Byla 2-17/2011
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2193-527/2010 pagal ieškovų A. M. ir K. V. B. ieškinį atsakovui G. N. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3ieškovai A. M. ir K. V. B. 2010 m. balandžio 23 d. Kauno apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė priteisti jų naudai iš atsakovo G. N. 326 000 Lt skolą, 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 4-6). Kartu prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovo (ne)kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas.

4Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi (b. l. 11-12) ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį (turtinis) bei didelę ieškinio sumą, taikė laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas tam tikrą areštuojamo turto režimą.

5Atsakovas G. N. atskiruoju skundu (b. l. 14-17) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti iš esmės - ieškovų prašymą atmesti. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad:

61. Atsakovas 326 000 Lt iš ieškovų nesiskolino; ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių paskolos teisinius santykius.

72. Ieškovai neįrodė, o pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė.

83. Apie teismo posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas nebuvo informuotas, kaip tai numato CPK 148 straipsnio 1 dalis.

9Ieškovai A. M. ir K. V. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 22) su skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad jie neprivalėjo įrodyti, jog grėsmė įvykdyti teismo sprendimą ateityje tikrai atsiras. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą gali sudaryti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).

10Atskirasis skundas atmestinas.

11Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškinio pagrįstumo, aplinkybių (prielaidų), sudarančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, įrodymo bei pranešimo apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesilaikymo procesinių pasekmių.

12CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada būna nukreiptas į ateitį, užtenka nustatyti, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas. Teismui sprendžiant, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirminėje civilinio proceso stadijoje (vos iškėlus bylą) ir iš šiandieninių pozicijų žvelgiant į ateitį, išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo gali būti faktinė (pvz., skolininkas sudarė preliminarią sutartį, įdėjo skelbimą dėl turto perleidimo) ar hipotetinė (teoriškai įmanoma) (pvz., skolininko nuosavybės teise valdomas turtas lygus ar nežymiai viršija skolas tretiesiems asmenims). Taigi juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį (sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pirminė/regresinė, (ne)tiesioginė, pagrindinė/papildoma civilinė atsakomybė); į atsakovo statusą (fizinis/juridinis asmuo), jo turtinę padėtį, ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Aplinkybės (modeliuojama situacija) siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Pvz., atsakovas prisiima papildomų prievolių ir turimu turtu (lėšomis) užtikrina savo arba trečiųjų asmenų prievolių tinkamą įvykdymą. Tad jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo turtinę padėtį status quo. Tai leistų tikėtis ieškovui, jog jeigu ieškinys bus patenkintas, priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

13Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, t. y. duomenų apie apelianto ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas) ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Kita vertus, būtinybę areštuoti apelianto turtą ir/ar pinigines lėšas pagrindžia tai, kad nepritaikius suvaržymų apeliantui būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, nebūtų teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas), jeigu jis nuspręstų taip pasielgti. Pvz., panorėjęs apeliantas galėtų perleisti turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), išnuomoti jį, apsunkinti; paslėpti ar iššvaistyti lėšas ir t. t.

14Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.) pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas tada, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškinio suma yra ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių aplinkybių, kuri gali patvirtinti arba paneigti grėsmę, kad teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti. Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, t. y. ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje nr. 2-1422/2009). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti būtent atsakovas. Bet kvestionuodamas žemesnės instancijos teismo nutartį apeliantas nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, pvz., duomenų apie nuosavybės teise turimą turtą ir jo vertę, išrašų iš banko sąskaitų, kt., kad būtų galima nustatyti, ar jo finansinė padėtis tikrai yra stabili ir gera, o pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė.

15Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog grėsmė įvykdyti sprendimą, jei jis būtų priimtas ieškovų naudai, yra, ir ieškovų prašymu pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, o apelianto motyvai šios teismo išvados nepaneigia.

16Apelianto argumentas, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas be pateisinamų priežasčių jo apie tai neinformavus, yra teisingas, tačiau šis formalus proceso teisės pažeidimas nesudaro teisinio pagrindo naikinti iš esmės teisingą nutartį (CPK 328 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi pranešti apie tai priešingai šaliai, išskyrus atvejus, kai yra reali grėsmė, jog pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar jų taikymą padarys neįgyvendinamą (CPK 148 str. 1 d.). Teismas kiekvieną kartą turi pagrįsti išvadą, kodėl, jo manymu, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia spręsti nepranešus atsakovui. Svarstant, ar reikia informuoti atsakovą apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti, iš kokių santykių kilo teisminis ginčas, koks yra ginčo objektas (savo savybėmis unikalus, apibrėžtas rūšiniais požymiais), kiek laiko praėjo nuo tariamo ieškovo teisių pažeidimo iki bylos iškėlimo ir pan. Argumentų, kodėl klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręstas nepranešus atsakovui, skundžiamoje nutartyje nėra. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė formalų procesinį pažeidimą, bet jis neįtakojo atsakovo teisių, nes apeliacinės instancijos teisme jam buvo sudarytos visos sąlygos būti išklausytam (lot. audiatur et altera pars) ir pateikti, jei nori ir/ar turi, naujus įrodymus (CPK 314 str.).

17Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas adekvačiai įvertino galinčias kilti pasekmes, teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas ir jas pagrįstai taikė, todėl nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

19Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai