Byla 2K-416/2013

Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei, išteisintajam S. Ž., gynėjui Henrikui Oseckiui, nukentėjusiajai S. G., nukentėjusiosios atstovui advokatui Rolandui Mištautui, teismo posėdyje žodinio kasacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio.

2Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu S. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu) paskirta laisvės atėmimo bausme dvejiems metams keturiems mėnesiams ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimo dvejiems metams septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), S. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Iš S. Ž. nukentėjusiajai S. G. priteista 3500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

3Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – S. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5Pirmosios instancijos teismo S. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 27 d., ( - ) tarp 25-uoju ir 35-uoju numeriais pažymėtų pastatų, apie 18.15 val., plūsdamasis necenzūriniais žodžiais nuo nukentėjusiosios S. G. galvos nutraukė akinius nuo saulės, juos metė ant žemės ir sutrypė, taip pat metė ir sudaužė jos mobiliojo ryšio telefoną „Iphone3“, taip viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais padarė S. G. 1800 Lt turtinę žalą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

6Apeliacinės instancijos teismas S. Ž. apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, tenkino. S. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7Kasaciniu skundu nukentėjusioji S. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį.

8Nukentėjusiosios teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamosios bylos aplinkybes ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai S. Ž. veiksmus pripažino nenusikalstamais ir nutraukė baudžiamąją bylą. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas S. Ž. asmeninių motyvų paskatintus veiksmus pagrįstai pripažino neteisėtais ir teisingai juos kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Anot kasatorės, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad S. Ž. dėl menkavertės priežasties supykęs, nes ji (kasatorė) atsiliepė į telefono skambutį, siekdamas jai atkeršyti, pasirinko tokią vietą ir tokį keršto realizavimo būdą, kuris sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

9Nukentėjusioji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog S. Ž. atlikti asmeninio pobūdžio neteisėti veiksmai buvo nukreipti tik prieš ją ir niekuo nesusiję su viešąja tvarka bei nepagarba aplinkiniams. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, jog pagal šį BK straipsnį atsako tas, kas demonstravo nepagarbą ne tik aplinkiniams, bet ir aplinkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318/2012). Dėl to, kad S. Ž. neteisėtus veiksmus atliko viešojoje vietoje, nekilo abejonių nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui. Neabejotina, kad S. Ž. neteisėti veiksmai sutrikdė ir viešąją rimtį. Tai akivaizdu vien iš to, kad dėl S. Ž. viešojoje vietoje sukelto triukšmo ir atliekamų neteisėtų veiksmų į balkoną, esantį penktame namo aukšte, nutraukusi savo poilsį, pasižiūrėti, kas vyksta, išėjo liudytoja L. K., kuri ir paskambino į policiją. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad byloje nenustatyta, jog būtent dėl nuteistojo S. Ž. sukelto triukšmo buvo sutrikdytas L. K. poilsis.

10Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką viešoje vietoje atliekant BK 284 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus, nebūtina, jog būtų aplinkinių žmonių (kasacinė nutartis Nr. 2K-488/2012). Išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį Nr. 2K-719/2012 matyti, kad viešoje vietoje panaudojus smurtą, nors tai padaryta ir dėl asmeninių paskatų ir tiesiogiai nenukreipta prieš visuomenę, aplinkinius ar viešąją tvarką, veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra abejonių, kad S. Ž., viešoje vietoje smurtavęs, įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

11Nukentėjusioji taip pat pažymi, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino S. Ž. nusikalstamos veikos motyvus kaip asmeninius. Ji su S. Ž. nėra nei susituokusi, nei įregistravusi partnerystės, su juo kartu negyvena, po jų išsiskyrimo jų nesieja jokie bendri santykiai. Todėl ji gali atsiliepinėti į bet kuriuos skambučius ir bendrauti su kuo tik nori ir kada nori. S. Ž. neturėjo jokio teisinio ar moralinio pagrindo reikalauti nutraukti asmeninius pokalbius, o to nepadarius, naudoti tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Kasatorė nurodo, kad nors jai fiziniai kūno sužalojimai ir nepadaryti, tačiau telefono atėmimas jėga ir akinių nuo saulės nuplėšimas bei demonstratyvus jų sudaužymas neabejotinai laikytinas fiziniu smurtu. Neabejotina ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju S. Ž. naudojo ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą, taip pat norėjo parodyti save kaip asmenį, kuris yra aukščiau moralės normų, kaip padėties šeimininką ir įbauginti, kad nukentėjusioji tęstų santykius su juo.

12Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nutartyse ne kartą pasisakęs, jog viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Išanalizavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje Nr. 2K-182/2013, kasatorės darytina išvada, jog S. Ž., viešoje vietoje be jokios pagrįstos priežasties pavartodamas prieš ją fizinį ir psichologinį smurtą, turėjo suprasti, jog jo veiksmai yra neteisėti ne tik jos, bet ir visuomenės atžvilgiu. Be to, jis ne tik galėjo, bet ir privalėjo suprasti, kad tokie veiksmai gali šokiruoti visuomenę. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju S. Ž. veikė neapibrėžta tyčia, t. y. nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai. Taigi, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 2K-318/2012, 2K-719/2012, 2K-488/2012, 2K-182/2013, akivaizdu, kad S. Ž. savo asmeninio pobūdžio problemoms spręsti pasirinkus viešąją vietą ir tai atlikus neteisėtais, įžūliais veiksmais, panaudojus psichologinį ir fizinį smurtą, t. y. keiksmažodžiais, akinių ir mobiliojo telefono sudaužymu, neatsižvelgiant į tai, ar šalia buvo, ar nebuvo pašalinių asmenų, jis (S. Ž.) padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kvalifikuotiną pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

13Nukentėjusioji pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvykio aplinkybes interpretavo kaip civilinį ginčą ir nepagrįstai šiuo atveju rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsakyta pozicija, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino S. Ž. viešoje vietoje atliktus veiksmus kaip civilinius teisinius santykius, taigi šiurkščiai pažeidė BPK normas, susijusias su įrodymų vertinimu, ir šie pažeidimai laikytini esminiais.

14Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas S. Ž. neteisėtus veiksmus nepagrįstai sutapatino su Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje numatyta veika ir, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, neabejoja, kad šiuo atveju S. Ž. padaryta veika atitinka būtent BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į S. Ž. asmenybę, t. y. į jo teistumą. Pažymėtina, kad jis jau anksčiau buvo teistas už tyčinio nusikaltimo, susijusio su viešosios tvarkos pažeidimu, tyčiniu svetimo turto sunaikinimu ir ne vieno asmens kūno sužalojimu, padarymą.

15Kasacinis skundas atmestinas.

16Dėl išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

17Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-126/2006, 2K-136/2010). Tačiau visais atvejais BK 284 straipsnio 1 daliai taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, pvz., ar kaltininko veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje ir kokia buvo aplinkinių reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių žmonių, ligotų žmonių ir t. t.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie trūko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar kaltininko veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, ar buvo panaudoti daiktai, skirti kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės ir kt.

18Nagrinėjamojoje byloje S. Ž. buvo inkriminuojama tai, kad jis viešoje vietoje (gatvėje) sukonfliktavo su savo vaiko motina S. G. dėl jos telefoninių pokalbių su kitais vyrais, išplūdo ją už tai necenzūriniais žodžiais ir, atėmęs iš jos akinius nuo saulės ir mobiliojo ryšio telefoną, numetė juos ant žemės ir sutrypė. Iš apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad šie veiksmai nebuvo įvertinti kaip pavojingi viešajai tvarkai ir rimčiai. Tokį vertinimą lėmė išvada, kad S. Ž. veiksmus lėmė išskirtinai asmeninės paskatos, neteisėti veiksmai truko trumpai. Šio teismo vertinimu, tokie veiksmai, atlikti viešojoje vietoje, vertintini kaip administracinės teisės pažeidimas pagal ATPK 174 straipsnį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia. Antai kasaciniame skunde nusikalstamų padarinių buvimas argumentuojamas tuo, kad dėl S. Ž. sukelto triukšmo į balkoną, esantį penktame namo aukšte, nutraukusi savo poilsį, išėjo pasižiūrėti, kas vyksta, liudytoja L. K., kuri ir paskambino į policiją. Toks argumentavimas nėra įtikinamas. Tai, kad į konfliktą sureagavo viena liudytoja, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą apie žalą viešajai tvarkai ir rimčiai. Be to, ši liudytoja patį įvykį apibūdino kaip vyro ir moters ginčą, barnį, o į policiją paskambino bijodama dėl šalia jų vežimėlyje esančio vaiko (T. 2, b. l. 150).

19Nėra įtikinami ir argumentai, kuriais bandoma pagrįsti fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimą. Kasaciniame skunde teisingai pastebėta, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje neretai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės bylos Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt). Tačiau šioje byloje nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendžiuose S. Ž. veiksmai nuplėšiant akinius ir juos sudaužant, taip pat atimant ir sudaužant mobiliojo ryšio telefoną, nebuvo vertinami kaip fizinis smurtas. Priešingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, tokie veiksmai neatitinka teisinės fizinio smurto sampratos. Nors kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad S. Ž. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą suduodamas smūgį į galvos sritį ir tempdamas ją už plaukų, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytus. Taigi fizinio smurto panaudojimo faktai byloje neįrodyti ir kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

20Nukentėjusioji kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvykio aplinkybes interpretavo kaip civilinį ginčą. Šis kasatorės teiginys yra klaidingas, nes teismas, vertindamas S. Ž. padarytus veiksmus, tokios išvados nepadarė. Teismo išteisinamajame nuosprendyje cituojama ištrauka iš kasacinių nutarčių apie negalimumą kriminalizuoti civilinius ginčus yra bendro motyvavimo dalis, ja atkreipiamas dėmesys į būtinumą įvertinti kitų teisės šakų veiksmingumą reaguojant į neteisėtus veiksmus. Tačiau iš to neišplaukia, kad teismas laikė kilusį konfliktą civiliniu ginču. Iš nuosprendžio turinio nedviprasmiškai išplaukia kitokia išvada – kad S. Ž. veiksmai atitinka administracinio teisės pažeidimo požymius.

21Konstatuotina, kad viešosios tvarkos pažeidimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį S. Ž. buvo kaltinamas nepagrįstai, todėl jis išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl padarytų veiksmų S. Ž. galėtų būti kaltinamas svetimo turto sunaikinimu ar sugadinimu (BK 187 straipsnio 1 dalis), tačiau procesas dėl šios veikos turėjo vykti privataus kaltinimo tvarka (BPK 407–417 straipsniai); keisti padarytos veikos kvalifikaciją į BK 187 straipsnio 1 dalį šioje byloje nėra jokių procesinių galimybių.

22Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad už anksčiau minėtus veiksmus administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 41N-2551221-13 Šiaulių AVPK Šiaulių m. PK 2013 m. gegužės 3 d. nutarimu S. Ž. pagal ATPK 174 straipsnį nubaustas 225 Lt bauda. Bauda sumokėta 2013 m. gegužės 31 d.

23Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pagrindas naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nenustatytas.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

25Nukentėjusiosios S. G. kasacinį skundą atmesti.