Byla 1A-359-149/2016
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-07 nuosprendžio, kuriuo M. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) gim. 1987-02-14 Plungėje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, aukštesniojo išsilavinimo, gyv. Vilniuje, R. J. g. 3-23, neteistas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1-4 dalimis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiuoju L. B

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės, teisėjų Vladislavo Lenčiko, Virginijos Liudvinavičienės, sekretoriaujant Teresai Darulienei, dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir išteisintojo gynėjai advokatei Virginijai Balčiūnienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-07 nuosprendžio, kuriuo M. A. (a.k. ( - ) gim. 1987-02-14 Plungėje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, aukštesniojo išsilavinimo, gyv. Vilniuje, R. J. g. 3-23, neteistas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1-4 dalimis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiuoju L. B..

2Taip pat šiuo nuosprendžiu M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo P. R. turto įgijimo ir dėl nukentėjusiojo A. K. turto įgijimo), kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4Marius A. M. A. apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

5jis, tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą 2013-12-12, apie 15.00 – 16.00 val., Prienuose, Revuonos g. 86, prisistatydamas UAB „AutoRental“ vadybininku, į. k. 302606601, išrašydamas pinigų priėmimo kvitą MT Nr. 001, iš S. B. paėmė L. B. priklausančius 2000 Lt už užsakomą automobilių priekabą „WNP - Suski 750B“ su tentu, tačiau jis užsakytos automobilio priekabos nepristatė, padarydamas L. B. 2000 Lt (579,24 Eur) turtinę žalą.

6Be to, M. A. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą:

7jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas UAB „MamaMija“ direktoriumi, į. k. 302588612, internetiniame tinklalapyje melagingai paskelbė, kad parduoda automobilio priekabą „WNP - Suski 750B“, po ko, 2014-07-25 pagal šį pranešimą atsiliepusiam P. R. pažadėjo parduodamą priekabą pristatyti po dviejų savaičių, nurodė P. R. pervesti 3700 Lt į UAB „MamaMija“ priklausančią AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. ( - ), gavęs pinigus priekabos neperdavė ir pinigų negražino, padarydamas P. R. 3700 Lt (1071,60 Eur) turtinę žalą;

8Be to M. A. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą:

9jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas UAB „MamaMija“ direktoriumi, į. k. 302588612, internetiniame tinklalapyje melagingai paskelbė, kad parduoda automobilio priekabą su tentu, kurios vertė 3800 Lt, po ko, 2014 m. rugpjūčio pabaigoje, pagal šį pranešimą atsiliepusiam A. K. pažadėjo parduodamą priekabą pristatyti po dviejų savaičių, nurodė A. K. pervesti 1900 Lt užsatatą į UAB „MamaMija“ priklausančią AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. ( - ), gavęs pinigus dalimis 2014-09-01 ir 2014-09-02 išgrynino bankomatuose, esančiuose Vilniuje, Žirmūnų g. 64 ir Viršuliškių g. 42, priekabos neperdavė, padarydamas A. K. 1900 Lt (550,30 Eur) turtinę žalą.

10Pirmosios instancijos teismas išteisino M. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo P. R. turto įgijimo ir dėl nukentėjusiojo A. K. turto įgijimo), kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

11Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad abiejuose M. A. inkriminuojamų veikų epizoduose nustatytos iš esmės identiškos faktinės aplinkybės: M. A. internete patalpina skelbimus apie parduodamą priekabą, į jo skelbimus telefonu atsiliepia nukentėjusieji P. R. ir A. K., kurie (pirmuoju atveju – P. R. duktė, veikdama pastarojo vardu) perveda atitinkamas pinigų sumas į AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. ( - ), priklausančią UAB „MamaMija“, kurios direktoriumi tuo metu dirbo kaltinamasis M. A., tačiau nustatytu laiku priekabos užsakovams (pirkėjams) nepristatomos, kaltinamojo M. A. aiškinimu, dėl kliūčių, kurios kilo dėl priekabų gamintojo Lenkijoje, kaltės, po nevienkartinių telefoninių pokalbių nei priekabų, nei už jų įsigijimą pervestų pinigų nepavykus atgauti, nukentėjusieji P. R. ir A. K. kreipiasi į policiją, tuomet apie tai sužinojęs M. A. jiems grąžina už priekabas sumokėtus pinigus. Pasak kaltinimo, M. A. jau patalpindamas minėtus skelbimus į internetinį tinklalapį, turėjo tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą (nors kaltinime tiesiogiai nenurodoma, bet iš jo formuluočių darytina išvada, kad pinigus), ką ir padarė, į jo skelbimą atsiliepus nukentėjusiesiems ir pervedus į įmonės UAB „MamaMija“ sąskaitą atitinkamai 3 700 Lt (P. R. atveju) ir 1 900 Lt (A. K. atveju). Tačiau iš byloje ištirtų įrodymų visumos matyti, kad tokio kaltinamojo išankstinio ketinimo jie nepatvirtina. Abiejų inkriminuojamų veikų laikotarpiu kaltinamasis M. A. dirbo ne tik UAB „MamaMija“, bet ir UAB „Discount car“ (tai patvirtina teismui pateiktas VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius – t. 2, b. l. 92). Iš teismui pateiktų kitų dokumentų (platintojo sertifikato, PVM sąskaitų-faktūrų (t. 2, b. l. 100-117) matyti, kad įmonė „Discount car“ iš tiesų prekiavo priekabomis (tarp jų ir tokio tipo, kuris nurodytas M. A. pateiktame kaltinime P. R. epizode – „WNP-Suski 750B“), o M. A. buvo įgaliotas UAB „Discount car“ atstovas santykiuose su priekabų gamintoju – Lenkijos Respublikos firma „Wyrob Naprawa Przyczep Miroslaw Suski“ (t. 2, b. l. 100-101). Šie dokumentiniai įrodymai paneigia aplinkybę, kad kaltinamasis patalpindamas skelbimus į internetinį tinklalapį iškraipė objektyvią tiesą – jis iš tikrųjų turėjo faktinę galimybę pristatyti minėtas priekabas užsakovams. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog šiuo atveju pinigai už priekabas buvo pervesti į įmonės „MamaMija“ sąskaitą, įtakos teisinio santykio tarp M. A. ir užsakovų kvalifikacijai neturi – kaltinamasis M. A. niekada neneigė, kad jis įsipareigojo užsakovams (t. y. nukentėjusiesiems P. R. ir A. K.) pristatyti priekabas, kaip neneigė ir skolinio įsipareigojimo jiems. Be to, iš byloje surinktų įrodymų (tame tarpe, teisiamajame posėdyje apklausus nukentėjusiuosius), nenustatyta, kokios konkrečios, esminės, tikrovės neatitinkančios aplinkybės lėmė, kad jie sudarė žodinius sandorius (kuriuos vėliau, patvirtino atitinkamų piniginių sumų pervedimais) su kaltinamuoju. Abu nukentėjusieji nurodė, kad prieš pervesdami pinigus su kaltinamuoju susitikę nebuvo, bendravo kelis kartus telefonu ir susitarė. Taigi, teismo vertinimu, nukentėjusiuosius su kaltinamuoju siejo civiliniai teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, M. A. iš tiesų tam tikrą laiko tarpą delsė grąžinti pinigus nukentėjusiesiems, tačiau nenustatyta, kad jis būtų nuo jų pasislėpęs, tyčia vengęs bendrauti, be to, jis visada pripažino skolinius įsipareigojimus, galiausiai, skolą nukentėjusiesiems ir grąžino, todėl teismas laiko, kad kaltinamojo M. A. veiksmuose nukentėjusiųjų P. R. ir A. K. epizoduose nėra būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – apgaulės ir tiesioginės tyčios.

12Pirmosios instancijos teismas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1-4 dalimis atleido M. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiuoju L. B..

13Spręsdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiame nusikalstamos veikos epizode M. A. veiksmuose yra visi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, įskaitant apgaulę ir tiesioginę tyčią, todėl šioje bylos dalyje jo veiksmai pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai. Teismas taip pat pažymėjo, jog Prienų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014 m. birželio 9 d. nutartimi buvo patvirtintas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokurorės 2014 m. gegužės 30 d. nutarimas, kuriuo M. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiuoju L. B., ir tuo pagrindu ikiteisminis tyrimas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas. Ši įsiteisėjusi nutartis buvo panaikinta prokuroro 2015 m. kovo 23 d. nutarimu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas, tuo pagrindu, kad buvo įtarta, jog M. A. vienerių metų laikotarpyje po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarė dvi naujas nusikalstamas veikas.

14Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, nors teismas, vertindamas įrodymus, yra saistomas tik BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, vis dėlto, pirmosios instancijos teismo teigimu, anksčiau aptartos aplinkybės yra teisiškai reikšmingos vertinant M. A. veiksmus nukentėjusiojo L. B. turto atžvilgiu, todėl vertintinos visų kitų įrodymų kontekste. Atkreipė dėmesį, jog teisiamajame posėdyje M. A. dėl šio kaltinimo kaltu neprisipažino. Teisiamajame posėdyje taip pat detaliai buvo analizuojami ikiteisminio tyrimo metu duoti M. A. parodymai, jie buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 178). Tuomet apklaustas M. A. parodė, kad prisipažįsta pilnai padaręs nusikalstamą veiką. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino norėdamas greičiau susitaikyti su nukentėjusiuoju, patartas tyrėjos, ir iš dalies pakeitė parodymus, nurodydamas, kad bendravo su priekabos gamintojais Lenkijoje, o pinigus panaudojo įmonės reikmėms. Tačiau ši M. A. parodymų pakeitimo priežastis, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra įtikinama. Iš byloje esančio 2014-05-22 M. A. pareiškimo dėl susitaikymo nustatyta, kad M. A. savo kaltę pripažino visiškai, taip pat nurodė, kad 2013-12-12 Prienuose, Revuonos g. 86, apgaule savo naudai įgijo L. B. priklausančius 2000 Lt, juos paimdamas kaip avansą už užsakomą priekabą, žadėdamas priekabą pristatyti 2 savaičių laikotarpiu, tačiau užsakytos priekabos nepristatė, paimtus 2000 Lt išleido savo reikmėms. Su nukentėjusiuoju L. B., susitaikė, jo atsiprašė, sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo, pasižada daugiau nusikalstamų veikų nedaryti, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, todėl prašo nutraukti ikiteisminį tyrimą, susitaikius įtariamajam su nukentėjusiuoju. Pasirašytas susitaikymo protokolas (t. 1, b. l. 165-166). Pažymėtina, kad jau atnaujinus ikiteisminį tyrimą ir dalyvaujant gynėjai, kaltinamasis M. A., kuomet jam buvo įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą, 2015 m. balandžio 1 d. prieš apklausą nurodė, kad dėl įtarimo dalies, kurioje buvo susitaikymas – pozicijos nekeičia, dėl visos kitos įtarimo dalies neprisipažįsta visiškai (t. 1, b. l. 196).

152016-03-31 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-07 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir nuteisti jį 50 MGL dydžio bauda; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir nuteisti ji 50 MGL dydžio bauda; pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir nuteisti jį 50 MGL dydžio bauda. Paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti M. A. galutinę subendrintą bausmę – 100 MGL (3765 Eur) dydžio baudą.

16Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad dėl pirmos nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinamas M. A. ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šalims susitaikius, jis pilnai pripažino nusikalstamą veiką, davė apie ją parodymus, kitos dvi nusikalstamos veikos yra visiškai analogiškos, susijusios su priekabų įsigijimu. Apelianto teigimu, jeigu dėl pirmos nusikalstamos veikos teismas pripažino, kad buvo padaryta nusikalstama veika, tai kitus du analogiškus nusikalstamų veikų epizodus nepagrįstai pripažino civiliniais teisiniais santykiais, todėl lieka neaiški teismo pozicija analogiškose situacijose. Pažymi, kad visais atvejais M. A. prisistatydavo kaip įmonės, kuri prekiauja priekabomis, atstovu. Tuo metu, kai jis iš E. B., P. R., A. K. užvaldė pinigus už, neva, užsakomas, priekabas, realiai jokios veiklos, susijusios su prekyba priekabomis, jis nevykdė. Teismui pateiktose sąskaitose užfiksuota situacija, kad paskutinė chronologiškai išrašyta sąskaita buvo praėjus daugiau kaip pusei metų iki jam inkriminuotų veikų padarymo. Tuo metu, kai gavo pinigus iš nukentėjusiųjų, jis priekabomis neprekiavo ir kontaktų su Lenkijos įmone nepalaikė. Taip pat civilinių teisinių santykių buvimą šioje situacijoje, apelianto vertinimu, paneigia ir ta aplinkybė, kad M. A. pinigus nuo UAB „MamaMija“ sąskaitos nuėmė bankomate iškart po jų gavimo ir įmonės veiklai bei įsipareigojimų įvykdymui šių pinigų nepanaudojo. Tuo labiau, kad antrame ir trečiame epizode pinigai buvo pervesti ne į „Autorental“ įmonės, o į UAB „MamaMija“ sąskaitą, jokių duomenų, kad M. A. vykdė kažkokią veiklą ar buvo sutaręs su Lenkijos gamintoju ir panašiai, nėra, todėl, prokuroro vertinimu, M. A., pasinaudodamas buvusiomis galimybėmis, žiniomis, iš žmonių paėmė pinigus, neketindamas ir neturėdamas galimybių vykdyti įsipareigojimų. Asmenys šioje byloje buvo suklaidinti, tikėdamiesi, kad M. A. gali jiems padėti įgyti tas priekabas, perdavė pinigus, tačiau M. A. negalėjo pateikti jokių sutarimų, telefoninio kontakto, nei kitų sutarčių ar susitarimų su Lenkijos įmone, kas, apelianto teigimu, rodo, jog M. A. turėjo tikslą užvaldyti svetimus pinigus ir šie jo veiksmai, apelianto manymu, turėtų būti kvalifikuotini kaip sukčiavimas pagal LR BK 182 str. 1 d.

17Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiųjų galimybė susigrąžinti pinigus nebuvo apsunkinta, nes pinigai nukentėjusiesiems buvo gražinami, M. A. nesislapstė. Apelianto teigimu, M. A. pinigus gražindavo tik tuomet, kai nukentėjusieji kreipdavosi į policiją ir apie jų kreipimąsi sužinodavo M. A.. Iki to momento M. A. vengdavo kontakto su nukentėjusiaisiais arba sugalvodavo įvairių dingsčių pinigų negrąžinimui pateisinti. Remiantis šiomis aplinkybėmis, apeliantas daro išvadą, jog nukentėjusiųjų galimybės susigrąžinti pinigus, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, realiai buvo apsunkintos. Be to, apelianto vertinimu, M. A. dvi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė jau po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir žinojo apie tokių veiksmų kvalifikavimą pagal BK 182 str. 1 d., dėl jam inkriminuotos veikos padarymo pats prisipažino, todėl jo analogiški veiksmai, esant toms pačioms aplinkybėms, paneigia, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad M. A., neva, norėjo atlikti civilinį įsipareigojimą, tačiau jam to padaryti nepavyko. Apelianto teigimu, pinigai buvo nuimami, nesiekiant juos pervesti gamintojui, tikslu pagaminti priekabą, todėl asmenims be policijos pagalbos nebuvo jokių galimybių juos susigrąžinti.

18Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

19Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

20Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

21K. T. yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

22Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

23Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

24Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį yra būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų – baudžiamoji atsakomybė negalima.

25Dėl prokuroro argumentų, kad, neva, lieka neaiški teismo pozicija analogiškose situacijose, kai dėl tokios pat veikos (nusikalstamos veikos epizodas nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu) M. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog iš teismui pateiktų kitų dokumentų (platintojo sertifikato, PVM sąskaitų-faktūrų (t. 2, b. l. 100-117) matyti, kad įmonė „Discount car“ iš tiesų prekiavo priekabomis (tarp jų ir tokio tipo, kuris nurodytas M. A. pateiktame kaltinime P. R. epizode – „WNP-Suski 750B“), o M. A. buvo įgaliotas UAB „Discount car“ atstovas santykiuose su priekabų gamintoju – Lenkijos Respublikos firma „Wyrob Naprawa Przyczep Miroslaw Suski“ (t. 2, b. l. 100-101). Šie dokumentiniai įrodymai paneigia aplinkybę, kad M. A., patalpindamas skelbimus į internetinį tinklalapį, iškraipė objektyvią tiesą – jis iš tikrųjų turėjo faktinę galimybę pristatyti minėtas priekabas užsakovams. M. A. niekada neneigė, kad jis įsipareigojo užsakovams (t.y. nukentėjusiesiems P. R. ir A. K.) pristatyti priekabas, kaip neneigė ir skolinio įsipareigojimo jiems. Be to, iš byloje surinktų įrodymų (tame tarpe, teisiamajame posėdyje apklausus nukentėjusiuosius), nenustatyta, kokios konkrečios, esminės, tikrovės neatitinkančios aplinkybės lėmė, kad jie sudarė žodinius sandorius (kuriuos vėliau, patvirtino atitinkamų piniginių sumų pervedimais) su kaltinamuoju. Abu nukentėjusieji nurodė, kad prieš pervesdami pinigus su kaltinamuoju susitikę nebuvo, bendravo kelis kartus telefonu ir susitarė. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiuosius su M. A. siejo civiliniai teisiniai santykiai. Be to, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji P. R., tiek A. K. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, kadangi, jie turėdami dokumentus, patvirtinančius apie piniginių lėšų pervedimą už priekabą, įmonė, kuriai buvo pervesti pinigai (avansas už priekabas) buvo veikianti, ne tik galėjo, bet ir turėjo savo teises ginti teisme CPK nustatyta tvarka ir civiline tvarka prisiteisti pingines lėšas už sutartinių santykių netinkamą vykdymą.

26Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

27Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011).

28Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog, nors kaltinamasis M. A., iš tiesų, tam tikrą laiko tarpą delsė grąžinti pinigus nukentėjusiesiems, tačiau nenustačius, kad jis būtų nuo jų pasislėpęs, tyčia vengęs bendrauti, taip pat tai, kad visada pripažino skolinius įsipareigojimus, galiausiai, skolą nukentėjusiesiems grąžino, padarė pagrįstą išvadą, kad M. A. veiksmuose (nukentėjusiųjų P. R. ir A. K. epizoduose) nėra būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių – apgaulės ir tiesioginės tyčios.

29Atkreiptinas dėmesys, jog, nustačius aplinkybes, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį arba apsunkina jos vykdymą, civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, tai yra, tais atvejais, asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-293/2002, 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-7-388/2007, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010 ir kt.). Būtent todėl, kolegijos vertinimu, M. A. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d. (nusikalstamos veikos epizodas nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu), kadangi jis gautus iš L. B. pinigus panaudojo savo reikmėms, melavo nukentėjusiajam apie priekabos užsakymą Lenkijoje, nors to nebuvo padaręs, vengė su nukentėjusiuoju bendrauti, L. B. jį susirado per kitą asmenį.

30Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.

31Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

32Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik prielaidomis, deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-07 nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

33Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-07 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

35Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Taip pat šiuo nuosprendžiu M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK... 3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 4. Marius A. M. A. apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:... 5. jis, tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą... 6. Be to, M. A. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą:... 7. jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą,... 8. Be to M. A. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą:... 9. jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą,... 10. Pirmosios instancijos teismas išteisino M. A. pagal Lietuvos Respublikos BK... 11. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad abiejuose M. A.... 12. Pirmosios instancijos teismas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38... 13. Spręsdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios... 14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, nors teismas, vertindamas... 15. 2016-03-31 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros... 16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad... 17. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog... 18. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą... 19. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis... 20. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo... 21. K. T. yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo... 22. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti... 23. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios... 24. Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar... 25. Dėl prokuroro argumentų, kad, neva, lieka neaiški teismo pozicija... 26. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų... 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek... 28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog, nors kaltinamasis M. A., iš... 29. Atkreiptinas dėmesys, jog, nustačius aplinkybes, kai viena šalių... 30. Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina... 31. Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos... 32. Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų,... 33. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija... 35. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį...