Byla 1A-363-648-2013
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Linui Gružui, nuteistajam T. Š., jo gynėjui advokatui Mariui Zabitai, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. U. ir nuteistojo T. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda.

2Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 ir 68 str., T. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

3Nukentėjusiajai L. U. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

5T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. už tai, kad jis 2012-03-26, apie 20.26 val., vairuodamas automobilį „BMW 330“, v/n ( - ), ir važiuodamas Švitrigailos gatvės antra eismo juosta V. Kudirkos gatvės link, viršijo gyvenvietėje leidžiamą maksimalų 50 km/h greitį, todėl važiuodamas 109 km/h greičiu sankryžoje su Panerių gatve neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „MAZDA 626“, v/n ( - ), atliekančiu kairį posūkį iš Švitrigailos gatvės į Panerių gatvę. Eismo įvykio metu susidūrus šiems automobiliams, buvo apgadintos abi transporto priemonės ir kūno sužalojimus patyrė automobilio „MAZDA 626“ vairuotoja L. U., kurie Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

6Nukentėjusioji L. U. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-21 nuosprendį: 1) priteisiant iš civilinio atsakovo AB „L“ jos naudai 4 632 Lt neturtinei žalai atlyginti iki Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - Privalomojo draudimo įstatymas) 11 str. numatytos maksimalios draudimo išmokos ribos; 2) pripažįstant nukentėjusiosios teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl likusios neatlygintos turtinės žalos, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

7Nurodo, kad L. U. patikslintu civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje prašė teismo priteisti iš civilinio atsakovo AB „L (duomenys pakeisti)“ likusią 4 632 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. Ji po eismo įvykio kenčia didelį fizinį skausmą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, vidinę depresiją. Po patirtų traumų iki šiol ji negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, maudžia koją. Po traumos buvo ir apribotos L. U. galimybės normaliai bendrauti su šeima, draugais ir pažįstamais, sumažėjo jos galimybės naujoms pažintims, nes pasidarė nervinga, jaučiasi nepilnavertė, bijo vairuoti automobilį, dėl ko patiria didelius emocinius sukrėtimus. Pasak apeliantės, ji patyrė neturtinę žalą dėl gautų traumų, priverstinio kelių mėnesių gulėjimo lovoje, vidinės depresijos, dėl iš esmės pasikeitusio gyvenimo būdo, t. y. ji negalėjo tinkamai rūpintis savo gyvenamąja aplinka, artimaisiais, kadangi pačiai buvo reikalinga priežiūra, taip pat negali gyventi visaverčio gyvenimo, nes nuolat turi atlikti fizinę reabilitaciją.

8Teismas, pripažindamas jos teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d. nuostatas.

9Nukentėjusioji sutinka, kad dėl patirtos žalos asmeniui ir patirtos turtinės žalos klausimas dar neišspręstas ir dar galimai bus nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, patirta žala nėra baigtinė ir bus tikslinama. Kita vertus, teismas, priimdamas nuosprendį, privalėjo išspręsti patirtos neturtinės žalos klausimą ir priteisti jai konkretų neturtinės žalos atlyginimą. Privalomojo draudimo įstatymas tiksliai apriboja civilinio atsakovo AB „L“ atsakomybę dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. U., t. y. 2 500 eurų (8 632 Lt). AB „L“ atlygino nukentėjusiajai 4 000 Lt neturtinės žalos. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką analogiškose bylose nukentėjusiems, kai nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama iki 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš to seka, jog teismas turėjo galimybę galutinai išspręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir priteisti nukentėjusiajai iš civilinio atsakovo likusią 4 632 Lt sumą kaip neturtinės žalos dalį, likusią iki Privalomojo draudimo įstatyme numatytos maksimalios draudimo išmokos ribos.

10Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-21 nuosprendį ir nutraukti baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos BPK 325 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BK 38 str. numatytais pagrindais; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-21 nuosprendžio dalį, kuria T. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones; 3) pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2-3 p. ir 6 p.; 4) prijungti prie bylos naujai pateikiamus įrodymus ir atlikti byloje esančių įrodymų tyrimą.

11Nurodo, kad teismas neteisingai vertino baudžiamosios bylos faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo išvada, kad apeliantas prieš eismo įvykį važiavo automobiliu 109 km/h greičiu, yra nepagrįsta. Ikiteisminio tyrimo metu T. Š. parodė, kad jis prieš eismo įvykį važiavo ne didesniu nei 50-60 km/h greičiu. Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu apeliantas pripažino, kad jo automobilio greitis galėjo būti 70-80 km/h, kas yra draudžiamas greitis gyvenvietėje, tačiau nesutiko su specialisto padaryta išvada, jog jo automobilio greitis buvo 109 km/h. Nors T. Š. pripažino esmines nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. veiką, Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) pažeidimą bei kilusias pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių pasekmių, o ginčijo nustatytą automobilio greitį, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

12Pasak nuteistojo, teismas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad į bylą buvo pateiktas atestuoto matininko sudarytas sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, geodezinis planas, pagal kurį galima akivaizdžiai nustatyti, kokie atstumai buvo sankryžoje tarp automobilių susidūrimo momentu bei jiems sustojus ir kad šie atstumai žymiai skiriasi nuo 2012-03-26 eismo įvykio vietos plane užfiksuotų atstumų. Akivaizdus atstumų skirtumas yra užfiksuotas ir antstolio 2013-03-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 116-13-836, kurio sudėtine dalimi yra geodezinis planas, sankryžos nuotraukos bei fotolentelė, pagal kurią nustatyti faktiniai abiejų automobilių išsidėstymo taškai. Specialistas V. Šakėnas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jis, atlikdamas tyrimą, nevertino kitokių atstumų ir judėjimo greičių, be to, davė paaiškinimus atmestinai nurodydamas, kad išsamiam ir nuosekliam vertinimui būtinas papildomas laikas bei tikslesnė informacija. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, turėdamas dokumentinį atstumų skirtumo įrodymą, nepasisakė dėl to ir neatsižvelgė į byloje pateiktą medžiagą, kuri turi lemiamoms reikšmės nustatant automobilio „BMW 330“ judėjimo greitį, nepagrįstai nepateikė specialistui papildomo pavedimo įvertinti į bylą pateiktus duomenis bei neįpareigojo specialisto atlikti papildomo modeliavimo dėl galimų greičių pasikeitimo esant naujiems duomenims, taip pat nepaskyrė papildomos ekspertizės, taip nesurinkdamas visų bylos nagrinėjimui svarbių įrodymų. Tokiu būdu teismas, vertindamas apelianto vairuojamos transporto priemonės greičio viršijimą, pažeidė išsamumo ir rungimosi principus bei nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Pažymi, kad T. Š., gavęs skundžiamą nuosprendį, kreipėsi į UAB „I (duomenys pakeisti)“ dėl automobilio „BMW 330“ judėjimo greičio specialisto išvados gavimo.

13Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, jog Švitrigailos-Panerių g. sankryžoje jo važiavimo kryptimi degė žalias šviesoforo signalas, o įvažiuojant į sankryžą pamatė, kad jam kelią užtveria automobilis „Mazda“. T. Š. buvo įsitikinęs, kad pastarasis automobilis praleis jį, kaip to reikalauja KET. Nukentėjusioji L. U. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad manevro metu jai degė geltonas šviesoforo signalas, kuris draudžia judėjimą. Nepaisant to, nukentėjusioji nesustojo, o tęsė apsisukimo manevrą. Pamatęs, kad gali kilti eismo įvykis, T. Š. iš karto stabdė ir bandė apvažiuoti automobilį „Mazda“ iš dešinės. To nepavykus padaryti, įvyko susidūrimas, kurio metu nukentėjo L. U.. Eismo įvykio liudytojai T. D. ir R. A., priešingai nei teismas nurodo nuosprendyje, pateikė skirtingus parodymus dėl šviesoforo signalo, kuris degė apelianto vairuotam automobiliui. Pasak liudytojo T. D., raudonas šviesoforo signalas degė T. Š. vairuotam automobiliui jau pravažiavus sankryžą, o ne važiuojant jos link. Liudytojas R. A., nurodydamas, kad apelianto vairuotam automobiliui degė raudonas šviesoforo signalas, davė prieštaraujančius parodymus. Ši aplinkybė užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole, tačiau teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai neanalizavo ir nepasisakė dėl jos.

14Teismas taip pat nevertino, kad nukentėjusioji, pripažinusi savo kaltę dėl KET pažeidimo ir atlikusi sukimo į kairę manevrą degant draudžiamam šviesoforo signalui, savo neteisėtais veiksmais iš esmės išprovokavo eismo įvykį. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012-09-05 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ( - ), kur yra konstatuota, kad L. U. pažeidė KET 161 p. bei padarė Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. ir 2 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus, nes ji, sukdama į kairę, nedavė kelio automobiliui „BMW 330“, važiuojančiam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra surinkta įrodymų, kad L. U. atliko manevrą nesustodama ir neįsitikinusi atliekamo manevro saugumu. Teismas nevertino šių įrodymų ir nepasisakė dėl jų, nors faktinės aplinkybės patvirtina, kad pačios nukentėjusiosios veiksmai tapo eismo įvykio priežastimi.

15Taigi, teismo padarytas neteisingas įrodymų vertinimas lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą, nepagrįstą bausmės paskyrimą bei kelia abejonių dėl paskirtos bausmės adekvatumo ir proporcingumo apelianto kaltei.

16Pasak T. Š., teismas nepagrįstai neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiąja (Lietuvos Respublikos BK 38 str.). Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. įtvirtintas reikalavimas kaltininkui pripažinti padarius nusikalstamą veiką iš dalies skiriasi nuo Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes nėra nustatyta, jog kaltininkas, prisipažindamas padaręs nusikalstamą veiką, privalo atlikti papildomus alternatyvius veiksmus, nustatytus Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. Apelianto prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką patvirtina ne tik jo duoti parodymai teisme, bet ir atlikti veiksmai ikiteisminio tyrimo metu (kontaktavimas su nukentėjusiąja, siekimas atlyginti žalą ir jos atlyginimas). Todėl teismo teiginys, kad T. Š. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. prasme, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas taip pat netinkamai vertino jo ir nukentėjusiosios susitaikymą ir žalos atlyginimo faktą, nors byloje yra pateikti tai grindžiantys įrodymai. Pažymi, kad jo susitaikymo su nukentėjusiąja protokolo 4 p. įtvirtinta, jog L. U. sutinka reikalauti patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą iš civilinio atsakovo AB „L“, o 5 p. numatyta, jog nukentėjusioji atsisako nuo visų turtinių ir neturtinių reikalavimų iš T. Š. bei pripažino, kad žalos atlyginimo klausimas yra išspręstas. Apelianto teigimu, be to, yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažyma apie asmens baustumą patvirtina, kad jis nuo 2011-03-01 iki 2013-02-21 nėra baustas už greičio viršijimą, o skundžiamame nuosprendyje nurodyta informacija, jog jis yra baustas keturis kartus, yra nepagrįsta. Teismas neįsigilino, kad jam praeityje buvo paskirtos administracinės nuobaudos už smulkius KET pažeidimus, kurie nekėlė realaus pavojaus eismo saugumui, t. y. artimųjų šviesų neįjungimą dienos metu, stovėjimo taisyklių pažeidimą ir kt. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, jis yra sumokėjęs paskirtas baudas už visus padarytus administracinius teisės pažeidimus. Gavęs nuosprendį, T. Š. paskambino į policijos komisariatą siekdamas pasitikslinti dėl minėtos aplinkybės ir jam buvo patvirtinta, kad visos paskirtos baudos yra sumokėtos. Atkreipia dėmesį, kad per laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki šiol jis nepadarė jokių administracinių teisės pažeidimų. Teismas, teigdamas, kad nėra pagrindo manyti, jog apeliantas nedarys naujų nusikalstamų veikų, neatsižvelgė ir į kitas jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, t. y. kad jis yra faktiškai sukūręs šeimą, augina mažametį vaiką, dirba ir studijuoja, jis dirba tiekėju, todėl dažnai tenka važinėti naudojantis transporto priemonėmis. Visuma anksčiau aptartų aplinkybių sudaro pagrindą taikyti T. Š. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja.

17Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Byloje yra užfiksuota, kad iš karto po automobilių susidūrimo jis iškvietė nukentėjusiajai greitąją medicinos pagalbą, kas laikytina pagalbos suteikimu nukentėjusiam asmeniui. T. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos. Jo kaltės prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką negali būti nepripažintas vien dėl to, kad jis ginčija aplinkybę, kuri realiai neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, t. y. vairuoto automobilio greitį. Jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką patvirtina ne tik jo duoti parodymai, bet ir veiksmai po eismo įvykio, t. y. jis kontaktavo su nukentėjusiąja, atlygino jai patirtą žalą. Teismas, nepripažindamas apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paskelbtoje apžvalgoje „Dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai)“ pateiktų išaiškinimų, susijusių su minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimu.

18Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tuomet, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas susitaikymo protokolas, kurio 6 p. nustatyta, jog šalys patvirtina, kad T. Š. atlygino nukentėjusiajai civiliniu ieškiniu reikalautas priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti - 2 000 Lt. Šią aplinkybę teismas pripažino ir skundžiamame nuosprendyje, tačiau nepagrįstai nelaikė to kaip žalos atlyginimo iš dalies bei nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to, nukentėjusioji ir apeliantas sudarė dar vieną žalos atlyginimo protokolą, pagal kurį kaltininkas 2012-12-13 sumokėjo banko pavedimu nukentėjusiajai 3 000 Lt bei išdavė vekselį 2 000 Lt sumai. Kadangi T. Š. automobilis eismo įvykio metu buvo draustas privalomuoju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, nukentėjusioji sutinka su žalos atlyginimo sąlygomis ir dydžiais, numatytais privalomosios civilinės atsakomybės draudime.

19Apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. Š. specialios teisės atėmimas būtų nepakeliama našta jam ir jo šeimai sunkiu ekonominiu laikotarpiu, nes jis dirba tiekėju, todėl kiekvieną dieną privalo vairuoti automobilį ir atlikti darbo sutartyje nurodytas pareigas. Taigi, apelianto darbas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, tai yra vienintelis jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis. Nuo nusikalstamos veikos padarymo T. Š. daugiau nepadarė jokių administracinių teisės pažeidimų, o iki tol skirtos administracinės nuobaudos buvo susijusios su smulkių KET pažeidimų padarymu, kas neleidžia teigti, jog jis sistemingai ir šiurkščiai pažeidinėja KET, tuo labiau, kad jam, kiekvieną dieną vairuojant automobilį dėl darbo funkcijų atlikimo, atsiranda daug didesnė rizika pažeisti KET, nors to ir visiškai nesiekiant. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai paskyrė T. Š. baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

20Teismo posėdyje T. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

21Nukentėjusiosios L. U. ir nuteistojo T. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

22Dėl nukentėjusiosios L. U. apeliacinio skundo

23Nukentėjusioji L. U. apeliaciniame skunde prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį priteisiant iš civilinio atsakovo AB „L“ jos naudai 4 632 Lt neturtinei žalai atlyginti iki Privalomojo draudimo įstatymo 11 str. numatytos maksimalios draudimo išmokos ribos.

24Pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusios L. U. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Toks sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, jog T. Š. atlygino jai 2 000 Lt išlaidas, susijusias su advokato paslaugų apmokėjimu, todėl likusią neturtinės žalos dalį prašo priteisti tik iš vieno civilinio atsakovo UAB „L“. Nukentėjusioji nepateikė atsisakymo nuo ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo, nepaaiškino ieškinio atsisakymo vieno iš civilinių atsakovų atžvilgiu motyvų.

25Civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimus teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendžia remdamasis byloje esančiais įrodymais dėl civilinio ieškinio ir jį visiškai ar iš dalies patenkina arba atmeta (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d.). Tik išimtiniais atvejais ieškinys gali būti neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d.). Išimtiniais atvejais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, reikšmingos sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d.), arba jeigu neišspręstas turtinės žalos dydis turi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Tai akcentuojama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K–133/2012, 2K–425/2010).

26Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurioms esant L. U. civilinio ieškinio dalis neturtinei žalai atlyginti turėtų būti perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka. L. U. civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš civilinių atsakovų AB „L“ ir T. Š. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b.l. 144-146). Nukentėjusioji patikslintu civiliniu ieškiniu pakeitė savo reikalavimą, t. y. prašė priteisti iš civilinio atsakovo AB „L“ 4 632 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šiame civiliniame ieškinyje nurodyta, jog minėta draudimo bendrovė išmokėjo L. U. 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o pagal Privalomojo draudimo įstatymo 11 str., draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam patirtą neturtinę žalą yra 2 500 eurų (arba 8 632 Lt) (b.l. 166-167). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje esantis 2012-12-14 žalos atlyginimo protokolas patvirtina, jog T. Š. sumokėjo L. U. padarytos neturtinės žalos dalį - 5 000 Lt, t. y. 3 000 Lt sumokėta bankiniu pavedimu į nukentėjusiosios sąskaitą, o 2 000 Lt sumai išduotas neprotestuotinas vekselis. T. Š. ir L. U. 2013-02-06 susitaikymo protokole sutarė, kad nukentėjusioji sutinka reikalauti neturtinės žalos iš civilinio atsakovo AB „L“, kurios privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nuteistojo automobilis buvo draustas eismo įvykio metu (b.l. 168). Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, jog T. Š. atlygino jai žalą. Ji neturi pretenzijų nuteistajam (b.l. 187). Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad L. U. prašė priteisti atlyginti neturtinę žalą tik iš civilinio atsakovo AB „L“, nes T. Š. atlygino jai padarytą neturtinę žalą. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusioji nepaaiškino ieškinio atsisakymo vieno iš civilinių atsakovų atžvilgiu motyvų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė kitų motyvų, kuriais remiantis buvo pripažinta nukentėjusios L. U. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą neturtinei žalai atlyginti, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. nuostatoms. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas ir klausimas dėl L. U. neturtinės žalos atlyginimo spręstinas iš esmės.

27Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 3K-103/2009).

28T. Š. padarė nusikaltimą transporto eismo saugumui. Dėl nuteistojo neatsargių nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai L. U. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-68/2008). Nukentėjusiajai nustatytas kairės pėdos kulnakaulio ir šakikaulio išnirimas su kulnakaulio krašto lūžiu, kairio kelio sąnario sumušimas su odos nubrozdinimu ir kairio peties sąnario sumušimas su juostine kraujosruva krūtinėje (b.l. 41). L. U. civiliniame ieškinyje nurodė, kad ji dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo hospitalizuota, jai atlikta kojos respozicija ir kojos imobilizacija gipso langete. Nukentėjusioji buvo nedarbinga iki 2012-07-09. Kita vertus, nenustatyta, kad L. U. buvo sukelti kokie nors ypatingi, neatstatomi sveikatos sutrikimai, dėl kurių jos būklė šiuo metu būtų ypatingai bloga. Nukentėjusioji civiliniame ieškinyje taip pat nurodė, kad ji po eismo įvykio kenčia didelį fizinį skausmą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, vidinę depresiją, negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, buvo apribotos galimybės normaliai bendrauti su šeima ir kitais asmenimis, pasikeitė jos gyvenimo būdas, t. y. negalėjo tinkamai rūpintis savimi, artimaisiais. Akivaizdu, kad dėl nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, L. U. sukeltas pasekmes, T. Š. kaltę, šiuo metu nustatytos padarytos turtinės žalos dydį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pripažintina, kad L. U. patirtos neturtinės žalos dydis yra 4 000 Lt. Toks dydis, patyrus nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, kuriose priteistų neturtinei žalai atlyginti sumų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2 000 Lt iki 10 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-461/2010, Nr. 2K-215/2010, Nr. 2K-200/2010, Nr. 2K-401/2009, Nr. 2K-64/2009, 2K-280/2010, 2K-86/2012). Civiliniame ieškinyje nurodytas L. U. patirtas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai nelaikytini pakankamu pagrindu nustatyti jai didesnį neturtinės žalos dydį, tuo labiau, kad pats T. Š. savo noru papildomai kompensavo dalį nukentėjusiajai patirtos žalos.

29Privalomojo draudimo įstatymo (2011-11-17 įstatymo Nr. XI-1671 redakcija) 11 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra: nuo 2009-12-11 iki 2012-06-10 – 2 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui. Kadangi eismo įvykio dieną T. Š. vairuotas automobilis buvo draustas AB „L“, draudimo bendrovė įsipareigojo atlyginti L. U. patirtą žalą Privalomojo draudimo įstatymo ribose. AB „L“ išmokėjo nukentėjusiajai 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b.l. 178). Atsižvelgiant į nustatytą L. U. patirtos neturtinės žalos dydį, laikytina, kad draudimo bendrovė atliko savo pareigą remiantis Privalomojo draudimo įstatymu. Atkreiptinas dėmesys, kad Privalomojo draudimo įstatymo 11 str. tik nustato draudiko prisiimtos atsakomybės ribas atlyginti dėl eismo įvykio nukentėjusiajam patirtą žalą, tarp jų 2 500 eurų neturtinę žalą. Kaip minėta, nukentėjusiajam dėl nusikalstamos veikos padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas remiantis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Taigi, nukentėjusiajam savaime nepriteistina maksimali pinigų suma neturtinei žalai atlyginti, reglamentuojama Privalomojo draudimo įstatymo 11 str. Civiliniame ieškinyje nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai šiuo atveju nėra aktualūs, nes juose nustatytos aplinkybės neatitinka šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių.

30Remiantis tuo, kas nustatyta, nukentėjusiosios apeliacinio skundo prašymas priteisti iš civilinio atsakovo AB „L“ jos naudai 4 632 Lt neturtinei žalai atlyginti atmestinas. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde kėlė klausimą tik dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimo, todėl nevertinamas skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumas ir pagrįstumas dėl L. U. teisės pripažinimo į civilinio ieškinio patenkinimą turtinei žalai atlyginti, klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

31Dėl nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos BPK 20 str. pažeidimu

32Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent pakankamai išsamia įrodymų visumos analize. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

33Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad T. Š., inkriminuotu laiku ir vietoje vairuodamas automobilį „BMW 330“ bei viršydamas jo greitį, susidūrė su automobiliu „MAZDA 626“, dėl ko pastarojo automobilio vairuotoja L. U. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

34T. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jo vairuoto automobilio greitis iki eismo įvykio buvo 109 km/h. Apelianto vairuotos transporto priemonės greitis buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo metu atlikus eismo įvykio tyrimą, kurio metu buvo surašyta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvada Nr. 11-1142 (12) (b.l. 70-77). Pastaroji specialisto išvada buvo parengta remiantis pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, T. Š. vairuoto automobilio greitis buvo apskaičiuotas remiantis specialia, tokioms užduotims spręsti skirta metodika. Specialistas, turintis eismo įvykių eksperto ir transporto trasologijos eksperto kvalifikacijas, 27 metų ekspertinio darbo stažą, išvadoje išsamiai aprašė visą tyrimo eigą, motyvavo savo išvadas, padarytas atsakant į užduotyje pateiktus klausimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesivadovauti minėta specialisto išvada kaip įrodymu nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi, priešingai nei tvirtina T. Š., šiuo atveju nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, susijusios su apelianto vairuotos transporto priemonės greičiu iki eismo įvykio, t. y. 109 km/h. To nepaneigia ta aplinkybė, jog apeliantas nepripažįsta važiavęs automobiliu minėtu greičiu. Atkreiptinas dėmesys, kad pats T. Š. viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus nurodydamas, koks buvo jo vairuotos transporto priemonės greitis. Ikiteisminio tyrimo metu T. Š. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną iki eismo įvykio jis važiavo automobiliu 50-60 km/h greičiu (b.l. 65-66, 89), o teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad transporto priemonės greitis buvo 70-80 km/h. Apeliantas teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad jo nurodyti greičiai kisdavo, nes jis konsultuodavosi su ekspertais. 70-80 km/h greitį nurodė ekspertai, kai T. Š. parodė schemą (b.l. 187). Tokie nuteistojo parodymai nepripažintini kaip paneigiantys Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvadoje Nr. 11-1142 (12) nustatytas aplinkybes dėl jo vairuoto automobilio greičio iki eismo įvykio.

35Apeliantas, ginčydamas minėtą aplinkybę, remiasi baudžiamojoje byloje pateiktu sankryžos geodeziniu planu ir antstolio 2013-03-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriais, pasak T. Š., nustatyti akivaizdūs atstumų skirtumai automobilių susidūrimo momentu bei jiems sustojus sankryžoje nuo 2012-03-26 eismo įvykio vietos plane užfiksuotų atstumų. Visų pirma pasakytina, kad 2012-03-26 eismo įvykio vietos planas ir jame užfiksuotos aplinkybės baudžiamojoje byloje nėra nuginčytos. Apeliantas pasirašė šiame eismo įvykio vietos plane (b.l. 5), kas patvirtina, kad jis eismo įvykio dieną sutiko su užfiksuotomis aplinkybėmis. Geodezinis planas buvo sudarytas ne eismo įvykio dieną eismo įvykio vietoje, o praėjus beveik vieneriems metams – 2013-02-04. Atkreiptinas dėmesys, kad geodeziniame plane užfiksuoti atstumai buvo nustatyti atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje esančią 2012-03-26 fotolentelę ir T. Š. paaiškinimus. Įvertinus šias aplinkybes, matavimai negali būti pripažinti patikimais, kadangi atstumų ir objektų išsidėstymo nustatymas iš fotolentelėje esančių fotonuotraukų laikytinas kaip subjektyvus, tiksliai negalintis atkurti eismo įvykio vietos. Taip pat abejotina, kad apeliantas, praėjus daugiau nei 1 metams po eismo įvykio, tiksliai prisimintų transporto priemonių susidūrimo tašką ar automobilio atsitrenkimo į bordiūrą tašką, kaip tai užfiksuota antstolio 2013-03-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Geodeziniame plane nėra visiškai aiškūs visi atliktų matavimų pasirinkti atskaitos taškai, jame neužfiksuotos ir reikšmingos aplinkybės, kurios nustatytos 2012-03-26 eismo įvykio vietos plane, pavyzdžiui, automobilio „BMW“ stabdymo žymės, šios transporto priemonės slydimo žymės po susidūrimo. Taigi, geodezinis planas negali būti laikomas visapusišku ir išsamiu rašytiniu dokumentu. Antstolio 2013-03-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole aplinkybės taip pat aprašytos remiantis analogiškais duomenimis - 2012-03-26 fotolentele ir T. Š. paaiškinimais, vien kuriais, kaip minėta, negalima tiksliai atkurti eismo įvykio vietos. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, T. Š. pateikti rašytiniai dokumentai nevertinti kaip įrodymai, kuriais nustatytinos šiai baudžiamajai bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie paneigia 2012-03-26 eismo įvykio vietos plane užfiksuotas aplinkybes.

36Nuteistasis taip pat pateikė UAB „I“ 2013-04-12 specialisto išvadą Nr. MV 2013-23, kurioje užfiksuota, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvada Nr. 11-1142 (12) yra nepagrįsta dėl dviejų priežasčių: 1) nustatytas skirtingas atstumas nuo automobilio „BMW“ galinio gabarito iki susidūrimo vietos; 2) modeliuojant automobilio „BMW“ judėjimą po susidūrimo, be pagrindo taikytos stabdymo lėtėjimo reikšmės 5,22-6,34 m/s2. Darydamas pirmą išvadą, UAB „I“ specialistas rėmėsi antstolio 2013-03-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Nustačius, kad šis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti laikomas objektyviu ir išsamiu rašytiniu dokumentu, kuriuo remiantis nustatytinos nagrinėjamam eismo įvykiui reikšmingos aplinkybės, konstatuotina, kad UAB „I“ specialisto padaryta išvada dėl atstumo nuo automobilio „BMW“ galinio gabarito iki susidūrimo vietos nepaneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvados Nr. 11-1142 (12). Pabrėžtina, kad minėtoje UAB „I“ specialisto išvadoje užfiksuota, jog tyrime vadovaujamasi ne 2012-03-26 eismo įvykio vietos planu, o geodezinio plano schema (specialisto išvados l. 3), kuri taip pat nepripažintina kaip tiksli, dėl ko yra pagrindas abejoti ir šios specialisto išvados tikslumu. Darydamas antrą išvadą, UAB „I“ specialistas, siekdamas paneigti Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto pasirinktus skaičiavimus, iš esmės remiasi teoriniais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegijos nuomone, šių teiginių nepakanka abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvada Nr. 11-1142 (12). Taigi, UAB „I“ 2013-04-12 specialisto išvada Nr. MV 2013-23 neleidžia kitaip vertinti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvadoje Nr. 11-1142 (12) nustatyto automobilio „BMW“ greičio ir kitų aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pačioje UAB „I“ 2013-04-12 specialisto išvadoje Nr. MV 2013-23 konstatuota, jog automobilis „BMW“ viršijo leistiną greitį (specialisto išvados l. 8).

