Byla 2K-245-303/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Audronės Kartanienės, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui, nuteistajai V. S., jos gynėjai advokatei Rūtai Čilinskaitei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Rimkaus ir nuteistosios V. S. gynėjos advokatės Rūtos Čilinskaitės kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžio.

2Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu V. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 10 400 Lt (3012,05 Eur – 80 MGL) dydžio bauda, BK 228 straipsnio 1 dalį – 10 400 Lt (3012,05 Eur – 80 MGL) dydžio bauda, BK 228 straipsnio 1 dalį – 10 400 Lt (3012,05 Eur – 80 MGL) dydžio bauda, BK 228 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 10 400 Lt (3012,05 Eur – 80 MGL) dydžio bauda, BK 222 straipsnio 1 dalį – 10 400 Lt (3012,05 Eur – 80 MGL) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 11 050 Lt (3200,30 Eur – 85 MGL) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Baudžiamoji byla V. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (darbo sutartis su L. U.), BK 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (darbo sutartis su T. G.), BK 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (darbo sutartis su J. V. A.), BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (darbo sutartis dėl papildomo darbo) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

4V. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2003 m. sausio 10 d. sutarties); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. rugsėjo 14 d. sutarties); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. rugsėjo 2 d. sutarties); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. rugsėjo 16 d. sutarties); pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl 2006 m. spalio 31 d. sutarties) išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5Panevėžio apygardos prokuroro ieškinys, pareikštas viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės (reorganizuota į Vaikų ligoninę, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialą) interesais, tenkintas iš dalies ir iš V. S. priteista 63 045,30 Lt (18 259,18 Eur) Vaikų ligoninės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialui. Kita prokuroro pareikšto ieškinio dalis palikta nenagrinėta.

6Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta vadovaujantis BPK 3081 straipsniu, teismas ištaisė nuosprendyje padarytas klaidas: išdėstė kaltinimą V. S. epizode dėl darbo sutarties su J. J. K.; ištaisė nuosprendžio aprašomąją dalį dėl kaltinimo V. S. ir M. P. dėl 2006 m. spalio 31 d. sutarties; ištaisė nuosprendžio rezoliucinę dalį, kad V. S. ir M. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2006 m. spalio 31 d. sutarties) išteisintini kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą jiems nutraukė (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); išteisino V. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo sutarčių su I. S. ir J. J. K.) kaip nepadariusią veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą jai nutraukė (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartis panaikinta; Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis, kuria sprendimas dėl V. S. baudžiamosios atsakomybės dėl darbo sutarčių su I. S. ir J. J. K. sudarymo nėra priimtas, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: V. S. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį bei pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl I. S. įdarbinimo) ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį bei 228 straipsnio 2 dalį (dėl J. J. K. įdarbinimo) išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); nuosprendžio, kurio aprašomojoje dalyje antrą kartą išdėstytas V. S. pareikštas kaltinimas epizode dėl I. S. įdarbinimo, dalis pakeista, išdėstant ją taip: V. S. buvo kaltinama, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo (duomenys neskelbtini) centro direktore, laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. (duomenys neskelbtini) centre pasitelkusi asmenį, kuris dėl tos veikos nėra kaltas, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, apgaule J. J. K. naudai įgijo svetimą (duomenys neskelbtini) centro turtą – 11 279,56 Lt (3266,79 Eur), pažeisdama 2004 m. rugpjūčio 6 d. VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės direktoriaus įsakymu Nr. 121 patvirtintų VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo (duomenys neskelbtini) nuostatų 40 straipsnyje numatytus reikalavimus – naudoti lėšas įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, nevykdydama 2002 m. liepos 30 d. VšĮ RVUVL direktoriaus patvirtinto (duomenys neskelbtini) reglamento 1.5 punkte numatyto pagrindinio (duomenys neskelbtini) centro administracijos uždavinio – efektyviai organizuoti centro darbą, saugoti centro turtą ir užtikrinti tikslingą jo naudojimą, veikdama priešingais tarnybai interesais, siekdama turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi nesant kyšininkavimo požymių, dėl to didelės turtinės ir neturtinės žalos patyrė valstybė, Viešoji įstaiga Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir jos filialas (duomenys neskelbtini) centras, nes buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės ir jos filialo (duomenys neskelbtini) centro, teikiančio viešąsias paslaugas, prestižas, o būtent: 2002 m. lapkričio 29 d. (duomenys neskelbtini), atstovaudama darbdaviui (duomenys neskelbtini) centrui, sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 425 dėl J. J. K. priėmimo į darbą ūkio tarnyboje budėtoja, darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojai 430 Lt (124,54 Eur) per mėnesį, 2004 m. liepos 19 d. darbo sutartis pakeista ir joje įrašyta, kad J. J. K. sumažintas darbo krūvis iki 0,75 etato ir mokama 375 Lt (108,61 Eur) mėnesinė alga, 2005 m. liepos 1 d. darbo sutartis pakeista ir joje įrašyta, kad J. J. K. mokama mėnesinė alga mažiau 0,75 Vyriausybės patvirtintos minimalios algos, po to, žinodama, kad J. J. K. nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. nevykdys darbo sutarties ir (duomenys neskelbtini) centre nedirbs jokio darbo, 2004 m. rugsėjo 1 d. pasitelkusi (duomenys neskelbtini) centro darbuotoją R. V., kuris dėl tos veikos nėra kaltas, suklastojo J. J. K. darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d., t. y. žodžiu nurodė nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. pildyti J. J. K. darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus, juose įrašyti melagingas žinias, kad J. J. K. dirbo (duomenys neskelbtini) centro, esančio (duomenys neskelbtini), budėtoja nuo 2004 m. darbo valandomis nuo 8.00 val. iki 16.30 val., sumažinus darbo krūvį 2005–2006 m. nuo 14.00 val. iki 20.30 val., o nuo 2007 m. nuo 8.00 val. iki 14.30 val., to pasekmėje R. V. įvykdė jos nurodymus, o buhalterijos atsakingi darbuotojai priskaičiavo ir nepagrįstai išmokėjo J. J. K. 11 279,56 Lt (3266,79 Eur), taip apgaule J. J. K. naudai įgijo svetimą (duomenys neskelbtini) centro turtą, t. y. padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija), 228 straipsnio 2 dalyje; nuosprendžio dalis, kuria aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse atitinkamai nurodytos aplinkybės, kad V. S. ir M. P. išteisintini pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, pakeista: V. S. bei M. P. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2006 m. spalio 31 d. sutarties) išteisinti, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Likusi nuosprendžio dalis nepakeista. Nuteistosios V. S. ir jos gynėjo advokato J. Gaudučio apeliaciniai skundai atmesti.

8Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalis, kuria atmesti nuteistosios V. S. bei jos gynėjo advokato Juozo Gaudučio apeliaciniai skundai, panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Rimkaus kasacinis skundas atmestas.

9Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, pakeisto 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu, dalis, kuria V. S. pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 1, 2 dalis, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis. V. S. (dėl L. U., T. G., V. A. įdarbinimo) pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); V. S. (dėl V. S. įdarbinimo) pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalys, kuriose V. S. nuosprendžio aprašomosiose dalyse nurodyti žalą patyrę asmenys pakeistos ir šiose nuosprendžio dalyse išdėstyta, kad žalą patyręs asmuo yra Viešoji įstaiga Vilniaus universiteto vaikų ligoninė (reorganizuota į Vaikų ligoninę, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialą). Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, pakeisto Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžiu, dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – 11 050 Lt (3200,30 Eur – 85 MGL) bauda, panaikinta. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; V. S. taikytas 2007 m. birželio 14 d., 2009 m. kovo 24 d. laikinasis nuosavybės teisių apribojimas panaikintas. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

10Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Rimkaus kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios gynėjos kasacinį skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių nuteistosios gynėjos kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

111. V. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba, taip pat piktnaudžiavo tarnyba siekdama turtinės naudos bei apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. už tai, kad:

121.1. būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo (duomenys neskelbtini) centro (toliau – ir Centras), esančio (duomenys neskelbtini), direktore, nuo 2005 m. spalio 11 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Centre, pasitelkusi asmenį, kuris dėl tos veikos nėra kaltas, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, L. U. naudai iššvaistė Centro turtą – 14 951,45 Lt (4330,24 Eur), pažeisdama 2004 m. rugpjūčio 6 d. VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės direktoriaus įsakymu Nr. 121 patvirtintų VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo (duomenys neskelbtini) centro nuostatų (toliau – Nuostatai) 40 straipsnyje numatytus reikalavimus naudoti lėšas įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, nevykdydama 2002 m. liepos 30 d. VšĮ RVUVL direktoriaus patvirtinto (duomenys neskelbtini) centro reglamento (toliau – Reglamentas) 1.5 punkte numatyto pagrindinio Centro administracijos uždavinio efektyviai organizuoti Centro darbą, saugoti Centro turtą ir užtikrinti tikslingą jo naudojimą, veikdama priešingais tarnybai interesais, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės turtinės žalos patyrė valstybė, viešoji įstaiga Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir jos filialas (duomenys neskelbtini) centras, o būtent: 2005 m. spalio 11 d. (duomenys neskelbtini), atstovaudama darbdaviui – Centrui, sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 535 dėl L. U. priėmimo į darbą antraeilėms pareigoms Ortopedinių gaminių dirbtuvėse konstruktoriumi technologu, kuria darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 1095 Lt (317,13 Eur) per mėnesį, po to, žinodama, kad L. U. nevykdys darbo sutarties ir Centre nedirbs jokio darbo, 2005 m. spalio 11 d. pasitelkusi Centro darbuotoją L. S., kuri dėl tos veikos nėra kalta, suklastojo L. U. darbo laiko apskaitos žiniaraščius nuo 2005 m. spalio 11 d. iki 2007 m. kovo 1 d., t. y. žodžiu jai nurodė nuo 2005 m. spalio 11 d. iki 2007 m. kovo 1 d. pildyti L. U. darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus, juose įrašant melagingas žinias, kad L. U. dirbo Centro konstruktoriumi technologu ortopedinių gaminių dirbtuvėse vieną darbo valandą per savaitę, dėl to L. S. įvykdė jos nurodymus, o buhalterijos atsakingi darbuotojai priskaičiavo ir L. U. nepagrįstai išmokėjo 14 951,45 Lt (4330,24 Eur), taip iššvaistė L. U. naudai Centro turtą – 14 951,45 Lt (4330,24 Eur);

131.2. be to, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Centro direktore, nuo 2003 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. kovo 1 d., Centre, pasitelkusi asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, iššvaistė T. G. naudai Centro turtą – 17 619,17 Lt (5102,86 Eur), pažeisdama Nuostatų 40 straipsnį, nevykdydama Reglamento 1.5 punkto, veikdama priešingais tarnybai interesais, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės turtinės žalos patyrė valstybė, viešoji įstaiga Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir jos filialas (duomenys neskelbtini) centras, o būtent: 2003 m. rugsėjo 4 d. (duomenys neskelbtini), atstovaudama darbdaviui – Centrui – sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 456 dėl T. G. priėmimo į darbą Protezų–ortezų Vilniaus skyriuje techniku, kuria darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 225 Lt (65,16 Eur) per mėnesį, po to, 2004 m. lapkričio 2 d. darbo sutartis pakeista ir joje įrašyta, kad T. G. perkeltas į ortopedinių gaminių dirbtuves eiti vadybininko pareigas 0,5 etato darbo krūviu, mokant 250 Lt (72,41 Eur) per mėnesį, 2005 m. vasario 1 d. darbo sutartis pakeista ir joje įrašyta, kad T. G. perkeltas į protezų–ortezų Vilniaus skyrių techniko pareigas 0,5 etato darbo krūviu, mokant 250 Lt (72,41 Eur) per mėnesį, 2005 m. kovo 1 d. darbo sutartis pakeista ir joje įrašyta, kad T. G. padidintas darbo krūvis iki 1,0 etato, mokant 500 Lt (144,81 Eur) per mėnesį, t. y. ne mažiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios algos, 2006 m. balandžio 1 d. darbo sutartis pakeista ir joje įrašyta, kad T. G. perkeltas į avalynės dirbtuves, žinodama, kad T. G. nevykdys darbo sutarties ir Centre nedirbs jokio darbo, V. S. nuo 2003 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. kovo 1 d., pasitelkusi Centro darbuotojus V. R., E. U., L. S. ir A. A., kurie dėl tos veikos nėra kalti, suklastojo T. G. darbo laiko apskaitos žiniaraščius nuo 2003 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. kovo 1 d., t. y. žodžiu jiems nurodė nuo 2003 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. kovo 1 d. pildyti T. G. darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus juose įrašant melagingus duomenis, kad T. G. dirbo Centre vadybininku ir techniku nuo 2003 m. rugsėjo 4 d. iki 2005 m. kovo 1 d. 0,5 etato, o nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. – visu etatu, dėl to V. R., E. U., L. S. ir A. A. įvykdė jos nurodymus, o buhalterijos atsakingi darbuotojai priskaičiavo ir nepagrįstai išmokėjo T. G. 17 619,17 Lt (5102,86 Eur);

141.3. be to, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Centro direktore, nuo 2005 m. kovo 7 d. iki 2007 m. kovo 1 d. V. A. naudai iššvaistė Centro turtą – 17 591,56 Lt (5094,88 Eur), pažeisdama Nuostatų 40 straipsnį, nevykdydama Reglamento 1.5 punkto, veikdama priešingais tarnybai interesais, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės turtinės žalos patyrė valstybė, viešoji įstaiga Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir jos filialas (duomenys neskelbtini) centras, o būtent: 2005 m. kovo 7 d., (duomenys neskelbtini), Centro patalpose, atstovaudama Centrui, sudarė su V. A. fiktyvią neterminuotą darbo sutartį Nr. 523, kurioje įrašė, kad V. A. tariamai įdarbinamas Centre Ortopedinių gaminių dirbtuvėse inžinieriumi technologu antraeilėms pareigoms, nustatant 20 val. darbo savaitę pagal grafiką, jam mokant 1250 Lt (362,03 Eur) mėnesinį darbo užmokestį; šią suklastotą sutartį patvirtino savo parašu bei įstaigos atspaudu, po to ją patvirtinus parašu V. A. bei taip abiem ją suklastojus, ją panaudojo pateikdama Centrui; 2005 m. kovo 7 d. pasitelkusi Centro darbuotoją L. S., kuri dėl tos veikos nėra kalta, suklastojo V. A. darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus nuo 2005 m. kovo 7 d. iki 2007 m. kovo 1 d., t. y. žodžiu nurodė nuo 2005 m. kovo 7 d. iki 2007 m. kovo 1 d. pildyti V. A. darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus, juose įrašyti melagingas duomenis, kad V. A. dirbo Centro Ortopedinių gaminių dirbtuvėse inžinieriumi technologu antraeilėse pareigose, dėl to V. R., E. U., L. B., R. V. įvykdė jos nurodymus, o buhalterijos atsakingi darbuotojai priskaičiavo ir nepagrįstai išmokėjo V. A. 17 591,56 Lt (5094,87 Eur);

151.4. be to, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Centro direktore, nuo 1999 m. kovo 29 d. iki 2007 m. vasario 1 d., Centre, pati bei per pasitelktus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, savo naudai pasisavino Centro turtą – 30 885,58 Lt (8945,08 Eur), pažeisdama Nuostatų 40 straipsnį, nevykdydama Reglamento 1.5 punkto, nesivadovaudama (duomenys neskelbtini) centro kineziterapeuto pareiginiais nuostatais, patvirtintais 2006 m. sausio 9 d. administratoriaus V. J., ir nevykdydama jokių šiuose nuostatuose numatytų pareigų, veikdama priešingais tarnybai interesais, siekdama turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės turtinės žalos patyrė valstybė, viešoji įstaiga Vilniaus universiteto vaikų ligoninė ir jos filialas (duomenys neskelbtini) centras, o būtent: siekdama turtinės naudos, tyčia, žinodama, kad nedirbs sutarto darbo, neturėdama tam būtino išsilavinimo, neturėdama Respublikinės Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės sutikimo, nesivadovaudama jokiais vietiniais teisės aktais dėl tarnybinio atlyginimo nustatymo ir mokėjimo, atstovaudama darbdaviui – Centrui – iš vienos pusės ir darbuotojui – iš kitos pusės, sudarė pati su savimi neterminuotą darbo sutartį Nr. 267, kuria remiantis buvo priimta dirbti 0,5 etato kineziterapeute defektologe, mokant 520 Lt (150,60 Eur) per mėnesį darbo užmokestį, pagal 2004 m. sausio 1 d. darbo sutarties pakeitimą sumažintas darbo krūvis iki 0,25 etato ir padidintas darbo apmokėjimo koeficientas iki 18,8, mokant 494 Lt (143,07 Eur) mėnesinę algą, tačiau, nevykdydama šios darbo sutarties ir neatlikdama jokio darbo, 1999 m. balandžio 1 d. pasitelkusi Centro darbuotoją L. B., kuri dėl tos veikos nėra kalta, suklastojo savo darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus, t. y. žodžiu nurodė nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir darbo grafikus juose įrašyti melagingas žinias, kad ji dirbo Centre kineziterapeute defektologe, dėl to L. B. įvykdė jos nurodymus, o buhalterijos atsakingi darbuotojai priskaičiavo ir nepagrįstai išmokėjo V. S. 30 885,58 Lt (8945,08 Eur), taip ji pasisavino Centro turtą – 30 885,58 Lt (8945,08 Eur);

161.5. be to, būdama Centro direktore, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. šioje įmonėje apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent: nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d. Centro apskaitos dokumentuose, t. y. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas – realiai nedirbusios V. S. – kineziterapeutės darbo valandas, taip pažeidė 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 (galiojusio iki 2002 m.) 10 straipsnio reikalavimus, nes apskaitos dokumentuose fiksavo neįvykusias ūkines operacijas; nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Centro apskaitos dokumentuose, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas – realiai nedirbusių kineziterapeutės V. S., konstruktoriaus technologo L. U., inžinieriaus technologo V. A., techniko – vadybininko T. G., darbo valandas, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (įsigaliojo nuo 2002 m.) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pagal kuriuos į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu bei 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti Centro veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d.

172. Dėl turto iššvaistymo, turto pasisavinimo ir dokumentų klastojimo (BK 184 straipsnio 1 dalis, 183 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis) baudžiamoji byla V. S. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

183. Apeliacinės instancijos teismas 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžiu išteisindamas V. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos), 228 straipsnio 2 dalį jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta turtinė žala negali būti vertinama kaip didelė žala nei Centrui, nei jo steigėjui. Teismas nustatė, kad visos išmokos pagal fiktyvias darbo sutartis realiai Centre nedirbusiems asmenims (L. U., T. G., V. A. ir V. S.) buvo mokamos iš darbo užmokesčio fondo, nė vienu atveju neviršijant 250 MGL dydžio sumos; taip pat, kad veika nebuvo tiesiogiai nukreipta į lėšų, skirtų tiesioginiam vaikų gydymui, pasisavinimą ir praradimą; darbo užmokesčio lėšos, nebuvo tiesiogiai valstybės lėšos, biudžeto asignavimai valstybės institucijai; tai lėšos gautos iš įstaigos padalinio veiklos (pavyzdžiui, Centras per 2006 metus gavo 3 582 447 Lt (1 037 548 Eur) pajamų) bei sveikatos draudimo fondo, paskirtos institucijai, o per šią – jos padaliniui.

194. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Rimkus prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį dėl V. S. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dėl L. U. įdarbinimo), 228 straipsnio 1 dalį (dėl T. G. įdarbinimo), 228 straipsnio 1 dalį (dėl V. A. įdarbinimo), 228 straipsnio 2 dalį (dėl V. S. įdarbinimo) ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį.

204.1. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. S. piktnaudžiaudama tarnyba nepadarė didelės žalos nei Centrui, nei jo steigėjui ir dėl to jos veiksmai pripažintini tarnybiniu (drausminiu) nusižengimu yra nepagrįsta. Kasatorius nurodo, kad sprendžiant, ar žala pripažintina didele, visiškai nebuvo vertinti prokuroro argumentai, tai, kad atsižvelgtina ne tik į žalos piniginės išraiškos dydį, bet ir į tai, kiek ji reikšminga tokią žalą patyrusiam asmeniui (pvz., nukentėjusiajam, kurio materialinė padėtis yra sunki, didele žala pripažįstama ir tokia žala, kuri pagal jos piniginę išraišką nėra didelė). Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nevertino 2007 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vidaus audito ataskaitos Nr. 5.6-5. Ja nustatyta, kad 2006 m. Centro darbuotojams ir dirbantiems nepagrindinėje darbovietėje buvo vėluojami išmokėti atostoginiai, tarnybiniai atlyginimai, vėluojama atsiskaityti su atleistais darbuotojais (2006 m. liepos mėnesį keturiasdešimt vienam darbuotojui buvo vėluojama išmokėti atostoginius net 118 dienų). 2006 m. gruodžio mėnesį darbuotojams, dirbantiems nepagrindinėje darbovietėje, atlyginimai taip pat buvo mokami pavėluotai arba apie atlyginimo išmokėjimą apskritai nėra duomenų. Audito išvada nustatyta, kad septyniems Centro darbuotojams, dirbantiems nepagrindinėje darbovietėje, priskaičiuotas už 2006 m. gruodžio mėnesį atlyginimas buvo išmokėtas pavėlavus 17 dienų, 2 darbuotojams – 21 dieną, 12 darbuotojų – 48 dienas, 1 darbuotojui – 61 dieną, 3 darbuotojams – 77 dienas. Trims darbuotojams iki 2007 m. balandžio 6 d. tarnybinis atlyginimas dar nebuvo išmokėtas, taip pat buvo vėluojama atsiskaityti su atleistais darbuotojais. Teismas nepagrįstai nevertino nuteistosios V. S. parodymų, duotų 2016 metų lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu. Nuteistoji V. S. patvirtino, kad 2006 metais daliai žmonių nemokėjo atostoginių, nes ligonių kasos nedavė pinigų visai sistemai, įstaigos finansinė padėtis buvo sunki. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad atsiradusi žala nėra reikšminga VšĮ Vilniaus universitetinei vaikų ligoninei, nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų baudžiamosios bylos epizodams, dėl kurių išteisinta V. S., išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokuroro, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

215. Kasaciniu skundu nuteistosios V. S. gynėja advokatė R. Čilinskaitė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria nutarta palikti nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį ir V. S. visiškai išteisinti.

225.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo po kasacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo, panaikino V. S. nuteisimą pagal BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalis, išteisino ją nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų požymių dėl visų sudarytų darbo sutarčių, taip pat subendrintos bausmės skyrimą, tačiau tiksliai nenurodė, kokia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis paliekama nepakeista, aiškiai neišdėstė savo sprendimo dėl V. S. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, taigi padarė tiek esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tiek netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

235.2. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 386 straipsnio 2 dalį, nepaisė kasacinės instancijos teismo privalomų nurodymų teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo apeliacine tvarka. Nors kasacinės instancijos teismas savo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje akcentavo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamos veikos padarinių alternatyvumą ir būtinybę nustatyti konkretaus atvejo padarinius, taip neaiškumą, ar visi specialisto išvadoje pažymėti ir V. S. inkriminuoti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, nebuvo įvertinta, kokie buhalterinės apskaitos dokumentai pateikti ir buvo Centro buhalterijoje, ar jų pagrindu buvo galima nustatyti Centro veiklą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, kokią konkrečią įtaką turėjo V. S. veiksmai dėl negalėjimo nustatyti Centro veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros dalies, ko konkrečiai – turto, veiklos ar įsipareigojimų dydžio ir dalies nebuvo galima nustatyti, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko neatsakyta. Apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai, abstrakčiai, nenurodydamas konkrečių įstatymų nuostatų ir teismų praktikos pavyzdžių argumentavo V. S. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, dėstomi motyvai prieštarauja BK 222 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikai. Be to, nuosprendyje nepasisakyta dėl V. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jos išteisinimo pagal dalį kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį; apeliacinės instancijos teismo abstraktus nurodymas, remiantis apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos specialistės paaiškinimu, kad ši aplinkybė nekeičia išvados dėl pavojingų padarinių konstatavimo, nėra aiškus ir konkretus, nuosprendyje nenurodyta, į kokį klausimą ir ką konkrečiai atsakė specialistė, apeliacinės instancijos teismas turėjo pats įvertinti bylos įrodymus, jais remdamasis konstatuoti nustatytas aplinkybes bei kvalifikuoti asmenų veiksmus. 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismui išteisinus V. S. pagal BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl tų pačių epizodų, kurie inkriminuojami ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turėjo būti pasisakyta dėl išteisinamosios nuosprendžio dalies įtakos dėl kitų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, be to, apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti, kodėl V. S. inkriminuotas darbo apskaitos žiniaraščių pildymas juose įrašant realiai darbuotojų nedirbtas valandas, jei patys darbuotojai, sudarę darbo sutartis su Centru ir gavę atlyginimą už atitinkamą darbo laiką, nebuvo ir nėra teisiami už jokios nusikalstamos veikos padarymą.

245.3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 ir 332 straipsnių nuostatas, nors atnaujino įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau naujai gautų ir jau esamų įrodymų netyrė kaip visumos, savo nuosprendyje juos aptardamas, vienais įrodymais pagrįsdamas savo išvadas, kitus atmesdamas. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teigia, kad V. S. suvokė, kad dėl jos veiksmų išnyksta galimybė nustatyti įstaigos veiklos rezultatus, tačiau tokios savo išvados nepagrindė jokiais įrodymais, išskyrus lakoniška nuoroda į specialisto nuomonę. Akcentuotina, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Asmuo gali būti nuteisiamas tik remiantis patikimais, neprieštaringais, nuosekliais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, iš jų analizės turi išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Nuosprendžio motyvuose turi būti aptartos visos svarbios bylos aplinkybės, tam tikros aplinkybės buvimą teismas gali nustatyti tik remdamasis įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytus leistinumo ir sąsajumo (liečiamumo) reikalavimus, ir tik išanalizavęs bei įvertinęs visus sprendžiamai bylai reikšmingus duomenis; teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-544/2005, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo principus, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kaltinamojo kaltė dėl kiekvienos nusikalstamos veikos nėra preziumuojama, o nustatoma kiekvienu atveju atskirai.

255.4. Nors nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka buvo gauta naujų įrodymų – Juridinių asmenų registro išrašai apie 1994 m. įsteigtą (duomenys neskelbtini) centrą bei 1999 m. įsteigtą VšĮ Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės filialą (duomenys neskelbtini) centrą, jie neanalizuoti. Be to, teismas visiškai nepasisakė dėl 2016 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašto, paneigiančio FNTT specialistės poziciją dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kaip apskaitos dokumentų, vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, privalėjo atsižvelgti į tai, kad naujai paaiškėjo aplinkybės dėl V. S. 1999 m. kovo 29 d. darbo sutarties Nr. 267, kuri yra vertinama kaip vienas pagrindinių kaltinimą pagrindžiančių įrodymų. Teismui buvo pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad šios sutarties data yra ankstesnė negu Centro įsteigimo data, yra ir kitų neatitikimų, keliančių abejonių dėl šio įrodymo patikimumo. Specialistė šio prieštaravimo negalėjo paaiškinti, taip pat ji neatsakė į klausimus ir dėl to, kokio subjekto – Utenos ligoninės filialo ar VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės filialo – dokumentus ji tyrė.

265.5. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, proceso metu vadovavosi tik specialisto išvada, nors ji neturi aukštesnės galios nei kiti įrodymai byloje, nevertino jos pagrįstumo, objektyvumo, teisėtumo bei santykio su kitais įrodymais, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. FNTT specialistė savo išvadoje konstatavo, jog V. S. su savimi sudarė sutartį dėl kineziterapeutės defektologės darbo ir dėl jos veiksmų negalima nustatyti Centro veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Teismui buvo pateiktas juridinių asmenų registro išrašas apie VšĮ Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės filialo (duomenys neskelbtini) centrą, kurio veiklą tyrė Sveikatos apsaugos ministerijos vidaus audito skyrius; VšĮ VUVLF (duomenys neskelbtini) centro Vidaus audito 2007 m. birželio 1 d. ataskaitoje klaidingai nurodyta, kad centras įregistruotas 2004 m. gegužės 4 d., nes jis įregistruotas 1999 m. gegužės 4 d. (dėl to paties subjekto tyrimą atliko ir FNTT specialistė I. Karkauskienė). Atlikusi tyrimą specialistė visiškai ignoravo akivaizdžius dokumentų prieštaravimus, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu negalėjo tų prieštaravimų paaiškinti (V. S. tariamai pačios su savimi sudarytos darbo sutarties data yra 1999 m. kovo 29 d., t. y. iki VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės filialo (duomenys neskelbtini) centro įregistravimo, o darbo sutarties šalis yra (duomenys neskelbtini) centras, o ne VšĮ Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės filialas (duomenys neskelbtini) centras, taigi specialistė tyrė kito juridinio asmens dokumentus. Taip pat kasatorė pažymi, jog V. S. neva pačios su savimi sudarytoje darbo sutartyje yra tikrovės neatitinkantis įrašas, kad 1999 m. balandžio 19 d. buvo pakeistas juridinio asmens pavadinimas, juolab, kad tai būtų įvykę iki paties filialo įregistravimo. Specialistė taip pat pažymėjo, kad išvadą dėl darbo užmokesčio mokėjimo keturiems darbuotojams pagrįstumo grindė tik darbuotojų parodymais.

275.6. Anot kasatorės, specialistės išvada neatitinka FNTT direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu patvirtintų FNTT prie VRM specialistų atliekamų ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatų 5.1, 5.2., 5.3., 35 punktų reikalavimų: nesivadovauta Buhalterinės apsaugos įstatymo nuostatomis, pateikiant išvadą, pažeista specialisto pareiga atlikti išsamų ir nešališką tyrimą užduotyje nurodytais klausimais, ignoruojant akivaizdžius prieštaravimus tarp tiriamos darbo sutarties turinio bei objektyvių duomenų apie Centro įregistravimo datą, pavadinimą ir pan., joks tyrimas dėl to nebuvo atliktas. Specialistė pažymėjo, kad jos tyrimo rezultatas priklauso nuo Centro darbuotojų parodymų, kuriais ji rėmėsi, teisingumo, taigi toks tyrimas nelaikytinas objektyviu. Pažeista pareiga surašyti specialisto išvadą išsamiai, tiksliai, aiškiai, motyvuotai ir objektyviai. Specialistė ignoravo savo procesines veiklos ribas. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įvertinti specialisto išvados trūkumus, vertinti visus bylos įrodymus kaip visumą.

285.7. Anot kasatorės, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turėjo nutraukti procesą, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visuose epizoduose (darbo sutartys su L. U., T. G., V. A., V. S.) nurodytos veikos, inkriminuojamos V. S., buvo baigtos 2007 m. kovo 1 d. Inkriminuojamų veikų pradžia, priklausomai nuo epizodo, skiriasi, tačiau anksčiausiai inkriminuojamos veikos data – 1999 m. kovo 29 d. Kasatorė teigia, kad vadovaujantis veikų padarymo metu (1999 m. kovo 29 d.) galiojusia Baudžiamojo kodekso redakcija, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal V. S. pareikštus kaltinimus dėl veikų, atliktų 1999 m. kovo 29 d. – 2000 metais buvo ne daugiau kaip penkeri metai. Nuo 2007 m. kovo 1 d. įsigaliojusioje BK 95 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, jeigu padarytas apysunkis nusikaltimas. Vėliausia inkriminuojamų veikų padarymo data yra 2007 m. kovo 1 d., apkaltinamasis nuosprendis V. S. buvo įsiteisėjęs (nuo 2015 m. vasario 26 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio priėmimo iki 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo), apkaltinamojo nuosprendžio V. S. priėmimo senatis pasibaigė dar 2016 metais, vadinasi, baudžiamasis procesas apeliacinės instancijos teisme turėjo būti nutrauktas.

295.8. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje nurodomi tik abstraktūs argumentai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nedetalizuojama, kokie konkretūs padariniai kilo dėl V. S. veikos. Teismo argumentas, kad V. S. veika buvo nukreipta gauti pinigus už realiai neatliktą darbą, o po to užfiksuoti šias tikrovės neatitinkančias operacijas finansinėje atskaitomybėje, yra nepagrįstas, nes byloje nenustatyta, kad pagal nagrinėjamas darbo sutartis su trimis darbuotojais pinigus būtų gavusi V. S. Asmenys, gavę šias lėšas, byloje nebuvo teisiami. Teismas, neturėdamas tam pagrindo, teigia, kad lėšų išmokėjimas darbuotojams buvo užfiksuotas finansinėje atskaitomybėje kaip tikrovės neatitinkanti operacija. Byloje, anot kasatorės, nustatyta, kad visi darbo užmokesčio mokėjimai yra užfiksuoti Centro apskaitoje. Teismo teiginys galėtų būti teisingas tik tada, kai darbuotojams išmokamos lėšos nebūtų fiksuojamos apskaitoje, arba apskaitoje rodomas pinigų išmokėjimas, nors faktiškai pinigai nebuvo mokėti. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai buvo nustatyti tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, apklausti liudytojai, atlikti eksperimentai, gautos specialistų išvados; tik atlikus šiuos veiksmus buvo nustatyta, kad į Centro buhalterinę apskaitą, V. S. nurodymu, buvo įtraukti suklastoti dokumentai – darbo apskaitos žiniaraščiai, t. y. privalomoje tvarkyti buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti faktai, kurių nebuvo. Aplinkybė, kad L. U., T. G., V. A., V. S. buvo mokėtas darbo užmokestis, buvo aiški iki pradedant ikiteisminį tyrimą. Tai, kad Centro darbuotojams buvo sumokėtas konkretus atlyginimas, nuo pat tyrimo pradžios tapo vienu iš pagrindų formuoti kaltinimą V. S. Prieš pradedant ikiteisminį tyrimą ir jo metu nekilo sunkumų nustatant darbuotojams išmokėtų lėšų dydį. Darbo užmokesčio lėšos, už jas sumokėtas gyventojų pajamų mokestis bei privalomojo socialinio draudimo įmokos visada atsispindėjo apskaitoje, kurią tvirtino juridinio asmens – VšĮ Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės įgalioti asmenys bei teikė VMI. Nėra pagrindo konstatuoti, kad be ikiteisminio tyrimo nebuvo galima nustatyti šių ūkinių operacijų (pinigų išmokėjimo darbuotojams) fakto ar tokių ūkinių operacijų apimties.

305.9. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo Sveikatos apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus 2007 m. birželio 1 d. ataskaitą Nr. 5.6-5, kurioje išsamiai nagrinėjama Centro veikla, ūkinės operacijos, lėšų panaudojimas, ir tai rodo, kad auditoriams nekilo sunkumų nustatyti Centro veiklą, turtą ir įsipareigojimus; apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir liudytojas V. G., surašęs ataskaitos dalį dėl Darbo apmokėjimo sistemos vertinimo. Anot kasatorės, bylą nagrinėję teismai turėjo pasisakyti, ar darbo laiko žiniaraščiai yra apskaitos dokumentai ir ar jų turinys turi tiesioginės įtakos juridinio asmens veiklai, turtui, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžiui.

315.10. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2015). Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad buhalterinė apskaita yra ne bet kokie su dokumentų tvarkymu susiję veiksmai, o ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Su šiuo apibrėžimu susijusi ir apskaitos dokumento sąvoka (2 straipsnio 1 dalis). Apskaitos dokumentu laikomas toks popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Ūkinė operacija ir ūkinis įvykis patys savaime keičia ūkio subjekto nuosavo kapitalo, turto, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą (įstatymo 2 straipsnio 18 ir 19 dalys). Pavyzdžiui, jei ūkio subjektas nusipirko kokių nors gamybai reikalingų žaliavų, vadinasi, jis sumokėjo pinigus ir gavo tam tikrą turtą. Tokia ūkinė operacija turėjo įtakos ūkio subjekto įsipareigojimų dydžiui (atsirado įsipareigojimas sumokėti už žaliavas) bei jo turto struktūrai (dėl ūkinės operacijos vietoj pinigų įmonės sąskaitoje atsirado turtas – žaliavos). Taigi dėl epizodų, susijusių su darbo užmokesčio sumokėjimu, V. S. neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų kaip nors iškraipyta informacija apie ūkio subjekto turto, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Nekilo jokių sunkumų nustatyti turto bei įsipareigojimų dydžio bei struktūros paties Centro dokumentuose: buvo aišku, kokios sumos ir kokiems darbuotojams buvo sumokėtos; specialisto išvadoje aiškiai konstatuojamos išmokėtos sumos, jų išmokėjimo datos, pinigų gavėjai. Kasatorė pažymi, kad net jei būtų konstatuota, jog dėl V. S. veiksmų į keturių darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščius nesant tam pagrindo buvo įrašytas tam tikrų darbuotojų dirbtų valandų skaičius ir sumokėtas darbo užmokestis, tai negali būti laikoma apgaulingu apskaitos tvarkymu. 2016 m. gegužės 26 d. rašte paaiškinta, kad darbo laiko nurodymas nėra ūkinė operacija ir minėtas žiniaraštis nėra apskaitos registras. Į buhalterinės apskaitos sampratą ir į Buhalterinės apskaitos įstatymo reglamentuojamą apskaitos tvarkymo veiksmų apimtį nepatenka darbuotojų dirbtų valandų pagrįstumo nustatymas. Šio įstatymo taikymo aspektu svarbu, ar duomenys pirminiuose dokumentuose ir apskaitos registruose sutampa, ir ar atitinkamos ūkinės operacijos (pinigų sumokėjimas darbuotojams) atsispindi ūkio subjekto apskaitos registruose.

326. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro M. Rimkaus ir nuteistosios V. S. gynėjos advokatės R. Čilinskaitės kasaciniai skundai atmestini.

33Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

347. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi, teisėjų kolegija kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

35Dėl prokuroro kasacinio skundo

368. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.

378.1. Taigi, piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

388.2. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas po kasacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties. Pagal BPK 386 straipsnio 1 ir 2 dalis kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla nagrinėjama bendra tvarka, o kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje kasacinės instancijos teismas įpareigojo apeliacinės instancijos teismą išsiaiškinti: 1) kas šioje byloje yra žalą patyręs asmuo BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme; 2) kiek patirta žala šiam asmeniui yra reikšminga, vertinant turimą ir netektą turtą.

398.3. Byloje nustatyta, kad V. S., atstovaudama darbdaviui – Centrui, sudarė neterminuotas darbo sutartis dėl L. U., T. G. ir V. A. priėmimo į darbą, žinodama, kad Centre jie pagal šias darbo sutartis nedirbs, ir nedirbo; taip pat Centro darbuotojams davė nurodymą pildyti šių asmenų darbo apskaitos žiniaraščius, darbo grafikus, įrašant į juos melagingus duomenis apie prieš tai minėtų asmenų darbą Centre, pagal kuriuos jiems buvo priskaičiuotas ir nepagrįstai išmokėtas darbo užmokestis. L. U. buvo priskaičiuota ir nepagrįstai išmokėta 14 951,45 Lt (4 330,24 Eur), T. G. – 17 619,17 Lt (5 102,86 Eur), V. A. – 17 591,56 Lt (5 094,87 Eur). Be to, atstovaudama darbdaviui – Centrui – ir siekdama turtinės naudos, V. S. sudarė neterminuotą darbo sutartį pati su savimi, žinodama, kad pagal šią darbo sutartį nedirbs, ir nedirbo (neturėjo tam darbui būtino išsilavinimo), tačiau, nurodžiusi Centro darbuotojai pildyti jos darbo apskaitos žiniaraščius, darbo grafikus, įrašant į juos melagingus duomenis apie savo darbą Centre pagal šią sutartį, nepagrįstai gavo darbo užmokestį – 30 885,58 Lt (8 945,08 Eur). Taigi ji, kaip nustatė teismai, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – Centro direktorė, tokiais savo veiksmais veikė priešingais tarnybai interesais, taip pat ir siekdama turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

408.4. Vadinasi, BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veiką apibūdinantis požymis, t. y. valstybės tarnautojui prilyginto asmens piktnaudžiavimas savo tarnybine padėtimi (o V. S. atveju – dar ir siekiant sau turtinės naudos), nustatytas pagrįstai. Tačiau, kaip minėta, BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, t. y. inkriminuojant piktnaudžiavimą būtina nustatyti ne tik veiką apibūdinančius požymius, bet ir kilusius padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje sprendė du esminius klausimus: 1) kam buvo padaryta turtinė žala; 2) ar padarytą turtinę žalą galima laikyti didele. Įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad turtinė žala padaryta juridiniam asmeniui – viešajai įstaigai Vilniaus universiteto vaikų ligoninei; turtinė žala šiam juridiniam asmeniui buvo padaryta dėl fiktyvaus keturių asmenų įdarbinimo Centre ir jiems nepagrįstai išmokėto darbo užmokesčio. Tačiau vien turtinės žalos padarymas BK 228 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių prasme taip pat neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Kaip buvo minėta, piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnyje, tampa nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei žala, kurią dėl piktnaudžiavimo patyrė juridinis asmuo, yra didelė.

418.5. Teismų praktikoje pagal BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Pagal šį požymį atribojamas piktnaudžiavimas kaip nusikalstama veika nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-16/2010 ir kt.).

428.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad paprastai turtinė žala laikytina didele, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2012, 2K-125/2012, 2K-100/2014, 2K-21/2014 ir kt.).

438.7. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį V. S. yra inkriminuotos trys atskiros veikos, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – viena veika. Vadinasi, dėl kiekvienos pavienės nusikalstamos veikos didelės turtinės žalos požymis turi būti įrodinėjamas atskirai. Kaip minėta, fiktyviai Centre įdarbintiems asmenims buvo priskaičiuota ir nepagrįstai išmokėta: L. U. – 14 951,45 Lt, arba 4 330,24 Eur; T. G. – 17 619,17 Lt, arba 5 102,86 Eur; V. A. – 17 591,56 Lt, arba 5 094,87 Eur; V. S. – 30 885,58 Lt, arba 8 945,08 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nė vienoje iš šių V. S. inkriminuotų pagal BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalis nusikalstamų veikų padaryta turtinė žala 250 MGL dydžio sumos neviršijo. Spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju turtinė žala pripažintina didele, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, taip pat įvertino ir kitas bylos aplinkybes (t. y. Centro finansavimo tvarką, lėšų šaltinius, tai, kad išmokos padarytos iš darbo užmokesčio fondo, ir pan.) ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta turtinė žala juridiniam asmeniui – viešajai įstaigai Vilniaus universiteto vaikų ligoninei – negali būti vertinama kaip didelė. Vadinasi, nėra pagrindo ir V. S. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnį kilti. V. S. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, sukėlęs teismų nustatytus padarinius, galėtų būti vertinamas kaip drausmės pažeidimas, o tokiu elgesiu pažeisti interesai galėtų būti ginami civilinio proceso tvarka.

448.8. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. S. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyje, padarymo, nepažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų ir pagal nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

45Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

469. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

479.1. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2017).

489.2. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222, 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014 ir kt.).

499.3. Byloje nustatyta, kad V. S., būdama Centro direktorė, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. šioje įmonėje apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. Centro apskaitos dokumentuose – darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose – nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d. užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas – realiai nedirbusios kineziterapeute V. S. darbo valandas; nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. – realiai nedirbusių V. S. (kineziterapeute), L. U. (konstruktoriumi technologu), V. A. (inžinieriumi technologu) ir T. G. (techniku-vadybininku) darbo valandas; taip pažeidė 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 (galiojusio iki 2002 m.) 10 straipsnio reikalavimus (apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas); 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (įsigaliojo nuo 2002 m.) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pagal kuriuos į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti Centro veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d.

509.4. Pažymėtina, kad išvadą dėl BK 222 straipsnyje numatytų padarinių buvimo teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788/2017).

519.5. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S., kaip Centro direktorė, sudariusi fiktyvias darbo sutartis su L. U., V. A., T. G., taip pat ir pati su savimi (žinodama, kad Centre jie pagal šias darbo sutartis nedirbs, ir nedirbo) ir daug metų duodama Centro darbuotojams nurodymus pildyti šių asmenų darbo grafikus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, įrašant į juos melagingus duomenis apie prieš tai minėtų asmenų darbą Centre (t. y. dirbto laiko trukmę), kurie buvo naudojami jų darbo užmokesčio dydžiui apskaičiuoti ir išmokėti, taip pat ir su tuo susijusiai įmonės sąnaudų ir įsiskolinimų darbuotojams apskaitai, sąmoningai įtraukdama į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, finansinėse atskaitomybėse iškreipė tikrąją situaciją apie Centro išlaidas, turtą ir veiklą (t. y. pagal fiktyvias darbo sutartis darbai nebuvo atlikti, gaminiai nepagaminti, atlyginimas išmokėtas, Centrui padarytas nuostolis ir kt.); dėl nustatytų pažeidimų, kaip konstatuota specialisto išvada, iš dalies nebuvo galima nustatyti Centro veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojamų dydžio ar struktūros“, inter alia (be kita ko), reiškia ne tai, kad to apskritai negalima padaryti, bet tai, kad visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros pagal ūkio subjekto pateiktus ar jo turimus dokumentus. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) turinio, specialistės I. Karkauskienės paaiškinimų matyti, kad, vertinant tik ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus Centro apskaitos dokumentus, susijusius su darbo užmokesčio išmokėjimu L. U., V. A., T. G. ir V. S., pažeidimų buhalterinėje apskaitoje (t. y. realios Centro veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio) be ikiteisminio tyrimo (liudytojų apklausos, eksperimento, 2007 m. birželio 5 d. specialisto išvada Nr. 1 nustatytų aplinkybių ir pan.) nebūtų įmanoma nustatyti. Vadinasi, dėl V. S. apgaulingo apskaitos tvarkymo atsirado BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, t. y. dėl jos veikos negalima buvo nustatyti juridinio asmens veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio. Taigi kasatorės veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnyje, objektyvieji požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių.

529.6. Kasatorės argumentai dėl keliamo šioje byloje apgaulingos apskaitos tvarkymo dalyko nebuvimo klausimo taip pat nepagrįsti. Apgaulingo apskaitos tvarkymo dalykas yra apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai. Apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Tokie dokumentai yra sąskaitos faktūros, kasos pajamų ir išlaidų orderiai, mokėjimo pavedimai, darbo užmokesčio ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir pan. Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys. Apskaitos registrais laikomos didžiosios knygos, žurnalai-orderiai, analitinės apskaitos knygelės ir pan. Taigi, kaip pagrįstai nurodo ir kasatorė, remdamasi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštu Nr. ((6.3-02)-5K-1611206)-6K-1604013, darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštis nėra apskaitos registras, tačiau yra priskiriamas pirminiams (nes jokiuose kituose apskaitos dokumentuose nefiksuojamas darbo laikas, viršvalandžiai, pravaikštos, nedarbingumas ir kt.), pateisinamiesiems (patvirtina įvykusį faktą, kad darbuotojas dirbo), kaupiamiesiems (pildomas kas dieną, visą mėnesį) apskaitos dokumentams. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenys yra pagrįstas įrodymas, kad darbuotojas tikrai dirbo įmonėje ir jam priklauso darbo užmokestis; jo duomenys, kaip minėta, naudojami darbo užmokesčio dydžiui apskaičiuoti, taip pat ir su tuo susijusiai įmonės sąnaudų ir įsiskolinimų darbuotojams apskaitai.

539.7. Buhalterinės apskaitos įstatyme, kaip buvo minėta, įtvirtinta ūkinių operacijų fiksavimo tvarka ir momentas – pabrėžiama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Šios įstatymo nuostatos ir jų reikšmė aiškinant BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius parodo, kad šis nusikaltimas padaromas ne vykdant tam tikrą veiklą ar atliekant pavienius veiksmus, kurie yra tokios veiklos epizodai, o tik vėliau, kai kyla pareiga šiuos įvykius ar esamą padėtį užfiksuoti privalomoje tvarkyti buhalterinėje apskaitoje – neįtraukiant į ją tam tikrų faktų, kaip tikrus nurodant faktus, kurių iš tiesų nebuvo, arba pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Taigi, buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimas yra vienas iš apgaulingo apskaitos tvarkymo būdų ir gali būti kvalifikuojamas pagal BK 222 straipsnį. Apskaitos dokumentų klastojimas gali pasireikšti arba viso netikro apskaitos dokumento ar apskaitos registro pagaminimu, arba galiojančio apskaitos dokumento ar apskaitos registro atskirų rekvizitų falsifikavimu. Todėl tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartis), veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis.

549.8. Nagrinėjamoje byloje V. S. daromas apgaulingas apskaitos tvarkymas buvo susijęs ir su kitų, ne buhalterinės apskaitos, dokumentų klastojimu. Antai byloje buvo nustatyta, kad kasatorė klastojo asmenų darbo sutartis, darbo grafikus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, įrašydama į juos melagingus duomenis apie asmenų darbą Centre (t. y. dirbto laiko trukmę), kurie buvo naudojami jų darbo užmokesčio dydžiui apskaičiuoti ir išmokėti, taip pat ir su tuo susijusiai įmonės sąnaudų ir įsiskolinimų darbuotojams apskaitai. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. S. baudžiamosios bylos dalis pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl tikrų dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo, fiktyviai įdarbinus Centre L. U., V. A., T. G.; nepagrįstai išmokėjus jiems darbo užmokestį ir taip iššvaisčius Centro turtą); pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl tikrų dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo, fiktyviai įdarbinus V. S.; nepagrįstai išmokėjus jai darbo užmokestį ir taip pasisavinus Centro turtą) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

559.9. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. S. pagrįstai pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, baudžiamasis įstatymas jai pritaikytas tinkamai.

56Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

5710. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, kai kasacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla nagrinėjama bendra tvarka, o kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

5810.1. Kasacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi panaikinus Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistosios V. S. ir jos gynėjo advokato J. Gaudučio apeliacinis skundas, ši bylos dalis buvo perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Minėta nutartimi teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepasisakė dėl tam tikrų nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais buvo grindžiamas nesutikimas su V. S. nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 ir 2 dalis. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs nurodytus pažeidimus, yra savarankiškas spręsti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar tinkamai V. S. pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5910.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. S. ir jos gynėjo advokato J. Gaudučio apeliacinį skundą, išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl įrodymų tyrimo atlikimo, atliko įrodymų tyrimą, t. y. prie bylos pridėjo teiktus, taip pat teismo išreikalautus dokumentus, apklausė specialistę I. Karkauskienę, atlikusią Centro ūkinės finansinės veikos tyrimą (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), specialistą V. Garčiauską, atlikusį auditą, ir liudytoją K. B. (laikinai ėjusį VšĮ Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės direktoriaus pareigas), gautus įrodymus įvertino ne tik atskirai, bet ir kaip visumą kartu su pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir, remdamasis jų visetu, darė savo išvadas. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas.

60Dėl nuteistosios V. S. gynėjos nuorodų į kitus BPK reikalavimų pažeidimus

6111. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6211.1. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus, neturi, visos reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės šio proceso metu yra nustatytos (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kiekvienos nusikalstamos veikos įrodinėjimas yra individualus, pagal konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, todėl asmens išteisinimas dėl vienos nepasitvirtinusios kaltinimo dalies (kaip antai V. S. išteisinimas pagal BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalis, nenustačius būtino šios nusikalstamos veikos – didelės žalos – požymio) nesuponuoja tokio paties sprendimo priėmimo ir dėl kitos šiam asmeniui pareikšto kaltinimo dalies (pavyzdžiui, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje).

6311.2. Kasatorės argumentas, kad teismai, vadovaudamiesi išimtinai specialisto išvada, nevertindami jos pagrįstumo, objektyvumo, teisėtumo bei santykio su kitais įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies normą, yra nepagrįstas. Specialisto išvada, kaip vienas iš įrodymų, priešingai nei skunde teigia kasatorė, buvo įvertinta kitų surinktų bylos duomenų, t. y. liudytojų parodymų, specialistės paaiškinimų ir kitų rašytinių įrodymų, kontekste. Teismas, palyginęs specialistės išvadoje užfiksuotus duomenis su byloje esančių įrodymų visuma, nenustatė, kad joje esanti informacija yra neteisinga. Esminių BPK pažeidimų, kurie būtų suvaržę įstatymų garantuotas V. S. teises ar sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepagrindžia ir kiti kasatorės skunde nurodyti proceso pažeidimai, padaryti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

6411.3. Priešingai nei mano kasatorė, BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240/2014, 2K-497/2014, 2K-67-746/2015).

6511.4. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Taigi vien kasatorių nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos nagrinėjimas vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

6611.5 Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016). Kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad į esminius nuteistosios V. S. ir jos gynėjo advokato J. Gaudučio apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimai esmingai nepažeisti. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad subjektams, turintiems teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžius ar nutartis apeliacine tvarka, nenumatyta teisė paduotą apeliacinį skundą papildyti naujais argumentais. Tai, kad pagal BPK apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų, o gali juos tik atšaukti, akcentuojama ir kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-494/2011). Kita vertus, apeliacinio proceso dalyviai teismo posėdžio metu gali pateikti teismui įvairių prašymų, tarp jų ir susijusių su bylos nagrinėjimo ribomis, pateikti papildomos medžiagos, baigiamosiose kalbose pateikti naujų argumentų, kurie, atsižvelgiant į jų reikšmę ir esmingumą, gali tapti svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu ir priimamam sprendimui įtakos turinčiu veiksniu. Tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nepasisakyta dėl kiekvieno proceso metu pateikto argumento, paprastai nėra pagrindas pripažinti, kad tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-422/2014). Kartu teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios gynėjos kasaciniame skunde nurodytais tam tikrais proceso pažeidimais, padarytais surašant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (pavyzdžiui, dėl motyvacijos stokos, atsakant į kai kuriuos apeliantų argumentus), tačiau nustatytų pažeidimų vien dėl jų formalaus pobūdžio teisėjų kolegija nevertina kaip esminių, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus.

6711.6. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnis) ir teisėjo nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnis); byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Taigi teismas negali spręsti klausimo dėl kitų asmenų baudžiamosios atsakomybės, kuriems byloje nebuvo pareikšti kaltinimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414-693/2016). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį, kad pagal BPK 2 straipsnį baudžiamąjį persekiojimą vykdo prokuroras.

6811.7. Taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip kad prašo kasatorė, teismų sprendimus ir nuteistajai V. S. nutraukti bylą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo nėra pagrindo.

69Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo

7012. Pagal veikų padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu 1) praėję: c) aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas; 2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis baigiasi nuosprendžio priėmimo dieną pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, jog į apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį neįskaitomas laikas nuo nuosprendžio priėmimo iki jo įsiteisėjimo dienos.

7112.1. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu V. S. buvo nuteista už keturias tyčines nusikalstamas veikas, t. y. apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje (trys veikos), 228 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Nusikaltimai, numatyti BK 228 straipsnyje, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes buvo padaryti nuo 2005 m. spalio 11 d. iki 2007 m. kovo 1 d (dėl L. U. fiktyvaus įdarbinimo); nuo 2003 m. rugsėjo 4 d. iki 2007 m. kovo 1 d. (dėl T. G. fiktyvaus įdarbinimo); nuo 2005 m. kovo 7 d. iki 2007 m. kovo 1 d. (dėl V. A. fiktyvaus įdarbinimo); nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. (dėl V. S. fiktyvaus įdarbinimo). Nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Dėl šių nusikalstamų veikų, kaip minėta, nustatytas aštuonerių metų senaties terminas.

7212.2. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Tęstinės ir trunkamosios veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Todėl šių nusikalstamų veikų padarymo atvejais taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba nutraukta.

7312.3. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo pabaiga yra 2007 m. kovo 1 d. Vadinasi, senaties eiga pradedama skaičiuoti nuo 2007 m. kovo 1 d. Tai reiškia, kad aštuonerių metų senaties terminas (2015 m. kovo 1 d.) iki pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 5 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nebuvo suėjęs. Todėl šiuo atveju, priešingai nei mano kasatorė, kasacinės instancijos teismo priimtas sprendimas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka senaties terminui jokios įtakos neturi.

74Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

75Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Rimkaus ir nuteistosios V. S. gynėjos advokatės Rūtos Čilinskaitės kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu V. S.... 3. Baudžiamoji byla V. S. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį... 4. V. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio... 5. Panevėžio apygardos prokuroro ieškinys, pareikštas viešosios įstaigos... 6. Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta... 7. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 9. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 10. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio Panevėžio apygardos... 11. 1. V. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad... 12. 1.1. būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – viešosios įstaigos... 13. 1.2. be to, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Centro... 14. 1.3. be to, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Centro... 15. 1.4. be to, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Centro... 16. 1.5. be to, būdama Centro direktore, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo... 17. 2. Dėl turto iššvaistymo, turto pasisavinimo ir dokumentų klastojimo (BK... 18. 3. Apeliacinės instancijos teismas 2017 m. sausio 9 d. nuosprendžiu... 19. 4. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų... 20. 4.1. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog... 21. 5. Kasaciniu skundu nuteistosios V. S. gynėja advokatė R. Čilinskaitė... 22. 5.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas,... 23. 5.2. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 386... 24. 5.3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 ir 332 straipsnių... 25. 5.4. Nors nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka buvo gauta naujų... 26. 5.5. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, proceso metu vadovavosi... 27. 5.6. Anot kasatorės, specialistės išvada neatitinka FNTT direktoriaus 2010... 28. 5.7. Anot kasatorės, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinės... 29. 5.8. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje nurodomi... 30. 5.9. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo Sveikatos apsaugos... 31. 5.10. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės... 32. 6. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos... 33. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų... 34. 7. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus... 35. Dėl prokuroro kasacinio skundo ... 36. 8. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija)... 37. 8.1. Taigi, piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji... 38. 8.2. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas po... 39. 8.3. Byloje nustatyta, kad V. S., atstovaudama darbdaviui – Centrui, sudarė... 40. 8.4. Vadinasi, BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veiką apibūdinantis... 41. 8.5. Teismų praktikoje pagal BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio... 42. 8.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad paprastai turtinė žala laikytina... 43. 8.7. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį V. S. yra inkriminuotos trys atskiros... 44. 8.8. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo... 46. 9. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, apgaulingai... 47. 9.1. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų... 48. 9.2. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl... 49. 9.3. Byloje nustatyta, kad V. S., būdama Centro direktorė, nuo 1999 m. sausio... 50. 9.4. Pažymėtina, kad išvadą dėl BK 222 straipsnyje numatytų padarinių... 51. 9.5. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S., kaip Centro direktorė, sudariusi... 52. 9.6. Kasatorės argumentai dėl keliamo šioje byloje apgaulingos apskaitos... 53. 9.7. Buhalterinės apskaitos įstatyme, kaip buvo minėta, įtvirtinta ūkinių... 54. 9.8. Nagrinėjamoje byloje V. S. daromas apgaulingas apskaitos tvarkymas buvo... 55. 9.9. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija... 56. Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi ... 57. 10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, kai kasacinės... 58. 10.1. Kasacinės instancijos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi... 59. 10.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos... 60. Dėl nuteistosios V. S. gynėjos nuorodų į kitus BPK reikalavimų pažeidimus... 61. 11. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5... 62. 11.1. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų... 63. 11.2. Kasatorės argumentas, kad teismai, vadovaudamiesi išimtinai specialisto... 64. 11.3. Priešingai nei mano kasatorė, BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad... 65. 11.4. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų... 66. 11.5 Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą... 67. 11.6. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, konkrečios bylos... 68. 11.7. Taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą,... 69. Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo... 70. 12. Pagal veikų padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalį (2003 m.... 71. 12.1. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu V. S.... 72. 12.2. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą veikos... 73. 12.3. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes,... 74. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 75. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos...