Byla 3K-3-390/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. Z. ir B. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. ir B. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), L. S., D. D., B. J., Z. V., M. V.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Bylos esmė

4Pareiškėjos A. Z. ir B. P. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis A. Ch., gimęs 1894 metais, iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 9 dešimtines, t. y. 9,8325 ha, žemės, bei atnaujinti terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių į A. Ch. valdytą žemę atkūrimo pateikti. Pareiškėjos nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimą tik dėl dalies žemės nuosavybės teisių atkūrimo, o dėl kitos dalies, nepakankant nuosavybės teises patvirtinančių duomenų, pareiškėjoms pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškimą patenkino iš dalies: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki 1940 metų nacionalizacijos A. Ch., gimęs 1894 metais (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 8,40 ha žemės, ir atnaujino pareiškėjoms A. Z. ir B. P. terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Ch. žemę.

7Teismas nustatė, kad pareiškėjos ir suinteresuoti asmenys yra A. Ch. vaikaičiai ir provaikaičiai. Prašymus atkurti nuosavybės teises į A. Ch., mirusio 1976 m. vasario 17 d., valdytą žemę padavė jo vaikai R. Ch. (N.) ir Č. Ch. Č. Ch. prašyme nurodė, kad jo tėvas A. Ch. turėjo 8,4 ha žemės, o R. Ch. (N.) prašė atkurti nuosavybės teisę į 3,28 ha žemės. R. Ch. (N.) mirė 2001 m. vasario 2 d., Č. Ch. – 1992 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimais Nr. 01-2068 ir Nr. 01-2069 pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į 6,56 ha žemės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus darbuotojai 2008m. kovo 12 d. raštu nurodė, kad suinteresuoti asmenys, manydami, jog A. Ch. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo daugiau nei 6,56 ha žemės, gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjos teismui pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. R4-3531 ir 2008 m. birželio 26 d. raštą Nr. R4-2351, iš kurių matyti, kad 1924 metais A. Ch. turėjo 6 dešimtines žemės, 1925 metais – 9 dešimtines žemės, 1941 metais valdė 7 hektarus žemės; duomenų apie žemės perleidimą nėra. Iš Vilniaus apskrities archyvo 2008 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. (8.12.)-V5-2260 teismas nustatė, kad 1948 metų žemės apskaitos žiniaraščiuose bei 1949-1952 metų sąrašuose įrašytas A. Ch., turėjęs 11,29 (matavimo vienetai nenurodyti) žemės. Teismas nurodė, kad žemės savininko A. Ch. sūnus Č. Ch., kreipdamasis dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo į 8,4 ha žemės sklypą, taip išreiškė savo valią. Jam mirus, jo teisių perėmėjai neturi teisės pretenduoti į didesnį žemės plotą. Be to, Č. Ch., gimęs 1922 metais, žemės nacionalizavimo metu buvo suaugęs žmogus, todėl jo parašytas pareiškimas dėl teisių į žemę atkūrimo atspindi realiai turėtą nuosavybės teisę į žemę. Teismas sprendė, kad archyvo dokumentai patvirtina, jog A. Ch. turėjo 8,4 hektarus ariamos žemės. Teismas nustatė, kad terminą dokumentams pateikti pareiškėjos praleido dėl svarbių priežasčių (archyvo dokumentai išduoti tik 2007 m. rugpjūčio 10 d.–2008 m. lapkričio 4 d. laikotarpiu, pareiškėjos kreipėsi į teismą tada, kai gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. kovo 12 d. raštą, kad nėra duomenų, kokį žemės plotą valdė A. Ch.), todėl, vadovaudamasis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, praleistą terminą atnaujino.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikino ir civilinę bylą nutraukė.

9Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra patvirtintas reikiamos galios dokumentais (archyvo išduotomis pažymomis), kuriuos pareiškėjos pateikė į bylą. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 445 straipsnis), o šioms aplinkybėms paaiškėjus nagrinėjant bylą iš esmės, nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismui to nepadarius, teisėjų kolegija panaikino teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir bylą nutraukė (CPK 263 straipsnis, 293 straipsnio 1 punktas, 329 straipsnis).

10III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

11Kasaciniu skundu pareiškėjos A. Z. ir B. P. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą pakeisti ir pareiškimą patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Kasatorės apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nevisiškai buvo patenkintas jų reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Ch. nuosavybės teise valdė devynias dešimtines (9,8325 ha) žemės. Tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas reikalavimas atnaujinti kasatorėms terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti bei iš dalies patenkintas reikalavimas nustatyti pirmiau nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą, kasatorės neskundė. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys apeliacinių skundų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir civilinę bylą nutraukdamas, nepagrįstai pablogino kasatorių padėtį ir taip pažeidė CPK 313 straipsnį, draudžiantį dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, teismo sprendimą. Esant tokiai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, kasatorės net negalės pateikti institucijai, įgaliotai spręsti nuosavybės grąžinimo klausimus, dokumentų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas traktavo kaip turinčius reikiamos galios juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, nes jie yra gauti pasibaigus terminui jiems pateikti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šio termino atnaujinimo apeliacinės instancijos teismas panaikino.

132. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad yra pagrindas nutraukti bylą, nes „pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra patvirtintas reikiamos galios dokumentais“, neatsižvelgė į tai, kad kasatorėms (pareiškėjoms) kreiptis į teismą pasiūlė pati institucija, įgaliota spręsti žemės grąžinimo klausimus.

143. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad kasatorių senelis A. Ch. valdė tik 8,40 ha žemės, nepagrįstai tokį sprendimą argumentavo tuo, jog žemės nacionalizavimo metu Č. Ch. (A. Ch. sūnus) buvo suaugęs, todėl jo parašytas pareiškimas dėl teisių į žemę atkūrimo rodo realiai turėtą nuosavybės teisę į žemę. Č. Ch. nebuvo nusavinto turto savininkas, todėl negalėjo žinoti ir nežinojo tikslaus jo tėvui A. Ch. priklausiusios žemės dydžio, be to, tuo metu nebuvo ir dokumentų, patvirtinančių turėtos žemės kiekį. Tikslus A. Ch. iki nacionalizacijos valdytos žemės dydis paaiškėjo tik gavus Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. R4-3531, t. y. jau po Č. Ch. mirties. Be to, A. Ch. valdytos žemės dydį iš dalies patvirtina ir Vilniaus apskrities archyvo 2008 m. gegužės 27 d. pažyma Nr. (8.12.)-V5-2260. Č. Ch. agrarinės reformos tarnybai adresuotas 1991 m. rugsėjo 23 d. prašymas parodo šio asmens valią, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tačiau nerodo žemės savininko (t. y. kito asmens – A. Ch.) valdytos žemės tikslaus dydžio, dėl to nustatant žemės dydį negalima remtis vien Č. Ch. prašymu atkurti žemės nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, iš esmės vadovavosi vieninteliu įrodymu – Č. Ch. prašymu atkurti nuosavybės teises, ir nepagrįstai nesirėmė pirmiau nurodytomis archyvo pažymomis, kurios sudarytos išlikusių oficialių dokumentų pagrindu ir vertintinos kaip prima facie įrodymai, taip pat nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus.

15Suinteresuoti asmenys L. S., D. D., B. J., Z. V. ir M. V. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria ir prašo jį patenkinti.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Nagrinėjamoje byloje kasacijos objektas yra apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bei termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir byla nutraukta konstatavus, kad pareiškėjoms pakanka dokumentų prašomam nustatyti juridiniam faktui patvirtinti. Taigi kasacinio nagrinėjimo dalykas yra proceso teisės normų, nustatančių bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo ypatumus, bei piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių specialiųjų teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai tais atvejais, kai asmuo siekia nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise juridinį faktą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę tikslu, taip pat CPK normų, reglamentuojančių bylų užbaigimo nepriėmus teismo sprendimo (nutraukus bylą arba pareiškimą palikus nenagrinėtą) atvejus, aiškinimas ir taikymas.

19Dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo sąlygų

20Kasatorės prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis Antoni Chmelevski iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 9,8325 ha žemės. Pareiškimą kasatorės motyvavo tuo, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimu nuosavybės teisės atkurtos tik į dalį – 6,56 ha – A. Ch. nuosavybės teise valdytos žemės, o į likusią dalį atkurti nuosavybės teises atsisakyta, trūkstant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, ir pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

21Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo lydimaisiais teisės aktais.

22Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorių pareiškimas neatitinka antrosios iš pirmiau išvardytų sąlygų, t. y. kasatorių (pareiškėjų) pateiktų dokumentų pakanka juridinę reikšmę turinčiam žemės valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti, ir šiuo pagrindu bylą nutraukė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada iš dalies nesutinka, nes ji padaryta vadovaujantis tik CPK normomis, tuo tarpu, minėta, sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo kausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, taikytinas taip pat ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (iki 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusio įstatymo pakeitimo galiojo nuostata, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės buvimo vietą, o sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priima apskrities viršininkas (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 98, 100 punktai). Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai; 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka. Aiškinant šias Atkūrimo įstatymo nuostatas darytina išvada, kad pilietis, siekdamas atkurti nuosavybės teises į žemę pagal specialųjį Atkūrimo įstatymą (kai jis per įstatymo nustatytą terminą yra padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo), turimus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai (iki 2010 m. liepos 1 d. – apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui pagal žemės buvimo vietą, nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos), nes tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tik tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).

23Byloje nustatyta, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vilniaus apskrities archyvo išduoti dokumentai, kurių pagrindu kasatorės (pareiškėjos) prašo nustatyti juridinį faktą, jog jų senelis A. Ch. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,8325 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, nebuvo pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai. Tai patvirtina Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime į pareiškimą nurodytos aplinkybės, kad šios institucijos darbuotojų 2008 m. kovo 12 d. raštas, kuriame išdėstytas siūlymas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo priimtas kitų dokumentų, bet ne šioje byloje pateiktų archyvo išduotų pažymėjimų, pagrindu, nes pastarųjų dokumentų per įstatymo nustatytą laikotarpį šiai institucijai nebuvo pateikta ir ji jų nenagrinėjo. Aplinkybės, kad archyvo išduoti dokumentai nebuvo pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai, neneigė ir kasatorės. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad klausimas, ar pareiškėjų turimų dokumentų pakanka patvirtinti A. Ch. turėtas nuosavybės teises į žemę, nagrinėtinas ne teisme, bet nuosavybės teisių atkūrimo klausimus sprendžiančioje institucijoje ir tik esant šios išvadai, kad nuosavybės teisę įrodančių dokumentų nepakanka, galima kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis).

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsniai nustato išankstinį neteisminį prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimą administracine tvarka šio įstatymo 17-18 straipsniuose nurodytose institucijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-384/1999; 2003 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Č., O. P. ir kt. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-151/2003; 2003 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Ž., V. Ž. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2003). Nustačius, kad pareiškėjos nepasinaudojo ikiteismine prašymo nagrinėjimo tvarka, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti atsisakyta priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o šiai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, pareiškimas paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis). Esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai priėmus sprendimą, kad dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, nepakanka), pareiškėjos galės kreiptis į teismą tiek dėl juridinio fakto nustatymo, tiek dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams (t. y. teismo sprendimui dėl juridinio fakto nustatymo) pateikti atnaujinimo, todėl šiuo atveju byla ne nutrauktina, bet pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, nes teismo sprendimas iš esmės neužkerta kelio ateityje kreiptis į teismą su tuo pačiu reikalavimu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, darydama išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo apskritai nenagrinėtinas teisme, todėl byla nutrauktina, netinkamai taikė pirmiau aptartas teisės normas, todėl teismo nutarties dalis, kuria byla nutraukta, negali būti pripažinta teisėta.

25Kadangi kasatorių (pareiškėjų) reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliktinas nenagrinėtas, tai šioje byloje taip pat nesprendžiamas ir termino dokumentams (t. y. teismo sprendimui dėl juridinio fakto nustatymo) pateikti atnaujinimo klausimas, nes šis prašymas tiesiogiai susijęs su teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo priėmimu. Konstatavus, kad šioje byloje kasatorių pareikštas reikalavimas visų pirma nagrinėtinas administracine tvarka, t. y. priklauso institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, kompetencijai, pripažintina, jog kasacinio skundo argumentai, susiję su žemės dydžio nustatymu ir įrodinėjimo taisyklių taikymu, šioje byloje netenka teisinės reikšmės, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

26Dėl CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti blogesnį sprendimą pažeidimo

27Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškimas buvo iš dalies patenkintas, ir nutraukdamas bylą, pažeidė CPK 313 straipsnio nuostatas, nes priėmė joms blogesnį sprendimą nei tas, kurį jos skundė apeliaciniu skundu. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip neatitinkantis proceso teisės normų nuostatų. CPK 313 straipsnyje nurodytas draudimas priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jei sprendimą skundžia tik viena iš šalių, taikomas tada, kai apeliacinės instancijos teismas pakeičia ar panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir kitaip išsprendžia klausimą iš esmės, t. y. priima vienokį ar kitokį sprendimą dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš dalies buvo patenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo, ir civilinę bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad pareiškimas turėjo būti nepriimtas kaip nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 445 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas neišsprendė bylos iš esmės, o tik konstatavo, kad buvo pažeistos proceso teisės normos, nustatančios bylų priskirtinumą nagrinėti teismams, t. y. sprendimo, kuriuo iš esmės būtų išspręstas kasatorių reikalavimas, šioje byloje apeliacine tvarka nebuvo priimta. Toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo nustatytas tik proceso taisyklių pažeidimas, bet nespręstas materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, negali būti pripažintas CPK 313 straipsnio prasme pabloginusiu šalies, skundusios pirmosios instancijos teismo sprendimą, padėtį. Tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl to procesiškai netiksliai suformulavo teismo nutarties rezoliucinę dalį (nutraukė bylą, nors turėjo pareiškimą palikti nenagrinėtą), šiuo atveju nedaro įtakos išvadai dėl CPK 313 straipsnio pažeidimo nebuvimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina ir tai, kad proceso normose įtvirtintas draudimas priimti blogesnį sprendimą negali būti suprantamas kaip draudimas naikinti besiskundžiančiai šaliai ar kitam proceso dalyviui iš dalies palankų teismo sprendimą (nutartį) bei palikti reikalavimą nenagrinėtą, jeigu nesilaikyta išankstinės privalomos neteisminės klausimo nagrinėjimo tvarkos.

28Vadovaujantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutartis iš dalies keistina, pakeičiant nutarties dalies, kuria byla nutraukta, formuluotę ir pareiškimą paliekant nenagrinėtą.

29Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės pripažintina teisinga, tik procesine prasme netinkamai suformuluota jos rezoliucinė dalis, darytina išvada, kad kasacinės instancijos teismo nutartis priimta ne kasatorių naudai, dėl to iš kasatorių valstybei priteisiamos kasacinio teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, – iš viso 86,75 Lt.

30Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktą tais atvejais, kai pareiškimas paliekamas nenagrinėtas dėl to, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Iš pateikto mokėjimo dokumento matyti, kad kasacinis skundas apmokėtas 132 Lt žyminiu mokesčiu, todėl šis grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui – pareiškėjai A. Z..

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 4 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas panaikintas ir civilinė byla nutraukta, pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip: „Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjų A. Z. bei B. P. pareiškimą palikti nenagrinėtą“.

33Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

34Priteisti valstybei iš pareiškėjų A. Z. (duomenys neskelbtini) ir B. P. (duomenys neskelbtini) solidariai 86,75 Lt (aštuoniasdešimt šešis litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

35Grąžinti pareiškėjai A. Z. (duomenys neskelbtini) 132 Lt (vieną šimtą trisdešimt du litus) žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.

36Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Bylos esmė... 4. Pareiškėjos A. Z. ir B. P. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu... 7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos ir suinteresuoti asmenys yra A. Ch.... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę... 10. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie... 11. Kasaciniu skundu pareiškėjos A. Z. ir B. P. prašo Vilniaus apygardos teismo... 12. 1. Kasatorės apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo... 13. 2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad yra pagrindas... 14. 3. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad kasatorių senelis A. Ch.... 15. Suinteresuoti asmenys L. S., D. D., B. J., Z. V. ir M. V. pareiškė... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Nagrinėjamoje byloje kasacijos objektas yra apeliacinės instancijos teismo... 19. Dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo sąlygų... 20. Kasatorės prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad... 21. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus... 22. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus... 23. Byloje nustatyta, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vilniaus... 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Piliečių... 25. Kadangi kasatorių (pareiškėjų) reikalavimas dėl juridinę reikšmę... 26. Dėl CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti blogesnį sprendimą... 27. Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas... 28. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo... 29. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės pripažintina... 30. Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktą tais atvejais, kai pareiškimas... 31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.... 33. Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 34. Priteisti valstybei iš pareiškėjų A. Z. (duomenys neskelbtini) ir B.... 35. Grąžinti pareiškėjai A. Z. (duomenys neskelbtini) 132 Lt (vieną... 36. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...