Byla 1A-112-768/2017

Dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago, Sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant prokurorui Ramūnui Pačebutui, nuteistosios R. F. gynėjai advokatei Nijolei Gaižutienei, nuteistojo V. K. (V. K.) gynėjui advokatui Erikui Kaliačiui, nuteistojo A. A. (A. A.) gynėjui advokatui Vytautui Kazlauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. F., V. K. gynėjo advokato Eriko Kaliačiaus ir A. A. apeliacinius skundus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

3R. F. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį 9 metams 3 mėnesiams laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas 2015 m. spalio 6 d. (1 para) ir suėmime nuo 2015 m. spalio 7 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išbūtas laikas;

4V. K. nuteistas pagal:

• BK 260 straipsnio 2 dalį 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;
• BK 260 straipsnio 1 dalį 4 metų laisvės atėmimo bausme.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė V. K. skirta – laisvės atėmimas 8 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. kovo 4 d. ir nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. (keturios paros). Bausmės vykdymo pradžia skaičiuojama nuo V. K. faktinio sulaikymo bausmės atlikimui dienos;

6A. A. nuteistas pagal:

• BK 260 straipsnio 2 dalį 9 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;
• BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinių medžiagų pardavimo V. K.) 6 metų laisvės atėmimo bausme;
• BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotinių medžiagų pardavimo T. C.) 6 metų laisvės atėmimo bausme;
• BK 259 straipsnio 2 dalį 60 parų arešto bausme;
• BK 259 straipsnio 1 dalį 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

7Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės bausmių apėmimo būdu subendrintos ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 metam 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su kitomis šiuo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas 2015 m. gegužės 14 d. (viena para) ir suėmime nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, išbūtas laikas.

8Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

9

1. R. F. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupėje su V. K., A. A. neteisėtai laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, o būtent: 2015 m. kovo 1 d., 21.30 val., namo, adresu ( - ), ( - ) aukšto bendroje virtuvėje, A. A. perdavė V. K. didelį kiekį 7,946 g. narkotinės medžiagos heroino ir nurodė jam šį kiekį narkotinės medžiagos nugabenti R. F.. V. K., laikydamas šią medžiagą prie savęs, nugabeno ir perdavė R. F. šį didelį kiekį narkotinės medžiagos, bute, esančiame ( - ), kuriame ji minėtą medžiagą laikė iki 2015 m. kovo 2 d. 10.30 val., kuomet 7,946 g. narkotinės medžiagos heroino A. A. nurodymu perdavė V. K., kuris laikydamas šį 7,946 g. narkotinės medžiagos heroino prie savęs, taksi automobiliu ( - ), valstybinis Nr. ( - ), gabeno minėtą medžiagą A. A. į butą, esantį ( - ), tačiau 2015 m. kovo 2 d. 10.50 val. prie namo laiptinės, esančios ( - ), su minėta narkotine medžiaga V. K. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
2. V. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su R. F., A. A. neteisėtai laikė, gabeno didelį kiekį narkotinės medžiagos turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: 2015 m. kovo 1 d., 21.30 val., namo, esančio ( - ), ( - ) aukšto bendroje virtuvėje, A. A. perdavė jam didelį kiekį 7,946 g. narkotinės medžiagos heroino ir jis vykdydamas A. A. nurodymą, laikydamas šią medžiagą prie savęs nugabeno R. F. į butą, esantį ( - ), kur jai šias narkotines medžiagas perdavė, o 2015 m. kovo 2 d. 10.30 val. paėmęs šias narkotines medžiagas iš R. F., jos bute, esančiame ( - ), vykdydamas A. A. ir R. F. nurodymus, laikydamas šią medžiagą prie savęs, taksi automobiliu ( - ) valstybinis Nr. ( - ), gabeno A. A. į jo butą, esantį ( - ), tačiau 2015 m. kovo 2 d. 10.50 val. prie namo laiptinės, esančios ( - ), su minėta narkotine medžiaga buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
1. Be to, jis nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotinę medžiagą heroiną turėdamas tikslą ją platinti, o būtent: 2015 m. balandžio 29 d., 17.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje ( - ) tarp namų ( - ) mieste, susitarė su S. R. ir M. S. įgyti narkotinės medžiagos heroino, gavęs iš S. R. ir M. S. 30 eurų narkotinei medžiagai heroinui pirkti, tą pačią dieną, apie 17.30 val., ( - ) namo laiptinėje, už 30 eurų iš A. A. įgijo 0,047 g narkotinės medžiagos heroino, iš kurios, tą pačią dieną, ( - ) namo laiptinėje, ( - ), apie 17.31 val., nupylė į atskirą folijos lankstinuką sau 0,006 g. narkotinės medžiagos heroino. Likusią - 0,041 g. narkotinės medžiagos heroino dalį gabeno perduoti S. R. ir M. S., tačiau tą pačią dieną, 17.35 val., prie ( - ) namo laiptinės, ( - ), su minėta narkotine medžiaga buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
3. A. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su R. F., V. K. neteisėtai laikė, organizavo gabenimą didelio kiekio narkotinės medžiagos turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, o būtent: nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2015 m. kovo 1 d., bute, esančiame ( - ), laikė didelį kiekį 7,946 g. narkotinės medžiagos heroino, kurią tą pačią dieną, apie 21.30 val., namo, esančio, ( - ), ( - ) aukšto bendroje virtuvėje, perdavė V. K. bei nurodė minėtą narkotinę medžiagą gabenti R. F.. V. K. gautą iš A. A. narkotinę medžiagą, laikydamas prie savęs nugabeno ją R. F., į jos butą, esantį ( - ), o 2015 m. kovo 2 d., 10.30 val., A. A. tęsdamas nusikalstamą veiką nurodė V. K. paimti iš R. F. šią narkotinę medžiagą bei atgabenti iki jo buto, esančio ( - ). V. K., vykdydamas jo nurodymą, paėmęs iš R. F. 7,946 g. narkotinės medžiagos heroino, laikydamas prie savęs, taksi automobiliu ( - ), gabeno ją iki 2015 m. kovo 2 d., 10.50 val., tačiau V. K. prie namo laiptinės, esančios ( - ), su minėta narkotine medžiaga buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
1. Be to, jis nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė, pardavė narkotinę medžiagą, o būtent: 2015 m. balandžio 29 d., apie 17.30 val., ( - ) namo laiptinėje, laikė prie savęs ir už 30 eurų pardavė V. K. 0,047 g. narkotinės medžiagos heroino.
2. Be to, jis nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė, pardavė narkotinę medžiagą bei disponavo narkotinėmis medžiagomis neturėdamas tikslo jas platinti, o būtent: 2015 m. gegužės 14 d., apie 12.15 val., ( - ) gatvėje, šalia pastato Nr. ( - ), prie savęs laikė 0,068 g. narkotinės medžiagos heroino, kurios dalį - 0,031 g. už 10 eurų pardavė T. C., o likusią dalį - 0,037 g. narkotinės medžiagos heroino, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikydamas prie savęs gabeno iki 2015 m. gegužės 14 d. 12.30 val., kuomet prie namo, esančio ( - ) su 0,037 g. narkotinės medžiagos heroino buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
3. Be to, jis nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos be tikslo ją platinti, o būtent: 2015 m. gegužės 14 d., bute, esančiame ( - ), iki 2015 m. gegužės 14 d. 13.50 val. laikė tabletę ( - ), kurios sudėtyje yra 0,008 g. psichotropinės medžiagos-buprenorfino, kuomet kratos metu minėtą medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.
4. Apeliaciniu skundu R. F. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
1. Nurodo, kad ji pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką tik pagal vieno asmens – nuteistojo V. K. parodymus. Pažymi, jog prašė teismo jam paskirti testą dėl opiatų vartojimo, kadangi mano, kad teisiamojo posėdžio metu bei duodamas parodymus jis buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Teigia, kad nei A. A., D. M., S. R., nei M. S. neparodė ir nepatvirtino V. K. parodymų. Tikina, kad pastarojo yra apkalbama. Akcentuoja, kad informacijos tinklais perduotoje informacijoje taip pat nėra užfiksuota duomenų apie narkotinių medžiagų saugojimą ar platinimą, minėta informacija nesudomino ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės, kuri tik iškėlė savo versiją ir prašė nuteistosios jos laikytis bei kartu apkalbėti save. Nepripažįsta padariusi nusikaltimą.
2. Tvirtina, kad buvo pažeistos jos teisės į gynybą, kadangi teismas nepakvietė ir neapklausė nepriklausomos liudytojos – S. L., kuri buvo jos bute V. K. daromos nusikalstamos veikos metu. Taip pat prašo apklausti A. A., D. M., S. R. ir M. S..
5. Apeliaciniu skundu V. K. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį perkvalifikuojant jo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo įvertinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, paskirti švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę.
1. Mano, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl V. K., nuteisto pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nepripažindamas kaltės dėl minėto inkriminuoto nusikaltimo nurodo, kad jis nežinojo apie A. A. nurodymu gabenamų narkotinių medžiagų kiekį R. F., todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma įrodo jo veiksmus neteisėtai disponuojant dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti. Cituodamas nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje dispoziciją, remdamasis teismų praktika nurodo, kad šiuo atveju nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius minėtą nusikalstamą veiką, kadangi nei telefoninių pokalbių įrašai, nei liudytojų parodymai nesudaro pagrindo teigti, kad jis būtų tiksliai žinojęs apie pakete esantį didelį narkotinių medžiagų kiekį. Teigia, kad telefoniniuose pokalbiuose fiksuoti A. A. nurodymai atnešti „tuos aštuoniolika“ gali būti vertinami tik kaip spėjimas, jog kalbama apie narkotinių medžiagų kiekį, todėl negalima laikyti, jog tai yra jo kaltę pagrindžiantis įrodymas. Papildomai nurodo, kad liudytojas vyr. tyrėjas R. V. patvirtino, jog nebuvo nustatyta apie tai, kad jis būtų žinojęs apie gabenamų narkotikų kiekį, priešingai vyr. tyrėjas patvirtino, kad jis buvo priklausomas nuo narkotikų. Todėl tvirtina, kad jis ne tik nežinojo ir negalėjo žinoti tikslaus jo gabentų narkotinių medžiagų kiekio, tačiau ir neturėjo tikslo parduoti ar kitaip platinti šias narkotines medžiagas, nes buvo tik asmuo, vykdęs kitų nuteistųjų nurodymus ir už tai, kaip atlyginimą, gaudavęs narkotinių medžiagų savo reikmėms. Teigia, kad 2015 m. kovo 1 d. bei 2015 m. kovo 2 d. gabendamas narkotines medžiagas iš A. A. R. F. bei atgal neturėjo tikslo šių narkotinių medžiagų parduoti ar platinti, neturėjo jokių susitarimų su galimais šių narkotinių medžiagų įgijėjais. Tai, kad sulaikymo metu pas jį buvo rastos narkotinės medžiagos bei svarstyklės, kurias jis vežė A. A., nepatvirtina, kad jis turėjo tikslą platinti šias narkotines medžiagas.
2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje su A. A. bei R. F., todėl nepagrįstai šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tvirtina, kad tarp jų nebuvo jokio tarpusavio susitarimo dėl bendrų veiksmų siekiant realizuoti nusikalstamą ketinimą (platinti ir realizuoti narkotines medžiagas), akcentuoja, kad jis buvo tik asmuo, vykdęs minėtų asmenų nurodymus. Nurodo, kad vienintelis jo tikslas buvo patenkinti asmeninius poreikius – gauti narkotines medžiagas, kaip atlyginimą, todėl mano, kad sutikimas paimti ir pervežti paketą su narkotinėmis medžiagomis, negali būti pripažįstamas kaip bendrininkavimas siekiant platinti bei realizuoti didelį kiekį narkotinių medžiagų.
3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltės formą, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas neįvertino, kad jis pripažino savo kaltę dėl dalies jam inkriminuojamų veikų, tačiau nelaikė šios aplinkybės kaip atsakomybę lengvinančios. Neįvertino ir to, kad jis noriai paaiškino visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes taip padėdamas tyrimui. Todėl atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, mano, kad paskirta bausmė yra per griežta. Akcentuoja, kad

6. Apeliaciniu skundu A. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos) ir BK 260 straipsnio 2 dalyje ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.
1. Mano, kad skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas, teismo išvados nepagrįstos jokiais įrodymais. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 nurodo, kad jo kaltė dėl minėtų jam inkriminuotų nusikaltimų grįsta neobjektyviais, neteisingai įvertintais liudytojo V. K. parodymais, kuris siekia apkalbėti ne tik jį, tačiau ir kitus nuteistuosius ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nesutinka su jo parodymais, jog būtent jis perdavė V. K. narkotines medžiagas, teigia, jog ši aplinkybė neatitinka tikrovės, todėl tiek jo, tiek kitų liudytojų parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai. Be to, tvirtina, kad nebuvo įvertinti ir liudytojos T. C. parodymai. Teigia, jog teismas byloje esančius duomenis vertino fragmentiškai, epizodiškai, analizavo juos nenuosekliai, o ištyręs vienus, jų nesugretino su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, padarė esminį BPK pažeidimą.
7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
8. Apeliaciniai skundai atmetami.
9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
10. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
11. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas apeliantus kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir bešališkai ištyręs esmines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, nepažeisdamas teisingumo principo, padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantų kaltė yra įrodyta.
13. BK 260 straipsnyje reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti ir jas platinant. Baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai asmuo neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Įstatymo leidėjas šio straipsnio 2 dalyje įtvirtino kvalifikuojantį požymį – didelį kiekį. Nusikaltimo objektas – visuomenės sveikata, kuriai kyla pavojus pažeidžiant teisės aktais nustatytą narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos tvarką. Komentuojamo nusikaltimo dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios turi atitikti medicininį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kurios gali veikti centrinę nervų sistemą ir kurios sukelia apsvaigimą bei priklausomybę nuo jų, ir juridinį – šių medžiagų sąrašas turi būti nustatytas specialiu teisės aktu – kriterijus. Tik šiuos abu kriterijus atitinkančios medžiagos gali būti pripažįstamos komentuojamojo nusikaltimo dalyku. Siekiant nustatyti, ar medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės, turi būti skiriama ekspertizė arba gaunama specialisto išvada. Dėl to darytina išvada, kad minėtos medžiagos turi būti realiai paimtos ir patikrintos.
14. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimu laikomi įvairūs veiksmai (išskyrus atvejus, kai šios medžiagos pavagiamos, užvaldomos apgaule ar pasisavinamos), t. y. pirkimas, gavimas veltui, gavimas kaip atlygio už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, gavimas dovanų ar už skolas, mainais į kitas prekes ar daiktus, rastų pasisavinimas, augančių aguonų, kanapių ar jų dalių rinkimas ir pan. Laikymas šio baudžiamojo įstatymo prasme – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko, trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Iš to matyti, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo vieta neturi reikšmės, svarbu, kad jos būtų kaltininko žinioje. Gabenimu laikomas šių medžiagų pervežimas iš vienos vietos į kitą pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką bet kokia transporto rūšimi, bet kokiu būdu. Gabenimu laikoma ir tuomet, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos pernešamos panaudojant gyvūnus, daiktus, drabužiuose, ant kūno ar jo organizme, bet tai neturi įtakos nusikalstamai veikai kvalifikuoti. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu laikytinas šių medžiagų perdavimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką kitam asmeniui už piniginį atlyginimą.
15. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji – jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš šiame straipsnyje minėtų alternatyvių veiksmų padarymo, nes kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį, todėl bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat suvokia jų kiekį ir pan. Pažymėtina, kad teismų praktika formuojama tokia linkme, kad nebūtina įrodinėti kaltininko tikslaus žinojimo, kokios tai narkotinės ar psichotropinės medžiagos, koks jų kiekis, koncentracija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2009, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-89/2013, Nr. 2K-60/2014, Nr. 2K-496/2014). Tačiau taikant šio straipsnio 1 ir 2 dalis būtina nustatyti kaltininko tikslą – parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, t. y. kaltininkas perduoda kitų asmenų dispozicijon toliau jas platinti ar vartoti. Toks tikslas įrodinėjamas ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Tai gali patvirtinti tai, kad kaltininkas pats jų nevartoja, suponuoja dideliu šių medžiagų kiekiu, pas jį randama žaliavų, medžiagų, aparatų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai, laktozės, kuri naudojama šių medžiagų koncentracijai sumažinti ir bendram medžiagos kiekiui padidinti, svarstyklės ar kitų platinimą patvirtinančių daiktų. Tikslo platinti buvimą taip pat paliudija narkotinių ar psichotropinių medžiagų supakavimas į dozes, narkomanų parodymai, iš ko jie įgyja minėtas medžiagas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2009, Nr. 2K-166/2010, Nr. 2K-157/2013, Nr. 2K-52-699/2015, Nr. 2K-426-507/2016)

10Dėl R. F. apeliacinio skundo

16. Nors nuteistoji nesutinka su jos pripažinimu kalta dėl nusikaltimo, numatyto 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir teigia, kad teismas jos kaltę grindė iš esmės vienintelio asmens - nuteistojo V. K. parodymais, kuris siekia tiesiog ją apkalbėti, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad apeliantės kaltė buvo įrodyta ne tik minėto asmenes parodymais, tačiau ir kitais byloje surinktais duomenimis: kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu (1 t., b. l. 15-19), liudytojų I. P. (I. P.), R. V. parodymais (3 t., b. l. 31, 33-35), 2015 m. kovo 2 d. asmens kratos protokolu (2 t., b. l. 169-170), 2015 m. kovo 18 d. specialisto išvada Nr. ( - ) (2 t., b. l. 173-174), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2015 m. kovo 4 d. protokolais (3 t., b. l. 19-22, 23-26), daiktų apžiūros 2015 m. kovo 4 d. protokolu (2 t., b. l. 80-187), 2015 m. spalio 21 d. apžiūros protokolu (2 t., b. l. 192-197), 2015 m. gegužės 14 d. asmens kratos protokolu (3 t., b. l. 179), 2015 m. gegužės 20 d. apžiūros protokolu (3 t., b. l.180-182), 2015 m. gruodžio 14 d. papildomos apžiūros protokolu (3 t., b. l. 186-190), UAB ( - ) 2016 m. sausio 5 d. rašte pateikta informacija (3 t., b. l. 194), 2015 m. gegužės 14 d. kratos protokolu (4 t., b. l. 1-2), 2015 m. gegužės 20 d. apžiūros protokolu (4 t., b. l. 3), 2015 m. gruodžio 9 d. apžiūros protokolu (4 t., b. l. 4-10), 2015 m. spalio 6 d. kratos protokolu (t. 4, b. l. 88-92), 2015 m. gruodžio 4 d. apžiūros protokolu (t. 4, b. l. 93-95), UAB ( - ) 2016 m. sausio 5 d. rašte pateikta informacija (t. 4, b. l. 117 - 118), 2015 m. spalio 6 d. kratos protokolu (t. 4, b. l. 123-126), 2015 m. spalio 7 d. apžiūros protokolu (t. 4, b. l. 127-141) ir kita rašytine bylos medžiaga. Taigi, apeliantės skundo argumentas, kad jos kaltė išimtinai grįsta nuteistojo V. K. parodymais, yra visiškai nepagrįstas.
1. Kaip jau minėta, R. F. mano, kad nuteistasis V. K. ją apkalba, ir būtent jo apkalbų pagrindu teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės. Atvirkščiai nei teigia nuteistoji, nuteistojo V. K. parodymai patvirtina jos kaltę, jie atitinka ir kitus byloje surinktus duomenis, nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl apeliantei inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nuteistasis V. K. nors ikiteisminio tyrimo pirminės apklausos metu ir nurodė kitas aplinkybes, susijusias su heroino įsigijimu, tačiau papildomos apklausos metu parodė, kad anksčiau sakė netiesą, kadangi nenorėjo išduoti R. F., iš kurios ir gavo paketą su heroinu. Parodė, kad 2015 m. kovo pradžioje, R. F. paprašė padėti jai pernešti narkotinę medžiagą nuteistajam A. A., o jam sutikus, davė nurodymus, kur nuvažiuoti, kur laukti, kam perduoti. Papildomai taip pat parodė, kad kovo pradžioje iš A. A. paimtą heroiną jo liepimu nunešė R. F., kitą dieną jo nurodymų vėl iš jos juos paėmė, parnešė jam atgal (3 t., b. l. 15- 17, 90-91). Teismo posėdžio metu davė analogiškus parodymus apie tai, kad iš pradžių nenorėjo išduoti R. F., kad narkotikus gavo iš jos. Patvirtino ir tai, kad prieš tai narkotines medžiagas gavo iš A. A., kuris liepė nunešti R. F.. Atsakydamas į teisėjo klausimus patvirtino, kad vykdė jos nurodymus, ji būdavo narkotikų pardavėja. Taigi, vertinant šių parodymų turinio analizę matyti, kad nuteistojo V. K. parodymai apie R. F. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes buvo nuoseklūs, kita vertus, šiuos parodymus iš esmės patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys: 2015 m. spalio 6 d. kratos protokolas, iš kurio matyti, kad kratos, pas R. F. metu, buvo rasti ir paimti folguotas popieriaus lapelis su miltelių likučiais, 4 kupiūros po 50 Eur nominalo banknotais, 17 kupiūrų po 20 Eur, 11 kupiūrų po 10 Eur, 10 kupiūrų po 5 Eur (viso 700 Eur), keletas telefonų su 5 SIM kortelėmis, polietileninio paketėlio dalis su šviesiai rusvų miltelių likučiais, languoto popieriaus skiautė su užrašytais skaičiais ir tekstu ir kt. Taip pat elektroninės svarstyklės, ant kurių taip pat rasti narkotinės medžiagos – heroino pėdsakų. Šios išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nuteistojo V. K. parodymais ne tik todėl, kad jis pripažino gabenęs iš A. A. R. F. ir jam atgal apie 18 g narkotinės medžiagos, tačiau ir dėl rastų ir paimtų kupiūrų įvairiais nominalais skaičius, be to, rastos pakankamai didelės sumos pas asmenį, kuris neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Visos šios išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo manymu sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę, kad nuteistoji R. F. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su V. K. parodymų nepagrįstumu yra atmetami.
