Byla 3K-7-28/2013

Dėl palūkanų ir skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Greenchem Baltic“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Anneberg Transpol Int. Sp. z o. o. ieškinį atsakovui UAB „Greenchem Baltic“ dėl palūkanų ir skolos priteisimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas klausimas dėl šalių santykiams taikytinos teisės nustatymo, ieškinio senaties termino reikalavimams, kylantiems iš tarptautinių krovinių vežimo santykių, nutraukimo.

5Ieškovas Lenkijos įmonė Anneberg Transpol Int. Sp. z o. o. teikė atsakovui UAB „Greenchem Baltic“ krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sumokėti šalių sulygtą užmokestį. Rašytinės sutarties nebuvo sudaryta. Dalį ieškovo išrašytų sąskaitų atsakovas apmokėjo pavėluotai, dalies neapmokėjo iš viso.

62009 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas pateikė Lenkijos Zielona Gora paštui išsiųsti atsakovui pretenzijas dėl priskaičiuotų palūkanų; rugpjūčio 27 d. – pretenziją atsakovui sumokėti už atliktus pervežimus pagal neapmokėtas sąskaitas.

72009 m. rugsėjo 7 d. ieškovas pagal savo buveinės vietą kreipėsi į Lenkijos Zielona Gora rajono teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą priteisti iš atsakovo 27 734 eurus (24 605,76 euro pagrindinės skolos ir 3127,55 euro palūkanų). Poznanės apeliacinis teismas 2010 m. kovo 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Zielona Gora rajono teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį, kuria Lenkijos teismas buvo pripažintas neturinčiu jurisdikcijos nagrinėti bylą dėl skolos už vežimą priteisimo iš atsakovo, kurio buveinė yra Lietuvoje.

8Lenkijos teismams atsisakius nagrinėti bylą pagal ieškovo reikalavimus, ieškovas 2010 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą. Ieškovo atstovei neatvykus į teismo posėdį, Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 13 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.

9Ieškovas 2011 m. vasario 14 d. vėl kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 3127,55 euro palūkanų už krovinio vežimo paslaugas pagal pavėluotai apmokėtas sąskaitas faktūras; 22 691,50 euro skolą už krovinio vežimo paslaugas pagal neapmokėtas sąskaitas faktūras; 6 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo 2327,30 euro palūkanų, 21 605,76 euro skolos už krovinio pervežimus, 6 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.

12Dėl taikytinos teisės. Pirmajam ieškovo reikalavimui (priteisti palūkanas už pavėluotai apmokėtas sąskaitas) teismas taikė Lenkijos materialiąją teisę, antrajam reikalavimui (priteisti skolą už suteiktas vežimo paslaugas) – Lietuvos teisę. Teismas pažymėjo, kad CMR konvencija nenustato atlyginimo vežėjui už pervežimą dydžio, jo nustatymo tvarkos ir atsiskaitymo santykių, todėl šie klausimai reguliuojami nacionalinių įstatymų. Šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl taikytinos teisės.

13Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalaujama priteisti palūkanų suma pagrįstai apskaičiuota taikant jo pateiktas Lenkijos teisės aktuose nustatytas materialiąsias normas, reglamentuojančias palūkanų už pavėluotai įvykdytą piniginę prievolę nustatymą ir dydį: Lenkijos Respublikos CK 481 straipsnį, 359 straipsnio 3 dalį, Lenkijos Ministrų Tarybos 2005 m. spalio 13 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. Reglamentus. Teismo vertinimu, teisės akto redakcijos aktualumą galima patikrinti oficialioje Lenkijos Seimo duomenų bazėje, jų išrašus ieškovas yra pateikęs, iš jų turinio galima aiškiai nustatyti taikytinas teisės aktų redakcijas. Remdamasis Romoje 1980 m. birželio 18 d. pasirašytos Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau– Romos konvencija) 4 straipsnio 4 dalimi bei tuo, kad vežėjo (ieškovo) pagrindinė verslo vieta yra Lenkijoje, nuo 2008 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d. pagal visus CMR važtaraščius kroviniai buvo vežami iš Police vietovės Lenkijoje į Lietuvą, visų krovinių pakrovimo vieta buvo Lenkijos teritorijoje, teismas sprendė, jog šios vežimo sutartys labiausiai susijusios su Lenkija, todėl pagal Romos konvenciją atlyginimo vežėjui už pervežimą dydžio, jo nustatymo tvarkos ir atsiskaitymo santykiams taikytina Lenkijos materialioji teisė.

14Iš reikalavimui priteisti atlygį už suteiktas vežimo paslaugas pagrįsti ieškovo pateiktų važtaraščių, krovinio vežimo maršrutų lapų ir PVM sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad dalis krovinių buvo pervežama vien tik Lietuvos teritorijoje, dalis – iš Slovakijos ir Lenkijos į Lietuvą, todėl padarė išvadą, jog šiais vežimo atvejais sutartinė prievolė labiau susijusi su Lietuva, todėl pagal Romos konvencijos 4 straipsnio 1 dalies taisyklę taikytina Lietuvos teisė; pažymėjo, kad šalys sutiko dėl Lietuvos teisės taikymo.

15Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, pristabdymo ir nutraukimo. Kadangi CMR konvencijoje nėra nuostatų dėl 32 straipsnyje nustatytų terminų nutraukimo arba atnaujinimo, tai šiems klausimams spręsti taikytini Lietuvos Respublikos CK nustatyti ieškinio senaties termino nutraukimo ar atnaujinimo pagrindai.

16Dėl pretenzijų pateikimo Lenkijos paštui. Ieškovas pretenzijų pateikimą Lenkijos paštui įrodė šios įstaigos patvirtintais registruotų paštų siuntų sąrašais, tačiau nenustatytas šių pretenzijų įteikimo atsakovui faktas. Bylos nagrinėjimo metu išnaudotos visos galimybės šias aplinkybes patikrinti, tačiau jų nustatyti nepavyko.

17Dėl ieškovo kreipimosi į teismus Lenkijoje ir Lietuvoje. Ieškovas, kreipęsis į Lenkijos teismą 2009 m. rugsėjo 7 d., įgyvendino savo teisę įstatymų nustatyta tvarka per teismą reikalauti atsakovą įvykdyti piniginę prievolę, todėl Lenkijos teismui pateiktas ieškinys nutraukia ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.130 straipsnio 3 dalies nuostatas nutrauktas ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo 2010 m. kovo 10 d. Poznanės apeliaciniam teismui priėmus nutartį dėl bylos neteismingumo Lenkijos teismams. Teismas pažymėjo, kad Lenkijos teisme ieškovo ieškinys buvo priimtas, iškelta byla, atsakovas jau buvo įsitraukęs į bylinėjimosi procesą ir pateikęs atsiliepimą; Lenkijos teismo nutartis dėl ieškinio neteisingumo priimta praėjus šešiems mėnesiams nuo ieškinio pateikimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šis terminas negali būti įskaitomas į ieškinio senaties terminą, nes ieškovas aktyviais veiksmais gynė savo teisę reikalauti skolos, reikšdamas ieškinį įstatymų nustatyta tvarka. Jei ieškovo kreipimasis į Lenkijos teismą būtų akivaizdus įstatymų nustatytos tvarkos pažeidimas, nebūtų pradėtas bylinėjimosi procesas, užtrukęs net šešis mėnesius, o teismui būtų pagrindas atsisakyti tokį ieškinį priimti. Vertindamas ieškovo kreipimąsi į Lietuvos teismus, teismas atkraipė dėmesį į tai, kad ieškovo atstovė nurodė, jog į 2011 m. sausio 13 d. 9 valandą paskirtą teismo posėdį pavėlavo dėl labai blogų oro sąlygų kelyje iš Vilniaus į Kauną (šlapdriba, slidus kelias, sutrikdyta kelių priežiūra, daug eismo įvykių), ir pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus; ieškovo atstovė neskundė nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, nes ji neužkirto kelio vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu, tačiau penkių mėnesių trukmė nuo ieškinio pateikimo iki palikimo nenagrinėtu yra labai svarbi sprendžiant klausimą dėl vienerių metų ieškinio senaties termino pabaigos. Teismas pripažino ieškovo atstovės pavėlavimo į posėdį priežastis svarbiomis, pažymėjo, kad jos kaltės nėra dėl to, jog ieškinys paliktas nenagrinėtas. Pagal CK 1.130 straipsnio 3 dalį nuo 2010 m. kovo 10 d. pradėjus iš naujo skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminą į jį neįskaitomas ankstesnis terminas (iki kreipimosi į Lenkijos teismą). Vadinasi, vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs iki 2011 m. vasario 14 d., kai ieškovas antrą kartą kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą.

18Dėl atsakovo įvykdytos prievolės dalies. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas turi būti vertinamas atskirai pagal kiekvieną išrašytą CMR važtaraštį už kiekvieną atliktą krovinio pervežimą, nes šalių ilgalaikės rašytinės vežimo sutarties nebuvo, taigi atsakovo po bylos iškėlimo Lenkijos teisme ieškovui sumokėta 3000 eurų suma nereiškia visiško prievolės pripažinimo. Atsižvelgiant į tai, kad šalys nebuvo sudariusios ilgalaikės sutarties, negalima nustatyti, kokie buvo sutarti atsiskaitymo terminai, todėl visi ieškovo reikalavimai dėl netesybų turi būti vertinami atskirai pagal kiekvienam pervežimui išrašytą CMR važtaraštį.

19Dėl senaties termino trukmės. Prašydamas taikyti trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, ieškovas nurodė, kad atsakovas sistemingai neatsiskaito su ieškovu už atliktus krovinio pervežimus, todėl šie atsakovo veiksmai laikytini tyčiniais. Teismas nesutiko su šiais ieškovo teiginiais, nes pagal reiškiamą reikalavimą priteisti palūkanas atsakovas yra apmokėjęs ieškovo išrašytas sąskaitas, tik nesilaikydamas jose nurodytų sumokėjimo terminų; nors ir pavėluotai, bet atliktų mokėjimų už krovinio pervežimus negalima laikyti tyčiniais atsakovo veiksmais, todėl reikalavimui priteisti palūkanas netaikytinas trejų metų senaties terminas.

20Dėl ieškovo reikalavimo priteisti palūkanas už pavėluotai sumokėtas sąskaitas. Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui pagal CMR važtaraščius, kurie surašyti ne anksčiau, kaip iki 2008 m. birželio 7 d., pareikšti; konstatavo, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti 800,25 euro palūkanas pareikšti, todėl šia suma mažino ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas.

21Dėl ieškovo reikalavimo priteisti atlygį už krovinio pervežimus. Ieškovas prašė priteisti skolą pagal neapmokėtas 11 sąskaitų faktūrų už krovinio vežimo paslaugas, suteiktas nuo 2008 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d. pagal 32 CMR važtaraščius, nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino. Teismas sumažino šį ieškinio reikalavimą 1085,74 euro, nes ši suma nebuvo įtraukta nei į atsakovui adresuotą 2008 m. rugsėjo 26 d. pretenziją, nei į ieškinį Lenkijos teismui, nei į pirmą ieškinį Kauno miesto apylinkės teismui, be to, ieškovas nėra pateikęs važtaraščių, pagal kuriuos išrašyta ši sąskaita; darant prielaidą, kad sąskaitoje nurodyta pardavimo data (2009 m. rugpjūčio 29 d.) yra ir važtaraščio išrašymo data, tai pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punkto nuostatas dėl šios sąskaitos apmokėjimo ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.

22Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

23Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl ieškinio senaties termino pradžios, nutraukimo, skaičiavimo; konstatavo, kad laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. (nuo ieškovės kreipimosi į Kauno miesto apylinkės teismą) iki 2011 m. sausio 13 d. (iki ieškinio pareiškimo palikimo nenagrinėto) ieškinio senaties termino nenutraukė (CK 1.130 straipsnio 1 dalis).

24Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka šalių procesiniuose dokumentuose išvardytoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Jackevičiaus įmonė „Vilija“ v. UAB „Krautoma“, bylos Nr. 3K-3-14/2009; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Milavita“ v. UAB ,,Vykom“, bylos Nr. 3K-3-263/2011; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Arvydo Vaitilionio individuali įmonė v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-379/2010) nurodytą CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatytų senaties terminų skaičiavimo tvarką ir aplinkybes, dėl kurių skaičiuojamų senaties terminų eiga gali būti pristabdoma.

25Teisėjų kolegija atmetė atsakovo apeliacinio skundo motyvą dėl negalimumo ginčo santykiams taikyti CK normas aiškinant ieškinio senaties terminų eiga (senaties termino pristabdymą), pažymėjusi, kad esamoje situacijoje ieškovo teisės kreiptis į teismą ribojimas senaties terminu neatitiktų teisėto tikslo apginti pažeistą teisę, todėl pirmosios instancijos teismo senaties termino netaikymas ieškovo reikalavimui atitiko kasacinio teismo išaiškinimą, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „Alvora“, bylos Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. UAB „Algesa“, bylos Nr. 3K-3-35/2012; kt.).

26Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl Lenkijos teisės taikymo; pažymėjo, kad Romos konvencijos 4 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje įtvirtinta išimtis netaikytina, nes reikalaujamos palūkanos nebuvo numatytos šalių sutartimi, šis reikalavimas netraktuotinas kaip atskira sutarties dalis, prievolė mokėti palūkanas už skolos pradelsimą nustatyta įstatymu (Lenkijos civilinio kodekso 481 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

27Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti į bylą pateiktų Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos reglamentų „Dėl įstatyminių palūkanų normų nustatymo“ turinio teisingumu, nes šių dokumentų išrašus ieškovas pateikė iš oficialios Lenkijos Seimo duomenų bazės; atsakovas, kritikuodamas šių teisės aktų taikymą, nepateikė jokių įrodymų dėl jų netikslumo ar negaliojimo; tikslas įsitikinti teisės aktų redakcija nagrinėjant šalių ginčą yra pasiektas, o tai pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turi viršenybę prieš formalumus (kompetentingos įstaigos patvirtinimą nuorašų ir vertinimų).

28Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis rašytinių įrodymų (dėl ieškovo pretenzijos pateikimo atsakovui pagal pašto registracijos dokumentus) neišliko, todėl šioms aplinkybėms (kuriomis gynėsi atsakovas) patvirtinti (paneigti) siūlė šalims pateikti įrodymus, vėliau sprendime konstatavo, jog pretenzijos įteikimo faktą privalo įrodyti ieškovas, o jam nepateikus teismui įrodymų dėl pretenzijos įteikimo atsakovui, pripažino, kad bylos nagrinėjimo metu buvo išnaudotos visos galimybės šias aplinkybes patikrinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai iš esmės nepažeidė CPK 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes buvo nukreipti į pagrįstą ir visapusišką bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimą.

29III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

30Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Greenchem Baltic“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

311. Dėl ieškinio senaties instituto paneigimo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovo teisės kreiptis į teismą ribojimas vien ieškinio senatimi neatitiktų teisėto tikslo apginti pažeistą teisę, paneigė atsakovo teisę gintis ieškinio senatimi, taigi ieškinio senaties instituto esmę, taip pat šalių lygiateisiškumo principą, nes tinkamai ir laiku savo teisių neįgyvendinusiai, savo interesų tinkama gynyba nesirūpinusiai ir per ieškinio senaties terminą į teismą nesikreipusiai šaliai buvo suteiktas pranašumas prieš kitą šalį, įgyvendinančią savo teises teisės aktų nustatyta tvarka, ir suformuotas precedentas, kai, pasibaigus ieškinio senaties terminui, ieškinio senaties institutą prašanti taikanti šalis negali realizuoti šio teisėto savo teisių ir interesų gynimo būdo. Teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011, suformuotos praktikos.

322. Dėl CMR konvencijos taikymo ieškinio senačiai. Teismai ieškinio senačiai privalėjo taikyti išimtinai CMR konvencijos teisės normas, pripažinti, kad byloje nėra ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindų ir ieškinį atmesti dėl praleisto senaties termino. Teismai, nepateikdami jokių motyvų, neteisingai sprendė, kad ginčo atveju senaties termino pristabdymui (nutraukimui) taikytina Lietuvos materialioji teisė. Šalių vežimo santykiams taikytina CMR konvencija, o nacionalinė teisė taikytina tik tiems santykiams, kurių konvencija nereglamentuoja. Visos su ieškinio senaties termino sustabdymo ir nutraukimo atvejais susijusios nuostatos įtvirtintos CMR konvencijos 32 straipsnyje, todėl nacionalinė teisė šiuo atveju netaikytina. Šio straipsnio nuostatos reglamentuoja tik vieną atvejį, kai gali būti sustabdyta (nutraukta) ieškinio senatis – įteikus vienai iš šalių rašytinę pretenziją (CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalis). Kitais pagrindais ieškinio senatis pagal CMR konvenciją negali būti pristabdyta (nutraukta) (Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovo pretenzija, remiantis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalimi, atsakovui įteikta nebuvo, ieškovas to neįrodė, taigi, spręsdami, jog ieškinio senatį nutraukė ieškovo ieškinio pareiškimas Lenkijos teismui bei kad pirmasis ieškovo kreipiamasis į Kauno miesto apylinkės teismą būtų pagrindas ieškinio senačiai atnaujinti pagal CK, priėmė neteisėtą nutartį, nes CMR konvencijos 32 straipsnyje nenustatyta ieškinio senaties nutraukimo galimybės vienai iš šalių pareiškus ieškinį kitai. Tokį taikytinos teisės aiškinimą ir priimto teismų sprendimo ir nutarties neteisėtumą patvirtina ir teisės aiškinimo bei taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Milavita“ v. UAB ,,Vykom“, bylos Nr. 3K-3-263/2011; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Arvydo Vaitilionio individuali įmonė v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-379/2010).

333. Dėl kelių valstybių teisės normų taikymo tam pačiam teisiniam santykiui. Romos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta, kad pagal 3–6 ir 12 straipsnius sutarčiai taikytina teisė yra taikoma ne tik sutarties aiškinimui, jos vykdymui, bet ir neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, sutarties neįvykdymo teisiniams padariniams, taip pat nuostolių apskaičiavimui tiek, kiek tai reguliuoja teisės normos, įvairiems prievolių įvykdymo būdams bei įgyjamajai senačiai ir ieškinio senačiai (šiuo atveju ieškinio senačiai taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnis). Teismai, spręsdami, kad ieškovo reikalavimui ar jo daliai taikytina Lenkijos teisė, šios valstybės teise privalėjo vadovautis ir spręsdami kitus byloje iškilusius materialiosios teisės klausimus, ta apimtimi, kiek jų nereglamentuoja CMR konvencija, tačiau ne tik nesivadovavo CMR konvencija, bet ir tam pačiam teisiniam santykiui taikė skirtingas dviejų valstybių materialiosios teisės normas.

344. Dėl ieškinio senaties nutraukimo. Net jei ieškinio senaties termino nutraukimui galėtų būti taikoma Lietuvos teisė, teismai, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, neteisėtai pripažino, kad ieškovo kreipimasis į Lenkijos teismą pažeidžiant teismingumo taisykles nutraukė ieškinio senaties terminą. Teismai taikė Lietuvos Respublikos CK ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, neatsižvelgdami į tai, kad ieškovas ieškinį Lenkijos teismui pareiškė pagal Lenkijos teisės aktų nuostatas. Nustatinėjant ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindus pagal Lietuvos CK, ieškinio pareiškimas gali nutraukti ieškinio senatį tik tuo atveju, jeigu ieškinys yra pareikštas pagal tos pačios valstybės, t. y. Lietuvos teisės aktus, reglamentuojančius ieškinio pareiškimą ir jo pareiškimo tvarką. Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigą nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad šių nuostatų prasme, ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka yra suprantamas kaip ieškinio pareiškimas laikantis bylų priskyrimo (žinybingumo), teismingumo taisyklių, ieškinio formos ir turinio reikalavimų (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-443-460/2010). Ieškovas pareiškė ieškinį nekompetentingam Lenkijos teismui ir taip pažeidė bylų priskyrimo (žinybingumo) taisykles, t. y. ieškinio pareiškimo tvarką (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškinio pareiškimas Lenkijos teismui nenutraukė ieškinio senaties termino, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priešingai, priėmė neteisėtą sprendimą (CPK 263 straipsnis). Bylų priskyrimo (žinybingumo) taisyklių pažeidimas lemia ir teismingumo taisyklių pažeidimą. Argumentus, kad ieškinio pareiškimas pažeidžiant priskyrimo ir teismingumo taisykles nenutraukia ieškinio senaties, patvirtina teisės aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-922/2003; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2757-611/2011; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-721-605/2011).

355. Dėl ieškovo atstovės neatvykimo į teismo posėdį aplinkybių vertinimo. Neskųsdamas nutarties palikti pareiškimą nenagrinėtą CPK 289 straipsnyje nustatyta tvarka, ieškovas pripažino nutartį pagrįsta, t. y. pripažino ieškovo atstovės neatvykimo į teismo posėdį priežastis nesvarbioms (CPK 187 straipsnis). Įsiteisėjusios teismo nutarties nustatyti faktai iš naujo nenustatinėtini. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad ieškovo atstovės neatvykimo į teismo posėdį aplinkybės sudaro pagrindą ieškinio senačiai atnaujinti esant įsiteisėjusiai Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 13 d. nutarčiai, netinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą (CPK 263, 279, 329 straipsniai); neturėjo teisės spręsti ir vertinti klausimų, dėl kurių pasisakyta įsiteisėjusioje nutartyje. Pripažinimas, kad ieškovo atstovės pavėlavimo į teismo posėdį aplinkybės sudaro pagrindą ieškinio senačiai atnaujinti, prieštarauja ieškinio senaties tikslui užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą.

366. Dėl netinkamo taikytinos teisės taikymo. Kasatoriaus nuomone, ginčo teisiniams santykiams dėl palūkanų priteisimo taikytina Lietuvos Respublikos teisė: Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje įtvirtinta 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos prezumpcijos išimtis, leidžianti atskirai sutarties daliai taikyti tos valstybės teisę, kuri yra labiau susijusi su ta valstybe. Prievolė sumokėti palūkanas yra išvestinė prievolė atsiskaityti už paslaugas, ji yra sutarties dalis, o ne įstatyme nustatyta prievole, kaip aiškino apeliacinės instancijos teismas, todėl šiai daliai galėjo ir turėjo būti taikoma Lietuvos teisė, nes faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad prievolė atsiskaityti su ieškovu yra daugiausia susijusi su Lietuvos Respublika: ši prievolė priskirtina kasatoriui, buvo vykdoma Lietuvoje, kasatoriaus buveinė yra Lietuvoje, kroviniai buvo vežami kasatoriaus užsakymu, į Lietuvą.

377. Dėl Lenkijos teisės aktų vertimų. Teismai rėmėsi su byla nesusijusiais įrodymais, t. y. ieškovo pateiktais Lenkijos Respublikos teisės aktų vertimais, atliktais remiantis kompetentingos valstybės institucijos nepatvirtintais dokumentais, ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnį. Teismas gali įsitikinti taikytinų teisės aktų redakcija, jei tų dokumentų turinys ir taikytina redakcija yra patvirtinti teisės aktų nustatyta tvarka. Neatlikus šios procedūros, taikytinos teisės normos turinys laikytinas nenustatytu. Remiantis Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 15 straipsnio 1 dalimi, ieškovas privalėjo pateikti teismui kompetentingos Lenkijos Respublikos institucijos patvirtiną Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos reglamento „Dėl įstatyminių palūkanų normų nustatymo“ išrašą ir šio dokumento vertimą, tačiau pateikė tik Lenkijos Seimo interneto svetainės išrašo vertimą.

388. Dėl įrodymų rinkimo taisyklių pažeidimo. Teismas, pažeisdamas šalių rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), savo iniciatyva siūlė pateikti konkrečius jo argumentus pagrindžiančius įrodymus, nurodė, į kokią instituciją ieškovas turėtų kreiptis, be to, pareikalavo išimtinai atsakovo rinkti dokumentus, kurie galbūt pagrįstų ieškovo reikalavimus, t. y. nepagrįstai pareikalavo iš atsakovo rinkti įrodymus „prieš save“. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeisti šalių rungimosi, proceso operatyvumo, koncentruotumo, lygiateisiškumo ir lygybės įstatymui principai (CPK 6, 7, 12, 17 straipsniai).

39Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Anneberg Transpol Int. Sp. z o. o. prašo kasacinį skundą atmesti; Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistus; priteisti 1550 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

401. Dėl taikytinos materialiosios teisės ieškinio senaties termino nustatymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas ir padaryta išvada neneigia kasatoriaus teisės gintis ieškinio senatimi. Teismai pagrįstai atsižvelgė į šalių santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką, jų elgesį bei kitas svarbias aplinkybes ir teisėtai nusprendė užtikrinti realią ieškovo pažeistų subjektinių teisių apsaugą. Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-263/2011 yra kitos faktinės aplinkybės: joje teismas konstatavo šalies atlikto įskaitymo nepagrįstumą, todėl atsisakė taikyti CK nuostatas dėl ieškinio senaties termino nutraukimo arba atnaujinimo, todėl ši nutartis negali būti precedentas nagrinėjamai bylai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 32 straipsnyje įtvirtintas ieškinio senaties nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog ieškinio senaties termino nutraukimas arba atnaujinimas galimas taikant nacionalinę teisę, nes CMR konvencijoje nėra nuostatų dėl terminų, nustatytų jos 32 straipsnyje, nutraukimo arba atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Jackevičiaus įmonė „Vilija“ v. UAB „Krautoma“, bylos Nr. 3K-3-14/2009; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra Įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008). Vadovaudamasis šia kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šiems klausimams spręsti taikė Lietuvos CK nustatytus ieškinio senaties termino nutraukimo ar atnaujinimo pagrindus. Iš nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos akivaizdu, kad ieškinio senaties termino taikymui reikšmingas ir ieškovo reikalavimo teisėtumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius ginasi tik ieškinio senatimi, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios jam laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę ieškovui. Visos šios bylos aplinkybės dėl nesąžiningo ir netinkamo kasatoriaus elgesio yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino ir, jas įvertinus, yra pagrindas išvadai, kad, patenkinus kasatoriaus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, bus paneigta teisėta ieškovo teisė gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas. Ieškovo atstovės neatvykimo į teismo posėdį aplinkybes teismai vertino ne atskirai, bet visų kitų nustatytų byloje aplinkybių kontekste.

412. Dėl taikytinos materialiosios teisės palūkanų už pradelstą atsiskaityti laiką nustatymui. Pareiga mokėti palūkanas, traktuotina kaip civilinės turtinės atsakomybės forma, taip pat reiškia prievolę. Ši prievolė turi savo specifiką ir nėra išvestinė prievolė, kaip teigia kasatorius. Ji nepasibaigia pasibaigus pagrindinei prievolei. Kitaip tariant, jeigu skolininkas pavėluotai įvykdo pagrindinę prievolę, tai pareiga sumokėti pagal įstatymą apskaičiuotas palūkanas už delsimo dienas niekur neišnyksta ir galioja. Šiai prievolei būtina nustatyti taikytiną teisę. Kasatorius klaidingai aiškina Romos konvencijos 4 straipsnio nuostatas ir neteisingai nurodo, kad reikalavimas priteisti palūkanas labiau susijęs su Lietuva. Nagrinėjamu atveju išimtis netaikytina, nes prievolė mokėti palūkanas už skolos pradelsimą nustatyta įstatymu, o ne sutartimi. Nėra pagrindo abejoti į bylą pateiktų Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos reglamentų turinio teisingumu, nes šių dokumentų išrašus ieškovas yra pateikęs iš oficialios Lenkijos Seimo duomenų bazės, kurioje galima patikrinti teisės akto redakcijos aktualumą.

423. Dėl įrodymu rinkimo tvarkos pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai iš esmės nepažeidė CPK 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

43Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

44IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

45Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami krovinio siuntėjo atsiskaitymui su vežėju už suteiktas tarptautinio pervežimo keliais paslaugas ir ieškinio senaties terminui taikytinos teisės klausimai. Šiais klausimais išplėstinė teisėjų kolegija pasisako.

46Dėl šalių santykių kvalifikavimo ir taikytinos teisės

47Pagal 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau – CMR konvencija) vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės.

48Apibūdinant šią sutartį pažymėtina, kad krovinio gabenimas yra pagrindinė paslauga pagal sutartį, o krovinio priėmimas vežti – pagrindinis sutarties turinys. Krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti (tokia faktinė situacija yra ir nagrinėjamu atveju). Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 straipsniais). Byloje nėra ginčo dėl vežimo sutarties šalių ir asmens, privalančio atsiskaityti už suteiktas tarptautinio vežimo keliais paslaugas, todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

49Bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės krovinių vežimo sutarties. Krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis, kurio turinys, forma ir galiojimas yra aptarti CMR konvencijos 4–9 straipsniuose. CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis, jos sąlygų patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Taigi nagrinėjamos bylos atveju vežėjas su siuntėju susitarė dėl atlygintinės krovinių vežimo keliais paslaugos teikimo, šį susitarimą patvirtina važtaraščiai. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą; svarbiausi (ir nagrinėjamai bylai aktualūs) klausimai, kurių neapima CMR konvencija, yra pervežimo kaina, vežėjui mokėtina kompensacija už jos pavėluotą mokėjimą. Dėl to tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartiniams santykiams ta apimtimi, kuria jos nereglamentuoja CMR konvencija, turi būti nustatoma taikytina teisė pagal Lietuvos tarptautinės privatinės teisės nuostatas.

50Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus reglamentuoja 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Romos konvencija), galiojusi iki 2009 m. gruodžio 17 d. Lietuva prisijungė prie šios konvencijos, pasirašydama 2005 m. balandžio 14 d. Konvenciją dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos prisijungimo prie Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, ir prie pirmojo ir antrojo protokolų dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią konvenciją (toliau – Prisijungimo konvencija). Prisijungimo konvencijos 5 straipsnis nustatė jos įsigaliojimo tvarką, pagal kurią, Lietuvai šią konvenciją ratifikavus 2006 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. X-528, ji Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2009 m. gruodžio 17 d., Lietuvoje galioja 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Jis pakeitė iki tol galiojusią Romos konvenciją.

51Byloje nustatyta, kad vežimo teisiniai santykiai tarp šalių –vežėjo ir siuntėjo (užsakovo) – susiklostė iki 2009 m. gruodžio 17 d., todėl darytina išvada, kad šioje byloje taikytina teisė krovinių vežimo keliais teisiniams santykiams turi būti nustatoma pagal Romos konvenciją. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Romos konvencija pirmenybę suteikia šalių pasirinktos teisės taikymui. Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti taikytiną teisę visai sutarčiai arba tik atskirai jos daliai“. Jau minėta, kad šalys nesudarė rašytinės krovinių vežimo keliais sutarties ir taip nepasisakė dėl ginčo santykiams taikytinos teisės. Tačiau bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose, remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis, konstatuota, kad šalys sutarė, jog teisiniams santykiams dėl atsiskaitymo vežėjui už suteiktas vežimo paslaugas taikytina Lietuvos teisė. Ginčo tarp šalių dėl to nėra. Šalys nesutarė dėl taikytinos teisės kasatoriaus prievolei mokėti palūkanas už pavėluotą atsiskaitymą pagal dalį važtaraščių. Pagal važtaraščius, pagal kuriuos prašoma priteisti palūkanas, už vežimo paslaugas jau yra sumokėta. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad palūkanoms taikytina Lenkijos nacionalinė teisė, o apmokėjimui už suteiktas vežimo paslaugas – Lietuvos nacionalinė teisė.

52Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neteisingai nustatė taikytiną teisę – tam pačiam teisiniam santykiui taikė skirtingas dviejų valstybių materialiosios teisės normas, pažeisdami Romos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kad pagal 3–6 ir 12 straipsnius sutarčiai taikytina teisė yra taikoma ne tik sutarties aiškinimui, jos vykdymui, bet ir, neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, sutarties neįvykdymo teisiniams padariniams, taip pat nuostolių apskaičiavimui tiek, kiek tai reguliuoja teisės normos, įvairiems prievolių įvykdymo būdams bei įgyjamajai ir ieškinio senačiai. Anot kasatoriaus, teismai, spręsdami dėl kiekvieno reikalavimo (palūkanų ir atlyginimo už vežimo paslaugas), privalėjo taikyti tos valstybės teisės normas, kurios teisės taikymą teismas nustatė prievolei atsiskaityti už vežimo paslaugas (išskyrus ieškinio senaties nutraukimą, kuriam taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnis).

53Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatant taikytiną teisę šalių teisiniams santykiams nagrinėjamoje byloje, svarbu išanalizuoti šiai bylai aktualias Romos konvencijos nuostatas. Minėta, kad Romos konvencija pirmenybę suteikia šalių pasirinkimui ir jų susitarimui pasirinktos teisės taikymui. Oficialioje Romos konvencijos taikymo ataskaitoje (Report on the Convention on the law applicable to contractual obligations by Mario Giuliano, Professor, University of Milan, and Paul Lagarde, Professor, University of Paris I, OJ C 282, 31/10/1980 P. 0001–0050) nurodyta, kad ši taisyklė paprasčiausiai patvirtina visų ES valstybių narių bei daugelio kitų valstybių tarptautinės privatinės teisės normose įtvirtintą šalių pasirinkimo laisvės principą. Šį principą taip pat patvirtina ir arbitražų teismų sprendimai bei tarptautinės konvencijos, kuriomis siekiama suvienodinti taikytinos teisės, susijusios su sutartimis, nuostatas, pavyzdžiui, 1955 m. Hagos konvencija dėl tarptautinėms prekybos sutartims taikytinos teisės, taip pat 1965 m. Konvencija dėl investicinių ginčų sprendimo, 1978 m. Hagos konvencija dėl atstovavimo teisiniams santykiams taikytinos teisės. Svarbus Romos konvencijos 3 straipsnio aspektas yra tas, kad sutarties šalių pasirinkimas turi būti aiškiai išreikštas. Tačiau šis straipsnis nesuteikia teismams galimybės taikyti teisę, kai šalys sudarė tokį susitarimą jo nenorėdamos, t. y. turėjo hipotetinę intenciją (angl. the principle of the hypothetical intention of the parties). Tokiu atveju turi būti taikomas Romos konvencijos 4 straipsnis. Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys taip pat nurodo, kad šalių pasirinkta teisė gali būti taikoma visai sutarčiai ar tik jos daliai, taigi, Romos konvencija leidžia šalių pasirinkimu taikyti skirtingą teisę atskiroms sutarties dalims. Romos konvencijos 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šalys savo susitarimu bet kada gali pakeisti anksčiau pasirinktą pagal šį straipsnį ar kitas Konvencijos nuostatas sutartinei prievolei taikytiną teisę kita teise. Taikytinos teisės pakeitimas po sutarties sudarymo nepažeidžia jos formalaus galiojimo pagal 9 straipsnį ir nekenkia trečiųjų šalių teisėms“. Taigi Romos konvencijos nuostatos palieka sutarties šalims laisvę dėl momento, kada jos susitaria dėl taikytinos teisės – toks susitarimas gali būti įtrauktas į šalių sudarytą sutartį, dėl taikytinos teisės gali būti susitarta jau kilus ginčui, tokios pat taisyklės taikomos ir šalių sudaryto susitarimo pakeitimui.

54Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), aiškindamas Romos konvencijos nuostatas, 2009 m. spalio 6 d. sprendime, priimtame byloje Intercontainer Interfrigo SC (bylos Nr. C-133/08, Rink. p. 2009, I-09687, 42–48 punktai), nurodė, kad skirtingoms sutarties dalims gali būti taikoma skirtinga teisė: „Pagal konvencijos 4 straipsnio 1 dalies antrą sakinį sutarties daliai išimtiniu atveju galima taikyti skirtingą teisę nei taikoma likusiajai sutarties daliai, jeigu ji labiau susijusi su kita valstybe nei ta, su kuria susijusios kitos sutarties dalys“. ESTT pabrėžė, kad, remiantis Romos konvencijos taikymo ataskaita, 4 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje esančius žodžius „išimties tvarka“ reikia aiškinti <…> taip, kad teismas turi kuo rečiau taikyti sutarties dalių atskyrimą. ESTT taip pat rėmėsi Generalinio advokato išvada, pateikta šioje byloje, ir nurodė, kad galimybė padalyti sutartį į kelias dalis tam, kad būtų galima taikyti kelių valstybių teisę, prieštarauja konvencijos tikslams ir ja gali būti leidžiama pasinaudoti, tik jei sutartį sudaro kelios dalys, kurias galima laikyti savarankiškomis viena kitos atžvilgiu. ESTT išaiškino, kad sutarties daliai gali būti taikoma skirtinga teisė nei ta, kuri taikoma likusiai sutarties daliai, tik jeigu ji turi savarankišką dalyką. Sprendžiant, ar nagrinėjamoje byloje šalių pasirinkta teisė turėtų būti taikoma sutarčiai visa apimtimi, svarbu nustatyti, ar sutarties dalis, dėl kurios nėra sutarties šalių susitarimo dėl taikytinos teisės, turi atskirą dalyką ir dėl to yra pagrindas netaikyti šalių sutartos teisės bei galima nustatyti sutarties daliai taikytiną teisę pagal Romos konvencijos 4 straipsnį.

55Romos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Pagal šios Konvencijos 3–6 ir 12 straipsnius sutarčiai taikytina teisė pirmiausia yra taikoma: a) sutarties aiškinimui; b) sutarties vykdymui; c) neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, sutarties neįvykdymo teisiniams padariniams, taip pat ir nuostolių apskaičiavimui tiek, kiek tai reguliuoja teisės normos; d) įvairiems prievolių įvykdymo būdams bei įgyjamajai senačiai ir ieškinio senačiai; e) sutarties negaliojimo teisiniams padariniams“. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Romos konvencijos nuostatas, nustačius, kad vežimo sutarčiai taikytina vienos valstybės teisė, jei atskira šios sutarties dalis neturi savarankiško dalyko, nustatyta taikytina teisė turi būti taikoma visai sutarčiai, taigi ir sutarties neįvykdymo teisiniams padariniams.

56Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą priteisti palūkanas už pavėluotą mokėjimą už kasatoriui suteiktas vežimo paslaugas, t. y. kompensavimo palūkanas, kurių paskirtis – atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB bankas ,,Hansa – LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-7-751/2003; 2006 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. S. v. T. S., bylos Nr. 3K-3-411/2006; kt.). Nagrinėjamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus pareiga mokėti ieškovo reikalaujamas priteisti kompensavimo palūkanas yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę, taigi tai yra sutarties neįvykdymo teisiniai padariniai. Byloje nustatyta, kad šalys susitarė dėl Lietuvos nacionalinės teisės taikymo kasatoriaus sutartinei prievolei sumokėti už ieškovo suteiktas vežimo paslaugas, taigi ši nustatyta taikytina teisė, remiantis Romos konvencijos 10 straipsnio 1 dalies c punktu, taikytina ir išvestinei prievolei – kasatoriaus prievolei mokėti kompensavimo palūkanas. Dėl išdėstytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Romos konvencijos nuostatas, nustatydami kasatoriaus prievolei mokėti ieškovo reikalaujamas palūkanas taikytiną teisę.

57Dėl CMR 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino nutraukimo

58Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl CMR konvencijos taikymo ieškinio senačiai. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškinio senaties termino nutraukimui taikė Lietuvos materialiąją teisę.

59Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pagal Romos konvencijos 10 straipsnio 1 dalies d punktą sutarčiai taikytina teisė yra taikoma ir ieškinio senačiai, tačiau šiuo atveju aktualus Romos konvencijos 21 straipsnis, kuriame nustatyta: „Ši Konvencija neriboja tarptautinių konvencijų, kurių šalimi yra arba tampa Susitariančioji Valstybė, taikymo“. Taigi Romos konvencija leidžia taikyti kitas tarptautines konvencijas, kurios nustato taikytinos teisės nuostatas, o šio straipsnio oficialiame komentare nurodyta, kad Romos konvencija nesiekiama apriboti kitų tarptautinių konvencijų, pavyzdžiui reglamentuojančių vežimo teisinius santykius, taikymo. Taigi, ieškinio senaties terminas turėtų būti nustatomas pagal CMR konvenciją.

60CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškinio senaties termino trukmė bei skaičiavimo pradžios momento nustatymo taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje, taip pat CMR konvencijos komentare pripažįstama, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas tiek ieškiniams, reiškiamiems vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, tiek ir vežėjo reikalavimams sumokėti jam vežimo mokestį, ieškiniams, kylantiems iš delikto, ir kitiems ieškiniams, taikant Konvenciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. bendra Lietuvos–JAV UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006; Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the contract for the international carriage of goods by road (CMR), Loewe, R., Geneva, 1975).

61Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, aiškindami CMR konvenciją, privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31–33 straipsniuose, remtis autentiškais CMR konvencijos tekstais, kurie yra prancūzų ir anglų kalbomis, nes oficialiame CMR konvencijos vertime į lietuvių kalbą yra lingvistinių netikslumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trans Group LT“ v. UAB „Glikasta“, bylos Nr. 3K-3-301/2011). CMR konvencijos autentiškuose tekstuose 32 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta bylą nagrinėjančio teismo teisė pristabdyti ar nutraukti senaties terminą, išdėstyta taip: „Sous réserve des dispositions du paragraphe 2 ci-dessus, la suspension de la prescription est régie par la loi de la juridiction saisie. Il en est de m?me en ce qui concerne l'interruption de la prescription“ (pranc.); „Subject to the provisions of paragraph 2 above, the extension of the period of limitation shall be governed by the law of the court or tribunal seized of the case. That law shall also govern the fresh accrual of rights of action“ (angl.). Oficialiame vertime į lietuvių kalbą CMR konvencijos 32 straipsnio 3 dalis išdėstyta taip: „Nepažeidžiant šio straipsnio 2 punkto nuostatų, pristabdyti senaties terminą, kaip ir jį nutraukti, turi teisę teismas, nagrinėjantis bylą“. Darytina išvada, kad nurodyta Konvencijos norma į lietuvių kalbą išversta nevisiškai tiksliai, tiksliau būtų versti: „Nepažeidžiant šio straipsnio 2 punkto nuostatų, senaties termino stabdymui taikytina bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisė. Ši teisė taip pat taikytina ieškinio senaties nutraukimui“. Pažymėtina, kad tokios pozicijos – kad nagrinėjant bylą Lietuvos teismuose ieškinio senaties stabdymo ir nutraukimo klausimai spręstini vadovaujantis Lietuvos nacionaline teise – nuosekliai laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Jackevičiaus įmonė „Vilija“ v. UAB „Krautoma“, bylos Nr. 3K-3-14/2009, konstatuota, kad pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 3 punktą bylą nagrinėjantis teismas, nepažeisdamas Konvencijos 32 straipsnio 2 punkto nuostatų, turi teisę sustabdyti arba nutraukti senaties terminą, taikydamas nacionalinę teisę; 2008 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje bendra Įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008, – kad dėl ieškinio senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ar atnaujinimo teismas sprendžia vadovaudamasis CMR konvencijos 32 straipsniu ir atitinkamais nacionalinės teisės aktais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Milavita“ v. UAB ,,Vykom“, bylos Nr. 3K-3-263/2011, kuria remiamasi kasaciniame skunde, konstatuota, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl ieškinio senaties terminų taikymo, jų skaičiavimo, sustabdymo ar nutraukimo, turi būti taikomas CMR konvencijos 32 straipsnio, o ne CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje turi būti suvienodinta teismų praktika dėl ieškinio senaties termino, nustatyto CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje, eigos sustabdymui, nutraukimui taikytinos teisės, ir išaiškina, kad šiems klausimams, remiantis CMR konvencijos 32 straipsnio 3 dalimi, taikytina bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė. Nagrinėjamos bylos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai ieškinio senaties nutraukimo klausimui taikė Lietuvos nacionalinę teisę – CK 1.130 straipsnio nuostatas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto Lietuvos nacionalinės teisės taikymo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

62Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, jog ieškovo kreipimasis į Lenkijos teismą, pažeidžiant teismingumo taisykles, nutraukė ieškinio senaties terminą.

63CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, 4 dalyje – kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės; ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias nuostatas, konstatuota, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovo kreipimasis su skundais į kitas institucijas, taip pat į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kuriam ši byla neteisminga, ieškinio senaties termino nenutraukė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. UAB ,,Pasa“, bylos Nr. 3K-3-922/2003); kai skundą buvo atsisakyta priimti kaip priskirtiną ne administraciniam, o bendrosios kompetencijos teismui, skundo padavimas ieškinio senaties termino nenutraukė (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 1.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Ž. v. Prienų meno mokykla, bylos Nr. 3K-3-89/2005); jeigu ieškinys ieškovui grąžinamas per teismo nustatytą terminą nepašalinus jo trūkumų (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnis), tokio ieškinio pateikimas ieškinio senaties termino eigos nenutraukia (CK 1.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007); laiku paduoto pareiškimo atsisakymo priimti dėl nustatytų procesinių trūkumų faktas kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste gali būti pripažintas svarbiu, sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo pažeistoms teisėms ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-321/2012). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytose kasacinio teismo nutartyse pasisakyta dėl nacionalinio teismingumo taisyklių pažeidimo įtakos ieškinio senaties termino nutraukimui, taip pat dėl ieškinio trūkumų nepašalinimo per nustatytą terminą. Sistemiškai aiškindama pirmiau nurodytas CK 1.130 straipsnio nuostatas ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindų buvimo, atsižvelgtina į konkrečios bylos faktines aplinkybes bei ieškovo kaltės dėl netinkamai įgyvendintos teisės kreiptis į teismą elementą. Nagrinėjamos bylos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai ieškinys pareikštas pažeidžiant tarptautinio teismingumo taisykles, tačiau teismo priimtas nagrinėti ir byla nagrinėta teismo posėdžiuose šešis mėnesius, kol buvo galutinai konstatuota, kad byla neteisminga tos valstybės teismams, laikytina, kad nėra ieškovo kaltės dėl netinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo, ir pripažintina, kad jis sąžiningai gynė savo teises, todėl ieškinio pareiškimas Lenkijos teismui bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai buvo pripažintas pagrindu nutraukti ieškinio senaties terminą ir skaičiuoti jį iš naujo nuo to momento, kai įsiteisėjo Lenkijos teismo sprendimas palikti ieškinį nenagrinėtą.

64Kasacinio skundo argumentai dėl ieškovo atstovės neatvykimo į teismo posėdį aplinkybių vertinimo kaip pagrindo ieškinio senačiai atnaujinti atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. (nuo ieškovo kreipimosi į Kauno miesto apylinkės teismą) iki 2011 m. sausio 13 d. (iki ieškinio pareiškimo palikimo nenagrinėto) ieškinio senaties termino nenutraukė (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties instituto paneigimo. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, kasatorius nekelia klausimo dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios nustatymo.

65Išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su Lenkijos teisės aktų vertimų tinkamumu ir įrodymų rinkimo taisyklėmis, kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamos bylos procesinei baigčiai.

66Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę Romos konvencijos nuostatas ir nepagrįstai kasatoriaus prievolei mokėti kompensavimo palūkanas už sutarties vykdymo termino pažeidimą taikę Lenkijos nacionalinę teisę, ir dėl to nesprendę dėl Lietuvos nacionalinės teisės taikymo ir šiuo aspektu neatskleidė šios bylos dalies esmės, todėl atitinkamos skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalys naikintinos ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant sudaryti šalims galimybę suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus, remiantis byloje taikytina Lietuvos nacionaline teise (CPK 360 straipsnis). Kasacinis teismas palieka nepakeistą skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalį, kuria ieškovui iš kasatoriaus priteista 21 605,76 euro skolos už krovinio pervežimus ir procesinės palūkanos nuo šios sumos.

67Dėl bylinėjimosi išlaidų

68Kasaciniame teisme patirta 44,69 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

69Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

Nutarė

70Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Greenchem Baltic“ ieškovui Anneberg Transpol Int. Sp. z o. o. priteista 2327,30 euro palūkanų ir procesinės palūkanos nuo šios sumos, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

71Likusią Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

72Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.