Byla 2K-133-677/2015
Dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Viktoro Aiduko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. J., D. Č., A. J. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

2Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nuteisti:

3G. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms;

4D. Č. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

5A. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

6G. J., D. Č. ir A. J. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

7Priteista iš G. J., D. Č., A. J. ir M. P. solidariai nukentėjusiajam Š. V. 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti, jo civilinis ieškinys dėl 150 000 Lt (43 443 Eur) turtinės žalos atlyginimo atmestas.

8Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendis pakeistas – iš veikos, už kurios padarymą nuteisti G. J., D. Č. ir A. J., aprašymo pašalintas teiginys, kad jie nukentėjusiajam nurodė ir antrąjį bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei dėl kurio paskelbta paieška, ir per jį tęsė bendrus veiksmus versdami nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti G. J., D. Č., A. J. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno.

9Pritaikius BK 75 straipsnį nuteistajam D. Č. bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Iš Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio panaikinta nuoroda, kad įsiteisėjus nuosprendžiui kardomoji priemonė D. Č. pakeičiama į suėmimą.

10Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

11Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir M. P., tačiau jis kasacine tvarka nesiskundžia.

12Teisėjų kolegija

Nustatė

13G. J., D. Č. ir A. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe ir asmenimis, pasislėpusiais nuo ikiteisminio tyrimo, bei nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodami prieš jį psichinę prievartą – aiškindami Š. V., kad jį pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai sužaloję asmenys tęs prieš jį savo veiksmus, ir taip baugindami nukentėjusįjį neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 proc. pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodami šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką (kuris pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo bei dėl kurio paskelbta paieška) kaip asmenį, per kurį turės būti perduodami pinigai, per jį vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti G. J., D. Č. ir A. J. dalį pelno.

14Kasaciniu skundu G. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti.

15Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai nepagrįsti. Teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Šie BPK pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 181 straipsnio 1 dalies) taikymą.

16Nors nuteistojo G. J. gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo prašoma atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos ar kitaip išspręsti civilinį ieškinį, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskirtos bausmės klausimą ir klausimą, susijusį su civiliniu ieškiniu, nagrinėjo, todėl kasatorius mano galintis juos kritikuoti teisės taikymo aspektu.

17Kasatorius nurodo, kad jis pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių. Abiejų instancijų teismai laikė, kad nukentėjusysis buvo verčiamas perduoti turtą panaudojant kitokią psichinę prievartą, kuri reiškėsi aiškinimu Š. V., jog jį pagrobę, perduoti pinigus reikalavę ir sunkiai sužaloję asmenys tęs prieš jį savo veiksmus. Tačiau teismai nenustatė, kad kasatorius ar kiti nuteistieji tyčiniais veiksmais būtų sukūrę situaciją, vertusią nukentėjusįjį bijoti, jog neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam ir kad nuteistieji tikrai žinojo apie buvusį Š. V. pagrobimą (buvo tik spėjama, jog apie tai jie galėjo sužinoti iš Š. V. arba iš O. V.), taip pat nenustatytas nuteistųjų ryšys su asmenimis, pagrobusiais nukentėjusįjį. Dėl to prielaida, kad kažkokie žmonės, nežinia už ką pagrobę bei sužaloję Š. V., galbūt ir vėl imsis smurto veiksmų prieš jį, niekaip nesisieja su aktyviais nuteistųjų veiksmais. Nuteistųjų neveikimas irgi nebuvo susijęs su neigiamais padariniais Š. V., nes jie nekontroliavo tų, kurie galėjo padaryti ką nors blogo nukentėjusiajam. Taigi teismai nenustatė turto prievartavimo požymių ir pagal nukentėjusiojo parodymus. Pasak kasatoriaus, pasinaudojimas kitų sukurta situacija, prie kurios jis neprisidėjo, labiau primena apgaulę, o ne turto prievartavimą. Be to, iš faktinių aplinkybių matyti, kad jokių neigiamų padarinių dėl nenustatytų smurtautojų veiksmų nukentėjusiajam neatsirado, jis nesivertė nekilnojamuoju turtu ir nemokėjo nuteistiesiems pinigų. Nuteistojo manymu, svarbu įvertinti ir tai, kad ne jis ar kiti nuteistieji susirado Š. V., bet pats Š. V. susirado juos, pasitaręs su savo draugu O. V., su kuriuo nuteistųjų nesiejo jokie nusikalstami ryšiai. Pasinaudojimas situacija dar nereiškia, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojama BK 181 straipsnyje numatyta prievarta, nes jis nebuvo tokioje padėtyje, iš kurios neturėjo jokios išeities – nukentėjusysis galėjo pasirinkti įvairius elgesio variantus: kreiptis į nuteistuosius, pranešti policijai arba apskritai nieko nedaryti. Jis, kaip nustatė teismai, nutarė kreiptis į nuteistuosius dėl tam tikros paslaugos, o jam buvo pasiūlytas bendradarbiavimas, kurio negalima laikyti turto prievartavimu. Nukentėjusiojo apsilankymo tikslai galėjo būti įvairūs, bet tai, kad buvo nuspręsta vystyti bendrą verslą, į kurį būtų investuoti ir nuteistųjų pinigai, rodo, jog nėra teisinio pagrindo išvadai, kad buvo siekiama turtinės naudos nukentėjusiojo sąskaita. Vėlesnis raginimas dirbti niekaip nesusijęs su turto prievartavimu, nė vienas teismas nenustatė, kad kalbomis apie bendrą verslą buvo stengiamasi pridengti turto prievartavimą. Nuteistojo manymu, šiuo atveju nėra ir savavaldžiavimo požymių, nes raginimas ką nors daryti, sugalvoti kokį nors verslo planą nepadarė nukentėjusiajam jokios žalos. Beje, teismai, konstatuodami, kad buvo reikalaujama perduoti pusę pelno, gauto iš prekybos nekilnojamuoju turtu, nenustatė, kokia būtų tokio reikalavimo piniginė išraiška ir kad toks reikalavimas galėjo būti nelygiavertis nuteistųjų pasiūlytai investicijai į bendrą verslą. Turto prievartavimas yra turtinio pobūdžio nusikaltimas, todėl teismai turėjo nustatyti turtinę naudą, kurios buvo siekiama gauti pažeidžiant nukentėjusiojo turtines teises ir interesus baudžiamojo įstatymo dispozicijoje išvardytais būdais. Teismai tik abstrakčiai nurodė, kad kasatorius ir kiti nuteistieji norėjo gauti 50 proc. pelno, gauto iš prekybos nekilnojamuoju turtu; iš kaltinamojo akto ir apkaltinamojo nuosprendžio neaišku, ar ta dalis turėjo būti sumokėta iš buvusių sandorių ar iš būsimų. Kita vertus, iš tokio nuosprendžio neaišku, ar Š. V. apskritai yra ką nors pirkęs-pardavęs. Tai, nuteistojo manymu, svarbi aplinkybė, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis apskritai neprekiavo nekilnojamuoju turtu ir buvo neturtingas. Dėl to teismai ir nenustatė, kokią konkrečią naudą tikėjosi gauti kasatorius, versdamas nukentėjusįjį perduoti jam turtą.

