Byla 1A-16-495/2017
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės - Zalieckienės, teisėjų Reginos Gaudutienės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui, nuteistajam E. V. ir jo gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui, išteisintajam ir asmeniui, kurio atžvilgiu dalis baudžiamosios bylos nutraukta, J. V. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. D., nuteistojo E. V., išteisintojo ir asmens, kurio atžvilgiu dalis baudžiamosios bylos nutraukta, J. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

3E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

4- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1900 Eur) dydžio bauda;

5- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 70 MGL (2660 Eur) dydžio bauda.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir E. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 70 MGL (2660 Eur) dydžio bauda.

7J. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

8J. V. baudžiamoji byla pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai.

9Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

10E. V. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su E. M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi nutrauktas ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, siekdamas neteisėtai gauti civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką, 2010 m. balandžio 12 d. suklastojo tikrą dokumentą – 2010 m. balandžio 12 d. eismo įvykio deklaraciją (Nr. ( - ), Nr. ( - )), joje įrašydami žinomai melagingus duomenis apie tariamai 2010 m. balandžio 12 d. apie 17.30 val. ( - ) gatvėje įvykusį eismo įvykį, per kurį E. V. neva, važiuodamas pagrindine ( - ) gatve motociklu „Suzuki VZR 1800“, valstybinis numeris ( - ), sankryžoje susidūrė su iš šalutinės gatvės išsukusiu E. M. vairuojamu lengvuoju automobiliu „Opel Omega“, valstybinis numeris ( - ) ir savo motociklą apgadino, ir šį žinomai suklastotą dokumentą kartu su E. M. patvirtino savo parašais. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, kartu su prašymu išmokėti draudimo išmoką pateikdamas jį AB „( - )“ ( - ) skyriui, 2010 m. balandžio 16 d. ( - ) skyriaus garaže, esančiame ( - ), AB „( - )“ Transporto žalų vertintojui atlikus motociklo techninę apžiūrą, pasirašė apžiūros akte, patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie neva draudiminio eismo įvykio metu 2010 m. balandžio 12 d. jo motociklui padarytus sužalojimus. Po to jis kreipėsi į UAB „( - )“, kuris 2010 m. gegužės 10 d. surašė transporto vertinimo pažymą Nr. ( - ) ir apskaičiavo, kad motociklo „Suzuki VZR 1800“, valstybinis numeris ( - ), atkuriamoji (remonto) vertė 14 940,80 Lt (4327,15 Eur), o jis (E. V.) šiuos duomenis pateikė AB „( - )“ ir taip pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą AB „( - )“ turtą - civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 14 940,80 Lt (4327,15 Eur) išmoką, tačiau nusikaltimo nebaigė – apgaule išmokos neįgijo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai apie padarytas nusikalstamas veikas pranešė AB „( - )“.

11J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 metų kovo - balandžio mėnesiais ( - ) m., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu - advokatu, versdamasis advokato profesine veikla ir turėdamas administracinius įgaliojimus teikiant teisines paslaugas atsakovėms J. D. ir J. D., atstovaudamas joms civilinėje byloje Nr. ( - ) ( - ) apylinkės teisme, suklastojo dokumentus ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas sau turtinės naudos, t.y. 2009 metų kovo - balandžio mėnesiais pažadėjęs J. D., kad už 500 Lt individuali A. J. statybos ir komercijos įmonė padarys gyvenamojo namo ir namų valdos žemės sklypo projektus, užuot kreipęsis į architektą dėl šių projektų parengimo, pats pagamino du netikrus dokumentus - Namų valdos žemės sklypo, esančio, ( - ), pasidalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektą ir Gyvenamojo namo, esančio, ( - ), pasidalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektą - juos parengdamas individualios A. J. statybos ir komercijos įmonės vardu ir pasirašydamas už architektą A. J., pastarajam apie tai nežinant, šiuos žinomai netikrus projektus laikė iki 2009 m. balandžio 30 d. pas save advokato kontoroje, esančioje ( - ), ir 2009 m. balandžio 30 d. juos neteisėtai panaudojo, pateikdamas ( - ) apylinkės teismui, esančiam ( - ), civilinėje byloje Nr. ( - ) dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kartu su savo 2009-04-21 prašymu dėl projektų prijungimo prie bylos.

12Šiais veiksmais J. V. pažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 5 straipsnyje įtvirtintus advokatų veiklos teisėtumo, lojalumo klientui ir nepriekaištingo elgesio principus; nesilaikė advokato priesaikos ir pareigų, nurodytų 39 straipsnyje - sąžiningai atlikti savo pareigas, bei savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų; Lietuvos advokatų etikos kodekso (priimto 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime ir paskelbtame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345) 2.2 punkto reikalavimą - savo profesinėje veikloje laikytis pareigų, nurodytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Advokatūros įstatyme, kituose teisės aktuose, bei 2.3.2 punkto reikalavimą, draudžiantį veikti bylose, neatsižvelgiant į ginamojo valią, bei 2.3.3 punkto reikalavimą, draudžiantį ginti tokius kliento interesus, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių ir būdų, bei 6.6 punkto reikalavimą - ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai ir dėl tokių J. V. neteisėtų veiksmų valstybė ir Lietuvos advokatūra patyrė didelės neturtinės žalos, nes tokiu būdu kuriant savivalės ir įstatymų nepaisymo sistemą buvo pažemintas advokato vardas, sumenkintas Lietuvos advokatūros autoritetas bei valstybės prestižas.

13Be to, J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 metais nuo rugpjūčio mėnesio antros dekados iki rugsėjo 11 d. imtinai, ( - ) m. per du kartus J. V. advokato kontoroje, esančioje ( - ), ir aikštelėje prie UAB „( - )“ parduotuvės „( - )“, esančios ( - ), padarė poveikį liudytojui A. J., jį įkalbinėdamas už 1400 Lt duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo Nr. ( - ) baudžiamojoje byloje ( - ) policijos komisariate, esančiame ( - ), o būtent:

142009 m. rugpjūčio mėnesį, žinodamas, kad 2009 m. rugpjūčio 7 d. ( - ) policijos komisariate pagal A. J. 2009 m. liepos 7 d. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. dėl ( - ) teisme civilinėje byloje dėl Nr. ( - ) pateiktų galimai suklastotų dviejų projektų - gyvenamojo namo ir namų valdos žemės sklypo, esančių ( - ), padalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.), kuriuose galimai suklastoti A. J. parašai, 2009 m. rugpjūčio mėnesio antrą dekadą, advokato J. V. kontoroje, esančioje ( - ), darė poveikį liudytojui A. J., įkalbinėdamas A. J. melagingai paliudyti Kriminalinės policijos tyrėjai A. K. ikiteisminio tyrimo Nr. ( - ) byloje ( - ) policijos komisariate, kad A. J. savo įmonės vardu 2009 m. pavasarį padarė gyvenamojo namo ir namų valdos žemės sklypo, esančių ( - ), padalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektus ir juos pasirašė, ir už minėtų melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu A. J. pažadėjo ir sumokėjo 1400 Lt J. V. advokato kontoroje, esančioje ( - ).

15Tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2009 m. rugsėjo 11 d., aikštelėje prie UAB „( - )“ parduotuvės „( - )“, esančios ( - ), padarė poveikį liudytojui A. J., jį įkalbėdamas 2009 m. rugsėjo 11 d. ( - ) policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai R. K. ikiteisminio tyrimo Nr. ( - ) byloje duoti melagingus parodymus, kad A. J. savo įmonės vardu 2009 m. pavasarį padarė gyvenamojo namo ir namų valdos žemės sklypo, esančių ( - ), padalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektus, juose pasirašė ir pateikė advokatui J. V., kuris jam už projektus visus pinigus sumokėjo ir apie tai jis surašė advokatui J. V. raštelį, kad pretenzijų niekam dėl minėtų projektų neturi.

16Be to, J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. balandžio 15 d., ( - ) m., veikdamas kaip padėjėjas, siekdamas padėti E. V. neteisėtai gauti civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką, tyčia apgadino E. V. nuosavybės teise priklausantį motociklą „Suzuki VZR 1800“, kurio valstybinis numeris ( - ), imituojant, kad šie sugadinimai buvo padaryti tariamo eismo įvykio metu, ir tokiais nusikalstamais veiksmais kartu su E. M. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas 2011 m. vasario 10 d. ( - ) apylinkės teismo nutartimi nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. gegužės 17 d. padėjo E. V. pasikėsinti apgaule įgyti svetimą AB „( - )“ turtą - civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 14 940,80 Lt išmoką už tariamai 2010 m. balandžio 12 d. ( - ), eismo įvykio metu apgadintą motociklą „Suzuki VZR 1800“, kurio valstybinis numeris ( - ), tačiau E. V. išmokos neįgijo dėl nuo jo ir jo bendrininkų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai 2010 m. gegužės 26 d. laikinai sulaikė E. V. ir apie nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti draudimo išmoką buvo pranešta AB „( - )“ , o būtent:

17žinodamas, kad E. V. pranešus apie tariamą eismo įvykį AB „( - )“ Transporto žalų vertintojas ketina 2010 m. balandžio 16 d. atlikti tariamai eismo įvykio metu sugadinto E. V. motociklo „Suzuki VZR 1800“, v.n. ( - ), techninę apžiūrą bei įvertinti atsiradusią žalą, siekdamas padidinti tariamo eismo įvykio metu E. V. motociklui atsiradusius sugadinimus, 2010 m. balandžio 15 d. 19 val. 26 min., 21 val. 30 min., 21 val. 34 min., 21 val. 47 min., 21 val. 57 min. telefoninių pokalbių metu gavęs iš E. V. prašymą nuvykti į ( - ) garažą, kur buvo saugomas E. V. motociklas, ir ten minėtą motociklą apgadinti, vykdydamas šį prašymą jis 2010 m. balandžio 15 d. 21 val. 30 min. - 22 val. nuvyko į ( - ) garažą, esantį ( - ), ir ten tyčia apgadino E. V. motociklą „Suzuki VZR 1800“, tyrimo metu nenustatytomis priemonėmis nušveitė kuro bako paviršių, išleido alyvą ir sukeitė karterio dangtelius (vietoj tinkamo naudoti karterio dangtelio uždėjo sugadintą karterio dangtelį), kad šie motociklo apgadinimai atsirado tariamai 2010 m. balandžio 12 d. įvykusio draudiminio eismo įvykio metu, tokiu būdu padėjo E. V. pasikėsinti apgaule gauti AB „( - )“ civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 14 940,80 Lt išmoką.

18Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria J. V. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – J. V. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nubausti:

19- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

20- pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 60 MGL (2 260 Eur) dydžio bauda;

21- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda.

22Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. V. baudžiamoji byla pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – J. V. pripažinti kaltu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir nubausti 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda.

23Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais subendrinti ir J. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą. Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2010-06-02 iki 2010-06-11 (10 parų), vieną parą prilyginant 2 MGL (75,32 Eur) sumai.

24Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį dėl E. V. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtų baudų ir E. V. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas baudas perskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo” patvirtintą bazinį bausmių ir nuobaudų dydį, 1 MGL prilyginant 37,66 Eur sumai.

25Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. V. išteisino pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Teismas, pasak prokuroro, padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turėjo esminės reikšmės sprendžiant J. V. kaltės klausimą. Taip pat teismas nuteistajam E. V. neteisingai paskaičiavo paskirtos baudos dydį.

26Nors teismas pripažino, kad J. V., paprašytas E. V., pakeitė ant jo motociklo buvusias sveikas detales, tame tarpe karterio dangtelį, į sugadintas bei išleido iš karterio tepalą, pašveitė motociklo surūdijusias vietas, tačiau padarė neteisingą išvadą, kad šiuos veiksmus J. V. atliko tik tam, kad prieš draudimo bendrovės atstovui apžiūrint motociklą ir įvertinant jo sugadinimus, motociklas būtų toks, koks buvo po autoįvykio, t. y. su pradurtu karterio dangteliu ir be tepalo bei nesurūdijęs. Teismas nepagrįstai J. V. veikoje nenustatė subjektyviojo požymio, kad J. V. minimus veiksmus atliko tyčia, siekdamas, kad E. V. neteisėtai gautų draudimo išmoką. Nepagrįstai rėmėsi tik J. V. ir E. V. parodymais, duotais bylos teisminio nagrinėjimo metu, neįsitikino jų patikimumu, visiškai nesirėmė ir nepasisakė dėl J. V. ir E. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrodymų nevertino lygindamas juos tarpusavyje, ko pasėkoje padarė nepagrįstas išvadas.

272010-06-10 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu J. V. patvirtino, kad 2010 m. pavasarį, paprašytas sūnaus E. V., motociklui „Suzuki“ pakeitė karterio dangtelį į jo atvežtą ir paliktą su motociklu bei nušveitė kuro bako kairės pusės šoną ties ta vieta, kur buvo įlenkimas. Jis suprato, kad pakeisti karterio dangtelį į kitą, kurį buvo palikęs sūnus ir kuris buvo su pramušta skylute, bei pašveisti kuro bako įlenkto šono vietą reikėjo dėl didesnės draudimo išmokos gavimo, kad imituoti motociklo griuvimą. 2010-06-09 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu E. V. savo kaltę pripažino visiškai. Nurodė eismo įvykio imitavimo, eismo įvykio deklaracijos suklastojimo bei suklastotos deklaracijos pateikimo AB „( - )“ aplinkybes. Taip pat jis patvirtino, kad J. V. apie imituotą eismo įvykį nežinojo, tačiau žinojo, kad jis nori dirbtinai padidinti padarytos žalos dydį ir jo paprašytas pakeitė karterio dangtelį į sugadintą bei išleido iš karterio tepalą. Garso įrašuose DG 1106, DG 847, DG 852, DG 854, DG 855, DG 856, DG 857, DG 869 ir jų pagrindu surašytame 2010-05-28 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp E. V. ir AB „( - )“ žalų eksperto-vertintojo G. M. bei E. V. ir J. V., kurių turinio analizė, priešingai nei nurodė teismas, neginčytinai patvirtina, kad J. V. žinojo apie E. V. ketinimus neteisėtai gauti draudimo išmoką už imituoto eismo įvykio metu neva sugadintą motociklą. Taip pat byloje nustatyta, kad J. V. šveitė motociklo surūdijusias detales, ir ši aplinkybė tik patvirtina, kad J. V. tokiais veiksmais siekė suklaidinti motociklą apžiūrėjusius ekspertus, kad šie nesuprastų jog motociklo sugadinimai atsirado ne E. V. eismo įvykio deklaracijose nurodytu laiku, t. y. kad ekspertai neįtartų jog eismo įvykis buvo imituotas siekiant nepagrįstai gauti draudimo išmoką. Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. V. ir E. V. veikė bendrai susitarę. J. V. suvokė, jog vykdydamas E. V. prašymą nušveisti surūdijusias motociklo detales, išleisti alyvą bei pakeisti sveiką karterio dangtelį į sugadintą, siekė padidinti tariamo eismo įvykio metu atsiradusią žalą dėl motociklo apgadinimo ir tokiu būdu padėjo E. V. pasikėsinti neteisėtai gauti draudimo išmoką.

28Skundžiamu nuosprendžiu teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl J. V. veikos suklastojant ir panaudojant dokumentą bei piktnaudžiaujant tarnyba. J. V. buvo kaltinamas tuo, kad pagamino du netikrus dokumentus - namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), pasidalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektus ir juos pateikė teismui civilinėje byloje dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kurioje jis kaip advokatas atstovavo J. D. ir J. D. interesus. Apeliantas atkreipia dėmesį į kasacinio teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009 bei kasacinio teismo suformuotą praktiką, kad nekilnojamojo daikto (šiuo atveju gyvenamojo namo ir prie jo esančio žemės sklypo) dalies atidalijimo projektui (projektiniam pasiūlymui) keliami aukšti reikalavimai. Kartu su ieškiniu (ar priešieškiniu) bendraturtis privalo pateikti pageidaujamo atidalijimo (rekonstrukcijos) planą, kurį, vadovaujantis normatyvinių statybos techninių dokumentų ir aktų sistema, bendraturčio užsakymu gali parengti tik tuo besiverčiančios įmonės, turinčios tam būtiną kvalifikaciją. Dėl paminėtų argumentų ir jau suformuotos teismų praktikos, apeliantas įsitikinęs, kad pirmos instancijos teismas, nepripažindamas namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), pasidalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektų dokumentais BK 300 straipsnio prasme, padarė nepagrįstas išvadas, kas ir lėmė nepagrįstą J. V. išteisinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį.