37Pagal teismų praktiką privataus eksperto surašyta išvada laikytina dokumentu - konsultacine išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2009, 2K-525/2010, 2K-465/2010, 2K-436/2010). Vien tai, kad UAB „I“ 2013-04-12 specialisto išvada Nr. MV 2013-23 neatitinka Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvados Nr. 11-1142 (12), šiuo atveju nėra pagrindas nesiremti pastarąja specialisto išvada. Priešingai, išanalizavus UAB „I“ 2013-04-12 specialisto išvadą Nr. MV 2013-23, konstatuotina, jog ši specialisto išvada nesudaro pagrindo abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvada Nr. 11-1142 (12). Skirti papildomą ekspertizę nustatant šiai baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes nėra pagrindo. Specialistas V. Šakėnas surašė išvadą atsakydamas į užduotyje pateiktus konkrečius klausimus remiantis pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taigi, specialistas atliko specialų tyrimą paskirtos užduoties ribose. Specialistas neprivalėjo vertinti kitokius atstumus ir judėjimo greičius, kurie nebuvo nustatyti jam atliekant specialų tyrimą. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad V. Šakėnas teisiamajame posėdyje atmestinai davė paaiškinimus. Jis pakankamai išsamiai atsakė į teismo ir proceso dalyvių užduotus klausimus (b.l. 185-186). Tai, kad specialistas negalėjo atsakyti į klausimą, kokios būtų jo išvados esant kitiems duomenims, negali būti vertinama kaip neišsamių paaiškinimų davimas, nes jis davė savo paaiškinimus tiek, kiek tai yra susiję su jo atliktu tyrimu ir gautais rezultatais. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje pateikto sankryžos geodezinio plano ir antstolio 2013-03-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo aptartą vertinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos duoti specialistui pavedimą įvertinti minėtuose rašytiniuose dokumentuose nurodytus duomenis.

38T. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje nurodytų liudytojų T. D. ir R. A. parodymais, kad apelianto vairuotas automobilis įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Iš tikrųjų liudytojas T. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam su automobiliu stovint sankryžoje, iš dešinės pusės pravažiavo automobilis ir liudytojas išgirdo trenksmą. Tuo momentu jis pasižiūrėjo į šviesoforą, švietė raudonas šviesoforo signalas. T. D. nenurodė, kokiam šviesoforo signalui degant T. Š. vairuotas automobilis įvažiavo į sankryžą (b.l. 154). Taigi, nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad T. D. parodė, jog apelianto vairuotas automobilis įvažiavo į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Liudytojas R. A. teisiamajame posėdyje vienareikšmiškai parodė, kad jis matė, jog jo automobilį aplenkė automobilis, kai jau degė raudonas šviesoforo signalas (b.l. 154-155), nors ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė, kad jis nematė, kokiam šviesoforo signalui degant automobilis „BMW“ įvažiavo į sankryžą (b.l. 49-50). Minėti liudytojų parodymai neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl T. Š. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nes apeliantas nebuvo kaltinamas pažeidęs kokį nors KET punktą, susijusį su eismo reguliavimo signalais (KET X skyrius) ar važiavimu per sankryžas (KET XVIII skyrius), o baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pagrindinė priežastis, kuri lėmė aptariamo nusikaltimo padarymą, buvo nuteistojo nepasirinktas saugus važiavimo automobiliu greitis, taip pažeidžiant KET 133 p.

39Nukentėjusioji L. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvažiavus į sankryžą, jai degė geltonas šviesoforo signalas, suko į kairę pusę, sankryžoje ji turėjo teisę pabaigti pradėtą manevrą. L. U. neparodė, jog tokios pačios spalvos šviesoforo signalas jai degė ir prieš įvažiuojant į sankryžą ar įvažiavimo metu (b.l. 187). Taigi, T. Š. neteisus tvirtindamas, kad nukentėjusioji teisiamajame posėdyje pripažino padariusi KET pažeidimą. L. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad privažiuojant Švitrigailos-Panerių g. sankryžą, jos atžvilgiu mirksėjo žalias šviesoforo signalas. Degant tokiam pačiam šviesoforo signalui, ji įvažiavo į šią sankryžą. Tik įvažiavus į sankryžą, nukentėjusioji pamatė, kad jai užsidegė geltonas šviesoforo signalas (b.l. 42-44). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių nukentėjusioji būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti T. Š., todėl jos parodymai laikytini objektyviais. KET 78.3. p. numatyta, kad žalias mirksintis signalas leidžia eismą ir įspėja, kad jo laikas baigiasi ir netrukus bus įjungtas draudžiamasis signalas. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad ji įvažiavo į sankryžą mirksint žaliam šviesoforo signalui, kas yra leidžiama pagal KET. Remiantis KET 166 p., vairuotojui, įvažiavusiam į važiuojamųjų dalių sankirtą pagal leidžiamąjį šviesoforo signalą, leidžiama važiuoti numatyta kryptimi, kad ir koks būtų šviesoforo signalas išvažiuojant iš sankryžos. Taigi, nors L. U. automobiliui esant sankryžoje užsidegė geltonas šviesoforo signalas, kuris draudžia eismą, išskyrus išimtis, tačiau nukentėjusioji turėjo teisę užbaigti manevrą, nes ji įvažiavo į sankryžą degant leidžiamam šviesoforo signalui.

40Baudžiamojoje byloje esantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau - Kelių policijos valdybos) 2012-09-05 nutarimas, kuriuo L. U. už savo veiksmus nagrinėjamo įvykio metu buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. ir 127 str. 2 d. (b.l. 86), panaikintas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-12-21 nutarimu (b.l. 169-170). Atsižvelgiant į tai, Kelių policijos valdybos 2012-09-05 nutarimas nepatvirtina, kad L. U. pažeidė kokius nors KET punktus, tuo labiau išprovokavo eismo įvykį. Šiuo aspektu pasakytina, kad pačiam T. Š. laikantis KET, jis apskritai nebūtų padaręs nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.

41Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvadoje Nr. 11-1142 (12) konstatuota, jog techniniu požiūriu aptariamo eismo įvykio kilimą lėmė tai, kad automobilio „BMW“ vairuotojas T. Š. važiavo žymiai viršydamas leistiną maksimalų greitį gyvenvietėje, dėl ko sankryžoje su Panerių g. susidariusioje eismo situacijoje neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo. Jei tuo momentu, kada automobilio „BMW“ vairuotojas T. Š. sureagavo į eismo saugumo grėsmę ir pradėjo stabdyti automobilį, jis būtų važiavęs nedidesniu kaip 50 km/h greičiu, tai automobilis būtų sustojęs prieš sankryžą su Panerių g. bei šis susidūrimas nebūtų įvykęs (b.l. 70-77). Ši specialisto išvada įrodo, kad eismo įvykis ir dėl jo atsiradusios pasekmės kilo dėl apelianto nepasirinkto saugaus greičio vairuojant automobilį „BMW“. Pažymėtina, kad T. Š. teisiamajame posėdyje parodė, jog privažiuojant Švitrigailos-Panerių g. sankryžą, jis matė, jog važiuoja kitas automobilis (b.l. 186). Taigi, apeliantas dar prieš sankryžą matė nukentėjusiosios L. U. automobilį. Tai irgi neleidžia abejoti tuo, kad jam, važiuojant leistinu greičiu, būtų galima išvengti eismo įvykio. Šiuo atveju dėl priežastinio ryšio tarp apelianto padarytų veiksmų ir atsiradusių pasekmių nekyla jokių abejonių. UAB „I“ 2013-04-12 specialisto išvados Nr. MV 2013-23 teiginys, kad negalima nustatyti, kurio automobilio veiksmai buvo techniniu požiūriu pagrindine šio eismo įvykio priežastimi, dėl anksčiau aptarto šios išvados vertinimo nepaneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvados Nr. 11-1142 (12), be to, jis prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams.

42Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

43Dėl Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų taikymo

44Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1–4 p. nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-77/2012). Net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes, įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–189/2008).

45Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius sąlygą - T. Š. susitaikymą su L. U..

46Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šiuo atveju T. Š. atžvilgiu yra ir kita atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius sąlyga, t. y. kad kaltininkas savo noru atlygino fiziniam asmeniui padarytą žalą ir susitarė dėl jos atlyginimo tvarkos (Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 2 p.). Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad T. Š. atlygino jai išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (b.l. 187). Tai užfiksuota ir 2013-02-06 susitaikymo protokolo tarp apelianto ir L. U. 6 p. (b.l. 168). 2012-12-14 žalos atlyginimo protokolas patvirtina, kad T. Š. sumokėjo L. U. padarytos neturtinės žalos dalį - 5 000 Lt, t. y. 3 000 Lt sumokėta bankiniu pavedimu į nukentėjusiosios sąskaitą, o 2 000 Lt sumai išduotas neprotestuotinas vekselis. Baudžiamosios bylos medžiagoje esanti bankinio pavedimo kopija įrodo, kad apeliantas 2012-12-13 sumokėjo nukentėjusiajai 3 000 Lt. Tiek 2013-02-06 susitaikymo protokole, tiek 2012-12-14 žalos atlyginimo protokole nurodyta, jog L. U. atsisako nuo visų turtinių ir neturtinių reikalavimų iš T. Š., o nukentėjusioji dėl kitos žalos dalies atlyginimo turi teisę kreiptis į draudimo bendrovę, kurioje buvo apdrausta apelianto transporto priemonė. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, jog nuteistasis atlygino jai žalą (b.l. 187). Įvertinus visas aplinkybes, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė apelianto atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 2 p. numatytos sąlygos. L. U. neturi pretenzijų T. Š. dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Tai, kad šie asmenys susitarė, jog dėl likusios patirtos žalos nukentėjusioji kreipsis į draudimo bendrovę, kurioje buvo apdraustas apelianto automobilis, neleidžia tvirtinti, jog kaltininkas savo noru neatlygino fiziniam asmeniui padarytos žalos, o remiantis Privalomojo draudimo įstatymo atitinkamomis nuostatomis nukentėjusysis turi tokią teisę kreiptis į draudimo bendrovę.

47Kita vertus, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad T. Š. atžvilgiu nėra kitų dviejų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius sąlygų, t. y. kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir yra pagrindo manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

48Pritartina apeliantui, kad Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlyga - prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką - skiriasi nuo Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi siekiant taikyti pastarąją baudžiamojo įstatymo teisės normą būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, bet ir nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. prasmę, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatas prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma, kai asmuo pats savanoriškai pripažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pats ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui duoda teisingus parodymus apie asmens padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Teismų praktikoje prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma ir kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų – ne esminių aplinkybių - neigia. Jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–269/2008, 2K-291/2011). Pažymėtina, kad būtent savanoriškas prisipažinimas vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti baudžiamąją atsakomybę ar nuo jos atleisti. Aplinkybė, ar kaltininkas savanoriškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negali būti vertinama formaliai. Kaltininkas gali klysti vertindamas situaciją ar veikos juridinę kvalifikaciją. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-P-464/2005, Teismų praktika, Nr. 24).

49T. Š. inkriminuotas Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatytas nusikaltimas. Pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Būtinas šio nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis yra KET ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas pažeidė KET 133 p., kuris numato, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šis KET pažeidimas nagrinėjamu atveju turi reikšmės Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo kvalifikavimui, nes nenustačius KET pažeidimo - greičio viršijimo, T. Š. apskritai nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi jo veiksmai neatitiktų visų nusikaltimo sudėties požymių. Taigi, sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. įtvirtintos sąlygos buvimo, būtina nustatyti, jog T. Š. pripažįsta viršijęs greitį aptariamo įvykio metu. Įvertinus apelianto duotus parodymus viso baudžiamojo proceso metu, negalima to tvirtinti. Ikiteisminio tyrimo metu T. Š. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną iki eismo įvykio jis važiavo automobiliu 50-60 km/h greičiu (b.l. 65-66, 89). Tokie nuteistojo parodymai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad jis neabejotinai pripažino viršijęs gyvenvietėje leistiną 50 km/h greitį. Apeliantas parodė važiavęs intervale nuo 50 iki 60 km/h greičiu, o būtent 50 km/h greitis yra leistinas gyvenvietėje pagal KET. Teisiamajame posėdyje T. Š. jau parodė, kad jo vairuotos transporto priemonės greitis buvo 70-80 km/h. Pats apeliantas pripažino, jog jo tokius parodymus lėmė konsultavimasis su ekspertais, kurie nurodė tokį greitį (b.l. 187). Tai rodo, kad apelianto parodymams turėjo įtakos kiti asmenys, kurie ir suformavo jo poziciją dėl minėto vairuotos transporto priemonės greičio. Analizuojant nagrinėjamą klausimą visapusiškai, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, jog baudžiamojoje byloje yra T. Š. rašytinio paaiškinimo, parašyto Kelių policijos valdybai, kopija, iš kurios matyti, jog jis nurodė neviršijęs greičio, važiavęs apie 50-60 km/h greičiu (b.l. 64). Be to, apeliantas baudžiamojo proceso metu nesutiko su kai kuriais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais ir jais nustatytomis aplinkybėmis, teikė rašytinius dokumentus siekdamas paneigti tokius įrodymus. T. Š., kreipdamasis į UAB „I“ specialistą dėl specialisto išvados davimo, uždavė klausimus dėl eismo įvykio mechanizmo ir jo kilimo priežasties, kas rodo, jog jis nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl minėtų aplinkybių. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat ginčija aplinkybes, susijusias su eismo įvykiu. Aptartas T. Š. elgesys nepatvirtina, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Priešingai, apelianto tvirtinimas pripažįstant padarius nusikalstamą veiką yra formalus, dėl ko negalima daryti išvados dėl Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. įtvirtintos sąlygos buvimo. To nepaneigia apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis kontaktavo su nukentėjusiąja siekdamas atlyginti žalą, atlygino jai žalą.

