustabdęs ir nebūtų įvykęs eismo įvykis bei nukentėjusiųjų sveikatai nebūtų kilusios tokios pasekmės. A. S., važiuodamas tiesiai matydamas automobilį „Ford Focus“ bei tikėdamasis, kad jis, įvažiavęs į sankryžą, sustos, ir todėl nemažindamas greičio bei nestabdymas, nors privalėjo tai padaryti, veikė nusikalstamai nerūpestingai. Neeliminuojant D. P. padarytų KET pažeidimų, kurie neatsiejamai susiję su įvykusiu eismo įvykiu, akivaizdu, kad A. S. nusikalstamas nerūpestingumas lėmė eismo įvykio kilimą, būtent jo padaryti KET 9, 127 ir 129 punktų pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga ir buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

16III. Kasacinio skundo argumentai

174.

18Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas V. Falkauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

194.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 3 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305, 332 straipsnių pažeidimus, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises. Šio teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, įrodymai vertinti nevisapusiškai, selektyviai eliminuojant iš bylos aplinkybių viseto, nevertinta bylos įrodymų visuma.

204.2. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo teisinį pagrindą – BPK 329 straipsnio 2 punkto nuostatą, nenurodė, koks yra šio teisinio pagrindo ryšys su konstituciniu teisingumo principu ir kokiais teisiniais argumentais grindžiamas sprendimas naikinti išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nurodė faktinį tokio sprendimo pagrindą – kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino atskirai ir neišsamiai, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog A. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iškėlė sau tikslą nustatyti, ar A. S. padaryti KET 9, 127 ir 129 punktų pažeidimai turėjo esminę įtaką eismo įvykiui kilti, privalėjo išdėstyti motyvus, kuriais remdamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, tik byloje esančių įrodymų analizė gali būti pagrindas panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas ydinga laiko tą išteisinamojo nuosprendžio dalį, kurioje, jo nuomone, netinkamai tirti įrodymai, susiję su priežastinio ryšio nustatymu. Tačiau teismas nedetalizavo ir nenurodė, kokius konkrečiai įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino neišsamiai ir atskirai nuo kitų priežastinio ryšio įrodymų. Iš teismo argumento „netinkamai tirti įrodymai“ galima spręsti ne apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, o kažkokių procesinių veiksmų neatitiktį, tokia teisinė argumentacija neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis negalėjo būti naikinamas dėl esmingai pažeistų procesinių teisių, nes nė viename apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta, kad toks pažeidimas kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu buvo padarytas.

214.3. Iš apkaltinamojo nuosprendžio analizės akivaizdu, kad teismas faktinį išteisinamojo nuosprendžio naikinimo pagrindą nurodė deklaratyviai, nes tikrasis nuosprendžio naikinimo pagrindas yra nurodytas nuosprendžio 14 punkte, kuriame aiškiai pasakyta, kad nelaikoma pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. P. veiksmai yra būtinoji pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Taip argumentuodamas apeliacinės instancijos teismas galėjo tik keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu, o ne jį naikinti, nes kalbama apie teismų daromas išvadas. Iš to matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ieškojo bet kokių argumentų skundžiamam nuosprendžiui panaikinti ir naujam priimti. Toks teisinis „blaškymasis“ rodo netinkamą proceso teisės normų taikymą ir aiškinimą, tai lėmė nuosprendžio, kardinaliai bloginančio A. S. teisinę padėtį ir pažeidžiančio teisinio tikrumo principą, priėmimą.

224.4. Apeliacinės instancijos teismo naujo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis turi atitikti jos surašymui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, joje nepakanka pareikšti, kad aukštesnės instancijos teismas nesutinka su žemesnės instancijos teismo išvada. Tai reiškia, kad naujas apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas.

234.5. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vykdyti BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą nagrinėjant bylą patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nepaisant to, ar buvo gautas dėl to skundas. Tokių pažeidimų buvo, tačiau A. S. jų neakcentavo ir neskundė, nes tų pažeidimų pasekmes neutralizavo išteisinamasis nuosprendis.

244.6. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. S. nebuvo jokių galimybių apsiginti nuo pareikšto kaltinimo, nes kaltinamasis aktas surašytas ydingai. Taip buvo pažeista A. S. teisė į gynybą. Kaltinamajame akte nurodyta, kad A. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pažeidė KET 9, 127, 129 punktų reikalavimus, dėl to susidūrė su priešpriešiais atvažiuojančiu ir sankryžoje į kairę sukančiu automobiliu. Iš kaltinamojo akto galima suprasti, kad visi įvardijami A. S. veiksmai ir nurodomi KET pažeidimai tarpusavyje susiję, vienas kitą nulemiantys ir yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir dviem asmenims atsiradusiomis neigiamomis pasekmėmis.

254.7. Kaltinamajame akte yra perrašytas KET 9 punktas, tačiau formalaus perrašymo nepakanka. Jei įstatymų leidėjas kalba apie „visas būtinas atsargumo priemones“, vadinasi, iš to viseto priemonių, baigus ikiteisminį tyrimą, turėjo būti atrinktos tos, kurios pagal KET reikalavimus yra aktualios nagrinėjamoje situacijoje. Nenurodžius nė vienos būtinos atsargumo priemonės, kurios A. S. privalėjo laikytis, nėra aišku, nuo kokio konkretaus kaltinimo reikia gintis. Be to, neaišku, ar, be bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos, vairuotojui A. S. šioje situacijoje atsirado kokios nors specifinės atsargumo priemonės. Jei taip, tai kodėl jos nevertinos pagal KET reikalavimus ir neįtrauktos į kaltinimą. Taip suformuluotas kaltinimas yra abstraktus, jo ribos neapibrėžtos, todėl A. S. buvo verčiamas pats sugalvoti gynybos ribas; nežinant ribų, neįmanoma parinkti gynybos būdų ir apimties.

