Byla 1A-71-197/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Sigitos Bieliauskienės ir Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistajam V. T., gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiesiems G. J.-Š., G. J., L. J., nukentėjusiųjų atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei, Vytautui Sirvydžiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų G. J.-Š., G. J., L. J., nukentėjusiosios ir nukentėjusiųjų E. J. bei S. J. atstovės pagal įstatymą J. J. ir nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

2Iš nuteistojo V. T. priteista 6 067,88 Eur turtinės žalos ir po 15 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiesiems G. J. ir L. J., 10 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai G. J.-Š., 5 000 Eur neturtinės žalos J. J., po 20 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiesiems E. J. ir S. J..

3Nukentėjusiesiems E. J. ir S. J. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau klausimas dėl žalos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

4Iš nuteistojo V. T. priteista 3 397,67 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui už Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

6V. T. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 19 d., apie 1.40 val., lošimo automatų salone „( - )“, esančiame ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, iš jam priklausančio šaunamojo ginklo – pistoleto „Viking MP-446“ Nr. 11446-01811 (toliau – ir „Viking“), įrėmęs šį ginklą A. J. į krūtinės kairę pusę, vieną kartą iššovė ir taip A. J. padarė šautinį kiaurinį krūtinės kairės pusės sužalojimą su šūvio įėjimo žaizda ties krūtinkaulio ir kairio raktikaulio sąnariu bei šūvio išėjimo žaizda nugaroje 5 cm kairiau stuburo krūtininės dalies septinto slankstelio keteros, pažeidžiant kairį raktikaulį, kairės pusės 7-ą šonkaulį palei pat stuburą, kairį plautį ir aortos lanką, dėl to A. J. netrukus įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais V. T. nužudė A. J..

7Nukentėjusioji G. J.-Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo motyvais, dėl kurių nuteistojo nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį konstatuojant, kad V. T. nusikalstama veika atlikta netiesiogine tyčia. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kaltininko tyčios turinio, neatsižvelgė į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes ir neįvertino tų svarbių aplinkybių, kurios rodo nuteistojo vidinį santykį su pavojinga veika. Nusikaltimo padarymo eiga ir nuteistojo elgsena suponuoja, kad V. T. nužudė nukentėjusįjį, veikdamas neapibrėžta tiesiogine tyčia.

8Byloje pateikti vaizdo kamerų įrašai nekelia abejonės, kad, prieš pat atliekant lemtingą šūvį, V. T. veiksmai buvo nuoseklūs – ištrauktas ginklas, jis užtaisytas, nukreiptas į auką, aukos pozicija dar kita ranka pataisyta taip, kad būtų patogu paleisti šūvį ten, kur buvo taikytasi, t. y. į nužudytojo širdies sritį. Teigia, kad nuteistojo veiksmuose negalima įžvelgti jokių abejonių ar išankstinių perspėjimų, o mirtinas šūvis atliktas nedvejojant, atvirai, apgalvotai, susikuriant patogias sąlygas, tikslingai siekiant vieno tikslo – nužudyti keliasdešimt centimetrų atstumu prieš jį sėdėjusį A. J.. Nuteistojo veikos nukreiptą tikslingumą parodo tai, kad nuo šaunamojo ginklo ištraukimo iki šūvio paleidimo praėjo mažai laiko, tiesiog vidury klubo, nekreipiant dėmesio į aplinkinius lankytojus, nesijaudinant, jog tokie jo veiksmai bus pastebėti ar bus pranešta teisėsaugos pareigūnams. Atkreipia dėmesį ne tik į nuteistojo veiksmus, kurie buvo padaryti prieš paleidžiant šūvį, bet ir vėliau. Nuteistasis nesidairė į šalis, nesistengė nuslėpti savo veiksmų ar aplinkybės, jog kitų asmenų akivaizdoje naudojasi šaunamuoju ginklu ir šauna į kitą žmogų. Nukentėjusioji tokį V. T. elgesį vertina kaip šaltakraujišką.

9Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog po savo veiksmų V. T. ne tik nesiekė pagelbėti peršautam A. J., bet priešingai – už galvos ir krūtinės kilstelėjo sukniubusią auką ir vėl paleido palikdamas ją tokios pačios padėties, ir tik tada įsidėjo ginklą į ant kelių buvusį krepšį. Taip pat teismas neakcentavo, nors filmuotoje medžiagoje užfiksuota, kaip V. T. elgėsi po minėtino šūvio, t. y. jis atsisėda užsikėlęs koja ant kojos, tokia savo poza parodydamas aplinkiniams, tarsi didžiuojasi įvykdytu nusikaltimu. Tokie jo veiksmai aiškiai patvirtina, jog tuo metu jis visiškai suvokė, ką yra padaręs, elgėsi sąmoningai bei ryžtingai būtent todėl, kad pasiekė tai, ko iš esmės siekė, – nužudyti A. J..

10Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino psichologinio nuteistojo suvokimo apie daromą nusikaltimą, t. y. V. T. yra pilnametis, ne kartą teistas, moka elgtis su ginklais ir apie juos išmano. Tą pačią dieną nuteistasis praktikavosi šaudykloje, jautė ir įvertino šaunamojo ginklo galią. Dėl savo žinių V. T. buvo nuovokesnis nei eilinis statistinis žmogus, todėl aiškiai suvokė, kad iš labai arti paleisdamas šūvį į nukentėjusiojo gyvybiškai svarbius organus kelia realų pavojų žmogaus gyvybei, galėjo numatyti ir numatė, kad tokiais savo veiksmais gali atimti gyvybę, taigi apeliantė daro išvadą, jog nuteistasis to ir siekė, todėl V. T. veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia, o ne netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismo galutinė išvada dėl kaltės formos yra paremta vien tik V. T. teiginiu, kad neva jis nenorėjo, net nepagalvojo, kad nukentėjusysis gali mirti, tačiau tai prieštarauja jau pirmiau nurodytoms aplinkybėms. Be to, nuteistojo nenoras nepagrįstas jokiais objektyviais veiksmais ar apskaičiavimais, kurie galėtų padėti išvengti padarinių, nukentėjusysis negalėjo daryti įtakos nuteistojo valingumui.

11Apeliantės nuomone, V. T. padarė nusikalstamą veiką prieš visiškai bejėgę auką, turėdamas chuliganiškų paskatų, todėl turėjo būti nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti, kad V. T. veiksmai nusikalstamos veikos padarymo metu, kai jis neblaivus demonstruoja ginklus viešoje vietoje, panaudoja ginklą be priežasties prieš nejudantį ir bejėgį A. J., ir po šios veikos padarymo yra nežmoniški, prasilenkiantys su bet kokiu normaliu žmogaus moralės suvokimu ar gyvybės vertinimu. Padaryto nusikaltimo aplinkybės patvirtina nuteistojo aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, jo elgesys tapo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant susipriešinti su aplinkiniais, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Liudytojai V. B., A. Č., S. Š. nurodė, kad lošimo automatų salone viešai, kitiems salono lankytojams matant, buvo demonstruojami V. T. ginklai. Tokius parodymus patvirtina ir vaizdo įrašai. Atkreipia dėmesį į liudytojo E. M. parodymus apie tai, ką kalbėjo nuteistasis po įvyko. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes bei liudytojų parodymus, kurie tik pavirtina, jog V. T. neturėjo jokios priežasties pulti bejėgę ir nuo alkoholio visiškai aktyvumą praradusią auką, t. y. A. J. kraujyje buvo rasta 3,25 promilės. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl chuliganiškų paskatų nepasisakė, nors byloje išryškėjo aplinkybės, dėl kurių galėjo kilti abejonių, ar veika tinkamai kvalifikuota, net ir nukentėjusiesiems netinkamai nurodant arba tiksliai nenurodant baudžiamojo įstatymo.

12Nukentėjusioji mano, kad turėtų būti svarstomas klausimas ir dėl baudžiamosios bylos kartu su kaltinamuoju aktu perdavimo prokurorui, nes apygardos teismas iš dalies neteisingai vertino įrodymus, nesvarstė galimo procesinio sprendimo perduoti baudžiamąją bylą prokurorui dėl bylos esmės, neįvertino tiesioginio priežastinio ryšio su tyčiniu nužudymu, subjektyvių nusikalstamos veikos požymių, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

13Apeliantės manymu, dėl pirmiau nurodytų priežasčių, t. y. netinkamai nustatytos tyčios, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nuteistajam V. T. paskirta bausmė yra per švelni, neatitinka bausmės paskirties, tikslų ir yra nesuderinama su veikos padariniais. Be to, jeigu veika būtų kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, atsirastų teisinis pagrindas skirti griežtesnę bausmę. Teismas taip pat netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir kriminalinę jo praeitį (daug kartų teistas), kuri nors ir neturi įtakos nusikalstamai veikai kvalifikuoti, tačiau svarbi charakterizuojant asmenį ir skiriant jam bausmę už sunkų nusikaltimą. Teismas turėtų įvertinti, jog V. T. ne tik nepadarė išvadų, nepasitaisė, nors jam remiantis baudžiamuoju įsakymu skirta keletas baudų, bet ir elgėsi priešingai. Šios aplinkybės suponuoja objektyvius pagrindus skirti nuteistajam griežtesnę bausmę.

14Nukentėjusioji G. J.-Š. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį ir nuteistojo V. T. nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistajam skirti ne mažesnę bausmę nei BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas vidurkis. Jos pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai.

15Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apeliantė G. J.-Š. teismui pateikė prašymą pakeisti veikos faktines aplinkybes, nurodant, kad V. T. nusikalstamą veiką įvykdė dėl chuliganiškų paskatų, ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti V. T. nusikaltimo padarymo chuliganiškas paskatas, kurios motyvuojamos tuo, kad A. J. nužudytas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo.

16Nukentėjusieji G. J. ir L. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka, jog pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau nesutinka, jog kaltininko veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, buvo perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, V. T. veikė netiesiogine tyčia. Mano, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino įrodymus, nepripažindamas, kad kaltininkas veikė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nevertino galimo procesinio sprendimo perduoti baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui, nes nebuvo atskleista bylos esmė, ir nevertino aplinkybės, jog dėl jų sūnaus nužudymo gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir kiti asmenys, paskyrė per švelnią bausmę ir iš dalies neteisingai priteisė civilinį ieškinį.

17Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo tyčią, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotą praktiką šiuo klausimu (LAT 2004 m. birželio 18 d. apžvalga dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, nutartys Nr. 2K-786/2003, Nr. 2K-567/2003, Nr. 2K-297/2004, LAT senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 18), nes nebuvo tinkamai vertintos objektyviąją ir subjektyviąją puses apibūdinančios aplinkybės. Nurodo, kad užtaisytas ginklas buvo nukreiptas tiesiai į širdį, šauta iš labai arti, o tai rodo tyčios kryptingumą, todėl veika turėjo būti įvertinta kaip padaryta tiesiogine tyčia. Jų manymu, dėl netinkamai nustatytos netiesioginės tyčios nusikalstama veika buvo nepagrįstai perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Liko neįvertinta tai, jog šaunamuosius ginklus kaltininkas ne tik pats demonstravo, bet ir juos perdavė kitiems asmenims, o tai patvirtina liudytojų V. B., A. Č., S. Š. parodymai, įvykio dienos vaizdo įrašo 2014 m. liepos 17 d. apžiūros protokolas (t. 4, b. l. 9–19). Liko neįvertintas jo elgesys ir po nusikaltimo, t. y. teismas sureikšmino vaizdo įrašą, bet visai nevertino liudytojų E. M., T. Š. ir G. P. parodymus, jog atvykus į įvykio vietą V. T. teigė, jog nukentėjusysis nusišovė pats. Negana to, net po nuosprendžio paskelbimo nuteistasis teigė vienam iš nukentėjusiųjų G. J. kitų asmenų akivaizdoje, kad „narkomanas (A. J.) pats nusišovė“, o tai, jų manymu, tik patvirtina, jog tyčios kryptingumas buvo akivaizdus ir reiškiantis tiesioginę tyčią. Be to, teismas netyrė liudytojų R. R. (t. 2, b. l. 84; t. 7, b. l. 131), G. Š. (t. 2, b. l. 87) parodymų apie tuo metu vykusius pokalbius ir pasakytas frazes, nors jie teisiškai reikšmingi ir galintys nulemti veikos teisinę kvalifikaciją.

18Apeliantai teigia, kad netinkamai buvo surašytas kaltinamasis aktas, nes nebuvo spręsta dėl kitų asmenų baudžiamosios atsakomybės, t. y. I. Ž., U. S., UAB „duomenys neskelbtini“, UAB „duomenys neskelbtini“, kadangi nebuvo imtasi tinkamų priemonių, kad jų sūnus nebūtų nužudytas. Be to, nebuvo tirtos faktinės aplinkybės, kaip V. T. gavo specialiąją teisę naudoti, laikyti, nešiotis ginklus, nors jis pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį nelaikytinas asmeniu, kuris turi nepriekaištingą reputaciją. Mano, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK) Nusikaltimų tyrimo valdybos SNTS vyr. tyrėja J. D. negalėjo 2014 m. liepos 22 d. tarnybiniu raštu atsisakyti tirti nusikalstamas veikas, numatytas BK 132, 228, 229 straipsniuose, o turėjo surašyti nutarimą, kurį būtų galėję skųsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 straipsnio tvarka. Dėl šių priežasčių buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, o pirmosios instancijos teismas to neištaisė. Mano, kad todėl turi būti svarstomas klausimas dėl baudžiamosios bylos kartu su kaltinamuoju aktu perdavimo prokurorui.

19Apeliantai mano, jog, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nuteistajam buvo parinkta pernelyg švelni bausmė, todėl nuosprendis keistinas ir dėl šios dalies, skiriant griežtesnę bausmę. Nebuvo tinkamai įvertinta ir kaltininko asmenybė, t. y. V. T. buvo teistas ir jo daromos nusikalstamos veikos tik sunkėjo.

20Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai nesutinka ir su ta Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria visiškai netenkintas jų pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos, nes nebuvo laikytasi LAT suformuotos praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, Nr. 2K-470/2006). Be to, pateikia motyvus, kuriais remiantis jų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turi būti patenkintas visiškai, t. y. patyrė turtinę žalą, nes rūpinosi sūnaus laidotuvėmis, kapo sutvarkymu ir antkapio pastatymu; siejo labai stiprus emocinis ryšys, ir tai matyti iš L. J. transportavimo į gydymo įstaigą, kai buvo paduodamas apeliacinis skundas; sūnus turėjo būti jų parama, ramstis ir pagalbininkas senatvėje; nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia.

21Prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir pripažinti V. T. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir paskirti griežtesnę bausmę, bet ne mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis. Taip pat priteisti jiems, nukentėjusiesiems L. J. ir G. J., 115 848 Eur neturtinę žalą.

22Nukentėjusiosios ir nukentėjusiųjų E. J. bei S. J. atstovės pagal įstatymą J. J. apeliaciniame skunde nurodyta, kad nesutinkama su Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria V. T. buvo paskirta bausmė, nepriteista turtinė ir neturtinė žala, nes buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

23Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovavo BK 61 straipsnio 2 dalimi, 54 straipsnio 2 dalimi, LAT suformuota praktika tokiose bylose dėl bausmių skyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2007, Nr. 2K-7-576/2006), neatsižvelgė ir į nukentėjusių asmenų interesus, todėl paskyrė per švelnią bausmę.

24Apeliantė cituoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos pateikto civilinio ieškinio ir nurodo, kad nebuvo atsižvelgta, jog nužudytasis A. J. visiškai išlaikė šeimą iki jo nužudymo, jos turtinę padėtį, liko viena auginti du nepilnamečius vaikus, sūnus yra paauglys ir didėja jo poreikiai, prarado darbą. Mano, kad nepagrįstai akcentuojama civilinė byla Nr. 2-355-924/2014, nes 2013 m. lapkričio 20 d. ji atsiėmė prašymą nutraukti santuoką, nes su sutuoktiniu sprendė kilusias problemas, nors ir emocingai. Nurodo, kad vienas kitą labai mylėjo, todėl ir kildavo ginčai, t. y. dėl per didelės meilės, nepagrįsto pavydo. Todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl santuokos netvirtumo ir jos perspektyvos neaiškumo. Pažymi, kad dar nebuvo įvertintas V. T. turtinės padėties pasikeitimas ateityje, nes nuteistasis yra jaunas ir darbingas vyras.

25Apeliantės manymu, nepagrįstai civilinio ieškinio klausimas dėl A. J. vaikams Smiltei ir Ernestui turtinės žalos nustatymo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes visi dokumentai, pagrindžiantys turtinę žalą, buvo pateikti teismui, todėl buvo nukrypta nuo LAT praktikos (BPK 109, 110, 115 straipsniai). Be to, Kauno apygardos teismas be jokio teisinio pagrindo sumažino jai neturtinės žalos dydį.

26Prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti V. T. griežtesnę bausmę. Tenkinti jos ir jos atstovaujamų E. J. ir S. J. pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

27Nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie pažeidimai lėmė, kad buvo priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, kuris turėtų būti panaikintas ir dėl V. T. priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

28Nuteistojo gynėjas nesutinka su teismo priteistais civiliniais ieškiniais, nes sprendžiant šį klausimą buvo atsižvelgta tik į vienų proceso dalyvių lūkesčius ir neturint pakankamo pagrindo buvo ignoruoti kito proceso dalyvio (nuteistojo) interesai. Teismas tik formaliai atsižvelgė į V. T. turtinę padėtį, t. y. nors V. T. ir dirba, jo pajamos yra nedidelės, turi du mažamečius vaikus, pinigai reikalingi ir jo ginamajam, nes nerealu išmokėti ne tik 94 465,55 Eur, kurie priteisti, bet ir būsimas sumas žuvusiojo vaikams išlaikyti.

29Gynėjas mano, kad teismas neatsižvelgė ir į daugiau teisingam civilinių ieškinių išsprendimui svarbių aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad nukentėjusiojo kraujyje rasta 3,25 promilės etilo alkoholio, o šlapime rasta benzoilekgonino ir kokaino skilimo produkto. Šie faktai leidžia galvoti, kad nukentėjusysis tam tikra prasme prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes nepadarė nieko, kad būtų išvengta ne tik ginklo demonstravimo, bet ir jo perdavimo, nors tuo laiku dirbo policijos pareigūnu, t. y. nevykdė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 1 dalies nuostatų.

30Teismas, nustatydamas atlyginimo dydį už nukentėjusiųjų G. ir L. J. patirtą turtinę žalą, nesidomėjo, ar minėti asmenys gavo laidojimo pašalpą, kuri numatyta teisės aktuose asmenims, mokantiems už laidojimo išlaidas. Be to, nors teismas ir sumažino nukentėjusiesiems G. ir L.J. reikalaujamą neturtinę žalą, tačiau priteistos sumos galėjo būti dar mažesnės. Pirmosios instancijos teismui daugiau dėmesio derėjo skirti dėl A. J. mirties atsiradusių padarinių diferencijavimui, turėjo būti išanalizuoti padarinių skirtumai, sietini su konkrečių žmonių patirtais padariniais, nesiremta norminiais aktais, kokie asmenys turi teisę gauti tokios žalos atlyginimą (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.250 straipsnis, 6.284 straipsnio 1 dalis, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucija Nr. (75)7). Gynėjui kelia abejonių teismo sprendimas neturtinę žalą priteisti ne tik tėvams, bet ir A. J. seseriai. Neneigia, kad G. J.-Š. bendravo su savo broliu A. J., tačiau vargu ar jų bendravimas buvo toks, kad būtų galima ignoruoti tiek norminiuose aktuose, tiek teismų praktikoje įtvirtintas nuostatas, kuriomis reglamentuojama, kokie asmenys gali gauti neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens gyvybės atėmimo atveju, todėl jai buvo nepagrįstai priteista neturtinė žala dėl brolio mirties. Taip pat nepagrįstai priteista neturtinė žala mirusiojo sutuoktinei J. J.. Nors formaliai pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį A. J. mirties dieną ji ir buvo jo sutuoktinė, tačiau tai nesuderinama su pirmosios instancijos teismo nustatytais įrodymais, t. y. J. J. ir sutuoktinio santykiai buvo įtempti, kurį laiką kartu negyveno, santuoka netvirta, neaiški jos perspektyva, J. J. dėjo visas pastangas ne tik išsituokti, bet ir neleido A. J. būti būste, taip pat nesuderinama su nuostata, jog neturtinė žala atlyginama tik tiems pretendentams, kuriuos su žuvusiuoju siejo glaudūs tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai.

31Apeliantas mano, kad iš nuteistojo nepagrįstai priteista 3 397,67 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui už žuvusiojo vaikams E. ir S. J. išmokėtas draudimo išmokas, nes pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškinio sprendimą grindė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.290 straipsnio 3 dalimi. Tokia teismo argumentacija rodo, kad buvo netinkamai taikomas BPK 109 straipsnis, t. y. šiame straipsnyje nenumatyta, kad baudžiamajame procese būtų nagrinėjami regresiniai civiliniai ieškiniai, tokie ieškiniai sprendžiami civilinio proceso tvarka, tokios nuomonės laikosi ir LAT (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2014).

32Gynėjas mano, kad jo ginamajam nepagrįstai nebuvo taikytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 ir 2 dalyse. V. T. niekada neneigė, kad kaltinime nurodytu laiku buvo lošimų automatų salone „( - )“, jog bandant nukentėjusiajam perduoti ginklą įvyko šūvis ir pan. Teisinis jo atliktų veiksmų įvertinimas nėra V. T. prerogatyva, tačiau net ir dalinis kaltės pripažinimas konkrečioje situacijoje vis dėlto leidžia manyti, jog nuteistojo elgesyje galima buvo įžvelgti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, juo labiau kad apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi galime spręsti ne tik iš jo žodžių, bet ir iš elgesio, t. y. pervedė nukentėjusiesiems atitinkamas pinigų sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2014, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009). Šitas jo poelgis suteikia galimybę nurodyti ir dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atkreipia dėmesį, kad nors V. T. pervesta pinigų suma sudaro nedidelę dalį vien tik turtinės žalos, tačiau esant jau pirmiau minėtai jo ginamojo turtinei padėčiai (nedidelis uždarbis, du mažamečiai vaikai) tai ženkli pinigų suma, jog bent iš dalies būtų patenkinti nukentėjusiųjų materialiniai reikalavimai. Be to, prašo vertinti, ar kaltininko vykdyti mokėjimai leidžia spręsti apie jo geranoriškumą, apie kritišką požiūrį į savo elgesį, kreipti dėmesį ne tik į tai, kokio dydžio yra civiliniai ieškiniai, bet ir į tai, kokios yra realios kaltininko galimybės sumokėti tiek daug pinigų. Beje, BK 59 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti ne tik įstatyme numatytas aplinkybes, bet ir tas aplinkybes, kurios nenurodytos BK 59 straipsnio 1 dalyje, o tai rodo, kad ir tokio dydžio mokėjimą, kurį atliko V. T., buvo teisinis pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tarp kitko, paminėta įstatymuose įtvirtinta nuostata skatina galvoti, kad ir labai jau savotiškas policijos pareigūno A. J. elgesys galėjo būti pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

33Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, nes ji yra per griežta, nors ir mažesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis. Teigia, kad turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimą, LAT praktiką dėl bausmių skyrimo, o BK nuostatų, kuriomis reglamentuojamas bausmės skyrimas, buvo laikomasi formaliai (BK 41 straipsnis, 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnis). Mano, kad teismas galėjo skirti nuteistajam dar trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, įvertinant jau jo minėtas atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir tai, jog V. T. neteistas, turi du mažamečius vaikus, dirba, apibūdinamas teigiamai, veika padaryta netiesiogine tyčia.

34Gynėjas nesutinka ir su jo ginamojo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes tai prieštarauja tam, kas buvo nustatyta teisiamajame posėdyje. Visų pirma pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. T. nužudė netiesiogine tyčia, nes tai prieštarauja suformuotai teismų praktikai dėl tyčios nustatymo, ir mano, jog siekiant išsiaiškinti paskatas būtina nustatyti motyvą ir tikslą. Iš V. T. parodymų matyti, jog jis buvo įsitikinęs, kad ginklas neužtaisytas, ir visiškai atsitiktinai iššovė, kai ginklą perdavinėjo A. J.. Liudytojos I. Ž. ir U. S. parodė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis tą naktį kartu gėrė, drauge vaikščiojo ir nebuvo jokių pykčių. Anot vienos liudytojos, V. T. nesuprato, kas atsitiko, bandė kelti nukentėjusįjį, ragino toliau gerti. Vaizdo įrašo protokole užfiksuoti mažiausiai septyni kartai, kai V. T. bando pakelti A. J..

35Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad V. T. žinojo apie pistolete „Viking“ įdėtą šovinį, todėl užtaisė ginklą, nukreipė į A. J. krūtinę ir paspaudė pistoleto nuleistuką, nes tai prieštarauja šaudykloje darytam vaizdo įrašui, liudytojų G. D., O. A., T. B., M. S. parodymams, kad šaudykloje viskas vyko pagal šaudyklos taisykles, po šaudymo iš ginklų buvo išimtos dėtuvės ir patikrinta, ar juose nelikę šovinių, pistoletų spynos užfiksuotos galinėse padėtyse. Iš automobilių, stovėjusių prie lošimo automatų salono „( - )“, apžiūros matyti, kad juose buvo rasti šoviniai, o tai patvirtina liudytojo O. A. parodymus apie išimtų ir į maišelį sudėtų šovinių padėjimą į automobilį. Be to, liudytojai A. Č. ir V. B. parodė, jog pistolete nebuvo šovinių ir jis buvo be dėtuvės. Atkreipia dėmesį į liudytojo S. Š. parodymus, kurie patvirtina jo ginamojo parodymus, jog jis tiesė ginklą norėdamas jį parodyti A. J.. Gynėjas pateikia savo įvykių versiją, kaip ginkle galėjo atsirasti šovinys, tačiau pabrėžia, kad šovinys vamzdyje atsirado ne V. T. iniciatyva. Teigia, kad jo iškeltoje versijoje, kaip ginkle galėjo atsirasti šovinys, kilusių abejonių teisme pašalinti nepavyko, o tai reiškia, kad abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Be to, svarbu, ne kokios padėties buvo pistoleto saugiklis, o įsitikinimas, kad šaunamajame ginkle nėra jokio šaudmens ir tai, jog jo ginamasis neįdėjo dėtuvės į ginklą. Tai, jog jo ginamasis neįdėjo dėtuvės, patvirtina vaizdo įrašo apžiūros protokole esanti informacija, liudytojai, įvykio vietos protokolas, liudytojų J. L., E. Ž., E. M., V. B. (V. B.) parodymai. Pažymi, kad net ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas pripažino, jog nėra jokio indikatoriaus, galinčio parodyti, kad ginklo lizde yra likęs šovinys. Dėl to vargu ar yra faktinėmis aplinkybėmis bei teise paremtas pagrindas tvirtinti, jog V. T. netiesiogine tyčia nužudė A. J..

36Gynėjas kelia dar vieną versiją, kad nusikalstama veika įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, t. y. įvykusio kazuso, ir asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl kilusių padarinių. Teigia, kad nėra pagrindo remtis liudytojo V. B. parodymais, jog abiejuose V. T. ginkluose buvo šovinių dėtuvės, nes jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kaip matyti, liudytojas E. M. tvirtino, jog krepšyje buvo rasta viena dėtuvė. Liudytojas M. V., nors ir buvo šalia V. B., negalėjo pasakyti, ar pistolete buvo dėtuvė. Vaizdo įrašo apžiūros protokole rašoma, jog E. M. padeda ant staliuko daiktą, panašų į šovinių dėtuvę, iš pistoletų išima dėtuves, kažkuris kitas policininkas paduoda dar vieną daiktą, panašų į šovinių dėtuvę, tačiau tai nepatvirtina, jog šovinių dėtuvė pistolete „Viking“ buvo tuo metu, kada V. T. jį bandė įteikti A. J.. Atkreipia dėmesį, kad šūvis įvyko 2013 m. gruodžio 19 d., 1.40 val., E. M. minėtus veiksmus atliko nuo 6.21 val. iki 6.53 val., o įvykio vieta buvo apžiūrėta nuo 3.40 val. iki 6.10 val. ir joje užfiksuota, kad ant staliuko guli pistoletas „Viking“, o šalia – dvi tuščios šovinių dėtuvės. Mano, kad neužtenka nustatyti tik objektyviuosius, tačiau svarbu nustatyti ir subjektyviuosius požymius. Kaip jau minėjo, anksčiau nė vienas liudytojas nepasakė, kad būtų matęs, jog nuteistasis ar kas nors kitas dėtų šaudmenis į dėtuvę, o paskui į ginklą būtų įdėjęs dėtuvę. Atrodo, kad to nematė ir jo ginamasis, o pats negalėjo įdėti šovinio, nes iš liudytojų pasakojimų matyti, jog nuteistasis su ginklais elgėsi pakankamai apdairiai. Apeliantas daro išvadą, kad duodamas pistoletą A. J. nuteistasis buvo įsitikinęs, jog ginkle nėra dėtuvės, o ir nematė, kad ginkle galėjo būti dėtuvė, o joje šovinys. Tai patvirtina ir vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog nuo galimo pistoleto ištraukimo iki striukės kamšalo pasirodymo praėjo ne daugiau kaip 5 sekundės. Be to, gynėjas pistoleto spynos pertraukimą aiškina kaip norą įsitikinti, jog pistoleto vamzdžio lizde nėra šovinio, o tai savo ruožtu vertina kaip V. T. pastangas įsitikinti, jog padarė viską, kad neįvyktų šūvis. Mano, kad teismo išvada, jog šovinių dėtuvę galėjo įdėti nebūtinai V. T., iš viso nesuderinama su tuo, jog jo ginamasis nužudė A. J. veikdamas netiesiogine tyčia.

37Apeliaciniame skunde aprašoma, kaip atskirti neatsargų nusikaltimą nuo netiesioginės tyčios, ir nurodoma, kad baudžiamojoje byloje apklaustas specialistas, kuris ištyrė iššovusį ginklą, nustatė, kokia jėga reikia nuspausti nuleistuką, o tai rodo, kad net ir žinant, kad ginklas užtaisytas, yra galimybė tikėti, jog šūvis neįvyks, nes tam reikalinga nemaža jėga. Tokios aplinkybės tik dar kartą pavirtina, kad V. T. elgesyje nėra sąmoningo leidimo atsirasti mirtiniems padariniams požymių. Tai, kad jo ginamasis, perduodamas ginklą nukentėjusiajam, kliovėsi ne kažkokiu laimingu atsitiktinumu, o konkrečiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam būti tikram, jog pistoletas neiššaus, galima spręsti iš eksperto E. V. paaiškinimo apie šūvio aplinkybes. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialistas yra nurodęs, jog po šūvio spyna grįžta į pirminę padėtį, jei pistolete nėra dėtuvės arba ji nėra tuščia, o byloje tokių faktinių duomenų, kad po šūvio spyna negrįžo į pradinę padėtį, nėra. Iš to daro išvadą, kad V. T. galėjo būti tikras, jog šūvio nebus, nes negalėtų iššauti pistoletas, kuriame nėra užtaisytos šaudmenų dėtuvės. Be to, kaltininko rankos judesys, priešingai, nei teigiama nuosprendyje, patvirtina tik tai, kad V. T. tas šūvis buvo netikėtas, antraip jis ranką būtų laikęs tvirčiau.

38Sutinka, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnyje nurodytas ginklo ir šaudmenų savininko, valdytojo, naudotojo pareigas jo ginamasis pažeidė, tačiau vien taisyklių pažeidimas neleidžia asmeniui taikyti baudžiamosios atsakomybės. Už tai jam galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė.