29J. V. kaltę, padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, prokuroro nuomone, patvirtina liudytojų A. S., V. K., A. J., S. J., R. K. ir A. K. parodymai, 2010-06-02 kratos A. J. namuose, adresu ( - ), 2010-06-02 kratos J. V. darbo vietoje – advokato J. V. kontoroje, adresu ( - ), 2011-01-10 kratos metu paimtų dokumentų apžiūros, 2010-06-02 kratos J. V. gyvenamojoje vietoje, adresu ( - ), 2011-11-09 kratos metu paimtų dokumentų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, paties J. V. parodymai, duoti 2010-06-10 ikiteisminio tyrimo teisėjui, garso įrašuose DG_4030, DG_4078, DG_633, G_4086, DG_4098, DG_4099, DG 4101, DG 646, DG_649, DG_4107, DG_4109, DG_654, DG_655, DG_4113, DG_4116 ir jų pagrindu surašytame 2010-05-17 operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp J. V., L. V., E. V., J. S., J. N.. Paminėti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad J. V. pagamino du netikrus dokumentus - namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), pasidalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektus - juos parengdamas individualios A. J. statybos ir komercijos įmonės vardu bei pasirašydamas už architektą A. J., pastarajam apie tai nežinant, šiuos žinomai netikrus projektus 2009 m. balandžio 30 d. juos neteisėtai panaudojo, pateikdamas ( - ) apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. ( - ) dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kartu su savo 2009-04-21 prašymu dėl projektų prijungimo prie bylos. J. V. veiksmų turinys rodo, kad šiuos veiksmus jis padarė suvokdamas, jog daro veiką, kuri kelia pavojų BK 300 straipsnio saugomai teisinei vertybei, ir norėdamas taip veikti.

30Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamasis J. V. suklastojo dokumentus, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu (BK 230 straipsnio 3 dalis), siekė sau turtinės naudos, kadangi J. D. už projektų padarymą J. V. perdavė 500 Lt atlygį, manydama, kad jis sumokės pinigus architektui, ir tokiais neteisėtais veiksmais padarė didelės žalos BK 228 straipsnio prasme. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė būdamas advokatu ir vykdydamas advokato funkcijas, teisme atstovaudamas J. D. ir J. D. interesus, taip pažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 5 straipsnyje įtvirtintus advokatų veiklos teisėtumo, lojalumo klientui ir nepriekaištingo elgesio principus; nesilaikė advokato priesaikos ir pareigų, nurodytų 39 straipsnyje - sąžiningai atlikti savo pareigas, bei savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų; Lietuvos advokatų etikos kodekso (priimto 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime ir paskelbtame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345) 2.2 punkto reikalavimą - savo profesinėje veikloje laikytis pareigų, nurodytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Advokatūros įstatyme, kituose teisės aktuose, 2.3.2 punkto reikalavimą, draudžiantį veikti bylose, neatsižvelgiant į ginamojo valią, 2.3.3 punkto reikalavimą, draudžiantį ginti tokius kliento interesus, kurie verčia imtis neteisėtų gynybos priemonių ir būdų, bei 6.6 punkto reikalavimą - ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai. Dėl tokių J. V. neteisėtų veiksmų valstybė ir Lietuvos advokatūra patyrė didelės neturtinės žalos, nes tokiu būdu kuriant savivalės ir įstatymų nepaisymo sistemą buvo pažemintas advokato vardas, sumenkintas Lietuvos advokatūros autoritetas bei valstybės prestižas.

31Kaltinamojo J. V. duoti parodymai nagrinėjant bylą teisme nepatvirtinti jokiais kitais duomenimis, jie prieštarauja byloje ištirtų įrodymų visumai, todėl jų laikyti patikimais negalima ir jie vertintini kritiškai. Priešingai, jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui vertinant tiek atskirai, tiek ir visų bylos aplinkybių kontekste dėl jų patikimumo abejonių nekyla. J. V. argumentas, kad jo parodymai duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo išgauti naudojant jo atžvilgiu psichinę prievartą, visiškai nepagrįsti ir vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojo A. J. parodymai duoti 2011-11-10 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu bei 2011 m. lapkričio 4 d. STT tyrėjui, kuriuos jis patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu, visiškai atitinka bylos aplinkybes ir jais netikėti nėra pagrindo. Tai kad, liudytojas A. J. savo parodymus buvo pakeitęs ir 2009 m. rugsėjo 11 d tyrėjai R. K. buvo davęs visiškai priešingus parodymus, tik patvirtina byloje ištirtas ir nustatytas aplinkybes, kad liudytojui A. J. buvo daromas poveikis, už parodymų pakeitimą kaltinamasis J. V. jam sumokėjo 1400 Lt. Atitinkamai vertintini ir kaltinamosios J. D., kurios atžvilgiu byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, parodymai. Išanalizavus tiek 2009 m. rugpjūčio 17 d. J. D. tyrėjai A. K. duotų parodymų, tiek 2009 m. rugsėjo 11d. duotų parodymų tyrėjai R. K. turinį bei sugretinus su aukščiau paminėtais įrodymais, darytina išvada, kad J. D. užduoti klausimai ir jos parodymų turinys nekelia abejonių dėl to, kad J. D., apklausiama liudytoja, neigė realius, egzistuojančius ir jai suvokiamus faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką kitų asmenų atžvilgiu tiriamoje baudžiamojoje byloje ir tokiais jos parodymais tikėti nėra pagrindo. Nagrinėjant bylą teisme kaltinamosios J. D. pridėtus raštu išdėstytus parodymus negalima vertinti kaip parodymus duotus teisme, kadangi kaltinamoji atsisakė atsakyti į proceso dalyvių klausimus ir toks kaltinamosios elgesys tik parodo, kad kaltinamoji bijojo atsakinėdama į papildomus klausimus pasakyti apie aplinkybes, kurios tik patvirtintų, kad ji davė melagingus parodymus.

32Pripažinus J. V. kaltu pagal 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, prokuroro įsitikinimu, atsiranda pagrindai, numatyti BK 95 straipsnio 3 ir 4 dalyse (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), t. y. senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga dėl nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo pradedama skaičiuoti nuo 2010 m. balandžio 15 d., t.y. nuo tos dienos, kada buvo padarytas naujas nusikaltimas, ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 233 straipsnio 1 d. senaties terminas sueina 2015 m. balandžio 15 d.

33Be kita ko, apeliantas skunde nurodo ir tai, jog teismas, paskaičiuodamas E. V. paskirtos baudos dydį bei laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilygindamas 76 eurų (2 MGL) sumai, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 „Dėl bazinės socialinės išmokos patvirtinimo“ patvirtintą bazinės socialinės išmokos dydį - 38 eurus, tačiau nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis - 37,66 euro, ir dėl to nuosprendyje neteisingai nurodė E. V. paskirtos baudos dydį.

34Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, bei šioje dalyje priimti naują nuosprendį – jį dėl šių nusikalstamų veikų išteisinti.

35Apeliantas nurodo, kad jo byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ikiteisminio tyrimo metu ir proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie apribojo jo galimybes tinkamai gintis ir nulėmė pirmosios instancijos teismo klaidas, pripažįstant įrodymais ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos (BPK 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalis), netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai, be to, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, o tai, savo ruožtu, sukliudė apygardos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą - priimti jam išteisinamąjį nuosprendį. Be to, teigia, kad kaltinamasis aktas, ypač po kaltinimo keitimo teisme, buvo visiškai nesuprantamas, neatitiko BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kas yra pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą prokurorui.

36Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nepašalintomis prielaidomis, nepaisydamas netgi to, jog tokios prielaidos jo kaltės nepatvirtina.

37Teismas nuosprendį pagrindė E. M. parodymais. Esminė baudžiamojo proceso klaida, apelianto manymu, buvo padaryta dar ikiteisminio tyrimo metu, kada ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir tyrimą organizavęs bei kontroliavęs prokuroras, turėdami visus tuos pačius duomenis, kuriais jam (o tuo pačiu ir E. M.) buvo grindžiamas kaltinimas, 2010 m. birželio 3 d. apklausė E. M., nepareikšdami jam įtarimų. Ypatingai grubi proceso klaida padaryta 2010-06-02 prokuroro nutarime apklausti E. M. kaip liudytoją, galintį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šiame prokuroro nutarime prokuroras dar iki to momento, kol taps aiški paties E. M. pozicija dėl sutikimo ar nesutikimo būti apklaustam šiame proceso statuse, nurodo: „atsižvelgiant į tai, kad E. M. sutinka duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką...“.Taigi, prokuroras, priimdamas tokį nutarimą, jau iš anksto žinojo, kokia bus apklausiamo asmens pozicija dėl veikų, kurios vėliau tapo pagrindu pareikšti tokiam asmeniui įtarimus, kas savo ruožtu reiškia, jog neprocesiniais būdais prokuroras pats arba ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė apklausiamą asmenį dar iki apklausos, kas yra visiškai neleistina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos kontekste (2012 m. gruodžio 11 d. EŽTT sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10645/08)). Apie įtarimą E. M. buvo pranešta tik po aštuonių mėnesių, 2011 m. vasario 2 d., nors, kaip jau minėta, visos fakto aplinkybės, kurių pagrindu E. M. buvo pareikštas įtarimas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinomos dar 2010 m. birželio mėnesį. 2011 m. vasario 10 d. buvo surengta ir atliekama E. M. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apeliantas pažymi, jog jam apie šią apklausą nebuvo pranešta ir nei jis, nei jo gynėjas joje nedalyvavo, neturėjo galimybės užduoti klausimų apklausiamam įtariamajam E. M.. BPK 189 straipsnis įsakmiai nereikalauja informuoti kitus įtariamuosius ir jų gynėjus, kaip tai yra tuo atveju, kada ikiteisminio tyrimo teisėjas atlieka liudytojo apklausą (BPK 184 straipsnio 4 dalis), tačiau Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies „d“ punktas nedaro jokių išlygų priklausomai nuo apklausiamų asmenų procesinio statuso, kadangi jeigu asmuo duoda parodymus prieš kitą įtariamąjį (kaltinamąjį, teisiamąjį), tai toks asmuo yra pripažįstamas kaltinimo liudytoju. Paminėtas atvejis jo byloje yra išskirtinis ir tuo aspektu, kad iš karto po įtariamojo E. M. apklausos ta pati ikiteisminio tyrimo teisėja patvirtino nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą E. M. pagal laidavimą, netgi nedalyvaujant laiduotojui. Tai reiškia, kad tokius parodymus, kokie buvo E. M. duoti jam dar esant įtariamojo procesiniame statuse, sąlygojo ne kas kitas, o jam pažadėtas ir realiai įvykęs procesinis rezultatas - ikiteisminio tyrimo jam nutraukimas. Be kita ko, jeigu jau ikiteisminio tyrimo metu būtų laikomasi sąžiningo proceso reikalavimų, tai E. M. turėjo būti apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaip liudytojas, kadangi tokiu atveju jam būtų sudaryta galimybė užduoti E. M. klausimus. Tokia situacija, apelianto manymu, yra manipuliavimas procesu, t.y. nesąžiningas procesas Konvencijos 6 straipsnio prasme. EŽTT praktika orientuoja į tai, kad rungtyniškumas ir šalių lygybė tarp kaltinimo bei gynybos ikiteisminio tyrimo metu, o juo labiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu yra fundamentalus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas. Realizuojant teisę į rungimosi principu grindžiamą bylos nagrinėjimą teisme, tiek asmenį kaltinančiai pusei, tiek gynybai turi būti suteikta galimybė žinoti apie kitos šalies pateiktas pastabas bei įrodymus ir juos komentuoti (Jasper v. the United Kingdom). Be to, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos atskleistų gynybai visus turimus svarbius įrodymus - tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius kaltininką. Be kita ko, apklausiamas teisme, E. M. parodė: „prieš apklausą buvo įvardinta, kas man gresia ir kokie galimi atvejai, sakė, kad tai priklausys nuo to, kaip susiklostys teismas“.

38Įtariamasis, kaip ypatingą proceso statusą turintis asmuo, turi teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo (įtarimo) ir duodamas tikrovės neatitinkančius parodymus, netaikant jam jokios atsakomybės už tokių parodymų davimą ar parodymų keitimą, turi teisę pasirinkti bet kokią poziciją dėl savo kaltumo ar nekaltumo, apkalbėti kitus asmenis savo pasirinkimu ar paprašytas (priverstas) ikiteisminio tyrimo pareigūnų, todėl įtariamojo parodymai, vertinant juos kitų parodymų kontekste, gali ir turi būti vertinami tiek, kiek juos atitinka kiti baudžiamosios bylos duomenys. Apelianto manymu, tokių proceso reikalavimų ikiteisminio tyrimo metu buvo nesilaikyta, kas pažeidė procesines garantijas, o pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį ikiteisminio tyrimo metu duotais E. M. parodymais, padarė esminę įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidą. Šiuos savo argumentus apeliantas grindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011.

39Pasak apelianto, apygardos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, nuosprendyje nenurodė, kokius konkrečiai duomenis pripažįsta kaltinančiais, ir nepateikė motyvų, kuriais atmetami kiti įrodymai. Nors teismas pacitavo teisės teorijos dalį, susijusią su rengimusi ir pasikėsinimu padaryti nusikalstamą veiką, tačiau klaidingai nurodė materialiosios baudžiamosios teisės normas, kuriomis grindžia apkaltinamąjį nuosprendį (abiem atvejais nurodyta BK 21 straipsnio 1 dalies norma).

40Teismas be jokio pagrindo atmetė 2014 m. kovo 23 d. jo pareikštus prašymus skirti autotechninę ekspertizę ir rašysenos ekspertizę, nors šios fakto aplinkybės yra ypatingai svarbios jam įrodinėjant savo nekaltumą. Mano, kad dėl tokių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų yra pagrindas atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Taip pat be jokio pagrindo teismas nevertino tos liudytojų R. L., G. M., A. V., A. Š. parodymų dalies, iš kurių matyti, jog nėra nė vieno tinkamai užfiksuoto apelianto prašymo ar bet kokio kitokio kreipimosi į AB „( - )“ dėl 14 940,80 Lt dydžio draudimo išmokos. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nesudarė teisiškai reikšmingos sutarties su UAB „( - )“ dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos paskaičiavimo. Teigia, kad jo parašas sutartyje su UAB „( - )“ yra suklastotas, kas yra akivaizdu vien vizualiai sulyginus toje sutartyje esantį parašą su kitais toje pačioje baudžiamojoje byloje esančiais jo parašais. Biuro direktoriaus P. G. jis nepažįsta ir niekuomet nėra matęs ar su juo bendravęs, juo labiau, sutarčių sudarymo klausimais. Teisiškai reikšminga ir tai, kad nebuvo nustatytos aplinkybės, jog jis atsiskaitė su UAB „( - )“ už šios bendrovės atliktą motociklo „Suzuki VZR 1800“, v/n ( - ), atkuriamosios (remonto) vertės po eismo įvykio nustatymą. Atvirkščiai, UAB „( - )“ pateikti į bylą kasos aparato kvitai rodo, kad ši bendrovė apskritai negavo tokių pajamų, kiek jos atstovų parodymais, duotais teisme, neva buvo įkainuota paslauga E. V. - transporto vertinimo pažymos surašymas. Pirmosios instancijos teismas į tokias aplinkybes neatsižvelgė arba vertino apelianto nenaudai. Juo labiau, nebuvo pateikta jokių teisine prasme leistinų duomenų, pripažintinų įrodymais, kad jis būtų sutikęs su UAB „( - )“ išvada, jog turėtų būti išmokėta ne kokia nors kitokia suma, o būtent 14 940,80 Lt dydžio draudimo išmoka.

41Reikšminga yra ir tai, kad nei AB „( - )“, nei jokia kita bendrovė ar fizinis asmuo nesikreipė dėl jiems padarytos žalos, nors BK 182 straipsnio 4 dalies prasme tai yra ypatingai reikšminga, reikšminga tai ir BK 300 straipsnio 1 dalies prasme.

42Apeliantas nurodo, jog jis neginčija aplinkybės, kad parašė prašymą AB „( - )“ dėl žalos atlyginimo, tačiau jame nenurodė prašomos atlyginti žalos dydžio. Pažymi, kad turėjo visas galimybes užbaigti, kaltinimo manymu, pradėtą nusikalstamą veiką, tačiau to nedarė ir tokiu būdu savanoriškai atsisakė tęsti nusikalstamus veiksmus, t.y. jo veika nutrūko rengimosi stadijoje. Veikos, kuriose vienaip ar kitaip dalyvavo, nesudaro nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų sudėties, nes nėra tokio pavojingumo, kad būtų kriminalizuotos. Kaip jau minėjo, AB „( - )“ jokios žalos nepatyrė ir jokių pretenzijų jam nepareiškė, į teisėsaugos institucijas nesikreipė, o tyrimas pradėtas prokuroro reikalavimu. Mano, kad tai reikšminga tiek baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio principo požiūriu, tiek ir sprendžiant dėl veikos mažareikšmiškumo. Ypatingai svarbi yra aplinkybė, jog UAB „( - )” transporto vertinimo pažyma Nr. ( - ) buvo patvirtinta 2010 m. gegužės 10 d., o sulaikytas jis net po 16 dienų - 2010 m. gegužės 26 d. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nevertino kaip jo baudžiamąją atsakomybę šalinančios. Priešingai nei teigia teismas, jam nebuvo jokių kliūčių pabaigti nusikalstamą veiką iki jo sulaikymo 2010 m. gegužės 26 d. Jokių duomenų apie tai, kad draudimo išmoka jam buvo neišmokėta dėl to, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba informavo AB „( - )”, šioje byloje nėra. Svarbu ir tai, kad AB „( - )“ apskritai nebuvo priimtas sprendimas išmokėti jam draudimo išmoką, kuris ir negalėjo būti priimtas, nes jis savanoriškai, sąmoningai ir laisva valia nepateikė būtinų draudimo išmokai gauti duomenų, tokiu būdu atsisakydamas ketinimo gauti draudimo išmoką, kas reiškia du teisiškai reikšmingus pagrindus nepripažinti jo veiksmų nusikalstamais - tiek dėl savanoriško atsisakymo baigti nusikalstamus veiksmus, tiek ir dėl veikos nutrūkimo rengimosi stadijoje, veiksmams dar neperaugus į pasikėsinimo stadiją. Mano, kad apygardos teismas, netaikydamas jam BK 21 ir 23 straipsnių nuostatų, padarė esminę teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, t.y. netaikė tų baudžiamosios teisės normų, kurias privalėjo taikyti.

43Toje veikoje, kuri realiai buvo baigta iki atsisakius tęsti nusikalstamą veiką, nors formaliai ir galima įžvelgti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, tačiau tokie požymiai nėra pakankami veiką pripažinti nusikaltimu. Jam pareikštas kaltinimas dėl dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo yra tiesiogiai susijęs su pasikėsinimu sukčiauti, nes suklastotą dokumentą - 2010 m. balandžio 12 d. eismo įvykio deklaraciją, pagal kaltinimo versiją, esą, jis kėsinosi panaudoti tik kaip priemonę gauti iš AB „( - )“ realią (o ne 14 940,80 Lt dydžio) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už realiai sugadintą jo motociklą. Būtent tuo tikslu 2010 m. balandžio 12 d. eismo įvykio deklaracija ir buvo pateikta AB „( - )“. Tačiau jokių pasekmių nei pats šios deklaracijos suklastojimo faktas, nei jos pateikimo draudimo bendrovei faktas, nesukėlė, nes jis savanoriškai, sąmoningai ir laisva valia apsisprendė tokio ketinimo gauti draudimo išmoką atsisakyti. Nors tam tikra veika ir atitiktų suklastoto dokumento požymius BK 300 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-316/2013). 2010 m. balandžio 12 d. eismo įvykio deklaracija, už kurios suklastojimą ir panaudojimą jis nuteistas, iš esmės net ir nebuvo panaudota, nes, kaip jau paminėta, savanoriškai ir laisva valia jis atsisakė ketinimo gauti draudimo išmoką, kas paneigė kaltinimo versiją dėl tikslo gauti draudimo išmoką. Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai, pasirašant 2010 m. balandžio 12 d. eismo įvykio deklaraciją ir ją pateikiant AB „( - )“, nedaro šių veiksmų tokiais pavojingais, kad už juos turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo pozicija, kokia yra išdėstyta apkaltinamajame nuosprendyje, prieštarauja ir baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio paskirčiai.

44Kaltinamajame akte jis buvo kaltinamas veikęs kartu su J. V. bei E. M.. 2014 m. balandžio 11 d. prašymu dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) prokuroras prašė pakeisti kaltinimą, bendrininkų J. V. ir E. M. veiksmai buvo nurodyti kaip padėjėjų. Prašyme nebuvo nurodyta, ar prašoma keisti veikos faktines aplinkybes, ar jų teisinį vertinimą, pats prašymas ir juo pakeistas kaltinimas buvo toks neaiškus, kad nuo jo kokybiškai gintis nebuvo įmanoma. Be kita ko apeliantas pažymi, jog pats prokuroras, pakeisdamas teisme kaltinimą, pripažino, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad jis būtų siekęs padidinti savo motociklo apgadinimų mastą, o tuo pačiu ir mokėtiną draudimo išmoką, kad kitas kaltinamasis J. V., esą jo prašymu, nuvykęs į garažą ,„...tyčia sužalojo motociklą imituodamas draudiminio eismo įvykio metu 2010 m. balandžio 12 d. tariamai patirtus motociklo sužalojimus”.

45Prieštaringas ir nesuprantamas dar vienas kaltinimo pakeitimas yra tai, jog pakeistame kaltinime, lyginant jį su kaltinamajame akte išdėstytu, išbrauktas teiginys, kad UAB „( - )” transporto vertinimo pažymą Nr. ( - ) „perdavė užsakovui E. V.”. Išbraukus šį teiginį, kaltinimas tapo visiškai neapibrėžtu ir nesuprantamu, kokiu pagrindu jis buvo kaltinamas ir yra nuteistas už UAB „( - )” transporto vertinimo pažymos Nr. 2100510 pateikimą AB „( - )”, jeigu jis tokios pažymos sąmoningai neatsiėmė ir nepateikė AB „( - )”. Jokių duomenų, kurie įrodytų priešingai, baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta. Be kita ko, 2014 m. balandžio 11 d. prokuroro prašyme naujai suformuluotuose kaltinimuose nebeliko žodžio „apgaulė”, kuris buvo pradinėje jam pateikto kaltinimo versijoje.

46Teisę į gynybą, apelianto teigimu, ribojo dar ir tai, kad proceso metu jis privalėjo gintis nuo abiejų kaltinamojo akto versijų. Tuo tarpu gynyba nuo pradinės kaltinamojo akto versijos daro negalima efektyvią gynybą nuo pakeisto kaltinimo. Be to, jam nesuprantama, kuo pagal kaltinimo versiją pasireiškė apgaulė, kaip būtinasis BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis, nes iš kaltinimo buvo pašalintas net pats žodis „apgaulė”. Kaltinamajame akte jį ir kaltinamąjį J. V. kaltinant tos pačios nusikalstamos veikos padarymu, yra nurodomos skirtingos sudėties bendrininkų grupės. Tuo tarpu kaltinamajam J. V. 2014 m. balandžio 11 d. prokuroro prašymu pakeitus kaltinimą, iš jo kaltinimo buvo išbrauktas apeliantas kaip nusikalstamos veikos bendrininkas.

47Toks kaltinamasis aktas, apelianto manymu, neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto ir BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų, taip pat BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, tuo pačiu suvaržė jo teisę į gynybą bei negalėjo būti nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme. Dėl paminėtų aplinkybių yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą prokurorui.

48Išteisintasis ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla pagal BK 233 straipsnio 1 dalį jam nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, ir šioje dalyje priimti naują procesinį sprendimą - perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

49Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

501) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ta apimtimi, kuria draudžia tęsti procesą teisme, kai tęsti procesą prašo kaltinamasis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

512) ar toks BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir BPK 235 straipsnio 1-3 dalių, BPK 254 straipsnio 4 dalies teisinis reguliavimas, kuriuo nėra atsižvelgiama į paties teisiamojo poziciją dėl galimybės tęsti baudžiamąjį procesą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 2 dalims;

52atidėti apeliacinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.

53Apeliantas nurodo, jog jis sutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria jis išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria baudžiamoji byla pagal BK 233 straipsnio 1 dalį jam nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai. Mano, jog šioje dalyje taip pat turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

54Pirmosios instancijos teismas visiškai skirtingai vertindamas analogišką teisinę situaciją dėl skirtingų teisiamųjų, padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo kaltinama ir J. D., kuriai buvo surašytas kaltinamasis aktas, kaltinant ją nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalies padarymu. Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas tą pačią baudžiamąją bylą, kurioje priimta nuosprendžio dalis yra skundžiama šiuo apeliaciniu skundu, 2014 m. rugsėjo 12 d. priėmė nutartį, kuria kaltinamajai J. D. baudžiamąją bylą nutraukė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apygardos teismo vertinimu, J. V. apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, galėjo būti priimtas ne vėliau, kaip iki 2014 m. rugsėjo 11 d. Teismas, spręsdamas klausimą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo kaltinamajai J. D., šios kaltinamosios bent jau paklausė, kokia yra jos nuomonė dėl tokio procesinio sprendimo priėmimo. Tuo tarpu jam toks klausimas nebuvo užduotas. Dar daugiau teismas neaptarė ir nepasisakė minėtoje nutartyje, kodėl jam nepriima analogiškos nutarties nutraukti baudžiamąją bylą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apelianto vertinimu, yra ne tik asmenų lygybės prieš įstatymą pažeidimas (BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalys), bet ir Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas. Šiuo požiūriu teismų praktika, bent jau 2014 m. rugsėjo 12 d., buvo vienareikšmė ir numatė vienintelį galimo procesinio sprendimo, t.y. nutarties, kuria nutraukiama baudžiamoji byla, priėmimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2013, 2K-10/2014, 2K-276/2014).

55Apelianto įsitikinimu, apygardos teismas, nustatęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija ne tik 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi Nr. 2K-P-259/2014 jau yra kreipusis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, bet ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau yra priėmęs nagrinėti Plenarinės sesijos prašymą ir pradėjęs bylą Konstituciniame Teisme, privalėjo BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindais atidėti nuosprendžio paskelbimą iki bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas šiuo klausimu. Mano, kad šis apygardos teismo padarytas pažeidimas gali būti ištaisytas ir apeliacinės instancijos teisme, savarankiškai kreipiantis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kaip tai yra buvę Konstituciniam Teismui nagrinėjant bylą dėl BPK 255, 256 straipsnių nuostatų (konstitucinės justicijos byla Nr. 12/2010-3/2013-4/2013-5/2013).

56Apeliantas pažymi, kad jis siekia, jog pagal 233 straipsnio 1 dalį jam būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, tuo tarpu toks nuosprendis, koks jam buvo priimtas pirmosios instancijos teisme, yra priimtas pažeidžiant tiek materialines baudžiamosios teisės (BK 95 straipsnio), tiek ir baudžiamojo proceso nuostatas.

57BPK 254 straipsnio 4 dalis numato, kad dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punkto aplinkybių teismas nutraukia baudžiamąją bylą nutartimi. Būtent tokia situacija yra ir šioje byloje. Kadangi byla buvo nagrinėjama dėl kelių kaltinamųjų, taip pat ir dėl to, kad dalyje dėl jam pareikštų kaltinimų buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas išteisinamasis nuosprendis, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje bylą jam nutraukė nuosprendžiu. Apeliantas mano, kad šiuo atveju esminė proceso klaida (nuosprendžio priėmimas, kai turėjo būti priimta nutartis) nepadaryta, išteisinamasis nuosprendis aptariamoje dalyje jam galėtų būti priimtas ir apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad joks veikos faktinių aplinkybių tyrimas bei kvalifikavimas pirmosios instancijos teisme dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, nebuvo atliekamas, todėl skundžiama nuosprendžio dalis naikintina, o ši baudžiamosios bylos dalis perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punkto pagrindais.

58Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintasis ir asmuo, kuriam dalis baudžiamosios bylos nutraukta, J. V. prašo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, palikti nepakeistą.

59Mano, jog nuosprendžio dalis, kuria jis išteisintas yra teisėta ir pagrįsta, sutinka su nuosprendyje išdėstytais išteisinimo motyvais. Išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas rungtyniškame teismo posėdyje, tinkamai ištyrus bei įvertinus visas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes.

60Prokuroras, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jo išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, visiškai be pagrindo deklaratyviai pasisako apie bendrininkavimo instituto sąvoką, elementus. Be jokio pagrindo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas turėtų nurodyti net ir tokias esą padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, kurių kaltinamajame akte nurodyta nebuvo bei kurių aprašymas yra prieštaringas, vertinant dvi skirtingas kaltinamojo akto versijas - pradinę bei pagal 2014 m. balandžio 11 d. prokuroro prašymą „Dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje Nr. ( - )”. Ne įstatymas gali ar turi nurodyti, kaip bendrininkai susitaria dėl vienokių ar kitokių nusikalstamų veikų darymo, o prokuroras turi kaltinamajame akte aiškiai ir nedviprasmiškai aprašyti bendrininkų susitarimo ribas, kiekvieno iš bendrininkų indėlį į nusikalstamos veikos padarymą, kiekvieno iš bendrininkų suvokimą, kad veikiama bendrai ir norą taip veikti. Svarbu yra tai, kad pradinėje kaltinamojo akto versijoje jis buvo kaltinamas veikęs bendrai (kartu) su E. V. ir E. M., o pagal 2014 m. balandžio 11 d. prokuroro prašymą „Dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje Nr. ( - )“ jis, kaip bendrininkas, esą, veikė tik kartu su E. M., o E. V. kaip nusikalstamos veikos bendrininkas iš viso nenurodomas. Toks kaltinimo keitimas visiškai nesuprantamas, galima tik numanyti, kad pagal tokią kaltinimo versiją du nusikalstamos veikos bendrininkai (t.y. jis, išteisintasis J. V. ir E. M., kurie vienas kito nepažinojo) padėjo vykdytojui nuteistajam E. V.. Toks keitimas ne tik nesumažino neapibrėžtumų dėl bendrininkavimo, taip pat dėl veikos objektyviąją pusę apibūdinančių aplinkybių (ar jo esą padaryti apgadinimai turėjo padidinti gautinos draudimo išmokos dydį, ar tokių apgadinimų iki jo veiksmų iš viso nebūta ir jie atsirado tik kaip jo veiksmų pasekmė), bet tik padarė kaltinimą dar labiau nesuprantamą. Be to, nei kaltinamajame akte, nei prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nebuvo atskleistas bendrininkavimo turinys, visų pirma, nenurodytos jokios fakto aplinkybės apie jo ir E. M., kaip dviejų bendrininkų, susitarimą (šio asmens jis visiškai nepažinojo ir nepažįsta, ką nuosekliai parodė tiek pats E. M., tiek jis, tiek kaltinamasis E. V.), taip pat nėra nurodoma, ar jis, esą, žinojo apie galimą kito kaltinamojo E. V. siekį gauti draudimo išmoką, ar apie tokios išmokos esą neteisėtą padidinimą. Be kita ko prokuroro apeliaciniame skunde klaidingai aiškinama jo galimo žinojimo apie vienokius ar kitokius kito kaltinamojo E. V. veiksmus teisinė reikšmė. Nepaisant to, kad jis apie tokius veiksmus nieko nežinojo, pats žinojimas, net jeigu toks ir būtų, nesudaro nusikaltimo sudėties nei pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nei tuo labiau, kada inkriminuojamas padėjimas pasikėsinti.

61Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai išteisinamajame nuosprendyje aptarė visus baudžiamosios bylos duomenis, o apeliacinio skundo motyvas: „Teismas nepagrįstai rėmėsi tik J. V. ir E. V. parodymais duotais bylos teisminio nagrinėjimo metu, neįsitikino jų patikimumu“ atmestinas. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje atliko ne tik jo ir kaltinamojo E. V. parodymų analizę, bet ir gretino jų parodymus su telefoninių pokalbių turiniu, liudytoju apklausto E. M. parodymais, kitų liudytojų (pvz., liudytojo G. M.) parodymais. Nė vienas iš asmenų, susijusių su motociklo avarija, jo arba iš viso nepažįsta ir niekuomet nėra matę, arba šiuo klausimu niekuomet nėra bendravę. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi telefoniniais pokalbiais tarp jo ir kaltinamojo E. V. (t.y. 2010-04-15 19.26, 21.30, 21.34, 21.47, 21.57), iš kurių ne tik nematyti jokio nusikalstamo susitarimo ribų, bet priešingai, nors ir nėra aišku, apie kokią transporto priemonę kalbama, tačiau matyti, kad jis nė nežino, ką ir kaip reikia padaryti. Matyti, kad kitas kaltinamasis E. V. pokalbyje teigia, kad avarija buvo iš tikrųjų. Nei E. M., nei E. V. nepatvirtino, kad jis būtų žinojęs apie kokius nors susitarimus tarp E. V. ir E. M.. Priešingai nei teigiama prokuroro skunde, telefoniniai pokalbiai DG_1106, nei DG_1212 tarp E. V. ir G. M. niekaip nepatvirtina, kad jis būtų žinojęs apie patį draudiminį ar nedraudiminį įvykį, juo labiau skunde nurodomi pokalbiai DG_847, DG 852, DG 854, DG 855, DG 856 tarp jo ir jo sūnaus negali būti interpretuojami taip, kaip juos interpretuoja prokuroras.

62Taip pat atmestinas ir prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl jo išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalį. Nepagrįstai teigiama, jog gyvenamojo namo ir namų valdos žemės sklypo projektai yra dokumentai BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Skunde nurodoma teismų praktika civilinėse bylose, reikšminga tik tuo aspektu, jog papildomai įrodo, kad šiuose teisiniuose santykiuose yra civilinės teisės elementų, kuriuos be jokio pagrindo ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras kriminalizavo, persekiodami jį baudžiamąja tvarka. Prokuroro samprotavimai apie dokumento sąvoką neatitinka teismų praktikos kategorijoje dėl BK 300 straipsnio taikymo. Ši praktika yra visiškai nuosekli ir neabejotina: ne bet koks raštas ar dokumentas civilinės teisės prasme laikytinas dokumentu BK 300 straipsnio prasme (kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013). Pagrindinis dalykas, vertinant, ar namų valdos - gyvenamojo namo ir namų valdos žemės sklypo padalijimo projektai laikytini dokumentu ar ne, yra jų reikšmė tinkamam civilinės bylos išsprendimui. Tokie projektai yra ne daugiau, kaip civilinės bylos šalies pageidavimas, kaip turėtų būti išspręstas civilinis ginčas tarp šalių (civilinė byla Nr. ( - ) yra išspręsta ir sprendimas šioje byloje yra įsiteisėjęs). Teismas, spręsdamas civilinę bylą, nėra saistomas tokiais šalių pageidavimais ir, priimdamas sprendimą, civilinėje byloje gali nukrypti tiek nuo vienos, tiek ir nuo kitos šalies siūlomų atsidalijimo variantų. Ne be reikalo ir pačiame apeliaciniame skunde prokuroras įvardija projektus kaip „projektinius pasiūlymus“, kas papildomai įrodo, jog tai tėra šalies pageidavimas, kaip turėtų būti išspręstas ginčas civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės objektų padalijimo.

63Be to, prokuroras neįvertino, kad tariamo projekto - pasiūlymo suklastojimo ir jo pateikimo teismui metu jis net nebuvo Lietuvoje.

64Taigi, įvertinus, jog kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, prokuroro manymu, yra sudarantis idealiąją sutaptį su kaltinimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas dėl visos išteisinamojo nuosprendžio dalies yra nepagrįstas.

65Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepadarė ir jokių įrodymų tyrimo ar vertinimo klaidų. Specialisto išvadoje Nr. ( - ) nurodyta, jog „nustatyti, ar parašus A. J. vardu pasirašė A. J., J. D. ar kt. asmuo negalima, nes dėl tiriamų parašų trumpumo... jie yra netinkami asmens identifikacijai”. Liudytojo A. J. parodymai buvo ne tik prieštaringi, radikaliai skirtingi ir dėl tokių aplinkybių kaltinimas turėjo pats apsispręsti, kiek tokio liudytojo parodymais galima grįsti kaltinimus kitiems asmenims. Tokių parodymų kaita ir prieštaringumas turi reikšmės ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą prasme. Pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė, esant pagrindui, garsino BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindais liudytojo A. J. parodymus. Kitų liudytojų parodymai, nors yra išvestiniai iš A. J. veiksmų ir jo procesinės elgsenos, buvo tinkamai įvertinti proceso pirmosios instancijos teisme metu.

66Didelė žala, kaip privalomai įrodinėtinas BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, kaltinimo šioje byloje buvo preziumuotas ir iš viso niekaip neįrodinėjamas, kai tuo tarpu kaltinamajame akte teigiama, kad jo veiksmai kažkokiu būdu padarė didelės žalos advokatūrai. Išteisintasis pažymi, jog pirmosios instancijos teismui pateikė Lietuvos Advokatūros raštą, iš kurio matyti, kad dėl jo nebuvo nagrinėjama jokių drausmės bylų Advokatų garbės teisme, jokie asmenys dėl jam inkriminuotų veikų nesiskundė Lietuvos advokatų savivaldai. Mano, jog jo telefoniniai pokalbiai iš viso negalėjo būti klausomi, nes toks klausymas pažeidžia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalį. Toks klausymas būtų galimas nebent pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik tuo atveju, jeigu tai būtų susiję su pareikštais kaltinimais ar įtarimais. Telefoniniai pokalbiai tarp jo ir kaltinamosios J. D. neatitinka įrodymų sąvokos, nes iš baudžiamosios bylos duomenų aišku, jis J. D. atstovavo civilinėje byloje kaip advokatas. Apeliacinis skundas grindžiamas ir telefoniniais pokalbiais su advokatu J. S., kuris gynė jo sutuoktinę N. A. V. baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu. Taigi ir toks telefoninių pokalbių tarp dviejų advokatų klausymasis yra nepriimtinas. Prašymuose, kuriuose ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo prašyta sankcionuoti J. V. telefoninių pokalbių kontrolę, nebuvo nurodoma, jog jis yra advokatas. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai yra ne bet kokie duomenys, o tik įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, ir ši norma turi būti taikoma sistemiškai su Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalimi, kurioje imperatyviai nurodyta „Draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija irją naudoti kaip įrodymą“.

67Atsikirtime nesutinkama ir su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog pripažinus J. V. kaltu pagal 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, atsiranda pagrindai, numatyti BK 95 straipsnio 3 ir 4 dalyse (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), t. y. senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga dėl nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymo pradedama skaičiuoti nuo 2010 m. balandžio 15 d., t.y. nuo tos dienos, kada buvo padarytas naujas nusikaltimas, ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 233 straipsnio 1 d. senaties terminas sueina 2015 m. balandžio 15 d. J. V. nurodo, jog dėl šios skundžiamo nuosprendžio dalies jis yra padavęs apeliacinį skundą, todėl prašo jį tenkinti, o prokuroro skundo argumentus šioje dalyje taip pat atmesti.

68Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo E. V., išteisintojo ir asmens, kurio atžvilgiu dalis baudžiamosios bylos nutraukta, J. V. apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis E. V., išteisintasis ir asmuo, kurio atžvilgiu dalis baudžiamosios bylos nutraukta, J. V. prašė jų apeliacinius skundu tenkinti, Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

69Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo E. V., išteisintojo ir asmens, kurio atžvilgiu dalis baudžiamosios bylos nutraukta, J. V. apeliaciniai skundai atmetami.

70Dėl pasikėsinimo apgaule gauti draudimo išmoką ir dokumentų klastojimo.

71Apeliantas E. V. skunde nurodo, kad jam pateiktas kaltinimas kaltinamajame akte, o ypač prašyme dėl kaltinimo pakeitimo teisme, visiškai nesuprantamas, neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kas yra pagrindas panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

72Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-254/2013).

73Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi kaltinamojo akto turinį, konstatuoja, jog kaltinamajame akte E. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas atitinka BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies dispozicijas. Kaltinamajame akte detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami E. V. veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, kitos svarbios aplinkybės, t. y. išdėstytos visos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2013-01-23 vykusio teisiamojo posėdžio metu prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, E. V., o taip pat ir kiti kaltinamieji J. V., J. D., nurodė, jog supranta kuo yra kaltinami. 2014-04-11 vykusio teisiamojo posėdžio metu prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 nuostatomis, pateikė teismui prašymą dėl kaltinimo, tame tarpe ir E. V., pakeitimo. Priešingai nei teigia apeliantas, ir šiame procesiniame dokumente jam išdėstytas kaltinimas atitinka jam inkriminuotų nusikalstamų veikų dispozicijas. Apie tai, kad E. V., gynyba suprato tiek vieno, tiek kito kaltinimo pobūdį leidžia spręsti ne tik pirmosios instancijos teisme užimta gynybos pozicija, bet ir apeliaciniame skunde pateikta kaltinimo formuluočių analizė, palyginimas bei nurodyti argumentai, siekiant paneigti kaltinime nurodytas aplinkybes. Tokiu būdu, paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta pagal aiškų ir BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, taip pat BPK 256 straipsnio reikalavimus atitinkantį, aiškų prokuroro prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, šiuo aspektu nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, o tuo pačiu nebuvo suvaržyta ir apelianto teisė tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo.

74Apelianto E. V. teigimu, nepagrįstai jis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Mano, jog dėl paminėtų veikų jis turi būti išteisintas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, įrodymais pripažino ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos, savo išvadas grindė prielaidomis, o tai, savo ruožtu, sukliudė teismui priimti jam teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti ir su šiais apelianto skundo argumentais, nėra pagrindo.

75Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

76Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų tyrimo bei vertinimo klaidų nepadarė ir pagrįstai jį skundžiamu nuosprendžiu pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

77E. M., kuriam ikiteisminis tyrimas šioje byloje nutrauktas BK 40 straipsnio pagrindu, nuosekliai apklausiamas patvirtino, jog 2010 m. vasario – kovo mėn. pažįstamas E. V. paprašė jo patvirtinti eismo įvykį, kuriame neva tai dalyvavo jo automobilis ir E. V. motociklas, o dėl įvykio būtų kaltas jis (E. M.). E. V. jam pasakė, kad viską parengs jis pats, tuo tarpu jam reiks parašu tik patvirtinti patį faktą. Jis sutiko E. V. padėti. 2010 m. balandžio 12 d. apie 16-17 val. darbovietės kieme vėl susitiko E. V., kuris paklausė jo, ar šiandien jis galėtų jam padėti dėl autoįvykio. Jam sutikus, jis su savo automobiliu „Opel Omega”, valst. Nr. ( - ) o E. V. savo automobiliu „Chysler Sebring”, mėlynos spalvos, nuvyko į ( - ) po namu esantį garažą, kuriame stovėjo E. V. motociklas Suzuki mėlynos, baltos spalvos. Jis privažiavo prie motociklo, po ko E. V. pastūmė savo motociklą, dešiniu šonu lengvai liesdamas jo automobilio priekinio buferio kairįjį kampą. Po šio prabraukimo ant bamperio liko nubraukimo žymės, o motociklui nulinko dešinės pusės paminos kojelė. E. M. patvirtino, kad motociklas jiems imituojant autoįvykį nugriuvęs nebuvo. Be kita ko, pastarasis patvirtino, jog iki E. V. motociklu prabraukiant per jo automobilį, matė ant motociklo apgadinimus, kairėję pusėje buvo įlenktas kuro bakas. E. V. jam minėjo, kad motociklas buvo nuvirtęs. Netikėti šiais E. M. parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, kadangi jie atitinka paties E. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, taip pat iš dalies ir pastarojo parodymus duotus teisme. Pats E. V. patvirtino, jog prašė E. M., kad padėtų jam imituoti eismo įvykį dėl draudimo išmokos gavimo. Taip pat analogiškai parodė, kad E. M. automobilis jo motociklu Suzuki buvo apgadintas būtent ( - ) esančiame garaže, dešiniu motociklo šonu perbraukiant per automobilio „Opel Omega” priekinio bamperio kairįjį kampą. Jo motociklas Suzuki jau iki šio įvykio buvo apgadintas. Tiek E. M., tiek E. V. nuosekliai parodė, jog iš ( - ) g. esančio garažo E. V. automobiliu „Chysler Sebring” abu buvo nuvykę į ( - ) g. esančią ( - ) degalinę, kur E. V. užpildė eismo įvykio deklaraciją. Eismo įvykio vieta E. V. pasirinko ( - ) gatvių sankryžą. E. M. patvirtino, jog deklaracijoje jis įrašė tik savo vardą, pavardę ir pasirašė.

78E. M., paties E. V., liudytojo G. M. parodymais, 2010-04-13 13:13:36 val. užfiksuotu E. V. telefoniniu pokalbiu, draudimo bendrovės AB „( - )” pateiktais dokumentais nustatyta, jog kitą dieną po inscenizuoto eismo įvykio E. V. kreipėsi į AB „( - )”, pranešė apie neva tai įvykusį eismo įvykį, pateikė draudimo bendrovei suklastotą eismo įvykio deklaraciją, eismo įvykio kaltininku įvardijo E. M., kuris vairavo automobilį „Opel Omega”, valst. Nr. ( - ) taip pat 2010-04-13 užpildė ir prašymą išmokėti draudimo išmoką. E. M. taip pat 2010-04-13 pranešė draudimo bendrovei „( - )” apie neva tai įvykusį eismo įvykį, 2010-05-13 pateikė paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes, be to, kaip ir buvo tartasi, prisiėmė kaltę dėl neva įvykusio eismo įvykio. Iš draudimo bendrovės pateiktų fotonuotraukų matyti, jog apžiūrint automobilį „Opel Omega”, valst. Nr. ( - ) nustatyti tik kairės pusės priekinio bamperio nubrozdinimai.

79Byloje liudytoju apklaustas E. V. patvirtino, jog pažįsta E. V., kuris pas jį 2 ar 3 kartus buvo atvykęs įsigyti motociklo detalių. Liudytojas parodė, jog E. V. į jį dėl motociklo Suzuki detalių pirkimo pirmą kartą kreipėsi dar 2009 m. vasarą. 2009 m. pabaigoje, žiemą jam paskambino E. V., pasakė, kad nuvirto jo motociklas ir jam vėl reikalingos detalės. 2010 m. kovo ar balandžio mėnesį sutartu laiku E. V. atvyko pas jį į garažą detalių. E. V. atvyko savo motociklu šviesiai mėlynos spalvos, bako ir sparnų viduje su balta juosta. Liudytojas E. V. patvirtino, jog pastebėjo, kad buvo apibraižytas E. V. motociklo priekinio žibinto gaubtas, galinis sparnas, sėdynės apdaila, buvo kiti smulkūs pažeidimai. Liudytojo teigimu, E. V. jam neminėjo, kad motociklas būtų patekęs į eismo įvykį su kokia nors kita transporto priemone. Be kita ko, liudytojas E. V. patvirtino, jog skolino E. V. motociklo detales, tarp jų ir variklio dangtelį. Jis pats turėjo motociklą, kuriam buvo pradurtas karteris. Iš byloje iki eismo įvykio inscenizavimo (2010-04-08) užfiksuoto E. V. ir E. V. telefoninio pokalbio matyti, jog pastarieji kalbėjosi apie detalių E. V. motociklui sukeitimą, E. V. E. V. nurodė, kad šis dar jam turi duoti rankenėlę ir veidrodėlius. Be to, byloje užfiksuoti ir E. V. bei J. V. telefoniniai pokalbiai jau po inscenizuoto eismo įvykio (2010-04-15), dieną prieš draudimo bendrovės atstovui G. M. atliekant motociklo apžiūrą, iš kurių matyti, jog E. V. tėvui J. V. nurodo sukeisti motociklo detales, išleisti tepalą, sukeisti karterio dangtelius, nušveisti motociklo detales. Paminėtų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog E. V. priklausantis motociklas Suziki, valst. Nr. ( - ), buvo apgadintas dar iki inscenizuoto eismo įvykio. Eismo įvykis buvo imituotas tik tam, kad kreiptis į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos gavimo. Be kita ko, sprendžiant iš nurodytų aplinkybių, E. V., siekdamas gauti iš draudimo bendrovės kuo didesnę išmoką, keitė motociklo detales bei padarė naujus motociklo sugadinimus, ką patvirtina ir paties E. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. E. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog norėdamas gauti didesnę draudimo išmoką, jis dirbtinai pablogino motociklo stovį, uždėjo sulaužytą priekinio žibinto apdailos gaubtą, sulaužytus kairiojo šono du posūkių žibintus, nuėmė sveiką veidrodėlį, nubrozdino bako kairįjį šoną, o tėvas jo prašymu jį dar labiau nušveitė, uždėjo sulūžusį pradurtą karterio dangtelį, išleido tepalą.

