Byla 3K-3-533/2014
Dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo; trečiasis asmuo – viešoji įstaiga „Kretingos maistas“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pontem“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pontem“ ieškinį atsakovei Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo; trečiasis asmuo – viešoji įstaiga „Kretingos maistas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nemokamo vaikų maitinimo organizavimą ir viešajam pirkimui pateiktų tiekėjų pasiūlymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo klausimai.

6Ieškovė UAB „Pontem“ (toliau – ieškovė, kasatorė) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovės Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) 2013 m. spalio 3 d. rašte Nr. (33) (24.1)-SD-VŠ-358 nurodytus sprendimus atmesti ieškovės pasiūlymą ir nustatyti pirkimo laimėtoją.

7Byloje nustatyta, kad atsakovė Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (toliau – CVP IS) priemonėmis vykdė supaprastintą atvirą konkursą „Vilkaviškio rajono savivaldybės mokinių (vaikų) nemokamo maitinimo paslaugų pirkimas“ (toliau – Pirkimas). Prie Pirkimo sąlygų pridėtos Techninės specifikacijos 42 punkte nurodyta, kad lėšų, skiriamų maisto produktams įsigyti, dydžiai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1770 „Dėl Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašas) ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. B-IV-426 „Dėl mokinių nemokamo maitinimo kainų nustatymo“ (toliau – SAD įsakymas Nr. B-IV-426) 1.1 punkte. Be kitų tiekėjų, pasiūlymą Pirkimui pateikė ir ieškovė. Perkančiosios organizacijos Viešojo pirkimo komisija, išnagrinėjusi ieškovės pasiūlymą, paprašė jį patikslinti, t. y. paaiškinti, kuo remdamasi ieškovė sumažino vieno mokinio vienos dienos maitinimo maisto produktų kainas ir kaip apskaičiuoti maitinimo paslaugų įkainiai atskiroms Pirkimo dalims. Atsakovės Viešojo pirkimo komisija, įvertinusi ieškovės pasiūlymą ir pateiktą jo paaiškinimą, 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. (33)(24.1)-SD-VŠ-358 informavo, jog pasiūlymas neatitinka Pirkimo sąlygose nustatytų reikalavimų (ieškovė nesilaikė Techninės specifikacijos 42 punkto ir savo nuožiūra sumažino lėšų, skiriamų maisto produktams įsigyti, dydžius); nustatė pasiūlymų eilę ir Pirkimo laimėtoju pripažino trečiąjį asmenį VšĮ „Kretingos maistas“ (toliau – trečiasis asmuo). Ieškovė nesutiko su perkančiosios organizacijos sprendimais ir pateikė pretenziją, kuri buvo atmesta, todėl kreipėsi į teismą, nurodydama, kad atsakovė neskaidriai ir neteisėtai vykdė Pirkimo procedūras, atmetė ieškovės pasiūlymą, kurio kaina buvo mažiausia, ir suteikė nepagrįstą konkurencinį pranašumą konkrečiam dalyviui – trečiajam asmeniui. Ieškovės vertinimu, atsakovės sprendimas atmesti jos pasiūlymą dėl neatitikties SAD įsakymo Nr. B-ĮV-426 nurodytoms maisto produktams įsigyti skiriamoms sumoms, t. y. dėl to, kad buvo pasiūlytos mažesnės kainos, nei savivaldybės nustatytos galimos skirti sumos, neatitinka teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų; Pirkimo sąlygose negali būti nustatomos minimalios leistinos produktų įsigijimo kainos, galima nustatyti tik viršutinę ribą. Techninės specifikacijos 42 punkte nustatyta, kad SAD įsakyme Nr. B-IV-426 nurodytos lėšos, skirtos produktams įsigyti, t. y. lėšos, kurias perkančioji organizacija yra pajėgi mokėti, todėl jos negali būti vertinamos kaip minimali produktų įsigijimo kaina, kurią tiekėjas privalėjo įvertinti; taip aiškindama Pirkimo sąlygas atsakovė jas keičia. Pasak ieškovės, minimalių kainų nustatymas draudžiamas ir nesuderinamas su viešųjų pirkimų tikslu – racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas; teiginiai, kad taip siekiama užtikrinti maitinimo kokybę, laikytini manipuliaciniais, nes kokybę galima užtikrinti nustatant specialiuosius reikalavimus, reikalaujant pagrįsti kainą, kontroliuojant sutarties vykdymą ir kitomis priemonėmis.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nemokamo maitinimo klausimai reguliuojami įstatymu. Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo (toliau – SPMĮ) 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydis vienai dienai vienam mokiniui nustatomas vadovaujantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu pusryčių, pietų ir pavakarių patiekalų gamybai reikalingų produktų rinkinių sąrašu; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti (įskaitant pirkimo PVM) skiriama 1,2–7 proc. bazinės socialinės išmokos dydžio suma. Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo 9 punkte reglamentuota, kad lėšų, skiriamų vienai dienai vienam mokiniui, dydį savivaldybės įsteigtose mokyklose ir savivaldybės teritorijose įsteigtose nevalstybinėse mokyklose nustato savivaldybės administracija. SAD įsakymo Nr. B-IV-426 1.1 punkte nustatytos konkrečios vieno mokinio vienos dienos nemokamam maitinimui skiriamų produktų įsigijimo kainos. Remdamasis šiuo teisiniu reguliavimu, teismas padarė išvadą, kad tik savivaldybės administracija gali nustatyti konkretų lėšų, skirtų maisto produktams įsigyti, dydį. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad teikdami pasiūlymus tiekėjai privalėjo laikytis SPMĮ reikalavimų ir tik atsižvelgti į Vyriausybės nutarimu ir atsakovės direktoriaus įsakymu patvirtintas didžiausias galimas mokėti sumas už maisto produktus, pažymėdamas, jog toks argumentas prieštarauja SPMĮ, kuriuo remiantis sukurtas reglamentavimas, nustatantis konkretų lėšų dydį. Teismas pažymėjo, kad Pirkimo sąlygose nurodomuose teisės aktuose, siekiant užtikrinti kokybišką ir tinkamą nemokamą maitinimą, nustatyta suma, skirta vienos dienos vieno mokinio maitinimo maisto produktams įsigyti, o ne nurodytos lėšos, kurias perkančioji organizacija yra pajėgi mokėti tiekėjui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Pirkimo sąlygas ginčyti galima Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – VPĮ) nustatyta tvarka ir terminais, ieškovė to nedarė, priešingai – pateikdama pasiūlymą patvirtino, jog su jomis sutinka, todėl, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tiekėjams taikomas ribojimas ginčyti pirkimo sąlygas, o teismui – jas vertinti, jei jų teisėtumas kvestionuojamas bet kurioje vėlesnėje viešojo pirkimo stadijoje, kai perkančioji organizacija priima sprendimą, teismas sprendė, jog ieškovės pasiūlymas pagrįstai atmestas perkančiajai organizacijai nustačius, jog jis neatitinka Pirkimo sąlygų. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad minimalių kainų nustatymas draudžiamas ir nesuderinamas su viešųjų pirkimų tikslu, pažymėjo, jog Pirkimo sąlygose nustatyta tik minimali produktų įsigijimo kaina, tačiau tiekėjai galėjo varžytis dėl maisto gamybos kainos, kuri nebuvo nustatyta. Dėl to minimalios maisto produktų įsigijimo kainos nustatymas suderintas su viešųjų pirkimų tikslu racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas ir viešuoju interesu užtikrinti vaikų sveikatą, juos maitinant kokybiškais maisto produktais. Teismas sprendė, kad ieškovės pasiūlymas įvertintas pagal Pirkimo sąlygų reikalavimus, nepažeidžiant skaidrumo principo. Teismas pažymėjo, kad ieškovei kyla pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis), ir sprendė, jog ieškovės nurodytos aplinkybės dėl tariamo trečiojo asmens protegavimo neparemtos įrodymais, o tik subjektyvia nuomone, prielaidomis, abstrakčia informacija.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 5 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą nepakeistą; 2014 m. kovo 10 d. papildoma nutartimi paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad teisės aktuose įtvirtinti specialūs mokinių nemokamo maitinimo paslaugų kainų nustatymo kriterijai. Kasacinis teismas, spręsdamas ginčą dėl nemokamo mokinių maitinimo paslaugų viešojo pirkimo, yra pripažinęs, kad vaikų nemokamo maitinimo įkainojimo teisiniu reguliavimu nustatoma ne faktinė (reali) kaina, kurią kaip išlaidas patirs tiekėjai, teikdami šią paslaugą, o savivaldybės už šias paslaugas skiriama suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pontem“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-198/2013). Teisėjų kolegija sprendė, kad perkančioji organizacija turi teisę Pirkimo sąlygose nustatyti tikslią, nekintamą tam tikros pirkimo objekto dalies (nagrinėjamu atveju – maisto produktų) kainą, jei tokios kainos nustatymas yra objektyviai pateisinamas, pagrįstas kitų vertybių apsaugos prioritetu. Pirkimu buvo perkama mokinių maitinimo paslauga, kurios kainą sudaro maisto produktų įsigijimo ir maitinimo paslaugų teikimo kaina. Kolegijos nuomone, atsakovė Techninės specifikacijos 42 punkte nenustatė maisto produktų įsigijimo išlaidų dydžio, tik nurodė konkrečias maisto produktų kainas, palikdama tiekėjams galimybę teikti pasiūlymus dėl patiekalų gamybos išlaidų dydžio; vienos porcijos kainos dalis, kurią sudaro produktams skiriama suma, negali būti nei didesnė, nei mažesnė, tiekėjas ją įrašo kaip fiksuotą, nekintamą kainos dalį. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad SAD įsakymu Nr. B-IV-426 ir Pirkimo sąlygomis nustatyta tik viršutinė maisto produktų įsigijimo kainos riba – sumos, kurias perkančioji organizacija yra pasirengusi kompensuoti, ir konstatavo, jog maisto produktų įsigijimo kaina nustatyta konkrečia suma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė ginčija Techninės specifikacijos 42 punktą. Kadangi ginčyti Pirkimo sąlygas ji pradėjo tik po to, kai jos pasiūlymas buvo atmestas, tai kolegija nekonstatavo pagrindo Techninės specifikacijos 42 punkto teisėtumą vertinti ex officio siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės pasiūlymo įvertinimu kaip neatitinkančio Techninės specifikacijos 42 punkte nustatytų reikalavimų, teisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas. Techninės specifikacijos 42 punkte nustatyta fiksuota maisto produktų įsigijimo kaina yra Pirkimo dokumentuose nustatytas reikalavimas, privalomas visiems jame dalyvaujantiems ir pirkimo sutartį siekiantiems sudaryti tiekėjams be išimties, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šio reikalavimo neįvykdymą tiek perkančioji organizacija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pasiūlymo neatitiktį Pirkimo dokumentuose nustatytiems reikalavimams ir pagrindą atmesti pasiūlymą.

13Kolegija pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką tokiu atveju, kai vienai pirkimo daliai dėl pirkimo specifikos nustačius fiksuotas kainas, kita pirkimo dalis, dėl kurios tiekėjai gali laisvai varžytis, yra pakankamai didelė, palyginti su bendra pirkimo verte, galima pripažinti, kad reali ir veiksminga galimybė konkuruoti egzistavo ir nebuvo pažeisti viešųjų pirkimų principai (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013). Kadangi Pirkimo sąlygose nebuvo nustatytas fiksuotas maisto gaminimo išlaidų dydis ir tiekėjai galėjo varžytis dėl maisto pagaminimo kainos, tai kolegija sprendė, kad dalies Pirkimo objekto kainos fiksavimas ginčo atveju neprieštaravo VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintiems principams ir Pirkimo tikslui. Tiekėjai turėjo galimybę nustatyti galutinę paslaugų kainą, įskaitydami pelno maržą ar su paslaugų teikimu susijusias sąnaudas, priklausančias nuo individualių tiekėjo savybių, kurių negalima prognozuoti iš anksto, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo apribota tiekėjų konkurencija. Kolegija sprendė, kad ieškovė nepagrįstai suabsoliutina racionalaus lėšų naudojimo principą, nurodė, jog mažiausios kainos pasiūlymo pateikimas neatleidžia pirkimo dalyvio nuo pareigos laikytis Pirkimo sąlygų ir nesudaro pagrindo išvadai, kad tokio pasiūlymo pripažinimas neatitinkančiu nustatytų reikalavimų pažeidžia VPĮ nustatytus principus.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Kasatorės teigimu, priimdama skundžiamą nutartį teisėjų kolegija nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos įstatymo įgyvendinamajame teisės akte (įsakyme) nurodytos lėšų sumos (prekėms įsigyti skirti lėšų dydžiai) viešojo pirkimo kontekste gali būti traktuojamos tik kaip didžiausios įmanomos (leistinos), nes tik toks įsakymo ir jame nurodytų skiriamų lėšų dydžių traktavimas užtikrina veiksmingą tiekėjų tarpusavio konkurenciją ir racionalų lėšų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Nacionalinis kraujo centras v. VšĮ Šiaulių apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-406/2011); vaikų nemokamo maitinimo įkainojimo teisiniu reguliavimu nustatomos ne faktinės (realios) išlaidos, kurias patirs tiekėjai, teikdami šią paslaugą, o savivaldybės skiriama suma už šias paslaugas (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013).
  2. Kasatorė įsitikinusi, kad teismai netinkamai aiškino SPMĮ, kurio paskirtis – nustatyti socialinės paramos mokiniams rūšis, dydžius, skyrimo sąlygas, tvarką ir finansavimą. Socialinė parama mokiniams teikiama ne tiesioginiu finansavimu, bet maitinimo paslaugomis; valstybė mokinių maitinimo kaštus kompensuoja. Teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, neatsižvelgė į tai, kad SAD įsakyme Nr. B-IV-426 nurodytos lėšos yra maksimalūs kompensacijos dydžiai, o ne faktinės tiekėjo turimos patirti išlaidos, įsigyjant maisto produktus. Tiekėjas, įvertinęs kompensacijos dydžius, gal pasiūlyti konkurencingiausią kainą, taip sutaupydamas lėšų; minimalią produktų įsigijimo kainą gali nustatyti tik pats tiekėjas, kuris teiks paslaugas, o perkančioji organizacija neturi teisės varžyti jo ekonominės laisvės ir pažeisti viešųjų pirkimų tikslo racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas. Pagal teismų išaiškinimus, tiekėjas, matydamas Pirkimo sąlygose nustatytas kainos ribas, net ir galėdamas pateikti ekonomiškesnį pasiūlymą, būtų priverstas padidinti kainas iki perkančiosios organizacijos nustatytų minimalių ribų; taip tiekėjai gautų sąnaudomis nepagrįstą ir neproporcingai didelį pelną; perkančiosios organizacijos patirtų didesnes išlaidas; būtų užkirstas kelias tiekėjams konkuruoti. Atsakovė atsiliepime į ieškinį sutiko, kad nemokamai valgančių mokinių skaičius sumažėjo, todėl sutaupytos lėšos bus perskirstytos ir kompensacija maisto produktams įsigyti bus padidinta; tokiu atveju, remiantis teismų išaiškinimais, Pirkimą laimėjęs tiekėjas vykdydamas Pirkimo sutartį nebesilaikys SAD įsakymo Nr. B-IV-426, nes jis tuos pačius produktus pirks už mažesnę kainą, nei nustatyta teisės akte.
  3. Teismų argumentas, kad fiksuotomis maisto produktų kainomis siekiama užtikrinti mokinių maitinimą kokybišku maistu, neatitinka pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013, pateikto išaiškinimo, jog kokybė gali būti užtikrinta kitomis priemonėmis – pavyzdžiui, prašant pagrįsti kainą, o ne nustatant nepagrįstus ribojimus. Pasak kasatorės, nėra įrodymų, kad maisto produktai, perkami už šiame įsakyme nurodytą kainą, bus kokybiški, o tie patys produktai, nupirkti už mažesnę kainą – nekokybiški. Teismai neatsižvelgė ir į pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad teisės pažeidimų nebūtų galima konstatuoti tik tokiu atveju, kai vienai pirkimo daliai dėl pirkimo specifikos nustačius fiksuotas kainas, kita pirkimo dalis, dėl kurios tiekėjai gali laisvai varžytis, yra pakankamai didelė, palyginti su bendra pirkimo verte. Visi Pirkime dalyvavę tiekėjai pasiūlė panašias kainas, todėl kasatorė daro išvadą, kad didžiąją pasiūlymo kainos dalį sudaro būtent maisto produktų kaina, o ne maisto gaminimo paslaugų kaina.
  4. Kasatorė pažymi, kad teismų praktika dėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose nurodytų nemokamam maitinimui skiriamų lėšų dydžių aiškinimo yra visiškai skirtinga – nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai sprendė, kad SAD įsakyme Nr. B-IV-426 nurodytos lėšos maisto produktams įsigyti turi būti aiškinamos kaip fiksuotos, o, pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-593-124/2014, nurodė, jog perkančioji organizacija neturi teisės savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme ir pirkimo sąlygose nurodytų kainų laikyti fiksuotomis, nes tai iškreipia tiekėjų konkurenciją. Trečiasis asmuo skirtingose bylose laikosi skirtingos pozicijos – šioje byloje nurodo, kad SAD įsakyme Nr. B-IV-426 ir Techninės specifikacijos 42 punkte yra nustatytos fiksuotos paslaugų kainos, o civilinėje byloje Nr. 2-593-124/2014 pateikė ieškinį, įrodinėdamas, jog fiksuotų kainų nustatymas pirkimo sąlygose yra neteisėtas, iškreipia tiekėjų konkurenciją.

16Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti; palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nepateikta įrodymų ir nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis kasatorei būtų suteikta teisė reguliuoti (keisti, mažinti) nemokamam maitinimui naudojamiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydį; teikdama pasiūlymą kasatorė savavališkai sumažino SAD įsakymu Nr. B-IV-426 nustatytą nemokamam maitinimui naudojamiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydį. Anot atsakovės, kasatorė klaidingai interpretuoja kasacinio teismo praktiką dėl viešojo pirkimo tikslo; neracionalu teikti Pirkimo sąlygų neatitinkantį pasiūlymą, pažeisti viešąjį interesą ir netinkamai aiškinti valstybės skiriamą paramą nepasiturinčių šeimų vaikams.
  2. Atsakovė pažymi, kad Pirkimo sąlygose nebuvo nustatytas fiksuotas maisto gaminimo išlaidų dydis, todėl tiekėjai, teikdami pasiūlymus, turėjo lygias galimybes varžytis. Kasatorė teisės aktuose nustatyta tvarka neginčijo Pirkimo sąlygų, o galimybė tai padaryti vėlesnėje viešojo pirkimo stadijoje, kaip tinkamai konstatavo bylą sprendę teismai, yra ribojama.
  3. Atsakovės vertinimu, kasatorės nurodomas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-593-124/2014, šioje byloje netaikytinas, nes skyrėsi bylų faktinės aplinkybės – kasatorės nurodytoje byloje spręstas ginčas dėl viešojo pirkimo, kuriame tiekėjams nebuvo suteikta teisės varžytis (tiekėjai privalėjo pateikti vienos dienos vieno mokinio maitinimo kainą, kuri turėjo būti ne mažesnė ir ne didesnė už Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatytą maksimalią kainą).

17Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Trečiasis asmuo nurodo, kad perkančioji organizacija, vykdydama Pirkimą, privalo vadovautis ne tik VPĮ, bet ir laikytis reikalavimų, kurie nustatyti specialiuosiuose teisės aktuose – SPMĮ, jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos apraše, SAD įsakyme Nr. B-IV-426). Tiek SPMĮ, tiek Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos apraše nurodytos vienai dienai vienam mokiniui skiriamų lėšų ribos; nustatyti konkrečią vienos dienos nemokamo maitinimo maisto produktų vienam mokiniui įsigijimo kainą palikta konkrečios savivaldybės administracijos diskrecijai (nagrinėjamu atveju ji nustatyta SAD įsakymu Nr. B-IV-426). Kadangi šis įsakymas yra galiojantis ir teisėtas, tai perkančioji organizacija neturėjo galimybės jį ignoruoti ir juo nesiremti. Nesutikdamas su kasatore, trečiasis asmuo nurodo, kad kaina yra tiesiogiai susijusi su teikiamo maisto kokybe (priešingai nei kraujo ar kraujo komponentų, kurių pirkimo teisėtumo klausimas vertintas kasatoriaus cituojamoje kasacinio teismo byloje Nr. 3K-3-406/2011); jei pirkimo sąlygose nebūtų nustatytos maisto produktų įsigijimo kainos, bet kuris tiekėjas galėtų įsigyti labai pigių nekokybiškų ar nustatytų maistingumo ir higienos normų neatitinkančių maisto produktų. Teisės aktuose maisto produktų mokiniams maitinti įsigijimo kainos nustatytos ne vien tik siekiant apibrėžti tokių išlaidų kompensavimo dydį, tačiau ir užtikrinti, kad nebus perkami prastesni ir minimalaus nustatyto kokybės standarto neatitinkantys produktai ir taip nebus taupoma mokinių gerovės sąskaita. Vykdant viešąjį pirkimą, kainos klausimas nėra absoliutus; svarbu užtikrinti viešųjų pirkimų principų laikymąsi; racionalaus lėšų panaudojimo tikslas nedaro įtakos ir nepateisina viešųjų pirkimų principų pažeidimų.
  2. Trečiasis asmuo nesutinka su kasatorės argumentais, kad priimant skundžiamus teismų procesinius sprendimus buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos skunde nurodytose bylose. Trečiojo asmens teigimu, pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013, nepateiktas išaiškinimas, kad maisto produktams skiriamų sumų fiksavimas yra negalimas – teismas sprendė, jog toje konkrečioje byloje „perkančioji organizacija, nustačiusi fiksuotą tiesioginių maisto gaminimo išlaidų dydį, nepateikė patikimo (įtikinamo) tokių reikalavimų nustatymo pagrindimo“, todėl tokia priemonė teismo pripažinta neproporcinga; kasacinis teismas nepasisakė dėl kainos fiksavimo teisėtumo tuo atveju, jei tai grindžiama teisės aktų reikalavimais. Iš nurodytoje nutartyje pateiktų išaiškinimų darytina išvada, kad kai minimalios galimos išlaidos maisto produktams yra pagrįstos siekiu užtikrinti maisto kokybę, jos yra ir proporcingos, ir teisėtos. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011, teismas išaiškino fiksuotų ir didžiausių kainų skirtumą, tačiau nepasisakė dėl žemutinės kainos ribos; ši nutartis priimta civilinėje byloje, kurioje vertinta viso perkamo objekto – kraujo komponentų – kaina, o ne vienos jo dalies (nagrinėjamu atveju – maisto produktų) kainos dydis. Abiejose nurodytose kasacinio teismo nutartyse spręsta, kad kainos fiksavimas yra galimas, kai pateikiamas pagrįstas jo motyvas. Ginčo šioje byloje atveju toks fiksavimas pagrįstas galiojančiomis teisės normomis, kuriomis perkančioji organizacija privalo vadovautis.
  3. Trečiojo asmens vertinimu, kasaciniu skundu ginčijamos Pirkimo sąlygos (Techninės specifikacijos 42 punktas). Atsiliepime pažymima, kad tai daroma praleidus nustatytą terminą, tik kai kasatorė sužinojo apie jos pasiūlymo atmetimą, tai įrodo jos veiksmų nesąžiningumą. Pirkimo sąlygos parengtos remiantis SAD įsakymu Nr. B-IV-426, kuris yra norminis administracinis aktas ir kurio galiojimas gali būti kvestionuojamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl kasatorė, nesutikdama su šiuo įsakymu, turėjo teisę ginčyti jo teisėtumą ABTĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais, tačiau to nepadarė.
  4. Trečiasis asmuo nesutinka, kad teismų praktika šios kategorijos bylose skirtinga, ir pažymi, jog kasatorės nurodomas Šiaulių apygardos teismo sprendimas priimtas civilinėje byloje (bylos Nr. 2-539-124/2014), kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (nurodytoje byloje perkančioji organizacija buvo nustačiusi fiksuotą viso pirkimo objekto kainą – tiekėjai galėjo varžytis tik dėl pasiūlymo pateikimo laiko).

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos teismas gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

21Šalys iš esmės nesutaria dėl Pirkimo sąlygos, inter alia aiškintinos pagal nemokamo vaikų maitinimo teisinį reguliavimą, susijusios su pirkimo objekto (jo dalies) kainos fiksavimu. Techninės specifikacijos 42 punkte (toliau – ginčo Pirkimo sąlyga) įtvirtinta, kad lėšų, skiriamų maisto produktams nemokamam maitinimui įsigyti, dydžiai nustatyti Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos apraše ir SAD įsakymo Nr. B-ĮV-426 1.1 punktu.

22Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo 1 punkte nurodyta, kad juo nustatoma mokinių nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų vienai dienai vienam mokiniui lėšų dydžio nustatymo tvarka; 2 punkte – lėšų, skiriamų vienai dienai vienam mokiniui [produktų įsigijimo dalies], dydis priklauso nuo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyto bazinės socialinės išmokos dydžio; 4 punkte įtvirtinta, kad nemokamas maitinimas valstybinių mokyklų mokiniams teikiamas apskrities viršininko administracijos ar švietimo ir mokslo ministro nustatyta, o savivaldybių ir nevalstybinių mokyklų mokiniams – savivaldybės tarybos nustatyta mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarka; 7 punkte – mokyklos steigėjas turi teisę skirti mokiniams nemokamą maitinimą mokyklose iš savo ir įstatymų nustatyta tvarka gautų kitų lėšų, skatina mokyklas dalyvauti kitų institucijų vykdomose vaikų maitinimo programose; 9 punkte – lėšų, skiriamų vienai dienai vienam mokiniui, dydį valstybinėse mokyklose nustato apskrities viršininko administracija ar Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės įsteigtose mokyklose ir savivaldybės teritorijose įsteigtose nevalstybinėse mokyklose – savivaldybės administracija; 10 punkte nustatyta, kad apskrities viršininko administracija ar Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės administracija atskirų rūšių nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti gali nustatyti mažesnius už nurodytuosius šio aprašo 8 punkte lėšų, skiriamų vienai dienai vienam mokiniui, dydžius, jeigu mokykla dalyvauja kitų institucijų vykdomose vaikų maitinimo programose ir mokiniams maitinti skiriama papildomai maisto produktų.

23Taip pat pažymėtina, kad pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1770, kuriuo patvirtintas Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašas, priimtas įgyvendinant SPMĮ 3 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos apraše mokyklų steigėjams nustato rekomenduojamas mokinių nemokamo maitinimo rūšis (pusryčiai, pietūs, pavakariai, maitinimas mokyklose organizuojamose dieninėse vasaros poilsio stovyklose). Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jo taikymo paskirtis – nustatyti socialinės paramos mokiniams rūšis, dydžius, skyrimo sąlygas, tvarką ir finansavimą. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (šia nuostata inter alia grindžiamas SAD įsakymo Nr. B-ĮV-426 priėmimas) įtvirtinta, kad nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti (įskaitant prekių pirkimo pridėtinės vertės mokestį) skiriama nuo 1,2 iki 7 procentų bazinės socialinės išmokos dydžio suma.

24SAD įsakymo Nr. B-ĮV-426 1 punkte nurodyta, kad administracijos direktorius nustato vienos dienos vieno mokinio nemokamo maitinimo kainas, o 1.2 punkte – kad patiekalų gamybos išlaidos skaičiuojamos, vadovaujantis Vilkaviškio rajono savivaldybės mokyklose paslaugų teikimo 2008 m. liepos 14 d. sutartimi Nr. J2-540 (patiekalų gamybos išlaidas sudaro 25 proc. produktų kainos).

25Šioje byloje kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais iš byloje nustatytų duomenų sprendžia dėl: a) atsakovės sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą pagal ginčo Pirkimo sąlygą; b) dėl perkančiųjų organizacijų teisės ir galimybių fiksuoti nemokamo vaikų maitinimo paslaugų kainą (ar jos dalį).

26Dėl atsakovės sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo

27Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys nesutaria dėl ginčo Pirkimo sąlygos taikymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkimo sąlygų analizė – ne fakto klausimas, taigi galimas spręsti kasaciniame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą sujungtose civilinėse bylose AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, UAB „Pireka“, bylos Nr. 3K-3-436/2011). Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad ieškovė ikiteisminėje ginčo stadijoje ir teismo procese nuosekliai laikėsi pozicijos dėl ginčo Pirkimo sąlygos turinio aiškinimo ir netinkamo šios nuostatos taikymo atsakovei vertinant jos pasiūlymą. Perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo vertinimas priklauso nuo to, ar pagal bylos aplinkybes bus nustatyta, kad atsakovė ginčo Pirkimo sąlygoje aiškiai įtvirtino pirkimo objekto dalies (produktų įsigijimo) kainos fiksavimą ar ne.

28Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad tik savivaldybės administracija turi teisę nustatyti konkretų lėšų dydį maisto produktams įsigyti, šis dydis buvo įtvirtintas ginčo Pirkimo sąlygoje, kuri aiškintina taip, jog perkančioji organizacija maisto produktų, skirtų patiekalų gamybai, kainą nustatė kaip fiksuotą, t. y. nekintamą (negalima pateikti nei mažesnės, nei didesnės), o ne kaip didžiausią galimą pateikti ir perkančiajai organizacijai priimtiną kainą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia teismų pozicija nesutinka ir pagal toliau dėstomus argumentus keičia skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

29Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013 (joje spręstas panašaus pobūdžio ginčas kilo tarp tų pačių tiekėjų ir kitos perkančiosios organizacijos), konstatuota, kad viešojo pirkimo konkursai bendrojo lavinimo mokyklų mokinių nemokamo maitinimo paslaugoms pirkti organizuojami laikantis šią socialinę paramą mokiniams reglamentuojančio SPMĮ ir Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo nustatyto reguliavimo; nemokamo maitinimo įkainojimo teisiniu reguliavimu nustatoma ne faktinė (reali) kaina, kurią kaip išlaidas patirs tiekėjai, teikdami šią paslaugą, o savivaldybės už šias paslaugas skiriama suma. Taigi tokiu išaiškinimu kasacinio teismo spręsta, kad į Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo ir SPMĮ, kuriais anuomet savo sprendimą nustatyti konkurso sąlygas taip pat grindė kita perkančioji organizacija, reguliavimo sritį patenka ne konkretaus vieno patiekalo ar produkto ekonominė vertė (kaina), kurią kaip reikalavimą tiekėjams konkurse būtų galima įtvirtinti, o valstybės ir vietos valdžios įsipareigojimas užtikrinti tam tikro lygio socialinę garantiją vaikams. Šiame kontekste kasacinio teismo kitoje byloje taip pat konstatuota, kad nemokamo mokinių maitinimo paslaugos skirtos mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams; tokia paslauga, kurios teikimo pareiga tenka savivaldybėms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 10 punktas), užtikrina ir įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, inter alia 38 straipsnio (valstybė saugo ir globoja šeimą), 39 straipsnio (valstybė šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikia paramą) ir 52 straipsnio (valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą įstatymų numatytais atvejais), įgyvendinimą; mokinių nemokamas maitinimas bendrojo lavinimo mokyklose yra sudėtinė valstybės socialinės apsaugos sistemos dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011).

30Tai, kad SPMĮ ir Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo teisiniu reguliavimu nustatyta ne tiekėjo teisė (galimybė) perkančiajai organizacijai teikti konkrečios kainos (ar jos dalies) pasiūlymą ar šios teisė nustatyti tokio pobūdžio suvaržymą, o siekiama įtvirtinti minimalią valstybės ir savivaldos socialinės paramos mokiniams (dėl to ir jų tėvams) garantiją, matyti ir iš kitų SPMĮ ir Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo nuostatų, nurodytų šioje nutartyje. Įstatymo ir įstatymo įgyvendinamojo teisės akto priėmimo tikslai, reguliavimo apimtis ir sritis neleidžia daryti priešingos išvados. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ginčo Pirkimo sąlygoje, tiek Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos apraše (taip pat ir SPMĮ) vartojama sąvoka „lėšų, skiriamų produktams įsigyti, dydis“ ir tik SAD įsakyme Nr. B-ĮV-426 įtvirtinta kainos sąvoka. Šios sąvokos aiškintinos sistemiškai, nes vieni teisės aktai priimti kitų pagrindu, todėl tarp jų neturėtų būti esminio skirtumo. Be to, kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant būtent dėl kainos kvalifikavimo kaip fiksuotos ar didžiausios leistinos, ši sąvoka buvo aiškinama inter alia pagal aukštesnės teisinės galios (įstatymo) priėmimo tikslus, atsižvelgiant į reguliuojamų santykių sritį, kitus reikšmingus aspektus (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ Nacionalinis kraujo centras v. VšĮ Šiaulių apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-406/2011).

31Taigi nemokamo vaikų maitinimo reguliavimu saistomos valstybės ir vietos valdžios institucijos arba šios su atitinkamomis švietimo įstaigomis jų finansinių (biudžetinių) santykių srityje, bet ne dėl viešojo pirkimo teisinių santykių, a fortiori dėl tiekėjų pasiūlymuose teikiamos kainos ar jos dalies fiksavimo. Priešingai, pagal Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašą, atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, lėšų suma, skiriama produktams įsigyti, gali būti mažinama, tačiau ne daugiau nei iki SPMĮ įtvirtintos ribos (1,2 proc. bazinės socialinės išmokos). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad SPMĮ 3 straipsnio 2 dalyje, kurios pagrindu patvirtintas šis aprašas, įtvirtinta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos teisė nustatyti tik rekomenduojamas mokinių nemokamo maitinimo rūšis, tačiau ne produktams įsigyti skiriamų lėšų dydį (tai nurodyta įstatymo 7 straipsnyje), juolab jį susiejant su konkrečiu, nekintamu dydžiu, privalomu tiekėjams, dalyvaujantiems maitinimo paslaugų viešuosiuose pirkimuose. Pažymėtina, kad mokinių maitinimui skiriamos paramos dydžio (tam tikrų minimalių ir maksimalių ribų) nustatymas inter alia pagrįstas finansavimo šaltiniu (SPMĮ 4 straipsnio 1 dalis), todėl šie dydžiai – ne tik socialinė garantija jos reikalingiems asmenims, tačiau ir jos teikėjų, pirmiausia valstybės, finansinė apsauga.

32Pažymėtina, kad nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013, pirmiau nurodytas aiškinimas pateiktas dėl SPMĮ 14 straipsnio 3 dalies, Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo 4, 8.1 punktų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nurodyti ir kasatorės skundžiami išaiškinimai yra dėl tų pačių teisės normų, todėl žemesnės instancijos teismai, atsižvelgdami į kasacinio teismo poziciją šiuo klausimu, negalėjo padaryti akivaizdžiai priešingos tų pačių teisės aktų nuostatų aiškinimo išvados. Neginčytina, kad nagrinėjamoje byloje perkančioji organizacija fiksavo kitos apimties paslaugos dalies kainą, palyginti su 2013 m. byloje nagrinėtu ginču, tačiau savo sprendimus argumentavo iš esmės analogiškai. Kasacinis teismas taip pat atkreipia dėmesį į prieštaringą apeliacinės instancijos teismo ginčo Pirkimo sąlygos aiškinimą vienu metu teigiant, kad atsakovė nenustatė minimalaus ar maksimalaus maisto produktams įsigyti išlaidų dydžio, tik nurodė konkrečius lėšų skiriamų maisto produktams įsigyti dydžius, palikdama tiekėjams galimybę teikti pasiūlymus tik dėl patiekalų gamybos išlaidų dydžio, tačiau kartu nurodant, jog produktams skiriama suma vienos porcijos kainoje negali būti nei didesnė, nei mažesnė, tiekėjas tą sumą įrašo kaip fiksuotą, nekintamą kainos dalį į būsimo pasiūlymo lentelę. Iš tiesų kainos ar jos dalies fiksavimas de jure ir reiškia minimalios ir maksimalios jos ribų nustatymą ir taikymą kartu, kurį apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo kaip kainą, nustatytą „tvirta suma“.

33Teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atskirti šalių ginčui spręsti aktualius klausimus: ar perkančioji organizacija ginčo Pirkimo sąlygoje nustatė fiksuotą pirkimo objekto dalies kainą ir ar ji tokią teisę turėjo. Pirmasis klausimas iš esmės susijęs su ginčo Pirkimo sąlygos turiniu ir jos taikymu. Ieškovė viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad iš aptariamos Pirkimo nuostatos neišplaukia akivaizdus ribojimas pateikti mažesnę produktų įsigijimo kainą. Teisėjų kolegija su tuo iš esmės sutinka. Pažymėtina, kad ieškovei, dalyvavusiai kituose šių paslaugų pirkimuose bei ginčuose dėl jų ir žinant kasacinio teismo išaiškinimus dėl aktualaus teisinio reguliavimo, galėjo kilti teisėtų lūkesčių dėl tokio ginčo Pirkimo sąlygos turinio, pagal kurį šioje nebuvo įtvirtintos fiksuotos kainos dalies. Šiame kontekste kasacinio teismo jau konstatuota, kad viešojo pirkimo specifikacijų apimtis turi būti nustatoma iš potencialių viešojo pirkimo dalyvių pozicijų, nes viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų tikslas yra būtent užtikrinti jų galimybę dalyvauti juos dominančiuose viešuosiuose pirkimuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Estravel Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-272/2013, ir joje nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką).

34Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėjo teisiškai nepagrįstą išvadą ieškovės reikalavimą kvalifikuoti kaip ginčo Pirkimo sąlygos ginčijimą. Ieškovės, kaip ir kitų tiekėjų, sutikimas su Pirkimo sąlygomis šios išvados nekeičia. Kasacinio teismo jau spręsta, kad viešojo pirkimo dokumentų formuluotės dėl sutikimo su konkurso sąlygomis (pvz., šiuo pasiūlymu pažymime, kad sutinkame su visomis pirkimo sąlygomis, nustatytomis <...> atviro konkurso sąlygose) iš esmės deklaratyvios, o vienintelė aplinkybė, kad perkančioji organizacija jas (formuluotes) įtvirtino dokumentuose ir dėl to jos turėjo būti perkeltos į pasiūlymus, per se neriboja tiekėjų teisės ginčyti atitinkamų konkurso nuostatų (žinoma, jei nėra kitų apribojimų); be to, toks pirmiau nurodytos formuluotės perkėlimas į pasiūlymą kvalifikuotinas ne kaip dalyvio valios išraiška, o kaip perkančiosios organizacijos nustatytos pasiūlymo formos laikymasis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „IO projects“ v. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, bylos Nr. 3K-3-496/2014).

35Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė pavėluotai kvestionavo ginčo Pirkimo sąlygą, nes pirmiau aptartas jos teisėtas lūkestis dėl tam tikros šios nuostatos sampratos nesukėlė poreikio ginti savo pažeistų teisių. Pažymėtina, kad, pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009). Be to, perkančiosios organizacijos valios ir ketinimų, jei jų iš tiesų tokių buvo, svarba sumenksta, jei ji pirkimo sąlygose juos netinkamai ir nesuprantamai materializuoja (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2013). Taigi, net jei ginčo Pirkimo sąlyga atsakovė siekė fiksuoti pirkimo objekto dalies kainą, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, tokia jos valia iš šios sąlygos turinio aiškiai neišplaukia.

36Teisėjų kolegija nurodo, kad tiekėjų teises ribojančios konkursų nuostatos pirkimo dokumentuose turi būti įtvirtintos aiškiai, be dviprasmybių, taip laikantis iš VPĮ 24 straipsnyje perkančiosioms organizacijoms nustatyto imperatyvo (šiame kontekste žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-94/2013), o dėl teises ribojančio pobūdžio šis imperatyvas tampa dar svarbesnis ir aktualesnis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo Pirkimo sąlygoje perkančioji organizacija tiekėjams aiškiai neįtvirtino draudimo, kurio turinys vidutiniam atitinkamos rinkos dalyviui nekeltų abejonių, pasiūlymuose pateikti ne konkrečias (fiksuotas) produktų įsigijimo kainas (t. y. mažesnes už fiksuotus dydžius), todėl atsakovės sprendimas šiuo pagrindu (t. y. dėl draudimo nesilaikymo) atmesti ieškovės pasiūlymą yra neteisėtas ir naikinamas.

37Dėl perkančiųjų organizacijų teisės fiksuoti nemokamo vaikų maitinimo paslaugų kainą (ar jos dalį)

38Byloje aktualus ir antrasis šalių ginčo aspektas – ar perkančiosios organizacijos gali (turi teisę) fiksuoti nemokamo vaikų maitinimo paslaugos kainą (ar jos dalį). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokią perkančiųjų organizacijų teisę pripažino, jos įgyvendinimą susiejo su tam tikrų visuomenei svarbių vertybių, inter alia vaikų sveikata, apsauga. Kasacinis teismas, nors šioje nutartyje jau sprendė, kad ginčo Pirkimo sąlygoje expressis verbis neįtvirtinta tokio pobūdžio reikalavimo pateikti nekintamos kainos (ar jos dalies) pasiūlymą, todėl ieškovės pasiūlymo atmetimas kvalifikuotinas kaip neteisėtas, vis dėlto, vykdydamas viešąją teisės aiškinimo ir vienodo teisės normų taikymo užtikrinimo funkciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Vilniaus „Spindulio“ pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-333/2013), šioje byloje pasisakys dėl perkančiųjų organizacijų teisės riboti tiekėjų galimybę pateikti mažesnę nei konkreti pirkimo sąlygose įtvirtinta kaina. Teisėjų kolegija nurodo, kad dėl šio ginčo aspekto kasacinis teismas neperžengia ginčo ribų ir nesprendžia ex officio, nes dėl šio ginčo aspekto šalys nesutarė viso proceso metu.

39Teisėjų kolegija pabrėžia, kad VPĮ perkančiajai organizacijai suteikiamos teisės viešojo pirkimo procese privalo būti naudojamos taip, kad tai nelemtų neribotos jos diskrecijos, perkančiosios organizacijos sprendimai pagal VPĮ nuostatas ar pirkimų taisykles turi būti motyvuoti bei objektyviai pagrįsti, priimami sprendimai bet kokiu atveju negali pažeisti viešųjų pirkimų principų, nukrypti nuo viešųjų pirkimų tikslo. Kasacinio teismo jau spręsta, kad, nepaisant aplinkybės, jog perkančioji organizacija siekia teisėto, VPĮ ar kitų teisės aktų prasme leistino ir siektino tikslo, tačiau jai pasirinkus netinkamas priemones, jos sprendimas nustatyti atitinkamas pirkimo sąlygas pripažintinas neteisėtu kaip prieštaraujantis proporcingumo principui. Tokia išvada darytina inter alia tada, kai nustatoma, kad perkančiosios organizacijos siekiamo tikslo buvo ir yra galima pasiekti mažiau tiekėjus varžančiomis priemonėmis. Proporcingumo principo turinį sudaro siekiamų tikslų ir jiems pasiekti pasirenkamų priemonių derinimas. Toks priemonių adekvatumo tikslams vertinimas turi būti grindžiamas tinkamumo ir reikalingumo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Specialus autotransportas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-249/2011).

40Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į kasacinę praktiką dėl pirkimo tikslo sudaryti ekonomiškai racionalią sutartį ir perkančiosios organizacijos pareigos užtikrinti nesuvaržytą tiekėjų konkurenciją. Nesuvaržyta tiekėjų konkurencija – vienas svarbiausių viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo siekių, iš VPĮ implicitiškai išplaukiantis reikalavimas, kurio neįtvirtinimas įstatyme expressis verbis nepaneigia šio perkančiajai organizacijai keliamo reikalavimo. Dėl to, konstatavus šio imperatyvo pažeidimą, teismas pagrįstai sprendžia dėl pirkimų tikslo netinkamo siekimo ar nepasiekimo (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011). Tokia pozicija grindžiama tikėtina prielaida, kad kai tiekėjų konkurencija kuo mažiau varžoma, perkančiajai organizacijai siūlomos pirkimo objekto kainos labiau prisideda prie tikslo racionaliai panaudoti pirkimui skirtas lėšas, negu apribojus (nepagrįstai) dalyvavimą pirkimo procedūrose. Pažymėtina, kad šis reikalavimas, t. y. racionalus lėšų panaudojimas nesuvaržytos konkurencijos sąlygomis – atskiras perkančiosios organizacijos veiksmų nustatymo ir vertinimo kriterijus (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011).

41Pirmiau nurodytoje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/20103, kasacinis teismas konstatavo, kad konkurenciją ribojančios pirkimo sąlygos, taip pat ir tam tikros pirkimo dalies tikslios, nekintamos kainos nustatymas turi būti objektyviai pateisinamas, pagrįstas kitų vertybių apsaugos prioritetu; tik tokiu atveju, kai vienai pirkimo daliai dėl pirkimo specifikos nustačius fiksuotas kainas, kita pirkimo dalis, dėl kurios tiekėjai gali laisvai varžytis, yra pakankamai didelė, palyginti su bendra pirkimo verte, galima pripažinti, kad reali ir veiksminga galimybė konkuruoti egzistavo ir nebuvo pažeisti viešųjų pirkimų principai. Taigi iš pristatyto ratio decidendi išskirtinos dvi viena kitą papildančios teisės aiškinimo taisyklės: pirma, tiekėjų tarpusavio varžymosi ribojimas dėl pirkimo objekto ar jo dalies kainos ribojimo privalo būti objektyviai pagrįstas (proporcingumo principas), antra, kai šis ribojimas pateisinamas, pavyzdžiui, dėl svarbių vertybių apsaugos turi būti užtikrinta reali tiekėjų konkurencija (greičiausiai pasiūlymą pateikusio dalyvio išrinkimo laimėtoju ar panašios situacijos draudimas).

42Dėl pirmojo aptariamo ribojimo kriterijaus nustatymo nurodytoje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013, kasacinio teismo konstatuota, kad perkančioji organizacija nepagrindė pateisinamo poreikio nustatyti fiksuotą tiesioginių išlaidų maisto gaminimui kainos dydį; siekis išvengti situacijos, kad tiekėjai nesiūlytų pernelyg mažų maisto gaminimo išlaidų, o laimėję konkursą jų nedengtų maisto produktams įsigyti skirtų lėšų sąskaita, iš dalies gali būti pasiektas taikant VPĮ 40 straipsnyje nustatytas priemones, jei nustatoma neįprastai maža pasiūlyta kaina; nustatant fiksuotą pagrindinės maisto gaminimo išlaidų dalies dydį, tiekėjai netenka galimybės siūlyti mažesnę kainą, todėl toks ribojimas reiškia neracionalų pirkimui skiriamų lėšų naudojimą ir prieštarauja viešojo pirkimo tikslui (VPĮ 3 straipsnio 2 dalis); tiekėjai pasiūlymais perkančiajai organizacijai labiau prisidėtų prie tikslo racionaliai panaudoti pirkimui skirtas lėšas, jeigu jų konkurencija nebūtų varžoma nepagrįstais dalyvavimo pirkimo procedūrose ribojimais.

43Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentas, susijęs su produktų (dėl to ir patiekalų) kokybe, kuriuo grindžiama perkančiosios organizacijos teisė fiksuoti pirkimo objekto dalies kainą, tapatus kasacinio teismo praktikoje analizuotiems kainos fiksavimo pagrindimams, kurie vertinti kaip nepagrindžiantys tokio instrumento taikymo dėl neatitikties proporcingumo principui ir konkurencijos užtikrinimui. Teisėjų kolegijai sutinka su kasatorės argumentu, kad konkreti produkto kaina (juolab kad jų skirtumas tiekėjų pasiūlymuose buvo itin mažas), nors ir gali sudaryti prielaidas nusipirkti kokybiškas paslaugas, tačiau per se to neužtikrina ir de minimis tai nėra vienintelė (ir tokio paties teisių suvaržymo pobūdžio kaip kitos) priemonė šiam tikslui pasiekti (pvz., perkančiosios organizacijos gali siekti, kad nemokamo vaikų maitinimo viešieji pirkimai būtų centralizuoti šalies mastu, jos gali atskirai įsigyti maisto produktus ir patiekalų gaminimo paslaugas, galiausiai – jos, švietimo įstaigos (jei ne pačios vykdo pirkimo procedūras), vaikų tėvai ar kitos institucijos gali tikrinti tinkamą viešojo pirkimo sutarties vykdymą inter alia dėl produktų kokybės, atsižvelgdami į pirkimo sąlygas (pvz., maisto kaloringumas) dėl produktų atitikties sveikatos ir higienos normoms ir pan.). Atsižvelgiant į tai, teismų procesiniuose sprendimuose padaryta išvada dėl kainos ir kokybės santykio nėra teisiškai pagrįsta.

44Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kad kasaciniame ir kitų instancijų teismuose nagrinėjama nemažai panašaus pobūdžio tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų, o dėl jų kasacinio teismo praktika iš esmės suformuota, siekdama palengvinti jų nagrinėjimą ir sumažinti teismų darbą, sprendžia esant pagrindą išaiškinti, jog esant dabartiniam ar iš esmės panašiam socialinės paramos, inter alia nemokamo vaikų maitinimo, teisiniam reguliavimui, perkančiosios organizacijos nemokamo vaikų maitinimo paslaugų pirkimuose, kuriuose pasiūlymai vertinami pagal mažiausios kainos kriterijų, negali (neturi teisės) fiksuoti paslaugos ar jos dalies kainos (t. y. nustatyti tam tikrą konkrečią jos išraišką, privalomą tiekėjams). Teismai pagal tiekėjų reikalavimus ar, esant reikalui, ex officio privalo spręsti dėl tokių pirkimo sąlygų ar jų taikymo teisėtumo bei padarinių (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011).

45Dėl procesinės bylos baigties

46Atsižvelgdama į šios nutarties argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės sprendimas atmesti ieškovės pasiūlymą ir nustatyti laimėtojų eilę neteisėtas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, kuriais atmesti ieškovės reikalavimai, pripažintini teisiškai nepagrįstais, todėl keistini.

47CVP IS duomenimis, atsakovė su trečiuoju asmeniu 2014 m. balandžio 1 d. sudarė viešojo paslaugų pirkimo sutartis dėl visų pirkimo objekto dalių. Pagal kasacinio teismo praktiką vaikų (ir kitų asmenų) nenutrūkstamas maitinimas pripažįstamas viešuoju interesu, nusveriančiu sąžiningą tiekėjų varžymąsi, todėl neteisėtai sudaryti viešojo pirkimo sandoriai išsaugojami, o perkančiajai organizacijai skiriama alternatyvioji sankcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pontem“ v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-334/2014). Dėl pirkimo objekto (maitinimo paslaugos) pobūdžio teismai paprastai taiko pirkimo sutarties trukmės sutrumpinimą (VPĮ 952 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

48Teisėjų kolegija sprendžia sutrumpinti atsakovės ir trečiojo asmens sudarytų keturių sutarčių trukmę iki 2015 m. vasario 27 d.

49Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

50Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas (pritaikyta alternatyvi sankcija), turi būti perskirstomos žemesnės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

51Pateikdama ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus, ieškovė sumokėjo po 750 Lt žyminio mokesčio, iš viso 2250 Lt, kuris, priėmus naują sprendimą ir patenkinus ieškovės ieškinio, apeliacinio ir kasacinio skundo reikalavimus, jai priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

52Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama apeliacinį ir kasacinį skundus ieškovė turėjo atitinkamai 2904 Lt ir 7265,45 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurių atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės. Prašomų atlyginti išlaidų dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.10 ir 8.13 punktuose nurodytus dydžius, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 2000 Lt už apeliacinio ir 2500 Lt už kasacinio skundo parengimą, iš viso – 4500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

53Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

54Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartį ir 2014 m. kovo 10 d. papildomą nutartį bei priimti naują sprendimą.

55Ieškinį tenkinti. Panaikinti atsakovės Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Viešojo pirkimo komisijos 2013 m. spalio 3 d. raštu Nr. (33) (24.1)-SD-VŠ-358 įformintus sprendimus: a) ieškovės UAB „Pontem“ pasiūlymą visoms pirkimo dalims pripažinti neatitinkančiu Techninės specifikacijos 42 punkto ir jį atmesti; b) nustatyti laimėtojų eilę I, II, III ir IV pirkimo objekto dalims.

56Taikyti alternatyviąsias sankcijas: atsakovės Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens viešosios įstaigos „Kretingos maistas“ 2014 m. balandžio 1 d. sudarytų viešojo paslaugų pirkimo sutarčių (pagal I, II, III ir IV pirkimo objekto dalis) galiojimo terminus sutrumpinti iki 2015 m. vasario 27 d.

57Priteisti UAB „Pontem“ (j. a. k. 221412030) iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos (j. a. k. 188774441) 6750 (šešis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti) atlyginimo.

58Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nemokamo... 6. Ieškovė UAB „Pontem“ (toliau – ieškovė, kasatorė) kreipėsi į... 7. Byloje nustatyta, kad atsakovė Centrinės viešųjų pirkimų informacinės... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė;... 10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nemokamo maitinimo klausimai... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad teisės aktuose... 13. Kolegija pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką tokiu atveju, kai... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį pagrindiniai teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 16. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti;... 17. Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 20. Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų... 21. Šalys iš esmės nesutaria dėl Pirkimo sąlygos, inter alia aiškintinos... 22. Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo 1 punkte nurodyta, kad... 23. Taip pat pažymėtina, kad pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 24. SAD įsakymo Nr. B-ĮV-426 1 punkte nurodyta, kad administracijos direktorius... 25. Šioje byloje kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais iš... 26. Dėl atsakovės sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys nesutaria dėl ginčo Pirkimo sąlygos... 28. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad tik savivaldybės... 29. Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.... 30. Tai, kad SPMĮ ir Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarkos aprašo... 31. Taigi nemokamo vaikų maitinimo reguliavimu saistomos valstybės ir vietos... 32. Pažymėtina, kad nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2013,... 33. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atskirti šalių ginčui spręsti... 34. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės... 35. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė pavėluotai... 36. Teisėjų kolegija nurodo, kad tiekėjų teises ribojančios konkursų... 37. Dėl perkančiųjų organizacijų teisės fiksuoti nemokamo vaikų maitinimo... 38. Byloje aktualus ir antrasis šalių ginčo aspektas – ar perkančiosios... 39. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad VPĮ perkančiajai organizacijai suteikiamos... 40. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į kasacinę praktiką dėl... 41. Pirmiau nurodytoje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/20103,... 42. Dėl pirmojo aptariamo ribojimo kriterijaus nustatymo nurodytoje nutartyje,... 43. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentas,... 44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kad kasaciniame ir kitų instancijų... 45. Dėl procesinės bylos baigties... 46. Atsižvelgdama į šios nutarties argumentus, teisėjų kolegija sprendžia,... 47. CVP IS duomenimis, atsakovė su trečiuoju asmeniu 2014 m. balandžio 1 d.... 48. Teisėjų kolegija sprendžia sutrumpinti atsakovės ir trečiojo asmens... 49. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 50. Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus... 51. Pateikdama ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus, ieškovė sumokėjo po... 52. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama apeliacinį ir... 53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 54. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą, Lietuvos... 55. Ieškinį tenkinti. Panaikinti atsakovės Vilkaviškio rajono savivaldybės... 56. Taikyti alternatyviąsias sankcijas: atsakovės Vilkaviškio rajono... 57. Priteisti UAB „Pontem“ (j. a. k. 221412030) iš Vilkaviškio rajono... 58. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...