39Gynėjas dar kartą kartoja apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra daug daugiau informacijos, duodančios pagrindą manyti, jog V. T., tiesdamas ranką, kurioje buvo pistoletas, nukentėjusiojo link ir netgi galbūt netyčia paspausdamas nuleistuką, nesuprato, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo ar negalėjo jų numatyti arba numatė tokius padarinius, bet, jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų A. J. mirties, tačiau ji įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, nes pistolete vis dėlto buvo likęs vienintelis šovinys, apie kurio buvimą ginkle V. T. nežinojo ir negalėjo žinoti. Dėl šių priežasčių V. T. negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes jis savo veiksmais nepadarė nusikaltimo.

40Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

41Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji ir jų atstovai prašė nuteistojo skundą atmesti, o jų – tenkinti. Nuteistasis V. T. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų – atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiųjų skundus atmesti.

42Nukentėjusiosios G. J.-Š., nukentėjusiųjų G. J. ir L. J., nukentėjusiosios ir nukentėjusiųjų E. J. bei S. J. atstovės pagal įstatymą J. J. apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

43Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

44Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bylos aplinkybių visumą bei atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, leidžiančių teigti, kad nuteistojo V. T. kaltė netiesiogine tyčia nužudant nukentėjusįjį A. J. įrodyta, todėl nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai be pagrindo nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu ir nustatyta nuteistojo kaltės forma. Išvados dėl V. T. kaltės netiesiogine tyčia nužudžius A. J. pagrįstos įrodymais, t. y. paties nuteistojo V. T. parodymais, kuriais jis pripažino, jog A. J. buvo nušautas jam priklausančiu ginklu, kurio saugiklio padėties ir šovinių buvimo ginkle įvykio metu nuteistasis nepatikrino; liudytojo S. Š. parodymais, kuriais jis parodė matęs, kaip V. T. demonstravo savo turimus ginklus kitiems asmenims iki A. J. nužudymo; liudytojų I. Ž. ir U. S. parodymais, kuriais jos parodė, kad jokių konfliktų iki A. J. nužudymo nebuvo; liudytojo V. B. parodymais, kuriais jis paaiškino šovinių dėtuvių buvimo ginkluose ir jų išėmimo aplinkybes; 2014 m. liepos 17 d. įvykio vietos vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokolo duomenimis ir vaizdo įrašais, kuriuose matyti ne tik A. J. nušovimas, tačiau ir vėlesni pareigūnų veiksmai su nuteistajam priklausančiais ginklais; teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1201/13(02), kurioje konstatuota, kad A. J. mirė nuo šautinio sužalojimo iš artimo atstumo; medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvada Nr. MK 19/14 (01), kurioje aprašytas šūvio mechanizmas; Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-413 (14), kurioje aprašytas ginklo mechanizmas ir šūvio principas. Visus šiuos ištirtus ir įvertintus patikimus bei teisėtu būdu gautus įrodymus sujungus į vieningą loginę seką, padaryta pagrįsta išvada dėl V. T. kaltės formos ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

45Nuteistojo gynėjas skunde nepagrįstai neigia V. T. kaltę dėl A. J. nužudymo, o nukentėjusieji nepagrįstai teigia, kad A. J. nužudymas buvo padarytas esant tiesioginei tyčiai. Nuteistojo V. T. gynėjo įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje liko nepaneigta tikimybė, kad ginklas buvo be dėtuvės, o apie šovinio buvimą ginklo vamzdyje jo ginamasis nieko nežinojo. Tai, pasak nuteistojo gynėjo, šalina V. T. baudžiamąją atsakomybę. Nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad V. T. padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiant į nuteistojo veiksmus prieš ir po šūvio į A. J., yra padaryta tiesiogine tyčia. Tačiau su tokiais tiek nuteistojo gynėjo, tiek nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

46BK 129 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-46-895/2015).

47Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J. mirė nuo sužalojimų, padarytų nuo šūvio iš V. T. priklausančio šaunamojo ginklo – pistoleto „Viking“ artimu atstumu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad į minėtą ginklą šūvio metu buvo įdėta šovinių dėtuvė. Nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad nuteistajam priklausantis ginklas „Viking“ įvykio metu buvo be šovinių dėtuvės, todėl nuteistasis buvo užtikrintas, kad šovinio ginkle nėra. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje esančių įrodymų visuma.

48Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-656 (14) matyti, kad specialistui tirti buvo pateikti du pistoletai. Vienas pistoletas yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „Viking MP-446“ modelio pistoletas Nr. 11446-01811, pagamintas Rusijoje, skirtas šaudyti 9 mm kalibro Lugerio šoviniais. Kitas pistoletas yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „IZH-71H“ modelio pistoletas Nr. POM8241, pagamintas Rusijoje, skirtas šaudyti 9 mm (.380 ACP) kalibro Brauningo šoviniais. Tirti pateikti pistoletai yra šaunamieji ginklai. Tirti pateikti pistoletai yra tvarkingi ir tinkami šaudyti (t. 4, b. l. 105-113). Šią specialisto išvadą pateikęs ekspertas E. V. apklaustas teisiamojo posėdžio taip pat patvirtino, kad visos pistoleto „Viking“dalys yra savo vietoje, taip pat ir saugiklis, ir jų sąveika nesutrikusi. Taigi abejonių nekelia išvada, kad ginklas, kuriuo buvo nužudytas A. J., buvo tvarkingas, jo veikla nesutrikusi.

49Bylos duomenys patvirtina, kad po įvykio ginklus, įskaitant ir pistoletą „Viking“, iš kurio buvo nušautas A. J., iš nuteistojo V. T. paėmė į įvykio vietą atėjęs apsaugos darbuotojas V. B.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. B. parodė, kad po įvykio jam atėjus į salę, paprašė V. T. atiduoti turimus ginklus. Kai V. T. perdavė ginklus, V. B. matė, kad abiejuose pistoletuose buvo įdėtos šovinių dėtuvės, jis jų neišiminėjo ir netikrino, ar dėtuvėse yra šovinių (t. 1, b. l. 177–180). Teisiamojo posėdžio metu V. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad paprašytas atiduoti ginklą V. T. ginklą išsitraukė, pertraukė spyną, spyna sklandžiai grįžo į vietą, o V. B. uždėjo ginklui saugiklį. Ginklas buvo su dėtuve (t. 7, b. l. 96–102).

50Šiuos liudytojo V. B. parodymus patvirtina ir byloje esantys vaizdo kameros, esančios lošimo automatų salone „( - )“, vaizdo įrašai. Vaizdo įraše pavadinimu „Ch11_20131219_004100“ matyti, kaip į patalpą įeina V. B. ir M. V.. Jie iš abiejų pusių prieina prie V. T., pastarasis gestikuliuoja, išsitraukia iš dešinės striukės kišenės pistoletą, V. B. paima jį kaire ranka, padeda ant antrojo nuo baro prekystalio staliuko (01:12:44). V. B. kaire ranka paima iš V. T. pistoletą, padeda jį šalia pirmojo pistoleto, V. B. ir M. V. stovi V. T. iš abiejų pusių, pastarasis gestikuliuoja (01:13:31). V. B. ir M. V. prieina prie staliuko, ant kurio padėti du pistoletai, pasilenkę juo apžiūri (01:14:21). Įeina policijos pareigūnai E. M. ir J. D. (01:15:43). V. T. atsistoja nuo kėdės, abi rankas sudeda už nugaros, policijos pareigūnas E. M. užsega jam rankas už nugaros antrankiais (01:16:04). Policijos pareigūnas E. M. apžiūri ant staliuko padėtus du pistoletus, bendrauja su V. T. (01:16:30). Į patalpą ateina keturi policijos pareigūnai (01:17:16). Policijos pareigūnas E. M. prieina prie A. J., apžiūri jį bei kėdę už jo nugaros (01:19:41). Į patalpą įeina trys greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, apžiūri A. J., išeina (01:21:25). Iš patalpos išeina greitosios medicinos pagalbos darbuotojas V. Ž. (01:25:55). Vaizo įraše pavadinimu „Ch11_20131219_004100_1“ matyti, kaip policijos pareigūnas E. M. ant staliuko šalia pistoletų padeda juodos spalvos daiktą, panašų į pistoleto šovinių dėtuvę, apžiūri ant stalo padėtus pistoletus, išima iš jų šovinių dėtuves, kitas policijos pareigūnas paduoda E. M. dar vieną daiktą, panašų į pistoleto šovinių dėtuvę, E. M. padeda jį ant staliuko šalia pistoletų (06:21). Policijos pareigūnas E. M. patikrina pistoletus, pertraukia jų spynas, padeda atgal ant staliuko (06:53). Policijos pareigūnas E. M. paėmęs į ranką vieną iš ant staliuko padėtų pistoletų jį apžiūri, padeda atgal ant staliuko (07:32). Daugiau vaizdo įrašuose bylai reikšmingos informacijos neužfiksuota. Taigi, liudytojo V. B. parodymai ir aptari vaizdo įrašai nekelia abejonių apie šovinių dėtuvės buvimą šaunamajame ginkle – pistolete „Viking“, kuriuo buvo nušautas A. J., po to, kai ginklas iš karto po įvykio buvo paimtas iš nuteistojo V. T..

51Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmiau aptarti liudytojo V. B. parodymai yra nepatikimi, nes juos paneigia kitų liudytojų, t. y. A. Č., V. B. ir S. Š., ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai – nė vienas iš nurodytų liudytojų tiksliai nepatvirtino, kad įvykio metu nuteistajam V. T. priklausantys ginklai buvo su dėtuvėmis. Be to, ginklo naudojimo metu iki aptariamo įvykio, t. y. šaudykloje, su V. T. buvę asmenys G. D., O. A. ir T. B., taip pat šaudymo instruktorius M. S. nurodė, kad šaudykloje viskas vyko pagal šaudyklos taisykles, po šaudymo iš ginklų buvo išimtos šovinių dėtuvės ir patikrinta, ar jose nelikę šovinių.