264.8. Taip pat į kaltinimą perrašytas KET 127 punktas, jame, be kita ko, nurodyta, kad vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą. Minėtame punkte yra išvardytos tik šešios sąlygos, į kurias privalo atsižvelgti vairuotojas, tačiau A. S. ši pareiga suabsoliutinta, nurodant, kad jis turėjo atsižvelgti į visas važiavimo sąlygas, nors to KET 127 punkte nenustatyta. Nagrinėjamos bylos kontekste neaišku, kokios yra „visos“ A. S. važiavimo sąlygos. Nuteistajam buvo užkirstas kelias gintis, nes kaltinime nenurodyta, kokios važiavimo sąlygos buvo susiklosčiusios prieš eismo įvykį, į kurias jis turėjo atsižvelgti, ir koks greitis turėjo būti pasirinktas toms sąlygoms esant. Kita minėtame punkte nustatytos taisyklės dalis susijusi su galimybe sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Kokia kliūtis laikytina „iš anksto numatoma“, šios bylos kontekste neaišku, nes kaltinime neįvardyta, kuri iš visų eisme dalyvavusių toje gatvės atkarpoje transporto priemonių turėjo būti laikoma iš anksto numatoma kliūtimi. Be to, kaltinime nenurodyta apie eismo intensyvumą (ypač toje eismo juostoje, kuria važiavo A. S.), vietovės reljefą, kuris būtų vertęs mažinti greitį iki saugaus, transporto priemonės būklę ar meteorologines sąlygas. Tai reiškia, kad byloje aktualiu laiku važiavimo sąlygos buvo tokios, kurios leido A. S. važiuoti saugiu greičiu tiek iki sankryžos, tiek ir per ją.

274.9. Kaltinimo analizė rodo prieštaravimus tarp atskirų teiginių apie KET pažeidimus, taip pat neaiškų tarpusavio ryšį tarp atskirų pažeidimų, o atskirų pažeidimų – tarp neveikimo ir pasekmių. Ryškiausias prieštaravimas yra tarp teiginio „artėdamas sankryžos link degant žaliam šviesoforo signalui“ ir teiginio „neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“. Akivaizdu, kad nė viena transporto priemonė, esanti už skiriamosios juostos, negalėjo būti A. S. kaip iš anksto numatoma kliūtis. Taip pat akivaizdus prieštaravimas yra teiginyje „sankryžoje degant žaliam šviesoforo signalui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui“. Šis nelogiškas teiginys reiškia, kad, turėdamas teisę judėti šviesoforo leidžiama kryptimi, A. S. nesilaikė neįvardytų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų tam eismo dalyviui, kurio pirminė pareiga manevruojant buvo imtis priemonių pavojui išvengti. Dar vienas prieštaravimas, kad „degant žaliam šviesoforo signalui <...> susidūrė su priešais atvažiavusiu ir į kairę sukusiu automobiliu“. Toks teiginys prieštarauja saugaus eismo sistemai, nes be pagrindo leistino greičio viršijimas iškeliamas kaip absoliuti, esminė ir pagrindinė visų eismo įvykių, kuriuose nustatomas toks faktas, priežastis. Dėl to visiškai neaišku, ar kaltinimas „artėjant prie sankryžos“ siejamas su pasekmėmis. Toks pats klausimas kyla dėl kaltinimo – „neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas“. Visiškai nekonkretus kaltinimas „sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui“, nes iš jo negalima suprasti, kuriuo momentu pavojus buvo sukeltas D. P. – ar kai buvo priešingoje eismo juostoje ir ruošėsi pasukti, ar kai įvažiavo į priešingą eismo juostą neįsitikinusi, kad tai daryti yra saugu.

284.10. Pagal teismų praktiką, net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Vargu ar atimtina tokia teisė ir iš kiek neatidaus vairuotojo. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį, pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015). Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo minėta teismų praktika. Pagal ją iš A. S. negalima reikalauti, kad jis numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį, kaip šiuo atveju iš priešingos eismo juostos prieš pat jo automobilį į jo eismo juostą įvažiuosiantį kitą automobilį. Todėl į priešingą eismo juostą įvažiuojantis D. P. automobilis negalėjo būti laikomas iš anksto numatoma kliūtimi. Taigi kaltinimas A. S. neparemtas nei inkriminuotais KET pažeidimais, nei bendrosios eismo saugumo sistemos nuostatomis.

294.11. Iš suformuluoto kaltinimo neįmanoma suprasti, ar visi KET 9, 127 ir 129 punktų pažeidimai yra susiję su automobilių susidūrimu, ar tik vienas iš jų. Pirmas nurodomas pažeidimas – visų būtinų atsargumo priemonių nesilaikymas ir pavojaus kitiems eismo dalyviams sukėlimas – yra visiškai nekonkretus. Nenurodžius konkrečios atsargumo priemonės, kurios buvo privalu laikytis, neįmanoma nustatyti, ar ji gali būti laikoma sąlyga, tiesiogiai nulėmusia susidūrimą. Dėl to negalima teigti, kad KET 9 punkto pažeidimas yra įrodytas. Antrasis nurodomas pažeidimas – pasirenkant važiavimo greitį neatsižvelgimas į važiavimo sąlygas – taip pat yra deklaratyvus, nes kaltinime neįvardytos jokios konkrečios važiavimo sąlygos, turėjusios lemti konkretaus greičio pasirinkimą. Dėl to A. S. turėjo spėlioti, kokia kaltinimo esmė ir prasmė, ir spėjo, kad esminis pažeidimas, su kuriuo siejamas žalingų pasekmių atsiradimas, yra gyvenvietėje leistino greičio viršijimas (KET 129 punktas). Tačiau A. S. pateiktame kaltinime buvo įvardyti tik galimi objektyvieji BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai ir nebuvo jokių duomenų dėl priežastinio ryšio, galimai nulėmusio leistino greičio viršijimą ir atsiradusias sunkias pasekmes, įrodymų. Toks baudžiamasis procesas nėra sąžiningas.

