Byla 1A-476-149/2015
Dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės, teisėjų Vladislavo Lenčiko, Rositos Patackienės, sekretoriaujant Teresai Darulienei, Agnei Pancerovaitei, dalyvaujant privatiems kaltintojams R. K., G. J., jų atstovui advokatui Arūnui Bertuliui, išteisintajam A. S., išteisintojo gynėjui advokatui Arvydui Milučiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų R. K. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-15 nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas: pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (2 nusikalstamos veikos epizodai), BK 155 str. 1 d. (4 nusikalstamos veikos epizodai), BK 165 str., BK 168 str., kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o R. K. ir G. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

2Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

3A. S. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, ant tuomet dar pilkos spalvos savo garažo, stovinčio poros metrų atstumu nuo G. J. ir R. K. namo, adresu Vilniuje, K. S. 2-oji g. 7, sienos žaliais dažais išpaišė užrašą, jog neva G. J. ir R. K. namas yra nelegali statyba bei užrašė to nelegalaus namo adresą „Gvazdikų g. 43a“ (senasis G. J. ir R. K. adresas).

4Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2012 m. birželio 30 d., viešai, savo žemės sklype, ant jo paties specialiai tam įrengto aptvaro pakabinęs plakatą su G. J. įžeidžiančio turinio tekstu „Vasaros atostogų nuolaidos UAB „G. perlai“! Išparduodami livčikai, biuzgalteriai, trauzai mokyklų mokytojams ir mokiniams. Kiekis ribotas, skubėkite!“, tokiais savo veiksmais įžeidė G. J..

5Be to, jis buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. liepos 1 d., prie pat G. J. ir R. K. namo valgomojo ir terasos krašto pastatė du kibirus išmatų, dėl ko nemaloniam kvapui pasklidus po visą teritoriją, tokiai savo veiksmais viešai įžeidė G. J. bei R. K..

6Taip pat A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. liepos 23 d., apie 12 val., savo žemės sklype ant jo paties specialiai tam įrengto aptvaro pakabinęs du plakatus, kuriuose buvo įrašytas nepadoraus, įžeidžiančio turinio tekstas „R. K., a. k. ( - ) pažiūrėk ar užsegtas klynas. Ar G., kai miega, būna nuoga?“ ir „R. K., kada ranka užsisegsi klyną?“, tokiai savo veiksmais įžeidė R. K. ir G. J., o viename iš plakatų nurodęs R. K. asmens kodą, neteisėtai atskleidė informaciją apie R. K. privatų gyvenimą.

7Be to jis buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. liepos 31 d., laikotarpiu nuo 16 iki 20.08 val., ant medinio aptvaro pakabinęs dar vieną žeminančio ir įžeidžiančio turinio plakatą su tikrovės neatitinkančia informacija „Lango negalima iki šiol atidaryti! Varžtai sienoje! Statybos normų pažeidimas! Privačios nuosavybės ignoravimas! Kišimasis į privatumą!” tokiais savo veiksmais įžeidė G. J. ir R. K..

8Taip pat jis buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 7 val., pažeidęs G. J. ir R. K. teritorijos ir būsto neliečiamybę bei įsibrovęs į pastariesiems priklausančią terasą, joje iš vidaus pritvirtino plakatą su užrašu “Nuomojamas juodasis kvadratas nuogiems šokiams prieš vaizdo kamerą” ir tokiais savo veiksmais įžeidė R. K. ir G. J..

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-15 nuosprendžiu išteisino A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (2 nusikalstamos veikos epizodai), BK 155 str. 1 d. (4 nusikalstamos veikos epizodai), BK 165 str., BK 168 str., kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o R. K. ir G. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.

