Byla 1A-375-148/2016
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos), teisėjų: Kęstučio Jucio, Elenos Vainienės, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, gynėjui advokatui Aivarui Giliui, civilinio ieškovo atstovui advokatui Antanui Markšaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

2BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

3BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, R. B. paskirtas bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, po to iš dalies sudedant su pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

5Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, R. B. paskirtos 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

6R. B. pagal BK 209 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7Iš nuteistojo R. B. priteista 110 493,82 Eur (381 513,08 Lt) BUAB „( - )“ naudai.

8Iš nuteistojo R. B. išieškota 52,38 Eur proceso išlaidų valstybės naudai.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

10R. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „( - )” (įmonės kodas ( - ), registruota adresu: Raseinių r., ( - )) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą ir pagal 2009-10-19 direktoriaus įsakymą Nr. V-3 dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo atlikdamas kasininko pareigas, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „( - )“ turtą – pinigines lėšas, suklastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus: kasos pajamų ir išlaidų orderius bei pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 2011 metais tyčia organizavo UAB „( - )“ buhalterinę apskaitą taip, kad ji būtų tvarkoma apgaulingai, bei pasisavino didelės vertės UAB „( - )“ turtą – pinigines lėšas, o būtent:

11tiksliai nenustatytu ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ne vėliau kaip 2011-05-04, suklastojo 2011-05-04 kasos išlaidų orderį Nr. 12, įrašydamas į šį dokumentą žinomai melagingas žinias apie nebūtą įvykį, t. y. apie gražintą paskolos dalį V. G. – 60078,72 litų, nors realiai ši ūkinė operacija neįvyko, taip pasisavino bendrovės piniginių lėšų – 60078,72 Lt, o suklastotą dokumentą pateikė įtraukti į UAB „( - )“ buhalterinę apskaitą, taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „( - )“ turtą – 60078,72 Lt.

12Tokiu būdu, jam suklastojus buhalterinės apskaitos dokumentus, negalima iš dalies nustatyti UAB „( - )” 2011 metų turto ir įsipareigojimų dydžio.

13Be to, R. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „( - )” (įmonės kodas ( - ), registruota adresu: Raseinių r., ( - )) direktoriumi, pagal UAB „( - )“ įstatų, įregistruotų 2009 m. spalio 7 d. Juridinių asmenų registre, 5.29.2 straipsnį, turėdamas teisę veikti bendrovės vardu ir vienasmeniškai sudaryti visus bendrovės sandorius, būdamas materialiai atsakingas už bendrovės turtą, pasinaudodamas užimamų pareigų jam suteikta teise disponuoti bendrovės turtu bei duoti nurodymus pavaldiniams dėl bendrovės turto panaudojimo, iššvaistė svetimą didelės vertės UAB „( - )“ turtą, o būtent:

  • 2010-08-01 sudaryta paskolos sutartis (be numerio) tarp UAB „( - )“ (įmonės kodas ( - ), registruota adresu: Klaipėda, ( - )) ir UAB „( - )“ dėl 58964 eurų paskolos suteikimo UAB „( - )“, ir ši paskola nebuvo panaudota UAB ,,( - )“ veikloje, tačiau pagal šią sutartį 2010 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais UAB „( - )“ išmokėta UAB „( - )“ lėšomis 17802,64 Lt palūkanų ir 2011 metų sausio–spalio mėnesiais UAB „( - )“ išmokėta UAB „( - )“ lėšomis 18914,44 Lt palūkanų, iš viso 36717,08 Lt palūkanų;

14- remiantis 2012-01-20 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartimi, už 1970 m. gamybos sunkvežimį „Saviem SG 4M“, kurio rinkos vertė 2012 m. sausio 20 dieną pagal 2013-05-30 transporto priemonės vertės nustatymo išvadą reg. Nr. 13-014/T yra 3500 litų, pagal 2012-01-21 kasos išlaidų orderį Nr. 6 S. V. išmokėjo 36000,00 Lt;

  • remiantis 2012-01-24 miškavežio manipuliatoriaus pirkimo-pardavimo sutartimi už miškavežio manipuliatorių, kurio rinkos vertė 2012 m. sausio 24 dieną pagal 2013-05-30 transporto priemonės vertės nustatymo išvadą reg. Nr. 13-016/T yra 9000 litų, pagal 2012-01-24 kasos išlaidų orderį Nr.7 E. M. išmokėjo 49100,00 Lt;
  • remiantis 2012-01-27 prikabinamo ekskavatoriaus pirkimo-pardavimo sutartimi už prikabinamą ekskavatorių, kurio rinkos vertė 2012 m. sausio 27 dieną pagal 2013-05-30 transporto priemonės vertės nustatymo išvadą reg. Nr. 13-017/T yra 8000 litų, pagal 2012-01-30 kasos išlaidų orderį Nr.8 R. D. išmokėjo 38500,00 Lt;

15- remiantis 2011-12-21 įmonės ( - ) išrašyta sąskaita (užsakymu) Nr. ( - ) d dėl dviejų autobusų „Setra“ pardavimo UAB „( - )“, išmokėjo įmonei „( - )“ 120848 Lt avanso, o sandoriui neįvykus, avansinį mokėjimą įmonei „( - )“ perkėlė į išlaidas.

16Nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Aivaras Gilys apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. B. nuteistas pagal BK183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį bei 184 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: R. B. dėl šių kaltinimų išteisinti, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; ieškovo BUAB „( - )“ ieškinį atmesti. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

17Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad būtina nustatyti ar R. B. jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą - 60078,72 Lt - tyčia neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu. Nekyla abejonių dėl to, jog šią pinigų sumą iš bendrovės kasos jis iš tiesų pasiėmė (tai patvirtina ir jis pats, ir buhalterinės apskaitos dokumentai). Tačiau tokią teisę jis pagal savo pareigas (direktoriaus ir kasininko) turėjo. Esminis momentas šiuo atveju yra tai, ar šiuos iš kasos pinigus jis neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savais, ar visgi, kaip jis pats nurodė - perdavė V. G., kaip dalį pastarojo suteiktos paskolos UAB „( - )” grąžinimo. Būtent šios faktinės aplinkybės nustatymas iš esmės turi lemti teismo išvadas dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pagrįstumo ar nepagrįstumo.

18Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog minėtų pinigų R. B. visgi neperdavė V. G., rėmėsi iš esmės dviem įrodymais: V. G. parodymais apie tai, kad jis šių pinigų iš R. B. negavo, ir, kaip svarbiausiu įrodymu - kasos išlaidų orderiu Nr. 12, kuriame nebuvo V. G., kaip pinigų gavėjo, parašo. Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neįvertino ir teismo posėdyje to paties V. G. bei liudytojos D. S. duotų parodymų (D. S. parodymai, kaip ir specialistės, net neaprašyti aprašomojoje nuosprendžio dalyje, o V. G. aprašyti nepilnai), kuriuose jie pripažino buvus tokį faktą, kuomet R. B. mokėjo pinigus V. G.. Tokio pobūdžio duomenų ignoravimas ir neįvertinimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, anot gynėjo, turi būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).

19Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog nors V. G. teigė, jog jis 2011 m. gegužės 4 d., kuomet buvo išrašytas minimas kasos išlaidų orderis Nr. 12, jokių pinigų iš R. B. negavo, vistik jis pripažino, jog buvo toks atvejis, kai jam R. B. mokėjo grynus pinigus, tačiau, anot V. G., tai buvo mokėjimas apie 5000 eurų sumos ir jis buvo susijęs su asmenine R. B. skola V. G.. Tai, kad yra dalyvavusi viename V. G. ir R. B. susitikime, kuriame V. G. mokėjo pinigus R. B., patvirtino ir liudytoja apklausta D. S.. Ji be to dar patvirtino, jog šis pinigų perdavimas vyko Raseiniuose, 2011 metų pavasarį, o ji dar padėjusi perskaičiuoti pinigus. Nors liudytoja, kuri yra V. G. pavaldinė, teigė neprisimenanti pinigų sumos, tačiau šie jos parodymai iš dalies patvirtina R. B. parodymus apie tai, kad jis 2011 m. gegužės 4 d. tuos kasos išlaidų orderyje nurodytus pinigus Raseiniuose perdavė V. G., o pinigų perdavime dalyvavo ir D. S.. Siekdamas paneigti tokias liudytojų prielaidas, R. B. teismui pateikė visus asmeninius V. G. išrašytus vekselius, taikos sutartį, patvirtintą teismo, bei atsiskaitymą pagal juos patvirtinančius dokumentus. Beveik visi R. B. atsiskaitymai pagal juos buvo atlikti pavedimais per banką, o dalis - išieškoti ir per antstolį. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog pagal šalių sudarytą taikos sutartį, R. B. įsipareigojo sumokėti V. G. iš viso 30 000 Lt ir 5000 eurų. Visi 30 000 Lt (ir dar daugiau, nes prisidėjo atlyginimas antstolio išlaidos) buvo sumokėti per banką arba antstolį. Tą patvirtina pateikti teismui dokumentai. Tuo tarpu 5000 eurų R. B. pagal taikos sutartį buvo įsipareigojęs sumokėti ir sumokėjo V. G. iki 2010 m. gruodžio 31 d., o tiksliau taikos sutarties pasirašymo dieną Klaipėdoje, o ne 2011 metų pavasarį Raseiniuose, kaip mėgina „pritempti“ liudytojai V. G. ir D. S., iš esmės pripažindami buvus pinigų mokėjimo iš R. B. V. G. faktą, tačiau neigdami, jog tai buvo būtent 2011 m. gegužės 4 d. mokėjimas UAB „( - )” vardu, pagal kasos išlaidų orderį Nr. 12. Tuo atveju, jei R. B. šių 5000 eurų nebūtų sumokėjęs taip, kaip numatyta taikos sutartyje, t. y. iki 2010-12-31, V. G. nedelsdamas būtų kreipęsis į antstolius dėl šios sumos priverstinio išieškojimo, kaip jis tai padarė dėl likusių 30 000 Lt, nurodytų taikos sutartyje.

20Gynėjas taip pat nurodo, jog tikslu įsitikinti V. G., kaip liudytojo bei jo parodymų patikimumu, teismo posėdyje gynybos prašymu teismas 2015 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje apklausė liudytojus N. M. ir A. L., tačiau jų parodymų ne tik, kad neįvertino, tačiau net ir neaprašė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Liudytoja N. M. parodė, jog turėjo verslo reikalų su V. G., iš kurio, savo įmonės interesams, skolinosi pinigų (UAB „( - )” taip pat skolinosi iš V. G.). Liudytojos teigimu, galutiniame rezultate, tam, kad išsaugotų savo įmonės akcijas, ji buvo priversta V. G. grąžinti ženkliai didesnę sumą, nei pasiskolino, nes V. G., pasinaudodamas savo paties ruoštos sutarties dviprasmiškumais, pareikalavo ženkliai didesnės sumos, nei buvo sutarta su liudytoja. Be to, V. G. pradėjo liudytojos N. M. įmonės valdymo perėmimo veiksmus, taip darydamas jai spaudimą. Liudytojas A. L. taip pat parodė, jog dėl nesąžiningų V. G. veiksmų yra nukentėjęs (šių liudytojų parodymai užfiksuoti 2015 m. birželio 17 d. teisiamojo posėdžio protokole).

21Byloje nustatyta, kad 2010 metų lapkričio 10 d. ir gruodžio 15 d. UAB „( - )“ pasiskolino iš V. G. vienerių metų laikotarpiui, t. y. iki 2011 m. gruodžio 31d. 50000 eurų su 3 procentų dydžio metinėmis palūkanomis (o tiksliau, sutartyse, kurias rengė V. G., buvo nurodytos 3 proc. mėnesinės palūkanos). Kaip parodė R. B., jis tokiu būdu buvo suklaidintas, nes manė, jog tariasi su V. G. dėl 3 proc. metinių palūkanų, kas tuo metu būtų atitikę rinkoje buvusią pinigų kainą. Tuo tarpu V. G., įrašydamas prie palūkanų žodį „menėsinių“ (vietoje žodžio „metinių“), suklaidino R. B. ir pasiekė, kad UAB „( - )“ būtų priversta mokėti V. G. itin dideles palūkanas.

22Į bylą pateiktame Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-476-267/2014 buvo konstatuota, jog UAB „( - )“ buvo nuostolinga ne 2011 m. sausio 7 d. su trečiuoju asmeniu UAB „( - )“ sudaryta ir pablogėjus bendrovės finansinei padėčiai po metų nutraukta paskolos sutartis, o su V. G. sudarytos paskolos sutartys, nes būtent dėl šių negrąžintų paskolų ir nesumokėtų neprotingai didelių palūkanų trečiasis asmuo V. G. Šiaulių apygardos teisme inicijavo bankroto bylą UAB „( - )“ ir jo ieškinys buvo patenkintas – 2012 m. gegužės 3 d. įmonei iškelta bankroto byla.

23Apeliantas nurodo, jog atmetus V. G. parodymus apie neva neperduotus jam 60078,72 Lt, lieka įvertinti buhalterinės apskaitos duomenis, susijusius su šia faktine aplinkybe. Šiuo atveju R. B., ne dėl savo kaltės negalėdamas pagrįsti pinigų perdavimo fakto V. G. (kadangi šis atsisakė pasirašyti ant kasos išlaidų orderio Nr. 12), įformino šią ūkinę operaciją taip, kaip numato buhalterinės apskaitos įstatymas - paprašydamas buhalterės surašyti buhalterinę pažymą, kurioje buvo nurodyti visi šiai ūkinei operacijai pagrįsti reikalingi duomenys.

24Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagristi apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusiu ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais, surašant buhalterine pažyma, kuri turi šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus rekvizitus. Taigi, įstatymas šiame straipsnyje aiškiai reglamentuoja tas situacijas, kai tam tikra ūkinė operacija negali būti pagrįsta dokumentais. Net ir tokiu atveju įstatymas leidžia tinkamai suforminti šią situaciją, tokiai ūkinei operacijai pagrįsti surašant buhalterinę pažymą, kurioje turi būti 13 straipsnio 1 dalyje numatyti rekvizitai. Šiuo atveju tokia buhalterinė pažyma, V. G. atsisakius pasirašyti kasos išlaidų orderyje ir tokiu būdu patvirtinti įvykusį pinigų jam perdavimą, būtent ir buvo surašyta ir ji yra byloje. Be to, LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 7 dalis numato, jog kai ūkinė operacija jau atlikta arba ūkinis įvykis baigėsi, bet nėra gautas tai patvirtinantis apskaitos dokumentas, surašomas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Šį dokumentą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Būtent toks laisvos formos apskaitos dokumentas (ir net ne laisvos formos, bet atitinkantis visus įstatyme jam keliamus reikalavimus), šiuo atveju ir buvo surašytas - buhalterinė pažyma, pasirašyta tiek įmonės buhalterio, tiek ir R. B. - asmenų, turinčių teisę šį dokumentą pasirašyti.

25Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad specialistė, duodama paaiškinimus 2015 m. gegužės 5 d. teisiamajame posėdyje, atsakydama į gynėjo klausimą, kuo remdamasi ji savo išvadoje nurodė, jog 60078,72 Lt perdavimo V. G. ūkinė operacija neįvyko, atsakė, jog rėmėsi V. G. parodymais, ir patvirtino, kad ši jos išvada yra „su prielaida“.

26Svarbiausias, apelianto nuomone, įrodymas, kurio pirmosios instancijos teismas vėl niekaip neįvertino, yra specialisto išvados 15 lape pateikta išvada, kurioje nurodyta: „UAB „( - )” direktoriaus R. B. 2011 m. balandžio mėn. - 2012 m. kovo mėnesio...> (apelianto pastaba – t., y. laikotarpio, į kurį patenka ir 2011 m. gegužės 4 d., kuomet išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 12 ir kuomet R. B. teigia sumokėjęs V. G. 60078,72 Lt kaip dalies ( - ) paskolos jam grąžinimą) <... avanso apyskaitoje įrašyta gauta pinigų suma sutampa su iš kasos ar atsiskaitomosios sąskaitos direktoriui R. B. išduota pinigų suma (apelianto pastaba - tai reiškia, kad pagal kasos išlaidų orderį Nr. 12 R. B. tikrai buvo išduoti 60078,72 Lt), <...pinigų panaudojimas, t. y. paskolų gražinimas, apmokėjimas tiekėjams ir kt. pagrįstas išlaidas patvirtinančiais dokumentais“ (specialisto išvados 15 lapas). Ši specialistės išvada paneigia ne tik jos pačios ankstesnes prielaidas, tačiau ir apskritai kaltinimą R. B. dėl nurodytos pinigų sumos pasisavinimo, nes joje daroma išvada, kuri nėra paneigta, jog 60078,72 Lt panaudojimas įmonės buhalterijoje yra pagrįstas išlaidas patvirtinančiais dokumentais. To pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai neįvertino.

27Be to, kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Šis būtinasis nusikaltimo sudėties požymis skundžiamame teismo nuosprendyje niekaip neįvertintas ir neaptartas. Kalbant apie įmonei (būtent UAB „( - )”, o ne V. G.) padarytą žalą, gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog įmonei šiame epizode buvo padaryta 60078,72 Lt žala. Šios aplinkybės teisme prokuroras net neįrodinėjo, o teismas - netyrė. Galiausiai, net jei būtų įrodyta, kad V. G. yra pareiškęs įmonei finansinį reikalavimą dėl 60 078,72 Lt, teismas turėtų įvertinti, ar tarp R. B. veiksmų ir įmonės patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. O tokio ryšio, apelianto nuomone, šiuo atveju nėra.

28Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, taip pat teisę, kad jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir jis turi turėti pakankamai laiko ir galimybių pasiruošti gynybai.

29Nagrinėjamu atveju apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip galima suprasti iš kaltinamojo akto formuluotės, pasireiškė tuo, kad R. B.:

    1. Turėdamas tikslą pasisavinti UAB „( - )” turtą - pinigines lėšas, klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus (kasos pajamų ir išlaidų orderius);
    2. Bei pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti,
    3. 2011 metais tyčia organizavo UAB „( - )” buhalterinę apskaitą taip, kad ji būtų tvarkoma apgaulingai.

30Tikslo pasisavinti įmonės lėšas nebuvo ir negalėjo būti, ir tokie kaltinimai dėl turto pasisavinimo jam neįrodyti. Buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimas, ne tik kad neįrodytas, bet ir kaltinimas toks tinkamai nepareikštas (kaltinamajame akte nėra jokios nuorodos į BK 300 straipsnį). O kalbant apie nurodytus buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimus, iš kaltinimo taip ir neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais R. B. prokuroro išvardintas įstatymo nuostatas pažeidė. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas šią nuosprendžio dalį, apsiribojo BK 222 straipsnio 1 dalies pacitavimu bei jos aiškinimu, tačiau jokių konkrečių R. B. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių ne tik, kad neanalizavo, bet apskritai nenurodė.

31Nagrinėjamu atveju, nei viename epizode nebuvo įrodyta, kad R. B. jam patikėtą turtą būtų perleidęs neteisėtai. O jei tai ir būtų padaręs neteisėtai, tai iš pareikšto kaltinimo ir jo pagrindu priimto apkaltinamojo nuosprendžio neaišku, kokius konkrečius norminius aktus ar sutartis, perleisdamas konkretų turtą, R. B. pažeidė. Beveik visų šiame kaltinime nurodytų epizodų atveju R. B. įmonės vardu sumokėjo įvairiems asmenims pinigus, tačiau tai kiekvienu atveju buvo daroma tam tikrų sandorių pagrindu, kurių teisėtumas teismo keliu nėra nuginčytas ir jie šalims turi įstatymo galią. Daugumoje epizodų neįrodyta ir tai, kad jam patikėtą turtą R. B. perleido neatlygintinai, kas taip pat yra vienas iš būtinųjų šios nusikaltimo sudėties požymių. Be to, turto iššvaistymas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Kaltininko kaltės turinys turi būti atskleistas kaltinime, tačiau to kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nėra.

32Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog kaltinimas dėl sunkvežimio SAVIEM SG įsigijimo grindžiamas iš esmės vien tik bankroto administratoriaus pasamdyto turto vertintojo išvada, o ne nešališko teismo eksperto. Ataskaitoje turto vertintojas nurodė įvertinęs turtą dviem datomis: 2012 m. sausio 20 d. (transporto priemonės įsigijimo sandorio sudarymo data) ir 2013 m. balandžio 22 d. (transporto priemonės apžiūros data). Iš transporto priemonės rinkos vertės nustatymo išvados matyti, jog abiems šioms datoms turto būklė yra ta pati, turto vertintojo nuomone, orientacinė transporto priemonės rinkos vertė yra ta pati. Vien tas faktas, jog ta pati transporto priemonė, vertintojo nuomone, jos vertinimo momentu kainuoja tiek pat, kiek ji kainavo daugiau negu prieš 15 mėnesių iki vertinimo, kelia pagrįstų abejonių tokios išvados teisingumu. Kita vertus, vertintojas, apklaustas teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, jog tai yra jo padaryta prielaida, be kurios jis nebūtų galėjęs įvertinti jokio turto atgaline data, t. y. konkretaus turto įsigijimo dienai, kadangi, kokia to turto būklė tai dienai buvo, vertintojui nežinoma (beje, šie, kaip ir daugelis kitų turto vertintojo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nuosprendžio aprašomojoje dalyje net neaprašyti). Vien jau tai yra pagrindas išvadai, jog visi kaltinimai, kurie R. B. grindžiami tokia turto vertintojo prielaida, kad tas pats turtas vertintojo apžiūros metu buvo tokios pat būklės, kaip ir jo įsigijimo metu, yra neįrodyti. Nenustačius, kokios iš tiesų būklės buvo turtas jo įsigijimo metu, ir, atitinkamai, retrospektyviai neįvertinus to turto vertės jo įsigijimo dienai, negali būti daromos ir išvados, jog kaltinamasis šį turtą įsigijo ne rinkos kaina.

33Vertintojo parinkti lyginamieji modeliai SAVIEM SG2 (1967 ir 1965 m. gamybos) nėra tapatūs 1970 m. gamybos SAVIEM SG4. Kaip nurodė vertintojas, jam nepavyko rasti visiškai tapačių modelių, nes tai pakankamai retas automobilis. Be to, lyginamieji pavyzdžiai skiriasi kuro rūšimi (abu varomi benzinu), kai tuo tarpu vertinamasis - dyzelinas. Beje, vertintojas rėmėsi duomenimis iš prancūziško tinklapio, tačiau pats teismo posėdyje pripažino, kad jis šios kalbos nesupranta (ataskaitos priedai taip ir liko neišversti į valstybinę kalbą). Išvadoje neįvertinta ir nepalyginta šių automobilių rida, variklio galingumas ir kt. Pats vertintojas savo išvadoje nurodė, kad nustatant transporto priemonės vertę rinkoje palyginamos tapačių transporto priemonių sandorių kainos. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau - vertinimo pagrindų įstatymas) bei LR finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje turto ir verslo vertinimo metodikoje. Pagal vertinimo pagrindų įstatymą, turto arba verslo vertė gali būti nustatoma pagal: pirkimo-pardavimo sandorius; turto sukūrimo (atkūrimo) sąnaudas; pajamas, gaunamas naudojant turtą, arba verslo pajamas; kitus Tarptautiniuose vertinimo standartuose ir Europos vertinimo standartuose nustatytus turto arba verslo vertės nustatymo pagrindus. Aiškinamajame rašte vertintojas nurodė, jog vidutinė rinkos vertė nustatyta lyginamosios vertės metodu, tam tikslui parenkamos tapačių automobilių rinkos kainos. Tačiau lyginamojo metodo esmė - vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui (Vertinimo metodikos 57 p.). Nustatant transporto priemonės vertę rinkoje, lyginamos tapačių transporto priemonių sandorių kainos (Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 5 p.). Nė vienas iš šių teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, turto vertės nustatymo pagal skelbimus dėl turto pardavimo, tai yra pagal pasiūlos kainas, nenumato. Šiuo atveju turto vertintojas rėmėsi ne sandorių kainomis, bet pasiūlos kainomis, taip pažeisdamas visus aptartus teisės aktų reikalavimus.

34Be to, teismas neįvertino tos turto vertintojo parodymais nustatytos aplinkybės, kad aikštelė, kurioje buvo laikomas visas jo vertintas turtas, tarp jo ir automobilis SAVIEM, buvo nesaugoma ir į ją bet kas galėjo patekti. Todėl lieka nepaneigta galimybė, jog automobilio būklė galėjo būti pabloginta dėl trečiųjų asmenų veiksmų jį niokojant, kadangi jis buvo paliktas be priežiūros bankroto administratoriaus. Skunde daroma išvada, jog ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita negali būti įrodymu šioje byloje, kadangi ji neatitinka įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų.

35Skunde taip pat nurodoma, jog sandorio dėl miškovežio manipuliatoriaus įsigijimo nenaudingumas įmonei buvo grindžiamas to paties turto vertintojo ataskaita, kurioje jis daro jokiais duomenimis nepagrįstą prielaidą, kad miškovežio manipuliatorius jo įsigijimo dieną, apie 15 mėnesių iki jo apžiūros, buvo tos pačios būklės. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ataskaitoje nurodyta, jog miškovežio manipuliatoriaus nėra galimybės indentifikuoti (2 t., b. l. 80). Be to, turto vertintojas į atliekamą turto apžiūrą nepakvietė nei R. B., nei šio turto pardavėjo E. M., kad jie galėtų patvirtinti arba paneigti, ar vertintojo apžiūrimas turtas be identifikacinių duomenų yra tikrai tas pats miškovežio manipuliatorius, kurį įsigijo R. B.. Taigi byloje nėra patikimų įrodymų, jog vertintojas apskritai įvertino tą patį turtą, kurį UAB „( - )” įsigijo iš E. M.. Turto vertintojas teismo posėdžio metu nesugebėjo paaiškinti, kodėl ataskaitos surašymo data nurodyta 2013-05-30, o visi skelbimai apie parduodamus miškovežio manipuliatorius atspausdinti 2013-06-02, t. y. jau po ataskaitos surašymo.

36Apelianto manymu, analogiška situacija yra ir dėl kaltinimo iššvaisčius už prikabinamą ekskavatorių sumokėtus pinigus. Nežinoma nei jo būklė ir vertė įsigijimo metu, o turto vertinimas pagrįstas ta pačia prielaida – kad jo būklė apžiūros metu yra tokia pat vienodai bloga kaip ir įsigijimo metu, nors tai neigia tiek R. B., tiek ir turto pardavėjas liudytojas R. D..

37Dėl ( - ) sumokėto avanso iššvaistymo apeliantas nurodo, jog kaltinimas šiame epizode suformuluotas taip: R. B. 2011 m. gruodžio 21 d. įmonės ( - ) išrašytos sąskaitos (užsakymo) Nr. ( - ) dėl 2-jų autobusų Setra pardavimo UAB „( - )” pagrindu, išmokėjo įmonei ( - ) 120848 Lt avanso, o sandoriui neįvykus, avansinį mokėjimą įmonei ( - ) perkėlė į išlaidas.

38Anot apelianto, iš šio kaltinimo neaišku, kas čia šituose R. B. veiksmuose yra nusikalstamo ar ekonomiškai įmonei nenaudingo. Ar dėl to buvo įmonei ar kam nors padaryta žala. Jei taip, kaip ši žala susijusi priežastiniu ryšiu su R. B. veiksmais ir t.t. Taip pat iš kaltinimo neaišku, kurie veiksmai - avanso sumokėjimas, ar visgi jo įrašymas į išlaidas buvo ekonomiškai įmonei nenaudingi ir/arba padarė žalos. Dėl tokio neaiškaus kaltinimo, kaltinamajam buvo sunku suprasti nuo ko jam gintis: ar jis kaltas dėl to, kad sumokėjo avansą, ar kad neįvykdė iki galo sandorio, ar kad nesusigrąžino to avanso, ar kad jį įrašė į sąnaudas. Tokio įstatymo reikalavimus neatitinkančio kaltinamojo akto pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis taip pat negali būti pripažintas teisėtu.

39Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, sukūrė dar vieną naują šio kaltinimo požymį - tai, kad avansas minėtai užsienio kompanijai buvo pervestas „be sutarties“. Kaip nurodė teismas, „kaltinamasis pervedė avansą už autobusus nepasirašęs jokios sutarties, o tik esant „( - )“ mokestiniam reikalavimui“. Tokio kaltinimo kaltinamajame akte R. B. nebuvo, tačiau, jis taip pat akivaizdžiai nepagrįstas. Teismui iškilo abejonių, ar apskritai sutartis su ( - ) buvo sudaryta, kadangi byloje esantis laidavimo ir mokėjimo garantijos raštas bei užsakymas Nr. ( - ) vizualiai ir savo turiniu nelabai panašūs į įprastą sutartį, kurioje aiškiai nurodytos šalys, papunkčiui išdėstytos susitarimo nuostatos ir pan.

40Nagrinėjamu atveju ( - ) ir ( - ) raštu sudarytą sandorį, kurį patvirtina užsakymas Nr. ( - )d, reikėtų kvalifikuoti kaip pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi šalys susitarė, jog ( - ) suras ir parduos ( - ) atitinkamus šalių aptartų parametrų autobusus (t. y. prekes), susitarė prekių kainą bei jos sumokėjimo tvarką, pagaliau - prekių pardavimo terminus. Vienintelė esminė pirkimo - pardavimo sutarties sąlyga yra tos sutarties dalykas, t. y. prekė, dėl kurios pardavimo šalys turi susitarti. Taigi pirkimo-pardavimo sutartis tarp minėtų šalių buvo sudaryta ir buvo pradėta vykdyti, UAB „( - )” sumokant pardavėjui ( - ) sutarto dydžio avansą.

41Tai, jog sudarytoje sutartyje buvo tariamasi apie sutarties sudarymo momentui dar konkrečiai pardavėjo neturimus, o tik ketinamus surasti ir pirkėjui perleisti autobusus, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, neįrodo šio sandorio neteisėtumo ar R. B. išankstinės tyčios iššvaistyti sumokėtą avansą.

42Kaltinamajame akte, formuluojant kaltinimą dėl BK 184 straipsnyje numatytos veikos, ne tik, kad neinkriminuojamas kaltinimas dėl pinigų sumokėjimo ( - ) be jokio teisinio pagrindo, tačiau priešingai, pripažįstama, jog kaltinamasis šį sandorį, kaip ir eilę kitų, visgi sudarė, tik teigiama, kad jis neįvyko. Apeliantas pažymi, kad civilinėje teisėje tokios sampratos, kaip „neįvykęs sandoris“ apskritai nėra. Sandoris gali būti sudarytas arba nesudarytas, gali būti vykdomas, netinkamai vykdomas arba apskritai nevykdomas, taip pat sandoris gali būti nutrauktas arba pasibaigti kitais pagrindais (pvz., įvykdymu). Todėl nelabai aišku, kaip turėjo būti suprantamas kaltinamajame akte nurodytas teiginys, kad sandoris neįvyko. Ar tai, kad jis buvo nesudarytas, ar tai, kad sandoris buvo nutrauktas, ar tai, kad jis tiesiog nebuvo įvykdytas. Jei kalbama apie paskutinį variantą, tuomet kyla klausimas, kaip galima įvertinti, ar sandoris įmonei buvo naudingas, ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, kaip teigiama kaltinime, jei pripažįstama, kad tas sandoris neįvykdytas. Kaip pasverti sandorio rezultatus (pvz., nustatyti, ar tie autobusai įsigyti už tinkamą kainą, ar jie vėliau parduoti pelningai, o gal kitu būdu įmonei davė naudos), kai tų rezultatų nėra, nes sandoris neįvykdytas, kaip yra kitų kaltinime nurodytų sandorių atveju, kur sandoriai buvo užbaigti (įsigytos transporto priemonės, įrengimai ir pan.) ir bent jau galima vertinti tokių sandorių ekonominį pagrįstumą. Būtent įrodinėjant kaltinimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir yra aktualios avanso sumokėjimo ir neatgavimo, taip pat paties sandorio neužbaigimo priežastys. Kalbant apie jas, apeliantas nurodo, kad pats avanso sumokėjimo faktas kaltinamajame akte niekur nėra įvardintas, kaip veiksmas nuo pat pradžių darytas žinant, jog sandoris apskritai neįvyks, su tikslu tiesiog tuos pinigus iššvaistyti. Kaltinamajame akte nėra nė vieno sakinio apie R. B. kaltės formą ir kryptingumą šiame epizode. Kaltinimas dėl avanso ( - ) iššvaistymo grindžiamas tuo, kad sandoriui neįvykus, avansinis mokėjimas buvo perkeltas į išlaidas.

43Kaip nurodė R. B., iki 2012 m. vasario 29 d. dienos autobusai iš tiesų nebuvo parduoti, t. y. sutarties įvykdymo terminas dėl įvairių priežasčių (nebuvo surasti tinkami autobusai) buvo pažeistas iš pardavėjo ( - ) pusės. R. B. dėl tokio sutarties pažeidimo iš pardavėjo pusės, gindamas įmonės interesus, neįvykdė įmonės vardu prisiimto įsipareigojimo sumokėti likusią kainos dalį - 140 000 eurų, kol nebus minėti autobusai surasti ir pasiūlyti pirkėjui - ( - ), nors tai pagal sutartį taip pat turėjo būti padaryta iki 2012 m. vasario 29 d. Be to, kaip jis pats teisme parodė, jis ragino pardavėją ( - ) vykdyti savo įsipareigojimus. Šie jo teiginiai nėra paneigti. Taigi faktinės aplinkybės, pagrįstos byloje surinktais įrodymais, įrodo, kad sandoris su ( - ) nebuvo įvykdytas iki galo ne dėl R. B. iš anksto ar vėliau susiformavusios tyčios to sandorio taip ir neužbaigti bei iššvaistyti sumokėtą avansą, bet dėl ne nuo R. B. priklausančių priežasčių – jis dar ir sirgo. Dėl tų pačių priežasčių R. B. nebespėjo ir imtis kokių nors priemonių, kad avansu sumokėti pinigai būtų atgauti iš ( - ).

44Dėl kaltinimo dalies dėl šio sumokėto avanso, neįvykus sandoriui, įrašymo į sąnaudas buhalterinėje įmonės apskaitoje, apeliantas nurodo, jog, kaip nurodė byloje apklaustas tuometinis buhalteris A. D., jis tai padarė dėl to, kad įmonė baigė veiklą (jai buvo iškeltas bankrotas), todėl tapo aišku, kad sandoris nebus užbaigtas, todėl jis, norėdamas tinkamai sutvarkyti įmonės buhalteriją, šią avanso sumą ir įrašė į išlaidas. Tai, kad toks įrašas galėjo būti padarytas būtent dėl tokių priežasčių, kurias nurodė liudytojas A. D., patvirtino ir posėdyje dalyvavusi specialistė, nurodydama, jog taip galėjo iš tiesų būti. Antra vertus, nėra pagrindo išvadai, jog savaime toks įrašymas iš vienos buhalterinės eilutės į kitą, padarė įmonei žalos, nes tai nepanaikino galimybių įmonei užbaigti šį sandorį arba išieškoti sumokėtą avansą (tai taip pat patvirtino specialistė).

45Dėl paskolos sutarties su UAB „( - )“ skunde nurodoma, jog R. B. kaltę neigė, teigdamas, kad jokia paskolos sutartis su „( - )“ nebuvo sudaryta, o įsiskolinimas „( - )“ buvo vekselių pagrindu, kurie pateikti į bylą, o tie vekseliai buvo pasirašyti dėl to, kad „( - )” pirko iš UAB „( - )“ autovežius ir šiuos autovežius sumokėjo ne tiesiogiai UAB „( - )“, bet įsipareigojo padengti UAB „( - )“ įsiskolinimą UAB „( - )“. Tai yra tos sumokėtos palūkanos buvo panaudotos įmonės „( - )” veiklai, kadangi minėtų vekselių pagrindu įsigijusi autovežius, „( - )” jais naudojosi, nors ir nebuvo iš karto už juos atsiskaičiusi. Kalbant apie pačią paskolos sutartį su UAB „( - )“, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atkreiptas teismo dėmesys į tai, kad ši sutartis nepasirašyta nei „( - )“, nei „( - )” atstovo. Joje yra tik „( - )“ antspaudas, tačiau neaišku nei kas jį, nei kokioms aplinkybėmis uždėjo. Tačiau teismas, kaip ir daugeliu atvejų, šių aplinkybių apkaltinamajame nuosprendyje niekaip neįvertino.

46Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Be to, jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CK 6.871 str. 2 d.). Jei neįrodyta, kad pinigai perduoti, laikoma, kad ir paskolos sutartis nesudaryta. Tas pats pasakytina ir tuo atveju, jei nesilaikoma rašytinės paskolos formos. Byloje esantis 2011 m. sausio 6 d. „( - )” kasos pajamų orderis Nr. IB taip pat nepasirašytas pinigus, neva, į ( - ) kasą įnešančio UAB „( - )“ direktoriaus T. R.. Be to, kaip pastebėjo ir specialistė savo išvadoje, pagal „( - )“ buhalterinius dokumentus išeina, kad T. R. pinigus neva paskolai gavo iš šios įmonės metais anksčiau, nei juos, neva, įnešė į „( - )” kasą. Šie duomenys, nors jų pirmosios instancijos teismas ir neįvertino, iš esmės patvirtina R. B. parodymus apie tai, kad jokia paskolos sutartis su „( - )“ nebuvo sudaryta ir pinigai nebuvo gauti. Tokiu būdu buvo suformintas atsiskaitymas už „( - )” išsimokėtinai pirktus autovežius. Spausdintas sutarties blankas, nors ir galimai su „( - )“ antspaudu, tačiau be šią sutartį sudarančių atstovų parašų, todėl negalima teigti, kad toks „dokumentas“ laikytinas rašytine paskolos sutartimi.

47Remiantis tokiais nei turinio, nei formos reikalavimų, keliamų įstatymo, neatitinkančiais dokumentais, negali būti daromos išvados apie R. B. kaltės įrodytumą. Be to, vekselių, kuriuos „( - )” išrašė „( - )“ naudai, pagrindu, buvo išsimokėtinai įsigyti 4 autovežiai ( - ) su puspriekabėmis. Tai patvirtina ne tik R. B. parodymai, bet ir byloje esanti 2010 m. birželio 22 d. PVM sąskaita-faktūra FOR2010 Nr. 0016 bei 2010 m. liepos 1 d. trišalė reikalavimų įskaitymo sutartis Nr. 1, duomenys apie PVM mokestinės prievolės perėmimą iš ( - ) į ( - ) (3 t., b. 1. 191-197), be to, liudytojo A. L. parodymai. Po įsigijimo šie sunkvežimiai buvo, iš pradžių, pelningai išnuomoti UAB „( - )“, o vėliau šiai įmonei ir kitoms perparduoti (2 t., b. 1. 6-34). Taigi palūkanos, sumokėtos už šiuos autovežius, o tiksliau už jų pardavimą išsimokėtinai, buvo panaudotos įmonės veiklai. Visų šių aplinkybių nei specialistė, nei teismas netyrė ir neįvertino, todėl teismo išvados dėl to, jog buhalteriniai dokumentai, neva, patvirtina buvusią paskolą, mokėtas palūkanas bei paskolos nepanaudojimą „( - )” versle, nepagrįstos.

48Šiaulių apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje apibendrintai nurodė, jog teismas daro išvadą, kad R. B. ne tik neefektyviai naudojo bendrovės veiklos metu sukauptą turtą, bet iššvaistė svetimą didelės 110 493,82 Eur (381 513,08 Lt) vertės UAB „( - )” turtą, todėl kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kaip teismas apskaičiavo šį turto iššvaistymo veiksmais, neva, R. B. padarytos žalos dydį, neaišku, kadangi apkaltinamajame nuosprendyje tai nenurodyta. Šis būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis nei atskirai prie kiekvienos veikos, nei bendrai nebuvo nurodytas ir kaltinamajame akte. Šis kaltinamojo akto trūkumas taip pat yra pagrindas išvadai, jog buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą. Kita vertus, nei iš kaltinamojo akto, nei iš apkaltinamojo nuosprendžio neaišku ir tai, kokiu pagrindu atskiri R. B. sudaryti sandoriai, kurių pagrindu jis kaltinamas didelės vertės svetimo turto iššvaistymu, buvo sujungti į vieną nusikalstamą veiką, susumuojant visais jais, neva padarytą turtinę žalą ir įvertinant ją, kaip kvalifikuojantį požymį (didelės vertės) bei atitinkamai šias veikas, kaip vieną, kvalifikuojant pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Šių veikų laikas skiriasi, jokia vieninga tyčia byloje neįrodyta ir net neįrodinėta.

49Net jei būtų pripažinta, jog R. B. pagrįstai apygardos teismo nuteistas už apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas turto pasisavinimo veikas, tokiais veiksmais padarytas žalos dydis bendrai paėmus nesudaro pirmosios instancijos teismo nurodytos bendros 110 493,82 Eur (381 513,08 Lt) sumos.

50Pripažinus kaltu R. B. dėl UAB „( - )“ neteisėtai sumokėtų 36 717,08 Lt palūkanų iššvaistymo, būtent ši suma turėtų būti pripažinta žala, o ne visa paskolos suma (58 964,00 Eur), kadangi R. B. buvo kaltinamas ne pačios paskolos pinigų, tačiau sumokėtų palūkanų iššvaistymu.

51Pripažinus R. B. kaltu dėl už sunkvežimį SAVIEM, miškovežio manipuliatorių ir prikabinamą ekskavatorių sumokėtų pinigų iššvaistymo, iš už kiekvieną turtinį vienetą sumokėtos kainos turėtų būti atimta likutinė nusipirkto turto vertė, nurodyta turto vertintojo. Ir tik gautas skirtumas galėtų būti laikomas įmonei padaryta žala. Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

52Šioje byloje iš esmės dėl visų iššvaistymo epizodų bankroto administratorius yra kreipęsis į teismus civiline tvarka ir kreditorių interesus turi galimybę ginti bei gina būtent civilinio proceso tvarka, kaip tai ir turėtų būti daroma šiuo atveju. Dėl jau minėto turto (sunkvežimio SAVIEM, miškovežio manipuliatoriaus, prikabinamo ekskavatoriaus) bankroto administratorius yra pareiškęs ieškinį Raseinių rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-55-476/2015, reikalaudamas visus šio turto pirkimo sandorius pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją, t. y. grąžinti įmonei sumokėtus pinigus. Visi šios bylos atsakovai (turto pardavėjai) yra mokūs fiziniai asmenys, todėl tuo atveju, jei teismas matys pagrindą ieškovo ieškinį tenkinti, išsiieškoti šias lėšas nebus jokių sunkumų. Taigi apeliantas nurodo, kad minimais sandoriais ar kokiais nors kitais sąmoningais nuteistojo veiksmais nebuvo apsunkinta galimybė kreditoriams išsiieškoti jų patirtą žalą, jei ji bus įrodyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad šioje dalyje civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius.

53Nors bankroto administratorius teigė, kad neva, tokia įmonė kaip ( - ) neegzistuoja ir jam nepavyko jos surasti, byloje esantys tarptautinio bendradarbiavimo pagrindu surinkti ir specialistės įvertinti duomenys patvirtina, jog ši įmonė egzistuoja ir ji yra veikianti. Be to, akivaizdu ir tai patvirtino specialistė, jog sumokėto avanso perkėlimas iš vienos buhalterinės eilutės į kitą, neatima iš įmonės teisės, ( - ) neįvykdžius savo įsipareigojimų surasti ir parduoti sutartus autobusus, grąžinti „( - )“ sumokėtą avansą.

54Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog išteisinus R. B. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, turėtų būti atmestas ir bankroto administratoriaus pareikštas civilinis ieškinys. Kita vertus, ieškovo pareikštas ir teismo priimtas ieškinys suformuluotas taip, kad iš jo neįmanoma suprasti, kokiais įrodymais ieškovas įrodinėja žalos faktą bei jos dydį. Nors kaltinamajame akte nurodoma, jog iš viso kreditoriams dėl neva nusikalstamų R. B. veiksmų - tyčinio bankroto, padaryta 529 445,23 Lt žalos, tačiau, administratorius iš kažkur paima 707 232,31 Lt sumą. Be to, neaišku, kaip R. B. veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su konkrečiais nuostoliais, kuo pasireiškė atsakovo kaltė dėl šių nuostolių padarymo. Taigi ieškinys nėra įrodytas, kadangi neįrodytos atsakovo R. B. civilinės atsakomybės sąlygos. Apelianto manymu, iš galutinio ieškovo ieškinio lakoniškumo akivaizdu, kad tokiu būdu ieškovas siekė išvengti eilinės nesėkmės teismui net nepriimant jo ieškinio, taip pat siekė išvengti tapataus reikalavimo pateikimo, nes, be šio civilinio ieškinio, ieškovas yra pareiškęs teismuose bylų, kurių bendra reikalavimo suma R. B. sudaro apie 700 000 Lt, o pagal CPK, kreiptis į teismą dėl to paties reikalavimo, tuo pačiu pagrindu, draudžiama.

55Pirmas ieškinys dėl bendros 443 796,01 Lt (kurio faktinis pagrindas didele dalimi sutampa su šioje byloje reiškiamo ieškinio faktiniu pagrindu, o būtent dėl žalos padarymo, neva, pasisavinant 60 078,72 Lt pagal kasos išlaidų orderį Nr. 12 bei 54 708,96 Lt pagal kasos orderį Nr. 3, taip pat dėl nurašyto turto vertės) pareikštas Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-476-267/2014, todėl skundžiamu nuosprendžiu teismas pagrįstai šioje dalyje paliko ieškinį nenagrinėtu.

56Antras ieškinys dėl sunkvežimio SAVIEM, miškovežio manipuliatoriaus ir ekskavatoriaus pirkimo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei pinigų grąžinimo (bendra ieškinio suma – 123 600 Lt), pareikštas Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-55- 476/2015. Todėl net ir pripažinus R. B. kaltu dėl šio turto iššvaistymo, civilinis ieškinys šioje dalyje baudžiamojoje byloje taip pat turėjo būti paliktas nenagrinėtu, kadangi jis šioje dalyje yra tapatus Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-55-476/2015 pareikštam ieškiniui.