2. R. F. tvirtina, kad telefoninių pokalbių metu nėra užfiksuota informacija apie narkotinių medžiagų saugojimą ar jų platinimą, tačiau šie skundo argumentai nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atidžiai analizavo ir nagrinėjo byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotų pokalbių bei SMS žinučių turinį, ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. F. su kitais nuteistaisiais kalba apie psichotropinių ar narkotinių medžiagų disponavimą. Nėra abejonių, kad jos aiškų suvokimą, jog daroma veika yra neteisėta, rodo slapta užfiksuotuose pokalbiuose su kitais nuteistaisiais, analogiškai jų ir kitų asmenų, kurie siekė įsigyti psichotropines ar narkotines medžiagas, vartojami ne tik specifiniai posakiai, šifruota kalba, tačiau ir aiškiai reiškiama pozicija vertinat pačią situaciją, (pvz.: „žinom mes, viskas, na gi, nereikia bereikalingų pokalbių“, „darbą iš pradžių reikia padaryti“, „aš juk negaliu iš akies bum bum“, atsakydama į A. A. teiginį, kad „atsargiai reikia čia“, pasakė, kad „jis gal ir nenori eiti todėl, kad šita, gal laukia kitoje vietoje“, į tai, kad „aš aštuonis. Es...pas tave.. ir žodžiu, tavo guli pas mane dar. Man net visko neprireikė“ atsakė, kad „Na, man tai reikia“, „ir prašau, paimk tai, pats žinai ką“, „na gi, ne telefonu“ ir kt. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad jei nuteistoji nebūtų disponavusi psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, ji net nebūtų supratusi nei atsiųstų jai trumpųjų žinučių tekstų, nei skambinusių jai asmenų užuominų turinio. Juo labiau, kad nei nuteistieji, nei klientai (pirkėjai) aiškiai nenurodydavo, ko konkrečiai iš R. F. nori, o nuteistoji telefonu apskritai stengėsi kalbėti kuo mažiau, net pabrėždavo, jog tai ne telefoninis pokalbis, nurodydavo laiką, kada bus namuose, kada asmenys gali pas ją atvažiuoti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tik žmogus, besiverčiantis narkotinių ar psichotropinių medžiagų prekyba, gali suprasti ir supranta specifinę, šifruotą kalbą, terminus, vartojamus tarp tokių medžiagų prekeivių ir pirkėjų. Nepaisant to, kaip teigia nuteistoji, kad kontroliuojamų telefoninių pokalbių metu, SMS žinučių siuntimo metu nėra užfiksuota informacijos apie narkotinių medžiagų saugojimą ar jų platinimą, visiškai nereiškia, kad tik tiesiogiai išreikšti teiginiai apie narkotines medžiagas, jų saugojimą ar platinimą gali būti vertinami kaip nusikalstamos veikos darymo faktas. Atvirkščiai, būtent asmenų, užsiimančių tokio pobūdžio neteisėta veikla, bendravimas tik jiems suprantama šifruota kalba, leidžia daryti išvadą, jog būtent tokiu būdu stengiamasi nuslėpti daromos nusikalstamos veikos faktą, nusikalstamą gyvenimo būdą. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje surinktų duomenų analizė bei minėtų pokalbių tarp nuteistosios ir kitų nuteistųjų, taip pat su kitais asmenimis, turinys, vartojamas žodynas, taip pat pačios R. F. atlikti veiksmai, leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
3. Galiausia, R. F. apeliaciniame skunde nurodo, jog buvo suvaržyta jos teisė gintis, nes teismas neapklausė nepriklausomos liudytojos – S. L., kuri buvo jos bute V. K. daromos nusikalstamos veikos metu. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog nusikalstama veika yra padaryta, ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Nagrinėjamu aspektu nuteistoji teigia, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą, nes neapklausta nepriklausoma liudytoja, kuri, kaip galima suprasti, gali patvirtinti, jog ji nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Visgi šis skundo argumentas nepagrįstas, ne tik dėl to, kad apeliantė savaip interpretuoja teisę į gynybą, tačiau ir dėl to, kad jos teiginiai apie nepriklausomos liudytojos parodymų tikrumą - jos nekaltumą ir nuteistojo V. K. kaltumą, turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji apie neva nepriklausomą asmenį nieko neužsiminė, ši versija atsirado tik bylą nagrinėjant teisme. Be to, reikšmingoms bylos aplinkybėms patikimai nustatyti pakanka byloje ištirtų įrodymų ir nėra tikimybės, kad ištyrus naujus įrodymus gelėtų būti daromos kitokios išvados dėl reikšmingų bylai faktų buvimo ar nebuvimo.