52Teisėjų kolegija apelianto teiginius, kad liudytojų A. Č., V. B. ir S. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paneigia liudytojo V. B. parodymus apie šovinių dėtuvės buvimą ginkle, vertina kaip prieštaraujančius bylos medžiagai. Liudytojas A. Č. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013 m. gruodžio 18 d. vakare, jam, S. Š., V. B., V. T. ir kartu su V. T. atėjusiam nepažįstamam vyrui būnant lošimo aparatų salone „( - )“ ir kalbant apie ginklus, V. T. iš su savimi turėtos rankinės išsitraukė du pistoletus. V. T. išėmus ginklus iš rankinės, dėtuvių ginkluose liudytojas A. Č. nematė (t. 1, b. l. 146–151). Liudytojas V. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013 m. gruodžio m. 18 d. vakare, lošimo aparatų salone „( - )“, jam sėdint prie staliuko su A. Č., S. Š., V. T. ir O. A., kalba vystėsi apie ginklus. Kažkam iš minėtų asmenų paprašius parodyti ginklus, V. iš savo rankinės išsitraukė du pistoletus. V. B. buvo paėmęs „Makarovą“, atidaręs jo spyną, paskui vėl surinko. Antrąjį pistoletą taip pat buvo paėmęs, tačiau labai trumpai, jo neardė, jis jam pasirodė didelis ir nepatogus. O. A. ardė kažkurį iš ginklų, paskui sudėjo atgal, tačiau kurį ginklą šis laikė rankose liudytojas V. B. neprisiminė. Tuo metu, kai apžiūrinėjo ginklus, ant stalo buvo atskirai padėtos dvi skirtingos pistoletų dėtuvės. Jos abi buvo tuščios, šovinių jose nebuvo. Taip pat pamena, kad ant stalo gulėjo keli, galimai keturi, geltono metalo šoviniai. Jo akivaizdoje šovinių niekas nedėjo į apkabas, nematė, kad kas nors būtų įdėjęs dėtuves į pistoletus. Jiems apžiūrėjus ginklus, V. T. susirinko visus ginklus, dėtuves, šovinius ir viską susidėjo į savo rankinę. Liudytojas V. B. nematė, ar V. T., dėdamas ginklus į rankinę, dėjo į juos apkabas, nematė ar šovinius dėjo į dėtuves, ar paprastai susibėrė į rankinę (t. 1, b. l. 157–161). Liudytojas S. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013 m. gruodžio 18 d., vakare, lošimo aparatų salone „( - )“, jam sėdint prie staliuko su A. Č., V. B., V. T. ir dar vienam asmeniui ir geriant degtinę, kažkas paprašė V. T. parodyti jo turimus ginklus. V. T. išsitraukė iš su savimi turėtos juodos spalvos rankinės ginklą arba du ginklus. Liudytojas neatkreipė dėmesio ar ginkluose buvo šovinių dėtuvės. V. T. traukiant ginklą iš rankinės ant stalo iškrito keli, du ar trys, geltono metalo šoviniai. Šoviniai iškrito ne iš ginklo. Paskui tuos ginklus visi apžiūrinėjo, buvo išardę, nuėmę pistoleto viršutinę dalį, vėl sudėjo. Jam atrodo, kad matė vieną tuščią šovinių dėtuvę, joje šovinių nematė (t. 1, b. l. 162–167). Matyti, kad visi nurodyti asmenys ikiteisminio tyrimo metu iš tikrųjų nurodė, kad nuteistojo V. T. turimi ginklai buvo be dėtuvių, arba, kad neatkreipė dėmesio į dėtuvių buvimą ginkluose. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad visi šie liudytojai apklausiami pasakojo aplinkybes, susijusias tik su nuteistojo V. T. ginklų demonstravimu, vykusiu gerokai prieš A. J. atvykimą į lošimo automatų saloną „( - )“, o tuo labiau nužudymą. Liudytojai papildydami vienas kitą patvirtino, kad demonstruojant V. T. ginklus A. J. dar nebuvo prie jų staliuko lošimo automatų salone „( - )“. Taigi liudytojų parodymuose nurodomos aplinkybės apie šovinių dėtuvių ginkluose nebuvimą laiko atžvilgiu yra pernelyg nutolę nuo nustatytų bylos aplinkybių A. J. nužudymo metu ir negali būti laikomos patikimomis ir nepakitusiomis A. J. nužudymo metu. Duodami parodymus apie tolimesnius įvykius ir dėtuvės buvimą ginkle A. J. nušovimo metu liudytojai A. Č. ir V. B. parodė, kad įvykio metu prie A. J. ir V. T. nebuvo. Įvykio metu prie A. J. ir V. T. buvęs liudytojas S. Š. parodė, kad nei pas vieną asmenį ginklo nematė ir iš kur ginklas atsirado nežino. Tačiau tokių liudytojo S. Š. parodymų teismas negali vertinti kaip objektyvių, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad ginklas šūvio metu buvo nuteistojo V. T. rankoje, ko neneigia ir pats nuteistasis. Dėl to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei vienas iš apelianto nurodomų liudytojų, t. y. A. Č., V. B. ir S. Š., nepatvirtino, kad A. J. nužudymo metu V. T. priklausantis ginklas, kuriuo buvo nušautas A. J., buvo be šovinių dėtuvės. Vien tai, kad minėti asmenys nurodė, jog vakaro eigoje galimai matė V. T. priklausančius ginklus be dėtuvių, nepaneigia dėtuvių buvimo galimybės ginkluose A. J. nužudymo metu.

53Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, kad liudytojai G. D., O. A., T. B. ir M. S. parodė, kad šaudykloje viskas vyko pagal šaudyklos taisykles, o po šaudymo iš ginklų buvo išimtos šovinių dėtuvės. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra esminės sprendžiant V. T. kaltės klausimą. Liudytojas T. B. parodė, kad 2013 m. gruodžio 18 d. su V. T., G. D. ir O. A. šaudė šaudykloje V. T. priklausančiais ginklais. V. T. turėjo keturias dėžutes šovinių ir du pistoletus, prie jų po dvi dėtuves. Liudytojas T. B. iš ginklo „Baikal“ šaudė paskutinis. Kitu ginklu baigė šaudyti G. D.. Tada su juo priėjo prie prižiūrėtojo, atsiskaitė. Per tą laiką ginklai buvo sutvarkyti. Ginklus sutvarkė V. T., o liudytojas ginklų netikrino. Šovinių dar buvo likę. V. T. turėjo dėtuvę ant peties ginklams nešioti. Liudytojas G. D. parodė, kad į šaudyklą atvyko keturiese: liudytojas G. D., T. B., V. T. ir jo draugas O. A.. Ginklai – du pistoletai ir šoviniai – priklausė V. T.. Šovinių dėtuvių buvo po porą kiekvienam pistoletui. G. D. paskutinį kartą šaudė iš didesnio pistoleto – „Viking“. Ginklus pasiėmė V. T.. Kas juos sutvarkė po šaudymo, nematė. Šovinių liko. Liudytojas M. S. parodė, kad dirba šaudykloje šaudymo instruktoriumi. 2013 m. gruodžio mėnesį telefonu užsiregistravo šaudyti keturi asmenys. Atvykę asmenys turėjo iš viso du ginklus. Paskutinis šaudė ne ginklų savininkas. Liudytojas O. A. parodė, kad šaudykloje šaudė kartu su V. T., G. D. ir T. B.. Šaudykloje V. T. išsitraukė du pistoletus – „IZH – Baikal“ ir „Viking“. Šaudykloje užsiregistravo, patikrino leidimus. Šoviniai irgi buvo V. T.. Liudytojas O. A. šaudė iš „IZH“. Tai darė paskutinis, iššaudė visus šovinius, ištraukė dėtuvę, ginklą padėjo ant stalo. Pistoleto spyna lieka galinėje padėtyje, kai nėra šovinių. Taip ir paliko. V. T. susidėjo ginklus į rankinę, liudytojas O. A. šovinius sudėjo į maišelį ir nusinešė į mašiną. Šių liudytojų parodymai pirmosios instancijos teisme buvo vertinami tiek, kiek jie atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes, kas leido teismui padaryti išvadą, jog nurodyti asmenys matė V. T. priklausančius ginklus tik šaudykloje. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nagrinėjamame įvykyje, nužudant A. J., nurodyti asmenys nedalyvavo ir įvykio aplinkybių nematė. Šie liudytojai, išskyrus O. A., įvykio vietoje nebuvo. Apie A. J. nužudymą ir nužudymo įrankį sprendžiama iš objektyvių šaltinių, t. y. įvykio vietoje buvusių liudytojų ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotų duomenų, kurie peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

54Pasak nuteistojo gynėjo, pareigūnų J. L., E. Ž., E. M. teisiamojo posėdžio ir M. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, patvirtina, kad pistolete „Viking“ šovinių dėtuvės nebuvo. Tačiau su šiais skundo argumentais teisėjų kolegijai taip pat nėra pagrindo sutikti. Liudytoja J. L. (buvusi D.) apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad aptariamo įvykio vietoje dirbo su kolega E. M.. Gavus pranešimą, kad įvyko susišaudymas, nuvyko į lošimo automatų saloną „( - )“. Jame buvo apsaugos darbuotojas, kuris nurodė įtariamąjį. Sukniubęs vyriškis sėdėjo prie staliuko toliau nuo baro. Parodė, kad ginklai buvo rasti rankinėje. E. M. išėmė ginklus ir išdėliojo ant stalo. Buvo gal dvi dėtuvės. Kadangi liudytoja J. L. skirtingai nurodė kai kurias aplinkybes, nurodė, kad neprisimena visų aplinkybių, byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 str. 4 d.), kuriuos ji patvirtino. Iš šių parodymų (t. 1, b. l. 185-187) matyti, kad nuvykus į lošimo automatų saloną „( - )“, esantį ( - ), apsaugos darbuotojas nurodė į V. T., kaip į asmenį, įtariamą nušovus A. J., bei pasakė, kad iš įtariamojo paimti du šaunamieji ginklai. Matė ant gretimo staliuko padėtus du pistoletus. Matė šalia ginklų padėtas tris ar keturias tuščias šovinių dėtuves. Liudytojas E. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba policijoje patruliu. 2013 m. gruodžio 18 d. nuvykus į lošimo automatų saloną „( - )“, ten jau buvo kiti pareigūnai. Kaltinamasis buvo surakintas. Prie stalo buvo sukniubęs asmuo. Ant stalo gulėjo ginklai, dėtuvės. Liudytojas E. M. parodė, kad įvykio vakarą dirbo su pareigūne J. D.. Po 24 val. išgirdo pranešimą apie susišaudymą lošimų salone ( - ). Nuvykę į vietą rado apsaugos darbuotojus, medikus, kurie bandė gaivinti nukentėjusįjį. Nukentėjusysis buvo sukniubęs ant kėdės. Kaltinamasis sėdėjo ant kėdės. Liudytojas uždėjo kaltinamajam antrankius. Apsaugos darbuotojas paaiškino, kad vyko susišaudymas, kad atvykęs matė kaltinamąjį rankose knebinėjantį ginklą, kad ginklą kaltinamasis atidavė ir pasakė, kad turi dar vieną ginklą ir jį atidavė. Tai buvo du pistoletai. Liudytojas ginklus patikrino ar neužtaisyti. Dėtuvės, atrodo, buvo ant stalo. Krepšyje buvo rasta dar viena dėtuvė su šoviniais. Liudytojas M. V. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013 m. gruodžio 19 d. apie 01.43 val. iš centrinio pulto gavo pranešimą, kad lošimo automatų salone „( - )“ nuspaustas pavojaus – užpuolimo mygtukas. Atvykus nurodytu adresu prie lošimo automatų salono „( - )“ matė atvykusį apsaugos darbuotoją V. B., šis stovėjo kieme prie įėjimo durų ir kalbėjo mobiliuoju telefonu su policijos ar tai su greitosios medicinos pagalbos darbuotojais. Baigęs telefoninį pokalbį, kolega pasakė, kad lošimo automatų salono viduje yra ginkluotas vyras, išsitraukė ginklą, užtaisė. Jis taip pat iš dėklo ištraukė savo tarnybinį ginklą, kurį užtaisė ir kartu su V. B. ėjo į lošimo automatų saloną „( - )“. V. B. nuėjo iki vyriškio, kuris sėdėjo salėje prie staliuko, o priešais jį prie to paties staliuko sėdėjo sukniubęs vyras, nejudėjo. Priėjus arčiau V. B. paklausė sėdinčio vyro, ar šis turi ginklą, šis atsakė, kad turi, ir iš savo per petį nešiojamos rankinės išėmė ir V. B. padavė vieną pistoletą. V. B. ant jam pateikto ginklo nuspaudė saugiklį ir pistoletą padėjo ant greta esančio stalo. Po to paklausė to paties vyro, ar jis dar turi ginklų, šis atsakė teigiamai ir iš tos pačios rankinės ištraukė antrą pistoletą, ir padavė V. B.. V. B. ant šio pistoleto taip pat nuspaudė saugiklį ir jį padėjo ant gretimo stalo, šalia kito ginklo. Nei jis nei jo kolega šių pistoletų netikrino, ar jie buvo užtaisyti ar ne pasakyti negali, taip pat negali nurodyti ar ginklai buvo su dėtuvėmis ir kiek juose buvo šovinių (t. 1, b.l. 181).