50Teismų praktikoje aiškinama, kad teismo išvada dėl Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 4 p. nustatytos sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių vertinimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-120/2007). Nustatydamas, ar yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei įvertinti kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes: jo ankstesnius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atlygino padarytą žalą) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-606/2006, 2K-589/2011).

51T. Š. padarė nusikaltimą, susijusį su transporto eismo saugumu, dėl neatsargumo. Jis pažeidė KET žymiai viršydamas leistiną greitį mieste, kas rodo itin neatsakingą nuteistojo elgesį. Dėl apelianto neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jis praeityje nebuvo teistas (b.l. 94), kita vertus, trauktas administracinėn atsakomybėn 10 kartų, daugumą kartų už KET pažeidimus, nusikaltimo padarymo metu turėjo keturias galiojančias administracines nuobaudas (b.l. 95-99). Atkreiptinas dėmesys, kad T. Š. praeityje trauktas administracinėn atsakomybėn ir už tokius administracinius teisės pažeidimus kaip transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam ar KET pažeidimas, nulėmęs turto sugadinimą. Nors administracinės nuobaudos už pastaruosius teisės pažeidimus yra negaliojančios, tačiau tai yra reikšminga vertinant apelianto asmenybę. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, jam praeityje buvo skirtos administracinės nuobaudos ne tik už smulkius KET pažeidimus. Be to, tai rodo, kad T. Š. padarytas KET pažeidimas, nulėmęs Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą, nebuvo atsitiktinis. Apelianto pateikta pažyma apie asmens baustumą patvirtina, kad jis nuo 2011-03-01 iki 2013-02-21 nėra baustas už greičio viršijimą, po nusikalstamos veikos padarymo iki šiol jis nepadarė naujų administracinių teisės pažeidimų, o Kelių policijos valdybos 2013-03-08 rašte užfiksuota, jog jis yra sumokėjęs visas paskirtas baudas už administracinius teisės pažeidimus. Anksčiau aptartas T. Š. elgesys patvirtina, kad jis atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą, tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis yra faktiškai sukūręs šeimą, augina mažametį vaiką, dirba ir studijuoja, jis dirba tiekėju, todėl dažnai tenka važinėti naudojantis transporto priemonėmis. Įvertinus aplinkybių visumą, t. y. T. Š. padaryto nusikaltimo pobūdį, jo aplinkybes, praeityje padarytų teisės pažeidimų pobūdį, apelianto elgesį po nusikaltimo padarymo, jo asmenines savybes, nėra pagrindo daryti besąlygišką išvadą, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

52Taigi, T. Š. atžvilgiu nėra visų Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygų, todėl apelianto prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį atmestinas.

53Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo

54Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kai, kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (pavyzdžiui, kaltininkas suteikia pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, perkelia nukentėjusįjį nuo kelio važiuojamosios dalies į saugesnę vietą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-299/2012).

55Pasak apelianto, iš karto po automobilių susidūrimo jis iškvietė nukentėjusiajai greitąją medicinos pagalbą, kas laikytina pagalbos suteikimu nukentėjusiam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal KET 231.5. p. įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai. Taigi, įvykus eismo įvykiui, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, esant būtinybei, yra vairuotojo, kuris susijęs su eismo įvykiu, pareiga pagal KET, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagalbos suteikimas nukentėjusiems asmenims aktyviais veiksmais Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. prasme. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2012, 2K-638/2010).

56Teismų praktikoje aiškinama, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2012). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-156/2010).

57Anksčiau aptarti T. Š. parodymai ir jo elgesys baudžiamojo proceso metu neleidžia konstatuoti, kad jis pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi. Apeliantas, parodydamas, kad jis važiavo mažesniu greičiu nei nustatyta baudžiamojoje byloje, nurodydamas, kad dėl eismo įvykio iš dalies kalta ir nukentėjusioji, ginčydamas kai kuriuos įrodymus, siekia sumažinti savo kaltės laipsnį. Tokia T. Š. pozicija taip pat neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad jis kritiškai vertina savo elgesį. Dalinis nusikaltimo padarymo aplinkybių pripažinimas negali būti pagrindu pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tokios išvados nepaneigia tai, kad nuteistasis kontaktavo su nukentėjusiąja siekdamas atlyginti žalą, atlygino jai žalą.

58Remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p., atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nagrinėjant KET pažeidimų bylas, laikomasi nuomonės, kad rizikingą nukentėjusiųjų elgesį, lėmusį veikos padarymą ir mirtinų sužalojimų bei kitokių skirtingo masto sveikatos sutrikdymų padarymą, galima būtų pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu toks nukentėjusiųjų elgesys turėtų įtakos kaltininko elgesiui, t. y. kaltininko padarytą eismo saugumo taisyklių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo kasacinės nutartys Nr. 2K-296/2009, 2K-186/2012).

59Nagrinėjamu atveju T. Š. vairuoto automobilio greičio viršijimo niekaip nelėmė nukentėjusiosios veiksmai. Pats apeliantas, nepasirinkdamas saugaus greičio, laiku nesustabdė savo transporto priemonės, dėl ko susidūrė su L. U. vairuotu automobiliu. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji savo veiksmais išprovokavo eismo įvykį. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad T. Š. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.

60Teismų praktikoje žalos atlyginimas lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 d. 3 p., pripažįstamas tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2005, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-174/2009,2K-7-287/2009). Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. nuostatos nedraudžia teismui priklausomai nuo bylos aplinkybių pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas (ar jo valia kiti asmenys) atlygina ar pašalina tik dalį padarytos žalos. Tuomet atlygintinos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį - nuoširdžios ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-579/2010, 2K-7-96/2012).

61T. Š. atlygino L. U. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, pervedė jai 3 000 Lt ir išdavė 2 000 Lt sumai neprotestuotiną vekselį neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nuteistasis atlygino jai žalą (b.l. 187). Taigi, pripažintina, kad apeliantas savo noru atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.). Šios išvados nepaneigia tas faktas, jog T. Š. susitarė su L. U., kad pastaroji dėl kitos neatlygintinos žalos dalies turi teisę kreiptis į draudimo bendrovę, kurioje buvo apdraustas apelianto automobilis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė T. Š. šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

62Nustačius apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, spręstinas klausimas dėl jam paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam baudą, žymiai mažesnę nei šios bausmės vidurkis, numatytas už neatsargių nusikaltimų padarymą, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 5 p. (2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350 redakcija). T. Š. padarė neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui šiurkščiai pažeisdamas KET. Apelianto atsakomybę lengvina tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Jis praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, šiuo metu administracinės nuobaudos negalioja. T. Š. yra faktiškai sukūręs šeimą, turi mažametį vaiką, dirba, studijuoja. Įvertinus nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, T. Š. asmenybę, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d., konstatuotina, jog net ir nustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepripažintina, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtas baudos dydis yra aiškiai per griežtas. Atsižvelgiant į tai, T. Š. paskirtos baudos dydis paliekamas nepakeistu.

63Dėl baudžiamojo poveikio priemonės (Lietuvos Respublikos BK 68 str.)