80Bylos duomenimis nustatyta, jog E. V. priklausančio motociklo Suzuki VZR 1800, valst. Nr. ( - ), kėbulo spalva mėlyna/balta, techninę apžiūrą draudimo bendrovės transporto žalų vertintojas G. M. atliko 2010-04-16 ( - ). Apžiūrint motociklą taip pat dalyvavo ir E. V., kuris draudimo bendrovės atstovą ir atsivežė apžiūrėti motociklą. Iš transporto priemonės techninės apžiūros akto matyti, jog G. M. nustačius ir surašius akte apžiūros metu nustatytus motociklo sugadinimus, E. V. nenurodė, jog kuris nors ir pažymėtų sugadinimų būtų nesusijęs su eismo įvykiu, apie kurį pranešta draudimo bendrovei. Priešingai savo parašu patvirtino, kad visi motociklo apgadinimai buvo padaryti neva 2010-04-12 įvykusio eismo įvykio metu.

81Byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina ir tai, kad E. V. ėmėsi veiksmų, kad būtų paskaičiuota ir draudimo bendrovės išmokėta kuo didesnė draudimo išmoka. Liudytojas G. M. apklausiamas parodė, jog jau po motociklo apžiūros E. V. savo iniciatyva faksu jam pateikė nepasirašytą detalių sąmatą 19 492,08 Lt sumai. Šią aplinkybę patvirtina ir E. V. bei G. M. 2010-04-19 užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu E. V. paskambinęs G. M. nurodo, jog turi detalių kainas ir nurodo, kad jas jam atsiųs, taip pat draudimo bendrovės pateikta pagal ( - ) paskaičiuota motociklo Suzuki detalių sąmata. Atsižvelgęs į sąmatoje nurodytą sumą tik už detales, neįskaičius remonto darbų, G. M. šios sąmatos nevertino, po ko E. V. dėl motociklo atkuriamosios vertės nustatymo kreipėsi į nepriklausomus ekspertus. Liudytoju apklaustas nepriklausomas vertintojas A. V. patvirtino, jog į UAB „( - )” dėl motociklo Suzuki VZR 1800, valst. Nr. ( - ), atkuriamosios (remonto) vertės nustatymo kreipėsi E. V.. Būtent jis ekspertą nusivežė į ( - ) apžiūrėti motociklo. Nepriklausomas vertintojas A. V. teismui pateikė vertinimo sutartį Nr. ( - ), pasirašytą ir E. V., kuria užsakovas užsakė transporto priemonės vertinimą, konkrečiai - nustatyti motociklo Suzuki, valst. Nr. ( - ), atkuriamąją (remonto) vertę. 2010-05-17 AB „( - )” buvo gauta UAB „( - )” paruošta kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. ( - ), transporto priemonės vertinimo pažyma Nr. ( - ), kelių transporto priemonės apžiūrėjimo aktas Nr. ( - ), žalos sąmata Nr. ( - ). UAB „( - )” Nepriklausomas kelių transporto priemonių vertintojas nustatė, kad E. V. priklausančio motociklo atkuriamoji (remonto) vertė 14 940,80 Lt (be PVM). Neabejotina, jog ne kas kitas, o būtent E. V. pateikė AB „( - )” paminėtus UAB „( - )” paruoštus dokumentus, nes būtent jis vienintelis ir buvo suinteresuotas gauti draudimo išmoką. Nors apeliantas neigia paėmęs iš UAB „( - )” vertinimo ataskaitą ir ją pateikęs AB „( - )”, nurodė, kad vertinimo sutarties Nr. ( - ) su UAB „( - )” nepasirašė, tikėti tokiais pastarojo teiginiais nėra pagrindo. Aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste tokia apelianto versija yra nelogiška ir vertinama kritiškai, tik kaip siekis išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį. Pastebėtina tai, jog pats E. V. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino, kad kreipėsi į nepriklausomus vertintojus, kurie nustatė, kad padarytos žalos dydis yra apie 14 000 Lt. Nepriklausomų ekspertų paruoštus dokumentus būtent jis pateikė AB „( - )”. Nors apeliantas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas poveikis, tačiau ir šie jo teiginiai atmetami kaip deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Bylos medžiaga patvirtina, jog E. V. apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui dalyvavo jo pasirinktas gynėjas. Nei vienos iš apklausų metu nei pats E. V., nei jo gynėjas nepateikė jokių pastabų dėl atliekamų procesinių veiksmų, savo duotus parodymus kiekviename apklausos protokolo lape apeliantas patvirtino parašais, apklausų pabaigoje rankraštiniais įrašais nurodė, kad protokolus perskaitė, jie surašyti teisingai. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, netikėti išdėstytais E. V. parodymais, nėra pagrindo, juolab, kad jie atitinka ir kitų byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes. Vien tai, kad UAB „( - )” atstovas negalėjo teismui pateikti konkrečių duomenų, patvirtinančių E. V. apmokėjimą už suteiktas paslaugas, nepaneigia pirmiau išdėstytų įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių. Liudytojas A. V. apklausiamas teisme parodė, jog UAB „( - )” vertinimo ataskaita užsakovui yra atiduodama tik tada, kai sumokama už paslaugas. Už suteiktas paslaugas bendrovėje atsiskaitoma grynaisiais pinigais arba pavedimu. Atsiskaičius grynaisiais pinigais išduodamas čekis, kuriame nenurodoma, kas konkrečiai sumokėjo už suteiktas paslaugas. Liudytojas parodė ir tai, kad šiuo atveju galėjo būti mokama ir mažesnė pinigų suma, nei pažymėta vertinimo sutartyje, kadangi E. V. pats jį nuvežė apžiūrėti transporto priemonės, o po apžiūros parvežė atgal. Be to, galėjo padaryti klaidą ir administratorė, užrašydama mokėtiną sumą. Svarbu nurodyti ir tai, kad sprendžiant iš liudytojo A. V. duotų parodymų, UAB „( - )” savo iniciatyva ataskaitos draudimo bendrovei nesiuntė. Liudytojo teigimu, ataskaita kitam asmeniui galėjo būti atiduodama, siunčiama paštu tik užsakovo prašymu ir tik tada, kai už suteiktas paslaugas užsakovas sumoka. Netikėti šiais liudytojo parodymais, kuris neturi pagrindo E. V. apkalbėti, nėra jokio pagrindo.

82Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė jo pareikštus prašymus skirti byloje autotechninę ir rašysenos ekspertizes. Teisėjų kolegija, pirmiau išdėstytų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju skirti apelianto prašomas ekspertizes nebuvo pagrindo. Byloje esančių įrodymų, kitų duomenų pagrindu nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant E. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą, o tuo pačiu paneigtos ir apelianto keltos versijos. Pažymėtina tuo pačiu ir tai, kad Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010; 2K-455/2014).

83Byloje taip pat yra pateiktas AB „( - )” transporto žalų vertintojo G. M. pasirašytas aktas, kuriame nurodyta, kad E. V. 2010-05-17 paskaičiuota 14940,80 Lt (be PVM) draudimo išmokos suma. Šio dokumento grafose „teisininko/eksperto išvada”, „išmokėti” įrašų nėra. Liudytojas R. L., dirbantis paminėtoje draudimo bendrovėje įvykių ekspertu, apklausiamas teisme parodė, jog G. M. šiuo atveju pagal nepriklausomų ekspertų vertinimą buvo paruošęs E. V. mokėjimą 14 940 Lt sumai, tačiau mokėjimo sumos dydį turėjo dar nustatyti vyresnysis ekspertas, be jo rezoliucijos išmoka neišmokama. Iš 2011-10-07 AB „( - )” rašto Nr. ( - ) matyti, kad sprendimas E. V. išmokėti draudimo išmoką už motociklo Suzuki VZR 1800 sugadinimus nebuvo priimtas dėl to, kad iš STT buvo gauta informacija apie suklastotą eismo įvykį.

84Išdėstytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu E. V. pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą. Priešingai nei teigiama apelianto skunde, teisingai apelianto veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, buvo įvertinta ir nusikalstamos veikos stadijos aspektu. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios priklausančių aplinkybių. Tiesiogiai pradedama daryti nusikalstama veika BK 22 straipsnio prasme reiškia, kad kaltininkas įgyvendina bent dalį BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytų objektyviųjų veikos požymių. Sukčiavimas, siekiant apgaule įgyti svetimą turtą, laikomas baigta nusikalstama veika nustačius du momentus: 1) apgaulės panaudojimą prieš teisėtą turto savininką ar kitus pirmiau išvardytus asmenis ir 2) turto ar turtinės teisės įgijimą. Pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį yra tada, kai kaltininkas panaudoja apgaulę, siekdamas įgyti turtą ar turtinę teisę, tačiau turto ar turtinės teisės neįgyja dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog E. V. tikslu gauti draudimo išmoką, imitavo eismo įvykį, suklastojo eismo įvykio deklaraciją, apie nebūtą eismo įvykį pranešė AB „( - )”, draudimo bendrovei pateikė ne tik suklastotą eismo įvykio deklaraciją, bet ir prašymą išmokėti draudimo išmoką. Be kita ko, atliko visą eilę pirmiau nurodytų veiksmų, kad padidinti draudimo išmokos dydį, kreipėsi į nepriklausomus vertintojus dėl motociklo atkuriamosios (remonto) vertės nustatymo, po ko UAB „( - )” parengtą vertinimo ataskaitą kartu su jos priedais pateikė AB „( - )”. Draudimo išmoka E. V. nebuvo iki galo patvirtinta ir išmokėta tik dėl to, kad į draudimo bendrovę kreipėsi teisėsaugos pareigūnai su pranešimu apie galimai suklastotą eismo įvykį. Taigi nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad apelianto nusikalstama veika nutrūko ne rengimosi, kaip jis teigia, stadijoje, o būtent pasikėsinimo stadijoje. E. V. panaudojo draudimo bendrovės atžvilgiu apgaulę, siekdamas gauti draudimo išmoką, tačiau draudimo išmoka jam nebuvo išmokėta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Aplinkybė, kad apeliantas nepateikė prašymo išmokėti jam konkrečiai 14940,80 Lt dydžio draudimo išmoką, šiuo atveju neturi reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui. Sprendžiant iš bylos aplinkybių, apeliantas paskutinių reikiamų dokumentų draudimo išmokai gauti draudimo bendrovei nepateikė tik todėl, kad netrukus buvo sulaikytas (2010-05-26 11.50 val.). Kadangi nepriklausomo vertintojo ataskaitą jis pats draudimo bendrovei pateikė tik 2010-05-17, natūralu, kad suprato, jog sprendimas dėl draudimo išmokos dydžio nebus priimtas tą pačią dieną. Taigi jis, kol draudimo bendrovės eksperto nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl draudimo išmokos dydžio, realiai net ir nežinojo su kokio dydžio išmokos išmokėjimu sutikti, kokį prašymą pervesti konkretaus dydžio draudimo išmoką rašyti. Be to, tai, kad E. V. sutiko su nepriklausomo vertintojo paskaičiuota motociklo atkuriamąja (remonto) verte, jį tenkino tokio dydžio žalos paskaičiavimas, patvirtina pats UAB „( - )” surašytos vertinimo ataskaitos pateikimo AB „( - )” faktas. Tai, kad byloje draudimo bendrovė nesikreipė dėl žalos atlyginimo, taip pat tik patvirtina, jog E. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas sukčiauti. Kaip minėta, draudimo bendrovei teisėsaugos pareigūnai pranešė, jog eismo įvykis, apie kurį pranešė E. V., yra galimai suklastotas. Būtent dėl šios priežasties draudimo bendrovė nepriėmė galutinio sprendimo išmokėti apeliantui konkretaus dydžio draudimo išmoką ir jos nesumokėjo. Taigi AB „( - )” dėl apelianto neteisėtų veiksmų nepatyrė žalos, todėl ir neturėjo jokio pagrindo kreiptis su ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

85Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kuriuos būtų galima vertinti, kaip pastarojo savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką. E. V. nesikreipė į draudimo bendrovę ir jai nepranešė apie imituotą eismo įvykį, taip pat neatsiėmė ir prašymo gauti draudimo išmoką. Vien tai, kad apeliantas draudimo bendrovei nedavė sutikimo dėl konkrečios draudimo išmokos išmokėjimo (kaip minėta šiuo atveju galutinis sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo nebuvo iki galo priimtas), kuris, kaip parodė liudytojas G. M., gali būti duodamas ir pokalbio telefonu metu, nepateikė savo banko sąskaitos numerio, atsižvelgus į tai, kad teisėsaugos pareigūnai draudimo bendrovei pranešė apie galimai suklastotą eismo įvykį, o E. V. netrukus buvo sulaikytas, nepatvirtina fakto, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką. Apie tai, kad nebuvo jokio savanoriško atsisakymo baigti nusikalstamą veiką, patvirtina ir E. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Pastarasis parodė, jog jis draudimo išmokos nespėjo gauti, nes buvo sulaikytas.

86Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto skundo argumentais dėl jo atliktų veiksmų vertinimo BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Eismo įvykio deklaracija, kurią suklastojo E. V., yra svarbus dokumentas, kuris sukelia konkrečias teisines pasekmes. Draudimo bendrovė „( - )”, E. V. pranešus apie nebūtą eismo įvykį bei pateikus suklastotą eismo įvykio deklaraciją, pripažino buvus draudiminį įvykį, dėl ko pastarajai kilo pareiga atlikti draudimo išmokai paskaičiuoti būtinus veiksmus bei išmokėti draudimo išmoką, ką beje ji ir būtų padariusi, jeigu apie imituotą eismo įvykį pastarajai nebūtų pranešę teisėsaugos pareigūnai. Tuo tarpu pagal teismų praktiką dokumentu BK 300 straipsnio prasme laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Svarbus dokumento požymis yra tas, kad dokumentas yra tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57/2014, 2K-235/2014, 2K-432-696/2016). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes E. V. baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis – taip pat pritaikytas tinkamai.

87Apeliantas nemažą dalį skundo skiria argumentams, susijusiems su liudytojo E. M., kuriam ikiteisminis tyrimas BK 40 straipsnio pagrindu nutrauktas, ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų nepagrįstu pripažinimu įrodymais. Nurodo eilę, apelianto įsitikinimu, padarytų esminių pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu (E. M. nepagrįstai buvo apklaustas liudytoju apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, pavėluotai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apie tai nepranešta apeliantui bei jo gynėjui, nutraukus E. M. ikiteisminį tyrimą pagal laidavimą, nepagrįstai jis kaip liudytojas neapklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją), dėl kurių E. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymu byloje ir jais grindžiama jo kaltė. Sutikti su šiais apelianto skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

88Priešingai nei teigia apeliantas, prokuroras 2010-06-02 nutarimu nuspręsdamas E. M. apklausti kaip specialųjį liudytoją, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

89BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Iš byloje esančio Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2010-06-02 nutarimo apklausti E. M. kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką matyti, jog E. M. su šiuo nutarimu buvo supažindintas 2010-06-03, jam išaiškintos BPK numatytos jo teisės bei pareigos, specialiojo liudytojo statuso ypatumai. Tuo tarpu E. M. savo rankraštiniais įrašais bei parašu patvirtino, jog sutinka būti apklaustas kaip liudytojas, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Prokuroro 2010-06-02 priimtą nutarimą kitą dieną (2010-06-03) liudytojui E. M. paskelbė ir teises išaiškino Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio skyriaus viršininkas, kuris STT Vilniaus valdybos tarnybinėse patalpose atliko ir E. M., kaip specialiojo liudytojo, apklausą. Paminėtos aplinkybės paneigia apelianto deklaratyvaus pobūdžio skundo argumentus, jog prokurorui dar iki nutarimo apklausti šį asmenį specialiuoju liudytoju priėmimo buvo žinoma pastarojo pozicija dėl veikų padarymo, prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigūnai dar iki apklausos paveikinėjo šį asmenį neprocesiniais būdais.

90Pažymėtina ir tai, kad asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas, jeigu byloje yra duomenų apie tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir tą veiką galimai padarė konkretus asmuo, tačiau šių duomenų nėra pakankamai, kad šiam asmeniui būtų suteiktas įtariamojo statusas. Pats apeliantas skunde neneigia, tai patvirtina ir bylos medžiaga, kad iki E. M. apklausiant specialiuoju liudytoju, duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, konkrečius galimai jas padariusius asmenis buvo. Tuo tarpu apie duomenų pakankamumą įtarimui pareikšti ir įtariamojo statusui suteikti, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo eiliškumą, tyrimo taktiką sprendžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras. Pastebėtina ir tai, kad E. V. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, buvo įteiktas 2010-06-08, tą pačią dieną dėl šių veikų jis taip pat buvo ir apklaustas, tuo tarpu E. M. specialiuoju liudytoju buvo nuspręsta apklausti 2010-06-02, jo apklausa atlikta 2010-06-03, 2010-06-03 taip pat atliktas pastarojo parodymų patikrinimas vietoje. Taigi teigti, kad prokurorui 2010-06-02 priimant nutarimą E. M. apklausti specialiuoju liudytoju ikiteisminiame tyrime buvo surinkta tiek pat duomenų apie paminėtas nusikalstamas veikas, kiek ir 2010-06-08 įteikiant pranešimą apie įtarimą apeliantui, nėra pagrindo. Tuo pačiu šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK nėra numatytas terminas, per kiek laiko nuo apklausos BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka asmeniui turėtų būti įteiktas pranešimas apie įtarimą. Pranešimas apie įtarimą asmeniui iš viso gali būti ir neįteiktas, jeigu ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, kad šis asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką. Tuo tarpu dėl proceso eigos, konkrečių procesinių veiksmų atlikimo eiliškumo, tyrimo taktikos, kaip jau minėta, sprendžia ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras. Taigi, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, tokia proceso eiga, kai E. M. 2010-06-03 buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, o jam pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2011-02-02, nebuvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos. Be kita ko, toks procesinių veiksmų atlikimo eiliškumas, nesant jokių kitų objektyvių aplinkybių, negali būti vertinamas kaip poveikio E. M. priemonė.

91Apeliantas taip pat skunde teigia, kad buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo teisės, atliekant E. M. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nurodo, kad nei jam, nei jo gynėjui nebuvo pranešta apie šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimą ir taip buvo užkirstas kelias šiam liudytojui užduoti klausimus. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo įtariamojo apklausoje, pagal BPK 189 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, dalyvauja prokuroras ir, esant įtariamojo prašymui, jo gynėjas. Taigi, pagal komentuojamą straipsnį, įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje kito įtariamojo apklausoje, užduoti jam klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas, nenumatyta, o tai reiškia, kad prokurorui nenustatyta pareiga užtikrinti įtariamojo ar jo gynėjo galimybes dalyvauti kito įtariamojo apklausoje ikiteisminėje proceso stadijoje, t. y. pas ikiteisminio tyrimo teisėją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-489/2016, 2K-239-303/2016). Dėl nurodytų aplinkybių, apeliantui ir jo gynėjui neužtikrinus galimybės dalyvauti įtariamojo E. M. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jo teisė į teisingą procesą (t. y. teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams) šioje stadijoje nebuvo pažeista.

92Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju sąžiningo proceso reikalavimai buvo pažeisti E. M. vėliau, po ikiteisminio tyrimo jam nutraukimo, neapklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kaip liudytojo, kuomet jis bei jo gynėjas būtų kviečiami ir būtų turėję galimybę liudytojui užduoti klausimų (BPK 184 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina tai, jog dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo ikiteisminio tyrimo metu sprendžia tyrimą kontroliuojantis prokuroras. Prokuroras į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos kreipiasi tuo atveju, kai mano, kad liudytojo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu; liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus; liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus (BPK 184 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju E. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnų byloje buvo apklaustas tiek specialiuoju liudytoju, tiek įtariamuoju, be to, kaip jau minėta, jis buvo apklaustas įtariamuoju ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad E. M. nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu. Bylos medžiaga patvirtina, kad teisiamojo posėdžio metu paminėtas asmuo buvo apklaustas, BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kuriuos E. M. patvirtino, tiek E. V., tiek jo gynėjui buvo suteikta galimybė užduoti šiam liudytojui klausimų, ginčyti jo parodymus ir šia galimybe jie pasinaudojo. Minėtoje kasacinio teismo baudžiamojoje byloje priimtoje nutartyje Nr. 2K-239-303/2016 nurodyta, jog kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte, taip pat BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Tai vienas iš teisės į teisingą procesą, kurį kaltinamajam garantuota Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, įskaitant įrodymų gavimo būdą, atsižvelgiant į gynybos teises, taip pat į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Kita vertus, parodymų, gautų ikiteisminėje proceso stadijoje, panaudojimas kaip įrodymų savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio 3 dalies d punkto reikalavimams su sąlyga, kad buvo užtikrintos gynybos teisės, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, § 100–105, su tolesnėmis nuorodomis). Nurodytais principais iš esmės vadovaujamasi ir Lietuvos teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-489/2016).

93E. M. byloje duotų parodymų vertinimo kontekste, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad liudytojų, kurie galėjo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Būtent tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali gauti neteisingus parodymus. Tai, kad parodymus duoda liudytojai, neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus paaiškinimus, irgi savaime nepaneigia tokių parodymų objektyvumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-697/2017). Taigi, esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apeliantui priimtą apkaltinamąjį nuosprendį E. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, padarė esminę įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidą, nėra jokio pagrindo.

94Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su J. V. išteisinimu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nevertino surinktų įrodymų viseto. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

95Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-62-976/2017).

96E. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matyti, kad pastarasis pas tėvo J. V. prašė pakeisti jam priklausančio motociklo Suzuki karterio dangtelį bei pašveisti kuro baką. E. V. parodė, jog jo tėvas nežinojo, kad jis imitavo eismo įvykį, bet žinojo, kad dirbtinai nori padidinti padarytos žalos dydį. Teisiamojo posėdžio metu E. V. paneigė, jog J. V. buvo žinoma apie tai, kad jis nori dirbtinai padidinti draudimo išmoką. Pastarasis parodė, kad prieš atvykstant draudimo specialistui tėvo paprašė tik nuimti nuo motociklo geras detales ir uždėti jo senas, eismo įvykio metu sugadintas dalis, kad viskas atrodytų taip, kaip buvo po eismo įvykio.

97J. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neneigė, jog sūnaus E. V. prašymu pakeitė tam tikras motociklo Suzuki detales, išleido alyvą, švitriniu popieriumi pašveitė kuro baką kairėje pusėje. Jam buvo žinoma, kad kitą dieną turi atvykti draudimo specialistas apžiūrėti motociklo. J. V. parodė ir tai, jog jam sūnus nepasakojo apie jokį eismo įvykį, todėl jis spėjo, kad sūnus nori pasipelnyti iš draudimo, tačiau tuo iki galo nebuvo tikras. Iki tol E. V. motociklą Suzuki jis buvo matęs visiškai nesugadintą maždaug prieš metus laiko. Apklausos metu J. V. buvo pateikta perklausyti dalis byloje užfiksuotų 2010-04-15 vykusių jo ir E. V. telefoninių pokalbių. J. V. patvirtino, jog tokie pokalbiai su sūnumi buvo, nurodė, jog sūnus prašė pašveisti kuro baką, ką jis ir padarė, taip pat pakeitė katerio dangtelį. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. V. taip pat patvirtino, kad E. V. prašė jo pakeisti karterio dangtelį į jo atvežtą su skylute, taip pat nušveisti kuro bako kairės pusės šoną ties įlenkimu. E. V. jam minėjo, kad buvo patekęs į eismo įvykį, todėl jis suprato, kad atlikti sūnaus prašomus veiksmus reikia dėl didesnės draudimo išmokos gavimo, kad imituoti motociklo griuvimą. Jo sūnus manė, kad tokie atlikti veiksmai turėjo padidinti draudimo išmoką, tačiau jo (J. V.) nuomone, nuo to draudimo išmoka tikrai negalėjo keistis. Teisme J. V. taip pat patvirtino, jog E. V. jam sakė, jog papuolė į eismo įvykį, kurio metu nieko blogo neatsitiko, paprašė uždėti dangtelį. Be to, parodė, jog ekspertui apžiūrint motociklą, jis nedalyvavo.

98Byloje, be kita ko, yra užfiksuoti apelianto minimi 2010-04-15 vykę J. V. ir E. V. telefoniniai pokalbiai. Kita vertus, paminėtų telefoninių pokalbių turinys patvirtina tik tiek, kad J. V. E. V. prašymu keitė ( - ) laikyto motociklo Suzuki detales, E. V. nurodė savo tėvui pašveisti motociklo detales, pakeisti karterio dangtelį, išleisti alyvą, nes kitą dieną atvyks motociklo apžiūrėti draudimo bendrovės specialistas. Kitų įrodymų, reikšmingų sprendžiant J. V. atsakomybės už padėjimą pasikėsinant E. V. apgaule įgyti svetimą AB „( - )“ turtą klausimą byloje nėra.

99Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų įrodymų pagrindu J. V. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad J. V. buvo žinoma apie E. V. 2010-04-12 imituotą eismo įvykį. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra įrodyta ir tai, kad J. V. žinojo, jog jo sūnus E. V. draudimo bendrovei „( - )“ pateikė suklastotą eismo įvykio deklaraciją bei pateikė prašymą išmokėti jam draudimo išmoką už neva įvykusio eismo įvykio metu jo motociklui Suzuki padarytus sugadinimus. Pirmiau išdėstyti įrodymai, be kita ko, nepatvirtina ir apelianto nurodomo E. V. ir J. V. susitarimo veikti bendrai, padidinant tariamo eismo įvykio metu atsiradusią žalą dėl motociklo apgadinimo. Iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, jog J. V. savo sūnaus E. V. prašymu 2010-04-15 pakeitė motociklo Suzuki tam tikras detales, užsuko pradurtą karterio dangtelį, išleido alyvą, pašveitė kuro baką (beje, motociklą apžiūrėję ekspertai nenustatė, kad motociklui būtų buvę padaryti apgadinimai dirbtinai, ne šiam griūnant), kita vertus, nurodytos aplinkybės neleidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, jog J. V. paminėtus veiksmus atliko veikdamas tiesiogine tyčia, žinodamas, kad jokio eismo įvykio nebuvo, o tokiais savo veiksmais E. V. padeda apgaulės būdu įgyti draudimo bendrovės lėšas už neva įvykusio eismo įvykio metu atsiradusius motociklo apgadinimus ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nepaneigta E. V. ir J. V. pateikta versija, jog J. V. sūnaus prašymu 2010-04-15 prieš atvykstant draudimo bendrovės žalų vertintojui G. M. tik pakeitė ant motociklo Suzuki uždėtas naujas detales senomis detalėmis, kurios buvo apgadintos E. V. J. V. nurodyto neva įvykusio tikro eismo įvykio metu, taip pat pašveitė ant apgadintų detalių atsiradusias rūdis.

100Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia, jog J. V. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas pagrįstai, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priešingai nei teigiama apelianto skunde, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje surinktų įrodymų vertinimo pažeidimų nepadarė.

101Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai E. V. už padarytas veikas paskaičiavo paskirtų baudų dydžius, 1 MGL prilygindamas 38 Eur. Pagal 2014 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 37,66 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 4 straipsnį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis keičiamas ir E. V. pirmosios instancijos teismo už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos baudos perskaičiuojamos pagal paminėtą bazinį bausmių ir nuobaudų dydį. Dėl netinkamo MGL prilyginimo 38 Eur dydžiui taip pat keičiamas nuosprendis dalyje dėl vienos laikino sulaikymo ir suėmimo dienos prilyginimo 2 MGL (76 Eur) dydžio baudai, nurodant, kad viena laikino sulaikymo ir suėmimo diena prilyginama 2 MGL (75,32 Eur) dydžio baudai.

102Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 2 dalies taikymo.

103Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria J. V. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už netikrų dokumentų pagaminimą, panaudojimą bei piktnaudžiavimą tarnyba. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepripažindamas namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), pasidalinimo (teisminiu būdu tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektų dokumentais BK 300 straipsnio prasme, padarė nepagrįstas išvadas, kas ir lėmė nepagrįstą J. V. išteisinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį.

104BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Pagal teismų praktiką dokumentu paminėto baudžiamojo įstatymo straipsnio prasme laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Svarbus dokumento požymis yra tas, kad dokumentas yra tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57/2014, 2K-235/2014, 2K-432-696/2016, 2K-117-697/2017).

105Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamojo įstatymo principus bei paskirtį. Nagrinėjant šios kategorijos baudžiamąsias bylas, nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, apsprendžiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą.Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-424-696/2016).

106Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje J. V. buvo kaltinamas, kad 2009 metų kovo - balandžio mėnesiais pažadėjęs J. D., jog už 500 Lt individuali A. J. statybos ir komercijos įmonė padarys gyvenamojo namo ir namų valdos žemės sklypo projektus, užuot kreipęsis į architektą dėl šių projektų parengimo, pats individualios A. J. statybos ir komercijos įmonės vardu, pasirašydamas už architektą A. J., pastarajam apie tai nežinant, pagamino du netikrus dokumentus – namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), pasidalinimo (tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektus, kuriuos atstovaudamas civilines atsakoves J. D. ir J. D. civilinėje byloje Nr. ( - ) dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, 2009-04-30 pateikė ( - ) apylinkės teismui.

107Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad žemės sklypo ir gyvenamojo namo atidalinimo projektai yra svarbūs dokumentai, šie dokumentai turi atitikti teisės aktų jiems keliamus reikalavimus. Teismui teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini (t. y. įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui), atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių. Kita vertus, paminėti dokumentai patys savaime nepatvirtina jokių juridinių faktų, taip pat nesukuria niekam ir jokių teisių ar pareigų, nesukelia ir negali sukelti niekam teisiškai reikšmingų padarinių. Paminėtais dokumentais teismui teikiami tik pasiūlymai, išreiškiama šalies valia, kaip turėtų būti išspręstas nekilnojamojo turto tarp bendrasavininkių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas.

108Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje nurodyta, jog vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus, o pateikę, privalo juos pagrįsti. Jei pateikiami keli atidalijimo variantai (pavyzdžiui, byloje yra ieškinys ir priešieškinis), teismas parenka optimaliausią iš jų, kuris sudarytų galimybę geriausiai įgyvendinti bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-780/2003, 3K-3-485/2005). Be kita ko, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-428/2010, Nr. 3K-3-340/2011, Nr. 3K-3-415/2011 ir kt.). Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad civilinėje byloje sprendimą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priima teismas, įvertinęs byloje šalių pateiktų įrodymų visumą. Nekilnojamojo turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektai pateikti į civilinę bylą yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuriuo šalis įrodinėja, kad jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias. Be kita ko, pastebėtina ir tai, jog teismas taip pat vertina ir paties pateikto nekilnojamojo turto atidalijimo projekto atitikimą keliamiems teisės aktų reikalavimams. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas, ginčydamas ieškovo siūlomą turto atidalijimo variantą, atidalijimo projekto gali ir iš viso nepateikti, savo argumentus grįsti kitais įrodymais.

109Taigi, esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), atidalijimo (tarp bendrasavininkių J. D., J. D. ir A. S.) projektai nelaikytini dokumentais BK 300 straipsnio prasme. Paminėtų dokumentų suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

110Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta ir tai, jog J. V. pateiktas kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) tiesiogiai siejamas būtent su paminėtų dokumentų klastojimu, jų panaudojimu teisminiame procese. Nenustačius J. V. veiksmuose BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nėra pagrindo taip pat pripažinti, kad jis piktnaudžiavo tarnyba. Todėl ir dėl šios veikos J. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas pagrįstai.