304.12. Nesąžiningą baudžiamąjį procesą rodo ir nepagrįstas bei neteisėtas ikiteisminio tyrimo dėl tariamos nukentėjusios D. P. išskyrimas į atskirą tyrimą ir jo nutraukimas. Išskirti ikiteisminį tyrimą dėl D. P. nebuvo jokios procesinės būtinybės ir teisinio pagrindo. Tokį sprendimą prokuroras motyvavo tuo, kad D. P. eismo įvykio metu nukentėjo ir gali būti pripažinta nukentėjusiąja, o procese vienas asmuo negali būti nukentėjusysis ir įtariamasis. Be to, prokuroras nurodė, kad dėl įtariamųjų gali būti priimami skirtingi procesiniai sprendimai, todėl siekiama greitesnio ir išsamesnio bylų ištyrimo. Tačiau faktas, kad praėjus porai savaičių po nutarimo priėmimo ikiteisminis tyrimas D. P. buvo nutrauktas, rodo, jog pagrindinis bylų išskyrimo tikslas buvo išankstinis prokuroro nusistatymas nutraukti ikiteisminį tyrimą D. P. Nuo to momento, kai buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas, bylos aplinkybės nebuvo tiriamos greičiau ir išsamiau, dėl D. P. nebebuvo atlikta jokių procesinių veiksmų. Pripažinti D. P. nukentėjusiąja buvo galima ir neatskyrus tyrimų. D. P. ikiteisminiame tyrime A. S. neturėjo procesinio statuso, todėl neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisių. Taip tyčia A. S. buvo užkirstas kelias į gynybą. Kartu buvo suformuota išankstinė nuomonė apie D. P. nekaltumą. Vienas ir tas pats eismo įvykis negali būti tiriamas ir jo duomenys vertinami atskirai, tai užkerta kelią įgyvendinti BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus, užtikrinti rungimosi principą, A. S. teisę į gynybą, pagrįsto ir teisėto nuosprendžio priėmimą. Iš bylos dokumentų matyti, kad buvo vengiama vertinti D. P. veiksmus, o pripažinus, kad jie egzistavo, buvo bandoma menkinti jų pobūdį, pavojingumą ir sukeltas pasekmes.

314.13. Nors kaltinamajame akte nepateikta jokių įrodymų dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, iš jo turinio galima spręsti, kad veiką A. S. padarė tyčia. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nesant byloje duomenų apie teisės pažeidimo atskirus elementus, kaltinamasis negali patikrinti jų patikimumo ir tokia situacija laikoma teisės į gynybą pažeidimu. Apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad eismo įvykio kilimą lėmė A. S. nusikalstamas nerūpestingumas, nes greičio viršijimas apribojo galimybę išvengti įstatyme aptartų padarinių. Tačiau nusikalstamas nerūpestingumas A. S. nebuvo inkriminuotas.

324.14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje nustatyta įrodymų rinkimo ir vertinimo tvarka, turėjo įrodyti esminį A. S. padarytą KET 129 punkto pažeidimą, tačiau to nepadarė. Teismas analizavo eksperto V. Mitunevičiaus išvadą, kurioje konstatuota, kad A. S. vairuojamas automobilis judėjo ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu, ir ekspertų V. Venckaus ir H. V. parengtą 2017 m. rugsėjo 28 d. ekspertizės aktą Nr. 11-1923, kuriame nurodyta, kad tikėtina, jog susidūrimo metu automobilio „Ford Focus“ greitis buvo apie 37 km/h, o automobilio „Audi A3“ – apie 88 km/h. Šiems duomenims apie greitį gauti buvo naudojamos įteisintos neakredituotos procedūros LTEC-STPA-R-83 „Transporto priemonės stabdymo laiko ir kelio apskaičiavimas“ bei akredituotas metodas LTEC-STPA-R-261 „Galimybės išvengti susidūrimo stabdant tyrimas“. Byloje nėra šių procedūrų aprašymo, todėl gynyba ir teismas neturi galimybės patikrinti jų ryšio su byla bei eksperto išvados adekvatumo. Nėra aiški minėtų procedūrų paskirtis ir pritaikomumas nagrinėjamoje byloje. Iš pavadinimų galima spręsti, kad viena taikoma transporto priemonės stabdymo laikui ir keliui skaičiuoti. Vadinasi, ji negali būti taikoma transporto priemonės greičiui skaičiuoti, nes laiko ir kelio apskaičiavimui greitis turi būti žinomas. Kita metodika skirta galimybėms išvengti susidūrimo stabdant tirti, taigi, ji neturėtų būti taikoma nustatant greitį, nes jis irgi turėtų būti žinomas. A. S., realizuodamas savo teisę į gynybą, turėjo turėti galimybę patikrinti šiuos teorinius skaičiavimus. Skaičiavimų patikimumo apeliacinės instancijos teismas BPK nustatyta tvarka nepatikrino, todėl jie neįgijo įrodymų galios ir šia aplinkybe (teoriškai apskaičiuotu greičiu) negalima grįsti A. S. kaltės bei ją laikyti inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiu. Be to, transporto priemonių greitis nustatomas ne teoriniais skaičiavimais su tikėtina išvada, o tam tikromis techninėmis priemonėmis. Tačiau nagrinėjamoje byloje teisėtomis (metrologiškai patikrintomis, akredituotomis ar licencijuotomis) greičio nustatymo priemonėmis nėra nustatytas eismo įvykyje dalyvavusių automobilių greitis.

