Byla 1A-334-354/2018
Dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vidmanto Mylės ir Virginijos Žindulienės, sekretoriaujant Irenai Skaringienei, dalyvaujant prokurorui A. P., nuteistajam T. J., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Valiui, nuteistajam T. J., jo gynėjai advokatei Lionei Musteikienei, nuteistajam D. B., jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro A. P. ir nuteistųjų T. J. bei T. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

3T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas T. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2018 m. vasario 24 d. iki 2018 m. kovo 8 d.;

4T. J. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas T. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2018 m. vasario 24 d. iki 2018 m. kovo 8 d.;

5D. B. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, D. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: pradėti dirbti ar tęsti darbą, netekus darbo, per 1 mėnesį užsiregistruoti darbo biržoje ir būti registruotam visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką; neišvykti iš gyvenamosios vietos (miesto ar rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas D. B. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2018 m. vasario 24 d. iki 2018 m. kovo 8 d.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

81.

9T. J., T. J. ir D. B. nuteisti už tai, kad jie laikotarpiu nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2018 m. vasario 23 d., tiksliai nenustatytu laiku, susitarė įsibrauti į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį B. J., ir pagrobti svetimą, nukentėjusiajai priklausantį turtą bei pasiskirstė vaidmenimis:

101.1.

11T. J. ir T. J. įsipareigojo įsibrauti į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį B. J., ir pagrobti svetimą, nukentėjusiajai priklausantį turtą, o D. B. įsipareigojo nuvežti T. J. ir T. J. automobiliu prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), palaukti, kol T. J. ir T. J. pagrobs B. J. priklausantį turtą bei išvežti juos automobiliu iš nusikaltimo vietos.

121.2.

13T. J. ir T. J. 2018 m. vasario 23 d., apie 23.10 val., veikdami bendrininkų grupe, pagal iš anksto parengtą planą nuvyko D. B. vairuojamu automobiliu „Opel Vectra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), T. J. išlaužė gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), duris, T. J. ir T. J. įsibrovė į gyvenamąjį namą, įsibrovus į gyvenamąjį namą, T. J. uždengė drabužiu B. J. akis, smaugė ją, ranka užspaudė burną nukentėjusiajai ir kartu su T. J. pagrobė B. J. priklausančius pinigus – 50 eurų. Iš karto po to, T. J. ir T. J. grįžo į automobilį „Opel Vectra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), o D. B. išvežė T. J. ir T. J. automobiliu iš nusikaltimo vietos.

14II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

152.

16Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės teismo prokuratūros prokuroras A. P. prašo: a) Šiaulių miesto apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį pakeisti ir nustatyti įrodytomis nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes, taip, kaip jos buvo nurodytos kaltinamajame akte; b) T. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, T. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, D. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams; c) panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. B. pritaikyto bausmės vykdymo atidėjimo; d) pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies formuluotes, susijusias su kvalifikuojančiu požymiu „atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis“, kurį pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino.

172.1.

18Skunde prokuroras nurodo, jog teismas neteisingai nustatė nuteistųjų bendrininkavimo sudėties turinį, nes rėmėsi tik nuteistųjų parodymais, tačiau neatsižvelgė ir neįvertino byloje nustatytų išorinių (objektyvių) nusikalstamos veikos požymių visumos, neatsižvelgė į bylos įrodymus, kurie atskleidžia bendrininkų ryšius, nulėmusius jų bendros nusikalstamos veikos turinį (pobūdį):

192.1.1.

20remiantis byloje esančiais įrodymais apie D. B., T. J., T. J. teistumus matyti, kad visi šie asmenys praeityje buvo teisti dėl nusikalstamų veikų nuosavybei. D. B. buvo teistas iš viso dėl keturiolikos tokių nusikalstamų veikų, taip pat ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį dėl 2011 m. gruodžio 11 d. dienos metu kartu su dviem nenustatytais asmenimis įvykdyto didelės vertės turto plėšimo iš lombardo;

212.1.2.

22remiantis byloje esančiais įrodymais apie D. B. ir T. J. teistumus matyti, kad atlikęs bausmę D. B. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos 2016 m. spalio 25 d., T. J. – 2017 m. gegužės 4 d. Netrukus po to, kai T. J. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos atlikęs laisvės atėmimo bausmę, D. B. ir T. J. išvyko į (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 21 d. įvykdė ten naują nusikalstamą veiką, už kurią 2017 m. gruodžio 21 d. (duomenys neskelbtini) teismo buvo nuteisti laisvės atėmimu 2 m., o bausmės vykdymas atidėtas 3 m;

232.1.3.

24remiantis nuteistojo T. J. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nustatyta, kad, nežiūrint į 2017 m. gruodžio 21 d. (duomenys neskelbtini) teismo parodytą pasitikėjimą, T. J. 2017 m. gruodžio pabaigoje–2018 m. sausio mėn. pradžioje vėl pasiūlė D. B. daryti naują nusikaltimą – B. J. turto grobimą. D. B. nesutiko su tokiu pasiūlymu, todėl T. J. atsisakė tokio savo sumanymo, susirado darbą ir pradėjo dirbti;

252.1.4.

26remiantis nuteistojo T. J. parodymais nustatyta, kad, norėdamas nusikalstamu būdu prasimanyti pinigų, jis kreipėsi pagalbos į D. B.;

272.1.5.

28remiantis nuteistųjų T. J., T. J. ir D. B. parodymais nustatyta, kad naujas sumanymas įvykdyti konkretų nusikaltimą – B. J. turto grobimą, kilo ne T. J. ar T. J., bet D. B., tuo metu T. J. ir T. J. nepažinojo vienas kito, T. J. ir D. B. nežinojo, kur gyvena nukentėjusioji B. J., ir nežinojo kitų svarbių aplinkybių. Tuo tarpu T. J. dirbo, nenorėjo ir neplanavo įvykdyti jokio naujo nusikaltimo. Būtent D. B. pasiūlė įvykdyti konkretų nusikaltimą, B. J. turto grobimą, tiek T. J., tiek T. J. D. B. suorganizavo T. J. ir T. J. susitikimą, nuvežė T. J. pas T. J. į kitą, daugiau kaip už 50 km, esantį miestą, nes T. J. neturėjo pinigų ir galimybės nuvykti į kitą miestą, girdėjo, kaip T. J. ir T. J. susitarė įvykdyti nusikaltimą, nusprendė vykti į nusikaltimo vietą ir sutiko nuvežti juos į nusikaltimo vietą bei išvežti iš nusikaltimo vietos, nes T. J. ir T. J. neturėjo savo transporto priemonės;

292.1.6.

30remiantis nuteistojo D. B. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nustatyta, kad jis girdėjo ir žinojo, kad nukentėjusioji B. J. namuose turi seifą ir jame laiko apie 2000 eurų;

312.1.7.

