Byla 3K-3-422-313/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių A. R. ir R. J. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. M. , V. J. , K. J. , V. G. ieškinį atsakovėms R. J. , A. R. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei R. B. , V. M. , B. V. , dėl paveldėjimo teisės liudijimų, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje spendžiami klausimai dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, įrodymų vertinimo bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo.

6Ieškovai S. M. , V. J. , K. J. , V. G. prašė teismo:

7pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:

81) Anykščių rajono notarės R. B. 1992 m. sausio 29 d. išduotą R. J. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, reg. Nr.1-29, šios notarės 1993 m. vasario 9 d. išduotą R. J. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, reg. Nr.1-191; taip pat jos 2012 m. rugpjūčio 3 d. išduotą R. J. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr.1-2047 dalį, kuria ( - ) esančius pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–pirtį, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą–ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), po R. J. mirties paveldėjo atsakovė R. J.;

92) 2013 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. DM-153, kuria atsakovė R. J. ginčo turtą neatlygintinai perleido atsakovei A. R. ;

10pripažinti, kad J. E. , J., mirusios 1991 m. kovo 3 d., palikimą priėmė ieškovai kartu su R. J. , J. J. ir E. M. , faktiškai pradėdami paveldimą turtą valdyti.

11Ieškovai yra E. J. , mirusios 1991 m. kovo 3 d., vaikaičiai. E. J. nebuvo sudariusi testamento; teisę paveldėti turtą po E. J. mirties turėjo jos vaikai – sūnus R. J. ir dukterys J. J. ir E. M. bei vaikaičiai, mirusio sūnaus V. J. vaikai – ieškovai S. M. ir K. J. , ir mirusio sūnaus A. J. vaikai – ieškovai V. G. ir V. J. . Ieškovų teigimu, visi paveldėtojai gyveno Vilniuje, todėl sutarė, jog likusį po E. J. mirties turtą valdys bendrai; ginčo turtu naudojosi kaip savo, atvykdavo į namus, juos tvarkydavo. Po dėdės, atsakovės R. J. sutuoktinio R. J. , mirties sužinojo, kad jų močiutei E. J. priklausantį turtą paveldėjo vienas R. J. ir testamentu visą savo turtą paliko atsakovei R. J. , kuri uždraudė jiems naudotis ginčo turtu, nors ieškovai visą laiką manė, jog valdo turtą kaip savo, t. y. kad yra po E. J. mirties likusio turto bendraturčiai. R. J. , paveldėdamas mirusios E. J. turtą, ieškovų neinformavo, o notarei kaip mirusios E. J. turto paveldėtojus nurodė tik save, J. J. ir E. M. . Atsakovė R. J. paveldėtą turtą neteisėtai padovanojo atsakovei A. R. .

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

13Anykščių rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

14Teismas nustatė, kad 1991 m. kovo 3 d. mirė E. J. , gyvenusi ( - ). E. J. mirties dieną gyvi buvo trys jos vaikai: E. M. , J. J. ir R. J. . Du vaikai – V. J. , ieškovų S. M. ir K. J. tėvas, ir A. J. , ieškovų V. G. ir V. J. tėvas, – buvo mirę. Ieškovai į teismą kreipėsi 2013 m. vasario 21 d. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, galiojusios palikimo atsiradimo metu, 2000 m. CK 1.5 straipsnis (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2, 4 dalys, 38 straipsnis). Teismas rėmėsi 1964 m. CK 587, 598, 599 straipsniais, nurodė, kad po E. J. mirties likusį turtą paveldėjo sūnus R. J. . E. M. , trečiųjų asmenų B. V. ir V. M. motina, ir J. J. pareiškimu atsisakė priklausančios palikimo dalies R. J. naudai (E. M. ir J. J. šiuo metu yra mirusios). Tai, kad R. J. priėmė palikimą ir juo toliau rūpinosi, patvirtina jo rašytas prašymas grąžinti žemę, kvitai apie sumokėtus mokesčius. R. J., atlikęs būtinus teisinius veiksmus nuosavybei į žemę atkurti, kaip savininkas disponavo šiuo turtu – gyveno paveldėtuose pastatuose, ūkininkavo, augino gyvulius, užsakė planus. Tai rodo R. J. elgesio nuoseklumą. Tiek ieškovai, tiek tretieji asmenys neginčijo, o liudytojai patvirtino, kad R. J. priėmė palikimą po savo motinos mirties. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį ir 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalį įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, nes palikimo priėmimas iš dalies, su sąlyga ar išlygomis įstatymo nuostatų yra draudžiamas. Iš paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad 1992 m. sausio 29 d. R. J. po E. J. mirties paveldėjo vienkartinę valstybinę išmoką ir indėlių kompensaciją, ko ieškovai neginčija. Ieškovai, trečiasis asmuo B. V. , liudytoja S. J. nurodė, kad pasiėmė E. J. daiktus, atvažiavę išplaudavo indus, remontavo stogą, statė pavėsinę, dažė namo vidų, tačiau liudytoja S. J. ir patys ieškovai paaiškino, jog šiuos darbus jie atliko jau praėjus kuriam laikui po E. J. mirties. Atsakovė R. J. taip pat patvirtino, kad ieškovai kartais atvažiuodavo į svečius pas R. J. ir kartais padėdavo kažką padaryti. Teismas vertino liudytojų parodymus, nurodė, kad paprastai palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu; ieškovai nepateikė įrodymų, kurių pagrindu jų elgesį būtų galima vertinti kaip paveldėto turto savininkų. Tam, kad teises į paveldėtą turtą įpėdinis galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), jis gali prašyti notaro išduoti dokumentą (paveldėjimo teisės liudijimą), kuris patvirtintų jo teisių į palikimą įgijimą (1964 m. CK 598 straipsnis, 2000 m. CK 5.66 straipsnis). Tokius veiksmus atliko R. J. . Kiti ieškovų reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo; jo nepatenkinus, netenkintini ir kiti.

15Dėl ieškinio senaties taikymo teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad palikimas, dėl kurio vyksta ginčas byloje, atsirado 1991 m. kovo 3 d., todėl, sprendžiant dėl taikytino ieškinio senaties termino ir jo pradžios, turi būti vadovaujamasi tuo metu aktualiu teisiniu reglamentavimu. Ginčams, kylantiems iš paveldėjimo teisinių santykių, taikytinas bendrasis 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Palikimas, dėl kurio kilo ginčas, atsirado 1991 m. kovo 3 d., mirus E. J. . Palikimo atsiradimo momentu pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą buvo R. J. (palikėjos sūnus), J. J. , E. M. (palikėjos dukros) ir ieškovai – E. J. mirusių sūnų vaikai (palikėjos vaikaičiai) (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Palikimo priėmimo veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnis). Ieškovai per terminą palikimui priimti jo nepriėmė. Nustatytu terminu palikimą priėmė mirusios E. J. sūnus R. J., o dukterys J. J. ir E. M. palikimo atsisakė. Palikimo atsiradimo metu ieškovai turėjo civilinį veiksnumą ir galėjo savo vardu atlikti teisinę reikšmę turinčius veiksmus (1964 m. CK 11 straipsnis), tačiau neatliko. Ieškovai pagal asmenines savybes (išsilavinimą, pareigas) galėjo objektyviai suvokti, kad turi teisę paveldėti mirusios E. J. turtą. Ieškovų teigimu, apie tai, kad R. J. vienas paveldėjo mirusios E. J. turtą ir namai registruoti jo vardu, jie sužinojo tik po jo mirties 2012 m. balandžio 28 d. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, 1964 m. CK 84 straipsniu (1998 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. VIII-783 redakcija), sprendė, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovai, turintys aukštąjį išsilavinimą, vykdantys tam tikras pareigas, pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, galėjo ir turėjo sužinoti iš karto po E. J. mirties, jeigu būtų elgęsi kaip paveldėto turto savininkai, t. y. perimtą turtą būtų valdę kaip savo ir laikę save turto savininkais; ieškovai, manydami, kad jų teisės pažeistos, turėjo galimybę jas ginti. Reiškiamiems reikalavimams ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ir baigėsi galiojant 1964 m. CK. Ieškovai praleido nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą pažeistai teisei apginti ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti; teismas nusprendė šį prašymą tenkinti.

16Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 7 d. sprendimu panaikino Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškinio:

171) pripažino, kad S. M. , V. J. , K. J. , V. G. priėmė po E. J. mirties 1991 m. kovo 3 d. atsiradusį palikimą, faktiškai pradėdami jį valdyti;

182) pripažino negaliojančiais:

19Anykščių rajono notarės R. B. 1992 m. sausio 29 d. R. J. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, reg. Nr. I-29, dalį dėl 2/5 dalių vienkartinės valstybinės išmokos ir indėlių kompensacijos, esančios Lietuvos banko Senamiesčio skyriuje Nr. 6762/068; Anykščių rajono notarės R. B. 1993 m. vasario 9 d. R. J. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, reg. Nr. I-191, dalį dėl 2/5 dalių gyvenamojo namo, 2/5 dalių ūkio pastatų ir 2/5 dalių kiemo įrenginių, esančių ( - ); Anykščių rajono notarės R. B. išduotą R. J. 2012 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalį dėl 2/5 dalių šio turto, būtent –( - ) esančių: pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ); pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–pirties, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), pastato–viralinės, unikalus Nr. ( - ), pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - );

20Anykščių rajono notarės R. B. patvirtintą 2013 m. sausio 15 d. žemės sklypų (miškų) ir pastatų dovanojimo sutarties Nr. DM-153 dalį, kuria R. J. padovanojo A. R. 2/5 dalių nurodyto nekilnojamojo turto.

