Byla 3K-3-63/2015

Dėl įpareigojimo grąžinti lėšas; tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Specializuota komplektavimo valdyba“ ieškinį atsakovui Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijai dėl įpareigojimo grąžinti lėšas; tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus ir nustatančių sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinimo bei taikymo klausimai.

6Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovą grąžinti neteisėtai sulaikytas lėšas – 287 120 Lt (83 155,70 Eur), o teismui pripažinus, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą taikyti 2010 m. gegužės 28 d. statybos rangos sutarties 12.5 punkte nurodytą sankciją – sumažinti jos dydį iki 0,02 proc. per dieną nuo uždelstų atlikti darbų kainos.

7Byloje nustatyta, kad, įvykdžius pastato Vilniuje, Architektų g. 68, renovavimo darbų viešąjį pirkimą, jo laimėtoju pripažintas ieškovo (kartu su jungtinės veiklos partneriais UAB „Dalsta“ ir UAB „Bikusta“) pasiūlymas ir 2010 m. gegužės 28 d. pasirašyta statybos rangos sutartis (toliau – Sutartis). Sutartyje nurodyta darbų kaina – 3 589 000 Lt (1 039 446,25 Eur) (1.1 punktas), įsigaliojimo terminas – kai bus priimtas galutinis sprendimas dėl ES paramos skyrimo (1.5 punktas), darbų pradžia – po Sutarties įsigaliojimo, pabaiga – 2010 m. spalio 25 d. (2.1 punktas), esant būtinybei ne dėl rangovo kaltės keisti terminus, tai daroma raštišku šalių susitarimu (2.2 punktas), rangovas turi atlikti darbus laikydamasis Sutartyje ir jos prieduose nurodytų terminų (2.3 punktas), neatlikus darbų Sutarties 2.1 punkte nustatytu terminu, rangovui negrąžinamas Sutarties įvykdymo užtikrinimas, taip pat jis moka užsakovui 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo objekto kainos už kiekvieną pavėluotą dieną (12.5 punktas); Sutarties įvykdymas užtikrinamas užstatu, kurio dydis – 8 proc. nuo Sutarties kainos (Pirkimo sąlygų 34 punktas). Ieškinyje nurodoma, kad 2010 m. birželio 28 d. statybvietė perduota ieškovui darbų atlikimo vietų perdavimo–priėmimo aktu. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 4-616 priimtas sprendimas skirti finansavimą pastatui Vilniuje, Architektų g. 68, renovuoti. Šalių 2010 m. spalio 27 d. susitarimu Sutarties vykdymo terminas dėl objektyvių aplinkybių pratęstas iki 2010 m. gruodžio 22 d. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. spalio 26 d. raštu pakartotinai kreipėsi dėl darbų pabaigos termino atidėjimo, tačiau atsakovas termino nepratęsė. Darbai pagal Sutartį atlikti ir perdavimo–priėmimo aktu perduoti atsakovui 2011 m. gegužės 17 d., statinio statybos užbaigimo aktas pasirašytas 2011 m. rugsėjo 20 d. Ieškovo teigimu, jis tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus (atliko darbus, perdavimo–priėmimo aktuose nenustatyta jokių jų trūkumų), atsakovas nei Sutarties galiojimo metu, nei vėliau nepateikė ieškovui jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl atliktų darbų kokybės, tačiau negrąžino jam 287 120 Lt (83 155,70 Eur) užstato. Ieškovas nurodo, kad nepažeidė Sutarties įvykdymo terminų, jie privalėjo būti pakeisti į realius ir įvykdytinus, nes darbai pradėti vykdyti daug vėliau, didelė darbų dalis – lauko, jie tiesiogiai priklauso nuo oro sąlygų; darbus pradėjus vykdyti vėliau, juos reikėjo derinti su prasidėjusiais mokslo metais. Be to, atsakovo pasitelktas trečiasis asmuo tinkamai neatliko darbų, todėl ieškovas neturėjo galimybės laiku baigti savo darbų. Ieškovo vertinimu, esminė Sutarties sąlyga buvo kokybiškai atlikti visus darbus, jis šią prievolę įvykdė. Sutarties įvykdymo terminas nesudarė esminės reikšmės ir atsakovas nepasinaudojo teise nutraukti Sutartį ankščiau termino, todėl ieškovas padarė išvadą, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais sutiko pratęsti Sutarties terminą. Atsakovas, patvirtindamas tinkamą prievolių pagal Sutartį įvykdymą, ne tik perėmė atliktus darbus, patvirtino Statybos užbaigimo aktą, bet ir atsiskaitė už darbus, todėl jam kyla pareiga įvykdyti prievolę – grąžinti ieškovo sumokėtą 287 120 Lt (83 155,70 Eur) užstatą.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas, įvertinęs šalių sudarytą Sutartį, sprendė, kad joje buvo nustatytos dvi sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės – užstatas ir delspinigiai, kurios galėjo būti taikomos, praleidus Sutartyje nurodytus terminus. Teismas nustatė, kad statybvietė ieškovui perduota po mėnesio nuo Sutarties pasirašymo (2010 m. birželio 28 d.), statybos darbai pradėti 2010 m. liepos 1 d. Nors ES finansavimas statiniui renovuoti paskirtas tik 2010 m. rugpjūčio 17 d., ieškovas (neprieštaraujant atsakovui) darbus savo rizika pradėjo nelaukdamas finansavimo skyrimo. Teismas nurodė, kad atsakovas veikė kaip sąžininga šalis, kooperavosi ir bendradarbiavo su ieškovu, 2010 m. spalio 27 d. susitarimu pratęsė darbų atlikimo terminą dviem mėnesiams iki 2010 m. gruodžio 22 d., netaikydamas sankcijų už Sutarties neįvykdymą laiku, tačiau ieškovas darbų neatliko ir iki pratęsto termino pabaigos. Ieškovas neigė savo kaltę dėl sporto salės grindų įrengimo ne laiku, nurodydamas, kad subrangovai nekokybiškai ištinkavo sienas, todėl, laukiant, kol bus ištaisyti trūkumai, užtruko grindų įrengimas, tačiau teismas nustatė, jog buvo nebaigti ir kiti (lauko) darbai. Teismas kaip nepagrįstus ir nepateisinančius darbų vėlavimo atmetė ieškovo argumentus, kad darbus atlikti laiku sutrukdė prasidėję mokslo metai ir oro sąlygos, pažymėdamas, jog ieškovas (statybos darbų profesionalas) turėjo įvertinti visiems žinomomis pripažintinas aplinkybes, kad mokslo metai Lietuvoje prasideda rugsėjo 1 d., rudeniui ir žiemai būdingi vėsūs bei šalti orai (CPK 182 straipsnio 1 punktas), ir organizuoti darbus taip, kad jie būtų baigti laiku. Teismas atkreipė dėmesį į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali ginčyti sutartyje nurodyto netesybų dydžio, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Teismas konstatavo, kad atsakovo ieškovui pritaikytos sankcijos yra sutartinės, proporcingos pažeidimui, ieškovas yra verslininkas, savo srities profesionalas, o atsakovas – biudžetinė mokslo įstaiga, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovas yra silpnoji pusė, kuri turėtų būti ginama.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 24 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 287 120 Lt (83 155,70 Eur), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12Kolegija nustatė, kad ieškovas įvykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartį, tačiau tai padarė pavėluotai – darbai užbaigti ne 2010 m. gruodžio 22 d., bet 2011 m. gegužės 17 d. Bylos duomenimis, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (statinio statybos valdytojas), veikęs kaip atsakovo atstovas, 2010 m. lapkričio 22 d. pareiškė pretenzijas dėl darbų atlikimo grafiko pažeidimo ir įspėjo ieškovą, kad jam laiku neatlikus darbų bus taikomos Sutarties 12.5 punkte nustatytos priemonės – negrąžinamas užstatas ir skaičiuojami delspinigiai; apie nurodytų sankcijų taikymą ieškovas informuotas 2010 m. gruodžio 30 d. raštu; šalims toliau susirašinėjant, iš ieškovo pareikalauta pateikti naują Sutarties įvykdymo užtikrinimą; jam tokio nepateikus, ieškovui leista tęsti ir užbaigti Sutartyje nurodytus darbus. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas pažeidė Sutartyje nurodytą darbų atlikimo terminą, ir pripažino šią aplinkybę sudarančia pagrindą atsakovui pasinaudoti Sutarties 12.5 punkte nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone – užstatu, pažymėdama, jog faktas, kad ieškovui leista užbaigti pradėtus darbus, negali būti vertinamas kaip patvirtinantis Sutarties 1.2 punkte nurodyto termino pratęsimą konkliudentiniais veiksmais. Kolegija nurodė, kad atsakovas sutiko pratęsti darbų atlikimo terminą iki 2010 m. gruodžio 22 d. dėl vėlavusio ES paramos paskyrimo, mokslo metų pradžios ir „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos sporto salės remonto. Kolegija sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo 2010 m. gruodžio 22 d. prašyme pratęsti Sutarties terminą nurodytas aplinkybes dėl oro sąlygų, kurios objektyviai užkirstų galimybę vidutiniam statistiniam rangovui atlikti darbus laiku ar jų nebūtų buvę galima įprastomis aplinkybėmis numatyti (CPK 185 straipsnis); byloje neįrodyta, jog UAB „Pažangi statyba“ vykdyti darbai neleido atsakovui užbaigti darbų Sutartyje nustatytu terminu. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2010 m. lapkričio 22 d. rašte nurodyta, kad ieškovas atsilieka nuo darbų vykdymo grafiko dėl nepakankamo darbuotojų skaičiaus, o tai kolegijai teikė pagrindo išvadai, jog darbai atlikti praleidus terminą dėl ieškovo netinkamo darbų organizavimo ir vykdymo.

13Įvertinusi Sutarties 12.4, 12.6 ir 34 punktų nuostatas kolegija sprendė, kad Sutarties įvykdymas užtikrintas užstatu, kuris yra vienas iš įstatyme nenumatytų, tačiau jo leidžiamų šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Kolegijos nuomone, ieškovas užstatą klaidingai kvalifikuoja kaip vieną iš netesybų formų – baudą, nes, pirma, užstatui, priešingai nei baudai, būdingas turto išskyrimas (iš ieškovo turto masės buvo išskirta pinigų suma ir perduota atsakovui). Kasacinio teismo praktikoje tokią funkciją atliekantis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas kaip rizikos mažinimo priemonė laikomas artimiausiu įkeitimui (žr. mutatis mutandis CK 4.198 straipsnį, 1.8 straipsnio 1 dalį; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Mažasis amerikoniukas“ v. AB „Baltic Shopping Centers“, bylos Nr. 3K-3-707/2013). Antra, užstatas atliko pasiūlymo galiojimo užtikrinimo funkciją, o vėliau, sudarius Sutartį, jo funkcija pasikeitė į prievolių pagal Sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo; tokios funkcijos nebūdingos netesyboms. Trečia, pagal Sutarties sąlygas atsakovo turtiniai interesai tiesiogiai apsaugoti delspinigiais, o užstato tikslinė paskirtis nenurodyta, tik nustatyta, kad Sutarties pažeidimo atveju užstatas negrąžinamas ir atsakovas turi teisę juo pasinaudoti. Lingvistinės Sutarties nuostatų analizės pagrindu kolegija sprendė, kad užstatas neturėtų būti vertinamas kaip civilinės atsakomybės forma, kurios tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Pažymėjusi, kad Sutarties aiškinimas negali lemti nesąžiningumo vienos iš jos šalių atžvilgiu, kolegija nurodė, jog užstatas taip pat netiesiogiai skirtas atsakovo turtiniams praradimams, kylančius ieškovui pažeidus savo prievoles, kompensuoti. Dėl to prievolių pažeidimo atveju, jeigu atsakovas pasinaudoja užstatu, jis turi būti įskaitomas į atsakovo patirtus nuostolius. Ieškovui įvykdžius savo prievoles, užstatas jam turėtų būti grąžinamas nepaisant to, ar vykdant prievoles buvo pažeidimų, ar ne, jeigu jie ištaisyti. Priešingu atveju užstatas atliktų baudinę funkciją, jam pagal analogiją turėtų būti taikoma baudinių netesybų mažinimo taisyklė (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje perkančiosioms organizacijoms suteikta diskrecijos teisė pasirinkti pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo būdus, tačiau ji negali būti įgyvendinama savitiksliškai, perkančioji organizacija turėtų pasirinkti prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą atsižvelgdama į prievolės esmę, verslo praktikos tendencijas ir savo poreikius, toks pasirinkimas negali lemti nesąžiningų ir šalių interesų pusiausvyros neatitinkančių situacijų sukūrimo. Ieškovas savo prievoles pagal Sutartį įvykdė, atsakovas įvykdymą priėmė, pretenzijų dėl darbų rezultato kokybės neturi, neįrodinėjo patyręs nuostolių dėl praleistų terminų, be to, ieškovui neskaičiavo delspinigių, todėl kolegija konstatavo, kad atsakovo veiksmai negrąžinant ieškovui užstato formaliai remiantis Sutarties sąlygomis, neatitinka bona fide elgesio reikalavimų ir negali būti pripažinti teisėtais bei pagrįstais. Kadangi atsakovas neįrodinėjo patyręs nuostolių dėl vėlavimo atlikti darbus, tai kolegija nesprendė grąžintino užstato dydžio mažinimo klausimo.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl užstato sampratos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė prievolių įvykdymą užtikrinti ir kitais, nei šiame straipsnyje nurodyti, būdais; Sutarties šalys pasirinko užstatą kaip prievolės užtikrinimą, toks susitarimas leidžiamas įstatymo, tai skundžiamame sprendime pripažino ir teisėjų kolegija. Byloje nustatyta, kad ieškovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, atsakovo teisė tokiu atveju negrąžinti užstato įtvirtinta tiek viešojo pirkimo dokumentuose, tiek Sutartyje, ši sąlyga buvo visuotinai žinoma ir atitiko tikrąją šalių valią, todėl, kasatorės įsitikinimu, kolegija nepagrįstai pripažino, jog užstatas turėtų būti grąžinamas (kitu atveju jis atliktų baudinę funkciją). Kasatorės teigimu, skundžiamu sprendimu kolegija ne tik panaikino galimybę taikyti prievolės įvykdymo užtikrinimą, bet ir pažeidė sutarčių privalomumo principą, nes neatsižvelgė į Sutartyje nustatytą užstato panaudojimo tvarką. Kasatorė nesutinka su kolegijos teiginiu, kad užstatas, kaip prievolių užtikrinimo būdas ir rizikos mažinimo priemonė, laikomas artimiausiu įkeitimui, bei nurodo, jog įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. Tarp šalių yra susiklostę rangos teisiniai santykiai, todėl jiems įstatymo analogija netaikytina. Kasatorės vertinimu, kolegijos taikytas pagrindas grąžinti užstatą dėl to, kad ieškovui nebuvo skaičiuojami delspinigiai, nepagrįstas, nes Sutarties įvykdymas užtikrintas dviem būdais – užstatu ir delspinigiais, todėl aplinkybė, jog delspinigiai neskaičiuoti, nepaneigia atsakovo teisės į užstatą nustačius, kad Sutartis įvykdyta netinkamai.
2. Dėl CK 6.193 straipsnio pažeidimo. Kasatorė atkreipia dėmesį į Sutarties nuostatas, kuriose šalys susitarė, kad tarpiniai darbų perdavimo–priėmimo nelaikomi baigiamuoju darbų perdavimo–priėmimo aktu, todėl ieškovo 2010 m. gruodžio 22 d. pateiktas atliktų darbų aktas, kurį atsakovas pasirašė nereikšdamas pretenzijų, nereiškia, jog atsakovui perduoti visi darbai ir šis neteko teisės taikyti ieškovui sutartinių sankcijų. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad Sutartis buvo vykdoma netinkamai dėl ieškovo kaltės, tačiau spręsdamas, jog Sutartyje nurodyto užstato negrąžinimas neatitinka bona fide elgesio reikalavimų ir tokie atsakovo veiksmai neteisėti, pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, netinkamai atliko lingvistinę Sutarties sąlygų analizę, paneigė šalių valią, išreikštą sudarant Sutartį ir prisiimant iš jos kylančius įsipareigojimus. Teismas, pripažinęs, kad Sutartis buvo vykdoma netinkamai (pažeisti jos įvykdymo terminai), tačiau konstatavęs, jog ieškovas savo prievoles pagal Sutartį įvykdė ir tai nesudaro pagrindo jam taikyti sankciją (negrąžinti Sutarties įvykdymo užtikrinimo), paneigė atsakovo teisę taikyti sutartinę atsakomybę ieškovui, pažeidė CK 6.189, 6.256 straipsnių nuostatas, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
3. Dėl netinkamo CK 6.189, 6.256 straipsnių ir 6.70 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorė pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties 11.1.1 ir 11.1.2 punktais ieškovas įsipareigojo nustatytu laiku pradėti, atlikti, užbaigti ir perduoti atsakovui visus Sutartyje nurodytus darbus, o jos 12.3 punkte įtvirtinta atsakovo teisė negrąžinti Sutarties įvykdymo užtikrinimo ir juo pasinaudoti, jei ieškovas nevykdo Sutarties 11.1.1–11.1.38 punktuose prisiimtų įsipareigojimų. Dėl to, ieškovui neatlikus visų Sutartyje nurodytų darbų nustatytais terminais (iki 2010 m. gruodžio 22 d.), atsakovas įgijo teisinį pagrindą taikyti ieškovui sutartinę atsakomybę ir pasinaudoti pateiktu Sutarties įvykdymo užtikrinimu. Viešojo pirkimo dokumentai (taip pat ir Sutarties projektas) buvo skelbiami viešai, todėl tiek reikalavimai Sutarties įvykdymo užtikrinimui, tiek atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą, anot kasatorės, ieškovui buvo žinomi iš anksto. Pirkimo dokumentų 50 punkte buvo nustatyta, kad pirkimo sutarties projektas pridedamas, jo sąlygos pirkimo dalyviams privalomos ir su laimėtoju sudarant sutartį nebus keičiamos, todėl ieškovas, profesionalus statytojas, prieš dalyvaudamas pirkime turėjo įvertinti savo galimybes Sutartyje nustatytus įsipareigojimus įvykdyti laiku, o manydamas, jog Sutarties sąlygos ar pirkimo dokumentai pažeidžia tiekėjų interesus, galėjo pasinaudoti Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintais teisių gynimo būdais, tačiau aktyvių veiksmų nesiėmė. Kasatorė pažymi, kad įstatymų leidėjas nustatė rangos sutarties šalių pareigą bendradarbiauti (CK 6.691 straipsnis) – sudaryti tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistis informacija, reikšminga prievolei vykdyti, laiku pranešti apie kylančias kliūtis prievolei įvykdyti ir pan. Ieškovo teiginiai, kad laiku atlikti darbus sutrukdė prasidėję mokslo metai ir klimato sąlygos, anot kasatorės, nepateisina vėlavimo atlikti darbus, nes ieškovas, statybos darbų profesionalas, turėjo numatyti šias visiems žinomas aplinkybes.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą; kasaciniam teismui pripažinus, kad užstatas atlieka baudinę funkciją, – tenkinti alternatyvųjį ieškinio reikalavimą, pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą – sumažinti taikytiną sankciją nuo 287 120 Lt (83 155,70 Eur) iki 2665,74 Lt (772,05 Eur) (0,02 proc. dydžio palūkanų nuo uždelstų atlikti darbų kainos) ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 284 454,26 Lt (82 383,65 Eur); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl užstato sampratos. Ieškovo vertinimu, kvalifikuodama užstatą, kolegija pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje BUAB „Mažasis amerikoniukas“ v. AB „Baltic Shopping Centers“, bylos Nr. 3K-3-707/2013, kurios faktinės aplinkybės, susijusios su užstatu, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone, panašios ir kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad kreditorius iš jam skolininko perduoto piniginio užstato (kaip įkeitimo objekto) turi teisę patenkinti savo reikalavimus pagal sutartį, susijusius su skolininko įsipareigojimų netinkamu vykdymu. Pagal šį išaiškinimą, kreditorius turi teisę, skolininkui laiku neįvykdžius užstatu užtikrintos prievolės, pirmiau už kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą iš užstato (CK 4.198 straipsnio 4 dalis), bet ne teisę pasisavinti užstatą, jo negrąžinant skolininkui, kai nėra skolininko neįvykdytų prievolių (t. y. skolininkas prievoles, nors ir pavėluotai, bet yra įvykdęs). Ieškovas nurodo, kad atsakovas galėjo iš užstato patenkinti savo reikalavimus, atsiradusius dėl prievolių įvykdymo ne laiku (pvz., išskaičiuoti delspinigius), o likusią užstato sumą privalėjo grąžinti