57Trečias ieškinys, pareikštas taip pat Raseinių rajono apylinkės teisme (bendra ieškinio suma – 86 920,65 Lt) civilinėje byloje Nr. 2-1380-476/2014, kuriuo reikalaujama atlyginti žalą dėl to, kad, neva, R. B. galėdamas pelningai nuomoti tuos pačius autovežius SCANIA, pirktus iš „( - )“, be reikalo juos pardavė.

58Be to, neseniai administratorius Raseinių rajono apylinkės teisme pareiškė ir dar vieną ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-856-237/2015, kurioje prašo panaikinti R. B. sandorius, sudarytus su savo vaikais, dėl tam tikro nekilnojamojo turto dovanojimo (nors šie sandoriai sudaryti dar 2011 metais, kuomet nei bankroto byla „( - )“, nei jokios kitos bylos asmeniškai R. B. dar net nebuvo iškeltos).

59Taigi, šioje baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys be kita ko yra dar ir tapatus civilinėse bylose pareikštiems reikalavimams, todėl ir dėl to negalėjo būti tenkinamas ir net neturėjo būti priimtas.

60Apeliantas taip pat nurodo, kad reikšti ieškinį pagal BPK 109 straipsnį turi teisę tik žalos dėl nusikaltimo patyręs asmuo. Nei bankroto administratorius, nei pati „( - )“, pagal tai, kaip formuluojamas ieškinys, nurodant, jog žala ieškinyje išvardintais neva nusikalstamais R. B. veiksmais, padaryta „( - )“ kreditoriams, nėra kreditoriai, todėl tokį ieškinį turėtų teisę reikšti tik patys kreditoriai. Todėl administratoriaus ieškinys turėjo būti atmestas.

61Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo atstovas pasisakė, jog klausimus dėl R. B. veiksmų buvo galima išspręsti civilinio proceso tvarka.

62Nuteistojo R. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Nors pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad R. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

63Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių apygardos teismas neįsigilino į bylos esmę, neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką, todėl netinkamai įvertino įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, BPK 302 straipsnis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu. Toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

64Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011; Nr. 2K-P-183/2012; Nr. 2K-7-251/2013; Nr. 2K-451/2014; Nr. 2K-518/2014 ir kt.).

65Kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir todėl nepagrįstai kriminalizavo iš civilinio delikto kylančius teisinius santykius. Tuo buvo pažeistas proporcingumo principas, t. y. reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti.

66Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė R. B. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje.

67Pats R. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. G. bendrovei buvo paskolinęs 20 000 eurų. 2011 metais UAB „( - )“ iš Prancūzijos nupirko automobilį „Volvo XC 90“, o šį automobilį V. G. pageidavus pardavė būtent jam, tai yra V. G. buvo nupirktas automobilis už jo paskolintus pinigus. Su V. G. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, pardavimą apiformino išrašydami sąskaitą faktūrą, tačiau jis užrašė, kad sąskaita faktūra sugadinta, tai yra sugadintas kasos pajamų orderis, o sąskaita faktūra nesugadinta, nes su V. G. buvo sutarę, kad už šį automobilį dengs iš paskolos, tai yra, kad bus padaryta užskaita. Pinigų iš V. G. negavo ir nepasisavino, nors pasirašė, kad pinigai gauti, kadangi buhalterė taip įformino dokumentus. V. G. jį apkalba sakydamas, jog perdavė jam 54708,96 Lt, tačiau raštiškai jis tokios užskaitos nėra patvirtinęs. Paliepdamas buhalterei apiforminti automobilio pardavimą, jai nesakė, kaip iš tiesų bus atsiskaitoma, nors galėjo pasakyti, jog V. G. nemokės pinigų. Pripažįsta savo klaidą dėl to, kad buhalterei nepasakė, jog reikia „buhalteriškai sudengti“, nežino, koks dokumentas buhalterijoje gali patvirtinti užskaitą. Tuo metu nežinojo, kad sąskaita faktūra nereikalinga. V. G. jį apkalba, tuo metu su juo buvo verslo partneriai ir nežinojo, jog taip išeis. Už automobilį „Volvo“ iš V. G. pinigų negavo, tai buvo užskaita už paskolą, tačiau pasakė buhalterei, kad reikia padaryti užskaitą, tai yra, jog paskola V. G. grąžinta automobiliu. Mano, kad buhalterė žinojo, kaip buhalterijoje reikia padaryti užskaitą.

68Dėl jam pareikšto kaltinimo 2011 m. gegužės 4 d. suklastojus kasos išlaidų orderį, parodė, jog V. G. buvo grąžinta 17400 eurų, tai atitinka 60078,72 Lt. Pinigus pats perdavė V. G. pagal kasos išlaidų orderį, kurį išrašė buhalterė R. K., dalyvaujant D. S.. V. G. pinigus gavo, bet nepasirašė, kadangi tuo metu nebuvo buhalterės ir pinigų perdavimo metu kasos išlaidų orderis nebuvo išrašytas. Buvo nuspręsta, jog orderį V. G. pasirašys vėliau. Nors po to prašė V. G. pasirašyti, bet šis atsisakė pasirašyti. Nepamena, kada pirmą kartą po pinigų perdavimo prašė pasirašyti. Birželio mėnesį abu kartu važiavo į Prancūziją, jų santykiai dar buvo draugiški. Visas asmenines skolas V. G. yra grąžinęs.

692012 m. sausio 20 d. iš S. V. nusipirko automobilį „Saviem“ pagal pirkimo-pardavimo sutartį už kainą, kurios šis automobilis buvo vertas, nors pradinė kaina buvo 40 000 Lt. Prieš pirkdamas automobilį apžiūrėjo, tačiau neprisimena, ar jis buvo praėjęs techninę apžiūrą. Šio automobilio nespėjo įforminti UAB „( - )“ vardu dėl jo ligos, po pirkimo šis automobilis nebuvo eksploatuojamas.

70Nesutinka su specialisto išvada, kad bendrovė dirbo nepelningai. 2010 m. rugpjūčio 1 d. paskolos iš UAB „( - )“ neėmė, nežino, kodėl buhalterijoje pavaizduota kaip sutartis. Buvo nupirkti 4 automobilvežiai ir „( - )“ vardu pasirašyti vekseliai, buvo nustatytas apmokėjimo grafikas. UAB „( - )i“ iš „( - )” sumokėta pagal grafiką, jokių palūkanų nemokėjo. V. G. buvo UAB „( - )“ savininkas ir pareikalavo, kad finansiniai įsipareigojimai būtų UAB „( - )“ vardu. Kai pirko automobilvežius iš UAB „( - )“, ši bendrovė buvo skolinga UAB „( - )“, o skolą perėmė UAB „( - )” ir išrašė vekselius. 2011 metais turėjo širdies priepuolį, o 2012 m. birželio mėnesį jį ištiko infarktas, įmonės veikla buvo sustabdyta, nebuvo kam ja rūpintis.

712011 m. pirko perparduoti autobusus iš Prancūzijos, per tris kartus sumokėjo avansą – 35 000 eurų, tačiau Prancūzijos atstovai neįvykdė sutarties, o 2012 m. gegužės 3 d., iškėlus bankroto bylą, buvo atimta galimybė reikalauti sutarties vykdymo, nes siekiant tolimesnio sutarties vykdymo reikėjo nuvažiuoti į Prancūziją, apžiūrėti autobusus ir, jeigu atitinka sąlygas, sumokėti likusią sumą. Šios sumos nurašyti į išlaidas buhalterei nesakė.

72Mainų sutartimi buvo pirktas autobusas iš Rokiškio autobusų parko, kadangi jis nebuvo tinkamas eksploatacijai, nurašė į metalo laužą, todėl jiems buvo pelninga atiduoti į metalo laužą neatlygintinai. Autobusą „Man“ pardavė už 10 000 eurų Rokiškio autobusų parkui, o pirko už 4000 eurų. Norint parduoti, reikėjo daryti keitimą, nes jie pirkti negalėjo, o keisti galėjo. Bendrovė „( - )“ iš šios sutarties uždirbo 4000 eurų.

73Liudytojas S. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad maždaug 2001 metais jis įsigijo krovininį automobilį „Saviem SG 4M“ už 17 000 Lt, jis buvo netvarkingas, todėl jį remontavo, pats remontavo variklį. Neprisimena, kokio galingumo ir kokio litražo variklis, remontas kainavo apie 10 000 Lt. Po remonto tą automobilį naudojo ketverius metus. Kadangi nustojo ūkininkauti, automobilis stovėjo nenaudojamas penkerius metus, o jį pamatęs R. B. sugalvojo pirkti, nors jis jokių skelbimų nerašė, kad nori parduoti. Vaikai internete pažiūrėjo ir pasakė, kad už tokį automobilį galima prašyti 40 000 Lt, tačiau R. B. nusiderėjo ir už jį sumokėjo 36 000 Lt, pardavė su galiojančia technine apžiūra.

74Liudytojas E. M. teisme parodė, jog 2008 ar 2009 metais Rietavo turguje įsigijo miškavežio manipuliatorių su priedais, be dokumentų, už viską sumokėjo apie 25 000 Lt. Po įsigijimo jį tvarkė, todėl kaina išaugo, be to, jis norėjo dar ir uždirbti. Šį manipuliatorių jis 2011 m. vasarą perdavė R. B. ir sutarė, jeigu jam tiks, tai tada ir nupirks. Kadangi jam tiko, 2012 m. sausio mėnesį jam R. B. sumokėjo 49 000 Lt. Nemano, kad toks agregatas rinkoje kainuoja tik 9000 Lt, nes jam sakė, jog jo pirktas miškavežio manipuliatorius yra vokiečių gamybos.

752014 m. sausio 17 d. kaip liudytojas apklaustas R. D. parodė, kad 2012 metų sausio mėnesį R. B. pasiūlė jam parduoti prikabinamą ekskavatorių (keltuvą). Iš kur R. B. sužinojo, kad jis turi tokį ekskavatorių, nežino, nes niekur nesiskelbė apie pardavimą. Šį ekskavatorių jis pirko už 8000 eurų. Nors tą agregatą vadina ekskavatoriumi, tačiau jis yra prikabinamas mechanizmas ir kabinamas prie bet kokio traktoriaus. Ekskavatoriaus įsigijimo dokumentus pateikė Raseinių apylinkės teismui, kuriame yra nagrinėjamas civilinis ieškinys. R. B. prieš sandorį netikrino to agregato ir patikėjo R. B. žodžiu, kad veikiantis. Su R. B. sutarė kainą – 38 500 Lt, nors jis norėjo 40 000 Lt. Nesutinka su nuomone, kad šis agregatas vertas 8000 Lt.

76Liudytojas Z. T. teisme parodė, kad jis yra UAB „( - )“ direktorius ir kilnojamojo turto vertintojas, stažas daugiau nei 15 metų. Jis įvertino bankroto administratoriaus prašomą turtą: automobilį „Saviem SG 4M“, miškavežio manipuliatorių ir prikabinamą ekskavatorių, kurio pavadinimas paimtas vadovaujantis pirkimo pardavimo sutartimi. Kadangi manė, jog prikabinamas ekskavatorius veikė, todėl vertino ne kaip metalo laužą. Kadangi nerasta jokių identifikavimo duomenų, todėl negalėjo nustatyti jo keliamosios galios, nors jo pagrindinė funkcija kaip ekskavatoriaus – kasti griovius. Nors prikabinamo ekskavatorius kaušas buvo numestas atskirai, jį priskyrė šiam ekskavatoriui. Tvirtina savo duotas išvadas dėl nurodyto kilnojamojo turto įvertinimo.

77Liudytojas V. G. parodė, kad 2010 metų rudenį pas jį atvažiavo R. B. ir pasiūlė investuoti į jo bendrovę.UAB „( - )“ akcijų pirkimo dieną, t. y. 2010 m. lapkričio 10 d., jis paskolino įmonei 30000 eurų, paskui dar 20000 eurų. Automobilį „Volvo XC90“ įsigijo už 54708,96 Lt dar prieš 23000 eurų paskolą. Surašė sutartį ir kasos pajamų orderį, tačiau jis pastebėjo klaidą ir po 2–3 savaičių perrašė kasos pajamų orderį. Apie skolos užskaitą kalbos nebuvo. Tik po bankroto bylos iškėlimo sužinojo, kad R. B. neįnešė tų pinigų į kasą. Už automobilį sumokėjo grynais UAB „( - )“ direktoriui R. B.. Kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, kai praėjo pirmų paskolų terminai. Apie 60 000 Lt paskolos gražinimą kalbos nebuvo, tokios paskolos jis negražino. Save laikė UAB „( - )“ akcininku ir R. B. verslo partneriu. Pagal dvi sutartis su UAB „( - )“ buvo 36 procentai metinių palūkanų, mano kad tai normalu. Pamatęs UAB „( - )“ 2011 m. balansą sužinojo, kad įmonė dirbo pelningai. Mano, jog bankroto priežastis – pinigų pasisavinimas. R. B. jam mokėjo ir grynus pinigus, nes su juo turėjo reikalų užsienyje, jam pirkdavo užsienyje įvairių prekių, o Lietuvoje R. B. jam grąžino pinigus kaip fizinis asmuo. R. B. yra skolinęs nedideles pinigų sumas parduotuvėse be jokių dokumentų.

78Liudytoja R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad UAB „( - )“ dirbo nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. gegužės 27 d. nepilnu darbo krūviu. Jos darbo metu įmonės finansinė būklė pagal dokumentus buvo normali, nors ir sunki ekonominė būklė, kaip ir visame versle. Ji kasininko funkcijų nevykdė. Dėl 2011 m. vasario 18 d. išrašyto kasos pajamų orderio prisimena tai, jog direktorius pasakė, kad sandoris neįvyko, o dokumentas sugadintas, todėl ji ir parašė pažymą apie šio dokumento sugadinimą, kad neįvyko sandoris, pinigai į kasą neįnešti. Neįvykusio sandorio suma buvo apie 55000 Lt dėl automobilio „Volvo“, pirkėjas – V. G., pardavėjas – UAB „( - )“. R. B. jai neaiškino, kodėl neįvyko sandoris, o ji neklausė. Buhalterinę pažymą dėl kasos 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderio, kur nėra gavėjo parašo, parašė ji, nes R. B. pasakė, kad V. G. atsisakė pasirašyti apie pinigų gavimą, o ji neskambino V. G. siekiant išsiaiškinti, nors kelis kartus sakiusi R. B., kad reikalingas kasos išlaidų orderyje gavėjo parašas. Supranta, jog įtraukdama į buhalterinę apskaitą padarė pažeidimą, tačiau parašė pažymą apie pinigų išmokėjimą paliepta R. B..

79Liudytojas A. D. apklaustas teisme parodė, kad jis UAB „( - )“ dirbo nuo įsikūrimo dienos su pertraukomis, dirbo tik po kelias valandas tvarkydamas buhalterinius dokumentus. Dirbo nuo 2011 m. liepos mėnesio iki bankroto bylos iškėlimo ir buvo atleistas bankroto administratoriaus 2012 m. birželio mėnesį. 35 000 eurų, kiek prisimena, R. B. mokėjo grynais, kada ir kaip, ar per kelis kartus, nežino, tačiau jis jokio pavedimo nedarė. Jam R. B. pasakė, kad sandorio nebegali tęsti ir nebegali šių pinigų reikalauti, nes buvo toks susitarimas, todėl 35 000 eurų (120 000 Lt) avansinį įmokėjimą nurašė į sąnaudas, kurios reiškia patirtas išlaidas siekiant gauti pelną vykdant veiklą. Jis dalyvavo komisijoje ir pasirašė dėl įvairių medžiagų nurašymo, tačiau nurašytos medžiagos liko savo vietoje, jų niekur neišvežė. Žino, kad įmonėje buvo problemų dėl didelių akcininko V. G. procentų už paskolą. Mano, kad R. B. naiviai pasitikėjo V. G., nes prieš tai pelningai dirbusiai įmonei dėl paskolos pelnas mažėjo. Neprisimena, ar su R. B. aptarinėjo sunkvežimio „Saviem“, miško manipuliatoriaus, ekskavatoriaus pirkimus, nors kasos išlaidų orderius išrašė jis. R. B. ir jis žinojo apie nesumokėtus 117 000 Lt mokesčius valstybės biudžetui.

802013 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/24 konstatuojama, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216) 2 str. 8 d. nuostatas įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (galioja nuo 2008 m. liepos 1 d. pagal 2008 m. gegužės 22 d. LR įstatymą Nr. X-1557). UAB „( - )“ 2011 m. gruodžio 31 d. kreditorinis įsiskolinimas sudarė 271609,00 Lt, į balansą įrašyto pusės turto vertė sudarė 169760,00 Lt. Tyrimo metu įvertinus, kad iš visų į 2011 m. balansą įrašytų 271609,00 Lt įsipareigojimų pradelsti įsipareigojimai sudarė 216949,00 Lt ir 47189,00 Lt (216949,00-169760,00) viršijo pusę į 2011 m. balansą įrašyto turto vertės, konstatuota, kad UAB „( - )“ 2011-12-31 buvo nemoki.

812011 m. įvyko sandoris tarp UAB „( - )“ ut UAB „( - )“ dėl 166873,82 Lt paskolos su 36717,08 Lt palūkanomis gavimo. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus nenustatyta, kad 166873,82 Lt paskola buvo panaudota UAB „( - )“ veiklai vykdyti, o palūkanos, iš viso 36717,08 Lt, sumokėtos bendrovės UAB „( - )“ lėšomis, todėl 36717,08 Lt suma sumažėjo bendrovės „( - )“ galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais ir sumažėjo UAB „( - )“ mokumas 2011 metais.

82UAB „( - )“, būdama nemoki ir neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, 2012 m. sausio mėnesį keliskart didesne nei rinkos kaina įsigijo transporto priemones iš fizinių asmenų S. V., R. D. ir E. M., 2012 m. sausio mėnesį apmokėjo avansu 120848,00 Lt įmonei „( - )“ už autobusus, kai dėl nenustatytų priežasčių sandoris neįvyko bei 2012 m. sausio–vasario mėnesiais nurašė iš viso už 25993,28 Lt vertės turto.

83UAB „( - )” kreditoriai prarado dalį turto, t. y. 103100,00 Lt piniginių lėšų, kurios sumažėjo dėl UAB „( - )“ 2012 m. vykdytų transporto priemonių įsigijimo sandorių žymiai didesne nei rinkos verte, prarado 120848,00 Lt piniginių lėšų, kurios sumažėjo dėl 2012 m. sausio mėnesio 120848,00 Lt avanso apmokėjimo įmonei „( - )“ už autobusus bei kreditoriai prarado dalį turto bendroje turto masėje, bendras turtas sumažėjo dėl UAB „( - )“ 2012 m. sausio–vasario mėnesiais nurašyto iš viso už 25993,28 Lt vertės turto.

84Taip pat konstatuojama, kad UAB „( - )“ tvarkydama buhalterinę apskaitą nevykdė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX - 574):

  • 12 str. 1 d. nuostatų, nurodančių, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu ir 6 str. 2 d. nuostatų, nurodančių, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes: 2011 m. buhalterinę apskaitą įrašė 60078,72 Lt paskolos grąžinimą V. G., kai pinigų gavimas 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 12 nepatvirtintas pinigų gavėjo parašu, V. G. nurodė, kad 60078,72 Lt negavo.
  • 12 str. 4 d. nuostatų, nurodančių, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė, ir 6 str. 2 d. nuostatų, nurodančių, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes į 2011 buhalterinę apskaitą neįrašė 2011 m. vasario 18 d. kasos pajamų orderio CB Nr. 3, kuriame nurodyta, kad iš V. G. priimta 54708,96 Lt,
  • 19 str. 1 d. nuostatų, nurodančių, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, nes neišsaugojo 2011 m. vasario 18 d. kasos pajamų orderio CB Nr. 3, kuriame nurodyta, kad iš V. G. priimta 54708,96 Lt.

85Todėl specialisto išvadoje konstatuojama, kad dėl UAB „( - )“ į 2011 m buhalterinę apskaitą įrašytos neįvykusios 60078,72 Lt išmokėjimo V. G. ūkinės operacijos, dėl neišsaugoto ir į buhalterinę apskaitą neįrašyto 2011-02-18 kasos pajamų orderio CB Nr. 3, kuriame nurodyta, kad iš V. G. priimta 54708,96 Lt, tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti UAB „( - )” 2011 metų turto ir įsipareigojimų dydžio (3 t., b. l. 38–59).

86Pagal 2012 m. sausio 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2 išmokėta R. B. 51792 Lt avansu už prekes skirtas perparduoti (autobusas).

87Pagal 2012 m. sausio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 4 išmokėta R. B. 34528 Lt avansu už prekes skirtas perparduoti (autobusas).

88Pagal 2012 m. sausio 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 5 išmokėta R. B. 34528 Lt avansu už prekes skirtas perparduoti (autobusas).

89„( - )“ patvirtino gavusi nurodytą sumą, o UAB „( - )“ neįvykus sandoriui avansinį mokėjimą perkėlė į išlaidas (3 t., b. l. 96–104).

902011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 12 nurodoma, kad UAB „( - )“ išmoka V. G. 60078,72 Lt. Kasos išlaidų orderyje nėra gavėjo parašo (3 t., b. l. 75).

912011 m. vasario 18 d. kasos pajamų orderis Nr. 3, pagal kurį UAB „( - )“ priėmė 54708,96 Lt iš V. G., nurodytas kaip sugadintas. (3 t., b. l. 78).

92Pagal 2012 m. sausio 4 d. ir 2012 m. vasario 3 d. medžiagų nurašymo aktus nurašytas UAB „( - )“ 25933,58 Lt vertės turtas (3 t., b. l. 113–114).

932013 m. gegužės 30 d. transporto priemonės rinkos vertės nustatymo išvadoje reg. Nr. 13-014/T nurodoma, kad transporto priemonės „Saviem SG4M“ vertinimo dieną, t. y. 2013 m. balandžio 22 d. ir 2012 m. sausio 20 d., rinkos vertė – 3500 Lt (2 t., b. l. 60).

942013 m. gegužės 30 d. miškavežio manipuliatoriaus rinkos vertės nustatymo išvadoje reg. Nr. 13-016/T nurodoma, kad miškavežio manipuliatoriaus vertinimo dieną, t. y. 2013 m. balandžio 22 d. ir 2012 m. sausio 24 d., rinkos vertė – 9000 Lt (2 t., b. l. 79).

952013 m. gegužės 30 d. prikabinamo ekskavatoriaus rinkos vertės nustatymo išvadoje reg. Nr. 13-017/T nurodoma, kad prikabinamo ekskavatoriaus vertinimo dieną, t. y. 2013-04-22 ir 2012-01-27, rinkos vertė – 8000 Lt (2 t., b. l. 97).

96Iš taikos sutarties (5 t., 35 b. l. – teismo nutartis, 5 t., b. l. 37–38) matyti, kad 2010 m. lapkričio 10 d. R. B. sutinka dalimis grąžinti V. G. 30 000 Lt skolą, tačiau iš antstolės pažymos matyti, kad skola buvo išieškota tik pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą 2012 m. lapkričio 22 d.

97BUAB „( - )“ bankroto administratorius UAB „( - )“ pateikė UAB „( - )“ kreditorių sąrašą (3 t., b. l. 176–185).

98Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centro“ rašto matyti, kad apie transporto priemonę „Saviem SGM“, valst. Nr. ( - ) identifikacijos Nr. ( - ), techninės apžiūros atlikimą informacinėje sistemos bazėje duomenų nerasta (5 t., b. l. 34).

99Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centro“ rašto matyti, kad apie transporto priemonę „Saviem SGM“, valst. Nr. ( - ) identifikacijos Nr. ( - ), techninės apžiūros atlikimą informacinėje sistemos bazėje duomenų nerasta. Informacija kaupiama nuo 2006 metų sausio 1 d. (6 t., b. l. 3).

100Iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ rašto matyti, kad transporto priemonei „Saviem SGM“, valst. Nr. ( - ) identifikacijos Nr. ( - ), privalomoji techninė apžiūra buvo atlikta 2005 m. rugsėjo 9 d. ir galiojo iki 2006 m. rugsėjo 9 d. Nuo 2005 m. transporto priemonė techninei apžiūrai buvo pateikta vieną kartą. (6 t., b. l. 4).

101Iš transporto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad S. V. pardavė transporto priemonę „Saviem SGM“, valst. Nr. ( - ) identifikacijos Nr. ( - ), UAB „( - )“ direktoriui R. B. (5 t., b. l. 29).

102Visi šie išvardinti įrodymai buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme ir jie išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

103Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, kolegijos nuomone, teismui leido tiksliai ir išsamiai nustatyti visas bylos aplinkybes, būtinas sprendžiant klausimą, ar buvo padarytos nusikalstamos veikos, ar nustatyti visi nusikalstamų veikų sudėties būtinieji požymiai, taip pat sprendžiant klausimą dėl konkretaus traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės. Iš bylos matyti, kad R. B. nuteistas dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bei didelės vertės svetimo turto iššvaistymo.

104Iš pradžių kolegija pasisakys apie svetimo turto pasisavinimą bei apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas R. B. kaltę dėl pastarųjų nusikalstamų veikų, nuosprendyje nurodė, jog nors jis neprisipažino pasisavinęs 60 078,72 Lt ir apgaulingai tvarkęs UAB „( - )“ buhalterinę apskaitą, jo kaltė įrodyta liudytojų V. G. ir R. K. parodymais, specialisto išvadomis. V. G. parodė, jog R. B. jam neperdavė 60 078,72 Lt kaip dalinio skolos grąžinimo. Teismas nurodė, jog UAB „( - )“ direktorius, eidamas ir šios įmonės kasininko pareigas, žinojo ir suprato tokių finansinių dokumentų forminimo tvarką, kad perduodant bendrovės pinigus reikalingas gavėjo parašas, tačiau, nežiūrint į tai, jo nurodymu ši neįvykusi operacija buvo įtraukta į buhalterinę apskaitą, tai yra apie tariamai grąžintą paskolos dalį: 60 078,72 Lt V. G. be gavėjo parašo. Nors buhalterė R. K. nurodė ne kartą priminusi R. B. apie pinigų gavėjo parašo būtinybę, jis nesiėmė jokių veiksmų siekiant išspręsti tariamai kilusią problemą dėl parašo trūkumo. R. B. parodymus, kad jis skambinęs ir prašęs V. G. pasirašyti, o vėliau supratęs jog V. G. nepasirašys, teismas atmetė, nes jie, anot teismo, prieštarauja ne tik liudytojo V. G. parodymams bet ir elementariam gyvenimiškos situacijos vertinimui, tai yra didelės vertės svetimo turto perdavimas be šio fakto patvirtinimo savaime įpareigoja tokį subjektą veikti operatyviai – kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir t. t. Byloje nėra jokių duomenų, o pats R. B. taip pat nenurodė, kad būtų ėmęsis kokių nors neatidėliotinų veiksmų tariamai susidariusiai situacijai pakeisti. Tą pačią dieną surašyta buhalterinė pažyma nepateisina svetimų pinigų perdavimo (3 t., b. l. 81). Be to, šioje pažymoje nurodyta, kad buhalterė dirbdama nepilną darbo dieną išvyko į namus, todėl nedalyvavo išmokant pinigus V. G. 2011 m. gegužės 18 d. Vien pažymos surašymas tos pačios dienos data kaip ir kasos išlaidų orderio prieštarauja buhalterės pasirašytai pažymos datai, tuo labiau, kad ji negali nei patvirtinti, nei paneigti pinigų perdavimą V. G., nes, kaip nurodė buhalterė R. K. pažymoje bei apklausiama teisme, ji nedalyvavo pinigų perdavime. Šiuo atveju liudytojo ir UAB „( - )“ akcininko iniciatyva 2012 m. gegužės 3 d. (4 t., b. l. 64–65) buvo iškelta bankroto byla, kurios metu liudytojas V. G. ir sužinojo apie tariamą jam paskolos sugrąžinimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog R. B. veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad jo žinioje esantį bedrovės turtą: 60 078,72 Lt bendrovės pinigines lėšas savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, taip ne tik pažeisdamas bendrovės interesus, bet ir darydamas bendrovei žalą, ir to norėjo. R. B. tyčios kryptingumą teismas grindė tuo, kad jis, paėmęs iš bendrovės kasos pinigus, buhalterei liepė šią operaciją įtraukti į apskaitą, jai teigdamas, jog 60 078,72 Lt perdavė V. G., žinodamas ir suprasdamas pinigų perdavimo forminimo tvarką bei gavėjo parašo būtinybę. Bet koks turto pagrobimo, nepriklausomai nuo jo formos, motyvas ir tikslas iš esmės nieko nekeičia, nes kaltininkas vis tiek neteisėtai kėsinasi į svetimą nuosavybę, todėl nėra svarbu, ar tai daro iš savanaudiškų, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Taigi teismas R. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimas, taip pat ir pagal kilusias pasekmes – negalimumą iš dalies nustatyti UAB „( - )“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

105Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. B. nuteistas nepagrįstai, nes išnagrinėti įrodymai nepatvirtina nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje neatsiejo baudžiamosios atsakomybės nuo kitų atsakomybės (šiuo atveju – civilinės) rūšių, nesivadovavo kasacinėse nutartyse ne kartą pateiktais šio klausimo išaiškinimais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šioje byloje baudžiamosios atsakomybės atskyrimo nuo civilinės atsakomybės klausimas net nebuvo sprendžiamas.

106Kaip minėta, pagrindiniai pirmosios instancijos teismo įrodymai, kuriais remiantis jis pripažino R. B. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, yra V. G. parodymai, R. K. parodymai ir specialisto išvada. Byloje iš tiesų neabejotinai įrodyta, kad R. B. iš bendrovės „( - )“ kasos paėmė 60 078,72 Lt. Pagrindinis momentas šiuo atveju yra ar jis tuos pinigus panaudojo savo reikmėms, ar perdavė V. G. kaip dalį jo suteiktos paskolos bendrovei grąžinimo. Liudytojas V. G. neigia gavęs minėtus pinigus, kaip ir tai, kad atsisakė pasirašyti ant kasos išlaidų orderio. Tuo tarpu R. B. parodė, kad tuos pinigus jis perdavė V. G., o šis atsisakė pasirašyti ant kasos išlaidų orderio, nes nebuvo buhalterės. Teismas tokiais nuteistojo parodymais nepatikėjo, nes, anot teismo, jie prieštarauja V. G. parodymams ir gyvenimiškai logikai, neva R. B. tokiu atveju turėjo kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Tačiau kolegija nepritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pirmiausia, ir pats teismas savo nuosprendyje pripažino, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, R. B. ir V. G. intensyviai bendravo sprendžiant bendrovės verslo klausimus. V. G. buvo AB „( - )“ direktorius, o R. B. UAB „( - )“ direktorius, juos siejo įvairūs bendri projektai, verslo ryšiai, V. G. skolino R. B. pinigus kaip fizinis asmuo, bei V. G. vadovaujama UAB „( - )“, kaip juridinis asmuo, skolino pinigus R. B. vadovaujamai UAB „( - )“. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp jų anksčiau buvo kilę civiliniai ginčai, kurie buvo nagrinėjami teisme, tačiau po to jie vėl bendravo, juos ir toliau siejo verslo reikalai (5 t., b. l. 35–38). Tarp R. B. ir liudytojo V. G. susiklostė sudėtingi ir painūs verslo santykiai, nesutarimai dėl įvairių sandorių. Todėl natūralu, jog R. B. nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Antra, teismas nurodė, jog R. B. kaltę pasisavinus didelės vertės turtą bei apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą įrodo ir R. K. parodymai. Tačiau iš šios liudytojos parodymų tokių išvadų daryti nėra jokio pagrindo. R. K., kaip jau išdėstyta šiame nuosprendyje, teisme parodė, kad buhalterinę pažymą dėl kasos 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderio, kur nėra gavėjo parašo, parašė ji, nes R. B. pasakė, kad V. G. atsisakė pasirašyti apie pinigų gavimą, o ji neskambino V. G. siekiant išsiaiškinti. Taigi šios liudytojos parodymai tik patvirtina, kad R. B., kaip ir priklausė nagrinėjamu atveju, paprašė buhalterės surašyti atitinkamos formos pažymą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais, surašant buhalterinę pažymą, kuri turi šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus rekvizitus. To paties įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai ūkinė operacija jau atlikta arba ūkinis įvykis baigėsi, bet nėra gautas tai patvirtinantis apskaitos dokumentas, surašomas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Šį dokumentą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Nagrinėjamoje byloje yra surašyta buhalterinė pažyma, pasirašyta R. B. ir buhalterės. Be to, dar atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialistė D. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme, negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad pinigų perdavimo V. G. operacija neįvyko, paaiškino, kad tokia išvada yra su prielaida. Dar daugiau, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė apeliantas, vertinant nagrinėjamą atvejį, ypatingai svarbi yra specialisto išvada Nr. 5-4/24, kurioje nurodyta, kad UAB „( - )“ direktoriaus R. B. 2011 m. balandžio mėn. – 2012 m. kovo mėn avanso apyskaitose įrašyta gauta pinigų suma sutampa su iš kasos ar atsiskaitomosios sąskaitos direktoriui R. B. išduota pinigų suma, pinigų panaudojimas, t. y. paskolų grąžinimas, apmokėjimas tiekėjams ir kt. pagrįstas išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą ignoravo ir apie tai nieko nepasisakė. Be to, teismas nuosprendyje nieko nepasisakė ir apie liudytojos D. S. parodymus, nors ši liudytoja apklausta teisme. Ši liudytoja, kuri yra V. G. pavaldinė, teisme parodė, jog 2011 m. gegužės mėnesį matė kaip R. B. perdavė V. G. pinigus, tik ji neprisimena kokią sumą. Tokie liudytojos parodymai iš dalies patvirtina R. B. parodymus dėl 2011 m. gegužės 4 d. įvykusio pinigų perdavimo V. G.. Ir nors V. G. pripažino, kad toks pinigų perdavimas buvo, tačiau tai buvo 5000 Eur skola, tokią versiją paneigia ne tik R. B. parodymai, bet ir rašytinė bylos medžiaga. Iš tiesų iš byloje esančios 2010 m. lapkričio 10 d. taikos sutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutarties matyti, kad R. B. ir V. G. kreipėsi į teismą prašydami patvirtinti taikos sutartį, R. B. įsipareigojo sumokėti V. G. tokias sumas pinigų: 5000 Eur ir 30 000 Lt (po 10 000 Lt) (5 t., b. l. 35-38). Tuo tarpu iš byloje esančios antstolės pažymos apie skolos mokėjimą nurodyta, kad 2012 m. sausio 23 d. buvo užvesta vykdomoji byla dėl 30 000 Lt skolos išieškojimo iš R. B. V. G. naudai (5 t., b. l. 41). Liko nepaneigti R. B. parodymai, kad 5000 Eur sumą jis grąžino V. G. iki 2010 m. gruodžio 31 dienos, kaip ir buvo nurodyta minėtoje taikos sutartyje bei apylinkės teismo nutartyje, priešingu atveju, V. G. būtų kreipęsis dėl skolos išieškojimo, ką ir padarė dėl 30 000 Lt sumos, netrukus po nustatyto grąžinimo termino.

107Taigi iš esmės teismas R. B. kaltę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį grindė pinigų paėmimo faktu. Tokia argumentacija yra netiksli, nes vien turto paėmimo faktu negali būti grindžiamas visos veikos kvalifikavimas. Veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų atitiktis BK straipsnio dispozicijos visiems požymiams. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, apie turto pasisavinimą galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius.

108Teismas apie nuteistojo R. B. veikos atitikimą BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį – pinigų paėmimą iš bendrovės kasos, o dėl jo tyčios padarius būtent šią nusikalstamą veiką konkrečių argumentų nepateikė, pažymėdamas, kad tolesnis pinigų likimas kvalifikuojant jo veiksmus jokios įtakos neturi. Tokia formuluotė rodo, kad teismas netyrė nuteistojo psichinio santykio su daroma veika, būtent – ar pinigų paėmimas nuteistajam R. B. buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Tik nustačius tokią aplinkybę būtų galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės (kasacinė nutartis 2K-575/2010).

109Pagal BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

110Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012). Taigi sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-84/2012, 2K-138/2014 ir kt.).

111Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis ne tik nepasisavino kaltinime nurodyto svetimo turto, tačiau ir neturėjo tokio tikslo ir tokios tyčios. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad R. B. tiesioginę tyčią pasisavinti bendrovės pinigus rodo tai, kad jis, paėmęs pinigus iš kasos, nurodė buhalterei parašyti pažymą, jai teigdamas, kad 60 078,72 Lt jis perdavė V. G.. Tačiau minėta aplinkybė niekaip neįrodo asmens tiesioginės tyčios pasisavinti pinigus. Ji tik patvirtina, kas asmuo suprato, kad nesant kasos išlaidų orderyje vieno būtino parašo, vis tiek privalo kažkaip tą operaciją užfiksuoti, ką, remdamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, ir padarė. Kita vertus, kaip minėta, aklai tikėti vieno liudytojo V. G. parodymais, kuris, beje, yra suinteresuotas asmuo, ir jo parodymais grįsti asmens kaltę, negalima.

112Dar daugiau, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme (kasacinė nutartis 2K-P-78/2012). Nagrinėjamoje byloje jokia reali žala dėl turto pasisavinimo net neįrodinėta, teismas nuosprendyje nieko šiuo klausimu nepasisakė. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinė nutartis Nr. 2K-161-788/2015). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

113Tačiau ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo matyti, kad iš R. B. ieškovui BUAB „( - )“ priteista 17 400 Eur (60 078,72 Lt) dėl 2011 m. gegužės 4 d. iš kasos paimtų ir neperduotų V. G. pinigų (4 t., b. l. 117–130). Tai rodo, kad dėl šios pinigų sumos ne tik nesumažinta ar neatimta teisė gintis civilinio proceso tvarka, bet ja ir pasinaudota.

114Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija dar kartą konstatuoja, kad nuteistojo R. B. veikoje nėra nusikalstamos veikos (turto pasisavinimo) sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Tačiau šalia to taip pat daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neatribojo baudžiamosios ir civilinės teisinės atsakomybės ir dėl to taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 183 straipsnio 2 dalį.

115Tas pats pasakytina ir apie R. B. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas šioje nuosprendžio dalyje apsiribojo tik baudžiamojo įstatymo pacitavimu ir paaiškinimu, kad R. B., būdamas UAB „( - )“ direktorius ir pagal BAĮ 21 straipsnį atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, tyčia organizavo UAB „( - )“ buhalterinę apskaitą taip, kad ji būtų tvarkoma apgaulingai, nes pasisavindamas didelės vertės UAB „( - )“ turtą – 60078,72 Lt pinigines lėšas ir nurodydamas R. K. buhalterinėje apskaitoje parodyti tų pinigų perdavimą V. G., apgaulingai organizavo ir tvarkė buhalterinę apskaitą. Tačiau tokie lakoniški nemotyvuoti sakiniai negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas.

116Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veikos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.

117Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys be nurodytų aplinkybių nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys Nr. 2K-233/2014, 2K-508-976/2015). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas konstatuotos tyčios nepagrindė, jos rūšies nenustatė, o apsiribojo sakiniu: “R. B., būdamas UAB „( - )“ direktorius ir pagal BAĮ 21 straipsnį atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, tyčia organizavo UAB „( - )“ buhalterinę apskaitą taip, kad ji būtų tvarkoma apgaulingai, nes pasisavindamas didelės vertės UAB „( - )“ turtą – 60 078,72 Lt pinigines lėšas ir nurodydamas R. K. buhalterinėje apskaitoje parodyti tų pinigų perdavimą V. G., apgaulingai organizavo ir tvarkė buhalterinę apskaitą.“ Pagal teismą išeitų taip, kad R. B. tyčia organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes pasisavindamas bendrovės pinigus, apgaulingai organizavo ir tvarkė buhalterinę apskaitą. Šiuo ne itin suprantamu ir ne visai logišku sakiniu teismas grindė asmens kaltę pagal baudžiamąjį įstatymą. Kaip minėta, prielaidomis ir spėlionėmis asmens kaltė grindžiama negali būti, o visi neaiškumai ir abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai.

118Baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu kasacinėje praktikoje yra pasisakyta daug kartų.

119Teismas, nagrinėdamas bylas dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių, kiekvienu atveju privalo išdėstyti aiškias ir motyvuotas išvadas, kokiomis sąlygomis kilę civiliniai santykiai transformavosi į baudžiamuosius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K- P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013). Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis, atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2013, 2K-451/2014 ir kt.).

120Jau buvo paminėta, kad skundžiamame nuosprendyje baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas net nebuvo aptartas. Tuo tarpu kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis tarp bendrovės „( - )“ iš vienos pusės ir R. B. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai į baudžiamuosius teisinius santykius neperaugo. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tas pačias jau išdėstytas bylos aplinkybes. Net ir pripažįstant, kad R. B. paėmęs iš bendrovės kasos 60 078,72 Lt nesilaikė nustatytos buhalterinės tvarkos, nėra jokių duomenų, kad jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, apsunkinančius galimybę kitai šaliai ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Nenustatyta ir jokių aplinkybių, dėl kurių tokių teisių įgyvendinimas būtų tapęs neįmanomu. Priešingai, jau nurodytas teismo sprendimas civilinėje byloje, kuriuo BUAB „( - )“ iš R. B. priteista 60 078,72 Lt, rodo, kad civiliniai santykiai į baudžiamuosius teisinius santykius neperaugo.

121Dėl R. B. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

122Pirmosios instancijos teismas R. B. pripažino kaltu ir nuteisė taip pat pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą. Teismas, grįsdamas tokį savo sprendimą, nuosprendyje nurodė, kad blogas įmonės valdymas pasireiškė akivaizdžiai nenaudingų ir įmonės tikslams prieštaraujančių pirkimo sutarčių sudarinėjimu. Iš byloje esančių pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad per labai trumpą laikotarpį – nuo 2011 m. gruodžio 21 d. iki 2012 m. sausio 27 d. kaltinamasis R. B. sudarė UAB „( - )“ nenaudingas keturias 244448 Lt vertės sutartis, tai yra daug didesne rinkos kaina nupirko krovininį automobilį „Saviem SG 4M“, miškavežio manipuliatorių, prikabinamą ekskavatorių. Iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos rašto matyti, kad transporto priemonei „Saviem SGM“, valst. Nr. ( - ) identifikacijos Nr. ( - ), privalomoji techninė apžiūra buvo atlikta 2005 m. rugsėjo 9 d. ir galiojo iki 2006 m. rugsėjo 9 d. Nuo 2005 m. transporto priemonė į techninę apžiūrą buvo pateikta vieną kartą (6 t., b. l. 4), o automobilis net neperregistruotas (5 t., b. l. 30). Teismas nurodė, jog remiasi kilnojamojo turto vertintojo Z. T. duotomis išvadomis dėl krovininio automobilio „Saviem SG 4M“ vertės, nes iš dalies jo neatitiktį rinkos vertei iliustruoja ta aplinkybė, kad šio automobilio, nupirkto 2012 metais, privalomoji techninė apžiūra galiojo tik iki 2006 metų. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, jog krovininis automobilis „Saviem SG 4M“ nebuvo skubiai reikalingas įmonei, tuo labiau, kad jis dėl techninės būklės negalėjo būti eksploatuojamas. Teismas rėmėsi turto vertintojo parodymais ir dėl miškavežio manipuliatoriaus, prikabinamo ekskavatoriaus rinkos vertės nustatymo, nes teismas neturi pagrindo netikėti turto vertintojo išvadomis, kadangi išvadą jis teikė išanalizavęs rinkoje esančių tapačių priemonių vertes.

123Teismas nustatė, kad R. B., neapžiūrėjęs perkamų autobusų, neturėdamas finansinių galimybių už du autobusus sumokėti 604 240,00 Lt, 2011 m. gruodžio 21 d. pervedė užsienio firmai „( - )“ 120 848 Lt avansą be sutarties. Teismas atkreipė dėmesį į tai, ką patvirtino ir specialistė – neva R. B. pervedė avansą už autobusus nepasirašęs jokios sutarties, o tik esant „( - )“ mokestiniam reikalavimui. Teismas nurodė, jog tokie jo veiksmai – tris kartus važiuodamas į Prancūziją ir nuveždamas pinigus, be sutarties sumokėdamas avansą už autobusus, kurių net nebuvo, neturint finansinės galimybės pačiai bendrovei sumokėti likusią sumą, nesudarius sutarčių su galimais autobusų pirkėjais, parodo atsainų kaltinamojo požiūrį vykdant bendrovės verslą. Daryti tokią išvadą leidžia ta aplinkybė, jog, kaip nurodė kaltinamasis, tik pervedus avansą, „( - )“ firmos atstovai turėjo surasti kaltinamąjį R. B. dominančius autobusus. Teismas taip pat nurodė, kad iš specialistės išvados matyti, kad UAB „( - )“ 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, o avansą 120 000 Lt sumokėjo 2012 sausio 13–19 dienomis. Teismas nurodė, kad po šios įmokos R. B. neatliko jokių veiksmų, kurie rodytų jo ketinimus įgyti autobusus ar susigrąžinti sumokėtą avansą.

124Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad nors R. B. neigia ėmęs paskolą iš UAB „( - )“ ir mokėjęs palūkanas, tačiau teismas atmetė tokius nuteistojo parodymus ir rėmėsi specialistės parodymais, nes jos išvadą dėl paskolos, palūkanų mokėjimo, bei tai, kad paskola nebuvo panaudota bendrovės veikloje, patvirtina buhalteriniai dokumentai, paimti iš UAB „( - )“. Iš specialistės išvados Nr. 5-4/24 matyti, jog UAB „( - )“ 2011 m. sandoris su UAB „( - )“ dėl 166 873,82 Lt paskolos su 36 717,08 Lt palūkanomis gavimo yra nenaudingas UAB „( - )”, nes pagal tyrimui pateiktus dokumentus nenustatyta, kad 166 873,82 Lt paskola buvo panaudota UAB „( - )“ veiklai vykdyti, o palūkanos, iš viso 36 717,08 Lt, sumokėtos UAB „( - )“ lėšomis, dėl to 36 717,08 Lt suma sumažėjo bendrovės „( - )“ galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais ir sumažėjo UAB „( - )“ mokumas 2011 metais.

125Taigi teismas nurodė, kad visa ši R. B. veikla akivaizdžiai buvo nenaudinga UAB „( - )“, priešinga įmonės interesams bei prieštaraujanti elementariems sąžiningo ūkininkavimo principams. Teismas padarė išvadą, kad R. B. ne tik neefektyviai naudojo bendrovės veiklos metu sukauptą turtą, bet iššvaistė svetimą didelės 110 493,82 Eur (381 513,08 Lt) vertės UAB „( - )“ turtą, todėl jį nuteisė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

126Ir dėl šios nusikalstamos veikos, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, neatribojo baudžiamosios atsakomybės nuo civilinės. Byloje nustatyta, kad R. B. tikrai sudarė pirkimo – pardavimo sutartis ir nupirko krovininį automobilį, miškavežio manipuliatorių bei prikabinamą ekskavatorių.

127Iš pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad S. V. pardavė transporto priemonę „Saviem SGM“, valst. Nr. ( - ) identifikacijos Nr. ( - ), UAB „( - )“ direktoriui R. B. už 36 000 Lt (5 t., b. l. 29) – nustatyta rinkos vertė 3500 Lt.

128Iš 2012 m. sausio 24 d. miškavežio manipuliatoriaus pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad už miškavežio manipuliatorių, R. B. E. M. išmokėjo 49100,00 Lt – nustatyta rinkos vertė 9000 Lt.

129Iš 2012 m. sausio 27 d. prikabinamo ekskavatoriaus pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad už prikabinamą ekskavatorių R. B. R. D. išmokėjo 38500,00 Lt – nustatyta rinkos vertė 8000 Lt.

130Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog minėtos pirkimo – pardavimo sutartys UAB „( - )“ buvo nenaudingos, nes R. B. už transporto priemones mokėjo kur kas daugiau, nei nustatė kilnojamojo turto vertintojas. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek R. B., tiek liudytojai E. M., S. V., R. D., iš kurių jis pirko neva per brangias transporto priemones, parodė, kad pradinės kainos buvo dar didesnės negu jis galutiniame rezultate sumokėjo, tačiau R. B. nusiderėjo. Kita vertus, jei turto vertintojas vertę nustatė atlikęs tam tikrą tyrimą, kaip R. B. galėjo nustatyti tikslią transporto priemonių vertę be tyrimų. Minėti liudytojai parodė apie tai, kaip prekes tobulino, į jas investavo, tuo padidindami jų vertę. Abejonių kelia ir pačios transporto priemonių rinkos vertės nustatymo išvados, turto vertintojas, vertindamas transporto priemonę „Saviem SGM“, miškavežio manipuliatorių bei ekskavatorių darė prielaidą, kad šio turto būklė apžiūros dienai yra tapati jo įgijimo dienai, kai tuo tarpu įgyta buvo prieš daugiau nei metus laiko iki vertinimo. Per tokį ilgą laikotarpį visos transporto priemonės stovėjo nesaugojamoje bei nerakinamoje lauko aikštelėje, taigi galėjo būti paveiktos labai įvairių veiksnių. Tuo tarpu turto vertintojas laikė, kad jo vertinimo metu vertė tokia pati kaip ir prieš daugiau kaip metu laiko. Tai yra darė tokią prielaidą. Antra, turto vertintojas vertino ne tapačias transporto priemones, kai kuriais atvejais net ne tų pačių metų ir tai atliko lyginamuoju metodu pagal internete esančius skelbimus. Be to, vertindamas miškavežį ir ekskavatorių, turto vertintojas nenustatė ir šių transporto priemonių identifikacinių numerių, todėl, kaip apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo apeliantas, neaišku ar jis vertino būtent tas transporto priemones ir neaišku kuo remdamasis parinko pavyzdžius, su kuriais lygindamas nustatinėjo vertę. Net ir nustačius, kad transporto priemonių vertė jų įsigijimo metu buvo kažkiek mažesnė nei R. B. sumokėjo atitinkamiems pardavėjams, tam, kad būtų galima pripažinti jį kaltu pagal BK 184 straipsnį, turi būti įrodyta, kad jis žinojo tikrąją mažesnę vertę, ir sąmoningai mokėjo didesnę, norėdamas iššvaistyti UAB „( - )“ turtą. Vien turto vertintojo išvadomis, kurios, beje, yra su jau aptartais trūkumais ir kurios prieštarauja liudytojų, pardavusių R. B. transporto priemones parodymams bei pirkimo – pardavimo sutartims, priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, o prielaidomis ir spėlionėmis grįsti asmens kaltės negalima.

131Pirmosios instancijos teismas taip pat nuosprendyje nurodė, kad R. B. iššvaistė įmonei „( - )“ sumokėtą 120 848 Lt avansą. Teismas nurodė, jog remiantis 2011 m. gruodžio 21 d. įmonės „( - )“ išrašyta sąskaita (užsakymu) Nr. ( - ) d dėl dviejų autobusų „Setra“ pardavimo UAB „( - )“, išmokėjo įmonei „( - )“ 120 848 Lt avanso, o sandoriui neįvykus, avansinį mokėjimą įmonei „( - )“ perkėlė į išlaidas. Taigi kalbant apie šį atvejį byloje nustatyta, kad R. B. iš tiesų minėtai įmonei sumokėjo nurodyto dydžio avansą, likusią pinigų sumą turėjo pervesti iki 2012 m. vasario 29 d., o „( - )“ iki šios datos turėjo įvykdyti savo įsipareigojimą – surasti ir perduoti autobusus. Kaip matyti iš bylos, autobusai perduoti nebuvo. Todėl natūralu, kad R. B. taip pat nesumokėjo „( - )“ likusios pinigų sumos. Iš kaltinimo matyti, kad R. B. buvo kaltinamas dėl to, kad sandoriui neįvykus avansinį mokėjimą įmonei „( - )“ perkėlė į išlaidas. Taigi pagal kaltinimą sandoris buvo sudarytas, tačiau neįvyko. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad sandoris neįvykti negali. Sandoris gali būti vykdomas, netinkamai vykdomas, gali būti nevykdomas. Antra, jei sandoris nebuvo įvykdytas, kyla klausimas – pagal ką nustatyta, ar sandoris buvo naudingas, ar nenaudingas. Be to, teismas net nesvarstė klausimo kodėl sandoris nebuvo įvykdytas. Kolegijos vertinimu, tai turi didelės reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir ypač subjektyviosios pusės klausimus. Byloje nustatyta, kad sandorio neįvykdė ne R. B., o būtent „( - )“, kuri iki nustatytos datos nesurado dviejų autobusų, dėl kurių buvo susitarta. Dar daugiau, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės ir vertinant R. B. tyčią dėl avanso, sumokėto „( - )“, iššvaistymo, turėjo būti įrodyta jo tyčia mokėti avansą norint jį iššvaistyti, tai yra žinant, kad sandoris nebus įvykdytas ir to siekiant. Šioje baudžiamojoje byloje tai nėra įrodyta ir net nebuvo įrodinėjama. Pirmosios instancijos teismas apskritai nuosprendyje nurodė, kad R. B. „( - )“ avansą pervedė be jokios sutarties. Iš byloje esančių dokumentų bei specialisto išvados Nr. 5-4/24 matyti priešingai. Byloje yra „( - )“ įmonei „( - )“ išrašytas užsakymas Nr. ( - ) dėl dviejų autobusų Setra pardavimo, sąskaitoje nurodyta mokėtina suma 175 000 Eur, 35 000 Eur išankstinis apmokėjimas ir garantija (garantinis raštas) dėl 140 000 Eur apmokėjimo (5 t., b. l. 47, 95). Taip pat yra trys kasos išlaidų orderiai, iš viso 120 848 Lt išmokėjimas R. B., mokėjimo pagrindas juose nurodytas „avansas už prekes skirtas perparduoti (autobusus)“. CK 1.64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. CK 1.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Iš visų pirmiau paminėtų įrodymų matyti, kad šalys susitarė ir dėl prekės, autobusų, ir dėl kainos, ir dėl termino. Galima daryti išvadą, jog pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta visgi buvo, ir net buvo pradėta vykdyti – R. B. sumokėjo „( - )“ nustatyto dydžio avansą. Tuo tarpu teismas, kaip vieną pagrindinių argumentų nuteisiant R. B. už minėto avanso iššvaistymą, nurodė tai, kad jis niekaip nebandė avanso susigrąžinti, ir jis buvo įrašytas į sąnaudas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties įvykdymo terminas buvo 2012 m. vasario 29 d. Tačiau iš vienos iš šalių, o būtent „( - )“, pusės sutartis nebuvo įvykdyta, autobusai nebuvo parduoti UAB „( - )“. R. B. parodė, kad jis ragino „( - )“ vykdyti savo įsipareigojimą, ir šie jo parodymai nepaneigti. Be to, byloje taip pat yra duomenys, kad R. B. 2012 m. kovo pradžioje sušlubavo sveikata, o 2012 m. birželio 16 d. jį ištiko miokardo infarktas. Tuo tarpu UAB „( - )“ bankroto byla buvo iškelta 2012 m. gegužės 3 d. Todėl R. B. iš tiesų susiklosčius minėtai situacijai galėjo ir nespėti atlikti aktyvių veiksmų, kad susigrąžintų sumokėtą avansą. Kalbant apie avanso įrašymą į sąnaudas, tai ši aplinkybė niekaip nepatvirtina R. B. kaltės iššvaisčius „( - )“ sumokėtą avansą. Pirmiausia, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta kaltinimo formuluotė, jog jis avansinį mokėjimą perkėlė į išlaidas ir taip iššvaistė UAB „( - )“ turtą, yra nepagrįsta. Akivaizdu, kad R. B. po bankroto bylos iškėlimo nebeteko teisės disponuoti bendrovės turtu. Kitas momentas - minimą avansinį mokėjimą perkėlė į sąnaudas (išlaidas) liudytojas A. D., bendrovės buhalteris, ir tai padarė po bankroto bylos iškėlimo. Teisiamajame posėdyje apklaustas šis liudytojas patvirtino, kad jam reikėjo pateikti buhalterinius duomenis bankroto administratoriui. Esant tokiai situacijai, kai įmonė nebevykdo veiklos, iškelta bankroto byla, sandoris užbaigtas nebus, todėl, norėdamas tinkamai sutvarkyti dokumentus, perkėlė avansinį mokėjimą į sąnaudas. Taip pat parodė, kad tą perkėlimą iš sąnaudų visada galima atitaisyti. Be to, pats perrašymas į sąnaudas netrukdo įmonei jį susigrąžinti, tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta specialistė D. B..

132Kalbant apie paskolos sutartį su UAB „( - )“, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas šioje dalyje nuosprendį grindė specialistės parodymais, specialisto išvada ir buhalteriniais dokumentais, kurie, anot teismo, patvirtina buvus paskolą, jos nepanaudojimą UAB „( - )“ veikloje bei mokėtas palūkanas bendrovei „( - )“. Šioje nuosprendžio dalyje įrodymai vėlgi prieštaringi. Iš tiesų, specialisto išvadoje Nr. 5-4/24 teigiama, kad 2011 m. įvyko sandoris tarp UAB „( - )“ ir UAB „( - )“ dėl 166 873,82 Lt paskolos su 36 717,08 Lt palūkanomis gavimo. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus nenustatyta, kad 166 873,82 Lt paskola buvo panaudota UAB „( - )“ veiklai vykdyti, o palūkanos, iš viso 36 717,08 Lt, sumokėtos bendrovės UAB „( - )“ lėšomis, todėl 36717,08 Lt suma sumažėjo bendrovės „( - )“ galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais ir sumažėjo UAB „( - )“ mokumas 2011 metais. Kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, paskolos sutartis yra nepasirašyta nei UAB „( - )“, nei UAB „( - )“ atstovų. Yra tik UAB „( - )“ antspaudas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad paskolos sutartyje nėra numerio, o data yra 2010 m. rugpjūčio 1 d. (3 t., b. l. 84-85). Dargi atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra 2011 m. sausio 6 d. kasos pajamų orderis, iš kurio matyti, kad UAB „( - )“ gavo iš UAB „( - )“ 166 873,82 Lt paskolą, šis kasos pajamų orderis pasirašytas R. K. ir R. B., jame nėra UAB „( - )“ atstovo parašo. Taigi taip išeitų, kad palūkanos buvo mokamos nuo 2010 m. vasaros, o pati paskola gauta 2011 m. Šių prieštaravimų teismas vėlgi nevertino. Kita vertus, liko taip ir nepaneigta R. B. versija, kad paskolos sutartis su UAB „( - )“ sudaryta nebuvo, o tokiu būdu buvo įformintas atsiskaitymas už „( - )“ išsimokėtinai pirktus keturis autovežius ( - ) su puspriekabėmis. Tai patvirtina liudytojo A. L. parodymai, kiti rašytiniai bylos duomenys (3 t., b. l. 191-197; 5 t., b. l. 123). Byloje esančios nuomos, pirkimo-pardavimo sutartys, buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad po įsigijimo minėti autovežiai buvo pelningai išnuomoti, vėliau perparduoti. Taigi kaip nurodo apeliaciniame skunde apeliantas, palūkanos, sumokėtos už šių autovežių pardavimą išsimokėtinai, buvo panaudotos įmonės veiklai. Vėlgi paminėtina, kad šių prieštaravimų teismas nevertino, tiesiog nieko nuosprendyje apie juos nepasisakė. Kita vertus tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė už palūkanų iššvaistymą, turi būti įrodyta tyčia tai padaryti, ko, jau nekalbant apie jokią tyčios rūšį, teismas net neanalizavo, ko nėra ir kaltinimuose. Net jeigu ir būtų įrodyta, kad tokia paskola buvo ir ji nepanaudota bendrovės reikmėms, tai dar nepatvirtina, kad civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Kaip jau minėta, tarp šioje baudžiamojoje byloje figūruojančių ūkio subjektų ilgą laiką tęsėsi sudėtingi verslo, skolų, paskolų ir pan. santykiai, galbūt ne viskas buvo tvarkingai buhalteriškai įforminta, tačiau tai dar nepatvirtina, kad pati griežčiausia – baudžiamoji teisinė atsakomybė yra vienintelė išeitis.

133Taigi visais šiais teismo kvalifikuotais turto iššvaistymo atvejais nebuvo įrodyta R. B. tyčia iššvaistyti svetimą UAB „( - )“ didelės vertės turtą. Be to, visi išanalizuoti atvejai apjungti į vieną, neva tęstinę nusikalstamą veiką, tuo tarpu jie padaryti skirtingais laikotarpiais, skirtingais veiksmais, vieninga tyčia net nebuvo įrodinėjama.