334.15. Apeliacinės instancijos teismas nemažai dėmesio skyrė priežastinio ryšio, kurį laikė kone pagrindine baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnį sąlyga, aptarimui. Tačiau teismų praktikoje ne visi priežastinio ryšio aspektai yra pakankamai išanalizuoti, todėl egzistuojanti praktika taikoma šabloniškai ir tai trukdo išsamiai ir teisingai išnagrinėti bylą. Teisinė priežastinio ryšio problema yra susijusi su sąvokomis „teisinis priežastinis ryšys“ ir „priežastinis ryšys (techniniu požiūriu)“. Pastaroji sąvoka vartojama nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas sutapatino teisinio priežastinio ryšio ir priežastinio ryšio (techniniu požiūriu) sąvokas, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo aiškinimą.

344.16. Lietuvos teismo ekspertizės centrui buvo pateikti klausimai, kas laikytina technine galimybe išvengti eismo įvykio, priežastiniu ryšiu (techniniu požiūriu) tarp vairuotojo veikimo (neveikimo) ir kilusio eismo įvykio ir kur yra pateiktas oficialus šios sąvokos išaiškinimas. Buvo atsakyta, kad eismo įvykių specialistai pateikia techninį situacijos vertinimą; specialisto, eksperto akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Teisme ekspertas V. Venckus taip pat nepateikė konkretaus sąvokos paaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė ekspertizės aktuose padarytoms išvadoms, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą lėmė automobilio „Ford Focus“ vairuotojos veiksmai, t. y. kad sankryžoje sukdama į kairę nedavė kelio priešpriešiais tiesiai važiuojančiam automobiliui „Audi A3“, tačiau pagrindine eismo įvykio priežastimi laikė A. S. važiavimą „Audi A3“ 88 km/h greičiu, viršijusiu leistiną 50 km/h greitį, nes dėl to jis neteko galimybės išvengti eismo įvykio. Iš tokio argumentavimo neaišku, pagal kokius kriterijus apeliacinės instancijos teismas atskyrė techninį ir teisinį priežastinius ryšius, taip pat neaišku, kodėl, esant techniniam priežastiniam ryšiui, lėmusiam eismo įvykio kilimą, nėra jokios atsakomybės už pasekmes, o teisinis priežastinis ryšys, nelėmęs eismo įvykio kilimo, sudaro pagrindą baudžiamajai atsakomybei.

354.17. Apeliacinės instancijos teismo negalima laikyti nešališku ir teisingu. Teismas ydingai ir selektyviai aiškino baudžiamąjį įstatymą eismo įvykyje dalyvavusiems vairuotojams A. S. ir D. P. Be jokios argumentacijos A. S. padarytas KET pažeidimas (kuris nėra tinkamai įrodytas) teisiškai sureikšmintas labiau nei D. P. padaryti keli KET pažeidimai. Pripažinęs, kad A. S. viršijo gyvenvietėje leistiną greitį, nebesvarstė, ar D. P., išvažiavusi į priešingą eismo juostą, turėjo galimybę išvengti susidūrimo. Neaišku, kokiais KET reikalavimais remiantis D. P. atleidžiama nuo pareigos įsitikinti, kad jos manevras bus saugus arba kad ji turi pareigą ir galimybę stabdydama išvengti susidūrimo. D. P. matė artėjantį A. S. automobilį ir teismas patvirtino, kad nepraleisdama priešinga eismo juosta judančios transporto priemonės ji padarė KET pažeidimą. Tačiau dėl kokių priežasčių tarp šio pažeidimo ir kilusių pasekmių nėra teisinio priežastinio ryšio, iš nuosprendžio neaišku, kaip ir tai, dėl kokių priežasčių šis D. P. pažeidimas laikomas tik technine eismo įvykio priežastimi, o ne pagrindine eismo įvykio kilimo sąlyga.