18Pasak nuteistojo, teismai turėjo įvertinti, kad susitikimo metu buvo kalbama apie bendrą verslą ir kad turto prievartavimas yra tyčinė veika, kuria siekiama neteisėtai praturtėti būtent nukentėjusiojo sąskaita. Kasatorius mano, kad susidariusioje situacijoje, kai nukentėjusysis kreipiasi dėl apsaugos nuo galimų grėsmių iš nenustatytų asmenų, nėra nusikalstama pasiūlyti jam bendrai vystyti verslą ir dalytis gaunamą pelną, kaip normalu ir raginti jį dirbti, kad būtų įgyvendinami kažkokie bendri verslo projektai. Tuo tarpu vertimas perduoti turtą, pareikštas asmeniui, kuris to turto net neturi, negali būti laikomas turto prievartavimu BK 181 straipsnio prasme net ir tuo atveju, kai turto prievartavimo sudėtis yra formali. Teismai turėjo paisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, kad baudžiamoji teisė, kaip viena iš teisės šakų, nėra formali, kad būtina nustatyti realius nusikaltimo sudėties požymius.

19Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atleisti jį nuo bausmės dėl ligos (BK 76 straipsnis). Iš ekspertizės akto Nr. EKG43/10(02) matyti, kad jis serga sunkia ir nepagydoma liga, t. y. dešiniojo plaučio vėžiu, o pagal nustatytos ligos pobūdį ir pasveikimo galimybes jam būtų per sunku atlikti bausmę. Pirmosios instancijos teismas neatleido jo nuo bausmės dėl ligos, nes jam nustatyta liga nenumatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintame Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąraše, tačiau, pripažinęs, kad, paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, būtų pasielgta neteisingai ir nehumaniškai, pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėjo. Su tokiu sprendimu apeliacinės instancijos teismas sutiko. Tačiau toks teismų požiūris, nuteistojo manymu, nėra teisingas, nes įstatymų leidėjas nesuteikė lemiamos reikšmės prieš tai nurodytam nepagydomų ligų ir būklių sąrašui. Kita vertus, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2014 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 1V-456/V-752 pripažintas netekusiu galios 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymas Nr. 969/578 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 57 straipsnio ir Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 107 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“.

20Nuteistasis pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad sunkia ir nepagydoma liga jis sirgo inkriminuotos veikos padarymo metu ir kad ši liga nesutrukdė jam padaryti nusikaltimą. Pagal teismų praktiką būtent ši aplinkybė yra kliūtis nuteistąjį atleisti nuo bausmės dėl ligos. Teismas taip pat nenustatė, kad žmogui, sergančiam III stadijos plaučių vėžiu, laisvės atėmimo vietose bus sudarytos sąlygos laikytis sveikatą tausojančio režimo, tinkamos mitybos, kad bus garantuotas specifinis gydymas ir tinkama medicininė priežiūra. Remiantis šiomis aplinkybėmis abiejų instancijų teismai negalėjo be išlygų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių teiginiais kaip teisės precedentu ir nuspręsti netaikyti jam BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes tose bylose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo tų, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos nėra teismo pareiga, nes baudžiamajame įstatyme nėra kategoriškos nuorodos, kad teismas privalo asmenį, susirgusį iki nuosprendžio priėmimo, atleisti nuo bausmės. Tačiau teismų nustatytos aplinkybės, kad kasatorius neteistas, kad padarė tik apysunkį nusikaltimą, kad nepadarė nukentėjusiajam turtinės žalos, nesikėsino į jo laisvę bei sveikatą, leidžia manyti, jog atleidus jį nuo bausmės dėl ligos BK 76 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebūtų buvę pažeisti.

21Kasatorius nurodo, kad jam ir nuteistiesiems D. Č. ir A. J. iš nusikalstamos veikos aprašymo apeliacinės instancijos teismas pašalino aplinkybę, jog jie nurodė nukentėjusiajam ir antrąjį nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusį bendrininką, kurio pagalba tęsė bendrus veiksmus versdami nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti jų bei kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno. Teismai pripažino, kad jis nusikalstamus veiksmus prieš Š. V. atliko kartu su D. Č. ir A. J., o M. P. buvo nuteistas už kitos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą, kurią padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiais, taip pat ir nenustatytais asmenimis, praėjus metams po G. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tačiau skundžiamu nuosprendžiu 20 000 Lt civilinis ieškinys nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti buvo priteistas solidariai iš visų toje byloje nuteistų asmenų – kasatoriaus, D. Č., A. J. ir M. P., remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nes, pasak teismo, žala nukentėjusiajam padaryta neteisėtais kaltinamųjų veiksmais. Iš tikrųjų teismų nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nepatvirtina, kad jis prisidėjo prie M. P. veiksmais padarytos žalos, todėl jis pagal įstatymą neprivalo atsakyti už jo padarytą žalą. Teismai šiuo atveju privalėjo remtis CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai tik bendrai padarę žalos asmenys. Kadangi jie (G. J., D. Č., A. J.) ir M. P. nuteisti už skirtingas nusikalstamas veikas, padarytas skirtingu laiku, kvalifikuotas pagal skirtingus BK straipsnius, teismai negalėjo civilinio ieškinio priteisti solidariai iš G. J., D. Č. ir A. J. bei asmens, su kuriuo jie nepadarė bendro nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

22Kasaciniu skundu nuteistasis D. Č. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir bylą prieš jį nutraukti.

23Kasatorius nurodo kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti. Teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos D. Č. teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Šie pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir neteisingą civilinio ieškinio klausimo išsprendimą, kai iš kasatoriaus, G. J. ir A. J. bei iš kito nuteistojo, su kuriuo jis (kasatorius) net ir pagal nuosprendžius bendros nusikalstamos veikos nepadarė, solidariai priteistas civilinis ieškinys nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti.

24Pasak kasatoriaus, jo veiksmuose nenustatyta turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymių, teismams, darant išvadas dėl jo kaltės, pakako nenuoseklių ir prieštaringų nukentėjusiojo Š. V. parodymų. Teisiamajame posėdyje buvo ištirti visi nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pagal BPK 276 straipsnio taisykles teismas taip privalo elgtis tada, kai nukentėjusysis atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, arba tais atvejais, kai duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis buvo dar kartą apklaustas, dar kartą balsu buvo perskaityti jo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Tokios aplinkybės rodo, kad prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti, to nepavyko padaryti ir apeliacinės instancijos teismui.

25Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis yra teigęs prekiavęs žemės sklypais ir butais ir iš tos veiklos uždirbdavęs daug pinigų, tačiau kartu yra pripažinęs, jog prekyba nekilnojamuoju turtu neužsiėmė, pajamų iš to neturėjo. Dėl to teismai negalėjo pasikliauti pasirinktinai paimtais nukentėjusiojo parodymais ir jais negrįsti kaltinimo versijos, bet turėjo nustatyti kitus įrodymus, neginčytinai patvirtinančius Š. V. tikrai buvus pasiturinčiu verslininku, iš kurio buvo prasmė prievartauti turtą. Nukentėjusiojo teiginiams patvirtinti buvo remiamasi jo gyvenimo draugės G. R. parodymais, bet ir jie nebuvo vienodi. Be to, šių asmenų sąsajas su nekilnojamojo turto verslu paneigia VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nukentėjusysis butus galėjo pardavinėti kitų asmenų vardu, turėjo tai pagrįsti įrodymais, tačiau to nepadarė.

26Kasatorius pažymi, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, be kita ko, pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

27Nuteistasis nurodo, kad teismai, nustatę, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, turėjo nurodyti, kokie konkrečiai jo, kaip grupės iš anksto susitarusių asmenų dalyvio, veiksmai lėmė BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atsiradimą. Iš nuosprendžių neaišku, ar jis reikalavo pinigų, ar baugino, ar sudarė grėsmingą aplinką, kuri neigiamai veikė Š. V.. Apskritai nebuvo nustatyti jokie jo veiksmai, kurie patvirtintų, kad jis kaip nors prisidėjo prie turto prievartavimo, o juk bendrininkavimui būdingas ne tik intelektinis, bet ir valinis momentai.

28Kasatorius teigia negalėjęs būti pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Teismas turėjo įvertinti, kad turto prievartavimas yra tyčinė veika, kuria siekiama neteisėtai praturtėti nukentėjusiojo sąskaita. Jis yra nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo ir panaudodamas kitokią prievartą vertė Š. V. perduoti jam pusę iš prekybos nekilnojamuoju turtu gaunamo pelno, tačiau nukentėjusysis nebuvo tas žmogus, iš kurio galėjo būti prievartaujamas turtas, nes jis buvo neturtingas. Iš teismų sprendimų neaišku, ar reikalaujamo pelno dalis turėjo būti sumokėta iš buvusių, ar iš būsimų sandorių, be to, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis apskritai būtų vertęsis prekyba nekilnojamuoju turtu. Dėl to, nuteistojo manymu, teismai ir nenustatė, kokią konkrečią naudą jis (nuteistasis) tikėjosi gauti tariamai versdamas nukentėjusįjį perduoti jam turtą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiajam buvo siūloma versle panaudoti nuteistųjų pinigus, kad jis buvo raginamas pradėti dirbti, o tai paneigia vieną svarbiausių turto prievartavimo požymių – neteisėtą reikalavimą mokėti pinigus. Kai žmogus skatinamas vystyti bendrą verslą, kuriame naudojami ne tik jo, bet ir tų, kurie ragina jį tai daryti, pinigai, kada nurodoma pelną dalytis pusiau, negalima daryti išvados, kad iš tokio asmens buvo prievartaujamas turtas, nes nebelieka neatlygintinumo požymio, taip pat negalima teigti, kad buvo pažeistos nukentėjusiojo turtinės teisės. Kasatorius mano, kad nukentėjusiajam kreipusis apsaugos nuo galimų grėsmių iš nenustatytų asmenų, nėra nusikalstama pasiūlyti jam bendrai vystyti verslą ir dalytis gaunamu pelnu, kaip ir raginti jį dirbti, kad būtų įgyvendinami kažkokie bendri verslo projektai. Kasatoriaus manymu, vertimas perduoti turtą, pareikštas asmeniui, kuris to turto nė neturi, negali būti laikomas turto prievartavimu BK 181 straipsnio prasme net ir esant formaliai turto prievartavimo sudėčiai. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį turi suvokti kaltininkas. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, turto prievartavimo nusikaltimo sudėties nėra. Kasatorius mano, kad jo veiksmuose nenustatytas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – tyčia.

29Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusysis buvo verčiamas perduoti turtą panaudojant kitokią psichinę prievartą, kuri reiškėsi aiškinimu Š. V., jog asmenys, kurie buvo jį pagrobę ir reikalavo perduoti pinigus bei sunkiai sužalojo, tęs prieš jį savo veiksmus. Tačiau teismas nenustatė jo ar kitų nuteistųjų tyčiniais veiksmais sukurtos situacijos, vertusios nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, bei nuteistųjų ryšio su nukentėjusįjį pagrobusiais asmenimis. Taip pat teismas nenustatė, kad nuteistieji žinojo apie buvusį Š. V. pagrobimą, buvo tik spėjama, jog apie nukentėjusiojo pagrobimą jie galėjo sužinoti iš Š. V. arba iš O. V. Inkriminuojant kitokios psichinės prievartos panaudojimą būtina nustatyti, jog kaltininkas tyčia siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas, tačiau pagal teismų nustatytas aplinkybes nei kasatorius, nei kiti nuteistieji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad pagrobėjai tęs savo nusikalstamus veiksmus. Dėl to prielaida, kad kažkokie žmonės, nežinia už ką pagrobę bei sužaloję Š. V., galbūt ir vėl imsis smurto prieš nukentėjusįjį, niekaip nesusijusi su aktyviais nuteistųjų veiksmais. Jų neveikimas irgi nebuvo susijęs su neigiamais padariniais Š. V., nes jie nekontroliavo tų, kurie galėjo padaryti ką nors blogo nukentėjusiajam. Teismai nenustatė nuteistųjų veiksmuose turto prievartavimo požymių, nes ir iš nukentėjusiojo parodymų negalima daryti išvados, kad prieš jį buvo naudojama kitokia psichinė prievarta kaip priemonė neteisėtai gauti turtinę naudą. Pasinaudojimas kitų sukurta situacija, prie kurios kasatorius neprisidėjo, galėtų būti laikoma apgaule, o ne turto prievartavimu. Beje, faktinės aplinkybės rodo, kad jokie neigiami padariniai dėl nenustatytų smurtautojų veiksmų Š. V. neatsirado, nors jis nei dirbo su nekilnojamuoju turtu, nei mokėjo nuteistiesiems pinigus. Nuteistojo manymu, šiuo atveju svarbu ir tai, kad ne nuteistieji ieškojo nukentėjusiojo, o nukentėjusysis jų, pasitaręs su savo draugu O. V., su kuriuo nuteistųjų nesiejo jokie nusikalstami ryšiai. Pasinaudojimas situacija, kasatoriaus įsitikinimu, dar nereiškia, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojama prievarta BK 181 straipsnio prasme, nes jis nebuvo tokioje padėtyje, iš kurios neturėjo jokios išeities. Nukentėjusysis galėjo pasirinkti įvairius savo elgesio variantus – kreiptis į nuteistuosius, pranešti policijai arba apskritai nieko nedaryti. Nukentėjusysis nutarė kreiptis į nuteistuosius dėl tam tikros paslaugos, o jam buvo pasiūlytas bendradarbiavimas, kurio negalima laikyti turto prievartavimu. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo vizito tikslai galėjo būti įvairūs, bet aplinkybė, kad buvo nuspręsta vystyti bendrą verslą, į kurį būtų investuoti ir nuteistųjų pinigai, nesuteikia pagrindo išvadai, kad buvo siekiama turtinės naudos nukentėjusiojo sąskaita. Vėlesnis raginimas dirbti niekaip nesusijęs su BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytu turto prievartavimu; nė vienas teismas nenustatė, kad kalbomis apie bendrą verslą buvo stengiamasi pridengti turto prievartavimą.

30Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo skundas, ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti.

31Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti. Teismai, vertindami įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama vien tik prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, visiškai nekreipiant dėmesio į kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, skundžiamuose teismų sprendimuose išdėstytais motyvais iki galo neatskleista įvykio situacija, ji neaiški ir neparodo visų bylai reikšmingų aplinkybių. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

32Apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio,

33rėmėsi tik dalimi Š. V. parodymų, kuriuos yra paneigęs tiek pats nukentėjusysis, tiek kiti liudytojai, jų nepatvirtina ir rašytiniai bylos dokumentai. Tai rodo, kad itin svarbi aplinkybė buvo nustatyta selektyviai parinktais įrodymais, neišsiaiškinus, ar jie gali būti laikomi savarankiškais įrodymais. Teismai privalėjo įvertinti, ar nukentėjusiojo parodymai patvirtina kasatoriaus veiksmuose buvus BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, t. y. ar iš tiesų jis (kasatorius), neturėdamas teisėto pagrindo, kaltinime nurodytu laiku panaudodamas kitokią prievartą vertė Š. V. perduoti jam turtą, gautą iš prekybos nekilnojamuoju turtu. Nukentėjusysis parodymus davė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir abiejų instancijų teismuose. Pirmosios instancijos teisme buvo balsu perskaityti įvairiu laiku ir įvairiems asmenims duoti nukentėjusiojo parodymai, apeliacinės instancijos teismas, apklausęs nukentėjusįjį, taip pat balsu perskaitė jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, rodo, kad nukentėjusiojo parodymai buvo prieštaringi. Š. V. parodymai dėl prekybos nekilnojamuoju turtu nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad verslo įteisinęs nebuvo ir nekilnojamuoju turtu neprekiavo, prekiavo turguje automobiliais, tačiau 2010 m. gruodžio 22 d. teismo posėdyje ėmė kalbėti, kad prekiavo butais, kad buvo trys ar keturi sandoriai, kuriuos įregistravo savininkų vardu, taip pat patvirtino, jog pardavė G. R. butą, nors negalėjo tiksliai pasakyti kurį ir kada. Po to jis sutiko, kad butą Plento g. 7-40 pardavė pati G. R., ir nurodė, jog G. R. butus pardavinėjo ir jis, ir pati G. R., kad tarp dviejų pagrobimų pardavė du ar tris butus, nors ne kartą buvo pabrėžęs, kad dėl blogos sveikatos būklės tuo laiku nieko nedarė. Tai, kad jis prekiavo nekilnojamuoju turtu, paneigia Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, taip pat ir liudytoja G. R.. Kadangi nukentėjusysis nesivertė nekilnojamuoju turtu, nebuvo prasmės reikalauti iš jo pusės pelno, gaunamo iš sandorių nekilnojamaisiais daiktais.

34Kasatorius pažymi, kad teismai galėjo padaryti išvadą, jog iš Š. V. buvo reikalaujama 50 proc. pelno, gauto pardavus nekilnojamojo turtą, remdamiesi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais nukentėjusiojo parodymais, kurie neturi savarankiškos įrodomosios galios. Nepagrįstas pilnaverčiais įrodymais ir teismo teiginys, kad nukentėjusysis be priežasties, vien tik dėl to, kad vertėsi prekyba nekilnojamuoju turtu, buvo verčiamas perduoti turtą. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo Š. V. parodė, kad pirmojo susitikimo, kuris vyko prie kavinės „Eglė“ esančiame restoranėlyje, tikslas buvo noras susipažinti bei išsiaiškinti, kas ir ko nori. Kalbėdamas apie netrukus ten pat įvykusį antrąjį susitikimą, nukentėjusysis pripažino, kad jo metu buvo kalbama apie bendrą verslą, apie gauto pelno dalijimąsi pusiau, apie A. J. ir kitų siūlymą investuoti pinigus. Kadangi tuo metu, kaip teigė Š. V., jo sveikatos būklė buvo labai bloga, jis negalėjo dirbti, todėl jokios veiklos nevykdė, o A. J. ir kiti dėl šios priežasties neperdavė jam pinigų. Šie nukentėjusiojo parodymai nesutapo su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau būtent ikiteisminio tyrimo teisėjo užfiksuoti parodymai galėjo būti pripažįstami įrodymais, reikšmingais sprendžiant kasatoriaus kaltės klausimą. Iš tokių parodymų matyti, kad nuteistojo A. J. veiksmuose nėra turto prievartavimo sudėties požymių.

35Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismai nesistengė pašalinti nukentėjusiojo parodymuose, taip pat jo ir liudytojos G. R. parodymuose esančių prieštaravimų, savo sprendimuose rėmėsi tik kaltinimo versiją patvirtinančiais nukentėjusiojo teiginiais ir atmetė tuos, kurie su ta versija nesutapo. Taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įpareigojantis būtent kaltinimą pateikti abejonių nekeliančius faktinius duomenis, o visus neaiškumus aiškinti kaltinamojo naudai. Net ir sutikus su tuo, kad galbūt nukentėjusysis pardavinėjo butus ne savo, o kitų asmenų vardu, kaltinimas privalėjo pateikti bent minimalius duomenis apie tokius sandorius. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai apie Š. V. ir G. R. nekilnojamojo turto sandorius. Iš jų matyti, kad G. R. 2008 m. liepos 28 d. pardavė G. Černiauskui 2007 m. spalio 9 d. nusipirktą butą ( - ), o Š. V. – du pagal 2009 m. kovo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėtus butus, esančius ( - ), kuriuos pardavė 2009 m. balandžio 17 d. ir gegužės 11 d., t. y. gerokai vėliau po to, kai šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tariamo turto prievartavimo. Iš šių išrašų matyti, kad Š. V. paveldėtą 2100 Lt vertės žemės ūkio paskirties sklypą, esantį ( - ), pardavė G. R. 2009 m. balandžio 27 d. Tačiau nė vienas teismas tokių aplinkybių neįvertino, dėl jų nepateikė motyvuotų išvadų. Tai rodo, kad teismai įrodymus vertino remdamiesi ne išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamiesi įstatymu, o atskirai, nelygindami vienų su kitais, nesilaikydami logikos dėsnių.

36Kasatorius teigia, kad sprendimas pripažinti jį kaltu padarius BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas konstatuojamojoje nuosprendžio dalyje tiek jam, tiek kitiems dviem nuteistiesiems inkriminavo identiškus prieš nukentėjusįjį atliktus veiksmus, tačiau kiekvienam jų nekonkretizavo, nors grupės padaryto nusikaltimo atveju privalėjo individualizuoti jos dalyvių veiksmus. Toks reikalavimas išplaukia iš BK 24 straipsnyje pateiktos bendrininkavimo sąvokos. Nusikalstamų veiksmų detalizavimas, pasak kasatoriaus, šiuo atveju svarbus dar ir dėl to, kad apkaltinamajame nuosprendyje nėra nuorodos į tai, jog jis buvo iš anksto susitaręs kartu su kitais asmenimis padaryti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo argumentai šiuo klausimu nėra pakankami, nes nenustatyta nei išankstinio susitarimo, nei to, kad jis vėliau, supratęs, jog vyksta turto prievartavimas, prisidėjo prie nusikaltimo darymo ar užbaigimo. Šio teismo išvada, kad tuo metu, kai buvo išsakytas reikalavimas dalytis pelnu per pusę, kalbėjo visi kavinėje buvę asmenys, nereiškia, jog jis reikalavo perduoti turtą ar vertė nukentėjusįjį tą daryti, nes iš nuosprendžių neaišku, kokie jo veiksmai buvo būtina sąlyga atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodytiems padariniams.

37Kasatorius nurodo, kad jo veikoje nėra turto prievartavimo požymių. Teismai formaliai nustatė, kad nukentėjusysis buvo verčiamas mokėti dėl to, jog užsiėmė prekyba nekilnojamuoju turtu, todėl turėjo pajamų, kuriomis galėjo pasidalyti su kasatoriumi ir kitais nuteistaisiais. Teismai neturėjo pagrindo tokiai išvadai, nes bylos įrodymai patvirtina, jog jis nebuvo turtingas ir neturėjo tiek pinigų, kad vienas galėtų pirkti ir parduoti nekilnojamąjį turtą. Todėl Š. V. aiškinimas apie bendrą verslą, bendras investicijas ir projektus galėjo turėti realų pagrindą.

38Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakomybei už reikalavimą perduoti dalį turto esminės reikšmės neturi, ar nukentėjusysis prekybą nekilnojamu turtu jau vykdė tuo metu, kai jam buvo išsakyti reikalavimai perduoti pusę pelno nuo tokios veiklos, ar tokią veiklą jis turėjo vykdyti nuteistųjų reikalavimu ateityje, parodo, jog teismas nebuvo iki galo tikras, kad nukentėjusysis iš tikrųjų užsiėmė tokiu verslu. Taip pat nepagrįsta ir šio teismo išvada, kad, taikant asmeniui baudžiamąją atsakomybę pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nebūtina nustatyti, jog nukentėjusysis realiai turi turtą, kurį reikalaujama perduoti. Tai nustatyti, nuteistojo įsitikinimu, buvo būtina, nes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis buvo verčiamas perduoti 50 proc. pelno, gauto iš prekybos nekilnojamuoju turtu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis dėl nuteistųjų reikalavimo turėjo ateityje užsiimti nekilnojamojo turto prekyba, rodo, kad turėjo būti pradėtas bendras verslas, o tai nėra turto prievartavimas. Be to, turto prievartavimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas, siekdamas turtinės naudos nukentėjusiojo sąskaita, neturėdamas teisėto pagrindo verčia naudodamas baudžiamajame įstatyme numatytas priemones pastarąjį perduoti turtą ir nori būtent taip veikti. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo veiksmuose tyčios nėra.

39Nuteistasis sutinka su teismo nurodyta priežastimi, dėl kurios Š. V. vyko į susitikimą, bet to susitikimo metu kilusi mintis apie bendrą verslą, pelno dalybas yra reikšminga sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Be to, teismai turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad nei jis, nei kiti nuteistieji nebuvo siejami su ankstesniu nukentėjusiojo pagrobimu ir sužalojimu, dėl to nieko keisto, kad Š. V. galėjo vykti į susitikimą ir pasakoti apie ankstesnį pagrobimą. Bendravimo metu kiekviena pusė galėjo pateikti savus samprotavimus apie tai, kas gali nutikti ateityje, bet kalbos, kad tie asmenys, kurie buvo pagrobę nukentėjusįjį, gali nenurimti ir ateityje imtis atitinkamų veiksmų, nėra nusikaltimas.

40Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas laikė, jog turto prievartavimas buvo padarytas panaudojant kitokią psichinę prievartą, kuri reiškėsi aiškinimu Š. V., jog asmenys, kurie buvo jį pagrobę ir reikalavo perduoti pinigus bei sunkiai sužalojo, tęs prieš jį savo veiksmus, tačiau teisme tai nebuvo nustatyta. Iš tikrųjų turto prievartavimu gali būti pripažinta veika, kai kaltininkas atlieka tarpininko tarp nukentėjusiojo ir asmenų, prievartaujančių pastarojo turtą, vaidmenį, tačiau šiuo atveju net ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tarp nuteistųjų ir tų, kurie buvo pagrobę nukentėjusįjį, jokio ryšio nėra, kad apie nukentėjusiojo pagrobimą jie galėjo sužinoti iš Š. V. arba iš O. V. Dėl to prielaida, kad prieš nukentėjusįjį atlikę nusikalstamus veiksmus asmenys ir toliau gali juos tęsti, negali būti prilyginta kitokios psichinės prievartos panaudojimui. Inkriminuojant kitokios psichinės prievartos naudojimą būtina nustatyti, jog kaltininkas tyčia siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas. Tačiau iš nukentėjusiojo parodymų galima spręsti, kad jam tebuvo išsakyti pamąstymai, kas galėtų nutikti ateityje, bet tie spėjimai niekaip nebuvo susieti su aktyviais nuteistųjų veiksmais. Nuteistųjų neveikimas taip pat nebuvo susijęs su neigiamais padariniais Š. V., nes jie nekontroliavo tų, kurie galėjo padaryti ką nors blogo nukentėjusiajam. Teismai net ir pagal nukentėjusiojo aiškinimus negalėjo daryti išvados, kad prieš jį buvo naudojama kitokia psichinė prievarta, kaip priemonė neteisėtai gauti turtinę naudą.

41Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas akcentavo tik nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad nuteistieji žinojo apie jo pagrobimą ir tą panaudojo kaip poveikio priemonę jam, tačiau nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo aiškinimą, kad jų pokalbis vyko gražiai, kad buvo siekiama išsiaiškinti, kokie kiekvienos susitikimo šalies pageidavimai. Be to, teismai turėjo įvertinti, kad ne nuteistieji susirado Š. V., bet Š. V. pats kreipėsi į juos, pasitaręs su savo draugu O. V., su kuriuo nuteistųjų nesiejo jokie nusikalstami ryšiai, kad susitikimo metu pirmoje pokalbio dalyje buvo kalbama apie ankstesnį Š. V. pagrobimą ir sužalojimą, antroje – apie bendrą verslą ir pelno dalybas. Aplinkybė, kad pokalbio metu buvo nuspręsta kurti bendrą verslą, į kurį būtų investuoti ir nuteistųjų pinigai, rodo, jog nėra teisinio pagrindo išvadai, kad buvo siekiama turtinės naudos nukentėjusiojo sąskaita. Vėlesnis raginimas dirbti niekaip negali būti siejamas su BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytu turto prievartavimu. Nė vienas teismas nenustatė, kad kalbomis apie bendrą verslą buvo stengiamasi pridengti turto prievartavimą. Be to, nukentėjusysis nebuvo tokioje situacijoje, kurioje priverstinai už užmokestį bendravo su nuteistaisiais, jis galėjo pats pasirinkti jam tinkamą elgesio variantą, todėl nėra pagrindo teigti, jog prieš jį buvo panaudota kitokia prievarta, ir taip buvo prievartaujamas jo turtas.

42Kasatorius pažymi, kad vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis). Veika kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas ir tada, kai savavališkai įgyvendinama tariama (įsivaizduojama, realiai neegzistuojanti) teisė, dėl kurios asmuo sąžiningai klysta, t. y. negali arba neturi suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra. Kasatorius mano, kad jo atveju nėra net savavaldžiavimo požymių, nes raginimas ką nors daryti, sugalvoti kokį nors verslo planą nepadarė Š. V. jokios žalos.

43Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.

44Prokurorė nurodo, kad priešingai, negu teigia kasatoriai, įrodymai baudžiamojoje byloje teismų įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai, nurodant esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nėra prieštaringi, esminėmis detalėmis sutampa ir yra nuoseklūs, todėl jais rėmėsi darydamas savo išvadas.

45Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti nuteistajam G. J. BK 76 straipsnio nuostatų yra teisėtas ir pagrįstas. Atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Tokiu atveju teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria bausmę ir atleidžia nuo bausmės atlikimo. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas ir į atliktos (jei atlieka bausmę) bausmės dalį, taip pat į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Be to, sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicinos, o ne teisės klausimas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578.

46Iš ekspertizės akto Nr. EKG43/10(02) matyti, kad nuteistasis G. J. serga sunkia nepagydoma liga, t. y. dešiniojo plaučio vėžiu. Jam nustatyta liga nėra įrašyta pirmiau nurodytame Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąraše, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgdamas į teisingumo ir humaniškumo principus, nusprendė, kad pagal nustatytos ligos pobūdį ir pasveikimo prognozę kasatoriui būtų per sunku atlikti bausmę, todėl paskirtos bausmės vykdymą atidėjo (BK 75 straipsnis).

47Prokurorės manymu, kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo atmestini.

48Pagrindinis prievartavimo objektas yra nuosavybės ir kitos daiktinės, prievolinės ar kitos kilmės turtinės teisės, taip pat ir turtiniai interesai, kurie pažeidžiami verčiant nukentėjusįjį atlikti turtinį veiksmą ar nuo jo susilaikyti kaltininko ar kito asmens naudai. Nusikaltimo dalykas yra turtinė nauda. Turto prievartavimo sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis supažindinamas su neteisėtos turtinės pretenzijos ir grasinimo turiniu. Faktinis nukentėjusiojo pinigų perdavimas kaltininkui ar kitoks turtinės pretenzijos patenkinimas atskirai nuo turto prievartavimo nekvalifikuojamas. Turto prievartavimas subjektyviai pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, ir nori taip veikti. Psichinė prievarta suprantama, kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikri neigiami padariniai (grasinimas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kasatorių psichinė prievarta reiškėsi aiškiais, nedviprasmiškais reikalavimais nukentėjusiajam dalytis iš vykdomo verslo gautu pelnu. Nukentėjusiajam buvo pareikšta, kad jeigu jis sutiks pasidalyti, galės džiaugtis gyvenimu, jei nesutiks – bus labai blogai, kad pirmasis pagrobimas atrodys juokingai. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl tokių nuteistųjų veiksmų (nuolatinių susitikinėjimų, kurių metu buvo reikalaujama duoti pinigus) jis situaciją suvokė kaip bauginančią. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jau pirmojo susitikimo su A. J., G. J. ir D. Č. metu kalbėjo visi ten buvę asmenys, tarp jų ir minėti trys nuteistieji. Š. V. buvo pasakyta, jog turi atiduoti nuteistiesiems pusę pelno, kad galėtų džiaugtis ramiu gyvenimu, o jei ne, tai pirmas pagrobimas atrodys juokingai. Taigi nuteistieji žinojo apie buvusį nukentėjusiojo pagrobimą ir tą aplinkybę panaudojo kaip poveikio priemonę nukentėjusiajam, paaiškindami, kad padariniai, kurie kils neįvykdžius jų reikalavimo atiduoti pusę pelno bus sunkesni, nei tie, kuriuos sukėlė pirmasis pagrobimas. Toks grasinimas ir poveikis nukentėjusiajam yra BK 181 straipsnyje numatyto nusikaltimo – turto prievartavimo – dispozicijos sudedamoji dalis, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkai susiję veiksmais, kuriais, juos lyginant, buvo apibūdintas nukentėjusiajam išsakytas grasinimas, ar ne. Svarbu, kad nukentėjusysis tokį grasinimą suprato kaip realų, o kad jis iš tikrųjų taip suprato, matyti iš jo parodymų apie tai, kad jis po pirmojo susitikimo ne tik nenutraukė kontaktų su šiais asmenimis, bet susitiko su jais dar kartą, o po to susitikinėjo su jų nurodytu asmeniu.

49Iš BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad reikalaujamas perduoti turtas nėra apibūdinamas kaip realiai esantis pas asmenį, kuris yra verčiamas tą turtą perduoti, jo tas asmuo dar gali ir neturėti. Todėl esminės reikšmės nuteistųjų atsakomybei už reikalavimą perduoti jiems dalį turto neturi tai, ar nukentėjusysis prekyba nekilnojamuoju turtu jau vykdė tuo metu, kai jam buvo išsakyti reikalavimai, ar tokią veiklą jis turėjo vykdyti ateityje G. J., D. Č. ir A. J. reikalavimu. Pagal teismų praktiką, kvalifikuojant veiką pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar nukentėjusiajam išsakytas kaltininko reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Kasatoriai, ginčydami savo, kaip turto prievartavimo bendrininkų vaidmenį, nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino subjektyviųjų bendrininkavimo požymių (tyčios ir susitarimo). Šios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymus, kitus faktinius bylos duomenis kaip visumą nustatė ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – tyčią ir susitarimą veikti bendrai. Teismai pagrįstai konstatavo būtino bendrininkavimo subjektyviojo požymio – susitarimo veikti bendrai tarp kasatorių ir kitų bendrininkų – buvimą. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal teismų praktiką jis gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga, spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

50Kasaciniu skundų argumentai dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų taikymo negali būti kasacinio skundo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis), nes nuteistieji savo apeliaciniais skundais neginčijo civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti priteisimo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visus esminius apeliacinių skundų argumentus, pagrįstai pripažino, kad neperžengiant apeliacinių skundų ribų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

51Nuteistųjų G. J., D. Č. ir A. J. kasaciniai skundai atmestini.

52Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

53Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

54Kasatoriai G. J., D. Č. ir A. J. teigia esantys nepagrįstai nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes jų veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties požymių (nukentėjusiojo vertimo perduoti turtą panaudojant kitokią psichinę prievartą ir tyčios), be to, nuteistieji D. Č. ir A. J. nurodo, kad teismo išvados dėl jų kaltės grįstos tik nukentėjusiojo nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

55Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad nuteistieji G. J., D. Č. ir A. J. padarė BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų G. J., D. Č. ir A. J. apeliacinius skundus, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir, ištaisęs pirmosios instancijos teismo klaidas nustatant veikos faktines aplinkybes, konstatavo, kad G. J., D. Č. ir A. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes jie, veikdami bendrininkų grupe ir su asmenimis, pasislėpusiais nuo ikiteisminio tyrimo, bei nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodami prieš jį psichinę prievartą – aiškindami Š. V., kad jį pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai sužaloję asmenys tęs prieš jį savo veiksmus, ir taip baugindami nukentėjusįjį neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 proc. pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodami šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką (kuris pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ir dėl kurio paskelbta paieška), kaip asmenį, per kurį turės būti perduodami pinigai, per jį vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti G. J., D. Č. ir A. J. dalį pelno. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos duomenis, kuriuos kruopščiai patikrino apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo Š. V. parodymai nurodant esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes yra nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje ir neprieštaringi, bei pažymėjo, jog Š. V. parodymus patvirtina asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenys ir liudytojos G. R. parodymai. Ši liudytoja patvirtino vežusi nukentėjusįjį kaltinime nurodytu laiku į kavinę susitikti su nuteistaisiais, nurodė apie nukentėjusiojo pagrobimus ir apie jo būseną, teigė, kad nukentėjusysis, nors ir neatrodė įbaugintas, buvo įsitempęs. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų sprendimų turinį, konstatuoja, kad įrodymai, kurių pagrindu buvo padaryta išvada dėl nuteistųjų kaltės padarius BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, teismų įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

56Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011). Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013).

57Teismas nustatė, kad G. J., D. Č. ir A. J. turto prievartavimą prieš nukentėjusįjį įvykdė panaudodami psichinę prievartą, t. y. aiškindami nukentėjusiajam, jog jį pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai sužaloję asmenys tęs prieš jį savo veiksmus. Priešingai negu teigia kasatoriai, nustatant šį BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą požymį, visiškai nesvarbu, ar nuteistieji pažinojo 2007 m. pabaigoje nukentėjusįjį pagrobusius asmenis ir iš kokių asmenų apie šį atsitikimą sužinojo, svarbu tai, kad susitikimo su nukentėjusiuoju metu nuteistieji ir kiti su jais buvę asmenys šias jiems žinomas aplinkybes panaudojo kaip poveikio priemonę nukentėjusiajam, reikalaudami atiduoti jiems pusę pelno, kad šis „galėtų džiaugtis ramiu gyvenimu“. Taip pat svarbu tai, kad nukentėjusysis tokį grasinimą suprato kaip realų. Š. V. parodė, kad iš pradžių susitikimas vyko draugiškai, jam buvo paaiškinta, jog viskas bus gerai, nebus jokių problemų, tačiau kartu buvo leista suprasti, kad nemokant pinigų ramaus gyvenimo nebus. Apie tai buvo kalbama tiek pirmojo, tiek antrojo susitikimo metu. Be to, kad Š. V. buvo įbaugintas, rodo tolesnis jo elgesys: jis susitiko su nuteistaisiais ir antrą kartą, o vėliau periodiškai susitikinėjo ir su jų nurodytu asmeniu, pravarde Uzbekas.

58Taip pat nuteistieji neteisingai teigia, kad susitikimas su nukentėjusiuoju įvyko šio iniciatyva. Iš nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių matyti, kad jis važiavo į susitikimą su kasatoriais verčiamas susiklosčiusios situacijos. 2007 m. pabaigoje nukentėjusysis buvo pagrobtas ir sumuštas nežinomų asmenų, pagrobimo metu iš jo buvo reikalaujama pinigų. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis gydėsi ligoninėje, o vėliau ir namuose. Gydymosi metu jį lankęs O. V. aiškino, kad jį pagrobę ir sumušę asmenys nepaliks jo ramybėje, ir siūlė suvesti jį su nusikalstamo pasaulio atstovais, kurie jį saugos nuo užpuolimų. 2008 m. pradžioje įkalbėtas O. V. nukentėjusysis ir nuvyko į susitikimą su tais asmenimis, tarp kurių buvo ir nuteistieji G. J., D. Č. ir A. J., pakalbėti dėl visų tų reikalų, „kas ko nori“.

59Kasatorių nurodyta aplinkybė, kad pokalbio metu jie buvo nusprendę investuoti į bendrą verslą, nešalina jų atsakomybės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo susitikimo su nusikalstamo pasaulio atstovais tikslas buvo ne verslo reikalai, abipusiai naudingų naujų projektų svarstymas, o sąlygų, padėsiančių išvengti fizinio smurto ar kitų neigiamų pasekmių ateityje, aptarimas. Kad nuteistųjų susitikimų su nukentėjusiuoju tikslas buvo ne bendro verslo vystymas, o neteisėtas reikalavimas perduoti turtą mainais už ramų gyvenimą, rodo tai, kad nuteistieji jokių pinigų į bendrą verslą neinvestavo, paskirtų susitikimų su asmeniu, pravarde Uzbekas, metu nukentėjusysis buvo nuolat raginamas dirbti ir duoti pinigų, jam buvo priekaištaujama ir grasinama. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad susitikimo metu pokalbis iš pradžių vyko draugiškai ir tokioje aplinkoje kultūringai buvo išsakytas reikalavimas už apsaugą mokėti pusę gaunamo pelno – reikalavimas, susietas su grasinimais, išsakytas kad ir mandagiu tonu, netampa teisėtas.

60Kasatorių argumentai, kuriuose labai sureikšminama nukentėjusiojo turtinė padėtis ir teigiama, kad vertimas perduoti turtą, pareikštas asmeniui, kuris to turto neturi, negali būti laikomas turto prievartavimu BK 181 straipsnio prasme, atmestini. Pagal teismų praktiką, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011). Todėl nuteistųjų atsakomybei šiuo atveju neturi reikšmės, ar turto prievartavimo metu nukentėjusysis vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, ar tokia veikla buvo verčiamas užsiimti ateityje.

61Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymų visumą apie susitikimų kavinėje „Eglė“ aplinkybes, sprendė, kad G. J., D. Č. ir A. J. veikė kaip bendrininkai, kurių visų tikslas buvo paveikti, įbauginti nukentėjusįjį ir priversti jį perduoti jiems dalį pelno. Tokia teismo išvada teisinga. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad visi nuteistieji suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą, vertė Š. V. perduoti 50 proc. pelno nuo vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu.

62Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad G. J., D. Č. ir A. J. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 181 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

63Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų laikymosi

64Kasatorių D. Č. ir A. J. teiginiai, kad teismai, pripažinę juos veikus bendrininkų grupe, neįvardijo jų vaidmenų darant nusikalstamą veiką, nepagrįsti.

65Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymu. Joje nurodoma nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, turi būti aiškūs kiekvieno nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai ar neveikimas.

66Iš tikrųjų iš nuteistųjų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymo aplinkybių matyti, kad jos aprašytos apibendrintai, nurodant, kad G. J., D. Č. ir A. J., veikdami bendrininkų grupe ir su asmenimis, pasislėpusiais nuo ikiteisminio tyrimo, bei nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodami prieš jį psichinę prievartą – aiškindami Š. V., kad jį pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai sužaloję asmenys tęs prieš jį savo veiksmus, ir taip baugindami nukentėjusįjį neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 proc. pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodami šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką (kuris pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo bei dėl kurio paskelbta paieška), kaip asmenį, per kurį turės būti perduodami pinigai, per jį vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti G. J., D. Č. ir A. J. dalį pelno. Iš tokio išdėstymo neaišku, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus yra padarę nuteistieji, tačiau kiekvieno jų vaidmuo atsiskleidžia iš toliau pateikiamo įrodymų dėstymo, jų analizės ir teismo išvadų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pagal nukentėjusiojo parodymus į pirmąjį susitikimą, kuriame dalyvavo G. J., D. Č., A. J. ir dar kažkokie 1-2 vyrai, važiavo įkalbėtas O. V., nes šis sakė, kad susitaręs su „kamuoliniais“ užsitikrins ramų gyvenimą. Susitikimo metu buvo aptartos sąlygos, kad jis galėtų ramiai gyventi. Jam buvo pasakyta, kad turi pasidalyti, atiduodamas pusę pelno, o jei nesutiks, tada bus blogai, pirmas pagrobimas atrodys juokingai. Pasak Š. V., abiejų susitikimų kavinėje „Eglė“ metu kalbėjo visi nuteistieji – G. J., D. Č. ir A. J., todėl, teismo manymu, natūralu, kad nukentėjusysis negali nurodyti kiekvieno iš jų pasakytų žodžių, tačiau iš nukentėjusiojo parodymų visumos akivaizdu, kad šie asmenys veikė kaip bendrininkai, kurių visų tikslas ir buvo paveikti, įbauginti nukentėjusįjį ir priversti jį perduoti jiems dalį pelno. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendis dėl G. J., D. Č. ir A. J. nusikalstamos veikos išdėstytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies struktūros, tačiau šioje byloje tai nėra esminis BPK pažeidimas, dėl kurio nuteistieji negalėtų suvokti, kokius jų veiksmus teismas pripažino nusikalstamais, ar kitaip būtų suvaržytos įstatymų garantuotos jų teisės.

67Dėl BK 76 straipsnio taikymo

68Nuteistasis G. J. nepagrįstai teigia, kad, jam susirgus sunkia nepagydoma liga, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti BK 76 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-524/2013). BK 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Teismas, be kita ko, turi įvertint nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje. Kadangi sunkios nepagydomos ligos kriterijų nustatymas yra medicinos, o ne teisės klausimas, kiekvienu konkrečiu atveju specialiai gydytojų komisijai pavedama nustatyti, ar liga, kuria serga nusikalstamą veiką padaręs asmuo, yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Nagrinėjamoje byloje, atlikus kaltinamajam G. J. ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. EKG43/10(02), konstatuota, kad jis serga sunkia nepagydoma liga, t. y. dešiniojo plaučio vėžiu, ir ši liga nėra įrašyta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąrašą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas netaikė BK 76 straipsnio nuostatų ir neatleido G. J. nuo bausmės, tačiau, atsižvelgęs į teisingumo ir humaniškumo principus, paskyręs realią laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidėjo, pritaikydamas BK 75 straipsnio nuostatas.

69Dėl civilinio ieškinio

70Nuteistieji G. J. ir D. Č. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes iš G. J., D. Č., A. J. bei kito nuteistojo M. P., su kuriuo jie (kasatoriai) bendros veikos nepadarė, solidariai priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam. Šis kasatorių argumentas nepagrįstas.

71CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasatoriai teisingai nurodo, kad solidarioji atsakomybė taikoma tada, kai žalą padaro nusikalstamos veikos bendrininkai. Tačiau tai nėra vienintelis solidariosios atsakomybės taikymo atvejis. Teismų praktikoje solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose paprastai taikoma esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) kai asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pavyzdžiui, sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Taigi, nors nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas kasatorių bendrininkavimas su M. P., solidariosios atsakomybės taikymą pagrindžia tai, kad žala nukentėjusiajam buvo padaryta visų nuteistųjų veiksmais (kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais), žala atsirado kaip visų nuteistųjų veiksmų padarinys ir neįmanoma nustatyti, kokia apimtimi kiekvienas iš nuteistųjų prisidėjo prie žalos padarymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą solidariai yra pagrįstas.

72Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.

73Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

74Atmesti nuteistųjų G. J., D. Č., A. J. kasacinius skundus.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nuteisti:... 3. G. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181... 4. D. Č. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;... 5. A. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.... 6. G. J., D. Č. ir A. J. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinti,... 7. Priteista iš G. J., D. Č., A. J. ir M. P. solidariai nukentėjusiajam Š. V.... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 9. Pritaikius BK 75 straipsnį nuteistajam D. Č. bausmės vykdymas atidėtas... 10. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir M. P., tačiau jis... 12. Teisėjų kolegija... 13. G. J., D. Č. ir A. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe ir... 14. Kasaciniu skundu G. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 15. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai nepagrįsti.... 16. Nors nuteistojo G. J. gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo prašoma atleisti... 17. Kasatorius nurodo, kad jis pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas... 18. Pasak nuteistojo, teismai turėjo įvertinti, kad susitikimo metu buvo kalbama... 19. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atleisti... 20. Nuteistasis pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad sunkia... 21. Kasatorius nurodo, kad jam ir nuteistiesiems D. Č. ir A. J. iš nusikalstamos... 22. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Č. prašo panaikinti pirmosios instancijos... 23. Kasatorius nurodo kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra... 24. Pasak kasatoriaus, jo veiksmuose nenustatyta turto prievartavimo nusikaltimo... 25. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis yra teigęs... 26. Kasatorius pažymi, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą nusikaltimo... 27. Nuteistasis nurodo, kad teismai, nustatę, jog nusikalstama veika padaryta... 28. Kasatorius teigia negalėjęs būti pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio... 29. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog... 30. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos... 31. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti.... 32. Apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti dalį pirmosios instancijos... 33. rėmėsi tik dalimi Š. V. parodymų, kuriuos yra paneigęs tiek pats... 34. Kasatorius pažymi, kad teismai galėjo padaryti išvadą, jog iš Š. V. buvo... 35. Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismai nesistengė pašalinti... 36. Kasatorius teigia, kad sprendimas pripažinti jį kaltu padarius BK 181... 37. Kasatorius nurodo, kad jo veikoje nėra turto prievartavimo požymių. Teismai... 38. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakomybei už reikalavimą... 39. Nuteistasis sutinka su teismo nurodyta priežastimi, dėl kurios Š. V. vyko į... 40. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas... 41. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas akcentavo tik... 42. Kasatorius pažymi, kad vienas esminių turto prievartavimo požymių yra... 43. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų... 44. Prokurorė nurodo, kad priešingai, negu teigia kasatoriai, įrodymai... 45. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti... 46. Iš ekspertizės akto Nr. EKG43/10(02) matyti, kad nuteistasis G. J. serga... 47. Prokurorės manymu, kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 181 straipsnio 1... 48. Pagrindinis prievartavimo objektas yra nuosavybės ir kitos daiktinės,... 49. Iš BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad reikalaujamas perduoti... 50. Kasaciniu skundų argumentai dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimą... 51. Nuteistųjų G. J., D. Č. ir A. J. kasaciniai skundai atmestini.... 52. Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies... 53. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad įrodymų... 54. Kasatoriai G. J., D. Č. ir A. J. teigia esantys nepagrįstai nuteisti pagal BK... 55. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų... 56. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo... 57. Teismas nustatė, kad G. J., D. Č. ir A. J. turto prievartavimą prieš... 58. Taip pat nuteistieji neteisingai teigia, kad susitikimas su nukentėjusiuoju... 59. Kasatorių nurodyta aplinkybė, kad pokalbio metu jie buvo nusprendę... 60. Kasatorių argumentai, kuriuose labai sureikšminama nukentėjusiojo turtinė... 61. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymų visumą... 62. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad G. J., D. Č. ir A. J.... 63. Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų laikymosi... 64. Kasatorių D. Č. ir A. J. teiginiai, kad teismai, pripažinę juos veikus... 65. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama įrodyta pripažintos... 66. Iš tikrųjų iš nuteistųjų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos... 67. Dėl BK 76 straipsnio taikymo... 68. Nuteistasis G. J. nepagrįstai teigia, kad, jam susirgus sunkia nepagydoma... 69. Dėl civilinio ieškinio... 70. Nuteistieji G. J. ir D. Č. teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 71. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys... 72. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo... 73. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 74. Atmesti nuteistųjų G. J., D. Č., A. J. kasacinius skundus....