10Priimtą sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusieji ir privatūs kaltintojai G. J. ir R. K. nei pareiškime, nei teismo posėdžio metu neįrodinėjo, kuo remiantis jie teigia, kad minimame plakate išdėstyti sakiniai įprastai sulaukia neigiamos, pašiepiančios reakcijos, todėl teismo vertinimu, tai iš esmės jų subjektyvi nuomonė. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad minimo plakato turinys buvo paskleistas (išviešintas), kad plakatas vėjo nuplėštas mėtėsi gatvėje ir taip buvo demonstruojamas kitiems asmenims. Tokie nukentėjusiųjų teiginiai greičiau deklaratyvūs ir paremti vien jų pačių parodymais, tačiau įvertinus tai, kad tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo jau anksčiau buvo susiklostę neigiami, priešiški santykiai, nepakanka vien nukentėjusiųjų parodymų, pagrindžiant BK 154 straipsnio 1 dalies sudėtį. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad plakatai gana nedideli (t.1, b.l. 17), nukreipti į namo sieną ir nukentėjusiųjų terasos pusę, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad jų turinys galėjo būti laisvai matomas pašaliniams asmenims, be to, jis buvo skirtas tik nukentėjusiesiems, todėl šiame kontekste liko neįrodyta, kaip A. S. plakate pateikta informacija gali paniekinti pažeminti G. J. ar R. K. arba pakirsti pasitikėjimą jais ar kitaip juos diskredituoti. Nors, pasak nukentėjusiųjų, plakatą matė A. J. bei jos draugas T. S. ir tai šie liudytojai patvirtino teismo posėdžio metu, teismo vertinimu, jie vis tik iš esmės neparodė, kad dėl šio plakato ar jo turinio jie susidarė kažkokią neigiamą nuomonę apie G. J. at R. K.. Juo labiau, kad A. J. yra G. J. dukra, o T. S. yra jos draugas, bendraujantis su šia šeima jau daug metų, todėl šie asmenys žino realią situaciją ir minimas plakatas negalėjo turėti jokios esminės įtakos jų nuomonei apie nukentėjusiuosius. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad šį plakatą matė ir dėl to galėjo susidaryti apie G. J., o tuo labiau apie R. K., neigiamą nuomonę, imti jais nepasitikėti ir kiti asmenys, byloje iš esmės nėra. Pateikti byloje vaizdo įrašai (t.1, b.l. 94), kuriais nukentėjusieji įrodinėja A. S. veikų viešumą, yra be datų, sudėti aplanke su datomis, kurios neatitinka nė vienos A. S. veikos, todėl neaišku kuriuo metu daryti šie įrašai, įvertinus tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo susiklosčiusią konfliktinę situaciją, neaišku, ar užfiksuoti asmenys prieina prie aptvaro savo, o ne nukentėjusiųjų iniciatyva, ir yra atsitiktiniai praeiviai. Be to, minėti asmenys pareiškime kaip liudytojai nenurodyti, jų duomenų nukentėjusieji nepateikė, todėl teismas neturėjo galimybės patikrinti šiame įraše užfiksuotų aplinkybių, apklausdamas liudytojus. Maža to, matyti, kad šie asmenys A. S. teritorijoje esančiame aptvare į kažką žiūri, tačiau neaišku į ką, juo labiau, kad tam jiems reikia net pasilenkti. Šiame kontekste pažymėjo ir tai, kad iš kituose kompaktiniuose diskuose užfiksuotų aplinkybių matyti, kad A. S. plakatus kabino iš priešingos pusės nei priėjo ir žiūrėjo minimi asmenys, todėl nėra aišku, ar kitoje pusėje buvo plakatai, jei taip, tai kokio turinio, kas juos ten perkėlė.

11Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra būtinojo subjektyvaus BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., 165 str. 1 d., 168 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų požymio – subjekto, – kadangi pagal byloje pateiktą teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktą pareiškime nurodytų veikų padarymo metu A. S. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, jam konstatuotas organinis kliedesinis sutrikimas, todėl dėl tuometinės savo būklės jis negalėjo suprasti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų (t.2, b.l. 7-10). Šiame ekspertizės akte nurodytas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas I. R., kuris įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą ir turintis septynerių metų teismo psichiatrijos ekspertinio darbo stažą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nei ekspertizės aktu, nei eksperto parodymais. Kartu teismas atmetė privačios kaltintojos G. J. argumentus, kad jos, kaip baigusios bioteisės studijas ir turinčios medicinos pagrindus, manymu, eksperto išvada nepatikima, nes A. S. neatlikti visi būtini tyrimai, t. y. neatliktas laboratorinis endorfinų tyrimas. Teismo vertinimu, vien tai, jog G. J. studijavo bioteisę, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji kompetentinga spręsti teismo psichiatrijos ir psichologijos klausimus. Pažymėjo, kad ekspertas I. R. teismo posėdžio metu gana išsamiai paaiškino ekspertizės aktą ir parodė, jog pagrindinis psichiatrinės diagnostikos metodas yra pokalbis ir stebėjimas, taigi negalima teigti, kad vieno instrumentinio laboratorinio tyrimo metu galima konstatuoti psichikos sutrikimą. Organinį sutrikimą galima įtarti ir nepadarius laboratorinių tyrimų, be to A. S. organinis psichikos sutrikimas jau buvo nustatytas ligoninėje, o endorfinų pokyčiai yra prie visų psichikos sutrikimų.

12Privatūs kaltintojai R. K. ir G. J. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkes teismo 2015-04-15 nuosprendį; 2) privataus kaltinimo tvarka išnagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą A. S. ir pripažinti jį kaltu padarius baudžiamo kodekso uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje (dėl 2008 m. veikos), BK 154 straipsnio 1 dalyje (dėl 2012-06-30 veikos), BK 155 straipsnio 1 dalyje (dėl 2012-07-01 veikos), BK 155 straipsnio 1 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje (dėl 2012-07-23 veikos), BK 155 straipsnio 1 dalyje (dėl 2012-07-31 veikos), BK 165 straipsnio 1 dalyje 155 straipsnio 1 dalyje (dėl 2012-08-11 veikos); 3) kadangi buvo raštu ir žodžiu pažeminta G. J. ir R. K. garbė bei orumas, paskleista juos šmeižianti informacija, bylą nagrinėti neviešame teismo posėdyje; 4) išreikalauti iš Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato medžiagą Nr. 12- At-02960-12; 5) skirti A. S. privalomąsias gydymosi priemones stacionariniu būdu; 6) priteisti turėtas teismo proceso, bei advokato išlaidas; 7) patenkinti civilinį ieškinį.

13Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, savaip interpretuodamas įrodymus bei jais pagrįstas faktines bylos aplinkybes, iškraipė įrodymų esmę, tai pat teigia, jog teismas, jų pusės liudininkus įvardindamas, kaip suinteresuotus asmenis, o A. S. liudininkę, nelaikydamas nesuinteresuotu asmeniu ir byloje esančius prieštaravimus ir neaiškumus aiškindamas A. S. naudai, akivaizdžiai buvo šališkas. Apeliantų manymu, A. S. neabejotinai vykdė baudžiamo kodekso uždraustas veikas ir pats tai prisipažino. Teigia, jog surinkta eilė įrodančių įrašų, ne vienas liudininkas tai patvirtino ir pasėkoje, tačiau buvo išteisintas ne tik kaip nepakaltinamas, bet ir jo sistemingos veikos, eilę metų nukreiptos jų atžvilgiu, nebuvo prilyginamos baudžiamo kodekso uždraustoms veikoms. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. S. veiksmuose nėra nusikaltimo bei nusižengimo sudėties, kadangi jis nusikalstamų veikų darymo metu buvo nepakaltinamas, todėl teisėjas neįžvelgia jo tyčios, t. y subjektyviosios šios nusikalstamos veikos pusės. Apeliantai teigia, jog dėl A. S. nepakaltinamumo turi savo nuomonę, kuri yra priešinga psichiatrui. Mano, jog LR psichiatrai šiuo metu išgyvena akmens / aukso amžių ir naudojasi senais stebėjimo / empiriniais metodais, nepaisydami naujausių mokslo pasiekimų. Dėl lėšų stokos jų veikla nėra kontroliuojama kompetentingų specialistų, tokių kaip bioteisininkų. Nurodo, jog teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos apraše bendrosiose nuostatuose 6-ame punkte vardinami pagrindiniai ekspertizės organizavimo ir atlikimo principai, kur vienas iš jų yra ekspertinio tyrimo išsamumo ir objektyvumo, šiuolaikinio mokslo laimėjimų panaudojimo principas. Apeliantų teigimu, šiuo metu Vilniuje yra atliekami biocheminiai kraujo tyrimai, kur tiksliai nustatomas vienas iš transmitorių, t. y. dopomino kiekis. Toks tyrimas aiškiai parodo, ar tiriamajam yra cheminių medžiagų disbalansas smegenyse ar pacientas sveikas. Šis tyrimas neleidžia apsirikti nustatant diagnozes pacientams. Lietuvos psichiatrai, dėl nepaaiškinamų priežasčių, tokį tyrimą, skirtingai nuo kitų ES valstybių ignoruoja. Šis tyrimas, apeliantų manymu, finansiškai yra prieinamas, jo kaina su kraujo paėmimu – tik 22 eurai. Teigia, jog šį klausimą buvo iškėlę teisme, tačiau nebuvo išgirsti. Mano ,jog nebūtina kartoti visos ekspertizės atlikimą, pakaktų vieno tyrimo kad išsiaiškinti, ar A. S. tikrai serga ir paaštrėjo jo ligos požymiai prasidėjus procesui, ar tik prasidėjus procesui sugalvojo susirgti, nes A. S., būtent prasidėjus procesui, kreipėsi į psichiatrus pagalbos, prieš tai pas specialistus lankėsi tik 2007 metais dėl depresijos.

14Taip pat apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis šiuo atveju yra neteisėtas ir naikintinas dar ir todėl, kad teismas, gavęs duomenis apie A. S. nepakaltinamumą, nenutraukė proceso ir neperdavė prokurorui bylos dėl priverčiamųjų medicininių priemonių taikymo. Mano, jog teismas, pripažinęs, kad nusikalstamų veikų padarymo metu A. S. buvo nepakaltinamas, remdamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p., turėjo bylą nutraukti ir bylos medžiagą perduoti prokurorui dėl priverčiamųjų priemonių taikymo, o ne priimti išteisinamąjį nuosprendį.

15Privačių kaltintojų R. K. ir G. J. apeliacinis skundas atmestinas.

16Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

17Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

18Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas yra viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino kitą žmogų.

19Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

20Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai, slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją.

21Pagal BK 168 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas BK 165–167 straipsniuose numatytą veiką.

22Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šiuos straipsnius yra būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų – baudžiamoji atsakomybė negalima.

23Dėl apeliacinio skundo teiginio, jog teisėjas pademonstravo advokato sugebėjimus, gindamas A. S. ir, pastarojo veiksmuose neįžvelgęs tyčios, pažeidė nešališkumo principą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas saugo teisingumą vykdantį teismą ar teisėją nuo nepagrįstų užgauliojimų dėl jų veiklos, todėl vien ta aplinkybė, kad teisėjas priėmė apeliantams nepalankų sprendimą, nesuteikia jiems teisės nepagarbiai atsiliepti apie tokį sprendimą priėmusį teisėją.

24Pažymėtina, jog teisėjo sprendimas visas abejones traktuoti kaltinamojo naudai, neprieštarauja baudžiamajam įstatymui ir teismų formuojamai praktikai.

25Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

26Gi, šiuo konkrečiu atveju A. S. visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo nepakaltinamas, t.y. negalėjo suprasti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ši aplinkybė neginčijamai įrodyta 2014 m. sausio 23 d. – liepos 17 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 78TPK-25/2014, kuriame nurodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo laikotarpiu A. S. sirgo lėtiniu psichikos sveikatos sutrikimu, jam konstatuojama – organinis kliedesinis sutrikimas, dėl savo tuometinės psichikos sveikatos būklės jis negalėjo suprasti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu A. S. psichikos sveikatos būklė vertinama kaip dalinai pagerėjusi medikamentinio gydymo pasekoje, jam konstatuojama – organinio kliedesinio sutrikimo dalinė medikamentinė remisija, dėl savo psichikos sveikatos būklės jis gali dalyvauti bylą nagrinėjant teisme ir būti apklausiamas, tačiau jo parodymus rekomenduojama vertinti kritiškai, atsižvelgiant į faktinę bylos medžiagą (t.2, b.l. 7-10). Taip pat įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą įrašyto ir septynerių metų teismo psichiatrijos ekspertinio darbo stažą turinčio eksperto I. R. parodymais, kur jis patvirtino šiame ekspertizės akte nurodytas aplinkybes ir parodė, jog pagrindinis psichiatrinės diagnostikos metodas yra pokalbis ir stebėjimas, taigi negalima teigti, kad vieno instrumentinio laboratorinio tyrimo metu galima konstatuoti psichikos sutrikimą. Organinį sutrikimą galima įtarti ir nepadarius laboratorinių tyrimų, be to A. S. organinis psichikos sutrikimas jau buvo nustatytas ligoninėje, o endorfinų pokyčiai yra prie visų psichikos sutrikimų.

27Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog abejoti ekspertizės aktu ir ilgametę praktiką turinčio eksperto parodymais nėra pagrindo, o ta aplinkybė, kad G. J. studijavo bioteisę, nesudaro pagrindo spęsti, kad ji kompetentinga vertinti Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-25/2014 išvadų patikimumą, juo labiau žinant jos suinteresuotumą šioje byloje. Taigi, nesant vieno iš pagrindinių visų A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių – kaltės – baudžiamoji atsakomybė dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo – negalima.

28Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas turėjo nutraukti procesą (BPK 3 str. 1 d. 1 p.) bei bylos medžiagą perduoti prokurorui dėl priverčiamųjų priemonių taikymo, o ne priimti A. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos 3 str. 1 d. 1 p. iš tikrųjų numatyta aplinkybė, kuriai esant baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Tačiau to paties straipsnio 2 d. nustatyta, jog tuomet, kai šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

29Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas turėjo perduoti bylą prokurorui dėl priverčiamųjų priemonių taikymo A. S. atžvilgiu, pažymėtina, jog teismas, ištyręs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pagrįstai nurodė, jog procesas prieš A. S. šioje byloje buvo pradėtas ne bendra tvarka, o privataus kaltinimo tvarka. Be to, pagal šio straipsnio konstrukciją matyti, kad turi būti nustatyta, jog kaltinamasis yra nepakaltinamas, t. y. negali suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti šiuo metu. Nagrinėjamu atveju eksperto išvadoje nurodyta, kad šiuo metu A. S. būklė dalinai pagerėjusi, jis gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir būti apklausiamas (t.2, b.l. 7-10). Teismo vertinimu šiuo atveju tas faktas, kad šiuo metu prieš A. S. lygiagrečiai yra pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas (t.2, b.l. 73-78), kuriame yra eksperto išvada, kad A. S. rekomenduojama taikyti priverstinį ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (t.2, b.l. 79-87), šiuo atveju esminės reikšmės neturi, kadangi šiame procese dar nepriimtas galutinis teismo procesinis sprendimas, be to, kitame tyrime procesas buvo pradėtas bendra tvarka ir dėl sunkesnių nusikalstamų veikų. Kita vertus, apie šį procesą teismas sužinojo tik praktiškai išnagrinėjęs bylą ir baigiamojoje įrodymų tyrimo stadijos dalyje, todėl kolegija šiuo konkrečiu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš esmės buvo netikslinga bylą perduoti prokurorui.

30Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neva, apkaltinęs apeliantus duodant neadekvačius parodymus, tuo pažeidė nešališkumo principą. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog atskiri teismo argumentai negali būti ištraukiami iš bendro konteksto ir pateikiami, kaip, neva, įrodantys teismo šališkumą, tuo pačiu iškraipant tikrąją nuosprendžio esmę. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog tarp kaimynų R. K. ir G. J. iš vienos pusės ir A. S. iš kitos pusės gana ilgai vyksta konfliktas dėl žemės sklypo ribų bei bendros namo sienos, iš byloje pateiktos medžiagos ir visų proceso dalyvių parodymų matyti, kad tiek vieni, tiek kiti nuolat rašo skundus įvairioms institucijoms, yra vieni kitais nepatenkinti ir tai iš esmės tapo jų gyvenimo būdu, todėl, esant kaimynų įtemptiems ir konfliktiškiems tarpusavio santykiams, logiška, kad tiek vieni, tiek kiti gali neadekvačiai ir pernelyg jautriai vertinti situaciją ir duoti neadekvačius parodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas neišskyrė nei vienos iš konflikto šalių dėl jų pernelyg jautraus reagavimo į susiklosčiusią situaciją ir tuo pagrindu galimo jų parodymų neadekvatumo.

31Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantai, gi, vadovaudamiesi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-15 nuosprendžio vertinimu, atskirais atvejais pasisakydami akivaizdžiai nepagarbiai jiems nepalankų sprendimą priėmusio teismo atžvilgiu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

32Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-15 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

33Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

34privačių kaltintojų R. K. ir G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 3. A. S. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. rugsėjo... 4. Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2012 m. birželio 30 d., viešai, savo žemės... 5. Be to, jis buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. liepos 1 d., prie pat G. J. ir... 6. Taip pat A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. liepos 23 d., apie 12 val.,... 7. Be to jis buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. liepos 31 d., laikotarpiu nuo 16... 8. Taip pat jis buvo kaltinamas ir tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 7... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-15 nuosprendžiu išteisino A. S.... 10. Priimtą sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusieji ir privatūs... 11. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra būtinojo... 12. Privatūs kaltintojai R. K. ir G. J. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti... 13. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, savaip... 14. Taip pat apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis šiuo... 15. Privačių kaltintojų R. K. ir G. J. apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti... 17. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios... 18. Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas yra viešai... 19. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė... 20. Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai,... 21. Pagal BK 168 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas be asmens... 22. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šiuos straipsnius yra būtini visi šios... 23. Dėl apeliacinio skundo teiginio, jog teisėjas pademonstravo advokato... 24. Pažymėtina, jog teisėjo sprendimas visas abejones traktuoti kaltinamojo... 25. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog... 26. Gi, šiuo konkrečiu atveju A. S. visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų... 27. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog abejoti... 28. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas turėjo nutraukti procesą ( 29. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas turėjo perduoti bylą... 30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio... 31. Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų,... 32. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto... 33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į... 34. privačių kaltintojų R. K. ir G. J. apeliacinį skundą atmesti....