Byla 3K-3-603/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl sandorių, administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo; tretieji asmenys: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Viešąjį interesą ginantis prokuroras ginčija, kad valstybės institucijų sprendimais ir jų pagrindu sudarytais sandoriais galėjo pereiti privačion nuosavybėn valstybinė žemė, kuri yra Klaipėdos senamiesčio ir miesto istorinės dalies teritorijoje, Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 120 įrašytoje į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ atsikerta, kad nedraudžiama perleisti valstybinę žemę, patenkančią į Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją, kurios ribų nenustatyta Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įtvirtinta tvarka, o žemės sklypai įsigyti kitu, nei Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nustatytu būdu. Nuo 2012 m. kovo 27 d. galioja Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija (2012 m. kovo 15 d. įstatymo Nr. XI-1934 redakcija; Žin., 2012, Nr. 36-4401), pakeitusi ginčo teisinį reguliavimą – teisė privatizuoti valstybinę žemę ieškovo aptariamu atveju nevaržoma.

5Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais imperatyviosioms įstatymų nuostatoms prieštaraujančius šiuos administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus sandorius:

61) Dėl valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 20:

71.1. Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1895 „Dėl leidimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai“ įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą Klaipėdos mieste“, priimtą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1423 patvirtinta Prašymų leisti įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo nustatytiems nacionaliniams ir užsienio subjektams pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo tvarka ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. liepos 13 d. prašymu; įsakymu leista AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties 1,8377 ha žemės sklypą, Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 49 patvirtintą teritorijoje Klaipėdoje, tarp N. Uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių, detaliajame plane pažymėtą Nr. 3, kitai paskirčiai (pramoninei veiklai plėtoti);

81.2. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 12 „Dėl ne žemės ūkio paskirties sklypo įsigijimo nuosavybėn“, išduotą, vadovaujantis Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1895;

91.3. Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2704 „Dėl valstybinės žemės sklypo Klaipėdoje, Uosto g. 20, pardavimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, priimtą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka“, Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 49 „Dėl teritorijos tarp Naujosios uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 413; juo leista AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ pirkti 1,8377 ha žemės sklypą Klaipėdoje, Uosto g. 20, kitai paskirčiai: pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkiniams objektams eksploatuoti (treilerių stovėjimo aikštelė) pagal priedą (1 pozicija);

101.4. Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0160, taikyti restituciją: priteisti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ naudai 1 156 337,40 Lt, grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą Klaipėdoje, Uosto g. 20.

112) Dėl valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 32:

122.1 Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1896 „Dėl leidimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai“ įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą Klaipėdos mieste“, priimtą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1423 „Dėl prašymų leisti įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo nustatytiems nacionaliniams ir užsienio subjektams pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo tvarkos“ pagrindu ir 2000 m. liepos 13 d. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ prašymu; įsakymu leista AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties 0,9246 ha žemės sklypą, Klaipėdos m. tarybos 2000 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 49 patvirtintą Klaipėdos mieste, teritorijoje tarp N. Uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių, detaliajame plane pažymėtą Nr. 25 ir 26, kitai paskirčiai (pramoninei veiklai plėtoti).

132.2. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 11 „Dėl ne žemės ūkio paskirties sklypo įsigijimo nuosavybėn“, išduotą vadovaujantis Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1896;

142.3. Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 3028 „Dėl valstybinės žemės sklypo Klaipėdoje, Uosto g. 32, dalies pardavimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ ir kadastro duomenų patikslinimo“, priimtą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka“, Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 49 „Dėl teritorijos tarp Naujosios uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 413; juo leista AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ pirkti 0,5388 ha žemės sklypą Klaipėdoje, Uosto g. 32, kitai paskirčiai: pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkiniams objektams eksploatuoti (treilerių stovėjimo aikštelė) pagal priedą (1 pozicija). Įsakymu pakeista žemės sklypo (kadastrinis Nr. 2101/0010:3) pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (iš kitos komercinės – pramoninei veiklai); pagal detalųjį planą sujungti abu sklypai į vieną, suteikiant adresą Uosto g. 32 ir kadastrinį Nr. 2101/0010:3. Naujai suformuoto sklypo plotas 0,6058 ha, nominali neindeksuota žemės sklypo kaina – 304 323,63 Lt.

152.4. Klaipėdos apskrities viršininko ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. gruodžio 29 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0170, taikyti restituciją: priteisti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ naudai 345 995,93 Lt, o dalį, t. y. 0,5388 ha, žemės sklypo Klaipėdoje, Uosto g. 32, grąžinti valstybės nuosavybėn.

163) Dėl valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 34:

173.1.Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2705 „Dėl valstybinės žemės sklypo Klaipėdoje, Uosto g. 34, pardavimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, priimtą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1166 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ dalinio pakeitimo“, 2.17 punktu, Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 49 „Dėl teritorijos tarp Naujosios uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto valdybos 2000 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 453; juo leista AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ pirkti 0,3858 ha žemės sklypą Klaipėdoje, Uosto g. 34, kitai paskirčiai: pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkiniams objektams eksploatuoti (treilerių stovėjimo aikštelė) pagal priedą (1 pozicija).

183.2. 2000 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0161, taikyti restituciją: priteisti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ naudai 274 626 Lt, žemės sklypą Klaipėdoje, Uosto g. 34, grąžinti valstybės nuosavybėn.

19Kaip teisinis ieškinio pagrindas nurodyti 1964 m. CK 47 straipsnis, 58 straipsnio 3 dalis, 59, 255 straipsniai, 2000 m. CK 1.80, 6.145, 6.146 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų 1960 m. birželio 20 d. Konstitucinio įstatymo Nr. I-1392 6 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Žemės įstatymo 15 straipsnio 1 dalis.

20II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

21Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino negaliojančiais šiuos administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus sandorius:

221) Dėl 1,8377 ha valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 20: Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1895, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 12, Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2704, Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0160, taikė restituciją: priteisė iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 1 584 023,89 Lt, žemės sklypą Klaipėdoje, Uosto g. 20, grąžino valstybės nuosavybėn.

232) Dėl 0,6058 ha valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 32: Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1896, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 11, Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 3028 pirmą punktą, Klaipėdos apskrities viršininko ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. gruodžio 29 d. sutartį Nr. P21/2000-0170, taikė restituciją: priteisė iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 464 424,05 Lt, dalį, t. y. 0,5388 ha, žemės Klaipėdoje, Uosto g. 32, grąžino valstybės nuosavybėn, atsižvelgęs į teismo panaikintą nagrinėjamai bylai pripažintą aktualų Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 3028 pirmą punktą (kituose (2, 3 punktai) pakeista žemės naudojimosi paskirtis ir du sklypai sujungti į vieną, suteikiant adresą Uosto g. 32.

243) Dėl 0,3858 ha valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 34: Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2705, Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0161, taikė restituciją: priteisė iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 376 200 Lt, žemės sklypą Klaipėdoje, Uosto g. 34, grąžino valstybės nuosavybėn.

25Teismas sprendė, kad visa ginčo sandoriais perleista valstybinė žemė patenka į Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją; sandoriai sudaryti, pažeidžiant galiojančius įstatymus ir įstatymų aiškinamuosius teisės aktus; teismo vertinimu, nesilaikyta 1964 m. CK 255 straipsnyje sandoriams dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo nustatytų formos ir privalomo registravimo taikytinų reikalavimų; atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija suformuotus žemės sklypus pirmiausia turėjo įregistruoti VĮ Registrų centre, po to – parduoti. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorius, sudarytus pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus, teismas pripažino negaliojančiais 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, taikė restituciją (CK 6. 145 straipsnis), atmetęs kaip nepagrįstą ieškovo prašymą iš atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ grąžintinų lėšų išskaityti žemės nuomos mokestį. Sandorį pripažinus negaliojančiu, pinigai, taikant restituciją, priteistini iš sandorį sudariusios šalies, šiuo atveju – iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, kuri juos gavo.

26Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo tos sprendimo dalies, kuria ieškinys tenkintas, kartu pažymėjusi, jog atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, palaikė Klaipėdos apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą tik dėl restitucijos taikymo, 2012 m. kovo 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą. Kolegija pirmiausia atmetė kaip nepagrįstus atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ argumentus dėl konstatuotino absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir dėl viešojo intereso nebuvimo; teismo sprendimo, kuriame išdėstyti argumentai dėl ginčijamų administracinių aktų ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorių teisėtumo, kolegija nevertino kaip nemotyvuoto, o valstybinės žemės pardavimą, atsižvelgusi į bei kolegija vertino kaip aiškų viešąjį interesą ir būtinumą jį ginti.

27Atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliaciniame procese keliant žemės sklypų, kaip kultūros paveldo objektų, statuso ir Klaipėdos miesto istorinės dalies ribų, nustatytų tam įgaliojimų neturinčio Kultūros paveldo centro teisėtumo klausimus, kolegija argumentavo, kad Kultūros paveldo centras, kaip Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento padalinys, savivaldybės teritorijoje veikia pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 89 patvirtintus Kultūros paveldo centro nuostatus (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). Kultūros paveldo centras organizuoja ir vykdo nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, kaupia ir saugo valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį kultūros paveldą, nekilnojamąsias kultūros vertybes ir paminklus, propaguoja materialųjį kultūros paveldą, nekilnojamąsias kultūros vertybes ir paminklus, jų apsaugą. Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis nuostatais ir NKVAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, Kultūros paveldo centras 1996 m. spalio 15 d. nustatė Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją, o Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 (Žin., 1996, Nr. 110-2523) įrašė Klaipėdos miesto istorinę dalį į Kultūros vertybių registrą (NKVAĮ 8 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 3, 4 dalys). Nors dėl didelės įsakymo apimties teritorijos ribų planų nebuvo paskelbta Valstybės žiniose, tačiau kolegija šiuo atveju atsižvelgė į konstitucinės justicijos bylose išdėstytus išaiškinimus, jog Vyriausybės nutarimai, kuriais patvirtintos Trakų istorinio ir Kuršių nerijos nacionalinių parkų planavimo schemos, pagal paskelbimo tvarką (nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kolegija sprendė, kad ir šiuo atveju Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos ribų planas patvirtintas tinkamai, o aplinkybė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. 120 buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 1996, Nr. 110-2523) reiškia, jog šie duomenys tinkamai paskelbti ir visuotinai žinomi; ginčo šalys turėjo pasidomėti, ar nėra ribojimų įsigyti sklypus.

28Atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ argumentus, kad valstybinės žemės sklypai įsigyti ne privatizavimo, bet kitų būdu, todėl šiuo atveju netaikytinas Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kolegija atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodama, jog žemės reformos metu valstybė vykdo žemės santykių pertvarkymą – keičia žemės priklausomybę ir naudojimo tvarką; valstybinės žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn yra žemės reformos sudėtinė dalis. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, galiojusio ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu, redakcijoje buvo nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, tinkamai taikė šią įstatymo normą.

29Atsakovui ginčijant, kad sandoriais ir administraciniais aktais pažeidžiamas Konstitucinis įstatymas, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pagal Žemės reformos įstatymo ( iki 2004 m. liepos 12 d. galiojusi redakcija) 8 straipsnio 4 dalį nacionaliniams subjektams (juridiniams asmenims) ir užsienio subjektams žemė parduodama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstituciniame įstatyme nustatytą tvarką ir sąlygas; dėl to apskrities viršininkas gali išduoti leidimą įsigyti nuosavybėn pageidaujamą ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą, įsitikinęs, kad ją norintis įsigyti subjektas ir žemės sklypas atitinka Konstitucinio įstatymo sąlygas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 nutarimu Nr. 1423 patvirtintos Prašymų leisti įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nustatytiems užsienio subjektams pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo tvarkos 14 punktas).

30Kolegija sutiko su atsakovų nuomone, kad nebuvo pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais 1964 m. CK 255 straipsnio pagrindu, nes šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti specialųjį Žemės įstatymą (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija), reguliuojantį žemės nuosavybės teisinius santykius (1 straipsnis); dėl sandorio formos spręsti pagal jame nustatytą reglamentavimą, t. y. sandoriams dėl valstybinės žemės taikyti rašytinės, bet nereikalauti notarinės formos (14 straipsnis). Taigi šiuo atveju valstybės ir juridinio asmens sudarytiems žemės pirkimo–pardavimo sandoriams užteko rašytinės formos.

