Byla 1A-224-202/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 26 d

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Gaudutienės, Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui D. A., nuteistojo gynėjui advokatui A. S.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 26 d.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4A. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 17 d. apie 17.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,17 promilių girtumas), ( - ), prie savo gyvenamojo namo esančios pirties, jos patalpoje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio kilusio tarpusavio konflikto metu, grumtynių metu S. K. (S. K.) nugriuvus veidu į grindis, sudavė ne mažiau kaip 16 kartų kirviu nukentėjusiajam į galvos sritį, padarydamas kirstines žaizdas galvos dešinėje momeninėje srityje, pakaušio srityje su atviru daugiaskeveldriniu kirstiniu kaukolės skliauto ir smegenų abiejų pusrutulių pakaušinių skilčių pažeidimu, kraujo patekėjimu po smegenų minkštaisiais dangalais, taip pat ne mažiau 6 trauminiais poveikiais padarydamas jam kirstines žaizdas dešinės plaštakos 3-iame ir 4-ame pirštuose ir muštines žaizdas dešiniajame antakyje (remiantis minėta galvos sritimi į kietą buką paviršių darant kirstinius sužalojimus galvoje), dėl to nukentėjusysis nuo jam padarytų sužalojimų galvoje mirė.

5Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punkte nurodytais pagrindais.

6Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, nes ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose.

7Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde cituoja savo parodymus ir savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažįsta, nors neneigia, kad nukentėjusysis galėjo mirti nuo jo veiksmų. Viso bylos proceso metu nuteistasis tvirtino, kad taip galėjo pasielgti, tik besigindamas nuo jį užpuolusio S. K..

8Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis prašė skirti kompleksinę teismo psichologijos – psichiatrijos ekspertizę, siekiant įvertinti, ar nusikaltimo padarymo metu jis nesirgo psichine liga, ar suvokė savo veiksmus ir galėjo juos valdyti, ar nebuvo patologinio ar fiziologinio afekto būsenoje. Toks nuteistojo prašymas buvo atmestas. Šis prašymas du kartus atmestas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

9Apelianto nuomone, iš byloje esančių duomenų matyti, kad skirti jam ekspertizę buvo būtina. Tokios kategorijos bylose nepakanka apsiriboti pirminiu tyrimu pagal medicininius dokumentus, juo labiau kad yra abejonių dėl nuteistojo būklės nusikaltimo padarymo metu. Be to, ekspertas A. Galinis, davęs išvadą pagal pirminius jo gydymosi dokumentus, neturėjo ir negalėjo vertinti liudytojų parodymų apie nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Liudytojų parodymai, kad po įvykio jis kalbėjo nerišliai, buvo apatiškas, rodo A. R. būseną po afekto. Liudytojos R. T. parodymai apie tai, kad A. R. sėdėjo ant suolo prie pirties ir kalbėjo su policijos pareigūnais, neatitinka faktinių aplinkybių, nes jis (A. R.) iš karto buvo nuvestas ir įsodintas į policijos automobilį, kur jį saugojo policijos pareigūnė T. K.. Nuteistajam niekas neleido sėdėti ant suolo, šalia kurio buvo įkalčiai, bei trypti įvykio vietos, todėl liudytoja R. T. negalėjo girdėti jo pokalbio su policijos pareigūnais. Be to, pirmos apklausos metu nuteistasis parodė, kad įvykio dienos rytą jis gėrė kavą prie kompiuterio. Neišplautas kavos puodelis taip ir liko ant kompiuterio stalelio, kompiuterio nuteistasis taip pat neišjungė, o atvykus policijos pareigūnams, prie kompiuterio jis nesėdėjo ir kavos negėrė. Dėl nurodytų priežasčių vertinti apeliantą buvus ramybės būsenos negalima. Taip pat apeliantas teigia, kad nė vienas įvykio vietoje po nusikaltimo padarymo buvęs liudytojas neturi reikiamos kvalifikacijos vertinti jo būsenos.

10Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistąjį pristačius į areštinę, visi jo (A. R.) sužalojimai buvo užfiksuoti areštinės dokumentuose. Sužalojimai jam buvo nustatyti ne tik priekinėje krūtinės ląstos pusėje, bet ir nugarinėje dalyje. Tačiau specialisto išvadoje dėl nuteistojo sveikatos sutrikdymo nėra užfiksuoti jokie sužalojimai nugaros srityje. Apeliantas teigia, kad specialisto išvados dėl jam padarytų sužalojimų yra niekinės, nes jis Utenos ligoninėje buvo apžiūrėtas nenuėmus antrankių. Nuteistąjį apžiūrėjęs gydytojas neturėjo galimybės padaryti rentgeno nuotraukas ar kompiuterinę tomografiją, o trisdešimties metų senumo randus įvertino kaip nubrozdinimus. Apeliantą paleidus iš suėmimo, jis kreipėsi į Anykščių ligoninę, kurioje atlikus kompiuterinę tomografiją, buvo nustatyta stuburo išvarža. Nuteistasis mano, kad išvarža galėjo atsirasti po jo užpuolimo, nes iki įvykio jis neturėjo jokių problemų dėl stuburo slankstelių ir niekada nesikreipė į gydymo įstaigas dėl panašių susirgimų ar traumų.

11Be to, apeliantas teigia, kad 2004 m. Anykščių rajono policijos komisariate buvo nagrinėjama administracinė byla, kurioje jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šioje byloje Kurklių seniūnas buvo pateikęs charakteristiką, kuri visiškai skiriasi nuo šioje byloje esančios to paties seniūno charakteristikos.

12Nuteistasis viso bylos proceso metu parodė, kad nukentėjusysis jį užpuolė, grasino nužudyti, rankoje laikė peilį, dėl to jis (A. R.) labai susijaudino, patyrė šoką, nusimetęs nuo savęs S. K. pajuto, kad rankoje laiko kažkokį daiktą, kuriuo trenkė keletą kartų (gal apie 3-5 kartus) nukentėjusiajam į galvą, o kai atsipeikėjo, pamatė, kad rankoje laiko kirvį, kuris įsmigęs S. K. į galvą. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajam į galvą buvo smūgiuota 16 kartų, tačiau tiek smūgių nuteistasis neprisimena. Apeliantas nurodė, kad sudavė ne daugiau 3-5 kartų. Meluoti jis neturi jokio pagrindo. Be to, jam buvo nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis, todėl manyti, kad jis dėl girtumo neprisimena įvykio aplinkybių, nėra pagrindo. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti nuteistojo psichine būkle nusikaltimo padarymo metu. Tik paskyrus ekspertizę galima nustatyti, kokioje emocinėje būsenoje nuteistasis buvo nusikaltimo metu ir tos būklės įtaką jo elgesiui, psichinę būklę ir ją sukėlusias priežastis. Apelianto nuomone, nusikaltimo padarymo metu jis buvo patologinio ar fiziologinio afekto būsenoje, todėl daryti išvadą, kad jis sąmoningai paėmė kirvį ir tyčia nužudė nukentėjusįjį, negalima. Apeliantas taip pat teigia, kad byloje nebuvo tirta, ar nusikaltimo padarymo metu jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

13Be to, nuteistasis nurodo, kad byloje pateikti iškraipyti faktai, apibūdinantys jo asmenybę. 2011 m. liepos mėn. į Rokiškio psichiatrijos ligoninę jis pateko dėl to, kad mažinant paslaugų skaičių Anykščių ligoninėje jam buvo atsisakyta pastatyti lašelinę sistemą. Atlikus šią procedūrą Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, buvo iš karto išleistas, jokio gydymo dėl priklausomybės alkoholiui nebuvo. Prieš miegą jam buvo duodamos kažkokios tabletės. Sugrįžus namo sutriko miegas, nuteistasis dvi savaites negalėjo užmigti. Kreipėsi į Anykščių psichikos ir priklausomybės ligų centrą dėl pagalbos sureguliuoti miegą. Buvo išrašyti vaistai, tuo pačiu jis įrašytas į įskaitą. Dėl įrašymo į įskaitą jis informuotas nebuvo, apie tai jis sužinojo tik po pusantrų metų, kai reikėjo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Ištaisius šią klaidą jam buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas.

14Nuteistasis taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nepagrįstai akcentuojamas jo girtumas įvykio metu, nes nustatytas lengvo girtumo laipsnis neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos tyčinio nusikaltimo padarymui. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis su nukentėjusiuoju neturėjo jokių tarpusavio konfliktų. A. R. rūpinosi S. K. kiek galėjo – leisdavo nusiprausti, duodavo valgyti, drabužių ir pan. Be to, apeliantas nėra konfliktiška, agresyvi asmenybė, todėl tyčia jokio smurtinio nusikaltimo padaryti negalėjo.

15Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje nėra nurodytas nusikaltimo padarymo motyvas. Nurodyta, kad jis nusikaltimą padarė dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, kilusio tarpusavio konflikto metu. Nuteistasis pažymi, kad jis jokio motyvo tyčia nužudyti S. K. neturėjo ir negalėjo turėti. Apeliantas teigia, kad jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis. Be to, nuteistojo teigimu, skundžiamas nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1. punkto išaiškinimų. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to buvo neteisingai paskirta bausmė.

16Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

17Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

18Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

19Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

20Priešingai nei teigia A. R. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

21Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nepagrįstai nebuvo paskirta kompleksinė teismo psichologinė – psichiatrinė ekspertizė, nes apeliantas abejoja savo psichine būkle, buvusia padarant inkriminuotą nusikaltimą, t. y. teigia, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis galėjo būti patologinio ar fiziologinio afekto būsenoje.

22Pažymėtina, kad patologinis afektas yra nepakaltinamumo pagrindas. Pagal BK 17 straipsnį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Vienas iš nusikalstamos veikos sudėties subjekto būtinųjų požymių yra pakaltinamumas. Pakaltinamumas suprantamas ir aiškinamas kaip fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nepakaltinamumas yra tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo neleidžia jam suvokti tokios veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apima du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią darant pavojingą veiką. Nepakaltinamu asmuo tampa tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijų.

23Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą labai susijaudinus, t. y. esant fiziologinio afekto būsenoje, nurodyta BK 130 straipsnyje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai atkreipia dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-723/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-130/2009, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-226/2011, Nr. 2K-189/2013 ir kt.).

24Pažymėtina, kad ekspertizė skiriama teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, Nr. 2K-494/2012, Nr. 2K-682/2012, Nr. 2K-83/2013).

25Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad nuteistasis, darydamas nusikaltimą, nebuvo nei patologinio, nei fiziologinio afekto būsenoje, todėl skirti ekspertizę nebuvo pagrindo. Apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl ekspertizės A. R. paskyrimo, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, o vien nuteistojo nesutikimas su tokiu sprendimu nereiškia, kad buvo nesilaikyta baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų ar kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas neprašė paskirti A. R. teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę.

26Iš bylos duomenų matyti, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. specialisto išvada Nr. 99U-11 konstatuota, jog nuteistajam A. R. nėra pagrindo skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Tyrimą atlikęs specialistas įvertino iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų gautus A. R. medicininius dokumentus, taip pat ikiteisminio tyrimo medžiagą ir savo išvadą neskirti nuteistajam ekspertizės pagrindė tuo, kad A. R. davė nuoseklius, detalius parodymus, orientavosi situacijoje, be to, nėra pagrindo jam įtarti psichozę (1 t., 150 b. l.). Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti specialisto išvadą Nr. 99U-11 surašiusiu ekspertu. Apeliacinio skundo argumentas, kad tokiai išvadai padaryti neužtenka įvertinti tik medicininius dokumentus ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

27Aplinkybę, kad apeliantas nusikalto būdamas pakaltinamas, patvirtina ir paties A. R. parodymai, duoti tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad nuteistasis nuosekliai ir pakankamai detaliai paaiškino nagrinėjamo įvykio detales (1 t., 193-195, 201-202, 204-214 b. l.; 2 t., 39-40 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme A. R. tvirtino neatsimenantis grumtynių su nukentėjusiuoju detalių (kaip jis atsidūrė ant S. K., kaip paėmė kirvį į rankas ir pan.), nes tuo metu jo sąmonė buvo aptemusi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė priešingai, t. y. davė išsamius parodymus apie šias aplinkybes. Toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas rodo, kad nuteistojo teiginiai apie gyvybės atėmimą esant fiziologinio afekto būsenai yra tik nuteistojo gynybinė versija. Analogiškai vertinami ir apelianto parodymai apie tai, kad jis nesuprato, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė su kirviu (manė, kad rankoje laikė malką). Atsižvelgiant į įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoto kirvio koto (fotonuotrauka Nr. 6, 1 t., 19 b. l.) ir priepirtyje buvusių malkų (fotonuotrauka Nr. 27, 1 t., 30 b. l.) formą bei dydį, apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo manymo, jog jis rankoje laikė malką, vertinami kaip nepagrįsti ir nelogiški. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiajam sudavė tik du ar tris smūgius, tačiau specialisto išvada patvirtina, jog kirstiniai sužalojimai nukentėjusiojo galvoje buvo padaryti dėl mažiausiai 16 trauminių poveikių (1 t., 53-55 b. l.). Byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius, kad nuteistajam įvykio metu buvo aptemusi sąmonė ir susilpnėjęs gebėjimas suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis buvo fiziologinio afekto būsenoje.

28Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. R. pripažino, jog jis ir S. K., būdami neblaivūs, konfliktuodavo, taip pat kad nukentėjusysis 2014 m. liepos mėn. išdaužė apelianto automobilio langus, o pastarasis atsilygino tuo pačiu (1 t., 201-202 b. l.). Apie S. K. konfliktišką būdą buvo žinoma ir liudytojoms A. R. bei D. P. (1 t., 95, 97 b. l.; 2 t., 40-41 b. l.). Šios aplinkybės neleidžia teigti, kad nukentėjusiojo veiksmai nagrinėjamo įvykio metu galėjo sukelti apeliantui fiziologinio afekto būseną. Nenustačius sąlygų visumos, kuriai esant nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas labai susijaudinus, apelianto argumentai, kuriais šis netiesiogiai prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, atmetami.

29Pirmosios instancijos teismo išvadą apie A. R. pakaltinamumą patvirtina ir jo elgesys po nusikaltimo padarymo. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad nuteistasis po nusikaltimo nusiplovė kruvinas rankas (1 t., 193-195, 201-202, 204-214 b. l.; 2 t., 39-40 b. l.). Be to, tiek specialisto išvadą Nr. 99U-11 pateikęs specialistas, tiek skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai įvertino liudytojų, t. y. pareigūnų A. Z., R. S. ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojos R. T., kurie pirmieji atvyko į įvykio vietą, parodymus. Šių liudytojų parodymai patvirtina skundžiamo nuosprendžio motyvą, su kuriuo apeliantas nepagrįstai nesutinka, kad po nusikaltimo padarymo A. R. elgėsi ramiai, adekvačiai, kontroliavo savo elgesį ir suprato savo veiksmų prasmę. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad atvykus pareigūnams, A. R. sėdėjo prie įjungto kompiuterio, buvo pasidaręs kavos, sugebėjo pareigūnams papasakoti pagrindines įvykio aplinkybes, parodė nusikaltimo padarymo vietą, taip pat vietą, kur jis numetė nusikaltimo įrankį (1 t., 107-108, 113-114, 119-120 b. l.; 2 t., 40-41, 51-52 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai rodo, kad A. R. suprato savo padarytos nusikalstamos veikos esmę, nes nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas asmuo neturėtų pagrindo taip elgtis. Tai, kad apeliantas deklaratyviai neigia liudytojo A. Z. parodymus dėl jo sėdėjimo prie kompiuterio su kavos puodeliu ir dėl liudytojos R. T. galimybės girdėti nuteistojo pokalbį su pareigūnais, nesudaro pagrindo abejoti aukščiau paminėtų liudytojų parodymu patikimumu. Šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu ir sutampa tarpusavyje. Byloje nenustatyta, kad liudytojai turėjo pagrindą duoti melagingus parodymus. Duomenų, patvirtinančių šią išvadą, nepateikiama ir apeliaciniame skunde.

30Iš liudytojos A. R. ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad po nusikaltimo padarymo A. R. buvo sutrikęs, nesugebėjo pats iškviesti greitosios medicinos pagalbos, tik paskambinti mamai (1 t., 95 b. l.; 2 t., 39-40 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien šios aplinkybės nepatvirtina nuteistojo afekto būsenos. Akivaizdu, kad nužudęs žmogų nuteistasis buvo susijaudinęs. Be to, jis buvo neblaivus (jam nustatytas 1,17 promilių neblaivumas (1 t., 124 b. l.)). Apelianto teigimu, lengvas girtumo laipsnis negalėjo turėti įtakos jo veiksmams, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pats pripažino, kad jautėsi apgirtęs (1 t., 194 b. l.). Apeliaciniame skunde teisingai pastebima, kad liudytojas A. Z. nuteistąjį apibūdino kaip sunkiai besiorientuojantį aplinkoje ir kalbantį nerišliai. Tačiau liudytojas tvirtino, kad, jo manymu, toks A. R. elgesys buvo įtakotas alkoholio vartojimo (2 t., 51-52 b. l.). Nors nuteistasis neigia turintis priklausomybę nuo alkoholio, tačiau iš byloje pateikto medicininio pažymėjimo matyti, jog 2011 m. A. R. buvo diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, bei priklausomybės sindromas (1 t., 139 b. l.). Priešingai nei mano apeliantas, teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesivadovauti šiame pažymėjime užfiksuotais duomenimis. Liudytoja D. P. taip pat patvirtino, kad nuteistasis turėjo problemų su alkoholiu (1 t., 97 b. l.; 2 t., 40-41 b. l.). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, darytina išvada, kad nuteistojo elgesiui nagrinėjamo įvykio metu turėjo įtakos jo apsvaigimas nuo alkoholio, o ne psichikos pakitimai, lėmę apelianto nepakaltinamumą ar ribotą pakaltinamumą.

31Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas ir dėl būtinosios ginties situacijos. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010; 2K-7-313/2012).

32Iš bylos duomenų matyti, kad apie 2016 m. vasario 17 d. įvykio eigą galima spręsti tik iš nuteistojo A. R. duotų parodymų. Nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusysis jį užpuolė pirmasis, t. y. nuteistajam išėjus iš pirties, S. K. šoko jam ant nugaros, dėl to A. R. krūtine nukrito ant grindų, o nukentėjusysis ant jo užgriuvo. S. K. sėdint ant nuteistojo, A. R. pavyko apsiversti ant nugaros. Jis pamatė, kad nukentėjusysis rankose laikė peilį, kuriuo mosikavo, be to, grasino apeliantą nužudyti ir sudeginti namus. Apeliantas pradėjo muistytis ir jam pavyko nukentėjusįjį nustumti nuo savęs. Po to S. K. liko gulėti veidu į grindis, o nuteistasis sudavė jam smūgius į galvos pakaušį (1 t., 193-195, 201-202, 204-214 b. l.; 2 t., 39-40 b. l.). Apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad įvykio vietoje po lavonu ant grindų iš tiesų buvo rastas peilis (1 t., 13-15 b. l.), o ant jo – S. K. kraujo (1 t., 171-172 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 321/2016 (05) nurodyta, kad A. R. krūtinės ląstos priekiniame ir kairiame šoniniame paviršiuje nustatytos poodinės kraujosruvos, taip pat odos nubrozdinimai riešuose, galimai padaryti 2016 m. vasario 17 d. kietu buku daiktu. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti A. R. gulint ir vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 161 b. l.).

33Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų A. R. versiją, kad nukentėjusysis pirmasis jį užpuolė ir pasikėsino sužaloti peiliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pasikėsinimas laikytinas pavojingu, nes buvo pasikėsinta į A. R. sveikatą ir gyvybę, taip pat realiu ir akivaizdžiu. Tačiau vien šių aplinkybių nustatymas nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti būtinosios ginties situacijos. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Pagal teismų praktiką besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

34Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju A. R. buvo atrėmęs S. K. pavojingą kėsinimąsi, todėl jam aiškiai nebuvo reikalo gintis. Įvertinus nuteistojo parodymus ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotus duomenis, matyti, kad prieš A. R. paimant kirvį ir suduodant smūgius, S. K. gulėjo ant žemės veidu į grindis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši situacija, atsižvelgiant į patalpos, kurioje vyko grumtynės, siaurumą ir nukentėjusiojo sunkų girtumo laipsnį (1 t., 53-55 b. l.), negali būti laikoma būtinąja gintimi. Pavojingas kėsinimasis, pasireiškęs nukentėjusiojo grasinimu sužaloti nuteistąjį peiliu, akivaizdžiai buvo atremtas ir pastarajam aiškiai nebuvo reikalo gintis nuo S. K. bei prieš jį naudoti tokio intensyvumo smurtą, suduodant daugybinius smūgius kirviu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą. Be to, sužalojimai nukentėjusiojo pirštuose patvirtina, kad gintis teko ne A. R., o pačiam S. K.. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo A. R. sužalojimų nustatymo neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties situacijos. Nenustačius, kad A. R. veiksmai, suduodant daugybę smūgių kirviu S. K. į galvą, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, nėra pagrindo byloje nustatytą situaciją vertinti ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 28 straipsnio 3 ir 4 dalys).

35Pažymėtina, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė A. R. padarytos nusikalstamos veikos motyvo. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog S. K. buvo nužudytas dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, kilusio tarpusavio konflikto metu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad motyvas, jei jis nėra susijęs su veiką kvalifikuojančiais požymiais, nėra būtinasis paprasto nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatinėti, norint kvalifikuoti šią nusikalstamą veiką

36Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nepažeidė A. R. apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų ir teismų praktikos.

37Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nurodančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

38Byloje nustatyta, kad nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir už kurį numatyta tik griežta laisvės atėmimo bausmė – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad A. R. neteistas (1 t., 133 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t., 134-135 b. l.), turi nepilnametį sūnų, dažnai piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau po nusikaltimo padarymo ėmėsi priemonių gydytis nuo priklausomybės, charakterizuojamas iš esmės teigiamai (1 t., 137 b. l.). Apeliantas skunde teigia, kad 2004 m. Kurklių seniūnas buvo pateikęs kitokią charakteristiką nei pateikė šioje byloje, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės, sprendžiant bausmės pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad savo noru buvo atlyginta padaryta žala (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

39Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pagrįstai atsižvelgė į šių aplinkybių visumą, tačiau nepagrįstai nepripažino dar vienos A. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys). Ši aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).

40Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. K. pirmasis užpuolė apeliantą, t. y. iki A. R. veiksmų, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, šoko jam ant nugaros, po to grasino sužaloti peiliu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks nukentėjusiojo elgesys pripažintinas provokuojančiu ir rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Atsižvelgiant į tai, A. R. skirtina švelnesnė laisvės atėmimo bausmė.

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Nutarė

42pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį:

43pripažinti A. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

44A. R. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki septynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

45Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. A. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 17 d. apie 17.20 val., būdamas... 5. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016... 6. Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, nes... 7. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde cituoja savo parodymus ir savo kaltės... 8. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis prašė skirti kompleksinę teismo... 9. Apelianto nuomone, iš byloje esančių duomenų matyti, kad skirti jam... 10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistąjį pristačius į... 11. Be to, apeliantas teigia, kad 2004 m. Anykščių rajono policijos komisariate... 12. Nuteistasis viso bylos proceso metu parodė, kad nukentėjusysis jį užpuolė,... 13. Be to, nuteistasis nurodo, kad byloje pateikti iškraipyti faktai,... 14. Nuteistasis taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nepagrįstai... 15. Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje nėra nurodytas nusikaltimo... 16. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė... 17. Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios... 18. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek... 19. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo... 20. Priešingai nei teigia A. R. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino... 21. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nepagrįstai nebuvo... 22. Pažymėtina, kad patologinis afektas yra nepakaltinamumo pagrindas. Pagal BK... 23. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą labai susijaudinus, t. y. esant... 24. Pažymėtina, kad ekspertizė skiriama teisme, kai reikšmingoms bylai... 25. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad... 26. Iš bylos duomenų matyti, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie... 27. Aplinkybę, kad apeliantas nusikalto būdamas pakaltinamas, patvirtina ir... 28. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. R. pripažino, jog jis ir S. K.,... 29. Pirmosios instancijos teismo išvadą apie A. R. pakaltinamumą patvirtina ir... 30. Iš liudytojos A. R. ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad po nusikaltimo... 31. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas ir dėl būtinosios ginties... 32. Iš bylos duomenų matyti, kad apie 2016 m. vasario 17 d. įvykio eigą galima... 33. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių... 34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju A. R. buvo atrėmęs S. K.... 35. Pažymėtina, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, jog... 36. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad apygardos teismas,... 37. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių... 38. Byloje nustatyta, kad nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus... 39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas... 40. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. K. pirmasis užpuolė apeliantą, t.... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328... 42. pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį:... 43. pripažinti A. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos... 44. A. R. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą aštuonerių metų laisvės... 45. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....