111Dėl baudžiamosios bylos J. V. nutraukimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

112Skundžiamu nuosprendžiu J. V. baudžiamoji byla dalyje pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje nepateikti jokie motyvai, kad J. V. kaltinimas dėl poveikio liudytojui A. J. buvo pateiktas pagrįstai. Tuo tarpu J. V. apeliaciniame skunde prašo aptariamą skundžiamo nuosprendžio dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

113Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, apelianto J. V. prašymu, 2015-10-29 nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasi procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ta apimtimi, kuria draudžia tęsti procesą teisme, kai tęsti procesą prašo kaltinamasis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21, 22, 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

114Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, suderinti konstitucines vertybes – nekaltumo prezumpciją ir asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamą veiką, kaltinimas būtų panaikintas. Aiškindamas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

115Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-P-31-746/2016 išaiškino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos. Po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi būti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki šiuo nutarimu pripažįstant BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas šiuo klausimu prieštaraujančiomis Konstitucijai. Plenarinės sesijos nagrinėtoje kasacinėje byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui buvo priimta neišsprendus, ar išteisintoji pagrįstai išteisinta dėl nusikalstamos veikos. Po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo susidariusi situacija plenarinės sesijos įvertinta kaip reiškianti, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta neišsamiai ir dėl to padarytas esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurio ištaisyti kasacinės instancijos teisme nėra galimybės, todėl byla grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Tokios praktikos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikėsi ir baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017).

116Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytą formuojamą teismų praktiką, pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju, siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo J. V. priimtą sprendimą - pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) jam baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, būtina nustatyti, ar jis pagrįstai buvo kaltinamas paminėtos nusikalstamos veikos padarymu. Nenustačius, kad J. V. buvo pagrįstai kaltinamas poveikiu liudytojui A. J., apeliantui turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 3 punktas). Tam, kad išnagrinėti paminėtus klausimus, nėra pagrindo skundžiamo nuosprendžio dalį panaikinti ir grąžinti šioje dalyje bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaip to prašo apeliantas J. V.. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka nagrinėja tiek teisės taikymo, tiek faktinių aplinkybių nustatymo aspektu, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje gali būti patikrintas ir apeliacinės instancijos teisme. Juolab, kad priešingai nei teigiama apelianto skunde, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą atliko ir šios veikos faktinių aplinkybių tyrimą.

117Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu J. V. baudžiamąją bylą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, kiti duomenys, vertinant juos visumoje, leidžia daryti išvadą, kad J. V. pagrįstai buvo kaltinamas daręs liudytojui A. J. poveikį.

118Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, jog jis A. S. užsakymu rengė namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), atidalijimo tarp bendrasavininkių projektus, kurie buvo pateikti teismui civilinėje byloje. Taip pat 2009 m. vasaros pradžioje, prieš teismo posėdį, konsultavo ją dėl atsakovo parengtų atidalijimo projektų. Kadangi jis, kaip kolega, buvo matęs daug A. J. rengtų darbų, pažįsta A. J. braižą, todėl suprato, kad tai ne jo rengtas projektas. Norėdamas tuo įsitikinti, jis paskambino A. J., kuris jam patvirtino, jog nieko apie tokį planą nežino. Tiek liudytojas V. K., tiek liudytojas A. J. apklausiami nurodė, jog netrukus po V. K. skambučio, jie susitiko prie parduotuvės „( - )“, susitikimo metu dalyvavo advokatė R. Č.. Šio susitikimo metu buvo parodyti A. J. civilinėje byloje atsakovių pateikti projektai neva ruošti ir pasirašyti A. J.. A. J., liudytojo V. K. teigimu, kategoriškai paneigė, jog jam parodytas projektas nėra jo nei derintas, nei rengtas, nei tvirtintas.

119Iš apeliacinės instancijos teisme išreikalautos civilinės bylos Nr. ( - ) dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės matyti, jog žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektai, neva rengti ir pasirašyti A. J., kartu su advokato J. V. prašymu ( - ) apylinkės teismui buvo pateikti 2009-04-30. Kitas teismo posėdis civilinėje byloje, kuriame buvo tęsiamas bylos nagrinėjimas būtent ir vyko vasaros pradžioje – 2009-06-08. Paminėto posėdžio metu civilinę ieškovę A. S. atstovavusi advokatė R. Č. teismą informavo, jog tą pačią dieną prieš teismo posėdį kartu su V. K. buvo susitikusi su A. J., kuris, pamatęs atsakovės atstovo civilinėje byloje pateiktą atidalijimo projektą, patvirtino, kad tokio projekto nerengė, o jame esantis jo parašas suklastotas.

120Bylos duomenys patvirtina, jog A. J. sužinojęs, kad civilinėje byloje yra pateiktas neva jo rengtas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas, su 2009-07-07 pareiškimu 2009-07-08 kreipėsi į ( - ) policijos komisariatą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir kaltų asmenų nustatymo. Paminėtame pareiškime A. J. nurodė, jog ( - ) apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. ( - ) pateiktas namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), projektas parengtas jo įmonės vardu, tačiau jo įmonė negavo tokio užsakymo ir jo neatliko, projekte esantis jo parašas suklastotas. Pagal A. J. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. ( - ).

121Liudytojas A. J. apklausiamas nagrinėjamoje byloje 2010-06-02 specialiuoju liudytoju, 2011-11-04 liudytoju, 2011-11-10 apklausiamas liudytoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ir teisiamojo posėdžio metu nuosekliai patvirtino, jog į civilinę bylą Nr. ( - ) pateiktų namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), projektų, parengtų jo įmonės vardu, jis nerengė ir jų nepasirašė. Tokius pat parodymus A. J. davė ir 2009-08-17 apklausiamas liudytoju ikiteisminiame tyrime Nr. ( - ), taip pat 2010-03-30 apklausiamas ( - ) apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. ( - ).

122Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ( - ) apylinkės teismo 2010-05-14 nutartimi buvo leista atlikti kratą A. J. gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose, esančiose ( - ), siekiant surasti ir paimti gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančio ( - ), atidalinimo projektą ar brėžinius, taip pat projektavimo paslaugų suteikimo J. D. ar J. V. sutartis ir sąskaitas už projektavimo paslaugas. Kita vertus, 2010-06-02 atlikus kratą, paminėti dokumentai A. J. namuose nebuvo rasti. Priešingai, kaip matyti iš 2010-06-02 kratos protokolo, 2011-01-10 kratos metu paimtų dokumentų apžiūros protokolo, kratos J. V. darbo vietoje – advokato J. V. kontoroje, esančioje ( - ), metu, be kita ko, buvo rasti, paimti: gyvenamojo namo, adresu ( - ), projekto dalies be namo plano ruošinys. Jame rašoma, kad projektas darytas 2009-04-24, užsakovas – J. D., architektas – A. J.. Ruošinys be parašų; žemės sklypo, esančio ( - ), projekto ruošinys. Jame rašoma, kad užsakovas – J. D., architektas – A. J.. Ruošinys suklijuotas iš atskirų lapų, be parašų; gyvenamojo namo, esančio ( - ), projekto ruošinys. Jame rašoma, kad užsakovas – J. D., architektas – A. J.. Ruošinys suklijuotas iš atskirų lapų, be parašų; 2009-03-25 A. J. pakvitavimas, kuriame ranka parašyta, kad jis už paruoštą gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančio ( - ), pasidalinimo tarp A. S., J. D. ir J. D. projektą gavo pinigus iš J. D. ir pretenzijų neturi. Tuo tarpu iš 2010-06-02 kratos protokolo, 2011-11-09 kratos metu paimtų dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad kratos J. V. gyvenamojoje vietoje, esančioje ( - ), buvo rasti ir paimti žemės sklypo, esančio ( - ), projektas. Jame rašoma, kad užsakovas – J. D., architektas – A. J., ties A. J. pavarde yra parašas; gyvenamojo namo, esančio ( - ), projektas. Jame rašoma, kad užsakovas – J. D., architektas – A. J., ties A. J. pavarde yra parašas.

123Išdėstytų įrodymų, kitų duomenų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog netikėti A. J. nuosekliais parodymais, kad jis namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), projektų, kurie J. V. prašymu buvo prijungti civilinėje byloje Nr. ( - ), nerengė, juose nepasirašė nėra pagrindo. Šios išvados, o tuo pačiu ir liudytojo A. J. parodymų patikimumo, nepaneigia ir byloje esanti specialisto išvada Nr. ( - ). Paminėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad ištyrus baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) ( - ) apylinkės teismui pateiktus namų valdos žemės sklypo ir pastatų, esančių, ( - ), planus-projektus, nustatyti, ar parašus A. J. vardu pasirašė A. J. ar kitas asmuo, negalima, nes parašai yra netinkami asmens identifikacijai. Taigi paminėta specialisto išvada nei patvirtina, nei paneigia, kad atidalijimo projektuose A. J. parašas buvo suklastotas. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad pats J. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant jo pasirinktam gynėjui, patvirtino, jog paminėtus projektus paruošė ir A. J. parašą suklastojo jis pats. Nors apeliantas teigė, kad jam ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė poveikį, tačiau tokie J. V. deklaratyvaus pobūdžio teiginiai yra niekuo nepagrįsti, todėl atmetami.

124Iš byloje esančio 2009-09-11 liudytojo A. J. papildomos apklausos protokolo (ikiteisminis tyrimas Nr. ( - )) matyti, jog pastarasis pirmiau išdėstytus savo parodymus pakeitė, nurodydamas, kad namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), atidalijimo projektus vis tik ruošė ir pasirašė jis. Projektą rengė 2009 m. vasario mėn., kurį pasirašęs pateikė J. V., J. D. sumokėjo jam už projekto parengimą pinigus, buvo pasirašytas raštelis, kad jis pinigus gavo, pretenzijų niekam neturi. Be kita ko, šios apklausos metu A. J. nurodė, kad projektų originalus jis sega ir saugo 5 metus. Ankstesnėje apklausoje nurodė, kad projekto nerengė, jo nepasirašė, tik dėl to, kad apie tai pamiršo, nes praėjo daug laiko.

125Apklausiamas nagrinėjamoje byloje dėl 2009-09-11 liudytojo papildomos apklausos protokole nurodytų aplinkybių, A. J. nuosekliai patvirtino, jog tokius parodymus davė dėl J. V. jam padaryto poveikio ir juos paneigė. A. J. parodė, jog po 2009-08-17 tyrėjos A. K. atliktos jo apklausos (ikiteisminis tyrimas Nr. ( - )) praėjus apie dviem savaitėms pas jį į namus apie 22 val. buvo atvažiavęs J. V. su savo sūnumi E. V.. E. V. pakvietė jį kartu nuvažiuoti į jo kontorą ( - ) gatvėje. Kontoroje begeriant degtinę, E. V. prašė pakeisti pas K. duotus parodymus, patvirtinti, kad namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), atidalijimo projektuose yra jo (A. J.) parašai, jis juos rengė. Pokalbio metu J. V. už parodymų pakeitimą davė jam 1400 litų. Kadangi jis tuo metu buvo nemažai išgėręs alkoholio, šiuos pinigus ir pasiėmė. Po to J. V. su sūnumi jį parvežė namo, kur lauke pasitiko jį žmona ir parvedė namo. Grįžęs namo, jis padavė žmonai visus J. V. jam duotus pinigus. Be kita ko, A. J. parodė ir tai, kad tą patį vakarą J. V. kontoroje paprašė jo suprojektuoti tilto prie ežero projektą. Jis pažadėjo J. V. padaryti tilto eskizą. Už tai jis buvo iš J. V. gavęs 50 litų, vėliau kelis kartus po 10-20 litų. Po 1-2 savaičių J. V. važiuodamas automobiliu pamatė jį prie „( - )“ parduotuvės ( - ) g., su juo automobilyje buvo D.. J. V. pasakė, kad reikia jam važiuoti pas tyrėją K. į ( - ) policijos komisariatą, pakeisti parodymus, nurodyti, kad atidalijimo projektus rengė ir pasirašė jis. Pas tyrėją K. jis nuėjo kartu su J. V.. Iš K. elgesio jis suprato, kad jie buvo susitarę ir ji jo jau laukė. Apklausos metu K. rašė apklausos protokolą, klausinėjo jo, J. V. buvo kabinete, padėjo jam duoti parodymus. Po apklausos J. V. jį nuvežė ten, iš kur ir paėmė. 2009 m. spalio mėnesį jis gavo iš prokuratūros raštą, kad tyrimas pagal jo pareiškimą nutrauktas. Dėl J. V. darbovietėje - advokato kontoroje, kratos metu rasto ir paimto 2009-03-25 pakvitavimo, kuriame ranka parašyta, kad jis (A. J.) už paruoštą gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančio ( - ), pasidalinimo tarp A. S., J. D. ir J. D. projektą gavo pinigus iš J. D. ir pretenzijų neturi, liudytojas A. J. patvirtino, kad tokį pakvitavimą surašė, tačiau jis buvo surašytas 2009 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, pakvitavimo tekstą jam padiktavo J. V.. Jeigu gerai pamena, tai buvo padaryta advokato kontoroje. J. D. niekada nėra prašiusi jo padaryti projektą, niekada ji jam jokių pinigų nemokėjo, taip pat ji niekada nėra buvusi jo namuose (1 t., b.l. 172-176; 192-195; 2 t., b.l. 5-8, 17 t., b.l. 135-137).

126Netikėti ir šiais liudytojo A. J. parodymais nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

127Byloje liudytoja apklausta S. J. patvirtino žinanti, jog buvo suklastoti jos vyro A. J. parašai. Apie tai pasakė jos vyras. Liudytoja parodė, jog 2009 m. rugpjūčio mėnesį, tikslios dienos neprisimena, apie 22 val. kažkas paskambino į duris ir netrukus jos vyras A. J. išėjo. Apie 2 valandą nakties vyras grįžo neblaivus, jį parvedė J. V..J. V. pasakė, kad viskas gerai, patikrino vyro kišenes, ar viskas vietoje ir atsiprašęs išėjo. Tą patį vakarą, išėjus J. V., vyras iš kišenės ištraukė 1400 Lt įvairiomis kupiūromis.

128Liudytoja apklausta tyrėja A. K. apklausiama teisme patvirtino, jog ji ikiteisminiame tyrime pagal A. J. pareiškimą dėl parašo suklastojimo atliko kelis ikiteisminio tyrimo veiksmus. Apklausė liudytoju A. J., kuris parodė, jog nepasirašinėjo projekto. Apklausos metu A. J. sveikatos būklė jai abejonių nekėlė, jis buvo blaivus. Pas ją į apklausą A. J. atvyko vienas, iš pirmo karto pagal šaukimą. Liudytoja apklausta tyrėja R. K. parodė, jog jis perėmė ikiteisminį tyrimą iš tyrėjos A. K.. Kadangi liudytojų A. J. ir J. D. apklausos buvo atliktos formaliai, ji nusprendė juos apklausti papildomai. Liudytoja patvirtino, kad J. D. į apklausą atvyko kartu su J. V., tačiau J. V. apklausos metu iš kabineto išėjo. Po apklausos J. V. teiravosi, kokia tolimesnė bylos eiga. Jai pasakius, kad reikalinga apklausti A. J., kurio ji nesurado, J. V. pasiūlė jį atvežti. J. V. su A. J. pas ją atvyko tą pačią dieną maždaug po pusvalandžio. Apklausos metu A. J. kardinaliai pakeitė parodymus, sakė, kad ant projekto yra jo parašas. Liudytoja R. K. patvirtino ir tai, kad apklausiant A. J. jos kabinete taip pat buvo ir J. V., jis neatsakinėjo į klausimus, kuriuos ji uždavinėjo A. J.. Liudytojos teigimu, apklausiant A. J., matėsi, kad šis galimai iš vakaro gėręs, bet girtas nebuvo.

129Pažymėtina ir tai, kad liudytojo A. J. parodymus apie jam darytą poveikį dėl parodymų pakeitimo, patvirtina ir paties J. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Kaip minėta J. V. šios apklausos metu patvirtino, kad pats A. J. vardu parengė namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), projektus, juose pats ir pasirašė. Sprendžiant iš J. V. parodymų, ( - ) apylinkės teisme iškilus abejonėms dėl A. J. parašo tikrumo jo teismui pateiktuose projektuose, jis susirado A. J. ir paprašė, kad šis patvirtintų, jog tai jis (A. J.) pasirašė jo teismui pateiktuose projektuose. J. V. teigimu, A. J. už parodymų pakeitimą paprašė 1500 litų. Kadangi jis turėjo 1400 litų, juos ir pasiūlė A. J.. A. J. sutiko ir jis perdavė jam pinigus. J. V. patvirtino, jog perduodant A. J. pinigus, buvo ir jo sūnus E. V.. 2009 m. rugsėjo mėnesį J. D. paprašė jo kartu nuvykti į policijos komisariatą, kur ji buvo kviečiama apklausai dėl parašų jo teismui pateiktuose projektuose suklastojimo. Jis J. D. nurodė, jog tyrėjai sakytų, kad buvo pati nunešusi A. J. į namus dokumentus, kad A. J. pats juos pasirašė, ką J. D. tyrėjai ir pasakė. Po J. D. apklausos tyrėja pasakė, kad negali prisikviesti apklausai A. J.. Jis pasiūlė tyrėjai jį surasti ir atvežti. Nuvyko į aludę, kur paprastai A. J. būdavo, ir nuvežė jį pas tyrėją. Pakeliui paprašė, kad tyrėjai jis patvirtintų, kad pats pasirašė ant tų projektų, kuriuos jis pateikė teismui. A. J. tai tyrėjai ir patvirtino. Apklausiant A. J. jis buvo tyrėjos kabinete, tyrėja tam neprieštaravo. Jo dalyvavimas nebuvo fiksuotas A. J. apklausos protokole. Po apklausos jis vėl A. J. nuvežė prie aludės. Beje, tiek liudytojas A. J., tiek J. V. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė analogiškai aplinkybes, iš kur A. J. 2009-09-11 prieš vežant pas tyrėją R. K. apklausai buvo paimtas, kokiame kabinete vyko A. J. apklausa, kur sėdėjo apklausos metu A. J., kur J. V., kur po apklausos J. V. A. J. nuvežė ir paleido. Be kita ko, pastebėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu J. V. taip pat patvirtino, jog 2009-09-11 kartu su D., po jos apklausos policijos komisariate, buvo nuvažiavę į prie „( - )“ esančią aludę, iš kur paėmė A. J. ir nuvežė į policijos komisariatą apklausai. Teisme J. V. jau nurodė, kad A. J. apklausoje nedalyvavo, tyrėja R. K. pasakė, jog jis nereikalingas. Jis tik po A. J. apklausos jį nuvežė atgal į aludę, iš kurios ir pasiėmė.

130Nors J. V., E. V. bandė teismą įtikinti, kad A. J. pinigai 1500 litų buvo duoti už liepto projektą, tačiau tokia pastarųjų versija paneigta pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytų įrodymų, kitų duomenų pagrindu nustatytą įvykių seką, datas, akivaizdu, jog 2009-06-08 teismo posėdžio metu paaiškėjus civilinėje byloje, kad atidalijimo projektai yra galimai suklastoti, 2009-07-08 A. J. kreipusis dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos į teisėsaugos pareigūnus, 2009-08-17 apklausos metu nurodžius, kad jis projektų nerengė ir juose nepasirašė, J. V., tikslu, kad nepaaiškėtų, jog jis pagamino projektus ir juos pasirašė, kaltinime nurodytu laikotarpiu darė poveikį liudytojui A. J., sumokėjo jam 1400 litų už tai, kad šis pakeistų savo parodymus bei patvirtintų, jog namų valdos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), atidalijimo projektus parengė bei pasirašė jis (A. J.). Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog tokio savo tikslo J. V. ir pasiekė, A. J. 2009-09-11 ikiteisminiame tyrime ( - ) vykusios apklausos metu savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad paminėtus atidalijimo projektus parengė jis, projektuose yra jo parašai.

131Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų, kitų duomenų visumos pagrindu neginčijamai nustatyta, kad J. V. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) buvo kaltinamas pagrįstai. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad yra suėjusi J. V. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis (2014-09-11), nėra galimybės tenkinti prokuroro prašymą dalyje dėl J. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo už paminėtą nusikalstamą veiką.

132Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. V. pateiktas kaltinimas dėl poveikio liudytojui A. J. akte taip pat grindžiamas operatyvinio tyrimo metu užfiksuotais telefoniniais pokalbiais. Teisėjų kolegija, nustatydama, ar pagrįstai J. V. buvo kaltinamas dėl poveikio liudytojui A. J., šiais duomenimis nesiremia, jų nėra pagrindo pripažinti įrodymais byloje.

133Pažymėtina, kad duomenys, gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus (iki ikiteisminio tyrimo pradžios), gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų operatyvinių veiksmų atlikimo ir priemonių naudojimo pagrindų bei tvarkos laikymasis. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas operatyvinių veiksmų ir priemonių sankcionavimo ir taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant operatyvinio tyrimo veiksmus ir priemones, gali būti pripažįstami įrodymais. Teismui tenka pareiga patikrinti, ar sankcionuojant veiksmus, dėl kurių kreipėsi operatyvinės veiklos subjektai, buvo laikomasi OVĮ ir KŽĮ numatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo ir jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017).

134Bylos medžiaga patvirtina, jog operatyvinių priemonių taikymas buvo sankcionuotas įstatymo nustatyto pareigūno – ( - ) apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko, kas patvirtina teisinio pagrindo operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti buvimą. Kita vertus, kaip pažymėta paminėtoje kasacinio teismo nutartyje, operatyviniai veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas, ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Vadinasi, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant, turi būti aiškiai nurodoma turima informacija apie galimą nusikalstamą veiką, kurios pagrindu bus tiriama, ar atitinka ši informacija tokį BK straipsnį ar jo dalį, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami.

135Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių dalinai išslaptintų Panevėžio apygardos teismo 2009-04-21, 2009-06-09, 2009-07-16 nutarčių Nr. 216, 337, 442 išrašų, spręsti apie faktinio pagrindo operatyvinių veiksmų atlikimui buvimą, nėra galimybės. Nei viename iš paminėtų nutarčių išrašų nenurodyta turėta informacija apie galimą nusikalstamą veiką, kurios pagrindu spręsta, ar atitinka ši informacija tokį BK straipsnį ar jo dalį, dėl kurių atitinkami operatyviniai veiksmai gali būti atliekami, tuo tarpu 2009-04-21, 2009-06-09 nutartyse Nr. 216, 337, nusikaltimai, apie kuriuos siekiama gauti informacijos, įvardyti nusikaltimais valstybės tarnybai, piktnaudžiavimu, svetimo turto pasisavinimu, nenurodant tikslaus jų kvalifikavimo pagal BK straipsnius ir jų dalis. Pažymėtina, kad operatyviniai veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik teismui įsitikinus, kad egzistuoja faktinis pagrindas, ir juos sankcionuojant.

136Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas. Šiuo atveju kyla klausimas dėl to, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėlkitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nebuvo sankcionuotas. Jeigu kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų OVĮ (įstatymas, galiojęs operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

137Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas minėtas operatyvinio tyrimo veiksmas.

138Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti nuspręsta taikyti slapto sekimo priemones, turi būti nurodytos įstatyme ir tai traktuojama kaip viena iš minimalių garantijų siekiant išvengti piktnaudžiavimo apribojant Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas asmens teises (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria; Weber and Saravia v. Germany, no. 54934/00, decision of 29 June 2006). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad operatyviniai (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015).

139Dėl nurodytų aplinkybių paminėtų nutarčių pagrindu atliktų operatyvinių veiksmų metu gautus duomenis pripažinti įrodymais ir jais vadovautis, sprendžiant, ar pagrįstai J. V. buvo kaltinamas nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymu, nėra pagrindo.

140Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

141pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį dėl E. V. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtų baudų dydžio.

142Nustatyti, kad E. V. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirta 50 MGL dydžio bauda - 1883 Eurų; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 70 MGL dydžio bauda - 2636,20 Eurų.

143Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinus, E. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 70 MGL dydžio bauda - 2636,20 Eurų.

144Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria E. V., įskaitant į paskirtą bausmę laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, viena laikino sulaikymo ir suėmimo diena prilyginta 2 MGL (76 Eur) dydžio baudai.

145Nustatyti, kad E. V. į paskirtą bausmę įskaičiuotas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. birželio 9 d. bei nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki gruodžio 13 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant 2 MGL yra 75,32 Eur.

146Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

147Nuteistojo E. V., išteisintojo ir asmens, kurio atžvilgiu dalis baudžiamosios bylos nutraukta, J. V. apeliacinius skundus atmesti.

148

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 4. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio... 5. - pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 70 MGL (2660 Eur) dydžio bauda.... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas... 7. J. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio... 8. J. V. baudžiamoji byla pagal BK 233 straipsnio 1 dalį... 9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 10. E. V. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų... 11. J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 metų kovo -... 12. Šiais veiksmais J. V. pažeidė Lietuvos Respublikos... 13. Be to, J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 metais nuo... 14. 2009 m. rugpjūčio mėnesį, žinodamas, kad 2009 m. rugpjūčio 7 d. ( - )... 15. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2009 m. rugsėjo 11 d., aikštelėje prie... 16. Be to, J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m.... 17. žinodamas, kad E. V. pranešus apie tariamą eismo... 18. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos... 19. - pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį... 20. - pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233... 21. - pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda.... 22. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. V. baudžiamoji... 23. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas... 24. Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį... 25. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 26. Nors teismas pripažino, kad J. V., paprašytas 27. 2010-06-10 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu 28. Skundžiamu nuosprendžiu teismas netinkamai įvertino byloje surinktus... 29. J. V. kaltę, padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300... 30. Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamasis J. V.... 31. Kaltinamojo J. V. duoti parodymai nagrinėjant bylą... 32. Pripažinus J. V. kaltu pagal 24 straipsnio 6 dalį, 22... 33. Be kita ko, apeliantas skunde nurodo ir tai, jog teismas, paskaičiuodamas 34. Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 35. Apeliantas nurodo, kad jo byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis... 36. Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nepašalintomis... 37. Teismas nuosprendį pagrindė E. M. parodymais. Esminė... 38. Įtariamasis, kaip ypatingą proceso statusą turintis asmuo, turi teisę... 39. Pasak apelianto, apygardos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1... 40. Teismas be jokio pagrindo atmetė 2014 m. kovo 23 d. jo pareikštus prašymus... 41. Reikšminga yra ir tai, kad nei AB „( - )“, nei jokia kita bendrovė ar... 42. Apeliantas nurodo, jog jis neginčija aplinkybės, kad parašė prašymą AB... 43. Toje veikoje, kuri realiai buvo baigta iki atsisakius tęsti nusikalstamą... 44. Kaltinamajame akte jis buvo kaltinamas veikęs kartu su 45. Prieštaringas ir nesuprantamas dar vienas kaltinimo pakeitimas yra tai, jog... 46. Teisę į gynybą, apelianto teigimu, ribojo dar ir tai, kad proceso metu jis... 47. Toks kaltinamasis aktas, apelianto manymu, neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 3... 48. Išteisintasis ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, 49. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu kreiptis į Lietuvos... 50. 1) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio nuostata,... 51. 2) ar toks BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir BPK 235 straipsnio 1-3 dalių,... 52. atidėti apeliacinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Lietuvos Respublikos... 53. Apeliantas nurodo, jog jis sutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria... 54. Pirmosios instancijos teismas visiškai skirtingai vertindamas analogišką... 55. Apelianto įsitikinimu, apygardos teismas, nustatęs, kad Lietuvos... 56. Apeliantas pažymi, kad jis siekia, jog pagal 233 straipsnio 1 dalį jam būtų... 57. BPK 254 straipsnio 4 dalis numato, kad dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9... 58. Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintasis ir asmuo, kuriam dalis... 59. Mano, jog nuosprendžio dalis, kuria jis išteisintas yra teisėta ir... 60. Prokuroras, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jo... 61. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai... 62. Taip pat atmestinas ir prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl jo... 63. Be to, prokuroras neįvertino, kad tariamo projekto - pasiūlymo suklastojimo... 64. Taigi, įvertinus, jog kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK... 65. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos... 66. Didelė žala, kaip privalomai įrodinėtinas BK 228 straipsnio 2 dalyje... 67. Atsikirtime nesutinkama ir su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog... 68. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros... 69. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos... 70. Dėl pasikėsinimo apgaule gauti draudimo išmoką ir dokumentų klastojimo.... 71. Apeliantas E. V. skunde nurodo, kad jam pateiktas... 72. Pagal BPK 73. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi kaltinamojo akto turinį,... 74. Apelianto E. V. teigimu, nepagrįstai jis skundžiamu... 75. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad... 76. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi... 77. E. M., kuriam ikiteisminis tyrimas šioje byloje... 78. E. M., paties E. V., liudytojo 79. Byloje liudytoju apklaustas E. V. patvirtino, jog... 80. Bylos duomenimis nustatyta, jog E. V. priklausančio... 81. Byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina ir tai,... 82. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo... 83. Byloje taip pat yra pateiktas AB „( - )” transporto žalų vertintojo 84. Išdėstytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 85. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad... 86. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto skundo argumentais dėl jo atliktų... 87. Apeliantas nemažą dalį skundo skiria argumentams, susijusiems su liudytojo... 88. Priešingai nei teigia apeliantas, prokuroras 2010-06-02 nutarimu nuspręsdamas... 89. BPK 90. Pažymėtina ir tai, kad asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis... 91. Apeliantas taip pat skunde teigia, kad buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo... 92. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto skundo argumentu, kad nagrinėjamu... 93. E. M. byloje duotų parodymų vertinimo kontekste, be... 94. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su J. V.... 95. Žmogaus teisių ir... 96.E. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų... 97. J. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neneigė, jog... 98. Byloje, be kita ko, yra užfiksuoti apelianto minimi 2010-04-15 vykę 99. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų įrodymų pagrindu 100. Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sprendžia,... 101. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo... 102. Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 2 dalies taikymo.... 103. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi,... 104. BK 105. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra... 106. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje J. V. buvo... 107. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad... 108. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje nurodyta,... 109. Taigi, esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos... 110. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta ir tai, jog 111. Dėl baudžiamosios bylos J. V. nutraukimo pagal BK 233... 112. Skundžiamu nuosprendžiu J. V. baudžiamoji byla dalyje... 113. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, apelianto 114. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad 115. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 116. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytą formuojamą teismų... 117. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su... 118. Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, jog jis 119. Iš apeliacinės instancijos teisme išreikalautos civilinės bylos Nr. ( - )... 120. Bylos duomenys patvirtina, jog A. J. sužinojęs, kad... 121. Liudytojas A. J. apklausiamas nagrinėjamoje byloje... 122. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ( - ) apylinkės teismo... 123. Išdėstytų įrodymų, kitų duomenų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu,... 124. Iš byloje esančio 2009-09-11 liudytojo A. J. papildomos... 125. Apklausiamas nagrinėjamoje byloje dėl 2009-09-11 liudytojo papildomos... 126. Netikėti ir šiais liudytojo A. J. parodymais nėra... 127. Byloje liudytoja apklausta S. J. patvirtino žinanti,... 128. Liudytoja apklausta tyrėja A. K. apklausiama teisme... 129. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo A. J. parodymus apie... 130. Nors J. V., E. V. bandė teismą... 131. Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro... 132. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. V.... 133. Pažymėtina, kad duomenys, gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus (iki... 134. Bylos medžiaga patvirtina, jog operatyvinių priemonių taikymas buvo... 135. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių dalinai išslaptintų Panevėžio... 136. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės... 137. Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese... 138. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką nusikalstamos veikos,... 139. Dėl nurodytų aplinkybių paminėtų nutarčių pagrindu atliktų... 140. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 141. pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį... 142. Nustatyti, kad E. V. pripažintam kaltu ir nuteistam... 143. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas... 144. Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį,... 145. Nustatyti, kad E. V. į paskirtą bausmę įskaičiuotas... 146. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.... 147. Nuteistojo E. V., išteisintojo ir asmens, kurio... 148. ...