55Nors apeliantas tvirtina, kad šie liudytojai patvirtina, kad jiems atvykus į įvykio vietą pistoletas „Viking“ buvo be šovinių dėtuvės, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas vadovautis vien šių liudytojų parodymais ir, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, atmesti kitus byloje esančius patikimus įrodymus. Be to, tarp A. J. nužudymo ir liudytojų apklausų ikiteisminiame tyrime ir bylos nagrinėjamo pirmosios instancijos teisme praėjo pakankamai netrumpas laikotarpis, todėl, atsižvelgiant į šių liudytojų darbo specifiką, į tai, kad jie dažnai vyksta į nusikaltimo vietas, susiduria su ginkluotais asmenimis, natūralu, kad liudytojų parodymuose, duotuose skirtingose baudžiamojo proceso stadijose, galėjo atsirasti tam tikrų netikslumų dėl šovinių dėtuvių. Kita vertus, įvertinus liudytojų parodymų turinį ir palyginus juos su įvykio vietos vaizdo įrašu, nėra abejonių, kad dėtuves iš abiejų pistoletų išėmė būtent pareigūnas E. M.. Dėl minėtų priežasčių atsiradę tam tikri liudytojų parodymų netikslumai nėra esminiai ir nepaneigia įvykio vietos vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių.

56Be to, paties nuteistojo V. T. parodymai aptariamu klausimu yra prieštaringi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. T. parodė, kad A. J. paprašė parodyti jo turimus ginklus. V. T. buvo įsitikinęs, kad abu ginklai yra be dėtuvių ir be šovinių. Tačiau kartu patvirtino, kad tinkamai šio savo įsitikinimo nepatikrino (t. 5, b. l. 88–93). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu V. T. parodė, kad po ginklų demonstravimo kitiems asmenims, dar prieš A. J. ateinant į lošimo automatų saloną „( - )“, jis juos sudėjo į rankinę. Šovinių ginkluose nebuvo. Keturios šovinių dėtuvės buvo atskirai, vienoje iš šovinių dėtuvių buvo įdėti trys-keturi šoviniai. Parodė, kad duodamas ginklą A. J. buvo įsitikinęs, kad ginkle nieko nėra, tačiau kokia buvo saugiklio padėtis nepatikrino (t. 8, b. l. 29–35). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis dėl šovinių dėtuvės išėmimo iš ginklo parodė, kad po įvykio galbūt viena šovinių dėtuvė iš kito jo turimo ginklo galėjo būti išimta, tačiau ne iš to ginklo, kuriuo buvo nušautas A. J.. Taip pat parodė, kad nukentėjusiajam paprašius parodyti ginklą, jis pats patikrino, ar jame nėra šovinių. Taigi iš nuteistojo V. T. parodymų, duotų skirtingu proceso metu matyti, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi keliais aspektais. Pirma, nuteistasis skirtingai parodė aplinkybes apie tai, kad prieš duodamas ginklą A. J. patikrino, ar ginkle nėra šovinių ir kokia ginklo saugiklio padėtis. Antra, teigdamas, jog abu jam priklausantys ginklai, įskaitant ir tą, kuriuo buvo nušautas A. J., buvo be dėtuvių, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pripažino, kad įvykio vietos vaizdo įraše matyti, kaip iš vieno iš jam priklausančių ginklų pareigūnas išima šovinių dėtuvę. Atsižvelgiant į nuteistojo parodymų prieštaringumą, teisėjų kolegija jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad byloje liko nepaneigta, kad ginklai buvo be šovinių dėtuvių, vertina tik kaip nuteistojo gynybinę poziciją, kuri yra paneigta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme.

57Dėl pirmiau aptartų aplinkybių negalima sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamas įvykis turi būti traktuotas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas) arba neatsargus nusikaltimas. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis: nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis). Jei kaltės forma yra neatsargi, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Kazusas baudžiamosios teisės teorijoje suprantamas kaip atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Atsižvelgiant į tai, kad tokiu atveju asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai, jo veikoje nėra įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Jau aptartos byloje nustatytos nuteistojo V. T. kaltės turinį apibūdinančios aplinkybės neatitinka nė vieno iš nurodytų neatsargios kaltės rūšių ar kazuso apibrėžimo, bet, kaip motyvuota pirmiau, atitinka tyčinio kito žmogaus gyvybės atėmimo požymius. Nuteistasis sąmoningai pasirinko tokį pavojingą veikimo būdą – nepatikrinus ginklo nukreipti jį į nukentėjusiojo krūtinę ir paspausti ginklo nuleistuką, taigi negalima laikyti, kad ji nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Nuteistasis, atsižvelgiant į tai, kad turėjo leidimą ginklams, buvo apmokytas jais naudotis, negalėjo nesuvokti, kad naudodamas tokį pavojingą daiktą – pistoletą, kai net išėmus šovinių dėtuvę vienas šovinys lieka lizde, keliantį pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, nukreipdamas nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą organą – krūtinę – ir iššaudamas, gali nukentėjusiajam padaryti sveikatos sužalojimus, įskaitant ir tokius, dėl kurių pastarasis gali mirti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. T. savo veiksmu kėsinosi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido padariniams (mirčiai) atsirasti. Jis buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, todėl ir privalo atsakyti pagal faktiškai sukeltus padarinius. Byloje neginčijama, kad tarp V. T. veikos ir atsiradusių padarinių – A. J. mirties yra priežastinis ryšys, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Priešingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kad V. T. veiksmų pobūdis rodo, kad su ginklu jis elgėsi ne šiaip neapdairiai, o buvo abejingas galimoms kilti pasekmėms, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo jo veiksmų vertinti kaip neatsargių arba kaip nelaimingo atsitikimo.

58V. T. nuteistas už tai, kad nužudė A. J. turėdamas netiesioginę tyčią jį nužudyti. Nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdami, kad A. J. nužudymas buvo padarytas esant tiesioginei tyčiai. Pagal baudžiamosios teisės teoriją, tiesioginei tyčiai yra būdingi trys požymiai: pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; numatymas, kad gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai; norėjimas, kad dėl veikimo ar neveikimo atsirastų padariniai. Pirmieji du požymiai apibūdina tiesioginės tyčios intelektualųjį elementą, o trečiasis – valinį. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 382/2014; Nr. 2K-101-677/2015).

59Kolegija sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. T. įvykio metu veikė neturėdamas tiesioginės tyčios. Bylos duomenys, t. y. nuteistojo V. T., liudytojų parodymai, įvykio vietos vaizdo įrašai patvirtina, kad tarp A. J. ir V. T. jokio konflikto nebuvo kilę. Priešingai, visi įvykio vietoje buvę asmenys kartu gėrė, bendravo, vaikščiojo apsikabinę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. T. būtų turėjęs tikslą nužudyti A. J. ir siekęs jo mirties. Nors nukentėjusiųjų nurodomos aplinkybės apie nuteistojo veiksmus prieš ir po A. J. nužudymo skundžiamame nuosprendyje nebuvo išsamiai aptartos, tačiau jos nepatvirtina V. T. noro nužudyti A. J.. Nepagrįsti ir nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įvykio metu liudytojų girdėtas frazes apie nužudymą. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tokius parodymus vertino kaip nepatikimus. Taigi byloje nesant objektyvių duomenų apie V. T. norą ir siekį nužudyti A. J., nėra pagrindo jį pripažinti veikus tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269/2013, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013).

60Negalima sutikti ir su nukentėjusiosios G. J.-Š. argumentais, kad V. T. nužudė A. J. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Vadovaujantis teismų praktika, motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį, t. y. akivaizdus neadekvatumas, taip pat, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje nustatyta, kad V. T. ir A. J. buvo pažįstami, viso vakaro metu nekonfliktavo, bendravo draugiškai. Taigi galima daryti išvadą, kad pagrindinis nusikalstamos veikos motyvas nebuvo nei konfliktas, nei kitokie nesutarimai. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, V. T. veiksmai su ginklu buvo trumpalaikiai ir neintensyvūs, jų nesekė kitokie smurtiniai ar agresyvūs veiksmai, lošimo automatų salono darbas ir veikla sutrikdyti nebuvo, nuteistasis savo veiksmais nesiekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, ir tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo veiksmai buvo atlikti ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų, todėl nuteistojo veiksmai kvalifikuojami tik pagal kilusias pasekmes – kito asmens nužudymą, t. y. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

61Spręsdamas klausimą dėl A. J. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, apygardos teismas padarė prieštaraujančią faktinėms bylos aplinkybėms išvadą, kad šūvio metu artimoje aplinkoje kitų žmonių nebuvo. Tiek vaizdo kamerų įrašai, tiek liudytojų parodymai patvirtina, kad įvykio metu greta A. J. ir V. T. buvo liudytojas S. Š.. Nepaisant to, nužudant žmogų šaunamuoju ginklu trečiųjų asmenų akivaizdoje ne visada taikomas BK 129 straipsnio 2 daleis 7 punktas. Nužudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, yra suformuluotas kaip nužudymas „kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu“. Bendriausia prasme šis nužudymo būdas baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas kaip toks, kurio panaudojimas yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio būtent šaudymui kaip vienai iš galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-530/2010). Nužudymo kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą nebūtina, kad pavojingo kėsinimosi metu būtų sužalotas nors vienas kitas žmogus, o būtina nustatyti tik pavojaus kito žmogaus gyvybei realumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2007).