32remiantis nuteistojo T. J. parodymais nustatyta, kad jis suprato, jog nukentėjusiosios B. J. turimas seifas, kuriame yra laikomi pinigai, yra didelis. Jie nesivežė jokių įrankių seifui išlaužti į nusikaltimo vietą. Jeigu jiems būtų pavykę rasti seifą, tuomet būtų galvoję, kaip jį atidaryti, bet jie seifo nerado;

332.1.8.

34remiantis nukentėjusiosios B. J. parodymais, kitais įrodymais nustatyta, kad aptariamas nusikaltimas buvo įvykdytas vakare, apie 23.10 val. Nusikaltimo metu nukentėjusioji buvo namuose, namuose degė šviesa. Asmenys, įsibrovę į jos namus, slėpė savo veidus – T. J. buvo su kauke, o T. J. buvo kažką užsimaukšlinęs ant galvos. T. J. uždengė nukentėjusiajai drabužiu akis, smaugė ją, ranka užspaudė burną;

352.1.9.

36remiantis nuteistojo T. J. ir T. J. parodymais nustatyta, kad prieš įsibraudami į gyvenamąjį namą jie matė, kad viduje dega šviesa;

372.1.10.

38iš nuteistojo T. J. parodymų matyti, kad jie nebūtų brovęsi į namą, jei būtų matę, kad namuose yra nukentėjusioji, planavo pabėgti, jei namo viduje ką nors pamatys, įsibrovė į namą išlaužę duris, buvo didelis garsas, įsibrovę į namą ir pamatę nukentėjusiąją nepabėgo, ieškojo pinigų name, nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu.

392.2.

40Prokuroro manymu, būtent ši byloje nustatyta išorinių (objektyvių) nusikalstamos veikos požymių visuma atskleidžia, kad visų nuteistųjų parodymai ne tik akivaizdžiai prieštarauja nustatytiems objektyviesiems požymiams, bet ir atskleidžia tikrąjį nuteistųjų bendrininkavimo turinį – išankstinį susitarimą įsibrauti į nukentėjusiosios namus ir įvykdyti plėšimą. Teigia, jog sujungus išvardytus įrodymus į nuoseklią ir loginę grandinę yra akivaizdu tai, kad didelė D. B. kriminalinė praeitis ir patirtis paneigia bet kokius nuteistojo paaiškinimus, kad jis negalėjo ar nesugebėjo teisingai įvertinti savo veiksmų pavojingumo. Nors D. B. tvirtina, kad jis pakeitė savo vertybes ir gyvenimo būdą, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės, prokuroro nuomone, akivaizdžiai paneigia tokius nuteistojo parodymus, priešingai nei tvirtina nuteistasis D. B. bei nustatė teismas, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad D. B. vaidmuo įvykdant B. J. priklausančio turto grobimą buvo ne antraeilis, bet esminis, nes jo veiksmai aiškiai peržengė baudžiamajame įstatyme apibrėžtas padėjėjo veiksmų ribas (BK 24 straipsnio 6 dalis), be atitinkamų D. B. veiksmų nusikaltimo padarymas būtų buvęs neįmanomas, nes būtent D. B. pasiūlė ir įkalbėjo tiek T. J., tiek T. J. įvykdyti B. J. priklausančio turto grobimą, suorganizavo vienas kito nepažinojusių bendrininkų susitikimą ir nuvežė T. J. į šį susitikimą, nuvežė bendrininkus į nusikaltimo vietą ir išvežė iš ten.

412.3.

42Prokuroras pažymi, jog, nors D. B. tvirtina, kad jis nežinojo, jog bendrininkai įvykdys plėšimą, o T. J. ir T. J. tvirtina, kad jie neketino vykdyti nusikaltimo, tačiau tokie parodymai akivaizdžiai neatitinka jų veiksmų nusikaltimo metu. Nurodo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina tai, kad D. B. aiškiai suvokė, jog T. J. neturi pinigų, todėl neturės galimybės kitą kartą pats nuvykti į kitą miestą įvykdyti nusikaltimo, visi nuteistieji vyko į nusikaltimo vietą aiškiai suvokdami, kad nukentėjusioji pinigus laiko specialioje saugykloje – seife, suprato, kad šis seifas yra didelis, ir jį atidaryti reikia rakto arba specialių įrankių, visi bendrininkai taip pat aiškiai suvokė, kad tokiu paros metu, kokiu jie vyko į nusikaltimo vietą, nukentėjusioji, o taip pat ir raktas nuo seifo, bus namuose, bei nesivežė jokių specialių įrankių seifui atidaryti, T. J. ir T. J. aiškiai suvokė, kad nukentėjusioji yra namuose, nes matė degančią šviesą nukentėjusiosios namuose, prieš įsibraudami į nukentėjusiosios namus iš anksto uždengė savo veidus, priešingai nei tvirtina, nuvykę į nusikaltimo vietą T. J. ir T. J. iš karto įsibrovė į nukentėjusiosios namus, priešingai nei tvirtina, T. J. ir T. J., įsibrovę į namą ir pamatę nukentėjusiąją, nebėgo, bet toliau tęsė ir užbaigė savo nusikalstamus veiksmus.

432.4.

44Atkreipiamas dėmesys, jog teismas, vertindamas nuteistųjų parodymus dėl jų bendrininkavimo turinio, iš esmės neatsižvelgė į tai, kad kaltinamųjų parodymai nėra patikimi, nes T. J. ir T. J. nepripažino savo kaltės dėl plėšimo (neigė naudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją), proceso metu keitė savo parodymus ir buvo nenuoseklūs, o nuteistasis D. B. visą laiką siekė sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme.

452.5.

46Prokuroras mano, jog teismo išvada, kad D. B. neatliko veiksmų, kurie atitiktų objektyvius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ir sprendimas kvalifikuoti D. B. veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsti. Prokuroro teigimu, tai, kad aptariamu atveju nustatyti D. B. veiksmai patenka į kurstytojo, organizatoriaus, padėjėjo veiksmų ribas (BK 24 str. 4, 6, 6 d.), neturi lemiamos reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus, nes nustatyti nuteistųjų veiksmai liudija, jog vykdydami nusikalstamą veiką jie veikė kaip pasiskirstę vaidmenis bendravykdytojai, ir tokiais atvejais nuteistųjų veiksmai kvalifikuojami pagal tą BK specialiosios dalies straipsnį ir dalį, kurio dispozicijoje numatytos veikos sudėtį atitinkančias veikas bendrininkaudami padarė (kasacinė byla Nr. 2K- 211/2008).

472.6.

48Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismui patenkinus prokuroro prašymą D. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas nuteistojo D. B. atžvilgiu taptų negalimas dėl formaliųjų bausmės vykdymo atidėjimo pagrindų.

492.7.

50Prokuroro vertinimu, teismas, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėdamas bausmės vykdymą D. B., atsižvelgė tik į formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, tačiau nukrypo nuo formuojamos teisminės praktikos – teisingai neįvertino bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumo bausmės paskirties kontekste. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad D. B. yra praeityje teistas net dėl septyniolikos nusikalstamų veikų netrukus po to, kai paskutinį kartą atliko laisvės atėmimo bausmę, jis padarė dvi naujas nusikalstamas veikas, nukentėjusiosios B. J. turto grobimą įvykdė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai 2017 m. gruodžio 21 d. (duomenys neskelbtini) teismo buvo nuteistas laisvės atėmimu 2 m., o bausmės vykdymas atidėtas 3 m., pats teismas nuosprendyje pripažino, jog nusikaltimas buvo įvykdytas tik dėl D. B. pastangų (D. B. pranešė apie galimybę gauti pinigų T. J., suvedė kaltinamuosius T. J. ir T. J., girdėjo jų pokalbį dėl vagystės, nuvežė kaltinamuosius į nusikaltimo vietą tuo metu, kai T. J. ir T. J. vykdė nusikalstamą veiką, laukė jų mašinoje ir buvo pažadėjęs juos išvežti iš nusikaltimo vietos). Teigia, jog priešingai nei nustatė teismas, išvardytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nepaskyrus nuteistajam D. B. realios laisvės atėmimo bausmės, šis asmuo nebus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pažymi ir tai, kad teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad D. B. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis.

512.8.

52Nurodo, jog kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į BK 26 str. turinį, nusikaltimo vykdytojo veika yra kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį (kasacinė byla Nr. 2K- 634/2007). Nagrinėjamoje byloje, prokuroro vertinimu, teismas nesivadovavo minima taisykle, todėl nepagrįstai kvalifikavo T. J. ir T. J. veikas su nuoroda į BK 24 straipsnio 3 dalį.

532.9.

54Mano, kad teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, todėl neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą, padarė nepagrįstą išvadą, jog BK 180 straipsnyje minimos sąvokos „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“ neapima kvalifikuojančio požymio – „atėmė galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis“, bei pašalino iš kaltinimo šį būtinąjį, BK 180 straipsnyje įtvirtintą, nusikaltimo sudėties požymį. Pažymi, kad grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia tik palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę jam pasipriešinti, todėl remiantis tokiu baudžiamojo įstatymo aiškinimu yra aišku, kad nukentėjusiojo valia ar galimybė pasipriešinti gali būti palaužiama įvairiais būdais – tiek kaltininkui panaudojant fizinį smurtą, tiek grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tiek kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, todėl aptariamu atveju prokuroras kaltino T. J., T. J. ir D. B. tuo, kad jie veikdami bendrininkų grupe susitarė, o vėliau, vykdydami nusikalstamą susitarimą, atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis tokiu būdu – uždengė drabužiu B. J. akis, smaugė ją, ranka užspaudė burną.

553.

56Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei sumažinti paskirtą bausmę.

573.1.

58Skunde nuteistasis T. J. nurodo, kad viso proceso metu jis davė nuoseklius parodymus, neneigė uždengęs ranka nukentėjusiajai burnos tam, kad pastaroji nešauktų, neneigė ir kitų aplinkybių, kurios iš tikro buvo, tačiau nepripažino tik to, kad smaugė nukentėjusiąją, nes ši aplinkybė byloje neįrodyta. Mano, kad vien nukentėjusiosios žodžiais apie tariamai atliktą smaugimą negalima vadovautis, nes tai prasilenkia su sveika logika.

593.2.

60Apeliantas prašo įvertinti tai, kad daugiau nei pusę metų jam yra taikoma intensyvi priežiūra, dėl to prarado darbą ir dabar jam yra sunku gyventi ir padėti savo šeimai.

614.

62Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį, jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir skirti švelnesnę bausmės rūšį nei laisvės atėmimas arba, paskyrus laisvės atėmimą, šios bausmės vykdymą atidėti, arba pagal BK 180 straipsnio 2 dalį skirti švelnesnę bausmę.

634.1.

64Skunde nuteistasis T. J. nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis nuosekliai paaiškino visas aplinkybes ir viso proceso metu tvirtino, kad jokio susitarimo apie turto pagrobimą įsibraunant į patalpą ir panaudojant fizinį smurtą (plėšimą) nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo, t. y. jie nesitarė įvykdyti plėšimą. Pažymi, kad jo ir T. J. tikslas buvo nuvažiuoti iki nukentėjusiosios namo, įsibrauti ir iš namo pavogti seifą su pinigais, kad nuvykus prie namo matė kambaryje degančią švieselę, tačiau žmonių name nematė, todėl buvo įsitikinę, kad name nieko nėra, o jeigu būtų žinoję, kad viduje yra žmogus, ten nebūtų ėję. Nurodo, jog įsibrovus į patalpą pamatė B. J., ši juos pamačiusi pradėjo rėkti, todėl T. J. pastarajai pasakė: „Nerėkit, močiut, niekas nieko nenori“ ir uždengė su ranka burną, tačiau jos nesmaugė. Jam (T. J.) buvo žinoma, kad B. J. gyvena mediniame name, o seifas buvo mūriniame name. Apelianto teigimu, tokius jo parodymus patvirtina ir T. J., D. B., iš dalies ir pati nukentėjusioji.

654.2.

66Dėl nukentėjusiosios B. J. parodymų atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiosios parodymai kelia pagrįstų abejonių pirmiausia dėl to, jog neaišku, kaip ji matė, ką darė jie (nuteistieji), jeigu, kaip ji pati nurodė, jai buvo užrištos akys. Teigia, kad visiškai nelogiškas nukentėjusiosios paaiškinimas, jog kaltinamieji jos nieko neprašė, tačiau ją smaugė, todėl neaišku, kodėl nukentėjusiąją turėjo smaugti, jeigu nieko nereikalavo, ir jos paaiškinimas, kad baisiai niekas nesmaugė, tai gal jos niekas ir nesmaugė ir akių jai niekas neužrišo, nes iš jos parodymų matyti, jog ji matė, ką darė jie (nuteistieji). Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji nurodė, jog jis (T. J.) buvo su kauke, kepure, tačiau policija, kuri iš karto po įvykio juos sustabdė važiuojančius automobiliu, jokių kaukių, kepurių automobilyje nerado, kas vėl gi paneigia nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes ir leidžia abejoti jos duotais parodymais.

674.3.

