Byla 2-2006-330/2017
Dėl bankroto bylos iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta žemės ūkio bendrovei „Karužiškiai“ iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-616-252/2017 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pareiškimą atsakovei žemės ūkio bendrovei „Karužiškiai“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) kreipėsi į teismą prašydamas atsakovei ŽŪB „Karužiškiai“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė neatlieka privalomų mokėjimų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą. 2017 m. birželio 30 d. duomenimis atsakovės skola yra 22 660,56 Eur. Pareiškėjo nuomone, atsakovė yra nemoki.
  2. Atsakovė prašė pareiškėjo prašymo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkinti. Nurodė, kad bendrovė yra moki, turi pakankamai turto ir lėšų patenkinti įsiskolinimus kreditoriams. Nurodė, kad bendrovės skolos neviršija pusės turimo turto vertės. Bendrovė vykdo veiklą, darbo užmokesčio įsiskolinimų neturi.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atsisakė kelti bankroto bylą atsakovei ŽŪB „Karužiškiai“.
  2. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad bendrovės padėtis neatitinka nemokumo kriterijų, kadangi jos turto vertė yra 1 522 751 Eur, kai pradelsti įsipareigojimai sudaro 568 456 Eur sumą. Tai pat svarbiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, jog bendrovė turi debitorinių įsiskolinimų, kurie pilnai padengtų jos kreditorinius įsiskolinimus nemažinant turimo turto apimčių. Be to, atsakovė pateikė pasėlių deklaracijas, kurios patvirtina, kad atsakovės gaus pajamų už deklaruotus pasėlių plotus. Teismas akcentavo, kad atsakovė vykdo atsiskaitymus tiek su pareiškėju, tiek su kitomis valstybės institucijomis. Be to, bendrovės veikla yra pelninga, įmonė turi nekilnojamojo turto. Teismas nepritarė pareiškėjo argumentui, esą blogą atsakovės turtinę padėtį patvirtina aplinkybė, jog bendrovėje dirba tik trys darbuotojai. Pažymėjo, kad bendrovė, atsižvelgiant į veiklos sezoniškumą, neturi poreikio nuolat turėti didesnio darbuotojų skaičiaus.
  3. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pats nesiėmė priemonių įsiskolinimams išieškoti ne ginčo tvarka, priimdama sprendimus ir taikydama areštus tiek atsakovės sąskaitoms, tiek turtui.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, gavęs atsakovės pateiktus papildomus dokumentus ir atsiliepimą, nesiėmė pareigos operatyviai informuoti apie tai pareiškėjo. Pareiškėjas iki apskųstosios nutarties priėmimo neturėjo galimybės susipažinti du atsakovės pateiktais dokumentais ir pareikšti dėl jų nuomonę. Teismas galėjo bylos nagrinėjimą atidėti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
    2. Teismas pateiktus įrodymus vertino formaliai. Teismas nenurodė, kokiu būdu nustatė atsakovės pradelstų įsipareigojimų dydį. Teismas nenustatinėjo tikrosios atsakovės turto vertės, nevertino jos galimybių atgauti skolas. Bendrovės direktorius nurodė, kad savo 524 109 Eur įsiskolinimą bendrovei mažins teikdamas jai paslaugas kaip ūkininkas, tačiau teismas nevertino šios skolos atgavimo galimybių. Atsakovės debitorių sąraše yra bankrutavusi įmonė, kai kurios debitorinės skolos tik padidėjo. Atsakovės kreditorių sąrašas nėra tikslus, nes vien tik skola kreditorei UAB „Žvalguva“ viršija atsakovės nurodytą visų pradelstų įsipareigojimų sumą.
    3. Teismas nevertino atsakovės pateiktų duomenų, kurie patvirtina, kad visos pajamos, gautos realizavus derlių, pagal sudarytos sutarties sąlygas bus skirtos tik UAB „Žvalguva“ įsiskolinimui dengti. Nors bendrovė deklaruoja vykdanti krovinių pervežimo paslaugas, tačiau jai priklausančių vilkikų dalyvavimas eisme yra uždraustas. Atsakovė buvo įsipareigojusi įsiskolinimą pareiškėjui mokėti dalimis, tačiau šio įsipareigojimo nevykdė.
    4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių įsiskolinimui išieškoti. Pareiškėjas pateikė eilę mokėjimo nurodymų atsakovės sąskaitoms, perdavė sprendimus vykdyti priverstinai, bendrovės turtui nustatyta priverstinė hipoteka.
  2. Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.
  3. Atsakovė ŽŪB „Karužiškiai“ atsiliepime į pareiškėjo VSDFV Panevėžio skyriaus atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsakovės atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pareiškėjas nepagrindžia būtinybės bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas turėjo domėtis bylos eiga, galėjo bylą pradėti elektronine forma. Atsakovė nepateikė didelės apimties ar sudėtingos informacijos, kurios įvertinimui reikėtų daugiau laiko.
    2. Atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad jos turimų žemės sklypų vertė siekia 3 763,58 Eur už hektarą. Atsakovė vykdo veiklą, atsiskaito su kreditoriais, pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės turto vertės. Pareiškėjas, abejodamas atsakovės turto verte, nepateikia tam objektyvių duomenų. Bendrovė turi tik vieną nemokų skolininką, o kiti skolininkai mažina skolas. Skola kreditorei UAB „Žvalguva“ nėra pradelsta, su šia kreditore sudaryta atsiskaitymo sutartis. Pateikti duomenys patvirtina, kad bendrovės skola sumažėjo nuo 618 183 Eur iki 576 489 Eur. Bendrovė šiais metais planuoja gauti 5 000 Eur grynojo pelno.
  4. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus.

3IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovei ŽŪB „Karužiškiai“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Pareiškėjas VSDFV Panevėžio skyrius ir atsakovė ŽŪB „Karužiškiai“ kartu su apeliacinės instancijos teismui skirtais procesiniais dokumentais pateikė ir naujus įrodymus. Pareiškėjas pateikė UAB „Žvalguva“ 2017 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 98/2017 ir elektroninio susirašinėjimo kopijas. Atsakovė pateikė turto vertės nustatymo pažymų kopijas, kreditorių sąrašą, turto pardavimo iš varžytynių akto kopiją, 2017 m. spalio 31 d. pažymas, mokėjimo dokumentų kopijas, ataskaitos apie sumokėtas įmokas kopiją, mokėjimų / atsiskaitymų išrašo kopiją. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, byloje dalyvaujančių asmenų naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje pateikti nauji įrodymai kartu su procesiniais dokumentais (su kuriais jie ir pateikti) buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.
  3. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Kaip ne kartą buvo išaiškinta teismų praktikoje, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti, todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2377/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2561/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).
  4. Įmonės nemokumas įstatyme apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taigi, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės tikroji turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią įmonės turimo turto vertę, jeigu ji aiškiai neatitinka balanse įrašytos vertės.
  5. Nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant dėl pagrindo įmonei iškelti bankroto bylą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-2635/2013).
  6. Teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).
  7. Kaip minėta, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Pagal bendrą taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Vis dėlto įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-312-381/2015).
  8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad bendrovės (atsakovės) padėtis neatitinka nemokumo kriterijų, kadangi jos turto vertė yra 1 522 751 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 568 456 Eur sumą. Teismas svarbiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog bendrovė turi debitorinių įsiskolinimų, kurie pilnai padengtų kreditorinius įsiskolinimus nemažinant turimo turto apimčių. Be to, atsakovė pateikė pasėlių deklaracijas, kurios patvirtina, kad atsakovės gaus pajamų už deklaruotus pasėlių plotus. Teismas akcentavo, kad atsakovė vykdo atsiskaitymus tiek su pareiškėju, tiek su kitomis valstybės institucijomis. Be to, bendrovės veikla yra pelninga, įmonė turi nekilnojamojo turto. Teismas nepritarė pareiškėjo argumentui, jog blogą turtinę padėtį esą patvirtina aplinkybė, kad bendrovėje dirba tik trys darbuotojai. Pažymėjo, kad bendrovė, atsižvelgiant į veiklos sezoniškumą, neturi poreikio nuolat turėti didesnio darbuotojų skaičiaus.
  9. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados, lėmusios jo apsisprendimą nekelti atsakovei bankroto bylos, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrovės (ne) mokumo ištyrimo tikslu atliko tik formalų bendrovės balanse įrašytų duomenų vertinimą. Kaip matyti iš motyvų apskųstoje nutartyje, teismas rėmėsi vien bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose, parengtuose ir pateiktuose teismo pareikalavimu, nurodyta informacija. Minėta, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti realią įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas išdėstė išsamius argumentus, kuriais, nežiūrint atsakovės balanse fiksuotų duomenų, grindė jos nemokumą, o atsakovė, nesutikdama su pareiškėjo argumentais ir reikalavimu, taip pat teikė duomenis, kurie, jos įsitikinimu, patvirtina mokumą, veiklos vykdymo (tęstinumo) faktą, planuojamą gauti pelną. Pirmosios instancijos teismas šalių nurodytų argumentų iš esmės nevertino ir kitų duomenų, reikšmingų atsakovės faktinei mokumo situacijai nustatyti, netyrė. Kaip jau akcentuota, teismas apsiribojo formaliu atsakovės balanse fiksuotų duomenų vertinimu bei pritarimu atsakovės teiginiams dėl geros jos turtinės finansinės padėties. Tokiu būdu klausimas dėl realios (faktinės) atsakovės turimo turto vertės liko neišspręstas, nors byloje dėl jos (vertės) buvo keliamos pagrįstos abejonės. Šiame kontekste reikėjo atsižvelgti ir tai, jog bankroto bylos iškėlimas atsakovei inicijuojamas nebe pirmą kartą. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-352-227/2016, bankroto bylą atsisakyta iškelti nenustačius įstatyme įtvirtintos nemokumo ribos, tačiau jau tuomet akcentuotos atsakovės mokumo, tęstinio pobūdžio neatsiskaitymo su kreditoriais problemos iš esmės nepakito, nebuvo imtasi sisteminių priemonių bendrovės finansinei padėčiai stabilizuoti. Nors atsakovė nurodė argumentus ir pateikė įrodymus, kuriais grindė realią jai priklausančio turto vertę, teismas netyrė atsakovės turto vertės atitikties balanse įrašytiems duomenims, kurie ir lėmė pareiškėjo ginčijamą teismo išvadą dėl bendrovės mokumo.
  10. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas atsakovės pateikto balanso duomenis, nustatė, kad bendrovės turto vertė yra 1 552 751 Eur. Tačiau į balansinę turto vertę įtraukta ir 731 016 Eur debitorinių skolų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokio dydžio atsakovės turimų debitorinių reikalavimų egzistavimas sudaro galimybę padengti visus pradelstus įsiskolinimus kreditoriams (568 456 Eur) nemažinant bendrovės turto apimčių. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pirmiausia pažymėtina, kad nurodyti debitoriniai įsiskolinimai yra įrašomi į bendrovės balansą (jame apskaitomi) kaip turimas turtas (turtinės teisės). Tokių įsiskolinimų mažėjimas (pvz., dengiant pradelstas skolas) reiškia ir balanse apskaityto turto apimčių mažėjimą. Kita vertus, vien tokios rūšies turto apskaitymas balanse savaime nesuponuoja išvados, jog juridinis asmuo tokios vertės turtu realiai disponuoja.
  11. Vertinant trumpalaikio turto sudėtį, teismų praktikoje preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti bei grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Pirmosios instancijos teismo išvada buvo grindžiama balanso duomenų formaliu vertinimu, iš esmės neanalizuojant, ar egzistuoja reali šių skolų išieškojimo galimybė. Sutiktina su pareiškėjo pastabėjimu dėl aplinkybės, jog didžiąją atsakovės debitorinių skolų dalį sudaro 524 109 Eur paskola bendrovės (atsakovės) vadovui, reikšmingumo vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino šios paskolos grąžinimo perspektyvų, o atsakovės išreikšta pozicija, jog už naudojimąsi paskola esą mokamos palūkanos ir paskola bus grąžinta teikiant paslaugas bendrovei, nėra pakankama konstatuoti debitorinės skolos, kaip bendrovės turto, realumo ir įtakos atsakovės turto tikrajai apimčiai. Juolab, kad į bylą pateiktas įrodymas – turto pardavimo iš varžytynių aktas – leidžia daryti prielaidą, jog ir atsakovės skolininkas taipogi turi mokumo problemų. Kita vertus, ta aplinkybė, jog bendrovė paskolą galėjo suteikti interesų konflikto įtakoje (bendrovė suteikė paskolą jos vadovui), sudaro pagrįstas prielaidas abejoti, ar atsakovė gali imtis aktyvių ir efektyvių veiksmų paskolos išieškojimo procese tuo atveju, jeigu skolininkas vengtų vykdyti paskolos gavėjo prievolę. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir kitų debitorių pajėgumo įvykdyti prievoles atsakovei. Apeliacinis teismas pažymi, jog debitorinių skolų mastas nagrinėjamu atveju gali lemti visiškai kitokį realiai turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Juolab, kad teismas neatliko išsamaus tyrimo tiek dėl atsakovės materialaus turto, tiek dėl realaus pradelstų įsipareigojimų dydžio, o iš nutarties turinio matyti, kad atsakovės pradelstų įsipareigojimų dydis paremtas prielaida (tikimybe).
  12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė atlieka mokėjimus kreditoriams, nemažindama turto apimčių, turi biologinio turto, dirba pelningai, turi nekilnojamojo turto, tikisi gauti išmokų už deklaruotus pasėlių plotus. Pažymėtina, kad šią išvadą teismas padarė iš esmės netikrinęs pateiktų duomenų tikrumo, o tik apsiribodamas pritarimu atsakovės teiginiams. Kita vertus, apeliacinio teismo vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės yra reikšmingos, kuomet pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto vertės santykis yra aiškus, t. y. suponuojantis išvadą dėl įmonės mokumo arba nemokumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Analizuojamu atveju, kuomet konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės (ne) mokumo padėties nustatymo tikslu apsiribojo formaliu balanso duomenų vertinimu, tokios šalutinės aplinkybės negali lemti apskųstos nutarties pagrįstumo. Be to, atsakovės argumentai dėl nurodytų šalutinių aplinkybių reikšmės turėtų būti įvertinti pareiškėjos prieštaravimų kontekste.
  13. Apeliacinis teismas pritaria pareiškėjo argumentui, jog nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, esą pareiškėjas nesiėmė priemonių įsiskolinimui išieškoti ne ginčo tvarka. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kredito įstaigoms, kuriose yra atsakovės sąskaitos, pateikė eilę mokėjimo nurodymų, perdavė sprendimus vykdyti priverstinai, bendrovės turtui nustatyta priverstinė hipoteka. Įsiskolinimo pareiškėjui dinamika (mažėjimas arba didėjimas) priklauso tik nuo atsakovės valios. Atsakovė įmokas moka ir įsiskolinimą pareiškėjui dengia savo nuožiūra, o pareiškėjo taikomos priemonės teigiamo rezultato neduoda. Pareiškėjo taikytos skolos išieškojimo priemonės nerezultatyvios, todėl jo sprendimas inicijuoti bankroto bylos atsakovei iškėlimą laikytinas racionaliu ir pagrįstu, o nustatytų faktinių aplinkybių kontekste jis negali būti vertinamas tik kaip paslėptas būdas skolai išieškoti.
  14. Teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Rengdamasis nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas turi išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą išvadai dėl įmonės (ne) mokumo ar kito pagrindo bankroto bylai iškelti egzistavimo. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais duomenimis (pvz., teismas gali įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą; kviesti į teismą įmonės kreditorius; reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis ir pan.). Taigi teismas gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio būtų galima spręsti apie įmonės (ne) mokumą, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas ieškinį tenkinti (atmesti) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1002/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-1247, kt. ).
  15. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo atsakovės turtinę padėtį, neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, ex officio neišreikalavo papildomų duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tikrąją atsakovės finansinę padėtį, t. y. turimo turto vertę, jo likvidumą, vykdomą veiklą, gaunamas pajamas ir pan. Esant tokioms nepašalintoms abejonėms dėl atsakovės mokumo būklės, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o bankroto bylos iškėlimo klausimas perduodamas spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  16. Konstatavus pagrindą bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų plačiau nepasisakoma.

4Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

5Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovei žemės ūkio bendrovei „Karužiškiai“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai