Byla 2K-296-788/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, nuteistajam R. Ž., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ONKT) departamento prokurorės Onos Rojutės ir nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžio.

3Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų devyniems mėnesiams.

4Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris ( - ) kaip nusikalstamos veikos priemonę, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta konfiskuoti.

5Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: R. Ž. dėl kaltinimų padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. ( - ) grąžintas jo savininkui S. Š. (gim. ( - )).

6Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7Antrą kartą bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendis pakeistas. R. Ž. taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki vienerių metų vienuolikos mėnesių keturių dienų. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. ir laikoma, kad jis bausmę atliko.

8Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, konfiskuotas automobilis „VW Passat“, valst. Nr. ( - ) ir automobilis grąžintas S. Š. (gim. ( - )).

9Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

101. R. Ž. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 00 min. ( - ), Kauno r., automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. ( - ) priklausančio S. Š., bagažinėje, trijuose maišuose neteisėtai gabeno 68,449 kg baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 22,545 kg psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

112. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokurorė Ona Rojutė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. Ž., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta bausmė sušvelninta iki vienerių metų vienuolikos mėnesių keturių dienų; palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Ž. paskirta dvylikos metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

122.1. Prokurorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir pernelyg ilgos proceso trukmės. Skunde teigiama, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, privalo pagrįstai ir motyvuotai nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-226/2010). Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Prokurorė pabrėžia, kad ir pagal EŽTT sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Išvadą dėl konkretaus proceso neatitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-87-942/2017).

132.2. Prokurorė nurodo, kad ikiteisminis tyrimas R. Ž. atžvilgiu byloje buvo pradėtas 2011 m. lapkričio 22 d., ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai, pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų, būtų vilkinusios ikiteisminį tyrimą, nėra. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi R. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, o jam pasislėpus, 2012 m. gegužės 8 d. buvo išduotas Europos arešto orderis (toliau – EAO) dėl šio asmens baudžiamojo persekiojimo, kuris 2014 m. sausio 14 d. buvo atšauktas R. Ž. atvykus į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Kaltinamasis aktas šioje byloje buvo surašytas 2014 m. kovo 31 d. ir byla perduota Kauno apygardos teismui. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2014 m. lapkričio 6 d., t. y. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko tik septynis mėnesius, per kuriuos įvyko aštuoni teisiamieji posėdžiai su pertraukomis. Taip pat prokurorė pažymi, kad byla du kartus nagrinėta ir apeliacinės instancijos teisme ir vieną kartą kasacinės instancijos teisme. Tačiau ir čia nebuvo nepateisinamo delsimo – jau antrą kartą bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, procesinis sprendimas priimtas 2017 m. kovo 15 d., teisminio nagrinėjimo metu buvo intensyviai nagrinėjama byla, ištaisyti kasacinės instancijos nurodyti trūkumai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko pernelyg ilgai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pripažino, kad R. Ž. iš dalies pats sudarė sąlygas per ilgai ikiteisminio tyrimo trukmei, nes buvo paskelbta jo paieška.

142.3. Prokurorė pažymi, kad nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys apie tai, kad R. Ž. baudžiamasis persekiojimas pagal EAO buvo vykdomas neefektyviai, nes nuteistasis po nusikaltimo padarymo netrukdomai išvyko iš Lietuvos bei grįžo atgal. Byloje nėra duomenų, kad paieškos veiksmai būtų buvę atliekami netinkamai. Skunde taip pat nurodoma, kad kardomoji priemonė suėmimas R. Ž. buvo taikoma nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d., kai apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu jis buvo išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir iš suėmimo paleistas. Vėliau, išteisinamąjį nuosprendį apskundus kasacinė tvarka ir kasacinei instancijai nuosprendį panaikinus bei bylą grąžinus į apeliacinį teismą, R. Ž. jokia procesinės prievartos priemonė nebuvo paskirta, t. y. jokių procesinių suvaržymų nuo 2015 m. gruodžio 17 d. jis nepatyrė.