21Likusią ieškinio dalį apeliacinės instancijos teismas atmetė.

22Teisėjų kolegija rėmėsi 1964 metų CK 587 straipsnio 1–3 dalimis, 568 straipsniu, 569 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ieškovų pareiga buvo įrodyti, jog E. J. palikimą jie priėmė pradėdami jį faktiškai valdyti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai neturi teisinio suinteresuotumo reikšti prašymo nustatyti faktą, jog R. J., J. J. ir E. M. , faktiškai pradėdami valdyti po mamos mirties atsiradusį palikimą, jį priėmė, nes ieškovai nėra šių asmenų įpėdiniai, toks jų reikalavimas negali būti tenkinamas; byloje nėra duomenų, kad po jų mirties ieškovų naudai būtų surašyti testamentai (2000 m. CK 5.11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 5.12 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad tam tikrų palikėjos daiktų paėmimas nebūtų pagrindu pripažinti, kad ieškovai priėmė palikimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai nurodė faktą, kad po močiutės laidotuvių jie, dalyvaujant ir R. J., susirinko aptarti klausimo dėl tolimesnio sodybos likimo, jos naudojimo tvarkos, išlaikymo, buvo padalyti močiutės turėti pinigai, dalis jų skirta būsimoms namo išlaikymo išlaidoms. Atsakovės nedalyvavo E. J. laidotuvėse, nurodytame pokalbyje (atsakovė R. J. su R. J. susituokė 1993 m.; atsakovė patvirtino, kad su R. J. pradėjo draugauti tik po E. J. laidotuvių), todėl joms negali būti žinomos susitarimo aplinkybės. Faktas, kad E. M. ir J. J. , praėjus beveik metams nuo susitarimo dienos, pareiškimais atsisakė nuo joms priklausančios palikimo dalies R. J. naudai, nepaneigia to, jog 1991 m. buvo tariamasi dėl turto (sodybos) naudojimo. Išvadą dėl susitarimo teisėjų kolegija grindė ieškovų, trečiojo asmens V. M. paaiškinimais, liudytojų A. J. , S. J. parodymais. Nors patys ieškovai iš dalies sutiko, kad mokesčius už elektrą reguliariai mokėdavo ne jie, o jų teta Julija arba R. J. , galimai ieškovės V. G. , kuri tuo metu jau buvo pilnametė, mama, kiti asmenys, pasinaudoję elektra, jokių rašytinių įrodymų, kad jie yra atlikę mokėjimus už elektrą, byloje nėra. Labiau tikėtina, kad už elektrą buvo apmokėta ir iš namui išlaikyti skirtų pinigų, kurie liko po močiutės mirties, arba mokama tų asmenų, kurie tuo metu paslaugomis naudojosi. Pripažinus, kad po močiutės laidotuvių įvykusio susitarimo metu dalis E. J. pinigų nebuvo padalyta tarp vaikų bei anūkų, nutarta juos naudoti bendroms namo reikmėms, laikytina, kad tokiu būdu ieškovai jiems turėjusiomis tekti pinigų sumomis prisidėjo prie gyvenamojo namo, likusio po E. J. mirties, išlaikymo, tvarkė namą, jį prižiūrėjo ir taip ėmė elgtis kaip ginčo turto bendraturčiai.

23Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovai atvažiuodavo į sodybą ir padėdavo nudirbti tam tikrus darbus. Iš nuotraukų teisėjų kolegija sprendė, kad nuo 1991 iki 2004 metų sodyboje lankydavosi, šventes švęsdavo, vasarodavo ieškovai su šeimomis, buvo tvarkoma aplinka, prižiūrimos bitės, K. J. sodyboje laikė savo katerį. Ieškovai, liudytojos A. J. , S. J. paaiškino, kad buvo pasiskirstyta kambariais, kiekvienas, atvažiavęs savaitgaliui ar atostogoms, juose tvarkėsi kaip šeimininkas, naudojosi po močiutės mirties likusiais baldais. Ieškovai nurodė, kokius darbus jie atlikinėjo sodyboje. Iš atsakovių R. J. , A. R. paaiškinimų nustatyta, kad stogo tvarkymo darbai buvo atliekami po 2000 m., prie jų prisidėjo ieškovas V. J. , R. J. dukterų sutuoktiniai, kaimynas, slenksčiai išpjauti po 1993 m. Liudytoja O. M. parodė, kad R. J. tvarkė prieangį, taip pat dengė stogą, jam padėjo R. J. žentas ( - ), liudytojos sūnus. Ieškovė V. G. nurodė, kad stogo darbai buvo atliekami 1991–1999 m. laikotarpiu. Liudytoja S. J. parodė, kad pavėsinę statė V. J. gal po dvejų metų nuo močiutės mirties. Esant nurodytoms aplinkybėms, labiau tikėtina, kad ieškovai didesnės apimties, svarbesnius darbus nudirbo ar prisidėjo prie darbų atlikimo praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo E. J. mirties, tačiau sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Dėl to palikimo po močiutės mirties priėmimo faktą ieškovai galėjo įrodinėti remdamiesi, be kita ko, ir savo veiksmais, atliktais pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti. Aplinkybės, kad ieškovai po močiutės mirties dažnai lankydavosi sodyboje, atlikdavo tuo metu reikalingus smulkius namo remonto, priežiūros, tvarkymo darbus, rūpinosi bitėmis, sodyboje atostogaudavo ne tik patys ieškovai, bet ir jų artimi šeimos nariai, kurie, tikėtina, sumokėdavo už sunaudotą elektrą, dujas, patvirtina ieškovų veiksmų nuolatinį pobūdį, priimant po močiutės mirties atsiradusį palikimą, kas leidžia spręsti, kad ieškovai išreiškė savo kaip įpėdinių valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo. Teisėjų kolegija rėmėsi 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalimi (CK 5.57 straipsnis), nurodė, kad net jeigu ieškovai, kaip įstatyminiai įpėdiniai, ir nebūtų laiku priėmę palikimo ir tą būtų atlikęs tik R. J., vėlesni ieškovų, kaip savininkų, veiksmai tvarkant turtą (jis prižiūrėtas, remontuotas, nustatyta faktinė naudojimosi juo tvarka ir jos laikytasi) ir R. J. neprieštaravimas tokiam jų elgesiui patvirtina, jog įpėdiniai susitarė naudotis turtu kaip bendraturčiai, R. J. neprieštaravo dėl ieškovų kaip bendraturčių elgesio. Tokia teisinė situacija reiškia tinkamą palikimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas vertino liudytojų A. M. , O. M. , V. V. , H. P. paaiškinimus, kad po E. J. mirties sodyba rūpinosi R. J. , taip pat liudytojų O. M. , V. V. parodymus, jog ieškovai atvažiuodavo pailsėti prie upės vasarą, tačiau šie liudytojai galėjo nežinoti apie giminaičių susitarimus dėl turto likimo po E. J. mirties, jie nebuvo artimi kaimynai, gyveno 0,5–1 km atstumu nuo vienkiemio, todėl negalėjo visada žinoti, kas lankėsi sodyboje ir kaip dažnai, kokie darbai buvo dirbami. Be to, liudytojai patvirtino, kad R. J. , susituokęs su atsakove R. J. ir persikėlęs gyventi į sodybą ( - ), t. y. 1993–1996 m., rūpinosi namais, atliko didesnius namų tvarkymo, remonto darbus, o iki tol jo apsilankymai sodyboje būdavo reti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog liudytojų parodymai paneigia ieškovų įrodinėjamas aplinkybes, kad jie lankėsi sodyboje bei ja rūpinosi praėjus vos trumpam laikui po močiutės mirties. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai atliko aktyvius veiksmus priimdami palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti per 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą ir paveldėjo močiutės palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2 dalys).

24Teisėjų kolegija nurodė, kad vieno iš įpėdinių faktiškas palikimo priėmimas nepašalina kitų įpėdinių teisės tokiu pačiu ar kitu būdu priimti palikimą; rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. V. ir kt. v. V. B. , bylos Nr. 3K-3-627/2008), nurodė, kad ieškovai po savo močiutės mirties paveldėjo kiekvienas po 1/10 dalį jos palikimą sudarančio turto, todėl neatitinka įstatymo reikalavimų R. J. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas visam E. J. palikimui. Ieškovai yra mirusiosios E. J. vaikaičiai, paveldintys tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiems jų tėvams (pirmos eilės įpėdiniams paveldint pagal įstatymus), ir paveldi su pirmos eilės įpėdiniu R. J. , kurio naudai seserys yra atsisakiusios palikimo (1964 m. CK 573 straipsnis). Įstatymu nenustatyta termino, per kurį ieškovai, konstatavus jų, kaip tos pačios eilės įstatyminių įpėdinių, palikimo priėmimo faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, faktą, gali, bet neprivalo prašyti notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į jiems pagal įstatymą priklausančias ir priimtas palikimą sudarančio turto dalis. Ieškovai teisės kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į jiems tenkančią palikimo dalį nėra įgyvendinę. Tam, kad šia teise ieškovai galėtų nekliudomai pasinaudoti, būtina pripažinti negaliojančiomis R. J. išduotų paveldėjimo teisės liudijimų dalis, kuriomis patvirtinta jo nuosavybės teisė į ieškovams priklausančią paveldėto turto dalį. Ieškovai neginčija fakto, kad R. J. yra priėmęs po E. J. mirties atsiradusį palikimą, prašydami pripažinti negaliojančiais išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, reiškia prašymą nustatyti faktą, kad R. J. kartu su jais bei E. M. , J. J. ir kitais priėmė palikimą faktiniu valdymu. Taigi ieškovai siekia gauti paveldėjimo teisės liudijimus į jiems tenkančią paveldėto turto dalį, todėl nėra pagrindo naikinti paveldėjimo teisės liudijimus visa apimtimi. Teisėjų kolegija rėmėsi teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalimi, nurodė, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis, palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti. Taigi nėra pagrindo sutikti su ieškovų teiginiu, kad notarė neturėjo teisės išduoti R. J. paveldėjimo teisės liudijimų, nes jis praleido šešių mėnesių terminą. Reikalavimas priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikėjo mirties palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, atveju yra taikytinas tuo aspektu, kad asmuo per nustatytą terminą turi atlikti aktyvius veiksmus, patvirtinančius jo siekį įgyti turtą nuosavybėn; šis terminas netaikytinas teisiškai tokį palikimo priėmimą įforminti, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas. Teisėjų kolegija vertino byloje esančius įrodymus ir nurodė, kad ieškovai neginčija, kad R. J. faktiškai pradėjo valdyti po mamos mirties atsiradusį palikimą, tai nėra pagrindo spręsti, jog notarė neturėjo teisinio pagrindo išduoti R. J. paveldėjimo teisės liudijimų.

25Dėl ieškinio senaties taikymo teisėjų kolegija rėmėsi 1964 m. CK 86 straipsniu (CK 1.127 straipsnis), notarės R. B. paaiškinimais, nurodė, kad R. J. mirė 2012 m. balandžio 28 d., todėl tikėtina, kad po jo laidotuvių ieškovai buvo informuoti apie tai, jog neturi teisių į po močiutės mirties atsiradusį turtą. Ieškovai paveldimu turtu naudojosi, palikimą priėmė faktiniu valdymu, todėl esant šeimos narių susitarimui dėl bendro naudojimosi turtu ir jo laikantis, ieškovai turėjo pagrindą manyti, kad ir jie yra teisėti namo dalies savininkai. Pirmosios instancijos teismas vertino atsakovės R. J. paaiškinimus, kad ieškovams buvo žinoma apie tai, jog namai yra registruoti R. J. vardu, nes K. J. prašė R. J. parduoti jam sodybą, tačiau ieškovas K. J. teigė, kad siūlė išpirkti tik R. J. priklausančią dalį. Atmestini atsakovių atstovės aiškinimai, kad ieškovai galėjo sužinoti apie savo pažeistas teises nuo nekilnojamo daikto įregistravimo viešajame registre, nes ieškovams iki dėdės R. J. mirties nebuvo trukdoma naudotis palikimu, faktiškai jį priėmus ir valdant. Ieškovų reikalavimus patenkinus ir nustačius faktą, kad ieškovai palikimą priėmė pradėję paveldimą turtą faktiškai valdyti, šalių ginčas dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinys pareikštas 2013 m. vasario 21 d., t. y. praėjus maždaug dešimt mėnesių nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos. Taigi ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino ginčyti palikimo priėmimą ir R. J. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Kadangi tiek ieškovai, tiek R. J. yra paveldėtojai pagal įstatymą, todėl ginčijami R. J. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į visą mirusiajai priklausiusį turtą, o ne į jo dalį, prieštarauja 1964 m. CK 573 straipsnio imperatyviajai nuostatai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Panaikinus dalį R. J. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, spręstinas klausimas dėl vėliau sudaryto dovanojimo sandorio galiojimo. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 1.138 straipsniu, 4.47 straipsnio 2 punktu, 4.93 straipsniu, 4.95 straipsniu, nurodė, kad pripažinus negaliojančiu notaro R. J. išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalį dėl 2/5 dalių ginčo turto, pripažintina, kad R. J. neturėjo teisės perleisti atsakovei A. R. šios turto dalies. Todėl dovanojimo sutarties dalis, kuria padovanota ieškovams priklausanti turto dalis (jiems priklausanti statinių nuosavybės dalis nustatyta patvirtinus palikimo priėmimo faktą), pripažintina negaliojančia, 2/5 dalys nekilnojamojo turto grąžintinos į po E. J. mirties atsiradusio paveldimo turto masę.

26III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai

27Kasaciniu skundu atsakovė R. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

281. Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus valdyti turtą. Atsakovė nurodo, kad išvadai, jog ieškovai priėmė palikimą faktiniu valdymu, buvo būtina nustatyti, kad kiekvienas iš jų per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo atliko aktyvius veiksmus, patvirtinančius palikimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, byloje nėra tai patirtančių įrodymų. Palikimo priėmimui konstatuoti nepakanka nustatyti lankymosi sodyboje fakto, būtina nustatyti, kad asmuo atliko veiksmus su tuo turtu, kaip jo savininkas. Nei svečiavimasis, nei pagalba atliekant darbus, juolab nenustačius jų atlikimo termino, nelaikytini palikimo priėmimu. Nei procesiniuose dokumentuose, nei apeliacinės instancijos teismo sprendime neindividualizuojama, kaip kiekvienas iš ieškovų priėmė palikimą (1964 m. CK 587 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kiekvienas ieškovas turėjo įrodyti, kokiais konkrečiais veiksmais priėmė palikimą. Vieno įpėdinio atlikti veiksmai, priimant palikimą, nesukelia palikimo priėmimo pasekmių kitiems įpėdiniams, nes palikimo priėmimas yra vienašalis aktas. Byloje neįrodinėta ir nenustatyta, kada per šešis mėnesius po palikėjos mirties ir kuris ieškovas buvo atvykęs, kokio dydžio ir kokius mokesčius sumokėjo, kokius konkrečius veiksmus atliko, byloje nėra nė vieno tai patvirtinančio įrodymo. Vien kai kurių palikėjo daiktų paėmimas, veiksmų atlikimas, kai ieškovai ilgą laiką nuo palikimo atsiradimo neatliko jokių kitų aktyvių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu kaip nuosavu, ir nereiškė pretenzijų dėl paveldėto turto, nėra pakankamas pagrindas palikimo priėmimo faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-273/2014). Kai asmuo negyvena palikimą sudarančioje sodyboje, o tik retkarčiais apsilanko, nelaikoma palikimo priėmimu faktiniu valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. M. V. , bylos Nr. 3K-3-366/2012; kt.)

292. Dėl ieškinio senaties taikymo. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, kada ieškovai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovai nurodė, kad turi aukštąjį išsilavinimą. V. J. turi ekonominį išsilavinimą, dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. K. J. turi teisinį išsilavinimą, ilgą laiką dirbo banke. V. G. ir S. M. turi medicininį išsilavinimą. Palikimo atsiradimo metu visi buvo veiksnūs asmenys. Atsakovė nurodo, kad kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovų amžių, išsilavinimą, profesinę veiklą, į tai, kad daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus R. J. buvo įregistravęs viešajame registre, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai sprendė, kad jeigu ieškovai būtų laikę save turto savininkais ir elgęsi kaip rūpestingi savininkai, tai jie apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti iš karto po E. J. mirties ir jeigu jų teisės būtų pažeistos, turėjo galimybę jas ginti. Ieškovai negalėjo nežinoti, kad žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, nepriklausė mirusiajai R. J. nuosavybės teise, statiniai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl reikėjo atlikti veiksmus, kad būtų padaryti statinių kadastriniai matavimai, atlikta jų teisinė registracija, suformuotas ir nekilnojamiems statiniams eksploatuoti reikalingas namų valdos žemės sklypas, taip pat pasirūpinti tokio žemės sklypo valdymu (išsinuomoti, išsipirkti ir pan.). Nesidomėjimas pastatų teisine registracija ir namų valdos žemės sklypo formavimu, mokesčiais patvirtina, kad ieškovai nepriėmė ginčijamo turto faktiniu valdymu.

303. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Atsakovė remiasi CPK 14 straipsniu, 185 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik suinteresuotų bylos baigtimi ieškovų ir jų artimųjų giminaičių paaiškinimais. Atsakovių paaiškinimai net neminimi apeliacinės instancijos teismo sprendime. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir R. J. kaimynų, kurie neturi jokio suinteresuotumo byla, paaiškinimų. Apklausti kaimo bendruomenės nariai (O. M. , V. V. , A. M. , H. P. , J. K.) išsamiai paaiškino, kad po E. J. mirties tik R. J. rūpinosi sodyba, o ieškovus yra matę tik kelis kartus, kai šie atvažiuodavo į svečius ir tik pramogaudavo; kad tik R. J. savo pastangomis prižiūrėjo, tvarkė ir remontavo sodybą (sutvarkė langus, prieangį, apdengė stogą) ir pan. Visi apklausti kaimo bendruomenės atstovai, kurių dauguma pažinojo ieškovus vaikystėje, paaiškino, kad šie niekada nesielgė su ginčo turtu kaip jo savininkai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino paaiškinimų, kuriais ieškovai patys paneigė įrodinėjamas aplinkybes (kad ieškovai žinojo, jog R. J. tvarkosi žemės dokumentus, kas buvo svarbu sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą; kad V. J. , privalomai deklaruodamas turimą turtą, niekada nedeklaravo sodybos, kad nė vienas ieškovų negalėjo paaiškinti, kokius konkrečiai ir kokio dydžio mokesčius mokėjo). Be to, apeliacinės instancijos teismas ignoravo ieškovų įrodinėjamą aplinkybę, kad palikimą priėmė visi įpėdiniai, įskaitant ir J. J. bei E. M. , nors byloje buvo pateikti jų atsisakymai nuo palikimo. Atvejai, kada byloje pateikti įrodymai priimant sprendimą yra visiškai neaptarti arba aptarti tik vienos šalies pateikti įrodymai, laikytini proceso teisės nuostatų pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. G. v. V. I. , bylos Nr. 3K-3-1033/2003). Ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jie atliko aktyvius veiksmus per šešių mėnesių terminą ir faktiškai priėmė palikimą. Ieškovų paaiškinimai apie vėliau atliktus veiksmus neturi ryšio su jų reiškiamais reikalavimais ir neįrodo su ginču susijusių aplinkybių. Teismo sprendime nenurodyta, kokius veiksmus kuris iš ieškovų atliko būtent per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo.

31Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 12, 179 straipsniai). Ieškovai, teigdami, kad sužinojo apie jų teisių pažeidimą ne tada, kai R. J. paveldėjo visą po E. J. mirties likusį turtą, o tik po 22 metų, po paties R. J. mirties 2012 m., turėjo įrodyti, kad neturėjo galimybių pasidomėti turto priklausymu ir savo teisių apsauga anksčiau; toks teiginys atitinka kasacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M. , bylos Nr. 3K-3-177/2014). Apeliacinės instancijos teismas nevertino, o ieškovai neįrodinėjo, kada jie, kaip protingi ir sąžiningi asmenys, turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Šios įrodinėjimo taisyklės pažeidimą lėmė CK 1.127 straipsnio netaikymas.

324. Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė priešingus sprendimus. Tam, kad būtų aišku, kodėl teismas ginčo teisinį santykį kvalifikavo vienaip, o ne kitaip, CPK 331 straipsnio 4 dalies 1–4 punktuose yra nustatytas imperatyvus įpareigojimas teismui priimtą sprendimą tinkamai motyvuoti, be to, įtvirtinti aiškūs (konkretūs) ir pakankamai griežti teismo sprendime padarytų išvadų pagrindimo (motyvuotumo) reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neteisėti ar nepagrįsti ir kodėl jie neteisingi. Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „CSC Telecom“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės ir apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-359/2012; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012; kt.), Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, akcentuoja teisingumo vykdymą, pagrindinę teismo funkciją – teisingai išspręsti šalių ginčą (tam būtiną šio reikalavimo įgyvendinimo sąlygą – teisingą bylos aplinkybių nustatymą ir ištyrimą, tinkamą teisės normų taikymą), sprendimo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą.

33Kasaciniu skundu atsakovė A. R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

341. Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti. Kiekvienas iš ieškovų turėjo pareigą įrodyti, kad buvo faktiškai priėmę palikimą (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti kiekvieno iš jų veiksmus, nes paveldėjimo teisė yra asmeninė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-223/2007). Apeliacines instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė apie visus ieškovus bendrai, nėra nurodytas nė vienas konkretus palikimo priėmimo veiksmas. Sprendime nurodyta, kad ieškovai neva atvažiuodavo į sodybą, mokėjo mokesčius, atliko remonto darbus, tačiau nenustatyta, kada konkrečiai atvažiuodavo, kuris iš ieškovų ir kada bei kokio dydžio mokesčius mokėjo, kada ir kokius konkrečius darbus atliko; atsakovės teigimu, tokių faktų nebuvo. Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-10/2012), nurodo, kad sprendime nėra nurodytas nė vienas įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovai po palikimo atsiradimo per šešių mėnesių laikotarpį būtų elgęsi su nekilnojamaisiais daiktais kaip savininkai, juolab kad būtų vykdę pareigas. Pagal byloje esančius duomenis tik R. J. elgėsi su paveldėtais daiktais kaip ir turi elgtis savininkas. Ieškovai negalėjo nežinoti, kad žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, nepriklausė mirusiajai, todėl reikėjo atlikti veiksmus, kad būtų suformuotas ir nekilnojamiems statiniams eksploatuoti reikalingas namų valdos žemės sklypas, taip pat pasirūpinti tokio žemės sklypo valdymu (išnuomoti, išsipirkti ir pan.). Nesidomėjimas pastatų teisine registracija ir namų valdos žemės sklypo formavimu akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovai nepriėmė ginčijamo turto faktiniu valdymu, nes visiškai juo nesirūpino. Po E. J. mirties liko tik sodybos statiniai, kuriems nebuvo net suformuota namų valda, todėl jeigu ieškovai būtų priėmę palikimą, jie būtų privalėję suformuoti namų valdos žemės sklypą paveldėtiems statiniams. 1991 m. spalio mėnesį R. J. , surinkęs reikalingus dokumentus, kreipėsi į Anykščių rajono Svėdasų agrarinės reformos tarnybą, kad ( - ) jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvo valdytą žemę. 2002 m. vasario 5 d. buvo priimtas apskrities viršininko sprendimas ir sodybos namų valda buvo suformuota būtent atkūrus nuosavybės teises R. J. Nė vienas ieškovas prašymų atkurti nuosavybės teises nebuvo pateikę ir nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo. Vien tik aplinkybė, kad ieškovai atvažiuodavo pas R. J. į svečius, nereiškia, kad jie priėmė palikimą. Tai, kad ieškovai padėjo atlikti R. J. tam tikrus darbus atvažiavę į svečius, savaime patvirtina, kad jie nepriėmė palikimo, nes pagalba yra tik turto savininko pavedimo atlikimas; toks teiginys atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-273/2014). Aplinkybė, kad viena iš E. J. dukterų paėmė pietų servizą arba kad ieškovai pasidalijo kažkokius pinigus, kurių nei suma, nei nuosavybė nenustatyta, taip pat nepatvirtina, kad ieškovai priėmė palikimą faktiniu valdymu; toks teiginys atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal S. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-382/2010). Net įpėdinio apsigyvenimas kitų įpėdinių sutikimu gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesirūpino turtu ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstama palikimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai prisidėjo prie palikimu buvusios sodybos tvarkymo darbų praėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo, o kad ieškovai sumokėdavo už sunaudotą elektrą, dujas, yra tik tikėtina. Ieškovai naudojosi sodyba tokiomis pačiomis sąlygomis kaip J. J. ir E. M. , kurios atsisakė palikimo, todėl yra pagrindas manyti, kad naudojimasis sodyba priklausė nuo palikimą priėmusio R. J. geros valios. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad vieno iš įpėdinių faktiškas palikimo priėmimas nepašalina kitų įpėdinių teisės tokiu pačiu ar kitu būdu priimti palikimą, tačiau neįvertino, kad įstatyme nustatyti reikalavimai palikimui priimti galioja vienodai visiems įpėdiniams, tarp jų – ir įstatyminis šešių mėnesių terminas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aktyvių ieškovų veiksmų, rodančių valią priimti palikimą, iki sueinant šešių mėnesių terminui, todėl po šio termino atlikti veiksmai nerodo elgesio tęstinumo ir valios priimti palikimą, o tik vėliau atsiradusį interesą naudotis daiktu.

352. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. individuali įmonė „Asaga“ v. antstolė D. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-469/2011; kt.), nurodo, kad nei palikimo priėmimo faktiniu valdymu, nei ieškinio senaties termino taikymo klausimo neįmanoma išspręsti be faktinių aplinkybių analizės (CPK 14 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis). Faktinės ir teisinės aplinkybės sudaro bylos esmę, todėl neišsamus ir nepakankamas bylos aplinkybių ištyrimas vertintinas kaip grubus proceso pažeidimas, užkertantis teisę į teisminės gynybos prieinamumą ir pažeistų teisų gynybą. Apeliacinės instancijos teismas bylai reikšmingas aplinkybes konstatavo nurodydamas, kad remiasi tik ieškovų ir jų artimųjų giminaičių paaiškinimais, tačiau nepasisakė dėl jų paaiškinimų turinio ir vertinimo. Teismo posėdžio metu nė vienas ieškovas negalėjo nurodyti nei palikimo faktą patvirtinančių veiksmų, nei jų pobūdžio. Ieškovų ir jų iniciatyva kviestų liudytojų paaiškinimų prieštaringas turinys lemia išvadą, kad ieškovai nepriėmė palikimo faktiniu valdymu, šį faktą siekia įrodyti tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis. Atsakovė analizuoja ieškovų paaiškinimus, ieškovo V. J. sutuoktinės J. J., ieškovo K. J. sutuoktinės S. J. , ieškovės S. M. mamos A. J. parodymus teismo posėdžių metu. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino dalies byloje esančių įrodymų. Byloje apklausti liudytojai, kurie nėra ieškovų giminaičiai ir neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, nuosekliai ir išsamiai paaiškino, kad tik R. J. priėmė palikimą ir valdė sodybą kaip savo, o ieškovai neatliko veiksmų palikimui priimti. Liudytojai patvirtino, kad ieškovai bandė įrodyti atlikę darbus, kurie buvo atlikti ne per šešis mėnesius po E. J. mirties, o daug vėliau. Atsakovė akcentuoja liudytojo A. M. , O. M. , Svėdasų agrarinės tarnybos darbuotojos J. K. paaiškinimus, kurių, atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nevertino, išvados padarytos ne įrodymų visumos pagrindu. Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika įrodymų sąsajumo klausimu. Ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jie atliko aktyvius veiksmus per šešių mėnesių terminą po palikimo atsiradimo ir taip faktiškai priėmė palikimą, o jų paaiškinimai apie vėliau atliktus veiksmus nesusiję su jų reiškiamais reikalavimais ir neįrodo jokių su ginču susijusių aplinkybių.

363. Dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti 1964 m. CK įtvirtintą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes buvo ginčijami 1992 m. ir 1993 m. paveldėjimo teisės liudijimai (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką reikia išsiaiškinti, kada sąžiningas, rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-560/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad aplinkybę, jog ginčo turto paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas R. J. 1992 m., ieškovai sužinojo tik po jo mirties 2012 m., nes taip nurodė patys ieškovai, tačiau teismas turėjo šį terminą pradėti skaičiuoti nuo to momento, kada jie turėjo apie tai sužinoti kaip atsakingi ir rūpestingi asmenys. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovų išsilavinimą, užimamas pareigas, nusprendė, kad jei ieškovai būtų elgęsi kaip pavedėto turto savininkai, apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti po E. J. mirties, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovų išsilavinimo, profesinės veiklos, statuso ir kitų individualių savybių. Atsakovės nuomone, ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas yra aiškus – R. J. 1993 m. vasario 10 d. įregistravo nuosavybės teises į paveldėtus nekilnojamuosius daiktus; toks teiginys atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. V. Š. , bylos Nr. 3K-3-180/2010), sąžiningo bei rūpestingo asmens elgesio kriterijų. Vertinant tiek subjektyviai, tiek objektyviai, nepateisinama, kad daugiau kaip 17 metų nuo paskutinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo R. J. ieškovai būtų nežinoję apie paveldėjimo teisės liudijimus. Be to, jeigu ieškovai būtų paveldėję ginčo turtą faktiniu valdymu ir su turtu elgęsi kaip rūpestingi ir tikri jo savininkai, jie privalėjo per 22 m. nuo palikimo atsiradimo pasidomėti, ar tinkamai įregistruotos daiktinės teisės, ar sutvarkyta statiniams eksploatuoti reikalinga namų valda, koks namų valdos žemės sklypas, per tokį laiko tarpą patys privalėjo imtis priemonių, kad jiems būtų įregistruotos daiktinės teisės į turtą. Šiuos veiksmus ieškovai privalėjo atlikti ir vadovaujantis subjektyviuoju kriterijumi, nes pagal ieškovų išsilavinimą, patirtį, amžių, faktines bylos aplinkybes aptartų veiksmų neatlikimas nesuderinamas su atsakingam, rūpestingam ir sąžiningam asmeniui keliamais reikalavimais. Pažymėtina, kad net ir po R. J. mirties visus metus ieškovai nesidomėjo nei turto likimu, nei jo priežiūra ar daiktinėmis teisėmis į šį turtą. Atsakovė akcentuoja CK 5.8 straipsnio taikymą, kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. P. G. , bylos Nr. 3K-3-560/2009).

374. Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas suteiktais įgalinimais, įteisino akivaizdžiai neteisėtus ieškovų reikalavimus (Konvencijos 6 straipsnis). Šioje byloje nebuvo įvykdytas teisingumas, pademonstruota nepagarba teisėjo profesijai, ji prarado pasitikėjimą teismų sistema. Proceso šalių lygybės principas, kaip sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (Kress v. France [GC], no. 39594/98. § 72, ECHR 2001-VI; Frette v. France, no. 36515/97, § 47, ECHR 2002-1). Išvadų pagrindimas tik vienos šalies įrodymais, pačių ieškovų ir jų artimų giminaičių jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtintais paaiškinimais (palankiais tik ieškovams), neminint ir nevertinant atsakovų ir suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių liudytojų paaiškinimų, ignoruojant atsakovų pateiktus rašytinus įrodymus, pripažintinas akivaizdžiu lygiateisiškumo pažeidimu. Teismai šioje byloje priėmė skirtingus sprendimus, o tai pagrindžia abejonę dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo (Konvencijos 6 straipsnis). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šališkumas gali būti tiek objektyvus, tiek subjektyvus (1993 m. sprendimas Fey v. Austria; 1991 m. sprendimas byloje Demicoli v. Malta), t. y. nereikia nustatyti konkrečių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad pareigūnas nėra nešališkas, pakanka tik subjektyvių prielaidų, leidžiančių daryti tokią išvadą. Kasacinio teismo išaiškinimų ignoravimas ir palikimo priėmimo fakto nustatymas nenustačius konkrečių kiekvieno ieškovo veiksmų priimant palikimą, dalies įrodymų nevertinimas, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas, kurio pagrindu atnaujintas ieškinio senaties terminas daugiau nei po 22 m., po to, kai ginčo turto savininkas mirė ir nebegali atsikirsti į neteisėtus reikalavimus, vienareikšmiškai kelia abejonę apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Tokie veiksmai laikytini net aiškiomis ir esminėmis teisės taikymo klaidomis, darančiomis sprendimą neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. AB „Energetinės statybos pramonė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-121/2011; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal P. Z. prašymą, bylos Nr. 3K-3-392/2014).

38Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovai prašo atsakovių kasacinius skundus atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovių visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

391. Dėl paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad išduodama paveldėjimo teisės liudijimus R. J. į visą E. J. turtą, notarė pažeidė paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kas lėmė ieškovų teisių pažeidimą. Ieškovai remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-468/2009; teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. F. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-285/2011), nurodo, kad paveldėjimo teisės liudijimai į E. J. turtą R. J. išduoti neatsižvelgiant į tai, kad jis praleido šešių mėnesių terminą kreiptis į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, taip pat nesikreipė į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis priėmė E. J. palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Tai, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą tai buvo nedraudžiama, bylos atveju neaktualu. 1992 m. gegužės 25 d. R. J. kreipėsi į Ukmergės techninės inventorizacijos biurą, prašydamas, kad jo sąskaita būtų padaryti po E. J. mirties likusių statinių kadastriniai matavimai ir atlikta jų teisinė registracija bei suformuota namų valdos techninė byla. Po E. J. mirties atlikta ginčo turto teisinė registracija E. J. vardu yra iš esmės neteisėta, nes turtas negalėjo būti registruojamas mirusiosios vardu. Būtent R. J. inicijuota neteisėta turto registracija sudarė sąlygas vėlesniam neteisėtam paveldėjimo teisės liudijimui išduoti. Paveldėjimo teisės liudijimas yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, kurio išdavimas nekeičia teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, šių teisių apimties, todėl tokiu atveju paveldėjimo teisės liudijimo į E. J. turtą išdavimas vienam R. J. ne tik pažeidžia ieškovų teises, bet prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. R. J. elgėsi nesąžiningai, nes nuslėpė nuo notaro aplinkybę, jog yra ir kitų J. J. įpėdinių, kurie jau yra priėmę jos palikimą, o notaras to nepatikrino. Be to, valstybinėje notarinėje kontoroje R. J. buvo išduoti net du skirtingi paveldėjimo teisės liudijimai į to paties asmens turtą. Taigi apeliacinės instancijos teismas ištaisė notaro padarytą klaidą ir taip užtikrino notaro veiksmų teisėtumą.

402. Dėl ieškovų veiksmų, priimant palikimą, nustatymo. Ieškovai remiasi 1964 m. CK 587 straipsnio l–3 dalimis, nurodo, kad sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Dėl to palikimo po močiutės mirties priėmimo faktą ieškovai galėjo įrodinėti ir savo veiksmais, atliktais pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti. Ieškovai šias aplinkybes įrodinėjo savo, trečiųjų asmenų B. V., V. M. paaiškinimais, liudytojų S. J. , J. J. , A. J. , parodymais, nuotraukomis. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami aktyvūs įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, gyvenimas name ir t. t.). Ieškovų nuomone, byloje nustatytos šios aplinkybės, akcentuojami jų veiksmai, patvirtinantys palikimo priėmimo faktą. Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog ieškovai, kaip įstatyminiai įpėdiniai, ir nėra laiku priėmę palikimo, o tą atliko tik R. J. (nors tam pripažinti nėra faktinio pagrindo), tai vėlesni ieškovų kaip savininkų veiksmai tvarkant turtą (jis prižiūrėtas, remontuotas, nustatyta faktinė naudojimosi juo tvarka ir jos laikytasi) ir R. J. neprieštaravimas tokiam jų elgesiui patvirtina, jog įpėdiniai susitarė naudotis turtu kaip bendraturčiai, R. J. neprieštaravo dėl ieškovų kaip bendraturčių elgesio. Tai patvirtina tinkamą palikimo priėmimą pagal 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalį, 2000 m. CK 5.57 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovai visą laikotarpį nuo E. J. mirties 1991 m. iki R. J. mirties 2012 m. naudojosi ginčo turtu kaip savu ir laikė save šio turto savininkais. Vien tai, kad ieškovai nesikreipė į notarą su prašymu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, negali būti pagrindu paneigti jų aiškiai išreikštą siekį paveldėti E. J. turtą, juolab kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog R. J. per įstatyme nustatytą šešių mėnesių laikotarpį po E. J. mirties būtų atlikęs kokius nors kitus veiksmus nei ieškovai, pradėdamas faktiškai valdyti po velionės mirties likusį turtą. Analizuojant kiekvieno iš įstatyminių E. J. įpėdinių (įskaitant R. J. ) veiksmus, priimant palikimą, konstatuotina, jog jie išreiškė valią po E. J. mirties likusį turtą valdyti bendrai. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad R. J. per įstatyme nustatytą terminą būtų išreiškęs valią vienas paveldėti turtą. Tai, kad R. J. vienas rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, negali būti vertinama kaip jo vieno rūpinimasis paveldėtu turtu. Tarp R. J. ir ieškovų egzistavo susitarimas, kad jis rūpinsis nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, tačiau vėliau dalį žemės atiduos ieškovams, nes visas ginčo turtas buvo buvusiam savininkui iki neteisėto nusavinimo priklausiusio žemės sklypo ribose. Šis susitarimas iki šiol neįgyvendintas, nors atsakovės jį pripažįsta. R. J. niekuomet negyveno ( - ) esančioje sodyboje ir iki pat mirties naudojosi ja tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir ieškovai, todėl paveldėjimo teisės liudijimas į visą ginčo turtą jam negalėjo būti išduotas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas vertintinas ne kaip piktnaudžiavimas, o kaip Konstitucijoje nustatytų teismo funkcijų vykdymas (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis; Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

413. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovai remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. O. C. , Nr. 3K-3-94-916/2015; kt.), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl ieškovų palikimo priėmimo faktiniu valdymu bei jų sužinojimo apie teisės pažeidimą momento padarė remdamasis atitinkamus faktus patvirtinančių įrodymų viseto vertinimu, t. y. įvertinęs byloje pateiktus įrodymus: ieškovų, trečiųjų asmenų B. V. , V. M. paaiškinimus, liudytojų S. J. , J. J. , A. J. parodymus, nuotraukas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino atsakovių paaiškinimus, pagrįstai nurodė, kad jos nedalyvavo nei E. J. laidotuvėse, nei po laidotuvių vykusiame pasitarime, kai buvo sprendžiami su paveldimu turtu susiję klausimai. Liudytojai galėjo nežinoti apie giminaičių susitarimus dėl turto likimo po E. J. mirties. Be to, šie asmenys nebuvo artimi kaimynai, gyveno 0,5–1 km. atstumu nuo vienkiemio, todėl negalėjo visada žinoti, kas lankėsi sodyboje ir kaip dažnai, kokie darbai buvo atliekami. Be to, liudytojų parodymai patvirtina, kad R. J. , jau susituokęs su R. J. , persikėlė gyventi į sodybą ( - ). Taigi 1993–1996 m. rūpinosi ginčo namais, atliko didesnius namų tvarkymo, remonto darbus, o iki tol jo apsilankymai sodyboje būdavo reti. Taigi liudytojų parodymai nepaneigia ieškovų įrodinėjamų aplinkybių, kad jie lankėsi sodyboje bei ja rūpinosi praėjus vos trumpam laikui po močiutės mirties. Siekiant objektyviai nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, teismo posėdis apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtas nagrinėti žodinio proceso tvarka.

424. Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo. Ieškovų ginčyti paveldėjimo teisės liudijimai R. J. išduoti pažeidžiant paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Jeigu R. J. būtų kreipęsis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė E. J. palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti, tai teismas būtų įtraukęs ieškovus į bylą suinteresuotais asmenimis, suteikdamas jiems galimybę ginti savo teises. Dėl neteisėtų R. J. veiksmų, atliekant statinio registraciją mirusiosios vardu, ir notarės veiksmų, išduodant paveldėjimo teisės liudijimą į visą ginčo turtą, R. J. į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreiptis nereikėjo (nors tokią pareigą jam nustatė įstatymas), todėl ieškovų apie išduotą paveldėjimo teisės liudijimą niekas neinformavo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovai paveldimu turtu naudojosi, palikimą priėmė faktiniu valdymu, todėl, esant šeimos narių susitarimui dėl bendro naudojimosi turtu ir jo laikantis, ieškovai turėjo pagrindą manyti, kad ir jie yra teisėti namo dalies savininkai. Vien ta aplinkybė, kad jie nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, negali būti pagrindu paneigti jų teises valdyti turtą, kuriuo jie teisėtai savininko teisėmis naudojasi daugiau kaip dvidešimt metų. Be to, pavedėjimo teisės liudijimas būtinas norint įgyti teisę disponuoti paveldėjimo teisės objektu, tačiau ieškovai niekuomet nesiekė nei išnuomoti, nei parduoti, nei kitu būdu perleisti savo nuosavybės teisių į ginčo turtą. Taigi iki R. J. mirties jie objektyviai negalėjo ir neturėjo žinoti apie jam išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iki kreipimosi į notarą dėl informacijos pateikimo dienos ieškovai laikė save visų ginčo pastatų teisėtais savininkais, nes niekas pretenzijų į turtą jiems nereiškė, jų teisių nepažeidinėjo, netrukdė naudotis ginčo turtu savo nuožiūra, todėl jiems nebuvo pagrindo suvokti, kad jų teisės pažeidžiamos. Kasatorių nuomone, vien tai, kad jie yra įgiję aukštąjį išslavinimą, šios aplinkybės nepaneigia.

435. Dėl teismo sprendimo motyvavimo. Ieškovai remiasi EŽTT ir kasacinio teismo praktika (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001; Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France, judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions. 1998-1, p. 60, par. 42; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. SIA Bodybalt, bylos Nr. 3K-3-213/2012), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė visais ginčui išspręsti reikšmingais klausimais ir motyvuotai pagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.

44Teisėjų kolegija

konstatuoja:

45IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

46Dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, ir įrodymų vertinimo

47Kasatorės, nesutikdamos su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovai priėmė E. J. palikimą, faktiškai pradėję turtą valdyti, nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė byloje esminės aplinkybės – kokiais konkrečiais veiksmais kiekvienas iš ieškovų priėmė palikimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais šiuos argumentus.

48Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (1964 m. CK 587, 591 straipsniai, 2000 CK 5.50, 5.60 straipsniai), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. 1964 m. CK 587 straipsnio, taikytino nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams, 2 dalyje nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CPK 587 straipsnio 3 dalis).

491964 m. CK paveldėjimo teisės normose nedetalizuojama, kokių aplinkybių buvimas pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai valdyti turtą, galima tik aktyviais veiksmais, t. y. tylėjimas ar neveikimas nepripažintini valios priimti palikimą išreiškimu; antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2010). Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 587 straipsnį, yra nurodęs, kad palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. G. v. K. G. , bylos Nr. 3K-3-8/2004; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. F. ir kt. v. T. F. , bylos Nr. 3K-3-649/2004; kt.). Iš esmės panaši nuostata įtvirtinta ir 2000 m. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje.

50Įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis), todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, yra laikomas priėmusiu visą palikimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/2007; kt.). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Paprastai palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. K. v. B. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Ž. v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/2007; kt.). Kita vertus, jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. v. J. A. , bylos Nr. 3K-3-152/2006). Sprendžiant ginčą, ar įpėdinis priėmė palikimą, paėmęs konkretų daiktą ar kelis daiktus, ar jo nepriėmė, reikia įvertinti tokio įpėdinio elgesį paėmus daiktą: jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą.

51Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad palikimą sudaro palikėjo turtinės (bei kai kurios neturtinės) teisės ir pareigos, tarp jų – ir teisė atkurti nuosavybės teises (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Jeigu įpėdinis atlieka veiksmus, nukreiptus į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz., paduoda pareiškimus atitinkamoms tarnyboms, kreipiasi dėl teisių įforminimo, teikia dokumentus, reikalingus joms įforminti, ar įgyvendina palikėjo ar savo vardu, užveda ir dalyvauja bylose, kuriose priimami sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui, ir pan.), tai jie gali būti vertinami kaip faktinis palikimo priėmimas (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-586/2007). Ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012).

52Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas į po E. J. mirties likusį turtą išduotas tik jos sūnui R. J. (šiuo metu miręs). E. M. , trečiųjų asmenų B. V. ir V. M. motina, ir J. J. pareiškimu atsisakė nuo priklausančios palikimo dalies R. J. naudai (E. M. ir J. J. šiuo metu yra mirusios). R. J. priėmė palikimą ir juo rūpinosi, mokėjo mokesčius, atliko būtinus teisinius veiksmus nuosavybei į žemę atkurti, kaip savininkas disponavo šiuo turtu – gyveno paveldėtuose pastatuose, ūkininkavo, augino gyvulius, užsakė planus. Byloje iš esmės neginčyta, kad R. J. priėmė palikimą po savo motinos mirties, ieškovai prašė teismo pripažinti, kad jie kartu su R. J. priėmė palikimą. Atsižvelgiant į nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl 1964 m. CK 587 straipsnio taikymo, tokiu atveju bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti, ar ieškovai per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo atliko aktyvius veiksmus, patvirtinančius, kad jie priėmė palikimą, pradėdami faktiškai valdyti turtą, ir elgėsi su tuo turtu kaip savininkai.

53Bylos nagrinėjimo metu ieškovai, trečiasis asmuo B. V. , liudytoja S. J. nurodė, kad ieškovai pasiėmė E. J. daiktus, atvažiavę išplaudavo indus, remontavo stogą, statė pavėsinę, dažė namo vidų, tačiau šiuos darbus jie atliko jau praėjus kuriam laikui po E. J. mirties. Atsakovė R. J. taip pat patvirtino, kad ieškovai kartais atvažiuodavo į svečius pas R. J. ir kartais padėdavo kažką padaryti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų elgesį kaip paveldėto turto savininkų. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, nustatęs, kad ieškovai nurodė faktą, jog po E. J. laidotuvių jie, dalyvaujant ir R. J. , susirinko aptarti klausimo dėl tolimesnio sodybos likimo, jos naudojimo tvarkos, išlaikymo, buvo padalyti E. J. pinigai, dalis jų skirta būsimoms namo išlaikymo išlaidoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nesant pakankamai tai patvirtinančių įrodymų. Išvadą dėl susitarimo apeliacinės instancijos teismas grindė ieškovų, trečiojo asmens V. M. paaiškinimais, liudytojų A. J. , S. J. , B. V. parodymais. Taigi įpėdinių susitarimas dėl naudojimosi ginčo turtu apeliacinės instancijos teismo konstatuotas remiantis giminystės, santuokos ryšiais susijusių asmenų parodymais, kitų įrodymų, patvirtinančių tokį susitarimą, byloje nepateikta. Taip pat byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovai mokėjo už elektros energiją, tiektą į ginčo pastatus. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad po E. J. laidotuvių įvykusio susitarimo metu dalis E. J. pinigų nebuvo padalyta tarp vaikų bei anūkų, nutarta juos naudoti bendroms namo reikmėms, laikė, kad tokiu būdu ieškovai jiems turėjusiomis tekti pinigų sumomis prisidėjo prie gyvenamojo namo, likusio po E. J. mirties, išlaikymo, tvarkė namą, jį prižiūrėjo ir taip ėmė elgtis kaip ginčo turto bendraturčiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos išvados padarytos prielaidų pagrindu, byloje nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes (CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad aplinkybę, jog įpėdinis, siekdamas priimti palikimą aptariamu būdu, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir jis pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo, turi įrodyti asmuo, reiškiantis tokį reikalavimą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-273/2014). Be to, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo turi būti analizuojami ir vertinami kiekvieno iš ieškovų, kaip įpėdinių, veiksmai, priimant palikimą, ir sprendžiama, ar kiekvienas iš ieškovų atliko konkrečius veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip palikimo priėmimas, kokį turtą kiekvienas iš ieškovų (įpėdinių) priėmė kaip palikimą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis) (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-223/2007). Ieškovai nagrinėjamoje byloje nurodė, kad buvo atliekami ūkio darbai sodyboje, tačiau nepateikė duomenų, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų yra atlikęs tam, kad patvirtintų ginčo turto valdymą kaip savo ir laikymą save turto savininku (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad ieškovų svečiavimasis ginčo sodyboje ir pagalba atliekant ūkio darbus nepatvirtina palikimo priėmimo fakto. Be to, apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad ieškovų pagalba atliekant ūkio darbus suteikta praėjus įstatyme nustatytam šešių mėnesių terminui palikimui priimti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti dėl nenuoseklumo kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius vėlesniems veiksmams ir aiškinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal S. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-382/2010; kt.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju veiksmai, atlikti praėjus šešių mėnesių terminui palikimui priimti, svarbūs nustatyti tam, kad patvirtintų šio termino metu atliktus paveldėtojo veiksmus, t. y. kad jis priėmė palikimą nustatytu terminu ir elgėsi su juo kaip savininkas. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie ieškovų tokio pobūdžio veiksmus, kurie būtų atlikti per įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti. Minėta, ieškovų paaiškinimai apie įpėdinių susitarimą dėl ginčo sodybos naudojimo, priežiūros, apmokėjimo už elektros energiją ir pan. nepatvirtinti pakankamais įrodymais apie atliktus tokio pobūdžio veiksmus (naudojimasis turtu, priežiūra, nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimas, mokėjimas už elektros energiją ir pan.) tiek per šešių mėnesių terminą po palikimo atsiradimo dienos, tiek ir praėjus šiam terminui.

54Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad vėlesni ieškovų, kaip savininkų, veiksmai tvarkant turtą ir R. J. neprieštaravimas tokiam jų elgesiui patvirtina, jog įpėdiniai susitarė naudotis turtu kaip bendraturčiai, ir tokia teisinė situacija reiškia tinkamą palikimo priėmimą (1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalis). Pagal 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalį palikimas galėjo būti priimamas pasibaigus nustatytam terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutiko visi kiti palikimą priėmę įpėdiniai. Minėta, kad R. J. ir ieškovų susitarimas dėl ginčo turto byloje neįrodytas, o aplinkybė, kad R. J. priėmė ieškovų pagalbą atliekant ūkio darbus jų svečiavimosi sodyboje metu, savaime nepatvirtina, jog R. J. sutiko, kad ieškovai, praleidę nustatytą terminą palikimui priimti, būtų jį priėmę. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad R. J. kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę, rūpinosi teisių atkūrimo procesu, priešingai nei ieškovai.

55Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, nes byloje esančius įrodymus įvertino neatsižvelgdamas į jų visumą, faktines aplinkybes konstatavo nesant pakankamų jas patvirtinančių duomenų. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. J. Š. , bylos Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Vakarų krova“, bylos Nr. 3K-3-200-219/2015; 2015 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. B. v. ,,Seesam Insurance AS“, bylos Nr. 3K-3-386-469/2015; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovai priėmė palikimą po E. J. mirties, pradėję faktiškai valdyti turtą, yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais, todėl yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis). Dėl šios priežasties tampa neaktualus kasacinių skundų klausimas dėl ieškovų praleisto ieškinio senaties termino, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

56Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo

57Kasatorė A. R. , remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė proceso šalių lygybės principą. Kasatorės nuomone, tai teikia pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, sprendimo teisingumu. Teisėjų kolegija laiko šiuos argumentus nepagrįstais.

58Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) kontekste analizuojama proceso „teisingumo“ sąvoka iš esmės priklauso nuo to, ar asmeniui suteikta pakankamai galimybių pristatyti savo bylą ir ginčyti, jo nuomone, neteisingus įrodymus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra ne kartą pabrėžęs, kad pirmiausia nacionaliniai teismai (ne tarptautinis teismas) turi vertinti visų įrodymų byloje svarbą ir įrodomąją vertę (žr., pvz., Khrabova v. Russia, no. 18498/04, 2 October 2012, par. 40; Mirilashvili v. Russia, no. 6293/04, par. 174, 11 December 2008 ir kt.). Pagal EŽTT praktiką šalių lygybės principas reiškia, kad šis principas, būdamas sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį lyginant su oponentu (žr., be kitų, Kress v. France [GC], No. 39594/98, § 72, ECHR 2001-VI; Švenčionienė v. Lithuania, no. 37259/04, 25 November 2008, § 23). Šis principas įtvirtina ir šalių galimybę susipažinti ir pasisakyti dėl visų byloje esančių įrodymų ar paaiškinimų, turint tikslą paveikti jo sprendimą (žr. Fretté v. France, Nr. 36515/97, § 47, ECHR 2002-I). Nors ir nesama baigtinio minimalių proceso šalių lygybės principo reikalavimų apibrėžimo, procese turi egzistuoti adekvatūs procesiniai saugikliai, derantys su bylos pobūdžiu ir proceso reikšme asmeniui. Šie reikalavimai apima galimybes: pateikti įrodymus, juos ginčyti ir pristatyti savo argumentus svarstomais klausimais.

59Nagrinėjamoje byloje kasatorė iš esmės skundžiasi ne dėl jos galimybių pristatyti savo poziciją apsunkinimo ar teismo palankumo kitai šaliai rodymo teikiant įrodymus, bet dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmės, įrodymų vertinimo. Kadangi kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo neginčijamai neprotingai įvertintos vertinamojo pobūdžio aplinkybės, sprendimas grįstas prieštaringais įrodymais, teisėjų kolegijos nuomone, kasatorės argumentai gali būti nagrinėjami dėl teisės į adekvačiai motyvuotą teismo sprendimą (viena iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijų). Pažymėtina, kad tinkamai motyvuoto teismo sprendimo problemą kelia ir kasatorė R. J. . Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog pagal Konvencijos 6 straipsnį būtų konstatuotas teisės į adekvačiai motyvuotą teismo sprendimą pažeidimas nurodytu aspektu, teismo pateikti sprendimo motyvai turėtų akivaizdžiai prieštarauti bylos medžiagai, byloje padarytos išvados turėtų būti aiškiai neadekvačios ar nepateikta argumentų dėl esminių bylos klausimų ir pan. (žr., pvz., Tatishvili v. Russia, no. 1509/02, 22 February 2007; Antica and R company v. Romania, no. 26732/03, 2 March 2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išvadą dėl palikimo priėmimo šioje byloje padarė nesant pakankamai tai patvirtinančių įrodymų. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo pateiktus duomenis ir nors netinkamai nustatė byloje reikšmingas aplinkybes (nesant pakankamai jas patvirtinančių duomenų), tačiau šio teismo padarytos išvados nelaikytinos aiškiai (akivaizdžiai) neadekvačiomis tam, kad būtų pagrindas konstatuoti kasatorių teisės į motyvuotą teismo sprendimą pažeidimą pagal Konvencijos 6 straipsnį.

60Dėl apeliacinės instancijos teismo (ne) šališkumo teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Gautrin and Others v. France, nos. 21257/93; 21258/93; 21259/93, judgment of 20 May 1998, par. 58). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, par. 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Kasatorė A. R. nenurodo jokių objektyviai pagrįstų argumentų dėl galimo teismo šališkumo, skundas iš esmės susijęs su subjektyviu teismo priimto sprendimo teisingumo vertinimu. Tik nesutikimas su teismo priimtu sprendimu, nesant kitų objektyviai pagrįstų abejonių dėl teismo šališkumo, paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

61Dėl bylinėjimosi išlaidų

62Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 29,87 Eur tokių išlaidų. Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas patyrė 10,30 Lt (2,98 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad kasaciniai skundai tenkintini, 32,85 Eur šių išlaidų atlyginimo priteistina iš ieškovų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis), taip pat perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismui kasatorė A. R. pateikė 900 Lt (260,66 Eur) sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (T. 2, b. l. 169); duomenų, patvirtinančių 500 Lt (144,81 Eur) apmokėjimą, byloje nepateikta. Teisėjų kolegija sprendžia priteisti kasatorei A. R. iš ieškovų 260,66 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

63Kasatorėms A. R. ir R. J. priteistina iš ieškovų po 61,75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinius skundus (CPK 93 straipsnis). Kasatorė A. R. pateikė dokumentą, patvirtinantį 868,86 Eur išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinis skundas tenkintinas, taip pat į CPK 98 straipsnio, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, 7, 8.13 punktų nuostatas, sprendžia priteisti kasatorei A. R. iš ieškovų po 217,22 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

64Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

65Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą.

66Priteisti kasatorei A. R. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J. (a. k. ( - ) K. J. (a. k. ( - ) V. G. (a. k. ( - ) po 65,17 Eur (šešiasdešimt penkis Eur 17 ct) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

67Priteisti kasatorei A. R. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J. (a. k. ( - ) K. J. (a. k. ( - ) V. G. (a. k. ( - ) po 15,44 Eur (penkiolika Eur 44 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

68Priteisti kasatorei R. J. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J. (a. k. ( - ) K. J. (a. k. ( - ) V. G. (a. k. ( - ) po 15,44 Eur (penkiolika Eur 44 ct) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

69Priteisti kasatorei A. R. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J. (a. k. ( - ) K. J. (a. k. ( - ) V. G. (a. k. ( - ) po 217,22 Eur (du šimtus septyniolika Eur 22 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

70Priteisti iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J. (a. k. ( - ) K. J. (a. k. ( - ) V. G. (a. k. ( - ) po 8,21 Eur (aštuonis Eur 21 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

71Nutarties kopiją nusiųsti VĮ Registrų centrui.

72Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje spendžiami klausimai dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai... 6. Ieškovai S. M. , V. J. , K. J. , V. G. prašė teismo:... 7. pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento:... 8. 1) Anykščių rajono notarės R. B. 1992 m. sausio 29 d. išduotą R. J.... 9. 2) 2013 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. DM-153, kuria atsakovė R. J.... 10. pripažinti, kad J. E. , J., mirusios 1991 m. kovo 3 d., palikimą priėmė... 11. Ieškovai yra E. J. , mirusios 1991 m. kovo 3 d., vaikaičiai. E. J. nebuvo... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 13. Anykščių rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį... 14. Teismas nustatė, kad 1991 m. kovo 3 d. mirė E. J. , gyvenusi ( - ). E. J.... 15. Dėl ieškinio senaties taikymo teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126... 16. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 17. 1) pripažino, kad S. M. , V. J. , K. J. , V. G. priėmė po E. J. mirties 1991... 18. 2) pripažino negaliojančiais:... 19. Anykščių rajono notarės R. B. 1992 m. sausio 29 d. R. J. išduoto... 20. Anykščių rajono notarės R. B. patvirtintą 2013 m. sausio 15 d. žemės... 21. Likusią ieškinio dalį apeliacinės instancijos teismas atmetė.... 22. Teisėjų kolegija rėmėsi 1964 metų CK 587 straipsnio 1–3 dalimis, 568... 23. Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovai atvažiuodavo į sodybą ir padėdavo... 24. Teisėjų kolegija nurodė, kad vieno iš įpėdinių faktiškas palikimo... 25. Dėl ieškinio senaties taikymo teisėjų kolegija rėmėsi 1964 m. CK 86... 26. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai... 27. Kasaciniu skundu atsakovė R. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos... 28. 1. Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus valdyti turtą. Atsakovė... 29. 2. Dėl ieškinio senaties taikymo. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės... 30. 3. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Atsakovė... 31. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo... 32. 4. Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios... 33. Kasaciniu skundu atsakovė A. R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos... 34. 1. Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti. Kiekvienas iš... 35. 2. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Atsakovė... 36. 3. Dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliacinės instancijos teismas turėjo... 37. 4. Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau... 38. Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovai prašo atsakovių kasacinius... 39. 1. Dėl paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo. Byloje surinkti įrodymai... 40. 2. Dėl ieškovų veiksmų, priimant palikimą, nustatymo. Ieškovai remiasi... 41. 3. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovai remiasi kasacinio teismo praktika... 42. 4. Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo. Ieškovų ginčyti... 43. 5. Dėl teismo sprendimo motyvavimo. Ieškovai remiasi EŽTT ir kasacinio... 44. Teisėjų kolegija... 45. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 46. Dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, ir įrodymų... 47. Kasatorės, nesutikdamos su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 48. Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja... 49. 1964 m. CK paveldėjimo teisės normose nedetalizuojama, kokių aplinkybių... 50. Įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar... 51. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad palikimą sudaro... 52. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas į po E.... 53. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai, trečiasis asmuo B. V. , liudytoja S. J.... 54. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo... 55. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 56. Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo... 57. Kasatorė A. R. , remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos... 58. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –... 59. Nagrinėjamoje byloje kasatorė iš esmės skundžiasi ne dėl jos galimybių... 60. Dėl apeliacinės instancijos teismo (ne) šališkumo teisėjų kolegija... 61. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 62. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. pažymą apie... 63. Kasatorėms A. R. ir R. J. priteistina iš ieškovų po 61,75 Eur žyminio... 64. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 65. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 66. Priteisti kasatorei A. R. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J.... 67. Priteisti kasatorei A. R. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J.... 68. Priteisti kasatorei R. J. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J.... 69. Priteisti kasatorei A. R. (a. k. ( - ) iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J.... 70. Priteisti iš ieškovų S. M. (a. k. ( - ) V. J. (a. k. ( - ) K. J. (a. k. ( -... 71. Nutarties kopiją nusiųsti VĮ Registrų centrui.... 72. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...