Byla 1A-631-530/2017

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei, nuteistajam D. V., jo gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui, nukentėjusiesiems E. B., L. B., V. B., nukentėjusiojo E. B. atstovui advokatui Vincui Pacevičiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. B. ir nuteistojo D. V. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 6 dalyje ir paskirta jam 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta jam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams. Iš D. V. priteista: nukentėjusiojo E. B. naudai 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios L. B. naudai 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. B. naudai 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiųjų E. B., L. B. ir V. B. civiliniai ieškiniai atmesti. Priteista iš D. V. 960 (devyni šimtai šešiasdešimt) Eur atstovavimo išlaidų E. B. naudai.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4

  1. D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad jis 2012 m. birželio 16 d. apie 07.40 val. ( - ), kelio Alytus-Seirijai-Lazdijai, 23-ajame kilometre, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį ,,VW Polo“, valst. Nr. ( - ) pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių, galiojusių nuo 2012 m. Nr. 29-1302, Nr. 66-3354 redakcijų 9, 14, 106, 125, 134 punktų reikalavimus – nesilaikė visų atsargumo priemonių tam, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 1,56 promilės etilo alkoholio, prieš keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, privalėdamas važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį automobilio ,,Mitsubishi Space Wagon“, valst. Nr. ( - ) vairuotojui E. B., kuris vairuojamą automobilį stabdė savo važiavimo krypties eismo juostoje ir judėdamas iš dešinės į kairę įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, į kurią sugrįžus jo (D. V.) vairuojamam automobiliui ,,VW Polo“, valst. Nr. ( - ) susidūrė su automobiliu ,,Mitsubishi Space Wagon“, valst. Nr. ( - ) vairuojamu E. B., dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio automobilio ,,Mitsubishi Space Wagon“ keleivė J. E. M. nuo ūmaus nukraujavimo, kepenų dešinės skilties daugybinių sužalojimų mirė, nukentėjusiajai L. B. dėl juosmeninio II stuburo slankstelio kūno suspaustinio lūžimo, kairio raktikaulio lūžimo, kairės pusės VII, VIII, IX šonkaulių lūžimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nukentėjusiajai V. B. dėl kairio stipinkaulio lūžimo tipinėje vietoje buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nukentėjusiajam E. B. dėl dešinio šeivikaulio lūžimo, dešinio blauzdikaulio vidinės kulkšnies lūžimo, dešinės pėdos I-V padikaulių proksimalinių galų išnirimo ir I-II padikaulių proksimalinių galų intrasąnarinių skeveldrinių lūžimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
  2. Druskininkų miesto apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nuosprendyje aptarti duomenys laikytini įrodymais, nes jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, teisėtais būdais (BPK 20 straipsnis) ir jie visi patvirtina D. V. kaltę. Nusikalstama veika inkriminuota teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.
  3. Dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžio apeliacinius skundus pateikė nuteistasis D. V. ir nukentėjusysis E. B..
    1. Nuteistasis D. V. savo apeliaciniame skunde prašė panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-418/2017 ir priimti naują nuosprendį - D. V. išteisinti, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalyje. Atmesti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius. Atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 dalyje, dėl tariamo jo išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą ir grįžimo į savąją eismo juostą. Nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų vertinant įrodymus, nes pirmos instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių, taip padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, sukliudžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį jo atžvilgiu.
      1. Nuteistasis nurodė, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas jo baudžiamąją bylą išnagrinėjo praktiškai remdamasis iš kitos baudžiamosios bylos atšviesta medžiaga, nepagrįsdamas šios bylos kitais duomenimis, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nusižengė baudžiamojo proceso teisės normoms, t. y. nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes tinkamai įvertinęs įrodymus, Druskininkų miesto apylinkės teismas privalėjo padaryti pagrįstas išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, buvimo ar nebuvimo. Šį reikalavimą, pirmos instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė, patvirtindamas kaip nustatytą faktą, mažai tikėtiną (specialistų paneigtą) nukentėjusiųjų versiją dėl tariamo jo išvažiavimo į priešpriešinio eismo juostą ir grįžimo į savąją eismo juostą, kurių kitą dalį paneigė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332-693/2015 (dėl E. B., nukentėjusiosios L. B. ir nukentėjusiosios V. B. galimo sąžiningo klydimo, aiškinantis eismo įvykio aplinkybes), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalį ir pripažinimo kaltu.
      2. Nuteistojo nuomone, teismas neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, nes apylinkės teisme nebuvo pašalinti prieštaravimai, esantys: TEC 2014 m. vasario 4 d. ekspertizės akte Nr. 11-2571 (1.3) ir TEC 2017 m. kovo 17 d. ekspertizės akte Nr. 11- 2769 (16) bei specialistų išvadose (žr. 2012-11-06 specialisto išvadoje Nr. 11-2115 (12) ir 2013 m. kovo 21 d. specialisto išvadoje Nr. MV2013-14) bei nukentėjusiųjų parodymuose. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pagrįstas suabejojimas nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir L. B. parodymų tarpusavio liečiamumo (susietumo) ir nurodytų atstumų patikimumo aspektu - kokiu automobilis WV POLO tariamai įvažiavo į priešingą eismo juostą ir po to grįžo į savąją - dar labiau pagilino ir sustiprino šioje baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus ir sukėlė dar didesnių abejonių dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo nešališkumo jo atžvilgiu.
      3. Nuteistasis taip pat savo skunde nurodė, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas, visiškai neanalizavo ir nevertino jo parodymų, duotų 2016-2017 metais, ikiteisminio tyrimo ir teismų posėdžių metu - ypač dėl 2012 m. birželio 16 d. 7.40 valandos kelio Alytus - Seirijai - Lazdijai 23 kilometre susidariusios situacijos, t. y. iš priešpriešos jam važiavusio balto mikroautobuso ir iš jo užpakalio išnirusios žalios mašinos, kuri rėžėsi į jo vairuotą automobilį WV POLO, teismas vadovavosi tik nukentėjusiųjų nurodytomis prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtino kiti ištirti įrodymai. Teismas visiškai nevertino liudytojo V. R. parodymo dėl įvykio vietoje buvusio trečio šviesaus (pilko) mikroautobuso ir liudytojos S. Ž. parodymų, dėl sidabrinio mikroautobuso buvimo prie įvykio vietos bei garsinio automobilio signalo nebuvimo, prieš pat eismo įvykį. Nuteistasis pažymi, kad jo atmintis sutriko eismo įvykio ir politrauminio suluošinimo dieną ir tik po ilgo reabilitacijos laiko, gerėjus sveikatos būklei ir atminčiai, ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00738-15 metu, 2016 m. sausio 8 d. Alytaus apskrities VPK jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kur jis davė parodymus dėl 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio aplinkybių.
      4. Nuteistasis nurodo, kad prieštaravimai ir abejonės nurodomos apeliaciniuose skunduose turi būti išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą ir visapusiškai išanalizuoti bei įvertinti kaltinančios pusės liudytojų, ekspertų, specialistų parodymus ir kitus duomenis - tiek atskirai, tiek lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais.
      5. Nuteistasis pažymi, kad eismo įvykio dieną jis dirbo UAB „( - )“ paprastu darbininku - statinių sienų ir stogų remontininku, o kaltinamasis E. B. – ( - ), todėl tai įtakojo faktą, kad grubiai pažeidžiant griežtus teritorijų paskirstymo ir teisės aktuose nustatytas policijos komisariatų vykdomas funkcijas, pirminius veiksmus eismo įvykio vietoje kažkodėl atliko ne Lazdijų rajono PK operatyvinių darbuotojų grupė, vadovaujama tyrėjo ar prokuroro, o Alytaus apskrities VPK policininkai ir gelbėtojai bei kitų tarnybų darbuotojai, t. y. kaltinamojo E. B. pakviesti jo pavaldiniai. Pažymima, kad po 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio vairuotojas E. B. buvo apklaustas tik 2012 m. liepos 26 d., nukentėjusioji V. B. (motina) – 2012 m. rugpjūčio 1 d., L. B. (sutuoktinė) - 2012 m. rugpjūčio 1 d., nors eismo įvykyje nebuvo sužaloti taip, kad tokį ilgą laiko tarpą negalėtų būti apklausti. Todėl, nuteistojo nuomone, E. B. su savo artimaisiais (motina V. B. ir sutuoktine L. B.) ikiteisminiam tyrimui ir teismui pateikė suderintą gynybinę šio eismo įvykio kilimo versiją (kurios laikosi iki šiol), jog būtent jis (nuteistasis) prieš pat 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykį, išvažiavo į priešingą kelio juostą ir staiga grįžo į savąją eismo juostą ir būtent tokie jo veiksmai buvo paminėto eismo įvykio ir tragiškų pasekmių priežastis.
      6. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su tuo, jog 2012 m. birželio 16 d. 10.00 valandą jo paimtame kraujyje buvo rasta 1,56 promilės etilo alkoholio, nes jį apžiūrint medicinos įstaigoje po eismo įvykio, jo iškvepiamame ore iš uoslės alkoholio kvapas nebuvo užuodžiamas, o iki eismo įvykio dienos, apie savaitę laiko jis nebuvo vartojęs jokių alkoholinių gėrimų. Iš šios baudžiamosios bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad Vyriausybės nustatyta tvarka (po 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio) nebuvo patvirtintas ir kito vairuotojo (nukentėjusiojo) E. B. blaivumas, o žuvusiosios Janinos E. M. kraujyje buvo rasta 0,18 promilės etilo alkoholio.
      7. Nuteistojo teigimu, nukentėjusieji E. B., V. B. ir L. B. teismui nurodė, kad jis, tariamai vairuodamas automobilį „WV POLO“ nuo Seirijų link Alytaus, išvažiavo į priešpriešinę kairę kelio pusę, staigiai grįžo į savo kelio pusę ir taip sudarė netikėtą kliūtį E. B. vairuojamam automobiliui „MITSUBISHI SPACE WAGON“, tačiau teismo posėdžiuose, apylinkės teismas šių reikšmingų baudžiamajai bylai, bet neparankių nukentėjusiesiems, parodymų netyrė ir kritiškai (pagal tuomet galiojusio KET reikalavimus) nevertino. Vertinant kaltininko E. B. veiksmus jo ir jo pusės sumanytoje ir teismui pateiktoje situacijoje (sukimą į kairę, t. y. priešpriešinę kelio pusę) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir jo kaltės klausimus, ekspertų pagalba buvo būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes, nes jeigu vairuotojas sukelia BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytus padarinius, patekęs į avarinę situaciją, susidariusią dėl kito eismo dalyvio padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, teismas privalo spręsti ar konkrečioje situacijoje iš minėto vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar buvo kitų realių galimybių išvengti nusikalstamų padarinių). Šios ir kitų, nukentėjusiems nepalankių, aplinkybių Druskininkų miesto apylinkės teismas tinkamai nesprendė, todėl padarė neišsamias, šališkas ir klaidingas išvadas dėl 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio kaltininko.
      8. Nuteistojo nuomone, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendis naikintinas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nes teismas savo sprendimą grindė tik nukentėjusiųjų E. B., V. B. bei sutuoktinės L. B. parodymų vertinimu, tačiau niekaip neanalizavo E. B. veiksmų, tariamai susidariusioje eismo įvykio situacijoje. Šioje byloje nenuginčijamai nustatyta, kad E. B. neleistinai manevravo į priešpriešinę eismo juostą savo vairuojamu automobiliu „MITSUBISHI SPACE WAGON“, pažeisdamas KET 9 ir 106 punktų reikalavimus, be to, veikdamas pagal savo sukurtą legendą, t. y. stabdydamas vairuotą automobilį ir pasitraukdamas dešinėn, turėjo galimybę prasilenkti su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu. Pagal nustatytas faktines (objektyvias) 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio aplinkybes ir byloje esančias specialistų išvadas, kurias 2017 m. birželio 6 d. teisme pilnai patvirtino Lietuvos teismo ekspertizių centro (TEC) ekspertas M. M., kaltinamojo E. B. vairuojamo automobilio „MITSUBISHI SPACE WAGON“ nusukimas į priešingos krypties (kairę) eismo juostą, siekiant išvengti eismo įvykio, techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir priežastiniu ryšiu susietas su 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio kilimu bei padariniais kelyje Alytus-Seirijai-Lazdijai. Tokiu atveju, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas, loginis procesas, nes, sprendžiant klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti išvadai, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia galimybę nustatinėti faktus ir iš naujo vertinti įrodymus.
      9. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio išvada, kad jis kaltas dėl Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytų padarinių sukėlimo, yra padaryta tinkamai neišnagrinėjus visų reikšmingų baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 duomenų, kritiškai nevertino nukentėjusiųjų E. B., L. B. ir V. B. parodymų prieštaringumo dėl atstumų, kokiu automobilis „WV POLO“ tariamai išvažiavo į priešingą eismo juostą ir po to grįžo į savąją ir nelygindamas šių duomenų jų kita baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 medžiaga bei neatsižvelgdamas į kitas nustatytas faktines aplinkybes. Teismas visiškai ignoravo 2012 m. birželio 16 d. 8.40 - 9.50 val. tyrėjo S. K. surašytą Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, kurio 17 ir 18 punktuose nurodyta, kad padangų pėdsakų ir stabdymo pėdsakų nėra (I bylos tomas, 12 lapas) bei Lietuvos TEC pateiktas 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio 2- jų ekspertizių išvadas ir TEC eksperto M. M. paaiškinimus teisme. Todėl, nuteistojo manymu, akivaizdu, kad būtent nukentėjusiojo E. B. vairuojamo automobilio nusukimas į priešingos krypties eismo juostą, siekiant išvengti tariamo susidūrimo, o realiai lenkiant kitą transporto priemonę (šviesios spalvos mikroautobusą), techniniu požiūriu buvo visiškai nepriimtinas ir susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu bei jo techninėmis pasekmėmis. Apylinkės teismas nuosprendyje šiuos nuteistojo argumentus nutylėjo, o faktines eismo įvykio aplinkybes sprendime pripažino tik tokia apimtimi, kad pateisintų savo ydingą sprendimą.
      10. Nuteistojo nuomone, Druskininkų miesto apylinkės teismas neišnagrinėjo ir neištyrė baudžiamosios bylos Nr. 1-9-418/2017 tiek, kiek to reikalauja įstatymai, nevertino D. V. palankių įrodymų, esančių paminėtoje baudžiamojoje byloje, tuo pažeidė Lietuvos Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę teisės taikymo doktriną. Nuteistojo teigimu, jo procesinė padėtis nuo 2012 m. birželio 16 d. buvo blogesnė už nukentėjusiųjų (Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus viršininko E. B. ir jo šeimos narių), o nepalankiam 2017 m. birželio 20 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimui jis buvo pasmerktas dar neprasidėjus šiam teismo procesui, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje padarė eismo įvykio faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, t. y. konstatavo (nustatė prejudicinį faktą), jog E. B. kliūtį sudarė kitas vairuotojas, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, kuria jis važiavo (4 t. b. l. 118-124). Tuo pačiu pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje nustatė ir D. V. teisinantį prejudicinį faktą, t. y. kad vairuotojas E. B., liudytojos L. B. ir V. B., duodami parodymus dėl atstumų, kokiu automobilis VW POLO išvažiavo į priešingą eismo juostą ir po to grįžo į savąją, iš tiesų yra subjektyvūs (situacija labai greitai keitėsi) ir dėl šių atstumų jie galėjo sąžiningai klysti. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu ir priežastinio ryšio nustatymas yra teismo, o ne ekspertų ar specialistų kompetencija, tačiau akivaizdu, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas ištyrė ir įvertino tik jį kaltinančius duomenis (įrodymus) ir nepagrįstai nusprendė, kad jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalyje požymių ir neteisėtai nuteisė laisvės atėmimo bausme.
      11. Nuteistasis nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturėjo teisės iš anksto nustatinėti išvadų, kurias gali nustatinėti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Jo atžvilgiu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, nes kasacinės instancijos teismas nustatė kitą faktinę 2012 m. birželio 16 d. eismo įvykio bylos aplinkybę nei buvo nustatęs Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendyje, o Druskininkų miesto apylinkės teismas šią aplinkybę - be jokio duomenų vertinimo, tikrinimo, papildomų įrodymų rinkimo – nepagrįstai konstatavo kaip esminę.
    2. Nukentėjusysis E. B. savo apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismui prašė pakeisti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria D. V. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams ir paskirti D. V. naują - laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam vidurkiui, bei ją paskiriant atlikti atvirojoje kolonijoje.
      1. Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, skirdamas bausmę nepakankamai atsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitus kriterijus, aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, jas tik deklaratyviai ir formaliai išvardino, nepakankamai motyvavo ir nesirėmė aktualia teismų praktika. Pirmosios instancijos teismo D. V. paskirta bausmė bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties. Teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės dydžio klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų (BK 62 straipsnis, BK 54 straipsnio 3 dalis).
      2. Nukentėjusysis nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišsamiai motyvavo, kodėl bausmės tikslai D. V. nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nepakankamai atsižvelgė ir į padarytos veikos pobūdį, padarinius ir kitas veiką apibūdinančias aplinkybes, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat ir D. V. asmenybę apibūdinančius duomenis, jo elgesį po veikos padarymo ir santykius su nukentėjusiaisiais teismo proceso metu. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad nors D. V. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau visiškai neįvertino aplinkybės, kad jis vairavo stipriai apsvaigęs (1,56 prom. etilo alkoholio), dėl jo kaltės eismo įvykio metu vienas asmuo žuvo, o trims buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Asmuo turi pareigą numatyti ir dėl tokio jo elgesio galinčias kilti pasekmes, todėl sprendžiant, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, vadovaujantis BK 41 straipsnyje nurodytais bausmės tikslais, teismų praktika tokio pobūdžio bylose, darytina pagrįsta išvada, kad nagrinėjamu atveju kaltininko asmenybės savybės, jaunas amžius, 55 proc. darbingumas ir pan., negali sumenkinti kilusių labai sunkių padarinių.
      3. Nukentėjusysis pažymi, kad nuteistasis D. V. viso proceso metu nei jo, nei kitų nukentėjusiųjų net neatsiprašė, visiškai neatlygino jokios savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos ir tam nesiėmė jokių priemonių, neparodė jokio gailėjimosi dėl jo nusikalstamais veiksmais kilusių labai sunkių padarinių. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. V. net 4 kartus baustas administracine tvarka už įvairius KET pažeidimus. Be to, nuo pat eismo įvykio stengėsi nuslėpti savo veiką ir išvengti atsakomybės, klaidino teismą iškeldamas vis naujas ir neįtikėtinas versijas, tokiu būdu vilkino procesą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pakankamai nemotyvavo ir neįvertino, sprendžiant ar D. V. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, o jas tik formaliai paminėjo skundžiamame nuosprendyje.
      4. Nukentėjusiojo teigimu, paminėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad per švelnios bausmės paskyrimas, o ypatingai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste D. V. sukurtų ne teisingo nubaudimo, o priešingai - nebaudžiamumo - įspūdį. Todėl, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, į itin skaudžias ir negrįžtamas pasekmes, pirmosios instancijos teismo paskirta mažesnė, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni, neatitinkanti teisingumo, protingumo principų, prieštaraujanti galiojančiai teismų praktikai, todėl yra neteisinga, o jos vykdymo atidėjimas paskirtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, t. y. nesant tam jokio teisinio pagrindo.
  4. Atsiliepimų į nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus negauta.
  5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis D. V. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atmesti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusieji ir nukentėjusiojo E. B. atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.
  6. Nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo E. B. apeliaciniai skundai atmestini.
  7. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas D. V. kaltu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo bei jo pripažinimo kaltu, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
  8. Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį atsako tas, kas vairuodamas transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame BK straipsnyje numatytą veiką apibūdina 4 esminiai požymiai: 1) vairavimas būnant neblaiviam arba apsvaigus kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, 2) veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 3) padariniai (eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus), 4) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių.
  9. Pagrindiniai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jo išteisinimo, kaip nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 6 dalyje susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, vienoms aplinkybėms, kitų aplinkybių atžvilgiu, suteikė prioritetą ir sprendė, kad dėl autoįvykio kaltas D. V.. Nuteistojo nuomone, teismas vadovavosi tik nukentėjusiųjų E. B., L. B., V. B. duotais parodymais, kuriuose dėstoma mažai tikėtina versija dėl jo (D. V.) tariamo išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir grįžimo į savąją eismo juostą ir kurių kitą dalį paneigė Aukščiausiasis teismas savo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje (2K-332-693/2015) dėl nukentėjusiųjų galimo sąžiningo klydimo. Be to, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp TEC 2014 m. vasario 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-2571 (1.3) ir TEC 2017 m. kovo 17 d. ekspertizės akto Nr. 11- 2769 (16) bei specialistų išvadų (2012 m. lapkričio 6 d. specialisto išvada Nr. 11-2115 (12) ir 2013 m. kovo 21 d. specialisto išvada Nr. MV2013-14) ir nukentėjusiųjų parodymų, todėl nepagrįstai bei neargumentuodamas atmetė nuteistojo D. V. parodymus.
  10. D. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio rytą po septintos valandos ir savo automobiliu „VW Polo“ išvyko į Alytaus turgų. Važiavo aštuoniasdešimt kelių kilometrų per valandą greičiu. Iš kelių šimtų metrų atstumo pamatė priešais atvažiuojantį šviesų mikroautobusą. Priartėjus prie jo, iš už jo išnėrė tamsi žalia mašina ir rėžėsi tiesiai į jį. Jis nesugebėjo nieko padaryti. Atsimena tiek, kad kai laikėsi už vairo įsispyrė stipriau į vairą. Savo sudaužyto automobilio po to nematė, daugiau nieko neatsimena iš tų įvykių. Buvo komos būklėje apie mėnesį, nieko nepažino, nieko nežinojo. Praėjus pusantrų metų, ir po truputį pradėjo atsiminti kas įvyko. Nežino, kodėl jam nustatytas vidutinis girtumas, nes alkoholio nebuvo vartojęs. Kaltės, civilinių ieškinių neprisipažįsta (t 7, b. l. 29-32).
  11. Nukentėjusiojo E. B. parodymais teigiama, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad „VW Polo“, automobilis, vairuojamas D. V., išvažiavo įstrižai į jo automobilio važiuojamąją dalį į ką jis sureagavo instinktyviai, pradėjęs savo automobilį stabdyti, sukti vairą į kairę pusę, siekiant išvengti susidūrimo su „Volkswagen Polo“ automobiliu, kuris buvo jo važiuojamoje kelio dalyje. Spaudė garsinį signalą, tokiu būdu siekdamas išvengti susidūrimo, judėjo į kairę kelio eismo juostos pusę, kuri buvo tuščia. Tai įrodo jo automobilio stabdymas, kuris prasideda jo kelio pusėje ir tęsiasi apie 50 metrų visais jo vairuojamo automobilio ratais ir baigiasi priešingoje kelio eismo juostoje. Tokiu būdu tikėjosi prasilenkti su automobiliu „VW Polo“, tačiau jam atlikus šį manevrą, „VW Polo“ automobilio vairuotojas D. V. staigiu judesiu pabandė sugrįžti į savo juostą ir jie susidūrė ant kelio vidurio, daugiau kairėje pusėje važiuojamosios kelio dalies. Susidūrė V raidės forma. Tai nebuvo statmenas smūgis, nes ,,Volkswagen“ automobilis grįžinėjo į savo kelio juostą. Viskas vyko labai greitai, nes atstumas iki tol, kol jis pastebėjo atvažiuojantį automobilį, buvo nedidelis apie 70-80 metrų. Po susidūrimo jis sąmonės neprarado. Visi keleiviai kurie važiavo su juo, taip pat nebuvo praradę sąmonės, bet buvo patyrę vienokius ar kitokius sužalojimus, tačiau vėliau viena keleivė – jo močiutė ligoninėje mirė. Į ligoninę po valandos ar po dviejų valandų buvo atvykęs policijos pareigūnas. Jis policijos pareigūnui papasakojo visą istoriją, kaip viskas įvyko, visas aplinkybes, kaip kas važiavo, kur kas pasuko. Buvo paimtas jo kraujas blaivumui patikrinti. Dar prieš tai įvykio vietoje, atvykus policijos pareigūnams, jam buvo tikrinamas blaivumas alkotesterio pagalba. Alkotesterio parodymai buvo nuliniai. Bendrauti su kaltinamuoju jam neteko, jis buvo nesąmoningas. Iš pradžių kaltinimai ir įtarimai buvo pareikšti jam. Tyrimas pasibaigė tuo, kad Aukščiausias teismas išaiškino, kad dėl įvykio jis nėra kaltas. Važiuodamas jis nelenkė kitos transporto priemonės, tai galėtų įrodyti keleiviai važiavę kartu. Daugiau mašinų nebuvo. Kiek jam žinoma, policija po eismo įvykio buvo per masines informavimo priemones paskelbusi skelbimą, kad atsilieptų žmonės matę įvykį. Tas skelbimas buvo viso ikiteisminio tyrimo metu. Neatsirado nei vieno žmogaus, kuris būtų matęs tą įvykį(t 6, b. l. 79-82)
    1. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina nukentėjusiosios L. B. parodymai (t 6 b. l. 82-84), kuri nurodė, kad įvykio dieną iš namų su vyru išvyko apie 7.00 val. Kartu vyko mama ir močiutė. Kelyje prie Seirijų jie pamatė išvažiuojantį priešais automobilį. Mašinoje kilo baisi panika, nes automobilis važiavo greitai, judėjo į priešingą eismo juostą, į juos. Jokių kitų mašinų nebuvo. Buvo nesuprantama, kaip tuščiame kelyje žmogus gali išvažiuoti į kitą eismo juostą. Matė, kad tas vairuotojas visiškai nereaguoja, jis toliau važiavo jų pusėje, visiškai nedarė jokių manevrų. Vyras spaudė stabdžius, ji matė tą automobilį, jis buvo jos regos lauke, matė vairuotoją, kurio galva buvo padėta ant vairo. Arba jis buvo girtas, arba jam buvo bloga, nes jis miegojo ant vairo. Jos vyras spaudė garso signalą. Ji matė, kaip jis pakilo, jo galva pakilo nuo vairo ir tada suprato, dabar viskas, nes matė kaip jis pakėlė galvą ir greitai suko vairą į kitą kelio pusę. Buvo smūgis, išsiskleidė automobilio oro pagalvės, daugiausia buvo trenktasi į keleivio pusę. Priešais baltame automobilyje matė kaltinamąjį, jis sėdėjo prispaustas, be gyvybės ženklų. Kažkokia moteris padėjo mamai aptvarstyti galvą, kadangi mama išmušė galva priekinį stiklą, jos sužalojimai buvo akivaizdūs kaktoje, kraujas bėgo, galva kraujavo. Kelio atkarpoje kitų mašinų nebuvo, jų automobilis bei ,,VW Polo“ jokių kitų automobilių nelenkė. Analogiškas aplinkybes nurodė, ir nukentėjusioji V. B. (t 6 b. l.84-86).
  12. Pirmosios instancijos teismo posėdyje (t 6 b. l. 123-128) apklaustas liudytojas V. R. patvirtino, kad jis tuo metu dirbo Lazdijų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėju. Apie autoįvykį, kuris įvyko savaitgalį, sužinojo pirmadienį ryte. Įvykį formino Alytaus vyriausiasis policijos komisariatas. Buvo nuvykęs į įvykio vietą, įvykio nuotraukas jis jau buvo gavęs elektroniniu paštu iš Alytaus komisariato. Įvykio vietoje yra gyvenvietė. Gyvenvietėje viena moteris paaiškino, kad ji, dirbdama darže, išgirdo triukšmą, pamatė pro kalnelį dūmus. Užlipusi ant kalnelio, matė, kad yra susidūrę du automobiliai. Aiškino, kad dar buvo kažkoks trečias automobilis, berods pilkas mikroautobusas, kuris apsisuko ir nuvažiavo link Alytaus, ji pastovėjo ir apsisukusi nuėjo. Liudytoja pasakojo, kad kai užlipo (ant kalnelio), autobusas pagreitino ir nuvažiavo. Ji buvo apklausta kaip liudytoja. Buvo skelbta spaudoje dėl galimų liudytojų, niekas nebuvo nustatytas. Kitų liudytojų nebuvo. Pagal galimybę apklausė pasveikusius dalyvius. Įtarimai buvo pareikšti E. B..
  13. Apklausta pirmos instancijos teisme liudytoja S. Ž. parodė, kad tą dieną kai įvyko avarija, buvo birželio mėnuo, ji ravėjo daržą. Prie jos daržo yra nedidelis kalnas. Gyvena apie 400-500 metrų nuo plento, kurio iš daržo nesimato. Ji išgirdo didelį garsą, didelį bumbtelėjimą. Pakėlė galvą, pagalvojo, gal sprogo mašinos padanga. Buvo matyti dūmai. Nuėjusi ant kalniuko, maždaug likus iki plento 100 metrų matė, kad įvykusi avarija, susidūrę mašinos. Matė, kad jaunas žmogus vaikšto paplente. Pažiūrėjo, apsisukusi nulėkė pasakyti vyrui. Kokie buvo automobiliai, nežino, buvo du automobiliai. Jai bestovint, atvažiavo mikroautobusas šviesiai pilkos sidabrinės spalvos, atvažiavo nuo Alytaus, apsisuko ir vėl nuvažiavo, bet jau tuo metu automobiliai buvo susidūrę ir praėję gal kokios dvi minutės. Automobilio garso signalo ji negirdėjo(t 6 b. l. 128, 129).
  14. Liudytojo G. D. parodymais duotais pirmos instancijos teisme (t 6 b. l. 130-132) nustatyta, kad 2012 m. birželio 16 d. ryte ,,Audi A6” automobiliu (sidabrinės spalvos) važiavo su šeima – žmona ir dviem dukromis iš Druskininkų į Alytaus turgų apsipirkti. Pravažiavus Seirijus iš tolo pamatė avariją, buvo garai, garavo antifrizas, buvo susidūrę „VW Polo” iš „Mitsubichi”. Jie privažiavo pirmi, matėsi, kad yra ką tik įvykęs įvykis prieš kelias minutes, siūlė pagalbą, tačiau E. B. pasakė, kad nereikia, susitvarkys pats, nes toj srity dirba. E. B. pasakojo, kad išvažiavo į priešingą eismo juostą, po to grįžo ir jisai suko į tą pusę. Jam neatrodė, kad tokios buvo aplinkybės, nes automobiliai nebuvo apsisukę kelyje. Kol jis buvo įvykio vietoje, transporto priemonės nebuvo nei kiek judintos. Niekas netraukė tiktai iškirpo duris, kad iškeltų D. V.. Jis įvykio vietoje nufotografavo vieną nuotrauką. Šias aplinkybes savo parodymais patvirtino tiek liudytoja D. D. ( t 6 b. l. 132, 133), tiek liudytoja D. D., kuri teigė, jog toje vietoje jie buvo apie 20 ar 30 minučių. Vienus žmones greitoji medicinos pagalba paėmė į Alytų. Kitą vaikinuką paėmė Lazdijai, kai gaisrinė išpjaustė. Ji dirba „Eglės“ sanatorijoje, kurioje buvo nukentėjęs vaikinukas. Ji jį atpažino iš profilio, nes dar nebuvo praėjęs ilgo laiko tarpas. Ji su tuo vaikinu kalbėjo, klausė kaip jo sveikata, kaip jis jaučiasi, ar liko pilnai sveikas po įvykio ( t 7 b. l. 21-22).
  15. Taigi šių įrodymų pagrindu, neabejotinai nustatyta, jog po įvykusio eismo įvykio metu buvo tik dvi transporto priemonės kelyje, jokių kitų automobilių kelyje nebuvo. Liudytojų D., D., ir G. D. bei liudytojos S. Ž. parodymais nustatyta, jog jie pačio transporto priemonių susidūrimo momento nematė. Todėl visos gynybos interpretacijos apie buvusias kokias kitas transporto priemones kelyje šio eismo įvykio metu, yra tik prielaidos, kurios nėra patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais. Tai, kad autoįvykis tik ką buvo įvykęs, patvirtina D. apklausose nurodomos aplinkybės, jog po transporto priemonių susidūrimo, buvo praėjęs neilgas laiko tarpas, kadangi dar automobiliai rūko, nebuvo išsisklaidę dūmai. Taip pat neabejotinai galima konstatuoti, kad D. eismo įvykio vietoje užtruko, nes pateiktoje G. D. nuotraukoje, darytoje jam priklausančiu mobiliuoju telefonu, matyti, kad jie sulaukė kol atvyks visos tarnybos – tiek medicininė pagalba, tiek techninė, tiek policijos pareigūnai (t 7 b. l. 17). Iš G. D. parodymų taip pat galima spręsti, jog E. B. bandė bendrais bruožais apibūdinti įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad išvažiavo į priešingą eismo juostą, po to grįžo ir jisai suko į tą pusę. Ir nors šis aplinkybių apibūdinimas nėra visiškai rišlus, tačiau, pagrindinės ir esminės įvykio aplinkybės atsispindi šiame pasakyme. E. B. nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima bent numanyti, kad autoįvykis kilo aplenkiant kitą automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, neįtikima, jog asmuo tik ką patyręs tokio sunkumo autoįvykį, būdamas streso būsenoje, galėtų tuoj pat kurti versiją, kuria sąmoningai numatytų jį teisinančias aplinkybes, siekiant išvengti atsakomybės. Šie liudytojų parodymai, nors jie ir nematė paties autoįvykio, tačiau neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams dėl autoįvykio kilimo aplinkybių.
    1. Taip pat pažymėtina, jog nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas pastebėjimas – tariamas nukentėjusiųjų susitarimas dėl parodymų davimo skirtingu laiku, nors nebuvo jie sužaloti taip kad ilgą laiko tarpą negalėtų būti apklausti, vertintinas kaip nuteistojo subjektyvi nuomonė, kadangi duomenų dėl susitarimo duoti tokius pačius parodymus byloje nėra. E. B. nuo pradžių, tai yra kelios minutės po įvykio nurodė esmines aplinkybes liudytojui G. D., kad išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, grįžo ir jisai suko į tą pusę. Vėliau jį apklausiant įtariamuoju, kaltinamuoju, nukentėjusiuoju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu ( nežiūrint jo procesinės padėties) eismo įvykio mechanizmas išliko tas pats. Tik buvo papildytos detalės, dėl atstumų tarp transporto priemonių, veiksmų po to kai įvykis ir t.t.. Tokius E. B. parodymus patvirtino ir kartu su juo važiavusios liudytojos, šioje byloje pripažintos nukentėjusiomis, kurių parodymai dėl esminių detalių sutapo su E. B. ir tik dėl atstumų išsiskyrė, nes tai yra subjektyvus vertinimas, kaip kiekvienas iš eismo dalyvių suprato atstumus tarp transporto priemonių pagal savo sugebėjimą tai nustatyti ir pagaliau pagal regėjimo aiškumą. Akivaizdu ir tai, kad po įvykio buvo renkami įrodymai, teikiamos užduotys specialistams, be to pagal pirminius duomenis buvo reiškiami įtarimai E. B., todėl su juo važiavusių artimų asmenų parodymai buvo gaunami tuo metu, kai jie turėjo galimybę atvykti pas tyrėjus. Tiek E. B., tiek L. ir V. B. patyrė traumas, kurios medikų įvertintos nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Todėl sprendimas kada turi būti apklausti proceso dalyviai – nukentėjusieji yra prokuroro organizuojančio ir kontroliuojančio ikiteisminį tyrimą kompetencijos klausimas.
