Byla 1A-60-202/2017
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio ir Daivos Pranytės – Zalieckienės, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei, nuteistajam E. M., nuteistojo gynėjui advokatui Linui Belevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Lino Belevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

2Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, konfiskuotas UAB „( - )“ priklausantis automobilis BMW-7, valst. Nr. ( - ) VIN Nr. ( - ), kuriam Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4E. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei neteisėtai platino labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, o būtent:

52014 m. žiemą, tiksli data ir vieta tyrimo metu nenustatytos, E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, veikdamas dar su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą platinti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, parengė nusikalstamos veikos planą ir susitarė, kad asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, suras žmones, kurie padės platinti psichotropines medžiagas Norvegijos Karalystėje. Vykdydamas bendrą susitarimą paminėtas asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje susitarė su asmeniu, kuris dėl šios veikos neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas Norvegijos Karalystėje ir kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, prieš kuriuos atliekamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, daryti sunkius nusikaltimus – Norvegijos Karalystėje platinti psichotropines medžiagas – amfetaminą, alprazolamą ir diazepamą.

6Tuo būdu organizavęs nusikalstamą veiką ir pasiekęs susitarimą, jis – E. M. su asmeniu, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje iki 2014 m. vasario 28 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, iš tyrimo nenustatytų asmenų Norvegijos Karalystėje, turėdami tikslą parduoti ir tuo būdu platinti, įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 3,3926 kg amfetamino, 73194 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 73194 mg psichotropinės medžiagos – alprazolamo, bei 58185 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 581850 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 6720 vnt. tablečių „Relanium 5 mg“, kurių sudėtyje yra 33600 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 630 vnt. tablečių „Clonazepamum TZF 2 mg“, kurių sudėtyje yra 1260 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 14350 vnt. tablečių „Rivotril 2 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 28700 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 4300 vnt. tablečių „Valium 10 mg Abbott Healthcare“, kurių sudėtyje yra 43000 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 20809 vnt. tablečių „Valium 10 mg (M. D. Pharmaceuticals (Pakistan)“, kurių sudėtyje yra 208090 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo.

7Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 1 d. vakare, prie ( - ), Norvegijos Karalystėje, E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, tarpininkaujant asmeniui, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, dalį psichotropinių medžiagų – labai didelį kiekį – 38760 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 38760 mg psichotropinės medžiagos – alprazolamo – bei 26341 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 263410 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, tolimesniam platinimui perdavė Norvegijos Karalystės piliečiui, prieš kurį atliekamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, jas pastarasis laikė rūsyje ( - ), Stavangeryje, Norvegijos Karalystėje, iki kol 2014 m. kovo 2 d., apie 16.00 val., kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

8Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 28 d. – kovo 2 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, Norvegijos Karalystėje, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, tarpininkaujant asmeniui, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, dalį psichotropinių medžiagų – labai didelį kiekį – 6720 vnt. tablečių „Relanium 5 mg“, kurių sudėtyje yra 33600 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 630 vnt. tablečių „Clonazepamum TZF 2 mg“, kurių sudėtyje yra 1260 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 14350 vnt. tablečių „Rivotril 2 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 28700 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 34434 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 34434 mg psichotropinės medžiagos – alprazolamo, 31844 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 318440 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 4300 vnt. tablečių „Valium 10 mg Abbott Healthcare“, kurių sudėtyje yra 43000 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 20809 vnt. tablečių „Valium 10 mg (M. D. Pharmaceuticals (Pakistan)“, kurių sudėtyje yra 208090 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, tolimesniam platinimui perdavė kitam Norvegijos Karalystės piliečiui, prieš kurį atliekamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, kuris paketus su minėta psichotropine medžiaga laikė ( - ), Norvegijos Karalystėje, rūsio sandėliuke Nr. 12, iki kol 2014 m. kovo 3 d., apie 14.25 val., kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

9Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 2 d. E. M. ir asmuo, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, kitą dalį psichotropinės medžiagos – labai didelį kiekį – 3,3926 kg amfetamino neteisėtai laikydami automobilio BMW-7, valst. Nr. ( - ), bagažinėje apie 15.00 val. atgabeno prie autodirbtuvės patalpos-sandėlio, esančio ( - ) Norvegijos Karalystėje, ir tolimesniam platinimui perdavė jau minėtam asmeniui, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, kuris paketus su minėta psichotropine medžiaga laikė minėtos autodirbtuvės patalpoje – sandėlyje. Tą pačią dieną, apie 16.10 val., asmuo, kuris neįsiteisėjusiu Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu yra nuteistas dėl šios veikos, paketus su minėta psichotropine medžiaga perdėjo į savo naudojamo automobilio BMW, valst. Nr. ( - ), saloną, kuriame psichotropinę medžiagą netrukus rado ir paėmė policijos pareigūnai.

10Nuteistojo E. M. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas padarius esminius Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apelianto manymu, teismo tiesiogiai ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados dėl E. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, teismo išvados pagrįstos nenuosekliais asmenų parodymais, duotais kito ikiteisminio tyrimo metu Norvegijos Karalystėje, kurių teismas tiesiogiai neištyrė, o nuteistasis negalėjo realizuoti savo teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Taip pat teismas nesant nei faktinio, nei juridinio pagrindo taikė turto konfiskavimą, todėl netinkamai taikė įstatymą.

11Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BK 1 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas turi išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jam nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos įtvirtintos BK 2 straipsnyje. Šio straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltės neturi kilti abejonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą.

12Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m, sausio 24 d. nutarimai).

13Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

14Nekaltumo prezumpcija reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo/ kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti nutarimai, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, Telfner v. Austria, Natunen v. Finland, ir kt.). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nutartys baudžiamosiose Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/20132K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-269/2013).

15Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, teismas savo išvadas grindžia teisminio nagrinėjimo metu betarpiškai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus dažnai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006 ir kt.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, padaryti nešališkas išvadas. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais.

16Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to darant apibendrinančias išvadas.

17Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame faktiniai duomenys vertinami pagal bendras logines ir procesiniais įstatymais nustatytas taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2010). Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).

18Teismų praktikoje nurodoma, jog kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, kiekviena reikšminga faktinė aplinkybė turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, ir negali būti preziumuojami („išvedami”) iš kitų byloje nustatytų aplinkybių ar požymių. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P- 218/2009).

19Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus, t. y. teismo posėdyje apklausti kaltinamuosius ir liudytojus. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį gali grįsti tik betarpiškai ištirtais įrodymais, ištirtais teismo posėdyje. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad liudytojo ar įtariamojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu tie parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Sutinkamai su BPK 276 straipsnio nuostatomis ir su šios normos aiškinimu kasacinio teismo nutartyse, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai nėra laikomi teismo betarpiškai ištirtais įrodymais ir jais tiesiogiai negalima remtis nuosprendyje. Priimant nuosprendį jie įrodomosios reikšmės teismui neturi, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-253/2013, Nr. 2K-332/2013, Nr. 2K-362/2014). Tačiau tokia tvarka pagarsinti asmenų parodymai įtaką teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi gali turėti tik tuo atveju, jei šių parodymų patikimumas, teisingumas, leistinumas nekelia pagrįstų abejonių. Teismo vidinis įsitikinimas negali būti formuojamas remiantis neteisingais ar abejotinais informacijos šaltiniais, įvertinant ir tai, kad teismas neturi galimybės tiesiogiai ištirti ir patikrinti tokių parodymų bei juos duodančių asmenų patikimumo, nesuinteresuotumo bylos baigtimi. Teismo vidinis įsitikinimas tokiais parodymais negali būti grindžiamas ir tuomet, kai tokių parodymų panaudojimas įrodinėjime neproporcingai apribotų kaltinamojo teises.

20Grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį asmens, kuris nebuvo apklaustas teisme ar ikiteisminio tyrimo teisėjo dalyvaujant baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, parodymais, būtų pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatyta kaltinamojo teisė užduoti klausimus kaltinimui naudingus parodymus duodantiems liudytojams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/2006). EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad asmens teisė į teisingą teismo procesą buvo pažeista, kai nuosprendis būna lemiama arba didele apimtimi pagrįstas parodymais asmens, kuriam pareiškėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų. EŽTT leidžia pagarsinti neapklaustų liudytojų parodymus ir nenustato Konvencijos pažeidimo tik tuomet, jei asmens kaltė iš esmės yra grindžiama kitais įrodymais byloje, paprastai tiesioginiais ir neišvestiniais iš neapklausto liudytojo parodymų (Kostecki v. Poland, Sica v. Romania). Pastarojoje byloje konstatuota, jog nesant kitų įrodymų, betarpiškai pagrindžiančių neapklausto liudytojo parodymus, gynybos galimybė ginčyti parodymus netiesiogiai nekompensuoja kliūčių, kylančių nesant galimybės ginčyti liudytojo nuoširdumą ir patikimumą jį apklausiant. Sprendime byloje Štefančič v. Slovenia, EŽTT nenustatė pažeidimo pagarsinant ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus bendrininko parodymus tik todėl, kad šis bendrininkas buvo suimtas ir apklaustas kitoje valstybėje ir gynybai buvo siūloma bei sudarytos galimybės vykti į jo apklausą kitoje valstybėje, t. y. faktiškai buvo sudaryta galimybė užduoti klausimus.

21Gynėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas A. J., J. K. N. ikiteisminio tyrimo metu parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę, kitus įrodymus, tiesiogiai susijusius su nagrinėjama veika ir paneigiančius kaltinimo pateiktą įvykių versiją, nemotyvuotai vertino kritiškai ir atmetė. Skundo autorius nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti A. J. ir J. K. N. parodymai bei liudytojo T. S. parodymų dalis dėl E. M., yra spėjamojo pobūdžio, pastarųjų parodymai apie E. M. sąsajas su nagrinėjamu nusikaltimu buvo grindžiami ne faktinėmis aplinkybėmis, o pačių asmenų samprotavimais ir subjektyviomis išvadomis. Apkaltinamasis nuosprendis E. M. atžvilgiu yra grindžiamas keliais netiesioginiais ir prieštaringais įrodymais, kurie pagal savo pobūdį ir turinį neleidžia daryti išvados dėl pagrindinės įrodinėtinos aplinkybės – kad E. M. žinojo, jog A. J. ir J. K. N. buvo perduotos psichotropinės medžiagos, kad jis buvo susijęs su disponavimu šiomis medžiagomis. Kaltinimo dalis dėl psichotropinių medžiagų perdavimo M. G. yra pagrįsta vien tik spėjamojo pobūdžio prielaidomis, nesant jokių įrodymų, leidžiančių padaryti išvadas dėl E. M. kaltės. Didelė dalis kitų nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių nėra grindžiama jokiais faktiniais duomenimis, o yra tiesiog nuspėjama, išvedam iš kitų teismo samprotavimų.

22Be to, gynėjo nuomone, teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog E. M. paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių nėra paneigti, o kaltinimo versija nėra patvirtinta. Apeliantas taip pat teigia, jog teismas, vertindamas įrodymus ir išskirtinę reikšmę suteikdamas kelių asmenų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir nepatvirtintiems teisminio nagrinėjimo metu, nutylėdamas ar nevertindamas kitų įrodymų šaltinių, padarydamas išvadas, kurios logiškai neišplaukia iš įrodymų viseto, o jam prieštarauja, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo išvados neatitinka bylos aplinkybėms. Kadangi pagrindinės teismo išvados buvo grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu apklausto asmens parodymais, kuris teisiamajame posėdyje atsisakė atsakyti į klausimus, iš gynybos buvo atimta teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojui, ir taip buvo pažeistos įstatymo garantuojamas kaltinamojo teisės. Motyvai, kuriais apygardos teismas grindė savo išvadas dėl kaltės, yra logiškai ir teisiškai ydingi bei iš esmės nepakankami tam, kad padaryti kategoriškas ir įtikinamas išvadas dėl kaltinamojo kaltės. Nurodytos aplinkybės turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl E. M. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

23Gynėjas teigia, jog nuosprendyje visi E. M. ir E. I. inkriminuojami veiksmai buvo įvertinti kaip viena tęstinė veika, jiems veikiant bendrininkų grupe ir realizuojant vieningą nusikalstamą sumanymą, tačiau iš teismo konstatuotų faktinių aplinkybių matyti, jog šių asmenų veika susidėjo iš sąlyginai savarankiškų keturių epizodų. Apeliantas nurodo, jog kiekviena iš nurodytų veikų, jei jos visos nebūtų vertinamos kaip viena tęstinė veika, jungiama vieningos tyčios, galėtų būti vertinama kaip savarankiška nusikalstama veika – disponavimas psichotropinėmis medžiagomis. Kiekviena iš šių veikų turi savarankiškus objektyviuosius sudėties požymius (skiriasi vieta, laikas, būdas, dalykas ir kt.), savarankiškus subjektyviuosius požymius (skiriasi subjektai, jų subjektyvinė pusė). Todėl baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai turi leisti padaryti kategoriškas ir neabejotinas išvadas dėl kiekvieno sudėties požymio, dėl kiekvienos faktinės aplinkybės kiekviename epizode. Nė viename epizode nei būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių, nei kitų faktinių aplinkybių negalima nuspėti, išvesti, preziumuoti iš kituose epizoduose nustatytų aplinkybių arba iš bendros veikimo „schemos”. Todėl yra būtina atidžiai nagrinėti kiekviename epizode kokie įrodymai buvo ištirti ir kokios konkrečios aplinkybės buvo nustatytos.

24Dėl nusikalstamos veikos parengimo ir psichotropiniu medžiagų įgijimo.

25Pirmajame epizode nurodyta, jog E. M. kartu su E. I. atliko šiuos konkrečius veiksmus:

  • jie turėjo tikslą platinti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų,
  • jie kartu parengė nusikalstamos veikos planą,
  • jie susitarė, kad E. I. suras žmones, kurie padės platinti psichotropines medžiagas Norvegijos Karalystėje,
  • E. I. susitarė su kitais asmenimis platinti Norvegijos Karalystėje psichotropines medžiagas,
  • jie kartu iki 2014-02-28 nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų Norvegijos Karalystėje įsigijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų.

26Apeliantas mano, jog iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nė viena iš šiame epizode nurodytų faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta, o į nuosprendžio aprašomąją dalį yra įrašyti teiginiai, kurie nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Byloje proceso metu nebuvo nustatyti ir ištirti įrodymai, leidžiantys teigti, kad E. M. ir E. I. rengė nusikaltimo planą, kad jie susitarė, jog E. I. ieškos psichotropinės medžiagos platintojų Norvegijoje, kad E. I. iš anksto (iki jiems atvykstant) susitarė su kokiais nors asmenimis Norvegijoje platinti psichotropines medžiagas, kad jie kartu įgijo kokį nors kiekį psichotropinių medžiagų. Apie tokias aplinkybes parodymų nedavė nei E. M., nei E. I., nei kiti proceso dalyviai, kitais įrodymais tokios aplinkybės taip pat nebuvo nustatytos. Todėl visi apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies teiginiai yra tik prielaidos ir spėjimai, teismo nukopijuoti iš kaltinamojo akto. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009 konstatuota, kad narkotinių, psichotropinių medžiagų įgijimas yra savarankiškas nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, sudėties objektyvusis požymis, kuris negali būti „išvedamas”, preziumuojamas iš kitų aplinkybių, net ir nustačius, jog vėliau kaltininkas narkotinę ar psichotropinę medžiagą gabeno, platino ar pan. Tokią praktiką apygardos teismas ignoravo. Tai, kad jokie aptariamus spėjamojo pobūdžio teiginius patvirtinantys duomenys nebuvo nustatyti, akivaizdžiai parodo ir šios nuosprendžio dalies formulavimo pobūdis – nėra nurodytas nei laikas, nei vieta, nei būdas, nei asmenys, iš kurių neva buvo įgytos psichotropinės medžiagos, nei E. M. ir E. I. susitarimo aplinkybės, nei apskritai jokios konkrečios faktinės aplinkybės. Iš esmės nėra nurodytas nė vienas objektyvusis nusikaltimo sudėties požymis, išskyrus dalyką (psichotropinių medžiagų rūšį ir kiekį), tačiau ir dalykas nebuvo surastas ar kitaip nustatytas pradinėje nusikaltimo stadijoje, o teismas atliko skaičiavimus pagal vėliau atskirose vietose surastus medžiagų kiekius, kas nėra pagrįsta, kadangi, kaip bus aptariama vėliau, E. M. nėra susijęs su vėlesniuose trijuose epizoduose rastomis medžiagomis, ir nėra įrodyta, kad visos rastos medžiagos pas kitus asmenis pateko iš to paties šaltinio. Jokiais įrodymais nėra pagrįstas ir teiginys, kad psichotropinės medžiagos buvo įgytos Norvegijos Karalystėje – duomenų apie medžiagų įgijimo vietą byloje nėra.

27Gynėjo nuomone, dėl nurodytų priežasčių turi būti pripažinta, jog apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsdamas spėjimais ir prezumpcijomis, kurių nepatvirtina teismo ištirti įrodymai, teismas pažeidė tiek nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą BPK 44 straipsnio 6 dalyje, tiek įpareigojimą nuosprendį pagrįsti tik teismo tiesiogiai išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), tiek įpareigojimą įrodymus įvertinti vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Visi pažeidimai turi būti vertinami kaip esminiai BPK pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl padarytų esminių proceso įstatymo pažeidimų teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Todėl visi minėti teiginiai (prielaidos ir spėjimai) turi būti pašalinti iš aprašomosios nuosprendžio dalies.

28Dėl psichotropinių medžiagų platinimo J. K. N..

29Gynėjas teigia, jog antrajame epizode nurodyta, kad 2014-03-01 E. M. ir E. I., tarpininkaujant A. J., dalį psichotropinių medžiagų tolesniam platinimui perdavė J. K. N., jas pastarasis laikė rūsyje ( - ). Šioje dalyje teismo išvados grindžiamos A. J. ir J. K. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu Norvegijos Karalystėje, taip pat kratos J. K. N. gyvenamojoje vietoje metu rastais objektais, paimtų medžiagų tyrimu, telefoninių pokalbių išklotinių duomenimis.

30Apeliaciniame skunde gynėjas neginčija fakto, jog Norvegijos Karalystės pareigūnams 2014 m. kovo 2 d. atlikus kratą buvo paimtas didelis kiekis dviejų rūšių tablečių („Ksalol 1 mg Galenika” ir „Bensedin 10 mg Galenika”), kuriose buvo psichotropinių medžiagų alprazolamo bei diazepamo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog E. M. šias medžiagas perdavė J. K. N. bendrininkaudamas su E. I. ir, kad E. M. žinojo apie šių medžiagų perdavimą.

31Pagrindiniai įrodymai, kuriais teismas grindė išvadas dėl E. M. kaltės šiame epizode – J. K. N. ir A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas nurodo, jog J. K. N. parodymai nebuvo nuoseklūs. Norvegijos Karalystės pareigūnai įtariamąjį J. K. N. apklausė tris kartus, kiekvieną kartą jo parodymai iš esmės skyrėsi. 2014-03-03 jis atsisakė nurodyti asmenis, iš kurių įgijo jo namo patalpose rastas tabletes, apie E. M. jokių parodymų nedavė. 2014-03-09 J. K. N. parodė, jog tuo metu, kai lietuviai atvažiavo prie jo namų jis kalbėjo su Edgaru, o kitas, aukštesnis (E. M.), stovėjo šalia ir laukė. Apie tai, kad E. M. atliko kokį nors veiksmą, J. K. N. nenurodė. Kitoje apklausoje J. K. N. taip apibūdino E. M. veiksmus: ,,jis paspaudė ranką, nėra tikras ar tas lietuvis iš viso kalbėjo angliškai“. J. K. N. negalėjo prisiminti, ar Edgaras ir aukštas lietuvis (E. M.) susitikimų metu tarpusavyje kalbėjo. J. K. N. parodė: „Edgaras ir Egidijus išlipo iš automobilio, nuėjo prie automobilio bagažinės. Edgaras ir Egidijus stovėjo kartu, kol Egidijus kišo keletą maišelių į krepšį ir tada jį prinešė. <…> Edgaras vienas priėjo prie pagrindinio įėjimo su krepšiu. <...> Edgaras lauke prie durų paklausė ar jis paims šitą krepšį, o tada jis užėjo. <…> Įtariamasis nesikalbėjo su Egidijumi. <…> Edgaras ir Egidijus stovėjo prie bagažinės, bet įtariamasis nepajėgia prisiminti, ar jie tarpusavyje kalbėjosi”. Gynėjo nuomone, tokie ikiteisminio tyrimo metu J. K. N. duoti parodymai yra prieštaringi, dėl esminių aplinkybių kito bent tris kartus. Tačiau net ir iš paskutinių J. K. N. parodymų, kurių kaltinimui naudinga dalimi, nutylėdamas kitas parodymų dalis, betarpiškai rėmėsi teismas, matyti, jog J. K. N. nurodė vienintelį E. M. veiksmą – kad jis stovėjo šalia automobilio BMW bagažinės, kol E. I. dėjo į krepšį maišelius. Iš šių parodymų matyti, jog E. M. jokių veiksmų neatliko – jis nedėjo maišelių į krepšį, jų nenešė J. K. N., nebuvo užėjęs į jo namus, nesikalbėjo su J. K. N. ir net su E. I.. Iš šių parodymų turinio negalima daryti jokių išvadų apie E. M. suvokimo turinį – ar jis matė, kas buvo maišeliuose, kuriuos E. I. perdėjo iš bagažinės į krepšį, ar jis galėjo suvokti, kad maišeliuose galėjo būti ne maisto papildai, o kitokios medžiagos.

32Gynėjas taip pat nurodo, jog 2015-08-18 teismo posėdžio metu J. K. N. davė tikslesnius ir aiškesnius parodymus apie tai, kokius veiksmus atliko E. M.. J. K. N. parodė: „Nepamenu vardo asmens, su kuo buvo atvykęs Edgaras, bet dvejoju, ar tas asmuo susijęs kažkuo. <...> nemanau, kad jis suprato, kad yra kažkaip susijęs su šia byla. Viską bendravau ir tariausi tik su Edgaru. O kaltinamasis laikėsi atstumo, kai bendravome su Edgaru. <...>Kaltinamasis niekad nematė to, ką perdavė man Edgaras. Buvome diskretiški, atsargūs. Kaltinamasis buvo atokiau, net neatrodė, kad galėtų matyti. <…> Aš nemačiau, kad dalyvautų medžiagų perkėlime į mano namus kaltinamasis, kad matė iš viso kas vyko, nes jis laikėsi atstumo ir stovėjo atokiau. Kiek pamenu, maišelius davė tik Edgaras, o ne abudu. <...> Edgaras nešė maišelius, o tas žmogus stovėjo atokiau. <…> Angliškai bendravome su Edgaru. Kiek pamenu su kaltinamuoju nebuvo jokio pokalbio. Maišą iš mašinos paėmė ir prie durų Edgaras pastatė”. Gynėjo nuomone, nurodyti J. K. N. parodymai buvo tiesiogiai ištirti teisme, todėl būtent nurodytų parodymų pagrindu turėjo formuotis teismo vidinis įsitikinimas, kadangi nėra objektyvaus pagrindo šiuos J. K. N. parodymus vertinti kaip neteisingus.

33Be to, gynėjas nurodo, jog pats E. M. visą laiką nuosekliai teigė, jog susitikimą su J. K. N. („norvegu čempionu”) inicijavo E. I., kuris prekiavo sporto papildais ir jau anksčiau buvo su šiuo asmeniu pažįstamas. Pats E. M. neturėjo jokio intereso susitikti su J. K. N., anksčiau jo nepažinojo, jokių reikalų neturėjo, ir net nebūtų galėjęs su juo bendrauti, nes nemoka nei anglų, nei norvegų kalbos. Jis tik pavežė E. I. pastarojo prašymu, matė, kaip jis susitiko su J. K. N., tačiau nedalyvavo jų pokalbyje ir jo negirdėjo (nebūtų ir supratęs), nematė, kad E. I. ką nors norvegui perdavė, buvo nuošaliau. E. I. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teismo posėdyje parodė, kad susitikti su J. K. N. važiavo jis, o E. M. jį tik pavežė, kad tik E. I. kalbėjo su J. K. N. apie maisto papildus ir juos perdavė, o E. M. jų pokalbiuose ir susitikimuose nedalyvavo, kad E. M. net nekalba angliškai. Tai, jog į J. K. N. namą buvo įėjęs tik vienas asmuo, parodė ir liudytoja K. M. H. N.. Jokių kitų įrodymų šaltinių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie E. M. veiksmus tuo momentu, kai J. K. N. buvo perduodamos medžiagos, byloje nustatyta. Apeliantas mano, jog teisiamajame posėdyje duoti J. K. N. parodymai atitinka kitus teismo ištirtus įrodymus, liečiančius medžiagų perdavimo J. K. N. momentą, ir leidžia daryti išvadą, kad E. M. nei psichotropinių medžiagų perdavime, nei susitarime dėl perdavimo nedalyvavo, su tuo susijusių pokalbių negirdėjo, jokių veiksmų neatliko.

34Gynėjo nuomone, teisme duoti J. K. N. parodymai atitinka kitus teisme ištirtus įrodymus ir nėra paneigti jokiais bylos duomenimis, todėl nėra jokio faktinio pagrindo teisminio nagrinėjimo metu duotus J. K. N. parodymus vertinti kritiškai, taip pat neegzistuoja BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas garsinti ikiteisminio tyrimo metu duotus įtariamojo parodymus bei jais remtis, nes J. K. N. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismas ikiteisminio tyrimo metu duotų įtariamojo parodymų tiesiogiai netyrė, todėl ir teisėjo vidinis įsitikinimas negalėjo formuotis šių parodymų pagrindu, nemotyvuotai atmetant teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtų J. K. N. parodymų turinį. Teismas, remdamasis viena iš trijų J. K. N. apklausų, ir tik dalimi aptariamos apklausos, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nutylėjo tiek likusias apklausos dalis, naudingas E. M., tiek kitų J. K. N. apklausų turinį, ir pažeidė reikalavimą visus duomenų šaltinius vertinti tik juos išsamiai ir nešališkai ištyrus, be išankstinių nuostatų, įrodymų šaltinius lyginti tarpusavyje bei pateikti motyvuotas išvadas dėl kiekvieno iš jų patikimumo ir teisingumo. Apelianto nuomone nuosprendyje nenurodyti motyvai, kodėl buvo selektyviai atsirinktos kelios J. K. N. vienos apklausos metu pasakytos frazės, nutylint kitas apklausų dalis. Be to, teismas neanalizavo ir nelygino visų J. K. N. apklausų, nenurodė motyvų dėl pastarojo parodymų nuoseklumo, patikimumo, ir be jokių motyvų kelias frazes vertino kaip patikimus įrodymus, nors šios frazės net nebuvo ištirtos teismo proceso metu, o atvirkščiai, buvo paneigtos teisme apklausus J. K. N.. Taip pat nenurodyti motyvai, kodėl teisminio nagrinėjimo metu duotus J. K. N. parodymus reikia atmesti. Gynėjas mano, jog toks selektyvus tyrimo metu duotų parodymų dalių vertinimo būdas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

35Be to, gynėjas nurodo, jog teismas rėmėsi A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad E. I. ir E. M. buvo atvažiavę prie jo darbo, iš automobilio išėmė tris maišelius, o automobilyje liko dar apie 8 tokius maišelius, kuriuos jie perdėjo iš BMW-7 į A. J. BMW. E. I. prašymu A. J. paskambino J. K. N. ir jie išvažiavo, o kai grįžo, automobilyje maišelių nebebuvo. Teisminio nagrinėjimo metu A. J. parodymus duoti atsisakė, į klausimus neatsakė, tik nurodė, kad patvirtina tyrimo metu duotus parodymus. Tačiau, gynėjo nuomone, nei BPK normos, nei teismų praktika nenumato tokio įrodymų ištyrimo būdo kaip „parodymų patvirtinimas”. Teismo vidinis įsitikinimas gali formuotis tik tiesiogiai žodiniame ir rungtyniškame procese ištirtais įrodymais. Tai, kad asmuo nurodo, jog jis patvirtina tyrimo metu duotus parodymus, bet jokių parodymų teisiamajame posėdyje neduoda, negali būti laikoma tiesioginiu įrodymų ištyrimu ir tai nėra pagrindas pagarsinti tokio asmens anksčiau duotus parodymus BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, jei toks asmuo nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tokiu atveju parodymus galima garsinti tik BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, tačiau šia tvarka pagarsinti parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios ir tokiais parodymais lemiama apimtimi negalima grįsti nei teismo vidinio įsitikinimo, nei teismo daromų išvadų dėl asmens kaltės. A. J. parodymai tiesiogiai ištirti teisme nebuvo, todėl nėra įstatyminio pagrindo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais kaip įrodymais. Be to, A. J. teismo posėdyje atsisakius atsakyti į klausimus, buvo iš esmės suvaržytos gynybos teisės užduoti klausimus svarbiam kaltinimo liudytojui. Gynėjo nuomone, A. J. nurodytas motyvas, kad jis gavo iš E. I. grasinančio pobūdžio laišką, nėra pagrįstas ir įtikinamas, kadangi A. J. kalint Norvegijos įkalinimo įstaigoje, jo saugumas buvo užtikrintas ir jam neegzistavo jokia reali grėsmė. Jokios grėsmės negali kelti ir Lietuvoje esantis E. M.. Be to, net jei E. I. ir rašė laišką A. J., E. M. su tuo nėra susijęs, todėl dėl kitų asmenų veiksmų negali būti ribojamos pastarojo galimybės pasinaudoti visomis kaltinamojo teisėmis, taip pat negali būti atimta teisė į sąžiningą procesą. Tuo tarpu jokioje ankstesnėje proceso stadijoje nei E. M., nei jo gynėjas neturėjo galimybių užduoti klausimų A. J..

36Gynėjas taip pat nurodo, jog galimybė užduoti klausimus A. J., kurio parodymai buvo vertinami kaip esminis ir lemiamas kaltės E. M. įrodymas, turi ypatingą reikšmę siekiant nustatyti tiesą, kadangi A. J. parodymai, liečiantys E. M., didele dalimi yra jo prielaidos ir subjektyvios išvados. Bylą nagrinėjant teisme A. J. parodė: „man susidarė įspūdis dėl tablečių perdavimo, jog bendrai veikė M. ir I., kad tai jų bendra veikla”. Apeliantas mano, jog esant tokio pobūdžio parodymams yra ypatingai svarbu nustatyti, kokios konkrečios aplinkybės sąlygojo tokio įspūdžio susidarymą, kiek tas įspūdis buvo pagrįstas A. J. stebėtais objektyviais faktais, o kiek jo paties subjektyvia nuomone, kokius konkrečius E. M. veiksmus jis betarpiškai stebėjo, kokius jo žodžius girdėjo, o kuria dalimi parodymus grindė savo paties loginėmis išvadomis. Tačiau visų šių aplinkybių gynyba neturėjo galimybių išsiaiškinti dėl A. J. nuostatos neduoti parodymų. Nurodyti esminiai gynybos teisių suvaržymai, siekiant nustatyti tikrąją tiesą, užduodant klausimus svarbiausiajam kaltinimo liudytojui teismo procese, nebuvo kompensuoti jokiomis kitomis priemonėmis, kaip kad to reikalauja EŽTT praktika. Dėl tokios procesinės situacijos kaltinamasis ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų A. J., negalėjo patikrinti jo parodymų patikimumo ir negalėjo šio įrodymų šaltinio ginčyti rungtyniškame teismo procese, dėl ko iš esmės buvo pažeista E. M. teisė į gynybą ir į sąžiningą procesą.

37Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. J. nebuvo įprastas ir nešališkas liudytojas, kuris neturėtų jokio procesinio intereso apkalbėti kitus asmenis. Iš bylos matyti, kad A. J. suinteresuotas duoti apkaltinančius parodymus kitų asmenų atžvilgiu. Byloje yra ne vienas dokumentas, patvirtinantis, jog Norvegijos Karalystės pareigūnai ne kartą siūlė A. J. bendradarbiauti ir duoti parodymus prieš kitus asmenis, žadėdami jam baudžiamosios atsakomybės lengvatas. Iš Norvegijos Karalystės pareigūnų surašytų A. J. apklausų protokolų matyti, jog pareigūnai jam ne kartą nurodė, kad A. J. stengiasi sumenkinti savo paties vaidmenį ir veiksmus perkelti kitiems asmenims. Esant tokiai situacijai, nėra jokių procesinių būdų patikrinti kokia apimtimi jo parodymų turinį ikiteisminio tyrimo metu įtakojo jam teikti pažadai dėl būsimų asmeninės atsakomybės lengvatų.

38Gynėjas pažymi ir tai, jog J. K. N. ir A. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti kaip įtariamieji, tai reiškia, jog jie nebuvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir neturėjo pareigos duoti parodymus. Jų parodymai, visų pirma, buvo jų pačių gynybos priemonė, o ne objektyvus įrodymų šaltinis, todėl gynėjas mano, jog jų patikimumas ir teisingumas kelia kur kas daugiau abejonių nei nešališki liudytojo parodymai.

39Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas išvadas grindė ir duomenimis, gautais atlikus telefoninių pokalbių išklotinių analizę, juos lygindamas su A. J. parodymais. Tačiau iš bylos matyti, jog A. J. paskambinti J. K. N. prašė ne E. M., o E. I., kuris anksčiau A. J. buvo perdavęs mobilaus ryšio telefoną. Todėl šie E. I. veiksmai, net jei jie ir būtų pripažinti konspiracinio pobūdžio, niekaip neįrodo E. M. kaltės.

40Gynėjas mano, jog apibendrinant anksčiau aptartus įrodymų šaltinius galima daryti išvadą apie E. I. veiksmus perduodant J. K. N. psichotropines medžiagas, tačiau teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad su galimai nusikalstamais E. I. veiksmais buvo susijęs, apie juos žinojo ar jų esmę suvokė E. M.. Baudžiamoji atsakomybė yra individuali, o tai reiškia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ir tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Asmuo negali atsakyti už kito asmens veiksmus, jei jis nėra tų veikų bendrininkas.

41Apelianto nuomone, dėl nurodytų priežasčių teismo išvados ikiteisminio tyrimo metu kitos valstybės ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais įtariamųjų J. K. N., A. J. parodymais (jų selektyviai atrinktomis dalimis), kurių teismas tiesiogiai netyrė, be pagrindo kritiškai vertinant teismo procese duotus J. K. N., kaltinamųjų E. M., E. I., liudytojos K. M. H. N. parodymus, nesudarant galimybių kaltinamajam užduoti klausimus pagrindiniam kaltinimo liudytojui, nesudarant galimybių jokiais procesiniais būdais patikrinti ikiteisminio tyrimo metu duotų A. J. parodymų teisingumo ir patikimumo, ir šių gynybos teisių suvaržymo nekompensuojant jokiomis kitomis procesinėmis priemonėmis, padarytos iš esmės pažeidus BPK 7 straipsnyje, BPK 10 straipsnio 2 dalyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 6 dalyje, 7 dalyje, BPK 276 straipsnyje, BPK 301 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas nuostatas. Nurodyti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, suvaržė įstatymo garantuojamas kaltinamojo teises (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), sąlygojo teismo išvadų neatitikimą bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas), todėl E. M. dalyvavimas realizuojant psichotropines medžiagas J. K. N. turi būti pripažintas neįrodytu.

42Dėl psichotropiniu medžiagų realizavimo M. G..

43Teismas konstatavo, kad 2014 m. vasario 28 d. – kovo 2 d., nenustatytu metu, nenustatytoje vietoje, E. M. ir E. I., tarpininkaujant A. J., dalį psichotropinių medžiagų tolesniam platinimui perdavė M. G., kuris paketus su medžiaga laikė namo, esančio ( - ).

44Gynėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, jog Norvegijos Karalystės pareigūnams 2014-03-03 atlikus kratą namo, esančio ( - ) buvo paimtas didelis kiekis 7 rūšių tablečių („Relanium 5 mg”, „Clonazepamum TZF 2 mg”, „Rivotril 2 mg Galenika”, „Ksalol 1 mg Galenika” ir „Bensedin 10 mg Galenika”, „Valium 10 mg Abott Healhtcare”, „Valium 10 mg M. D. Pharmaceuticals (Pakistan)”), kuriose buvo psichotropinių medžiagų alprazolamo, diazepamo, klonazepamo, tačiau nesutinka su teismo išvada, jog E. M. šias medžiagas perdavė M. G. bendrininkaudamas su E. I..

45Gynėjo nuomone, teismo išvados dėl E. M. ir E. I. kaltės yra pagrįstos ne faktiniais duomenimis, o vien tik prielaidomis ir spėjimais. Kadangi šių spėjimų nepatvirtina jokie faktiniai duomenys, net ir teismo išvados šiame epizode apsiriboja bendro pobūdžio pamąstymais. Apeliantas teigia, jog tokio turinio ir pobūdžio prielaidų negalima pripažinti pagrįstomis, juolab jomis negalima grįsti išvadų dėl asmens kaltės. Pagrindinis teismo motyvas – tai, kad sandėliuke pas M. G. ir J. K. N. namuose rastos tabletės yra tos pačios rūšies. Tačiau ši išvada akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims, nes pas M. G. buvo rastos net 7 rūšių tabletės, o pas J. K. N. tik dviejų rūšių. Pagal M. G. turėtų tablečių rūšių įvairovę galima manyti, kad jis įgydavo labai įvairias tabletes, kuriose būdavo psichotropinių medžiagų, todėl yra natūralu, kad kiti asmenys, įgydami psichotropinių medžiagų turinčias tabletes, galėjo įgyti ir tokios pačios rūšies, kokių turėjo ir M. G.. Jokių kitų sutapimų, kad „Ksalol 1 mg Galenika” ir „Bensedin 10 mg Galenika”, rastos pas J. K. N., būtų iš tos pačios partijos, tos pačios serijos, tokiomis pačiomis pakuotėmis, pagamintos tuo pačiu laiku ar pan., kaip ir tabletės „Ksalol 1 mg Galenika” ir „Bensedin 10 mg Galenika”, rastos pas M. G., nebuvo nustatyta. Todėl teismo išvados dėl tablečių „tapatumo” prieštarauja tiek bylos faktinėms aplinkybėms, tiek ir elementariai logikai. Pasak gynėjo, be šio motyvo teismas daugiau jokių kitų logiškų argumentų, kuriais būtų galima grįsti E. M. ir E. I. kaltę, nepateikė.

46Gynėjas teigia, jog iš byloje esančių įrodymų šaltinių matyti, kad nebuvo užfiksuotas nei E. M. ir E. I. susitikimo su M. G. faktas, nei kokių nors objektų perdavimo faktas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodyti esminiai objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai – vieta, data, laikas. Tai rodo, kad pats nusikaltimo faktas (psichotropinių medžiagų realizavimas) nebuvo užfiksuotas ir įrodytas. Pats M. G. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog sandėliuke rastos tabletės priklauso jam, tačiau jis atsisakė nurodyti iš kokių asmenų ir kokiomis aplinkybėmis jas įgijo. Jis taip pat nurodė, kad buvo susitikęs su dviem lietuviais, tačiau su jais bendravo visai kitomis temomis ir jokių psichotropinių medžiagų iš lietuvių neįgijo. Teisminio nagrinėjimo metu M. G. atsisakė duoti parodymus. Nei E. M., nei E. I. niekada nedavė parodymų, kad jie disponavo tabletėmis, kurios buvo rastos pas M. G., ar kad jas perdavė M. G.. Tai, kad tokiomis tabletėmis disponavo E. I. ir E. M., byloje nebuvo kokiu nors būdu užfiksuota. Ant pakuočių su tabletėmis nebuvo nei E. I., nei E. M. rankų ar biologinių pėdsakų.

47Apeliantas teigia, jog teismo išvados dėl E. M. ir E. I. kaltės pagrįstos ne teismo tiesiogiai ištirtais įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, kurie logiškai neišplaukia iš byloje nustatytų įrodymų. Dėl nurodytų priežasčių turi būti pripažinta, jog apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsdamas spėjimais ir prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo ištirti įrodymai, teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje, BPK 301 straipsnio 1 dalyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pamatines nuostatas. Visi šie pažeidimai turi būti vertinami kaip esminiai BPK pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Dėl padarytų esminių proceso įstatymo pažeidimų teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Apeliantas mano, jog E. M. dalyvavimas realizuojant psichotropines medžiagas M. G. turi būti pripažintas neįrodytu.

48Dėl psichotropinių medžiagų laikymo, gabenimo ir perdavimo A. J..

49Teismas konstatavo, jog 2014-03-02 E. M. ir E. I. 3,3926 kg amfetamino neteisėtai laikydami automobilio BMW-7, valst. Nr. ( - ), bagažinėje apie 15 val. atgabeno prie pastato, esančio ( - ), kur perdavė A. J. ir pastarasis 16.10 val. paketus su psichotropine medžiaga perdėjo į savo automobilio BMW, valst. Nr. ( - ), bagažinę bei buvo sulaikytas.

50Nuteistojo gynėjas neginčija nustatytos aplinkybės, jog 2014-03-02 po 16 val. A. J. naudojamame automobilyje buvo rasti trys paketai su minėtu kiekiu amfetamino, tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jis šiuos paketus tyčia atgabeno automobiliu BMW-7, valst. Nr. ( - ) ir kad jis šiuos paketus perdavė A. J..

51Gynėjas nurodo, jog teismo išvados dėl E. M. kaltės grindžiamos dviem įrodymų šaltiniais – įtariamojo A. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu Norvegijoje, bei liudytojo T. S. parodymais. Nuosprendyje cituojami A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog E. I. ir E. M. atvažiavo priėjo darbovietės, jie išėmė tris mėlynus maišelius, kuriuos padėjo į darbovietės patalpas. Jie likusius maišelius iš BMW-7 perdėjo į A. J. BMW ir išvažiavo. Grįžęs E. I. pasakė, kad A. J. darbovietėje paliktuose maišeliuose yra amfetaminas. Kitą dieną (2014-03-02) E. I. ir E. M. dviem automobiliais atvažiavo į A. J. darbovietę, pasiėmė maišelius, po kurio laiko grįžo dviem automobiliais BMW ir atgal į sandėlį padėjo maišelius, kuriuos vėliau A. J. dėjo į savo automobilį ir buvo sulaikytas.

52Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teisme A. J. jokių parodymų nedavė, į klausimus neatsakinėjo ir teismui nė vienos iš aukščiau paminėtų aplinkybių. Todėl, kaip gynėjas jau nurodė savo skunde, teismas tiesiogiai netyrė A. J. parodymų, kuriuos jis buvo davęs Norvegijos pareigūnams, neturėjo įstatyminio pagrindo jų garsinti ir jais tiesiogiai remtis nuosprendyje, kaip ištirtais įrodymais. Teismas taip pat iš esmės suvaržė E. M. teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojui, kurio parodymai yra lemiamas įrodymų šaltinis šiame epizode.

53Nuteistojo gynėjas pažymi ir tai, jog A. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Nors skundžiamame nuosprendyje A. J. parodymai yra išdėstyti kaip vientisas nuoseklus tekstas, tačiau susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu surašytais jo apklausų protokolais matyti, kad jo parodymai nebuvo nuoseklūs ir vienareikšmiai. Norvegijos pareigūnai A. J. apklausė bent 6 kartus. Pirmų penkių apklausų metu A. J. E. M. veiksmų neindividualizavo, duodamas parodymus bendrai įvardino E. I. ir E. M. veiksmus – ,,jie”. Apeliantas mano, jog A. J. iš esmės kalbėjo tik apie E. I. veiksmus, kadangi nurodė ką konkrečiai su E. I. kalbėjo, ką susitarė, kokius veiksmus jis atliko. Apie E. M. A. J. nurodė tik tiek, kad su juo sveikinosi ir net nežino, ar jis bent pasakė savo vardą. Tik 2014-10-31 apklausos metu, t. y. praėjus nuo įvykio beveik 7 mėnesiams, A. J. apibūdino E. M. vaidmenį, teigė, kad jis būdavo su Edgaru pokalbių metu ir girdėjo pokalbių turinį, nors A. J. ir negalėjo pasakyti, ar E. M. pats pasakė bent vieną frazę. Jis negalėjo nurodyti ir nė vieno E. M. objektyvaus veiksmo. Taip pat A. J. padarė išvadą, kad E. I. ir E. M. buvo lygūs savo vaidmenimis ir kartu dalyvavo, nors šios išvados nepagrindė jokiais faktiniais duomenimis. Gynėjo nuomone, tokie daugiau nei po pusės metų pirmą kartą duoti parodymai, kurių esmė yra įtariamojo subjektyvūs pamąstymai ir jo paties padarytos loginės išvados, negalint nurodyti konkrečių detalių, iš kurių jos yra kildinamos, negali būti vertinami kaip objektyvus ir patikimas įrodymų šaltinis. Šie tyrimo metu duoti parodymai nebuvo ištirti teismo proceso metu, nebuvo galima išsiaiškinti A. J. parodymų kaitos priežasčių, patikrinti, kurie iš jo duotų parodymų labiausiai atitinka realias aplinkybes ir pan. Be to, A. J. parodymus tyrimo metu galėjo įtakoti ir nevienkartiniai Norvegijos pareigūnų teikti pasiūlymai dėl bausmės lengvatų už duotus parodymus. Patikrinti A. J. tyrimo metu duotų parodymų, juos tiesiogiai ištirti, pašalinti abejones dėl jo parodymų patikimumo teismas neturėjo jokių procesinių galimybių. Todėl ikiteisminio tyrimo metu duotų A. J. parodymų negalima pripažinti įrodymu, atitinkančiu visus BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, ir jais negalima grįsti teismo išvadų.

54Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas rėmėsi liudytojo T. S. parodymais, iš kurių matyti, jog liudytojas tik matė prie dviejų automobilių BMW tris asmenis, iš kurių vienas (ne E. M.) nunešė tris maišelius į pastato vidų. Kiti du asmenys tiesiog stovėjo šalia automobilių. Iš kur ir kada buvo paimti maišeliai, liudytojas nematė. Ar asmenys tarpusavyje ką nors kalbėjo, liudytojas T. S. negirdėjo. Jis parodė, kad kiti du asmenys tiesiog stovėjo prie automobilių, ir, jo nuomone, stebėjo aplinką. Liudytojo nuomone, nebuvo abejonių, jog asmenys veikia kartu. Gynėjo nuomone, toks pastarojo teiginys yra tik subjektyvi prielaida, kadangi liudytojas nematė ir nenurodė jokių objektyvių bendrų trijų asmenų veiksmų. Liudytojas nematė, kad E. M. atliko bent kokį veiksmą, pvz., atidarė atidaręs automobilio bagažinę, išėmė ir padavę maišelius A. J., palydėjo jį link sandėlio, atidarė duris, ar savo kūnu bandė jį užstoti nuo stebėjimo, ar kt. Liudytojas teigė, kad prie automobilių likę du asmenys neva stebėjo aplinką, tačiau nenurodė kokiu būdu tai buvo atliekama – ar šie asmenys žvalgėsi, vaikščiojo perimetru ar pan., ar jie tiesiog žiūrėjo į šoną. E. M. ne kartą nurodė, jog jis nedalyvaudavo E. I. pokalbiuose su kitais asmenimis, todėl, gynėjas mano, jog natūralu, kad jis būdamas netoliese ir neturėdamas ką veikti galėjo tiesiog žiūrėti į šoną, tačiau tai nereiškia, kad jis vykdė vieną iš nusikaltimo bendrininkų funkciją – stebėjimo, apsaugos funkciją. Todėl K. S. nuomonė, jog trys asmenys veikė kartu, tėra tik spėjimas, matyt sąlygotas ir liudytojo, kaip policijos pareigūno, padidinto įtarumo, tačiau šis spėjimas, prielaida, nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Be to, liudytojas negali žinoti esminės įrodinėtinos aplinkybės – ar E. M. žinojo ir suvokė, jog maišeliuose, jei jie ir buvo perduoti A. J., galėjo būti psichotropinė medžiaga amfetaminas, nes jam niekas tokios informacijos nebuvo suteikęs.

55Apelianto nuomone, dėl nurodytų priežasčių teismo išvados ikiteisminio tyrimo metu kitos valstybės tyrimo pareigūnui duotais įtariamojo A. J. parodymais, kurių teismas tiesiogiai netyrė, be pagrindo kritiškai vertinant teismo procese duotus kaltinamųjų E. M., E. I. parodymus, nesudarius galimybių kaltinamajam užduoti klausimus pagrindiniam kaltinimo liudytojui, nesudarius galimybių jokiais procesiniais būdais patikrinti ikiteisminio tyrimo metu duotų A. J. parodymų teisingumo, ir šių gynybos teisių suvaržymų nekompensavimas jokiomis kitomis procesinėmis priemonėmis, padarytos iš esmės pažeidus BPK 7 straipsnyje, BPK 10 straipsnio 2 dalyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 6 dalyje, 7 dalyje, BPK 276 straipsnyje, BPK 301 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas nuostatas. Nurodyti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir suvaržė įstatymo garantuojamas kaltinamojo teises (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), sąlygojo teismo išvadų neatitikimą bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas), todėl E. M. dalyvavimas gabenant, laikant ir perduodant psichotropines medžiagas A. J. turi būti pripažintas neįrodytu.

56Gynėjas taip pat nurodo, jog teismas savo išvadas visuose epizoduose grindė ir keliais netiesioginiais įrodymų šaltiniais, neva leidžiančias daryti išvadas apie E. I. ir E. M. pasiruošimą daryti nusikalstamas veikas ir jų nusikalstamus ketinimus – liudytojo Knut I. H. parodymais, telefoninių pokalbių išklotinėmis ir viešbučio užsakymo aplinkybėmis. Tačiau iš K. I. H. parodymų, duotų teismo posėdyje, matyti, jog aptariamų įvykių metu jis intensyviai vartojo psichotropines medžiagas (amfetaminą) ir jo suvokimo galimybės buvo ribotos. Tai, jog K. I. H. nesugebėdavo adekvačiai suvokti aplinkos, akivaizdžiai parodo ir jo parodymų teismo posėdyje turinys – jis nurodė, kad su E. M. buvęs kitas vyriškis buvo aukštesnis už E. M., su ūsais. Tačiau, jei tikėti kaltinimo versija, su E. M. turėjo būti E. I., tuo tarpu jis yra gerokai žemesnis už E. M. ir be ūsų. Apeliantas mano, jog vien dėl šios priežasties asmens, apsvaigusio nuo psichotropinių medžiagų ir nesugebančio adekvačiai suvokti bei įsiminti faktinių aplinkybių, parodymų negalima vertinti kaip patikimo ir objektyvaus įrodymų šaltinio. Kita vertus, net jei lietuviai su juo ir bendravo apie galimybes įsigyti amfetaminą, tai galėjo bendrauti tik E. I., nes E. M. nekalba nei anglų, nei norvegų kalba. Telefoninių pokalbių išklotinės ir aplinkybė, jog viešbutį E. I. užsakė A. J. vardu, gynėjo nuomone, leidžia daryti išvadas tik dėl paties E. I. planų ir tyčios kryptingumo, tačiau nėra jokių duomenų, kad apie tai bent bendrais bruožais žinojo ir suvokė E. M.. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kelionę organizavo, paruošiamuosius veiksmus atliko bei kelionės išlaidas finansavo E. I., kuris ir anksčiau nuolat lankydavosi Norvegijoje. Tik E. I. galėjo anksčiau palikti A. J. telefoną bendravimui bei užsakyti viešbutį pastarojo vardu. Nėra jokių duomenų, kad apie juos buvo bent informuotas E. M., todėl šie duomenų šaltiniai nei paneigia, nei įrodo jo kaltę, t. y. jie neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo sprendžiant E. M. kaltės klausimą (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

57Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nemotyvuotai kritiškai vertino E. M. parodymus apie jo kelionės tikslą ir elgesį būnant Norvegijoje. Gynėjo nuomone, be subjektyvių pamąstymų jokie bylos įrodymai nepaneigia E. M. parodymų teisingumo, kad jis vyko į kelionę turėdamas laisvo laiko ir norėdamas įsigyti katerį, o jau būdamas Norvegijoje sužinojo, jog tam yra nepalankus metas ir dėl to neatliko katerio paieškos veiksmų. Nėra paneigti ir jo parodymai, kad visas kelionės išlaidas padengė E. I. ir E. M., nepavykus realizuoti savo turėto tikslo, tik pavežė E. I. šio prašymu į kelis susitikimus su A. J. bei J. K. N., tačiau susitikimuose nedalyvavo ir jų turinio nežinojo, juolab nežinojo apie tai, kad E. I. susitikimai ir bendravimas gali būti susijęs su siekiu platinti psichotropines medžiagas, nes jam niekas tokios informacijos nesuteikė. E. M. parodymai, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, yra logiški ir įtikinami, jie atitinka visus kitus teisiamajame posėdyje teismo betarpiškai ištirtus įrodymus ir nėra paneigti jokiais teismo ištirtais įrodymų šaltiniais.

58Gynėjas mano, jog aptartos teismo išvados ir sprendimas kritiškai vertinti E. M. parodymus yra pagrįsti ne teismo ištirtais įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, kurie logiškai neišplaukia iš byloje esančių įrodymų. Tokie teismo motyvai turi būti vertinami kaip BPK 44 straipsnio 6 dalyje, BPK 301 straipsnio 1 dalyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimas, tuo pačiu ir kaip esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

59Dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo konstatuojant bendrininkavimą.

60Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas konstatavo, kad E. M. nusikalstamą veiką įvykdė veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, kurie nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyti. Nors tiesiogiai neįvardinta, teismas E. M. vertino kaip bedravykdytoją. Gynėjas nurodo, kad nors teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje E. M. ir E. I. veiksmus aprašė kaip padarytus bendrai, tačiau akivaizdu, jog yra aprašomi tik E. I. faktiniai veiksmai, o E. M. yra vertinamas kaip viską daręs kartu, nors nėra nustatytas nė vienas jo individualus objektyviai atliktas veiksmas.

61Apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad E. M. susitarę su E. I. veikti bendrai ir bendrai disponuoti psichotropinėmis medžiagomis. Byloje nėra nustatytas nė vienas E. M. atliktas individualus veiksmas – nėra nustatyta, kad jis asmeniškai įgijo, gabeno, platino, realizavo psichotropines medžiagas, nėra nustatyta, kad jis asmeniškai bendravo su A. J., J. K. N., M. G., K. I. H. apie disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, kad jis asmeniškai perdavė jiems ar kitiems asmenims psichotropines medžiagas, ar kad jis atliko bent kokį nors kitą veiksmą, kuris sudarytų kokį nors nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, objektyvųjį sudėties požymį. Byloje nustatyta, jog E. M. vairavo UAB „( - )” priklausantį automobilį BMW-7 ir juo paveždavo E. I. į pastarojo nurodytas vietas. Tačiau, gynėjas mano, kad toks E. M. veiksmas nėra nusikalstamas, jei jis nežinojo, kad E. I. susitikimuose bendrauja apie psichotropines medžiagas ar jas gabena. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad E. I. E. M. informavo apie tai, jog jis užsiima maisto papildų platinimu, todėl net jei ir matė maišelius su tabletėmis, tai E. M. negalėjo sukelti jokių įtarimų, kad tos tabletės yra ne maisto papildai, o psichotropinių medžiagų turinčios tabletės. Nesant įrodytam būtinajam bet kurios nusikaltimo sudėties požymiui – kaltei – E. I. veiksmai pasitelkiant E. M. kaip vairuotoją gali būti vertinami kaip veikimas per asmenį be kaltės (tarpinis vykdymas).

62Baudžiamoji atsakomybė yra individuali teisinės atsakomybės rūšis. Baudžiamosios atsakomybės vienintelis pagrindas – nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimas kaltininko veikoje. Bendrininkavimo atveju nusikaltimo sudėties požymių buvimas turi būti nustatomas kiekvieno kaltininko veikoje, su išimtimi, jog kiekvienas bendrininkas gali realizuoti ne visus, o dalį sudėties objektyviųjų požymių, žinodamas, kad kitus požymius realizuos kiti bendrininkai. Tačiau subjektyvieji požymiai (kaltė, pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia) turi būti neabejotinai nustatyti kiekvieno asmens atžvilgiu. Dėl nurodytų aplinkybių gynėjas daro išvadą, kad E. M. veiksmuose nėra nustatyti būtinieji nei objektyvieji, nei subjektyvieji disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir bendrininkavimo požymiai, todėl jis negali būti vertinamas kaip kitų asmenų, dariusių nusikalstamas veikas, bendrininkas (vykdytojas, padėjėjas, organizatorius ar kurstytojas) ir negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

63Apeliantas mano, jog teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas įvardindamas E. M. kaip bendrininką ir vykdytoją (BPK 328 straipsnio 1 punktas), todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

64Apibendrindamas nurodytas aplinkybes gynėjas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje esanti leistina įrodomoji medžiaga nepaneigia E. M. duotų parodymų ir neleidžia padaryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą (tęstinę veiką, susidedančią iš keturių etapų). Tuo tarpu aukščiau aptarti teismo padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai suvaržė įstatymo garantuojamas kaltinamojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas (BPK 328 straipsnio 1 punktas), teismo išvados dėl E. M. kaltės padarius nusikaltimą neatitinka bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

65Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo taikant turto konfiskavimą.

66Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis pagrindas taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą.

67BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog tai, ar konkretus turtas atitinka uždraustos veikos įrankio, priemonės ar rezultato apibrėžimą, visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles.

68Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų manytina, jog teismas automobilį BMW-7 vertino kaip nusikalstamos veikos priemonę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonės baudžiamojoje teisėje suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2007). Transporto priemonė laikoma panaudota nusikaltimui daryti, jeigu ji specialiai tam buvo pritaikyta arba tiesiogiai panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2007, 2K-636/2007). Teismų praktikoje tais atvejais, kai transporto priemonės nėra specialiai pritaikytos uždraustiems dalykams gabenti, slėpti, yra aiškinama, kad būtina atsižvelgti į gabento objekto kiekį ir dydį, pvz. pripažįstama, jog transporto priemonė buvo būtina nusikaltimui padaryti, jei ja buvo gabenta 600 litrų alkoholio mišinių, didelis kiekis metalo laužo, kurių be transporto priemonės nebūtų buvę įmanoma gabenti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-636/2007, 2K-124/2007).

69Gynėjo nuomone, automobilio BMW-7 panaudojimo aplinkybės akivaizdžiai neatitinka nurodytų kriterijų. Visų pirma nėra neabejotinai nustatyta, kad būtent šiuo automobiliu buvo gabenamos psichotropinės medžiagos, kuriomis galimai disponavo E. I.. Šioje byloje nebuvo nustatyta kurioje vietoje, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo įgytos tabletės bei amfetaminas. Nebuvo nustatyta kokiu būdu ir kokia transporto priemone šios medžiagos buvo atgabentos iki Stavanger miesto. Psichotropinės medžiagos iki J. K. N. gyvenamosios vietos galimai buvo gabentos ne automobiliu BMW-7, o A. J. naudotu automobiliu BMW, valst. Nr. ( - ), todėl šiame epizode nusikaltimo priemonė gali būti tik A. J. naudotas automobilis. Aplinkybės, kuriomis psichotropines medžiagas įgijo M. G., liko nenustatytos, nėra jokių įrodymų, kad su pas M. G. rastų medžiagų gabenimu buvo susiję E. I. bei E. M., juolab nėra duomenų, kad jos buvo gabentos automobiliu BMW-7. Amfetamino perdavimo A. J. epizode galimai A. J. paėmė maišelius iš automobilio BMW-7 bagažinės, tačiau negalima teigti, kad šiuo atveju automobilis buvo būtinoji nusikaltimo padarymo priemonė.

70Apeliantas taip pat nurodo, jog automobilyje nebuvo įrengtos slėptuvės psichotropinėms medžiagoms, nėra jokių duomenų, kad psichotropinės medžiagos buvo slėptos automobilio konstrukcijose ar pan., taigi, automobilis nebuvo specialiai pritaikytas nelegaliems objektams gabenti. Akivaizdu, jog tris celofaninius prekybos centro maišelius, kurių bendra masė nesiekė 9 kg, kurie galimai buvo perduoti A. J., buvo galima gabenti ir be automobilio, tiek pėsčiomis, tiek viešuoju transportu. Automobilio panaudojimas niekaip esmingai nepalengvino veikos atlikimo ir nebuvo būtinas tam, kad būtų buvę galima padaryti šią veiką. Automobilis BMW apskritai negali būti laikomas nei nusikaltimo padarymo priemone, nei įrankiu, nei rezultatu, todėl jis nepatenka į BK 72 straipsnio 2 dalyje pateiktą baigtinį objektų, kuriuos galima konfiskuoti baudžiamojoje byloje, sąrašą.

71Be to, apelianto nuomone, nėra ir BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų konfiskuoti turtą. Šioje normoje yra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet gali būti konfiskuojamas ne kaltininkui, o kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas. Automobilis BMW-7 priklausė ne E. M. ir E. I., kuris galimai ir buvo susijęs su psichotropinių medžiagų gabenimu, o juridiniam asmeniui UAB „( - )”. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-12-29 nutarime Nr. 43 konstatuota, jog kai transporto priemonė priklausė kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, ji konfiskuojama neatsižvelgiant į tai, ar perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad transporto priemonė gali būti panaudota darant kontrabandos nusikaltimą. Turėjimas ar galėjimas žinoti, kad perduotas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą pasireiškia neatsargumu (neapdairumu), todėl būtina nustatyti, ar turtą perdavęs asmuo turėjo pareigą ir realią galimybę žinoti, kad šis turtas galės būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Apeliantas pakartotinai nurodo, jog automobiliu disponavęs E. M. automobilio nebuvo perdavęs nei E. I., nei kokiems nors kitiems asmenims nusikaltimams daryti, o jei E. I. į automobilio bagažinę ir buvo įdėjęs kelis maišelius su psichotropine medžiaga, to nežinant E. M., tokios aplinkybės neatitinka minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo kriterijų.

72Remdamasis išdėstytais argumentais gynėjas daro išvadą, jog taikydamas turto konfiskavimą, teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), todėl ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta.

73Gynėjo nuomone, dėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), taip pat turi būti panaikinta nuosprendžio dalis dėl turto konfiskavimo.

74Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį, kuriuo E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – E. M. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Gynėjas taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria taikytas turto konfiskavimas UAB „( - )“ priklausančiam automobiliui BMW-7, valst. Nr. ( - ) bei panaikinti laikiną nuosavybės teisių į šį automobilį apribojimą.

75Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

76Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

77Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais bei patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumą įrodymų, kurių pakanka išvadai, kad E. M. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Apygardos teismas nuteistojo E. M. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas bei paskyrė nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį atitinkančią bausmę.

78Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

79Priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas, kuriais įrodymais tiki, pripažįsta tinkamais, pakankamais ir remiasi nustatydamas bylos aplinkybes ir kuriuos, kaip nepatikimus, atmeta. Skunde apeliantas dėsto savo nuomonę dėl bylos duomenų vertinimo, akcentuodamas vienų įrodymų nuoseklumą ir patikimumą (nuteistojo E. M. parodymų teisingumą) ir kitų – A. J., J. K. N. parodymų prieštaringumą ir nepatikimumą. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde liudytojų parodymus vertina vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone, akcentuodamas neturinčius didesnės reikšmės teismų išvadoms parodymų prieštaravimus, netikslumus, ir nesiedamas jų su kitais bylos duomenimis, sutampančiais su šių asmenų parodymais. Be to, apeliuodamas į BPK įstatymų pažeidimus, kurie esą pasireiškė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalyje nuostatų nesilaikymu, nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nuteistojo gynėjas taip pat iš esmės ginčija nuteistajam nepalankų įrodymų vertinimą, todėl tokie skundo argumentai laikytini iš esmės deklaratyviais. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima daryti išvados, kad faktinės bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK reikalavimus.

80Dėl psichotropinių medžiagų laikymo, gabenimo ir jų perdavimo tolimesniam platinimui A. J., J. K. N. ir M. G.

81Nuteistasis E. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jo kelionės į Norvegiją tikslas buvo nusipirkti katerį. E. M. taip pat nurodė, jog susitikę su A. J. pastarajam atidavė alų ir cigaretes. Susitikimo su J. K. N. metu E. I. su juo (J. K. N.) tik pakalbėjo. E. M. suprato, kad juos sieja papildai sportui. Prie jo (E. M.) niekas nieko neperdavė. M. G. nepažįsta. Nematė arba neatsimena, kad E. I. buvo susitikęs su M. G..

82Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik kaltinamųjų parodymais, bet ir kitais Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų A. J., J. K. N., K. M. H. N., T. S., M. G., K. I. H. parodymus, telekomunikacijų bei telefoninių išklotinių analizės duomenis (t. 4, b. l. 97-100, t. 5, b. l. 125-190, t. 6, b. l. 1-23), padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad E. M. perdavė psichotropines medžiagas A. J., J. K. N. ir M. G. bei laikė ir gabeno jas. Šie duomenys pagrįstai pripažinti patikimais nuteistojo E. M. kaltę patvirtinančiais įrodymais, jie paneigia E. M. versiją, kad jis į Norvegiją važiavo tikslu įsigyti katerį ir tai, kad jis nežinojo, jog E. I. susitikimai buvo susiję su psichotropinių medžiagų platinimu.

83Šioje byloje svarbūs nuosprendyje aptarti liudytojų A. J. ir J. K. N. parodymai, iš kurių matyti, kad pastarieji nurodė visas reikšmingas bylai aplinkybes apie A. M. vaidmenį psichotropinių medžiagų perdavime.

84Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. J., J. K. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi nei BPK normos, nei teismų praktika nenumato tokio įrodymų ištyrimo kaip ,,parodymų patvirtinimas”. Gynėjo nuomone tai, kad asmuo nurodo, jog jis patvirtina tyrimo metu duotus parodymus, bet jokių parodymų teisiamajame posėdyje neduoda, negali būti laikoma tiesioginiu įrodymų ištyrimu ir tai nėra pagrindas pagarsinti tokio asmens anksčiau duotus parodymus BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, jei toks asmuo nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tokiu atveju parodymus galima garsinti tik BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, tačiau šia tvarka pagarsinti parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios ir tokiais parodymais lemiama apimtimi negalima grįsti nei teismo vidinio įsitikinimo, nei teismo daromų išvadų dėl asmens kaltės. Be to, gynėjas teigia, jog teisiamajame posėdyje liudytojams atsisakius atsakyti į klausimus, buvo iš esmės suvaržytos gynybos teisės užduoti klausimus svarbiam kaltinimo liudytojui. Šie esminiai gynybos teisių suvaržymai nebuvo kompensuoti jokiomis kitomis priemonėmis, kaip kad to reikalauja EŽTT praktika.

85Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.

86Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas gali remtis teisiamajame posėdyje apklaustų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, ekspertų ir specialistų išvadomis bei paaiškinimais, teisme ištirtais daiktiniais įrodymais ir dokumentais. Teismas taip pat gali nuosprendyje remtis įtariamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, kuriuos šie asmenys ikiteisminio tyrimo metu davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, jeigu jie buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Jau vien tokių parodymų perskaitymas teisiamajame posėdyje laikytinas ištyrimu BPK 242 straipsnio prasme. Šiuo atveju apygardos teisme buvo apklausti asmenys, kurie ikiteisminio tyrimo, vykusio užsienio valstybės teritorijoje, metu buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Apklausos, vykusios apygardos teisme metu, šie asmenys atsisakė duoti parodymus. Atsižvelgiant į šių asmenų procesinį statusą, toks atsisakymas nelaikytinas E. M. teisės į gynybą suvaržymu, kadangi šiuo atveju apklausti asmenys naudojosi ir jiems priklausančia analogiška teise. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis, pagarsino atsisakiusių duoti parodymus asmenų parodymus, duotus ankstesnėje proceso stadijoje. Apklausiamieji patvirtino savo anksčiau duotų parodymų teisingumą, prašė jais vadovautis priimant teismo nuosprendį, tačiau, realizuodami savo teisę į gynybą, į kitus klausimus atsakyti atsisakė. Tokia apklausos eiga, atsižvelgiant į apklausiamųjų procesinę padėtį, priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, laikytina tinkamu parodymų ištyrimu. Kaip teisingai nurodoma gynėjo apeliaciniame skunde, nei teismų praktikoje, nei BPK tiesiogiai nėra nurodyta, kad anksčiau duotų parodymų teisingumo patvirtinimas laikytinas ištyrimu. Kita vertus, nei teismų praktikoje, nei teisės aktuose nėra pateikto išsamaus sąrašo veiksmų, kuriais turi būti ištiriami asmenų parodymai. BPK 242 straipsnyje nurodyta, kad teismas, siekdamas ištirti asmens parodymus, turi apklausti tokį asmenį tiesiogiai teismo posėdyje. Šiuo atveju tas ir buvo padaryta – tiek A. J., tiek J. K. N. buvo apklausiami tiesiogiai, žodinio proceso tvarka ir jie, naudodami savo procesinėmis teisėmis, pasirinko apklausos būdą – anksčiau byloje duotų parodymų, kurie buvo pagarsinti žodžiu, teisingumo patvirtinimą.

87EŽTT jurisprudencijoje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją (peticijos Nr. 9154/10); kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-295-507/2016). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą.

88Taigi teisės į gynybą užtikrinimas šiuo atveju apima kelis aspektus: pirma, valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmuo, kurio atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, turėtų realią galimybę tiesiogiai išgirsti kaltinimo liudytojo parodymus ir užduoti jam klausimus, taip pat pateikti savą tokių parodymų vertinimą. Antra, tais atvejais, kai pirmoji teisė – užduoti klausimus tiesiogiai – yra apribota, būtina užtikrinti, kad būtų pakankamai garantijų, leidžiančių kompensuoti dėl to atsiradusius nepatogumus.

89Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad nuteistasis turėtų galimybę tiesiogiai apklausti asmenį, kurio parodymais remtasi priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Apygardos teisme konferencijos būdu apklausti liudytojai, kurie apie A. M. veiksmus parodymus davė užsienio valstybėje vykusio ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad A. J. bei J. K. N. (kaip ir M. G.) pasinaudojo savo nenuginčijama teise atsisakyti duoti parodymus apie savo padarytus neteisėtus veiksmus negali būti laikoma aplinkybe, priklausanti nuo valstybės institucijų valios ir lemianti teisės į gynybą pažeidimą.

90Kaip teisingai nurodoma gynėjo apeliaciniame skunde, tokiu atveju turi egzistuoti procesinės garantijos, kompensuojančios susiklosčiusios situacijos sukeltus nepatogumus šioje byloje teisiamam ir teise į gynybą besinaudojančiam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje tai buvo padaryta. Iš gynėjo apeliacinio skundo argumentų galima manyti, kad, apelianto nuomone, teismas apskritai negalėjo remtis tokių asmenų parodymais, nes jie nebuvo prisaikdinti sakyti tiesą byloje ir nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tokia apelianto pozicija yra nepagrįsta. Nei teismų praktikoje, nei BPK nėra įtvirtinto draudimo teismo nuosprendį grįsti įtariamojo (kaltinamojo) arba liudytojo, kuris parodymus duoda apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką, parodymais. Šios galimybės neeliminuoja apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad tokie asmenys nėra prisaikdinami duoti teisingus parodymus ir nėra įspėjami dėl melagingų parodymų davimo. Savo išvadas teismas turi grįsti remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, atsižvelgdamas atskirai ir į kiekvieno atskiro įrodymo gavimo aplinkybes, patikimumą, įrodomąją reikšmę. Analizuodamas asmenų parodymus kaip įrodymus teismas privalo atsižvelgti į tų asmenų sąsajas su proceso dalyviais, jų galimus interesus. Tai yra reikšminga formuojantis vidiniam teismo įsitikinimui dėl byloje darytinų išvadų. Kaip minėta, šioje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis privalomų įrodymų vertinimui reikalavimų, analizavo visus įrodymus, nurodė argumentus, kodėl daromas išvadas grindžia vienais įrodymais ir kaip vertina kitus įrodymus. Skundžiamo teismo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad teismas, vertindamas A. J., J. K. N., M. G. parodymus, atsižvelgė į jų turėtą procesinį statusą ir į tai, kad jie nebuvo saistomi priesaika duoti teisingus parodymus. Todėl jų parodymais buvo remtasi tiek, kiek jie patvirtinami kitais objektyviais bylos duomenimis. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvavimas atitinka BPK nustatytas taisykles.

91Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvavusio arba atsisakiusio atsakyti į tam tikrus klausimus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Horncastle and Others v. the United Kingdom, no. 4184/10, judgment of 16 December 2014). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. J. parodymai yra svarbus A. M. kaltinantis įrodymas, ir tai, kad negalėjo užduoti jam klausimų, sukėlė gynybai sunkumų. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo baudžiamojo proceso teisingumą, sprendžia, kad gynybos teisės nebuvo pažeistos iš esmės, nes pakako procesinių priemonių nurodytų liudytojų parodymų patikimumui patikrinti. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumas buvo patikrintas teisiamajame posėdyje, kuriame dalyvavo ir nuteistasis. Šio teismo posėdžio metu A. J. (taip pat ir J. K. N. ir M. G.) patvirtinto, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo teisingi ir išreiškė valią, kad šiais parodymais būtų vadovaujamasi priimant nuosprendį. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso, kuriame duoti minėtų liudytojų parodymai, teisingumas nėra nuginčytas. Nors nagrinėjamos baudžiamosios bylos proceso metu nepavyko užtikrinti gynybos galimybės užduoti klausimus A. J. (taip pat ir M. G.), šių asmenų tapatybė yra žinoma, taigi gynyba turėjo galimybę ginčyti jo paties ir jo parodymų patikimumą bei pateikti savąją įvykių versiją ir ją patvirtinančius įrodymus. Bylos duomenimis nustatyta, kad teisminio proceso metu gynyba šia galimybe pasinaudojo: pateikė argumentus dėl E. M. vaidmens jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme; nurodė, jog E. M. nedalyvavo E. I. pokalbiuose su sutiktais asmenimis; tvirtino, jog E. M. į Norvegijos Karalystę vyko nusipirkti katerį ir kt. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas gynybos argumentus ir pripažindamas A. J. parodymus patikimais, pagrįstai nusprendė, kad šiuos parodymus patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai. Šiuo aspektu pirmiausia yra reikšmingi rašytiniai įrodymai bei asmenų parodymai, patvirtinantys objektyvias aplinkybes, susijusias su A. M. disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokios palankios aplinkybės gynybai galėtų būti nustatytos, jei A. J. būtų sutikęs atsakyti į gynybos klausimus.

92Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog A. J. ir J. K. N. parodymai, duoti Norvegijos Karalystės pareigūnams, buvo nuoseklūs ir sutapo tarpusavyje. A. J. pareigūnams buvo nurodęs, kad jis su E. I. susipažino gyvendamas Norvegijoje. Pastarasis į Stavangerį atvažiuodavo kartą per mėnesį. Paskutinio apsilankymo metu E. I. jam davė telefoną su lietuvišku numeriu ir savo telefono numerį, kuris sąraše pavadintas LT. 2014 m. kovo 1 d. į A. J. turėtą telefoną su lietuvišku numeriu iš lietuviško numerio LT paskambino E. I. ir paprašė susitikti. Tos pačios dienos susitikimo metu, į kurį E. I. atvyko kartu su E. M., E. I. paprašė suderinti susitikimą su J. K. N.. A. J. susiskambinus su J. K. N. ir suderinus susitikimą prie viešbučio, kuriame turėjo apsistoti E. I. su E. M., tą pačią dieną jie dviem automobiliais važiavo link viešbučio. A. J. važiavo su E. I., o E. M. savo automobiliu važiavo iš paskos. Važiuojant E. I. pasakė, kad viešbutyje kambarį rezervavo A. J. vardu. Užsiregistravus viešbutyje, A. J. išvažiavo į dirbtuves, tačiau tą pačią dieną jam paskambino E. I. ir paprašė susitikti prie dirbtuvių. Pastarajam atvažiavus prie dirbtuvių, E. I. iš E. M. automobilio išėmė 3 maišus ir paliko dirbtuvėse. A. J. matė, kad maišuose buvo baltos konsistencijos medžiaga, be to, automobilyje buvo dar maždaug 8 panašūs maišai. A. J. matė, kaip E. I. ir jo draugas likusius maišus iš E. M. automobilio perdėjo į jo (A. J.) automobilį. Po to E. I. paprašė A. J. paskambinti J. K. N. ir pasakyti, kad jie atvažiuos pas jį (J. K. N.) į namus. Po kiek laiko J. K. N. perskambino A. J. ir pasakė, kad bus namuose. Suderinus susitikimą, E. M. su E. I. pasiskolino A. J. automobilį, o jiems grįžus iš susitikimo su J. K. N., automobilyje maišų nebuvo. E. I. ir E. M. jį parvežė į namus. A. J. paklausus, kas yra maišuose, paliktuose dirbtuvėse, E. I. atsakė, kad amfetaminas. Kitą dieną, t. y. 2014-03-02., jam (A. J.) paskambino E. I. ir jie (E. I. ir E. M.) dviem automobiliais atvažiavo prie dirbtuvių. E. I. pasiėmė paliktus tris maišus ir padėjo į vieną iš automobilių. Po to jie (E. M. ir E. I.) išvažiavo abiem automobiliais, nes turėjo kažkokių reikalų, tačiau netrukus sugrįžo ir paliko paimtus maišus A. J. dirbtuvėse, kuriuos žadėjo pasiimti vėliau. Apie 16 val. A. J. gavo pranešimą „susidėk tuos, tuoj būsiu“. A. J. iš sandėlio paėmė maišus ir sudėjo į automobilį, tačiau netrukus buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

93J. K. N. davė iš esmės atitinkančius A. J. nurodytoms aplinkybėms parodymus. J. K. N. ikiteisminio tyrimo pareigūnams parodė, jog kaltinime nurodytu laiku jam paskambino A. J. ir pranešė, kad su juo (J. K. N.) nori susitikti. Tą pačią dieną prie viešbučio jis susitiko su E. I., kuris buvo su E. M.. Jie aptarė tablečių perdavimo vietą ir laiką. Pokalbio metu E. M. buvo šalia. Nurodytu laiku pas jį atvažiavo E. M. ir A. I., jie išlipę iš automobilio iš bagažinės krovė maišus su tabletėmis į rankinę. Po to pas jį į namus atėjo E. I. ir atnešė tą rankinę. Taip pat J. K. N. patvirtino, kad E. I. su E. M. būdami Norvegijoje naudojosi dviem automobiliais – nauju BMW, su juo atvažiavo į susitikimą prie viešbučio, bei senu BMW, kuriuo jie (E. M. ir E. I.) atvažiavo pas jį į namus ir atvežė psichotropines medžiagas.

94Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojo A. J. parodymus apie tai, kad E. I. ir E. M. dviem automobiliais buvo atvažiavę prie A. J. dirbtuvių ir, kad iš automobilio į sandėlį įnešė 3 maišus ir ten paliko, patvirtino policijos pareigūnas T. S., kuris matė šalia dirbtuvių senesnės laidos BMW su norvegiškais numeriais ir kitą naujesnės laidos BMW automobilį su lietuviškais numeriais, kurių raidės buvo GGA, bei prie automobilių stovinčius tris asmenis, iš kurių vienas turėjo tris mėlynos spalvos maišelius ir kuriuos jis nunešė į sandėlį. Anot pareigūno, nebuvo abejonių, kad jie veikia kartu.

95Pažymėtina, kad A. J. ir J. K. N. nurodytas aplinkybes patvirtina kiti rašytiniai byloje surinkti įrodymai: raštas dėl telekomunikacijų duomenų, kuriame nurodoma, kad A. J. sulaikymo metu buvo paimtas mobilusis telefonas, kurio numeris 37067612356, jo kontaktuose išsaugotas tik vienas numeris „LT“ – 37060695116 ir visi kontaktai buvo tik su šiuo numeriu (t. 4, b. l. 97-100); telefoninių pokalbių išklotinių analizėje patvirtina, kad E. I. susisiekus su A. J., pastarasis iš karto skambino J. K. N., po to Rica Forum viešbutyje vyko E. I. ir J. K. N. susitikimas. Be to, 16.01 val. automobiliu ( - ) pervažiavus kelių pervažos stotį E. I. A. J. išsiuntė SMS žinutę: „Susidek tos tuoj busiu“, o 16.12 val. E. I. telefonas jau buvo išjungtas (t. 5, b. l. 124-190, t. 6, b. l. 1-23).

96Iš aptartų liudytojų parodymų seka, jog E. M. dalyvavo visuose susitikimuose, buvo šalia, girdėjo pokalbius, matė ir suvokė, kad į automobilius sudedamos ir iškraunamos psichortopinės medžiagos. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku psichotropinės medžiagos, kurios buvo rastos pas J. K. N. namuose sandėliuke kratos metu, buvo atgabentos E. I. ir E. M. kartu. Taip pat nustatyta, kad labai didelį kiekį amfetamino prie A. J. dirbtuvių, E. M. automobiliu taip pat atgabeno E. M. su E. I. kartu. Iš atlikto laboratorinio tyrimo matyti, kad poėmio metu lengvajame automobilyje BMW, valst. Nr. ( - ), paimta 8,5784 kg medžiagos, kurios sudėtyje yra 3,3926 kg amfetamino; poėmio metu adresu ( - ) paimta: 38760 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 38760 mg psichotropinės medžiagos alprazolamo bei 26341 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 263410 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo (t. 5, b. l. 103-112, 114-121). Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog E. M. kartu su E. I. perdavė tolimesniam platinimui labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų J. K. N. bei labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino laikė, atgabeno ir perdavė A. J. tolimesniam platinimui.

97Nuteistojo gynėjas, apeliuodamas į A. J. parodymų nenuoseklumą, teigia, jog pastarasis pirmų apklausų metu E. M. veiksmų neindividualizavo, ir tik paskutinės apklausos metu A. J. apibūdino E. M. vaidmenį nurodydamas, kad jis (E. M.) būdavo su E. I., girdėjo pokalbių turinį ir kartu dalyvavo. Pažymėtina, jog tiek pirmos apklausos metu, tiek ir kitų apklausų metu, A. J. iš esmės nurodė tas pačias su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Tai, kad vėlesnių apklausų metu užduodant papildomus klausimus apie detales, susijusias su judėjimu ir vaidmenų pasidalijimu tarp E. I. ir E. M., A. J. atsakė į pareigūnų klausimus ir detaliau parodė apie jam žinomas aplinkybes, nėra pagrindas teigti, kad pastarojo parodymai yra nenuoseklūs. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog A. J. buvo suinteresuotas duoti nepalankius parodymus kitų asmenų atžvilgiu ir dėl kurių teismas turėtų abejoti jo parodymų teisingumu. Pažymėtina ir tai, jog ta aplinkybė, kad apklausų metu A. J. ne kartą buvo supažindintas su savo teisėmis, tuo pačiu ir su informacija, kad, skiriant bausmę bus atsižvelgiama į nuoširdų prisipažinimą pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso §59 2 dalį, nėra pagrindas teigti, kad A. J. parodymai nepatikimi.

98Atmetami kaip nepagrįsti ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl J. K. N. parodymų nenuoseklumo. Kaip ir A. J. atveju, J. K. N. vėlesnių apklausų metu atsakė į pareigūnų klausimus susijusius su vykstančiu tyrimu, todėl pastarojo išsamesnis parodymų apie jam žinomas aplinkybes davimas, negali būti siejamas su jo parodymų nenuoseklumu. Tai, kad K. J. N. teisiamojo posėdžio metu manė, kad A. M. neturėtų būti teisiamas dėl psichotropinių medžiagų, yra jo subjektyvinė nuomonė, kuri, įvertinus byloje esančių duomenų visetą, yra paneigta.

99Be to, nuteistasis E. M. skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir dėl psichotropinių medžiagų perdavimo M. G.. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, jog 2014-03-03 atlikus kratą M. G. namo rūsio sandėliuke buvo paimtas didelis kiekis 7 rūšių tablečių, kuriose buvo psichotropinių medžiagų alprazolamo, diazepamo, klonazepamo, tačiau nesutinka su teismo išvada, jog E. M. šias medžiagas perdavė M. G. bendrininkaudamas su E. I.. Gynėjo nuomone, teismo išvados dėl E. M. ir E. I. kaltės yra pagrįstos ne faktiniais duomenimis, o vien tik prielaidomis ir spėjimais, o teismo išvada dėl tablečių „tapatumo” prieštarauja tiek bylos faktinėms aplinkybėms, tiek ir elementariai logikai.

100Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinime nurodytas psichotropines medžiagas M. G. perdavė E. M. ir E. I..

101Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje E. M. kaltę visų pirmą grindė ta aplinkybe, kad M. G. sandėliuke ir J. K. N. namuose rastos tabletės yra tos pačios rūšies. Be to, teismas rėmėsi ta M. G. parodymu dalimi, kuria jis patvirtino, jog kaltinime nurodytu laiku jis buvo susitikęs su dviem lietuviais, kurių vieno apibūdinimas atitinka E. M. apibūdinimą, o taip pat atitinka apibūdintą pastarojo vairuotą automobilį (BMW, 5 ar didesnės serijos, juodos spalvos, su lietuviškais valstybiniais numeriais), taip pat liudytojo K. I. H. parodymais, kad 2014-03-01 jis buvo susitikęs su E. M. ir E. I., kurie jam pasiūlė įsigyti didelį kiekį psichotropinės medžiagos, bei telekomunikacijų duomenimis, kurie patvirtina, jog tuo pačiu laikotarpiu numeris E. I. Norvegijoje naudotas telefono numeris palaikė kelis kontaktus su norvegiškais numeriais, vienas iš jų buvo registruotas K. I. H. vardu, o kitas – registruotas G. E. E. vardu, kurio naudotojas buvo taip pat K. I. H. (t. 4, b. l. 97-100). Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad rastas M. G. sandėliuke psichotropines medžiagas perdavė būtent E. M. kartu su E. I.. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl M. G. parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio patikimumo, būtina įvertinti ir pastarojo versiją dėl susitikimo su lietuviais aplinkybių. Iš pastarojo parodymų matyti, jog apklausų ikiteisminio tyrimo metu jis nuolat tvirtino, jog susitikimo su lietuviais tikslas buvo ne psichotropinių medžiagų perdavimas, o tam tikros pinigų sumos išieškojimas iš skolininkų. Tačiau išanalizavus E. M. ir E. I. parodymus matyti, kad pastarieji savo parodymuose apie jokius išieškojimus iš skolininkų niekada neužsiminė. Taigi apygardos teismas liudytojo M. G. versiją, kad su lietuviais jis susitiko dėl pinigų išieškojimo, pagrįstai vertino kritiškai. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo nurodyta aplinkybe, jog apie tai, kad E. M. ir E. I. platino psichotropines medžiagas, galima spręsti ir iš liudytojo K. I. H. parodymų. Liudytojas patvirtino, kad susitikimo su E. M. ir E. I. metu siūlė įsigyti didelį kiekį amfetamino, taip pat parodė, jog po to, kai jis internetu pradėjo bendrauti su ,,( - )” (E. I.), jam buvo pasiūlyti dideli kiekiai įvairių psichotropinių medžiagų. Iš to seka, kad E. I. kartu su E. M. galėjo perduoti įvairių rūšių psichotropines medžiagas, tame tarpe ir tas, kurių neperdavė J. K. N. ar A. J.. Taigi, liudytojo K. I. H. parodymai pavirtina, kad E. M. ir E. I. Norvegijoje platino psichotropines medžiagas. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojas K. I. H. kaltinime nurodytu laiku vartojo amfetaminą, todėl jo suvokimo galimybės buvo ribotos, nėra pagrindas abejoti jo parodymu patikimumu. Juo labiau, kad iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas K. I. H. teisiamojo posėdžio metu apklaustas praėjus beveik pusantrų metų nuo įvykio, todėl praėjus tokiam laiko tarpui liudytojas gali neatsiminti visų įvykio aplinkybių bei sąžiningai klysti apibūdindamas su juo bendravusių asmenų išvaizdą. Pažymėtina, kad liudytojo K. I. H. parodymai nėra lemiami E. M. kaltei nustatyti, tačiau kitų įrodymų visumoje, jie nuosekliai papildo jau byloje esančius įrodymus bei susieja juos tarpusavyje. Pažymėtina ir tai, jog ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta psichotropinių medžiagų perdavimo M. G. vieta, nuteistojo veikos teisiniam vertinimui reikšmės neturi. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir aptarti šioje nutartyje, o taip pat įvertinus tai, kad M. G. davė nenuoseklius, kitiems faktiniams bylos duomenims prieštaraujančius parodymus apie tai, koks buvo susitikimo su dviem lietuviais tikslas, taip pat K. I. H. parodymus apie E. M. ir E. I. siūlymą įsigyti įvairias psichotropines medžiagas, patvirtina, jog psichotropinės medžiagos surastos M. G. namo sandėliuke perdavė būtent E. M. ir E. I..

102Dėl bendrininkavimo

103Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad E. M. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas bendrininkų susitarimas su kitais asmenimis platinti psichotropines medžiagas Norvegijoje. Apie tokias aplinkybes parodymų nedavė nei E. M., nei E. I., nei kiti liudytojai, kitais įrodymais šios aplinkybės taip pat nebuvo nustatytos. Be to, skunde nurodoma, jog nėra nustatyta, kad E. M. bendravo dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis su A. J., J. K. N., M. G., K. I. H. ar, kad atliko kokį nors veiksmą atitinkantį BK 260 straipsnio sudėties objektyvųjį požymį. Pasak apelianto, E. M. nežinojo, kad E. I. susitikimuose bendrauja dėl psichotropinių medžiagų ar jas gabena, todėl jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, koks buvo inkriminuotas E. I.. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

104Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje aptartais įrodymais nustatyta, kad tiek E. I., tiek A. M. atvykę į Norvegiją maskavo savo veiksmus – užsisakė viešbutį ne savo vardu, naudojosi tik vienu telefono numeriu – tiesiogiai su J. K. N. nebendravo ir veikė per tarpininką A. J.. Be to, E. M. į visus susitikimus vyko kartu su E. I., buvo šalia, stebėjo aplinką ir matė, kaip iš jo automobilio buvo paimti maišai su psichotropinėmis medžiagomis ir sudėti į A. J. automobilį, vėliau iškrauti ir palikti A. J. dirbtuvėse. Psichotropinių medžiagų pervežimui E. M. ir E. I. naudojosi A. J. automobiliu ir taip siekė atkreipti kuo mažesnį dėmesį, nes automobilis su lietuviškais numeriais krenta į akis. Bendrininkų veiksmų suderinimo pobūdis rodo, kad tarp nuteistojo ir E. I. buvo susitarimas Norvegijos Karalystėje platinti psichotropines medžiagas, t. y. nuteistasis E. M. neabejotinai suvokė, kad veikia bendrininkų grupe. Nusikalstamos veikos bendrininkai, turėdami vieningą tyčią, realizavo bendrai daromų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstama veika – disponavimas labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei neteisėtas perdavimas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų padaryta bendrininkų grupe, yra teisinga. Pažymėtina, jog esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009), todėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad E. M. pats asmeniškai kitiems asmenims psichotropinių medžiagų neperdavė, t. y. neatliko visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia. Šiame kontekste atmetamas ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog nėra paneigta versija, kad E. M. į Norvegiją vyko norėdamas įsigyti katerį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytoms aplinkybėms, jog bylos duomenimis nustatyta, kad tik nuvykus į Norvegiją jokių susitikimų dėl katerio nebuvo, E. M. su jokiais žmonėmis tuo klausimu nebendravo, priešingai, visą laiką buvo kartu su E. I.. Įvertinus tai, kad E. M. bendrovę slėgė finansiniai sunkumai, nelogiška, jog bendrovės vadovas, iš anksto nepasidomėjęs vandens transporto priemonių rinka, būtų vykęs į tolimą kelionę. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad psichotropines medžiagas platinantis asmuo (E. I.), paėmė į kelionę visiškai su tuo nesusijusį asmenį, kuris esant tam tikroms aplinkybėms galėtų duoti parodymus, taip pat yra nelogiška ir neįtikinama.

105Taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, bylos duomenimis nenustatyta, kur, iš ko bei kokiomis aplinkybėmis E. M. su asmeniu, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, įgijo psichotropines medžiagas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę. Tokia praktika dėl kiekvieno alternatyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio atskiro įrodinėjimo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, šios praktikos nuosekliai laikomasi ir toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-268/2009, Nr. 2K-488/2009, 2K-493/2009, 2K-311/2012). BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Kaltės negalima pagrįsti vien loginiu manymu, kad jei asmuo gabeno ir perdavė psichotropines medžiagas, tai jas turėjo iš kažko įsigyti. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs E. M. kaltu ir nuteisdamas jį už neteisėtą įgijimą psichotropinių medžiagų, turėjo nustatyti šios nusikalstamos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tačiau tai padaryta nebuvo. Dėl šių aplinkybių apygardos teismo nuosprendis keistinas iš jo aprašomosios dalies šalinant aplinkybę, kad E. M. su asmeniu, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, iki 2014 m. vasario 28 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, iš tyrimo nenustatytų asmenų Norvegijos Karalystėje, turėdami tikslą parduoti ir tuo būdu platinti, įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 3,3926 kg amfetamino, 73194 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 73194 mg psichotropinės medžiagos – alprazolamo, bei 58185 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 581850 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 6720 vnt. tablečių „Relanium 5 mg“, kurių sudėtyje yra 33600 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 630 vnt. tablečių „Clonazepamum TZF 2 mg“, kurių sudėtyje yra 1260 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 14350 vnt. tablečių „Rivotril 2 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 28700 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 4300 vnt. tablečių „Valium 10 mg Abbott Healthcare“, kurių sudėtyje yra 43000 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 20809 vnt. tablečių „Valium 10 mg (M. D. Pharmaceuticals (Pakistan)“, kurių sudėtyje yra 208090 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo. Kartu pažymėtina, kad nors ir nenustatyta, jog šias medžiagas įsigijo E. M., tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

106Sumažinus nuteistojo E. M. kaltinimo apimtį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien tik kaltinimo apimties sumažinimas teismo neįpareigoja švelninti už tą veiką paskirtą bausmę, jei tai nesudaro pagrindo iš esmės kitaip įvertinti padarytos veikos pavojingumą ar kitas bausmės skyrimui reikšmingas BK numatytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328-511/2016). Šiuo atveju bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės iš esmės nepasikeitė. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas E. M. nuteisė už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką pagal keturis šios veikos požymius: labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą, jų gabenimą, laikymą ir perdavimą. Šie požymiai yra alternatyvūs ir nepriklausomai nuo šių požymių skaičiaus, už šią veiką gali būti skiriama viena ir ta pati sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Apeliacinės instancijos teismas pašalino vieną iš alternatyvių šios veikos požymių – labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad dėl to reikšmingai pasikeitė veikos pavojingumas – kaltinime liko labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino gabenimas ir laikymas, ir požymis, kuris iš esmės labiausiai apsprendžia šios veikos pavojingumą – psichotropinių medžiagų perdavimas.

107Dėl BK 72 straipsnio taikymo

108Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su E. M. taikyta baudžiamojo poveikio priemone. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymui.

109Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas konfiskavo UAB ,,( - )” priklausantį automobilį BMW-7, valst. Nr. ( - ) BK 72 straipsnio 2, 4 dalių pagrindu. BK 72 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad konfiskuojamu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Gynėjo teigimu, minėtas automobilis nepripažintinas konfiskuotinu turtu, kadangi automobilis nebuvo specialiai įrengtas psichotropinėms medžiagoms gabenti. Be to, pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje nėra neabejotinai nustatyta, kad būtent šiuo automobiliu buvo gabenamos psichotropinės medžiagos. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais minėtų apeliacinio skundo argumentų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės. Nežiūrint to, turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011). Byloje esančių duomenų pagrindu patikimai nustatyta, kad E. M. aptariamu automobiliu gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Akivaizdu, kad automobilis palengvino nuteistajam daryti nusikalstamą veiką ir be transporto priemonės jis objektyviai nebūtų galėjęs atlikti jam inkriminuotų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino minėtą automobilį konfiskuotinu turtu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje įrodyta E. M. kaltė gabenant psichotropines medžiagas, įrodyta, kad jis psichotropines medžiagas gabeno UAB ,,( - )“ priklausančiu automobiliu BMW-7, valst. Nr. ( - ) atsižvelgiant į tai, kad UAB ,,( - )“ direktorius yra pats E. M., taip pat atsižvelgiant į tai, kad slėptuvės įrengimas nėra būtinas požymis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą automobilį pripažino nusikalstamos veikos priemone ir taikė šio turto konfiskavimą BK 72 straipsnio 2, 4 dalių pagrindu.

110Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

111nuteistojo E. M. gynėjo advokato Lino Belevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

112Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti.

113Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodyta pripažintą aplinkybę, kad E. M. su asmeniu, dėl kurio tęsiamas baudžiamasis persekiojimas Norvegijos Karalystėje, iki 2014 m. vasario 28 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, iš tyrimo nenustatytų asmenų Norvegijos Karalystėje, turėdami tikslą parduoti ir tuo būdu platinti, įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 3,3926 kg amfetamino, 73194 vnt. tablečių „Ksalol 1 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 73194 mg psichotropinės medžiagos – alprazolamo, bei 58185 vnt. tablečių „Bensedin 10 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 581850 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 6720 vnt. tablečių „Relanium 5 mg“, kurių sudėtyje yra 33600 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 630 vnt. tablečių „Clonazepamum TZF 2 mg“, kurių sudėtyje yra 1260 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 14350 vnt. tablečių „Rivotril 2 mg Galenika“, kurių sudėtyje yra 28700 mg psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 4300 vnt. tablečių „Valium 10 mg Abbott Healthcare“, kurių sudėtyje yra 43000 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo, 20809 vnt. tablečių „Valium 10 mg (M. D. Pharmaceuticals (Pakistan)“, kurių sudėtyje yra 208090 mg psichotropinės medžiagos – diazepamo.

114Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, konfiskuotas UAB „( - )“... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. E. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe neteisėtai disponavo... 5. 2014 m. žiemą, tiksli data ir vieta tyrimo metu nenustatytos, E. M. ir asmuo,... 6. Tuo būdu organizavęs nusikalstamą veiką ir pasiekęs susitarimą, jis –... 7. Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 1 d. vakare, prie ( - ),... 8. Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 28 d. – kovo 2 d.,... 9. Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 2 d. E. M. ir asmuo, dėl... 10. Nuteistojo E. M. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos apygardos... 11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas... 12. Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato... 13. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad Lietuvos Respublikos... 14. Nekaltumo prezumpcija reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas... 15. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto... 16. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris... 17. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo... 18. Teismų praktikoje nurodoma, jog kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties... 19. Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos... 20. Grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį asmens, kuris nebuvo apklaustas teisme... 21. Gynėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas A. J., J.... 22. Be to, gynėjo nuomone, teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai leidžia... 23. Gynėjas teigia, jog nuosprendyje visi E. M. ir E. I. inkriminuojami veiksmai... 24. Dėl nusikalstamos veikos parengimo ir psichotropiniu medžiagų įgijimo.... 25. Pirmajame epizode nurodyta, jog E. M. kartu su E. I. atliko šiuos konkrečius... 26. Apeliantas mano, jog iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nė viena iš... 27. Gynėjo nuomone, dėl nurodytų priežasčių turi būti pripažinta, jog... 28. Dėl psichotropinių medžiagų platinimo J. K. N..... 29. Gynėjas teigia, jog antrajame epizode nurodyta, kad 2014-03-01 E. M. ir E. I.,... 30. Apeliaciniame skunde gynėjas neginčija fakto, jog Norvegijos Karalystės... 31. Pagrindiniai įrodymai, kuriais teismas grindė išvadas dėl E. M. kaltės... 32. Gynėjas taip pat nurodo, jog 2015-08-18 teismo posėdžio metu J. K. N. davė... 33. Be to, gynėjas nurodo, jog pats E. M. visą laiką nuosekliai teigė, jog... 34. Gynėjo nuomone, teisme duoti J. K. N. parodymai atitinka kitus teisme... 35. Be to, gynėjas nurodo, jog teismas rėmėsi A. J. ikiteisminio tyrimo metu... 36. Gynėjas taip pat nurodo, jog galimybė užduoti klausimus A. J., kurio... 37. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. J. nebuvo įprastas ir... 38. Gynėjas pažymi ir tai, jog J. K. N. ir A. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo... 39. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas išvadas grindė ir duomenimis, gautais... 40. Gynėjas mano, jog apibendrinant anksčiau aptartus įrodymų šaltinius galima... 41. Apelianto nuomone, dėl nurodytų priežasčių teismo išvados ikiteisminio... 42. Dėl psichotropiniu medžiagų realizavimo M. G..... 43. Teismas konstatavo, kad 2014 m. vasario 28 d. – kovo 2 d., nenustatytu metu,... 44. Gynėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, jog Norvegijos Karalystės... 45. Gynėjo nuomone, teismo išvados dėl E. M. ir E. I. kaltės yra pagrįstos ne... 46. Gynėjas teigia, jog iš byloje esančių įrodymų šaltinių matyti, kad... 47. Apeliantas teigia, jog teismo išvados dėl E. M. ir E. I. kaltės pagrįstos... 48. Dėl psichotropinių medžiagų laikymo, gabenimo ir perdavimo A. J..... 49. Teismas konstatavo, jog 2014-03-02 E. M. ir E. I. 3,3926 kg amfetamino... 50. Nuteistojo gynėjas neginčija nustatytos aplinkybės, jog 2014-03-02 po 16... 51. Gynėjas nurodo, jog teismo išvados dėl E. M. kaltės grindžiamos dviem... 52. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teisme A. J. jokių parodymų nedavė, į... 53. Nuteistojo gynėjas pažymi ir tai, jog A. J. parodymai ikiteisminio tyrimo... 54. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas rėmėsi liudytojo T. S. parodymais,... 55. Apelianto nuomone, dėl nurodytų priežasčių teismo išvados ikiteisminio... 56. Gynėjas taip pat nurodo, jog teismas savo išvadas visuose epizoduose grindė... 57. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nemotyvuotai kritiškai... 58. Gynėjas mano, jog aptartos teismo išvados ir sprendimas kritiškai vertinti... 59. Dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms... 60. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas konstatavo, kad E. M. nusikalstamą... 61. Apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad E. M. susitarę... 62. Baudžiamoji atsakomybė yra individuali teisinės atsakomybės rūšis.... 63. Apeliantas mano, jog teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas... 64. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes gynėjas konstatuoja, jog nagrinėjamoje... 65. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo taikant turto konfiskavimą.... 66. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje neegzistuoja nei faktinis, nei... 67. BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas BK... 68. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų manytina, jog teismas automobilį... 69. Gynėjo nuomone, automobilio BMW-7 panaudojimo aplinkybės akivaizdžiai... 70. Apeliantas taip pat nurodo, jog automobilyje nebuvo įrengtos slėptuvės... 71. Be to, apelianto nuomone, nėra ir BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų... 72. Remdamasis išdėstytais argumentais gynėjas daro išvadą, jog taikydamas... 73. Gynėjo nuomone, dėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, teismo... 74. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo... 75. Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo... 76. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 77. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais... 78. Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas... 79. Priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, pirmosios... 80. Dėl psichotropinių medžiagų laikymo, gabenimo ir jų perdavimo tolimesniam... 81. Nuteistasis E. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos... 82. Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai... 83. Šioje byloje svarbūs nuosprendyje aptarti liudytojų A. J. ir J. K. N.... 84. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos... 85. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.... 86. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti... 87. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse... 88. Taigi teisės į gynybą užtikrinimas šiuo atveju apima kelis aspektus:... 89. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių... 90. Kaip teisingai nurodoma gynėjo apeliaciniame skunde, tokiu atveju turi... 91. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvavusio arba atsisakiusio... 92. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog A. J. ir J. K. N. parodymai,... 93. J. K. N. davė iš esmės atitinkančius A. J. nurodytoms aplinkybėms... 94. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojo A. J. parodymus... 95. Pažymėtina, kad A. J. ir J. K. N. nurodytas aplinkybes patvirtina kiti... 96. Iš aptartų liudytojų parodymų seka, jog E. M. dalyvavo visuose... 97. Nuteistojo gynėjas, apeliuodamas į A. J. parodymų nenuoseklumą, teigia, jog... 98. Atmetami kaip nepagrįsti ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai... 99. Be to, nuteistasis E. M. skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu... 100. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų,... 101. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje E. M. kaltę visų pirmą grindė... 102. Dėl bendrininkavimo... 103. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad E. M. nepadarė jam... 104. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje... 105. Taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei konstatuota skundžiamame... 106. Sumažinus nuteistojo E. M. kaltinimo apimtį, teisėjų kolegija konstatuoja,... 107. Dėl BK 72 straipsnio taikymo... 108. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su E. M. taikyta... 109. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas... 110. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 111. nuteistojo E. M. gynėjo advokato Lino Belevičiaus apeliacinį skundą... 112. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti.... 113. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodyta pripažintą... 114. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....