31Spręsdamas dėl restitucijos, sandorius pripažinus negaliojančiais, taikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucijos taisyklės nustatytos CK 6.145, 6.146 straipsniuose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė restituciją natūra: žemės sklypai pagal negaliojančiais pripažintus pirkimo-pardavimo sandorius atiteko valstybei, o atsakovams iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priteisti už žemės sklypus sumokėti pinigai. Šiuo atveju kolegija laikė reikšminga tą aplinkybę, kad ginčo sandorio šalis buvo valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, kuri veikė kaip pardavėjo atstovas, tačiau apskričių viršininkų administracijų teises ir pareigas bylose dėl žemės nuo 2010 m. liepos 1 d. perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas (Žin., 2009, Nr. 87-3661). Bylos duomenimis, už žemę gauti pinigai buvo sumokėti į Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą, po to padalyti – po 50 proc. pervesta VMI ir Žemės reformos skyriui. Kolegija sprendė, kad, taikant restituciją, kai viena sandorio šalių (pardavėjas) buvo valstybė, šiuo metu atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ši, kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja, įpareigotina grąžinti AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ sumokėtus pinigus (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 2.36 straipsnis). Nors valstybei atstovaujantis Vyriausybės atstovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog į VMI sąskaitą pervesti visi pinigai buvo pervesti Klaipėdos miesto savivaldybei, kolegija sprendė, kad ta aplinkybė, jog valstybė teisės aktų nustatyta tvarka perskirstė už parduotą valstybinę žemę gautus pinigus biudžeto asignavimų valdytojams, nepaneigia aplinkybės, kad ginčo sandorio šalis (pardavėjas) buvo valstybė, kuriai sumokėti pagal sandorį pinigai. Aplinkybės, kad už parduotus ginčo žemės sklypus gautas lėšas valstybės valdymo institucijos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punktą paskirstė į valstybės ir savivaldybės biudžetus, kolegija nelaikė kaip pagrindo spręsti, jog pirkėjo sumokėtus pinigus turi grąžinti ne juos gavusi sandorio šalis, o po gautų pinigų paskirstymo lėšas įgijusios institucijos. Tokią išvadą lemia restitucijos taikymo esmė, pagal kurią šalys grąžinamos į iki neteisėto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Ginčo sandorių šalimi nebuvusios kitos valstybės institucijos pinigus gavo ne sandorio, bet teisės akto pagrindu. Kadangi bylos nagrinėjimo metu pasikeitė valstybei atstovaujanti institucija, tai kolegija, iš esmės nepakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalis, padarė pataisymus, kad, taikant restituciją, pinigai priteistini iš valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

32III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

33Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“) prašo panaikinti tą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m vasario 5 d. sprendimas, kuria ieškinio reikalavimai patenkinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti visa apimtimi; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl proceso teisės normų pažeidimo

341.1. Dėl įrodymų įvertinimo (CPK 12, 182, 185 straipsniai Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nepakankamai argumentavo ir motyvavo nutartį, taip pažeidė pirmiau nurodytas, taip pat CPK 176, 177 straipsnių nuostatas. Kolegija šioje byloje nepagrįstai neįvertino kasatoriaus atstovo pateiktų Lietuvos Respublikos Seimo komitetų, komisijų ir darbo grupių dokumentų apie rengiamą Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą ir galimybes, atlikus visas būtinas procedūras, jį pateikti Seimui svarstyti. Šiems rašytiniams įrodymams, kaip oficialiesiems, nesuteikta didesnės įrodomosios galios (CPK 197 straipsnis). Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kurioje buvo nustatytas draudimas privatizuoti mieto istorinės dalies teritoriją, pakeista 2012 m. kovo 15 d., joje neliko griežtų apribojimų ginčo sklypams privatizuoti, nes nustatyta, kad neprivatizuojama žemė, kuri yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių (2012 m. kovo 15 d. įstatymo Nr. XI-1934 redakcija, Žin., 2012, Nr. 36-1773; galioja nuo 2012 m. kovo 27 d.). Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas informacijos apie būsimą teisinį ginčo situacijos reguliavimo pasikeitimą, turėjo teisę ex officio bylą sustabdyti CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu. To nepadarius, susiklostė situacija, kad ne teisės aktų, bet teismo sprendimo pagrindu draudžiama privatizuoti ginčo žemės sklypus.