ieškovui. Tai patvirtina ir Sutarties 10.1.10, 12.2–12.6, 12.8 punktų nuostatos. Kasatorė netinkamai aiškina skundžiamą sprendimą, kuriame kolegija nekonstatavo, kad užstatas nėra prievolių užtikrinimo būdas arba kad jis negali būti taikomas, tačiau nurodė, jog užstatas, kaip įkeitimo objektas, negali būti atsakovo pasisavintas (iš jo galėjo būti patenkinti atsakovo piniginiai reikalavimai). Ieškovo nuomone, aiškinant užstato funkciją ir taikymo sąlygas, pagal analogiją taikytinos Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) nuostatos, reglamentuojančios finansinį užstatą, kai skolininkas, užtikrindamas savo finansines prievoles, pateikia kreditoriui pinigų sumą (perduodant arba neperduodant kreditoriui užstato nuosavybės teisę). Atsiliepime teigiama, kad užstatas iš esmės atliko FUSĮ 2 straipsnio 11 dalyje, 3 straipsnio 4 dalyje, 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas. Ginčo santykiams pagal analogiją taikant nurodytas FUSĮ nuostatas, pripažintina, kad ieškovas pateikė atsakovui piniginį užstatą be nuosavybės teisių perdavimo ir tokiam susitarimui mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus nuostatos, todėl ieškovui (nors ir pavėluotai), įvykdžius užstatu užtikrinamą prievolę, o atsakovui iš užstato netenkinus savo piniginių reikalavimų dėl darbų atlikimo ne laiku, atsakovo teisė į užstatą pasibaigė ir jis turėjo būti grąžintas ieškovui.
2. Dėl CK 6.193 straipsnio pažeidimo. Ieškovo nuomone, kasatorės siūlomas užstato funkcijos aiškinimas, pagal kurį atsakovas turi teisę už bet kokį Sutarties pažeidimą negrąžinti viso užstato, prieštarauja CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintoms ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotoms sutarčių aiškinimo taisyklėms, pagal kurias, inter alia, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, o tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies arba prisijungimo būdu sutartį sudariusios šalies naudai.
3. Dėl netinkamo CK 6.189, 6.256 straipsnių ir 6.70 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nesutinka su kasatorės pateiktu užstato kaip civilinės atsakomybės formos vertinimu (CK 6.256 straipsnis) ir pažymi, kad kolegija konstatavo, jog užstatas nelaikytinas netesybų forma – bauda, o yra savarankiškas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, artimiausias įkeitimui, todėl jis negali atlikti baudai būdingos baudinės funkcijos, nes tokios neturi. Iš kasacinio skundo argumentų ieškovas sprendžia, kad kasatorė užstatą tapatina su rankpinigiais, kuriuos gavusi šalis pagal galiojantį reguliavimą gali jų negrąžinti davusiai šaliai. Tačiau užstatas negali būti prilyginamas rankpinigiams, nes ieškovas neturėjo jokių pagal Sutartį atsakovui mokėtinų sumų, kurių sąskaita būtų mokamas užstatas (atsakovas turėjo pareigą sumokėti ieškovui), Sutartyje nenustatytas dvigubos sumos grąžinimas (CK 6.100 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pažymi, kad ginčo užstatas atliko užtikrinamąją, o ne kompensuojamąją funkciją, t. y. iš jo sumos atsakovas galėjo pirmumo tvarka patenkinti savo piniginius reikalavimus, taip pat ir nuostolius bei netesybas, tačiau užstato negrąžinimas negali savaime tapti civilinės atsakomybės forma (sankcija ieškovui). Ieškovo įsitikinimu, kasaciniame skunde pateikiamas užstato funkcijos aiškinimas, kad atsakovas turi teisę už bet kokį Sutarties pažeidimą taikyti ieškovui „sankciją“ – negrąžinti viso užstato, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.5 straipsnis). Tokią išvadą patvirtina nustatytos bylos aplinkybės – ieškovas prievoles (nors ir pavėluotai) įvykdė ir atsakovas įvykdymą priėmė, darbų dalies atlikimas nelaikytinas esminiu Sutarties pažeidimu (paskutinę Sutarties įvykdymo termino dieną buvo atlikta 93,17 proc. darbų), užstato suma viršija laiku neatliktų darbų vertę, ieškovui pažeidus darbų atlikimo terminą, atsakovas nepasinaudojo Sutarties 12.2 punkte nustatyta teise nutraukti Sutartį, taip pat CK 6.652 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise atsisakyti priimti pavėluotai atliktus darbus.
4. Dėl priteistinų sumų. Ieškovas sutinka su teisėjų kolegija, kad net ir pripažinus užstatą atliekančiu baudinę funkciją, jam pagal analogiją turėtų būti taikoma baudinių netesybų mažinimo taisyklė (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Atsakovas neįrodinėjo patirtų nuostolių dėl pažeistų darbų atlikimo terminų, todėl ieškovas mano, jog jų nebuvo patirta. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir į ieškinyje bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl negrąžinamos užstato sumos (kaip sankcijos) mažinimo pagrindų, ieškovas prašo kasacinio teismo, jeigu šis pripažins užstatą atliekančiu baudinę funkciją, tenkinti ieškinio ir apeliacinio skundo alternatyvųjį reikalavimą, sumažinti ieškovui negrąžinamą užstato sumą iki 2665,74 Lt (772,05 Eur) (t. y. 0,02 proc. per dieną nuo uždelstų atlikti darbų kainos) ir įpareigoti atsakovą grąžinti likusią užstato dalį (284 454,26 Lt (82 383,65 Eur).

17Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Dėl įvykdžius viešąjį pirkimą sudarytoje statybos rangos sutartyje numatyto užstato teisinio kvalifikavimo

21Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija gali pareikalauti, kad pasiūlymų galiojimas būtų užtikrinamas, ir privalo pareikalauti, kad pirkimo sutarties įvykdymas būtų užtikrinamas Civilinio kodekso nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami CK 6.70 straipsnio 1 dalyje, kur nurodytas pavyzdinis jų sąrašas nustatant, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šią normą pažymėta, kad sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taip pat šie subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „ASF“ v. UAB „Vėtrūna“, bylos Nr. 3K-3-250/2013).

22Tokią galimybę, įgyvendindama Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje jai suteiktą teisę, turi ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo siekianti perkančioji organizacija. Viešųjų pirkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, pateikdama nuorodą į Civiliniame kodekse nustatytus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, neapriboja ir kitų, kodekse expressis verbis neįtvirtintų ir pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį leidžiamų sutartyje nustatyti, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo. Tai teises suteikianti, bet ne siaurinamai elgesį reguliuojanti teisės norma (mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kamesta“ ir Krevox Europejskie Centrum Ekologiczne Sp. z. o. o. v. AB „Klaipėdos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-293/2011). Pažymėtina, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas turi savo ypatumų, iš esmės ji sudaroma prisijungimo būdu, perkančiajai organizacijai nustatant esmines jos sąlygas. Dėl to tais atvejais, kai perkančioji organizacija, pasinaudodama dispozityvia CK 6.70 straipsnio 1 dalies nuostata, sutarties projekte nurodo kitą, nei reglamentuoti CK, prievolių įvykdymo užtikrinimą (kelių prievolės užtikrinimo būdų derinį), jo taikymo sąlygos ir tvarka nustatomos aiškinant sutarties nuostatas ir joje išreikštą perkančiosios organizacijos valią, įvertinus, ar sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei.

23Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl sutarties, sudarytos pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, sąlygų aiškinimo, svarbu analizuoti ir vertinti ne tik ginčo sutartį, bet ir paties viešojo pirkimo sąlygas, kuriose gali būti įtvirtintos esminės būsimos sutarties nuostatos ar net šios sutarties projektas, šalių elgesį vykdant sutartį ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Kolegita“, bylos Nr. 3K-3-534/2014; kt.).

24Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad rangovo sutartinių įsipareigojimų vykdymą Sutartyje nustatytais terminais šalys užtikrino užstatu ir delspinigiais (Sutarties 12.5 punktas). Ieškovui laiku neatlikus sutartų darbų, atsakovas atsisakė grąžinti pagal Sutarties nuostatas ieškovo sumokėtą užstatą (juo pasinaudojo). Teismai skirtingai vertino ieškovo reikalavimą grąžinti sumokėtą užstatą – pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį patenkino visiškai. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šalių susitarimą dėl užstato ir jo panaudojimo sąlygų, taip pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į CK 6.70 straipsnio 1 dalies taikymo praktiką, užstato samprata vertintina ir aiškintina konkrečios šalių sudarytos rangos darbų sutarties nuostatų ir vykdant šią sutartį tarp šalių susiklosčiusios praktikos kontekste, laikantis teismų praktikoje pateiktų aktualių išaiškinimų.

25CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Tiek pirmiau nurodyti bylą nagrinėjusių teismų sprendimai, tiek šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai teikia pagrindo išvadai, kad ginčo Sutarties sąlygos nėra aiškios, kad jomis būtų galima tiesiogiai ir besąlygiškai vadovautis. Dėl to sandorio šalių valia ir Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytina aiškinant Sutarties nuostatas pagal sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Šioje byloje vadovaujamasi kasacinio teismo praktikoje išplėtotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. AS Reverta, bylos Nr. 3K-3-337/2014; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Jondras“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-238/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.), todėl plačiau dėl jų nepasisakytina, tik vertintina, ar teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų.

26Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad iki šalių susitarimu pratęsto Sutarties vykdymo termino (2010 m. gruodžio 22 d.) Sutartyje nurodyti darbai nebuvo atlikti. Tai padaryta 2011 m. gegužės 17 d., statinio statybos užbaigimo aktas pasirašytas 2011 m. rugsėjo 20 d. Taigi ieškovas atliko darbus (jie atsakovo priimti ir neginčyti), tačiau pavėluotai, praleidęs šalių susitarimu nustatytą terminą. Atsakovas, remdamasis Sutarties 12.5 punktu, pritaikė jame nurodytą sankciją – negrąžino ieškovo sumokėto užstato. Ieškovas mano, kad tai padaryta neteisėtai, nes jis sutartines prievoles įvykdė, atsakovas tokį įvykdymą priėmė, pretenzijų dėl darbų rezultato kokybės neturi. Taigi bylai išspręsti aktualus Pirkimo dokumentų ir Sutarties nuostatų, nustatančių užstato sumokėjimo, grąžinimo ir pasinaudojimo juo tvarką, vertinimas. Pirkimo dokumentų 34.1 punkte nurodyta, kad perkančioji organizacija reikalauja, jog sutarties įvykdymas būtų užtikrintas užstatu, ne mažesniu negu 8 proc. nuo Sutarties kainos, įskaitant tiekėjo sumokėtą pasiūlymo galiojimo užtikrinimą – užstatą perkančiosios organizacijos sąskaitoje, papildomai pervedant trūkstamą sumą per 3 darbo dienas nuo pranešimo apie numatomą sudaryti sutartį gavimo. Užstato grąžinimo ir pasinaudojimo juo tvarka išdėstyta prie Pirkimo dokumentų pridėtame sutarties projekte. Pagal kartu su viešojo pirkimo dokumentais paskelbtą sutarties projektą pasirašytos Sutarties 10.1.10 punkte nurodyta, kad jeigu rangovas Sutarties įvykdymui užtikrinti pateikė užstatą, užsakovas turi per 30 dienų nuo darbų užbaigimo grąžinti jį rangovui. Sutarties 12.5 punkte nustatyta, kad jeigu rangovas neatlieka darbų Sutarties 2.1 punkte nustatytu terminu, jam negrąžinamas Sutarties įvykdymo užtikrinimas ir užsakovas turi teisę juo pasinaudoti, taip pat rangovas papildomai moka užsakovui 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo Sutarties 1.2 punkte nurodytos Sutarties objekto kainos. Šių Sutarties nuostatų negalima aiškinti vien pagal lingvistines jų formuluotes, kurios, jas taikant kartu, nėra aiškios, nes pagal jas, viena vertus, atlikus darbus, užstatas turi būti grąžintas rangovui, o kita vertus, darbus atlikus, bet tai padarius ne laiku, užsakovas turi teisę užstato negrąžinti ir juo pasinaudoti, taip pat skaičiuoti delspinigius.

27Apeliacinės instancijos teismas įvertino pirmiau nurodytas Sutarties sąlygas ir šalių elgesį vykdant Sutartį – aplinkybes, kad: trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2010 m. gruodžio 30 d. informavo ieškovą apie Sutarties 12.5 punkte numatytų priemonių taikymą, vėlesniais raštas tai padarė pakartotinai ir pareikalavo pateikti naują Sutarties įvykdymo užtikrinimą; ieškovas naujo Sutarties įvykdymo užtikrinimo nepateikė, tačiau jam leista tęsti ir užbaigti Sutartyje numatytus darbus; ieškovas savo prievoles pagal Sutartį įvykdė, atsakovas pretenzijų dėl jų rezultato kokybės neturi, taip pat neskaičiavo Sutarties 12.5 punkte nurodytų delspinigių už kiekvieną pavėluotą atlikti darbus dieną, neįrodinėjo patyręs nuostolių dėl ieškovo vėlavimo atlikti darbus. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas klaidingai užstatą kvalifikavo kaip vieną iš netesybų formų – baudą. Aiškindamas Sutartį apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors iš Sutarties turinio matyti, jog užstato paskirtis formuojama autonomiškai atsakovo turtinių praradimų atžvilgiu, tačiau jos prigimtis, užstato panaudojimo sąlygos implikuoja, kad užstatas taip pat netiesiogiai skirtas atsakovo turtiniams praradimams, kylantiems ieškovui pažeidus savo prievoles, kompensuoti, dėl to prievolių pažeidimo atveju, jeigu atsakovas pasinaudoja užstatu, jis turi būti įskaitomas į jo patirtus nuostolius; ieškovui įvykdžius savo prievoles, užstatas jam turėtų būti grąžinamas nepaisant to, ar vykdant prievoles buvo jų pažeidimų, ar ne, jeigu tik pažeidimai yra ištaisyti. Priešingu atveju, užstatas atliktų baudinę funkciją, todėl šiam užstatui pagal analogiją turėtų būti taikoma baudinių netesybų mažinimo taisyklė (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis); susitarimai dėl baudinio pobūdžio prievolių užtikrinimo būdų de jure yra ydingi bei nepageidautini, todėl esant ginčui dėl jų taikymo teismas ex officio turi užtikrinti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros atkūrimą. Nurodęs, kad perkančiosios organizacijos pasirinktas pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimas ir šio taikymas negali sukurti situacijų, kurios tiekėjo atžvilgiu būtų akivaizdžiai nesąžiningos ir neatitinkančios šalių interesų pusiausvyros, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas įvykdė savo sutartines prievoles, o atsakovas įvykdymą priėmė, nuostolių neįrodinėjo, sprendė, kad atsakovo veiksmai (formaliai remiantis Sutarties sąlygomis) negrąžinant apeliantui užstato neatitinka bona fide elgesio reikalavimų, todėl jie negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

28Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad jie nepatvirtina, jog nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Pažymėtina, kad užstato, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių. Vienas iš užstato ypatumų – aplinkybė, kad lėšos perduodamos kreditoriui ir šio žinioje išlieka iki tinkamo prievolės įvykdymo. Tokiu būdu užtikrinama didesnė kreditoriaus teisų apsauga, skolininkas skatinamas tinkamai įvykdyti prievolę. Užstato sumos negrąžinimas dėl bet kokio formalaus Sutarties pažeidimo reikštų baudinį jo pobūdį, tai būtų neadekvatus, teisės principų neatitinkantis pasinaudojimas prievolių įvykdymo užtikrinimu. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose šalys, įskaitant ir perkančiąsias organizacijas, viešųjų pirkimų pagrindu sudarančias komercinio pobūdžio sandorius, turi laikytis sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principų, kurie įtvirtinti ne tik UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 1.7 straipsnyje, Europos sutarčių teisės principų 1:201 straipsnyje, bet ir CK 6.158 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste darytina išvada, kad užstato samprata priklauso ne tik nuo termino praleidimo, bet ir nuo kitų sutartinių nuostatų neįvykdymo; užstatas užtikrina galutinį ir tinkamą Sutarties įvykdymą, o delspinigiai kompensuoja iš anksto sutartus dėl termino praleidimo patirtus minimalius nuostolius. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė ne tik faktinę aplinkybę, kad prievolė įvykdyta, darbai atlikti tinkamai, bet ir aplinkybę, jog tai padaryta praleidus Sutartyje nurodytą terminą. Ieškovui ginčijant užstato negrąžinimą, atsakovas nenurodė, kad atliktų darbų kokybė netinkama, dėl laiku neatliktų darbų patyrė nuostolių ir neįrodinėjo jų dydžio, delspinigių neskaičiavo, užstato negrąžinimą grindė vien Sutarties įvykdymo termino pažeidimo aplinkybe. Byloje nenustačius fakto, kad dėl praleisto Sutarties įvykdymo termino atsakovas patyrė nuostolių, kuriuos turėtų kompensuoti ieškovo sumokėtas užstatas, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovo veiksmai negrąžinant užstato neatitinka bona fide elgesio reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo (jo naudai veikiančio trečiojo asmens) veiksmai vykdant Sutartį ir aiškinant jos nuostatas nebuvo vienareikšmiški bei nuoseklūs – trečiasis asmuo pranešė panaudojantis užstatą ir pareikalavo pateikti naują Sutarties įvykdymo užtikrinimą, tačiau, ieškovui šio nurodymo neįvykdžius, leido jam tęsti darbus pagal Sutartį. Nors atsakovas fiksavo sutarties pažeidimo faktą (praleistą terminą), tačiau neskaičiavo delspinigių už kiekvieną pavėluotą atlikti darbus dieną, kaip tai nustatyta Sutarties 12.5 punkte. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, remdamasi tuo, kad Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, konstatuoja, kad, ieškovui atlikus visus Sutartyje sutartus darbus, o atsakovui neįrodžius, jog dėl termino praleidimo šis patyrė nuostolių, neskaičiavus Sutartimi sulygtų delspinigių, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas pagrįstai negrąžino užstato.

29Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

30Kasatorius nurodo, kad viešojo pirkimo dokumentai (taip pat ir Sutarties projektas) buvo skelbiami viešai, todėl tiek reikalavimai Sutarties įvykdymo užtikrinimui, tiek atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą ieškovui buvo žinoma; manydamas, kad Sutarties sąlygos ar pirkimo dokumentai pažeidžia tiekėjų interesus, ieškovas galėjo jas skųsti, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo Sutartis sudaryta įvykdžius viešąjį pirkimą pagal viešai skelbtas ir visiems pirkime dalyvaujantiems tiekėjams žinomas pirkimo sąlygas, nepašalina perkančiosios organizacijos pareigos tiek nustatyti teisės aktų reikalavimams ir bendriesiems principams neprieštaraujančias pirkimo ir būsimo sutarties sąlygas, tiek tinkamai jas aiškinti ir taikyti pirkimo sutarties vykdymo metu. Kartu tai nepaneigia ir teismo teisės ex officio spręsti dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, pasisakyti dėl jų padarinių ir pan., net jei tai nebuvo šalių nesutarimo objektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „CSC Telecom“ v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-359/2012, ir joje nurodytą kasacinę praktiką). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra pripažinęs, jog viešojo pirkimo sutarties nekeičiamumo tikslams per se neprieštarauja netesybų mažinimas dėl per didelio jų dydžio, palyginti jį su kreditoriaus patirtais nuostoliais; sprendžiant dėl netesybų dydžio, atsižvelgtina į viešojo pirkimo sutarties pobūdį, tiekėjo veiksmus pirkimo procedūrose, netesybų dydžio išviešinimo aplinkybę iki sutarties sudarymo (ar iš sutarties projekto ar pirkimo sąlygų buvo aiškus jų dydis) ir pan. (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dujų sfera“ v. Kretingos rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-562/2013).

31Teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus dėl finansinį užstatą reglamentuojančių FUSĮ nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje pagal analogiją. Pažymėtina, kad FUSĮ 3 straipsnyje nurodyta šio įstatymo taikymo sritis, kuri apibrėžta nurodant tiek jos objektą (finansinis užstatas, atitinkantis FUSĮ 5 straipsnio reikalavimus; FUSĮ 3 straipsnio 1 dalis), tiek subjektus, kuriems taikytinas įstatymas (valdžios institucija; centrinis ar kitas FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas bankas; finansų įstaiga; draudimo įmonė; investicinė kintamojo kapitalo bendrovė; valdymo įmonė; pagrindinė sutarties šalis, atsiskaitymų tarpininkas ar tarpuskaitos namai; asmuo, išskyrus fizinius asmenis, veikiantis kaip vieno ar daugiau FUSĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų įgaliotinis, patikėtinis ar atstovas; asmuo, išskyrus fizinius asmenis, su sąlyga, kad kita šalis yra subjektas, nurodytas FUSĮ 3 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; uždaro tipo investicinė bendrovė; FUSĮ 3 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje aktualios rangos darbų sutarties sąlygos dėl užstato sumokėjimo neatitinka pirmiau nurodytų kriterijų, sudarančių pagrindą susitarimą kvalifikuoti kaip finansinio užtikrinimo susitarimą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas pateikė atsakovui piniginį užstatą be nuosavybės teisių perdavimo, kuriam taikytinos FUSĮ nuostatos ir kuris atlieka FUSĮ 2 straipsnio 11 dalyje, 3 straipsnio 4 dalyje, 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas.

32Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl jis paliktinas galioti.

33Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo atidėtas žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas. Atmetus kasacinį skundą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina sumokėti 6742 Lt (1952 Eur) žyminį mokestį (CPK 84 straipsnis).

35Ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, prašė priteisti advokato pagalbai turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepridėjo išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų, todėl jo prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

36Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

37Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

38Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą.

39Priteisti valstybei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) 1960 (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt) Eur žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

40Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.