Byla 3K-3-280/2010
1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio V. K., atsakovo E. V. ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2Teisėjų kolegija
Nustatė
3I. Ginčo esmė
4Ieškovas UAB ,,Trapas“ ieškiniu reikalavo pripažinti antstolio V. K. 2003 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nurodydamas, jog antstolis iš varžytynių pardavė ieškovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą - geriamo vandens siurblinę, lietaus vandens siurblinę, baseiną, du vandens rezervuarus, kiemo aikštelę, esančius ( - ), už 14
5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
6Kauno apygardos teismas
7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
8Teisėjų kolegija sprendė, kad varžytynėse nustatyta 14 000 Lt pradinė ginčo turto kaina buvo nepagrįstai maža ir neatitiko realios turto rinkos vertės. Šią išvadą teisėjų kolegija grindė nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino antstolio pareigos imtis veiksmų, jog būtų nustatyta tikroji parduodamo turto rinkos kaina jo pardavimo iš varžytynių metu (
9Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir nepagrįstai nesivadovavo teismo ekspertizės išvadomis. Atliekant šią ekspertizę geriamo vandens siurblinė ir lietaus vandens siurblinė buvo vertinamos to nesiejant su žemės nuomos galimybėmis, su žemės nuomos galimybėmis buvo siejama tik kitų kiemo statinių – kiemo aikštelės, tvoros, baseino, vandens rezervuarų – vertė. Teisėjų kolegijos nuomone, turto vertinimas atsižvelgiant į kartu su tokio turto nuosavybe įgyjamas galimybes atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis).
10Teisėjų kolegija atmetė atsakovų teiginius, kad ginčo vykdymo procese turėjo būti remiamasi
11Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas E. V. negali būti pripažintas sąžiningu įgijėju, nes pagal kvalifikacines savybes, patirtį turto verslo srityje, galėjo ir turėjo suvokti, jog parduodamo daikto kaina buvo neteisinga, akivaizdžiai neatitiko tikrosios daikto vertės bei rinkos sąlygų. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovas E. V. yra aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, sudaręs ne vieną specifinio turto pirkimo – pardavimo sandorį, be to, neįrodė savo teiginių, jog verčiasi aikštelių plastmasėms, metalui sandėliuoti veikla. Atsakovo papildomai apeliaciniam teismui pateikti įrodymai, kuriais jis grindė teiginius, jog pirko paslaugas dėl projektų ginčo objekte rengimo, buvo pristatyti teismui tik
12Teisėjų kolegija, paskirstydama šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ieškovas sumokėjo 14
13III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai
14Kasaciniu skundu atsakovas E. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
151. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė
162. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 602 straipsnį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, CPK 602 straipsnis yra specialioji teisės norma CK 1.80 straipsnio atžvilgiu, todėl ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas gali ir turi būti tikrinamas tik CPK 602 straipsnio nustatytoje apimtyje, o CPK 602 straipsnyje nėra numatyta šioje byloje egzistuojanti situacija, kai antstolis neareštuoja ir nevertina turto, o tik vykdo jo pardavimą pagal kitos institucijos surašytą turto arešto aktą ir turto įvertinimą. CPK 602 straipsnis nenumato galimybės pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl CPK 634 straipsnio 2 dalies ar Antstolių įstatymo 16 straipsnio pažeidimo.
173. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai dėl VMI atliekamo turto vertinimo tikslo, nes sprendime analizuojamas Mokesčių administravimo įstatymo 35 straipsnis patvirtina, kad VMI pareiga įvertinti turtą (atsižvelgti į kainas pagal rūšį, vietovę, nusidėvėjimą, kviesti ekspertus) yra ne siauresnės apimties, negu antstolio pareiga įvertinti areštuojamą turtą.
184. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo kasatoriaus E. V. nesąžiningumą, nes įrodymus vertino tendencingai, priešingai logikos dėsniams, pačių įrodymų turiniui. Ginčo turto įvertinimas 14
195. Teismas, nurodydamas, kad ,,dar
20Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo E. V. kasacinio skundo.
21Kasaciniu skundu atsakovas antstolis V. K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
22Atsakovas E. V. ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija padavė pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovo antstolio V. K. kasacinio skundo.
23Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
241. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiga nustatyti iš varžytynių parduodamo turto rinkos kainą tenka antstoliui, kuris organizuoja varžytynes. Pagal 1964 m. CPK 391 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai sprendimą dėl išieškojimo priėmusi institucija yra areštavusi skolininko turtą sprendime nurodyto reikalavimo įvykdymui užtikrinti, teismo antstolis išieškojimą atlieka pagal atitinkamos institucijos priimtą turto arešto aktą. Kadangi turtas buvo areštuotas ir jo vertė nustatyta Kauno apskrities VMI, turtas iš varžytynių buvo pagrįstai ir teisėtai parduodamas už VMI arešto akte nurodytą kainą.
252. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas dėl įrodymų vertinimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinėje duomenų bazėje nekilnojamojo turto vertė nustatoma masiniu vertinimu, todėl tokiu būdu nustatytos vidutinės rinkos vertės negalima laikyti nei teisinga, nei pagrįsta. Taip pat teismas neįvertino, kad atliekant teismo ekspertizę buvo padaryta daug Turto vertinimo įstatymo normų pažeidimų: ekspertės vertinimo lentelėje nebuvo nei vieno analogiško objekto, pastatai buvo vertinami ne pagal jų faktinę būklę, o pagal galimybę jų savininkui ateityje įsigyti iš valstybės žemės sklypą po jais. Teismas negalėjo vadovautis ekspertizės aktu, kuriame viso turto rinkos vertė buvo vertinama per galimybę įsigyti žemės sklypą po perkamais pastatais. Byloje nustatyta, kad turtas yra visiškai apleistas, naudotis kažkokiais įrenginiais nėra jokių galimybių, todėl ginčo turto vertė sumažėjo.
26Atsakovas E. V., antstolis V. K. ir trečiasis asmuo UAB ,,BTA draudimas“ padavė pareiškimus dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kasacinio skundo.
27Teisėjų kolegija
konstatuoja:
28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
29Dėl antstolio pareigos nustatyti iš varžytynių parduodamo turto vertę
30Nagrinėjamoje byloje kasatoriai E. V. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl antstolio pareigos imtis veiksmų iš varžytynių parduodamo turto vertei nustatyti, nurodydami, kad antstolis negalėjo vertinti parduodamo ginčo turto, nes turtas buvo areštuotas ir jo vertė nustatyta Kauno apskrities VMI (
31Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorių teiginius, nes:
32Pirma, kasatoriai nepagrįstai plačiai aiškina
33Antra, kasatoriai neatsižvelgia į specifinę turto arešto paskirtį ir skirtumą nuo turto pardavimo iš varžytynių proceso bei antstolio pareigų jame. Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba kai kurių šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar ribojimas. Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Tai yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė, todėl turto arešto metu nėra aktualu nustatyti tikslią areštuojamo turto rinkos vertę, o siekiama tik areštuoti pakankamai turto skolininko prievolėms įvykdyti. Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad areštuojant turtą atliekamas specifinis turto įvertinimas, kurio metu nurodoma turto vertė yra preliminari ir nereiškia, jog turtas už tokią kainą turi būti ir parduodamas. Areštuojant turtą yra siekiama užtikrinti išieškotojo interesus, t. y. turi būti areštuojama tiek turto, kiek užtektų jo reikalavimams patenkinti, tuo tarpu parduodant areštuotą turtą iš varžytynių ir nustatant jo kainą, privalo būti atsižvelgiama ir į skolininko interesus bei ieškoma šalių interesų pusiausvyros. Turto arešto metu nustatoma orientacinė galima turto kaina, tačiau realiai skolininko teises gali pažeisti ne areštas, o turto pardavimas už per mažą kainą. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatorių teiginiai, kad VMI, atliekanti turto areštą, ir antstolis, organizuojantis turto pardavimą iš varžytynių, turi vienodos apimties ir pobūdžio pareigą įvertinti ginčo turtą.
34Trečia, kasatoriai neįvertino antstolio vaidmens ir pareigų ypatumų vykdymo procese priverstinai parduodant turtą iš varžytynių. Nors vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugai, tačiau kartu yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo (
35Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė buvus antstolio pareigą imtis priemonių iš varžytynių parduodamo turto vertei nustatyti, nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos.
36Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo pagrindų
37Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes CPK 602 straipsnis yra specialioji teisės norma CK 1.80 straipsnio atžvilgiu, todėl ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas gali būti tikrinamas tik CPK 602 straipsnio nustatytoje apimtyje, o CPK 602 straipsnis nenumato galimybės pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą dėl CPK 634 straipsnio 2 dalies ar Antstolių įstatymo 16 straipsnio pažeidimo.
38Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatorių argumentai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. CPK 602 straipsnio 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
39Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčo turto pardavimo iš varžytynių aktą niekiniu ir negaliojančiu, pagrįstai rėmėsi CPK 602, 634 straipsniais, Antstolių įstatymo nuostatomis.
40Dėl įrodymų vertinimo
41Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, tiek susijusius su ginčo turto verte, tiek su atsakovo E. V. sąžiningumu. Pažymėtina, kad turto vertės ar sandorio šalies sąžiningumo (nesąžiningumo) nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, kilus tokio pobūdžio ginčui, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių bei aiškino ir taikė sąžiningumo (nesąžiningumo) nustatymo kriterijus.
42Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
43Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl antstolio nustatytos pradinės ginčo kainos atitikimo turto rinkos kainai bei šių kainų skirtumo, atsižvelgė į ginčo turto Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą, VĮ Registrų centro duomenis, Kauno apskrities VMI turto arešto aktą, UAB „ŽIA valda real estate“ atliktą turto vertinimą, teismo ekspertizės aktą. Teismas atsižvelgė į ginčo turto įsigijimo kainą
44Tuo tarpu kasatoriai, nesutikdami su minėta teismo išvada, ginčija dviejų įrodymų tinkamumą, t. y. teigia, kad teismas negalėjo remtis VĮ Registrų centro duomenimis, nes šie nustatomi masinio vertinimo būdu, bei teismo ekspertizės aktu, nes ekspertės vertinimo lentelėje nebuvo nei vieno analogiško objekto, be to, pastatai buvo vertinami pagal galimybę jų savininkui ateityje įsigyti iš valstybės žemės sklypą po jais.
45Teisėjų kolegijos nuomone, šie kasatorių teiginiai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Sprendžiant dėl ginčo turto rinkos vertės, nė vienas iš kasatorių nurodytų įrodymų nebuvo lemiamas, nes, minėta, teismas juos vertino kartu su visa bylos medžiaga. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog tokie patys klausimai dėl ekspertizės akto trūkumų buvo keliami ir apeliacinės instancijos teisme, teismas dėl to pasisakė, tuo tarpu kasatoriai skunduose nenurodo teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o dar kartą dėsto tuos pačius motyvus, dėl ko ekspertizės aktas negalėtų būti laikomas tinkamu įrodymu. Atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo nagrinėjimo ribas sudaro teismų procesinių sprendimų teisėtumo patikrinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš naujo, teisėjų kolegija sprendžia, jog, nenustačius pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, nurodyti kasatorių argumentai neduoda pagrindo konstatuoti teismo išvadų neteisėtumą. Atmestini kasatorių teiginiai, kad nustatant ginčo turto vertę negalėjo būti atsižvelgiama į ginčo pastatų buvimo vietą ir į galimybę įsigyti teisę naudoti žemės sklypą po perkamais pastatais, nes šios aplinkybės yra vienos iš daugelio, lemiančių turto rinkos kainą.
46Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo tikslas nėra nustatyti tikslią ginčo turto vertę, o tik tai, ar 14
47Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorių teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė kasatoriaus E. V. nesąžiningumą. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas atsižvelgė į kasatoriaus išsilavinimą, patirtį perkant specifinės paskirties turtą. Taip pat įvertino kasatoriaus teiginių dėl jo vykdomos aikštelių plastmasėms, metalui sandėliuoti veiklos, pagrįstumą, atsižvelgė į papildomų įrodymų pateikimo laiką, t. y. įvertino kasatoriaus elgesį nagrinėjant bylą. Tuo tarpu kasatorius, nesutikdamas su apeliacinio teismo išvadomis, nurodo, kad įrodymai vertinti tendencingai, priešingai logikos dėsniams bei jų turiniui. Taip pat pažymi, jog varžytynėse nustatyta turto kaina neatrodė neprotinga kitiems asmenims, bei teigia, kad teismas neatsižvelgė į turto būklę. Taigi kasatorius iš esmės kitaip vertina apeliacinės instancijos teismo nustatytas bei įvertintas faktines aplinkybes, tačiau nenurodo konkrečių apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės aiškinimo ar taikymo klaidų.
48Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje nesančiais duomenimis, neatitinka tikrovės, nes iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad išvadą, jog ,,dar
49Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu.
50
51Dėl žyminio mokesčio
52Apeliacinės instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovų ieškovui po 14
53Kasaciniu skundu atsakovas antstolis V. K. su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir prašo priteisti iš atsakovų po
54Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus. Nagrinėjamu atveju ginčo turto vertė yra glaudžiai susijusi su ginčo esme, tačiau ginčui išspręsti nebūtina nustatyti tikslios turto vertės, o tik sprendžiamas kainos, už kurią turtas parduotas varžytynėse, atitikimo turto rinkos kainai klausimas. Taigi šiuo atveju esminis ginčo klausimas yra turto pardavimo kainos pagrįstumas. Dėl to, nenustatinėjant tikslios turto kainos, ieškinio suma nustatytina pagal ieškovo nurodytą turto vertę. Ieškinį patenkinus, t. y. pripažinus, kad turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą ir taikius restituciją natūrą, ieškovui turi būti priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – už ieškinį bei apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
55
56Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, turėjo teisinį pagrindą pripažinti negaliojančiu ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių sandorį. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu, kaip išimtinis pažeistų teisių gynimo būdas, šioje byloje taikytas tinkamai, o kasacinių skundų argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
57Dėl bylinėjimosi išlaidų
58Atmetus kasacinius skundus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė.Kasacinis teismas patyrė 221,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių, t. y. po 73,73 Lt iš kiekvieno kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
59
60Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Nutarė
62Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
63Priteisti valstybei iš kasatorių antstolio V. K. (adresas: ( - )), E. V. (asmens kodas ( - ) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos po 73,73 Lt (septyniasdešimt tris litus 73 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
64Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.