152.4. Skunde taip pat nurodoma, kad EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ilga baudžiamojo proceso trukmė savaime nelemia bausmės švelninimo, kiekvienu atveju būtina vertinti konkrečias bylos aplinkybes, kurios leistų teigti, kad buvo pažeista nusikaltimą padariusio asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Kita vertus, nepaisant to, kad ši byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir du kartus apeliacinės instancijos teisme, negalima teigti, jog dėl to procesas buvo nepateisinamai ilgas. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų duomenų, nagrinėjimas teismuose vyko operatyviai. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys ir dėl to, kad byla negali būti vertinama kaip sudėtinga, nes nenustatytos sudėtingos faktinės ar teisinės situacijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-102/2009, Nr. 2K-252/2014).

162.5. Nuteistojo asmenybės vertinimas taip pat nėra visiškai objektyvus: R. Ž. praeityje teistas (nors teistumas išnykęs), daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, beveik dvejus metus slapstėsi nuo baudžiamojo persekiojimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tai, kad R. Ž., būdamas laisvėje, dalyvavo visuose apeliacinio teismo posėdžiuose. Tačiau nuteistajam ar kaltinamajam šaukiamam atvykti į teismo posėdį yra įstatymo nustatyta pareiga, nes priešingu atveju gali būti taikomos procesinės prievartos priemonės.

172.6. Skunde nurodoma, kad tai, jog įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio sankcijoje numatė vienintelę galimą bausmės rūšį – laisvės atėmimą (alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumatė), suponuoja tai, jog šis nusikaltimas yra pavojingas, todėl yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad atgrasymas nuo tokių nusikaltimų darymo yra veiksmingiausias būtent atribojant asmenį tam tikram laikui nuo visuomenės. Teismų praktikoje nustatyta, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-25-942/2015).

182.7. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nuosprendžio dalyje padarydamas nepagrįstas ir prieštaringas išvadas, nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo ir, nesant pakankamo pagrindo ir išimtinių aplinkybių, nepagrįstai padarė išvadą, kad baudžiamasis procesas šioje byloje truko nepateisinamai ilgai, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas), todėl 2017 m. kovo 15 d. nuosprendis yra keistinas.

193. Kasaciniu skundu nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą R. Ž. nutraukti.

203.1. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, konstatuodami, jog byloje įrodymų, kad R. Ž. padarė nusikalstamą veiką, pakanka, pažeidė baudžiamojo proceso normas. Vienintelis jo kaltės įrodymas buvo liudytojų A. P. ir R. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kuriuose jie, remdamiesi vien tik jiems pateiktu R. Ž. vairuotojo pažymėjimu, asmenį, vairavusį lengvąjį automobilį „VW Passat“, valst. reg. Nr. ( - ) o būtent šios transporto priemonės bagažinėje supiltas į tris maišus buvo neteisėtai gabenamas labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis – 68,449 kg baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 22,545 kg psichotropinės medžiagos metamfetamino, įvardijo kaip R. Ž., nes anksčiau to žmogaus nepažinojo ir net nebuvo jo matę. Taip pat tokiu šaltiniu buvo atpažinimų iš nuotraukų protokolai, kuriuose parašyta, jog liudytojams buvo pateikta po keturias nuotraukas, ir kiekvienas iš jų vienoje iš parodytų nuotraukų pagal bendrus veido bruožus atpažino stabdytą automobilį „VW Passat“, valst. reg. Nr. ( - ) vairavusį asmenį, kuris pateikė R. Ž. dokumentus. Be to, tokiu šaltiniu tapo teisiamajame posėdyje kaip liudytojo apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno V. K. parodymai, kuriuos duodamas jis papasakojo, kaip buvo apklausti liudytojai A. P. bei R. K..

213.2. Apygardos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad labai didelį psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekį neteisėtai gabeno R. Ž., yra nepagrįsta, kadangi paremta tokiais faktiniais duomenimis, kurių negalima laikyti įrodymais. Reikia skirti įrodymus, rodančius, jog apskritai buvo padaryta nusikalstama veika, ir įrodymus, patvirtinančius, kad konkretus asmuo dalyvavo įvykdant tą nusikalstamą veiką.

223.3. Abu teismai, konstatuodami R. Ž. kaltę, rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūno užfiksuotais liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo metu atliktais atpažinimais iš nuotraukų, tyrėjo parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, ir faktu, jog pabėgęs automobilio vairuotojas transporto priemonę sustabdžiusiems policininkams paliko R. Ž. vairuotojo pažymėjimą. Dėl to pripažinus, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai negali būti laikomi besąlygišku asmens kaltės įrodymu, o atpažinimas ikiteisminio tyrimo metu neatitinka įstatymo reikalavimų ir taip pat negali būti laikomas įrodymu, tas faktas prarastų įrodomąją reikšmę. Nurodytos aplinkybės rodo, jog skundžiami sprendimai paremti vien informacija, kuri neatitinka teisės normų reikalavimų, keliamų įrodymams.

233.4. BPK 276 straipsnyje nurodyti atvejai, kada teismo posėdyje gali būti perskaityti liudytojo pirmiau duoti parodymai. Tada, kai liudytojo parodymai iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teisme, jie gali būti balsu perskaitomi teisiamajame posėdyje. Liudytojų A. P. ir R. K. parodymai teisme visiškai skyrėsi nuo jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Vien dėl to buvo procesinis pagrindas teisiamajame posėdyje perskaityti jų parodymus. Tačiau vien procesinio pagrindo buvimas ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus perskaityti teisiamajame posėdyje nesuteikia teisės teismui tokiais parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 276 straipsnio 4 dalyje pabrėžiama, kad teisme ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti, o apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Šiuo atveju du teismai tuo informacijos šaltiniu, kuris gali būti naudojamas kaip pagalbinė priemonė, pagrindė savo nuosprendžius.

243.5. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K-83-699/2015, kurioje nurodyta, kad vien ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais parodymais teismas negali pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Nutartyje nurodoma, kad prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktoje apklausoje gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus, tiek kitus byloje esančius įrodymus, tačiau jie negali būti vertinami kaip savarankišką įrodomąją reikšmę ir galią turintys įrodymai. Jeigu, kaip ir R. Ž. byloje, yra skirtumų ir prieštaravimų tarp parodymų, kuriuos asmenys davė teisme ir prieš tai ikiteisminiame tyrime, teisėjas gali išsiaiškinti skirtumus ir prieštaravimus, tačiau priimdamas nuosprendį teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi ir todėl jais remiamasi nuosprendyje.

253.6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BPK 191 straipsnyje nustatyta, jog apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti, tačiau atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas ne tik apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, bet ir apie žymes bei ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad liudytojai A. P. ir R. K. apklausų metu prieš asmens atpažinimą pagal nuotraukas nenurodė jokių individualių atpažintino asmens požymių. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada leidžia teigti, jog BPK 191 straipsnyje nustatyta procesinio veiksmo atlikimo tvarka buvo pažeista. Be to, liudytojai teisiamajame posėdyje parodė, kad teisiamasis yra ne tas asmuo, kuris vairavo jų sustabdytą transporto priemonę, paaiškino, kodėl atpažino R. Ž. nuotrauką. BPK 192 straipsnio 1 dalyje išvardinti požymiai, svarbūs atpažinimui: amžius, ūgis, kūno sudėjimas, drabužiai. Tačiau tokie požymiai prieš atpažinimą nebuvo aprašyti, nors teisiamajame posėdyje liudytojai apibūdino jų matytą vairuotoją ir nurodė, kuo jis skyrėsi nuo kaltinamojo. BPK 192 straipsnio 6 dalyje suteikta galimybė atpažinti asmenį pagal jo nuotrauką, tačiau toks atpažinimas daromas tada, jeigu parodyti asmens negalima, arba kai to reikia liudytojo saugumui užtikrinti. BPK 192 straipsnio 1 dalyje yra pakankamai kategoriška nuoroda, jog atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną, atpažinimo iš nuotraukų metu turėtų būti pateikiamos nuotraukos asmenų, kuo labiau atitinkančių žmogaus, kurį liudytojas matė, požymius. Šioje byloje atliekant aptariamą procesinį veiksmą nurodyta taisyklė buvo pažeista.

263.7. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nusikalstamas įvykis buvo 2011 m. lapkričio 20 d., atpažinimui pateikta R. Ž. nuotrauka buvo tokia pati tiek duomenų bazėje, tiek vairuotojo pažymėjime, o jo vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2005 m. sausio 20 d., t. y. prieš šešerius metus iki įvykio. Iš tokių teismo nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad nuteistojo pažymėjimą pateikęs asmuo į R. Ž. panašus galėjo būti tik tada, jei buvo už jį jaunesnis, arba iš tikrųjų liudytojai nekreipė dėmesio į vairuotojo pažymėjimą pateikusį asmenį, nes ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui jie neužsiminė, jog vairuotojas buvo vyresnis nei pažymėjimo nuotraukoje užfiksuotas žmogus, bei tokiu atveju teisiamajame posėdyje jų duoti parodymai atitinka tikrąsias aplinkybes. O tai reiškia, kad jie atpažino ne žmogų, bet nuotrauką, kuri buvo identiška vairuotojo pažymėjime esančiai nuotraukai. Be to, jau ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. pats atvyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Bylos dokumentai rodo, kad 2014 m. sausio 13 d. jis buvo apklaustas ir sulaikytas, o 2014 m. sausio 21 d. jo gynėjas paprašė parodyti R. Ž. liudytojams atpažinti. Užuot įtariamąjį parodžius automobilį sustabdžiusiems policininkams atpažinti, liudytojai buvo pakviesti į policijos įstaigą, kur tyrėjas papildomai juos apklausė ir beveik vienodai protokoluose parašė, kad nuo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas, todėl jie neprisimena vairuotojo veido bruožų ir negalėtų jo atpažinti, nors pagal nuotraukas atpažino tiksliai.

273.8. Kasatorius skunde teigia, kad su nurodytais procesinių veiksmų atlikimo metu padarytais pažeidimais glaudžiai susijęs gynėjo apeliaciniame skunde iškeltas klausimas, ar galėjo atpažinimui įtakos turėti tai, kad tame pačiame atpažinimo iš nuotraukų puslapyje, kuriame liudytojas pasirašo, jog yra įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, yra tekstas, kad atpažįstančiajam parodytos suklijuotos ir sunumeruotos keturių asmenų nuotraukos, o vienoje nuotraukoje yra R. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas dėmesio į šią aplinkybę neatkreipė, to argumento neaptarė ir motyvuotai neatmetė. Kasatoriaus manymu, minėtą apeliacinio skundo teiginį galima pagrįstai laikyti vienu iš esminių klausimų. Todėl tokio argumento neaptarimas faktiškai prilygsta nevisiškam skundo išnagrinėjimui, o tai nesiderina su BPK 320 straipsnio 3 dalimi. Atsakyti į tą argumentą buvo galima tik papildomai apklausus apeliacinės instancijos teisme liudytojus A. P. bei R. K..

284. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokurorės O. Rojutės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas atmestinas.

29Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

305. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, taigi nagrinėdamas bylą remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustato. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kurie grindžiami įrodinėjimo procese padarytais pažeidimais, tikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

316. Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. Girdziušo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltumui įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų ir kitų bylos įrodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to gynėjo kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

32Dėl įrodymų vertinimo

337. Nuteistojo gynėjo kasacinis skundas pagrįstas įsitikinimu, kad R. Ž. dalyvavimas jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje neįrodytas ir kad, vertindami įrodymus ir darydami priešingą išvadą, teismai padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo teiginiu.

348. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tais duomenimis, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų (odorologinio tyrimo specialisto išvados), R. Ž. kaltė grindžiama nebuvo.

359. BPK 191 straipsnyje nustatyta, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. BPK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmą liudytojai R. K. ir A. P. buvo apklausti, jie nurodė aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį: matė jį iš arti; R. K. tikrino vairuotojo dokumentus, A. P. – blaivumą; abu stebėjo keistą jo elgesį, rankų drebėjimą, balso virpėjimą; abu su vairuotoju buvo priėję prie automobilio patikrinti bagažinės, stebėjo vairuotoją, bandantį atrišti bagažinėje esantį maišą, ir kt. (3 t., b. l. 29–30, 31, 45–46). Parodžius asmenį atpažinti pagal nuotrauką, kai nuo įvykio buvo praėjęs labai mažas laiko tarpas (trys dienos), liudytojai R. K. ir A. P. jį, kaip įvykio metu vairavusį automobilį, atpažino pagal bendrus veido bruožus. Asmens atpažinimas neįvardinant individualių išskirtinių jo bruožų neduoda pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo rezultatų patikimumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2005, 2K-378/2009, 2K-7-107/2013).

3610. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką – patikimumą, įvertino ir liudytojo (ikiteisminio tyrimo pareigūno) V. K. parodymus pirmosios instancijos teisme. Šis asmuo patvirtino, kad liudytojų buvo prašoma atpažinti asmenį, vairavusį automobilį „VW Passat“, tą jie ir padarė; jie neabejojo dėl automobilio vairuotojo ir vairuotojo pažymėjimo nuotraukoje esančio asmens tapatybės atitikimo; 2014 m. sausio mėn., kai atsirado galimybė parodyti atpažinti gyvai R. Ž., liudytojai R. K. ir A. P. nurodė, kad praėjus ilgam laikui neatsimena, kaip atrodė automobilį vairavęs asmuo, tačiau patvirtino, kad ankstesnio atpažinimo metu jų nurodytos aplinkybės yra teisingos. 2014 m. sausio 24 d. vykusios papildomos apklausos metu liudytojas R. K. parodė, kad šiuo metu vairuotojo, kuris 2011 m. lapkričio 20 d. vairavo automobilį „VW Passat“, neatpažintų, nes nuo įvykio praėjo nemažai laiko ir nebeprisimena šio asmens veido bruožų. Tačiau patvirtino, kad atpažinimo metu pagal nuotraukas tiksliai atpažino asmenį, kuris įvykio metu vairavo šį automobilį ir pateikė savo vairuotojo pažymėjimą bei automobilio dokumentus (3 t., b. l. 50). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. P. ir R. K. būtų buvę suinteresuoti bylos baigtimi arba kad jie melavo. Tai, kad jų parodymai apklausos protokoluose buvo užrašomi taip, kaip jie aiškino įvykio aplinkybes, patvirtino liudytojas V. K.. Priešingai gynybos argumentams, šis liudytojas patvirtino, kad A. P. ir R. K. atpažino R. Ž. kaip automobilio vairuotoją ir iš įvykio vietos pabėgusį asmenį, o ne kaip asmenį, kurio nuotrauka buvo įklijuota vairuotojo pažymėjime.

3711. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliaciniame skunde kėlė klausimą, ar galėjo atpažinimui įtakos turėti tai, kad tame pačiame atpažinimo iš nuotraukų puslapyje, kuriame liudytojas pasirašo, jog yra įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, yra tekstas, kad atpažįstančiajam parodytos suklijuotos ir sunumeruotos keturių asmenų nuotraukos, o vienoje nuotraukoje yra R. Ž.. Tokio argumento neaptarimas, anot kasatoriaus, prilygsta nevisiškam skundo išnagrinėjimui, o tai nesiderina su BPK 320 straipsnio 3 dalimi. Nuteistojo gynėjo manymu, atsakyti į tą argumentą buvo galima tik papildomai apklausus apeliacinės instancijos teisme liudytojus A. P. bei R. K.. Su šiuo argumentu nesutiktina.

3812. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014 ir kt.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje itin išsamiai aptarė aplinkybes, susijusias su nuteistojo atpažinimu pagal jo nuotrauką. Kartu pažymėtina, kad teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas yra vienas iš proceso veiksmų protokolų, priskiriamų dokumentams, turintiems reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visiems proceso protokolams yra keliami jų pildymo reikalavimai, protokolai turi tam tikrą struktūrą ir surašymo eiliškumą. Iš byloje esančios fotolentelės matyti, kad liudytojas A. P. atpažįsta automobilio „VW Passat“ vairuotoją R. Ž. iš nuotraukos ir jo rodomame protokolo lape jis dar nėra užpildytas (3 t., b. l. 34). Analogiška situacija liudytojo R. K. atveju (3 t., b. l. 49). Be to, šiems liudytojams R. Ž. nuotrauka buvo pateikta skirtingose lapo pozicijose. Jokių duomenų, kad būtų pažeistos procesinių veiksmų protokolų pildymo taisyklės, byloje nėra. Gynėjo subjektyvi nuomonė negali būti pagrindas abejoti bylos dokumentų tikrumu ir teisėtumu. Be to, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. P. ir R. K. parodė, kad jų sustabdytame automobilyje buvo ir keleivis, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, įtarimai buvo pareikšti S. Š.. Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu liudytojas A. P. S. Š. atpažino kaip asmenį, panašų į tą, kuris kaip keleivis sėdėjo sustabdytame automobilyje (3 t., b. l. 35–38), o asmens parodymo atpažinti metu liudytojas nieko iš jam parodytų asmenų neatpažino (3 t., b. l. 42–44). Ikiteisminis tyrimas S. Š. buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Taigi šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad liudytojai A. P. ir R. K. nebuvo suinteresuoti bylos baigtimi ir, tvirtai atpažindami R. Ž. netrukus po įvykio, sakė tiesą.

3913. Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo dar kartą apklausti liudytojus A. P. bei R. K.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šį prašymą gynėjas buvo pateikęs bylą nagrinėjant apeliacine instancija teismo posėdžio metu. Teismas motyvuotai tokį prašymą atmetė, nurodęs, kad minėti liudytojai ne kartą apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad visi veiksmai baudžiamajame procese turi būti atliekami tikslingai. Šioje baudžiamojoje byloje kasatoriaus nurodomo veiksmo atlikti nebuvo būtinybės, nes liudytojai ne kartą apklausti, be to, apklausiami po kelerių metų nuo įvykio pirmosios instancijos teisme jie parodymus pakeitė, neatsiminė asmens, kuris vairavo jų sustabdytą automobilį. Todėl šių liudytojų apklausa po dar ilgesnio laiko nuo įvykio tik sudarytų sąlygas vilkinti procesą, o įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas aptariamą gynėjo prašymą, baudžiamojo proceso normų nepažeidė, teisės į gynybą nesuvaržė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, taip pat ir dėl jo argumentų, susijusių su konkrečių įrodymų tyrimu ir vertinimu. Taigi, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

4014. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad R. Ž. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, grindžiama ne tik liudytojų A. P. ir R. K. parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis: liudytojo V. K. parodymais, parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuotais duomenimis; įvykio vietos apžiūros ir automobilio apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis; specialisto išvada Nr. 140-(7486)-IS1-595 ir kita rašytine bylos medžiaga.

4115. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. Ž. dalyvavimas jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje įrodytas leistinų ir pakankamų įrodymų visuma, pagal teismų byloje nustatytas faktines aplinkybes R. Ž. BK 260 straipsnio 3 dalis taikyta pagrįstai.

42Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

4316. Prokurorės kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso argumentuojama tuo, kad šios instancijos teismas nepagrįstai nurodytu pagrindu taikė R. Ž. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas sušvelnindamas jam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Su šiais argumentais sutinkama iš dalies.

4417. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

4518. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų be alternatyvų. Pirmosios instancijos teismas pagal minėtą straipsnį R. Ž. paskyrė dvylikos metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis ne kartą baustas už administracinės teisės pažeidimus, turi mažametį vaiką. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis gabeno 225 kartus viršijantį nustatytą labai didelį kiekį metamfetamino, tai rodo didesnį veikos pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – R. Ž. pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino iki vienerių metų vienuolikos mėnesių keturių dienų bei, į paskirtos bausmės laiką įskaitęs suėmimo laiką, nurodė, kad laikoma, jog R. Ž. bausmę atliko. Apeliacinės instancijos teismo sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas iš esmės lėmė, kaip nurodė teismas, nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, kurią teismas laikė išimtine aplinkybe. Teismas nuosprendyje nurodė, kad byla nėra sudėtinga, jos apimtis nėra didelė, o procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios truko daugiau kaip penkerius metus. Ir nors teismas nurodė, kad R. Ž. iš dalies pats sudarė sąlygas per ilgai ikiteisminio tyrimo trukmei, nes buvo paskelbta jo paieška, teismo manymu, baudžiamasis persekiojimas pagal Europos arešto orderį buvo vykdomas neefektyviai – nuteistasis po nusikaltimo netrukdomai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir pats grįžo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kai R. Ž. buvo panaikintas suėmimas, jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, ir tai, anot teismo, rodo prevencinę reikšmę. Be to, jis dalyvavo visuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose.

4619. Konstatuotina, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę, o tam tikrais atvejais – ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų ir paprastai jie yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; ir kt.). Kartu pabrėžtina ir tai, kad išvadą dėl konkretaus proceso atitikties ar neatitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015 ir kt.).

4720. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. lapkričio 22 d., dabar procesas jau trunka beveik šešerius metus. Tačiau pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi R. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, o jam pasislėpus, 2012 m. gegužės 8 d. buvo išduotas Europos arešto orderis. 2014 m. sausio 14 d. Europos arešto orderis buvo atšauktas R. Ž. atvykus į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Kaltinamasis aktas surašytas jau 2014 m. kovo 31 d. ir byla perduota Kauno apygardos teismui. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2014 m. lapkričio 6 d. Taip pat ši byla du kartus nagrinėta apeliacine tvarka ir vieną kartą – kasacine. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas 2017 m. kovo 15 d. Įvertinus tai, kad R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu dvejus metus buvo pasislėpęs, laikyti, kad procesas truko nepateisinamai ilgai, pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad R. Ž. dalyvavo visuose vykusiuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, taip pat negali būti laikoma aplinkybe, kuri lemia BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą. Dalyvauti teismo posėdžiuose yra kaltinamo asmens pareiga, ir ši aplinkybė negali būti traktuojama nei kaip jo atsakomybę lengvinanti, nei kitaip išimtinai teigiamai jį apibūdinanti. Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažinti nepateisinamai ilgai užtrukusį baudžiamąjį procesą kaip aplinkybę, leidžiančią taikyti R. Ž. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir šiuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę, nėra teisinio pagrindo.

4821. Vis dėlto, kolegijos manymu, šioje byloje yra pagrindas taikyti R. Ž. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau ne tais pagrindais, kokius nurodė apeliacinės instancijos teismas. Kaip jau minėta, ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama du kartus. Pirmą kartą Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu R. Ž. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Prokurorei šį nuosprendį apskundus kasacine tvarka, išteisinamasis nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas 2017 m. kovo 15 d., juo visgi pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai dėl R. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Akivaizdu, kad proceso metu buvo padaryta įrodymų vertinimo klaidų, dėl kurių baudžiamasis procesas užsitęsė. Taigi šios aplinkybės sukūrė nuteistajam netikrumo jausmą dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties, kurį laiką nebuvo aiškus jo likimas, patys teismai ne kartą priėmė skirtingus sprendimus. Taip pat šioje baudžiamojoje byloje taip ir liko neaiškus R. Ž. konkretus vaidmuo padarant šią nusikalstamą veiką, neaišku, ar jis veikė vienas, ar su kitais asmenimis. Tokį didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino gabenęs asmuo paprastai negabena jo savo reikmėms, taigi liko neaišku, ar R. Ž. vaidmuo šiuo atveju buvo antraeilis, ar ne. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų pardavęs, platinęs psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Svarbu ir tai, kad psichotropinės medžiagos jokio adresato nepasiekė, nes pareigūnai jas surado ir paėmė. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas nagrinėjamu atveju ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo paskirta vienerių metų vienuolikos mėnesių keturių dienų laisvės atėmimo bausmė vis dėlto yra pernelyg švelni, neproporcingai maža ir, paskyrus tokią bausmę, bausmės tikslai ir teisingumo principas nebūtų pasiekti. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas neproporcingai švelnią bausmę nuteistajam, netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, todėl yra pagrindas keisti šį procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, R. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė didintina iki penkerių metų laisvės atėmimo.

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

Nutarė

50Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

51Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti:

52R. Ž. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą vienerių metų vienuolikos mėnesių keturių dienų laisvės atėmimo bausmę padidinti iki penkerių metų laisvės atėmimo.

53Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu R. Ž. nuteistas... 4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1... 5. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 7. Antrą kartą bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio... 8. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi,... 9. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros... 10. 1. R. Ž. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m.... 11. 2. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT... 12. 2.1. Prokurorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė... 13. 2.2. Prokurorė nurodo, kad ikiteisminis tyrimas R. Ž. atžvilgiu byloje buvo... 14. 2.3. Prokurorė pažymi, kad nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo... 15. 2.4. Skunde taip pat nurodoma, kad EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje... 16. 2.5. Nuteistojo asmenybės vertinimas taip pat nėra visiškai objektyvus: R.... 17. 2.6. Skunde nurodoma, kad tai, jog įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio... 18. 2.7. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje... 19. 3. Kasaciniu skundu nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo... 20. 3.1. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, konstatuodami,... 21. 3.2. Apygardos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad labai didelį... 22. 3.3. Abu teismai, konstatuodami R. Ž. kaltę, rėmėsi ikiteisminio tyrimo... 23. 3.4. BPK 276 straipsnyje nurodyti atvejai, kada teismo posėdyje gali būti... 24. 3.5. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr.... 25. 3.6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad BPK 191 straipsnyje nustatyta,... 26. 3.7. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog... 27. 3.8. Kasatorius skunde teigia, kad su nurodytais procesinių veiksmų atlikimo... 28. 4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento... 29. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų... 30. 5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas,... 31. 6. Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. Girdziušo kasaciniame skunde daug... 32. Dėl įrodymų vertinimo ... 33. 7. Nuteistojo gynėjo kasacinis skundas pagrįstas įsitikinimu, kad R. Ž.... 34. 8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti... 35. 9. BPK 191 straipsnyje nustatyta, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam... 36. 10. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas procesinio veiksmo – asmens... 37. 11. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliaciniame skunde... 38. 12. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo... 39. 13. Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos... 40. 14. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad R. Ž. kaltė... 41. 15. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro... 42. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo... 43. 16. Prokurorės kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės instancijos teismo... 44. 17. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo... 45. 18. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė... 46. 19. Konstatuotina, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai... 47. 20. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m.... 48. 21. Vis dėlto, kolegijos manymu, šioje byloje yra pagrindas taikyti R. Ž. BK... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 50. Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 52. R. Ž. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį,... 53. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....