62Vertinant V. T. šūvio į A. J. aplinkybes, būtina atsižvelgti į visas konkrečias šio įvykio aplinkybes. Ištirti teisme įrodymai (įvykio vietos apžiūros duomenys, specialistų išvados, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų liudytojų parodymai) leidžia teigti, kad kitų asmenų, išskyrus S. Š., įvykio metu šalia A. J. ir V. T. nebuvo. Nepaisant to, kad S. Š. buvo šalia, jis nebuvo šūvio į A. J. kryptyje. Ginklas buvo nukreiptas išimtinai į A. J., tuo labiau, kad prieš pat šūvį V. T. pataisė pasvirusį A. J. kūną šūvio kryptimi. V. T. šovė vieną šūvį, o ekspertas E. V. paaiškino, kad iššauta kulka, perėjusi žmogaus kūną, praranda didžiąją dalį kinetinės energijos. Atsižvelgiant į tai, kitiems asmenims V. T. pakenkti praktiškai negalėjo. Dėl to veiksmai nužudant A. J. apygardos teismo pagrįstai nebuvo kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

63Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. T. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai nebuvo vertinami nuteistojo ar nukentėjusiųjų naudai, neįrodo jog apygardos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, buvo šališkas ar padarė kitų baudžiamojo proceso ar baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

64Dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui

65Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiosios G. J.-Š. apeliacinio skundo argumentais, kad šioje byloje turi būti svarstomas klausimas dėl bylos ir kaltinamojo akto perdavimo prokurorui, nes nei prokuroras, nei teismas nevertino ir nepripažino, kad nuteistojo motyvai atitiko chuliganiškų paskatų požymį. Tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti.

66Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3–5 punktuose nurodyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes; duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas; Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir punktą), kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą veiką. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes būtina nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje.

67Šioje baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu: inkriminuotos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės (t. 6, b. l. 1–46). Nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi nusikalstamos veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga jos kvalifikavimui. Be to, apeliantės prašymas dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo išspręstas apeliacinės instancijos teisme.

68Nukentėjusiųjų G. J. ir L. J. skundo argumentas, kuriuo motyvuojamas BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, yra tas, kad byloje liko neišspręstas kitų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas. Kadangi kaltinamajame akte nenurodytos ar neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, jis neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

69BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai konkretūs teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2015).

70Nagrinėjamu atveju byla perduota teismui dėl vieno asmens, t. y. V. T., pripažinimo kaltu nužudžius A. J.. Kaip matyti iš byloje esančio kaltinamojo akto, jokie kiti fiziniai ar juridiniai asmenys aptariamos nusikalstamos veikos padarymu kaltinami nebuvo (t. 6, b. l. 1–46). Apeliantų skunde nurodomi asmenys nėra šios bylos baudžiamosios atsakomybės subjektai. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantų G. J. ir L. J. prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl netinkamai, pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, surašyto kaltinamojo akto. Be to, analogiškas nukentėjusiųjų prašymas buvo motyvuotai atmestas Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. protokoline nutartimi (t. 6, b. l. 150–160). Dėl šio prašymo atmetimo nenustatyta jokių BPK nuostatų pažeidimų.

71Dėl V. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių

72Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas turėjo pripažinti lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažinti nėra pagrindo.

73Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. T. bylos nagrinėjimo metu kai kurių esminių įvykio aplinkybių nepripažino, šūvio į A. J. aplinkybes tiek teisiamojo, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė neteisingai, nurodydamas, kad A. J. ėmė už ginklo ir jo perdavimo A. J. metu ginklas iššovė pats. Kiti bylos duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina. Vien tai, kad V. T. pripažino šūvio iš jam priklausančio ginklo faktą, negali būti laikoma jo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką.

74Atmestinas ir apelianto prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad įvykis buvo paties nukentėjusiojo elgesio padarinys. Teismų praktikoje provokuojamu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2011, Nr. 2K-450/2011). Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-386/2012). Byloje nustatyta, tarp A. J. ir V. T. jokio konflikto nebuvo. Byloje nenustatyti jokie A. J. veiksmai, kurie leistų daryti išvadą, jog pats nukentėjusysis elgėsi taip, kad išprovokuotų nuteistojo elgesį. Tuo labiau, kad lošimo automatų salono „( - )“ apsaugos kamerų vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusysis net nesiekė paimti perduodamo ginklo, priešingai, nei tvirtina nuteistasis. Apelianto teiginiai, jog nukentėjusysis nesiėmė jokių veiksmų, kad ginklas nebūtų demonstruojamas viešoje vietoje, vertinami kaip visiškai deklaratyvūs, nes pats nuteistasis, kaip ginklo savininkas ir valdytojas, privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų, draudžiančių ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio, nešiotis parengtą šaudyti ginklą ir kt. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pripažinti apeliantui atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą nėra pagrindo.

75Nėra pagrindo tenkinti V. T. gynėjo prašymo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad V. T. iš dalies atlygino nukentėjusiesiems žalą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistojo atlyginta suma yra labai maža dalis visos padarytos žalos. Be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo iki apeliacinės instancijos teismo posėdžių nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kurie patvirtintų, kad jis siekia atlyginti ir likusią žalos dalį. Šių aplinkybių visuma neduoda pagrindo konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai aplinkybei.

76Dėl nuteistajam V. T. paskirtos bausmės

77Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame įtvirtinta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

78Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.

79Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. T., įvertino byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas atsižvelgė, kad nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kurio padariniai negrąžinami – atimta žmogaus gyvybė. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta tik nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

80Apygardos teismas taip pat įvertino ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas, jo asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes, t. y. kad V. T. yra neteistas (teistumas išnykęs), turi du mažamečius vaikus, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, tačiau pažymėjo, kad nuteistasis baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, nuteistajam V. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skyrė 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

81Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmiau aptartos aplinkybės leidžia teismui bausmę sumažinti ir dar labiau nukrypti nuo medianos principo nuteistojo padėtį lengvinančia linkme. Tačiau tokie gynėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Baudžiamajame įstatyme už nužudymą įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, Nr. 2K-115-648/2016) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam V. T. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra neteistas, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi du mažamečius vaikus, nors ir turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam nusikaltimui ir kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Be to, siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, svarbi yra ir kaltininko bei nukentėjusiojo teisėtų interesų pusiausvyra. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, yra proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Nagrinėjamoje byloje visi nukentėjusieji pateikė apeliacinius skundus, kuriuose prašė nuteistajam paskirti griežtesnę bausmę, nes nesutiko su paskirta bausme ir teigė, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nuteistajam yra per švelni.

82Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo V. T. padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, padarinius, nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. T. paskirta bausmė, kuri yra šiek tiek mažesnė už baudžiamojo įstatymo, kuriame įtvirtinta atsakomybė už jo padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja teisingumo principui, atitinka ir nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, ir jo asmenybę, todėl švelninti bausmės nėra pagrindo.

83Negalima sutikti ir su nukentėjusiųjų apeliacinių skundų prašymu nuteistajam V. T. skirti griežtesnę bausmę. Nukentėjusieji nurodo, kad apygardos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, paskyrė jam per švelnią bausmę. Tačiau byloje pirmiau aptartais argumentais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis su nužudytuoju A. J. susipažino įvykio vakarą, tarp jų konfliktas nebuvo kilęs, todėl tiesioginės nuteistojo tyčios, priešingai nei teigia nukentėjusieji, nužudyti A. J. nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam neskyrė griežtesnės bausmės.

84Dėl neturtinės žalos

85Apygardos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiesiems A. J. tėvams G. J. ir L. J. po 15 000 Eur, nukentėjusiajai A. J. seseriai G. J.-Š. 10 000 Eur, nukentėjusiajai A. J. sutuoktinei J. J. 5 000 Eur, nukentėjusiesiems A. J. vaikams E. J. ir S. J. po 20 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su jiems priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodydami, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, taip pat akcentuoja pablogėjusią sveikatą, prašo jų civilinius ieškinius tenkinti visiškai. Savo ruožtu nuteistojo V. T. gynėjas apeliaciniame skunde prašo sumažinti priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti.

86Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad CK nenustatytas minimalus ar maksimalus atlygintinos neturtinės žalos dydis, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas bylai reikšmingas aplinkybes, žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.

87Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo V. T. veiksmais, kuriais atimta gyvybė pačiam artimiausiam nukentėjusiųjų žmogui – tėvui, sūnui, broliui, sutuoktiniui. Neabejojama, kad dėl tokių nusikalstamų V. T. veiksmų nukentėjusieji G. J., L. J., G. J.-Š., J. J., E. J. ir S. J. patyrė dvasinius išgyvenimus ir didžiulį emocinį stresą, dėl to A. J. vaikams E. J. ir S. J., sutuoktinei J. J. teko lankytis pas psichologą, o žuvusiojo motinai L. J. buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Teisėjų kolegija pritaria nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nurodomiems argumentams, kad gyvybė yra pati aukščiausia vertybė, ir dėl artimo giminaičio netekties nukentėjusieji patyrė skaudžių išgyvenimų, tačiau kartu pažymi, kad sprendžiant šį klausimą atsižvelgiama ne tik į nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, bet ir į tai, kad kiekvienoje byloje priklausomai nuo konkrečių aplinkybių žalos dydis nustatomas individualiai. Konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, be to, tai yra fakto klausimas, priklausantis teismų kompetencijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2013, Nr. 2K-147/2013).

88Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo apygardos teismo išnagrinėtas nepažeidžiant BPK ir CK normų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir tinkamai įvertino visus kriterijus, turinčius reikšmės nustatant nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

89Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko nukentėjusiosios A. J. sutuoktinės J. J. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg atsižvelgė į Kauno apylinkės teisme 2013 m. spalio 17 d. iškeltą civilinę bylą Nr. 2-355-924/2014 pagal J. J. ir A. J. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, į kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimą turi teisę A. J. sutuoktinė J. J., pagrįstai vadovavosi minėtoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo esančiais duomenimis. Iš šių duomenų galima daryti neginčijamą išvadą, kad sutuoktiniai nesutarė ir dėl to nusprendė kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo. Tuo labiau, kad 2013 m. lapkričio 20 d. J. J. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama leisti atsiimti prašymą nutraukti santuoką bendru sutuoktinių sutikimu, nurodydama, kad sutuoktinių susitaikymas yra neįmanomas ir ji ketina kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio A. J. kaltės. Šios aplinkybės objektyviai rodo, kad J. J. aktyviai siekė ne susitaikyti su sutuoktiniu ir palaikyti santuokinius ryšius, o nutraukti santuoką. Dėl to vertindamas priteisiamos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tokias aplinkybes ir J. J. priteisė mažesnę sumą nei kitiems nukentėjusiesiems.

90Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, didinti nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį nėra pagrindo.

91Nuteistojo V. T. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad priteisiant nukentėjusiesiems neturtinę žalą buvo atsižvelgta tik į nukentėjusiųjų interesus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priteisiant nukentėjusiesiems neturtinę žalą, pusiausvyra tarp jų ir nuteistojo V. T. teisėtų interesų išlaikyta. Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad priteistų pinigų sumų nuteistasis neturi, nes išlaiko du mažamečius vaikus, taip pat pinigai reikalingi jam pačiam, tačiau žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Be to, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir apeliacinio skundo argumentą, kad A. J. kraujyje buvo rasta alkoholio ir narkotinių medžiagų pėdsakų, todėl įvykio metu jis pats nepadarė nieko, kad būtų išvengta šaunamojo ginklo, kuriuo jis buvo nužudytas, demonstravimo. Byloje nustatyta, kad ginklo demonstravimo iniciatorius buvo pats nuteistasis V. T., kuris, būdamas neblaivus, nužudė A. J.. Byloje nenustatyti jokie A. J. veiksmai, kurie leistų daryti išvadą, jog pats nukentėjusysis elgėsi taip, kad išprovokavo nuteistojo elgesį, ir dėl to turėtų būti mažinamas nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis.

92Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad A. J. sesuo G. J.-Š. nebendravo su žuvusiu broliu tiek, kad galėtų gauti neturtinės žalos atlyginimą, be to, sesuo neįeina į CK 6.284 straipsnyje nurodytų asmenų, turinčių teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą, sąrašą. Savo teiginių dėl žuvusiojo ir jos sesers santykių, bendravimo ir artimo ryšio apeliantas niekaip nepagrindė, todėl apygardos teismas, pripažindamas A. J. ir jo sesers artimą ryšį, pagrįstai vadovavosi į normalia gyvenimiška praktika. Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, atlyginama visais atvejais. Apeliantas savo skunde teisingai nurodo, kad CK 6.284 straipsnyje „Atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą“ yra nurodyti asmenys, kurie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju (asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši norma nėra ribojanti, joje pateiktas artimųjų, galinčių pretenduoti į pinigus už neturtinę žalą, sąrašas nėra baigtinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-853/2007). Taigi vadovaujantis bendrąja CK 6.250 straipsnio nuostata ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, artimam giminaičiui, t. y. seseriai, neturtinė žala gali būti priteisiama.

93Kaip minėta, priteistos sumos atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, įvertinus nusikalstamais veiksmais sukeltus padarinius, iš esmės atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per didelės.

94Dėl turtinės žalos

95Bylos duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius A. J. vaikams E. J. ir S. J. skyrė valstybines socialinio draudimo našlaičių pensijas ir dėl išmokėtų sumų pareiškė civilinį ieškinį nuteistajam V. T. šioje baudžiamojoje byloje (t. 1, b. l. 130–136). Valstybinės socialinio draudimo našlaičių pensijos žuvusiojo vaikams buvo skirtos įvykus draudžiamajam įvykiui, o ne dėl to, kad nuteistasis V. T. žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui būtų padaręs savo nusikalstamais veiksmais tiesiogiai.

96BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Nors įstatyme konkrečiai nereglamentuojama, ar civilinį ieškinį pateikęs asmuo žalą patyrė tiesiogiai ar netiesiogiai, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog regresiniai ieškiniai nagrinėjami civilinio, o ne baudžiamojo proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2014). Atsižvelgiant į tai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus regresiniai reikalavimai V. T. turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Dėl to Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareikštas regresinis ieškinys V. T. paliekamas nenagrinėtas, o ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keičiama naikinant jos dalį dėl 3 397,67 Eur turtinės žalos civilinio ieškinio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui priteisimo iš V. T. (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad tai, jog ieškinys paliekamas nenagrinėtas, neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą.

97Nukentėjusios J. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu E. J. ir S. J. ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo nepagrįstai perdavė nagrinėti civiline tvarka, tačiau toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi teismas tik konstatuoja civilinės atsakomybės sąlygas (fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys), tačiau neturi teisės spręsti ieškinio iš esmės, t. y. nei nustatyti, iš ko priteisiama reikalaujama atlyginti žala, nei jos dydžio.

98Apeliantė J. J. skunde nurodo, kad pateikė visus reikiamus savo ir A. J. vaikų E. J. ir S. J. poreikius patvirtinančius dokumentus, tačiau BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka ne tik tuomet, kai negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio, bet ir tuo atveju, kai teismas negauna papildomos medžiagos. Apygardos teismas, išanalizavęs bylos duomenis dėl civilinio ieškinio, padarė teisingą išvadą, kad civilinio ieškinio klausimo negalima tiksliai išspręsti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos patikimos medžiagos apie A. J. iki mirties gautas pajamas, todėl nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams E. J. ir S. J. pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

99Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

Nutarė

100Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį dėl 3 397,67 Eur turtinės žalos civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui priteisimo iš V. T. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

101Nukentėjusiųjų G. J.-Š., G. J., L. J., nukentėjusiosios ir nukentėjusiųjų E. J. bei S. J. atstovės pagal įstatymą J. J. apeliacinius skundus atmesti

102Kitą Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Iš nuteistojo V. T. priteista 6 067,88 Eur turtinės... 3. Nukentėjusiesiems E. J. ir S. J.... 4. Iš nuteistojo V. T. priteista 3 397,67 Eur Valstybinio... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 6. V. T. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 19 d.,... 7. Nukentėjusioji G. J.-Š. apeliaciniame skunde nurodo,... 8. Byloje pateikti vaizdo kamerų įrašai nekelia abejonės, kad, prieš pat... 9. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog po savo veiksmų 10. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino... 11. Apeliantės nuomone, V. T. padarė nusikalstamą veiką... 12. Nukentėjusioji mano, kad turėtų būti svarstomas klausimas ir dėl... 13. Apeliantės manymu, dėl pirmiau nurodytų priežasčių, t. y. netinkamai... 14. Nukentėjusioji G. J.-Š. prašo pakeisti Kauno apygardos... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apeliantė 16. Nukentėjusieji G. J. ir L. J.... 17. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo... 18. Apeliantai teigia, kad netinkamai buvo surašytas kaltinamasis aktas, nes... 19. Apeliantai mano, jog, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą,... 20. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai nesutinka ir su ta Kauno apygardos... 21. Prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir pripažinti 22. Nukentėjusiosios ir nukentėjusiųjų E. J. bei 23. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovavo BK... 24. Apeliantė cituoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos... 25. Apeliantės manymu, nepagrįstai civilinio ieškinio klausimas dėl 26. Prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti ir... 27. Nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo... 28. Nuteistojo gynėjas nesutinka su teismo priteistais civiliniais ieškiniais,... 29. Gynėjas mano, kad teismas neatsižvelgė ir į daugiau teisingam civilinių... 30. Teismas, nustatydamas atlyginimo dydį už nukentėjusiųjų G. ir 31. Apeliantas mano, kad iš nuteistojo nepagrįstai priteista 3 397,67 Eur... 32. Gynėjas mano, kad jo ginamajam nepagrįstai nebuvo taikytos atsakomybę... 33. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, nes ji... 34. Gynėjas nesutinka ir su jo ginamojo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį,... 35. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad V. T.... 36. Gynėjas kelia dar vieną versiją, kad nusikalstama veika įvyko dėl... 37. Apeliaciniame skunde aprašoma, kaip atskirti neatsargų nusikaltimą nuo... 38. Sutinka, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30... 39. Gynėjas dar kartą kartoja apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir... 40. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m.... 41. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji ir jų atstovai... 42. Nukentėjusiosios G. J.-Š., nukentėjusiųjų 43. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį... 44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi... 45. Nuteistojo gynėjas skunde nepagrįstai neigia V. T.... 46. BK 129 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą... 47. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J. mirė nuo... 48. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-656 (14)... 49. Bylos duomenys patvirtina, kad po įvykio ginklus, įskaitant ir pistoletą... 50. Šiuos liudytojo V. B. parodymus patvirtina ir byloje... 51. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmiau aptarti liudytojo V.... 52. Teisėjų kolegija apelianto teiginius, kad liudytojų A.... 53. Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas... 54. Pasak nuteistojo gynėjo, pareigūnų J. L., 55. Nors apeliantas tvirtina, kad šie liudytojai patvirtina, kad jiems atvykus į... 56. Be to, paties nuteistojo V. T. parodymai aptariamu... 57. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių negalima sutikti su nuteistojo gynėjo... 58. V. T. nuteistas už tai, kad nužudė 59. Kolegija sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad 60. Negalima sutikti ir su nukentėjusiosios G. J.-Š.... 61. Spręsdamas klausimą dėl A. J. nužudymo kitų žmonių... 62. Vertinant V. T. šūvio į A. J.... 63. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 64. Dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui... 65. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiosios 66. Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti 67. Šioje baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte... 68. Nukentėjusiųjų G. J. ir L. J.... 69. BPK 70. Nagrinėjamu atveju byla perduota teismui dėl vieno asmens, t. y. 71. Dėl V. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ... 72. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio... 73. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. T. bylos... 74. Atmestinas ir apelianto prašymas... 75. Nėra pagrindo tenkinti V. T. gynėjo prašymo... 76. Dėl nuteistajam V. T. paskirtos bausmės ... 77. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė,... 78. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto 79. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas... 80. Apygardos teismas taip pat įvertino ir nuteistojo apeliaciniame skunde... 81. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmiau aptartos... 82. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo V. T.... 83. Negalima sutikti ir su nukentėjusiųjų apeliacinių skundų prašymu... 84. Dėl neturtinės žalos... 85. Apygardos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir... 86. Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai... 87. Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti... 88. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios... 89. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko nukentėjusiosios 90. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, didinti nukentėjusiesiems priteistą... 91. Nuteistojo V. T. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama,... 92. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad 93. Kaip minėta, priteistos sumos atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo... 94. Dėl turtinės žalos... 95. Bylos duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius... 96. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs... 97. Nukentėjusios J. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad... 98. Apeliantė J. J. skunde nurodo, kad pateikė visus... 99. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,... 100. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį dėl... 101. Nukentėjusiųjų G. J.-Š., G. J.,... 102. Kitą Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį palikti...