64Pirmosios instancijos teismas skyrė T. Š. baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialia teise, uždraudžiant 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

65Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos BK 68 str. 1 d. nurodyta tik viena privaloma uždraudimo naudotis specialia teise, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemonę, taikymo sąlyga – kai asmuo, naudodamasis ta specialia teise, padaro nusikalstamą veiką. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą uždraudimas naudotis specialia teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nors Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė paprastai skiriama, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, Lietuvos Respublikos BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011).

66T. Š. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., žymiai viršydamas leistiną greitį, t. y. 59 km/h. Apeliantas padarė KET pažeidimą mieste, kas didina pažeidimo pavojingumą. Tokie nuteistojo veiksmai laikytini šiurkščiu KET pažeidimu. T. Š. praeityje trauktas administracinėn atsakomybėn 10 kartų, daugumą kartų už KET pažeidimus, tarp jų ir už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam bei KET pažeidimą, nulėmusį turto sugadinimą, nusikaltimo padarymo metu turėjo keturias galiojančias administracines nuobaudas (b.l. 95-99). Nors administracinės nuobaudos šiuo metu negalioja, tačiau šie duomenys yra reikšmingi vertinant nuteistojo asmenybę naudojantis specialia teise. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-85/2010, 2K-20/2011). Tai rodo, kad T. Š., naudodamasis specialia teise, yra linkęs pažeidinėti KET ir yra padaręs ne tik smulkius administracinius teisės pažeidimus, o apelianto padarytas KET pažeidimas, nulėmęs Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą, nebuvo atsitiktinis. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad tik T. Š. atėmus teisę vairuoti kelių transporto priemones, bus pasiekti bausmės tikslai. Tokios išvados nepaneigia, kad apeliantas nuo nusikaltimo padarymo daugiau nepadarė jokių administracinių teisės pažeidimų. Tai, kad speciali teisė jam yra reikalinga atlikti darbo funkcijas, darbas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, savaime nepripažintina pakankamu pagrindu neskirti šios baudžiamosios poveikio priemonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2012, 2K-502/2011). Apeliantas taip pat nurodo, kad specialios teisės atėmimas būtų nepakeliama našta jam ir jo šeimai sunkiu ekonominiu laikotarpiu, nes jo darbas yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, o kiekvieną dieną vairuojant automobilį dėl darbo funkcijų atlikimo, atsiranda daug didesnė rizika pažeisti KET, nors to ir visiškai nesiekiant. Akivaizdu, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikras neigiamas pasekmes nusikaltimą padariusiam asmeniui, tačiau minėtos aplinkybės nepatvirtina, kad šiuo atveju T. Š. paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, buvo nesilaikyta baudžiamojo įstatymo ir tai neatitiktų teisingumo principo. Todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria T. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, nėra pagrindo.

67Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 3-4 p.,

Nutarė

68tenkinti nukentėjusiosios L. U. ir nuteistojo T. Š. apeliacinius skundus iš dalies.

69Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai L. U. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą neturtinei žalai atlyginti, klausimą dėl jo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir išspręsti civilinį ieškinį šioje dalyje iš esmės - atmesti nukentėjusiosios L. U. civilinį ieškinį priteisti iš civilinio atsakovo AB „L“ jos naudai 4 632 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai L. U. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą turtinei žalai atlyginti, klausimą dėl jo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, palikti nepakeistą.

70Pripažinti T. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai L. U. padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.).

71Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 ir 68 str., T. Š. paskirta... 3. Nukentėjusiajai L. U. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą,... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 5. T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. už tai, kad jis... 6. Nukentėjusioji L. U. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto... 7. Nurodo, kad L. U. patikslintu civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje prašė... 8. Teismas, pripažindamas jos teisę į civilinio ieškinio patenkinimą,... 9. Nukentėjusioji sutinka, kad dėl patirtos žalos asmeniui ir patirtos... 10. Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto... 11. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino baudžiamosios bylos faktines... 12. Pasak nuteistojo, teismas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad į bylą buvo... 13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis... 14. Teismas taip pat nevertino, kad nukentėjusioji, pripažinusi savo kaltę dėl... 15. Taigi, teismo padarytas neteisingas įrodymų vertinimas lėmė neteisingą... 16. Pasak T. Š., teismas nepagrįstai neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės... 17. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nenustatyta jo atsakomybę... 18. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad atsakomybę... 19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. Š. specialios teisės atėmimas būtų... 20. Teismo posėdyje T. Š. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą... 21. Nukentėjusiosios L. U. ir nuteistojo T. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš... 22. Dėl nukentėjusiosios L. U. apeliacinio skundo... 23. Nukentėjusioji L. U. apeliaciniame skunde prašo pakeisti skundžiamą... 24. Pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusios L. U. teisę į... 25. Civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimus teismas, priimdamas... 26. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurioms esant L. U. civilinio... 27. Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra... 28. T. Š. padarė nusikaltimą transporto eismo saugumui. Dėl nuteistojo... 29. Privalomojo draudimo įstatymo (2011-11-17 įstatymo Nr. XI-1671 redakcija) 11... 30. Remiantis tuo, kas nustatyta, nukentėjusiosios apeliacinio skundo prašymas... 31. Dėl nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos... 32. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas... 33. Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad T. Š., inkriminuotu... 34. T. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jo... 35. Apeliantas, ginčydamas minėtą aplinkybę, remiasi baudžiamojoje byloje... 36. Nuteistasis taip pat pateikė UAB „I“ 2013-04-12 specialisto išvadą Nr.... 37. Pagal teismų praktiką privataus eksperto surašyta išvada laikytina... 38. T. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje nurodytų liudytojų T.... 39. Nukentėjusioji L. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvažiavus į... 40. Baudžiamojoje byloje esantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos... 41. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-08-03 specialisto išvadoje Nr.... 42. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad pirmosios... 43. Dėl Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų taikymo... 44. Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, padaręs... 45. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną atleidimo nuo baudžiamosios... 46. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis,... 47. Kita vertus, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad T. Š. atžvilgiu... 48. Pritartina apeliantui, kad Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p.... 49. T. Š. inkriminuotas Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. numatytas... 50. Teismų praktikoje aiškinama, kad teismo išvada dėl Lietuvos Respublikos BK... 51. T. Š. padarė nusikaltimą, susijusį su transporto eismo saugumu, dėl... 52. Taigi, T. Š. atžvilgiu nėra visų Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d.... 53. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo ... 54. Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. atsakomybę lengvinanti... 55. Pasak apelianto, iš karto po automobilių susidūrimo jis iškvietė... 56. Teismų praktikoje aiškinama, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2... 57. Anksčiau aptarti T. Š. parodymai ir jo elgesys baudžiamojo proceso metu... 58. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p., atsakomybę lengvinanti... 59. Nagrinėjamu atveju T. Š. vairuoto automobilio greičio viršijimo niekaip... 60. Teismų praktikoje žalos atlyginimas lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59... 61. T. Š. atlygino L. U. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, pervedė jai 3... 62. Nustačius apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, spręstinas... 63. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės (Lietuvos Respublikos BK 68 str.)... 64. Pirmosios instancijos teismas skyrė T. Š. baudžiamojo poveikio priemonę -... 65. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos... 66. T. Š. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d.,... 67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 68. tenkinti nukentėjusiosios L. U. ir nuteistojo T. Š. apeliacinius skundus iš... 69. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį:... 70. Pripažinti T. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru... 71. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....