Byla 2K-252/2014
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Z. K. ir A. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

2Z. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 182 straipsnio 2 dalį – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Z. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas Z. K. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 23 d.

3A. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 182 straipsnio 2 dalį – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas A. R. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2009 m. rugpjūčio 19 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. (dvi paros).

4Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista Z. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

5Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 31 d. nutartis, kuria nuteistųjų Z. K. ir A. R. apeliaciniai skundai atmesti.

6Teisėjų kolegija,

Nustatė

7Z. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su bendravykdytojais Z. J. , I. T. , A. R. , suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, tuo padarant didelės žalos nukentėjusiesiems V. R. ir S. P. , savo ir bendrininkų naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200 Lt. Z. J. , įgyvendindama bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. liepos 25 d., būdama kartu su I. T. Vilniaus miesto 21–ajame notarų biure, esančiame ( - ), notarei V. Š. melagingai prisistatė V. R. vardu ir pateikė 2007 m. liepos mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir aplinkybėmis iš A. R. gautą V. R. pasą Nr. ( - ) bei ištuokos liudijimo vertimo nuorašą ir suklastojo tikrą dokumentą – V. R. vardu pasirašė 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. ( - ), kuriuo neva V. R. įgaliojo I. T. parduoti, mainyti, įkeisti savo nuožiūra asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ). Tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, Z. K. , prisistatydamas vardu „Zdislav“, kartu su I. T. kreipėsi į M. Z., kuriam parodė žinomai suklastotą dokumentą – Z. J. V. R. vardu pasirašytą įgaliojimą I. T. veikti V. R. vardu bei 2007 m. liepos mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis iš A. R. gautus buto, esančio ( - ), nuosavybės dokumentus, prašydami surasti asmenį, galintį paskolinti I. T., kaip V. R. įgaliotam atstovui, 150 000 Lt ir už tai įsipareigojant įkeisti V. R. priklausantį butą, esantį ( - ). M. Z. suradus S. P. , kuris sutiko suteikti I. T. paskolą, ir, tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. rugpjūčio 23 d., Vilniaus miesto 21–ajame notarų biure, esančiame ( - ), I. T. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą – notarei V. Š. pateikė Z. J. V. R. vardu pasirašytą 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. ( - ) ir suklastojo tikrus dokumentus – 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį bei hipotekos lakštą, kuriuos pasirašė veikdamas neva įgaliotas V. R. , ir šios žinomai suklastotos sutarties bei hipotekos lakšto pagrindu V. R. vardu paėmė 113 200 Lt paskolą iš S. P. , įkeičiant V. R. priklausantį turtą – butą, esantį ( - ), po to, gautus pinigus Z. K. tą pačią dieną kavinės „M.“ patalpose, esančiose ( - ), perdavė A. R. , taip Z. K. apgaule, t. y. panaudodamas suklastotus dokumentus – 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. ( - ), 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį bei hipotekos lakštą, padarė didelę žalą nukentėjusiesiems S. P. ir V. R. , savo bei savo bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200 Lt.