351.2 Dėl viešojo intereso (CPK 49 straipsnis). Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nebuvo pagrindo ieškovo (prokuroro) ginamą interesą kvalifikuoti viešuoju; kadangi ginčo žemės sklypuose yra kasatoriui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, tai žemė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ gali būti jam išnuomota ir ja toliau naudojamasi; ieškinio tenkinimas tokiu atveju nepakeistų faktinės situacijos, o pagal pirmiau nurodyto nutarimo 2.2 punktą prioritetas teikiamas žemės pardavimui. Kolegija turėjo pasisakyti dėl kasatoriaus ir Klaipėdos miesto savivaldybės 2000 m. kovo 30 d. sudarytos bendradarbiavimo sutarties plėtoti miesto infrastruktūrą, pagal kurią žemės sklypų perėjimas kasatoriaus nuosavybėn buvo esminė jo atliktų investicijų į miesto infrastruktūrą sąlyga; kasatorius, įvykdęs teismo įpareigojimą grąžinti žemės sklypus valstybės nuosavybėn, įgyja reikalavimo teisę į Klaipėdos miesto savivaldybę atlyginti patirtus nuostolius; kasatorius nelaiko, kad šiuo atveju apgintas ieškovui priskirtas ginti viešasis interesas, nors apeliacinės instancijos teismas apskritai neanalizavo klausimo dėl jo buvimo.

362. Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių nustatymo. Teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo teritorijoje būtų saugotinų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ar teritorija buvo jais užimta (kultūros paveldo objekto teritorija), kaip tai apibūdinama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 15 dalyse; kad kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo objekto teritorijos riba apibūdinta šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis); kad Kultūros vertybių registre įrašyti pirmiau nurodyto įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje įtvirtinti duomenys. Kasatorius pažymi ypač tai, kad ginčo aktų ir sandorių sudarymo metu apskritai nebuvo įstatymo nustatyto kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo objekto teritorijos apibūdinimo; jie įtvirtinti tik vėliau įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymas Nr. IX-2452, Žin., 2004, Nr. 153-5571), tačiau kasatorius nelaiko, kad pagal jame išdėstytą apibūdinimą kultūros ar kultūros paveldo objektu galėtų būti pripažinta Klaipėdos miesto istorinė dalis, nes ši negali būti daiktinės teisės objektas, nebent galėtų būti laikoma kultūros vertybe, kaip tai apibrėžta ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 21 dalyje. Kasatorius laiko nepagrįstais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų argumentus, kad, įsigijęs valstybinės žemės sklypus, jis pažeidė Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą draudimą šio įstatymo subjektams įsigyti nuosavybėn valstybės saugomų gamtinio karkaso, gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros objektų, nes pirmiausia neatliko veiksmų, kurie galėjo prieštarauti tuo metu galiojusioms Konstitucinio įstatymo nuostatoms, o aplinkybė, kad dalis žemės galbūt pateko į Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją, nesuponavo išvados, jog ta žemė yra valstybės saugomų karkaso, istorijos, archeologijos ir kultūros objektų teritorijų žemė; antra, Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyto žemės įsigijimo nuosavybėn ribojimo negalima aiškinti plečiamai ir pripažinti, kad kasatorius įsigijo nuosavybėn kultūros objekto teritorijas; priešingu atveju išeitų, kad nė vienas Konstitucinio įstatymo 2 straipsnyje nurodytas subjektas negalėjo įsigyti nekilnojamojo turto, esančio Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijoje, dėl kurios ribų kyla pagrįstų abejonių. Be to, 2003 m. kovo 20 d. pakeitus Konstitucinį įstatymą, kasatorius nebepatenka į subjektų, kuriems taikomi kokie nors apribojimai įsigyti ginčo sklypus, sąrašą.

37Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su tais kasacinio skundo argumentais, kuriuose keliama abejonių dėl viešojo intereso nagrinėjamoje byloje buvimo; atsakovo teigimu, valstybinės žemės pardavimas įstatymų griežtai nustatytomis sąlygomis ir tvarka yra viešasis interesas. Atsakovas taip pat nurodo, kad sustabdyti bylą CPK 164 straipsnyje nustatytais atvejais yra teismo diskrecija; dalyvaujantys byloje asmenys bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu neteikė prašymų sustabdyti civilinę bylą, o kasacinio skundo argumentus, jog teismas ex officio turėjo sustabdyti bylą atsakovas atmeta kaip nepagrįstus – teismas nenustatė kliūčių bylai išnagrinėti ir tokia kliūtimi, atsakovo vertinimu, negali būti laikomos aplinkybės apie byloje taikytino įstatymo pakeitimo projekto rengimą.

38Vis dėlto atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis iš esmės neteisėta dėl restitucijos netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą 2012 m. vasario 28 d., nuo 2012 m. kovo 27 d. galiojant Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto naujai redakcijai, pagal kurią valstybinės žemės, esančios miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, pardavimas yra teisėtas valstybės nekilnojamojo turto realizavimo būdas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, priėmęs sprendimą byloje, kurioje nagrinėjami reikalavimai sandorius pripažinti negaliojančiais, privalėjo taikyti restituciją, kuri vykdoma pagal faktinę ir teisinę situaciją teismo sprendimo dėl restitucijos priėmimo metu; tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-109/2012).

39Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją, neatsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, todėl šiuo atveju yra pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

42Kasaciniu skundu keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo kompetenciją, aiškinimo ir taikymo klausimai, t. y. dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos, remiantis byloje pateiktais įrodymais, motyvuoti ir argumentuoti priimamą procesinį sprendimą; dėl bylos fakultatyviojo sustabdymo apeliacijoje pagrindo; dėl nepagrįsto viešojo intereso byloje konstatavimo ir atitinkamos teisminės gynybos priemonių taikymo. Kasatoriaus nurodyti argumentai aptartini kolegijos nutartyje, kolegija taip pat ex officio pasisakys dėl restitucijos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

43Dėl pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą

44Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas; 340 straipsnio 5 dalis)

45Pasisakydamas dėl nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“; bylos Nr. 3K-3-231/2008; kt.).

46Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai kad, plėtodamas savo praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių proceso normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K.. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.).

47Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atliko pakankamai išsamią byloje pateiktų ir surinktų įrodymų vertinimo bei byloje taikytinų teisės normų analizę ir dėl to pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pagrindinės nagrinėjamai bylai aplinkybės. Taigi konstatuoti esminį apeliacinės instancijos teismo motyvacijos trūkumą pagrindo nėra, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes įrodinėjimo taisyklės nebuvo pažeistos (CPK 178, 183, 185, 331 straipsniai). Pagrindine nagrinėjamai bylai aplinkybe pripažintina, kad valstybės nuosavybe buvę ir dabartinio ginčo dalyku esantys žemės sklypai, kurie administracinių aktų pagrindu sudarytais sandoriais buvo perleisti atsakovo (kasatoriaus) nuosavybėn, negalėjo būti perleisti privačion nuosavybėn dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatyto draudimo – žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą; 2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija, galiojusi ginčijamų administracinių aktų ir pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu). Bylą nagrinėję teismai vieningai nustatė faktinę aplinkybę, kad ginčijamais sandoriais atsakovui perleisti žemės sklypai pateko į Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją ir dėl šios dislokacijos negalėjo būt perleisti atsakovo nuosavybėn dėl pirmiau nurodyto įstatyme įtvirtinto draudimo. Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos ribų nustatymas ir atitinkamai į šią teritoriją patenkančių žemės sklypų identifikavimas yra akivaizdūs fakto klausimai. Pagal įstatymo nustatytą kompetenciją kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais kritikuojamos bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos ir atsakovui privačion nuosavybėn perleistų sklypų ribų sutapimo kolegijos nebus analizuojamos (CPK 353 straipsnis 1 dalis).

48Dėl civilinės bylos sustabdymo

49Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius akcentuoja buvus CPK 164 straipsnio 4 punkte nustatytą fakultatyvųjį bylos sustabdymo pagrindą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl bylos sustabdymo pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, kiekvienu atveju turi įsitikinti, kad, nesustabdžius bylos, nėra galimybės tinkamai ją išnagrinėti, ir kad sustabdymas nevilkins bylos nagrinėjimo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, spręsdamas dėl bylos sustabdymo fakultatyviuoju pagrindu, net formaliai esant įstatyme nurodytam bylos sustabdymo pagrindui, turi šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, nes, sustabdžius bylą be pakankamo pagrindo, vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami byloje dalyvaujančių asmenų interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-94/2005).

50Nagrinėjamoje byloje civilinės bylos stabdymo apeliacinės instancijos teisme pagrindu kasatorius nurodė prognozuojamą (vėliau įstatymų leidėjo pakeistas reguliavimas patvirtino to pagrįstumą) teisinį ginčo situacijos reguliavimo pasikeitimą, pagal kurį prognozuojamas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatyto draudimo – žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą – panaikinimas. Tačiau pagal civilinių įstatymų galiojimo taisykles teismai, nagrinėdami ginčus ir tikrinami sudarytų sandorių teisėtumą (tai aktualu nagrinėjamoje byloje), turi patikrinti sudarytų sandorių atitiktį jų sudarymo metu galiojusiems įstatymams ir atitinkamai nustatyti galiojusio įstatyme įtvirtinto reglamentavimo pažeidimą ar konstatuoti jo nebuvus. Dėl to kasatoriaus modeliuojama situacija dėl buvusio poreikio stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme prognozuojant vėlesnį tokio reglamentavimo pasikeitimą negalėjo būti bylos stabdymo pagrindas.

51Dėl viešojo intereso sampratos nagrinėjamos bylos kontekste

52Teisės doktrinoje nėra suformuluotos viešojo intereso sąvokos, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Viešojo intereso apsaugos klausimais įvairių kategorijų bylose yra gausi kasacinė praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. ir kt. v Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., byla Nr. 3K-7-1209/2000, suformulavo kriterijus, pagal kuriuos nustatomas viešasis interesas. Viešojo intereso nustatymo kriterijai įtvirtinti ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, kurioje teigiama, jog kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte.

53Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mauda“ v. VĮ „Katedros vaistinė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-250/2006; 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-486/2006; 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-25/2007; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad ši byla susijusi su viešuoju interesu, todėl kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

54Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausiusios žemės perleidimo privačion nuosavybėn teisėtumo klausimas. Valstybės nuosavybė naudojama visuomenės interesais, valstybės nuosavybe gali būti disponuojama tik įstatymų nustatyta tvarka. Taigi sandoriai, kuriais sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausančio turto likimas, turi viešojo intereso apsaugos elementų, todėl yra viešasis interesas nagrinėti valstybės nuosavybės perleidimo sandorius.

55Dėl restitucijos taikymo

56Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007). Tos pačios taisyklės taikomos sandorio panaikinimo atveju. Taigi administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Minėtų, restitucijos taikymą reglamentuojančių nuostatų taikymas aktualus nepriklausomai nuo to, kokios instancijos teisme byla nagrinėjama.

57Nagrinėjamoje byloje, minėta, konstatuotas viešojo intereso gynimo poreikis, tai teikia pagrindą bylą nagrinėjančiam teismui ex officio būti aktyviam ir nagrinėjant ginčą materialiosios teisės normas, konkrečiai bylos atveju reglamentuojančias restitucijos taikymo teisinius santykius, aiškinti ir tai taikyti atsižvelgiant į viešojo intereso gynimo poreikį. Kolegija jau minėjo, kad ginčijamų administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte nustatytas draudimas – žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą; 2000 06 27 įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija) – eliminavo galimybę šį statusą turinčią žemę įgyti privačion nuosavybėn. Ši draudžiamoji teisės norma galiojo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Tačiau 2012 m. kovo 15 d. įstatymu Nr. XI-1934, įsigaliojusiu nuo 2012 m. kovo 27 d. (dieną iki apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo), buvo pakeista Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto dispozicija ir panaikintas draudimas privatizuoti žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taigi panaikintas pagrindas draudimui perleisti privačion nuosavybėn žemę, galiojęs byloje ginčijamų administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu. Nustatytas įstatyme įtvirtinto reguliavimo pakeitimas – panaikinimas draudimo perleisti privačion nuosavybėn atitinkamą, minėtą statusą turinčią žemę – galiojantis bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme bei konstatuotas viešojo intereso gynimo poreikis teikia pagrindą iš naujo svarstyti restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo šioje byloje klausimą. Pakitusiame teisiniame reguliavime, pagal kurį nebeegzistuoja valstybės interesas išsaugoti valstybinės nuosavybės teises į žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nulemia poreikį svarstyti, ar restitucijos taikymas natūra ir tokia išraiška, kaip tai atliko bylą nagrinėję teismai, išlieka; ar žemės sklypų palikimas privačioje nuosavybėje, kada panaikintas to įstatyme nustatytas draudimas, pažeidžia viešąjį interesą. Pakeistas ginčijamų sandorių sudarymo galimybės reglamentavimas, į kurį neatsižvelgti sprendžiant konkrečią bylą negalima, gali nulemti ir suinteresuotų asmenų pozicijos pasikeitimus dėl restitucijos taikymo bei kitokį nustatytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimą – gali atsirasti suderintas suinteresuotų asmenų interesas įstatymų leidžiamomis galimybėmis ir įvertinus faktinę situaciją žemės rinkoje išsaugoti susiklosčiusius ginčo žemės naudojimo santykius, o tam galimybę teikia pirmiau nurodytas ne mechaniškas, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes restitucijos taikymas (CK 6.145, 6.146 straipsniai).

58Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria spręstas restitucijos taikymo klausimas – sutikta su pirmosios instancijos teismo išvada dėl restitucijos taikymo, ir byla dėl šios dalies perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1 punktas).

59Dėl bylinėjimosi išlaidų

60Pirmosios instancijos sprendimu, kurį apeliacinės instancijos teismas iš esmės paliko galioti, iš atsakovų priteista po 19 500 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 straipsnis 1 dalis).

61Kasacinės instancijos teismas turėjo 57,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nutarus bylą dėl tos dalies, kuria išspręsta dėl restitucijos taikymo, perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, dėl išlaidų priteisimo turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

62Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

63Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimo dalis, kuria išspręsta dėl restitucijos taikymo bei iš atsakovų priteistas žyminis mokestis valstybei, panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

64Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

65Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Viešąjį interesą ginantis prokuroras ginčija, kad valstybės institucijų... 5. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais imperatyviosioms įstatymų... 6. 1) Dėl valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 20: ... 7. 1.1. Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr.... 8. 1.2. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16... 9. 1.3. Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr.... 10. 1.4. Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo ir AB „Klaipėdos jūrų... 11. 2) Dėl valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 32:... 12. 2.1 Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr.... 13. 2.2. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16... 14. 2.3. Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr.... 15. 2.4. Klaipėdos apskrities viršininko ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių... 16. 3) Dėl valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 34: ... 17. 3.1.Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr.... 18. 3.2. 2000 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo ir... 19. Kaip teisinis ieškinio pagrindas nurodyti 1964 m. CK 47 straipsnis, 58... 20. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 21. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino... 22. 1) Dėl 1,8377 ha valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 20: Klaipėdos... 23. 2) Dėl 0,6058 ha valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 32: Klaipėdos... 24. 3) Dėl 0,3858 ha valstybinės žemės Klaipėdoje, Uosto g. 34: Klaipėdos... 25. Teismas sprendė, kad visa ginčo sandoriais perleista valstybinė žemė... 26. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 27. Atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliaciniame procese... 28. Atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ argumentus, kad... 29. Atsakovui ginčijant, kad sandoriais ir administraciniais aktais pažeidžiamas... 30. Kolegija sutiko su atsakovų nuomone, kad nebuvo pagrindo ginčo sandorius... 31. Spręsdamas dėl restitucijos, sandorius pripažinus negaliojančiais, taikymo,... 32. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 33. Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių... 34. 1.1. Dėl įrodymų įvertinimo (CPK 12, 182, 185 straipsniai Apeliacinės... 35. 1.2 Dėl viešojo intereso (CPK 49 straipsnis). Atsižvelgiant į bylos... 36. 2. Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių nustatymo. Teismai... 37. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie... 38. Vis dėlto atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo priimta... 39. Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją,... 40. Teisėjų kolegija... 41. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 42. Kasaciniu skundu keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių... 43. Dėl pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą... 44. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar... 45. Pasisakydamas dėl nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo... 46. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai kad, plėtodamas savo... 47. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios... 48. Dėl civilinės bylos sustabdymo... 49. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos... 50. Nagrinėjamoje byloje civilinės bylos stabdymo apeliacinės instancijos teisme... 51. Dėl viešojo intereso sampratos nagrinėjamos bylos kontekste... 52. Teisės doktrinoje nėra suformuluotos viešojo intereso sąvokos, tai –... 53. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešojo intereso, kaip... 54. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausiusios... 55. Dėl restitucijos taikymo... 56. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį... 57. Nagrinėjamoje byloje, minėta, konstatuotas viešojo intereso gynimo poreikis,... 58. Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti... 59. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 60. Pirmosios instancijos sprendimu, kurį apeliacinės instancijos teismas iš... 61. Kasacinės instancijos teismas turėjo 57,98 Lt išlaidų, susijusių su... 62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 63. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012... 64. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 65. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...