364.18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje privalėjo būti atsargus tik A. S., ir netyrė, kiek ir kokių KET reikalavimų privalėjo laikytis abu vairuotojai. Nagrinėjamoje situacijoje priešingoje eismo juostoje buvusi ir pasukti besiruošianti vairuotoja D. P. galėjo įvažiuoti į sankryžą tik įsitikinusi, kad toks manevras nesudaro kliūčių eismui (KET 9 punktas) ir kad tai daryti saugu bei duos kelią (nekliudys) kitiems eismo dalyviams (KET 101 punktas). Prieš pradėdama manevrą kairėn D. P. privalėjo vadovautis ir KET 128 punktu, pagal kurį, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę. Taip pat D. P. privalėjo laikytis ir KET 157 punkto, kuriame nustatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę. Šis reikalavimas yra imperatyvus ir niekaip nesiejamas su artėjančio automobilio greičiu. Tokioje situacijoje A. S., važiuojančiam automobiliu „Audi A3“ savo juostoje, priešingoje eismo juostoje esantis D. P. automobilis nebuvo ir negalėjo būti iš anksto numatoma kliūtis, nes prioritetinį dėmesį jis privalėjo skirti savo eismo juostai – ženklams ir eismo sąlygoms. Be to, A. S. važiavo pirma eismo juosta, nes važiavimas antrąja galėjo sudaryti prielaidas manyti, kad ir jis ruošiasi atlikti manevrą kairėn. Teismas privalėjo ištirti situaciją iš vairuotojos D. P. pozicijų. Pagal tokį teisinį reguliavimą D. P., prieš darydama posūkio manevrą, turėjo daugiau pareigų eismo saugumui užtikrinti nei priešinga juosta tiesiai važiuojančio automobilio vairuotojas. Teismas bando pateisinti D. P., nurodydamas, kad didelis automobilio „Audi A3“ greitis sutrukdė jai tinkamai įvertinti eismo sąlygas, tačiau KET 9 punkto imperatyvas įsitikinti, kad manevras bus saugus, bei KET 157 punkto imperatyvas duoti kelią įpareigojo D. P. nuolat ir nepertraukiamai stebėti eismą priešingoje eismo juostoje tam, kad ji galėtų nustatyti visas toje juostoje vykstančias eismo aplinkybes, tarp jų ir judančių automobilių greitį, bei įvertinti savo vykdomo manevro pasekmes. Net tuo atveju, jei D. P. būtų įsitikinusi, kad automobilis „Audi A3“ juda didesniu nei leistinas greičiu, KET nesuteikia jai teisės tęsti posūkio į kairę manevro. Taigi tokiomis aplinkybėmis pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga laikytina ne A. S. leistino greičio viršijimas (t. y. vienas KET pažeidimas), bet daug vairuotojos D. P. padarytų KET imperatyvaus pobūdžio reikalavimų pažeidimų, nes jei D. P. būtų įvykdžiusi bent vieną iš pirmiau nurodytų KET reikalavimų, eismo įvykio apskritai nebūtų. Tai atitinka teismų praktikoje apibrėžtą būtinosios padarinių kilimo sąlygos sąvoką. D. P. laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs net tuo atveju, jei A. S. iš tikrųjų būtų viršijęs gyvenvietėje leistiną greitį. Pagal teismų praktiką, leistino greičio viršijimas ne visada yra priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykio kilimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2011). Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą nagrinėdamas priežastinio ryšio pobūdį, nes visų D. P. padarytų KET reikalavimų pažeidimo atvejais priežastinis ryšys yra dėsningas, o A. S. inkriminuoto leistino greičio viršijimas kaip eismo įvykio priežastis gali būti siejamas tik atsitiktiniu priežastiniu ryšiu, ir tik tuo atveju, jei toks viršijimas būtų įrodytas leistinais įrodymais.

37IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

385.

39Nuteistojo A. S. gynėjo advokato V. Falkausko kasacinis skundas atmestinas.

40Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

416.

42Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

437.

44Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasaciniame skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, taip pat nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su šio teismo atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

45Dėl BPK 329 straipsnio 2 dalies pagrindu naujo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, jo surašymui keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai) ir įrodymų leistinumo bei jų vertinimo (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys)

468.

47Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog D. P. veiksmai yra būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, galėjo tik keisti skundžiamą nuosprendį, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 punktu, teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje tik deklaratyviai nurodomas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo ir naujo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindas (BPK 329 straipsnio 2 punktas), be to, jis nemotyvuotas, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

489.

49BPK 329 straipsnyje yra nustatyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje padaręs išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, gali panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Naujas apkaltinamasis nuosprendis priimamas tada, kai apskųstame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to apeliacinės instancijos teismas padaro priešingas išvadas. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai, nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje. Joje, be kita ko, nurodyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

5010.

51Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

5211.

53Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir abiejų instancijų teismų nuosprendžių turinį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 2 dalimi, panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį A. S. ir dėl jo priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo pirmosios instancijos teismo padarytą įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, lėmusį bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė bylos įrodymų visumos pagrindu, dar kartą išsamiai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus bylos įrodymus (kaltinamojo A. S., nukentėjusiųjų D. P., V. J., M. J. parodymus, D. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolą, specialisto išvadas Nr. 11K-21(16), MV 2017-28, ekspertizės aktą Nr. 11-1923(17), šias išvadas pateikusių ekspertų V. Pačebuto, V. Mitunevičiaus, V. Venckaus paaiškinimus, kitus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis), t. y. nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo surašymui BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose ir 331 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, ir pateikti aiškūs motyvai, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl jie vertinami kitaip.

5412.

55Kasatorius teigia, kad A. S. inkriminuotas leistino greičio viršijimas (KET 129 punkto pažeidimas) nustatytas remiantis neleistinais įrodymais, jo nuomone, ekspertų išvadose nustatyto viršyto greičio apskaičiavimo metodikos patikimumas abejotinas, nes eismo įvykyje dalyvavusių automobilių greitis nėra nustatytas teisėtomis (metrologiškai patikrintomis, akredituotomis ar licencijuotomis) greičio nustatymo priemonėmis. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi bylos duomenimis – 2017 m. rugsėjo 28 d. ekspertizės akto Nr. 11-1923 (17) išvadomis, kurios gautos naudojant patvirtintas standartines procedūras LTEC-STPA-R-83 (įteisintas neakredituotas metodas, 5 leidimas) „Transporto priemonės stabdymo laiko ir kelio apskaičiavimas“, LTEC-STPA-R-261 (akredituotas metodas, 2 leidimas) „Galimybės išvengti susidūrimo stabdant tyrimas“. Nagrinėjamoje byloje pateiktas eksperto V. Venckaus išvadas vertinti kaip nepagrįstas ar nepatikimas BPK 20 straipsnio prasme nėra pagrindo. Ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tai, kad ne visi metodai yra akredituoti, nereiškia, jog jais negalima remtis, kadangi jie parengti pagal patvirtintas procedūras ir vadovaujantis teisės aktais. Skirtumas tarp akredituoto ir neakredituoto tyrimo metodo yra tas, kad neakredituoti tyrimo metodai naudojami Lietuvos Respublikos mastu, o akredituoti – Europos, tačiau tai nesumenkina tyrimo metodų vertės ekspertizių rengimo procese.

5613.

57Kasatorius nurodo deklaratyvius argumentus apie nesąžiningą bylos procesą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, suvaržiusio jo ginamojo A. S. teisę į gynybą. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei A. S., nei jo gynėjas (kasatorius) jokių pastabų dėl pateikto kaltinimo nereiškė. Teisiamojo posėdžio metu prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą, A. S. nurodė, kad kaltinimas jam yra aiškus. Kad kaltinamojo akto turinys (t. y. jame inkriminuoti konkretūs KET pažeidimai) nesuprantamas ir nėra aišku, nuo ko gintis, gynėjas nurodė tik baigiamųjų kalbų metu, tačiau tokius teiginius jis pateikė ne BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimų surašant kaltinamąjį aktą kontekste, o naudodamas juos kaip gynybos argumentus ginčijant objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimą jo ginamojo A. S. veiksmuose. Tai, kad kaltinimo turinys gynybai yra visiškai aiškus, matyti ir iš pateikto kasacinio skundo argumentacijos.

5814.

59BPK 170 straipsnis įtvirtina prokuroro diskreciją sujungti ikiteisminius tyrimus ar juos išskirti. Tai yra dalis operatyvaus ikiteisminio tyrimo organizavimo veiksmų. Šie įgaliojimai ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui suteikti tam, kad per kuo trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Teisėjų kolegija nesutinka, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroro priimtas sprendimas atskirti ikiteisminį tyrimą dėl D. P. į atskirą tyrimą paveikė rungtynišką nagrinėjamos bylos procesą abiejų instancijų teismuose ir lėmė išankstinę apeliacinės instancijos teismo nuomonę apie D. P. nekaltumą. BPK 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teisme išnagrinėti ir bylos proceso metu įvertinti surinkti duomenys įgyja įrodomąją vertę ir tai yra teismo prerogatyva. Nei šis prokuroro atliktas procesinis veiksmas, nei kita bylos medžiaga nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylos procesas vyko šališkai, kad buvo vengiama vertinti D. P. veiksmus, bandoma menkinti jų pobūdį, pavojingumą ir sukeltus padarinius. Šias kasacinio skundo prielaidas apie ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų išankstinę įtaką teismo sprendimui iš esmės paneigia tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad būtent A. S. padaryti KET 9, 127 ir 129 punktų pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, padaryta neeliminuojant nukentėjusiosios D. P. padarytų KET pažeidimų, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymų visumą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokią išvadą ir priėmė kitokį sprendimą, negu tikėjosi nuteistojo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

60Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

6115.

62Kasatoriaus argumentai dėl neteisingai nustatyto priežastinio ryšio ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nepagrįsti.

6316.

64Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame BK straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visus tris šiuos požymius. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-325-942/2017, 2K-309-699/2018).

6517.

66Teismų praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu: paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2012, 2K-47-696/2017, 2K-155-511/2017, 2K-325-942/2017). Teismų praktikoje neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina eismo įvykio kilimo sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga), o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009, 2K-95-222/2017, 2K-204-895/2018, 2K-309-699/2018).

6718.

68Byloje nustatyta, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P., šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje judėdama 37 km/h greičiu, darydama posūkį į kairę įvažiavo į priešpriešinio važiavimo krypties pirmą eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais pirma eismo juosta tiesiai apie 88 km/h greičiu važiuojančiu A. S. vairuojamu automobiliu „Audi A3“, kuriam važiavimo kryptimi degė žalias šviesoforo signalas. Šio eismo įvykio metu nukentėjo trys asmenys, vienam iš jų sunkiai sutrikdyta sveikata. Apeliacinės teismas konstatavo, kad šioje eismo įvykio situacijoje abu vairuotojai pažeidė kelių eismo saugumo taisykles: A. S. pažeidė KET 9, 127 ir 129 punktų reikalavimus, nes, artėdamas prie sankryžos ir sankryžoje, važiuodamas apie 88 km/h greičiu, viršydamas leistiną 50 km/h greitį, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, pasirinkdamas tokį važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o D. P. – KET 9 punkte nustatytas bendrąsias eismo dalyvių pareigas, kaip ir A. S., bei 157 punktą, nes sukdama į kairę nedavė kelio A. S. vairuojamam priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui.

6919.

70Teismų praktikoje pažymėta, kad vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastiniam ryšiui nustatyti, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-251-458/2019, 2K-97-976/2020). Šioje byloje pateiktos dvi specialisto išvados Nr. 11K-21(16), MV 2017-28 ir ekspertizės aktas Nr. 11-1923(17), kuriuose atsakoma į klausimą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Specialisto išvadoje Nr. 11K-21(16) konstatuota, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo ir pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Ford Focus“ vairuotojos D. P. veiksmai – šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje atlikdama posūkio į kairę manevrą nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui „Audi A3“. Šioje išvadoje nurodyta, kad dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių negalima nustatyti automobilio „Audi A3“ judėjimo greičio prieš pat susidūrimą. V. Mitunevičiaus išvadoje Nr. MV 2017-28 nustatyta, kad automobilis „Audi A3“ judėjo ne mažesniu kaip 80 km/h greičiu, konstatuota, kad būtent šio automobilio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo priežastis, nes viršydamas greitį A. S. neteko techninės galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį iki buvusio susidūrimo vietos ir išvengti eismo įvykio, taip pat kad automobilio „Audi A3“ vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jei būtų važiavęs ne didesniu nei leistinu 50 km/h greičiu. Šioje išvadoje nurodyta, kad techniškai vertinant automobilio „Audi A3“ greitis galėjo būti didesnis, nei nustatytas 80 km/h, maksimalus greitis galėjo būti 94,66 km/h. Ekspertizės akte Nr. 11-1923 (17) konstatuota, kad tikėtina, jog susidūrimo metu automobilio „Ford Focus“ greitis buvo apie 37 km/h, o automobilio „Audi A3“ – apie 88 km/h, nurodyta, kad jeigu automobilio „Audi A3“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio net nestabdydamas. Jeigu automobilio „Audi A3“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, automobilis „Ford Focus“ būtų išvažiavęs iš automobilio „Audi A3“ judėjimo eismo juostos bei įvažiavęs į J. Jablonskio gatvę, taip eismo įvykis nebūtų įvykęs. Techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą lėmė tai, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P., sankryžoje sukdama į kairę, nedavė kelio priešpriešiais tiesiai važiuojančiam automobiliui „Audi A3“, ir tai, kad automobilio „Audi A3“ vairuotojas A. S., važiuodamas apie 88 km/h greičiu, neteko galimybės išvengti eismo įvykio. Pirmosios instancijos teisme ekspertizę atlikęs ekspertas V. Venckus paaiškino, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja suko į kairę ir įvažiavo į sankryžą, kai tiesiai važiuojantis automobilis buvo 30 m iki sankryžos, taip pat patvirtino, kad žino, jog specialistas V. Pačebutas savo išvadoje Nr. 11K-21(16) nurodė, kad kaltas asmuo, kuris suko į kairę, ir pažymėjo, kad jeigu nebūtų nustatęs pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio greičio, jo išvada būtų buvusi tokia pati, kaip V. Pačebuto. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs pirmiau nurodytų tyrimų išvadų ir jas pateikusių ekspertų pateiktų paaiškinimų analizę ir pašalinęs specialisto išvadoje Nr. 11K-21(16) ir ekspertizės akte Nr. 11-1923 (17) esančius prieštaravimus, įvertino šiuos bylos duomenis kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė išvadą, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo A. S. padaryti KET 9, 127, 129 punktų reikalavimų pažeidimai, jie lėmė eismo įvykį, dėl kurio nukentėjo trys žmonės. Šis teismas pripažino, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą lėmė automobilio „Ford Focus“ vairuotojos D. P. veiksmai, t. y. sankryžoje sukdama į kairę nedavė kelio priešpriešiais tiesiai važiuojančiam automobiliui „Audi A3“, tačiau sprendė, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo automobilio „Audi A3“ vairuotojo A. S. važiavimo apie 88 km/h greitis, viršijantis leistiną 50 km/h greitį, nes dėl to jis neteko galimybės išvengti eismo įvykio. Jeigu automobilio „Audi A3“ vairuotojas būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio net nestabdydamas, nes, šioje kelio eismo situacijoje automobiliui „Audi A3“ privažiavus susidūrimo vietą, automobilis „Ford Focus“ jau būtų išvažiavęs iš „Audi A3“ judėjimo eismo juostos bei įvažiavęs į J. Jablonskio gatvę.

7120.

72Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia išvada. BK 281 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės, tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai (objektyvusis ir subjektyvusis) ir jie negali būti tapatinami. Teismų praktikoje pažymėta, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Spręsdamas kaltės klausimą, teismas turi įvertinti objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-942/2017). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad nuteistasis veikė nusikalstamai nerūpestingai, nes, važiuodamas tiesiai matydamas automobilį „Ford Focus“, tačiau tikėdamasis, kad šis, įvažiavęs į sankryžą, sustos, nemažino greičio ir nestabdė, nors privalėjo tai padaryti. Vertinant A. S. kaltės turinį, svarbu įvertinti ir kitas objektyvias eismo įvykio aplinkybes. A. S., turėdamas didelę vairavimo patirtį (vairuotojo pažymėjimą turi 46 metus), gerai išmanydamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėdamas eismo taisykles, tamsiu paros metu mieste, intensyvaus judrumo sankryžoje, važiuodamas apie 88 km/h greičiu ir taip beveik dvigubai viršydamas leistiną 50 km/h greitį, nepaisė KET 9, 127, 129 punktų reikalavimų, taip rizikuodamas sukelti pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui. Aptariamoje situacijoje A. S. turėjo realią galimybę suprasti galimą eismo įvykio kilimo grėsmę ir su juo susijusius nusikalstamus padarinius. Pagal nustatytas aplinkybes D. P. daromas KET 157 punkto pažeidimas (kelio užkirtimas darant posūkį į kairę) šiuo konkrečiu atveju neapribojo A. S. galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti, nes jis dar iki privažiuodamas sankryžą matė atvažiuojantį automobilį, tačiau tikėjosi, kad šis sankryžos viduryje sustos. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priežastinio ryšio, kaip būtinosios eismo įvykio kilimo sąlygos, klausimą, teisiškai įvertino ir D. P. padarytus KET 9 ir 157 punktų pažeidimus. Teismas pripažino, kad aptariamoje situacijoje D. P. elgesys buvo nepakankamai atsargus ir atidus, taip pat kad A. S., važiuodamas gatve tiesiai, turėjo pirmumą prieš D. P. vairuojamą automobilį ir pastaroji, prieš sukdama į kairę, pagal KET 157 punktą A. S. vairuojamam automobiliui turėjo duoti kelią, t. y. nekliudyti važiuoti tiesiai, tačiau sprendė, kad nagrinėjamu atveju tai nebuvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, nes nors galėjo ir turėjo matyti A. S. vairuojamą automobilį, D. P. negalėjo numatyti A. S. daromo šiurkštaus KET pažeidimo (beveik dvigubai viršijamo leistino 50 km/h greičio). Tokiai teismo išvadai pritartina. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-99-511-2017). Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, kad jeigu A. S. būtų važiavęs leistinu greičiu, labai tikėtina, jog jis eismo įvykio vietos iki manevro pabaigos nebūtų privažiavęs arba būtų sustabdęs savo vairuojamą automobilį net ir neefektyviai stabdydamas ir išvengęs susidūrimo.

7321.

74Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino Kelių eismo taisyklių reikalavimams prieštaraujančius abiejų vairuotojų veiksmus, atskleidė jų priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, išanalizavo įvykio mechanizmą ir teorines galimybes esamoje situacijoje išvengti susidūrimo, taip pat tinkamai atskleidė nuteistojo kaltės turinį, jo priimtas sprendimas teisiškai pagrįstas, atitinka kasacinio teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017). Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 3 dalis – A. S. padarytai veikai pritaikytas tinkamai.

75Dėl proceso išlaidų

7622.

77Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2020 m. birželio 11 d. buvo gautas nukentėjusiosios D. P. prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir, kadangi teismo posėdyje jai atstovaus advokatas S. Juzukonis, priteisti iš nuteistojo A. S. 300 Eur patirtų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Kasacinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu nukentėjusiosios atstovas advokatas S. Juzukonis pateikė 2020 m. birželio 12 d. AB banko „Swedbank“ vietinio mokėjimo kvitą, patvirtinantį sumokėjimą už suteiktas teisines paslaugas.

7823.

79BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

8024. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo kasacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas advokatas, kuris, atstovaudamas nukentėjusiosios interesams, pateikė savo nuomonę dėl paduoto kasacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš nukentėjusiosios savo teisių gynimo kasaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas kasacinės instancijos teismo posėdyje, jos turėtos išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo kasacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos.

81Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

82Atmesti nuteistojo A. S. gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą.

83Išieškoti iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajai D. P. 300 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu A. S.... 4. Nukentėjusiųjų D. P. ir V. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.... 5. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 6. Priteista nukentėjusiajai D. P. iš bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Valdo... 8. I. Bylos esmė... 9. 1.... 10. A. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 30 d. apie 18.06 val. Šiauliuose,... 11. II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo... 12. 2.... 13. Pirmosios instancijos teismas dėl A. S. priėmė išteisinamąjį nuosprendį... 14. 3.... 15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintojo A. S.... 16. III. Kasacinio skundo argumentai... 17. 4.... 18. Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas V. Falkauskas prašo... 19. 4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį... 20. 4.2. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas pirmosios instancijos teismo... 21. 4.3. Iš apkaltinamojo nuosprendžio analizės akivaizdu, kad teismas faktinį... 22. 4.4. Apeliacinės instancijos teismo naujo apkaltinamojo nuosprendžio... 23. 4.5. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vykdyti BPK 320 straipsnio 3... 24. 4.6. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. S. nebuvo jokių galimybių... 25. 4.7. Kaltinamajame akte yra perrašytas KET 9 punktas, tačiau formalaus... 26. 4.8. Taip pat į kaltinimą perrašytas KET 127 punktas, jame, be kita ko,... 27. 4.9. Kaltinimo analizė rodo prieštaravimus tarp atskirų teiginių apie KET... 28. 4.10. Pagal teismų praktiką, net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi... 29. 4.11. Iš suformuluoto kaltinimo neįmanoma suprasti, ar visi KET 9, 127 ir 129... 30. 4.12. Nesąžiningą baudžiamąjį procesą rodo ir nepagrįstas bei... 31. 4.13. Nors kaltinamajame akte nepateikta jokių įrodymų dėl inkriminuotos... 32. 4.14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje... 33. 4.15. Apeliacinės instancijos teismas nemažai dėmesio skyrė priežastinio... 34. 4.16. Lietuvos teismo ekspertizės centrui buvo pateikti klausimai, kas... 35. 4.17. Apeliacinės instancijos teismo negalima laikyti nešališku ir teisingu.... 36. 4.18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje privalėjo būti... 37. IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 38. 5.... 39. Nuteistojo A. S. gynėjo advokato V. Falkausko kasacinis skundas atmestinas.... 40. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų... 41. 6.... 42. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus... 43. 7.... 44. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo... 45. Dėl BPK 329 straipsnio 2 dalies pagrindu naujo apkaltinamojo nuosprendžio... 46. 8.... 47. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su... 48. 9.... 49. BPK 329 straipsnyje yra nustatyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio... 50. 10.... 51. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti... 52. 11.... 53. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir abiejų instancijų teismų... 54. 12.... 55. Kasatorius teigia, kad A. S. inkriminuotas leistino greičio viršijimas (KET... 56. 13.... 57. Kasatorius nurodo deklaratyvius argumentus apie nesąžiningą bylos procesą... 58. 14.... 59. BPK 170 straipsnis įtvirtina prokuroro diskreciją sujungti ikiteisminius... 60. Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo... 61. 15.... 62. Kasatoriaus argumentai dėl neteisingai nustatyto priežastinio ryšio ir... 63. 16.... 64. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto... 65. 17.... 66. Teismų praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles... 67. 18.... 68. Byloje nustatyta, kad automobilio „Ford Focus“ vairuotoja D. P.,... 69. 19.... 70. Teismų praktikoje pažymėta, kad vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo... 71. 20.... 72. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia išvada. BK 281... 73. 21.... 74. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai... 75. Dėl proceso išlaidų... 76. 22.... 77. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2020 m. birželio 11 d. buvo gautas... 78. 23.... 79. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu,... 80. 24. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo... 81. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 82. Atmesti nuteistojo A. S. gynėjo advokato Valdo Falkausko kasacinį skundą.... 83. Išieškoti iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajai D. P. 300 Eur turėtų...