68Apeliaciniame skunde T. J. pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji buvo smaugiama, ar kitaip jos atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, nei jis (T. J.), nei kiti kaltinamieji tokių parodymų nedavė, kas patvirtina, jog nukentėjusiosios atžvilgiu smurtas nebuvo naudojamas ir ji nebuvo smaugiama. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių – tyčios, motyvų, tikslų, todėl nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus kaip plėšimą, byloje neįrodyta, kad juos (nuteistuosius) siejo bendra tyčia apiplėšti nukentėjusiąją, tarp jų nebuvo išankstinio susitarimo, padariniai kilo tik dėl T. J. suvoktos ir jo paties realizuotos nusikalstamos veikos. Mano, jog vertinant aptartas aplinkybes, tai, kad tyčios įvykdyti plėšimą jis (T. J.) neturėjo, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, t. y. įvykdyta atvira vagystė arba vagystė įsibraunant į patalpą.

694.4.

70Nuteistasis T. J. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui nusprendus perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 178 straipsnio 2 dalį, jam galima būtų skirti švelnesnę bausmės rūšį nei laisvės atėmimas arba, skyrus laisvės atėmimą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti paskiriant įpareigojimus, taip pat pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi, esant dviem atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, teismo nustatytoms dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms bei įvertinus jog jis (T. J.) registruotas darbo biržoje, ieškosi darbo, turi vaiką, nuolatinę gyvenamąją vietą, stengiasi integruotis į visuomenę, nebedaryti naujų nusikalstamų veikų, apelianto nuomone, jam galima būti skirti švelnesnę bausmę arba bausmės vykdymą atidėti.

714.5.

72Taip pat skunde T. J. teigia, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas manys, jog jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip plėšimas, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes. Mano, jog nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad švelnesnės bausmės jam (T. J.) reikiamo poveikio nedaro, nes jis tikrai padarė išvadas iš savo ankstesnių teistumų, nukentėjusiajai padaryta žala atlyginta, jis (T. J.) registruotas darbo biržoje, intensyviai ieškosi darbo, turi vaiką, kurį reikia išlaikyti, pažada gyventi dorai ir sąžiningai, nedaryti naujų nusikalstamų veikų.

735.

74Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti, nuteistieji T. J. ir T. J. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

75III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

766.

77Prokuroro ir T. J. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, T. J. skundas atmetamas.

78Dėl prokuroro apeliacinio skundo

797.

80Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. B. veiką kvalifikavo pagal BK 26 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, mano, kad D. B. buvo vienas iš plėšimo bendravykdytojų, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

817.1.

82Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

837.2.

84Teisėjų kolegija atkreipia prokuroro dėmesį, kad pagal suformuotą teismų praktiką nusikalstamos veikos bendravykdytoju gali būti laikomas tik tas asmuo, kuris realizavo visus arba bent dalį objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, o asmenys, kurie nerealizuoja bent dalies nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, gali būti pripažįstami tik kaip kitos rūšies bendrininkai, t. y. organizatorius, kurstytojas arba padėjėjas (BK 24 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal BK 180 straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Taigi, norint asmenį pripažinti BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos bendravykdytoju yra būtina nustatyti, jog jis realizavo bent vieną šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių – įsibrovė į patalpą, panaudojo nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, arba panaudojo fizinį smurtą, arba grasino fizinį smurtą tuoj pat panaudoti, arba kitaip atėmė galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, arba pagrobė svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad D. B. nuvežė prie nukentėjusiosios namo T. J. ir T. J., pastarųjų palaukė ir išvežė automobiliu iš nusikaltimo vietos. Pažymėtina, kad kitokių atliktų D. B. veiksmų nebuvo nurodyta ir kaltinamajame akte. Taigi, iš šių aplinkybių akivaizdu, jog D. B. nerealizavo nė vieno objektyviojo BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio, todėl nėra jokio pagrindo D. B. laikyti bendravykdytoju padarant plėšimą.

857.3.

86Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog D. B. veiksmai atitinka BK 26 straipsnio 6 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. B. apylinkės teisme nurodė, jog girdėjo, ką T. J. ir T. J. kalbėjo apie nukentėjusios namą, jis tik nuvežė T. J. ir T. J. prie nukentėjusios namo, pats D. B. iš mašinos nelipo, ėjo tik T. J. ir T. J., pastarieji į mašiną grįžo už kelių minučių, apie tai, jog buvo įvykdytas plėšimas, jis sužinojo tik iš policijos pareigūnų, be to, nurodė, jog T. J. ir T. J. mašinoje nesitarė vykdyti plėšimo, pinigų D. B. negavo ir nematė, kad kokius nors pinigus mašinoje grįžę dalintųsi T. J. su T. J., be to, D. B. nurodė, kad jam anksčiau T. J. buvo siūlęs minėtą namą apvogti, tačiau jis atsisakė, o kai į jį kreipėsi T. J. klausdamas, ar nežino iš kur prasimanyti pinigų, tai jis (D. B.) T. J. papasakojo apie T. J. minėtą namą su seifu ir T. J. nuvežė susitikti su T. J., pakalbėti apie minėtą namą (4 t., b. l. 37–38). Nuteistieji T. J. ir T. J. apylinkės teisme taip pat nurodė, jog juos supažindino D. B., kad būtent D. B. nuvežė T. J. pas T. J. pakalbėti, ir buvo nutarta važiuoti pasižiūrėti, kaip atrodo tas namas, kuriame galimai yra seifas su pinigais, kad apiplėšimo neplanavo, manė, kad name žmonių nebus, važiavo vėlai vakare, D. B. juos tik nuvežė iki to namo, palaukė ir išvežė iš nusikaltimo vietos, D. B. nieko nežinojo, kas įvyko name (4 t., b. l. 34–37). D. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad žinojo, jog kaime yra namas, kuriame galimai yra seifas su pinigais, žiemą name niekas negyva, nes to namo šeimininkė gyvena gretimame name, patvirtino, jog nuvežė T. J. su T. J. apsidairyti prie to namo, palaukė, kol pastarieji pareis, nieko nežinojo apie plėšimą, apie tai, kas vyko name ir kokiu būdu įvykdytas nusikaltimas (1 t., b. l. 132–133, 138, 145). T. J. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad kalbėjosi su T. J., jog kaime yra močiutė, kuri turi seifą, name, kuriame yra seifas, močiutė negyvena, todėl paprašė D. B. nuvežti iki to kaimo siekiant apžiūrėti situaciją, mano, jog D. B. tikrai suprato, kad važiuojama apžiūrėti namo, kurį ketina apvogti, po to, kai įvykdė nusikaltimą, jis su T. J. grįžo į D. B. mašiną ir nieko neaiškinę nurodė jam važiuoti, patvirtino, jog D. B. nusikaltime nedalyvavo, jis tik atvežė iki vietos, plėšimo įvykdyti nebuvo tartasi (2 t., b. l. 62–64, 82). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas T. J. teigė, jog jis vienų išgertuvių metu girdėjęs, jog V. kaime gyvena senolė, kuri turi seifą bei jame saugo pinigus, be to, girdėjo, jog nei senolė, nei niekas kitas žiemos metu ten (mūriniame name) negyvena, senolė gyvena šalia esančiame pastate (lauko virtuvėlėje). T. J. nurodė, kad šias aplinkybes buvo pasakojęs D. B., paaiškino, jog 2018 m. vasario 23 d. vėlai vakare kartu su T. J., vežami D. B., nuvyko apžiūrėti minimo namo, D. B. buvo pasakyta sustoti kiek toliau nuo senolės namo, o jis kartu su T. J. nuėjo apžiūrėti namo, pažymėjo, jog su T. J. jis susitarė įeiti į vidų ir apžiūrėti, ar yra seifas, ar ne, o grįžę iš senolės namo į D. B. mašiną pastarajam nepasakė, jog buvo įlindę į namą, šią aplinkybę D. B. nurodė, tik kai juos sustabdė policijos pareigūnai (3 t., b. l. 1–4, 21–22, 30).

877.4.

88Taigi, iš anksčiau nurodytų byloje nustatytų aplinkybių yra matyti, jog D. B. tyčia apėmė tik T. J. ir T. J. nuvežimą ir parvežimą iš nusikaltimo įvykdymo vietos, t. y. padėjimą įvykdyti nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 6 dalis), nes jis pats nerealizavo nė vieno BK 178 straipsnio 2 dalyje ar BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikalstamos veikos objektyviojo požymio. Atsižvelgiant į tai, kad bendrininkų susitarimas nebuvo konkrečiai apibrėžtas, nes T. J. ir T. J. vyko neva apžiūrėti namo, kuriame pagal visų trijų nuteistųjų manymą turėjo būti seifas su pinigais, o name niekas negyvena, D. B. galėjo numanyti, jog T. J. su T. J. gali įsibrauti į namą ir pagrobti name buvusius pinigus, tačiau niekaip negalėjo numanyti, jog minėtame name gali būti namo savininkė ir kad T. J. su T. J. peržengs bendrininkų susitarimo ribas (padaryti vagystę įsibraunant į namą) ir panaudodami smurtinius veiksmus pagrobs svetimą turtą, todėl D. B. atlikti veiksmai gali būti vertinami tik kaip padėjėjo įvykdžius vagystę įsibraunant į patalpą, t. y pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Kitų duomenų, kurie patvirtintų prokuroro skunde keliamas prielaidas, jog D. B. buvo susitaręs su T. J. ir T. J. įvykdyti plėšimą, byloje nėra.

898.

90Prokuroras mano, jog D. B. buvo nepagrįstai taikytos BK 75 straipsnio nuostatos atidedant bausmės vykdymą, nes D. B. yra teistas net dėl 17 nusikalstamų veikų padarymo, paskutinį kartą teistas (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 21 d., mano, jog D. B. vaidmuo nebuvo antraeilis.

918.1.

92Nagrinėjamu skundo kontekste pažymėtina, jog paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, klausimą dėl baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimo teismas sprendžia du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi.

938.2.

94Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016). Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 75 straipsnio nuostatas netgi neišnykęs teistumas, esant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra kliūtis atidėti bausmės vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408-139/2016).

958.3.

96Iš bylos duomenų matyti, jog D. B. pripažintas kaltu padėjęs padaryti vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 22 straipsnio 6 dalies ir 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, būdamas 3 kartus teistus (2 t., b. l. 26–35), be to, teismas pripažino vieną D. B. sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vis dėlto, šiuo atveju sprendžiant dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumo atsižvelgtina ir į tai, jog priešingai nei nurodė prokuroras D. B. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, tokios aplinkybės, kaip nusikalstamos veikos organizavimas ar sukurstymas padaryti nusikalstamą veiką, D. B. nebuvo inkriminuotos, be to, D. B. viso proceso metu parodymų nekeitė, nevengė atsakomybės, pripažino savo kaltę dėl padėjimo įvykdyti nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, todėl apylinkės teismas pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog D. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tai rodo, jog D. B. kritiškai vertina savo elgesį ir yra linkęs keistis. Paminėtinaa ir tai, jog nors D. B. yra nedirbantis, tačiau registruotas darbo biržoje (2 t., b. l. 38), VšĮ Š. darbo rinkos mokymo centre baigė profesinį mokymą ir įgijo vairuotojo profesinę kvalifikaciją (4 t., b. l. 51–52), padeda dirbti tėvo bityne, taip pat byloje nėra duomenų, jog D. B. nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kad jo atžvilgiu būtų pradėta naujų ikiteisminių tyrimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 75 straipsnio nuostatomis ir pagrįstai suteikdamas D. B. galimybę pasitaisyti, jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo, nes šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina ir tai, jog D. B. elgesys bei kaip jis laikosi teismo jam skirtų pareigų, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį bus kontroliuojamas nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos, o šiam pažeidžiant probacijos sąlygas įstatymai numato galimybę panaikinti skirtą bausmės vykdymo atidėjimą, pasiunčiant asmenį atlikti skirtos laisvės atėmimo bausmės.

979.

98Atsakant į prokuroro skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo kvalifikuoti T. J. ir T. J. veikas su nuoroda į BK 24 straipsnio 3 dalį, pažymėtina, jog BK 26 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Taigi, kvalifikuojant vykdytojo padarytą nusikalstamą veiką, ji yra kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnio 3 dalį. Be to, kaip teisingai pastebėjo prokuroras, teismų praktikoje taip pat nurodoma, jog nusikaltimo vykdytojo veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį (kasacinė byla Nr. 2K-634/2007). Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, pašalinant nuorodas į BK 24 straipsnio 3 dalį dėl T. J. ir T. J. padarytų nusikalstamų veikų (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

9910.

100Prokuroras nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino būtinąjį, BK 180 straipsnyje įtvirtintą, nusikaltimo sudėties požymį – atėmė galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos iš kaltinimo T. J. ir T. J. pašalindamas minėtą aplinkybę. Prokuroras teisus, jog BK 180 straipsnyje numatytus nusikalstamos veikos padarymo būdus (fizinio smurto panaudojimą, grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, kitokį atėmimą galimybės nukentėjusiajam asmeniui priešintis) apima sąvoka – atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog tuo atveju, kai kaltininkas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoja konkrečius veiksmus, atitinkančius fizinio smurto panaudojimo būdą, numatytą BK 180 straipsnio dispozicijoje, papildomai kaltininkui inkriminuotas požymis – atėmimas galimybės priešintis, šiuo atveju laikytinas pertekliniu. Taigi, pagrindo tenkinti prokuroro prašymą pakeisti pirmosios instancijos nuosprendį dėl minėtų argumentų, nėra.

101Dėl T. J. apeliacinio skundo

10211.

103Nuteistojo T. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, be to, paskyrė per griežtą bausmę, nes jis pripažino visas aplinkybes, kurios iš tikro buvo, tačiau nepripažino smaugęs nukentėjusiąją, nes jis tokių veiksmų neatlikęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo T. J. prašymas yra iš dalies pagrįstas.

10411.1.

105Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). Taigi, šiuo atveju T. J. kaltinime inkriminuota padarytos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė, jog T. J. smaugė nukentėjusiąją, turėjo būti įrodyta neginčijamai, remiantis byloje esančiais įrodymais, tačiau tai padaryta nebuvo.

10611.2.

107Iš bylos medžiagos matyti, jog T. J. apylinkės teisme pripažino, kad paprašė D. B. nuvežti prie nukentėjusios namo, nurodė, jog su T. J. įsibrovė į nukentėjusios namą ir iš ten pagrobė kaltinime nurodytą pinigų sumą, pripažino, jog būtent jis buvo uždengęs nukentėjusiajai burną, tačiau neigė, jog nukentėjusiąją smaugė, kad jai buvo uždengęs veidą (4 t., b. l. 34–35). Ikiteisminio tyrimo metu T. J. nurodė, jog nukentėjusiajai ranka uždengė burną, buvo trumpam ant galvos užmetęs nukentėjusiajai megztuką, kad nukentėjusioji nežiūrėtų į jį, bet pastaroji minėtą megztuką nusimetė, nurodė, jog nukentėjusiosios niekas nesmaugė (3 t., b. l. 1–4). Nuteistasis T. J. apylinkės teisme taip pat nurodė, kad niekas nukentėjusiajai veido neuždengė ir jos nesmaugė (4 t., b. l. 36–37). Pati nukentėjusioji apylinkės teisme teigė, jog tik atsidarius kambario durims, vienas iš įsibrovusių asmenų ją pradėjo smaugti ir kažką užmetė ant akių, po smaugimo žymių neliko, nes taip baisiai nesmaugė, be to, nurodė, kad viskas vyko ilgiau nei minutę ar dvi, iki pusvalandžio (4 t., b. l. 38–39). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji davė iš esmės analogiškus parodymus (1 t., b. l. 14–15, 34–36). Iš 2018 m. vasario 24 d. B. J. apžiūros protokolo matyti, jog ant nukentėjusiosios veido, kaklo išorinių smurto žymių nesimato, be to, pastaroji atsisakė važiuoti pas teismo medicinos ekspertus tikslu nustatyti, kokie sužalojimai galėjo būti padaryti B. J. plėšimo metu (1 t., b. l. 26 – 27, 29–30). Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje liko neįrodyta, jog T. J. smaugė B. J., nukentėjusiosios parodymų dėl smaugimo nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nes tuoj po įvykio nebuvo nustatyta jokių išorinių smurto žymių ant nukentėjusios kaklo, T. J. viso tyrimo metu nuosekliai teigė, jog nukentėjusiosios nesmaugė, be to, pačios nukentėjusios parodymai dėl smaugimo aplinkybių yra prieštaringi, nes, pasak jos, visas įvykis truko iki pusvalandžio, todėl visiškai nelogiška, kad pakankamai ilgą laiką smaugiant nukentėjusiąją ant jos kaklo, veido neliko jokių matomų išorinių smurto žymių, o kitų duomenų, kurie patirtintų smaugimo faktą, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta, jog T. J. 2018 m. vasario 23 d. apie 23.10 val. smaugė B. J., todėl ši aplinkybė šalintina iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių ir skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 3 punktas), tačiau tai nekeičia T. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos.

10811.3.

109Atsakant į skundo argumentus dėl prašymo pripažinti T. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, pažymėtina, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-479/2014). Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo priėmimą byloje. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.).

11011.4.

111Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo T. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes T. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme keitė parodymus dėl įvykio aplinkybių. Nors šiuo atveju apeliantas pagrįstai nurodė, kad jis nesmaugė nukentėjusios, tačiau T. J. parodymai dėl nukentėjusios akių uždengimo viso proceso metu buvo skirtingi, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog T. J. visiškai prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad T. J. pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2018 m. vasario 24 d., visiškai nepripažino savo kaltės (2 t., b. l. 192–193), 2018 m. vasario 27 d. apklausiamas įtariamuoju T. J. pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė, jog buvo užspaudęs burną nukentėjusiajai ir pastarajai ant galvos užmetęs megztuką, kad į jį nežiūrėtų, kitų apklausų ikiteisminio tyrimo metu parodymų T. J. nekeitė (3 t., b. l. 1–4, 21–22, 30), tačiau apylinkės teisme apklausiamas T. J. keitė savo parodymus, pripažindamas tik dalį jam inkriminuojamų veiksmų, nurodydamas, jog nukentėjusiajai veido niekas neuždengė, jos niekas nelietė (4 t., b. l. 34–35). Taigi, T. J. keitė parodymus, juos davė tik iš dalies teisingus, todėl, apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

11211.5.

113Nors T. J. teigia, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą

11411.6.

115Iš bylos medžiagos matyti, kad T. J. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 180 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, T. J. yra 4 kartus teistas L., yra teistas ir V. (3 t., b. l. 118–127), baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 117), be to, nusikalstama veika padaryta praėjus vos 2 mėnesiams po to, kai T. J. buvo nuteistas (duomenys neskelbtini) teismo dėl prekybos narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis bei prekursoriais. Pažymėtina, kad nuteistojo T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe apylinkės teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, apylinkės teismas pagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai), todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus T. J. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jam daugiau nei pusę metų taikoma intensyvi priežiūra, dėl to jis prarado darbą, jam sunku gyventi ir padėti šeimai, todėl prašo jam paskirti švelnesnę bausmę, nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą T. J. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. T. J. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. J. už padarytą nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

11611.7.

117Nagrinėjamo skundo kontekste atkreipiamas dėmesys, kad T. J. už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir taip buvo paskirta mažesnė bausmė nei minėto straipsnio sankcijoje nurodomas bausmės vidurkis (BK 180 straipsnio 2 dalies laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Pažymėtina, jog nors šiuo atveju iš įrodytomis pripažintų aplinkybių yra šalinama viena aplinkybė (nukentėjusiosios smaugimas), tačiau, apygardos teismo vertinimu, padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir pavojingumas, T. J. asmenybė (padarytas sunkus nusikaltimas bendrininkaujant, nukentėjusioji yra senyvo amžiaus – (duomenys neskelbtini), T. J. net keletą kartų teistas, teistumas neišnykęs) neduoda pagrindo išvadai, jog T. J. buvo paskirta per griežta bausmė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. J. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, todėl dar labiau ją švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

118Dėl T. J. apeliacinio skundo

11912.

120Skunde T. J. nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, taip pat byloje neįrodyta bendra jo ir T. J. tyčia apiplėšti nukentėjusiąją, tarp jų nebuvo išankstinio susitarimo, padariniai kilo tik dėl T. J. suvoktos ir realizuotos veikos, todėl mano, jog jo (T. J.) veika turi būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

12112.1.

122Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad nors BK 178 ir 180 straipsniuose numatytos vagystės ir plėšimo nusikaltimų sudėtys turi daug bendrų požymių (šias nusikalstamas veikas sieja tai, kad darant jas svetimas turtas yra pagrobiamas, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldomas), tačiau esminis jų atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas, t. y. kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus.

12312.2.

124Šiuo atveju, priešingai nei teigia nuteistasis T. J., smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios B. J. atžvilgiu buvo panaudoti. Nors apeliantas teisus, jog byloje nėra įrodyta, kad B. J. buvo smaugiama, tačiau pats T. J. skunde pripažįsta, jog įsibrovus į patalpą pamatė B. J., ši pradėjo rėkti, todėl T. J. pastarajai uždengė su ranka burną. Nuteistasis T. J. viso proceso metu taip pat teigė, kad B. J. ranka buvo uždengęs burną (4 t., b. l. 34–35; 3 t., b. l. 1–4). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog net ir nukentėjusiosios burnos uždengimas yra laikytinas fiziniu smurtu, apribojusiu nukentėjusiosios galimybę priešintis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš B. J. pinigai buvo pagrobti panaudojus fizinį smurtą, ir T. J. veiką pagrįstai vertino ne kaip vagystę įsibraunant į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis), o kaip plėšimą įsibraunant į patalpą (BK 180 straipsnio 2 dalis). Tuo pačiu pažymėtina, kad tokia aplinkybė, kaip nukentėjusiosios akių užrišimas, priešingai nei nurodo T. J. skunde, byloje nebuvo inkriminuojama nė vienam asmeniui, todėl minėti skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

12512.3.

126Apeliantas kelia abejones dėl nukentėjusiosios galimybės matyti visas įvykio aplinkybes, nes, pasak pačios nukentėjusiosios, jai akys buvo užrištos. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios abejonės yra visiškai nepagrįstos. Visų pirma, nukentėjusioji nė karto nenurodė, kad jai akys buvo užrištos, nes tiek apylinkės teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad jai ant galvos buvo užmestas drabužis (1 t., b. l. 14–15, 34–36; 4 t., b. l. 38–39) (atkreiptinas dėmesys, jog ir kaltinime yra nurodoma, kad T. J. uždengė, o ne užrišo drabužiu B. J. akis), antra – pats T. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nukentėjusiajai buvo ant galvos užmetęs megztuką, kad į jį nežiūrėtų, tačiau nukentėjusioji greitai tą megztuką nusiėmė ir vėl žiūrėjo į pastarąjį (3 t., b. l. 1–4). Taigi, iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusiajai buvo ant galvos užmestas megztukas, tačiau nukentėjusioji drabužį nuo galvos greitai nusimetė ir turėjo galimybę matyti vykdomo nusikaltimo aplinkybes.

12712.4.

128Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis neturėjo tyčios bendrai su T. J. padaryti plėšimą. Apygardos teismas pažymi, jog pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Konstatuojant, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkaujant, būtina nustatyti tiek objektyviuosius (kelių asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą), tiek subjektyviuosius (tyčią ir susitarimą padaryti nusikalstamą veiką) bendrininkavimo požymius. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.).

12912.5.

130Nagrinėjamu atveju yra neginčijamai nustatyta, kad T. J. su T. J. kartu atvažiavo prie nukentėjusiosios B. J. namo, kartu atliko suderintus įsibrovimo į nukentėjusios namą veiksmus (T. J. išlaužė gyvenamojo namo duris, T. J. stebėjo, ar nieko nėra namie, manydami, jog nieko nėra namuose, kartu įėjo į nukentėjusios namo vidų), matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė (T. J. uždėjus ranką nukentėjusios burną, T. J. nubėgo į kitą kambarį, kur turėjo būti seifas, grįžo nieko neradęs, abiem išeinant lauk iš kambario nukentėjusioji nurodė, kad turi pinigų, T. J. ir T. J. pinigus paėmė ir pasidalijo). Iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, jog T. J. ir T. J. veikė bendrai, nors, kaip teigė T. J. ir T. J., jie nebūtų ėję į vidų, jei būtų žinoję, kad namuose yra močiutė, tačiau iš byloje esančių aplinkybių ir pačių nuteistųjų parodymų matyti, kad nuteistieji susitarimo ribas (kaip nurodė T. J., jis su T. J. buvo susitaręs tik nuvažiuoti iki nukentėjusiosios namo, įsibrauti ir iš namo pavogti seifą su pinigais) koregavo jau darant nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog nei T. J., nei T. J. neatsisakė savo nusikalstamų ketinimų net ir pamačius, jog kambaryje yra B. J., priešingai, abu nuteistieji toliau tęsė savo ketinimą pagrobti name galimai esamus pinigus, T. J. nenutraukė nusikalstamos veikos tuo metu, kai T. J. uždėjo nukentėjusiajai ranką ant burnos (t. y. kai buvo pradėtas naudoti smurtas nukentėjusios atžvilgiu), o toliau nusikalstamus veiksmus aktyviai tęsė (ieškojo seifo, pinigų), t. y. T. J. savo konkliudentiniais veiksmais pritarė T. J. veiksmams ir būdamas nusikalstamos veikos bendravykdytoju realizavo dalį BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl nepagrįsti T. J. argumentai, kad jis neturėjo bendros tyčios apiplėšti nukentėjusiąją veikiant kartu su T. J.. Taigi, daroma išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji T. J. ir T. J., veikdami kartu, neteisėtai įsibrovė į nukentėjusiosios B. J. namą ir panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, iš jos pagrobė 50 Eur. Todėl šioje baudžiamojoje byloje jie visiškai pagrįstai buvo pripažinti bendrininkavę padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, pagrindo perkvalifikuoti T. J. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nėra.

13113.

132T. J. apeliaciniu skundo taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

13313.1.

134Minėta, kad BK 54 straipsnyje yra numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. J., minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. J. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 180 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas net 7 kartus, iš kurių net 6 kartus teistas dėl nusikalstamų veikų nuosavybei padarymo, teistumui neišnykus (2 t., b. l. 165–173), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 164), registruotas darbo biržoje (2 t., b. l. 176). Pažymėtina, kad nuteistojo T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe apylinkės teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, apylinkės teismas pagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai), todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus T. J. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra registruotas darbo biržoje, intensyviai ieškosi darbo, turi vaiką, kurį reikia išlaikyti, pažada gyventi dorai ir sąžiningai, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, todėl prašo jam paskirti švelnesnę bausmę, nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina ir tai, kad apelianto skunde nurodomos aplinkybės nesutrukdė jam nusikalsti, todėl minimi skundo argumentai dėl bausmės sušvelninimo laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą T. J. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. T. J. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. J. už padarytą nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

13513.2.

136Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad T. J. už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta mažesnė bausmė nei minėto straipsnio sankcijoje nurodomas bausmės vidurkis (BK 180 straipsnio 2 dalies laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. J. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, todėl dar labiau ją švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

137Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

Nutarė

138Nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

139Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį pakeisti:

140iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluoto kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad T. J. smaugė B. J.;

141pašalinti nuorodas į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 3 dalį dėl T. J. ir T. J. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje.

142Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

143Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 4. T. J. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 2 dalį... 5. D. B. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį... 6. Teisėjų kolegija... 7. I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės... 8. 1.... 9. T. J., T. J. ir D. B. nuteisti už tai, kad jie laikotarpiu nuo 2018 m. sausio... 10. 1.1.... 11. T. J. ir T. J. įsipareigojo įsibrauti į gyvenamąjį namą, esantį... 12. 1.2.... 13. T. J. ir T. J. 2018 m. vasario 23 d., apie 23.10 val., veikdami bendrininkų... 14. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai... 15. 2.... 16. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės... 17. 2.1.... 18. Skunde prokuroras nurodo, jog teismas neteisingai nustatė nuteistųjų... 19. 2.1.1.... 20. remiantis byloje esančiais įrodymais apie D. B., T. J., T. J. teistumus... 21. 2.1.2.... 22. remiantis byloje esančiais įrodymais apie D. B. ir T. J. teistumus matyti,... 23. 2.1.3.... 24. remiantis nuteistojo T. J. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu,... 25. 2.1.4.... 26. remiantis nuteistojo T. J. parodymais nustatyta, kad, norėdamas nusikalstamu... 27. 2.1.5.... 28. remiantis nuteistųjų T. J., T. J. ir D. B. parodymais nustatyta, kad naujas... 29. 2.1.6.... 30. remiantis nuteistojo D. B. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu,... 31. 2.1.7.... 32. remiantis nuteistojo T. J. parodymais nustatyta, kad jis suprato, jog... 33. 2.1.8.... 34. remiantis nukentėjusiosios B. J. parodymais, kitais įrodymais nustatyta, kad... 35. 2.1.9.... 36. remiantis nuteistojo T. J. ir T. J. parodymais nustatyta, kad prieš... 37. 2.1.10.... 38. iš nuteistojo T. J. parodymų matyti, kad jie nebūtų brovęsi į namą, jei... 39. 2.2.... 40. Prokuroro manymu, būtent ši byloje nustatyta išorinių (objektyvių)... 41. 2.3.... 42. Prokuroras pažymi, jog, nors D. B. tvirtina, kad jis nežinojo, jog... 43. 2.4.... 44. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas, vertindamas nuteistųjų parodymus dėl jų... 45. 2.5.... 46. Prokuroras mano, jog teismo išvada, kad D. B. neatliko veiksmų, kurie... 47. 2.6.... 48. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismui patenkinus prokuroro prašymą D.... 49. 2.7.... 50. Prokuroro vertinimu, teismas, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas ir... 51. 2.8.... 52. Nurodo, jog kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad,... 53. 2.9.... 54. Mano, kad teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, todėl neteisingai... 55. 3.... 56. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. prašo pripažinti jo atsakomybę... 57. 3.1.... 58. Skunde nuteistasis T. J. nurodo, kad viso proceso metu jis davė nuoseklius... 59. 3.2.... 60. Apeliantas prašo įvertinti tai, kad daugiau nei pusę metų jam yra taikoma... 61. 4.... 62. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės... 63. 4.1.... 64. Skunde nuteistasis T. J. nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir... 65. 4.2.... 66. Dėl nukentėjusiosios B. J. parodymų atkreipia dėmesį, jog... 67. 4.3.... 68. Apeliaciniame skunde T. J. pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų,... 69. 4.4.... 70. Nuteistasis T. J. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui nusprendus... 71. 4.5.... 72. Taip pat skunde T. J. teigia, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas... 73. 5.... 74. Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti,... 75. III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių... 76. 6.... 77. Prokuroro ir T. J. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, T. J. skundas... 78. Dėl prokuroro apeliacinio skundo... 79. 7.... 80. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 81. 7.1.... 82. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog esminė įrodymų vertinimo... 83. 7.2.... 84. Teisėjų kolegija atkreipia prokuroro dėmesį, kad pagal suformuotą teismų... 85. 7.3.... 86. Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 87. 7.4.... 88. Taigi, iš anksčiau nurodytų byloje nustatytų aplinkybių yra matyti, jog D.... 89. 8.... 90. Prokuroras mano, jog D. B. buvo nepagrįstai taikytos BK 75 straipsnio... 91. 8.1.... 92. Nagrinėjamu skundo kontekste pažymėtina, jog paskirtosios bausmės vykdymo... 93. 8.2.... 94. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės... 95. 8.3.... 96. Iš bylos duomenų matyti, jog D. B. pripažintas kaltu padėjęs padaryti... 97. 9.... 98. Atsakant į prokuroro skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo... 99. 10.... 100. Prokuroras nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo... 101. Dėl T. J. apeliacinio skundo... 102. 11.... 103. Nuteistojo T. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo... 104. 11.1.... 105. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog iš Lietuvos Respublikos... 106. 11.2.... 107. Iš bylos medžiagos matyti, jog T. J. apylinkės teisme pripažino, kad... 108. 11.3.... 109. Atsakant į skundo argumentus dėl prašymo pripažinti T. J. atsakomybę... 110. 11.4.... 111. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 112. 11.5.... 113. Nors T. J. teigia, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, tačiau... 114. 11.6.... 115. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. J. padarė vieną tyčinę nusikalstamą... 116. 11.7.... 117. Nagrinėjamo skundo kontekste atkreipiamas dėmesys, kad T. J. už BK 180... 118. Dėl T. J. apeliacinio skundo... 119. 12.... 120. Skunde T. J. nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusiosios... 121. 12.1.... 122. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad nors BK 178 ir 180... 123. 12.2.... 124. Šiuo atveju, priešingai nei teigia nuteistasis T. J., smurtiniai veiksmai... 125. 12.3.... 126. Apeliantas kelia abejones dėl nukentėjusiosios galimybės matyti visas... 127. 12.4.... 128. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis neturėjo tyčios bendrai su T. J.... 129. 12.5.... 130. Nagrinėjamu atveju yra neginčijamai nustatyta, kad T. J. su T. J. kartu... 131. 13.... 132. T. J. apeliaciniu skundo taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę... 133. 13.1.... 134. Minėta, kad BK 54 straipsnyje yra numatyti bendrieji bausmės skyrimo... 135. 13.2.... 136. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad T. J. už BK 180 straipsnio 2... 137. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 138. Nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.... 139. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį... 140. iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluoto kaltinimo pašalinti... 141. pašalinti nuorodas į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio... 142. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.... 143. Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną....