Byla 3K-3-280/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio V. K., atsakovo E. V. ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Trapas“ ieškinį atsakovams antstoliui V. K. ir E. V., tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA draudimas“, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB ,,Trapas“ ieškiniu reikalavo pripažinti antstolio V. K. 2003 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nurodydamas, jog antstolis iš varžytynių pardavė ieškovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą - geriamo vandens siurblinę, lietaus vandens siurblinę, baseiną, du vandens rezervuarus, kiemo aikštelę, esančius ( - ), už 14 420 Lt, nors šio turto rinkos vertė buvo 964 088 Lt (CK 6.397 straipsnis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Taip pat ieškovas prašė taikyti restituciją, nes turtą nusipirkęs atsakovas E. V. buvo nesąžiningas.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

6Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo turtas buvo parduotas už rinkos neatitinkančią kainą. Teismo teigimu, kaina buvo nustatyta turto pardavimo metu, nes turtas yra specifinės paskirties, sunku nustatyti jo rinkos kainą, be to, įvairūs šalių pateikti turto vertinimai nustato labai skirtingas vertes, svyruojančias nuo 14 000 Lt iki 1 064 088 Lt. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo turto vertę nustatė Kauno apskrities VMI, surašydama ginčo turto arešto aktą pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) 35 straipsnį, kuris įtvirtino turto įkainojimo tvarką, o ieškovas nepasinaudojo tiek pačiame turto arešto akte, tiek MAĮ 54 straipsnyje įtvirtinta teise ginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus veiksmą ir šio veiksmo pasekmes. Spręsdamas dėl ginčo turto vertės teismas nesivadovavo ekspertizės aktu, nurodydamas, kad ekspertė nepagrįstai turtą vertino siedama su galimybe išsinuomoti žemės sklypą. Teismas taip pat konstatavo, jog atliekant ekspertizę padaryta keletas Turto vertinimo įstatymo normų pažeidimų, t. y. nebuvo vertinamas nė vienas analogiškas objektas, vietove laikomas Kauno miestas, nors jame yra įvairūs rajonai, kuriuose nekilnojamojo turto kaina yra skirtinga, vienodai įvertinti skirtingų statybos metų objektai. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė teiginių dėl atsakovo E. V. nesąžiningumo.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino, t. y. pripažino negaliojančiu antstolio 2003 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikė restituciją natūra. Taip pat teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovui iš atsakovų antstolio ir E. V. po 14 640,88 Lt iš kiekvieno žyminio mokesčio bei po 2 000 Lt iš kiekvieno ekspertizei turėtoms išlaidoms atlyginti.

8Teisėjų kolegija sprendė, kad varžytynėse nustatyta 14 000 Lt pradinė ginčo turto kaina buvo nepagrįstai maža ir neatitiko realios turto rinkos vertės. Šią išvadą teisėjų kolegija grindė nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino antstolio pareigos imtis veiksmų, jog būtų nustatyta tikroji parduodamo turto rinkos kaina jo pardavimo iš varžytynių metu (2002 m. įstatymo redakcijos Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui, tačiau nagrinėjamu atveju antstolis nesiėmė jokių veiksmų tikrajam turto įvertinimui, o rėmėsi vien balansine UAB ,,Trapas“ dokumentuose nurodyta turto verte, kuri ir atsispindėjo VMI arešto akte. Teisėjų kolegijos nuomone, toks kainos nustatymo pagrindas nėra pakankamas, o antstolis pažeidė CPK 681 straipsnio nuostatas bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnį.

9Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir nepagrįstai nesivadovavo teismo ekspertizės išvadomis. Atliekant šią ekspertizę geriamo vandens siurblinė ir lietaus vandens siurblinė buvo vertinamos to nesiejant su žemės nuomos galimybėmis, su žemės nuomos galimybėmis buvo siejama tik kitų kiemo statinių – kiemo aikštelės, tvoros, baseino, vandens rezervuarų – vertė. Teisėjų kolegijos nuomone, turto vertinimas atsižvelgiant į kartu su tokio turto nuosavybe įgyjamas galimybes atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis).

10Teisėjų kolegija atmetė atsakovų teiginius, kad ginčo vykdymo procese turėjo būti remiamasi 1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalimi, todėl antstolis ginčo turto nevertino bei neprivalėjo vertinti. Teisėjų kolegija išaiškino, kad minėta norma reiškia tai, jog, esant atitinkamos institucijos turto arešto aktui, turtas pakartotinai nebeareštuojamas, tačiau, organizuodamas jo pardavimą, teismo antstolis privalo vykdyti savo pareigas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokį minimos normos aiškinimą patvirtina galiojančio 2002 m. CPK normos, reglamentuojančios išieškojimo iš skolininko turto taisykles, nes CPK 634 straipsnio 2 dalyje numatyta antstolio prievolė, bei Antstolių įstatymo 16 straipsnio nuostata, įtvirtinanti antstolio atsakomybę už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad VMI atliekamas turto vertinimas tokiais atvejais, kai turtas areštuojamas siekiant užtikrinti turto savininko mokestinių prievolių įvykdymą, atliekamas siekiant ne kuo tiksliau nustatyti turto realią vertę, tačiau įvertinti, ar areštuojamo turto vertė yra pakankama konkrečiai mokestinei skolininko prievolei užtikrinti. Dėl to antstolis, kurio pareiga yra užtikrinti, kad turtas, nors ir parduodamas priverstinio pardavimo tvarka, į varžytynes būtų pateiktas nustačius realią turto kainą, ir kuris pagal atliekamų profesinių pareigų pobūdį žino ar privalo žinoti, kas sudaro vieno ar kito areštuoto turto tikrąją vertę (nagrinėjamu atveju, bendra padėtis tokio nekilnojamo turto rinkoje, šio konkretaus turto dislokacija, turtinių teisių į šį turtą buvimas ir kt.) ir atitinkamai, kokia kaina realiausiai atitinka turto rinkos vertę. Teisėjų kolegija taip pat atmetė teiginius, kad ieškovas savo reikalavimų negalėjo grįsti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nurodydama, jog ieškovo neteisingai parinktos teisės normos iš esmės neįtakoja bylos rezultato.

11Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas E. V. negali būti pripažintas sąžiningu įgijėju, nes pagal kvalifikacines savybes, patirtį turto verslo srityje, galėjo ir turėjo suvokti, jog parduodamo daikto kaina buvo neteisinga, akivaizdžiai neatitiko tikrosios daikto vertės bei rinkos sąlygų. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovas E. V. yra aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, sudaręs ne vieną specifinio turto pirkimo – pardavimo sandorį, be to, neįrodė savo teiginių, jog verčiasi aikštelių plastmasėms, metalui sandėliuoti veikla. Atsakovo papildomai apeliaciniam teismui pateikti įrodymai, kuriais jis grindė teiginius, jog pirko paslaugas dėl projektų ginčo objekte rengimo, buvo pristatyti teismui tik 2009 m,. gruodžio 22 d., nors ginčas tęsiasi nuo 2006 m. liepos 21 d. ir visą laiką buvo keliamas klausimas dėl atsakovo sąžiningumo. Minėti dokumentai – sutartys, mokėjimų pavedimai ir pan. – sudaryti ar surašyti 2006 m. sausio – balandžio mėnesiais, tuo tarpu ginčo turtas įgytas 2003 m. ginčo varžytynių aktu. Dar 2005 metais buvo nagrinėjami su ginčo turtu susiję ieškovo reikalavimai atsakovui antstoliui, trečiuoju asmeniu dalyvaujant E. V., tai yra minėtus susitarimus dėl projektų ginčo objekte rengimo atsakovas sudarė žinodamas, ar turėdamas žinoti, apie vykstančius ginčus (T. 1, b. l. 18). Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus tai, jog atsakovas teigia planavęs ginčo pastatuose įrengti aikšteles plastmasėms bei metalui sandėliuoti, o šie pastatai yra netoli Kauno centro, be to, turint galvoje tuo metu buvusią situaciją nekilnojamojo turto ir statybos sektoriuose, kyla abejonių, kodėl buvo pirktas toks perspektyvus turtas tokiai specifinei veiklai, ir dar mokant brangiau, nei įprastai. Be to, šalims bandant taikiai tartis, atsakovas nesutiko ginčo turto parduoti už 25 000 Lt.

12Teisėjų kolegija, paskirstydama šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ieškovas sumokėjo 14 640,88 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 14 640,88 Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl, patenkinus ieškinį, ieškovo sumokėtas žyminis mokestis turi būti jam priteisimas iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 88, 93 straipsniai), tai yra iš kiekvieno po 14 640,88 Lt.

13III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

14Kasaciniu skundu atsakovas E. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

151. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė 1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalies, pagal kurią tais atvejais, kai sprendimą dėl išieškojimo priėmusi institucija yra areštavusi skolininko turtą sprendime nurodyto reikalavimo įvykdymui užtikrinti, teismo antstolis išieškojimą atlieka pagal atitinkamos institucijos priimtą turto arešto aktą. Nė viena iš teismo nurodytų teisės normų neįpareigoja ir nesuteikia teismo antstoliui teisės revizuoti kitos institucijos priimtą turto arešto aktą.

162. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 602 straipsnį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, CPK 602 straipsnis yra specialioji teisės norma CK 1.80 straipsnio atžvilgiu, todėl ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas gali ir turi būti tikrinamas tik CPK 602 straipsnio nustatytoje apimtyje, o CPK 602 straipsnyje nėra numatyta šioje byloje egzistuojanti situacija, kai antstolis neareštuoja ir nevertina turto, o tik vykdo jo pardavimą pagal kitos institucijos surašytą turto arešto aktą ir turto įvertinimą. CPK 602 straipsnis nenumato galimybės pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl CPK 634 straipsnio 2 dalies ar Antstolių įstatymo 16 straipsnio pažeidimo.

173. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai dėl VMI atliekamo turto vertinimo tikslo, nes sprendime analizuojamas Mokesčių administravimo įstatymo 35 straipsnis patvirtina, kad VMI pareiga įvertinti turtą (atsižvelgti į kainas pagal rūšį, vietovę, nusidėvėjimą, kviesti ekspertus) yra ne siauresnės apimties, negu antstolio pareiga įvertinti areštuojamą turtą.

184. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo kasatoriaus E. V. nesąžiningumą, nes įrodymus vertino tendencingai, priešingai logikos dėsniams, pačių įrodymų turiniui. Ginčo turto įvertinimas 14 000 Lt nepasirodė neprotingas su turto pardavimais ir jų vertėmis susidūrusiems asmenims: Kauno apskrities VMI darbuotojams, antstoliui, turto pardavimo iš varžytynių aktą ir piniginių lėšų paskirstymą tvirtinusiems teismams, pirmosios instancijos teismui, UAB ,,ŽIA valda real estate“ turto vertintojams, pačiam ieškovui, neskundusiam VMI turto vertinimo ir 2002 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime nurodžiusiam tik 14 000 Lt balansinę turto vertę. Teismas ignoravo įrodymus, susijusius su ginčo turto pardavimo iš varžytynių akto sudarymo metu buvusia ir kasatoriaus žinota turto būkle.

195. Teismas, nurodydamas, kad ,,dar 2005 m. buvo nagrinėjami su ginčo turtu susiję ieškovo reikalavimai atsakovui antstoliui, trečiuoju asmeniu dalyvaujant E. V.“, remiasi byloje nesančiais duomenimis arba savo išvadą grindžia aiškiai neteisingomis aplinkybėmis ir įrodymais.

20Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo E. V. kasacinio skundo.

21Kasaciniu skundu atsakovas antstolis V. K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti ieškovui iš atsakovų po 5420 Lt žyminio mokesčio bei 2000 Lt ekspertizei turėtoms išlaidoms atlyginti. Antstolis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš antstolio ieškovui 14 640,88 Lt sumokėto žyminio mokesčio, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio sumos nustatymą (CPK 85 straipsnio 1 dalis 2 punktas), žyminio mokesčio mokėjimą (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 80 straipsnio 4 dalis) bei žyminio mokesčio grąžinimą (CPK 87 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Šaliai turi būti priteistas tokio dydžio žyminis mokestis, kurį šalis privalėjo sumokėti paduodama ieškinį bei apeliacinį skundą, o ne faktiškai šalies turėtos išlaidos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovo faktiškai turėtas išlaidas, kurios neatitinka CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 4 dalies ir 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su ekspertizės akte nustatyta turto verte, ieškinio suma turėjo būti nustatyta pagal ekspertizės atliktą įkainojimą, t. y. 221 000 Lt turto vertę (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Nuo šios sumos apeliacinės instancijos teismas ir turėjo skaičiuoti žyminį mokestį.

22Atsakovas E. V. ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija padavė pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovo antstolio V. K. kasacinio skundo.

23Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

241. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiga nustatyti iš varžytynių parduodamo turto rinkos kainą tenka antstoliui, kuris organizuoja varžytynes. Pagal 1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai sprendimą dėl išieškojimo priėmusi institucija yra areštavusi skolininko turtą sprendime nurodyto reikalavimo įvykdymui užtikrinti, teismo antstolis išieškojimą atlieka pagal atitinkamos institucijos priimtą turto arešto aktą. Kadangi turtas buvo areštuotas ir jo vertė nustatyta Kauno apskrities VMI, turtas iš varžytynių buvo pagrįstai ir teisėtai parduodamas už VMI arešto akte nurodytą kainą.

252. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas dėl įrodymų vertinimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinėje duomenų bazėje nekilnojamojo turto vertė nustatoma masiniu vertinimu, todėl tokiu būdu nustatytos vidutinės rinkos vertės negalima laikyti nei teisinga, nei pagrįsta. Taip pat teismas neįvertino, kad atliekant teismo ekspertizę buvo padaryta daug Turto vertinimo įstatymo normų pažeidimų: ekspertės vertinimo lentelėje nebuvo nei vieno analogiško objekto, pastatai buvo vertinami ne pagal jų faktinę būklę, o pagal galimybę jų savininkui ateityje įsigyti iš valstybės žemės sklypą po jais. Teismas negalėjo vadovautis ekspertizės aktu, kuriame viso turto rinkos vertė buvo vertinama per galimybę įsigyti žemės sklypą po perkamais pastatais. Byloje nustatyta, kad turtas yra visiškai apleistas, naudotis kažkokiais įrenginiais nėra jokių galimybių, todėl ginčo turto vertė sumažėjo.

26Atsakovas E. V., antstolis V. K. ir trečiasis asmuo UAB ,,BTA draudimas“ padavė pareiškimus dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kasacinio skundo.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl antstolio pareigos nustatyti iš varžytynių parduodamo turto vertę

30Nagrinėjamoje byloje kasatoriai E. V. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl antstolio pareigos imtis veiksmų iš varžytynių parduodamo turto vertei nustatyti, nurodydami, kad antstolis negalėjo vertinti parduodamo ginčo turto, nes turtas buvo areštuotas ir jo vertė nustatyta Kauno apskrities VMI (1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalis).

31Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorių teiginius, nes:

32Pirma, kasatoriai nepagrįstai plačiai aiškina 1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalį. Ši teisės norma nustato, kad teismo antstolis išieškojimą į skolininko turtą nukreipia šį turtą areštuodamas ir parduodamas, o tais atvejais, kai sprendimą dėl išieškojimo priėmusi institucija yra areštavusi skolininko turtą sprendime nurodyto reikalavimo įvykdymui užtikrinti, teismo antstolis išieškojimą atlieka pagal atitinkamos institucijos priimtą turto arešto aktą. Ši taisyklė nereguliuoja iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo, o, kaip teisingai išaiškino apeliacinės instancijos teismas, yra bendra nuostata, kad priverstinio vykdymo priemones teismo antstolis ima taikyti turtą areštuodamas ir parduodamas, o tuo atveju, jei turtą jau yra areštavusi kita institucija, tolimesnius išieškojimo veiksmus atlieka pagal jos priimtą turto arešto aktą, t. y. antstolis neturi tokio turto pakartotinai ieškoti bei areštuoti.

33Antra, kasatoriai neatsižvelgia į specifinę turto arešto paskirtį ir skirtumą nuo turto pardavimo iš varžytynių proceso bei antstolio pareigų jame. Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba kai kurių šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar ribojimas. Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Tai yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė, todėl turto arešto metu nėra aktualu nustatyti tikslią areštuojamo turto rinkos vertę, o siekiama tik areštuoti pakankamai turto skolininko prievolėms įvykdyti. Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad areštuojant turtą atliekamas specifinis turto įvertinimas, kurio metu nurodoma turto vertė yra preliminari ir nereiškia, jog turtas už tokią kainą turi būti ir parduodamas. Areštuojant turtą yra siekiama užtikrinti išieškotojo interesus, t. y. turi būti areštuojama tiek turto, kiek užtektų jo reikalavimams patenkinti, tuo tarpu parduodant areštuotą turtą iš varžytynių ir nustatant jo kainą, privalo būti atsižvelgiama ir į skolininko interesus bei ieškoma šalių interesų pusiausvyros. Turto arešto metu nustatoma orientacinė galima turto kaina, tačiau realiai skolininko teises gali pažeisti ne areštas, o turto pardavimas už per mažą kainą. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatorių teiginiai, kad VMI, atliekanti turto areštą, ir antstolis, organizuojantis turto pardavimą iš varžytynių, turi vienodos apimties ir pobūdžio pareigą įvertinti ginčo turtą.

34Trečia, kasatoriai neįvertino antstolio vaidmens ir pareigų ypatumų vykdymo procese priverstinai parduodant turtą iš varžytynių. Nors vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugai, tačiau kartu yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) 3 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CPK 379 straipsnio 3 dalis, CPK 634 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, kurios metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus, o šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje K. S. v. antstolė N. Š., bylos Nr. 3K-3-121/2010; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L., K. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. B. ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007;). Dėl to teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog CPK 634 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti antstolio pareigą savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, yra imperatyvi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-525/2007).

35Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė buvus antstolio pareigą imtis priemonių iš varžytynių parduodamo turto vertei nustatyti, nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos.

36Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo pagrindų

37Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes CPK 602 straipsnis yra specialioji teisės norma CK 1.80 straipsnio atžvilgiu, todėl ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas gali būti tikrinamas tik CPK 602 straipsnio nustatytoje apimtyje, o CPK 602 straipsnis nenumato galimybės pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl CPK 634 straipsnio 2 dalies ar Antstolių įstatymo 16 straipsnio pažeidimo.

38Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatorių argumentai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. CPK 602 straipsnio 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S., M. K., O. P., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. I. L., K. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009). Be to, teismas, minėta, turi atsižvelgti į būtinybę siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S., M. K., O. P., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

39Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktą niekiniu ir negaliojančiu, pagrįstai rėmėsi CPK 602, 634 straipsniais, Antstolių įstatymo nuostatomis.

40Dėl įrodymų vertinimo

41Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, tiek susijusius su ginčo turto verte, tiek su atsakovo E. V. sąžiningumu. Pažymėtina, kad turto vertės ar sandorio šalies sąžiningumo (nesąžiningumo) nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, kilus tokio pobūdžio ginčui, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių bei aiškino ir taikė sąžiningumo (nesąžiningumo) nustatymo kriterijus.

42Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Baltijos grupė“ v. UAB ,,Koralita“, bylos Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

43Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl antstolio nustatytos pradinės ginčo kainos atitikimo turto rinkos kainai bei šių kainų skirtumo, atsižvelgė į ginčo turto Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą, VĮ Registrų centro duomenis, Kauno apskrities VMI turto arešto aktą, UAB „ŽIA valda real estate“ atliktą turto vertinimą, teismo ekspertizės aktą. Teismas atsižvelgė į ginčo turto įsigijimo kainą 1994 m., į tai, kad beveik po dešimties metų turtas buvo parduotas už tą pačią kainą, kad varžytynės vyko praėjus metams nuo turto arešto, į turto specifiką, jo buvimo vietą, nekilnojamojo turto rinkos situaciją. Taip pat teismas įvertino aplinkybę, kad kartu su ginčo turtu yra įgyjama ir teisė naudotis žemės sklypu, o tai taip pat daro įtaką turto vertei. Teismas vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Taigi apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad antstolio nustatyta pradinė ginčo turto pardavimo varžytynėse kaina neatitiko jo rinkos kainos, darė išanalizavęs visą bylos medžiagą, atsižvelgdamas į visas su turto verte susijusias aplinkybes.

44Tuo tarpu kasatoriai, nesutikdami su minėta teismo išvada, ginčija dviejų įrodymų tinkamumą, t. y. teigia, kad teismas negalėjo remtis VĮ Registrų centro duomenimis, nes šie nustatomi masinio vertinimo būdu, bei teismo ekspertizės aktu, nes ekspertės vertinimo lentelėje nebuvo nei vieno analogiško objekto, be to, pastatai buvo vertinami pagal galimybę jų savininkui ateityje įsigyti iš valstybės žemės sklypą po jais.

45Teisėjų kolegijos nuomone, šie kasatorių teiginiai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Sprendžiant dėl ginčo turto rinkos vertės, nė vienas iš kasatorių nurodytų įrodymų nebuvo lemiamas, nes, minėta, teismas juos vertino kartu su visa bylos medžiaga. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog tokie patys klausimai dėl ekspertizės akto trūkumų buvo keliami ir apeliacinės instancijos teisme, teismas dėl to pasisakė, tuo tarpu kasatoriai skunduose nenurodo teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o dar kartą dėsto tuos pačius motyvus, dėl ko ekspertizės aktas negalėtų būti laikomas tinkamu įrodymu. Atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo nagrinėjimo ribas sudaro teismų procesinių sprendimų teisėtumo patikrinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš naujo, teisėjų kolegija sprendžia, jog, nenustačius pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, nurodyti kasatorių argumentai neduoda pagrindo konstatuoti teismo išvadų neteisėtumą. Atmestini kasatorių teiginiai, kad nustatant ginčo turto vertę negalėjo būti atsižvelgiama į ginčo pastatų buvimo vietą ir į galimybę įsigyti teisę naudoti žemės sklypą po perkamais pastatais, nes šios aplinkybės yra vienos iš daugelio, lemiančių turto rinkos kainą.

46Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo tikslas nėra nustatyti tikslią ginčo turto vertę, o tik tai, ar 14 000 Lt nebuvo per maža turto pardavimo pradinė kaina varžytynėse. Dėl to apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų viseto vertinimas yra pakankamas pagrindas spręsti dėl ginčo turto pardavimo kainos neatitikimo rinkos kainai, nenustatinėjant tikslesnės turto vertės. Sprendžiant, ar iš varžytynių parduodamas turtas galėjo būti parduotas didesne kaina, nereikalaujama neginčijamų to įrodymų, o pakanka, kad kiltų abejonių dėl turto įkainojimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad antstolis, kuris savo veikloje privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, susipažinęs su jam prieinamais tokiais skirtingais duomenimis dėl turto vertės, privalėjo imtis papildomų veiksmų realiai turto vertei nustatyti, nes esami duomenys negalėjo nesukelti antstoliui abejonių dėl areštuoto turto įkainojimo.

47Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorių teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė kasatoriaus E. V. nesąžiningumą. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas atsižvelgė į kasatoriaus išsilavinimą, patirtį perkant specifinės paskirties turtą. Taip pat įvertino kasatoriaus teiginių dėl jo vykdomos aikštelių plastmasėms, metalui sandėliuoti veiklos, pagrįstumą, atsižvelgė į papildomų įrodymų pateikimo laiką, t. y. įvertino kasatoriaus elgesį nagrinėjant bylą. Tuo tarpu kasatorius, nesutikdamas su apeliacinio teismo išvadomis, nurodo, kad įrodymai vertinti tendencingai, priešingai logikos dėsniams bei jų turiniui. Taip pat pažymi, jog varžytynėse nustatyta turto kaina neatrodė neprotinga kitiems asmenims, bei teigia, kad teismas neatsižvelgė į turto būklę. Taigi kasatorius iš esmės kitaip vertina apeliacinės instancijos teismo nustatytas bei įvertintas faktines aplinkybes, tačiau nenurodo konkrečių apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės aiškinimo ar taikymo klaidų.

48Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje nesančiais duomenimis, neatitinka tikrovės, nes iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad išvadą, jog ,,dar 2005 m. buvo nagrinėjami su ginčo turtu susiję ieškovo reikalavimai atsakovui antstoliui, trečiuoju asmeniu dalyvaujant E. V.“, teismas grindė konkrečia bylos medžiagoje esančia Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi (T. 1, b. l. 18).

49Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu.

50

51Dėl žyminio mokesčio

52Apeliacinės instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovų ieškovui po 14 640,88 Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad ieškovas UAB ,,Trapas“ sumokėjo 14 640,88 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 14 640,88 Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl, patenkinus ieškinį, sumokėtas žyminis mokestis priteistinas jam iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 88, 93 straipsniai), tai yra iš kiekvieno po 14 640,88 Lt.

53Kasaciniu skundu atsakovas antstolis V. K. su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir prašo priteisti iš atsakovų po 5420 Lt žyminio mokesčio. Antstolis nurodo, kad šaliai turi būti priteistas tokio dydžio žyminis mokestis, kurį šalis privalėjo sumokėti paduodama ieškinį bei apeliacinį skundą, o ne faktiškai šalies turėtos išlaidos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas sutiko su ekspertizės akte nustatyta turto verte, todėl ieškinio suma turėjo būti nustatyta pagal ekspertizės atliktą įkainojimą (221 000 Lt) ir nuo šios vertės teismas turėjo skaičiuoti žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

54Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus. Nagrinėjamu atveju ginčo turto vertė yra glaudžiai susijusi su ginčo esme, tačiau ginčui išspręsti nebūtina nustatyti tikslios turto vertės, o tik sprendžiamas kainos, už kurią turtas parduotas varžytynėse, atitikimo turto rinkos kainai klausimas. Taigi šiuo atveju esminis ginčo klausimas yra turto pardavimo kainos pagrįstumas. Dėl to, nenustatinėjant tikslios turto kainos, ieškinio suma nustatytina pagal ieškovo nurodytą turto vertę. Ieškinį patenkinus, t. y. pripažinus, kad turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą ir taikius restituciją natūrą, ieškovui turi būti priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – už ieškinį bei apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

55

56Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, turėjo teisinį pagrindą pripažinti negaliojančiu ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių sandorį. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu, kaip išimtinis pažeistų teisių gynimo būdas, šioje byloje taikytas tinkamai, o kasacinių skundų argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

57Dėl bylinėjimosi išlaidų

58Atmetus kasacinius skundus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė.Kasacinis teismas patyrė 221,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių, t. y. po 73,73 Lt iš kiekvieno kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

59

60Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

62Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

63Priteisti valstybei iš kasatorių antstolio V. K. (adresas: ( - )), E. V. (asmens kodas ( - ) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos po 73,73 Lt (septyniasdešimt tris litus 73 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

64Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.