134BK 184 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais jų atžvilgiu. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. Byloje nėra surinkta įrodymų, kad R. B. siekė padaryti ir padarė turtinę žalą UAB „( - )“. Be to, kaip teisingai pastebėjo apeliaciniame skunde apeliantas, bendrovei padarytos žalos dydis kaltinime nurodytas nebuvo. Tuo tarpu teismas nuosprendyje nurodė konkrečią iššvaistytą sumą – 110 493,82 Eur (381 513,08 Lt). Niekaip neaišku, kaip būtent tokią sumą gavo teismas. Sudėjus visas sumas (palūkanų, sunkvežimio, miškavežio, ekskavatoriaus kainas bei avansą „( - )“), teismo nurodyta suma nesigauna. Taip pat tokia suma nesigauna ir sudėjus sumas, gautas iš kiekvienos transporto priemonės kainos atėmus turto vertintojo nurodytą kainą. Taigi kaip teismas nustatė tokio dydžio žalą, lieka neaišku, to nuosprendyje nenurodė ir pats teismas.

135Be to, nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje (kasacines nutartis Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013) ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.). Nagrinėjamoje byloje ne tik nebuvo spręstas toks klausimas, teismas nesant visų baudžiamajai atsakomybei kilti būtinų sąlygų, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu. Byloje nenustatyta, kad R. B. aptartais sandoriais ar kitokiais sąmoningais veiksmais būtų apsunkinęs galimybę kreditoriams išsiieškoti jų patirtą žalą.

136Teismų praktikoje pripažįstama, kad ūkinėje veikloje atlikto sandorio neteisėtumas identifikuojamas ne pagal formalią teisę atlikti vieną ar kitą sandorį, bet pagal tai, kiek šie sandoriai atitinka savininko (įmonės) interesus. Pasisavinimo ir iššvaistymo normų taikymas turi būti grindžiamas akivaizdžiu veikos žalingumu savininko interesams, o esant abejonėms, prioritetas suteiktinas ne baudžiamosioms, bet civilinėms pažeistų teisių atstatymo priemonėms. Įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-262/2013). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. B. buvo UAB „( - )“ vadovas, natūralu, kad bendrovės vardu ir naudai jis sudarinėjo įvairius sandorius, taip pat natūralu, kad ne visada visi sandoriai būna pelningi ir sėkmingi, kadangi visada yra verslo rizika, tačiau baudžiamajai atsakomybei kilto to nepakanka.

137Kasacinis teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86 – 2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-444/2009, 3K-3-73/2008).

138Pirmosios instancijos teismas visai nevertino, nepasisakė kokiu momentu jo nuomone civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius ir kuo pasireiškė R. B., kaip vienos iš teisinio santykio šalies, pareigų nevykdymas, kuris esmingai apsunkino kreditoriaus UAB „( - )“ galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje paminėtos civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimui reikšmingos aplinkybės nenurodytos dėl paprastos priežasties – veikos nusikalstamumą apibūdinančių išskirtinių aplinkybių šioje byloje nėra. Be to, dar kartą pabrėžtina, jog byloje yra labai daug abejonių, prielaidų dėl R. B. padarytų veiksmų, o kaip žinia, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

139Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nemažai pavyzdžių kai analogiško pobūdžio bylos yra nagrinėjamos civilinio proceso tvarka. Kaip antai, vienoje civilinėje byloje nurodyta, jog bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo.

140Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius vadovaujamai bendrovei žalą nulemiančius sandorius, arba rizika, prisiimama tokiais sandoriais, viršytų tokio pobūdžio įmonės įprastinėje ūkinėje–komercinėje veikloje prisiimamą riziką taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs. Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

141Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadų apie baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinumą šioje byloje. Kaip jau minėta, žalų išieškojimo klausimai yra nagrinėjami civilinio proceso tvarka.

142Dėl visų jau aptartų aplinkybių skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. R. B. išteisinamas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

143Priimant išteisinamąjį nuosprendį šiuo pagrindu, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Tame pačiame proceso įstatyme yra nurodyta, kad šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kas, kaip minėta, šioje byloje ir padaryta, pareikšti keli ieškiniai Raseinių rajono apylinkės teismui, taigi žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo klausimai ir turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka šioje byloje. Tapačių ieškinių nagrinėjimas civilinio proceso tvarka tik dar kartą patvirtina, kad kreditoriaus galimybės ginti savo teises civilinio proceso tvarka nėra apsunkintos.

144Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš R. B. nusprendė išieškoti liudytojų kelionės išlaidas. Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 5 dalimi, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priimant R. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, naikinama ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis.

145Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

146Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria „R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal

147BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

148BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

149BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

150Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, R. B. paskirtas bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, po to iš dalies sudedant su pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

151Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, R. B. paskirtos 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo“, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

152R. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

153BUAB „( - )“ bankroto administratoriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

154Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. B. išieškota 52,38 Eur proceso išlaidų valstybės naudai.

155Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;... 3. BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.... 4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi,... 5. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, R. B. paskirtos 3... 6. R. B. pagal BK 209 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti... 7. Iš nuteistojo R. B. priteista 110 493,82 Eur (381 513,08 Lt) BUAB „( - )“... 8. Iš nuteistojo R. B. išieškota 52,38 Eur proceso išlaidų valstybės naudai.... 9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 10. R. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „( - )” (įmonės kodas ( - ),... 11. tiksliai nenustatytu ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ne vėliau kaip... 12. Tokiu būdu, jam suklastojus buhalterinės apskaitos dokumentus, negalima iš... 13. Be to, R. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „( - )” (įmonės kodas (... 14. - remiantis 2012-01-20 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartimi, už... 15. - remiantis 2011-12-21 įmonės ( - ) išrašyta sąskaita (užsakymu) Nr. ( -... 16. Nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Aivaras Gilys apeliaciniame skunde prašo... 17. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad būtina nustatyti ar R. B. jam... 18. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog minėtų pinigų R. B.... 19. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog nors V. G. teigė, jog jis 2011 m.... 20. Gynėjas taip pat nurodo, jog tikslu įsitikinti V. G., kaip liudytojo bei jo... 21. Byloje nustatyta, kad 2010 metų lapkričio 10 d. ir gruodžio 15 d. UAB „( -... 22. Į bylą pateiktame Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime... 23. Apeliantas nurodo, jog atmetus V. G. parodymus apie neva neperduotus jam... 24. Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, visos... 25. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad specialistė, duodama paaiškinimus... 26. Svarbiausias, apelianto nuomone, įrodymas, kurio pirmosios instancijos teismas... 27. Be to, kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia... 28. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamasis turi teisę žinoti,... 29. Nagrinėjamu atveju apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip galima... 30. Tikslo pasisavinti įmonės lėšas nebuvo ir negalėjo būti, ir tokie... 31. Nagrinėjamu atveju, nei viename epizode nebuvo įrodyta, kad R. B. jam... 32. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog kaltinimas dėl sunkvežimio SAVIEM... 33. Vertintojo parinkti lyginamieji modeliai SAVIEM SG2 (1967 ir 1965 m. gamybos)... 34. Be to, teismas neįvertino tos turto vertintojo parodymais nustatytos... 35. Skunde taip pat nurodoma, jog sandorio dėl miškovežio manipuliatoriaus... 36. Apelianto manymu, analogiška situacija yra ir dėl kaltinimo iššvaisčius... 37. Dėl ( - ) sumokėto avanso iššvaistymo apeliantas nurodo, jog kaltinimas... 38. Anot apelianto, iš šio kaltinimo neaišku, kas čia šituose R. B. veiksmuose... 39. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 40. Nagrinėjamu atveju ( - ) ir ( - ) raštu sudarytą sandorį, kurį patvirtina... 41. Tai, jog sudarytoje sutartyje buvo tariamasi apie sutarties sudarymo momentui... 42. Kaltinamajame akte, formuluojant kaltinimą dėl BK 184 straipsnyje numatytos... 43. Kaip nurodė R. B., iki 2012 m. vasario 29 d. dienos autobusai iš tiesų... 44. Dėl kaltinimo dalies dėl šio sumokėto avanso, neįvykus sandoriui,... 45. Dėl paskolos sutarties su UAB „( - )“ skunde nurodoma, jog R. B. kaltę... 46. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį,... 47. Remiantis tokiais nei turinio, nei formos reikalavimų, keliamų įstatymo,... 48. Šiaulių apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje apibendrintai nurodė,... 49. Net jei būtų pripažinta, jog R. B. pagrįstai apygardos teismo nuteistas už... 50. Pripažinus kaltu R. B. dėl UAB „( - )“ neteisėtai sumokėtų 36 717,08... 51. Pripažinus R. B. kaltu dėl už sunkvežimį SAVIEM, miškovežio... 52. Šioje byloje iš esmės dėl visų iššvaistymo epizodų bankroto... 53. Nors bankroto administratorius teigė, kad neva, tokia įmonė kaip ( - )... 54. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog išteisinus R. B. dėl visų jam... 55. Pirmas ieškinys dėl bendros 443 796,01 Lt (kurio faktinis pagrindas didele... 56. Antras ieškinys dėl sunkvežimio SAVIEM, miškovežio manipuliatoriaus ir... 57. Trečias ieškinys, pareikštas taip pat Raseinių rajono apylinkės teisme... 58. Be to, neseniai administratorius Raseinių rajono apylinkės teisme pareiškė... 59. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje pareikštas ieškinys be kita ko yra dar ir... 60. Apeliantas taip pat nurodo, kad reikšti ieškinį pagal BPK 109 straipsnį... 61. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti,... 62. Nuteistojo R. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas. Šiaulių apygardos... 63. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių apygardos teismas... 64. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad... 65. Kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad... 66. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais... 67. Pats R. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. G. bendrovei buvo... 68. Dėl jam pareikšto kaltinimo 2011 m. gegužės 4 d. suklastojus kasos... 69. 2012 m. sausio 20 d. iš S. V. nusipirko automobilį „Saviem“ pagal... 70. Nesutinka su specialisto išvada, kad bendrovė dirbo nepelningai. 2010 m.... 71. 2011 m. pirko perparduoti autobusus iš Prancūzijos, per tris kartus sumokėjo... 72. Mainų sutartimi buvo pirktas autobusas iš Rokiškio autobusų parko, kadangi... 73. Liudytojas S. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad maždaug 2001 metais... 74. Liudytojas E. M. teisme parodė, jog 2008 ar 2009 metais Rietavo turguje... 75. 2014 m. sausio 17 d. kaip liudytojas apklaustas R. D. parodė, kad 2012 metų... 76. Liudytojas Z. T. teisme parodė, kad jis yra UAB „( - )“ direktorius ir... 77. Liudytojas V. G. parodė, kad 2010 metų rudenį pas jį atvažiavo R. B. ir... 78. Liudytoja R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad UAB „( - )“ dirbo... 79. Liudytojas A. D. apklaustas teisme parodė, kad jis UAB „( - )“ dirbo nuo... 80. 2013 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/24 konstatuojama, kad pagal... 81. 2011 m. įvyko sandoris tarp UAB „( - )“ ut UAB „( - )“ dėl 166873,82... 82. UAB „( - )“, būdama nemoki ir neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti... 83. UAB „( - )” kreditoriai prarado dalį turto, t. y. 103100,00 Lt piniginių... 84. Taip pat konstatuojama, kad UAB „( - )“ tvarkydama buhalterinę apskaitą... 85. Todėl specialisto išvadoje konstatuojama, kad dėl UAB „( - )“ į 2011 m... 86. Pagal 2012 m. sausio 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2 išmokėta R. B. 51792... 87. Pagal 2012 m. sausio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 4 išmokėta R. B. 34528... 88. Pagal 2012 m. sausio 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 5 išmokėta R. B. 34528... 89. „( - )“ patvirtino gavusi nurodytą sumą, o UAB „( - )“ neįvykus... 90. 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 12 nurodoma, kad UAB „( -... 91. 2011 m. vasario 18 d. kasos pajamų orderis Nr. 3, pagal kurį UAB „( - )“... 92. Pagal 2012 m. sausio 4 d. ir 2012 m. vasario 3 d. medžiagų nurašymo aktus... 93. 2013 m. gegužės 30 d. transporto priemonės rinkos vertės nustatymo... 94. 2013 m. gegužės 30 d. miškavežio manipuliatoriaus rinkos vertės nustatymo... 95. 2013 m. gegužės 30 d. prikabinamo ekskavatoriaus rinkos vertės nustatymo... 96. Iš taikos sutarties (5 t., 35 b. l. – teismo nutartis, 5 t., b. l. 37–38)... 97. BUAB „( - )“ bankroto administratorius UAB „( - )“ pateikė UAB „( -... 98. Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centro“ rašto matyti, kad apie... 99. Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centro“ rašto matyti, kad apie... 100. Iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ rašto... 101. Iš transporto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad S. V. pardavė... 102. Visi šie išvardinti įrodymai buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme... 103. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, kolegijos nuomone, teismui... 104. Iš pradžių kolegija pasisakys apie svetimo turto pasisavinimą bei... 105. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 106. Kaip minėta, pagrindiniai pirmosios instancijos teismo įrodymai, kuriais... 107. Taigi iš esmės teismas R. B. kaltę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222... 108. Teismas apie nuteistojo R. B. veikos atitikimą BK 183 straipsnio 2 daliai... 109. Pagal BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje... 110. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika... 111. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis ne tik... 112. Dar daugiau, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės vadovo... 113. Tačiau ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš Šiaulių apygardos teismo... 114. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija dar kartą... 115. Tas pats pasakytina ir apie R. B. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.... 116. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės... 117. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika... 118. Baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu... 119. Teismas, nagrinėdamas bylas dėl iš civilinių sutarčių kilusių santykių,... 120. Jau buvo paminėta, kad skundžiamame nuosprendyje baudžiamosios ir civilinės... 121. Dėl R. B. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.... 122. Pirmosios instancijos teismas R. B. pripažino kaltu ir nuteisė taip pat pagal... 123. Teismas nustatė, kad R. B., neapžiūrėjęs perkamų autobusų, neturėdamas... 124. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad nors R. B. neigia ėmęs paskolą... 125. Taigi teismas nurodė, kad visa ši R. B. veikla akivaizdžiai buvo nenaudinga... 126. Ir dėl šios nusikalstamos veikos, kolegijos manymu, pirmosios instancijos... 127. Iš pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad S. V. pardavė transporto... 128. Iš 2012 m. sausio 24 d. miškavežio manipuliatoriaus pirkimo-pardavimo... 129. Iš 2012 m. sausio 27 d. prikabinamo ekskavatoriaus pirkimo-pardavimo sutarties... 130. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog minėtos pirkimo –... 131. Pirmosios instancijos teismas taip pat nuosprendyje nurodė, kad R. B.... 132. Kalbant apie paskolos sutartį su UAB „( - )“, kolegija atkreipia dėmesį... 133. Taigi visais šiais teismo kvalifikuotais turto iššvaistymo atvejais nebuvo... 134. BK 184 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui... 135. Be to, nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo... 136. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ūkinėje veikloje atlikto sandorio... 137. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų... 138. Pirmosios instancijos teismas visai nevertino, nepasisakė kokiu momentu jo... 139. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nemažai pavyzdžių kai... 140. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad... 141. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia... 142. Dėl visų jau aptartų aplinkybių skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis... 143. Priimant išteisinamąjį nuosprendį šiuo pagrindu, vadovaujantis BPK 115... 144. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš R. B. nusprendė išieškoti... 145. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1... 146. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria... 147. BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;... 148. BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;... 149. BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.... 150. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi,... 151. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, R. B. paskirtos 3... 152. R. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2... 153. BUAB „( - )“ bankroto administratoriaus civilinį ieškinį palikti... 154. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. B. išieškota 52,38 Eur proceso... 155. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....