11Dėl V. K. apeliacinio skundo

17. Nuteistasis prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį perkvalifikuojant jo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį, kadangi jis nežinojo apie A. A. nurodymu gabenamų narkotinių medžiagų kiekį R. F., t. y. kad jis disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti. Vis tik apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šis skundo argumentas visiškai nepagrįstas.
1. Kaip minėta, pagrindinis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuo BK 259 straipsnio 1 dalies, yra tikslas platinti, kuris BK 259 straipsnio 1 dalyje nenumatytas. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines, ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, kurios, be kita ko, ir buvo rastos ir paimtos atliktos asmens kratos metu. Skundžiamajame nuosprendyje neteisėtas disponavimas dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, paneigiant nuteistojo versiją, kad jis neketino minėtų medžiagų platinti ir nežinojo kokį kiekį iš tiesų vežė, pagrįstas byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų visuma, t. y. asmens kratos protokolu (2 t., b. l. 169-170), specialisto išvada Nr. ( - ) (2 t., b. l. 173-174), kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu (1 t., b. l. 15-19), apžiūros protokolu (2 t., b. l. 192-197) ir kt., kurie patvirtina ne tik tai, kad jis, disponavo (laikė, gabeno) narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, tačiau atvirkščiai nei teigia, žinojo, apie disponuojamų medžiagų didelį kiekį. Šią išvadą sustiprina ir kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai ir prie jų pridėtos suvestinės, iš kurių matyti, jog yra fiksuoti daugkartiniai nuteistojo telefoniniai kontaktai ir susitikimai su nuteistaisiais R. F. ir A. A., kitais asmenimis, kurių metu aptariamas ne tik susitikimo laikas ar vieta, galimybės gauti narkotines medžiagas, tačiau ir vykdomi kitų nuteistųjų nurodymai, kad „Tu atnešk tuos aštuoniolika“, o apeliantas atsako „aha“, taip pat rastos svarstyklės. Tai, kad nuteistasis laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, dėl kurių pakankamai detaliai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje aptariant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Nors nuteistasis teigia, jog telefoniniuose pokalbiuose fiksuoti A. A. nurodymai atnešti „tuos aštuoniolika“ gali būti vertinami tik kaip spėjimas, jog kalbama apie narkotinių medžiagų kiekį, todėl negalima laikyti, jog tai yra jo kaltę pagrindžiantis įrodymas, tačiau su šiuo skundo argumentu negalima sutikti. Pirmiausia, kaip minėta, asmenys, kurie užsiima tokio pobūdžio neteisėta veikla, bendrauja šifruota, jiems suprantama kalba, todėl manyti, kad nuteistieji aiškiai ir suprantamai įvardins narkotines medžiagas, jų kiekį ar užsiimama neteisėta veikla, tikėtis negalima. Tai, kad nuteistasis teisingai suprato ne tik apie ką yra kalbama, tačiau ir narkotinių medžiagų kiekį, kurį prašė nuteistasis A. A. jam atvežti, patvirtina ir telefoninio pokalbio turinys, kai jis į teiginį „Tu atnešk tuos aštuoniolika“, patvirtina supratimą atsakymu „aha“, o pokalbio eigoje pakartojus tą patį prašymą, jis nurodė „taip taip“. Manyti, kad nuteistasis buvo tiek apsvaigęs, jog nesuprato, kas jo yra prašoma, neįtikinama, kadangi nebūtų aiškiai nurodęs, kad suprato. Kita vertus, nuteistasis pats parodė, kad jis numanė, jog ten yra narkotikai. Dar daugiau, nuteistojo teiginį, jog jis nežinojo gabenamų narkotinių medžiagų kiekio, paneigia asmens kratos metu pas jį rasta bendra narkotinių medžiagų masė, kuri siekė 16,593 g., ir kurios sudėtyje nustatyta 7,746 g., heroino, beje, minėta medžiaga buvo supilstyta į atskirus du maišelius. Be to, asmens kratos metu nustatyta, kad ant languoto popieriaus lapo dalies buvo užrašai rusų kalba, jog „pakuotėje – 48,37 švarus 8,62+8=16,62 paketas 1,48“, o tai taip pat leidžia identifikuoti narkotinių medžiagų kiekį. Galiausia, kaip jau minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nebūtina įrodinėti kaltininko tikslaus žinojimo, kokios tai narkotinės ar psichotropinės medžiagos, koks jų kiekis, koncentracija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2009, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-89/2013, Nr. 2K-60/2014, Nr. 2K-496/2014). Ir nors nuteistasis nurodo, kad neturėjo tikslo minėtų narkotinių medžiagų parduoti ar platinti, neturėjo jokių susitarimų su galimais šių narkotinių medžiagų įgijėjais, tačiau tokie teiginiai taip pat prieštarauja teisiamojo posėdžio metu apelianto duotiems parodydamas, kad jis padėdavo R. F. platinant narkotines medžiagas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šių įrodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis turėdamas tikslą platinti, laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje su A. A. bei R. F., nes mano, kad sutikimas paimti ir pervežti paketą su narkotinėmis medžiagomis, negali būti pripažįstamas kaip bendrininkavimas siekiant platinti bei realizuoti didelį kiekį narkotinių medžiagų. Šie skundo argumentai atmetami. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-458/2014). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015).
3. Bylos duomenys patvirtina, kad V. K. disponuodamas dideliu kiekiu narkotinėmis medžiagomis (laikydamas, gabendamas) turint tikslą jas platinti veikė ne vienas, bet su R. F. ir A. A., juos siejo nuolatinis bendravimas, kuris atskleidžia jų daromų nusikalstamų veikų veikimo principus, susitarimų esmę, veiksmų (vaidmenų) pasiskirstymą ir kt., t. y., apeliantui susitarus su R. F. ir A. A., jis laikydavo ir nugabendavo narkotines medžiagas pagal jų duotus nurodymus, be to, jis pats tardavosi, kada ir kur su jais galima susitikti, kiek ir ko atsinešti ir pan. Nors apeliantas nurodė, kad jis tik vykdė minėtų nuteistųjų nurodymus, o už nurodymų vykdymą jam atsiskaitydavo doze, tačiau tai paneigia net ir jo paties veiksmai, kai įsigijęs narkotines medžiagas iš A. A., dalį jų pasilikdavo sau, o kitą dalį platindavo (perduodavo) kitiems asmenims. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistojo V. K. sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje.
4. Be visa to, apeliantas teigia ir tai, kad jam skirta bausmė yra per griežta, kadangi jis pripažino savo kaltę dėl dalies jam inkriminuotų veikų, be to, padėjo tyrimui atskleisdamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl mano, jog teismas šias aplinkybes turėjo įvertinti kaip jo atsakomybę lengvinančias. Mano, kad teismas netinkamai atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltės formą, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Šie skundo argumentai nėra visiškai nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Svarbu tai, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
5. V. K. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Be to, nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarė bendrininkų grupėje. Padarytų savanaudiškų nusikaltimų pavojingumą rodo tai, kad jie yra susijęs su narkotinių medžiagų platinimu, keliantys didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvybei ir padedantys plisti narkomanijai. Taigi narkotinių medžiagų platinimo veiksmais yra skatinamas tiek kito asmens įsitraukimas į jų vartojimą, jo siekis vėliau vėl gauti narkotinių medžiagų, tiek pats neteisėtas šių medžiagų platinimo mechanizmas. Juolab, veikos pavojingumą rodo ir įstatymo leidėjo pozicija baudžiamajame įstatyme už šios nusikalstamos veikos padarymą numatant vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Todėl tai, kad V. K. nusikalstamas veikas padarė būdamas 42 metų amžiaus, nedirbantis ir neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio, praeityje taip pat teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, tačiau neturint tikslo platinti, teistumui išnykus, vėl nusikalto, rodo, jog jis neatsisakė kriminalinių polinkių, atvirkščiai, jie suintensyvėjo, dėl ko, iš savanaudiškų paskatų ir susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos ir nenoro paklusti įstatymų reikalavimams, vėl nusikalto. Tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad jis teigiamų išvadų dėl ankstesnio teistumo nepadarė, todėl bausmės tikslams pasiekti – sulaikyti V. K. nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis 2 dalis), pirmosios instancijos teismas jam visiškai pagrįstai skyrė bausmę, susijusią su terminuotu laisvės atėmimu, jos dydį nustatydamas artimą vidurkiui.
6. Nuteistasis, kaip minėta, teigia, jog teismas nepagrįstai jo dalinio prisipažinimo ir padėjimo tyrimui nevertino kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir šis skundo argumentas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra iš esmės pagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K-106/2011). Konstatuojant nuoširdų gailėjimąsi vertinamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011,Nr. 2K-7-54-677/2015). Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju nors nustatyta, kad apeliantas savo kaltę pripažino tik dėl vieno jam inkriminuoto nusikaltimo, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Be to, nors nuteistasis gera valia nepranešė apie nusikalstamos veikos aplinkybes, priešingai, ikiteisminio tyrimo metu nurodė visai kitokias nusikaltimų aplinkybes, tačiau vėlesnių teisiamųjų posėdžių metu nurodė tokias savo elgesio priežastis ir padėjo išaiškinti nusikalstamų veikų detales, jose dalyvavusius asmenis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo išsiaiškinti nusikalstamas veikas. Tačiau šios lengvinančios aplinkybės nepripažinimas skundžiamo nuosprendžio esmės visiškai nekeičia ir įtakos bausmės dydžiui neturi, kadangi skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjo minimalią švelnesnės bausmės dalį – 3 mėnesius laisvės atėmimo, todėl ir pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bausmės dar labiau švelninti nebūtų pagrindo.

12Dėl A. A. apeliacinio skundo

18. Apeliaciniu skundu A. A. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos) ir BK 260 straipsnio 2 dalyje ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį. Iš esmės vienintelis nuteistojo skundo argumentas, kad jo kaltė grįsta neobjektyviais, neteisingai įvertintais nuteistojo V. K. parodymais, kuris, kaip tvirtino ir nuteistoji R. F., siekia jį apkalbėti, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nesutinka, jog būtent jis perdavė V. K. narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas su šia nuteistojo pozicija nesutinka.
19. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu (dėl nuteistojo V. K. parodymų) iš esmės sutampa su argumentais, kurie buvo nurodyti ir nuteistosios R. F. apeliaciniame skunde. Kaip jau minėta, su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, įskaitant ir dėl nuteistojo V. K. parodymų, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus kitaip, nei to tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad teismas juos įvertino pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Nuteistasis neigdamas savo kaltę iš esmės nurodo vienintelį argumentą – tai, kad jis neperdavė V. K. narkotines medžiagas, tačiau byloje esančių, taip pat ir aukščiau aptartų, duomenų visuma, tokius apelianto teiginius paneigia. Pakartotinai pažymėtina, kad jo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtina ne tik nuteistojo V. K. parodymai, kad būtent jis perdavė paketą, kurį turėjo nuvežti R. F., tačiau ir telefoninių pokalbių turinys, kuris atskleidžia, kad abu nuteistieji žinojo apie ką konkrečiai yra kalbama, t. y. apeliantas, tiksliai žinodamas pas V. K. esantį narkotinių medžiagų kiekį, prašė jį atnešti. Žinoti, ko prašyti ir būti užtikrintam tuo, kad prašymas bus įvykdytas gali tik tas asmuo, kuris yra suinteresuotas, kuris procesą kontroliuoja. Toliau vertinant pokalbių turinį matyti, kad nuteistasis A. A. prašo atvežti tai, ką jis davė bei svarstykles, o tokie teiginiai iš esmės atitinka nuteistojo V. K. parodymus, kad kitą dieną tą patį paketą, kurį jam prieš tai davė apeliantas, jis vežė jam į namus atgal. Taip pat bendrai vertinant kitas aplinkybes, susijusias su narkotinių medžiagų perdavimu, matyti, kad buvo aktyviai bendraujama telefonu. Atsiradus asmenims, kuriems reikėjo minėtų medžiagų, V. K. pirmiausia stengdavosi susisiekti su A. A.. Dar daugiau, byloje esantys duomenys patvirtina, kad susisiekus su pastaruoju, pasiteiravus jo, ar gali užeiti, V. K. susiskambindavo su asmenimis, kuriems buvo poreikis įgyti narkotines medžiagas ir patvirtindavo koduota kalba, kad sandėris įvyks. Visų šių aplinkybių visuma paneigia apelianto skundo teiginį, jog jis narkotinių medžiagų V. K. neperdavė, jų neplatino.

13Dėl kitų skundo argumentų

20. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. F., kaip minėta, prašo apklausti S. L., tačiau jokių svarių, objektyvių argumentų, kodėl ji turėtų būti apklausiama, nenurodė, todėl atsižvelgus į byloje esančius duomenis, spręstina, jog nuteistoji siekia bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad nuteistosios manymu, nepriklausomo asmens parodymai gali paneigti jos kaltę, nereiškia, kad byloje nėra kitų jos kaltę patvirtinančių duomenų, ir antra – jos parodymai būtų pripažinti patikimais, kaip nesuinteresuoto asmens. Nuteistoji dar kartą prašo apklausti A. A., D. M., S. R. ir M. S., o nuteistasis A. A. prašo apklausti T. C., tačiau šie prašymai atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šie asmenys buvo apklausti ne tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir teisiamojo posėdžio metu, jų parodymai buvo analizuojami ir vertinami visų duomenų kontekste. Pakartotinai kviesti asmenis apklausai, remiantis esama bylos medžiaga, teismas neturi teisinio pagrindo. Kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepaaiškėjo naujų aplinkybių, bylai reikšmingų, objektyvių duomenų nepateikta ir apeliaciniuose skunduose.
21. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016).
22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistųjų apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15atmesti nuteistųjų R. F., V. K. gynėjo advokato Eriko Kaliačiaus ir A. A. apeliacinius skundus.

16Nutartis neskundžiama.