8A. R. , veikdamas bendrininkų grupe su bendravykdytojais Z. K. , I. T., Z. J. , suklastojus dokumentus ir juos panaudojus, taip padarydami didelės žalos nukentėjusiesiems V. R. ir S. P. , savo ir bendrininkų naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200 Lt, o būtent 2007 m. liepos mėn., Vilniuje (tiksliau tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis) Z. J. perdavė Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. ( - ), išduotą V. R. vardu, ir jos ištuokos liudijimo vertimo nuorašą, o Z. K. – buto, esančio ( - ), nuosavybės dokumentus. Z. J. , įgyvendindama bendrą nusikalstamą sumanymą, su bendrininku I. T. 2007 m. liepos 25 d. nuvyko į Vilniaus miesto 21–ąjį notarų biurą, esantį ( - ), notarei V. Š. melagingai prisistatė V. R. vardu ir pateikė iš A. R. gautą V. R. pasą Nr. ( - ) bei jos ištuokos liudijimo vertimo nuorašą ir suklastojo tikrą dokumentą – V. R. vardu pasirašė 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. ( - ), kuriuo neva V. R. įgaliojo I. T. parduoti, mainyti, įkeisti savo nuožiūra asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ). Tęsdami bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, I. T. kartu su Z. K. , prisistačiusiu vardu „Zdislav“, kreipėsi į M. Z. , kuriam parodė žinomai suklastotą dokumentą – Z. J. V. R. vardu pasirašytą įgaliojimą I. T. veikti V. R. vardu bei 2007 m. liepos mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, iš A. R. gautus buto, esančio ( - ), nuosavybės dokumentus, prašydami surasti asmenį, galintį paskolinti I. T. , kaip V. R. įgaliotam atstovui, 150 000 Lt, už tai įsipareigojant įkeisti V. R. priklausantį butą, esantį ( - ). M. Z. suradus S. P. , kuris sutiko suteikti I. T. paskolą, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, 2007 m. rugpjūčio 23 d., Vilniaus miesto 21–ajame notarų biure, esančiame ( - ), I. T. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą – notarei V. Š. pateikė žinomai suklastotą Z. J. V. R. vardu pasirašytą 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. ( - ) ir, tęsdamas bendrą veiką, suklastojo tikrus dokumentus – 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį bei hipotekos lakštą, kuriuos pasirašė veikdamas neva įgaliotas V. R. , ir šios žinomai suklastotos sutarties bei hipotekos lakšto pagrindu V. R. vardu paėmė 113 200 Lt paskolą iš S. P. , įkeičiant V. R. priklausantį turtą – butą, esantį ( - ); po to gautus pinigus Z. K. tą pačią dieną kavinės „M.“ patalpose, esančiose ( - ), perdavus A. R. , šis apgaule, t. y. panaudojant suklastotus dokumentus – 2007 m. liepos 25 d. įgaliojimą Nr. ( - ), 2007 m. rugpjūčio 23 d. paskolos sutartį bei hipotekos lakštą, padarydamas didelę žalą nukentėjusiesiems S. P. ir V. R. , savo bei savo bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą, S. P. priklausantį turtą – 113 200 Lt.

9Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartimi baudžiamoji byla I. T. nutraukta, šiam mirus.

10Kasaciniu skundu nuteistasis Z. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos tesimo nutartį, nes buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir pažeista jo teisė į teisingą ir greitą teismo procesą.

11Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktame apeliaciniame skunde bei žodžiu teismo posėdžio metu tiek jis, tiek jo gynėjas prašė ištirti bylos aplinkybes, apklausti liudytojus, tačiau teismas nemotyvuotai, nepriėmęs BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka atitinkamos nutarties, atsisakė tenkinti tokius prašymus. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog nagrinėjant bylą svarbu tai, kad teismas užtikrintų visišką šalių lygybę liudytojų apklausos (taip pat kitų įrodymų tyrimo) požiūriu, nusikaltimą padariusiam asmeniui suteiktų tinkamas galimybes pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kad jis neatsidurtų nepalankioje padėtyje palyginus su kaltinimu, todėl atsisakymas tirti kasatoriaus padėtį lengvinančius įrodymus laikytinas esminiu BPK pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2009, 2K-295/2009).

12Kasaciniame skunde cituojami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose atskleidžiama teisingumo principo esmė (1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), nurodoma, kad baudžiamosios teisės kontekste šis principas reiškia, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra, o įstatymų leidėjas turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas; BPK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 54 straipsnio 3 dalis). Kasatorius pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė – tai valstybės reakcija teisinėmis baudžiamosiomis, baudžiamosiomis procesinėmis priemonėmis į nusikaltimą, ribojančiomis šią veiką padariusio asmens teises ir laisves, todėl BPK įtvirtinta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, o šios nuostatos yra garantija užtikrinanti asmenų teisę į operatyvų, kiek įmanoma trumpiausią, procesą, numatytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus baudžiamasis persekiojimas pradėtas 2006 m., o galutinis nuosprendis priimtas tik 2013 m. liepos 4 d., todėl šioje baudžiamojoje byloje, anot kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai, o jo teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrintos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995, Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; T. K. v. Hugary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 may 2005; kt.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatoriaus teigimu, bausmės tikslai galėjo būti pasiekti tinkamai įgyvendinus teisingumo principą ir vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės.

13Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 31 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes buvo pažeisti BPK 255 straipsnio 2 dalis, 301 straipsnis, kasatoriaus kaltę tariamai įrodantys įrodymai – niekuo nesusiję su nusikaltimu, paneigtas nekaltumo prezumpcijos galiojimas perkėlus nekaltumo įrodinėjimo naštą pačiam kasatoriui, taip pat nesilaikyta principo, kad visi neaiškumai ir abejonės vertinami kaltinamojo naudai, o neįrodytas asmens kaltumas prilygsta įrodytam jo nekaltumui, todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas spėjimais ir prielaidomis.

14Kasatoriaus manymu, jo baudžiamoji byla nuo pat įtarimo pareiškimo, kaltinamojo akto įteikimo iki apkaltinamojo nuosprendžio jam priėmimo buvo tiriama neobjektyviai ir šališkai. Nors pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį A. R. turėjo teisę, kad jo byla lygybės ir viešumo sąlygomis būtų teisingai išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką nepriklausomų ir nešališkų teismų, tačiau tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis parodo, kad teismams priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo svarbu tai, jog BPK 20 straipsnio 5 dalis įrodymus kiekvienoje byloje įpareigoja įvertinti ne pagal bet kokį vidinį įsitikinimą, o pagal pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad remiantis BPK 44 straipsnio 6 dalimi nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodyti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybės kaltintojui, asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ir abejonių keliančiais duomenimis (BPK 20 straipsnio 3 dalis), taip pat ir, kaip šioje byloje, tikrovės neatitinkančiais liudytojų (asmens, kuriam byla nutraukta – I. T.) parodymais. Vilniaus miesto apylinkės teismas, žinodamas, kad I. T. davė melagingus parodymus, baugino Z. K. , nepagrįstai atmetė nuteistojo prašymą apklausti V. Š. (V. Š. ), nors šis liudytojas, anot Z. K. , jam grasino. Liudytojas G. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. R. jo klausė, ar negalėtų pas jį namuose laikyti dokumentų; kad du ar tris kartus buvo atėjęs pasiimti dokumentų, kol jis A. R. pasiūlė apsispręsti dėl to, ar nori juos pas jį saugoti; kad 2007 m. vasarą A. R. atėjo su draugais pasiimti dokumentų, kieme vartojo alkoholį, neblaivus A. R. vienas išėjo namo; po to karto A. R. , užsukęs pas liudytoją, nurodė, kad tą vakarą buvo smarkiai sumuštas ir dokumentai iš jo pavogti, nors tai liudytojui neatrodė nuoširdu ir jis pamanė, kad A. R. meluoja, nes galėjo palaukti draugų, neiti vienas. Teismas nesivadovavo šiais parodymais, formaliai, nemotyvuotai atmetė A. R. parodymus dėl užpuolimo metu prarastų dokumentų vien dėl to, kad jis nesikreipė į medikus dėl patirtų sužalojimų. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Teismų įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintą pareigą vadovautis Konstitucija ir įstatymais, A. R. kaltę grindė tikrovės neatitinkančiais ir aiškias abejones keliančiais duomenimis, iš esmės pažeisdamas BPK 20, 184 straipsnių nuostatas.

15Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kasatoriaus teigimu, taip pat neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 patvirtintos Teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgos 3.1.2, 3.1.8, 3.1.10 punktų, nes jame tiksliai nenurodytos kaltinamojo veikos apimtys, aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kvalifikavimui reikšmingus faktus ir aplinkybes, jis pagrįstas prielaidomis. Be to, pagal Konstitucijos 31 straipsnį, BPK 44 straipsnio 6 punktą teismas privalo ne tik sugretinti įvykio aplinkybes su Baudžiamojo kodekso uždrausta veika, ar ji formaliai atitinka BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą nusikaltimo sudėtį, bet ir konstatuoti, jog nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo padarė būtent baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką. Kasatorius pabrėžia, kad tuo atveju, kai kaltinamojo veikoje nėra bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties. Nuosprendžiu pripažinta, kad A. R. kaltas dėl BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė nė vieno įrodymo baudžiamojoje byloje, kuris pagrįstų A. R. psichinį santykį su jo atliktais veiksmais, t. y. kaltę. Kadangi A. R. apskritai tokių veiksmų neatliko, teismai padarė klaidingą išvadą dėl A. R. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Bylos duomenys, anot kasatoriaus, patvirtina jo nekaltumą, o teismai nepagrįstai nevertino visų abejonių jo naudai, t. y. nesilaikė nekaltumo prezumpcijos dėl A. R. (BPK 44 straipsnio 6 dalis, Konstitucijos 31 straipsnis). Kasatoriaus manymu, byloje teismai rėmėsi civilinio proceso tikimybių pusiausvyros principu (jeigu yra daugiau pagrindo tikėti, kad tokios aplinkybės galėjo būti, tai reiškia, kad jos įrodytos), kuris baudžiamajame procese netaikomas, taip pat viso baudžiamojo proceso metu tyrė bylą neobjektyviai ir šališkai.

16Atsiliepimu į nuteistųjų A. R. ir Z. K. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo juos atmesti, nes nagrinėjamoje byloje teismai esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami priimti sprendimai, nepadarė, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos.

17Atsiliepime nurodoma, kad visi BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti tinkamai. A. R. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtinta nukentėjusiosios V. R. ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiojo S. P. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat liudytojų V. Š. , M. Z. , L. K. , I. V. , G. S., A. B. (B.) parodymais, kaltinamojo I. T. duotais parodymais, iš dalies nuteistojo Z. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais bei kitais BPK numatyta tvarka surinktais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Atsiliepime išsamiai aptariami sukčiavimo požymiai, o būtent apgaulės panaudojimas, kaip esminis požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto, ir nurodoma, kad šis esminis sukčiavimo požymis kasatorių veiksmuose taip pat tinkamai nustatytas. Atsiliepime teigiama, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistųjų kaltę sukčiavus bei suklastojus ir panaudojus oficialų dokumentą. Byloje surinktų įrodymų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu, taip pat patikrintas kiekvieno įrodymo liečiamumas, leistinumas, įrodymų pakankamumas, jų tarpusavio ryšys ir teisingai įvertinti visi byloje esantys įrodymai kaip visuma. Tai, kad A. R. teismų išvadas vadina prielaidomis ir įvardija jas kaip BPK 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio pažeidimą bei nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo suformuotos praktikos, taip pat kaltina teismus pažeidus principą, jog visi neaiškumai ir abejonės turi būti traktuojami kaltinamojo ar nuteistojo naudai, nedaro teismų sprendimų nepagrįstų ir naikintinų ar keistinų.

18Atsiliepime nesutinkama su A. R. kasacinio skundo argumentu dėl tariamo teismų šališkumo. Prokuroras, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl šališkumo sampratos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2007, 2K-183/2008), nurodo, kad nagrinėjant bylą teismuose teisiamųjų posėdžių metu kasatorius nereiškė nušalinimų teismams, o vien kasatoriaus nuteisimas pats savaime negali būti vertinamas kaip teismų šališkumas.

19Prokuroras pažymi, kad kasaciniame A. R. skunde ginčijamos vienokios ar kitokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma nurodyti, kaip vertinti byloje nustatytus objektyvius faktus, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodytomis, o kurios iš jų nustatytos netinkamai ar laikytinos prielaidomis, kartu nurodant menamus BPK reikalavimų pažeidimus ar galimus nukrypimus nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir pateikiant savo surinktų įrodymų vertinimo versiją ar galimus kitus, naudingus, byloje surinktų įrodymų vertinimo būdus. Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti bylos medžiaga ir, anot prokuroro, skirti įvelti kasacinės instancijos teismą į gynybos pateiktų prielaidų ir tikimybių vertinimą, be to, akivaizdu, kad toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

20Atsakydamas į Z. K. kasacinio skundo argumentus dėl jo teisės į teisingą teismą pažeidimo, nepatenkinus jo prašymo dėl įrodymų tyrimo apeliacinėje instancijoje, prokuroras nurodo, kad, kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, tiek baigus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, tiek sprendžiant klausimą dėl įrodymų tyrimo reikalingumo apeliacinės instancijos teisme, nei nuteistieji, nei jų gynėjai atlikti papildomą įrodymų tyrimą nereikalavo ir neprašė bei siūlė įrodymų tyrimo neatlikti (apeliacinės instancijos teismo posėdyje).

21Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje pateiktus apeliacinius skundus, iš esmės atsakė į visus juose keltus klausimus, todėl laikėsi BPK 320 straipsnio nuostatų, kasacinio skundo argumentai šiuo pagrindu yra labiau susiję su kasatoriaus nesutikimu su apeliacinio teismo išvadomis apeliaciniame skunde keltais klausimais, o ne su nevisišku apeliacinio skundo išnagrinėjimu. Be to, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Skundas pripažįstamas neišnagrinėtu tik tuo atveju, jei nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų, to šioje byloje nenustatyta.

22Z. K. savo kasaciniame skunde taip pat prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso jam trukmės, tačiau iš teismų sprendimų matyti, kad pagrindo švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra. Atsiliepime nurodoma, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais pagrindais. Išimtys iš nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo taisyklių numatytos BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2010, 2K-625/2010). Prokuroras nurodo, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė. Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Pagal EŽTT sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus – tai bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui, tačiau išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas. Nagrinėjama byla Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo perduota 2011 m., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. liepos 4 d. Nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje iki nuosprendžio priėmimo vyko ne vienas teismo posėdis, tačiau paskirti bylos nagrinėjimui teismo posėdžiai ne kartą buvo atidedami dėl objektyvių priežasčių. Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme rodo, kad iš esmės teismas ėmėsi priemonių, kuo operatyviau išnagrinėti bylą (iš anksto nustatydavo posėdžių datas, aktyviai domėjosi paskirtų ekspertizių atlikimo terminais, pertraukos tarp posėdžių nebuvo nepagrįstai ilgos), t. y. nepagrįstų delsimų nebuvo. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl vykusio baudžiamojo proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Spręsdamas dėl bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo Z. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, veikos stadiją ir, tik įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, parinko trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles (BK 54, 61 straipsniai), nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, o taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies Z. K. pagrindo nebuvo.

23Kasaciniai skundai atmestini.

24Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam Z. K.

25Kasatorius Z. K. , remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl teisingumo principo taikymo, baudžiamosios atsakomybės esmės, bausmės paskirties, taip pat nurodydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl galimybės sumažinti skirtiną bausmę, įvertinus nepateisinamus procesinius delsimus baudžiamajame procese, nurodo, kad jo baudžiamasis persekiojimas pradėtas 2006 m., o galutinis nuosprendis priimtas tik 2013 m. liepos 4 d., t. y. šioje baudžiamojoje byloje, anot kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai, o jo teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrintos. Dėl to, kas nurodyta, Z. K. teigimu, bausmės tikslai galėjo būti pasiekti tinkamai įgyvendinus teisingumo principą ir, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, neskiriant jam terminuoto laisvės atėmimo bausmės.

26Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

27Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-226/2010, kt.). Pagal Lietuvos teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

28Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995), Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001), Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002), T. K. prieš Vengriją (Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004), Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005), Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January 2009) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011 ir kt.). Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, nulėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę) (Jakumas prieš Lietuvą, Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006). Pažymėtina tai, kad EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995), Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001), Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002), T. K. prieš Vengriją (Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004), Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005), kt.).

29Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Ar tokia proceso trukmė yra pagrindas taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą skirti švelnesnę bausmės rūšį, teismai privalo išsiaiškinti, nustatydami, kokios priežastys lėmė ilgą bylos procesą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2014).

30Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas Z. K. bausmę, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes, kad Z. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kad veikos – tyčinės, baigtos, sukėlusios padarinius, kaltinamojo asmenybę apibūdinančius kriterijus: dirbantis, neteistas, administracine tvarka nebaustas ir, remdamasis BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, paskyrė Z. K. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, sankcijų, kuriose numatytos tik su laisvės atėmimu susijusios bausmės (alternatyvių nėra), ribose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Išskirtinių aplinkybių, susijusių su padarytų nusikaltimų (pabrėžtina, ne vieno, o šiuo atveju kelių) pavojingumu ar nuteistojo asmenybe, kurios leistų teigti, jog laisvės atėmimo bausmės skyrimas prieštarautų teisingumo, bausmės proporcingumo principams – nenustatyta, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nebuvo teisinio pagrindo.

31Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nepagrįsto procesinio bylos vilkinimo ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje metu nenustatyta, baudžiamojo proceso trukmė šioje byloje pagrįsta BPK nustatyta tvarka priimtais procesiniais sprendimais, ikiteisminio tyrimo metu atliktu itin dideliu kiekiu procesinių veiksmų (parodymai atpažinti, ekspertizės, apklausos, akistatos ir pan.). Pirmosios instancijos teisme byla su kaltinamuoju aktu gauta – 2011 m. rugsėjo 12 d. (T. 7, b. l. 8); pirmasis posėdis paskirtas, įvertinus didelį teisėjo darbo krūvį – 2011 m. lapkričio 10 d., o kaltinamiesiems – I. T. ir Z. K. į šį posėdį neatvykus – posėdis atidėtas iki 2012 m. sausio 9 d. (T. 7, b. l. 43); vėliau – neatvykus ir Z. J. , I. T., Z. K. – iki 2012 m. vasario 14 d., teismui nusprendus, kad kaltinamieji turi būti pristatyti į kitą teismo posėdį (T. 7, b. l. 65); nepavykus atvesdinti I. T. ir Z. K. posėdis dar kartą atidėtas (T. 7, b. l. 82); 2012 m. vasario 27 d. posėdis atidėtas dėl Z. J. neatvykimo, kurią taip pat nuspręsta atvesdinti (T. 7, b. l. 100); pasikeitus bylą nagrinėjančiam teisėjui – bylos nagrinėjimas buvo pradėtas iš naujo (T. 7, b. l. 141); kiti teismo posėdžiai ir vėl buvo atidedami neatvykus kaltinamiesiems, nuspręsta juos atvesdinti, vėliau spręstas klausimas dėl jų suėmimo (T. 7, b. l. 142, 144, 165-171; T. 8, b. l. 11). Suėmimai buvo skundžiami ir nagrinėjami apeliacinėje instancijoje (pvz., T. 8, b. l. 31). Po to pirmosios instancijos teismas aktyviai ėmėsi teismo posėdžių datų derinimo su gynėjais ir numatė iškart keturių teismo posėdžių datas (T. 8, b. l. 38-39), per kuriuos byla buvo išnagrinėta ir priimtas nuosprendis. Nuteistųjų apeliaciniai skundai, laikantis BPK 321 straipsnyje numatytų terminų, paskyrus teismo posėdį apeliacinėje instancijoje, buvo išnagrinėti per vieną teismo posėdį, nagrinėjimas įvyko, įvertinus tai, kad bylos medžiagos apimtis pakankamai didelė, be nepateisinamų delsimų, apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta laikantis BPK įtvirtintų reikalavimų (BPK 324 straipsnio 10 dalis, 302 straipsnio 4 dalis). Taigi, įvertinus tai, kas nurodyta, kad teismo posėdžiai pirmojoje instancijoje dažniausiai buvo atidedami dėl pačių kaltinamųjų neatvykimo, bylą nagrinėjęs teismas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti kuo greitesnį ir efektyvesnį teismo procesą, todėl nepateisinamai ilgo teisminio bylos nagrinėjimo ar ikiteisminio tyrimo šiuo atveju nenustatyta. Papildomai pažymėtina, kad kasatoriui Z. K. paskirtos bausmės dydžio, aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas atsižvelgė jam skirdamas bausmę, taip pat neva nepateisinamai ilgai užsitęsusio baudžiamojo proceso, kasatorius savo pateiktame apeliaciniame skunde neginčijo. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį – apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai paduoti. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka skundžiami įsiteisėjęs nuosprendis ar nutartis dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nurodyta pirmiau, kasatoriaus Z. K. kasacinio skundo argumentus dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso ir pagrindo dėl to jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę atmeta.

32Dėl BPK tinkamo taikymo apeliacinėje instancijoje

33Kasatorius Z. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde ir žodžiu teismo posėdžio metu tiek jis, tiek jo gynėjas prašė ištirti bylos aplinkybes, apklausti liudytojus, tačiau teismas nemotyvuotai, nepriėmęs BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka atitinkamos nutarties, atsisakė tenkinti tokius prašymus. Kasatorius A. R. taip pat nurodo, kad pirmiau nurodytas liudytojas buvo nepagrįstai neapklaustas.

34Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje įrodymų tyrimo metu kaltinamasis Z. K. prašė apklausti liudytoją, kuris patvirtintų, jog I. T. jam grasino, teismas protokoline nutartimi, motyvuotai tokį prašymą atmetė nurodydamas, kad neaišku, kokias aplinkybes, susijusias su byla galės paliudyti kaltinamojo liudytojas, bei įvertino tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios Z. K. jokių prašymų, susijusių su grasinimu jam, nepateikė, apie tai nenurodė ir akistatos su I. T. metu (T. 8, b. l. 163-164), todėl toks kaltinamojo prašymas buvo atmestas laikantis BPK 270 straipsnio 2 dalies, 292 straipsnio nuostatų. Apeliaciniame skunde nuteistasis Z. K. prašė apklausti liudytoją V. Š. , kitus proceso dalyvius (T. 8, b. l. 219-223), tačiau apeliacinės instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. posėdyje nuteistasis Z. K. nedalyvavo, o jį gynęs advokatas G. J. Gutauskas prašymų teisėjų kolegijai nepateikė, įrodymų tyrimo atlikti (kaip ir kito nuteistojo A. R. gynėja) neprašė. BPK 324 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kolegijos pirmininkas atvykusiems į posėdį asmenims išaiškina jų teises bei pareigas ir paklausia, ar jie turi prašymų; šie asmenys gali prašyti, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą; dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį; jeigu prašymui patenkinti reikia papildomai laiko, teismas gali padaryti bylos nagrinėjimo pertrauką. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, nuteistajam Z. K. į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvykus, o jo gynėjui neprašant atlikti įrodymų tyrimo apeliacinėje instancijoje, nurodyta BPK 324 straipsnio 2 dalis nebuvo pažeista. Be to, apeliacinės instancijos teismo priimtoje 2013 m. spalio 31 d. nutartyje, įvertinus apelianto pateiktus prašymus apeliaciniame skunde, išsamiai pasisakyta dėl to, kad apklausti jo prašomo liudytojo V. Š. nebuvo pagrindo, toks prašymas pagrįstai ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje atmestas, o nuteistojo Z. K. teiginiai dėl to, kad miręs kaltinamasis I. T. neva jam grasino – niekuo nepagrįsti.

35Dėl nuteistojo A. R. kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų ir baudžiamojo įstatymo taikymo

36Kasatoriaus A. R. teigimu, priimant dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį bei atmetus jo apeliacinį skundą, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų: kasatoriaus kaltę tariamai pagrindžiantys įrodymai – niekuo nesusiję su nusikaltimu, neištirti laikantis BPK 301 straipsnio nuostatų, paneigtas nekaltumo prezumpcijos galiojimas perkėlus nekaltumo įrodinėjimo naštą pačiam A. R. , visi neaiškumai ir abejonės nevertinti kaltinamojo naudai, nuosprendis pagrįstas tikrovės neatitinkančiais liudytojo – asmens, kuriam byla nutraukta – I. T., netinkamai įvertintais liudytojo G. S. parodymais.

37Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

38Mirusio kaltinamojo I. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje buvo perskaityti laikantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, įvertinti ir jo teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai (T. 7, b. l. 122-124), šie parodymai sugretinti. Liudytojas G. S. davė parodymus teisiamajame posėdyje, taip pat buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pagal BPK 276 straipsnio 2 dalį, liudytojas visiškai jiems pritarė. Taigi, nurodytų kaltinamojo ir liudytojo parodymai buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, juos apklausiant, o mirus kaltinamajam I. T. , laikantis Baudžiamojo proceso kodekse nustatytos tvarkos, perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Kasatoriaus nesutikimas su teismų išvadomis, padarytomis pagal nurodytų asmenų parodymus, kurie buvo sugretinti ir palyginti su kita bylos medžiaga, nėra pagrindas pripažinti, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų tiriant ir vertinant šių asmenų parodymus. Be to, nuteistojo A. R. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta ir įrodyta byloje ištirtų ir įvertintų įrodymu visuma: V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais, nukentėjusiojo S. P. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais, liudytojų V. Š. , M. Z. , L. K. , I. V. , G. S. , A. B. parodymais, kaltinamojo I. T. duotais paaiškinimais, paties nuteistojo Z. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais paaiškinimais, kitais BPK numatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais – daiktų ir dokumentų pateikimo (T. 2, b. 1. 1-11), reikalaujamų daiktų ir dokumentų pateikimo (T. 2, b. 12) protokolais, 2008 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvada Nr. 11-2029(08) (T. 2, b. 1. 17-20), 2009 m. kovo 31 d. specialisto išvada Nr. 11-736(09) (T. 2, b. 1. 25-27), 2009 m. lapkričio 4 d. specialisto išvada Nr. 11-2745(09) (T. 2, b. 1. 32-34), asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolais (T. 1, b. 1. 90,91, 164, 165), 2010 m. rugsėjo 21 d. AB „Swedbank“ raštais ir M. Z. sąskaitos išrašais (T. 3, b. 1. 16-20, 36) ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, išsamiai pasisakė dėl A. R. kaltės, padarius jam inkriminuotas veikas, veikiant su bendrininkais. Taip pat buvo nustatytas ir kasatoriaus A. R. motyvas padaryti nusikalstamas veikas – siekis anksčiau nei po paveldėjimo, dar iki savo motinos V. R. mirties, gauti pinigų už jai nuosavybės teise priklausantį butą. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, įvertino ir išsamiai pasisakė dėl nuteistojo A. R. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kokie įrodymai, esantys byloje, patvirtina Z. J., Z. K. ir A. R. kaltę padarius jiems inkriminuotas veikas, taip pat argumentavo, kad visuma ištirtų duomenų, pagrindžia išvadas, jog A. R. , nelaukdamas savo motinos, kuriai nuosavybės teise priklausė butas, mirties (po kurios tikėjosi butą paveldėti), sugalvojo planą, kaip gauti pinigų anksčiau nei jis paveldės minėtą butą, kurį aptarė su Z. K. ir abu pasitelkė plano įgyvendinimui Z. J. ir I. T. . A. R. kruopščiai suplanavo, kad Z. K. vadovaus asocialiems asmenims įgyvendinant nusikalstamą planą, kad jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme būtų kuo mažesnis, taigi, akivaizdžiai nustatyta tiesioginė A. R. tyčia padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas su bendrininkais. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atsakydamas į apeliantų argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nuteistųjų veiksmuose nustatyti visų būtinieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, sudėčių požymiai.

39Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, tenkinti kasatorių nuteistųjų Z. K. ir A. R. prašymus – naikinti teismų sprendimus ir bylą jiems nutraukti – nėra pagrindo. Nesant teismų sprendimų panaikinimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

41Nuteistųjų Z. K. ir A. R. kasacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Z. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300... 3. A. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – dvejų metų ir šešių... 4. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista Z. J., tačiau ši nuosprendžio dalis... 5. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 6. Teisėjų kolegija,... 7. Z. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su bendravykdytojais... 8. A. R. , veikdamas bendrininkų grupe su bendravykdytojais Z. K. , I. T., Z. J.... 9. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartimi... 10. Kasaciniu skundu nuteistasis Z. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos... 11. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktame apeliaciniame... 12. Kasaciniame skunde cituojami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 13. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 14. Kasatoriaus manymu, jo baudžiamoji byla nuo pat įtarimo pareiškimo,... 15. Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kasatoriaus... 16. Atsiliepimu į nuteistųjų A. R. ir Z. K. kasacinius skundus Lietuvos... 17. Atsiliepime nurodoma, kad visi BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3... 18. Atsiliepime nesutinkama su A. R. kasacinio skundo argumentu dėl tariamo... 19. Prokuroras pažymi, kad kasaciniame A. R. skunde ginčijamos vienokios ar... 20. Atsakydamas į Z. K. kasacinio skundo argumentus dėl jo teisės į teisingą... 21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje pateiktus apeliacinius... 22. Z. K. savo kasaciniame skunde taip pat prašo skirti jam bausmę, nesusijusią... 23. Kasaciniai skundai atmestini.... 24. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam Z. K. ... 25. Kasatorius Z. K. , remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 26. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad... 27. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės... 28. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1... 29. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip... 30. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas... 31. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nepagrįsto procesinio bylos... 32. Dėl BPK tinkamo taikymo apeliacinėje instancijoje... 33. Kasatorius Z. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktame... 34. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje... 35. Dėl nuteistojo A. R. kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų ir... 36. Kasatoriaus A. R. teigimu, priimant dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį bei... 37. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių... 38. Mirusio kaltinamojo I. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pirmosios... 39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad,... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 41. Nuteistųjų Z. K. ir A. R. kasacinius skundus atmesti....