    2. Liudytojo V. R. parodymai patvirtino tik tai, kad jis bendravo su liudytoja S. Ž., kuri nurodė tam tikras aplinkybes, tačiau įvertinus tai, kad pati S. Ž. buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje ir kuri iš esmės patvirtino savo pirminius parodymus duotus tyrėjui, V. R. parodymai apie apklausą, tapo nereikšmingais, nes tai yra perpasakojimas kito asmens pasakojimo. S. Ž. parodymai vertintini kitų bylos įrodymų kontekste ir tik tiek, kad ji pačio įvykio nematė, girdėjo smūgį, po kurio ji būdama garbaus amžiaus pakilo ant kalniuko, pamatė susidūrusius du automobilius, ėjo pasikviesti vyrą. Aplinkybės, kurias ji nurodė po įvykio nėra tiek reikšmingos, kad jos galėtų pakeisti įrodymų visumą ir daromas galutines išvadas dėl D. V. kaltės.
    3. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentus, dėl jo blaivumo įvykio metu, juos atmeta kaip nepagrįstus jokiais duomenimis. Pagrįstai pirmos instancijos teismas nustatė, kad D. V. eismo įvykio metu buvo neblaivus. Šioms išvadoms pritaria aukštesnės instancijos teismas. Byloje yra duomenys, kad D. V. kraujyje, paimtame medicinos įstaigoje 2012-06-16, 9.50 val. ( praėjus beveik dviem valandoms po įvykio) buvo 1,56 promilės alkoholio( t.1.b.l.114). Tai, kad nuo jo nesklido alkoholio kvapas, pastebėtina, kad kvapas yra tik viena iš daugelio išorinių sudedamųjų požymių ( kalbėsena, atmintis, judesiai ir t.t.), kurie yra fiksuojami siekiant nustatyti asmens neblaivumą, tačiau jokių būdu nėra esminis požymis neblaivumui nustatyti. Kraujo tyrimas rodo, jog jame buvo rasta alkoholio koncentracija, kuri paneigia bet kokius išorinius požymius. Be to, jis, aplinkybes, susijusias su darbo vieta, su apsilankymu pas tėvą prieš vieną dieną iki įvykio nurodė visiškai skirtingas, nei nurodė jo tėvas. Tad jo parodymų nepatikimumą patvirtina ir jo tėvo K. V. parodymai, kuris paneigė D. V. nurodytas aplinkybes, jog jis iš vakaro (penktadienį) po darbo buvo labai pavargęs ir grįžęs pas tėvą nuėjo anksti miegoti. Liudytojas K. V. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu 2013 m. rugsėjo 16 d., nurodė, kad iš vakaro (penktadienį) birželio 15 d. 17.30 val. D. V. buvo užsukęs pas juos po darbo tik 20-šimtčiai minučių, išgėrė kavos ir išvažiavo, kur išvažiavo ir kur tą naktį jis buvo, tėvui nežinoma (t 3, b. l. 64, 65). Šios aplinkybės pagrįstai kelia abejones dėl D. V. parodymų patikimumo iš esmės, kadangi dėl patirtų sunkių sužalojimų eismo įvykio metu jis ilgą laiką buvo komoje, jam buvo dingusi atmintis, taip pat sutriko orientacija ir suvokimas.
    4. Dėl specialistų tyrimų ir duotų išvadų. Teisėjų kolegija šioje byloje atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje specialistų pateiktos išvados yra iš esmės sąlyginės, todėl jos vertintinos visų įrodymų kontekste, tiek dėl D. V. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimo, tiek dėl eismo įvykio mechanizmo bei galimybės išvengti sunkių padarinių. Sąlyginės dėl to, kad D. V. vairuoto automobilio stabdymo žymių nefiksuota, todėl nėra objektyvių įrodymų dėl jo manevravimo iki įvykstant eismo įvykiui.
    5. Specialisto išvados yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o teismas privalo vadovautis įrodymų visuma, nesuteikiant prioritetų vienam kuriam nors iš įrodymų. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė specialistų ir ekspertų išvadas, jas tinkamai aprašė kaip rašytinius įrodymus ir vertinant tinkamai motyvavo, todėl aukštesnysis teismas nesikartoja, pritardamas tokiam pirmos instancijos teismo nuosprendžio rašytinių įrodymų išdėstymui ir vertinimui. 2012 m. birželio 16 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedai – fotolentelė, schema, automobilių „Mitsubishi Space Wagon“ ir „VW Polo“ transporto apžiūros ir techninio stovio patikrinimo protokolai su fotolentelėmis, automobilių skaitmeninės nuotraukos, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. lapkričio 6 d. specialisto išvada Nr. 11-2115(12) patvirtina tai, kad duomenų, jog automobilio „VW Polo“ vairuotojas D. V. būtų pastebėjęs kokią tai kliūtį kelyje ir ėmęsis aktyvių veiksmų ją sustabdyti, nėra. Kaip apklausų metu nurodė apklausti ekspertai M. M. ir V. V. , kad tai jog E. B. pradėjo stabdyti vairuojamą automobilį dar būdamas savo eismo juostoje , leidžia manyti jog jis pastebėjo kliūtį savo eismo juostoje ir dėl to ne tik stabdė, bet ir manevravo. Šiuos specialistų teiginius visiškai patvirtina nukentėjusių parodymai, kad pamačius įstrižai į jų eismo juostą įvažiuojantį automobilį, išsigando, kilo panika, nesuprato kas atsitiko, todėl staigiai stabdė ir judėjo į tuo metu buvusią laisvą eismo juostą kairėje. 2013 m. kovo 21 d. specialisto išvada MV2013-14, kuri prilygsta konsultacinei išvadai nurodoma, kad nors automobilio „Mitsubishi Space Wagon“, valst. Nr. FGU, vairuotojo E. B. veiksmai – įvažiavimas į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur vyko susidūrimas su automobiliu „VW Polo“ valst. Nr. ( - ), techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu tiktai sąryšyje su automobilio „VW Polo“ vairuotojo nepriimtinais veiksmais, kuris važiavo priešpriešine eismo juosta (tuo sudarydamas kliūtį automobilio „Mitsubishi“ vairuotojui ir priversdamas jį keisti važiavimo kryptį) ir pasuko iš priešpriešinio eismo juostos į dešinę tiktai betarpiškai prieš susidūrimą su automobiliu „Mitsubishi“, tačiau šis „Mitsubishi“ manevravimas į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, buvo vienintelė galimybė išvengti susidūrimo su priešpriešais jo eismo juosta artėjančiu automobiliu ,,VW Polo“, valst. Nr. ( - ) (t 2, b. l. 120-144). Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių ekspertizių ir specialistų išvadų, ką nurodė ir nuteistasis D. V. savo apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas paskyrė ekspertizę ir 2017 m. kovo 17 d. gavo ekspertų išvadas (t 7 b. l. 76-80),kurios paneigė D. V. versiją, jog eismo įvykio kilimą įtakojo automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ kito automobilio lenkimas, o šios transporto priemonės stabdymas ir nusukinėjimas į kairę buvo įtakotas, tikėtina, buvusios kliūties. Pastebėtina, kad ekspertas, atlikdamas šią ekspertizę, be kitų bylos duomenų, atsižvelgė ir vertino 2014 m. vasario 4 d. ekspertizės aktą Nr. 11-2571 (13), kuriame buvo nustatyta, jog eismo įvykio vietos plane pėdsakas pažymėtas skaičiumi „3“ tikėtina yra automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ kairiųjų ratų pėdsakas. Pėdsakas patvirtina, kad šio automobilio vairuotojas pradėjo stabdyti vairuojamą transporto priemonę neįvažiavus į priešpriešinio eismo juostą, nes stabdymo pėdsakas (kelio pločio atžvilgiu) prasideda 1,0 m atstumu nuo horizontalaus ženklinimo punktyrinės linijos, dešinėje eismo juostoje, žiūrint pirmine automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ važiavimo kryptimi. Šios transporto priemonės vairuotojas važiuodamas apskaičiuotu apie 84 km/h greičiu, reagavo savo automobilį stabdymui, būdamas iki stabdymo pėdsako formavimosi pradžios apie 30,3 m atstumu (t 3 b. l. 97-105) Dėl paminėtų aplinkybių, pagrįstai galima teigti, jog prieštaravimai, kuriuos nurodo nuteistasis savo apeliaciniame skunde neatitinka nuosprendyje pagrįstai nustatytų aplinkybių, kadangi prieštaravimai buvo pašalinti paskiriant naujas ekspertizes, suformuluojant papildomus klausimus ekspertams ir specialistams, į kuriuos jie ir atsakė savo išvadose. Todėl teisėjų kolegija išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, juos įvertinusi bei išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad A. V. nurodyta aplinkybė, kad E. B. vairuojamas automobilis išvažiavo į jam skirtą eismo juostą lenkdamas kitą nenustatytą automobilį ir jis neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo, yra niekuo nepagrįsta versija. Ta aplinkybė, kuri yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, specialistų tyrimais, kad E. B. savo vairuojamą transporto priemonę pradėjo stabdyti dar būnant savo eismo juostoje, neginčytinai patvirtina tai, kad jis pastebėjo kliūtį kelyje ir ėmėsi priemonių išvengti eismo įvykio. Nei teismų praktikoje, nei teorijoje nėra pavyzdžių, kad vairuotojas prieš atlikdamas lenkimo manevrą nuspaustų stabdžio pedalą ir taip atlikinėtų lenkimo manevrą. Tokiai situacijai nėra loginio paaiškinimo, todėl nuteistojo versija dėl buvusio kito automobilio, kurį neva lenkė E. B., yra neįtikinama ir pagrįstai atmestina.
    6. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, o išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą padaro teismas. Ekspertai bei specialistai sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu analogiškoje situacijoje asmuo nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų.
    7. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų (kasacinės nutartys Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434/2015, 2K-332-693/2015), todėl šiuo pagrindu E. B. buvo išteisintas, dėl eismo įvykio sukėlimo. Taigi E. B. manevravimas kelyje buvo įtakotas kliūties, kurią sudarė D. V.. Aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju D. V. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių, galiojusių nuo 2012 m. Nr. 29-1302, Nr. 66-3354 redakcijų 9, 14, 106, 125, 134 punktų reikalavimus – nesilaikė visų atsargumo priemonių tam, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 1,56 promilės etilo alkoholio, prieš keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, privalėdamas važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip keldamas grėsmę eismo saugumui ir sukėlė nusikalstamas pasekmes. Todėl darytina išvada, kad tarp pasekmių ir KET pažeidimų, kuriuos padarė E. V. vairuodamas automobilį „VW Polo“ yra juridiškai svarbus priežastinis ryšys. Jeigu jis nebūtų sudaręs kliūtį kelyje, eismo įvykio padariniai nebūtų kilę. Teisėjų kolegija mano, kad jog nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad eismo įvykio priežastis nulėmė ne kieno nors kito, o būtent nuteistojo D. V. veiksmai.
    8. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, susijusį su tuo, jog Aukščiausiasis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartyje nustatė D. V. tariamai teisinantį prejudicinį faktą, t. y. kad vairuotojas E. B., liudytojos L. B. ir V. B., duodami parodymus dėl atstumų, kokiu automobilis „VW POLO“ išvažiavo į priešingą eismo juostą ir po to grįžo į savąją, iš tiesų yra subjektyvūs (situacija labai greitai keitėsi) ir dėl šių atstumų jie galėjo sąžiningai klysti, atmeta jį, kaip nesudarantį pagrindo jį vertinti kaip kategorišką ir nekintamą, ir juo labiau kaip prejudicinį faktą. Vien šios aplinkybės formulavimas, jog nukentėjusieji galėjo dėl atstumų sąžiningai klysti, tiesiog nepatvirtina tai, kad ištyrus bylos duomenis, šie nukentėjusiųjų parodymai buvo klaidingi ar reikšmingi tiek, kad jais remiantis būtų galima spręsti apie D. V. kaltę šalinančią aplinkybę. Kaip jau buvo minėta, tiek liudytojų, tiek nukentėjusiųjų parodymai negali būti vertinami izoliuotai vienas nuo kito, jie įvertinami kartu su kitais įrodymais, o išvados yra daromos tik tuomet kai vieni įrodymai patvirtina kitus įrodymus ir sudaro vientisą logiškai pagrindžiamą grandinę. Streso situacijoje, atstumui nustatyti, yra reikšmingos tokios aplinkybės: kaip žmogaus reakcija į stresą, regėjimas, savalaikis ar vėlesnis kliūties pastebėjimas, dėmesio koncentracija į eismo sąlygas, matomumo buvimas būnant keleivio vietoje ir panašiai. Todėl apelianto teiginiai, kad nukentėjusiųjų- keleivių nurodyti atstumai grįžtant D. V. į savo eismo juostą nerealūs, jos negalėjo matyti vairuojančio asmens ir pnš, yra subjektyvūs teiginiai, kurių nepagrindžia jokie kiti įrodymai.
  16. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat prašė nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti. Byloje buvo pareikšti civiliai ieškiniai – nukentėjusioji L. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė priteisti solidariai iš kaltinamojo D. V. ir draudimo bendrovės 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusioji V. B. prašė priteisti solidariai iš kaltinamojo D. V. ir draudimo bendrovės 2192,25 Eur turtinei žalai atlyginti bei 40000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusysis E. B. prašė priteisti solidariai iš kaltinamojo D. V. ir draudimo bendrovės 1399,82 Eur turtinei žalai atlyginti ir 20000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš D. V. nukentėjusiojo E. B. ir L. B. naudai priteisė po 3000 Eur, neturtinei žalai atlyginti, o V. B. naudai 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
    1. Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai pasisakė dėl civilinių ieškinių dydžių ir jų priteisimo iš kaltininko D. V., todėl nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimas ir šioje dalyje dėl civilinių ieškinių netenkinimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas įvertino, kad AAS ,,BTA Baltic Insuranse Company“ pateikė pažymas apie išmokėtas nukentėjusiesiems sumas (BPK 113 straipsnis, CK 6.263 straipsnis), kurios patvirtino patirtos turtinės žalos kompensavimą (t. 7, b.l. 1-7), todėl, nesant naujų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų papildomas išlaidas, civilinius ieškinius dėl turtinės žalos priteisimo pagrįstai atmetė. Neturtinės žalos dalyje, teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, įvertino, jog dėl D. V. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiesiems padaryti sveikatos sutrikdymai, be to, vienas žmogus žuvo, atsižvelgė į padarytų sužalojimų sukeltas pasekmes, tai, kad nukentėjusieji yra vienos šeimos nariai ir kaltinamojo veiksmais jų sveikatai sukeltos pasekmės kilo vienu metu, o tai sukėlė ypatingai didelius nepatogumus ir išgyvenimus, be to įvertino ir tai, kad pats kaltinamasis D. V. patyrė didelius sužalojimus, jo darbingumo lygis siekia tik 55 procentus, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo nustatyti priteistini neturtinės žalos dydžiai yra visiškai pagrįsti ir atitinkantys teisminę praktiką šio pobūdžio baudžiamosiose bylose.
  17. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl nuteistojo D. V. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, teisėjų kolegija pasisako dėl nukentėjusiojo E. B. apeliacinio skundo, kuriuo jis prašo nuosprendį pakeisti bausmės D. V. skyrimo dalyje ir paskirti D. V. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam vidurkiui, bei ją paskirti atlikti atvirojoje kolonijoje.
    1. Kaip matyti iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo reikalavimo, keliamas D. V. bausmės individualizavimo klausimas. Nukentėjusiojo nuomone, teismas, skirdamas bausmę nepakankamai atsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitus kriterijus, aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, jas tik deklaratyviai ir formaliai išvardino, nepakankamai motyvavo ir nesirėmė aktualia teismų praktika, o paskirta bausmė bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties. Su šias nukentėjusiojo E. B. apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja priešingai.
    2. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
    3. Kaip matyti iš nuosprendžio, D. V. padarė vieną baigtą neatsargų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, baustas administracine tvarka, anksčiau neteistas, nesimoko, prieš įvykį dirbo, šiuo metu dėl autoįvykio padarinių nustatytas tik 55 procentų darbingumas, vedęs, augina vienerių metų vaiką (t 7, b. l. 189). Dėl jo nusikalstamų veiksmų žuvo žmogus, o trys buvo sužaloti nesunkiai, tačiau visos jo veiksmais sukeltos pasekmės padarytos jo nerūpestingų, neatsargių veiksmų. Teismas negali nevertinti ir tos aplinkybės, kad eismo įvykio metu jis pats buvo sunkiai susižalojęs, o dėl šio įvykio pasekmių, jo darbingumo lygis sumažėjęs per pusę. Nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau negu penkeri metai, per tą laiką D. V. naujų nusikaltimų nepadarė.
    4. BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų švelnesnei bausmei skirti. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, nėra ir nustatyta aplinkybių, jog sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, dėl ko teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, D. V. skyrė artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui 4 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka D. V. asmenybę, jo padarytos veikos pavojingumą bei neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.
    5. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis šiais ir kitais duomenimis, gali būti daroma išvada, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžta bausmės paskirtis gali būti pasiekta be realaus laisvės atėmimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-160/2009, Nr. 2K-404/2007).
    6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos kaltės formą, išanalizavęs D. V. asmenybę, nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nei viena atskirai paimta aplinkybė negali lemti teismo sprendimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar neatidėjimo. Neabejotinai pirmos instancijos teismas įvertino visas aplinkybės, tiek nukentėjusiųjų patirtus sužalojimus, žuvusį jiems artimą žmogų, tiek ir pačio nuteistojo patirtus sunkius sužalojimus, kurie šiuo metu ir ateityje neabejotinai įtakos jo gyvenimo kokybę. Prarasta dalis darbingumo. Nuteistasis nuo 2012 m. jokių nusikalstamų veikų nepadarė, jis yra šeimos žmogus, prieš tai turėjo darbą dirbo, todėl visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui spręsti, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Ši byla nebuvo paprasta teisiniu požiūriu, keitėsi proceso dalyvių statusas dėl tų pačių įvykių. Todėl tai, kad nuteistasis neatsiprašė nukentėjusiųjų, ši aplinkybė neturėtų būti vertinama, kaip labai neigiamai apibūdinanti nuteistąjį, kadangi šios bylos išskirtinumas, kad prieš tai buvusiame procese nuteistojo statusas buvo priešingas – nukentėjusysis, ir šiame procese nelaikant save kaltu, jo suvokimas bei emocinė būklė, esant kardinaliai priešingai teisiškai vertinamai situacijai, jog reikia atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų, rūpintis dėl žalos atlyginimo, ne iš piktos valios gali būti ir neatitinkanti nukentėjusiųjų lūkesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis D. V. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytus formaliuosius kriterijus bausmės vykdymui atidėti – jam skirta laisvės atėmimo bausmė už neatsargų nusikaltimą, neviršijanti šešerių metų. Be to, įvertinusi D. V. aukščiau išdėstytą charakterizuojančią medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl pirmosios instancijos teismas BK 75 straipsnio nuostatas taikė tinkamai ir spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės dydžio klausimą, išlaikė pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. paskyrė bausmę adekvačią (proporcingą) padarytai nusikalstamai veikai. Įvykis dėl kurio nuteistas D. V. buvo daugiau nei prieš penkerius metus. Per tą laikotarpį jo statusas procese pasikeitė kardinaliai. Kasacinėje nutartyje Nr.2K-7-29-942/2016 LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija akcentavo, jog proceso greitumo principas baudžiamajame procese yra ypač svarbus. Todėl ilgas proceso laikas gali būti pagrindu taikyti teisinių sankcijų švelninimą, tiek skiriant bausmės trukmę, tiek taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Tai, kad šioje byloje procesas užtruko ne dėl proceso dalyvių veiksmų, o nuo valstybės institucijų veiksmų, buvo pagrindu nuteistajam taikyti švelnesnes sankcijas ir šiuo konkrečiu atveju pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Todėl pritariant pirmos instancijos teismo motyvams dėl BK 75 straipsnio taikymo ir įvertinant tai, kad procesas tęsiasi daugiau nei penkerius metus, ne dėl D. V. kaltės, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas ir paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimo trukmės nustatymas, atitinka protingumo, teisingumo principus ir paskirti jam įpareigojimai leis užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.
  18. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, civilinis ieškinys ir proceso išlaidų atlyginimo klausimas taip pat išspręsti teisingai. Todėl nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo E. B. apeliaciniai skundai atmetami, o Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendis paliekamas galioti.
  19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinių skundų argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantai, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė sprendimą, kuris netenkina proceso dalyvius: nuteistąjį, jo gynėją ar nukentėjusįjį, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (LAT nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).
  20. Nukentėjusiojo E. B. atstovas advokatas Vincas Pacevičius apeliacinio proceso metu pateikė nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų kvitus, pagal kuriuos sprendžiama, jog nukentėjusysis E. B. turėjo 360 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese.
    1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015 ir kt.). Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiojo E. B. ir nuteistojo D. V. apeliacinius skundus ir abu skundai atmetami, tad apeliaciniai skundai neturėjo įtakos bylos nagrinėjimo rezultatui apeliacinės instancijos teisme.Todėl teisėjų kolegija sprendžia jog atstovavimo išlaidų priteisimas, kai nukentėjusiojo skundas atmetamas yra negalimas ir iš nuteistojo D. V. nukentėjusiojo E. B. naudai nepriteisia bylinėjimosi išlaidų.

5Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6nuteistojo D. V. ir nukentėjusiojo E. B. apeliacinius skundus atmesti.

7Nukentėjusiojo E. B. atstovo advokato Vinco Pacevičiaus prašymą priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai